Civilinė byla Nr. e2A-1129-790/2021

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00192-2018-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.18.3;

3.1.2.6; 4.1

                                                                    (S)

 

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2021 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Pečiulio ir Antano Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės Panevėžio statybos tresto apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Corolla Ventures“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei Panevėžio statybos trestui dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, akcinės bendrovės Panevėžio statybos tresto filialas „Gerbusta“.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.       Ginčo esmė

 

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Corolla Ventures“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės Panevėžio statybos tresto 43 028,65 Eur nuostoliams atlyginti ir 6 proc. metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2.       Ieškovė nurodė, kad ji ir atsakovė 2013 m. liepos 5 d. sudarė statybos rangos sutartį Nr. 2013/07/06, kuria atsakovė įsipareigojo įrengti spraustinius polius komplekso „Poilsio namai, Masionių vs., Maišiagalos sen., Vilniaus r. sav.“ objektams, plane pažymėtiems indeksais C04 ir C05. Nesibaigus sutartyje nustatytam 5 metų garantiniam terminui ieškovė pastebėjo, kad įrengti pamatai nusėdo ir dėl to buvo pažeistos pastato, kuris pažymėtas indeksu C05, konstrukcijos. Atsakovė pripažino darbų defektus ir sutvirtino pamatus. 2017 metais vėl buvo nustatytas minėto pastato pamatų sėdimas, dėl kurio atsirado tarpas tarp garažo durų apatinės dalies ir grindų, sutrūkinėjo sienos, buvo nustatyti ir kiti defektai. Atsakovė pripažino šiuos defektus ir pakartotinai sutvirtino pastato pamatus. Ieškovė pateikė atsakovei pretenziją dėl nuostolių, kuriuos sudaro pastato garažo atstatymo į pradinę būklę išlaidos, atlyginimo, tačiau atsakovė atsisakė juos atlyginti.

3.       Ieškovė nurodė, kad byloje kilusiam ginčui netaikytina statybos rangos sutarties 15.5 papunktyje nustatyta arbitražinė išlyga. Sutartyje nurodyta, kad Vilniaus tarptautiniame ir komerciniame arbitraže bus sprendžiami tik ginčytini klausimai, kylantys sutarties vykdymo metu, o ieškovė prašo atlyginti nuostolius, atsiradusius ne vykdant sutartį, o garantiniu laikotarpiu.

 

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

4.       Panevėžio apygardos teismas 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimu ieškinį patenkino.

5.       Teismas vertino, kad šalių ginčas turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme. Nors statybos rangos sutartyje šalys susitarė spręsti sutarties vykdymo metu kilusius ginčytinus klausimus Vilniaus tarptautiniame ir komerciniame arbitraže, šis ginčas kilo jau po sutarties įvykdymo dėl garantiniu laikotarpiu atsiradusių atsakovės atliktų darbų defektų.

6.       Teismas nesutiko su atsakovės argumentais, kad pastatas galimai deformavosi dėl to, jog buvo netinkamai suprojektuotas. Byloje nėra pateiktas pastato techninis projektas, tačiau polinių pamatų įrengimo sprendiniai turėjo būti detalizuoti ne jame, o jo pagrindu parengtame darbo projekte, už kurį atsako atsakovė. Atsakovė neginčija, kad jai buvo žinomos žemės sklypo inžinerinių geologinių tyrimų išvados, kad dėl sudėtingų geologinių sąlygų rengiant polinius pamatus rekomenduojama atidžiai parinkti polio tipą ir įrengimo technologiją. Konkrečią polinių pamatų įrengimo technologiją pasirinko atsakovė, o ne ieškovė.

7.       Teismas nurodė, kad už statinio techninę priežiūrą atsakingi asmenys, apžiūrėję pastato, pažymėto indeksu C05, būklę, nustatė, jog yra pažeistas kelių polių apsauginis betono sluoksnis, viršutinėje polio dalyje nėra betono, polis netinkamas toliau eksploatuoti, todėl rekomendavo įrengti papildomus polius. Atsakovė 2015 m. vasarį paruošė darbo projektą poliams sustiprinti ir pagal jį sutvirtino ne tik pastato C05, bet ir pastatų C04 ir C06 polinius pamatus. Ieškovė 2017 m. lapkričio 27 d. pateikė atsakovei pretenziją, nurodydama, kad, 2015 metais sutvirtinus polius, per 2017 metus tose pačiose vietose pastebėti deformacijos požymiai. Atsakovė pakartotinai sutvirtino pastato C05 polius. Ieškovė dėl polinių pamatų įrengimo kitiems pastatams, statomiems toje pačioje teritorijoje, sudarė sutartį su kitu rangovu, kuris, atsižvelgdamas į sklypo hidrologinę situaciją, pasirinko kitą polių įrengimo technologiją ir kituose pastatuose nekilo problemų dėl polių pasėdimo. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas padarė labiau tikėtiną išvadą, kad polinių pamatų defektai atsirado dėl to, jog atsakovė pasirinko netinkama jų įrengimo technologiją.  

8.       Teismas vertino kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, kad ieškovė atkasė gruntą prie pastato ar kad pastato deformacijai galėjo turėti įtakos grunto užstūmimas po pastatu per atvirus polius. Atsakovė nepateikė neginčijamų įrodymų šioms išvadoms pagrįsti. Šių prielaidų nepatvirtino ir teismo ekspertas, kuris nenustatė duomenų, kad ieškovė stumdė ar atkasinėjo gruntą prie pastatų per atvirus polius.

9.       Teismas nesutiko su atsakovės pozicija, kad garažo nėra būtina perstatyti, nes jis neturi defektų. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pastato C05 garažo defektai buvo paslėpti atlikus kosmetinį remontą. Prieš ieškovei atliekant šį remontą, buvo nustatyti tokie defektai: dėl pamatų ašyje B/1 sėdimo išorinės garažo sienos prarado vertikalumą, stogas, grindys ir priekinė sąrama prarado horizontalumą, sutriko vandens pašalinimas nuo stogo, grindyse neveikia technologiniai nuolydžiai vandeniui nuvesti, garažo vartai sunkiai ir nesandariai keliasi ir nusileidžia, sunkiai atsirado durys į šiluminį punktą. Defektinį aktą surašiusi komisija konstatavo, kad dėl esamų defektų pastatas turi būti nugriautas ir perstatytas. Atsakovė atliko objekto apžiūrą 2019 m. rugsėjo 24 d. ir surašė bandymų protokolą, kariame padarė išvadą, kad pagal esamus apdailos matavimo rezultatus pastato laikančiųjų konstrukcijų pažeidimų nenustatyta. Tačiau byloje nėra duomenų, kad, apžiūrėdama objektą, atsakovė būtų vertinusi, ar yra pastato konstrukcijų pažeidimai, ar po apdailinėmis plokštėmis yra ieškovės surašytame defektiniame akte nurodyti garažo defektai, nors prieš atsakovei atliekant apžiūrą ieškovė ją įspėjo, kad ji išlygino sienų vertikalumą ir horizontalumą, bet nelietė konstrukcijų ir nepašalino pagrindinių defektų, o atsakovė, norėdama tuo įsitikinti, turėtų nuardyti sienas išlyginančias plokštes ir vėliau viską sutvarkyti, kad nebūtų matomi defektai. Atsakovė bandymų protokole nepaneigė ieškovės argumentų, kad garažo defektai nėra pašalinti, bet yra tik vizualiai paslėpti, ir nepateikė kitų įrodymų, jog perstatyti šio statinio nereikia.

 

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

 

10.       Apeliaciniame skunde atsakovė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 326 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, o šio prašymo netenkinus, teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

10.1.                      Šalys, siekdamos eliminuoti ginčų nagrinėjimą teisme, nustatė sutartyje arbitražinę išlygą. Minėtoje išlygoje nėra nurodyta, kad tam tikrus ginčus nagrinės teismas, o kitus arbitražas, todėl visi ginčai, kylantys iš sutarties, turi būti sprendžiami arbitraže. Ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtas, o byla nutraukta.

10.2.                      Teismas nepagrįstai vertino, kad atsakovė nepateikė įrodymų, jog ieškovė atkasė gruntą prie pastato ir pastato deformaciją galėjo nulemti būtent tai, kad gruntas buvo užstumtas po pastatu per atvirus polius. Pagal darbo projektą poliai turėjo būti įrengti lygiai su žeme, nes priešingu atveju jie prarastų tvirtumą. Darbas buvo atliktas taip, kaip nustatyta projekte, tačiau dėl nuo atsakovės nepriklausančių priežasčių vėliau poliai tapo atviri. Pati ieškovė teismo posėdžiuose ir procesiniuose dokumentuose yra nurodžiusi, kad dėl ypatingos žemės sklypo hidrologinės situacijos aplink pastatą esantis gruntas natūraliai sėdo ir atsidengė atsakovės įrengti poliai, be to, abi šalys yra pateikusios nuotraukas, iš kurių matyti, kad buvo atkasta žemė po poliais ir tai tiesiogiai turėjo įtakos pastato deformacijai. Ieškovė vežė į objektą labai didelį kiekį žemės ir ją stumdė buldozeriu. Ieškovė teismo posėdžiuose patvirtino, kad žemė buvo užstumta ne po visu pastatu, o tik iš išorinės polių pusės. Tai akivaizdžiai turėjo įtakos polių deformacijai, nes buvo stumiama žemė, kurios svoris gali siekti tonas.  

10.3.                      Ekspertas pripažino, kad atlikdamas ekspertizę neturėjo jokios techninės dokumentacijos, neatkasė grunto po poliais, neatliko jokių kitų tyrimų ir nematė, kad poliai yra atviri. Tačiau jis padarė išvadą, kad poliai sėdo. Ekspertizės akte nurodyta, kad polių atvirumas, žemių užstūmimas gali turėti įtakos pastato deformacijai, tačiau ekspertas tokių įrodymų nematė. Tokios eksperto išvados yra abejotinos ir jomis vadovautis negalima.

10.4.                      Ieškovė nurodė, kad sėdo visas žemės sklypas, todėl ji turėjo atvežti žemės tam, kad sutvarkytų aplinką. Tokiu būdu ji atliko naujus darbus, o ne taisė defektus, todėl ji privalėjo parengti darbo projektą, suderintą su atsakove, kuriame turėjo būti įvertinta atliekamų darbų įtaka šalia esantiems pamatams. To nepadariusi ieškovė pažeidė statybą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir prisiėmė sau galimą riziką.

10.5.                      Teismo išvada, kad ieškovė atliko tik kosmetinį garažo remontą, yra pagrįsta tik ieškovės paaiškinimais, o ne įrodymais. Ieškovė šiame objekte buvo generalinė rangovė ir, būdama atsakinga prieš užsakovą, negalėjo atlikti tik kosmetinio remonto ar paslėpti tariamus defektus. Ištaisyti ieškovės nurodytus defektus atliekant vien tik kosmetinį remontą neįmanoma, o ieškovė, nepaisant atsakovės prašymo, nepateikė įrodymų, kokie darbai buvo atlikti taisant defektus. Ekspertizės akte ekspertas nurodė, kad defektų nenustatyta, taip pat nenustatyta ir jokių požymių, kad pamatų deformacija tęsiasi, priešingai, ekspertizės akte nurodyta, kad pamatų įrengimo defektai pašalinti.

10.6.                      Teismas nepagrįstai konstatavo, kad garažą būtina nugriauti ir pastatyti iš naujo. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad nagrinėjant bylą, defektai egzistavo, kad yra likę paslėpti defektai, kad garažas yra avarinės būklės ir jį būtina perstatyti iš naujo, o ne pašalinti kokius nors jo defektus. Atsižvelgiant į ieškovės suformuluotą ieškinio dalyką ir pagrindą, reikalavimas priteisti garažo nugriovimo ir jo perstatymo išlaidas, nereikalaujant defektų taisymo išlaidų kompensavimo, turėjo būti atmestas.  

10.7.                      Nors atsakovė geranoriškai sutvirtino pamatus, tai nereiškia, kad ji pripažino defektus, nes ji niekada nepasirašė defektinio akto. Tokių darbų atlikimas nereikalauja didelių sąnaudų, todėl atsakovė, siekdama palaikyti gerus santykius su užsakovais, dažnai geranoriškai juos ištaiso, nereikalaudama už tai sumokėti. Atsakovei pastebėjus, kad poliai yra atviri ir tai turi labai didelės įtakos pastato tvirtumui, reikėjo kuo skubiau atlikti polių sutvirtinimo darbus, o ne ieškoti kaltųjų.

10.8.                      Teismui netenkinus atsakovės prašymo nutraukti bylą, byloje turėtų būti paskirta pakartotinė ekspertizė, nes šiuo metu byloje nėra įrodymų, kad garažas yra avarinės būklės ir jį reikia perstatyti, o byloje esanti ekspertizė yra prieštaringa ir atlikta be techninės dokumentacijos. Byla turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, siekiant suteikti šalims galimybę pasiūlyti ekspertus ir suformuluoti klausimus.

11.       Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė prašo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

11.1.                      Šalys buvo sudariusios arbitražinę išlygą dėl ginčų, kylančių vykdant sutartį, o ne dėl visų ginčų, kylančių iš sutarties, kaip klaidingai nurodo atsakovė. Arbitražinėje išlygoje nurodytas Vilniaus tarptautinis ir komercinis arbitražas neegzistuoja. Pasirašant sutartį, Lietuvoje buvo įregistruota nuolatinė komercinio arbitražo institucija Vilniaus tarptautinis komercinis arbitražas ir viešoji įstaiga (toliau – VšĮ) Vilniaus tarptautinis ir nacionalinis komercinis arbitražas. Kadangi sutartyje nėra nurodyta jokių papildomų duomenų apie pasirinktą arbitražo instituciją, o šalys nesutaria dėl ginčo teismingumo, arbitražinis susitarimas negali būti įgyvendintas.  

11.2.                      Tai, kad atsakovė netinkamai pasirinko polių įrengimo metodiką, buvo patvirtina dar ikiteisminės ekspertizės specialistų. Atsakovės atliktų darbų trūkumai užfiksuoti 2015 m. sausio 30 d. statinio apžiūros akte ir nuotraukose, kuriose matoma armatūra be betono užpildo. Tai patvirtina ieškovės poziciją, kad atsakovė pasirinko neteisingą technologiją, naudojo netinkamus vamzdžius, todėl betonas nespėdavo sustingti ir dalis jo ištekėjo į gruntą, taip pat naudojo netinkamos sudėties betoną, neatsparų gruntinio vandens erozijai. Kai kurie armatūriniai strypai net nebuvo užpildyti betonu arba jis ištekėjo į gruntą nesustingęs. Tai, kad poliai įrengti netinkamai, konkliudentiniais veiksmais patvirtino ir atsakovė, kuri net du kartus iš naujo tvirtino pamatų polius.

11.3.                      Atsakovė nepagrįstai sutapatino pastato pamatų polių sutvirtinimą, dėl kurio pastatas yra stabilizuotas ir nėra jokių pamatų sėdimo požymių, ir pastato viršutinės dalies – garažo – kosmetinį remontą, kurį atliko ieškovė, siekdama laikinai užmaskuoti defektus, atsiradusius, kai išsiklaipė poliai, ir kurie dar nėra ištaisyti. Pastato defektai buvo užfiksuoti tiek apžiūrint pastatą ieškovės sudarytai komisijai, tiek ir ekspertizės akte.

11.4.                      Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovei buvo sudaryta galimybė suformuluoti ir užduoti teismo ekspertui klausimus, susijusius su ginčo esme. Atsakovė nurodė, kad ekspertui nebuvo pateikta techninė dokumentacija, tačiau šalių suformuluoti klausimai buvo susiję ne su techninės dokumentacijos tyrimu, o su atsakovės atliktų darbų įvertinimu ir į šiuos esminius klausimus buvo atsakyta. Atsakovė neįvardijo, kurios konkrečios teismo eksperto išvados yra prieštaringos ir kam jos prieštarauja, taip pat ji nenurodė, kokias aplinkybes siekia nustatyti prašydama pakartotinės ekspertizės. Todėl prašymai skirti ekspertizę ir nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka atmestini.

12.       Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo prašo skundą patenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

12.1.                      Nepaisant trečiojo asmens prašymų, ieškovė nepateikė sąmatos ar kitų dokumentų, įrodančių, kokius ir kokios vertės darbus ji atliko šalindama defektus. Ieškovės atstovės žodžiu išvardinti darbai nėra kosmetiniai, bet yra kapitaliniai, juos atlikus neliko pagrindo nugriauti ir iš naujo atstatyti garažą.

12.2.                      Nors teismas neturi specialių žinių, jis netenkino atsakovės prašymo skirti pakartotinę ekspertizę ir pats nusprendė, kad garažas yra tokios būklės, jog jį reikia perstatyti iš naujo. Teismas netinkamai vertino ekspertizės akte nustatytas aplinkybes, neįvertino darbų vadovo, apklausto kaip liudytojo, parodymų.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV.        Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

13.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). 

 

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

 

14.       2013 m. liepos 5 d. ieškovė ir trečiasis asmuo (atsakovės filialas) sudarė statybos rangos sutartį, kuria trečiasis asmuo (rangovas) įsipareigojo įrengti spraustinius polius ieškovės (užsakovės) nurodytiems poilsio namams, plane pažymėtiems indeksais C04 ir C05, pagal sutarties 1 priedą, o ieškovė – sutartyje nustatyta tvarka sumokėti už atliktus darbus (statybos rangos sutarties 1 punktas). Iš sutarties 1 priedo – lokalinės sąmatos – matyti, kad, vykdant sutartį, rangovui turėjo būti apmokėta už šiuos darbus: polių po rostverku ir po terasa įrengimą, darbo projekto parengimą, įrangos transportavimą. Sutarties 5.1 papunktyje šalys nustatė, kad darbai turi būti pradėti vykdyti 2013 m. rugpjūčio 19 d., užbaigti vykdyti – 2013 m. spalio 25 d. Statybos rangos sutarties 15.5 papunktyje šalys susitarė, kad jų ginčai, kylantys vykdant statybos rangos sutartį, yra perduodami nagrinėti Vilniaus tarptautiniam ir komerciniam arbitražui.

15.       Byloje nėra ginčo dėl to, kad trečiasis asmuo įvykdė sutartyje nurodytus statybos darbus (įrengė polius), o atsakovė su juo atsiskaitė. Tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad pasibaigus sutartyje nustatytam darbų vykdymo terminui, paaiškėjo, jog pastato, kurio indeksas C05, pamatų būklė nėra tinkama. Byloje yra pateiktas statinio techninės priežiūros vadovo 2015 m. sausio 30 d. statinio apžiūros aktas, kuriame užfiksuoti minėto pastato polių defektai. Be to, tokias aplinkybes patvirtina byloje pateikti ieškovės 2017 m. lapkričio 27 d. raštas ir VšĮ Statybos ir projektavimo sisteminimo centro 2015 m. kovo 19 d. raštas, iš kurių taip pat matyti, kad pirmą kartą klausimas dėl minėto pastato pamatų techninės būklės buvo iškeltas 2015 metais, kai buvo nustatyta, jog pastato garažo zonoje susidarė avarinio pobūdžio situacija. VšĮ Statybos ir projektavimo sisteminimo centro rašte nurodyta, kad tokia situacija susiklostė dėl to, jog šio korpuso poliai ašyje D ir ašyje 2-2, tarp ašių D-E, yra nepakankamos laikomosios galios, todėl atsirado pavojingo pobūdžio garažo sienų ir rostverko įtrūkių. Šiame rašte nurodyta, kad, siekiant stabilizuoti situaciją, yra būtina skubiai parengti pamatų sutvirtinimo projektą ir atlikti šiame rašte išvardintus sutvirtinimo darbus. Tiek dalyvaujantys byloje asmenys, tiek ir byloje kaip liudytojas apklaustas atsakovės darbuotojas, dalyvavęs stiprinant pamatus, patvirtino, kad atsakovė sutvirtino šio pastato pamatus.

16.       Aplinkybė, kad pastato pamatų būklė nėra tinkama ir dėl to atsirado matomų pastato defektų, antrą kartą buvo nustatyta 2017 metais. Jau minėtu 2017 m. lapkričio 27 d. raštu ieškovė informavo trečiąjį asmenį, kad, nors jau anksčiau buvo atlikti pamatų sutvirtinimo darbai, 2017 metais tose pačiose vietose buvo pastebėti deformacijos požymiai: vienas garažo kampas, lyginant jį su kitais, nusėdo apie 100 mm, kairėje pusėje atsirado tarpas tarp garažo durų apatinės dalies ir grindų, buvo nustatyta kitų vizualiai matomų defektų. Ieškovė šiame rašte prašė atsakovės vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus ir skubiai pašalinti nustatytus trūkumus. Šalys byloje neginčija, kad, ieškovei pranešus apie naujai nustatytus pastato trūkumus, pamatai dar kartą buvo sutvirtinti, o šiuos darbus ir vėl neatlygintinai atliko atsakovė (jos filialas). Apie šią aplinkybę trečiasis asmuo informavo ieškovę 2018 m. vasario 12 d. raštu, kuriame jis nurodė, kad atliko spraustinių polių ir monolitinių rostverkų defektų tvarkymo darbus pagal šiam tikslui parengto ir patvirtinto darbo projekto sprendinius.

17.       Nors atsakovė informavo ieškovę, kad ji pašalino polių ir rostverkų defektus, ieškovė pateikė trečiajam asmeniui 2018 m. balandžio 9 d. pretenziją, kurioje pareikalavo, kad trečiasis asmuo atlygintų jai žalą, atsiradusią nekokybiškai atlikus polių įrengimo darbus. Kaip savo patirtą žalą, ieškovė nurodė 43 028,65 Eur išlaidas, kurios bus patirtos atstatant į pradinę, iki defektų atsiradimo buvusią padėtį pastato, pažymėto indeksu C05, garažą. Kartu su pretenzija ieškovė pateikė ir jos parengtą lokalinę sąmatą, iš kurioje pateikto darbų aprašymo matyti, kad garažas turėtų būti nugriautas ir pastatytas iš naujo. Trečiasis asmuo, atsakydamas į šią pretenziją, ieškovės reikalavimą atlyginti jos patirtą žalą įvertino kaip nepagrįstą. Trečiasis asmuo nurodė, kad po to, kai buvo atlikti statybos rangos sutartyje aptarti darbai, jokių pretenzijų jam nebuvo pareikšta ir tiek techninę priežiūrą vykdantis asmuo, tiek ieškovė priėmė darbų rezultatus. Trečiasis asmuo taip pat nurodė, kad pastato poliai nusėdo ir dar gali nusėsti ateityje, taip pažeisdami kitas pastato konstrukcijas, kadangi juos įrengiant ir vėliau ginčo teritorijoje šalia polių buvo pilamas ir stumdomas gruntas, todėl poliai buvo išstumti iš projektinės padėties, be to, supiltas gruntas padidino poliams tekusias apkrovas, tačiau ieškovė nekeitė pamatų projekto ir nesustiprino polių. Trečiasis asmuo pažymėjo, kad iki 2018 m. vasario 12 d. jis atliko pastato kampo polių sustiprinimo darbus pagal parengtą ir patvirtiną pamatų sustiprinimo projektą, o gavęs šią pretenziją ir apžiūrėjęs objektą, jis nenustatė jokių kitų pažeidimų.

18.       2018 m. birželio 14 d. ieškovė pateikė trečiajam asmeniui pakartotinę pretenziją, kurioje pakvietė rangovą atvykti surašyti defektinį aktą, kartu nurodydama, kad priešingu atveju ji bus priversta surašyti defektinį aktą nedalyvaujant rangovui. Byloje yra pateiktas 2018 m. birželio 20 d. defektinis aktas, kuriame nurodyta, kad ieškovės ir trečiojo asmens atstovai apžiūrėjo namą, pažymėtą indeksu C05, ir nustatė, kad dėl pamatų sėdimo ašyje B/1 deformavosi pastato priestatas (garažas) ir atsirado tokie defektai: 1) išorinės sienos prarado vertikalumą; 2) stogas, grindys ir priekinė sąrama prarado horizontalumą. Defektiniame akte nurodyta, kad dėl šių trūkumų sutriko vandens pašalinimas nuo stogo, grindyse neveikia technologiniai nuolydžiai vandeniui nuvesti, priekiniai garažo vartai sunkiai atsidaro ir nesandariai užsidaro, taip pat sunkiai atsidaro ir užsidaro šilumos punkto durys. Defektiniame akte padaryta išvada, kad siekiant atstatyti pastatą, turi būti atlikti griovimo, statybos ir remonto darbai pagal pridedamą lokalinę sąmatą. Pažymėtina, kad defektinį aktą pasirašė tik ieškovės atstovai, nei trečiojo asmens, nei atsakovės atstovo parašo šiame akte nėra.

19.       Šalims nepavykus taikiai išspręsti kilusio ginčo, ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti jai iš atsakovės 43 028,65 Eur žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškovės reikalavimus, ieškinį patenkino. Teismas nustatė, kad, rangovui užbaigus vykdyti statybos darbus, buvo aptikti pastato, kuris pažymėtas indeksu C05, polinių pamatų trūkumai ir vertino kaip labiau tikėtiną išvadą, kad šie pastato pamatų trūkumai atsirado dėl to, jog atsakovė pasirinko netinkamą jų įrengimo technologiją, todėl pamatai nusėdo ir pastato priestatas (garažas) deformavosi. Teismas taip pat vertino, kad šie trūkumai dar nėra pašalinti ir atsakovės prašoma priteisti nuostolių suma, reikalinga siekiant atstatyti priestatą į iki pažeidimo buvusią padėtį, yra įrodyta. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad: 1) ginčas nėra priskirtinas teismų kompetencijai, nes šalys sutartyje buvo nustačiusios arbitražinę išlygą; 2) pastato trūkumai atsirado ne dėl atsakovės netinkamai atliktų statybos darbų, bet dėl kitų, nuo jos nepriklausančių veiksnių; 3) ieškovė neįrodė, kad pastato trūkumai vis dar egzistuoja ir kad šiuo atveju yra pagrindas nugriauti ir iš naujo perstatyti garažą. Be to, atsakovė apeliaciniame skunde taip pat reiškia procesinio pobūdžio prašymus skirti byloje pakartotinę ekspertizę ir nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka.

 

Dėl statybos rangos sutartyje nustatytos arbitražinės išlygos taikymo ir šalių ginčo (ne)priskirtinumo teismams

 

20.       Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje kiekvienam asmeniui, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, yra garantuojama teisė kreiptis į teismą. Šis bendrasis principas civiliniame procese atsispindi CPK 5 straipsnyje, kurio 1 dalyje yra reglamentuota, jog kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Asmens teisės kreiptis į teismą niekas negali nepagrįstai atimti ar dirbtinai suvaržyti ir apriboti. Tačiau suinteresuoti asmenys patys gali apriboti teismų jurisdikciją savo ginčams, perduodami kompetenciją nagrinėti iš tam tikrų juos siejančių teisinių santykių kylančius ginčus arbitražui.

21.       Arbitražas – visuotinai pripažintas alternatyvus ginčų sprendimo būdas – yra lygiavertis ginčų sprendimui nacionaliniuose teismuose. Šios alternatyvios jurisdikcijos pagrindas yra šalių laisva valia sudarytas susitarimas perduoti konkrečius ginčus nagrinėti arbitražo teismui, šiuo susitarimu šalys ne tik suteikia teisę jų ginčą nagrinėti arbitrams, apsisprendžia dėl arbitraže galimų spręsti ginčo dalykų ir ginčų sprendimui taikytinų taisyklių, bet kartu ir atsisako teisės dėl arbitražiniame susitarime nurodytų ginčų nagrinėjimo kreiptis į bet kurios valstybės teismus. Galiojantis arbitražinis susitarimas yra šalims privalomas ir jos negali vienašališkai jo keisti, taip pat negali jo pažeisti, t. y. kilus ginčui vietoj arbitražo kreiptis su ieškiniu į teismą arba kitą arbitražą. Kai yra galiojantis arbitražinis susitarimas, teismas privalo nukreipti šalis į arbitražą, o šalys turi vykdyti šį susitarimą ir kilus ginčui kreiptis į atitinkamą arbitražą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-81-421/2020). Kita vertus, arbitražinio susitarimo faktas neturi absoliučios galios, todėl prieš atsisakydamas bylos teismas turi įvertinti, ar nėra aplinkybių, kurios ginčo šalių nukreipimą į arbitražą daro negalimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-488-469/2018).

22.       Nagrinėjamu atveju šalys, sudarydamos statybos rangos sutartį, jos 15.5 papunktyje nustatė arbitražinę išlygą, kurią suformulavo taip: „Ginčytinus klausimus, iškilusius šios sutarties vykdymo metu, sprendžiama šalių derybų būdu, o nesutarus, perduodama spręsti Vilniaus Tarptautiniam ir komerciniam arbitražui“. Vis dėlto, nors šalys sutartyje išreiškė poziciją perduoti ginčus, kylančius vykdant šią sutartį, spręsti arbitražui, tarp šalių kilo nesutarimų, koks yra šios arbitražinės išlygos taikymo mastas, t. y. iš kokių konkrečių teisinių santykių kylantiems ginčams yra taikoma arbitražinė išlyga. Ieškovė byloje laikėsi pozicijos, kad arbitražinė išlyga yra taikoma tik ginčams, kylantiems realiai vykdant sutartyje nurodytus statybos darbus, tačiau, ieškovės vertinimu, ji netaikoma kitiems iš šios sutarties kylantiems šalių ginčams, įskaitant ir šioje byloje pareikštus reikalavimus atlyginti dėl netinkamai atliktų darbų kilusią žalą, paaiškėjusią po to, kai buvo užbaigti vykdyti statybos darbai. Savo ruožtu atsakovė laikėsi pozicijos, kad arbitražinė išlyga yra taikoma visiems iš sutarties kylantiems ginčams ir kad ieškovės šioje byloje pareikštus reikalavimus atlyginti žalą taip pat yra kompetentingas išnagrinėti ne bendrosios kompetencijos, o arbitražo teismas.

23.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių išdėstytas pozicijas dėl arbitražinės išlygos šioje byloje taikymo, skundžiamame sprendime konstatavo, kad šalys buvo susitarusios spręsti arbitraže tik ginčus, kylančius vykdant statybos rangos sutartį, o ieškovės inicijuotas ginčas dėl žalos atlyginimo kilo jau po rangos sutarties įvykdymo, ieškovei garantiniu laikotarpiu nustačius atsakovės atliktų darbų trūkumus. Taigi, pirmosios instancijos teismas pritarė ieškovės pozicijai, kad ieškovės inicijuotas ginčas nelaikytinas ginču, kylančiu vykdant šalių sudarytą statybos rangos sutartį, todėl jam netaikytina sutartyje nustatyta arbitražinė išlyga. Padaręs tokią išvadą, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą iš esmės ir priėmė sprendimą dėl ieškovės pareikštų reikalavimų.

24.       Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovės apeliacinį skundą, 2020 m. spalio 29 d. nutartyje laikėsi priešingos pozicijos, kad šalių ginčas dėl nuostolių, atsiradusių garantiniu laikotarpiu, atlyginimo – tai ginčas dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, todėl jis priskirtinas arbitražo teismo kompetencijai. Teismas taip pat nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu veikė du juridiniai asmenys, kurių pavadinimai buvo panašūs į statybos rangos sutartyje šalių įvardintą arbitražo teismo pavadinimą. Tačiau, įvertinęs tai, kad: vienam iš šių subjektų – VšĮ Vilniaus tarptautiniam ir nacionaliniam komerciniam arbitražui – Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 20 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla, o 2020 m. rugpjūčio 13 d. priimtas sprendimas dėl jos pabaigos, be to, ši įstaiga Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 30 d. sprendimu buvo pripažinta neteisėtai įsteigta; kitos galimos arbitražo institucijos – Vilniaus tarptautinio komercinio arbitražo – pavadinimas nuo nurodyto sutartyje skyrėsi tik jungtuku „ir“, be to, ši nuolatinė arbitražo institucija egzistuoja šiuo metu, tik jos pavadinimas pasikeitė ir šiuo metu ji vadinasi Vilniaus komercinio arbitražo teismu, teismas padarė išvadą, kad šalys susitarė perduoti nagrinėti ginčą institucijai, kuri savo veiklą tęsia kaip Vilniaus komercinio arbitražo teismas. Dėl šios priežasties, pirmą kartą išnagrinėjus šią bylą apeliacine tvarka, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 29 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo panaikintas, o byla nutraukta.

25.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 29 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Šioje nutartyje kasacinis teismas pateikė tokius šiai bylai reikšmingus išaiškinimus:

25.1.                      prievolė nustatytu terminu atlikti rangos darbus nėra vienintelė statybos rangos sutartimi nustatyta rangovo prievolė, o sutartis yra vykdoma tol, kol nėra įvykdomos visos joje nustatytos šalių prievolės, todėl statybos rangos sutarties 15.5 papunktyje vartojama sąvoka „sutarties vykdymo metu“ neturėtų būti aiškinama kaip reiškianti „rangos darbų pagal sutartį atlikimo metu“. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šalių ginčas patenka į statybos rangos sutarties 15.5 papunktyje nustatytos arbitražinės išlygos apimtį (žr. kasacinio teismo nutarties 25 ir 27 punktus);

25.2.                      apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šalys susitarė ginčo nagrinėjimą priskirti Vilniaus komercinio arbitražo teismui, šalims yra siurprizinė, nes nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nė viena iš jų neišreiškė pozicijos, jog ginčams spręsti jos buvo pasirinkusios šią instituciją. Be to, tokia teismo išvada yra padaryta nesilaikant sutarčių aiškinimo taisyklių ir pažeidžiant proceso teisės normas. Teismo nustatyta aplinkybė, kad VšĮ Vilniaus tarptautinis ir nacionalinis komercinis arbitražas jau po statybos rangos sutarties sudarymo buvo likviduota, nepagrindžia išvados, kad, sudarydamos šią sutartį, šalys susitarė ginčo nagrinėjimą priskirti Vilniaus komercinio arbitražo teismui. Pats apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus tarptautinis komercinis arbitražas reorganizavosi 2003 m. spalio 27 d. ir nuo to momento savo veiklą tęsia kaip Vilniaus komercinio arbitražo teismas. Sutartis, kurioje nustatyta arbitražinė išlyga, sudaryta 2013 m. liepos 5 d., todėl teismo išvada, kad sutarties sudarymo metu egzistavo nuolatinė komercinio arbitražo institucija Vilniaus tarptautinis komercinis arbitražas, kurios pavadinimas nuo sutartyje nurodyto arbitražo pavadinimo skyrėsi tik jungtuku „ir“, yra prieštaringa ir neatitinkanti faktinių bylos aplinkybių (žr. kasacinio teismo nutarties 36–39 punktus).

26.       Įvertinęs tai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė šalių valią dėl jų ginčą kompetentingos nagrinėti arbitražinės institucijos ir atsižvelgdamas į tai, jog kasacinis teismas negali nustatyti kitokių faktinių aplinkybių, nei nustatė apeliacinės instancijos teismas, kasacinis teismas perdavė ieškovės inicijuotos civilinės bylos priskirtinumo klausimą iš naujo spręsti apeliacinės instancijos teismui. Kartu kasacinis teismas aptariamoje nutartyje pažymėjo, kad tais atvejais, kai arbitražiniame susitarime nurodyta arbitražo institucija kilus ginčui nėra prieinama bylos šalims, teismas turėtų įvertinti ir tai, ar arbitražo institucijos pasirinkimas turėjo šalims esminę reikšmę. Šiuo aspektu kasacinis teismas išaiškino, kad teismui nustačius, jog konkrečios arbitražo institucijos pasirinkimas nebuvo esminė arbitražinio susitarimo sąlyga, ginčo šalys turėtų būti nukreipiamos spręsti kilusį ginčą į arbitražą. Kita vertus, kasacinis teismas taip pat pažymėjo ir tai, kad spręsdamas, ar konkrečios arbitražo institucijos pasirinkimas šalims konkrečiu atveju turėjo esminę reikšmę, teismas turėtų atsižvelgti į tai, jog sudarydamas arbitražinį susitarimą asmuo savanoriškai atsisako teisės kreiptis į teismą. Todėl, nesant galimybių pašalinti pagrįstų abejonių dėl to, ar arbitražiniame susitarime nurodyta arbitražo institucija, kuri bylos nagrinėjimo metu šalims yra neprieinama, šalims turėjo esminę reikšmę, arbitražinis susitarimas turėtų būti pripažįstamas neįgyvendinamu, o šalių ginčas turėtų būti nagrinėjamas teisme (žr. kasacinio teismo nutarties 39–41 punktus). Atsižvelgiant į šiuos aktualius kasacinio teismo išaiškinimus, nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka, visų pirma, turi būti įvertinta, kokią konkrečią arbitražinę instituciją formuluodamos arbitražinę išlygą buvo pasirinkusios šalys, o tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad šalys siekė perduoti ginčą jau neegzistuojančiam arbitražo teismui, turi būti įvertinta, ar konkrečios institucijos pasirinkimas turėjo joms esminės reikšmės. 

27.       Kaip minėta pirmiau, statybos rangos sutarties 15.5 papunktyje šalys nurodė, kad jų iš šios sutarties kylantys ginčai bus sprendžiami Vilniaus tarptautiniame ir komerciniame arbitraže, plačiau nedetalizuodamos savo pozicijos šiuo klausimu. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė byloje kilusį ginčą laikė nagrinėtinu teisme, be to, ieškovė nurodė, kad arbitražinėje išlygoje įvardinta institucija neegzistuoja, todėl jai kilo abejonių, kuri iš dviejų galimų arbitražo institucijų turėtų nagrinėti šalių ginčą tuo atveju, jeigu teismas nelaikytų savęs kompetentingu jį išnagrinėti (žr., pvz., ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą 3 psl.). Savo ruožtu atsakovė, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir pirmą kartą ją nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, laikėsi nuoseklios pozicijos, kad šalių ginčas turėtų būti nagrinėjamas VšĮ Vilniaus tarptautiniame ir nacionaliniame komerciniame arbitraže, kuris, kaip buvo nustatyta pirmą kartą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, šiuo metu jau neegzistuoja. Savo procesiniuose dokumentuose atsakovė, be kita ko, nurodė, kad ši arbitražo institucija yra sudaryta iš Vilniaus tarptautinio komercinio arbitražo ir Vilniaus nacionalinio komercinio arbitražo, toks arbitražas yra vienintelis Lietuvoje ir atitinka šalių pasirašytos sutarties 15.5 papunkčio nuostatas, todėl jai nėra suprantamas ieškovės argumentas, esą jai neaišku, į kurį arbitražą ji turėtų kreiptis (žr., pvz., atsiliepimo į ieškinį 1 ir 3 psl., apeliacinio skundo 3 psl.). Iš atsakovės procesiniuose dokumentuose išdėstytos pozicijos matyti, kad jai nekilo jokių abejonių dėl to, jog šalių ginčą turi nagrinėti būtent ši institucija, o ne šiuo metu egzistuojantis Vilniaus komercinio arbitražo teismas.

28.       Kasaciniam teismui grąžinus apeliacinės instancijos teismui iš naujo spręsti bylos priskirtinumo klausimą, teisėjų kolegija, siekdama išsiaiškinti šalių poziciją dėl to, kokią, jų vertinimu, arbitražo instituciją jos pasirinko sudarydamos sutartį, taip pat kokia buvo šio pasirinkimo reikšmė šalių apsisprendimui sudaryti arbitražinę išlygą, nustatė šalims terminą pateikti savo paaiškinimus šiais klausimais. Šalys per teismo nustatytą terminą pateikė tokius paaiškinimus dėl nurodytų aplinkybių: 

28.1.                      ieškovė nurodė, kad šiuo metu objektyviai nėra įmanoma surinkti neginčytinų įrodymų dėl konkrečios šalių pasirinktos arbitražinės institucijos ir nustatyti, ar susitarimas nagrinėti ginčą VšĮ Vilniaus tarptautiniame ir nacionaliniame komerciniame arbitraže buvo esminė arbitražinio susitarimo sąlyga, be kurios arbitražinis susitarimas nebūtų sudarytas, kadangi sutartis buvo sudaryta prieš daug metų ir abiejų šalių atstovai, pasirašę šią sutartį, nebedirba bendrovėse. Vis dėlto ieškovė nurodė, kad, jos vertinimu, šalys, kaip jų ginčų nagrinėjimo instituciją, buvo pasirinkusios nebeegzistuojantį VšĮ Vilniaus tarptautinį ir nacionalinį komercinį arbitražą ir šios institucijos pasirinkimas galėjo joms turėti esminės reikšmės. Ieškovė nurodė, kad, pasirenkant ginčą nagrinėjančią instituciją, jai galėjo turėti reikšmės tai, jog ginčų nagrinėjimo šiame arbitraže kaina buvo daug mažesnė, nei konkuruojančiame arbitraže, be to, prie šios arbitražo institucijos buvo įsteigtas specializuotas Statybos arbitražo teismas; atsakovė, kuri parengė statybos rangos sutarties sąlygas, galėjo būti suinteresuota perduoti ginčą būtent šiai institucijai, nes atsakovės darbuotojai buvo įrašyti į šios ginčų nagrinėjimo institucijos arbitrų sąrašus, taigi, ji per savo darbuotojus gana aktyviai dalyvavo jos veikloje ir pasitikėjo konkrečia arbitražine institucija;

28.2.                      atsakovė nurodė, kad šalių sudarytos arbitražinės išlygos tikslas buvo perduoti ginčą nagrinėti nuolatinei arbitražo institucijai (juridiniam asmeniui), kurios pavadinimas buvo nurodytas su klaida arba neturėjo šalims esminės reikšmės. Atsakovės teigimu, šalys sutartyje buvo susitarusios dėl arbitražo būdo, t. y. buvo pasirinkusios institucinį arbitražą, o sutarties sudarymo metu Lietuvoje veikė vienintelė nuolatinė arbitražinė institucija – Vilniaus komercinio arbitražo teismas, kuris veikia ir šiuo metu. Atsakovė taip pat nurodė, kad ta aplinkybė, jog arbitražo institucijos pavadinimas sutartyje buvo nurodytas su klaida, leidžia daryti išvadą, jog šalims neturėjo esminės reikšmės konkretus ginčą nagrinėsiantis arbitražas, kad tai, jog VšĮ Vilniaus tarptautinio ir nacionalinio komercinio arbitražo arbitrų sąraše buvo įrašyti jos darbuotojai, atsakovei negalėjo būti priežastimi pasirinkti būtent šią įstaigą, nes tai galėtų sukelti abejonių dėl arbitražo nešališkumo, kad ieškovės nurodyti argumentai apie ginčų nagrinėjimo kainų skirtumus yra nepagrįsti ir pan.

29.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, kaip labiau tikėtiną vertina galimybę, kad, šalims sudarant statybos rangos sutartį, jos buvo pasirinkusios iš šios sutarties kylančius ginčus perduoti spręsti VšĮ Vilniaus tarptautiniam ir nacionaliniam komerciniam arbitražui. Tokią išvadą pagrindžia pirmiau nurodytos aplinkybės, kad statybos rangos sutarties sąlygas, taigi, ir jos sąlygą, apibrėžiančią ginčų, kylančių iš šios sutarties, nagrinėjimo tvarką, parengė atsakovė, kad atsakovės darbuotojai (įskaitant ir šioje byloje atsakovės interesams atstovavusį teisininką) buvo įtraukti į VšĮ Vilniaus tarptautinio ir nacionalinio komercinio arbitražo arbitrų sąrašą ir atsakovė galėjo būti suinteresuota, kad būtent ši institucija išnagrinėtų jos ginčus, kad atsakovė, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir pirmą kartą ją nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, buvo išreiškusi aiškią ir kategorišką poziciją, jog ginčas nagrinėtinas būtent VšĮ Vilniaus tarptautiniame ir nacionaliniame komerciniame arbitraže ir, kaip nurodyta kasacinio teismo nutartyje, nė viena iš šalių šiose proceso stadijose nenurodė Vilniaus komercinio arbitražo teismo kaip jų ginčą turinčios nagrinėti institucijos. Pasikeitusi atsakovės pozicija, išreikšta po to, kai byloje buvo nustatyta, kad jos anksčiau nurodyta arbitražo institucija nebeegzistuoja ir kasacinis teismas grąžino apeliacinės instancijos teismui iš naujo spręsti bylų priskirtinumo klausimą, pirmiau aptartų aplinkybių kontekste vertintina daugiau kaip atsakovės gynybinė pozicija, išdėstyta siekiant apsiginti nuo ieškovės šioje byloje pareikštų reikalavimų ir eliminuoti šį ginčą iš teismų kompetencijos ribų.

30.       Kita vertus, nors byloje esančių duomenų pakanka siekiant nustatyti šalių pasirinktą arbitražo instituciją, šioje nutartyje aptarti duomenys, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankami siekiant padaryti išvadą, ar, šalims sudarant sutartį, ši konkreti jų pasirinkta arbitražo institucija turėjo esminės reikšmės, taip pat ar tuo atveju, jeigu šalys žinotų, kad, kilus ginčui, ši institucija joms nebebus prieinama, jos iš viso būtų sudariusios arbitražinį susitarimą. Nei viena iš šalių, teikdama byloje paaiškinimus, konkrečiai neatskleidė aplinkybių, kaip vyko jų derybos dėl statybos rangos sutarties sąlygų, ar šalys derėjosi dėl sutarties sąlygos, nustatančios arbitražinę išlygą ir konkrečios jų pasirinktos ginčus nagrinėsiančios institucijos, ar, priešingai, sutartis buvo sudaryta pagal iš anksto parengtas standartines sąlygas, šalims atskirai neaptariant klausimo, kas turėtų nagrinėti jų ginčus, nesuteikiant esminės reikšmės sutartyje nurodytai ginčų nagrinėjimo institucijai ir pan. Todėl šiuo atveju byloje liko nepaneigtos abejonės, ar arbitražiniame susitarime nurodyta arbitražo institucija, kuri bylos nagrinėjimo metu šalims yra neprieinama, šalims turėjo esminės reikšmės. Esant tokioms aplinkybėms, vadovaudamasi šios nutarties 26 punkte aptartais kasacinio teismo išaiškinimais, teisėjų kolegija pripažįsta, kad šalių sudarytas arbitražinis susitarimas yra neįgyvendinamas, todėl šalių ginčas nagrinėtinas teisme. Atitinkamai dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija netenkina atsakovės prašymo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nutraukti bylą ar ieškinį palikti nenagrinėtą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas), bet vertins kitus atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ginčas buvo išnagrinėtas iš esmės, pagrįstumo.

 

Dėl atsakovės prašymų paskirti byloje ekspertizę ir nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka

 

31.       Pagal CPK išdėstytą reglamentavimą, esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent šioje proceso stadijoje turi būti nustatytos visos ginčui išnagrinėti reikšmingos aplinkybės. Įstatyme nustatyta, kad dar teikdami teismui pirmuosius procesinius dokumentus (ieškinį ar atsiliepimą į jį) dalyvaujantys byloje asmenys turi tinkamai vykdyti pareigą pagrįsti ir įrodyti savo byloje reiškiamus reikalavimus ar atsikirtimus į juos (CPK 135 straipsnio 2 dalis, 142 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 3 dalis), o pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu dalyvaujantys byloje asmenys turi pateikti teismui visus turimus įrodymus ir paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, taip pat nurodyti įrodymus, kurių jie negali pateikti teismui, kartu nurodydami aplinkybes, trukdančias tai padaryti (CPK 226 straipsnis). Tokie reikalavimai koreliuoja su civiliniame procese galiojančiu proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principu, pagal kurį teismas turi imtis CPK nustatytų priemonių tam, kad būtų užkirstas kelias procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai (CPK 7 straipsnis).

32.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba net apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu yra nustatytas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-261-469/2021). 

33.       Pažymėtina, kad draudimas apeliacinės instancijos teisme teikti naujus įrodymus nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje dėl šios normos taikymo yra nurodyta, kad taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

34.       Kaip minėta pirmiau, atsakovė apeliaciniame skunde prašo teismo paskirti šioje byloje pakartotinę ekspertizę. Tokia būtinybė, anot atsakovės, kilo dėl to, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog pastato dalis (garažas) yra avarinės būklės ir ją reikia perstatyti. Be to, poreikį atlikti pakartotinę ekspertizę atsakovė taip pat grindžia aplinkybėmis, kad byloje atlikta ekspertizė yra prieštaringa ir atlikta neturint techninės dokumentacijos. Atsižvelgiant į tai, kad eksperto išvada civiliniame procese yra laikoma viena iš įrodinėjimo priemonių, kurių pagrindu yra nustatomi bylai reikšmės galintys turėti faktiniai duomenys (CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalys), šiuo atveju sprendžiant, ar toks atsakovės prašymas surinkti papildomus įrodymus nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme yra pagrįstas, turi būti įvertinta tiek tai, ar atsakovės prašoma paskirti ekspertize siekiami nustatyti duomenys yra reikšmingi sprendžiant byloje kilusį ginčą, tiek ir tai, ar, teikdama tokį prašymą šioje proceso stadijoje, atsakovė tinkamai naudojasi savo procesinėmis teisėmis.

35.       Šiuo aspektu, visų pirma, pažymėtina, kad pati atsakovė dar teikdama byloje paruošiamuosius dokumentus (tripliką) suformulavo prašymą atlikti byloje ekspertizę ir nurodė, jos vertinimu, ekspertui turimus užduoti klausimus. 2018 m. gruodžio 18 d. prašyme atsakovė, be kita ko, atsižvelgdama į ieškovės pateiktus paaiškinimus, patikslino ekspertui turimus užduoti klausimus ir juos papildė, nurodydama, kad ekspertui turi būti užduoti tokie klausimai: ar atkasant esamą gruntą ir užvežant bei užstumiant po pastatu naują gruntą yra reikalingas darbo projektas ir (ar) kita dokumentacija; dėl kokių priežasčių pastatas – garažas deformavosi; ar pastato – garažo deformacijai galėjo turėti įtakos grunto užstūmimas per atvirus polius; ar šiuo metu yra matomi kokie nors pastato – garažo defektai; jeigu defektai būtų nustatyti, kokia yra pastato – garažo defektų pašalinimo kaina. Šioje proceso stadijoje atsakovė neprašė teismo užduoti ekspertui klausimų, susijusių su pastato techninės dokumentacijos vertinimu, neprašė ištirti, ar pastato būklė yra avarinė ir pan., nors atsakovei buvo (turėjo būti) žinomi tiek visi ieškovės šioje byloje pareikšti reikalavimai, tiek aplinkybės ir argumentai, kuriais ieškovė grindė savo poziciją byloje, tiek byloje pateikti įrodymai. Panevėžio apygardos teismas, tenkindamas atsakovės prašymą, 2018 m. gruodžio 28 d. nutartimi paskyrė byloje ekspertizę, ir kaip matyti iš šios nutarties turinio, pavedė ekspertui atsakyti į visus ieškovės ir atsakovės suformuluotus klausimus.

36.       Paskutiniame teismo posėdyje, vykusiame nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, po to, kai buvo apklaustas ekspertizę atlikęs ekspertas, atsakovė pateikė teismui prašymą paskirti byloje pakartotinę ekspertizę. Grįsdama tokį prašymą, atsakovė iš esmės nurodė, kad ekspertas šiuo atveju turėtų įvertinti byloje pateiktą techninę dokumentaciją ir nustatyti, ar pastato trūkumų atsiradimui galėjo turėti įtakos jo iškelta prielaida, jog ieškovė pateikė atsakovei netinkamus techninius dokumentus (2019 m. spalio 25 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 36 min. 36 sek.–1 val. 40 min. 00 sek.). Nors atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad šios ekspertizės metu ekspertui taip pat galėjo būti užduoti ir klausimai, ar pastatas turi paslėptų trūkumų, ar pastato garažas yra avarinės būklės ir jį būtina nugriauti, bet atsakovė neužsiminė apie tokias aplinkybes formuluodama teismo posėdyje savo prašymą skirti ekspertizę. Pirmosios instancijos teismas atsakovės prašymo skirti byloje pakartotinę ekspertizę netenkino. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad teismas iš esmės sutiko su ieškovės pozicija, jog prašymas yra pateiktas labai pavėluotai, o atsakovės keliami klausimai nėra pagrįsti.

37.       Nors atsakovė prašymą skirti apeliacinės instancijos teisme ekspertizę grindžia aplinkybėmis, kad teismo ekspertui nebuvo pateikta vertinti pastato techninė dokumentacija, be to, byloje nėra duomenų apie tai, kad garažas yra avarinės būklės ir turi būti nugriautas, atsakovė ir apeliaciniame skunde nenurodė konkrečių ekspertui šiais aspektais turimų užduoti klausimų. Taip pat ji aiškiai nenurodė ir konkrečių byloje atliktos ekspertizės prieštaringumų, neįvardino, į kokius šalių suformuluotus klausimus, jos vertinimu, ekspertas negalėjo atsakyti ar atsakė netinkamai dėl to, kad jam nebuvo pateikta tam tikra projektinė dokumentacija, nepagrindė, kokios tai galėtų turėti įtakos ginčo išsprendimui ir pan. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats ekspertas, apklaustas teismo posėdyje, nurodė, jog, jo vertinimu, net ir tuo atveju, jeigu jam būtų pateikta projektinė dokumentacija, jo padarytos išvados neturėtų pakisti (2019 m. spalio 25 d. teismo posėdžio garso įrašas: 51 min. 08 sek.–51 min. 30 sek.). Išdėstytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą konstatuoti, kad atsakovės prašymas paskirti byloje ekspertizę yra teikiamas pavėluotai, be to, šis prašymas yra deklaratyvus, atsakovė apeliaciniame skunde pakankamai nepagrindė poreikio skirti byloje tokio pobūdžio ekspertizę. Todėl teisėjų kolegija netenkina atsakovės prašymo ir bylą nagrinės vadovaudamasi joje jau surinktais įrodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, netenkinus atsakovės prašymo paskirti byloje ekspertizę, jos galimybė įrodinėti ginčui reikšmingas aplinkybes nebus nepagrįstai apsunkinta ar suvaržyta, nes atsakovei jau buvo sudarytos sąlygos pateikti visus bylai aktualius klausimus ekspertui, be to, jai nebuvo apribota galimybė teikti byloje ir kitokius įrodymus.

38.       Apeliaciniame skunde atsakovė taip pat prašė apeliacinės instancijos teismo skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šis atsakovės prašymas buvo siejamas išimtinai tik su poreikiu pasiruošti teismo ekspertizei – atsakovė nurodė, kad šalims turėtų būti sudaryta galimybė pasiūlyti ekspertų kandidatūras ir suformuluoti klausimus ekspertui – netenkinus atsakovės prašymo paskirti ekspertizę, jos prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka taip pat netenkinamas.

 

Dėl atsakovės pareigos atsakyti už nustatytus pastato trūkumus

 

39.       Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.644 straipsnio 1 dalyje rangos sutartis yra apibrėžta kaip sutartis, kuria viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti. CK 6.645 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad rangos sutartis yra sudaroma siekiant pagaminti arba perduoti tam tikrą darbo rezultatą arba atlikti kitokius darbus, kurių metu sukurtas rezultatas perduodamas užsakovui. Taigi, rangos sutartimi iš esmės yra siekiama patenkinti užsakovo poreikį įgyti tam tikrą rangos darbų rezultatą, pavyzdžiui, įgyti konkretų naujai sukurtą daiktą, pakeisti, pagerinti tam tikras esamo daikto savybes ir pan. Statybos rangos sutartis, kurios samprata yra apibrėžta CK 6.681 straipsnyje, išsiskiria iš kitų rangos sutarčių rūšių savo dalyku – šia sutartimi rangovas įsipareigoja per sutartyje nustatytą terminą pastatyti pagal užsakovo užduotį statinį arba atlikti kitus statybos darbus. Teisiniams santykiams, kylantiems iš statybos rangos sutarčių, bendrosios rangos teisinius santykius reglamentuojančios normos taikomos tuo atveju, jeigu jos neprieštarauja specialioms statybos rangos teisinius santykius reglamentuojančioms normoms (CK 6.644 straipsnio 2 dalis).

40.       Kaip minėta, rangos sutartimi rangovas įsipareigoja pasiekti konkretų užsakovo nurodytą darbų rezultatą pagal jo pateiktą užduotį, todėl vienas iš esminių reikalavimų, taikomų rangos teisiniuose santykiuose, tai reikalavimas, kad rangovo atlikti darbai ir pasiektas rezultatas atitiktų nustatytus kokybės kriterijus. Tokia rangovo pareiga atsispindi ir įstatyme. Pavyzdžiui, CK 6.663 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad rangovo atliekamų darbų kokybė privalo atitikti rangos sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje kokybės sąlygos nenustatytos, – įprastai tokios rūšies darbams keliamus reikalavimus; darbų rezultatas jo perdavimo užsakovui momentu turi turėti rangos sutartyje nustatytas ar įprastai reikalaujamas savybes ir turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį protingą terminą. CK 6.695 straipsnio, reglamentuojančio rangovo, vykdančio statybos rangos sutartį, atsakomybę už darbų kokybę, 1 dalyje yra nustatytas papildomas reikalavimas, kad rangovas atsako užsakovui už nukrypimus nuo normatyvinių statybos dokumentų reikalavimų, taip pat už tai, kad nepasiekė šiuose dokumentuose ar sutartyje nustatytų statybos darbų rodiklių (įmonės gamybinių pajėgumų, atsparumo ir kt.).

41.       Rangovo pareiga užtikrinti, kad rangos darbų rezultatas atitiks nustatytus kokybės reikalavimus, gali išlikti ir pasibaigus rangos sutarčiai. Pagal CK išdėstytą reglamentavimą, tuo atveju, jeigu įstatyme ar rangos sutartyje yra nustatytas darbų rezultato kokybės garantinis terminas, darbų rezultatas turi atitikti nustatytus kokybės reikalavimus visą garantinį terminą. Jeigu darbų defektai nustatomi per garantinį terminą, rangovas privalo neatlygintinai juos pašalinti arba atlyginti užsakovui jų šalinimo išlaidas (CK 6.664 straipsnio 1 ir 3 dalys). CK 6.697 straipsnio, reglamentuojančio statybos rangos teisinius santykius, 1 dalyje yra nustatyta, kad tuo atveju, jeigu ko kita nėra nustatyta statybos rangos sutartyje, rangovas per visą garantinį laiką turi užtikrinti, kad statybos objektas atitinka normatyviniuose statybos dokumentuose nustatytus rodiklius ir yra tinkamas naudoti pagal sutartyje nustatytą paskirtį. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad rangovas atsako už defektus, nustatytus per garantinį terminą, jeigu neįrodo, kad jie atsirado dėl objekto ar jo dalių normalaus susidėvėjimo, jo netinkamo naudojimo ar užsakovo arba jo pasamdytų asmenų netinkamai atlikto remonto arba dėl užsakovo ar jo pasamdytų asmenų kitokių kaltų veiksmų. Konkretūs garantiniai terminai, taikytini statybos rangos teisinių santykių atveju, yra nurodyti CK 6.698 straipsnyje.

42.       Pažymėtina, kad įstatyme ar sutartyje nustatytas garantinis terminas ne tik užtikrina užsakovui teisę reikalauti rangovo pašalinti šiuo laikotarpiu paaiškėjusius darbų trūkumus, tačiau taip pat garantuoja jam mažesnę įrodinėjimo naštą tarp šalių kilus ginčui dėl defektų pašalinimo ar žalos dėl atsiradusių defektų atlyginimo. Kasacinio teismo praktikoje šiuo aspektu yra išaiškinta, kad teisme sprendžiant ginčus dėl garantiniu laikotarpiu atsiradusių statybos darbų trūkumų nėra taikomos bendrosios procesinės įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės. Užsakovas tokiu atveju privalo įrodyti tik defektų faktą ir neprivalo įrodinėti rangovo neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos; tuo tarpu rangovas, siekdamas išvengti atsakomybės, turi įrodyti CK 6.697 straipsnio 3 dalyje nurodytas, jo atsakomybę šalinančias defektų atsiradimo priežastis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010).

43.       Šioje nutartyje jau minėta, kad nagrinėjamu atveju atsakovė (jos filialas), sudarydama statybos rangos sutartį, įsipareigojo įrengti spraustinius polius ieškovės statomiems pastatams, kurie pažymėti indeksais C04 ir C05. Vykdydama šiuos darbus, kaip matyti iš sutarties sąlygų, atsakovė turėjo pati atlikti visus geodezinius matavimus, susijusius su sutartyje nurodytais statybos darbais, taip pat parengti pamatų darbo projektą ir suderinti jį su ieškove (statybos rangos sutarties 4.6 ir 4.7 papunkčiai). Statybos rangos sutartyje šalys susitarė, kad ieškovė yra atsakinga už informacijos, testų ir bandymų rezultatų, pateiktų rangovui, teisingumą (statybos rangos sutarties 3.2 papunktis), savo ruožtu rangovas atsako už visus sutartyje paminėtus darbus ir įsipareigojimus ieškovei, taip pat už garantiniu laikotarpiu, kaip jis yra apibrėžtas CK, pastebėtų ar atsiradusių defektų neatidėliotiną pašalinimą (statybos rangos sutarties 4.2 ir 4.3 papunkčiai).

44.       Iš byloje esančių duomenų matyti, kad UAB „Rapasta“ 2013 metais ieškovės užsakymu atliko žemės sklypo, kuriame buvo atlikti statybos rangos sutartyje nurodyti statybos darbai, inžinerinius ir geologinius tyrimus. Atlikus šiuos tyrimus, be kita ko, buvo nustatyta, kad inžinerines geologines sąlygas statybai apsunkina aukštas gruntinio vandens lygis 0,20–1,50 m gylyje nuo žemės paviršiaus ir nedidelių stipruminių savybių ežerinių nuogulų gruntai. Tyrimą atlikęs specialistas rekomendavo įrengti žemės sklype polinius pamatus ir nurodė, kad dėl sudėtingų geologinių sąlygų turi būti atidžiai parinkti polio tipas ir įrengimo technologija; pamatų tipą ir įgilinimą turėtų parinkti konstruktorius, atsižvelgdamas į pastato apkrovas, statinio pobūdį ir specifiką (žr. inžinerinių geologinių tyrimų 4 ir 5 išvadas). Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nustatė, kad pirmiau minėtos geologinių tyrimų išvados turėjo būti žinomos atsakovei, kad tai ji, o ne ieškovė, rengdama darbo projektą pasirinko konkrečią polinių pamatų įrengimo technologiją ir kad ieškovė šiam atsakovės apsisprendimui nepadarė jokios įtakos. Apeliaciniame skunde atsakovė šių teismo nustatytų aplinkybių neginčija.

45.       Atsakovė neginčija ir to, kad, jai (trečiajam asmeniui) baigus vykdyti statybos darbus, tačiau nepasibaigus jiems taikomam garantiniam terminui, atsirado šių darbų trūkumai, dėl kurių pastatas prarado stabilumą, pradėjo deformuotis ir jį buvo būtina stabilizuoti. Tokias aplinkybes, kaip minėta, patvirtina ir byloje pateikti įrodymai, pavyzdžiui, VšĮ Statybos ir projektavimo sisteminimo centro 2015 m. kovo 19 d. raštas ir jos atlikta nebaigtų statyti pastatų konstrukcijų techninės būklės analizė, 2015 m. sausio 30 d. statinio apžiūros aktas, šalių raštai dėl polių stiprinimo, pamatų stiprinimo darbo projektas ir kt. (žr. plačiau šios nutarties 15 ir 16 punktus). Esant tokioms aplinkybėms, pagal pirmiau aptartas CK nuostatas ir kasacinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, atsakovė, siekdama išvengti atsakomybės už garantiniu laikotarpiu paaiškėjusius darbų trūkumus, turėjo įrodyti, kad pastato pamatų trūkumai atsirado dėl CK 6.697 straipsnio 3 dalyje nustatytų nuo jos nepriklausančių aplinkybių.

46.       Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, atsakovė, siekdama paneigti savo atsakomybę už nustatytus pastato trūkumus, nurodo, kad pagal darbo projektą poliai turėjo būti įrengti lygiai su žeme, tačiau dėl nuo jos nepriklausančių priežasčių, t. y. dėl to, kad ieškovė nukasė šalia pastato esantį grunto sluoksnį (arba, kaip teigia ieškovė, gruntas nusėdo), dalis pastato polių tapo atviri ir matėsi virš žemės paviršiaus, o tai, atsakovės teigimu, turėjo tiesioginės įtakos pastato deformacijai. Atsakovė taip pat nurodo, kad ieškovė atvežė į ginčo teritoriją labai didelį kiekį grunto, kuris, be kita ko, buvo užstumtas po pastatu, taip mechaniškai pažeidžiant jo polius. Taigi, atsakovės vertinimu, poliai buvo pažeisti ne dėl to, kad ji netinkamai juos įrengė, o dėl ieškovės veiksmų pašalinant šalia polių esančią žemę ir užstumiant vietoje jos naują gruntą. Įvertinus byloje esančius duomenis, matyti, kad grįsdama šias aplinkybes, atsakovė iš esmės rėmėsi savo ir ieškovės pateiktomis nuotraukomis, kuriose matosi iš dalies atidengti pastatų poliai, ieškovės pateiktais 2016 m. lapkričio mėn. atliktų darbų aktais, kuriuose nurodyta, kad objekte buvo atliktas mechanizuotas grunto kasimas, pakraunant ir vežant gruntą, taip pat liudytojo – atsakovės darbuotojo – teismo posėdyje pateiktais paaiškinimais, kad 2015 metų kovą jam atvykus į objektą, šalia ginčo pastato buvo pilamas gruntas ir buvo lyginamas žemės paviršius, o pastato poliai buvo atviri ir pasvirę (pvz., 2019 m. spalio 25 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 16 min. 40 sek.–1 val. 22 min. 24 sek.). Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, tokios atsakovės nurodytos aplinkybės ir jas pagrindžiantys įrodymai nėra pakankami siekiant paneigti jos atsakomybę dėl atsiradusių pastato trūkumų.

47.       Visų pirma, šioje nutartyje jau minėta, kad pastato polių defektai pirmą kartą buvo nustatyti jau 2015 metų pradžioje. Byloje yra pateiktas statinio techninės priežiūros vadovo parengtas 2015 m. sausio 30 d. statinio apžiūros aktas, kuriame yra nurodyti apžiūros metu nustatyti pastatų, kurių indeksai C04, C05 ir C06, pamatų defektai ir pateiktos rekomendacijos, kaip juos pašalinti. Iš šiame akte užfiksuotų aplinkybių, be kita ko, matyti, kad ginčo pastato, kurio indeksas C05, kelių polių apsauginis betono sluoksnis buvo pažeistas ir matėsi pagrindinė armatūra, vieno polio viršutinėje dalyje nebuvo betono ir taip pat matėsi pagrindinė armatūra (šis polis buvo įvertintas kaip netinkamas toliau eksploatuoti), vienam iš polių buvo nekokybiškai atlikti betono tankinimo darbai ir taip pat buvo pažeistas apsauginis betono sluoksnis (statinio apžiūros akto 6–9 punktai). Statinio techninės priežiūros vadovas statinio apžiūros akte pateikė rekomendacijas pagal parengtą projektą įrengti papildomus polius pastatui sutvirtinti, atlikti poliaus sustiprinimo darbus ir pan. Apžiūros akte aprašyti defektai atsispindi ir jo 1 priede pateiktose nuotraukose, kuriose užfiksuotų polių apsauginis betono sluoksnis yra pažeistas, matosi jo viduje esanti armatūra, vieno iš polių viršutinėje dalyje nėra betono sluoksnio.

48.       Tuo tarpu byloje pateikti duomenys apie ginčo teritorijoje vykusius žemės kasimo darbus iš esmės atspindi situaciją, susiklosčiusią jau po to, kai 2015 m. sausio 30 d. buvo nustatyti pirmi pastato defektai. Pavyzdžiui, byloje kaip liudytojas apklaustas atsakovės darbuotojas nurodė, kad žemės atvežimą į ginčo teritoriją jis stebėjo 2015 m. pavasarį. Liudytojas nurodė, kad tuo metu jis atvykdavo į ginčo teritoriją, nes buvo atliekami būtent ginčo pastato polių sutvirtinimo darbai, taigi, pastatų polių defektai jau buvo nustatyti ir šalinami (2019 m. spalio 25 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 23 min. 10 sek.–1 val. 26 min. 25 sek.). Ieškovės byloje pateiktas atliktų darbų aktas patvirtina, kad ginčo teritorijoje buvo kasamas gruntas 2016 metų lapkritį. Tačiau pažymėtina, kad nei 2015 metų pavasarį, nei 2016 metų lapkritį ginčo žemės sklype galimai vykdyti žemės lyginimo darbai negalėjo turėti jokios įtakos tam, kad atsirastų pastato polių trūkumai, kurie buvo užfiksuoti anksčiau parengtame apžiūros akte. Savo ruožtu antrą kartą, 2017 metų pabaigoje nustačius pastato trūkumus ir juos taisant, liudytojo teigimu, ginčo teritorijoje jokių žemės kasimo darbų nebuvo atliekama (2019 m. spalio 25 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 30 min. 45 sek.–1 val. 31 min. 10 sek.). Atsakovės išdėstyti argumentai apie ginčo teritorijoje atliktus žemės kasimo ir stumdymo darbus ir jų galimą poveikį jos įrengtiems pastatų poliams nėra nuoseklūs ir pakankamai pagrįsti įrodymais, todėl jie nepaneigia jos atsakomybės už pastato defektus.

49.       Antra, priešingai nei nurodė atsakovė, nei jos pateiktos nuotraukos, nei ieškovės pateiktame 2015 m. sausio 30 d. statinio apžiūros akte esančios pastato nuotraukos pačios savaime nepatvirtina atsakovės nurodytos aplinkybės, kad žemė po pastatu buvo ieškovės atkasta, o ne nusėdo natūraliai. Atsakovės pateikti duomenys apie ginčo teritorijoje galimai nusėdusį (iškastą) gruntą ir joje vykdytus žemės lyginimo darbus taip pat savaime nepatvirtina, kad būtent šios aplinkybės, o ne atsakovės netinkamai atlikti polių įrengimo darbai nulėmė pastato deformacijas ir jokių patikimų įrodymų, pagrindžiančių tokius atsakovės teiginius, byloje nėra. Atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytos prielaidos, kad tuo atveju, jeigu žemė nebūtų nukasta, bet natūraliai nusėstų, kartu su ja turėtų nusėsti ir pastato poliai ar kad tai, jog poliai nenusėdo nepaisant žemės nusėdimo, įrodo jų tinkamą įrengimą – tai tik pačios atsakovės samprotavimai, kurie nėra pagrįsti jokiais patikimais įrodymais (ekspertizės aktais, specialisto išvadomis ir pan.), todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo jais vadovautis. Juo labiau kad kiti byloje pateikti įrodymai kaip labiau tikėtiną leidžia vertinti priešingą išvadą, jog garantiniu laikotarpiu nustatyti pamatų defektai ir dėl jų kilusios pastato deformacijos atsirado būtent dėl atsakovės netinkamai atliktų darbų.

50.       Iš byloje esančių duomenų matyti, kad, nustačius pastato trūkumus, buvo atlikta nebaigtų statyti pastatų konstrukcijų techninės būklės analizė, kurią buvo pavesta atlikti VšĮ Statybos ir projektavimo sisteminimo centrui. Įvertinęs situaciją, VšĮ Statybos ir projektavimo sisteminimo centras padarė išvadą, kad pastato polinių pamatų įrengimo technologija, įvertinus žemės sklypo inžinerinę geologinę ir hidrologinę situaciją, buvo netinkama, todėl dalies polių kokybė yra bloga ir visų polių laikomoji galia nėra žinoma. Analizės akte nurodyta, kad rangovas, vykdydamas polinių pamatų įrengimo darbus, pasirinko įrengti gręžtinius polius, panaudodamas inventorinius (išimamus) vamzdžius, nors, atsižvelgiant į žemės sklypo hidrogeologinę situaciją, turėjo būti naudojami apsauginiai vamzdžiai, kurie nėra išimami iš žemės įrengus polius. Šiame akte taip pat nurodyta, kad virš žemės paviršiaus matosi polių dalys su apnuoginta armatūra, o tai rodo, kad apsauginiai vamzdžiai buvo ištraukti per anksti; virš žemės paviršiaus matomi polių įrengimo trūkumai rodo, kad pasirinkta technologija neužtikrino kokybiškų polių kamienų susiformavimo ir žemės gilumoje, juo labiau esant aukštam gruntinio vandens lygiui. Akte pažymėta, kad polių, kuriuose virš žemės paviršiaus matosi apnuoginta armatūra, yra gana daug, tačiau, nepaisant to, darbai, nekeičiant technologijos, buvo toliau vykdomi. Kaip minėta pirmiau, atsakovė neginčija, kad tai būtent ji, rengdama darbo projektą, pasirinko konkrečią polių įrengimo technologiją. Todėl šiame akte išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad polių trūkumai atsirado dėl atsakovės veiksmų.

51.       Aplinkybę, kad atsakovė yra atsakinga už atsiradusius pastato pamatų trūkumus, kurie nulėmė kitus pastato defektus, patvirtina ir byloje atlikta ekspertizė. Atsižvelgdamas į ekspertizės akte įvertintas aplinkybes, ekspertas padarė išvadą, kad pastato deformacijos priežastimi buvo polinių pamatų nuosėdis. Tuo tarpu labiausiai tikėtina priežastis, dėl kurios nusėdo poliai – tai netinkamas jų įrengimas. Atsakovė apeliaciniame skunde šiuo aspektu akcentuoja tai, kad teismo ekspertas ekspertizės akte ir apklausiamas teismo posėdyje nurodė, jog poliai negali būti virš žemės ir kad ši aplinkybė bei tai, jog po poliais yra stumiama žemė, galėjo turėti įtakos pastato deformacijai (nors eksperto teigimu, šiuo atveju jis tokių aplinkybių nenustatė). Tačiau pažymėtina, kad ekspertas teismo posėdyje paaiškino, jog vis dėlto, jo vertinimu pagrindinė pastato deformacijos priežastis yra polių nusėdimas. Ekspertas nurodė, kad kitos atsakovės akcentuojamos galimos priežastys, tokios kaip polių atsidengimas, žemės po pastatu užstūmimas ir pan., negalėjo nulemti tokio masto pastato deformacijų, kaip buvo nustatyta šioje byloje, tačiau jos šiam procesui galėjo turėti tam tikros įtakos (2019 m. spalio 25 d. teismo posėdžio garso įrašas: 48 min. 30 sek.–51 min. 00 sek.). Atsakovė nurodo, kad, jos vertinimu, eksperto išvados yra abejotinos ir teismas jomis neturėjo vadovautis, tačiau pažymėtina, kad eksperto padarytos išvados neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams dėl atsakovės atliktų darbų kokybės ir pastato deformacijų priežasčių. 

52.       Pirmiau minėtuose teismo ekspertizės akte ir VšĮ Statybos ir projektavimo sisteminimo centro parengtame analizės akte padarytas išvadas, kad atsakovė netinkamai pasirinko polių įrengimo technologiją ir kad būtent ši aplinkybė nulėmė polių nusėdimą, kuris savo ruožtu nulėmė pastato deformaciją, nors ir netiesiogiai, patvirtina ir liudytojo pateikti paaiškinimai apie atsakovės atliktus polių sutvirtinimo darbus, kurių atsakovė nekvestionuoja. Pavyzdžiui, liudytojas nurodė, kad, stiprinant pastato polius, buvo naudojama kitokia technologija, nei buvo naudojama įrengiant pastato polius, t. y. poliai šiuo atveju buvo įrengti metaliniuose vamzdžiuose (2019 m. spalio 25 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 26 min. 46 sek.–1 val. 27 min. 57 sek.). Iš liudytojo išdėstytų aplinkybių taip pat matyti, kad pirmą kartą, 2015 metais pastebėjus polių defektus, buvo sustiprintas tik vienas pastato kampas, o antrą kartą pastebėjus pastato defektus, 2018 metų pavasarį tokiu pačiu būdu buvo sustiprinti ir poliai kitoje pastato pusėje ir pastatas buvo stabilizuotas (2019 m. spalio 25 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 29 min. 54 sek.–1 val. 32 min. 50 sek.). Taigi, po to, kai pastato (garažo) dalis 2015 metais buvo sustiprinta panaudojant kitokią polių įrengimo technologiją, ši pastato dalis jau nebuvo veikiama nei grunto nusėdimo, nei kitokių veiksnių, kai nesutvirtinta pastato dalis, kurioje poliai buvo įrengti pagal pradinę atsakovės pasirinktą technologiją, vėl deformavosi. Šios aplinkybės, vertinant jas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, papildomai pagrindžia, kad pradinė atsakovės pasirinkta polių įrengimo technologija galėjo būti netinkama ir būtent tai galėjo nulemti pastato deformacijas.

53.       Be pirmiau aptartų aplinkybių, atsakovės atsakomybę už atsiradusius pastato trūkumus taip pat patvirtina jos pačios konkliudentiniai veiksmai. Tiek byloje esantys rašytiniai įrodymai (šalių raštai, polių stiprinimo darbo projektai ir kt.), tiek liudytojo parodymai ir pačių šalių paaiškinimai patvirtina, kad, 2015 metais ir 2017 metais paaiškėjus polių trūkumams, atsakovė neatlygintinai atliko polių sustiprinimo darbus. Tokios aplinkybės leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad tokiu būdu atsakovė pripažino netinkamai atlikusi darbus ir siekė šiuos trūkumus ištaisyti, užkirsdama kelią tolesniam pastato deformavimuisi. Nors atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad ji nepripažino atlikusi darbus su trūkumais, o toks jos elgesys buvo nulemtas to, jog polių sutvirtinimo darbų sąnaudos yra nedidelės ir atsakovė, siekdama palaikyti gerus santykius su užsakovais, neretai atlieka pati tokius darbus, be to, atsakovė nurodė supratusi poreikį skubiai sutvirtinti pamatus ir galimo uždelsimo neigiamą įtaką pastatui, atsakovė nepateikė jokių tokias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, t. y. atsakovė neįrodė nei kokia yra jos atliktų sutvirtinimų darbų kaina, nei kad ji paprastai laikosi tokios praktikos ir, net nesant jos kaltės dėl atsiradusių defektų, juos neatlygintinai šalina. Todėl tokie atsakovės argumentais atmetami kaip neįrodyti, o jos veiksmai sutvirtinant pastato polius vertinami kaip pagrindžiantys jos atsakomybę už pastato trūkumus.

 

Dėl ieškovės reikalavimo atlyginti garažo perstatymo išlaidas

 

54.       CK yra nustatyta bendra taisyklė, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles, o asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius (CK 6.256 straipsnio 1 ir 2 dalys). CK taip pat yra nustatyta, kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę (CK 6.251 straipsnio 1 dalis). Todėl, sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2012).

55.       CPK yra reglamentuota, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Tai reiškia, kad pagal bendrą civiliniame procese taikomą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, pareiga pagrįsti nuostolių dydį tenka žalos atlyginimo prašančiam asmeniui, t. y. ieškovui. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymima, kad žalos dydis gali būti įrodinėjamas visomis CPK leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3240-1075/2019). Todėl, siekdamas pagrįsti žalą, atsiradusią sugadinus jo turtą, ieškovas gali remtis visais jam prieinamais tokias aplinkybes pagrindžiančiais įrodymais, be kita ko, jis gali pateikti duomenis apie išlaidas, kurias jis patyrė atkurdamas, remontuodamas šį turtą (sąskaitas, sąmatas ir pan.). Tais atvejais, kai turtas neatkurtas po sugadinimo ir dėl to nukentėjęs asmuo dar neturėjo realių išlaidų, žalos dydis gali būti nustatomas skaičiavimo būdu; svarbu, kad padaryta žala būtų nustatyta objektyviai, pagal teisės aktų reikalavimus ir kriterijus. Žalos dydis tokiu atveju taip pat gali būti įrodinėjamas visais įstatymo reikalavimus atitinkančiais įrodymais (turto vertintojo pažymomis, sąmatomis, kt.), laikantis bendrųjų įrodinėjimo civiliniame procese taisyklių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2012).

56.       Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad atsakovė, du kartus sutvirtinusi pastato polius, pašalino jų defektus ir stabilizavo pastatą, todėl šiuo metu jokių pastato sėdimo požymių nėra nustatyta. Tokią išvadą byloje padarė teismo ekspertas, kuris ekspertizės akte konstatavo, kad jokių požymių, jog pastato pamatų deformacijos (nuosėdis) tęsiasi, nėra nustatyta ir kad ta aplinkybė, jog po pamatų sustiprinimo naujų deformacijų neatsirado, suponuoja išvadą, kad pamatų nuosėdžiai stabilizuoti, o pamatų įrengimo defektai ištaisyti. Be to, šias aplinkybes pripažino ir pati ieškovė (žr., pvz., atsiliepimo į apeliacinį skundą 5–6 psl.). Tačiau ieškovė pateikė byloje įrodymus, kad atsakovei netinkamai įrengus pamatų polius, atsirado ir kitokios pastato deformacijos (buvo pažeistas pastato garažas), kurių atsakovė iki šiol nepašalino.  

57.       Grįsdama aplinkybę, kad dėl atsakovės netinkamai įrengtų polių atsirado pastato dalies – garažo – trūkumai, ieškovė pateikė byloje 2018 m. birželio 20 d. surašytą defektinį aktą, kuriame ji, apžiūrėjusi pastatą, nustatė, jog dėl pastato pamatų sėdimo pasviro išorinės pastato sienos, kurios prarado vertikalumą, taip pat pasviro stogas, grindys ir priekinė sąrama, prarasdami savo horizontalumą. Dėl šių aplinkybių sutriko vandens pašalinimas nuo stogo, grindyse neveikia technologiniai nuolydžiai vandeniui nuvesti, netinkamai atsidaro ir užsidaro priekiniai garažo vartai bei šilumos punkto durys. Defektiniame akte yra užfiksuota, kad siekiant pašalinti pastato trūkumus, pastatas (garažas) turi būti nugriautas ir perstatytas, o šių darbų vertė pagal ieškovės parengtas lokalines sąmatas sudaro 43 028,65 Eur (žr. plačiau šios nutarties 18 punktą). 

58.       Įrodinėdama, kad jos nustatyti ir prašomi pašalinti pastato trūkumai egzistavo, ieškovė pateikė teismui ir antstolio 2018 m. birželio 22 d. surašytą faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame užfiksuota 2018 m. birželio 19 d. buvusi pastato būklė. Šiame protokole, be kita ko, nurodyta, kad, apžiūrėjus pastatą, vizualiai matosi, jog namo garažo pagrindas nėra viename lygyje (yra pasviręs) – uždaryti garažo vartai dešinėje pusėje liečia garažo pagrindą, o kairėje pusėje yra tarpas; garažo grindinio pagrindo apačioje dešinėje pusėje yra tarpas tarp plytelių ir vidinės vartų arkos dalies; garažo išorinės ir vidinės sienos, taip pat katilinės sienos yra įtrūkusios, įvairiose vietose yra pažeista jų danga. Antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodyta, kad dešinėje garažo patalpos pusėje paleidžiami golfo kamuoliukai nurieda į kairę garažo pusę, kur vizualiai yra matomas nužemėjimas, o statmenai iš butelio pilamas vanduo nuteka iš dešinės garažo pusės į kairę, ta pačia linkme, kur nuriedėjo ir kamuoliukai. Kartu su antstolio surašytu faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu yra pateiktos ir nuotraukos, kuriose atsispindi protokole išvardinti pastato garažo defektai.

59.       Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios aplinkybės, užfiksuotos antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, sudaro pagrindą vertinti, kad ieškovės defektiniame akte nustatyti pastato trūkumai realiai egzistavo. Nors atsakovė, kuri, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, buvo pakviesta dalyvauti surašant defektinį aktą, jo nepasirašė (žr. šios nutarties 18 punktą), apeliaciniame skunde ji iš esmės neįrodinėja, kad dėl nestabilių pastato polių pastatas negalėjo deformuotis ir negalėjo atsirasti ieškovės išvardinti garažo trūkumai. Atsakovė taip pat nepateikė byloje jokių įrodymų, kad ieškovės defektiniame akte ir antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nustatytos aplinkybės neatitinka tikrovės. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nagrinėjamu atveju byloje tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar nustatyti garažo defektai ieškovės dar nebuvo pašalinti ir ji turi pagrindą reikalauti priteisti iš atsakovės garažo nugriovimo ir atstatymo išlaidas.

60.       Atsakovė, nesutikdama su ieškovės reikalavimu atlyginti pastato dalies (garažo) defektų pašalinimo išlaidas, pateikė garažo išorės nuotraukas, kuriose nesimato ieškovės anksčiau nustatytų pastato trūkumų. Siekdama pagrįsti savo poziciją, kad pastatas nebeturi ieškovės nustatytų trūkumų, todėl šiuo atveju nėra būtinybės jo perstatyti, atsakovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atliko pastato matavimus ir pateikė 2019 m. rugsėjo 27 d. bandymų protokolą, kuriame buvo įvertintas garažo vidaus sienų vertikalumas ir vartų sijos horizontalumas. Bandymų protokole padaryta išvada, kad pagal esamus apdailos matavimo rezultatus pastato laikančiųjų konstrukcijų pažeidimų nenustatyta. Kartu su šiuo protokolu atsakovė pateikė bandymų nuotraukas ir pastato išorės nuotraukas, kuriose užfiksuota, kad vizualiai defektiniame akte ir 2018 m. birželio 22 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole išvardintų defektų patikrinimo metu nesimatė. Šių įrodymų pagrindu atsakovė teigia, kad ieškovė jau ištaisė visus anksčiau nustatytus pastato defektus ir jos nurodyti pastato trūkumai nebeegzistuoja.

61.       Ieškovė šiuo aspektu byloje laikosi pozicijos, kad, tinkamai užfiksavusi pastato (garažo) defektus antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, ieškovė juos paslėpė (bet ne pašalino) atlikusi kosmetinį remontą. Toks laikinas situacijos išsprendimo būdas, anot ieškovės, buvo pasirinktas, kadangi yra parduodami kiti šioje teritorijoje pastatyti namai ir ginčo pastato defektai galėjo sudaryti neigiamą įspūdį potencialiems kitų pastatų pirkėjams. Pažymėtina, kad atsakovė, prieš atlikdama pirmiau minėtus pastato matavimus ir parengdama 2019 m. rugsėjo 27 d. bandymų protokolą, buvo informuota apie šias aplinkybes ir nurodė, jog vertinant pastato būklę (paslėptus defektus) galės būti panaudota speciali įranga, o esant poreikiui galėtų būti atlikti ir invaziniai tyrimai (2019 m. rugsėjo 12 d. teismo posėdžio garso įrašas: 3 min. 40 sek.–5 min. 42 sek.). Tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, tokios aplinkybės, kaip galimas defektų užmaskavimas atlikus tik kosmetinį remontą, atliekant matavimus nebuvo įvertintos.

62.       2019 m. rugsėjo 30 d. antstolio surašytame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, kuriame yra užfiksuota, kaip atsakovės pasitelktas specialistas vykdė pastato garažo matavimus, yra nurodyta, kad matuojant nuokrypius, sienos ir stogo arka buvo matuojamos su apdaila, o grindys – su plytelėmis. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole atskirai pažymėta, kad matavimuose dalyvavę asmenys nurodė, jog nebus atlikti gręžimo ar kitokie darbai, reikalingi tam, kad būtų pasiekta pastato konstrukcinė dalis, esanti po apdaila ir apšiltinimu. Pirmiau minėtame šių matavimų pagrindu surašytame atsakovės bandymų protokole taip pat yra pažymėta, kad pastato laikančiųjų konstrukcijų pažeidimai buvo vertinti pagal esamus apdailos matavimo rezultatus ir būtent remiantis tokiais duomenimis pažeidimų nenustatyta. Byloje nėra duomenų, kad, atsakovei atliekant pastato matavimus, buvo įvertintos po išorine apdaila esančios pastato vidaus konstrukcijos, jų būklė ir galimi trūkumai. Todėl tokie atsakovės pateikti įrodymai savaime nesudaro pagrindo vertinti, kad ieškovės nustatyti pastato trūkumai buvo pašalinti ir pastato būklė ieškovei pareiškus reikalavimus teisme jau buvo tinkama. Savo ruožtu teismo ekspertizės akte eksperto išdėstytos aplinkybės suponuoja priešingą išvadą, kad ieškovės konstatuoti pastato defektai, ieškovei atlikus pastato remontą, nebuvo pašalinti.

63.       Teismo ekspertas, atlikdamas tyrimą dėl to, kokia turėtų būti pastato garažo atstatymo į iki pažeidimo buvusią padėtį, kaina, įvertinęs byloje pateiktus duomenis apie nustatytus garažo defektus, ekspertizės akte apibendrino, kad buvo nustatyti tokie pastato (garažo) pažeidimai: 1) nusėdo garažo kampas; 2) atsirado įtrūkimai sienose; 3) pasviro grindys (grindyse neveikia technologiniai nuolydžiai); 4) pasviro išorinės sienos (prarado vertikalumą); 5) pasviro stogas (sutriko vandens pašalinimas nuo stogo). Įvertinęs nustatytų pažeidimų pobūdį, ekspertas nurodė, kad remontuojant pastato garažą galima užtaisyti atsiradusius plyšius. Taigi, tokius trūkumus ieškovė galėjo pašalinti atlikdama pastato remontą. Tačiau kartu teismo ekspertas pažymėjo, kad atliekant garažo remontą nėra galima atstatyti į pradinę būklę pasvirusių garažo sienų, grindų ir stogo. Šiuos trūkumus, teismo eksperto teigimu, galima pašalinti tik perstačius pastato garažą. Teismo ekspertas, vadovaudamasis UAB „Sistela“ skaičiuojamųjų kainų nustatymo rekomendacijomis ir programine įranga, įvertinęs ieškovės pateiktoje garažo atstatymo lokalinėje sąmatoje nurodytus turimus atlikti darbus, atsižvelgdamas į tai, kad dalis garaže sumontuotų medžiagų ir įrangos atliekant ardymo darbus gali būti išsaugota ir panaudota pakartotinai atstatant garažą, nustatė, kad pastato garažo atstatymo į pradinę būklę vidutinė rinkos kaina yra 43 885,10 Eur.

64.       Šiame kontekste pažymėtina, kad atsakovė nagrinėjamoje byloje nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių teismo eksperto padarytas išvadas apie būtinybę nugriauti ir perstatyti garažą siekiant ištaisyti nustatytus jo trūkumus. Byloje nėra pateikta kitų ekspertizių aktų ar specialistų išvadų, kuriuose būtų nustatyta, kad siekiant atkurti pasvirusias pastato konstrukcijas (sienas, stogą ir grindis), nėra būtina perstatyti jo iš naujo, jog tokie pastato defektai gali būti pašalinti atliekant tam tikrus remonto darbus. Atsakovės byloje pateikti duomenys, kad, vertinant apdailos matavimo rezultatus, pastato laikančiųjų konstrukcijų pažeidimų nenustatyta, taip pat jos apeliaciniame skunde išdėstyti samprotavimai, jog ieškovė, kaip generalinė rangovė, neturėjo teisės slėpdama pastato trūkumus atlikti tik jo kosmetinį remontą, kad ieškovė, atlikusi remontą, pašalino visus pastato defektus, jog teismas nenustatė pastato avarinės būklės, todėl garažas negali būti griaunamas ir pan., nepaneigia ekspertizės akte nurodytų aplinkybių, kad ieškovės nustatyti pastato defektai galėjo būti pašalinti tik perstačius pastatą. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovei kilo pareiga atlyginti ieškovei pastato dalies (garažo) atstatymo išlaidas.

 

Dėl procesinės bylos baigties, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

 

65.       Pirmosios instancijos teismas, patenkinęs ieškovės reikalavimus priteisti jai piniginę kompensaciją už dėl netinkamai atliktų statybos darbų atsiradusius pastato trūkumus, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą sprendimą. Atsakovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo šį sprendimą panaikinti, todėl jos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

66.       Apeliacinės instancijos teismui netenkinus atsakovės pateikto apeliacinio skundo, ieškovė įgijo teisę į išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ir Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė pateikė apeliacinės instancijos teismui 2020 m. sausio 31 d. sąskaitą ir 2020 m. vasario 10 d. mokėjimo nurodymą, iš kurių matyti, kad ji sumokėjo 600 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, taip pat 2021 m. sausio 22 d. sąskaitą ir 2021 m. vasario 8 d. mokėjimo nurodymą, patvirtinančius, kad ieškovė sumokėjo 1 000 Eur už kasacinio skundo parengimą. Ieškovės prašomos priteisti atstovavimo išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, pagrindu apskaičiuotų didžiausių už tokio pobūdžio procesinių dokumentų parengimą priteistinų išlaidų sumų, yra pagrįstos ir realiai patirtos, todėl priteistinos iš atsakovės. Teikdama kasacinį skundą, 2021 m. sausio 14 d. ieškovė sumokėjo 75 Eur žyminio mokesčio, kuris, patenkinus ieškovės reikalavimus, taip pat priteisiamas iš atsakovės. Bendra ieškovei iš atsakovės priteistina bylinėjimosi išlaidų suma sudaro 1 675 Eur (600 Eur + 1 000 Eur + 75 Eur).

67.       Nagrinėjant bylą Lietuvos Aukščiausiajame Teisme buvo patirta 3,12 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 15 d. nutarties 42 punktas, 2021 m. rugpjūčio 24 d. pažyma). Atsižvelgiant į tai, kad šios išlaidos nesiekia Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatytos minimalios tokių išlaidų sumos, t. y. 5 Eur, šios išlaidos iš atsakovės valstybei nepriteisiamos.

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Panevėžio apygardos teismo 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Corolla Ventures“ (juridinio asmens kodas 111621486) iš atsakovės akcinės bendrovės Panevėžio statybos tresto (juridinio asmens kodas 147732969) 1 675 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus septyniasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme.

 

 

Teisėjai                                                                                                                                                 Marius Bajoras

 

 

                                                                                                                                                                 Gintaras Pečiulis

 

 

                                                                                                                                                           Antanas Rudzinskas