Baudžiamoji
byla Nr. 2K-544/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos:
1.2.19.1;
2.1.7.4.1;
2.1.16.2.17;
2.1.16.2.18;
2.3.2.2.11 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2010 m. lapkričio 30
d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Egidijaus Bieliūno, Jono
Prapiesčio ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio
proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D.
S. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m.
gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. nuteistas
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 225 straipsnio 2
dalį uždraudžiant dvejus metus šešis mėnesius dirbti valdžios ir valdymo
įstaigose.
Skundžiama
ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
gegužės 5 d. nutartis, kuria, iš dalies patenkinus nuteistojo D.
S. apeliacinį skundą, pakeistas Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008
m. gruodžio 22 d. nuosprendis: diktofonas „Olimpus VN-120“ su garso įrašu
grąžintas D. S.; kita nuosprendžio dalis palikta
nepakeista.
Šiuo
nuosprendžiu taip pat nuteistas F. V., tačiau dėl jo
nuteisimo kasacine tvarka nesiskundžiama.
Teisėjų kolegija,
išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
D. S. nuteistas už tai, kad, būdamas
valstybės tarnautojas, padedant kitam valstybės tarnautojui, savo naudai reikalavo ir priėmė kyšį už neteisėtą veikimą
vykdant įgaliojimus:
D. S., būdamas valstybės
tarnautojas, dirbdamas (duomenys neskelbtini) nuovados viršininku, 2006
m. pabaigoje susitikimų ir pokalbių su M. M. Gariūnų turgavietėje, esančioje Vilniuje, Gariūnų g. 68, metu reikalavo iš M. M. kyšio
– kas mėnesį mokėti jam po 150 Lt už
neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus – už pagalbą iškilus įvairioms
problemoms, t. y. už informaciją apie organizuojamus policijos reidus ir
netrukdomą prekybą mobiliojo ryšio telefonais. M. M. atsisakius
mokėti reikalaujamą kyšį, D. S. paprašė (duomenys
neskelbtini) nuovados tyrėjo F. V. padėti jo naudai
priimti iš M. M. jo reikalaujamą kyšį už neteisėtą
veikimą vykdant įgaliojimus. Vykdydamas D. S. prašymą F. V. 2007 m. pradžioje susitikimų ir pokalbių su M. M. Gariūnų turgavietėje metu
perdavė M. M. D. S. reikalavimą
duoti kyšį – kas mėnesį D. S. mokėti po 150 Lt už jo
neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus – už
pagalbą iškilus įvairioms problemoms, t. y. už informaciją apie organizuojamus
policijos reidus ir netrukdomą prekybą mobiliojo ryšio telefonais. M. M. sutiko mokėti D. S. 100 Lt sumą.
2007 m. balandžio 25 d. Gariūnų turgavietėje, kioske Nr.
5 F. V., veikdamas D. S. prašymu ir padėdamas jam, iš M. M. D. S. naudai priėmė reikalauto kyšio dalį – 300 Lt. 2007
m. birželio 20 d. Gariūnų turgavietėje, kioske Nr. 5 F. V., veikdamas D. S. prašymu ir
padėdamas jam, iš M. M. D. S. naudai
priėmė antrą reikalauto kyšio dalį – 300 Lt. 2007 m. lapkričio 14 d. Gariūnų turgavietėje,
kioske Nr. 5 F. V., veikdamas D. S. prašymu
ir padėdamas jam, iš M. M. D.
S. naudai priėmė trečią reikalauto kyšio dalį – 200 Lt, po to buvo sulaikytas
teisėsaugos pareigūnų. Iš M. M. 2007 m. balandžio 25 d.
ir 2007 m. birželio 20 d. paimtą 600 Lt kyšį F. V. teisminio
įrodymų tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis perdavė D. S.,
kuris už padėjimą priimti iš M. M. kyšį F.
V. atsilygino sumokėdamas teisminio tyrimo metu nenustatytą pinigų sumą,
taip D. S., padedant F. V., reikalavo ir priėmė iš M. M.
kyšį.
Kasaciniu skundu nuteistasis D. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo
apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos
teismo 2010 m. gegužės 5 d. nutartį ir bylą jam nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad buvo netinkamai
pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryta esminių Baudžiamojo proceso
kodekso pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas, bylą nagrinėdamas antrą
kartą, neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų esminių BPK pažeidimų,
apie kuriuos pasisakyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24
d. nutartyje, dėl to buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir
tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti
teisingą sprendimą. Apygardos teismas, nutartyje nurodydamas, kad „kyšio D. S. iš M. M. reikalavo 2006 m. pabaigoje“, savo iniciatyva pakeitė
kaltinamajame akte išdėstytas aplinkybes iš esmės skirtingomis. Kasatorius pabrėžia,
kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės
skirtingomis tik prokuroro ar nukentėjusiojo iniciatyva laikantis Baudžiamojo
proceso kodekso (toliau – ir BPK) 256 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytų
reikalavimų. Teismų praktikoje išaiškinta, kad faktinės aplinkybės iš esmės
skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų ir tuo atveju, kai iš esmės
pasikeičia nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir pan. Kasatoriaus
manymu, veikos padarymo laikotarpio pailginimas apeliacinio teismo iniciatyva
laikytinas esminiu faktinių aplinkybių pakeitimu, kuris turėjo įtakos
kaltinamojo teisės į gynybą įgyvendinimui, nes realiai buvo praplėsta
nusikalstamų veiksmų apimtis, jam, nuteistajam, nebuvo suteikta galimybė gintis
nuo tokio iš esmės pakeisto kaltinimo, apeliacine tvarka ginčyti naujai
nustatytą kyšio reikalavimo laiką.
Nuteistasis nurodo ir tai, kad teismas
nuosprendyje nepagrįstai nustatė, jog kaltinamojo F. V. ir nukentėjusiojo M. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kurie
patvirtinti ir ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktų apklausų metu, buvo nuoseklūs.
Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad F. V. parodymai, užfiksuoti tyrėjo ir ikiteisminio tyrimo teisėjo,
surašyti vienodu stiliumi, juose vartojamos vienodos formuluotės ir sakiniai,
yra identiškų rašybos ar stiliaus klaidų. Teismo išvada, kad tai yra tik
paprastas sutapimas, kuris gali būti nulemtas vienodo apklausos dalyko ir
trumpo laiko tarpo tarp apklausų, kasatoriaus manymu, vertintina kaip
prielaida. Tai, kad po tokiais parodymais pasirašė F. V. gynėjas, visiškai nereiškia, jog parodymai nebuvo
nukopijuoti ar nuskenuoti. Be to, apygardos teismas taip ir nenurodė, kuriais F. V. parodymais vadovavosi priimdamas
nutartį. Nukentėjusiojo M. M. 2007 m.
balandžio 26 d., 2007 m. gruodžio 6 d. apklausos protokoluose klaidingai
nurodyta „vakar, t. y. 2007 m. balandžio 26 d.“. Vienodos stiliaus ir
rašybos klaidos parodo, kad pareigūnai M. M. apklausos realiai nevykdė. Asmens duotų parodymų
fiksavimas apklausos protokole ne pagal jo parodymus apklausos metu iš esmės
pažeidžia BPK 179 straipsnio, 188 straipsnio 4 dalies normas.
Kasaciniame skunde teigiama, kad
apeliacinės instancijos teismas visiškai nesigilino į nusikalstamą veiką
imituojančių veiksmų (toliau – ir NVIV) parinkimo ir panaudojimo aplinkybes,
neatliko BPK 158 ir 159 straipsnio taikymo aplinkybių tyrimo. Kasatorius laiko nepagrįsta
apygardos teismo išvadą, kad M. M. su NVIV
ribomis neprivalėjo būti supažindintas surašant protokolą, nes tuo metu nebuvo
atitinkamo prokuroro įsakymo ar rekomendacijų. Nuteistojo manymu,
nukentėjusysis turėjo būti supažindintas su ikiteisminio tyrimo teisėjo
nutartimis, kuriomis leista taikyti procesines prievartos priemones, bei BK 32
straipsnio, BPK 158 ir (ar) 159 straipsnių nuostatomis ir turėjo būti surašytas
dokumentas apie supažindinimą su modelio ribomis. Priešingu atveju suvaržomos
gynybos teisės ir galimybės patikrinti, ar teisėsaugos institucija, ar su jos
žinia veikiantis asmuo rinko duomenis teisės aktų nustatyta tvarka. Tokio
dokumento byloje nėra. Be to, realizuojant nusikalstamą veiką imituojančius
veiksmus M. M. buvo būtina išaiškinti, kad jam leista
imituoti tik nusikalstamus veiksmus su F. V. ar D. S. už jų
teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, nustatytus BK 225 straipsnio
1 dalyje, ir kad duoti kyšio už neteisėtų veiksmų atlikimą jis negali. Kadangi M. M. buvo leista imituoti veiksmus,
numatytus BK 225 straipsnio 1 dalyje, nors jis realiai imitavo veiksmus,
numatytus BK 225 straipsnio 2 dalyje, jam ir F. V. galėjo būti inkriminuota tik veika, numatyta BK 225
straipsnio 1 dalyje.
Kasatoriaus manymu, M. M., pasinaudojęs F. V. patiklumu ir ankstesnių turtinių reikalų išsprendimo
pretekstu, inicijavo naujo nusikaltimo padarymą, neleistinai papirko pareigūną,
provokavo asmenį padaryti nusikalstamą veiką, taip pažeidė BPK 159 straipsnio 3
dalies reikalavimus. Dėl to neteisėti šių veiksmų atlikimo metu gauti duomenys.
Modeliu galima tik prisijungti ar prisidėti prie tęstinių, trunkamų, taip pat
prie besitęsiančių nusikaltimų. Kasatorius pabrėžia, kad jeigu nustatyta, jog
jis pareikalavo kyšio dar 2006 m. pabaigoje, tai turėtų būti vertinama kaip
baigtas nusikaltimas, todėl jo negalima laikyti tęstine veika ir prisijungti
prie jos naudojant modelį. Be to, teismo nutartimis dėl modelio panaudojimo
nebuvo leista prieš duodant kyšį pinigus kopijuoti, surašyti pinigų perdavimo
aktus, naudoti neaiškios kilmės piniginius vienetus, tokius veiksmus atlikti
tyrėjai R. S., taip pažeisti BPK 159 straipsnio 2 dalies reikalavimai.
Apeliacinės instancijos teismas dėl šios aplinkybės nepasisakė.
Kasatorius nurodo ir tai, kad priimant
nutartis leisti atlikti savo tapatybės neatskleidžiančių pareigūnų veiksmus
nebuvo laikomasi BPK 158 straipsnyje nustatytos tvarkos bei šio veiksmo
atlikimo teisėtumo: neteisingai nurodyti prašomų ir leidžiamų atlikti veiksmų
esmė, turinys, eiga, tikslai ir paskirtis, nenurodyti konkretūs būdai ir
veiksmai, kuriais leidžiama nuslėpti atitinkamų asmenų tapatybes. Kasatoriaus
manymu, „leistinas teismo veiksmas pagal atlikimo tvarką klaidingai
sutapatinamas su BPK 160 straipsnyje numatytu „slapto sekimo“ veiksmu“. Nukentėjusysis
M. M. realiai negalėjo jokiais būdais
nuslėpti ar neatskleisti savo tapatybės, nes kaltinamieji jį pažinojo. Teismo
posėdžio metu D. G. ir M. M. parodė, kad apie jų dalyvavimą atliekant minėtus veiksmus
nieko nežino.
Kasatorius nesutinka su apeliacinės
instancijos teismo išvada, kad asmenys, kuriems leista atlikti veiksmus
neatskleidžiant savo tapatybės, gali neatlikti nė vieno veiksmo arba visus
veiksmus gali atlikti tik vienas iš tų asmenų – svarbiausia, kad tokių veiksmų
neatliktų asmuo, kuriam neleista to daryti. Kasatorius kritikuoja ir kitą
apygardos teismo teiginį, kad „kai reikia tiesiogiai kontaktuoti su sekamu
asmeniu ar įrengti technines priemones patalpų viduje, vadovaujamasi BPK 158
straipsniu, nes tai jau yra operatyviniai veiksmai, neatskleidžiant savo
tapatybės“. Kasatoriaus manymu, taip apeliacinės instancijos teismas sutapatino
BPK procesinių prievartos priemonių ir operatyvinių veiksmų, kuriems
reikalingas sankcionavimas, atlikimo procedūras.
Atsiliepimu į nuteistojo D. S. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos
generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo
departamento prokuroras Mindaugas Dūda siūlo jį atmesti. Prokuroras nurodo, kad,
priešingai kasatoriaus tvirtinimui, apeliacinės instancijos teismo atliktas
faktinių aplinkybių, susijusių su kyšio reikalavimo laiko, patikslinimas (ne
2007 m. pradžioje, bet 2006 m. pabaigoje) nelaikytinas kaltinimo pakeitimu iš
esmės skirtingomis aplinkybėmis BPK 256 straipsnio prasme, o tik klaidos
taisymas, juolab kad ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje
dalyje minimi 2007 m., o motyvuojamojoje – 2006 m. Kaltinamojo D. S. teisės į gynybą nebuvo suvaržytos, nes
jis viso proceso metu neigė padaręs inkriminuojamą veiką ir reikalavęs kyšio iš
M. M. nepriklausomai nuo laiko.
Prokuroras pažymi ir tai, kad,
remiantis nukentėjusiojo parodymais, nukentėjusiojo ir F. V. pokalbio garso įrašu bei F. V. parodymais tiek, kiek juos patvirtina bylos medžiaga,
pagrįstai nustatyta, jog D. S. priėmė
600 Lt dydžio kyšį. 2007 m. balandžio 25 d. M. M. ir F. V. susitikimo
bei pokalbio metu buvo sutarta, kad D. S. reikia sumokėti po 100 Lt už pusę metų (600 Lt), dėl to M. M. perdavė F. V. 300 Lt ir sutarė, kad trūkstamus 300 Lt už jį sumokės F. V.. Ikiteisminio tyrimo metu duotų F. V. parodymų apie tai, kad jis už M. M. uždėjo ne 300 Lt, o 900 Lt,
nepatvirtina kiti bylos įrodymai.
Atsiliepime nurodoma, kad kasacinio
skundo argumentas, jog ikiteisminio tyrimo teisėjo atlikta įtariamojo F. V. apklausa vyko pažeidžiant BPK 179 straipsnį
ir 188 straipsnio 4 dalį (parodymai pažodžiui perrašyti iš F. V. ikiteisminio tyrimo pareigūno atlikto
apklausos protokolo), dėl to gauti duomenys neatitinka leistinumo reikalavimo,
yra nepagrįsta prielaida, paneigta teismų pateiktu liudytojų M. D., D. G., A. R., R. S., E. V. parodymų ir kitų faktinių aplinkybių
vertinimu. Atsižvelgtina ir į tai, kad kompiuterinės technikos panaudojimas
protokolo surašymui gali lemti kuriamų dokumentų dalių tapatumą ar didelį
panašumą, tačiau tai nevertintina kaip dokumentų klastojimas ar minėtų
straipsnių pažeidimas. F. V. susipažino
su parodymais, užfiksuotais protokole, patvirtino parašu, tai padarė ir jį
apklausęs ikiteisminio tyrimo teisėjas, prokuroras ir gynėjas. Be to, esant
išsamiai asmens apklausai teisiamajame posėdyje, kaip yra šiuo atveju,
ikiteisminio tyrimo teisėjo anksčiau atlikta apklausa nebetenka savo pirminės
reikšmės, juolab kad tarp šių apklausų metu užfiksuotų parodymų nėra
prieštaravimų. Atsakydamas į kasatoriaus teiginį, kad nukentėjusiojo M. M. apklausos realiai nebuvo vykdomos,
prokuroras pažymi, jog nukentėjusysis buvo apklaustas apeliacinės instancijos
teisme, kur visiškai patvirtino savo anksčiau duotus parodymus.
Atsakydamas į kasatoriaus argumentą,
kad dėl M. M. supažindinimo su nusikalstamą veiką
imituojančių veiksmų (BPK 159 straipsnis) ribomis turėjo būti surašytas protokolas,
prokuroras nurodo, jog tik 2008 m. gegužės 28 d. generalinio prokuroro įsakymu
Nr. I-79 padarytais pakeitimai Rekomendacijose dėl Operatyvinės veiklos
įstatymo ir BPK normų taikymo tokios nuostatos atsirado. Iki tol buvo
vadovaujamasi bendra ikiteisminio tyrimo praktika, pagal kurią ikiteisminio
tyrimo metu dokumento dėl supažindinimo su teismo nutartimi dėl modelio taikymo
surašymas nebuvo privalomas ir reglamentuotas įstatymu ar poįstatyminiu aktu.
Prokuroras teigia, kad M. M. su
modelio ribomis buvo supažindintas. Be to, teoriškai net ir nesupažindinus
modelio dalyvio su modelio ribomis ar šį faktą netinkamai įforminus, tai
neturėtų jokios reikšmės modelio realizavimo metu surinktų faktinių duomenų
vertinimui ar veikos kvalifikavimui, nes šie veiksmai turi įtakos tik paties
modelio dalyvio atsakomybei esant modelio ribų peržengimui ar nusikalstamos
veikos provokavimui, o to šioje byloje nekonstatuota.
Prokuroras, atsakydamas į argumentą,
kad buvo leista imituoti nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 1
dalyje, o realiai imituojami nusikalstami veiksmai, numatyti BK 227 straipsnio
2 dalyje, nurodo, kad nei prokuroro prašymuose, nei teismo nutartyse
leisti atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus nėra pasisakoma dėl
teisėtų ar neteisėtų veiksmų. Pradinėje ikiteisminio tyrimo stadijoje
kvalifikuota veika nebūtinai taip pat turi būti kvalifikuojama ir baigiant
ikiteisminį tyrimą, surašant kaltinamąjį aktą ar priimant nuosprendį. D. S. ir F. V. veiksmų teisėtumas ar neteisėtumas nepriklausė nuo
nukentėjusiojo veiksmų, atliktų po modelio sankcionavimo, nes nusikalstami
veiksmai jau buvo prasidėję, modeliu prisijungta prie tęstinio nusikaltimo. Nukentėjusiajam
leista atlikti veiksmus jau po to, kai dalis kyšio buvo duota ir sutarta dėl
likusios kyšio dalies perdavimo, todėl modelio ribos nebuvo peržengtos. Dėl
visų teisėtų ar neteisėtų veiksmų jau buvo sutarta ir dalis kyšio sumokėta, o
teismo nutartyse tik pateiktas tų veiksmų įvertinimas pagal konkretų BK
straipsnį, kuris nebūtinai turi būti nekintantis viso proceso metu.
Atsiliepime nurodoma ir tai, kad kasatorius
painioja atliktų ir galimų atlikti procesinės prievartos veiksmų esmę ir
prasmę, jų teisinį reglamentavimą. Slaptas sekimas ir tyrimas neatskleidžiant
savo tapatybės priklausomai nuo situacijos gali būti labai artimi, o kartais
tapatūs. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad šiuo atveju
buvo leista atlikti tyrimą neatskleidžiant savo tapatybės ir nusikalstamą veiką
imituojančius veiksmus. Slaptas sekimas paprastai atliekamas per atstumą.
Tokiais atvejais, kai reikia tiesiogiai kontaktuoti su sekamu asmeniu ar
įrengti technines priemones patalpų viduje, vadovaujamasi BPK 158 straipsniu,
nes tai yra neatskleidžiančių savo tapatybės pareigūnų veiksmai. Būtent tokia
situacija yra šioje byloje, procesinės prievartos priemonės, numatytos BPK 158
ir 159 straipsniuose, parinktos ir taikytos pagrįstai. Prokuroras pažymi, kad
teismo nutartyse visiškai nebūtina nurodyti būdus ir priemones, kaip konkretūs
pareigūnai ar kiti asmenys turėtų slėpti savo tapatybę, nes tokie duomenys būtų
pertekliniai, neretai ir atskleidžiantys valstybės paslaptį apie tyrimo
priemones bei metodus. Savo tapatybės neatskleidimas sietinas ir su tuo, kad
asmuo neatskleidžia savo ryšio su ikiteisminiu tyrimu, savo veiklos, kuri
sankcionuota teismo, todėl veiksmą atliekančio ir asmens, dėl kurio atliekamas
veiksmas, tarpusavio pažintis nedaro įtakos šio veiksmo teisėtumui. Be to, asmenys,
kuriems leista atlikti veiksmus neatskleidžiant savo tapatybės, neįgyja jokios
pareigos tuos veiksmus atlikti – svarbu yra tik tai, kad tokių veiksmų
neatliktų asmuo, kuriam neleista to daryti. Šiuo atveju veiksmus
neatskleidžiant savo tapatybės atliko M. D., o nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus – M. M..
Prokuroras teigia, kad, priešingai
kasatorius tvirtinimui, buvo padarytas tęstinis nusikaltimas, kuris baigtas
2007 m. lapkričio 14 d., nes kyšio reikalavimas buvo neapibrėžtas laiko
atžvilgiu, reikalaujama periodinių mokėjimų, kyšio priėmimas susidėjo iš
atskirų tapačių tarpusavyje susijusių veiksmų, esant vieningai kaltei ir
siekiant vieningo konkrečiai apibrėžto rezultato (periodinių mokėjimų). Kad
modeliu buvo prisijungta prie tęstinio nusikaltimo, parodo ir tai, jog M. M. leista atlikti veiksmus jau po to, kai
dalis kyšio buvo duota ir sutarta dėl likusios kyšio dalies perdavimo. Šiuo
atveju aktualu tai, kad dėl D. S. jokie
nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai nebuvo atliekami. Prokuroras pažymi ir
tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno atliktas pinigų perdavimas
nukentėjusiajam, jog šis galėtų realizuoti modelį, šių pinigų kupiūrų kopijų
darymas nėra nusikalstamos veikos imitavimas, todėl teismo nutartis dėl jų nereikalinga.
Atsiliepime taip pat teigiama, kad
nusikalstamos veikos kvalifikavimą lemia ne proceso metu taikytos procesinės
prievartos priemonės ir jų pagrindai, tačiau realios veikos požymių atitikimas
baudžiamojo įstatymo nustatytiems požymiams. Šiuo atveju D. S. veikos kvalifikavimą lemia jo veiksmų atitiktis BK 225
straipsnio 2 daliai. Teismų sprendimuose padarytos teisingos išvados, kad kyšis
buvo priimtas už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus – už pagalbą iškilus
įvairioms problemoms, t. y. už informaciją apie organizuojamus policijos reidus
ir netrukdomą prekybą mobiliojo ryšio telefonais.
Atsiliepime dar nurodoma, kad,
priešingai kasatoriaus tvirtinimui, apeliacinis skundas buvo visiškai
išnagrinėtas laikantis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, teismo nutartyje
pasisakyta dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų.
Atsiliepimu į nuteistojo D. S. kasacinį skundą nukentėjusysis M. M. prašo priimti teisingą sprendimą ir
netenkinti kasacinio skundo. Nukentėjusysis nurodo, kad, priešingai kasatoriaus
tvirtinimui, jis ikiteisminio tyrimo metu buvo supažindintas su teismo
priimtomis nutartimis, kuriomis, vadovaujantis BPK 158, 159 straipsniais, nutartyje
nurodytu laiku jam buvo leista atlikti nusikalstamą veiką imituojančius
veiksmus, bei modelio ribomis, kurių neperžengė. Jis buvo supažindintas ir su
BK 32 straipsnio nuostatomis, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą,
jeigu jis teisėtai veikė pagal nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelį,
ir kt. Be to, jis buvo informuotas žodžiu apie nusikalstamą veiką imituojančių
veiksmų nutraukimą iškart po F. V. sulaikymo.
Nukentėjusysis prašo priimant galutinį sprendimą vadovautis jo parodymais,
duotais ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu.
Nuteistojo
D. S. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl
kasatoriaus argumentų dėl faktinių veikos padarymo aplinkybių pakeitimo iš
esmės skirtingomis
Kasatorius teigia, kad apygardos teismas,
nutartyje nurodydamas, jog „kyšio D. S. iš M. M. reikalavo
2006 m. pabaigoje“, savo iniciatyva pakeitė kaltinamajame akte išdėstytas veikos
padarymo aplinkybes iš esmės skirtingomis, taip pažeidė BPK 256 straipsnio 1 ir
3 dalyse nustatytus reikalavimus, suvaržė jo teisę į gynybą, nes jam realiai
nebuvo suteikta galimybė gintis nuo tokio iš esmės pakeisto kaltinimo, apeliacine
tvarka ginčyti naujai nustatytą kyšio reikalavimo laiką.
Apylinkės teismo nuosprendžiu buvo nustatyta,
kad D. S. 2007
m. pradžioje susitikimų ir pokalbių su M. M. Vilniuje, Gariūnų turgavietėje metu
reikalavo iš jo kyšio – kas mėnesį mokėti po 150
Lt už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus.
Apeliacinės instancijos teismas nutartyje
pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl nusikaltimo datos, kada D. S. reikalavo kyšio iš M. M., yra
netiksli, nes pagal bylos įrodymus kyšio D. S. reikalavo
2006 m. pabaigoje, todėl ši klaida ištaisytina (8-as nutarties lapas).
Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio
protokolo matyti, kad prokuroras M. Dūda pateikė teismui prašymą dėl faktinių
aplinkybių – laiko ir kyšio sumos – pakeitimo, nekeičiant kvalifikacijos.
Apygardos teismas nutarė prokuroro prašymo netenkinti (T. 5, b. l. 266–267).
BPK
normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, paskirtis yra užtikrinti
kaltinamojo teisę į gynybą, konkrečiai – teisę žinoti kaltinimo pobūdį ir
pagrindą bei turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai. Bylos
nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam negali būti inkriminuojamos naujos
nusikalstamos veikos, tačiau gali būti pakeistos kaltinime nurodytos veikos
faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas, laikantis BPK 255 straipsnio 2
dalyje, 256 straipsnyje nustatytų sąlygų ir tvarkos. Pagal BPK 255 straipsnio 2
dalyje įtvirtintą nuostatą kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos
veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte
išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto
nebuvo pranešta. Pagal BPK 256 straipsnio 1 dalį prokuroras, privatus
kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos
pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes
pakeisti iš esmės skirtingomis.
Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės laikomos iš esmės skirtingomis
nuo kaltinime nurodytųjų, jei jų pakeitimas teisme, iš anksto nepranešus apie
tokią galimybę kaltinamajam, suvaržytų jo teisę į gynybą (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 25 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų,
nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, taikymo teismų praktikoje apžvalgos
išvadų 4 punktas). Tai, ar, keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes,
kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į
konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinant, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba
dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia
(kasacinė byla Nr. 2K-233/2008).
Pagal teismų praktiką iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų
nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės pripažįstamos tais atvejais, kai jos
lemia: veikos kvalifikavimą pagal kitą BK specialiosios dalies straipsnį, jo
dalį ar punktą (kasacinės nutartys Nr. 2K-296/2004, 2K-7-13/2007); veikos
kvalifikavimą pagal kitą BK bendrosios dalies straipsnį ar jo dalį (veika
kvalifikuojama kaip padaryta padėjėjo, o ne vykdytojo ir pan.) (kasacinės
nutartys Nr. 2K-216/2006, 2K-16/2007); kito tame straipsnyje (jo dalyje,
punkte) nustatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties
alternatyviojo požymio arba, esant blanketinei dispozicijai, kito to paties ar
kito pažeisto teisės akto straipsnio (jo dalies, punkto ir pan.) inkriminavimą (kasacinės
nutartys Nr. 2K-104/2007, 2K-231/2007, 2K-573/2007, 2K-62/2008); griežtesnės
bausmės skyrimą (kasacinė nutartis Nr. 2K-405/2008).
Kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimas teisme gali
būti ir nesusijęs su kitokiu veikos kvalifikavimu ar griežtesnės bausmės
skyrimu, tačiau vis dėlto gali turėti įtakos kaltinamojo teisės į gynybą
įgyvendinimui. Tai gali būti tiek nusikalstamų veiksmų (neveikimo) apimties
plėtimas, tiek laiko, vietos, būdo ar kitų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių
pakeitimas (kasacinė nutartis Nr. 2K-34/2009). Sprendžiant, ar
tokiais atvejais pakeistos faktinės aplinkybės suvaržytų kaltinamojo teisę į
gynybą, atsižvelgiama į keistinų faktinių aplinkybių pobūdį ir į kitas bylos
aplinkybes, reikšmingas kaltinamojo teisei į gynybą užtikrinti (kasacinė
nutartis Nr. 2K-357/2005). Tais atvejais, kai pakeistos nusikalstamos
veikos faktinės aplinkybės neturi įtakos veikos kvalifikavimui ar bausmės
skyrimui nei kitaip suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą, jos nepripažįstamos
esminėmis BPK 255, 256 straipsnių prasme ir teismas jas gali keisti savo
iniciatyva, nepranešęs apie tai kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme
dalyviams (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-198/2008).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senatas 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų
praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų
procesą apeliacinės instancijos teisme“ 9 punkte išaiškino, kad tam tikromis
sąlygomis kaltinimo pakeitimas yra galimas ir apeliacinėje instancijoje. Tačiau
ir apeliacinės instancijos teisme kaltinimo pakeitimo bei pranešimo
kaltinamajam apie galimybę keisti kaltinimą tvarką reglamentuoja BPK 256 straipsnyje
esančios taisyklės. Pagal šias taisykles teisę prašyti keisti kaltinime
nurodytas aplinkybes turi teisę prokuroras ir nukentėjusysis, pateikę rašytinį
prašymą.
Teisėjų
kolegija sprendžia, kad šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, savo
iniciatyva patikslinęs faktines nusikalstamos veikos dėl kyšio reikalavimo padarymo
aplinkybes, konstatuodamas, kad D. S. kyšio reikalavo ne
2007 m. pradžioje, bet 2006 m. pabaigoje, nepažeidė BPK 255 straipsnio 2 dalies
reikalavimų. Pirma, toks veikos padarymo laiko patikslinimas neturi įtakos
veikos kvalifikacijai ar bausmei. Antra, nėra pagrindo pripažinti, kad toks
laiko koregavimas iš esmės suvaržė D. S. teisę į gynybą. Iš
bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis M. M.,
duodamas savo pirmuosius parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnams, tvirtino,
jog D. S. kyšio reikalavo 2006 m. pabaigoje (T. 1, b. l. 10–11,
13–15). Jau vėliau, 2007 m. gruodžio 7 d., apklausiamas ikiteisminio tyrimo
teisėjo, nukentėjusysis parodė, kad „maždaug prieš dešimt mėnesių, tikslios
datos nepamenu“ D. S. pareiškė reikalavimą rinkti po 150
Lt iš turguje prekiaujančių azerbaidžaniečių ir atiduoti jam (T. 1, b. l.
20–22). Nepaisant tokių nukentėjusiojo parodymus, dėl neaiškių priežasčių D. S. buvo pateiktas kaltinimas reikalavus kyšio 2007 m.
pradžioje. D. S. susipažino su visa ikiteisminio tyrimo
bylos medžiaga. Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis patvirtino, kad ikiteisminio
tyrimo metu nurodė teisingas pokalbių su D. S. ir F. V. datas, nes dabar jų neprisimena (T. 4, b. l. 167). D. S. buvo žinomas nukentėjusiojo duotų parodymų turinys.
Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme D.
S. pasirinko visiško savo dalyvavimo jam inkriminuotoje veikoje neigimo
taktiką, kuri nebuvo susieta su alibi dėl 2007 m. pradžioje padarytos veikos pateikimu,
kategoriškai neigdamas, kad jis kalbėjo su M. M. ar F. V. pinigų jam mokėjimo klausimu. Darytina išvada, kad kyšio
reikalavimo laiko patikslinimas, atliktas apeliacinės instancijos teismo,
neturėjo jokios įtakos kasatoriaus teisės į gynybą realizavimui. Taigi
patikslinus kyšio reikalavimo laiką faktinės nusikalstamos veikos padarymo
aplinkybės nebuvo pakeistos iš esmės skirtingomis, todėl BPK 256 straipsnio
nuostatos apeliacinės instancijos teisme pagrįstai netaikytos.
Dėl
kasatoriaus argumentų dėl kaltinamojo F. V. ir
nukentėjusiojo M. M. duotų parodymų vertinimo
Nuteistasis nurodo, kad teismai
nepagrįstai nustatė, jog kaltinamojo F. V. ir nukentėjusiojo M. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kurie
patvirtinti ir ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos apklausos metu, buvo
nuoseklūs viso ikiteisminio tyrimo metu. Šis kasatoriaus argumentas yra
atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas
nuosprendyje nurodė, kad F. V. teisme D. S. naudai pakeitė parodymus (jis teigė,
kad, imdamas pinigus iš nukentėjusiojo, neketino jų atiduoti D. S., kuris apie tai nieko nežinojo), bei pažymėjo,
kad remiasi F. V. nuosekliais parodymais, duotais
ikiteisminio tyrimo metu, kurie buvo patvirtinti pas ikiteisminio tyrimo
teisėją, dalyvaujant gynėjui. Tokia teismo išvada pripažintina teisinga. Pagal
teismų praktiką asmenų parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai jie
nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės
instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d. apžvalgos
„Dėl Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo
teismų praktikoje“ išvadų 4 punktas). Pirmosios instancijos teismas
nuosprendyje išdėstė motyvus, kuriais remdamasis kuriais atmetė F.
V. parodymus, duotus teisme, ir rėmėsi jo parodymais, duotais apklausiant
jį ikiteisminio tyrimo teisėjui.
Iš bylos medžiagos matyti, kad F. V. ikiteisminio tyrimo metu buvo
apklaustas keturis kartus: ikiteisminio tyrimo pareigūno – 2007 m. lapkričio 14
d., lapkričio 15 d., 2008 m. vasario 6 d. (T. 2, b. l. 46–47, 50, 72),
ikiteisminio tyrimo teisėjo – 2007 m. lapkričio 15 d. (T. 2, b. l. 53–55). Kasatorius
teigia, kad surašant F.
V. apklausos
protokolus nesilaikyta BPK 179 straipsnio, 188 straipsnio 4 dalies reikalavimų,
nes jo parodymai, užfiksuoti tyrėjo ir ikiteisminio tyrimo teisėjo, surašyti
vienodu stiliumi, juose vartojamos vienodos formuluotės ir sakiniai, yra
identiškų rašybos ar stiliaus klaidų. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo
teiginiu, nes jis yra deklaratyvus, neatitinkantis tikrovės, t. y. byloje
esančių ikiteisminio tyrimo pareigūno surašyto 2007 m. lapkričio 14 d. ir
ikiteisminio tyrimo pareigūno surašyto 2007 m. lapkričio 15 d. F. V. apklausų protokolų turinio. Pažymėtina,
kad teisiamajame posėdyje F. V. parodė,
jog pas ikiteisminio tyrimo teisėją davė parodymus savo noru, patvirtindamas
prieš tai, t. y. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, nenurodydamas
jokių pažeidimų atliekant šią apklausą (T. 5, b. l. 14). Taigi F. V. jo apklausos vykdymo pas ikiteisminio
tyrimo teisėją tvarkos ar apklausos protokolo surašymo pažeidimų nenurodė.
Priešingai kasatoriaus tvirtinimui,
apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad vadovaujasi F. V. parodymais, duotais ikiteisminio
tyrimo metu, kuriuos jis patvirtino ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją (7-as
nutarties lapas). Pažymėtina, kad toks konstatavimas ne visai tinkamas, nes,
kaip minėta šioje nutartyje, asmenų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo
metu, įrodymais yra tuo atveju, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos
tvarkos yra duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui. Todėl būtent F.
V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, yra įrodymų šaltinis,
atitinkantis įrodymams keliamus leistinumo ir patikimumo kriterijus: gauti
baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, teisiamajame posėdyje
išnagrinėti ir patikrinti, palyginus juos su kitais įrodymais.
Atmestinas kasatoriaus argumentas, kad
vienodos stiliaus ir rašybos klaidos nukentėjusiojo M. M. 2007 m. balandžio 26 d. ir 2007 m. gruodžio 6 d.
apklausos protokoluose (klaidingai nurodyta „vakar, t. y. 2007 m. balandžio 26
d.“) parodo, jog pareigūnai M. M. apklausos
realiai nevykdė. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi ne
nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotais parodymais, bet nukentėjusiojo
teisiamajame posėdyje duotais parodymais, kurie iš esmės atitiko jo parodymus,
apklausiant jį ikiteisminio tyrimo teisėjui. Pažymėtina ir tai, kad 2007 m.
gruodžio 7 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu dalyvavo ir pats D. S. bei jo gynėjas advokatas Z. Jankovskis, kurie galėjo įsitikinti
šios apklausos teisėtumu, o to kasatorius ir neginčija. Taigi teismas pagrįstai
rėmėsi nukentėjusiojo M. M. teisiamajame
posėdyje duotais parodymais, nes jie buvo išsamūs ir nuoseklūs, patvirtinti ne
tik nuteistojo F. V.
ikiteisminio tyrimo
teisėjui duotais parodymais, bet ir kitais įrodymais: 2007 m. balandžio 26
d. daiktų pateikimo protokolu, 2007 m. balandžio 27 d. mobiliojo ryšio
telefono, atminties kortelės apžiūros protokolu, 2007 m. lapkričio 14 d.
protokolu apie nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų taikymą, panaudojant
garso ir vaizdo įrašymo įrenginį, kuriuo buvo užfiksuoti 2007 m. birželio 20 d.
ir 2007 m. lapkričio 14 d. pokalbiai tarp M. M. ir F. V., iš
dalies liudytojų A.
M., V. B., J. M. duotais parodymais.
Dėl
kasatoriaus argumentų dėl BPK 158 straipsnio pažeidimų
Kasaciniame skunde teigiama, kad
prokuroro prašyme ir ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyse dėl savo tapatybės
neatskleidžiančių pareigūnų veiksmų neteisingai nurodyti prašomų ir leidžiamų
atlikti veiksmų esmė, turinys, eiga, tikslai ir paskirtis, taip pat konkretūs
būdai ir veiksmai, kuriais leidžiama nuslėpti atitinkamų asmenų tapatybes, taip
pažeisti BPK 158 straipsnio 3 dalies 1 ir 4 punktų reikalavimai.
Kasatoriaus manymu, ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi leistas atlikti
veiksmas atitinka slaptą sekimą, numatytą BPK 160 straipsnyje.
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo
ikiteisminio tyrimo teisėjo 2007 m. gegužės 17 d. nutartimi, vadovaujantis BPK
158 straipsniu, buvo leista atlikti tyrimo veiksmus neatskleidžiant savo
tapatybės: slapta patekti į negyvenamąsias patalpas – kioską Nr. 5, esantį Gariūnų turgavietėje, ir jose įrengti
technines priemones pokalbių ar kitokio susižinojimo kontrolei ir fiksavimui,
jas panaudoti fiksuojant F. V. ir D. S. pokalbius ar veiksmus, užmegzti ryšius
su jais ir šių kontaktų metu daryti vaizdo ir garso įrašus; šiuos veiksmus
atlikti leista pareigūnams D. G. ir M. D. bei nesančiam ikiteisminio tyrimo
pareigūnu M. M.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad šis
sprendimas leisti atlikti procesinės prievartos priemonę priimtas esant būtinų
sąlygų, numatytų BPK 158 straipsnio 1 ir 2 dalyje, visumai: gauta pakankamai
duomenų apie nusikalstamos veikos požymius; ši nusikalstama veika
kvalifikuojama pagal BK 225 straipsnio 1 ar 2 dalį; 2007 m. balandžio 27 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas.
BPK 158
straipsnyje numatytos procesinės prievartos priemonės taikymo metu galima
atlikti dviejų rūšių veiksmus: slapta patekti į gyvenamąsias patalpas, transporto
priemones ir juos apžiūrėti, laikinai paimti ir apžiūrėti dokumentus, paimti
tyrimui medžiagas, žaliavas, produkcijos pavyzdžius bei kitus objektus,
neskelbiant apie jų paėmimą, atlikti kontrolinį gabenimą, užmegzti ryšius su
asmenimis, tapusiais nusikalstamos veikos tyrimo objektais ir pan.; atlikti
nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus.
Šiuo
atveju buvo leista slapta
patekti į negyvenamąsias patalpas – kioską Nr. 5, esantį Gariūnų turgavietėje, jose įrengti technines priemones pokalbių
ar kitokio susižinojimo kontrolei ir fiksavimui bei užmezgant kontaktus su F. V. ir D. S. daryti vaizdo ir garso įrašus. Priešingai kasatoriaus
tvirtinimui, tokie veiksmai nėra slaptas sekimas, numatytas BPK 160 straipsnyje.
Slaptas sekimas atliekamas per atstumą, tiesiogiai nekontaktuojant su sekamu
asmeniu ir neįrengiant techninių priemonių patalpų viduje. Šiuo atveju buvo
siekiama būtent užfiksuoti M. M. kontaktą
su F. V. konkrečioje vietoje dėl likusios kyšio
dalies paėmimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad technines priemones pokalbiams
fiksuoti kioske Nr. 5
Gariūnų turgavietėje
įrengė M. D., o M. M. atliekant šį veiksmą nedalyvavo.
Taigi nėra pagrindo
pripažinti, kad procesinės prievartos priemonės, numatytos BPK 158 straipsnyje,
sankcionavimas ir įgyvendinimas neatitiko įstatymo reikalavimų.
Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 159
straipsnio taikymo pažeidimų
BPK 159
straipsnis nustato, kad asmeniui, kuriam siūloma padaryti nusikaltimą ar
dalyvauti jį darant, gali būti leidžiama atlikti nusikalstamą veiką
imituojančius (formaliai atitinkančius objektyviuosius nusikaltimo sudėties
požymius) veiksmus, kad būtų įmanoma išaiškinti nusikaltimus darančius asmenis.
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo
ikiteisminio tyrimo teisėjo 2007 m. gegužės 17 d. nutartimi, vadovaujantis BPK
158 straipsniu, 159 straipsnio 2, 4 dalimis, buvo leista: M. M. atlikti BK 227 straipsnio 1 dalyje
numatytą nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, t. y. susitikti su F. V., D. S. ar jų nurodytais bendrininkais aptarti kyšio perdavimo
aplinkybes, pažadėti duoti ir duoti kyšį F. V., D. S. arba
kaip tarpininkui jų nurodytam asmeniui; nutartyje nurodytiems pareigūnams bei M. M. techninėmis priemonėmis fiksuoti
minėtus veiksmus ir pokalbius, darant garso ir vaizdo įrašus.
Teisėjų kolegija
sprendžia, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis sankcionuoti NVIV priimta esant
visoms būtinoms sąlygoms,
numatytoms BPK 159 straipsnio 1 dalyje: 2007 m. balandžio 26 d. gavus M. M. pareiškimą 2007 m. balandžio 27 d.
pradėtas ikiteisminis tyrimas nustačius nusikalstamos veikos, numatytos BK 225
straipsnio 1 dalyje, požymius. Kasatorius NVIV taikymo neteisėtumą sieja
su tuo, kad šiuos veiksmus atlikęs M. M. nebuvo
pasirašytinai supažindintas su NVIV taikymo ribomis. Apygardos teismas,
atsakydamas į analogišką apeliacinio skundo argumentą, nurodė, kad M. M. su NVIV ribomis neprivalėjo būti
supažindintas surašant protokolą, nes tuo metu nebuvo atitinkamo prokuroro
įsakymo ar rekomendacijų – tik 2008 m. gegužės 28 d. generalinio prokuroro
įsakymu Nr. I-79 patvirtintose Rekomendacijose dėl Operatyvinės veiklos
įstatymo ir Baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo yra numatyta, kad tokiu
atveju turi būti surašomas protokolas.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad nors ir
nebuvo surašytas tam tikras dokumentas apie tai, jog M. M., kaip asmuo, atliksiantis nusikalstamą veiką
imituojančius veiksmus, numatytus BK 227 straipsnio 1 dalyje, yra supažindintas
su šių veiksmų ribomis, tačiau, atsižvelgiant į bylos įrodymus, nėra pagrindo
išvadai, kad tai turėjo įtakos NVIV teisėtumui. Pažymėtina, kad pagal BPK 159
straipsnio 1 dalį NVIV gali būti taikomas esant informacijai, jog konkrečiam
asmeniui siūloma padaryti nusikaltimą. Būtent šiuo atveju M. M. 2007 m. balandžio 26 d. kreipusis į
ikiteisminio tyrimo įstaigą buvo gauta duomenų, kad nusikaltimas jau yra
prasidėjęs – esant reikalavimui duoti kyšį duota kyšio dalis – 300 Lt ir tuo
pagrindu pradėtas ikiteisminis tyrimas. M. M. ikiteisminio
tyrimo įstaigai pranešė apie nusikalstamą veiką po to, kai jis davė kyšį
pareigūnui. Faktiškai jo veiksmuose buvo nusikalstamos veikos, numatytos BK 227
straipsnio 2 dalies požymių. Tačiau pagal BK 227 straipsnio 4 dalį (įstatymo
redakcija, galiojusi iki 2007 m. liepos 21 d.) asmuo atleidžiamas nuo
baudžiamosios atsakomybės už papirkimą, jeigu kyšio iš jo buvo reikalaujama ir
jis, davęs kyšį, nedelsdamas apie jį pranešė teisėsaugos institucijai.
Pirmosios
instancijos teismo posėdyje buvo tiriamas NVIV taikymo teisėtumas: apklausiami F. V., M. M., liudytojai – policijos
pareigūnai M. D., D. G., peržiūrėti
ir perklausyti procesinių prievartos priemonių taikymo metu padaryti vaizdo ir
garso įrašai (T. 5, b. l. 61). Šie
įrodymai nepatvirtina, kad M. M., 2007 m.
birželio 20 d. ir 2007 m. lapkričio 14 d. duodamas F. V. D. S. reikalaujamo kyšio dalis – 300 Lt ir 200 Lt – naudojo neteisėtas
priemones – grasinimus, fizinę jėgą, įkalbinėjimus, t. y. kad F. V. buvo provokuojamas (lenkiamas, kurstomas) padaryti nusikalstamą veiką – priimti
kyšį. Taigi byloje nėra duomenų, kad D. S. ar F. V. buvo lenkiami
reikalauti kyšio ar jį priimti prašant, įtikinėjant, grasinant, šantažuojant ar
naudojant kitus veiksmus, palaužiančius asmens valią ir darančius įtaką jų
apsisprendimui elgtis nusikalstamai. Privačių asmenų veiksmai gali būti
pripažinti provokacija, jei tie asmenys veikia kontroliuojami bei prižiūrimi
pareigūnų ir skatina nusikalsti asmenį, apie kurio nusikalstamą veiką jokių
konkrečių duomenų neturima. Tokių aplinkybių šiuo atveju nebuvo nustatyta. Nenustačius
provokavimo fakto, NVIV metu gauti įrodymai laikytini tinkamais.
Atmestinas kasatoriaus argumentas, jog
realizuojant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus M. M. buvo būtina išaiškinti, kad jam leista imituoti tik
nusikalstamus veiksmus už pareigūnų teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant
įgaliojimus ir kad duoti kyšio už neteisėtų veiksmų atlikimą jis negali.
Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje, kuria leista M. M. pažadėti duoti kyšį ir jį duoti, nenurodyta, už kokius
pareigūno veiksmus – teisėtus ar neteisėtus – kyšis duodamas. Be to, M. M. savo pirminiame pareiškime aiškiai nurodė,
kad kyšio iš jo buvo reikalaujama už neteisėtų veiksmų atlikimą – informaciją
apie kriminalinės policijos rengiamus reidus turgavietėje bei pagalbą kilus
problemoms su policija dėl vogtų mobiliojo ryšio telefonų prekybos – kuriais M. M. nebuvo suinteresuotas. Tai, kad
ikiteisminio tyrimo metu priimtoje ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje leista
atlikti BK 227 straipsnio 1 dalyje (papirkimas už pageidaujamą teisėtą veikimą
ar neveikimą) numatytą nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, nereiškia,
kad dėl to tampa negalimas kitoks nusikalstamos veikos kvalifikavimas, t. y.
pagal vėlesniu tyrimo metu nustatytas faktines nusikalstamos veikos padarymo
aplinkybes. Priešingu atveju ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai būtų be
pagrindo suvaržomi reikalavimu tiksliai teisiškai įvertinti nusikalstamą veiką
dar tyrimo pradžioje, nesant tam pakankamai duomenų.
Kasatorius teisingai nurodo, kad
atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus galima tik prisijungti ar
prisidėti prie tęstinių, trunkamų, taip pat prie besitęsiančių nusikaltimų.
Nors nustatyta, kad D.
S. pareikalavo kyšio 2006
m. pabaigoje, kyšio dalis – 300 Lt – per F. V. buvo duota 2007 m. balandžio 25 d. ir buvo tariamasi dėl
likusios kyšio dalies perdavimo ateityje. Taigi kyšio davimas 2007 m. balandžio
25 d. dar nebuvo pasibaigęs, todėl pagrįstai buvo leista prisijungti prie
tęstinės nusikalstamos veikos – kyšio priėmimo esant reikalavimui duoti kyšį.
Tai, kad teismo nutartyje, kuria
leista atlikti procesinės prievartos priemonę, numatytą BPK 159 straipsnyje,
nebuvo nurodyta, jog leidžiama prieš duodant kyšį kopijuoti litų kupiūras,
surašyti jų perdavimo aktus, tokius veiksmus atlikti tyrėjai R. S., nereiškia,
kad pažeista BPK 159 straipsnio 2 dalis ar kad tokių veiksmų nebuvo galima atlikti.
Šie veiksmai nepriskiriami tokiems veiksmams, kuriems taikyti turi būti gautas
teismo leidimas.
Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo
D. S. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal
BK 225 straipsnio 2 dalį, nes jis, būdamas valstybės tarnautojas,
padedant kitam valstybės tarnautojui, savo
naudai reikalavo ir priėmė kyšį už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus.
Atmestinas kasatoriaus
argumentas, kad M.
M. buvo leista imituoti
veiksmus, numatytus BK 227 straipsnio 1 dalyje (valstybės tarnautojo papirkimas
už pageidaujamą teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus), o jis
realiai imitavo pagal BK 227 straipsnio 2 dalį (valstybės tarnautojo papirkimas
siekiant neteisėtos jo veikos vykdant įgaliojimus), todėl jam ir F. V. turėjo būti inkriminuota veika, numatyta
BK 225 straipsnio 1 dalyje (kyšininkavimas už teisėtą veikimą ar neveikimą
vykdant įgaliojimus). Jau minėta, kad NVIV buvo prisijungta prie tęstinės
veikos, t. y. reikalavimo duoti kyšį ir kyšio dalies davimo būtent už D. S. kaip valstybės tarnautojo neteisėtus
veiksmus vykdant įgaliojimus, t. y. už informacijos pranešimą M. M. apie kriminalinės policijos rengiamus reidus Gariūnų turgavietėje bei pagalbą jam kilus
problemoms su policija dėl vogtų mobiliojo ryšio telefonų prekybos. Dėl to
aplinkybė, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą ikiteisminio tyrimo teisėjo
nutartyje dėl procesinių prievartos priemonių taikymo buvo nepagrįstai
nurodyta, jog leidžiama atlikti nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio
1 dalyje, imituojančius veiksmus, kvalifikuojant nusikalstamą veiką šiuo atveju
yra teisiškai nereikšminga.
Dėl
bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme
Vilniaus
apygardos teismas bylą pagal nuteistojo D. S. apeliacinį
skundą nagrinėjo antrą kartą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismui 2009 m. lapkričio
24 d. nutartimi panaikinus Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 3 d.
apeliacinę nutartį. Kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad buvo
padarytas BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas, nes byla nepatikrinta tiek,
kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, teismo išvados padarytos neišnagrinėjus
ir neaptarus visų teisiškai reikšmingų aplinkybių. Teisėjų kolegija sprendžia,
kad antrą kartą nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas esminių baudžiamojo
proceso įstatymo normų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimą apeliacinės
instancijos teisme, pažeidimų nepadarė. Apeliacinės
instancijos teismas laikėsi BPK 386 straipsnio 2 dalies reikalavimų, pagal
kuriuos kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo
nagrinėjant bylą, ir ištyrė bei savo sprendime pateikė motyvuotas išvadas dėl
tų aplinkybių, į kurias buvo atkreipęs dėmesį kasacinės instancijos teismas.
Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pasisakyta dėl kyšio reikalavimo laiko
patikslinimo bei kyšio dydžio (8-as nutarties lapas), BPK 158 ir 159
straipsniuose numatytų procesinių prievartos priemonių taikymo pagrįstumo ir
teisėtumo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tai, jog apeliacinės instancijos
teismas neatliko BPK 158 ir 159 straipsnio
taikymo ikiteisminio tyrimo metu aplinkybių tyrimo, nereiškia, kad buvo
pažeistas reikalavimas išsamiai išnagrinėti bylos aplinkybes, nes apeliacinės
instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios
instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Šiuo atveju procesinių prievartos
priemonių taikymo aplinkybės pirmosios instancijos teisme buvo išsamiai
išnagrinėtos: apklausti M. M., liudytojai M. D., D. G., peržiūrėti ir perklausyti
procesinių prievartos priemonių taikymo metu padaryti vaizdo ir garso įrašai,
perskaityti rašytiniai bylos įrodymai.
Kasaciniame
skunde nėra nurodyta esminę reikšmę turinčių argumentų, dėl kurių apeliacinės
instancijos teismas savo sprendime nepasisakė. Dėl to darytina išvada, kad
apygardos teismas išnagrinėjo apeliacinį skundą, laikydamasis BPK 320 straipsnio
3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo D. S. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai
Egidijus Bieliūnas
Jonas Prapiestis
Viktoras Aidukas