Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2018-12-20][nuasmeninta nutartis byloje][e3K-3-510-915-2018].docx
Bylos nr.: e3K-3-510-915/2018
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
BUAB ,,Alkava" 234142040 pareiškėjas
UAB ,,Verslo ir bankroto konsultantai" 135447357 pareiškėjo atstovas
Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos 188659752 suinteresuotas asmuo
Valstybinio socialinio draudimo Fondo valdybos Kauno skyrius 188677437 suinteresuotas asmuo
Kategorijos:
3. CIVILINIS PROCESAS
3.4.3. Įmonių bankrotas
3.4. Atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumai, fizinių asmenų ir įmonių bankrotas, restruktūrizavimas bei ypatingoji teisena
7.5. Bylos dėl juridinių asmenų bankroto
7. BYLOS DĖL JURIDINIŲ ASMENŲ
3.4.3.11. Kiti su bankroto procesu susiję klausimai

?PASTABA: D

Civilinė byla Nr. e3K-3-510-915/2018

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00514-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11

(S) 

 

 

img1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m.  gruodžio 20 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Virgilijaus Grabinsko ir Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens A. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutarties peržiūrėjimo uždarosios akcinės bendrovės „Alkava“ bankroto byloje pagal atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Alkava“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Verslo ir bankroto konsultantai“, prašymą pripažinti uždarosios akcinės bendrovės „Alkava“ bankrotą tyčiniu, tretieji asmenys A. K., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių bankroto pripažinimą tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, aiškinimo ir taikymo.

2.       BUAB „Alkava“ bankroto administratorė UAB „Verslo ir bankroto konsultantai“ prašė pripažinti BUAB „Alkava“ bankrotą tyčiniu.

3.       Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartimi iškelta UAB „Alkava“ bankroto byla; bankroto administratore paskirta UAB „Verslo ir bankroto konsultantai“.

4.       Bankroto administratorė nurodė, kad buvę UAB „Alkava“ valdymo organai, be kita ko, netinkamai ir galimai apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, buvęs bendrovės vadovas nėra perdavęs ir neperduoda bankroto administratorei visų būtinų bendrovės dokumentų.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

5.       Kauno apygardos teismas 2018 m. kovo 12 d. nutartimi pripažino UAB ‚,Alkava“ bankrotą tyčiniu.

6.       Teismas pažymėjo, kad bankroto administratorė siekia pripažinti bankrotą tyčiniu keliais pagrindais: 1) bendrovės vadovas sąmoningai organizavo bendrovės veiklą taip, kad bendrovės kreditoriai (VMI ir VSDFV) neturėtų galimybės gauti prievolės įvykdymą (buvo pažeistas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje nustatytas atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumas); 2) buvo sudaryti bendrovei nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi sandoriai su giminystės ryšiais susijusių asmenų įmonėmis (UAB „Alkalina“); 3) buhalterinė apskaita tvarkoma netinkamai ir galimai apgaulingai, bendrovės vadovas nėra perdavęs ir neperduoda visų bendrovės dokumentų; 4) buvęs bendrovės direktorius netinkamai vykdė jam nustatytas bendrovės vadovo pareigas; 5) BUAB Alkava vykdyta veikla yra galimai perkelta į susijusią įmonę (UAB „Kakela“).

7.       Teismas nenustatė esant ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto prezumpciją, susijusią su CK 6.9301 straipsnyje nustatytu atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumu, nes administratorė neįrodė antros šios prezumpcijos sąlygos, jog įmonės darbuotojams būtų ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.

8.       Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo taikyti ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytą tyčinio bankroto prezumpciją. Bankroto administratorė įrodymais nepagrindė, kad BUAB „Alkava“ veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę (UAB „Kakela“). Nors UAB „Kakela“ direktorius nuo 2014 m. rugsėjo 23 d. (jos įsteigimo) yra K. K. (UAB Alkava“ direktoriaus sūnus), jis buvo ir šios bendrovės akcininkas 2014 m. rugsėjo 23 d. – 2015 m. gruodžio 7 d. laikotarpiu, nuo 2015 m. gruodžio 7 d. iki 2017 m. gegužės 26 d. – akcininkas R. G. K., tačiau nekilnojamasis turtas (pastatas, kuriame UAB „Alkava“ vykdė veiklą) buvo parduotas iš varžytynių, jį nupirkęs trečiasis asmuo UAB „Imlitex valda“ vėliau pastatą išnuomojo UAB „Kakela“. Tokios aplinkybės nepatvirtina, kad turtas perkeltas iš UAB „Alkava“ į UAB „Kakela“, o kitų įrodymų, pagrindžiančių UAB „Alkava“ turto perkėlimą į UAB „Kakela“, nepateikta. Bylos duomenimis, nustatyta, kad 35 UAB „Alkava“ darbuotojai perėjo dirbti į UAB „Kakela“, tačiau kadangi jie perėjo po bankroto bylos iškėlimo, tai negalima tvirtinti, jog kryptingai buvo perkelta bendrovės veikla, ji perėmė vykdyti nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) UAB „Alkava“ reikalavimo teises.

9.               Teismas, remdamasis bankroto administratorės 2016 m. lapkričio 2 d., 2017 m. vasario 15 d. ir 2017 m. vasario 20 d. įspėjimais dėl dokumentų neperdavimo, 2017 m. kovo 6 d. prašymu dėl vykdomojo rašto išdavimo ir 2017 m. kovo 30 d. išduotu vykdomuoju raštu dėl įpareigojimo perduoti dokumentus, padarė išvadą, kad trečiasis asmuo A. K. nėra įvykdęs pareigos perduoti bankroto administratorei visus BUAB „Alkava“ buhalterinės apskaitos dokumentus. Teismas pažymėjo, kad trečiasis asmuo A. K. pripažino, jog nėra perdavęs administratorei dalies buhalterinių dokumentų (buhalterinės apskaitos programos), nes dirbant su kompiuterine buhalterinės apskaitos programa nustojo veikti kompiuteris, UAB „Kompiuterių arsenalas“ konstatavo kietojo disko gedimą.

10.       Rengiantis iškelti bankroto bylą, A. K. tris kartus buvo pratęstas terminas dokumentams, būtiniems sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, pateikti, tačiau dokumentai nebuvo pateikti, todėl Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 20 d. nutartimi jam paskirta 1000 Eur bauda. Be to, Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartyje nurodyta, kad UAB „Alkava“ vadovo pateikti finansinės atskaitomybės duomenys – balansas ir pelno (nuostolių) ataskaita yra pasirašyti tik vyr. buhalterės, juose nėra vadovo parašo, Juridinių asmenų registrui nebuvo pateikti 2015 metų finansinės atskaitomybės dokumentai. Tokie duomenys patvirtina, kad bendrovė neatskleidžia tikrosios savo finansinės padėties. Tai, kad A. K. nepateikė visų duomenų, teismas vertino kaip jo sąmoningą ir kryptingą siekį nuslėpti tikrąją padėtį.

11.       Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartyje nurodyta, kad dokumentai neišsaugoti ir negalima jų pateikti dėl netvarkingai vykdytos apskaitos. Aplinkybę, kad A. K. nėra tinkamai įvykdęs pareigos perduoti dokumentus, patvirtina ir Kauno apskrities VMI 2017 m. balandžio 28 d. atliktas mokestinių prievolių įvykdymo teisingumo patikrinimas bei 2014 m. sausio 1 d. – 2016 m. rugsėjo 15 d. laikotarpio sandorių su UAB „Kakela“ analizė. Šiame akte nustatyta, kad nepateikti suvestiniai buhalterinės apskaitos registrai, ilgalaikio turto apskaitos dokumentai, todėl negalima apskaičiuoti veiklos sąnaudų, pelno (nuostolių); pažymėta, kad tiriamuoju laikotarpiu buhalterinė apskaita buvo vedama aplaidžiai, todėl negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio, struktūros.

12.       Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 8 d. nuosprendžiu A. K. buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalį neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, nes bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkė vyr. buhalterė I. T. B., apskaitininkė K. K., pats A. K. tiesiogiai buhalterinės apskaitos netvarkė. Teismas laikė, kad tai nepaneigia A. K. atsakomybės tyčinio bankroto atveju. Teismas padarė išvadą, buvęs UAB „Alkava“ direktorius A. K. netinkamai tvarkė buhalterinę apskaitą ir neperdavė bankroto administratorei būtinų dokumentų, šiais veiksmais sąmoningai siekė neatskleisti tikrosios UAB „Alkava“ finansinės padėties iki bankroto bylos iškėlimo, pažeidė kreditorių interesus, nes bendrovė nebeturi turto, o kreditorių reikalavimai viršija 1 mln. Eur sumą. Dėl to teismas pripažino BUAB „Alkava“ bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą.

13.       Teismas rėmėsi Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1350-254/2015 pagal ieškovės VMI ieškinį atsakovui A. K. dėl žalos atlyginimo nustatytais prejudiciniais faktais, kad A. K. nesilaikė CK 6.9301 straipsnyje nustatyto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, tačiau nesiekė išvengti įsipareigojimų vykdyti mokestines prievoles, prievoles vykdė ir darbuotojams, ir tiekėjams, ir kitiems kreditoriams. Nagrinėjamoje byloje administratorė nepateikė papildomų įrodymų, kurie patvirtintų sąmoningą A. K. siekį išvengti prievolių VMI ir VSDFV vykdymo, jos pateikti įrodymai iš esmės patvirtina tik įstatymo nustatytos mokėjimo tvarkos pažeidimus, bet neįrodo sąmoningo veikimo, siekiant išvengti prievolių VMI ir VSDFV vykdymo.         

14.       Teismas pažymėjo, kad kreditorių teises jau pasirinkta ginti alternatyviu būdu (BUAB „Alkava“ iškėlė civilinę bylą A. K. dėl žalos, padarytos jam laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginimo (civilinė byla Nr. e2-1648-260/2018), todėl nebūtina šiuo pagrindu prašyti alternatyvios priemonės – bankrotą pripažinti tyčiniu. 

15.       Teismas padarė išvadą, kad bankroto administratorė neįrodė (dėl dokumentų trūkumo) konkrečių BUAB „Alkava“ ir UAB „Alkalina“ susitarimų nenaudingumo. Be to, pripažinus bendrovės bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą, bankroto administratorė, remdamasi ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalimi, privalės patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per penkerių metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Todėl gali atsirasti papildomas pagrindas ginčyti UAB „Alkava“ ir UAB „Alkalina“ sandorius.

16.       Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal trečiojo asmens A. K. atskirąjį skundą, 2018 m. gegužės 18 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 12 d. nutartį paliko nepakeistą.

17.       Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad trečiasis asmuo A. K. nepateikė bankroto administratorei visų būtinų bankrutavusios įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų, įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai ir (ar) apgaulingai.

18.       Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimui pripažinti BUAB „Alkava“ bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą, nes byloje nustatyta, kad buvęs UAB „Alkava“ direktorius A. K. netinkamai tvarkė buhalterinę apskaitą, neperdavė bankroto administratorei būtinų dokumentų, todėl šie veiksmai pagrįstai laikyti siekimu sąmoningai neatskleisti tikrosios UAB „Alkava“ finansinės padėties iki bankroto bylos iškėlimo, taip pažeidžiant kreditorių interesus. Apeliacinės instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus trečiojo asmens A. K. argumentus, kad teismas nesirėmė įsiteisėjusia ir res judicata (galutinis teismo sprendimas) galią turinčia Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2VP-16585-1052/2017. Minėtoje Kauno apylinkės teismo nutartyje nustatyta, kad BUAB „Alkava“ buhalterinė apskaita vykdoma netinkamai; tikėtina, kad trečiasis asmuo yra pateikęs visus savo turimus dokumentus, o bankroto administratorės prašomų dokumentų nėra tiesiog dėl netvarkingai vykdomos buhalterinės apskaitos.

19.       Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Kauno apskrities VMI 2017 m. balandžio 28 d. mokestinio patikrinimo aktu, kuris nėra nuginčytas įstatymo nustatyta (ikiteismine ar teismine) tvarka. Šiame akte nurodytos aplinkybės patvirtina, kad BUAB ,,Alkava“ buvo netinkamai vedama buhalterinė apskaita.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

20.       Kasaciniu skundu trečiasis asmuo A. K. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 12 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – bankroto administratorės pareiškimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ĮBĮ normas, reglamentuojančias bankroto pripažinimą tyčiniu. ĮBĮ 12 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama tyčinio bankroto sąvoka, 20 straipsnio 2 dalyje nustatyti tyčinio bankroto požymiai ir šio straipsnio 3 dalyje nustatytos tyčinio bankroto prezumpcijos leidžia daryti išvadą, kad tyčinis bankrotas yra sąmoningas ir valinis įmonės nemokumo sukėlimas, kuris gali pasireikšti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodytais veiksmais (neveikimu), priežastiniu ryšiu susijusiais su įmonės nemokumu. ĮBĮ įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai nėra vienintelis kriterijus, pagal kurį sprendžiama apie tyčinį bankrotą, vieno iš jų nustatymas nelemia besąlyginės išvados apie tyčinio bankroto egzistavimą. Įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu priklauso nuo to, ar bus nustatyta, kad nemokumas buvo sukeltas sąmoningais ir valingais veiksmais (neveikimu), kuriais įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodyti tyčinio bankroto požymiai (veiksmai) yra tik pavyzdiniai, pagalbiniai sprendžiant šį klausimą; atitinkamai ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos tyčinio bankroto prezumpcijos skirtos padėti tyčinio bankroto įrodinėjimo procese. Dėl to vien tik ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų tyčinio bankroto požymių (vieno iš jų) nustatymas, nesusijęs su sąmoningu ir valingu įmonės nemokumo sukėlimu, neleidžia konstatuoti tyčinio bankroto.

20.2.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 31 punkte pažymėta, kad jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia. Pirmosios instancijos teismas išvadą apie bendrovės tyčinį bankrotą padarė remdamasis tik tuo, kad trečiasis asmuo netinkamai tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą ir bankroto administratorei perdavė ne visus apskaitos dokumentus. Tačiau teismas netyrė, ar šiais veiksmais (neveikimu) buvo sąmoningai ir valingai siekiama bendrovės nemokumo ir būtent jie nemokumą lėmė. Taigi, teismas ne tik pažeidė ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalį, 20 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies 5 punktą, bet ir nesivadovavo teismų praktikoje suformuluotu išaiškinimu.

20.3.                      Byloje neįrodyta, jog bendrovės veikla būtų buvusi perkelta į susijusią įmonę (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktas); nors trečiasis asmuo pažeidė įstatymų nustatytą atsiskaitymų eiliškumą, tačiau tuo nebuvo siekiama išvengti mokestinių prievolių, buvo atsiskaitoma ir su darbuotojais, ir su tiekėjais, ir su kitais kreditoriais; bendrovės toliau vykdoma veikla teikė pajamas, kurios jai sudarė sąlygas sumokėti ir dalį mokesčių (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Be to, teismai sprendė, kad trečiasis asmuo netinkamai, bet ne apgaulingai, vykdė buhalterinę apskaitą. Pažymėta, kad bankroto administratorė nekėlė klausimo dėl pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimo (kurių pagrindu gali būti parengiami išvestiniai dokumentai), tačiau dokumentų neperdavimu laiko išvestinių (suvestinių) dokumentų trūkumą. Pareiga įrodyti, kad netinkamu apskaitos tvarkymu buvo sąmoningai ir valingai siekiama bendrovės bankroto, teko bankroto administratorei, tačiau ji šios pareigos neįvykdė, o trečiasis asmuo turėjo gintis nuo tokios faktiškai pritaikytos prezumpcijos. Be to, teismas nenurodė argumentų, kodėl netinkamą buhalterinę apskaitą laiko patvirtinančia trečiojo asmens siekį neatskleisti bendrovės tikrosios finansinės padėties. Apeliacinės instancijos teismas neištaisė šių pažeidimų.

20.4.                      Trečiasis asmuo už netinkamą bendrovės apskaitos tvarkymą buvo baustas ne tik pripažinus bankrotą tyčiniu, bet ir skyrus jam baudą dėl neperduotų apskaitos dokumentų. Nurodytos aplinkybės suteikia pagrindą vertinti, ar nebuvo pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas dvigubo baudimo draudimas.

21.       Atsakovės BUAB „Alkava“ bankroto administratorė UAB „Verslo ir bankroto konsultantai“  atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

21.1.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad esminis tyčinio bankroto požymis yra tas, jog įmonė tampa nemoki ne dėl verslo nesėkmės, o dėl kryptingų veiksmų siekiant jos bankroto (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Tam, kad būtų galima nustatyti kryptingų veiksmų egzistavimą, būtina tirti įmonės valdymo organų sprendimus, sudarytus sandorius ir finansinius dokumentus. Tačiau nagrinėjamu atveju teismų konstatuota, kad trečiasis asmuo neperdavė visų BUAB „Alkava“ dokumentų ir bendrovės buhalterinės apskaitos programos. Neturint minėtų dokumentų, neįmanoma civilinėje byloje nagrinėti trečiojo asmens veiksmų bei sprendimų, sudarytų sandorių aplinkybių, jų įtakos bendrovės mokumui ir pan. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto normoje apgaulingą arba netinkamą apskaitos tvarkymą įstatymų leidėjas įtvirtino kaip savarankišką pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, jeigu nustatoma, kad dėl apgaulingo ar netinkamo apskaitos tvarkymo negalima visiškai arba iš dalies nustatyti įmonės veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Tik tais atvejais, kai bankroto administratoriui perduodami visi įmonės apskaitos dokumentai, yra galimybė tirti įmonės veiklos ir jos valdymo organų veiksmų (neveikimo) pasekmes bei įtaką įmonės finansiniams rezultatams, galimybei atsiskaityti su kreditoriais.

21.2.                      Trečiasis asmuo be pagrindo remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 pateikta teisės aiškinimo ir taikymo taisykle, nes ji pateikta byloje, kurios faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos (nurodomoje byloje bankrutavusios ir išregistruotos  Juridinių         asmenų         registro įmonės kreditorius pareišieškinį buvusiam įmonės vadovui dėl žalos atlyginimo); joje nebuvo nagrinėjamas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto normos taikymo klausimas.

21.3.                      Argumentai dėl teismų padarytų pažeidimų grindžiami aplinkybės dėl dokumentų neperdavimo bankroto administratorei vertinimu. Trečiojo asmens teiginys, kad jis perdavė bankroto administratorei „viską, ką turėjo“, neatitinka juridinio asmens vadovui (valdymo organui) keliamų rūpestingo elgesio reikalavimų. Įmonės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su įmonės turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015); aplaidus buhalterinės apskaitos dokumentų tvarkymas ir neatitiktis faktinei padėčiai rodo, kad įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, kurie lėmė žalos įmonei padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-687/2015).

21.4.                      Argumentas, kad būtent bankroto administratorius turi pareigą įrodyti, jog netinkamu apskaitos tvarkymu buvo sąmoningai ir valingai siekiama bendrovės bankroto, prieštarauja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto normos esmei, be to, išvada apie įrodinėjimo pareigos perkėlimą nepagrįsta teisės norma ir prieštarauja kasacinio teismo praktikai: įmonės vadovas, kuris, būdamas atsakingas už prekių realizavimą ar kitokį panaudojimą, nevykdė savo pareigos tinkamai organizuoti buhalterinę apskaitą, inventorizuoti materialines vertybes ir tokiu savo neveikimu sukūrė padėtį, kai duomenų apie prekių judėjimą įmonėje nėra, neturėtų būti atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos ir ši neturėtų būti perkeliama įmonei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3 -276-248/2016).

21.5.                      Nepagrįstas argumentas, kad, pripažinus BUAB Alkava bankrotą tyčiniu, trečiasis asmuo būtų nubaustas antrą kartą, nes jam jau skirta bauda už dokumentų neperdavimą bankroto administratorei. Teismų procesiniuose sprendimuose nėra nurodyta, kad trečiasis asmuo yra kaip nors baudžiamas, jam taikomos kokios nors neigiamo pobūdžio sankcijos, todėl nėra dvigubo baudimo. Be to, bauda jam skirta už konkretų veiksmą  už dokumentų neperdavimą bankroto administratorei ĮBĮ normose bei teismo nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo nustatyta tvarka.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyto pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu ir jo įrodinėjimo

 

22.       ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje tyčinis bankrotas apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

23.       ĮBĮ (2013 m. kovo 28 d. įstatymo Nr. XII-208 redakcija) 20 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu; vienas jų – kai teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje nustatytos tyčinio bankroto prezumpcijos.

24.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad visi Į20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiama tyčinio bankroto apibrėžtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 30 punktas).

25.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas).

26.       Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir Į 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinės, baudžiamosios atsakomybės taikymą ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (pirmiau nurodytos nutarties 31 punktas).

27.       Kasaciniame skunde teigiama, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindas bankrotą pripažinti tyčiniu gali būti konstatuotas tik nustačius, kad tokie veiksmai nulėmė įmonės nemokumą. Šiuo atveju teismai bankrotą pripažino tyčiniu nustatę, kad trečiasis asmuo A. K. netinkamai organizavo buhalterinės apskaitos tvarkymą, neperdavė bankroto administratorei visų apskaitos dokumentų, tačiau nekonstatavę priežastinio tokių veiksmų ryšio su įmonės nemokumu; be to, nepagrįstai dalies buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavimas teismų pripažintas netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu (pažeidimu), nes šiuo atveju įmonės vadovas neturėjo ko daugiau perduoti, t. y. perdavė tiek dokumentų, kiek jų turėjo.

28.       Pagal nutarties 25, 26 punkte nurodomą kasacinio teismo aiškinimą bankroto pripažinimą tyčiniu lemia veiksmai, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis ir kurie priežastiniu ryšiu susiję su įmonės nemokumu. Vis dėlto teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tyčinio bankroto požymio, įtvirtinto ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte, specifiką, kuri pasireiškia tuo, kad dėl apgaulingai ir (arba) netinkamai vykdytos buhalterinės apskaitos arba neišsaugotų buhalterinės apskaitos dokumentų  negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kai nėra galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti šių aplinkybių, tampa neįmanoma ar itin sudėtinga įvertinti įmonės nemokumo priežastis – ar šis nemokumas buvo sukeltas sąmoningais veiksmais, ar jau nemokios įmonės padėtis sąmoningai buvo dar esmingai pabloginta. Tokių veiksmų egzistavimui ir priežastiniam ryšiui su nemokumu nustatyti būtina tirti įmonės finansinius dokumentus, jos valdymo organų sprendimus, sudarytus sandorius ir pan., tačiau šių aplinkybių neįmanoma ištirti, kai trūksta atitinkamų duomenų, nes bankroto administratoriui nebuvo perduoti reikalingi įmonės apskaitos dokumentai arba buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sprendžia, kad, esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria).

29.       Vis dėlto teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu, ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos, nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu. Dėl to ir šioje byloje būtina įvertinti, ar dėl bankroto administratorės nurodytų dokumentų neperdavimo nebeįmanoma nustatyti esminių aplinkybių, susijusių su įmonės veikla.

30.       Nagrinėjamu atveju netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas konstatuotas dėl to, kad dėl neperduotų dokumentų neįmanoma nustatyti tam tikros informacijos apie įmonės turtą, įsipareigojimus arba jos patikrinti. 

31.       Prašydamas pripažinti bankrotą tyčiniu, bankroto administratorė nurodė, kad jam perduotose įmonės Didžiosiose knygose nesutampa bendrovės skolų sumos (skolos tiekėjams, valstybei metų pabaigoje nurodomos mažesnės nei kitų metų pradžioje, per 20142016 metų laikotarpį gerokai padidinta įmonės turto (pastato) vertė, nors bankroto administratorei neperduota dokumentų, susijusių su pastato pagerinimu, ir pan.), todėl yra kilę abejon dėl perduotų apskaitos dokumentų teisingumo. Šių abejonių negalima išsklaidyti, nes bankroto administratorei neperduota dalis buhalterinės apskaitos dokumentų: bendrovės visuotinių akcininkų susirinkimo protokolai ir nutarimai, bendrovės direktoriaus, komercijos direktoriaus įsakymai, nutarimai, potvarkiai, ilgalaikio turto apskaitos dokumentai, skolų suderinimo aktai visa apimtimi, inventorizacijos apyrašai iki 2015 m., paskolų suteikimo ir gavimo dokumentai, 2014–2016 m. pardavimo ir gaunamų PVM sąskaitų registrai, technologinės gamybos apskaitos kortelės, apskaitos politika, buhalterinė programa. Teismai bylos duomenų pagrindu pripažino, kad bendrovės direktorius netinkamai tvarkė buhalterinę apskaitą, neperdavė bankroto administratorei būtinų dokumentų, todėl tokie veiksmai laikytini sąmoningu siekimu neatskleisti bendrovės tikrosios finansinės padėties, buvusios iki bankroto bylos iškėlimo, taip pažeidžiant kreditorių interesus.

32.       Buhalterinė apskaita yra ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta informacijai, reikalingai priimant ekonominius sprendimus, gauti ir (arba) finansinių ataskaitų rinkiniui sudaryti (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 4 dalis), ir ji turi būti tvarkoma taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams (Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnis). Taigi pagal įstatyme nustatytus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, kuriuo remiantis galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį, identifikuoti su juo susijusias operacijas. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis).

33.       Vertindama, kurie iš neperduotų dokumentų yra reikšmingi nustatant įmonės turtą, įsipareigojimus, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 3 straipsnio 15 dalį inventorizacija – turto ir įsipareigojimų patikrinimas ir jų faktiškai rastų likučių palyginimas su buhalterinės apskaitos duomenimis. Kadangi inventorizacija bendrovėje atlikta tik po bankroto bylos iškėlimo ir iki tol niekada nebuvo atlikta, tai neleidžia patikrinti realių faktinių bendrovės duomenų apie turtą bei įsipareigojimus.

34.       Bankroto administratorei taip pat nebuvo perduoti ilgalaikio turto apskaitos dokumentai. Nepateikus ilgalaikio turto apskaitos dokumentų (ilgalaikio turto nusidėvėjimo, nurašymo, įsigijimo), negalima tiksliai nustatyti bendrovės turto, t. y. kokį turtą bendrovė turėjo iki bankroto bylos iškėlimo, kokia jo dalis galėjo būti nurašyta, pakeista kitu ir pan. Dėl neperduotų technologin gamybos apskaitos kortel neįmanoma nustatyti konditerinio gaminio savikainos, taigi faktinių bendrovės sąnaudų ir faktinio, tikrojo, pelno (nuostolio). Buhalterinė programa leidžia identifikuoti visas įmonės finansines operacijas, sudarytus sandorius, tikruosius bendrovės pinigų srautus, taigi tokios neperdavus, negalima nustatyti visų įmonės finansinių operacijų, sudarytų sandorių ar patikrinti kitų buhalterinių apskaitos dokumentų teisingumo.

35.       Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 9 straipsnį įmonėje privalo būti apskaitos politika; joje turi būti nurodomi apskaitos metodai ir taisyklės, kuriais vadovaujamasi registruojant ūkio subjekto turtą, nuosavą kapitalą, finansavimo sumas, įsipareigojimus, pajamas, sąnaudas ir (ar) pinigų srautus (šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Nesant įmonėje apskaitos politikos, neįmanoma nustatyti, kokiais būdais, kokia metodika buvo tvarkoma įmonės apskaita.

36.       Visuotinio akcininkų susirinkimo dokumentai leidžia nustatyti ar patikrinti, kaip buvo paskirstytas, panaudotas bendrovės pelnas, tačiau šiuo atveju iš banko išrašų bankroto administratorė nustatė, jog dividendai akcininkams nebuvo mokėti. Taigi šie ir kai kurie kiti bankroto administratorės įvardyti dokumentai (bendrovės direktoriaus, komercijos direktoriaus, kitų vadovų įsakymai, paskolų suteikimo ir gavimo dokumentai ir pan.) nebuvo reikšmingi  įmonės turto, įsipareigojimų dydžiui nustatyti.

37.       Tai, kad BUAB „Alkava neturi visų būtinų finansinės atskaitomybės dokumentų, patvirtinama ir VMI prie Finansų ministerijos atliko mokestinio tyrimo 2017 m. balandžio 28 d. pranešime. Šio tyrimo metu taip pat buvo nustatytas dokumentų trūkumas: nurodyta, kad tyrimui atlikti bendrovė nepateikė suvestinių buhalterinės apskaitos registrų, ilgalaikio turto apskaitos, sandėlio apskaitos, gaminių pagaminimo išeigas patvirtinančių dokumentų, medžiagų nurašymo ir pan. dokumentų. Dėl neišsaugotų tokių dokumentų VMI pripažino negalimu iš dalies nustatyti 2014 m. sausio 1 d. – 2016 m. rugsėjo 15 d. laikotarpiu bendrovės komercinės, ūkinės, finansinės veiklos rezultatų, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį bei patikrinti pelno mokesčio apskaičiavimo teisingumą.

38.       Įvertinusi neperduotų dokumentų visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju buhalterinės apskaitos dokumentų dalies neperdavimas bankroto administratorei neleido nustatyti tikrųjų įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatų, turto sudėties, identifikuoti su tuo susijusių operacijų ar patikrinti (patvirtinti) įmonės atliktų ūkinių operacijų ir veiksmų teisėtumo.

39.       Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį bendrovės vadovas yra atsakingas už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus. Teismų praktikoje pažymėta, kad bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Dėl to bendrovės vadovas, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, dėl neperduotų dokumentų negali gintis teigdamas, kad perdavė tiek dokumentų, kiek jis turėjo. Kaip pirmiau nurodyta, buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas patvirtina netinkamą, aplaidų buhalterijos tvarkymą, be to, tai neatitinka juridinio asmens vadovui keliamų rūpestingo elgesio reikalavimų, teisės aktuose nustatytų taisyklių.

40.       Bankroto administratorei įrodžius netinkamai tvarkomos buhalterinės apskaitos faktą, įmonės vadovas galėjo įrodinėti ir paneigti, kad, nepaisant netinkamo, aplaidaus buhalterinės apskaitos organizavimo, egzistuoja galimybė nustatyti įmonės veiklą, jos turtą, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą; jis taip pat galėjo įrodinėti kitas įmonės nemokumo priežastis, nesusijusias su tyčiniu bankrotu. Tokia įrodinėjimo našta įmonės vadovui mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) pripažįstama teismų praktikoje: įmonės vadovas, kuris, būdamas atsakingas už prekių realizavimą ar kitokį panaudojimą, nevykdė savo pareigos tinkamai organizuoti buhalterinę apskaitą, inventorizuoti materialines vertybes ir tokiu savo neveikimu sukūrė padėtį, kai duomenų apie prekių judėjimą įmonėje nėra, neturėtų būti atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos ir ši neturėtų būti perkeliama įmonei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248-2016, 23 punktas). Teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamos bylos atveju įrodinėjimo našta buvo tinkamai paskirstyta, o trečiasis asmuo A. K. nepateikė įrodymų, kurie leistų įvertinti įmonės veiklą arba nustatyti kitas įmonės nemokumo priežastis, kurios būtų nesusijusios su tyčiniu bankrotu.

41.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas BUAB „Alkava“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, tinkamai paskirstė CPK normose nustatytą įrodinėjimo naštą bei taikė proceso teisės normose reglamentuojamą įrodymų tyrimą ir vertinimą. Dėl to kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nesudarantys pagrindo panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).  

42.       Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatyto pagrindo.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

43.       Atmetus kasacinį skundą, iš trečiojo asmens A. K. priteistinas šalims jų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Atsakovės BUAB „Alkava“ bankroto administratorė UAB „Verslo ir bankroto konsultantai nepateikė duomenų apie patirtas kasaciniame teisme bylinėjimosi išlaidas, todėl šių išlaidų atlyginimas nepriteistinas.

44.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. pažymą kasacinis teismas turėjo  7,42 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Netenkinus trečiojo asmens A. K. kasacinio skundo, iš šio asmens priteistinas šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis). 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš trečiojo asmens A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 7,42 Eur (septynis Eur 42 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo į valstybės biudžetą. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai        Danguolė Bublienė 

 

 

        Virgilijus Grabinskas

 

 

        Rimvydas Norkus


Paminėta tekste:
  • CK
  • e2-1648-260/2018
  • e3K-7-115-915/2017
  • 3K-3-429-313/2015
  • 3K-3-131-687/2015
  • CPK
  • CPK 359 str. Kasacinio teismo teisės
  • CPK 88 str. Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu
  • CPK 79 str. Bylinėjimosi išlaidos