Administracinė byla Nr. A-1169-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00877-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

pareiškėjas V. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas grindė netinkamomis laikymo sąlygomis Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 11 d. iki 2013 spalio 14 d. Skunde paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerų, kuriose jis buvo laikomas, plotas, tenkantis vienam asmeniui, buvo mažesnis nei leistinas minimalus 3,6 kv. m. Be to, nurodė, kad perpildytose kamerose buvo bloga ventiliacija ir trūko gryno oro, tvyrojo didelė drėgmė ir pelėsių kvapas, dėl drėgmės nuo lubų byrėjo tinkas, nuo sienų luposi dažai, veisėsi tarakonai, kamerose nebuvo galimybės išsidžiovinti išskalbtus drabužius. Pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus, kamerose Nr. 105, 112 A, 112, 122, 129, 141, 142 nebuvo jokio stalo, prie kurio būtų galima pavalgyti, o kitose kamerose buvo per mažo dydžio stalai, nes prie jų galėdavo atsisėsti valgyti tik du asmenys, o kiti laukdavo, todėl jie, atsisėdę prie stalo, valgydavo jau atvėsusį maistą. Kadangi kamerų Nr. 332, 379 ir 384 langai yra toje pusėje, kurioje yra gamybinės patalpos, šiose kamerose nuolat buvo jaučiamas dažų kvapas ir girdimas lentpjūvės staklių keliamas triukšmas, kas sukeldavo galvos svaigimą ir pykinimą. Pažymėjo kad kamerų langai neatitinka Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.9 punkto reikalavimų, nes jie yra 56x84 cm dydžio, t. y. mažesni, nei reikalaujamo 80x80 dydžio. Sanitarinis mazgas kamerose buvo atskirtas nuo bendros patalpos vos 1,20 cm aukščio sienele, kas taip pat neatitinka Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkto, kuriame numatyta, kad minėta pertvara turi būti 1,5 m aukščio, reikalavimų. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija, pažeisdama Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 4 punkto reikalavimus, jį, kaip asmenį, anksčiau neatlikusį su laisvės atėmimu susijusių bausmių, laikė kartu su asmenimis, anksčiau atlikusiais tokias bausmes kamerose Nr. 127, 129, 131, 132, 141, 142, 150, 153, 168, 169, 176, 197, 262, 265, 293, 295, 384. Pareiškėjas teigė, kad dėl laikymo kamerose žiauriomis, nežmoniškomis ir antisanitarinėmis sąlygomis buvo pažeistas jo orumas, jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą ir dvasinius išgyvenimus, papildomus nepatogumus, diskomfortą, emocinę depresiją, dėl to pablogėjo jo sveikata, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, sutriko miegas, tapo dirglus. Pareiškėjas nurodo, kad laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 2 d. iki 2013 m. rugpjūčio 28 d. jis daug kartų kreipėsi į Lukiškių TI-K psichologinę tarnybą.

Papildomai paaiškino, kad Lukiškių TI-K jis buvo laikomas kamerose Nr. 220, 366, 368, 377, 379, 384 (buvimo šiose kamerose trukmė – 70 dienų), kurios pažeidžiant Higienos normos HN 76:1999 4.3 punkto reikalavimus buvo įrengtos rūsyje, o kamerose Nr. 122, 129, 131, 132, 153, 156, 168, 169, 170, 173, 176, 197, 200 (buvimo šiose kamerose trukmė – 465 dienos) jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, tuo pažeidžiant Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjas dėl žalos priteisimo už laikotarpius nuo 2010 m. vasario 11 d. iki 2014 m. sausio 22 d kreipėsi 2014 m. vasario 15 d., todėl dėl reikalavimo dalies (t. y. nuo 2010 m. vasario 11 d. iki 2011 m. vasario 14 d.) pareiškėjas yra praleidęs Civilinio Kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą 3 metų ieškinio senaties terminą, kurį atsakovas ir prašė taikyti. Pažymėjo, jog 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas, tačiau atsiradus galimybei stengiamasi asmenis perkelti į laisvesnes kameras, kiekvienam asmeniui skiriama lova, švarios patalynės komplektas, kitas inventorius. Už kamerų tvarką ir švarą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, priemonės kriauklių ir unitazų valymui. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudariusi  paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, o 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, ir minėtų sutarčių pagrindu yra nuolat atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktiniai patikrinimai. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, tačiau suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai patys piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotinį remontą. Pagal Lietuvos higienos normos 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui, vėdinama natūraliu būdu, todėl tai atitinka higienos normos reikalavimus. Tose kamerose, kur vėdinama reguliariai, problemų dėl pelėsio ar drėgmės neatsiranda. Pažymi, kad šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos civilinės atsakomybės sąlygos – žalos padarymo fakto, todėl valstybės civilinė atsakomybė negalima.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į atsakovo prašymą, taikė ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą nagrinėjo laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 7 d. iki 2013 m. spalio 14 d. imtinai.

Teismas konstatavo, jog Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija, 828 paras laikydama pareiškėją kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas buvo mažesnis nei teisės aktuose numatytas minimalus, pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Dėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog tualeto pertvara neatitiko teisės aktų reikalavimų t. y. buvo 1,2 m, o ne 1,5 m, kaip nustatyta Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkte, pažymėjo, kad atsakovui objektyviais duomenimis nepaneigiant pareiškėjo teiginių apie pertvaros aukštį, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K metu, kamerų, kuriose jis buvo laikomas, sanitarinio mazgo vieta buvo įrengta pažeidžiant Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkto reikalavimus.

Vertindamas pareiškėjo teiginį, kad jo laikymo Lukiškių TI-K metu kamerų santykinė oro drėgmė ir oro judėjimo greitis neatitiko HN 76:2010 26 punkto reikalavimų, pažymėjo, kad nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog tam tikrų kamerų langai buvo užsandarinti ir nepritaikyti vėdinimui, bei kad nuo sienų ir lubų luposi dažai ir tinkas. Nesant objektyvių įrodymų, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu kamerų sanitarinė būklė neatitiko HN 76:2010 24, 28 punktų ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.10 punkto reikalavimų. Taip pat pažymėjo, jog tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės džiovyklų įrengimo gyvenamojoje kameroje nenumato bei kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu sutarčių pagrindu Lukiškių TI-K kamerose buvo pastoviai atliekami buitinių kenkėjų naikinimo darbai.

Nurodė, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių kompetentingos institucijos nustatytų faktinių aplinkybių, patvirtinančių, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K kamerose Nr. 332, 379 ir 384 metu buvo viršytos aplinkos orą teršiančių cheminių medžiagų (teršalų) ribinės vertės, taip pat nenustatyta, kad tuo metu iš gamybinių patalpų sklidęs triukšmas minėtose kamerose viršijo higienos normų reikalavimus, taigi nėra objektyvaus pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo laikymo kamerose Nr. 332, 379 ir 384 metu teisės aktų reikalavimai buvo pažeisti.

Dėl pareiškėjo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, remdamasis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2012 m. liepos 26 d. rašte Nr. 2S-3326, kuriuo atsakoma į pareiškėjo 2012 m. birželio 26 d. skundą, pateikta informacija, konstatavo, jog pareiškėjas tam tikrą laiką buvo apgyvendintas vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis, pažeidžiant Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir HN 76:2010 14 punkto reikalavimus.

Vertindamas pareiškėjo teiginį, jog jis buvo kalinamas rūsiuose įrengtose kamerose, vadovaudamasis HN 76:2010 2 punkto nuostatomis ir atsižvelgęs tai, kad Lukiškių TI-K nėra naujai pastatyta, rekonstruota ar kapitaliai suremontuota laisvės atėmimo vieta, priėjo išvadą, kad pareiškėją laikant kamerose Nr. 220, 366, 368, 377, 379, 384 teisės aktų reikalavimai pažeisti nebuvo.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad kamerų langai buvo mažesni nei numato teisės aktai, nurodė, jog minimalus kamerų langų dydis yra nustatytas siekiant užtikrinti natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normas. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl per mažo natūralaus kamerų apšvietimo, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, natūralaus apšvietimo koeficientas neatitinka teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad vien tik ta faktinė aplinkybė, jog Lukiškių TI-K kamerų langų plotas už minimalų leistiną langų plotą buvo mažesnis 0,17 kv. m, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus.

Dėl stalų kameros nebuvimo pažymėjo, jog Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2014 m. vasario 24 d. pažymoje Nr. 24-786 nurodoma, kad visose kamerose, kuriose Lukiškių TI-K buvo laikomas V. K., yra po 1 stalą. Teismo vertinimu, minėti duomenys nepaneigia pareiškėjo teiginio, kad jo laikymo kamerose Nr. 105, 112 A, 112, 122, 129, 141, 142 metu, jose stalų nebuvo, nes minėtas raštas yra parengtas 2014 m. vasario 24 d. ir jame nėra detalizuojama, kada konkrečiai nurodytose kamerose buvo įrengti stalai, o atsakovo atstovas savo 2012 m. rugsėjo 14 d. rašte Nr. 22-2265 yra pripažinęs, kad minėtose kamerose stalai nebuvo įrengti. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose Nr. 105, 112 A, 112, 122, 129, 141, 142, kurios buvo įrengtos pažeidžiant Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 35.6 punkto reikalavimus.

Dėl pareiškėjo laikymo kartu su asmenimis, anksčiau atlikusiais su laivės atėmimu susijusias bausmes, teismas nurodė, kad nėra objektyvių duomenų, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 10 000 Lt.

III.

Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde nurodo:

1. pareiškėjas negalėjo laiku kreiptis į teismą, kadangi nebuvo tinkamai supažindintas su savo teisėmis ir teisės aktais. Pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalimi ir išreikalauti iš atsakovo registracijos žymą, kokiu būdu pareiškėjas ir kiti nuteistieji galėjo būti supažindinti su savo teisėmis ir pareigomis, kur ir kaip yra pateikiama informacija įstaigoje. Todėl senaties terminas turėtų būti atnaujintas, vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi;
2. pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo argumentų dėl jo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis ir priėjo prie nepagrįstos išvados, jog byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius dėl jo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis;
3. nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Lukiškių TI-K netaikytinas draudimas įrengti kameras rūsiuose, remiantis Higienos normos HN 76:2010 2 punktu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo teigimu, atsirado dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, atlyginimo.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš kalėjimo netinkamomis sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 11 d. iki 2013 m. spalio 14 d. Tačiau skundą pirmosios instancijos teismui pareiškėjas pateikė tik 2014 m. vasario 7 d. (b. l. 32). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui, bei kitus pažeidimus. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovo atstovas reikalavo taikyti ieškinio senatį (b. l. 40). Taigi pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 10 d. iki 2011 m. vasario 7 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Kaip minėta, pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Pareiškėjo apeliaciniame skunde įvardinti bendro pobūdžio teiginiai, kad jis nebuvo supažindintas su savo teisėmis ir nežinojo teisės aktų nuostatų, vertintini kaip subjektyvūs ir nesudaro pagrindo praleisto ieškinio senaties termino aplinkybes pripažinti svarbiomis (CK 1.131 str. 2 d.). Pareiškėjas pats nurodo, jog dėl pažeidimų jautė papildomus nepatogumus ir dikomfortą, taigi pareiškėjas turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Tai, kokiu būdu pareiškėjas buvo supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis, neturi teisinės reikšmės sprendžiant praleisto senaties atnaujinimo klausimą, todėl nagrinėjamoje byloje taip pat nėra pagrindo kreiptis į atsakovo atstovą dėl papildomų dokumentų, susijusių su pareiškėjo supažindinimu su jo teisėmis ir pareigomis, išreikalavimo. Taigi, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 11 d. iki 2011 m. vasario 7 d. (CK 1.131 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, jog atskirais laikotarpiais nuo 2011 m. vasario 7 d. iki 2013 m. spalio 14 d. , t. y. maždaug 839 paras pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, neužtikrinant jam minimalaus ploto, nustatyto vienam asmeniui, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl kitų higienos normų reikalavimų pažeidimų ir dėl kamerų įrengimo rūsiuose, todėl dėl jų papildomai nepasisako. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal byloje esančius įrodymus, pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą bei kitas tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl jo kalinimo su rūkančiais asmenimis.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktų įrodymų visuma, sprendė, jog pareiškėjas buvo apgyvendintas su rūkančiais asmenimis, pažeidžiant Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktą bei į minėtą aplinkybę atsižvelgė spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmestini kai nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad pareiškėjo kalinimo metu buvo pažeisti nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo reikalavimų, kadangi pareiškėjas buvo laikomas kartu su asmenimis, kurie buvo anksčiau teisti, nepaisant to, jog jis yra teisiamas pirmą kartą.

Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 4 punkte, kaip vienas iš suimtųjų izoliavimo reikalavimų, numatyta, jog asmenys, anksčiau atlikę su laisvės atėmimu susijusias bausmes, laikomi atskirai nuo asmenų, anksčiau neatlikusių su laisvės atėmimu susijusių bausmių. Pažymėtina, kad pareiškėjas byloje nepateikė duomenų, jog jis anksčiau nebuvo atlikęs su laisvės atėmimu susijusios bausmės. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas teikė prašymus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijai, jog būtų perkeliamas į kitas kameras, ir kad šie prašymai nebuvo tenkinami. Todėl byloje esančių įrodymų pagrindu nėra pagrindo vertinti, jog pareiškėjas kamerose buvo laikomas pažeidžiant Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos įvertinimo pinigais, tinkamai vadovavosi CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais ir, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjo teisių pažeidimas, t. y. kalinimas perpildytose kamerose truko apie 839 dienas, taip pat atsižvelgęs į kitus nustatytus kalinimo sąlygų pažeidimus (netinkamą sanitarinio mazgo įrengimą ir kt.), tokio kalinimo pasekmes bei į teisingumo ir protingumo kriterijus, priteisė proporcingą neturtinės žalos atlyginimo dydį. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių faktinių aplinkybių, kurios leistų daryti kitokias išvadas apie pareiškėjo laikymą netinkamomis sąlygos. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą ir remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis – 2 896,20 Eur (10 000 Lt) – yra proporcingas dėl padaryto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kaip teisėtas ir pagrįstas, paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Irmantas Jarukaitis

                                                                      Ričardas Piličiauskas

                                                                      Dainius Raižys