Administracinė byla Nr. AS-1341-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04979-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą dėl viešojo administravimo subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus bei kitų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–9), prašydamas: 1) pripažinti atsakovų neveikimą ir / ar vilkinimą pagrįstu, įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą per nustatytą laiką priimti atitinkamą sprendimą; 2) išspręsti ginčą kitu įstatyme numatytu būdu – kreiptis į Teismą spręsti, ar Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme laikinai einančios kanclerio pareigas I. D. 2015 m. rugpjūčio 21 d. pasirašytas aktas Nr. 14B-434(2.6.) ir veiksmai bei neveikimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 3) išspręsti ginčą kitu įstatyme numatytu būdu – kreiptis į Teismą spręsti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko D. Ž. 2015 m. rugsėjo 28 d. pasirašytas aktas Nr. 14B-524(2.6.) ir veiksmai bei neveikimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 4) išspręsti ginčą kitu įstatyme numatytu būdu – kreiptis į Teismą spręsti, ar draudimas Lietuvos piliečiams tiesiogiai kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 21 d. nutartimi (b. l. 13–15) pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą, administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų). Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijai neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai (1 d.), taip pat ar Konstitucijai ir įstatymams neprieštarauja Respublikos Prezidento aktai, Vyriausybės aktai (2 d.). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnyje, kuriame įtvirtintos Konstituciniam Teismui žinybingos bylos, nustatyta, kad Konstitucinis Teismas nagrinėja bylas dėl: 1) įstatymų ir kitų Seimo aktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 2) Respublikos Prezidento aktų atitikties Konstitucijai ir įstatymams; 3) Vyriausybės aktų atitikties Konstitucijai ir įstatymams. Pagal minėto įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui. Konstitucinis Teismas vykdo konstitucinę teisminę kontrolę tik dėl Konstitucijos 105 straipsnyje nustatytų teisės aktų. Teismas atkreipė dėmesį, kad nurodytos Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatos aiškiai apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui žinybingų bylų kategoriją, į kurią nepatenka pareiškėjo skunde nurodyti atvejai. Taip pat akcentavo, jog ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas, manydamas, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją. Iš šių ABTĮ nuostatų matyti, kad skundo reikalavimas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą yra ne materialaus bet procesinio pobūdžio. Tačiau nagrinėjamu atveju, pareiškėjas savo skundo 2–4 reikalavimus suformulavo kaip materialaus pobūdžio, t. y. tokius, kurie, jo manymu, pašalintų galimą pareiškėjo teisių pažeidimą. Atitinkamai teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo turinį ir jo suformuluotus reikalavimus, sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia inicijuoti ginčą dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo atsisakymo tirti pareiškėjo prašymuose nurodytų valstybės institucijų veiksmų ir sprendimų, susijusių su byla dėl namų valdos paskirties žemės sklypo privatizavimo, atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl atsisakymo priimti pareiškėjo skundą dėl Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų Seimo aktų, Prezidento, Vyriausybės aktų, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kanclerio 2015 m. rugpjūčio 21 d. rašto 14B-434(2.6.), Konstitucinio Teismo pirmininko 2015 m. rugsėjo 28 d. rašto Nr. 14B-524(2.6.) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, t. y. dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo vykdomos konstitucinės teisės aktų teisminės kontrolės. Šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad pareiškėjo norimo inicijuoti ginčo objektas nėra viešasis administravimas ABTĮ 2 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąvokos prasme, todėl tokio pobūdžio ginčai negali būti nagrinėjami administraciniame teisme (ABTĮ 16 str. 2 d.). Taigi, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 16 str. 2 d. ir 37 str. 2 d. 1 p.).

III.

Pareiškėjas V. K., nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (b. l. 17–39), prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolės; 2) stabdyti administracinės bylos Nr. 1-11492-811/2015 nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar byloje taikomi teisės aktai – ABTĮ 16 straipsnio 2 dalis ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams; 3) stabdyti administracinės bylos Nr. 1-11492-811/2015 nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar byloje taikomi teisės aktai – Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kanclerio aktas Nr. 14B-434(2.6.) ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko aktas Nr. 14B-524(2.6.) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams; 4) stabdyti administracinės bylos Nr. 1-11492-811/2015 nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios veiksmai ir neveikimas, draudimas Lietuvos Respublikos piliečiams tiesiogiai ir netiesiogiai kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1–7 straipsniams, 18 straipsniui, 30 straipsniui ir 102–108 straipsniams bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams; 5) stabdyti administracinės bylos Nr. 1-11492-811/2015 nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar byloje taikomi kiti Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Prezidento, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Teismo teisės aktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams. Atskirasis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktas skundas. Pareiškėjas mano, kad jo skundas atitinka ABTĮ reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo jį priimti, o materialinio teisinio pobūdžio aplinkybes, susijusias su pareiškėjo teise į skundo patenkinimą, vertinti bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Be to, atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamos bylos dalykas yra būtent viešojo administravimo subjektų neveikimas ir netinkamas viešasis administravimas. Papildomai akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas atsisakė priimti pareiškėjo konstitucinį skundą ir nagrinėti jame išdėstytus prašymus, kadangi šiuo atveju neteisėtus sprendimus priėmė ne Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, o laikinai einanti šio teismo kanclerio pareigas I. D. bei pirmininkas D. Ž., viršydami savo įgaliojimus. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui taip pat pateikė papildomus skundus, prašydamas nevilkinti bylos, išsiųsti bylos šalims pareiškėjo atskirojo skundo nuorašus, užtikrinti jo teisę į teisingą ir greitą teismą, sustabdyti administracinės bylos Nr. AS-1341-575/2015 nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutartis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims, ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojo, laikinai einančio teismo pirmininko pareigas, Irmanto Jarukaičio veiksmai ir neveikimas bei teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus veiksmai ir neveikimas nenusišalinus nuo pareiškėjo atskirojo skundo nagrinėjimo neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybės, teisingumo ir teisinės valstybės, demokratijos ir suvereniteto, nepiktnaudžiavimo valdžia, žmogaus teisių ir laisvių nediskriminavimo principams, ar Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo veikla (veiksmai ir neveikimas), žmogaus teisių ir viešojo intereso negynimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir jos preambulėje įtvirtintiems teisingumo bei teisinės valstybės principams, taip pat dėl kitų pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui, atskirajame skunde, konstituciniuose ir kituose skunduose išdėstytų prašymų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 21 d. nutarties, kuria teismas, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka, teisėtumas ir pagrįstumas.

Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Lietuvos įstatymų leidėjas teisės kreiptis į administracinį teismą ribojimus iš esmės įtvirtino ABTĮ 5, 23, 24, 33, 39 straipsniuose. Aiškindamas minėtas nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje ne kartą akcentavo, kad skundo, atitinkančio ABTĮ nustatytus reikalavimus, pateikimas yra būtina sąlyga teismui teisingai išspręsti skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., LVAT 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-86/2009). Pabrėžtina, jog skundo (prašymo) priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo (prašymo) atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-460/2010). Teismas, sprendžiantis skundo (prašymo) priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-244/2012). ABTĮ 37 straipsnio 2 dalyje yra numatytas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą). Jei teismas prieš priimdamas skundą (prašymą) nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą) (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-244/2012).

Tačiau sprendžiant, ar nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą atsisakyti priimti skundą, turi būti aiškus pareiškėjo pasirinktas jo galbūt pažeistų teisių gynimo būdas, t. y. teismui, nagrinėjančiam skundo priėmimo klausimą, neturi kilti abejonių, ar pareiškėjas tiksliai suformulavo skundo dalyką. Be to, skunde turi būti nurodytos aplinkybės (skundo pagrindas), kuriomis grindžiamas skundo reikalavimas (skundo dalykas). Atitinkamai ABTĮ 23 bei 24 straipsniuose nustatyti reikalavimai administraciniam teismui paduodamo skundo formai bei turiniui. Pagal šiuos reikalavimus, skundas turi būti suformuluotas konkrečiai, tiksliai ir aiškiai (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-174/2012). Remiantis ABTĮ 23 straipsnio 2 dalimi, skunde pareiškėjas, be kita ko, privalo nurodyti savo reikalavimą ir aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, bei šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (ABTĮ 23 str. 2 d. 7–8 p.). Tai užtikrina, kad administracinės bylos iškėlimo stadijoje teismui bus pateikta minimaliai būtina informacija ir įrodymai, leidžiantys preliminariai nustatyti ginčo dalyką ir pagrindą bei kitas aplinkybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., LVAT 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012 ir kt.). Pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-217/2007, LVAT biuletenis Nr. 1(11), 2007 m.). Pabrėžtina, jog teismas gali suteikti efektyvią galbūt pažeistų teisių gynybą tik tuo atveju, kai besikreipiantis asmuo aiškiai formuluoja savo reikalavimą (žr., pvz., LVAT 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012). Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad administraciniai teismai nepriima nagrinėti painiai formuluojamų, neaiškių, prieštaringų, hipotetinio bei sąlyginio pobūdžio reikalavimų, kurių pagrindu nėra galimybės tiksliai ir konkrečiai apibrėžti keliamą ginčą bei tinkamai išnagrinėti bylą (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-118/2012 ir kt.). Abstraktus aplinkybių, nuoskaudų, subjektyvios nuomonės konstatavimas negali įpareigoti teismo nagrinėti skundo, jei iš jo turinio neaišku, ką konkrečiu atveju skundžia pareiškėjas ir kuo jis remiasi.

Kalbant apie skundo reikalavimą, t. y. tai, kokį sprendimą teismas yra prašomas priimti, reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog skundo reikalavimas turi atitikti ABTĮ nuostatas, reglamentuojančias teisę kreiptis į teismą (ABTĮ 22 str.), teismo kompetencijos ribas (ABTĮ 3, 15 str.), teismo priimamų sprendimų rūšis (ABTĮ 88–91 str.) bei jų vykdymo tvarką (ABTĮ 97 str.) (žr., pvz., LVAT 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009 ir kt.). Suinteresuotas asmuo teisme gali pareikšti tik tokį reikalavimą ir prašyti taikyti tik tokį teisminės gynybos būdą, kuris, pirma, atitiktų įstatymais viešojo administravimo subjektui suteiktus įgalinimus ir jų neviršytų, antra, atitiktų bendruosius reikalavimus, keliamus teisinės gynybos būdams, kuriuos gali taikyti teismas. Reikalavimas, be kita ko, turi būti toks, kad jį patenkinus, pažeidimas būtų pašalintas efektyviai ir veiksmingai, nesukuriant nepagrįstų prielaidų tolesniems ginčams ir bylinėjimuisi (žr., pvz., LVAT 2011 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-2301/2011, LVAT biuletenis Nr. 22, 2011 m.). Kitaip tariant, skundo reikalavimas turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų atitinkamas teisines pasekmes kitai bylos šaliai ir nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus (žr., pvz., LVAT 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009 ir kt.).

Šiame kontekste akcentuotina, kad tuo atveju, jeigu skundas (prašymas) neatitinka reikalavimų, numatytų ABTĮ 23, 24 ir 39 straipsniuose, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas (prašymas) laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui (ABTĮ 37 str. 1 d.). Tuo tarpu įvertinusi pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateikto skundo turinį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo pateiktas skundas neatitinka ABTĮ 23 bei 24 straipsnių reikalavimų. Nors pareiškėjas skunde, be kita ko, suformulavo reikalavimą – „įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą per nustatytą laiką priimti atitinkamą sprendimą“, tačiau skunde jis iš esmės nesuformulavo aiškių ir konkrečių reikalavimų, kuriuos būtent viešojo administravimo subjektus ir kokius konkrečius sprendimus jis prašo juos įpareigoti priimti. Pabrėžtina, jog pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde nurodė daug faktų dėl įvairių viešojo administravimo institucijų veiksmų ir sprendimų, o prie skundo pridėjo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kanclerio 2015 m. rugpjūčio 21 d. aktą Nr. 14B-434(2.6.) ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2015 m. rugsėjo 28 d. aktą Nr. 14B-524(2.6.) (b. l. 10–12), tačiau nagrinėjamu atveju iš pateikto skundo nėra aišku, ar juo pareiškėjas siekia minėtų prie skundo pridėtų aktų panaikinimo, ar teismui skundžia būtent šių subjektų neteisėtus veiksmus ir (ar) neveikimą (atsisakymą atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus ar vilkinimą tokius veiksmus atlikti). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nepašalinus šių skundo trūkumų, pirmosios instancijos teismas negalėjo vertinti, ar nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą atsisakyti priimti skundą.

Šiuo aspektu pabrėžtina, kad nors pagal administracinio proceso dispozityvumo principą byla teisme pradedama pagal suinteresuoto asmens skundą, kuris pats nustato bylos nagrinėjimo ribas, suformuluoja skundo dalyką ir pagrindą, vis dėlto teismas yra saistomas pareigos išaiškinti proceso dalyviams jų teises ir pareigas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad siekiant realiai apginti galbūt pažeistas besikreipusio asmens teises, administracinis teismas turi būti pakankamai aktyvus ir veikti taip, kaip numatyta ABTĮ – išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises ir pareigas (ABTĮ 10 str.) (žr., pvz., LVAT 2009 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1238/2009 ir kt.). Todėl tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas manytų, kad pareiškėjo reikalavimas nėra pakankamai tikslus, jis gali pasiūlyti pareiškėjui patikslinti reikalavimą, vadovaujantis ABTĮ 10 straipsniu (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-392/2010), o esant būtinybei – nustatyti terminą skundo trūkumams pašalinti (ABTĮ 37 str. 1 d.). Taigi, atsižvelgus į nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundo priėmimo klausimą sprendžiantis teismas, vadovaudamasis ABTĮ 10 straipsnyje įtvirtinta pareiga, turėjo pasiūlyti pareiškėjui patikslinti skundo dalyką ir skundo pagrindą, ir tik pareiškėjui juos patikslinus ar atsisakius tai padaryti, galėjo spręsti skundo priėmimo klausimą. Tuo tarpu nepasiūlius pareiškėjui pašalinti skundo trūkumų, galėjo būti nepagrįstai apribota jo teisė ginti galbūt pažeistas teises. Todėl, remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, darytina išvada, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, esant neaiškiam (nepakankamai apibrėžtam) pareiškėjo skundo dalykui / pagrindui, neprašydamas pareiškėjo juos tikslinti ir (ar) nenustatydamas termino skundo trūkumams pašalinti, t. y. byloje iš esmės nesant minimalios būtinos informacijos, leidžiančios preliminariai nustatyti ginčo dalyką ir pagrindą bei kitas aplinkybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant skundo priėmimo klausimą, netinkamai įvertino visas skundui priimti teisiškai svarbias aplinkybes ir priėmė iš esmės nepagrįstą nutartį.

Papildomai pasisakydama dėl pareiškėjo teiginių, kad nagrinėjamu atveju bylos nagrinėjimas yra vilkinamas, kadangi pareiškėjo atskirojo skundo nuorašai nebuvo išsiųsti bylos šalims, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ normas paaiškinimus administracinėje byloje gali teikti tik proceso šalys, kurios dalyvauja administracinės bylos nagrinėjime (ABTĮ 48 str., 53 str. 2 d., 133 str. ir 148 str.). Pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismui atsiliepimus į apeliacinį (atskirąjį skundą) turi teisę pateikti dalyvaujantys apeliaciniame procese asmenys (ABTĮ 135 str. 2 d., 148 str.). Administracinė byla pradedama, kai priimamas nagrinėti pareiškėjo skundas (ABTĮ 37 str. 1 d.). Tačiau šiuo atveju pareiškėjo skundas nebuvo priimtas ir administracinė byla nebuvo iškelta, todėl dar nėra išspręstas klausimas dėl bylos proceso šalių ir dalyvių, o skundo priėmimo stadijoje santykiai vyksta tarp skundą padavusio asmens ir teismo (žr., pvz., LVAT 2015 m. rugpjūčio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1050-520/2015). Taigi pagal ABTĮ nuostatas nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo pareiškėjo atskirojo skundo nuorašus išsiųsti subjektams, kurių dalyvavimo bylos nagrinėjime klausimas dar nėra išspręstas, todėl nurodyti pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo prašymo sustabdyti administracinės bylos Nr. AS-1341-575/2015 nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Šiame kontekste taip pat reikia pažymėti, jog remiantis administracinių teismų praktika, suinteresuotų asmenų prašymai dėl tam tikrų įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatų konstitucingumo, kurie nėra susiję su konkrečiu administraciniame teisme nagrinėjamu ginču, administraciniuose teismuose nepriimtini. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad remiantis ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies ir 16 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismo teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto konstitucingumą gali būti realizuota tik tuo atveju, kai teismas nagrinėja konkrečią jo kompetencijai priskirtiną bylą (žr., pvz., LVAT 2009 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-679/2009). Be to, klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (žr., pvz., LVAT 2009 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-152/2009, 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-997/2009 ir kt.). Tačiau nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl kokių nors šioje konkrečioje nagrinėjamoje byloje taikytinų teisės aktų konstitucingumo, o pareiškėjas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą iš esmės prašo ne dėl kokio nors konkretaus šioje nagrinėjamoje byloje taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai ir (ar) įstatymams, o dėl įvairių subjektų veiksmų (neveikimo) bei dėl kitų įvairių klausimų, kurie nėra susiję su pareiškėjo atskirojo skundo nagrinėjimu ir nepatenka į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 str., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 63 str.), todėl šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio pagrindo stabdyti administracinės bylos Nr. AS-1341-575/2015 nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Be to, nors pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui papildomai pateiktame skunde dėsto įvairias aplinkybes dėl, jo manymu, šio teismo pirmininko pavaduotojo, laikinai einančio teismo pirmininko pareigas, Irmanto Jarukaičio bei teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus, iš kurių Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2015 m. lapkričio 19 d. nutartimi buvo sudaryta teisėjų kolegija nagrinėti pareiškėjo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 21 d. nutarties, šališkumo, pabrėžtina, jog aiškaus pareiškimo dėl šių teisėjų nušalinimo pareiškėjas nepareiškė, o teisėjų kolegija taip pat nenustatė ABTĮ 47 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, dėl kurių negalėtų dalyvauti nagrinėjant bylą, ir kurie sudarytų pagrindą abejoti teisėjų nešališkumu bei nusišalinti nuo šios administracinės bylos pagal pareiškėjo atskirąjį skundą nagrinėjimo.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, negali būti laikoma pagrįsta ir teisėta, todėl naikinama, o pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduodamas tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d., 148 str.). Nors pareiškėjas atskirajame skunde prašo apeliacinės instancijos teismo jo skundo priėmimo klausimą išspręsti iš esmės, šis reikalavimas netenkinamas, nes pagal ABTĮ 37 straipsnį skundo priėmimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo V. K. skundo priėmimo klausimą perduoti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Ramūnas Gadliauskas

              Ričardas Piličiauskas

              Arūnas Sutkevičius