Administracinė byla Nr. P-35-556/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04437-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. rugpjūčio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos M. D. O. (M. D. O.) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-34-822/2018 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-04437-2015-9) pagal pareiškėjų M. D. O. (M. D. O.), J. B. V. (J. B. W.) ir R. A. M. (R. A. M.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai M. D. O., J. B. V. ir R. A. M. kreipėsi į teismą, prašydami: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Užsienio išmokų tarnyba) direktoriaus 2015 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. SPRE-1509; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. (1.45)1-5457; 3) panaikinti Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. SPRE-1704; 4) panaikinti Valdybos 2015 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. (1.45)1-5165; 5) panaikinti Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2015 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. SPRE-1589; 6) panaikinti Valdybos 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. (1.45)1-5463.

Pareiškėjai paaiškino, kad ginčijamais sprendimais panaikinti jiems išduoti A1 pažymėjimai, o pareiškėjai M. D. O. – ir išduota E101 Lt pažyma. Lietuvos Respublikoje jie buvo draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu kaip uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Suzan Mars“ (toliau – ir Bendrovė) darbuotojai. Pareiškėjų manymu, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) 2010 m. vasario 18 d. patikrinimo aktas, kuriuo grindžiami ginčijami sprendimai, neturėjo jokios įrodomosios galios dėl jų darbinės veiklos, kadangi patikrinimo aktas buvo priimtas Bendrovės, o ne darbuotojų atžvilgiu. Be to, ginčijamuose sprendimuose objektyviai nebuvo paneigta, jog jie dirbo, o VDI atliktas patikrinimas nesutapo su visų pareiškėjų darbo laikotarpiu. Pareiškėjų nuomone, ginčijamuose sprendimuose buvo remiamasi neobjektyviais, nemotyvuotais, nesusijusiais duomenimis, nebuvo atsižvelgta į  Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Reglamentas Nr. 883/2004) nuostatas, Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemos koordinavimo principus.

Atsakovas Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas, atsižvelgęs į Lenkijos Respublikos kompetentingos įstaigos pateiktą informaciją, pažymėjo, kad VDI 2010 m. vasario 18 d. atliko Bendrovės veiklos patikrinimą ir nustatė, kad ši įmonė jokios veiklos Lietuvos Respublikoje nevykdė, o jos įdarbinti Lenkijos Respublikos piliečiai, priimti kaip reklamos agentai, niekada faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo. VDI 2015 m. vasario mėnesį pakartotinai atliko Bendrovės veiklos patikrinimą, tačiau jos surasti nepavyko. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2012 m. gruodžio 21 d. atliko Bendrovės mokestinį tyrimą ir nustatė, kad pagrindines išlaidas sudarė darbo užmokestis ir socialinio draudimo išlaidos, apmokėjimai už buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas ir patalpų nuomą, kitų išlaidų Bendrovė nepatyrė. Jokių dokumentų, įrodančių, kad Bendrovė darbuotojus vežė į darbą savo transportu ar įsigijo transporto paslaugas iš kitų bendrovių nebuvo. Atsakovo nuomone, nėra logikos, kad darbuotojai į Lietuvos Respubliką iš Krokuvos apie 790 km vyktų savo transportu arba autobusu, nes patiriamos išlaidos būtų didesnės nei gaunamas darbo užmokestis, o kelionės trukmė trigubai ilgesnė nei Bendrovėje dirbtas laikas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Bendrovė nepateikė jokių dokumentų, kurie įrodytų, kas, kur ir kada teikė paslaugas Lietuvos Respublikoje. Vilniaus AVMI išvadoje pažymėjo, kad Bendrovė, įdarbinusi didelį skaičių darbuotojų, deklaravo gaunanti mažas pajamas, tai rodė, kad įkurta Bendrovė siekė ne ekonominės naudos, o kitų tikslų – įdarbinti kuo daugiau Lenkijos Respublikos fizinių asmenų. Atsakovas pažymėjo, kad Vilniaus AVMI mokestinio tyrimo metu surinktą informaciją apie Bendrovės vykdomą veiklą perdavė toliau tirti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

Valdyba nurodė, kad iki ginčijamų sprendimų priėmimo pareiškėjai valstybinio socialinio draudimo įmokų nuo Lenkijos Respublikoje vykdomos savarankiškos veiklos Lietuvos Respublikoje nemokėjo ir neteikė mokestinėms prievolėms įvykdyti Lietuvos Respublikoje reikiamos informacijos. VDI ir Vilniaus AVMI nenustatė, kad Bendrovė faktiškai vykdė veiklą Lietuvos Respublikoje, todėl jos sudarytas darbo sutartis su Lenkijos Respublikoje savarankiškai dirbančiais asmenimis vertintino kaip apsimestinius sandorius, sudarytus siekiant išvengti tų asmenų prievolių pagal Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisę vykdymo, faktinio įmokų, mokėtinų nuo pajamų iš savarankiškos veiklos Lenkijos Respublikoje, išieškojimo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 3 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

Teismas, remdamasis Reglamento Nr. 883/2004 11 ir 13 straipsniais, Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas Nr. 987/2009) 16, 19 straipsniais, Valdybos direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtinto Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 4, 15, 27, 44.3 punktais, sprendė, kad svarbus būtent faktinis veiklos (darbo pagal darbo sutartį) vykdymas ir jos apimtis. Teismas konstatavo, kad byloje esančių rašytinių įrodymų pakako padaryti išvadą, jog pareiškėjai neįrodė, kad faktiškai vykdė darbinę veiklą pagal sudarytas darbo sutartis Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Teismas, atsižvelgęs į VDI 2010 m. balandžio 28 d. rašte, Užsienio išmokų tarnybos 2014 m. sausio 22 d. rašte, 2014 m. birželio 30 d. operatyvaus patikrinimo pažymoje nurodytą informaciją, sutiko, kad įrodymai, kuriais rėmėsi Užsienio išmokų tarnyba ir Valdyba, yra iš esmės netiesioginiai, tačiau atkreipė dėmesį, kad Užsienio išmokų tarnyba 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. (7.16)S2-9109 ir 2015 m. gegužės 5 d. raštu Nr. (7.16)S2-1532 kreipėsi į Bendrovę ir jos atstovus, prašydama pateikti realius darbų ar teikiamų paslaugų atlikimą patvirtinančius duomenis, tačiau tokie dokumentai nebuvo pateikti. Pareiškėjai rėmėsi tik darbo sutarčių sudarymo faktu ir tuo, kad dirbtas laikas žymimas darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, buvo pildomas darbo užmokesčio apskaičiavimo ir išmokėjimo žiniaraštis, tačiau įrodymų, paneigiančių kompetentingų institucijų atliktų patikrinimų metu konstatuotas aplinkybes ir patvirtinančių realų darbą Lietuvos Respublikoje, nepateikė. Teismas pažymėjo, kad dėl įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Be to, Bendrovėje pareiškėjams buvo nustatytas minimalus darbo laikas, o Bendrovės įplaukų buvo tik tiek, kiek Bendrovei reikėjo sumokėti darbo užmokestį, mokesčius ir kitoms smulkioms reikmėms, t. y. niekada nebuvo didelio pelno ar nuostolio, nebuvo pateikta jokių įrodymų apie faktiškai vykdytą veiklą, priešingai, operatyvaus patikrinimo metu patikrinimui buvo pateikta skrajutė, kurioje reklamuojama kosmetika, tačiau joje nurodyti duomenys neinformatyvūs. Teismui kilo abejonių, kaip profesionalus verslo subjektas ir jo darbuotojai negalėjo paaiškinti nieko konkretaus apie vykdytą veiklą, taip pat teismui nebuvo aišku, dėl kokių ekonomine logika pagrįstų priežasčių Bendrovei buvo reikalinga tokioms paslaugoms Lietuvos Respublikoje įdarbinti tiek daug turinčių skirtingas kvalifikacijas ir būtent vykdančių individualią veiklą Lenkijos Respublikos piliečių. Teismas atkreipė dėmesį, kad operatyvaus patikrinimo metu buvo nustatyta ir ginčo iš esmės dėl to nekilo, kad Bendrovės pajamos buvo iš esmės tik iš vienos Lenkijos Respublikoje esančios užsakovės įmonės „WOD-SEK Adam-Laska“, kuri yra tiesiogiai susijusi su Bendrove.

Šių duomenų visuma leido atsakovui konstatuoti, kad pareiškėjai Lietuvos Respublikoje realiai nedirbo, todėl, teismo vertinimu, nebuvo pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktus. Pareiškėjų ir Bendrovės veiksmai buvo atliekami ne siekiant pasinaudoti asmenų judėjimo laisve ir su tuo susijusiomis garantijomis, bet kitu tikslu. Pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodytu ar kokiu kitu metu jie buvo atvykę į Lietuvos Respubliką. Taip pat teismas atmetė pareiškėjų argumentus, kad VDI patikrinimo aktas neturi jokios įrodomosios galios dėl jų darbinės veiklos ir kad VDI 2015 m. vasario 27 d. rašte nenustatė, jog pareiškėjai įmonėje dirbo fiktyviai. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovas VDI atliktais patikrinimo rezultatais išimtinai kaip vieninteliu įrodymu nesirėmė, tačiau pagrįstai juos vertino, remdamasis visais surinktais duomenimis. Nors VDI atliktas patikrinimas nesutapo su pareiškėjų darbo laikotarpiu, tačiau, teismo vertinimu, jis leido išsamiau spręsti dėl Bendrovės veiklos pobūdžio jau nuo 2010 metų. Vilniaus AVMI atlikto operatyvaus patikrinimo metu mokesčių administratorius išsamiai išanalizavo Bendrovės veiklos aplinkybes ginčui aktualiu pareiškėjų darbo sutarties galiojimo laikotarpiu. Teismas atmetė pareiškėjų teiginius, kad skundžiamuose sprendimuose buvo remiamasi neobjektyviais, nemotyvuotais, nesusijusiais duomenimis.

III.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde (II t., b. l. 53–61) prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad VDI 2015 m. vasario 27 d. rašte nurodyta, jog nebuvo nustatytas teisinis pagrindas ir nebuvo objektyvių įrodymų, leidžiančių patvirtinti arba paneigti faktą dėl įmonių fiktyvios veiklos ir darbuotojų faktinio darbo Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai pažymėjo, kad teismas nepagrįstai nevertino VDI 2012 m. birželio 6 d. rašto Nr. (01)SD-8527, kuriame nurodyta, jog 2010 m. vasario 18 d. inspektavimas nebuvo atliktas. Pareiškėjai nurodė, kad neįvyko ir 2015 m. VDI patikrinimas, o 2014 m. atliktas operatyvus patikrinimas patvirtino jų darbą Lietuvos Respublikoje. Nors nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo nepateikė teismui operatyvaus patikrinimo medžiagos, šią medžiagą pateikė pareiškėjai su 2016 m. vasario 19 d. prašymu, tačiau teismas rėmėsi atsakovui naudingomis prielaidomis, o ne konkrečiais institucijų sprendimais. Pareiškėjai nurodė, kad jie iš Krokuvos į Vilnių buvo vežami užsakovo parūpintais autobusais, penki Bendrovės darbuotojai raštu paaiškino, jog visi Bendrovės darbuotojai realiai dirbo pagal direktorės nurodymą – dalino reklamines skrajutes įvairiose vietose, kas įrodo faktą, jog pareiškėjai dirbo Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjų teigimu, aplinkybę, kad jie Lietuvos Respublikos teritorijoje darbo sutarties su Bendrove laikotarpiu dirbo, patvirtino darbo sutartys, Bendrovės 2010 m. rugpjūčio mėnesio ir 2012 m. spalio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, 2012 m. lapkričio mėnesio darbo užmokesčio paskaičiavimo ir išmokėjimo žiniaraštis. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad skundžiami sprendimai yra abstraktūs, neindividualizuoti. Pareiškėjų manymu, teismas nepagrįstai perkėlė jiems įrodinėjimo naštą ir pažeidė in dubio pro reo (bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai) principą.

Atsakovas Valstybinis socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas pabrėžė, kad Europos Sąjungos socialinės apsaugos reglamentai ne harmonizuoja, o koordinuoja Europos Sąjungos valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, t. y. jie nepakeičia skirtingų nacionalinių sistemų viena bendra Europos Sąjungos sistema, bet nustato bendruosius principus. Atsakovas rėmėsi Reglamento 883/2004 11 straipsnio 3 dalies a punktu ir pažymėjo, kad šio Reglamento 13 straipsnio 3 dalies sąlyga taikoma tik tada, kai asmuo realiai dirba pagal darbo sutartį Lietuvos Respublikoje, t. y. asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties. Atsakovo teigimu, pareiškėjai savo teiginius grindė jiems naudingomis teisės aktų nuostatomis, neatsižvelgė į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaisė sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Valdybos manymu, nustatant, kurios valstybės narės teisės aktai turėjo būti taikomi asmeniui vienoje valstybėje dirbančiam pagal darbo sutartį, o kitoje vykdančiam savarankišką veiklą, reikėjo vertinti, ar konkrečioje valstybėje asmuo faktiškai dirbo pagal darbo sutartį ar savarankiškai. Valdybos teigimu, bylos faktinės aplinkybės rodė, jog Bendrovė faktiškai veiklos Lietuvos Respublikoje nevykdė, ekonominių tikslų neturėjo, buvo įkurta ne ekonominės naudos siekimui, o kitiems tikslams – įdarbinti kuo daugiau Lenkijos Respublikos fizinių asmenų, vykdančių individualią veiklą ir norinčių nemokėti socialinio draudimo įmokų. Valdyba atkreipė dėmesį, kad nei VDI, nei Vilniaus AVMI nenustatė, jog Bendrovė faktiškai vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje, todėl jos sudarytas darbo sutartis su Lenkijos Respublikoje savarankiškai dirbančiais asmenimis vertino kaip apsimestinius sandorius. Valdyba pažymėjo, kad pagal Valdybos direktoriaus 2014 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V-149 patvirtintą Draudėjų permokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokų, baudų, delspinigių ir palūkanų grąžinimo tvarkos aprašą (toliau – ir Grąžinimo tvarkos aprašas), socialinio draudimo įmokos grąžinamos tik draudėjui pateikus prašymą, tačiau Bendrovė dėl socialinio draudimo įmokų grąžinimo į Valdybos Vilniaus skyrių nesikreipė.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 7 d. nutartimi Nr. A-34-822/2018 pareiškėjų M. D. O., J. B. V. ir R. A. M. apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas pažymėjo, kad VDI ir Vilniaus AVMI raštuose nurodyti duomenys apie tai, kad Bendrovė galbūt iš viso jokios veiklos nevykdė ir su pareiškėjais sudarė tik fiktyvias darbo sutartis, nesusiję su byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis, nes nei skundžiami atsakovo ir Valdybos sprendimai, nei ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nebuvo grindžiamas sudarytų darbo sutarčių fiktyvumu.

Teismas, įvertinęs pareiškėjų nurodytą aplinkybę, kad jiems nebuvo grąžintos socialinio draudimo įmokos, konstatavo, jog ji nebuvo susijusi su pirmosios instancijos teismo konstatuota aplinkybe, kad pareiškėjai Lietuvos Respublikoje realiai nedirbo. Be to, Bendrovė pagal Grąžinimo tvarkos aprašą dėl socialinio draudimo įmokų grąžinimo į Valdybos Vilniaus skyrių nesikreipė. Aplinkybės, kad pareiškėjai Lietuvos Respublikoje realiai nedirbo, nepaneigė ir pareiškėjų teiginiai, kad Lenkijos Respublikos kompetentingai įstaigai nebuvo pareikštas nesutikimas pagal Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 dalį. Be to, Užsienio išmokų tarnyba sprendimų dėl taikytinų teisės aktų pareiškėjams nustatymo nuorašus išsiuntė ne tik pareiškėjams ir Valdybos Vilniaus skyriui, bet ir Lenkijos Respublikos kompetentingai įstaigai.

Teismas konstatavo, jog pareiškėjai, turėdami A1 pažymėjimus, niekada faktiškai Lietuvos Respublikoje nedirbo, Užsienio išmokų tarnyba pagrįstai, anuliuodama pareiškėjams išduotus A1 pažymėjimus, nustatė, jog pareiškėjų darbo sutarties su Bendrove galiojimo laikotarpiu turėjo būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai, t. y. pareiškėjams negalėjo būti taikoma Reglamento Nr. 883 13 straipsnio 3 dalis.

V.

Pareiškėja M. D. O. 2018 m. gegužės 4 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-34-822/2018 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-04437-2015-9), remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu.

Pareiškėjos nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neatsižvelgė į analogiškose bylose (Nr. A-857-1062/2017 (toliau – ir K. byla); Nr. A-565-146/2017 (toliau – ir L. byla)) priimtus sprendimus ir nagrinėjamoje byloje nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.

Pareiškėja nurodo, kad bylų identiškumą įrodo šie argumentai: visi pareiškėjai yra Lenkijos Respublikos piliečiai ir dirbo Bendrovėje; Užsienio išmokų tarnybos sprendimai priimti pareiškėjams nebedirbant Lietuvoje; pareiškėjai darbo Lietuvoje metu vertėsi individualia veikla Lenkijos Respublikoje; Užsienio išmokų tarnybos ginčijamuose sprendimuose nenurodomas teisinis sprendimo priėmimo pagrindas, nepateikiama argumentacija susijusi išimtinai su pareiškėjo asmeniu; atsakovas ir trečiasis asmuo savo atsiliepimuose teismui nurodo aplinkybes, kuriomis negrindžiami ginčo sprendimai.

Pareiškėjos ir nurodytų analogiškų bylų baigtis skiriasi iš esmės: K. ir L. apeliaciniai skundai buvo tenkinti iš dalies – pirmosios instancijos teismo sprendimai buvo panaikinti, o bylos perduotos nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Pareiškėjos byloje buvo paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas. Nagrinėjamoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog pirmos instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino bylos faktines aplinkybes. Tačiau K. ir L. bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo padarytos išvados buvo priešingos. Pareiškėja pažymi, kad esant analogiškoms aplinkybėms Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tenkino pareiškėjų skundus ir panaikino Užsienio išmokų tarnybos ir Valdybos sprendimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1081-552/2018; 2018 m. balandžio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1093-552/2018; 2018 m. balandžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-871-525/2018).

Pareiškėja akcentuoja, kad ginčijamuose Užsienio išmokų tarnybos ir Valdybos sprendimuose nenurodomas panaikinimo pagrindas. Užsienio išmokų tarnybos ginčijamame sprendime tik pamini, kad priimant sprendimą vadovavosi Aprašu, tačiau nenurodė jokio Aprašo punkto ar jo nuostatos. Analogiškose bylose buvo pasisakyta, jog teismas turėjo patikrinti ar skundžiamo administracinio akto turinys atitinka bent vieną iš Aprašo 44 punkte nurodytų A1 pažymėjimo panaikinimo pagrindų. Pareiškėja teigia, jog prie Užsienio išmokų tarnybos sprendimo nebuvo pridėta ir 2010 m. VDI patikrinimo išvada, kuria grindžiamas Užsienio išmokų tarnybos sprendimas.

Pareiškėja akcentuoja, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo atsižvelgta į šias faktines aplinkybes: 1) 2010 m. vasario 18 d. VDI patikrinimas atliktas prieš pareiškėjai pradėjus dirbti Bendrovėje; 2) nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2013 m. kovo 31 d. pareiškėjai buvo išduotas A1 pažymėjimas, net ir turint tariamo 2010 m. VDI patikrinimo duomenis; 3) byloje nėra nei vieno patikrinimo išvadų. Užsienio išmokų tarnyba ir Valdyba tokių dokumentų nepateikė. Pareiškėjos byloje ne tik nebuvo įvertintas atliktų patikrinimų, jos darbo, A1 pažymėjimo išdavimo laikotarpis, bet ir faktinis ginčijamų sprendimų priėmimo pagrindas. Užsienio išmokų tarnyba ir Valdyba teisminio proceso metu nepateikė jokių 2010–2015 m. VDI ir VMI atliktų patikrinimų oficialių išvadų. Analogiškose bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atkreipė dėmesį į tai, jog 2012 m. VMI patikrinimo medžiaga apskritai nebuvo pateikta, o 2014 m. operatyvaus patikrinimo medžiaga nebuvo pateikta atsakovo ir/ar trečiojo asmens. K. ir L. bylose pirmosios instancijos teismui neįvertinus aukščiau nurodytų faktų bei aplinkybių Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino sprendimą esant priimtą pažeidus aktyvaus teismo principą (ABTĮ 10 str., 57 str. 4 d., 81 str.) bei neatitinkantį ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 2–4 punktus (įrodymų vertinimo taisyklės).

Atsakovas Valstybinis socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime į pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo jį atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjos nurodomos bylos skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. L. byloje teismas nenustatė pagrindo pareiškėjos aplinkybes vertinti kitaip nei kitų darbuotojų. Vilniaus apygardos administracinis teismas K. byloje įvertino bylos rašytinius įrodymus, teisinį reglamentavimą bei vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika analogiško pobūdžio ginčuose padarė išvadą, kad Užsienio išmokų tarnyba pagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą A1 pažymėjimą ir nustatė, kad darbo sutarties su Bendrove galiojimo laikotarpiu jai turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Atsakovo manymu, tai, kad pareiškėjos byloje buvo paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas nereiškia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo administracinių teismų praktikos analogiškose bylose.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo jį atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjos įvardintose bylose faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, todėl šiuo atveju negali būti taikoma analogija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja M. D. O. prašo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A-34-822/2018 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-04437-2015-9) ABTĮ 156 straipsnio 12 punkte numatytu pagrindu.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010; 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-662/2015). Šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos, t. y. per nurodytą įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-102/2014; 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-61-552/2016).

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodyta, kad procesas gali būti atnaujintas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-19/2010; 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015). Vadovaujantis ABTĮ 160 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010; 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-52-146/2016).

Pareiškėja teigia, kad analogiškose bylose (nagrinėjamoje byloje ir jos nurodytose bylose Nr. A-857-1062/2017 ir Nr. A-564-146/2017 (prašyme klaidingai nurodytas Nr. A-565-146/2017, administracinė byla tokiu numeriu neegzistuoja)) esant identiškoms faktinėms aplinkybėms Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas skirtingai vertino tuos pačius įrodymus, todėl padarė skirtingas išvadas, t. y. nagrinėjamoje byloje pareiškėjų apeliacinis skundas atmestas, o nurodytose bylose apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies, byla pirmosios instancijos teismui perduota nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad aukštesnės instancijos teismo nutartis perduoti bylą nagrinėti žemesnės instancijos teismui iš naujo nelaikytina galutiniu procesiniu sprendimu, kuriuo byla yra užbaigiama. Pareiškėjos nurodytas administracines bylas Nr. A-857-1062/2017 ir Nr. A-564-146/2017 pirmosios instancijos teisme išnagrinėjus iš naujo (atitinkamai Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimas ir 2017 m. spalio 3 d. sprendimas), o bylą Nr. A-564-146/2017 dar ir pakartotinai išnagrinėjus apeliacine tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartis), pareiškėjų tose bylose skundai dėl Užsienio išmokų tarnybos sprendimų, kuriais buvo anuliuoti jų A1 pažymėjimai, ir Valdybos sprendimų, kuriais buvo netenkinti jų skundai dėl minėtų Užsienio išmokų tarnybos sprendimų, buvo atmesti. Todėl prašyme atnaujinti procesą nepagrįstai teigiama, kad nagrinėjamos bylos baigtis ir nurodytų bylų baigtys skiriasi iš esmės.

Teisėjų kolegija pažymi, jog 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-857-1062/2017 ir 2017 m. gegužės 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-564-146/2017 įforminti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo yra paremti konkrečių pirmosios instancijos teismo sprendimų (atitinkamai Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 7 d. sprendimo ir 2016 m. sausio 12 d. sprendimo) kritika, o ne kitokiu materialiosios ir proceso teisės normų aiškinimu ir taikymu. Aplinkybė, kad nagrinėjamoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 7 d. nutartimi nenustatė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimo trūkumų, sudarančių pagrindą bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, net jei tam tikri tapatūs, neesminiai bylos aspektai buvo vertinti kiek kitaip, savaime nereiškia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo savo formuojamos praktikos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose dėl UAB „Suzan Mars“ darbuotojams išduotų A1 pažymėjimų anuliavimo yra suformavęs išsamią ir vieningą praktiką (žr., pvz., 2017 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-427-552/2017; 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1107-502/2017; 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1386-502/2017; 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1417-525/2017; 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1627-525/2017), nagrinėjamoje byloje priimtas sprendimas šią praktiką atitinka.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nenustatytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje 12 punkte įtvirtintas pagrindas atnaujinti procesą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos M. D. O. (M. D. O.) prašymo atnaujinti procesą netenkinti.

Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A-34-822/2018 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-04437-2015-9) pagal pareiškėjų M. D. O. (M. D. O.), J. B. V. (J. B. W.) ir R. A. M. (R. A. M.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius

Virginija Volskienė