Administracinė byla Nr. A-1779-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00034-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine ir rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Š. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Š. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, ir Marijampolės pataisos namams (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas D. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu ir patikslintu skundu (I t., b. l. 5–22, 56), prašydamas panaikinti Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN) direktoriaus 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 20/07-1100 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 2S-6725 bei priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas tvirtino, kad Marijampolės PN direktoriaus 2012 m. rugsėjo 8 d. nutarimu Nr. 3948 buvo uždarytas į baudos izoliatorių 13 parų laikotarpiui, 2012 m. rugsėjo 21 d. nutarimu Nr. 4025 – uždarytas į baudos izoliatorių 14 parų laikotarpiui, 2012 m. spalio 5 d. nutarimu Nr. 4136 – uždarytas į baudos izoliatorių 13 parų laikotarpiui, 2012 m. lapkričio 9 d. nutarimu Nr. 4374 – uždarytas į baudos izoliatorių 15 parų laikotarpiui, 2012 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 4482 – uždarytas 2 mėnesių laikotarpiui į kamerų tipo patalpas, 2013 m. sausio 23 d. nutarimu Nr. 148 – uždarytas 1 mėnesio laikotarpiui į kamerų tipo patalpas, 2013 m. kovo 1 d. nutarimu Nr. 393 – uždarytas į baudos izoliatorių 13 parų laikotarpiui nepagrįstai, neteisėtai ir nemotyvuotai. Paaiškino, jog visos minėtos nuobaudos jam buvo paskirtos už atsisakymą atlikti bausmę paskirtame 21 būryje ginant teisę į savo gyvybę ir orumą. Šiuo aspektu pažymėjo, kad Marijampolės PN 21 būrio nuteistieji yra priešiškai nusiteikę jo atžvilgiu ir nori su juo susidoroti. Pareiškėjo manymu, jo ir kitų nuteistųjų konflikto priežastis yra tai, kad pareiškėjas 8 būryje dirbo ūkvedžiu ir bendradarbiavo su pataisos namų administracija, teikdamas informaciją apie būrio nuteistuosius, vartojančius psichiką veikiančias medžiagas. Tačiau pataisos namų administracija, atlikdama tyrimą dėl atsisakymo atlikti bausmę paskirtame 21 būryje, neatsižvelgė į pareiškėjo prašymus perkelti jį į kitą būrį, šių prašymų išsamiai netyrė. Tuo tarpu Kalėjimų departamentas tinkamai netyrė pareiškėjo skundų dėl nepagrįsto nubaudimo, palikdamas galioti pataisos namų direktoriaus paskirtas nuobaudas. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas teigė, kad skundžiami Marijampolės PN direktoriaus ir Kalėjimų departamento sprendimai yra nepagrįsti, nemotyvuoti, kadangi nebuvo išsamiai tirtas paskirtų nuobaudų pagrįstumas, faktinės aplinkybės. Be to, pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 7 d. iki 2013 m. kovo 13 d. Marijampolės PN baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose Nr. 5, Nr. 10 bei Nr. 14 jis buvo laikomas žiauriomis, nežmoniškomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nes kamerose neveikė signaliniai mygtukai, todėl nebuvo galimybės išsikviesti pareigūną, kameros buvo perpildytos, todėl trūko gyvenamojo ploto, taip pat trūko ventiliacijos, kamerose labai dvokė, buvo šalta, drėgna, pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais nuteistaisiais, nors pats yra nerūkantis, pasivaikščioti buvo galima tik 1 val. per dieną, drabužius reikėjo skalbti rankomis šaltu vandeniu kameroje esančioje praustuvėje, nebuvo galimybės džiovinti išskalbtus drabužius, naudotis dušu buvo galima tik kartą per savaitę, maistas buvo tiekiamas nehigieniškomis sąlygomis ir atšalęs, mėnesiui buvo duodamas tik 1 rulonas tualetinio popieriaus, tačiau jo užtekdavo tik 5 dienoms. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad baudos izoliatoriuje buvo ribojamos jo ekonominės-socialinės teisės, kadangi buvo draudžiama pataisos namų parduotuvėje pirkti maistą ir būtiniausius reikmenis, jis negalėjo nusipirkti vokų ir pašto ženklų, todėl negalėjo rašyti laiškų artimiesiems, negalėjo jiems skambinti ar su jais pasimatyti ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų metu, dėl to visiškai nutrūko ryšys su išoriniu pasauliu bei artimaisiais. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad dėl nepagrįstų nubaudimų ir netinkamų laikymo sąlygų patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, sumenkinimą, nepilnavertiškumą, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, galimybių sumažėjimą, sutriko jo visavertis gyvenimas, jis tapo dirglus, nuolat jaučia baimę, apatiją.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 67–72) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Marijampolės PN pažymėjo, kad 2014 m. lapkričio 11 d. rašte Nr. 20/07-1100 yra nurodyta Lietuvos Respublikos teisės aktais reglamentuota nuteistiesiems paskirtų nuobaudų apskundimo tvarka. Šiame kontekste nurodė, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 143 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad nuteistasis turi teisę per penkias dienas nuo nuobaudos paskyrimo apskųsti jam paskirtą nuobaudą aukštesniam pagal pareigas pareigūnui, o BVK 183 straipsnio 3 dalis numato, kad Kalėjimų departamento direktoriaus veiksmai ir sprendimai per dvidešimt dienų nuo jų įteikimo gali būti skundžiami apygardos administraciniam teismui. Tuo tarpu pats pareiškėjas skunde nurodė, kad ne vieną nutarimą dėl nuobaudos skyrimo buvo apskundęs aukštesniam pagal pareigas pareigūnui –Kalėjimų departamento direktoriui, tačiau nei vienas toks skundas nebuvo patenkintas ir drausminės nuobaudos nebuvo panaikintos, tokių Kalėjimų departamento direktoriaus sprendimų pareiškėjas nei karto neskundė apygardos administraciniam teismui, o minėtuose BVK straipsniuose numatyti nuobaudų apskundimo terminai jau seniai pasibaigę. Dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog jis laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 7 d. iki 2013 m. kovo 13 d. buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, Marijampolės PN paaiškino, kad pareigūnų iškvietimo signalizacinė sistema buvo suprojektuota ir įrengta baudos izoliatoriaus kamerose kapitalinio remonto metu 2003 m., po to daugelį kartų remontuota, tačiau nuolat piktybiškai ir sistemingai nuteistųjų buvo gadinama, todėl šiuo metu jau yra nepataisomai sugadinta. Tačiau atkreipė dėmesį, jog baudos izoliatorius yra stacionarus postas, kuriame visą parą budi pareigūnai ir į kuriuos bet kada gali kreiptis baudos izoliatoriuje esantys nuteistieji (pareigūnus pasikviečia pabelsdami į duris). Atsižvelgę į tai, Marijampolės PN manė, kad sugedusi iškvietimo signalizacinė sistema pareiškėjui negalėjo sukelti dvasinių išgyvenimų, fizinio skausmo, emocinės depresijos ir pan. Taip pat pabrėžė, kad nuteistieji į kameras talpinami atsižvelgiant į jose esančių vietų skaičių. Be to, teisės aktai nenumato būriuose skirstyti nuteistuosius į rūkančius ir nerūkančius, o Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymas draudžia bendrojo naudojimo ir gyvenamosiose patalpose rūkyti, kur nerūkantys asmenys gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atitinkamai visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, o būriuose iškabinti draudžiantys patalpose rūkyti ženklai ir užrašai. Tuo tarpu Marijampolės PN administracija nėra gavusi iš pareiškėjo pranešimo, jog kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose, todėl pareiškėjo teiginys, kad jis buvo laikomas kartu su rūkančiais nuteistaisiais, neturi pagrindo. Marijampolės PN papildomai akcentavo, kad 2014 m. gruodžio 3 d. Marijampolės PN lankėsi Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atstovai, tačiau pažeidimų nenustatė. Kartu nurodė, jog įstaigos pastatas statytas 1964 m., todėl patalpos rūkymui nebuvo numatytos, o paskirti rūkymui vieną iš gyvenamųjų sekcijų nėra galimybės, nes įstaiga privalo užtikrinti minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus nuteistajam. Pasisakydami dėl natūralaus apšvietimo, Marijampolės PN pažymėjo, jog 2003 m. gruodžio 23 d. įstaigos baudos izoliatorių ir 80 vietų areštinę Marijampolės apskrities viršininko 2003 m. liepos 15 d. potvarkiu (įsakymu) Nr. NV-234 sudaryta komisija pripažino tinkamais naudoti, t. y. pastatai tenkina nustatytus reikalavimus ir tinkami naudoti. Vėliau šis pastatas nebuvo rekonstruojamas ar kapitaliai remontuojamas, o Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 2 punkte yra nurodyta, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Todėl neatlikus baudos izoliatoriaus pastato rekonstrukcijos darbų, užtikrinti Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimą, susijusį su natūralios apšvietos koeficientu, pavyksta ne visose baudos izoliatoriaus kamerose. Be to, Marijampolės PN nuolat tikrina Marijampolės visuomenės sveikatos centro atstovai, o 2012 m. kovo 22 d. patikrinimo akte Nr. Pa-65, 2014 m. spalio 10 d. patikrinimo akte Nr. PT-342, 2014 m. sausio 15 d. patikrinimo akte Nr. PT-4, 2014 m. sausio 20 d. patikrinimo akte Nr. PT-7 pažeidimai baudos izoliatoriaus kamerose, kuriose bausmę atlikinėjo pareiškėjas, nenustatyti. Todėl, Marijampolės PN nuomone, pareiškėjo skundas dėl šaltų ir drėgnų baudos izoliatoriaus kamerų, ventiliacijos trūkumo yra nepagrįstas. Juolab kad baudos izoliatoriaus kamerose veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, languose yra darinėjamos orlaidės, todėl pareiškėjas turėjo galimybę vėdintis kamerų patalpas ir nepatogumų dėl blogo kvapo patirti neturėjo. Remdamiesi BVK 146 straipsnio 1 dalimi, Marijampolės PN pabrėžė, kad baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomi nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškų, taip pat paskambinti telefonu, jiems neleidžiama naudotis stalo žaidimais, televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, radijo imtuvais bei kitais Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nurodytais daiktais, o pagal BVK 146 straipsnio 2 dalį ir Taisyklių 222 punktą baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomiems nuteistiesiems, taip pat nuteistiesiems, nuobaudos tvarka perkeltiems į kamerų tipo patalpas, kasdien turi būti suteikiama ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti, šių nuostatų Marijampolės PN nepažeidžia. Nuteistųjų laikymo sąlygas kamerų tipo patalpose taip pat nustato BVK 145 straipsnis, kurio 1 dalyje numatyta, kad kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems nustatomas režimas, atitinkantis šio Kodekso 86 straipsnyje nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas. Atitinkamai BVK 86 straipsnis numato, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę: įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų; gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų su spauda; gauti kasdien pasivaikščioti 1 val.; vieną kartą per mėnesį paskambinti telefonu. Drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi rakinamose kamerose (BVK 145 str. 2 d.). Atitinkamai pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu atlikdamas drausmines nuobaudas kamerų tipo patalpose 7 kartus pasinaudojo teise skambinti telefonu. Dėl drabužių skalbimo ir galimybės naudotis dušu paaiškino, kad teisės aktai neįpareigoja pataisos įstaigų skalbti nuteistųjų drabužius, išskyrus apatinius drabužius, o Marijampolės PN vykdo Taisyklių 258 punkto nuostatą, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Pataisos namų baudos izoliatoriaus patalpose yra pastatyta automatinė skalbimo mašina ir sudarytas grafikas, pagal kurį nuteistieji, atliekantys bausmę baudos izoliatoriaus kamerose, gali kartą per mėnesį papildomai išsiskalbti savo viršutinius drabužius. Be to, akcentavo, kad vykdant Valstybinę maisto tvarkymo subjekto kontrolę Marijampolės PN grubūs higienos-sanitarijos pažeidimai nustatyti nebuvo, įstaigoje tvarkant maistą vadovaujamasi geros higienos praktikos taisyklėmis viešojo maitinimo įmonėms, pagal atliktus maisto dienos patiekalų tyrimus viešojo maitinimo patiekalai, paruošti Marijampolės PN valgykloje, atitiko teisės aktų reikalavimus. Atsakydami į pareiškėjo teiginį dėl tualetinio popieriaus trūkumo, Marijampolės PN nurodė, kad įstaigoje laikomiems nuteistiesiems tualetinis popierius išduodamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis normomis, o esant sveikatos sutrikimams ar kitoms išskirtinėms aplinkybėms, vadovaujantis protingumo kriterijumi, papildomo tualetinio popieriaus rulonėlio išdavimo klausimas sprendžiamas individualiai. Tačiau dėl papildomo tualetinio popieriaus rulonėlio išdavimo pareiškėjas į Marijampolės PN administraciją nesikreipė. Tuo tarpu teisės aktai nenumato neribotai skirti nuteistajam higienos priemonių, o tuo atveju, jeigu poreikis yra didesnis už įstatymo numatytas galimybes, asmuo norimas priemones gali įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas. Apibendrindami, Marijampolės PN tvirtino, kad nagrinėjamu atveju veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą ir įvardinta šios žalos piniginė apimtis neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Šiame kontekste atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nepateikė jokių aiškių ir apčiuopiamų jam padarytos žalos įrodymų, o Marijampolės PN neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų perpildymas. Pareiškėjas dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų nesikreipė į Psichologinę tarnybą, kurios darbuotojai turi reikiamą kompetenciją įvertinti asmens negatyvių psichinių išgyvenimų apimtis ir siūlyti direktoriui sprendimus dėl pagalbos tokiam asmeniui. Dėl pablogėjusios psichinės sveikatos, kas būtų susiję su laikymo sąlygų pažeidimais ar nuobaudų skyrimu, į įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybą pareiškėjas taip pat nesikreipė. Taigi, Marijampolės PN manymu, nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimu (II t., b. l. 3–13) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 650 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog Marijampolės PN pareiškėjas dėl bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimo – atsisakymo atlikti bausmę administracijos paskirtame 21 būryje, laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 7 d. iki 2013 m. kovo 13 d. 7 kartus buvo baustas nuobaudomis – uždarymu į baudos izoliatorių ir perkėlimu į kamerų tipo patalpas. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad pareiškėjas faktinių aplinkybių, jog atsisakė vykdyti pataisos namų administracijos nurodymą eiti gyventi į jam paskirtą 21 būrį, neneigė. Tačiau pareiškėjas skunde nurodė, kad atsisakė eiti į 21 būrį atlikti bausmę, nes šiame būryje nuteistieji nusiteikę priešiškai, nori su juo susidoroti dėl to, kad pareiškėjas 8 būryje dirbo ūkvedžiu ir bendradarbiavo su pataisos namų administracija, teikdamas informaciją apie būrio nuteistuosius, vartojančius psichiką veikiančias medžiagas. Tuo tarpu savo paaiškinimuose pataisos namų administracijai pareiškėjas nurodė, kad atsisako gyventi 21 būryje, bet nekonkretizavo atsisakymo priežasčių, o kituose paaiškinimuose trumpai nurodė, jog atsisako eiti į būrį dėl asmeninių priežasčių, kad būryje turi priešų, nesutaria su nuteistaisiais. Atitinkamai iš tarnybinio tyrimo išvados matyti, kad pareiškėjas administracijai paaiškino, jog atsisako gyventi paskirtame 21 būryje, nes bijo susidorojimo. Be to, tarnybinio tyrimo išvadoje nurodyta, jog pataisos namų Vidaus tyrimo skyriaus duomenimis pareiškėjas užsiimdavo neteisėta veikla, pardavinėjo cigaretes, kitus daiktus, dėl negrąžintų skolų naudojo prieš kitus nuteistuosius psichologinę prievartą. Dėl tokių nuteistojo veiksmų daugelis nuteistųjų buvo nepatenkinti pareiškėju, galbūt pareiškė jam pretenzijas. Teismas iš byloje esančių įrodymų taip pat nustatė, kad apklausti 21 būrio nuteistieji paaiškino, jog jiems nėra žinomi pareiškėjo atsisakymo atlikti bausmę 21 būryje motyvai, pareiškėjas neturi problemų, būryje gali gyventi. Taigi, objektyvių aplinkybių, sudarančių pagrindą konstatuoti faktinę aplinkybę, kad pareiškėjui nesaugu atlikti bausmę jam paskirtame 21 būryje, teismas nenustatė. Be to, teismas byloje nenustatė jokių duomenų, patvirtinančių, kad 21 būryje pareiškėjui buvo grasinta ar daromas kitoks psichologinis poveikis, kad jis buvo užpultas ar sumuštas kitų nuteistųjų. Teismo vertinimu, subjektyvios prielaidos, kad galbūt kiti nuteistieji gali pareikšti pretenzijas dėl paties pareiškėjo netinkamo elgesio (pareiškėjo naudotos prieš kitus nuteistuosius psichologinės prievartos), nepatvirtino aplinkybių, jog egzistavo pagrįstai reali grėsmė pareiškėjui saugiai atlikti bausmę 21 būryje. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodytos priežastys negali būti pripažintos išimtinėmis ir kliudančiomis jam atlikti bausmę Marijampolės PN 21 būryje. Todėl padarė išvadą, jog Marijampolės PN administracijos nurodymai atlikti bausmę paskirtame būryje buvo teisėti, o pareiškėjas nepagrįstai atsisakė vykdyti Marijampolės PN administracijos nurodymus atlikti bausmę 21 būryje. Šiuo aspektu teismas atkreipė dėmesį, kad BVK 110 straipsnyje numatytos nuteistųjų specialios pareigos, viena iš jų – vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (BVK 110 str. 1 d. 2 p.). Pagal BVK 142 straipsnį, laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam šių pareigų (bausmės atlikimo režimo reikalavimų) nevykdymas yra pakankamas pagrindas jam skirti šioje teisės normoje nustatytas nuobaudas, o nagrinėjamu atveju bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimo faktines aplinkybes ir tai, kad pareiškėjas nesilaikė BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktų reikalavimų, patvirtino byloje esantys rašytiniai įrodymai: pataisos namų pareigūnų tarnybiniai pranešimai, pareiškėjo ir kitų nuteistųjų paaiškinimai, tarnybinio tyrimo išvada. Marijampolės PN direktoriaus nutarimuose, kuriais pareiškėjui buvo paskirtos nuobaudos, aiškiai nurodyta pažeidimo esmė, pažeidimai tinkamai kvalifikuoti, nuobaudos paskirtos nepažeidžiant terminų, pareiškėjui paskirtos nuobaudos, numatytos BVK 142 straipsnio 4 ir 6 dalyse. Todėl pareiškėjo argumentai dėl jo nepagrįsto nubaudimo yra visiškai nepagrįsti, o atsakovo veiksmuose, paskiriant pareiškėjui minėtas nuobaudas dėl atsisakymo atlikti bausmę 21 būryje, nenustatyta sąlygų neturtinei žalai kilti ir civilinei atsakomybei atsirasti. Teismas kaip nepagrįstu vertino ir pareiškėjo argumentus, kad atsakovas privalėjo jį izoliuoti nuo kitų nuteistųjų dėl galimos grėsmės pareiškėjui saugiai atlikti bausmę 21 būryje. Šiame kontekste teismas nurodė, jog pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, I ir II grupių invalidus, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius (BVK 70 str. 4 d.). Jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administracijos dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti tokį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais. Laiką, kuriam nuteistasis perkeliamas į kamerų tipo patalpas, nustato pataisos įstaigos direktorius. Toks nuteistojo perkėlimas į kamerų tipo patalpas nėra nuobauda (BVK 70 str. 6 d.). Tačiau šiuo atveju svarbios priežastys laikyti pareiškėją izoliuotą nuo kitų nuteistųjų neegzistavo ir teismas tokių priežasčių nenustatė.

Atitinkamai teismas nenustatė ir jokio pagrindo naikinti pareiškėjo skundžiamus Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 20/07-1100 bei Kalėjimų departamento 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 2S-6725. Teismas pabrėžė, kad minėtu Marijampolės PN direktoriaus sprendimu buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo 2014 m. lapkričio 3 d. prašymą Nr. 49/07-982 panaikinti jam paskirtas ir galiojančias nuobaudas už atsisakymą vykdyti administracijos nurodymą eiti gyventi į paskirtą 21 būrį. Nurodytas Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimas Nr. 20/07-1100 iš esmės buvo motyvuotas tuo, kad pareiškėjas praleido terminą ginčyti minėtas nuobaudas, todėl jo prašymas negali būti tenkinamas. Pareiškėjui taip pat buvo nurodyti teisės aktai, reglamentuojantys nuteistiesiems skirtų nuobaudų apskundimo tvarką. Atitinkamai bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Kalėjimų departamento direktoriui apskundė Marijampolės PN direktoriaus 2012 m. rugsėjo 21 d. nutarimą Nr. 4025 ir 2012 m. spalio 5 d. nutarimą Nr. 4136, kuriais jam buvo paskirtos nuobaudos už atsisakymą vykdyti nurodymą eiti gyventi į paskirtą 21 būrį. Tačiau Kalėjimų departamento direktorius 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. 2S-5157 ir 2012 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 2S-4913 pareiškėjo skundų netenkino. Tuo tarpu duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęs šiuos Kalėjimų departamento direktoriaus sprendimus administraciniam teismui, nenustatyta. Pareiškėjas kitų Marijampolės PN direktoriaus nutarimais (2012 m. rugsėjo 8 d. nutarimu Nr. 3948, 2012 m. lapkričio 9 d. nutarimu Nr. 4374, 2012 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 4482, 2013 m. sausio 23 d. nutarimu Nr. 148, 2013 m. kovo 1 d. nutarimu Nr. 393) paskirtų nuobaudų už atsisakymą vykdyti nurodymą eiti gyventi į paskirtą 21 būrį neskundė BVK 143 straipsnio 8 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje nustatytais terminais ir tvarka. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog pareiškėjas praleido terminus ginčyti paskirtas nuobaudas. Taigi, skundžiamu Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. 20/07-1100 buvo pagrįstai atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą bei svarstyti minėtų Marijampolės PN direktoriaus nutarimais pareiškėjui paskirtų nuobaudų teisėtumą ir pagrįstumą, o Kalėjimų departamentas skundžiamu 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 2S-6725 pagrįstai pripažino nurodytą Marijampolės PN direktoriaus sprendimą teisėtu ir pagrįstu.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų dėl laikymo sąlygų Marijampolės PN baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose, teismas nurodė, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punktas nustato, jog pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Įvertinęs bylos duomenis, teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas iš viso 13 parų Marijampolės PN buvo laikomas pažeidžiant minėtą reikalavimą, kadangi baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 14, kurios gyvenamasis plotas 20,45 kv. m ir joje įrengtos 6 gyvenamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,41 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. trūko 0,19 kv. m. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas skunde tvirtino, kad kameros, kuriose jis buvo laikomas, buvo perpildytos – nuteistųjų buvo laikoma daugiau negu buvo įrengta gyvenamųjų vietų. Tuo tarpu atsakovas nepateikė objektyvių ir konkrečių duomenų apie pareiškėjo buvimo metu pataisos namų baudos izoliatoriaus kameroje buvusį nuteistųjų skaičių. Todėl šias aplinkybes teismas vertino pareiškėjo naudai ir sprendė, jog visą ginčo laikotarpį, t. y. nuo 2012 m. rugsėjo 7 d. iki 2013 m. kovo 13 d. (iš viso 160 parų), pareiškėjas Marijampolės PN kamerose Nr. 5 ir Nr. 14 buvo laikomas neužtikrinant jam 3,6 kv. m ploto normos, taip pažeidžiant pareiškėjo subjektinę teisę į minimalų gyvenamąjį plotą. Be to, teismas nurodė, kad Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2012 m. rugsėjo 6 d. atliko baudos izoliatoriaus kamerų santykinės oro drėgmės matavimus ir 2012 m. rugsėjo 11 d. patikrinimo akte Nr. Pa-270 nurodė, jog kamerose santykinė oro drėgmė atitiko Higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimus, jokie esminiai pažeidimai nebuvo nustatyti. Byloje pagal Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos 2013 m. sausio 25 d. natūralaus apšvietimo matavimo protokolą Nr. F-K-A teismas taip pat nustatė, jog baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 5 natūralios apšvietos koeficientas neatitiko Higienos normos HN 76:2010 22 punkte numatytos normos, tačiau natūralios apšvietos užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais. Tuo tarpu Marijampolės apskrities viršininko 2003 m. liepos 15 d. potvarkiu Nr. NV-234 sudaryta komisija 2003 m. gruodžio 23 d. pripažino tinkamais naudoti Marijampolės PN baudos izoliatorių ir 80 vietų areštinę, todėl vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 2 punkto nuostatomis, reikalavimai dėl natūralios apšvietos koeficiento ginčo atveju netaikytini. Be to, teismas pažymėjo, kad kituose Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose (2012 m. kovo 22 d. patikrinimo aktas Nr. Pa-65, 2014 m. spalio 10 d. patikrinimo aktas Nr. PT-342, 2014 m. sausio 15 d. patikrinimo aktas Nr. PT-4 ir 2014 m. sausio 20 d. patikrinimo aktas Nr. PT-7), Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimo centro tyrimų protokole Nr. 42 492, Marijampolės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2013 m. lapkričio 25 d. Maisto tvarkymo subjekto patikrinimo akte Nr. 41VMĮP-151 nebuvo nustatyti Higienos normos HN 76:2010, sanitarinės švaros, maisto kokybės ir energetinės vertės, laikomų asmenų higienos, gyvenamųjų patalpų priežiūros ir dezinfekcijos reikalavimų pažeidimai Marijampolės PN. Teismas kartu akcentavo, kad tai, jog atsakovas vykdė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkto reikalavimus suteikti nuteistiesiems ne rečiau kaip kartą per savaitę galimybę pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, patvirtina Marijampolės PN dušinės ir skalbyklos darbo grafikai. Tuo tarpu pagal Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio aprūpinimo normų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, reikalavimus, Marijampolės PN laikomiems nuteistiesiems yra privaloma išduoti vieną ruloną tualetinio popieriaus vienam mėnesiui. Todėl pareiškėjo pretenzijos, kad vienam mėnesiui išduodamas tik vienas tualetinio popieriaus rulonas, nepagrįstos, kadangi teisės aktai neįpareigoja pataisos namų administracijos išduoti didesnį kiekį tualetinio popieriaus. Kita vertus, atsakovas pripažino, kad baudos izoliatoriaus kamerose iškvietimo signalizacijos sistema, įrengta 2003 m., nuteistųjų piktybiškai ir sistemingai buvo gadinama, šiuo metu yra nepataisomai sugadinta bei neveikia. Atsakovo nurodytą alternatyvų būdą kviesti pareigūnus į baudos izoliatoriaus kameras beldžiant į kameros duris, teismas vertino kaip netinkamą ir neužtikrinantį pareiškėjo teisės naudotis specialiai įrengtais kameros įrenginiais – iškvietimo signalizacijos sistema. Tačiau teismas sprendė, kad šis pagrindas nepakankamas neturtinės žalos priteisimui, kadangi pareiškėjas nenurodė ir neįvardijo konkrečių atvejų bei būdų, kaip šis pažeidimas pasireiškė ir lėmė jo subjektines teises, kokį neigiamą poveikį ir kokią konkrečią žalą jam sukėlė. Taigi, pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, o sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Remdamasis BVK 146 straipsnio 1 dalimi ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 222 punktu, kaip nepagrįstas aplinkybes neturtinei žalai kilti teismas vertino ir pareiškėjo teiginius, jog jam bausmę atliekant baudos izoliatoriuje buvo draudžiama pirkti parduotuvėje maistą ir buitinius reikmenis, buvo suteikiami tik 1 val. per dieną pasivaikščiojimai kieme, jis negalėjo rašyti laiškų, skambinti telefonu, eiti į ilgalaikius ir trumpalaikius pasimatymus. Be to, šiuo aspektu teismas papildomai akcentavo, kad į baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpas pareiškėjas buvo patalpintas dėl to, kad buvo baustas nuobaudomis, taigi jo paties elgesys lėmė jo teisių apribojimą. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Marijampolės PN jis buvo kalinamas kartu su rūkančiais asmenimis ir tokiu būdu buvo daroma žala jo sveikatai, teismas pabrėžė, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas, prieš patalpinant jį į baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpas, buvo išreiškęs valią atlikti paskirtas nuobaudas su nerūkančiais asmenimis ir nurodė, kad yra nerūkantis. Taigi, atsakovui buvo žinoma pareiškėjo valia atlikti bausmę su nerūkančiais asmenimis ir tai, kad jis yra nerūkantis, todėl atsakovas privalėjo užtikrinti, jog pareiškėjas į baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpas būtų patalpintas su nerūkančiais asmenimis. Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė įrodymų, kad pareiškėjas buvo laikomas baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose su nerūkančiais asmenimis. Priešingai, atsakovas atsiliepime iš esmės pripažino, jog patalpos rūkymui nėra numatytos. Tai įvertinęs, teismas sprendė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintos tinkamos sąlygos į sveiką gyvenamąją aplinką, jam buvo daromas neigiamas poveikis kaip nerūkančiojo asmens sveikatai dėl jo priverstinio pasyvaus rūkymo, patalpinant jį į baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpas su rūkančiais asmenimis, o netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpis tęsėsi nuo 2012 m. spalio 5 d. iki 2013 m. kovo 13 d., t. y. iš viso 133 paras kameroje Nr. 5. Nurodytą laikotarpį teismas vertino kaip pakankamai ilgą, dėl kurio pareiškėjas patyrė akivaizdžius nepatogumus ir realią grėsmę neigiamam sveikatos poveikiui.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad byloje pakanka duomenų pripažinti atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinei atsakomybei kilti sąlygą, kadangi Marijampolės PN neužtikrino pareiškėjui teisės atlikti paskirtas nuobaudas baudos izoliatoriaus kamerose su nerūkančias asmenimis ir nepažeidžiant teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui turinčios tekti gyvenamojo ploto normos. Taigi, teismui nekilo abejonių, kad Marijampolės PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis, sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, o dėl to pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjo patirta neturtinė (moralinė) žala yra akivaizdi ir neabejotina. Nors pareiškėjas į Marijampolės PN Sveikatos priežiūros ir Psichologinę tarnybas dėl emocinės būklės ir blogų gyvenimo sąlygų nesikreipė, teismas, atsižvelgęs į pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą ir į tai, kad į baudos izoliatoriaus kameras pareiškėjas buvo patalpintas dėl jo paties pasirinkto elgesio, t. y. dėl bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimų padarymo, taip pat įvertinęs Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 650 Eur suma.

III.

Pareiškėjas D. Š. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 110), prašydamas pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir panaikinti Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 20/07-1100 bei Kalėjimų departamento 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 2S-6725, taip pat priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino aplinkybes dėl jo atsisakymo eiti gyventi į 21 būrį. Šiame kontekste pareiškėjas pažymi, kad jis buvo nuėjęs į minėtą jam paskirtą būrį ir tik kilus nesutarimams su nuteistaisiais išėjo pranešti pareigūnams apie jam gresiantį pavojų. Be to, pareiškėjas teigia, kad dėl signalinio mygtuko nebuvimo jis patyrė didelį susirūpinimą, o natūralios apšvietos koeficientas kamerose privalėjo būti užtikrintas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN pateikė apeliacinį skundą (pavadintas atsiliepimu į apeliacinį skundą) (II t., b. l. 26–27), prašydamas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti. Marijampolės PN teigia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl kamerose vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto, nepagrįstai vadovavosi vien pareiškėjo teiginiais ir nepaprašė atsakovo pateikti papildomus įrodymus dėl kamerose laikomų asmenų skaičiaus. Tuo tarpu iš nuteistųjų talpinimo į kameras baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose registracijos žurnalų kopijų matyti, jog visą ginčui aktualų laikotarpį kameroje Nr. 5, kurios plotas 12,80 kv. m, nuobaudas atlikinėjo iš viso 3 asmenys, t. y. nuteistųjų kameroje buvo tiek, kiek joje yra įrengta miegamų vietų – 3, todėl buvo tinkamai garantuotas minimalus vienam nuteistajam turintis tekti gyvenamasis plotas. Marijampolės PN taip pat atkreipė dėmesį, jog įstaigoje yra užtikrinamas nuteistųjų teisės į sveiką aplinką be tabako dūmų ir Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo reikalavimų laikymasis, nuteistuosius talpinant į kameras, įstaigos administracija atsižvelgia į tai, kad nerūkantiems nuteistiesiems nereikėtų bausmę atlikinėti kartu su rūkančiaisiais. Tuo tarpu pareiškėjas nagrinėjamu atveju pateikė klaidingą informaciją. Be to, Marijampolės PN nurodo, kad vienas kartu su pareiškėju kameroje laikytas kitas nuteistasis dažnai keitė savo nuomonę dėl rūkymo, o dar kitas nuteistasis nesutiko bausmę atlikti su rūkančiaisiais, todėl galima daryti išvadą, jog kameroje visi nuteistieji buvo nerūkantys. Remdamiesi nurodytomis aplinkybėmis, Marijampolės PN mano, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas suklydo priteisdamas pareiškėjui 650 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas D. Š. atsiliepime į atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Marijampolės PN apeliacinį skundą (II t., b. l. 119) su jame išdėstytais argumentais nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. 20/07-1100, kuriuo buvo netenkintas pareiškėjo prašymas panaikinti jam skirtas nuobaudas už tai, kad jis atsisakė vykdyti nurodymą eiti gyventi į paskirtą būrį, ir Kalėjimų departamento 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 2S-6725, kuriuo minėtas Marijampolės PN direktoriaus sprendimas buvo paliktas nepakeistas, teisėtumo bei pagrįstumo, taip pat dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas iš esmės kildina iš to, jog jam nurodytos nuobaudos buvo paskirtos nepagrįstai, o baudos izoliatoriaus kamerose ir kamerų tipo patalpose jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Šiame kontekste pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu aplinkybių dėl pareiškėjo atsisakymo eiti gyventi į 21 būrį vertinimu, taip pat su teismo išvadomis dėl signalinio mygtuko nebuvimo ir natūralios apšvietos kamerose. Tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nurodytais pareiškėjo apeliaciniame skunde ginčijamais aspektais. Pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą ir padarydamas minėtas išvadas, su kuriomis pareiškėjas nesutinka, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus nurodytais aspektais vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvadomis dėl pareiškėjo atsisakymo eiti gyventi į 21 būrį ar dėl signalinio mygtuko nebuvimo ir natūralios apšvietos trūkumo kamerose, taip pat nenustatė. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu šiuo aspektu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja bei plačiau dėl jų nepasisako. Juolab kad tiek pareiškėjo ginčijamas, tiek neginčijamas pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai (I t., b. l. 23–50, 73–122, 133–136, 148–182, 185–188), kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjas nepateikė.

Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka su Marijampolės PN apeliacinio skundo argumentais dėl ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui tekusio kameros ploto atitikimo teisės aktų reikalavimams. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad byloje esantys duomenys neabejotinai patvirtina, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu kamerų tipo patalpose iš viso buvo laikomas 160 parų, iš kurių tik 13 parų jo laikymo sąlygos neatitiko Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkto reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamųjų patalpų ploto pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (I t., b. l. 23–29, 73–80, 117; II t., b. l. 28–106). Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį (iš viso 160 parų) Marijampolės PN buvo laikomas pažeidžiant Taisyklių 111.2 punktą. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su Marijampolės PN apeliacinio skundo teiginiais dėl pareiškėjo laikymo vienoje kameroje kartu su (ne)rūkančiais asmenimis, kadangi šie Marijampolės PN apeliacinio skundo teiginiai grindžiami tik prielaidomis, o teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis (ABTĮ 57 str., 86 str. 2 d.). Tuo tarpu, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Tačiau nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjui pakankamai aiškiai bei detalizuotai nurodžius aplinkybes dėl jo – nerūkančio asmens – laikymo vienoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis, atsakovas minėtas aplinkybes paneigiančių duomenų, kurie patvirtintų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu nurodytu aspektu, laikymąsi, nepateikė. Todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodytas aplinkybes vertino pareiškėjo naudai ir pripažino, kad ginčui aktualiu laikotarpiu atsakovas neužtikrino pareiškėjui teisės atlikti paskirtas nuobaudas baudos izoliatoriaus kamerose su nerūkančias asmenimis. Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, papildomai įvertinusi byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju dėl nustatytų pažeidimų ginčo laikotarpiu pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Kita vertus, šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas dėl byloje nustatytų pažeidimų patyrė tam tikrą neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje.

Pasisakydama dėl Marijampolės PN apeliacinio skundo teiginio, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas suklydo priteisdamas pareiškėjui 650 Eur neturtinės žalos atlyginimą, taip pat dėl pareiškėjo prašymo pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti jam 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, darytina išvada, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas pažeidžiant Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkto reikalavimą dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamųjų patalpų ploto pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose buvo laikomas 13 parų, t. y. sąlyginai trumpą laikotarpį, ir šiuo metu jam teko apie 3,41 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. jis buvo tik nežymiai mažesnis (0,19 kv. m) nei Taisyklių 111.2 punkte nustatytas minimalus. Be to, pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo kalinimo sąlygų Marijampolės PN nenustatyti ir byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas dėl byloje nustatytų pažeidimų ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis dėl medicininės ir (ar) psichologinės pagalbos, kad tokia pagalba jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, jog Marijampolės PN būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Tuo tarpu pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, pripažįstant, kad laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 7 d. iki 2013 m. kovo 13 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam Marijampolės PN teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetant kaip nepagrįstą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo D. Š. skundą tenkinti iš dalies.

„Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo D. Š. teisė būti laikomam Marijampolės pataisos namuose teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Ramūnas Gadliauskas

              Ričardas Piličiauskas

              Arūnas Sutkevičius