Civilinė byla Nr. 3K-3-280-916/2015                                                                  

Teisminio proceso Nr. 2-30-3-00193-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 129.17 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens A. V. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. prašymą nustatyti skolininkui priklausančią dalį bendrojoje nuosavybėje; suinteresuoti asmenys – A. V., R. V., V. A., bankrutavusi akcinė draudimo bendrovė „Baltikums draudimas“, akcinė bendrovė DNB bankas, antstolė N. V.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

              Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių skolininko turto dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymą, aiškinimo ir taikymo klausimai.

              Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. L2-940-82/2010 priteista pareiškėjui A. D. iš suinteresuoto asmens R. V. 16 028 Lt (4642,03 Eur) skolos, 118 Lt (34,18 Eur) žyminio mokesčio, 150 Lt (43,44 Eur) bylinėjimosi išlaidų ir 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo 2010 m. balandžio 14 d. iki teismo įsakymo visiško įvykdymo. Antstolė Aistė Mikulėnienė, vykdydama šį teismo įsakymą ir kitus vykdomuosius dokumentus dėl 21 423,04 Lt (6204,54 Eur) iš R. V. išieškojimo, 2010 m. gegužės 19 d. turto arešto aktu areštavo vieno kambario butą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2004 m. kovo 17 d. pagal pirkimo–pardavimo sutartį nuosavybės teise įregistruotą R. V. vardu, ir jį įvertino 55 000 Lt (15 929,10 Eur). Po dvejų metų (2012 m. balandžio 11 d.) šis butas įvertintas 40 000 Lt (11 584,80 Eur). Antstolė N. V. 2013 m. vasario 18 d. areštavo dviejų kambarių butą (duomenys neskelbtini), įkeistą AB DNB bankui A. V. ir R. V. prievolių pagal 2007 m. lapkričio 20 d. kreditavimo sutartį vykdymui užtikrinti. Pagal nurodytą sutartį suteiktas 36 781,74 Eur kreditas, kurio grąžinimo terminas – 2027 m. lapkričio 30 d., R. V. ir A. V. atsakomybė solidari. Prie skolų išieškojimo CPK 759 straipsnio pagrindu prisijungus kitiems antstoliams, pareiškėjui A. D. buvo pasiūlyta kreiptis į teismą dėl skolininkės turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Vykdymo proceso metu išaiškėjo, kad Utenos rajono apylinkės teismo     2010 m. lapkričio 15 d. sprendimu R. V. ir A. V. santuoka nutraukta. Nurodytame sprendime konstatuota, kad R. V. ir A. V. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgijo ir valdo 155 092 Lt (44 197,75 Eur) vertės turtą: dviejų kambarių butą (duomenys neskelbtini), kurio vertė – 100 000 Lt (28 962 Eur), vieno kambario butą (duomenys neskelbtini), kurio vertė – 55 000 Lt (15 929,10 Eur), areštuotą 2010 m. gegužės 20 d., ir 1/2 dalį 0,058 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kurio vertė – 91,50 Lt (26,50 Eur). Šis turtas, atsižvelgiant į tai, kad dalis jo areštuota, taip pat kad jo vertė iš esmės atitinka sutuoktinių turimų skolinių įsipareigojimų dydį, santuokos nutraukimo byloje nepadalytas.

              Pareiškėjas A. D. kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti R. V. tenkančio turto, kuris su A. V. valdomas bendrosios jungtinės teise, dalį, kad iš jos būtų galima išieškoti, t. y. nustatyti, jog R. V. asmeninės nuosavybės teise priklauso butas (duomenys neskelbtini).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

              Molėtų rajono apylinkės teismas 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi pareiškėjo prašymą tenkino: nustatė, kad R. V. asmeninės nuosavybės teise priklauso (duomenys neskelbtini), kurio rinkos vertė – 40 000 Lt (11 584,80 Eur), o A. V. – butas (duomenys neskelbtini), kurio rinkos vertė – 100 000 Lt (28 962 Eur).

              Teismas nurodė, kad byloje neginčijama, jog pareiškėjas yra asmeninis R. V. kreditorius; sprendė, jog jo prašyme nurodytas skolininkės turto dalies atidalijimo būdas, paskiriant kiekvienam buvusių sutuoktinių atskirus turto objektus, labiausiai atitinka CK 4.80 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad turtas turi būti atidalytas taip, jog iš jo būtų galima išieškoti. Teismas, remdamasis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nustatė, kad R. V. ir A. V. nuosavybės teise priklauso du greta esantys vieno ir dviejų kambarių butai; atsižvelgdamas į tai, kad vieno kambario butas negali būti buvusiems sutuoktiniams padalytas, sprendė, jog racionaliausia būtų jį priskirti R. V. asmeninei nuosavybei. Teismas nustatė, kad abu nurodyti butai faktiškai sujungti, todėl vieno kambario buto vertė sumažėjo nuo 55 000 Lt (15 929,10 Eur) iki 40 000 Lt (11 584,80 Eur), tačiau šio buto kadastriniai duomenys nepakeisti, todėl sprendė, jog jis yra atskiras turto objektas, todėl gali būti priskirtas R. V. asmeninės nuosavybės teise, o A. V. asmeninės nuosavybės teise priskirtinas dviejų kambarių butas, kurio vertė – 100 000 Lt (28 962 Eur); pažymėjo, kad vykdymo procese realizavus skolininkei atskirtą pertvarkytą butą, atsirastų galimybė realiai įvykdyti priverstinį skolos išieškojimą ir taip, teismo vertinimu, nebūtų pažeisti nei A. V., nei kitų kreditorių interesai.

              Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs suinteresuoto asmens A. V. atskirąjį skundą, 2014 m. rugsėjo 3 d. nutartimi paliko Molėtų rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartį nepakeistą.

              Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. V. ir A. V. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantys du butai yra savarankiški nekilnojamojo turto objektai, kurie gali būti buvusiems sutuoktiniams padalyti. Teismo vertinimu, tokios išvados pagrįstumą, be kita ko, patvirtina tai, kad vieno kambario butas (duomenys neskelbtini), neįkeistas, o dviejų kambarių butas (duomenys neskelbtini), – įkeistas AB DNB bankui finansinių reikalavimų pagal kredito sutartį įvykdymui užtikrinti. Kredito gavėjai yra A. V. ir R. V., kredito grąžinimo terminas nesuėjęs, nutraukiant santuoką ši prievolė nebuvo pakeista, t. y. liko solidari. Dėl to teismas atmetė atskirojo skundo argumentus, kad A. V. asmeniškai atsakingas bankui pagal nurodytą kredito sutartį. Teismas nurodė, kad dviejų kambarių buto A. V. asmeninėn nuosavybėn priskyrimas nepažeidė nei jo, nei kreditoriaus AB DNB banko teisių, juolab kad A. V. atiteko didesnės vertės turto dalis; nors išieškojimas iš bankui įkeisto buto pareiškėjo naudai negalimas iki tol, kol solidarieji skolininkai nėra visiškai atsiskaitę su hipotekos kreditoriumi pagal paskolos sutartį, arba iki tol, kol išieškojimo neinicijuos pats hipotekos kreditorius (CK 4.192 straipsnio 1 dalis), tačiau, teismo vertinimu, nedraudžiama, kad įkeistas turtas butas būtų priskirtas vienam iš buvusių bendraturčių kaip bendrojoje nuosavybėje turėto turto dalis.

              Teismas pažymėjo, kad byloje dalyvavę asmenys nebendradarbiavo, nesiekė kuo greičiau išspręsti ginčo ir kuo greičiau įvykdyti teismo sprendimo, nepateikė teismo nutartyje nurodytų buto planų, naudojimosi tvarkos projektų ir kitų dokumentų, vykdymo procesas užsitęsė, todėl dėl taikomų apribojimų ir suvaržymų pažeidžiami ne tik išieškotojų, bet ir skolininkės bei kito bendraturčio interesai; atkreipė dėmesį į tai, kad R. V. ir  A. V., 2010 m. rugpjūčio 27 d. kreipdamiesi į teismą dėl santuokos nutraukimo abiejų šalių sutikimu, santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje buvo nustatę, jog R. V. nuosavybėn tenka vieno kambario, A. V. – dviejų kambarių butas. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti, jog skolininkės turto dalį bendrojoje nuosavybėje sudaro vieno kambario, o jos buvusio sutuoktinio – dviejų kambarių butas, yra pagrįstas, teisingas, atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

              Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo A. V. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. ir Molėtų rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartis ir priimti naują spendimą – pareiškėjo prašymą atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

              Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CPK 667 straipsnio normas. Kasatoriaus ir R. V. santuoka nutraukta Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimu. CK 3.100 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia nutraukus santuoką. Kasatoriaus nuomone, tai reiškia, kad, nutraukus jo ir R. V. santuoką, bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė baigėsi, o nepadalytas turtas valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise. Bylą nagrinėję teismai, remdamiesi CPK 667 straipsnio nuostatomis, ne nustatė skolininkės R. V. turto dalį bendrojoje nuosavybėje, o padalijo turtą, kiekvienam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise priskirdami konkrečius nekilnojamojo turto objektus. Kasatoriaus nuomone, CPK 667 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta galimybė nustatyti skolininko turto dalį negali būti prilyginama atidalijimui iš bendrosios dalinės nuosavybės. Skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymas reiškia, kad bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomame objekte yra nustatoma skolininkui priklausanti idealioji ir realioji turto dalys, t. y. nustatoma, kokia bendrosios dalinės nuosavybės dalis priklauso skolininkui, ir naudojimosi ja tvarka. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad pagal CPK 667 straipsnį paduotą pareiškimą vyksta ne turto padalijimas, kai jis paskirstomas keliems asmenims, bet individualizuojama skolininko turto dalis bendrojoje nuosavybėje, iš kurios turi būti vykdomas išieškojimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjų H. Ž. ir kt. prašymus nustatyti skolininko turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, bylos Nr. 3K-3-423/2006); vykdymo procese yra nustatoma areštuotame bendrosios jungtinės nuosavybės turte skolininkui priklausanti turto dalis ir nėra dalijamas sutuoktiniams priklausantis turtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal privačių miškų savininkų kooperatyvo „Savas miškas“ pareiškimą dėl skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo, bylos Nr. 3K-7-246/2014).

              Kasatorius pažymi, kad bylą nagrinėję teismai, taikydami CPK 667 straipsnį, kartu turėjo taikyti CK įtvirtintas turto, kuris yra bendroji jungtinės nuosavybė, padalijimo nuostatas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. P. prašymą nustatyti skolininko turto dalį, bylos Nr. 3K-3-23/2006, išaiškinta, kad jeigu nustatoma skolininko turto dalis bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, turi būti taikomos CK 3.116–3.129 straipsnių nuostatos. Pagal CK 3.117 straipsnį preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, o nuo šio principo galima nukrypti tik šio kodekso nustatytais atvejais. CK 3.123 straipsnio 1 dalyje pateiktas nebaigtinis sąrašas atvejų, kai teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį. Kasatoriaus nuomone, tai reiškia, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl prašymo nustatyti skolininko turto dalį bendrojoje nuosavybėje pagrįstumo, turėjo nustatyti visą bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomą turtą, o tada, vadovaudamiesi CK 3.118 straipsniu, – sutuoktinių skolas. Nors bylą nagrinėję teismai nustatė asmenines R. V. skolas, tačiau neatsižvelgė į tai, kad buvę sutuoktiniai turi bendrą kreditorių – AB DNB banką, kuriam 2013 m. liepos 10 d. buvo skolingi 30 239,79 Eur. Galutinis šio kredito grąžinimo terminas – 2027 m. lapkričio 30 d. CK 3.118 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad iš bendro sutuoktinių turto pirmiausia turi būti sumokamos iš šio turto mokėtinos skolos, kurių mokėjimo terminai yra suėję. Jeigu iš bendro sutuoktinių turto vykdytinų prievolių įvykdymo terminas dar nėra suėjęs, tai sutuoktinių bendro dalytino turto visuma yra mažinama šių prievolių (skolų) suma. Bylą nagrinėję teismai pažeidė šios teisės normos reikalavimus. Nors buvo nustatyta, kad bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomo turto vertė – 140 000 Lt (40 546,80 Eur), tačiau ji nebuvo sumažinta vykdytinų prievolių – 104 388 Lt (30 232,85 Eur) – verte. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai turėjo nustatyti, kad buvę sutuoktiniai turi bendro turto, kurio vertė – 35 612 Lt (10 313,95 Eur) (140 000 Lt (40 546,80 Eur) – 104 388 Lt (30 232,85 Eur), o tada, vadovaudamiesi CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcija, spręsti klausimą dėl skolininko turto, kuris yra jo bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalies nustatymo. Kasatoriaus nuomone, vien ta aplinkybė, kad vienas buvusių sutuoktinių turi asmeninių skolų, nėra pakankamas pagrindas priskirti kitam buvusiam sutuoktiniui didesnę turto dalį. Be to, šiuo atveju kasatoriui priskirtas 100 000 Lt (28 962 Eur) vertės butas įkeistas AB DNB bankui, kuriam grąžintina skola viršija turto vertę, o R. V. priskirtas realią vertę turintis nekilnojamasis turtas. Kasatoriaus įsitikinimu, toks turto padalijamas pažeidžia jo, kaip bendraturčio, teises.

              Kasatoriaus nuomone, bylą nagrinėję teismai galbūt netinkamai taikė CPK 747 straipsnio 1 dalį. Kasatorius neskolingas pareiškėjui ir neišduotas vykdomasis dokumentas, kuris suteiktų pagrindą išieškoti iš kasatoriui priklausančios 1/2 dalies buto (duomenys neskelbtini). Bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad išieškojimas pagal asmenines R. V. prievoles gali būti nukreiptas į visą nurodytą butą, neatitinka Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, CK 3.112 straipsnio nuostatos, kad išieškoti pagal vieno sutuoktinio asmenines pinigines prievoles galima tik iš bendro turto dalies, CPK 667 straipsnio esmės ir tikslų.

Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėjas prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

Pareiškėjo nuomone, bylą nagrinėję teismai, pripažindami, kad R. V. asmeninės nuosavybės teise priskirtinas vieno kambario butas (duomenys neskelbtini), tinkamai nustatė jos dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, nes šis butas nedalus ir tik taip padalijus buvusių sutuoktinių turtą galima realiai iš jo išieškoti. Pareiškėjas nesutinka, kad, priimant ginčijamus sprendimus, buvo nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. P. prašymą nustatyti skolininko turto dalį, bylos Nr. 3K-3-23/2006, pateiktų išaiškinimų, nes šioje byloje ir buvo sprendžiami klausimai dėl skolininkės turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo; taip pat nepažeisti CPK 747 straipsnio 1 dalies reikalavimai. Pareiškėjo teigimu, skundžiamomis nutartimis kasatoriaus teisės nepažeistos, nes, padalijus buvusiems sutuoktiniams santuokoje įgytą turtą, kasatoriui priskirta turto, kurio vertė – 100 000 Lt (28 962 Eur), t. y. daugiau nei 1/2 dalis viso turto.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sutuoktinių turto teisinio režimo, nutraukus santuoką

Santuokos nutraukimas reiškia santuokinių – asmeninių ir turtinių – teisinių santykių pasibaigimą ar pasikeitimą, pvz., padalijamas (pasidalijamas) santuokoje įgytas turtas (CK 3.59 straipsnis), išsprendžiami vaikų ir tarpusavio išlaikymo klausimai (CK 3.72, 3.193 straipsniai), pasibaigia šeimos turto teisinis režimas (CK 3.59 straipsnis, 3.86 straipsnio 1 dalis) ir kt. Teismas, nutraukdamas santuoką, toje pačioje byloje turi išspręsti visus klausimus, susijusius su santuokos nutraukimu, tarp jų ir dėl santuokinio turto padalijimo (CK 3.59 straipsnis, CPK 385 straipsnio 1 dalis). Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, nutraukiant santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutarimu, turto padalijimo klausimai turi būti išsprendžiami sutartyje dėl santuokos nutraukimo padarinių (CK 3.51 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3.52 straipsnio 2 dalis, 3.53 straipsnio 3 dalis). Tokioje sutartyje sutuoktiniai paprastai susitaria dėl dalytino turto, vaikų ir tarpusavio išlaikymo, o teismas, patikrinęs sutarties sąlygų teisėtumą, ją patvirtina ir įtraukia į teismo sprendimą (CK 3.53 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad gali susidaryti situacija, kai, nutraukiant santuoką, sutuoktinių turtas jiems nepadalijamas, pvz., kai nesąžiningi sutuoktiniai nurodo, jog bendro turto neturi, nors vėliau paaiškėja, kad tokio turto yra, ir pan. Tokiu atveju santuoka nutraukiama, o sutuoktiniams priklausantis turtas jiems nepadalijamas, tačiau jo teisinis režimas pasikeičia.

CK 3.100 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad, nutraukus santuoką, bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigia. Kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, viena vertus, ši nuostata logiškai išplaukia iš santuokos nutraukimo bylos esmės – tokioje byloje išsprendžiami visi su santuokos nutraukimu susiję, tarp jų – ir turto padalijimo, klausimai, kurie nurodomi susitarime dėl santuokos nutraukimo padarinių, šis susitarimas patvirtinamas teismo sprendimu ir dalytino turto, priklausančio sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nelieka. Kita vertus, aptariama nuostata reiškia, kad, nutraukus santuoką, turto, kuris pagal šeimos teisės normas buvo priskirtinas bendrajai jungtinei nuosavybei, teisiniam režimui nebetaikomos šeimos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, t. y. tokiais atvejais, kai sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas nepadalijamas santuokos nutraukimo byloje, nutraukus santuoką, jis valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise, o buvę sutuoktiniai yra laikomi bendrosios dalinės nuosavybės dalyviais (CK 4.72, 4.73 straipsniai) ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą valdo, juo naudojasi ir disponuoja bendru sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. T. v. I. B., bylos Nr. 3K-3-369/2011). Taigi, nutraukus santuoką, bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigia, bet, turto nepadalijus, buvę sutuoktiniai nenustoja būti jo bendraturčiais. Atsižvelgiant į šiuos išaiškinimus, darytina išvada, kad, nutraukus santuoką ir buvusiems sutuoktiniams nepadalijus santuokoje įgyto turto, jo teisinis režimas iš bendrosios jungtinės nuosavybės pasikeičia į bendrąją dalinę nuosavybę, kurioje bendraturčių dalys nenustatytos, kartu tai reiškia, kad tokiems turtiniams teisiniams santykiams taikytinos ne šeimos, o daiktinės teisės normos (CK 4.72–4.92 straipsniai).

Dėl CPK 667 straipsnio aiškinimo ir taikymo

CPK 667 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrąjį turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios dalinės nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančio bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Šiuo atveju vieno iš buvusių sutuoktinių – suinteresuoto asmens R. V. – kreditorius kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti skolininkės turto dalį jos ir buvusio sutuoktinio bendrojoje nuosavybėje taip, kad iš jos galima būtų išieškoti, konkrečiai – nustatyti, kad R. V. asmeninės nuosavybės teise priklauso vieno kambario butas (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija pažymi, kad priklausomai nuo to, kokios nuosavybės – bendrosios jungtinės ar bendrosios dalinės – teise turtas valdomas, taip pat jeigu turtas valdomas bendrosios jungtinės nuosavybės teise, tai ar jis valdomas sutuoktinių (CK 3.87 straipsnis), ar bendroji jungtinė nuosavybė atsiradusi kitu įstatyme nustatytu pagrindu (CPK 4.86 straipsnio 2 dalis), skiriasi skolininko dalies bendrame turte CPK 667 straipsnio pagrindu nustatymui keliami reikalavimai ir taikytinas teisinis reglamentavimas. Jeigu bendroji jungtinė nuosavybė valdoma sutuoktinių, tai, kaip teisingai pažymi kasatorius, nustatant vieno iš sutuoktinių turto dalį bendrame turte, turi, inter alia, būti taikomos sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimui taikytinos teisės normos CK 3.116–3.129 straipsniai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjos         S. P. prašymą nustatyti skolininko turto dalį, bylos Nr. 3K-3-23/2006). Jeigu bendroji jungtinė nuosavybė atsirado kitu įstatyme nustatytu (ne santuokos sudarymo) pagrindu, tai, nustatant skolininko dalį bendrame turte, taikytinos daiktinės teisės normos, skirtos bendrajai jungtinei nuosavybei reglamentuoti (CK 4.89 straipsnis). Kai turtas valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise, tai paprastai konkrečios bendraturčių dalys būna nustatytos (CK 4.73 straipsnio 1 dalis), tačiau jeigu konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios (CK 4.73 straipsnio 3 dalis). Taigi teismas, spręsdamas skolininko turto dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, kokios rūšies bendrosios nuosavybės teisėje prašoma nustatyti skolininko turto dalį, o tada atitinkamai taikyti konkrečią nuosavybės teisės rūšį reglamentuojančias teisės normas.

Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimu suinteresuotų asmenų R. V. ir A. V. santuoka nutraukta, tačiau jų bendrosios nuosavybės teise valdytas turtas (dviejų kambarių butas (duomenys neskelbtini), vieno kambario butas (duomenys neskelbtini), ir 1/2 dalis 0,058 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) jiems nepadalytas. Atsižvelgiant į pirmiau pateiktus teisėjų kolegijos išaiškinimus, darytina išvada, kad, nutraukus suinteresuotų asmenų R. V. ir A. V. santuoką, jų bendrosios nuosavybės teisė į santuokoje įgytą turtą pasibaigė (CK 3.100 straipsnio 4 punktas) ir turtas valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise, kurioje konkrečios bendraturčių dalys nenustatytos. Taigi šiuo atveju, sprendžiant R. V. kreditoriaus prašymo nustatyti skolininkės turto bendrame turte dalį tenkinimo klausimą, taikytinos ne šeimos, o daiktinės teisės normos, reglamentuojančios bendrąją dalinę nuosavybę. Minėta, kad, remiantis CK 4.73 straipsnio 3 dalimi, jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios. Šiuo atveju byloje neginčijama ir nepateikta duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad vieno iš sutuoktinių po santuokos nutraukimo bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto dalis yra didesnė, todėl laikytina, jog prezumpcija, jog jų dalys bendrame turte yra lygios, nepaneigta. Tai reiškia, kad kiekvienam iš buvusių sutuoktinių priklauso po 1/2 dalį bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto ir atitinkamai į tokio dydžio skolininkės R. V. turto dalį gali būti nukreipiamas išieškojimas.   Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 667 straipsnio paskirtis – ne padalyti bendrąja nuosavybe esantį turtą, o tik nustatyti skolininko dalį jame tam, kad iš jos būtų galima išieškoti, ir taip vykdymo procese patenkinti kreditoriaus reikalavimą (CPK 667 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad prašymui, pareikštam CPK 667 straipsnio pagrindu, tenkinti reikšminga nustatyti skolininkui bendrosios nuosavybės teise priklausančią turto dalį, kurios vertė būtų pakankama vykdomojoje byloje išieškomai skolai padengti ir iš kurios būtų galima realiai išieškoti. Jeigu teismas nustato, kad bendrosios dalinės nuosavybės dalyviams priklauso daugiau nei vienas nuosavybės teisės objektas, tai skolininko turto dalis turi būti nustatyta tame iš jų, kurio vertė (atsižvelgiant į bendraturčiui, kuris yra skolininkas, tenkančią dalį) bus pakankama kreditoriaus reikalavimui patenkinti.

Bylos duomenimis, pareiškėjui A. D. priteista iš suinteresuoto asmens R. V. iš viso 16 296 Lt (4719,65 Eur) skolos ir 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos. Suinteresuotiems asmenims A. V. ir R. V. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso dviejų kambarių butas (duomenys neskelbtini), kurio vertė – 100 000 Lt (28 962 Eur), vieno kambario butas (duomenys neskelbtini), kurio vertė – 40 000 Lt (11 584,80 Eur) ir 1/2 dalis 0,058 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kurio vertė – 91,50 Lt (26,50 Eur). Atsižvelgiant į kreditoriaus išieškomos skolos dydį ir nurodytas buvusiems sutuoktiniams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio turto vertes, darytina išvada, kad kreditoriaus reikalavimas galėtų būti patenkinamas, nukreipus išieškojimą į vieno kambario butą (duomenys neskelbtini). Minėta, kad šiuo atveju prezumpcija, jog buvusių sutuoktinių turto dalys bendrojoje nuosavybėje lygios, nepaneigta, todėl darytina išvada, kad suinteresuotam asmeniui R. V. priklauso 1/2 dalis nurodyto buto. CPK 667 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, nustatydamas nekilnojamojo daikto skolininko dalį, teismas kartu turi nustatyti naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi tvarką. Šiuo atveju bylą nagrinėję teismai nenustatė ir byloje nėra duomenų, kuries sudarytų pagrindą spręsti, kad yra reali galimybė nustatyti naudojimosi tvarką skolininkei R. V. priklausančia 1/2  dalimi nurodyto vieno kambario buto, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju CPK 667 straipsnio 2 dalis netaikytina.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, priteisdami suinteresuotam asmeniui  R. V. vieno kambario butą (duomenys neskelbtini), o A. V. – dviejų kambarių butą (duomenys neskelbtini), ne nustatė skolininko turto dalį bendrame turte, o padalijo jį, paskirdami kiekvienam bendraturčių konkretų turtą, nors pareiškėjo prašyme nustatyti skolininkės R. V. turto dalį bendrame turte tokio reikalavimo nepareikšta (I t., b. l. 95-96), be to, bendrosios dalinės nuosavybės padalijimas, kai iš jos siekiama išieškoti, atliekamas ginčo teisenos tvarka (CPK 603 straipsnio 1 dalis) ir pagal materialiosios teisės normų nustatytus reikalavimus (CK 4.80 straipsnis). Taigi bylą nagrinėję teismai, spręsdami pareiškėjo A. D. prašymo nustatyti skolininkės R. V. turto dalį bendrojoje nuosavybėje tenkinimo klausimą, netinkamai aiškino ir taikė CPK 667 straipsnio normas, todėl kasacine tvarka skundžiamos teismų nutartys keistinos (CPK 346 straipsnis), nustatant, kad suinteresuotam asmeniui R. V. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 1/2 dalis vieno kambario buto (duomenys neskelbtini).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

CPK 80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už atskiruosius skundus žyminis mokestis nemokamas, išskyrus atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Šiuo atveju kasatorius skundė apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria buvo sprendžiamas kasatoriaus atskirojo skundo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dėl skolininko turto dalies bendrame turte nustatymo pagrįstumo klausimas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad kasatorius, pateikdamas kasacinį skundą, neturėjo mokėti žyminio mokesčio. Kadangi kasatorius, pateikdamas kasacinį skundą, sumokėjo per UAB „Perlo paslaugos“ terminalą 110 Lt (31,86 Eur) žyminį mokestį, tai šis jam grąžintinas, kasatoriui nurodžius Valstybinei mokesčių inspekcijai banko sąskaitą, į kurią žyminis mokestis galėtų būti grąžintas (CPK 87 straipsnio  1 dalies 1 punktas, 5 dalis).

Ypatingosios teisenos bylose išlaidų paskirstymo proceso šalims principus lemia šios teisenos specifika – paprastai nėra priešingus interesus turinčių šalių. Dėl to ypatingosios teisenos bylose galioja kitokia nei ginčo teisenos atveju taisyklė – kiekvienas byloje dalyvaujantis asmuo pats atsako už savo išlaidas ir jos nėra atlyginamos (CPK 443 straipsnio 6 dalis). Įstatyme nustatyta išimtis, kad tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Nors šioje byloje kasatoriaus ir pareiškėjo interesai priešingi, tačiau, atsižvelgdama į procesinį rezultatą byloje, teisėjų kolegija sprendžia, kad šių bylos dalyvių turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme neatlygintinos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. nutartį pakeisti ir jos rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Molėtų rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutarties dalį, kuria tenkintas pareiškėjo A. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) prašymas nustatyti suinteresuoto asmens R. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) turto dalį bendrame turte, pakeisti.

Nustatyti, kad suinteresuotam asmeniui R. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 1/2 dalis vieno kambario buto (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Molėtų rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutarties dalis, kuriomis priteistas A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) butas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškėjui A. D. ir valstybei iš R. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, panaikinti“.

Grąžinti suinteresuotam asmeniui A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 31,86 Eur (trisdešimt vieną Eur 86 ct) žyminio mokesčio, sumokėto už paduotą kasacinį skundą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Birutė Janavičiūtė                                                                     

Sigita Rudėnaitė

Dalia Vasarienė