Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2016-06-17][nuasmeninta nutartis byloje][A-3389-602-2016].docx
Bylos nr.: A-3389-602/2016
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Valstybinė mokesčių inspekcija 188659752 atsakovas
"Kuusakoski" 111693432 pareiškėjas
Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 188729161 trečiasis suinteresuotas asmuo
Kategorijos:
1. Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
1.5. Mokesčių bylos
1. ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
1. ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
1.9. Mokestiniai ginčai
1.9. Mokestiniai ginčai
1.9.3. Pridėtinės vertės mokestis:
1.9.3. Pridėtinės vertės mokestis:
1.9.3.5. Pridėtinės vertės mokesčio atskaita
1.9.3.5. Pridėtinės vertės mokesčio atskaita
1.9.3.7. Kiti su pridėtinės vertės mokesčiu susiję klausimai
1.9.3.7. Kiti su pridėtinės vertės mokesčiu susiję klausimai

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3389-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00627-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 9.3.5; 9.3.7

(S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2016 m. birželio 17 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Kuusakoski“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.

 

Mokesčių administratorius atliko pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Kuusakoski“ (toliau – ir UAB „Kuusakoski“, pareiškėja) pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) apskaičiavimo ir deklaravimo patikrinimą. Patikrinimo metu Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. 69-187 nurodė pareiškėjai sumokėti į biudžetą 339 672 Lt PVM ir paskyrė 33 967 Lt PVM baudą. Pareiškėja, nesutikdama su minėtu sprendimu, 2012 m. gruodžio 10 d. pateikė skundą Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK). MGK 2013 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. S-20 (7-229/2012) pareiškėjos skundą tenkino ir grąžino pareiškėjos skundą VMI nagrinėti iš naujo (I t., b. l. 162–181). MGK, grąžindama pareiškėjos skundą nagrinėti iš naujo, nurodė, kad mokesčių administratorius turėtų surinkti papildomus įrodymus, pagrindžiančius, kad kontrahentai sandoriuose su pareiškėju sukčiavo PVM. Inspekcija ir pareiškėja, nesutikdami su minėtu MGK sprendimu, pateikė skundus Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2654-764/2013 Inspekcijos ir pareiškėjos skundus atmetė kaip nepagrįstus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. vasario 6 d. nutartimi Nr. A442-201/2014 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

VMI iš naujo išnagrinėjo 2012 m. rugpjūčio 29 d. pareiškėjos skundą ir 2014 m. kovo 10 d. priėmė sprendimą Nr. 69-19 „Dėl UAB „Kuusakoski 2012-08-29 skundo“, kuriuo pavedė Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir Klaipėdos AVMI) atlikti pakartotinį pareiškėjos PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo mokestinį patikrinimą, siekiant nustatyti, ar šio mokestinio ginčo atveju egzistavo 2014 m. vasario 6 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-201/2014 nurodytos sąlygos teisei į PVM atskaitą apriboti (MGK byla, II t., b. l. 57–58).

Klaipėdos AVMI 2014 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. FR0682-403 patvirtino pakartotinio patikrinimo aktą Nr. FR0680-393, kuriame konstatavo, kad pareiškėja sandoriuose su kontrahentais veikė nesąžiningai – žinojo, kad kontrahentai dalyvauja sukčiavime PVM srityje (I t., b. l. 98–138).

Pareiškėja 2014 m. rugpjūčio 4 d. pateikė skundą VMI dėl Klaipėdos AVMI 2014 m. liepos 5 d. sprendimo Nr. FR0682-403 (MGK byla, I t., b. l. 34–41). VMI 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. 69-108 netenkino minėto skundo (I t., b. l. 53–74).

Pareiškėja dėl VMI sprendimo 2014 m. spalio 10 d. pateikė skundą MGK (I t., b. l. 43–52). MGK, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, konstatavo, kad skunde išdėstyti argumentai, jog mokesčių administratorius nenustatė PVM sukčiavimo ginčo sandoriuose su pareiškėja, yra nepagrįsti. Nurodė, kad mokesčių administratoriaus atlikto mokestinio patikrinimo metu surinkta medžiaga patvirtina, jog atitinkamos ūkinės operacijos ginčo apskaitos dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis neįvyko. Taip pat nustatė, kad byloje yra pakankamai įrodymų, jog kontrahentai sukčiavo PVM ir pareiškėja turėjo galimybę apie tai žinoti (I t., b. l. 15–42).

 

II.

 

Pareiškėja kreipėsi į teismą skundu, prašydama: 1) panaikinti MGK 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. S-246(7-214/2014) „Dėl UAB „Kuusakoski“ 2014-10-10 skundo“ dalį, kuria patvirtintas 2014 m. rugsėjo 12 d. VMI sprendimas Nr. 69-108; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. 69-108 „Dėl UAB „Kuusakoski“ 2014-08-04 skundo“; 3) panaikinti Klaipėdos AVMI 2014 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. FR0682-403 „Dėl patikrinimo akto patvirtinimo“ (toliau – ir Klaipėdos AVMI sprendimas) (I t., b. l. 1–13).

Pareiškėja skunde nurodė, kad ginčas yra kilęs dėl jos teisės atskaityti 339 672 Lt pirkimo PVM už pareiškėjos įsigytą metalo laužą, kurį laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2005 m. sausio 31 d. patiekė septyni ginčo kontrahentai, t. y. uždaroji akcinė bendrovė „Dzetas“ (toliau – ir UAB „Dzetas“), uždaroji akcinė bendrovė „Piastras“ (toliau – ir UAB „Piastras“), uždaroji akcinė bendrovė „Transgina“ (toliau – ir UAB „Transgina“), uždaroji akcinė bendrovė „PMP“ (toliau – ir UAB „PMP“), uždaroji akcinė bendrovė „Templansa“ (toliau – ir UAB „Templansa“), viešoji įstaiga „Mūsų kartos darbai“ (toliau – ir VšĮ „Mūsų kartos darbai“) ir uždaroji akcinė bendrovė „Mikronitas“ (toliau – ir UAB „Mikronitas“) (toliau kartu – ir Kontrahentai). Paaiškino, kad MGK 2014 m. gruodžio 22 d. priėmė sprendimą Nr. S-246(7-214/2014) (toliau – ir MGK sprendimas), kuriuo netenkino 2014 m. spalio 10 d. skundo (toliau – ir Skundas) ir patvirtino VMI 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. 69-108 (toliau – ir VMI sprendimas) bei atleido pareiškėją nuo 33 967 Lt PVM baudos.

Paaiškino, kad pirmasis mokestinis patikrinimas, kurio metu Klaipėdos AVMI tyrė šio ginčo aplinkybes, buvo atliktas 2005 m. Ginčą nagrinėjusios institucijos įvairiose ginčo stadijose yra ne kartą pripažinusios, kad mokesčių administratorius nesurinko objektyvių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima paneigti pareiškėjos teisę į pirkimo PVM atskaitą. Paaiškino, kad, pripažinęs objektyvių įrodymų trūkumą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas mokesčių administratoriui pavedė atlikti pakartotinį pareiškėjo mokestinį patikrinimą, siekiant surinkti papildomus įrodymus. Pareiškėjos nuomone, pakartotinio patikrinimo metu Klaipėdos AVMI nesurinko jokių naujų teisiškai reikšmingų įrodymų, kad Kontrahentai sandoriuose su pareiškėja sukčiavo PVM. Manė, kad pakartotinio patikrinimo medžiagoje pateikiamos iš esmės tos pačios faktinės aplinkybės ir tie patys dokumentiniai įrodymai, kurie buvo žinomi ankstesnio patikrinimo metu.

Paaiškino, kad MGK sprendime konstatavo, kad pareiškėja, sudarydama ginčo sandorius, buvo nesąžininga, nes turėjo galimybę žinoti, jog Kontrahentai sukčiauja PVM srityje. Pareiškėja nesutiko su minėtu MGK sprendimu ir pažymėjo, kad MGK nevertino pareiškėjos pakartotinio patikrinimo metu Klaipėdos AVMI nustatytų papildomų duomenų ir nepateikė įvertinimo, ar šie duomenys gali būti laikomi objektyviais įrodymais, kad pareiškėjos Kontrahentai sandoriuose su pareiškėja sukčiavo PVM. Manė, kad MGK neatsižvelgė į teismų formuojamą praktiką, kad Kontrahentų pažeidimai negali būti vertinami kaip įrodymai, patvirtinantys, kad jie sandoriuose su pareiškėja sukčiavo PVM. Pažymėjo, kad MGK sprendime remiasi galimu trečiųjų byloje nenustatytų asmenų veikimu. Pareiškėja manė, kad tai negali būti laikoma pakankamu teisiniu argumentu ginčijant jos teisę į PVM atskaitą, kadangi ši Klaipėdos AVMI iškelta prielaida nėra nauja teisiškai reikšminga aplinkybė, kurią reikia papildomai išnagrinėti – ji buvo žinoma ir vertinama ankstesniuose ginčuose ir pripažinta nepakankamu pagrindu pareiškėjos teisei į PVM atskaitą paneigti. Pažymėjo, kad MGK nevertino aplinkybės, jog sukčiavimai PVM buvo įvykdyti tiekime, kuriame Kontrahentai įsigijo metalo laužą iš nenustatytų asmenų, o ne tiekime, kuriame Kontrahentai šį metalo laužą patiekė pareiškėjai. Pareiškėja manė, kad ginčo prekių tiekimo sandoriai nėra susiję su sukčiavimu PVM. Pareiškėja teigė, kad MGK netinkamai įvertino mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes bei įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisingą sprendimą.

Atsakovė VMI atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2005 m. sausio 31 d. į PVM atskaitą įtraukė pirkimo PVM pagal Kontrahentų išrašytas PVM sąskaitas faktūras, pripažintas neturinčiomis juridinės galios (II t., b. l. 41–60). Nurodė, kad, siekiant nustatyti, kaip buvo organizuotas prekių (metalo laužo) įsigijimas ir ar yra įdiegta prekių (metalo laužo) įsigijimų kontrolės sistema, pareiškėjai buvo pateikti šie klausimai: kaip UAB „Kuusakoski” surandami metalo laužo tiekėjai, kas įmonėje atsako už metalo laužo tiekėjų suradimą, kaip įsitikinama tiekėjų patikimumu, kaip ir kada sudaromos sutartys dėl metalo laužo tiekimo, kaip įsitikinama, kad dalyvauja būtent tos įmonės vadovas ar įmonę atstovaujantis ir joje dirbantis asmuo, kaip organizuojamas metalo laužo atvežimas iš tiekėjų, kaip ir kada išrašomas krovinio gabenimo važtaraštis, kada tiekėjai pateikia PVM sąskaitas faktūras, kas dalyvauja gaunant sąskaitas, kaip įmonė pradėjo bendradarbiauti su metalo laužo tiekėjais. Pareiškėjos finansų direktorius P. J. į pateiktus klausimus 2005 m. liepos 14 d. atsakė raštu. Jo pateiktame paaiškinime nurodyta, kad metalo laužo tiekėjų ieškojimas vykdomas keliais būdais (žodiniu ir derybų) arba UAB „Kuusakoski“ prašo būsimų verslo partnerių pateikti komercinį pasiūlymą metalo laužui įsigyti, komerciniame pasiūlyme prašoma nurodyti komercines sąlygas, buveinės ir veiklos vykdymo adresus, įgaliotus asmenis ryšiams palaikyti, jų telefonų numerius, prašoma pateikti juridinio asmens registravimo pažymėjimo kopiją ir PVM registracijos pažymėjimo kopiją bei licencijų atitinkamai veiklai vykdyti kopijos.

Atsakovė atsiliepime nurodė, kad Kontrahentai negalėjo verstis skirtų realizuoti netauriųjų metalų laužo ir atliekų supirkimo veikla, ir pateikė mokestinio ginčo tyrimo metu nustatytus duomenis. Kontrahentai neturėjo reikiamų materialinių bei žmogiškųjų resursų tam, kad būtų galima vykdyti metalo laužo veiklą. Nurodė, kad Kontrahentų nurodytas prekes pareiškėjai atvežę vairuotojai krovinių nevežė ir krovinių važtaraščiuose nurodytų transporto priemonių nevairavo. Pareiškėja minėtam metalo laužui priimti neįformino priėmimo-perdavimo aktų, įformino svėrimo ataskaitas. Nurodė, kad pareiškėja nesidomėjo, ar Kontrahentai teisėtai verčiasi metalo laužo perpardavimo veikla, t. y. ar Kontrahentai turi licencijas verstis metalo laužo supirkimu, ar metalo laužas susidaro įprastinėje Kontrahentų veikloje. Nenustatė, kad pareiškėja, vykdydama ūkinę veiklą, lankėsi Kontrahentų patalpose, domėjosi Kontrahentų veiklos pobūdžiu. Nurodė, kad neįmanoma nustatyti prekių pakrovimo vietos, nežinomos prekių pristatymo aplinkybės. Manė, kad mokestinio ginčo nagrinėjimo metu pareiškėjos pateikti paaiškinimai ir bylos duomenys nepatvirtina ūkinių operacijų tarp pareiškėjos ir Kontrahentų fakto. Nurodė, kad mokestinio ginčo metu konstatuota, kad ūkinės operacijos įvyko kitomis sąlygomis, kurios skiriasi nuo sąlygų, nurodytų buhalterinės apskaitos dokumentuose, t. y. prekės įsigytos ne iš Kontrahentų, pareiškėja žinojo ar turėjo galimybę žinoti, kad Kontrahentai PVM į biudžetą nesumokės, elgėsi nesąžiningai. Ūkinėms operacijoms įvykus ne tomis sąlygomis, kurias nurodė pareiškėja, laikytina, kad minėtos PVM sąskaitos faktūros neturi juridinės galios ir PVM atskaita pagal šiuos dokumentus negalima.

Atsakovė atsiliepime rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika ir teigė, kad pirkimo PVM gali būti įtrauktas į PVM atskaitą tik tuo atveju, kai turimas dokumentas realiai patvirtina prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, t. y. pridėtinės vertės sukūrimą. Todėl viena iš būtinų sąlygų, suteikiant teisę į PVM atskaitą, yra ūkinės operacijos, užfiksuotos apskaitos dokumentuose, realumas. Nurodė, kad siekė išsiaiškinti sandorių tarp pareiškėjos ir Kontrahentų sudarymo aplinkybes, tačiau pareiškėjos pateikti paaiškinimai neišsamūs, iš jų negalima nustatyti faktinių sandorio vykdymo aplinkybių, su kokiais asmenimis buvo tartasi dėl ūkinių operacijų vykdymo, kaip gauti ginčo įmonių kontaktiniai duomenys, ar buvo patikrinta šioms įmonėms atstovaujančių asmenų tapatybė, ar domėtasi, kokia Kontrahentų vykdoma veikla ir ar ji vykdoma teisėtai. Pareiškėjos vidiniuose dokumentuose fiksuoti duomenys prieštarauja faktinėms aplinkybėms bei nepatvirtina ginčo operacijas vykus būtent tarp pareiškėjos ir Kontrahentams atstovaujančių asmenų. Teigė, kad, nustačius minėtas aplinkybes, pareiškėja turėjo pareigą įrodyti tikrąjį ūkinės operacijos turinį (pateikti duomenis apie tikrąjį ūkinės operacijos subjektą, suteikusį jam prekes ir/ar paslaugas ir kitas reikšmingas aplinkybes) bei įrodyti, kad jis nežinojo ir negalėjo žinoti, jog, įsigydama prekes, dalyvavo į PVM sukčiavimą įtrauktame sandoryje.

Pažymėjo, kad mokestinio ginčo metu nesurinkta įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjos teiginius dėl jos sąžiningumo. Manė, kad pareiškėjos atlikti veiksmai – ūkinių operacijų dažnis, mastas, jų atlikimo laikotarpis, sutampantis su minėtų Kontrahentų neteisėtos veiklos laikotarpiu – leidžia teigti, kad pareiškėja turėjo galimybę žinoti bei numatyti, jog Kontrahentai elgiasi neteisėtai. Teigė, kad pareiškėja neatliko minimalių veiksmų, būtinų įsitikinti, ar Kontrahentai sandoriuose su juo nesukčiauja PVM, t. y. nepareikalavo įgaliojimų iš asmenų, pateikusių metalo laužą, nesidomėjo, kas atvežė ir kokiu transportu atvežė prekes, nesidomėjo, ar Kontrahentai turėjo licencijas verstis metalo laužo supirkimu, ar metalo laužas susidaro įprastinėje Kontrahentų veikloje, nesidomėjo Kontrahentų veiklos pobūdžiu. Pažymėjo, kad pats pareiškėja MGK posėdžio metu pripažino, kad jo atliekami kontrolės veiksmai nebuvo pakankami apsisaugoti nuo sukčiaujančių prekių tiekėjų.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas nurodė, kad pareiškėjas neatliko jokių veiksmų kartu su Kontrahentais. Buvo taikomos visos įprastos patikros procedūros, kaip ir su kitais verslo partneriais. Manė, kad Klaipėdos AVMI 2014 m. gegužės 21 d. surašytas pakartotinio patikrinimo aktas Nr. FR0680-393 yra išsamus, tačiau neteisėtas. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pripažinęs, kad šiame mokestiniame ginče Klaipėdos AVMI nesurinko pakankamai objektyvių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjos nesąžiningą elgesį. Pažymėjo, kad Klaipėdos AVMI 2014 m. gegužės 21 d. pakartotinio patikrinimo akte Nr. FR0680-393 buvo nustatytos tik dvi aplinkybės, kurios nebuvo tirtos Klaipėdos AVMI 2012 m. gegužės 22 d. pakartotinio tyrimo akte Nr. A18-21, kuriame nurodyti duomenys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo buvo pripažinti nepakankamais pareiškėjos nesąžiningam elgesiui konstatuoti. Minėtos aplinkybės buvo žinomos jau 2012 m. ir nėra esminės, jos nepagrindžia pareiškėjos nesąžiningos veiklos. Pareiškėja pripažino, jog šiuo metu nekyla abejonių dėl to, kad Kontrahentų veikla yra neįprasta. Nurodė, kad iš mokestinio ginčo duomenų matyti, jog surinkta daug duomenų, kurie patvirtina Kontrahentų sukčiavimą PVM srityje. Pažymėjo, kad Kontrahentai sukčiavo ankstesniuose sandoriuose, nagrinėjamu atveju pareiškėjos nesąžiningas elgesys nėra nustatytas. Manė, kad mokesčių administratorius iš pareiškėjos reikalauja neproporcingų priemonių, siekdamas įsitikinti, jog metalo laužo tiekėjai veikia sąžiningai. Pažymėjo, kad pareiškėja vykdė patikras, taikė atsargumo priemones, įrengta moderni įranga siekiant sumažinti riziką. Nurodė, kad didžioji dalis aplinkybių, kuriomis vadovaujasi mokesčių administratorius, buvo surinkta po pareiškėjos ir Kontrahentų sandorių sudarymo, todėl pareiškėja aplinkybių, kad Kontrahentai sukčiauja, negalėjo žinoti. Pažymėjo, kad 2006 m. mokesčių administratorius buvo sustabdęs mokestinį ginčą dviem metams, siekdamas surinkti papildomus duomenis. Nurodė, kad didžioji dalis atsiskaitymų su Kontrahentais atlikti bankiniais pavedimais. Pabrėžė, kad pareiškėja įsitikino, kad PVM sąskaitas faktūras pasirašė įmonės darbuotojai, svėrę pristatytą metalo laužą, nustatė kitas metalo laužo ypatybes.

 

III.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 2 d. sprendimu skundą patenkino. Panaikino MGK 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. S-246(7-214/2014) „Dėl UAB „Kuusakoski“ 2014-10-10 skundo“ dalį, kuria patvirtintas 2014 m. rugsėjo 12 d. VMI sprendimas Nr. 69-108 „Dėl UAB „Kuusakoski“ 2014-08-04 skundo“. Panaikino VMI 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. 69-108 „Dėl UAB „Kuusakoski“ 2014-08-04 skundo“. Panaikino Klaipėdos AVMI 2014 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. FR0682-403 „Dėl patikrinimo akto patvirtinimo“.

Teismas nustatė, kad pareiškėja ginčija MGK 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. S-246(7-214/2014) ir nurodo, kad mokesčių administratorius nesurinko jokių naujų įrodymų ir nenustatė jokių teisiškai reikšmingų aplinkybių, pagrindžiančių teiginius, kad pareiškėja sukčiavo PVM srityje.

Nagrinėjamu atveju mokestinė prievolė atsirado mokesčių administratoriui nustačius, jog pareiškėja neturi teisės į PVM atskaitą, kadangi buvo nesąžininga PVM teisinių santykių srityje, t. y. dėl to, kad pareiškėja žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jis, pirkdama metalo laužą iš Kontrahentų, dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje.

Teisė į PVM atskaitą reglamentuojama Lietuvos respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 58 straipsnyje, kurio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti tokiai šio PVM mokėtojo veiklai kaip PVM apmokestinamas prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teisė į PVM atskaitą yra bendrosios PVM sistemos, kuri reglamentuojama Europos Sąjungos teisės, inter alia Direktyvos 2006/112/EB nuostatomis, dalis, todėl bylose dėl teisės į PVM atskaitą ribojimo yra aktuali Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika, susijusi su teise į PVM atskaitą (2013 m. vasario 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-421/2013, 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1514/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-705/2013 pateikė teismo praktikoje suformuluotų taisyklių plėtojimą bei ESTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vartojamų sąvokų suvienodinimą. Minėtoje nutartyje nurodė, kad nacionalinės institucijos ir teismai turi teisę apmokestinamajam asmeniui atsisakyti suteikti teisę į atskaitą, jei, atsižvelgiant į objektyvius įrodymus, nustatoma, kad: 1) sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant (ESTT 2006 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Nr. C-255/02 86 p.); 2) pats apmokestinamasis asmuo sukčiauja mokesčių srityje; 3) jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo (pirkėjas) žinojo arba turėjo žinoti, jog, įsigydamas prekes, jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje, net jeigu nagrinėjamas sandoris atitinka objektyvius kriterijus, kuriais grindžiamos apmokestinamojo asmens, veikiančio kaip tokio, atliekamo prekių tiekimo ir ekonominės veiklos sąvokos (ESTT 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Nr. C-285/11, 2006 m. liepos 6 d. sprendimas sujungtose bylose Nr. C-439/04 ir C-440/04, 2012 m. birželio 21 d. sprendimas sujungtose bylose Nr. C-80/11 ir C-142/11). Apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas, apmokestinamojo asmens sukčiavimas ir apmokestinamojo asmens dalyvavimas sukčiavime PVM srityje yra savo turiniu skirtingi atvejai, savarankiškai pagrindžiantys teisės į PVM atskaitą ribojimą. Asmens piktnaudžiavimas, sukčiavimas arba dalyvavimas tokiame sukčiavime gali būti konstatuotas tik objektyviai įvertinus realų nagrinėjamų sandorių pobūdį, jų prasmę, turinį ir paskirtį, sudarymo priežastis ir ekonominį kontekstą, teisinius, ekonominius, asmeninius sandoriuose dalyvaujančių subjektų ryšius.

Byloje nėra ginčo, kad ginčijamose PVM sąskaitose faktūrose nurodytas metalo laužas realiai egzistavo ir pareiškėja jį panaudojo PVM apmokestinamoje veikloje. Ginčas vyksta dėl mokestinio ginčo metu nustatytų faktinių aplinkybių ir įrodymų teisinio įvertinimo. Byloje ginčas kilo dėl to, ar mokesčių administratorius turi teisinį pagrindą riboti pareiškėjos teisę į PVM atskaitą už prekių (metalo laužo) įsigijimą, teigdamas, kad jis buvo įsigytas ne iš PVM sąskaitose faktūrose nurodytų ūkio subjektų ir pareiškėja santykiuose su Kontrahentais buvo nesąžininga.

Nagrinėjamu atveju ginčo nėra dėl to, kad Kontrahentai sukčiavo PVM srityje. Pareiškėja ginčija mokesčių administratoriaus argumentus, kad pareiškėja žinojo ar turėjo žinoti, jog Kontrahentai veikia nesąžiningai. Todėl šiuo atveju turi būti nagrinėjama, ar pareiškėja žinojo ar galėjo žinoti, kad Kontrahentai sukčiauja PVM srityje. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 6 d. nutartyje Nr. A442-201/2014 pateiktus išaiškinimus, siekė įrodyti ir vertinti būtent vieną iš minėtų PVM atskaitą ribojančių aplinkybių, t. y. pareiškėjos žinojimą / turėjimą žinoti (sąžiningumą), kad ji, įsigydama paslaugas, dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje.

Pažymėtina, kad mokesčių administratorius iš esmės konstatavo, kad iš nustatytų aplinkybių nebuvo aišku, su kokiais asmenimis buvo tartasi dėl ūkinių operacijų vykdymo, kaip pareiškėja gavo Kontrahentų kontaktinius duomenis, ar buvo patikrinta Kontrahentams atstovaujančių asmenų tapatybė, ar domėtasi Kontrahentų vykdoma veikla ir ar veikla vykdoma teisėtai. Mokesčių administratorius taip pat nurodė, kad pateikti pareiškėjos vidiniai dokumentai nepatvirtino, kad tarp jos ir Kontrahentų vyko mokestiniame ginče nagrinėjami metalo laužo pirkimo–pardavimo sandoriai. Taip pat nustatė, kad metalo laužo svėrimo dokumentai buvo įforminami remiantis metalo laužo tiekėjų išrašytais krovinio važtaraščiais, kuriuos pateikdavo krovinį atvežęs asmuo. Pareiškėjos darbuotojai nurodė, kad mašinų, atvežusių metalo laužą, numerių su krovinio važtaraštyje įrašytu mašinos numeriu nesutikrindavo ir į svėrimo ataskaitas įrašydavo tuos automobilių numerius, kurie būdavo nurodyti krovinio važtaraščiuose. Taip pat iš mokestinio ginčo bylos medžiagos mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėja nepateikė duomenų, jog prieš pradėdamas bendradarbiauti su Kontrahentais, buvo susipažinusi su jų vykdoma veikla, ar tokio masto metalo laužo kiekiai galėjo susidaryti iš Kontrahentų įprastinės veiklos, ar šie asmenys turėjo licencijas verstis metalo laužo supirkimo veikla, ar jie turėjo tokiai veiklai vykdyti reikalingus resursus – patalpas, darbuotojus, transporto priemones. Mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėja neįrodė tikrųjų ūkinių operacijų turinio, todėl padarė išvadą, kad pareiškėja turėjo žinoti, jog Kontrahentai dalyvavo sukčiavime PVM (I t., b. l. 53–74). MGK sprendimą iš esmės grindė Klaipėdos AVMI 2014 m. liepos 5 d. patikrinimo akte ir VMI 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendime nustatytomis aplinkybėmis ir pažymėjo, kad Kontrahentų veiklos vieta nerandama, Kontrahentai neturėjo veiklos licencijų, Kontrahentai neturėjo resursų veiklai vykdyti, remiamasi kitų teismų nustatytomis aplinkybėmis, kad Kontrahentai savo veikloje sukčiavo (MGK byla, I t., b. l. 54, 57, 60, 62). VMI sprendime iš esmės konstatavo, kad pareiškėja aplaidžiai žiūrėjo į metalo laužą tiekiančius asmenis. MGK sprendime iš esmės konstatavo, kad pareiškėja, naudodama Kontrahentų pateiktus krovinių vežimo važtaraščius, neįsitikinusi šių duomenų teisingumu, sąmoningai nesidomėjo, kokie asmenys ir kokių įmonių vardu pristato pareiškėjai prekes, t. y. aplaidžiai žiūrėjo į metalo laužą tiekiančius asmenis (MGK byla, VII t., b. l. 162–165). Konstatavo, kad mokestinio ginčo bylos duomenys nepatvirtina, kad ginčo operacijos įvyko būtent tarp pareiškėjos ir Kontrahentams atstovaujančių asmenų. Teigė, kad pareiškėja veikia metalo laužo supirkimo srityje, todėl žino, kad Kontrahentų veikla turi būti licencijuojama, manė, jog pareiškėja privalėjo įsitikinti, kad Kontrahentai turi būtinas veiklos licencijas ir galėjo sukaupti pareiškėjai parduotą metalo laužo kiekį (MGK byla, VII t., b. l. 162–165).

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju, siekiant paneigti teisę į PVM atskaitą, nepakanka teigti, kad metalo laužas buvo įsigytas iš galimai kitų nenustatytų asmenų, ir, remiantis tuo, daryti išvadą, kad pareiškėjos naudojami apskaitos duomenys yra klaidingi. Aplinkybė, kad neaišku, iš kokių tiekėjų Kontrahentai įgijo metalo laužą, dar nereiškia, kad metalo laužo Kontrahentai nebuvo įgiję ir negalėjo jų patiekti pareiškėjai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-1097/2009). Pažymėtina, kad mokestinio ginčo metu nustatyta, kad tam tikri Kontrahentai vykdė faktinę metalo laužo ir atliekų didmeninę prekybą (MGK byla, VII t., b. l. 148). MGK sprendime konstatavo, kad pareiškėja nesidomėjo, ar Kontrahentai turi reikiamas licencijas veiklai vykdyti. Vadovaujantis ESTT praktika, mokesčių administratoriui draudžiama atsisakyti mokesčių mokėtojui suteikti teisę atskaityti sumokėtą PVM vien dėl to, kad kontrahentas neturi prekybai reikalingų licencijų (ESTT 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimas byloje Nr. C-324/11). MGK sprendime taip pat konstatavo, kad pareiškėja nepatikrino, ar Kontrahentai turi reikiamas patalpas veiklai vykdyti, tačiau nekonkretizavo, kokiu būdu pareiškėja turėjo įsitikinti minėta aplinkybe. Pažymėtina, kad įmonė, užsiimanti komercine veikla, prekes gali laikyti ne nuosavose, tačiau išnuomotose patalpose, todėl neaišku, kokias priemones pareiškėjas turėjo taikyti, siekdamas patikrinti šias aplinkybes. Pagal ESTT praktiką mokesčių administratorius iš apmokestinamojo asmens, norinčio pasinaudoti teise į PVM atskaitą, negali reikalauti bendrai, pirma, tikrinti, ar sąskaitą faktūrą už prekes ir paslaugas, dėl kurių prašoma leisti pasinaudoti šia teise, išrašantis asmuo turi apmokestinamojo asmens statusą, taip pat atitinkamas prekes ir gali jas pristatyti ir vykdo savo pareigas deklaruoti bei mokėti PVM, kad užtikrintų, jog tiekėjai nedarytų pažeidimų ar nesukčiautų, ir, antra, turėti tai patvirtinančius dokumentus (ESTT 2012 m. birželio 21 d. sprendimas sujungtose bylose Nr. C-80/11 ir C-142/11). Iš mokestinio ginčo bylos duomenų matyti, kad Klaipėdos AVMI patikrinimo metu, be kita ko, nustatė, kad metalo laužas buvo svertas elektroninėmis svarstyklėmis, svėrimo rezultatai įforminti pareiškėjos vidaus dokumentuose (MGK byla, II t., b. l. 98–99, 103, 106, 117, 119, III t., b. l. 60, 63 66, 69, 73–83, IV t., b. l. 180, 182, 184, 187, 189, 191, 194, 197, V t., b. l. 2 ir kt.). Remiantis šiais duomenimis, Kontrahentai pareiškėjai išrašė PVM sąskaitas faktūras, kurios buvo pasirašytos Kontrahentų darbuotojų (įgaliotų asmenų) (MGK byla, II t., b. l. 94–95, 100, 102, 105, 118, 120, III t., b. l. 56, 59, 157–169, 126–139,  IV t., b. l. 178–179, 181, 183, 185–186, 193, 195–196, 199, V t., b. l. 3 ir kt.) arba patvirtinti įmonių antspaudais (MGK byla, IV t., b. l. 188, 190, 192, 198, 200, V t., b. l. 1 ir kt.). Pagal ESTT praktiką ūkio subjektas gali pasikliauti įgaliotų asmenų patvirtintais duomenimis (ESTT 2014 m. spalio 9 d. sprendimas byloje Nr. C-492/13). Iš mokestinio ginčo bylos duomenų taip pat matyti, kad pareiškėja turi duomenis apie patiektą metalo laužo kiekį (svorį) ir transporto priemones, kuriomis prekės buvo atgabentos pareiškėjai (MGK byla, I t., 145–147, 152–154, 156–157, 165–166, 168). MGK sprendime konstatavo, kad krovinių vežimo važtaraščiuose nurodyti Kontrahentų vežėjai faktiškai neteikė vežimo paslaugų (MGK byla, I t., b. l. 145–146, 148, 150). Pažymėtina, kad mokestinio ginčo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėja prekių pati neveždavo, jas atveždavo Kontrahentų samdyti vežėjai. Teismo vertinimu, šį aplinkybė nepagrindžia, kad pareiškėja galėjo žinoti, jog Kontrahentai veikia nesąžiningai PVM srityje. Pareiškėja taip pat pateikė mokesčių administratoriui duomenis, kad per vieną dieną yra atvežamas metalo laužas iš maždaug 50 tiekėjų (MGK byla, VII t., b. l. 133). Atsižvelgdamas į tai, teismas sutinka su pareiškėjos argumentais dėl to, kad reikalavimas tikrinti kiekvieną vežėją tokiu būdu, kokį nurodo mokesčių administratorius, būtų neproporcinga priemonė.

Mokesčių administratorius, konstatuodamas pareiškėjos nesąžiningumą, iš esmės jį grindė pareiškėjos nepakankamu atidumu – pareiškėja netikrino Kontrahentų veiklos, nesidomėjo, ar metalo laužas gali susidaryti Kontrahentų veikloje, netikrino, ar Kontrahentai turi licencijas verstis metalo laužo prekyba, netikrino, ar Kontrahentai iš tikrųjų yra sudarę transportavimo sutartis su vežėjais. Inspekcija atsiliepime taip pat pažymėjo, kad pareiškėjos atliekama formali Kontrahentų patikra nesudarė pagrindo pareiškėjai įsitikinti Kontrahentų patikimumu (II t., b. l. 60). Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad mokestinis ginčas vyksta 9 metus, per šį laikotarpį mokesčių administratorius rinko informaciją, tačiau nenustatė, iš kokių asmenų Kontrahentai gavo metalo laužą. Pažymėtina, kad ūkio subjektai tarpusavio santykiuose veikia, vadovaudamiesi lygiateisiškumo principu, ūkio subjektas neturi galimybių atlikti operatyvinį kito ūkio subjekto patikrinimą. Byloje nėra įrodymų, kurie sudarytų pagrindą manyti, kad pareiškėja, 2005 m. netgi atlikusi veiksmus, kuriuos ji, mokesčių administratoriaus ir MGK nuomone, privalėjo atlikti, t. y. patikrinti, ar Kontrahentai turi visas reikalingas licencijas verstis metalo laužo prekyba, patikrinti, kiek faktiškai Kontrahentai galėjo sukaupti metalo laužo savo veikloje sandorių sudarymo metu, būtų galėjusi nustatyti, jog Kontrahentai sukčiauja PVM.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad sukčiavimas, pasireiškiantis dokumentų klastojimu, neteisingų duomenų į juos įrašymu ir pan., atima arba ženkliai sumažina kito asmens galimybes suprasti apie jo atžvilgiu sukčiaujančio asmens tikrąją veiklą bei ketinimus, nes tokia veika – sukčiavimas, yra susijęs su intelektualiu kito asmens klaidinimu, tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimu, sudarant įvaizdį, kad tokios aplinkybės realiai egzistuoja (2009 m. spalio 19 d. sprendimas Nr. A438-1097/2009). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, jog pagal ESTT praktiką ūkio subjektai, ėmęsi atsargos priemonių, kurių iš jų gali būti pagrįstai reikalaujama, kad būtų užtikrinta, jog jų sandoriai nėra įtraukti į sukčiavimą PVM srityje ar kitokį sukčiavimą, privalo turėti galimybę pasikliauti šių sandorių teisėtumu be rizikos prarasti savo teisę atskaityti sumokėtą pirkimo PVM (ESTT 2012 m. birželio 21 d. sprendimas sujungtose bylose Nr. C-80/11 ir C-142/11). Pagal ESTT praktiką sandoriai, kurie patys nėra sukčiavimas PVM, yra mokesčių mokėtojo ekonominė veikla, jeigu ji atitinka objektyvius kriterijus, neatsižvelgiant į kito nei atitinkamas apmokestinamasis asmuo toje pačioje tiekimų grandinėje dalyvaujančio ūkio subjekto ketinimus ir (arba) galimą kito šio tiekimų grandinės dalimi esančio sandorio, ankstesnio arba vėlesnio nei minėto mokesčių mokėtojo įvykdytasis, sukčiaujamąjį pobūdį, apie kurį šis apmokestinamasis asmuo nežinojo ir neturėjo žinoti. Mokesčių mokėtojo teisei atskaityti sumokėtą pirkimo PVM taip pat negali turėti įtakos aplinkybė, jog tiekimų grandinėje, kuriai priklauso šie sandoriai, šiam apmokestinamajam asmeniui nežinant ar neturint žinoti, kitas sandoris, ankstesnis ar vėlesnis nei jo įvykdytasis, yra sukčiavimas PVM. Kaip yra pažymėjęs ESTT, atsakomybės be kaltės nustatymas viršytų tai, kas būtina siekiant apsaugoti valstybės iždo teises (ESTT 2006 m. gegužės 11 d. sprendimas byloje Nr. C-384/04, ESTT 2008 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Nr. C-271/06).

Pažymėtina, kad mokestinio ginčo medžiaga nepaneigia, jog tarp pareiškėjos ir Kontrahentų atlikti sandoriai, nurodyti PVM sąskaitose faktūrose, įvyko, metalo laužas buvo pasvertas, už jį buvo atsiskaityta, t. y. pareiškėja patyrė realias sąnaudas. Taip pat mokestinio ginčo metu nustatyta, jog atsiskaitymai su Kontrahentais vyko tiek grynaisiais pinigais – kasos pajamų orderius pasirašydavo Kontrahentų darbuotojai, tiek bankiniais pervedimais. Mokestinio ginčo metu nenustatyta, kad ginčo sandoriai vyko nekomercinėmis sąlygomis, buvo taikomos pareiškėjos komercinėje veikloje neįprastos metalo laužo supirkimo ir įforminimo priemonės ar kitos aplinkybės, galėjusios vienareikšmiškai patvirtinti, jog pareiškėja žinojo ar turėjo žinoti, kad Kontrahentai sukčiauja PVM srityje.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes ir esamus įrodymus teismas nematė pagrindo manyti, kad pareiškėja, vykdydama ūkinę-komercinę veiklą, galėjo nustatyti, jog Kontrahentai veikė nesąžiningai, t. y. sukčiavo PVM srityje, o tuo pačiu žinojo ar galėjo žinoti apie nesąžiningą Kontrahentų veiklą. Mokestinio ginčo metu nustatytos išsamios aplinkybės, susijusios su Kontrahentų nesąžiningais veiksmais PVM srityje, tačiau pareiškėjos veiksmai, kurie, mokesčių administratoriaus ir MGK nuomone, buvo nepakankami, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste negali būti pagrindas pripažinti pareiškėją nesąžininga, t. y. žinojusia ar turėjusia žinoti, kad dalyvauja Kontrahentų sukčiavime PVM srityje.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo paneigti pareiškėjos teisę į PVM atskaitą dėl ūkinių operacijų su Kontrahentais, nes nenustatyta, kad ūkinės operacijos realiai neįvyko, taip pat nenustatyta, kad pareiškėja žinojo arba galėjo žinoti apie Kontrahentų vykdomą nesąžiningą veiklą PVM srityje. Byloje neginčijama, kad pareiškėja, siekdama pasinaudoti teise į PVM atskaitą, yra apmokestinamasis asmuo, ir kad prekės, kurios buvo įgytos pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras, siekiant pagrįsti šią teisę, buvo realiai įgytos bei panaudotos tolesnėje PVM apmokestinamoje veikloje. Mokesčių administratorius taip pat neginčija, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodyti visi pagal teisės aktų reikalavimus reikalingi duomenys. Taigi nustatytos tiek materialiosios, tiek formaliosios sąlygos pareiškėjo teisei į PVM atskaitą. Todėl nekonstatavus, kad pareiškėja žinojo ar turėjo žinoti apie Kontrahentų nesąžiningus veiksmus PVM srityje, nėra pagrindo pritaikyti MGK sprendime nustatytą sankciją neleisti pareiškėjai atskaityti 339 672 Lt pirkimo PVM už jo įsigytą metalo laužą, kurį laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2005 m. sausio 31 d. patiekė Kontrahentai.

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes ir remdamasis teismo sprendime išdėstytais motyvais, teismas darė išvadą, kad MGK 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. S-246(7-214/2014) dalis, kuria patvirtintas VMI 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimas Nr. 69-108, yra naikintina. Taip pat naikintini VMI 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimas Nr. 69-108 ir Klaipėdos AVMI 2014 m. liepos 5 d. sprendimas Nr. FR0682-403.

 

IV.

 

Atsakovė VMI (toliau – ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde pažymi, kad teismas neturėjo remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 n. spalio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1097/2009, nes minėtos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nesutampa. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyti ar žinomi kiti subjektai, kurie realiai tiekė metalo laužą pareiškėjai, byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų apgauta dėl Kontrahentų atstovų vykdomo sukčiavimo.

Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-705/2013 išaiškinta nesąžiningumo ir piktnaudžiavimo koncepcija. Pažymi, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėja negalėjo žinoti, kad Kontrahentai veikė nesąžiningai.

UAB „Dzetas“ legaliai negalėjo verstis skirtų realizuoti netauriųjų metalų laužo ir atliekų supirkimo veikla. UAB „Dzetas“ nurodė, kad metalo laužo tiekėjai buvo UAB „Seikonas“ ir UAB „Myxum“, tačiau mokesčių administratorius nustatė, kad minėtos įmonės realiai metalo laužo netiekė. Be to, įmonė neturėjo reikiamų materialinių bei žmogiškųjų resursų tam, kad būtų galima vykdyti metalo laužo veiklą. UAB „Dzetas“ direktorė pripažinta padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 202 straipsnio 1 dalyje, 223 straipsnio 1 dalyje. UAB „Dzetas“ tiekėjai nedeklaravo PVM ir jo nesumokėjo į biudžetą. Taigi UAB „Dzetas“ realios ūkinės veiklos nevykdė, o buvo naudojama kaip priedanga neteisėtai veiklai. Tai, kad UAB „Dzetas“ buvo naudojama neteisėtai veiklai, yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1041/2010. Taigi pareiškėja, būdama atidi ir rūpestinga, turėjo pasidomėti, kokiu būdu jai pristatytos ginčo prekės. Šiuo atveju iš pateiktų dokumentų neįmanoma nustatyti, kad būtent UAB „Dzetas“ atstovai būtų organizavę šių prekių gabenimą, jas pristatę pareiškėjai, o kai kuriais atvejais didelis kiekis metalo gabentas lengvuoju automobiliu. Toks neatitikimas turėjo būti pastebėtas priimant krovinį. Be to, pareiškėja nesidomėjo, ar UAB „Dzetas“ teisėtai verčiasi metalo laužo perpardavimo veikla. Nenustatyta, kad pareiškėja, sudarydama sutartį su tiekėju, būtų apsilankiusi jo patalpose, pasidomėjusi įmonės veiklos pobūdžiu, ar įmonė turi resursų metalo laužo supirkimo veiklai vykdyti, ar turi tam reikalingas licencijas. Todėl VMI padarė išvadą, jog ūkinės operacijos tarp pareiškėjos ir UAB „Dzetas“ nevyko.

Dėl sandorių su UAB „Transgina“ pažymi, kad nenustatyta, jog pareiškėja sudarydama sandorį būtų apsilankiusi jos patalpose, pasidomėjusi įmonės veiklos pobūdžiu, ar įmonė turi resursų metalo laužo supirkimo veiklai vykdyti, ar turi tam reikalingas licencijas. Pareiškėja nepatikrino krovinį gabenusios transporto priemonės numerio su užrašytuoju važtaraštyje ir neįsitikino, ar dokumentuose nurodytos aplinkybės atitinka faktinę situaciją. Taigi pareiškėja privalėjo pasidomėti, kokiu būdu pristatytos ginčo prekės. Tai, kad UAB „Transgina“ buvo naudojama neteisėtai veiklai, yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1041/2010. Todėl VMI pagrįstai pripažino, kad ūkinės operacijos tarp pareiškėjos ir UAB „Transgina“ nevyko.

Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu UAB „Templansa“ pripažinta kalta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir nuspręsta skirti juridinio asmens likvidavimo bausmę. Pareiškėja nepateikė jokių tiesioginių įrodymų, kad ginčo prekes gavo iš UAB „Templansa“, nepateikta rašytinė sutartis, nors ginčo sumos yra didelės. Nėra duomenų, kad pareiškėja susitiko su kontrahento atstovais, patikrino prekių tiekimą organizuojančių asmenų tapatybę, ar jie turi įgaliojimus veikti įmonės vardu, domėjosi, ar įmonė turi pakankamai resursų vykdyti metalo laužo tiekimo veiklą. Be to, nežinomos prekių pristatymo aplinkybės. Taigi pareiškėja, kaip atidus ir rūpestingas verslo subjektas, privalėjo pasidomėti, kokiu būdu pristatytos ginčo prekės. Atsižvelgdama į tai, VMI pagrįstai padarė išvadą, kad ūkinės operacijos tarp UAB „Templansa“ ir pareiškėjos nevyko.

Mokestinio tyrimo metu nustatyta, kad VšĮ „Mūsų kartos darbai“ pažeidė PVMĮ 64 straipsnio nuostatas, mokestinio tyrimo dėl PVM metu nustatyta žala valstybės biudžetui. Nustatyta, kad VšĮ „Mūsų kartos darbai“ veiklos nevykdė, realaus prekių įsigijimo ir pardavimo kitoms įmonėms nebuvo, PVM sąskaitose faktūrose nurodytos tikrovės neatitinkančios operacijos. Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu VšĮ „Mūsų kartos darbai“ pripažinta kalta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nuspręsta skirti juridinio asmens likvidavimo bausmę.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. sausio 12 d. baudžiamuoju įsakymu UAB „Piastras“ direktorius A. S. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje. Nenustatyta jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjas įsigijo prekes iš UAB „Piastras“. Nepateikta duomenų, kad pareiškėja buvo susitikusi su kontrahento atstovais, patikrino prekių tiekimą organizuojančių asmenų tapatybę, ar jie turi įgaliojimus veikti įmonės vardu, domėjosi, ar įmonė turi pakankamai resursų vykdyti metalo laužo tiekimo veiklą, be to, nežinomos prekių pristatymo aplinkybės. Todėl nėra pagrindo pareiškėją šių ūkinių operacijų metu laikyti sąžininga, kadangi ūkinių operacijų vykimo metu nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, nepasidomėjo, ar UAB „Piastras“ turi licenciją vykdyti metalo laužo supirkimo veiklą, ar įmonė turi resursų vykdyti tokią veiklą. Todėl VMI padarė pagrįstą išvadą, kad ūkinės operacijos tarp UAB „Piastras“ ir pareiškėjos nevyko.

UAB „PMP“ patikrinimo metu įvertinus surinktą informaciją konstatuota, kad UAB „PMP“ buvo naudojama kaip priedanga neteisėtai veiklai, specialios apskaitos dokumentais buvo siekiama įteisinti iš anksto suplanuotus realiai neįvykusius sandorius. Nenustatyta jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėja įsigijo prekes iš UAB „PMP“, nepateikiama įrodymų, kad pareiškėja buvo susitikusi su kontrahento atstovais, patikrino prekių tiekimą organizuojančių asmenų tapatybę, ar jie turi įgaliojimus veikti įmonės vardu, domėjosi, ar įmonė turi pakankamai resursų vykdyti metalo laužo tiekimo veiklą, be to, nežinomos prekių pristatymo aplinkybės. Taigi pareiškėja, kaip atidus ir rūpestingas verslo subjektas, privalėjo pasidomėti, kokiu būdu pristatytos ginčo prekės. Todėl VMI padarė pagrįstą išvadą, kad ūkinės operacijos tarp UAB „Piastras“ ir pareiškėjos nevyko.

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžiu UAB „Mikronitas“ direktorius Ž. V. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje. Taip pat paskirta UAB „Mikronitas“ likvidavimo bausmė. Įvertinusi patikrinimo metu nustatytus duomenis, VMI padarė išvadą, kad UAB „Mikronitas“ jokios realios ekonominės veiklos nevykdė, todėl pridėtinė vertė nebuvo sukurta ir realizuota. Pareiškėja nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, nepasidomėjo, kas atstovauja jos kontrahentui ūkinių operacijų metu, ar šie asmenys turi įgaliojimus veikti kontrahentų vardu. Nenustatyta, kad pareiškėja domėjosi UAB „Mikronitas“ galimybėmis tiekti ginčo prekes, ar įmonė turėjo licenciją. Taigi šios aplinkybės neleidžia teigti, kad pareiškėja buvo sąžininga ir galėjo žinoti, kad dalyvauja sandoryje, įtrauktame į sukčiavimą PVM. Todėl VMI padarė pagrįstą išvadą, kad ūkinės operacijos tarp UAB „Mikronitas“ ir pareiškėjos nevyko.

Pažymi, kad priimant metalo laužą į krovinio važtaraščius įmonės darbuotojai žiūrėjo formaliai, t. y. nesutikrino, ar juose įrašyti duomenys atitiko faktiškus mašinų ir įmonės vežėjos duomenis, nenustatė įmones atstovavusių asmenų tapatybės, kas būtų suteikę galimybę įsitikinti teisėtu metalo laužo tiekėjo atstovavimu. Pareiškėja sąmoningai nesidomėjo, kokie asmenys ir kokių įmonių vardu pristato pareiškėjai prekes, t. y. aplaidžiai žiūrėjo į metalo laužą teikiančius asmenis. Pareiškėja, pildydama vidinius dokumentus, nepasirūpino patikrinti, ar juose įrašomi duomenys atspindi realią situaciją.

 

Atsakovė uždaroji akcinė bendrovė „Kuusakoski“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Atsiliepime pažymi, kad aplinkybė, kad šiame mokestiniame ginče nėra nustatyti ar žinomi kiti subjektai, kurie realiai tiekė metalo laužą pareiškėjai, nesudaro pagrindo apriboti pareiškėjos teisės į PVM atskaitą. Tai tik patvirtina faktą, kad pareiškėja sandorių sudarymo metu negalėjo nustatyti, kad pareiškėjos Kontrahentai sukčiauja PVM. Atkreipia dėmesį, kad šiame mokestiniame ginče nėra ginčijamas pareiškėjos Kontrahentų galimo sukčiavimo faktas. Tačiau nurodytose bylose nebuvo įrodyta, kad pareiškėjos Kontrahentai sukčiavo sandoriuose, kuriuos sudarė su pareiškėja. Mano, jog teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-705/2013, nes bylų aplinkybės yra panašios.

Akcentuoja, kad aplinkybė, jog apskaitos dokumentuose atvaizduotas prekes pareiškėjai patiekė ne PVM sąskaitose faktūrose nurodyti subjektai pati savaime nėra pakankama, kad būtų apribota teisė į pirkimo PVM atskaitą. Pareiškėjos vertinimu, vertinant jos sąžiningumą, MGK sprendime nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos, kaip įrodančios pareiškėjos nesąžiningumą. Remiasi ESTT praktika, kurioje yra nurodyta, kokiais mokesčių mokėtojo veiksmais negali būti grindžiamas jo nesąžiningumas (ESTT sprendimas sujungtose bylose C-80/11 ir C-142/11 Mahageben ir David, byloje C-492/13 Traum EOOD). Be to, pažymi, kad aplinkybė, jog ginčo Kontrahentai vykdo neteisėtą veiklą ir galimai sukčiauja PVM srityje, paaiškėjo tik mokesčių administratoriui pareiškėjos atžvilgiu pradėjus taikyti kontrolės veiksmus arba jau prasidėjusio mokestinio patikrinimo metu. Akcentuoja, jog pareiškėja sandoriuose su Kontrahentais veikė rūpestingai, ėmėsi priemonių, kurias ji pati laikė protingomis ir pakankamomis.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

V.

 

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skunde nurodė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, bei atsižvelgusi į tai, kad pareiškėja dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, sprendžia, jog žodiniam bylos nagrinėjimui būtinumo nekyla. Byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Ginčas yra kilęs dėl pareiškėjos teisės atskaityti 339 672 Lt pirkimo PVM už pareiškėjos įsigytą metalo laužą, kurį laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2005 m. sausio 31 d. patiekė septyni kontrahentai, t. y. UAB „Dzetas“, UAB „Piastras“, UAB „Transgina“, UAB „PMP“, UAB „Templansa“, VšĮ „Mūsų kartos darbai“ ir UAB „Mikronitas“.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs mokestinio ginčo bylos duomenis nustatė, kad metalo laužas buvo svertas elektroninėmis svarstyklėmis, svėrimo rezultatai įforminti pareiškėjos vidaus dokumentuose (MGK byla, t. 2, b. l. 98–99, 103, 106, 117, 119, t. 3, 60, 63 66, 69, 73–83, t. 4, b. l. 180, 182, 184, 187, 189, 191, 194, 197, t. 5, b. l. 2 ir kt.). Remiantis šiais duomenimis, Kontrahentai pareiškėjai išrašė PVM sąskaitas faktūras, kurios buvo pasirašytos Kontrahentų darbuotojų (įgaliotų asmenų) (MGK byla, t. 2, b. l. 94–95, 100, 102, 105, 118, 120, t. 3, b. l. 56, 59, 157–169, 126–139 t. 4, b. l. 178–179, 181, 183, 185–186, 193, 195–196, 199, t. 5, b. l. 3 ir kt.) arba patvirtinti įmonių antspaudais (MGK byla, t. 4, b. l. 188, 190, 192, 198, 200, t. 5, b. l. 1 ir kt.). Iš mokestinio ginčo bylos duomenų taip pat matyti, kad pareiškėja turi duomenis apie patiektą metalo laužo kiekį (svorį) ir transporto priemones, kuriomis prekės buvo atgabentos pareiškėjai (MGK byla, t. 1, 145–147, 152–154, 156–157, 165–166, 168).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs mokestinio ginčo bylos duomenis padarė išvadas, kad mokestinio ginčo medžiaga nepaneigia, jog tarp pareiškėjos ir Kontrahentų atlikti sandoriai, nurodyti PVM sąskaitose faktūrose, įvyko, metalo laužas buvo pasvertas, už jį buvo atsiskaityta, t. y. pareiškėja patyrė realias sąnaudas. Taip pat mokestinio ginčo metu nustatyta, jog atsiskaitymai su Kontrahentais vyko tiek grynaisiais pinigais – kasos pajamų orderius pasirašydavo Kontrahentų darbuotojai, tiek bankiniais pervedimais.

 

VI.

 

Dėl teisės į PVM atskaitą atsiradimo sąlygų

 

Siekiant užtikrinti Europos Sąjungos vidaus rinkos funkcionavimą, apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu tvarka buvo harmonizuota Europos Sąjungos teise, įvedant bendrą PVM sistemą. Tokios harmonizacijos pagrindu tapo 1977 m. gegužės 17 d. Šeštoji Tarybos direktyva dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (toliau – ir Šeštoji direktyva) bei vėliau Šeštąją direktyvą pakeitusi 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir Direktyva 2006/112/EB). Šeštosios direktyvos, vėliau Direktyvos 2006/112/EB nuostatos įgyvendintos Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme.

PVMĮ 58 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 straipsnio 1 dalies 3 punktas (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 straipsnių redakcija) nustato materialiąsias teisės į atskaitą atsiradimo sąlygas, būtent įtvirtina, kad teise į atskaitą  gali pasinaudoti: 1) apmokestinamasis asmuo; 2) prekės ar paslaugos, kurių įsigijimo PVM siekiama įtraukti į atskaitą, turi būti naudojamos apmokestinamojo asmens mokėtojo veikloje (vykdant apmokestinamąjį prekių tiekimą ar paslaugų teikimą); 3) įsigytos prekės ar paslaugos turi būti patiektos ar suteiktos kito apmokestinamojo asmens.

PVMĮ 64 straipsnio 1 dalis (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 straipsnio redakcija) nustato teisės į atskaitą atsiradimo formaliąją sąlygą, būtent įtvirtina, kad pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi PVM sąskaitą faktūrą, kuri atitinka PVMĮ 80 straipsnio 1 dalies (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 straipsnio redakcija) reikalavimus. Sąskaitoje faktūroje turi būti nurodyti, be kita ko, tokie prekių tiekėjo ar paslaugų teikėjo duomenys: PVM mokėtojo kodas, pavadinimas arba vardas, pavardė ir buveinė. Sąskaitoje faktūroje turi būti nurodyti, be kita ko, tokie tiekiamų prekių ar teikiamų paslaugų duomenys: pavadinimas, tiekiamos prekės paslaugos vieneto kaina (be PVM), tiekiamų prekių arba teikiamų paslaugų, apmokestinamų taikant vienodą tarifą, apmokestinamoji vertė, PVM tarifas, PVM suma nacionaline valiuta, t. y. prekių duomenys, leidžiantys nustatyti prekių kiekį bei rūšį.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja UAB „Kuusakoski“, kuri nori pasinaudoti teise į atskaitą, turi apmokestinamojo asmens, kaip tai suprantama pagal PVMĮ ir Šeštąją direktyvą, statusą, pareiškėja faktiškai gavo prekes – metalo laužą, kuris nurodytas UAB „Dzetas“, UAB „Piastras“, UAB „Transgina“, UAB „PMP“, UAB „Templansa“, VšĮ „Mūsų kartos darbai“, UAB „Mikronitas“ išrašytose sąskaitose faktūrose, pareiškėja UAB „Kuusakoski“ už prekes sumokėjo ir šias prekes naudojo PVM apmokestinamajai veiklai.

Mokesčių administratorius neginčijo minėtų aplinkybių, t. y. neginčijo, kad nagrinėjamoje byloje yra PVMĮ įtvirtintos materialiosios ir formaliosios sąlygos, kurioms esant PVMĮ normos, aiškinant jas kartu su Šeštosios direktyvos nuostatomis, įtvirtino mokesčio mokėtojo teisę į PVM atskaitą, būtent teisę atskaityti prekių pirkimo PVM.

Mokesčių administratoriaus sprendimas, kuriuo yra neigiama mokesčio mokėtojo teisė į atskaitą, be kita ko, yra paremtas aplinkybėmis, kurios, mokesčių administratoriaus tvirtinimu, kelia abejonių dėl apmokestinamųjų asmenų, iš kurių pareiškėja įsigijo prekes. Būtent mokesčių administratorius nurodo, kad sąskaitose faktūrose nurodyti sandoriai nesuteikia teisės į sumokėto pirkimo PVM atskaitą, nes UAB „Dzetas“, UAB „Piastras“, UAB „Transgina“, UAB „PMP“, UAB „Templansa“, VšĮ „Mūsų kartos darbai“, UAB „Mikronitas“ išrašę sąskaitas faktūras neturėjo leidimo verstis skirtų realizuoti netauriųjų metalų laužo ir atliekų supirkimo veikla, be to, yra abejonių dėl minėtų įmonių pajėgumų vykdyti ekonominę veiklą, nenustatyti tikrieji prekių tiekėjai. Dėl minėtų aplinkybių mokesčių administratorius darė išvadą, kad nebuvo ginčijamų tiekimų, t. y. jie įvyko kitomis aplinkybėmis negu yra nurodoma sąskaitose faktūrose.

ESTT 2015 m. spalio 22 d. sprendime byloje PPUH Stehcemp C-277/14 pažymėjo, kad „apmokestinamojo asmens“ sąvoka apibrėžta plačiai, remiantis faktinėmis aplinkybėmis. Pagal Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 1 ir 2 dalis apmokestinamasis asmuo – tai bet kuris asmuo, savarankiškai vykdantis gamintojų, prekiautojų ir kitų paslaugas teikiančių asmenų veiklą, nesvarbu, koks tos veiklos tikslas ar rezultatas (Sprendimo 34 p.). ESTT Sprendime byloje PPUH Stehcemp C-277/14 aplinkybes dėl galimumo vykdyti ekonominę veiklą (dėl įmonės prastos buveinės, transportavimo, sandėliavimo sąlygų nebuvimo), galimybės susisiekti su tiekėjo atstovais nebuvimo, vertino kaip nepaneigiančias apmokestinamojo asmens statuso ir vykdytos ekonominės veiklos.

ESTT 2015 m. spalio 22 d. Sprendime byloje PPUH Stehcemp C-277/14 pažymėjo, kad iš Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 1 ir 2 dalių neišplaukia, kad apmokestinamojo asmens statusas priklausytų nuo kokio nors administracijos išduoto leidimo ar licencijos siekiant vykdyti ekonominę veiklą (Sprendimo Tóth, C324/11 30 p.) (Sprendimo 37 p.).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas įvertinęs mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus, pagrįstai sprendė, kad mokesčių administratoriaus nurodomos abejonės dėl apmokestinamųjų asmenų, iš kurių pareiškėja įsigijo prekes, būtent dėl jų galimumo vykdyti ekonominę veiklą (dėl įmonės prastos buveinės, transportavimo, sandėliavimo sąlygų nebuvimo, pakankamo skaičiaus darbuotojų nebuvimo), galimybės susisiekti su tiekėjo atstovais nebuvimo, reikalingos licencijos verstis tam tikra veikla neturėjimas nepaneigia tiekėjų apmokestinamojo asmens statuso buvimo ir vykdytos ekonominės veiklos. Todėl pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai sprendė, kad byloje yra materialiosios ir formaliosios teisės į PVM atskaitą pripažinimo sąlygos.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas įvertinęs mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus, pagrįstai sprendė, kad mokesčių administratoriaus nurodomos aplinkybės dėl to, kad prekių tiekėjai nesumokės mokesčio, nesudaro pagrindo paneigti mokesčio mokėtojo teisės į PVM atskaitą. ESTT savo praktikoje yra nurodęs, kad klausimas, ar už ankstesnius arba vėlesnius atitinkamų prekių pardavimo sandorius mokėtinas PVM buvo sumokėtas valstybės iždui (sumokėtas į valstybės biudžetą), neturi įtakos apmokestinamojo asmens teisei atskaityti sumokėtą pirkimo PVM. ESTT padarė minėtas išvadas dėl mokesčio sumokėjimo reikšmės, nagrinėjęs klausimą dėl galimybės atskaityti PVM pagal sąskaitą faktūrą, pateiktą subjekto, neturinčio teisės ją pateikti (pvz., neįregistruoto PVM mokėtoju) (2006 m. sausio 12 d. Sprendimas sujungtose bylose Optigen Ltd, Fulcrum Electronics Ltd ir Bond House Systems Ltd, C-354/03, C-355/03 ir C-484/03, 52-54 p.).

ESTT 2015 m. spalio 22 d. Sprendime byloje PPUH Stehcemp C-277/14 taip pat sprendė, kad tiekėjo galimas neturėjimas teisės teisėtai disponuoti prekėmis, negali paneigti šių prekių tiekimo, kai prekės faktiškai perduotos pirkėjui, kuris jas naudojo savo apmokestinamiesiems sandoriams (44 p.).

Apeliantės argumentas dėl tiekėjų galimo neturėjimo teisės teisėtai disponuoti prekėmis (nenustatymo asmenų, iš kurių jie įgijo prekes) nesudaro pagrindo tvirtinti, kad tiekimas neįvyko ir dėl to nėra sąlygų pripažinti teisės į PVM atskaitą. Be to, kitų asmenų nustatymo ar nenustatymo faktas nekeičia vertinimo dėl teisės disponuoti turtu perdavimo pirkėjui, todėl nekeičia ir išvadų dėl to, ar įvyko tiekimas toks, kaip jis yra apibrėžiamas PVMĮ 4 straipsnio 1 dalyje.  

Dėl nurodytų motyvų, pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi nagrinėjamoje byloje teismo precedentu, kurio aplinkybės yra panašios kaip ir nagrinėjamoje byloje – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 19 d. sprendimu byloje Nr. A-438-1097/2009. Šiame sprendime yra konstatuota, kad kai nustatoma, jog prekės ir/ar paslaugos pirkėjui realiai buvo suteiktos (ūkinės operacijos realiai įvyko), už kurias pirkėjas sumokėjo  atitinkamas pridėtinės vertės mokesčio sumas, tačiau nustatoma, jog šias prekes ir/ar paslaugas pirkėjui suteikė ne PVM sąskaitose faktūrose nurodyti subjektai, o kiti subjektai, kurie yra nustatomi ir/ar žinomi, ši aplinkybė pati savaime nėra pakankama nesuteikti pirkėjui teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą. Tai  gali  būti padaryta, kai nustatoma, kad pirkėjas žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą pridėtinės vertės mokesčiu įtrauktame sandoryje ir priklausomai nuo šios aplinkybės nustatymo, turi būti sprendžiamas teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą klausimas.

Pažymėtina, kad neteisingi ir nesusiję su nagrinėjama byla yra apeliantės motyvai, jog nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomas MAĮ 10 straipsnis. Mokesčių administratorius pasisakydamas dėl materialiųjų ir formaliųjų sąlygų suteikti teisę į atskaitą buvimo nurodo, kad turi būti taikomas turinio viršenybės prieš formą principas. Turinio viršenybės prieš formą principas yra taikytinas, kai yra sprendžiama dėl mokesčio mokėtojo piktnaudžiavimo teise (kai nustatoma, kad ūkinės operacijos nevyko). Nagrinėjam atveju nustatyta, kad buvo įrodinėjamas (kaip ir galėjo būti įrodinėjamas pagal bylos aplinkybes) mokesčio mokėtojo nesąžiningumas dalyvaujant ūkinėse operacijose, kurios realiai vyko.

 

VII.

 

Dėl teisės į PVM atskaitą ribojimo sąlygų

 

Teisė į PVM atskaitą atsiranda esant minėtoms teisės aktuose nustatytoms sąlygoms, įtvirtintoms Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme, kuriuo yra įgyvendintos Šeštosios direktyvos bei ją pakeitusios Direktyvos 2006/112/EB nuostatos. Mokesčių mokėtojams įgyvendinant savo pagrindinę ir svarbiausią teisę – teisę atskaityti PVM, praktikoje atsiranda situacijos, kai sprendžiama, ar teisė į atskaitą įgyvendinama tinkamai. Nacionaliniai teisės aktai tiesiogiai neįtvirtina sąlygų (atvejų, aplinkybių), kurioms esant apmokestinamojo asmens teisė į PVM atskaitą gali būti ribojama. Todėl apibrėžiant (nustatant) tokias sąlygas, remiantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio 3 dalimi ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, būtina vadovautis Šeštosios direktyvos, Direktyvos 2006/112/EB nuostatomis, tikslais ir juos aiškinant Teisingumo Teismo suformuotomis taisyklėmis.

ESTT praktikoje viena iš teisės į PVM atskaitą ribojimo sąlygų yra pripažįstamas apmokestinamojo asmens žinojimas, kad jis dalyvauja sukčiavime arba jo paties dalyvavimas sukčiavime. Mokesčių administratorius, neigdamas pareiškėjos teisę į atskaitą, nurodo, kad pareiškėja žinojo arba turėjo žinoti, kad, pirkdamas metalo laužą, dalyvauja sukčiavime.

ESTT praktikoje yra pažymima, kad kova su galimu sukčiavimu, mokesčių vengimu ir piktnaudžiavimu yra Šeštojoje direktyvoje pripažintas ir ja siekiamas tikslas. Todėl nacionalinės institucijos ir teismai turi atsisakyti suteikti teisę į atskaitą, jei atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatyta, kad šia teise remiamasi sukčiaujant ar piktnaudžiaujant (Sprendimo Bonik, C285/11, 35 ir 37 p., Sprendimo Maks Pen, C18/13, 26 p.). Taip yra tokiu atveju, kai apmokestinamasis asmuo pats sukčiauja mokesčių srityje, taip pat tada, kai apmokestinamasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydamas prekių ar paslaugų dalyvavo su sukčiavimu PVM srityje susijusiame sandoryje. Taigi tokiomis aplinkybėmis jis turi būti laikomas dalyvaujančiu sukčiaujant, neatsižvelgiant į tai, ar perparduodamas šias prekes arba panaudodamas paslaugas savo apmokestinamiesiems pardavimo sandoriams jis gauna naudos (Sprendimo Bonik, C285/11, 38 ir 39 p., Sprendimo Maks Pen, C18/13, 27 p.). Tačiau kai įvykdytos Šeštojoje direktyvoje numatytos materialiosios ir formaliosios sąlygos, kad atsirastų teisė į atskaitą ir būtų galima ja pasinaudoti, su šioje direktyvoje numatyta teisės į atskaitą sistema nesuderinama taikyti sankciją atsisakant suteikti šią teisę apmokestinamajam asmeniui, kuris nežinojo ir negalėjo žinoti, jog atitinkamas sandoris susijęs su tiekėjo atliekamu sukčiavimu ar kad kitas ankstesnis ar vėlesnis nei šio apmokestinamojo asmens sudaromas sandoris, kuris yra tiekimo grandinės dalis, susijęs su sukčiavimu PVM srityje (Sprendimo Optigen ir kt., C354/03, C355/03 ir C484/03, 51, 52 ir 55 p.; Sprendimo Kittel ir Recolta Recycling, C439/04 ir C440/04, 44–46 ir 60 p . ir Sprendimo Mahagében ir D?vid, C80/11 et C142/11 44, 45 ir 47 p.) (Sprendimo byloje PPUH Stehcemp C-277/14 47-49 p.).

Mokesčių administratorius, priimdamas administracinį sprendimą dėl mokesčio apskaičiavimo teisingumo, kuriuo konkrečioje byloje paneigiama PVM mokėtojo teisė į atskaitą dėl tariamo apmokestinamojo asmens nesąžiningumo, privalo surinkti įrodymus, kad apmokestinamasis asmuo pats sukčiavo mokesčių srityje arba apmokestinamasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydamas prekių ar paslaugų dalyvavo su sukčiavimu PVM srityje susijusiame sandoryje. Mokesčių administratoriui surinkus minėtus faktinius duomenis galima pripažinti, kad institucija pagal MAĮ 67 straipsnį tinkamai vykdė savo pareigą pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio sumas.

Nagrinėjamoje byloje mokesčių administratorius, tvirtina, kad apmokestinamasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydamas prekes dalyvavo su sukčiavimu PVM srityje susijusiuose sandoriuose, be kita ko, remiasi įsiteisėjusiais teismo procesiniais sprendimais, kuriais pareiškėjos Kontrahentų darbuotojai ar Kontrahentai yra nuteisti už nusikaltimų padarymą.

Mokesčių administratorius remiasi 2006 m. sausio 12 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu, kuriame UAB „Piastras“ pripažintas kaltu pagal BK 202 straipsnio 1 dalį (neteisėtas vertimasis ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla). Minėta, kad administracijos išduoto leidimo ar licencijos neturėjimas gali būti siejamas su vertinimu, ar tiekėjas turi apmokestinamojo asmens statusą, tačiau paprastai šios aplinkybės pagal jos prasmę negalima vertinti sukčiavimo požiūriu, todėl ji negali patvirtinti žinojimo apie sukčiavimą.

Mokesčių administratorius remiasi 2006 m. balandžio 4 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu, kuriuo UAB „Dzetas“ direktorė pripažinta kalta pagal BK 202 straipsnio 1 dalį (neteisėtas vertimasis ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla) ir 223 straipsnio 1 dalį (aplaidus apskaitos tvarkymas). Minėta, kad aplinkybė dėl neteisėto vertimosi ūkine veikla paprastai negali patvirtinti žinojimo apie sukčiavimą. Dėl pareiškėjos Kontrahento darbuotojos nuteisimo už aplaidų apskaitos tvarkymą, pažymėtina, kad mokesčių administratorius nenurodo ir byloje nėra nustatyta, kad minėtas procesinis dokumentas patvirtina apie sukčiavimo faktą, apie pareiškėjos dalyvavimą sukčiavime ar žinojimą apie minėtą nusikaltimą, taip pat konkrečiai neargumentuoja, kad minėti nusikalstami veiksmai buvo susiję su tiekimo sandoriais.

Mokesčių administratorius remiasi 2008 m. liepos 4 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu, kuriame UAB „PMP“ direktorius pripažintas kaltu pagal BK 202 straipsnio 1 dalį (neteisėtas vertimasis ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla) ir 223 straipsnio 1 dalį (aplaidus apskaitos tvarkymas). Šiame baudžiamajame įsakyme konstatuota, kad įmonė grindė netauriųjų metalų realizavimą, be kita ko, UAB „Kuusakoski“ išrašytomis sąskaitomis faktūromis. Kaip ir ankščiau minėtu atveju, pažymėtina, kad vertinamame procesiniame dokumente nėra nustatytas sukčiavimo PVM faktas ar faktai apie pareiškėjos dalyvavimą darant nusikaltimą ar žinojimą apie nusikaltimą, už kurio padarymą yra nuteistas UAB „PMP“ direktorius. Be to, minėta, kad vienas iš nusikaltimų yra sietinas su apmokestinamojo asmens statuso turėjimu pagal mokesčių įstatymus ir negali patvirtinti sukčiavimo PVM fakto.

Mokesčių administratorius remiasi 2010 m. lapkričio 26 d. Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo nuosprendžiu, kuriame UAB „Templansa“ pripažinta kalta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (apgaulingas apskaitos tvarkymas) ir jos direktorius pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas), VšĮ „Mūsų kartos darbai“ pripažinta kalta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (apgaulingas apskaitos tvarkymas) ir jos direktorius pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas). Šiuo procesiniu dokumentu yra konstatuotas pareiškėjos Kontrahentų sukčiavimas, tačiau šis sukčiavimas buvo konstatuotas ne dėl ginčijamų tiekimų, nuosprendyje nebuvo tiriami faktai dėl ginčijamų tiekimų, nuosprendyje yra konstatuotas sukčiavimas dėl medienos tiekimo. Nurodytas nuosprendis nepatvirtina, kad jame konstatuoti nusikalstami veiksmai buvo susiję su ginčo tiekimo sandoriais.

Mokesčių administratorius remiasi 2012 m. rugpjūčio 29 d. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nuosprendžiu, kuriame UAB „Mikronitas“ direktorius pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (apgaulingas apskaitos tvarkymas). Dėl pareiškėjos Kontrahento direktoriaus nuteisimo už aplaidų apskaitos tvarkymą, pažymėtina, kad mokesčių administratorius nenurodo ir byloje nėra nustatyta, kad minėti nusikalstami veiksmai buvo susiję su tiekimo sandoriais.

Mokesčių administratorius, norėdamas pagrįsti pareiškėjos nesąžiningumą, remiasi kitų išnagrinėtų administracinių bylų įsiteisėjusiais teismo procesiniais sprendimais ir juose nustatytais faktais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys bylose Nr. A-575-1041/2010, A-438-550/2010, A-11-109/2007). Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad tai yra bylos išnagrinėtos pagal pareiškėjų UAB „Nonfera“, UAB „Nerumitas“, UAB ,,Elistra“ skundus dėl mokesčių administratoriaus sprendimų atsisakyti suteikti teisę į PVM atskaitą tiekimams su įmonėmis, kurios yra UAB „Kuusakoski“ Kontrahentai šioje byloje. Teisę į PVM atskaitą atsisakyta suteikti dėl to, kad konstatuotas mokesčių mokėtojo piktnaudžiavimas ir sukčiavimas PVM teise. Pagal ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Administracinėse bylose, kuriose pareiškėja UAB „Kuusakoski“ nedalyvavo, nustatyti faktai neturi prejudicinės reikšmės nagrinėjamoje administracinėje byloje. Mokesčių administratorius nenurodė taip pat konkrečių argumentų ir faktų, patvirtinančių, jog administraciniai sprendimai priimti kitų įmonių atžvilgiu ir teismų procesiniai sprendimai dėl jų teisėtumo, galėjo turėti reikšmės pareiškėjos žinojimui ar galėjimui žinoti, kad ji dalyvauja PVM sukčiavime. Pažymėtina, kad minėti administraciniai sprendimai buvo priimti vėliau (po kelių metų) po ginčijamų sandorių sudarymo, todėl negalėjo patvirtinti pareiškėjos žinojimo ar galėjimo žinoti, kad ji dalyvauja PVM sukčiavime.

Apibendrinant konstatuotina, kad mokesčių administratorius nesurinko faktinių duomenų, t. y. neįrodė, kad apmokestinamasis asmuo pats sukčiauja mokesčių srityje arba apmokestinamasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydamas prekių ar paslaugų, dalyvavo su sukčiavimu PVM srityje susijusiuose sandoriuose. Todėl pirmosios instancijos teismas, teisingai sprendė, kad mokesčių administratoriaus sprendimas, paneigiantis teisę į PVM atskaitą, turi būti panaikintas.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1  punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                                                        Laimė Baltrūnaitė

 

 

Arūnas Dirvonas

 

 

Veslava Ruskan

 

 


Paminėta tekste:
  • I-2654-764/2013
  • BK
  • BK 222 str. Apgaulingas apskaitos tvarkymas
  • BK 202 str. Neteisėtas vertimasis ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla
  • BK 182 str. Sukčiavimas