Civilinė byla Nr. 2A-479/2014

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00787-2011-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1; 21.6; 30.4.1; 41; 121.21.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Danguolės Martinavičienės ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų R. Z., A. G., D. G., O. C. ir trečiojo asmens G. G. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-857-153/2012, kuriuo buvo patenkintas ieškovo Kauno apygardos prokuratūros ieškinys atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, A. G., D. G., O. C., R. Z., M. R., uždarajai akcinei bendrovei „Stora Enso Lietuva“, uždarajai akcinei bendrovei „Savos girios“, (tretieji asmenys – Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, G. G., Alytaus miesto 2-ojo notarų biuro notarė R. J., Alytaus miesto 4-ojo notarų biuro notarė N. L., Alytaus miesto 1-ojo notarų biuro notarė R. M.) dėl administracinių teisės aktų panaikinimo, pirkimo–pardavimo sutarčių, perdavimo–priėmimo aktų, dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas Kauno apygardos prokuratūra, siekdamas apginti viešąjį interesą, 2011 m. birželio 13 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, ir prašė:

1. Panaikinti Alytaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Alytaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2000 m. vasario 8 d. parengtą pažymą Nr. 911;
2. Panaikinti Alytaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 11 d. patvirtintą išvadą Nr. 33-58-3887;
3. Panaikinti Alytaus apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. 33-15100 ir tos pačios dienos įsakymo Nr. 33-1282 VIII dalies 23 punktą, kuriais A. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės į K. B. turtą – į 6 ha žemės plotą, perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčius 2,52 ha žemės ir 11,86 ha miško sklypus Alytaus apskrities Alytaus rajono Ežerynų, Miežionių, Druskininkų ir Tauručionių kaimuose;
4. Pripažinti negaliojančia 2000 m. vasario 14 d. nuosavybės teisių atkūrimo perleidimo sutartį, pagal kurią O. C. A. G. perleido teisę atkurti nuosavybės teises į dalį 6 ha buvusio žemės savininko K. B. valdytos žemės;
5. Pripažinti negaliojančiais 2004 m. liepos 2 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 9761 ir tos pačios dienos perdavimo–priėmimo aktą Nr. 9762, kuriais A. G. už 25 000 Lt pardavė uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Stora Enso Miškas“ (dabar UAB „Stora Enso Lietuva“) žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini);
6. Pripažinti negaliojančia 2009 m. rugpjūčio 25 d. priėmimo–perdavimo akto dalį, kuria UAB „Stora Enso Miškas“ perleido nuosavybės teises UAB „Stora Enso Lietuva“ į žemės sklypą kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini);
7. Pripažinti negaliojančia 2011 m. kovo 7 d. dovanojimo sutartį Nr. 733, pagal kurią A. G. padovanojo D. G. žemės sklypus, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);
8. Pripažinti negaliojančia 2011 m. kovo 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 899, pagal kurią D. G. pardavė M. R. žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), už 40 000 Lt ir žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), už 50 000 Lt;
9. Pripažinti negaliojančia 2011 m. kovo 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 893, kuria D. G. pardavė R. Z. žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) už 20 000 Lt, žemės sklypą kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), už 40 000 Lt, ir žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), už 50 000 Lt;
10. Pripažinti negaliojančia 2011 m. balandžio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1245, kuria R. Z. už 11 000 Lt pardavė UAB „Savos Girios“ žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini);
11. Taikyti restituciją nustatant, kad žemės sklypai: kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) yra grąžinami valstybei; A. G. grąžina UAB „Stora Enso Lietuva“ 25 000 Lt, kuriuos gavo pagal 2004 m. liepos 2 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 9761, kuria pardavė žemės sklypą kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini); D. G. grąžina M. R. 90 000 Lt, kuriuos gavo pagal 2011 m. kovo 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 899, kuria pardavė žemės sklypus: kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (parduota už 40 000 Lt) ir kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (parduota už 50 000 Lt); D. G. grąžina R. Z. 110 000 Lt, kuriuos gavo pagal 2011 m. kovo 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 893, kuria pardavė žemės sklypus: kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (parduota už 20 000 Lt), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (parduota už 40 000 Lt), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (parduota už 50 000 Lt); R. Z. grąžina UAB „Savos Girios“ 11 000 Lt, kuriuos gavo pagal 2011 m. balandžio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1245, kuria pardavė žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini).

Savo reikalavimus ieškovas grindė tuo, kad atsakovė O. C. savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą į K. B. priklausiusią nuosavybę realizavo du kartus, o tai nesuderinama su teisingumo, sąžiningumo ir teisinės valstybės principais. O. C., jau būdama realizavusi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, melagingų duomenų pagrindu perleido nuosavybės teisių atkūrimo teises A. G., kuriai buvo atkurtos nuosavybės teisės į K. B. turtą (6 ha žemės plotą), perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčius 2,52 ha žemės ir 11,86 ha miško sklypus Alytaus apskrities Alytaus rajono Ežerynų, Miežionių, Druskininkų ir Tauručionių kaimuose. Minėtų sklypų pirkimo–pardavimo, dovanojimo sandoriai yra niekiniai ir negaliojantys, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, o dalis miškų ūkio paskirties žemės sklypų (sklypas Nr. 300-3, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir sklypas Nr. 300-4, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), į kuriuos nuosavybės teisės buvo atkurtos A. G., yra teritorijose išrašuose ženklinamose „Nacionaliniai ir regioniniai parkai“.

Ieškovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1995 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 1-46-1914, Alytaus apskrities viršininko 2000 m. kovo 3 d. išvada Nr. 33-58-3157 bei Alytaus apskrities viršininko 2009 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. S-33-24029 atsakovei O. C. buvo visiškai atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią paveldimos žemės dalį (priklausiusią K. B.).

2000 m. vasario 8 d. buvo parengta Alytaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Alytaus rajono žemėtvarkos skyriaus pažyma Nr. 911, kurioje buvo nurodyta, kad O. C. turi teisę atkurti nuosavybės teises į K. B. nuosavybės teise valdytą 12 ha žemę, esančią Alytaus r., Klepočių k. ir Druskininkų k. Minėtos pažymos pagrindu 2000 m. vasario 14 d. O. C. perleido A. G. teisę atkurti nuosavybės teises į dalį (6 ha) buvusio žemės savininko K. B. valdytos žemės, o 2000 m. rugsėjo 11 d. priimta Alytaus apskrities viršininko išvada Nr. 33-58-3887 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, kurioje konstatuota, kad A. G. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 6 ha žemės, esančios Alytaus r., Klepočių k. ir Druskininkų k. Alytaus apskrities viršininko išvada, sprendimas bei įsakymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui yra priimami tik tuomet, kai žemės reformos žemėtvarkos projekte jau yra suformuoti žemės sklypai, į kuriuos bus atkurtos nuosavybės teisės. Atsižvelgiant į tai, kad anksčiau paminėti žemės ir miško sklypai buvo suformuoti tik Alytaus apskrities viršininko 2003 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 33-121-9Ž patvirtintame Ryliškių kadastro vietovės žemėtvarkos projekto papildymo projekte, t. y. po 2000 m. rugsėjo 11 d. Alytaus apskrities viršininko patvirtintos išvados Nr. 33-58-3887 bei Alytaus apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo Nr. 33-15100 ir tos pačios dienos įsakymo Nr. 33-1282 priėmimo, minėtieji administraciniai aktai yra neteisėti, kaip pažeidžiantys Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, 6 straipsnio 5 dalies, Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 28 punkto, 30 punkto, 105 punkto bei 111 punkto, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio nuostatas, todėl yra naikintini.

Ieškovas pabrėžė, kad Alytaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 11 d. patvirtinta išvada Nr. 33-58-3887 bei Alytaus apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas Nr. 33-15100 ir tos pačios dienos įsakymas Nr. 33-1282 dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. G. į miškų ūkio paskirties žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Alytaus r. sav., Raitininkų sen., Miežionių k., bei žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Alytaus r. sav., Raitininkų sen., Druskininkų k., yra neteisėti ir dėl to, kad buvo pažeistos nuosavybės atkūrimo valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose sąlygos – pagal pateiktus į bylą įrodymus A. G. nei iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. negyveno, nei šiuo metu Dzūkijos nacionaliniame parke negyvena.

Siekiant tinkamo viešojo intereso apgynimo, turi būti panaikintos ir minėtųjų administracinių aktų sukeltos materialiosios teisinės pasekmės, t. y. panaikinta 2000 m. vasario 14 d. sutartis, pagal kurią O. C. A. G. perleido teisę atkurti nuosavybės teises į dalį (6 ha) buvusio žemės savininko K. B. valdytos žemės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2012 m. birželio 25 d. sprendimu ieškovo Kauno apygardos prokuratūros ieškinį tenkino visiškai.

Teismas konstatavo, kad O. C. teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (į tą pačią nuosavybę) realizavo du kartus, o tai yra nesuderinama su teisingumo, sąžiningumo ir teisinės valstybės principais. Taip pat teismas pažymėjo, kad atsakovė O. C. neturėjo subjektinės teisės perleisti teisę atkurti nuosavybės teises į dalį 6 ha žemės savininko K. B. valdytos žemės atsakovei A. G. ir padarė išvadą, kad šalių sudaryta 2000 m. vasario 14 d. sutartis Nr. 1217 laikoma niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.80 straipsnis), nes pagal šią sutartį šalys negalėjo sukurti teisinių pasekmių, įgyti teisių ir pareigų (CK 4.48 straipsnis).

Teismas konstatavo, kad byloje ginčytini administraciniai aktai – Alytaus apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas Nr. 33-15100 ir tos pačios dienos įsakymo Nr. 33-1282 VIII dalies 23 punktas, kuriais A. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės į K. B. turtą į 6 ha žemės plotą, perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčius 2,52 ha žemės ir 11,86 ha miško sklypus Alytaus apskrities Alytaus rajono Ežerynų, Miežionių, Druskininkų ir Tauručionių kaimuose, yra neteisėti ir naikinti, nes priimti neteisėtų Alytaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Alytaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2000 m. vasario 8 d. pažymos Nr. 911, šalių sudarytos 2000 m. vasario 14 d. Sutarties Nr. 1217 bei Alytaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 11 d. išvados Nr. 33-58-3887 pagrindu.

Teismas pažymėjo, kad apskrities viršininko išvada, sprendimas bei įsakymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui yra priimami tik tuomet, kai žemės reformos žemėtvarkos projekte jau yra suformuoti žemės sklypai, į kuriuos bus atkurtos nuosavybės teisės. Atsakovei A. G. nuosavybėn neatlygintinai perduoti 2,52 ha žemės ir 11,86 ha miško sklypai Alytaus apskrities, Alytaus rajono, Ežerynų, Miežionių, Druskininkų ir Tauručionių kaimuose, buvo suformuoti Alytaus apskrities viršininko tik 2003 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 33-121-9Ž patvirtintame Ryliškių kadastro vietovės žemėtvarkos projekto papildymo projekte, t. y. po 2000 m. rugsėjo 11 d. Alytaus apskrities viršininko patvirtintos išvados Nr. 33-58-3887 bei Alytaus apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo Nr. 33-15100 ir tos pačios dienos įsakymo Nr. 33-1282 priėmimo, todėl teismas padarė išvadą, kad minėtieji administraciniai aktai ir šiuo aspektu yra neteisėti ir pažeidžiantys imperatyvias įstatymo nuostatas (t. y. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, 6 straipsnio 5 dalį, Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 28 punktą, 30 punktą, 105 punktą bei 111 punktą, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnį), todėl yra naikintini.

Teismas nustatė, kad ginčijami administraciniai aktai – Alytaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 11 d. patvirtinta išvada Nr. 33-58-3887 bei Alytaus apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas Nr. 33-15100 ir tos pačios dienos įsakymas Nr. 33-1282, dalyse dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. G. į miškų ūkio paskirties žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Alytaus r. sav., Raitininkų sen., Miežionių k., bei žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Alytaus r. sav., Raitininkų sen., Druskininkų k., yra neteisėti ir dėl to, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, esant šioms sąlygoms: 1) tik už tame pačiame valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje turėtą žemę, mišką ar vandens telkinį; 2) ir tik tiems piliečiams, kurie tame valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir tebegyvena (arba mirties dieną gyveno, jeigu pilietis, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės, yra miręs). Teismas, įvertinęs bylos medžiagą bei pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad atsakovė A. G. pagal pateiktus į bylą įrodymus tokių sąlygų visumos neatitinka, nes nei iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. negyveno, nei šiuo metu Dzūkijos nacionaliniame parke negyvena, o tai lemia ginčijamo nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumą. Taip pat teismas pažymėjo, kad šių procedūrų pažeidimas yra reikšmingas bei nėra formalus, nes nuosavybės teisių atkūrimo procedūros atliktos pažeidžiant nemažai įstatymų ir juos įgyvendinančių teisės aktų, todėl negali būti pripažintas nereikšmingu.

Teismas nustatė, kad atsakovė A. G., žinodama, jog nuosavybės teisės atsakovei O. C. 1995 m. kovo 30 d. administraciniais aktais jau atkurtos, elgėsi nesąžiningai perleisdama 2004 m. liepos 2 d. nuosavybės teises į ginčo turtą pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 9761 ir priėmimo–perdavimo akto Nr. 9762 pagrindu atsakovei UAB „Stora Enso Lietuva“. Taip pat atsakovė, neturėdama teisės disponuoti ginčo turtu, negalėjo 2011 m. kovo 7 d dovanojimo sutartimi Nr. 733 penkių žemės sklypų padovanoti atsakovui D. G., kuris analogiškai kaip ir atsakovė, neturėdamas teisės disponuoti dovanotais žemės sklypais, negalėjo 2011 m. kovo 10 d. sudaryti pirkimo–pardavimo sandorių su atsakove R. Z. ir M. R., todėl minėti sklypų pirkimo–pardavimo, dovanojimo sandoriai yra neteisėti ir niekiniai nuo sudarymo momento (CK 4.48 straipsnis), todėl naikintini. Teismas taip pat konstatavo, kad atsakovė R. Z. įgijo nuosavybės teises neteisėto ir niekinio sandorio pagrindu, todėl padarė išvadą, jog tarp atsakovės R. Z. ir UAB ,,Savos Girios“ 2011 m. balandžio 5 d. sudarytas pirkimo–pardavimo sandoris yra niekinis nuo sudarymo momento (CK 1.80 straipsnis), todėl naikintinas.

Teismas atsižvelgdamas į tai, kad byloje visos atsakovų – fizinių, juridinių asmenų sudarytos turto, į kurį neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės, perleidimo sutartys pripažintos niekinėmis ir negaliojančiomis, vadovaudamasis CK 1.80 straipsnio 2 dalimi, konstatavo pagrindą taikyti restituciją. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra nei vienos iš CK 6.241 straipsnio 1 dalyje nurodytų išimčių, kai be pagrindo įgytas turtas negali būti išreikalautas, todėl atsakovai privalo ginčo žemės sklypus, įgytus be teisinio pagrindo, grąžinti valstybei.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Atsakovai A. G., D. G., O. C. bei trečiasis asmuo G. G. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, arba perduoti bylą pirmosiomis instancijos teismui nagrinėti iš naujo; pakeisti Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 25 d. sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo, ją taikant piniginiu ekvivalentu, jeigu apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, nustatytų, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš dalies pagrįstas, nes 2000 m. vasario 14 d. O. C. galėjo perleisti teises tik į 5,05 ha išlikusio nekilnojamojo turto (žemės) nuosavybės teisių atstatymą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismo sprendimas yra nemotyvuotas bei nepagrįstas. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė O. C., realizuodama teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, 5 straipsnio 5 dalį, 16 straipsnio 7 dalį, Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje numatytas imperatyvias įstatymo normas, nes minėtos įstatymų nuostatos jokių imperatyvų, susijusių su nuosavybės teisių į konkretų ginčo žemės ploto atkūrimu, nereglamentuoja, o tėra bendrosios nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančios normos.
2. Teismas neįsigilino į bylos faktines aplinkybes, neatskleidė bylos esmės ir pažeidė tikimybių pusiausvyros principą. Teismas nepagrįstai sprendė, kad Alytaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Alytaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2000 m. vasario 8 d. parengta pažyma nėra papildanti 1993 m. kovo 31 d. parengtoje pažymoje esančius duomenis ir nepagrįstai ją panaikino. Vėlesnės pažymos duomenų prieštaravimas ankstesnės pažymos duomenims, savaime negali reikšti vėlesnėje pažymoje esančių duomenų klaidingumo.
3. Teismas nepagrįstai taikė restituciją natūra, nes tai prieštarauja sąžiningumo, teisingumo bei protingumo, teisėtų lūkesčių apibrėžtumo ir nuosavybės neliečiamumo principams. Šiuo atveju restitucija dėl 0,95 ha žemės būtų galima tik piniginiu ekvivalentu.
4. Žemės sklypų perdavimas atsakovei be žemėtvarkos projektų yra formalus pažeidimas ir nesudaro pagrindo ginti viešąjį interesą. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir nevertino, kad nebuvo pažeistas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą pretendentų eiliškumas, atsakovei nebuvo pareikštos pretenzijos dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir perdavimo nuosavybėn žemės sklypų, todėl žemės įsigijimo procedūros pažeidimas turėjo būti vertinamas kaip nereikšmingas, visiškai formalus ir nesudarantis pagrindo panaikinti ginčijamus administracinius aktus ir sandorius. Todėl pirmosios instancijos teismas neatskleidė reikšmingų bylai išspręsti aplinkybių, t. y. neatskleidė bylos esmės.
5. Teismas, konstatuodamas, kad atsakovei A. G. negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į miškų ūkio paskirties žemės sklypus – kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Alytaus r. sav., Raitininkų sen., Miežionių k., bei kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Alytaus r. sav., Raitininkų sen., Druskininkų k., nepagrįstai vadovavosi nuosavybės teisių A. G. atkūrimo metu negaliojusia Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies redakcija, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovei negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į minėtus sklypus.

Ieškovas Kauno apygardos prokuratūra atsiliepime į atsakovų A. G., D. G., O. C. bei trečiojo asmens G. G. apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovas atsiliepime nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

1. Teismas visapusiškai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėjo bylą, įvertino joje pateiktus įrodymus ir argumentus.
2. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje, 5 straipsnio 5 dalyje, 16 straipsnio 7 dalyje, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje yra įtvirtintos aiškios imperatyvios teisės normos, susijusios su galimybe atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą tik tuomet, kai jis yra suformuotas žemėtvarkos projekte bei galimybe atkurti nuosavybės teisę į žemę esančią valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje, jeigu asmuo juose gyveno iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. ir tebegyvena. Dėl to teismas pagrįstai konstatavo šių imperatyvių teisės normų pažeidimus.
3. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nuosavybės teisių atkūrimas atsakovei O. C. tenkančio nekilnojamojo turto dalį buvo baigtas bei kad teisė į nuosavybės teisių atkūrimą (į tą pačią nuosavybę) buvo realizuota du kartus. Tad visiškai nepagrįsti ir deklaratyvūs apeliantų teiginiai, kad 2000 m. vasario 8 d. pažyma yra tik patikslinanti 1999 m. kovo 31 d. pažymos duomenis, nes atsakovai nenurodo jokių argumentų, kokiu pagrindu ir kodėl šie duomenys turėjo ir galėjo būti tikslinami.
4. Teismas, konstatuodamas, kad apeliantus siejo giminystės ryšiai, kad su ginčo sklypų ženklinimu bei jų formavimu susijusius darbus atlikinėjo vienas iš apeliantų, ginčo sklypai buvo parduodami ar dovanojimai labai skubotai bei kitas su tuo susijusias aplinkybes, teisėtai ir pagrįstai netaikė CK 4.96 straipsnio nuostatų, saugančių sąžiningo įgijėjo teises, bei restituciją taikė natūra.
5. Teismas tinkamai pritaikė galiojančius teisės aktus ir pagrįstai konstatavo, jog atsakovei A. G. negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į miškų ūkio paskirties žemės sklypus – kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) 1,16 ha, esantį Alytaus r. sav., Raitininkų sen., Miežionių k., bei kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) 1,35 ha, esantį Alytaus r. sav., Raitininkų sen., Druskininkų k.
6. Apeliacinis skundas atmestinas, nes neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) įtvirtintų apeliaciniam skundo dalykui keliamų reikalavimų – nėra aišku, ar, apeliantų nuomone, teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas visa apimtimi, ar tik kažkuria dalimi, ar jis turėtų būti naikinamas, ar keičiamas.

Atsakovas UAB „Savos girios“ atsiliepime į atsakovų A. G., D. G., O. C. bei trečiojo asmens G. G. apeliacinį skundą nurodė, kad su apeliaciniu skundu sutinka ir prašo jį tenkinti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

1. Teisinės valstybės principas reikalauja, kad pripažįstant administracinius aktus ir civilinius sandorius negaliojančiais, privalo būti nurodomas ne tik konkretus, aiškus ir ne dviprasmiškas imperatyvas, kuris pažeistas, bet ir tai, kaip šis pažeidimas pasireiškė, kas yra už tai atsakingas. Siekiant sandorį pripažinti negaliojančiu, neužtenka nurodyti vien CK 1.80 straipsnio, reikia nurodyti ir konkrečią imperatyvią įstatymo normą, kuriai sandoris prieštarauja. Teismas aiškiai nenurodė, kokiai konkrečiai imperatyviai įstatymo normai prieštarauja tarp atsakovo UAB „Stora Enso Lietuva“ ir A. G. sudaryta 2004 m. liepos 2 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 9761, todėl sprendimas yra nepagrįstas.
2. Teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, jog 2000 m. vasario 8 d. pažyma yra ne tik patikslinanti 1999 m. kovo 31 d. pažymos duomenis, bet yra ir teisėta, todėl sprendimas yra nepagrįstas.
3. Teismas sprendime tik deklaratyviai teigė esą atsakovas UAB „Savos girios“ yra nesąžininga šalis, todėl iš jo turi būti išreikalautas žemės sklypas. Jokių duomenų byloje apie atsakovo UAB „Savos girios“ bei R. Z. tariamą nesąžiningumą nebuvo nustatyta, sąžiningumo prezumpcija nebuvo paneigta, todėl teismas nepagrįstai netaikė CK 4.96 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto imperatyvo, kad draudžiama iš sąžiningo įgijėjo išreikalauti nekilnojamąjį daiktą.
4. Teismo sprendimas taikyti restituciją natūra prieštarauja ne tik trečiųjų sąžiningų asmenų teisėms ir teisėtiems lūkesčiams ir sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams bei kasacinio teismo formuojamai praktikai, kad jeigu žemės sklypo išreikalauti negalima iš tolimesnių įgijėjų dėl jų sąžiningumo, jei nėra aplinkybių, numatytų CK 4.96 straipsnyje, kai restitucija galima, tai restitucija taikoma pinigais iš turtą pagal panaikintą administracinį aktą gavusio asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1163/2003, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1204/2003).
5. Nuo sprendimu naikintinų administracinių aktų priėmimo praėjo labai ilgas laiko tarpas, per kurį atsakovai nekilnojamąjį turtą valdė kaip savininkai, o tai reiškia, kad jie pagrįstai tikėjosi, jog jų teisės tvirtai saugomos tiek pagrindinio šalies įstatymo, tiek kitų teisės aktų. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo doktriną, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintus teisingumo principą ir konstitucinių vertybių pusiausvyros imperatyvą, konstitucinio tikrumo ir teisinio saugumo, įgytų teisių apsaugos reikalavimus, taip pat į tai, kad teisinės valstybės principas reikalauja, jog būtų užtikrinamas teisinių santykių stabilumas, teismas apskritai turėjo atsisakyti ginti pažeistą viešąjį interesą.

Atsakovas UAB „Stora Enso Lietuva“ atsiliepime į atsakovų A. G., D. G., O. C. bei trečiojo asmens G. G. apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu sutinka ir prašo jį tenkinti. Atsiliepime pažymima, kad teismas nepagrįstai netaikė CK 6.222 straipsnio 3 dalies bei 4.92 straipsnio 2 dalies, reglamentuojančių, kad restitucija neturi įtakos sąžiningų trečiųjų asmenų teisėms ir pareigoms, bei kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad jeigu žemės sklypo išreikalauti negalima iš tolimesnių įgijėjų dėl jų sąžiningumo, jei nėra aplinkybių, numatytų CK 4.96 straipsnyje, kai restitucija galima, tai restitucija taikoma pinigais iš turtą pagal panaikintą administracinį aktą gavusio asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1163/2003, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1204/2003).

Atsakovė R. Z. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d. sprendimo dalį dėl 2011 m. kovo 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 893, kuria D. G. pardavė R. Z. žemės sklypus: kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) už 20 000 Lt, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) už 40 000 Lt, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) už 50 000 Lt; 2011 m. balandžio 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 1245, kuria R. Z. už 11 000 Lt pardavė UAB „Savos Girios“ žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo – dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), 1,16 ha, esančio Alytaus r. sav., Raitininkų sen., Miežionių k.; žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), 1,35 ha, esančio Alytaus r. sav., Raitininkų sen., Druskininkų k.; žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2,52 ha, esančio Alytaus r. sav., Raitininkų sen., Taručionių k., grąžinimo valstybei ir pinigų UAB „Savos Girios“ grąžinimo, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Atsakovė nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

1. Teismas neatsižvelgė ir nevertino, kad sudaryti ginčytini pirkimo–pardavimo sandoriai atitiko nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartims keliamus reikalavimus, sandorį sudarė veiksnios šalys, kurios ir išreiškė tikrąją savo valią. Todėl teismas nemotyvuotai ir nepagrįstai konstatavo, kad atsakovės sudaryti pirkimo – pardavimo sandoriai prieštarauja CK 1.80 straipsniui. Norint sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu, neužtenka nurodyti vien šį straipsnį, reikia nurodyti ir įrodyti, kokią konkrečią imperatyvią įstatymo normą pažeidė atsakovės sudarytas sandoris. Todėl teismo sprendimas yra nepagrįstas.
2. Teismas neatsižvelgė ir nevertino, kad sudarant ginčijamus sandorius buvo vadovaujamasi oficialiais ir galiojančiais dokumentais. Registrų centro pažymoje informacijos apie parduodamo nekilnojamojo turto apribojimus nebuvo, nė vienas iš dokumentų, nurodytų viešajame registre nekėlė abejonės ir nebuvo ginčijamas ar panaikintas. Be to, galiojusio Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis nustatė, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais. Todėl teismas atsakovei be pagrindo netaikė normų, reglamentuojančių nekilnojamojo turto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo.
3. Teismas nepaneigė aplinkybės, kad atsakovė yra sąžininga sklypų pagal 2011 m. kovo 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 893 įgijėja, todėl nepagrįstai konstatavo, jog atsakovė be jokio teisinio pagrindo įgijo nekilnojamąjį turtą, bei nepagrįstai netaikė CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatų.

Ieškovas Kauno apygardos prokuratūra atsiliepime į atsakovės R. Z. apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovas atsiliepime nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

1. Teismas visapusiškai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėjo bylą, įvertino joje pateiktus įrodymus ir argumentus.
2. Teismas pagrįstai konstatavo, kad panaikinus skundžiamus aktus, turėtų būti atkurta iki ginčijamo akto priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad panaikinus tokį administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms taikoma restitucija. Atsakovė pati, būdama nesąžininga, negali tikėtis neteisėtai įgytų teisių gynybos, nes tai prieštarautų teisingumo, sąžiningumo, protingumo bei teisinės valstybės principams.
3. Apeliantė, siekdama pagrįsti pirkimo–pardavimo sutarčių teisėtumą, nepagrįstai remiasi savo sąžiningumu. Atsižvelgiant į sąžiningumo principo objektyvųjį ir subjektyvųjį aspektus, sąžininga įgijėja atsakovė galėtų būti laikoma tik tuomet, jeigu jai prieinamomis priemonėmis ji būtų pasidomėjusi apie sandorio dalyko faktinę ir teisinę padėtį, jo atžvilgiu vykstančius procesus. Atsakovė, kaip atidi, rūpestinga sandorio šalis, turėjo atkreipti dėmesį į sudaromų sandorių skubotumą ir pasidomėti to priežastimi. Atvejai, kai negalima išreikalauti kaip be pagrindo įgyto turto, nustatyti CK 6.241 straipsnio 1 dalyje. Nagrinėjimu atveju nėra nei vienos iš CK 6.241 straipsnio 1 dalyje nurodytų išimčių, kai be pagrindo įgytas turtas negali būti išreikalautas.
4. Atsakovės apeliacinis skundas atmestinas, nes nėra aiškus apeliacinio skundo dalykas. Apeliantė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d. sprendimą, tačiau tokios datos sprendimas civilinėje byloje nėra priimtas, tad neaišku, kokį sprendimą apeliantė skundžia.

Atsakovas UAB „Savos girios“ atsiliepime į atsakovės R. Z. apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu sutinka ir prašo jį tenkinti. Atsakovas UAB „Savos girios“ šiame atsiliepime nurodė iš esmės analogiškus argumentus kaip ir kitame savo atsiliepime į atsakovų A. G., D. G., O. C. bei trečiojo asmens G. G. apeliacinį skundą bei papildomai pateikė šiuos argumentus:

1. Teismas nepagrįstai ir tik deklaratyviai teigė esą atsakovas UAB „Savos girios“ yra nesąžininga šalis, todėl iš jo turi būti išreikalautas žemės sklypas. Jokių duomenų apie atsakovų UAB „Savos girios“ bei R. Z. tariamą nesąžiningumą byloje nenustatyta, sąžiningumo prezumpcija nebuvo paneigta, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė CK 4.96 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto imperatyvo, kad draudžiama iš sąžiningo įgijėjo išreikalauti nekilnojamąjį daiktą.

2. Pirkimo–pardavimo sutartis tarp atsakovų UAB „Savos girios“ ir R. Z. sudaryta teisėtai, jokių aplinkybių dėl tariamo negalimumo sudaryti minėtą sutartį nenustatyta, sutartis atitinka CK tiek turinio, tiek formos nustatytus reikalavimus, nepažeidžia jokių imperatyvių teisės normų, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pirkimo–pardavimo sutartį pripažino prieštaraujančia imperatyvioms teisės normoms.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į atsakovės R. Z. apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad teismas civilinę bylą išnagrinėjo visapusiškai ir objektyviai bei pagrįstai konstatavo, kad ginčijami administraciniai aktai, kurių pagrindu atsakovei O. C. buvo pakartotinai atkurtos nuosavybės teisės į ginčo turtą, pripažinti neteisėtais ir naikintini bei taikytina restitucija natūra.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl papildomų įrodymų priėmimo

Atsakovai A. G., D. G., O. C. bei trečiasis asmuo G. G. pateikė apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus, susijusius su nagrinėjama byla – Alytaus rajono apylinkės teismo 1993 m. birželio 9 d. sprendimą bei Alytaus rajono apylinkės prokuratūros 2012 m. balandžio 27 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą (IV t., b. l. 104-115). Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovų A. G., D. G., O. C. bei trečiojo asmens G. G. su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai turi reikšmės nustatant ir vertinant apeliantų įrodinėjamas aplinkybes, nes yra akivaizdžiai susiję su šioje byloje teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis, todėl jie priimtini ir pridėtini prie bylos (CPK 314 straipsnis). Pažymėtina, kad šioje byloje esminis klausimas yra, ar pagrįstai ir teisėtai atsakovei A. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės į iki nacionalizacijos K. B. valdytą žemę, o naujai pateikti įrodymai yra tiesiogiai susiję su šioje byloje būtinomis nustatyti aplinkybėmis – į kokio dydžio žemės sklypą ir kokiu būdu galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės A. G. ir ar šių teisių atkūrimo procesas buvo teisėtas.

Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagrįstumo

Nagrinėjamoje byloje ieškovas Kauno apygardos prokuratūra, gindamas viešąjį interesą kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Alytaus apskrities viršininko administracijos priimtą administracinį aktą dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovei A. G. ir panaikinti šio administracinio akto sukeltas materialiąsias teisines pasekmes – pripažinti negaliojančiais žemės sklypų pirkimo–pardavimo ir dovanojimo sandorius, taikyti restituciją. Ieškovo teigimu, atsakovės O. C. teisės į nuosavybės teisių atkūrimą į K. B. priklausiusią nuosavybę buvo realizuotos du kartus, nuosavybės teisės atsakovei A. G. į 6 ha žemės buvo atkurtos pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, 6 straipsnio 5 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 28 punkto, 30 punkto, 105 punkto bei 111 punkto, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio nuostatas. Pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškovo pozicija ir ieškovo ieškinį tenkino visiškai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindinis šioje byloje kilęs ginčas yra dėl 2001 m. rugpjūčio 8 d. nuosavybės teisių atkūrimo A. G. į iki nacionalizacijos K. B. valdytą žemę teisėtumo ir pagrįstumo. Tik teismui nustačius, ar nuosavybės teisių atkūrimas buvo teisėtas, būtų galima spręsti klausimą dėl kitų sandorių galiojimo ir restitucijos taikymo.

Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas yra specifinis socialinis teisinis procesas, kurio tikslas – nors iš dalies panaikinti neteisėto nuosavybės atėmimo padarinius, grąžinti buvusiems savininkams neteisėtai nacionalizuotą ar kitaip nusavintą jų turtą ir taip apginti pažeistą jų nuosavybės teisę. Okupacijos metu įvykusio turto nusavinimo visuotinumas ir istoriniai visuomeninių santykių pokyčiai lėmė tai, kad, Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. įstatymu „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ paskelbus iki okupacijos buvusių nuosavybės teisinių santykių tęstinumą, savaime jie nėra atkuriami – nuosavybės teisių atkūrimas vyksta specialiai šiam procesui skirtų (ad hoc) viešosios teisės normų nustatyta tvarka ir sąlygomis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad nuosavybės teisių atkūrimas laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo nuostatų yra viešasis interesas. Įstatymų leidėjas, suteikdamas teisę prokurorui ar valstybės, savivaldybės institucijoms kreiptis į teismą, lyg iš anksto numato, kad konkretūs santykiai, iš jų kylantys ginčai gali būti susiję su viešuoju interesu. Jau 2003 m. kovo 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2003, kasacinis teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo normose yra išreikštas viešasis interesas, jog žemės reforma būtų vykdoma pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus, kad būtų derinami visų suinteresuotų asmenų interesai. Tie patys reikalavimai keliami ir nuosavybės teisių grąžinimo procesui, kuris yra neatskiriama žemės reformos dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2006; 2007 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2007; civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2008; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007 ir kt.). Nuosavybės teisės atkuriamos tiems asmenims, kuriems jos buvo pažeistos, t. y. buvusiems savininkams, o jeigu jie mirę – kitiems specialiajame įstatyme nurodytiems asmenims, kurių teisės yra išvestinės iš buvusio savininko teisių. Kai nuosavybės teisė atkuriama asmeniui, kuris tos teisės neturėjo, toks nuosavybės teisės atkūrimas yra neteisėtas, nes prieštarauja imperatyviosioms specialiojo įstatymo nuostatoms, kad nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik buvusiam savininkui, taip pat pažeidžia viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2009 ir kt.). Nuosavybės teisių atkūrimas tiems asmenims, kurie jas turėjo, o ne tiems, kurie tokių teisių turėjimo neįrodė įstatymo nustatyta tvarka, yra prioritetinis viešasis interesas nagrinėjamoje byloje. Kitaip valstybės institucijos taptų ne teisėtai nuosavybės teises atkuriančiomis, bet nepagrįstai jas suteikiančiomis institucijomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007). Laikytina neteisėta, jeigu priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo asmeniui, kuris negali būti pretendentas, bet jeigu pažeista sprendimo priėmimo tvarka ar procedūra, teismas gali svarstyti, ar toks pažeidimas esminis, dėl ko reikėtų panaikinti nuosavybės teisių į turtą atkūrimą ir turtą grąžinti valstybei ar grąžinti šio turto vertę. Turtą ar jo vertę reikėtų grąžinti valstybei, jeigu pretendentais laikyti teisės į nuosavybės teisių atkūrimą neturintys asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2008).

Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje esminės aplinkybės yra: 1) kokio dydžio žemės plotą iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė K. B., 2) į kokio dydžio K. B. nuosavybės teise valdytos žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimą turėjo atsakovė O. C., 3) ar O. C. 2000 m. vasario 14 d. sutartimi perleidus teisę į 6 ha žemės nuosavybės teisių atkūrimą, A. G. nuosavybės teisės buvo atkurtos pagrįstai ir teisėtai, 4) ar buvo parinktas teisėtas šių teisių atkūrimo būdas, t. y. ar galėjo nuosavybės teisės būti atkurtos suteikiant byloje nurodytus žemės sklypus.

Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad Merkinės valsčiaus žemės savininkų sąraše, sudarytame 1922 m. balandžio mėnesį, nurodoma, jog K. B. Klepočių kaime turėjo iš viso 18 ha žemės (I t., b. l. 105-106). Šio sąrašo pagrindu buvo išduota Alytaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Alytaus rajono Žemėtvarkos skyriaus 1999 m. kovo 31 d. pažyma Nr. 578, kurioje nurodoma, kad pagal O. C., gyvenančios Raitininkų seniūnijoje, Ryliškių kaime, pateiktus nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus nustatyta, kad buvusio savininko K. B. nuosavybės teisėmis valdyta (buvusios Alytaus apskrities), Alytaus rajono, (buvusio Merkinės valsčiaus), Klepočių kaime 18 ha žemės (pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą O. C. turi teisę į 9 ha žemės). Pažymoje nustatyta, kad 1995 m. birželio 19 d. sprendimu O. C. buvo atstatyta nuosavybė į 3,95 ha žemės. Šioje pažymoje taip pat nurodyta, kad bendraturčiui V. B. 1995 m. birželio 19 d. sprendimu atkurta nuosavybė į 3,95 ha žemės (I t., b. l. 102). Alytaus apskrities viršininkas 2000 m. kovo 3 d. patvirtino išvadą Nr. 33-58-3157, kurioje nurodyta, kad O. C. turi teisę atkurti nuosavybės teises į likusią buvusio savininko K. B. Alytaus apskrityje, Alytaus rajone, Klepočių kaime, jai tenkančią dalį – 5,05 ha (vertė 8 590 Lt) (O. C. nuosavybės teisės atkūrimo byla, b. l. 3).

Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad 2000 m. vasario 8 d. buvo išduota Alytaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Alytaus rajono Žemėtvarkos skyriaus pažyma Nr. 911 (skirta notarų biurui), kurioje nurodoma, kad pagal O. C., gyvenančios Raitininkų seniūnijoje, Ryliškių kaime, pateiktus nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus nustatyta, jog buvusio savininko K. B. nuosavybės teisėmis valdyta (buvusios Alytaus apskrities), Alytaus rajono, (buvusio Merkinės valsčiaus), Klepočių kaime 12 ha žemės. Šioje pažymoje taip pat nurodyta, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą O. C. turi teisę į 12 ha žemės (I t., b. l. 112). 2000 m. vasario 14 d. sutartimi atsakovė O. C. perleido atsakovei A. G. teisę į 6 ha žemės, išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą, atkuriant nuosavybės teises į O. C. seneliui K. B. priklausiusį nekilnojamąjį turtą – 12 ha žemės, buvusios Alytaus rajono Druskininkų – Klepočių kaimuose (I t., b. l. 113). Alytaus apskrities viršininkas 2000 m. rugsėjo 11 d. patvirtino išvadą Nr. 33-58-3887, kurioje nurodyta, kad A. G. turi teisę atkurti nuosavybės teises į likusią buvusio savininko K. B. Alytaus apskrityje, Alytaus rajone, Druskininkų – Klepočių kaime jai tenkančią dalį – 6 ha (vertė 19 213 Lt) (A. G. nuosavybės teisės atkūrimo byla, b. l. 63).

Alytaus apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu Nr. 33-15100 atsakovei A. G. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko K. B. nuosavybės teisėmis Alytaus rajono Raitininkų seniūnijos Druskininkų ir Klepočių kaimuose valdytą nekilnojamąjį turtą – 6 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 2,52 ha žemės sklypą ir 11,86 ha miško sklypą, esančius Alytaus apskrities Alytaus rajono Ežerynų, Miežionių, Druskininkų ir Taručionių kaimuose (I t., b. l. 98; A. G. nuosavybės teisės atkūrimo byla, b. l. 2). Pagal bylos duomenis Alytaus apskrities viršininko 2009 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. S-33-24029 atsakovei O. C. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko K. B. nuosavybės teisėmis Alytaus rajono Raitininkų seniūnijos Klepočių kaime valdytą nekilnojamąjį turtą – 5,05 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 7,36 ha žemės sklypą, esantį Alytaus apskrities Alytaus rajono Druskininkų ir Taručionių kaimuose bei suteikiant neatlygintinai nuosavybėn 1,51 ha žemės sklypą, esantį Alytaus apskrities Alytaus rajono Klepočių kaime (I t., b. l. 98; O. C. nuosavybės teisės atkūrimo byla, b. l. 73).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2012).

Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju esminė byloje nustatytina teisiškai reikšminga aplinkybė yra tai, kokio dydžio žemės (miško) sklypą ar sklypus nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė K. B.. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie K. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos žemės dydį, iš esmės rėmėsi tik Merkinės valsčiaus žemės savininkų sąrašu ir jokių kitų šiai teisiškai reikšmingai aplinkybei nustatyti svarbių aplinkybių netyrė ir nesiaiškino. Iš apeliacinės instancijos teismui naujai pateiktų įrodymų matyti, jog Alytaus rajono apylinkės teismas 1993 m. birželio 9 d. sprendimu nustatė juridinį faktą, kad K. B., miręs 1944 m. gruodžio mėnesį, Alytaus r., Raitininkų apyl. Klepočių k. valdė 7,9 ha miško (IV t., b. l. 104). Be to, kaip matyti iš Alytaus rajono apylinkės prokuratūros 2012 m. balandžio 27 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, ikiteisminio tyrimo metu O. C. teigė, kad jos senelis K. B. turėjo 18 ha žemės Klepočių kaime ir 12 ha žemės Druskininkų kaime (IV t., b. l. 105-115). Iš byloje surinktų įrodymų nėra galimybės nustatyti, ar minėtu teismo sprendimu pripažintas K. B. nuosavybės teise valdytas 7,9 ha miško plotas patenka į Merkinės valsčiaus žemės savininkų sąraše nurodytą 18 ha žemės plotą, ar tai buvo papildomai K. B. valdyta žemė (miškas). Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra pateikta visa atsakovės O. C. nuosavybės teisių atkūrimo byla. Byloje nėra Alytaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Alytaus rajono Žemėtvarkos skyriaus 1999 m. kovo 31 d. pažymoje Nr. 578 nurodyto 1995 m. birželio 19 d. sprendimo, kuriuo O. C. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko K. B. valdytą 3,95 ha dydžio nekilnojamojo turto dalį, nėra pirminio O. C. prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kitų su šių nuosavybės teisių atkūrimu susijusių dokumentų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodo, kad Žemės ūkio ministerijos 1995 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 1-46-1914 O. C. atstatytos nuosavybės teisės į dalį jai tenkančios paveldimos žemės sugrąžinant natūra 3,95 ha miško sklypą, tačiau byloje nėra dokumentų, pagrindžiančių šio sprendimo priėmimą. Nesant visų dokumentų, susijusių su O. C. nuosavybės teisių atkūrimu, nėra galimybės nustatyti, į kurį K. B. valdytą nekilnojamąjį turtą O. C. buvo atkurta nuosavybės teisė sugrąžinant natūra 3,95 ha miško sklypą ir atitinkamai į kokio dydžio iki nacionalizacijos K. B. valdytos žemės dalį galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės O. C., o jai 2000 m. vasario 14 d. sutartimi savo teises perleidus į 6 ha – atsakovei A. G.. Neišreikalavus trūkstamų įrodymų ir išsamiai neištyrus minėtų aplinkybių pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas negali būti pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju ypač svarbu tai, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino, kad O. C. teisė į K. B. valdyto nekilnojamojo turto nuosavybės teisių atkūrimą nepagrįstai buvo realizuota du kartus. Teismas nustatė, kad Alytaus apskrities viršininko 2009 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. S-33-24029 atsakovei O. C. atkūrus nuosavybės teises į žemę (5,05 ha), nuosavybės teisių atkūrimas į atsakovei O. C. tenkančio nekilnojamo turto dalį buvo baigtas, o buvusio žemės savininko K. B. nuosavybės teise valdytas 18 ha žemės sklypas buvo visiškai išdalytas pretendentams V. B., O. C. ir R. B.. Tačiau konstatuodamas, kad nuosavybės teisė buvo nepagrįstai atkurta du kartus, pirmosios instancijos teismas panaikino ne Alytaus apskrities viršininko 2009 m. vasario 23 sprendimą Nr. S-33-24029, o ankstesnį Alytaus apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą. Pabrėžtina, kad nuosavybės teisių atkūrimą atsakovei A. G. neteisėtu visa apimtimi būtų galima pripažinti tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, jog atsakovė O. C. atsakovei A. G. 2000 m. vasario 14 d. sutartimi perleido teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, kurios tuo metu iš viso neturėjo. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas iš esmės netyrė, ar O. C. atsakovei A. G. 2000 m. vasario 14 d. sutartimi perleisdama savo teisės dalį į nuosavybės teisių atkūrimą šią teisę turėjo, ir jei turėjo – kokio dydžio nuosavybės teisės jai tuo metu galėjo būti atkurtos.

Pirmosios instancijos teismas taip pat netyrė ir nevertino, kas šiuo atveju yra atsakingas dėl susiklosčiusios situacijos atkuriant nuosavybės teises į K. B. valdytą nekilnojamąjį turtą – kokia dalimi tai yra valstybės institucijų ir atsakingų pareigūnų kaltė, o kiek – atsakovų galimas nesąžiningumas. Pabrėžtina, kad valstybinės institucijos sprendimu asmeniui atkūrus nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, jam perleistas turtas (žemės sklypai) gali būti grąžinamas valstybei tik išimtinais atvejais, kai neginčijamai nustatoma, jog šis asmuo neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Nagrinėjamu atveju taip pat svarbu įvertinti ir bylos specifiką – ieškovas ginčija prieš ilgą laiką (2001 m. rugpjūčio 8 d.) atsakovei A. G. atkurtų nuosavybės teisių pagrįstumą. Per šį laiką žemės sklypai, į kuriuos buvo atkurtos nuosavybės teisės, buvo ne kartą atlygintinais sandoriais perleisti kitiems asmenims. Pagal kasacinio teismo praktiką panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms turi būti taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-662/2004; 2010 vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K3-518/2011, 2012 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2012 ir kt.). Taigi, panaikinus administracinį aktą, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės, kyla sunkios teisinės pasekmės ne tik asmeniui, kuriam šios teisės buvo atkurtos, bet ir tretiesiems asmenims. Todėl sprendžiant administracinio teisės akto teisėtumo ir pagrįstumo klausimą teismui privalu itin kruopščiai ir išsamiai nustatyti ir įvertinti visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su nuosavybės tesės atkūrimo procesu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad sprendžiant, ar atsakovei A. G. Alytaus apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu Nr. 33-15100 galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės perduodant žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje (I t., b. l. 49), turi būti taikoma Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo redakcija, galiojusi ginčijamo Alytaus apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo Nr. 33-15100 priėmimo metu. Pažymėtina, kad tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis nustatė, kad valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė ir miškas grąžinami perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar miško plotą tik piliečiams, gyvenantiems tame rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis. Dėl to byloje būti nustatinėjamos ir vertinamos aplinkybės, ar buvo pažeista ši įstatymo nuostata ir ar dėl šio pažeidimo turi būti panaikintas administracinis teisės aktas, kurio pagrindu A. G. buvo atkurta nuosavybės teisė į K. B. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą žemę.

Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nes nenustatė esminių šioje byloje teisiškai reikšmingų aplinkybių. Pažymėtina, kad siekiant tinkamai ir teisingai išspręsti kilusį ginčą dėl nuosavybės teisių atsakovei A. G. atkūrimo teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti išreikalauti papildomi įrodymai, susiję su K. B. valdytos žemės (miško) dydžiu ir O. C. teise atkurti nuosavybės teisę į tą žemę (mišką), šie įrodymai būti įvertinti su kitais byloje esančiais įrodymais ir jų pagrindu nustatomos pirmiau nurodytos šioje nutartyje esminės bylos aplinkybės. Atsižvelgdama į papildomai išreikalautinų ir tirtinų įrodymų apimtį ir pobūdį bei naujai nagrinėtinus esminius nuosavybės teisių atsakovei A. G. atkūrimo aspektus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal byloje pateiktus įrodymus šios bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 25 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai               Kazys Kailiūnas

              Danguolė Martinavičienė

              Dalia Višinskienė