Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-3-281-969-2015].docx
Bylos nr.: 3K-3-281-969/2015
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
"Beljana" 135730095 atsakovas
Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras 125709291 Ieškovas
BTA Insurance Company SE filialas Lietuvoje 300665654 trečiasis asmuo
Kategorijos:
2. SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.2. Bylos, kylančios iš kitais pagrindais atsirandančių prievolių
2.2.4. Bylos, susijusios su civiline atsakomybe
2.2.4.3. Bylos, susijusios su deliktine atsakomybe
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.5. Prievolių teisė
2.5.10. Civilinė atsakomybė:
2.5.10.5. Civilinės atsakomybės rūšys:
2.5.10.5.2. Deliktinė atsakomybė:
2.5.10.5.2.4. Atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinių padarytą žalą
2.5.39. Draudimas:
2.5.39.2. Draudimo rūšys:
2.5.39.2.5. Turto draudimas:
2.5.39.2.5.5. Transporto priemonių draudimas
2.5.39.2.6. Civilinės atsakomybės draudimas:
2.5.39.2.6.1. Transporto priemonės savininko (valdytojo) civilinės atsakomybės draudimas
3. CIVILINIS PROCESAS
3.3. Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
3.3.1. Apeliacinis procesas:
3.3.1.14. Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
3.3.1.15. Apeliacinis bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka
3.3.1.18. Apeliacinės instancijos teismo, išnagrinėjusio bylą apeliacine tvarka, teisės

Ieškinį patenkinti iš dalies

                                                        Civilinė byla Nr. 3K-3-281-969/2015

                                                        Teisminio proceso Nr. 2-05-3-03638-2012-5

                                                        Procesinio sprendimo kategorija 73.2.6.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2015 m. gegužės 13 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas), Gedimino Sagačio (pranešėjas) ir Donato Šerno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Beljanakasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 25 d. nutarties ir Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Beljana“, tretieji asmenys R. M., BTA Insurance Company SE filialas Lietuvoje, dėl nuostolių atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, sumokėjusio išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, pareikšto atgręžtinio reikalavimo asmeniui, atsakingam už žalos padarymą, pagrįstumo.

Nyderlandų Karalystėje 2010 m. birželio 19 d. įvyko eismo įvykis, jo metu Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemone Mercedes Benz 1835 (duomenys neskelbtini) buvo apgadinta kelio infrastruktūra bei padaryta žala gamtai. Įvykyje dalyvavo transporto priemonės junginys – vilkikas su priekaba. Vilkikas įvykio metu nebuvo draustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, o užsidegusi ir eismo įvykį sukėlusi priekaba „Kaessbohrer(duomenys neskelbtini) buvo apdrausta privalomuoju draudimu bendrovėje „BTA draudimas“. Eismo įvykio dieną transporto priemonės naudotojas pagal lizingo sutartį buvo UAB ,,Beljana“. Nyderlandų nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis 2003 m. liepos 28 d. Komisijos sprendimu 2003/564/EB patvirtintais Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatais (toliau – ir Bendradarbiavimo nuostatai), sureguliavęs žalą, išmokėjo eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą ir pateikė transporto priemonės registracijos valstybės Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui 13 534,81 Eur (46 732,99 Lt) reikalavimą. Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras šią sumą sumokėjo Nyderlandų nacionaliniam draudikų biurui.

Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau – Biuras) 2012 m. kovo 15 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB ,,Beljana46 732,99 Lt (13 534,81 Eur) nuostolių atlyginimo. Ieškovas nurodė, kad Lietuva yra tarptautinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos (toliau – žaliosios kortelės sistemos) dalyvė. Sistema pagrįsta tuo, kad eismo įvykio valstybės (šiuo atveju – Nyderlandų Karalystės) nacionalinis draudikų biuras, būdamas išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su žalų reguliavimu, atsako už tai, kad nukentėjusiems asmenims, esant jų reikalavimui, būtų atlyginta už jo valstybėje sukeltus eismo įvykius pagal eismo įvykio valstybėje taikomų teisės aktų nuostatas, o transporto priemonės įprastinės buvimo vietos (šiuo atveju – Lietuvos) nacionalinis draudikų biuras atsako už jo valstybėje registruotomis transporto priemonėmis sukeltą žalų atlyginimą. Eismo įvykio dieną atsakovas buvo transporto priemonės naudotojas pagal lizingo sutartį, t. y. atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą; atsakovo transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje. Dėl to ieškovas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 17 ir 23 straipsnių pagrindu įgijo teisę reikalauti Nyderlandų nacionaliniam draudikų biurui išmokėtos sumos iš atsakovo kaip atsakingo už draudimo sutarties sudarymą asmens.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas nurodė, kad eismo įvykis buvo Nyderlandų Karalystėje, todėl šiuo atveju žala buvo administruojama pagal šios valstybės teisės aktus. Nyderlandų transporto priemonių draudikų biuras 2012 m. birželio 26 d. rašte nurodė, kad „Nyderlanduose traukiančioji transporto priemonė (su priekaba ar be jos) privalo būti drausta ir, jeigu atsakinga, draudimo bendrovė privalo atlyginti nuostolius“. Nyderlandų nacionaliniam draudikų biurui buvo žinoma, kad priekaba buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, bet eismo įvykis įvyko vilkikui tempiant priekabą, todėl pagal Nyderlandų teisės aktus žala buvo administruojama pagal vilkikui suteiktą draudimo apsaugą, o būtent vilkiko draudimo apsaugos šiuo atveju ir nebuvo. Teismas sprendė, kad atsakovui pareiga atlyginti žalą atsirado dėl to, kad jis nevykdė TPVCAPDĮ įtvirtinto imperatyvo apdrausti transporto priemonę privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Atsakovui pažeidus TPVCAPDĮ imperatyvą, ieškovas privalėjo išmokėti žalą atlyginusiam Nyderlandų nacionaliniam draudikų biurui išmoką, o išmokėjęs šią išmoką įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę atsakovui (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. gegužės 16 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija konstatavo, kad Nyderlandų Karalystėje eismo įvykio metu padarytą žalą administravo ir atlygino Nyderlandų nacionalinis draudikų biuras, kuris, remiantis Bendradarbiavimo nuostatais, yra išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje taikomais teisės aktais. Būtent Nyderlandų nacionalinis draudikų biuras, atsižvelgdamas į surinktus dokumentus bei Nyderlandų Karalystėje galiojančių teisės aktų nuostatas, nustatė visas sąlygas, būtinas civilinei atsakomybei atsirasti, atlygino neapdrausta, Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemone padarytą žalą bei pateikė reikalavimą Biurui, kaip subjektui, kuriam Lietuvos valstybė perdavė pareigą prisiimti atsakomybę už minėtomis transporto priemonėmis padarytą žalą. Esant TPVCAPDĮ 17 straipsnio 6 dalyje įtvirtintoms sąlygoms įstatyme nustatyta Biuro pareiga išmokėti kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai šios reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, ir nustatytą atlygį už žalos administravimą. Teisėjų kolegija sprendė, kad remiantis į bylą pateiktais įrodymais ieškovui neišmokėti Nyderlandų nacionalinio draudikų biuro administruotos žalos atlyginimo išmokos nebuvo teisinio pagrindo (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5 ir 6 dalys).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. vasario 13 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutartį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui (civilinės bylos Nr. 3K-3-24/2014). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl poreikio nustatyti užsienio teisės turinį, kai Transporto priemonių draudikų biuras sumoka išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui ir pareiškia atgręžtinį reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį, išaiškino, kad Bendradarbiavimo nuostatai reguliuoja tik nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius ir nėra tiesiogiai taikytini nacionalinių draudikų biurų ir trečiųjų asmenų santykiams. Draudikų biurų tarpusavio bendradarbiavimas, dėl kurio Biuras pasitiki kitos valstybės narės biuro atliktu žalos administravimu, jo atliktu eismo įvykio šalies teisės aktų taikymu ir dėl to automatiškai atlygina visas mokėtinas sumas, negali būti besąlygiškai išplėstas ir dėl trečiųjų asmenų, nedalyvaujančių biurų tarpusavio santykiuose. Nei TPVCAPDĮ, nei Direktyvos 2009/103/EB nuostatose nenurodyta, kad, atlyginus kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui šio išmokėtą žalą, Biurui iš žalą padariusio asmens šios sumos būtų priteistos nevertinant jų pagrįstumo. Tokios teisės nesukuria ir tai, kad Biuras negali daryti įtakos kito nacionalinio biuro atliekamam tyrimui. Atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja ir todėl neturi galimybės išdėstyti savo pozicijos dėl valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisės aktų taikymo, todėl teismas, nagrinėdamas ginčą, kuriame Biuras siekia išieškoti kitam nacionaliniam draudikų biurui pagal Bendradarbiavimo nuostatus atlygintą žalą, turi iš esmės vertinti atsakovu patraukto asmens prieštaravimus.

Kasacinis teismas konstatavo, kad, regreso tvarka reikalaudamas kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui sumokėtų išmokų, Biuras savo reikalavimą grindžia tuo, jog atsižvelgdamas į Bendradarbiavimo nuostatus ir į eismo įvykio valstybės teisės aktus sumokėjo išmokas kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis). Faktinį reikalavimo pagrindą sudaro aplinkybė, kad kitoje valstybėje įvyko eismo įvykis, asmuo yra atsakingas už žalos padarymą arba neįvykdė pareigos sudaryti draudimo sutartį, o Biuras, vykdydamas Bendradarbiavimo nuostatus ir atsižvelgdamas į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo išmokas kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui. Kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys, jų taikymo praktika šioje byloje sudaro ne teisės, o fakto klausimą, kurį pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi nurodyti ir įrodyti į teismą besikreipiantis ieškovas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis). Kadangi Biuro atgręžtinis reikalavimas pareigos apdrausti transporto priemonę nevykdžiusiam asmeniui yra grindžiamas Lietuvos nacionaline teise (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi) ir užsienio teisė byloje nėra taikoma, bylą nagrinėjančiam teismui nekyla poreikio savo iniciatyva aiškintis užsienio teisės turinį (CK 1.12 straipsnis), tačiau faktinę aplinkybę, kad išmokos kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui sumokėtos atsižvelgiant į tos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, kaip ieškinio faktinį pagrindą, turi įrodyti ieškovas. Užsienio teisės turinio, kaip faktinio reikalavimo pagrindo, įrodinėjimas gali būti nereikalingas, jei atsakovas neginčys aplinkybės, kad išmoka išmokėta atsižvelgiant į kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Tačiau atsakovui ginčijant šią aplinkybę (kaip yra šiuo atveju), ieškovas turi teikti įrodymus dėl užsienio teisės turinio. Tai neužkerta kelio kitai šaliai teikti įrodymus ir įrodinėti kitokį užsienio teisės turinį, nei nurodo ieškovas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad bylą nagrinėję teismai nors ir nurodė, kad remiasi Nyderlandų teise, pagal kurią žala administruojama pagal vilkikui suteiktą draudimo apsaugą, tačiau tokiai aplinkybei patvirtinti rėmėsi vien minėtu Nyderlandų transporto priemonių draudikų biuro 2012 m. birželio 26 d. raštu, kuriame nėra nurodytos nei konkrečios teisės normos, nei jų turinys. Atsakovui ginčijant jo atsakomybės pagal eismo įvykio valstybės narės teisę pagrįstumą, ieškovui tenka pareiga įrodyti faktinę aplinkybę, kad savo TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą pareigą kompensuoti kitos valstybės draudikų biurui jis įvykdė remdamasis tos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančiais teisės aktais. Dėl to teisėjų kolegija sprendė, kad bylą nagrinėję teismai, nepatikslindami įrodinėjimo dalyko bei nepasiūlydami ieškovui pateikti papildomus įrodymus dėl užsienio teisės turinio fakto, pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias nuostatas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. birželio 25 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Pasisakydama dėl taikytinos teisės turinio, teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad Nyderlandų transporto priemonių draudikų biuras 2012 m. birželio 26 d. rašte nurodė, jog Nyderlanduose traukiančioji transporto priemonė (su priekaba ar be jos) privalo būti drausta ir, jeigu atsakinga, draudimo bendrovė privalo atlyginti nuostolius. Nyderlandų transporto priemonių draudikų biuro 2014 m. kovo 7 d. rašte nurodyta, kad Nyderlandų transporto priemonių draudikų biuras pagal Nyderlandų įstatymus, taisykles ir nuostatas turi išimtinę teisę administruoti šią žalos bylą. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Nyderlandų variklinių transporto priemonių draudimo įstatymo 1 straipsnį variklinės transporto priemonės yra visos transporto priemonės, skirtos judėti žemės paviršiumi, varomos vien mechanine jėga arba taip pat mechanine jėga, kurią sukuria pati transporto priemonė, taip pat varomos elektra, kai elektros energija tiekiama iš kitur. O priekaba yra tik variklinės transporto priemonės dalis. Šio įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad transporto priemonės savininkas ar teisėtas valdytojas privalo sudaryti variklinės transporto priemonės (šiuo atveju krovininės transporto priemonės) draudimo sutartį.

Atsižvelgdama į tai, kad eismo įvykis įvyko vilkikui (kaip variklinei transporto priemonei) tempiant priekabą, teisėjų kolegija sprendė, kad pagal pirmiau minėtą Nyderlandų teisinį reglamentavimą žala buvo administruojama pagal vilkikui suteiktą draudimo apsaugą, kurios jis šiuo atveju neturėjo. Tai, kad priekaba buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, neturi įtakos ieškovo reikalavimo teisei bei priimto teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui. Todėl teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog Nyderlandų transporto priemonių draudikų biuras turėjo išimtinę teisę administruoti žalos bylą bei taikė Nyderlandų valstybės teisę ir nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegija sprendė, kad atsakomybė atsakovui kilo pažeidus TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalį, Nyderlandų variklinių transporto priemonių draudimo įstatymo 1 ir 2 straipsnių nuostatas dėl prievolės apdrausti transporto krovininę priemonę privalomuoju draudimu nevykdymo, ir tai tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su transporto priemone padaryta žala kelio dangai. Teismas laikė, kad ieškovo pateikti įrodymai pakankami ir patvirtina prašomos priteisti žalos dydį, o atsakovas nepateikė žalos dydžio apskaičiavimą paneigiančių įrodymų.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas UAB ,,Beljanaprašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartį panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti. Kasatoriaus teigimu, teismai neatskleidė bylos esmės, nenustatė Nyderlandų valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų, taikomų atlyginant žalą, turinio ir nukrypo nuo šioje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktų išaiškinimų. Šiuos teiginius kasatorius grindė tokiais argumentais:

  1. Dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo išaiškinimų. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi tais pačiais argumentais, kaip ir prieš grąžinant bylą nagrinėti apeliacine tvarka, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus ir vėl padarė tuos pačius pažeidimus – savo procesinį sprendimą grindė Nyderlandų Karalystės teise, tačiau nenurodė nė vienos su ginču susijusios Nyderlandų Karalystės įstatymų nuostatos ir jų turinio, t. y. nenustatė, koks Nyderlandų valstybės įstatymas turi būti taikomas tuo atveju, kai žalą padaro vilkiko tempiama drausta priekaba. Teismai rėmėsi Nyderlandų transporto priemonių draudikų biuro 2012 m. birželio 26 d. raštu, kuriame nėra nurodytos nei konkrečios Nyderlandų Karalystės teisės normos, nei jų turinys, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau pripažino, kad toks įrodymas nėra pakankamas užsienio teisės turiniui nustatyti. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Nyderlandų transporto priemonių draudikų biuro 2014 m. kovo 7 d. rašte nurodytomis Nyderlandų variklinių transporto priemonių draudimo įstatymo bendrosiomis nuostatomis, tačiau nenurodė jokių nuostatų dėl to, kaip pagal Nyderlandų Karalystės teisę yra atlyginama žala ginčo atveju, kai yra apdrausta dalis junginio – priekaba, dėl kurios sukelto gaisro kilo žala. Taigi teismai sprendimuose vadovavosi ne Nyderlandų Karalystės įstatymų nuostatomis, o 2012 m. birželio 26 d. ir 2014 m. kovo 7 d. raštais.
  2. Dėl netinkamo užsienio teisės taikymo. Teismai pažeidė CK 1.10 straipsnį, kuriame įtvirtintos užsienio teisės taikymo taisyklės dėl įrodymų, susijusių su užsienio teisės turiniu, oficialaus aiškinimo, taikymo praktikos ir doktrinos pateikimo. Teismai pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalyje, 265 straipsnio 1 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo ir sprendimo priėmimo taisykles, nes ieškinį tenkino remdamiesi vien nepasirašytais bei neantspauduotais Nyderlandų transporto priemonių draudikų biuro raštais, kuriuos nepagrįstai laikė tinkamais įrodymais dėl užsienio teisės turinio. Tik teismas turi spręsti, koks įstatymas turi būti taikomas. Nyderlandų biuro žalos byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai, šalių (Nyderlandų ir Lietuvos draudikų biurų) pateiktas teisės aiškinimas teismo nesaisto.
  3. Dėl CK 1.12 straipsnio 2 dalies pažeidimo. Teismai nepagrįstai atleido ieškovą nuo įstatyme įtvirtintos pareigos, nustatytos CK 1.12 straipsnio 2 dalyje, CPK 178 straipsnyje, tuo pažeisdami šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principus (CPK 12, 17 straipsniai). Ieškovui tenka pareiga įrodyti faktinę aplinkybę, kad savo TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą pareigą kompensuoti kitos valstybės draudikų biurui jis įvykdė remdamasis tos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančiais teisės aktais. Ieškovas nepateikė įrodymų dėl taikomos užsienio teisės turinio, taikymo praktikos ir doktrinos.
  4. Dėl netinkamo Nyderlandų Karalystės teisės aiškinimo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai plečiamai aiškino Nyderlandų Karalystės teisės bendrąsias normas ir formulavo Nyderlandų Karalystės teisės taikymo praktiką Lietuvoje. Pagal Lietuvos teinagrinėtina situacija reglamentuojama TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalyje – išmoka dėl velkama transporto priemone (kurios vairuotojas būtinas) padarytos žalos mokama arba pagal velkamos, arba pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, atsižvelgiant į tai, kurios transporto priemonės valdytojui kilo civilinė atsakomybė. Šio įstatymo normomis įgyvendinamos Direktyvos 2009/103/EB nuostatos. Žaliosios kortelės sistema yra papildyta ES antriniuose teisės šaltiniuose įtvirtintomis motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo nuostatomis, kurios yra iš esmės vienodos visose valstybėse narėse, o tai kelia pagrįstų abejonių teismo padarytomis išvadomis, susijusiomis su Nyderlandų Karalystės (užsienio) teisės taikymu. Manytina, kad Nyderlandų Karalystės teisėje nagrinėjama ginčo situacija turėtų taip pat būti sureguliuota panašiomis teisės normomis kaip Lietuvoje.

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo arba pirmo prašymo netenkinimo atveju skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Prašymai grindžiami tokiais argumentais:

  1. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismai taikė užsienio teisę ir pažeidė CK 1.10, 1.12 straipsnių nuostatas, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. vasario 13 d. nutartyje konstatavo, kad Biuro atgręžtinis reikalavimas pareigos apdrausti transporto priemonę nevykdžiusiam asmeniui yra grindžiamas Lietuvos nacionaline teise (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis) ir užsienio teisė byloje nėra taikoma. Kasacinis teismas išaiškino, kad kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys, jų taikymo praktika šioje byloje sudaro ne teisės, o fakto klausimą, o CK 1.12 straipsnyje įtvirtintos nuostatos aktualios tais atvejais, kai užsienio teisė sudaro teisinį ieškinio pagrindą.
  2. Nagrinėjamoje byloje ieškovas pateikė ne tik išmokos išmokėjimą pagrindžiančias Nyderlandų privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančių aktų nuostatas, bet ir išimtinai kompetentingo, veikiančio savo šalies vardu subjekto – Nyderlandų nacionalinio draudikų biuro – paaiškinimus (2014 m. balandžio 22 d. raštas Nr. S-5172-(4.11). Nepaisant to, kasatorius, ignoruodamas CPK 178 straipsnio nuostatas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartyje suformuluotą taisyklę, kad Biuro pateikta informacija apie teisės turinį neužkerta kelio kitai šaliai teikti įrodymus ir įrodinėti kitokį užsienio teisės turinį, nei nurodo Biuras, toliau teikė tik niekuo nepagrįstas abejones dėl ieškovo pateikiamų ieškinio faktinį pagrindą pagrindžiančių įrodymų. Nagrinėjamoje byloje išimtinai kompetentingas subjektas – Nyderlandų nacionalinis draudikų biuras – pateikė informaciją apie ginčo eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo metu taikytus teisės aktus. Nei ieškovui (kuris nėra išimtinai kompetentingas sprendžiant šį klausimą), nei teismui negali kilti abejonių dėl išimtinai kompetentingo subjekto pateiktos informacijos, kai kasatorius nepateikia jok šią informaciją paneigiančių duomenų. Kasatorius, būdamas tarptautinių pervežimų profesionalas, ne tik piktybiškai ignoruoja privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (Biuro žinioje yra net 27 regreso bylos, kuriose skolininkas yra kasatorius), bet ir savo rizika pasirinko pasyvią bylos tvarkymo taktiką, neteikia jokių įrodymų, patvirtinančių kitokį, nei nurodė ieškovas, užsienio teisės normų taikymą.
  3. Kasatorius neteisingai aiškina Lietuvoje esantį teisinį ginčo situacijos reglamentavimą.  Kasatoriaus nurodomos TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalies nuostatos taikomos tik tais atvejais, kai velkama transporto priemonė, kuriai būtinas vairuotojas (ko nagrinėjamu atveju nebuvo). Be to, šioje teisės normoje aiškiai nurodyta, kad išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos (kai pagal teisės aktus velkamos transporto priemonės vairuotojas nebūtinas) mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia transporto priemone.
  4. Nagrinėjamu atveju tikslinga kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, nes būtinas papildomas Direktyvos 2009/103/EB, direktyvą įgyvendinančiu Komisijos sprendimu 2003/564/EB paskelbtų Bendradarbiavimo nuostatų 3, 5, 10 straipsnių aiškinimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką, pagal kurią pripažįstama, kad Bendradarbiavimo nuostatai reguliuoja tik nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius ir nėra tiesiogiai taikytini nacionalinių draudikų biurų ir trečiųjų asmenų santykiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014), neįvertino Bendradarbiavimo nuostatų teisinės galios, bendro privalomojo pobūdžio ir padarė neteisingą išvadą dėl subjektų, kuriems taikytinos šių nuostatų normos, rato, todėl neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą sprendžiant atgręžtinio reikalavimo klausimus – nepagrįstai susiaurino atsakingo už eismo įvykį asmens įrodinėjimo naštą ir išplėtė Biuro įrodinėjimo naštą. Toks aiškinimas, pagal kurį Biuras, atsižvelgdamas į abipusio (tarpusavio) pripažinimo principą, patenkinęs žalą administravusio biuro reikalavimą, turi užsienio teisės normomis, kurių pats netaikė, pagrįsti savo atgręžtinį reikalavimą, prieštarauja Direktyvos 2009/103/EB tikslui – užtikrinti nukentėjusio asmens interesus nepriklausomai nuo to, kokioje valstybėje – nuolatinės gyvenamosios vietos ar kitojeįvyko žalą sukėlęs eismo įvykis. Pagal Bendradarbiavimo nuostatus, nacionaliniai draudikų biurai, turėdami ypatingą statusą ir pagal savo kompetencijos ribas veikdami valstybės vardu, atsižvelgiant į ES ir nacionalinės teisės aktų nuostatas, pagrįstai abipusiškai pripažįsta kito išimtinai kompetentingo biuro, administruojančio eismo įvykio metu padarytą žalą, priimtus sprendimus. Tačiau po minėtų kasacinio teismo išaiškinimų toks pripažinimas ir Direktyvos 2009/103/EB bei Komisijos sprendimo 2003/564/EB įgyvendinimas tapo nebeįmanomas, nes atsakingų už žalą asmenų nepagrįsti prieštaravimai ir abejonės, net ir esant žalos faktą ir dydį pagrindžiantiems įrodymams, tapo Biuro pareiga abejoti nacionalinių draudikų biurų, atlikusių žalų administravimo procedūras, kompetencija bei reikalauti iš jų teisės aktų nuostatų, jų išaiškinimų ir pan. Tokios praktikos nėra nė vienoje ES valstybėje narėje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat klaidingai nurodė, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo nedalyvauja administruojant žalą ir negali pateikti savo pozicijos dėl žalos administravimo procedūros, nes kiekvienas rūpestingas, atidus ir apdairus asmuo suvokia, jog dėl jo valdomos transporto priemonės turi būti sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, o eismo įvykyje dalyvavęs asmuo suvokia, kad svarbu išsiaiškinti įvykio kaltininką, tinkamai užfiksuoti eismo įvykio aplinkybes, žalą bei ją atlyginti. Kiekvienas eismo dalyvis turi teisę aktyviai domėtis bei dalyvauti tiek tiriant eismo įvykį, tiek administruojant žalą, reikšti savo pastabas, prieštaravimus, o nesutinkant su priimtais sprendimais, – kreiptis į atitinkamas eismo įvykio šalies institucijas. Atsakingo už eismo įvykį asmens dalyvavimas žalos administravimo procedūrose priklauso tik nuo jo valios.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl Transporto priemonių draudikų biuro sumokėtos kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui išmokos išreikalavimo pagal atgręžtinį reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį

 

Nagrinėjamą bylą pirmą kartą nagrinėjant kasacinės instancijos teisme, pasisakyta dėl žaliosios kortelės sistemos funkcionavimo bei nacionalinių draudikų biurų tarpusavio bendradarbiavimo sąlygų, kurias nustato Biurų tarybos vidaus nuostatai (toliau – Bendradarbiavimo nuostatai). Teisėjų kolegija išaiškino, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu įgyvendintos 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva 2009/103/EB) nuostatos. Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta Europos Sąjungos (ES) valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje. Biuras išmoką dėl kitoje ES valstybėje narėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos išmoka žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui atsižvelgiant į Bendradarbiavimo nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalis). Įstatymu Biurui nustatyta pareiga išmokėti kitos ES valstybės narės žalos atlyginimo institucijai jos reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, ir nustatytą atlygį už žalos administravimą, jei kaltininko, kurio transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 6 dalies 2 punktas). Vadovaujantis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jei ji išmokėta pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Taip pat teisėjų kolegija išaiškino, kad Bendradarbiavimo nuostatai skirti nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykiams reguliuoti, tai įtvirtinta ir TPVCAPDĮ 2 straipsnio 13 dalyje, kur nurodyta, kad Bendradarbiavimo nuostatai yra Biurų tarybos patvirtintos nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykių taisyklės. Atsižvelgiant į tai, Bendradarbiavimo nuostatai reguliuoja tik nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius ir nėra tiesiogiai taikytini nacionalinių draudikų biurų ir trečiųjų asmenų santykiams. Teisėjų kolegija pirmiau minėtoje nutartyje akcentavo, kad nei TPVCAPDĮ, nei Direktyvos 2009/103/EB nuostatose nenurodyta, kad, atlyginus kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui šio išmokėtą žalą, Biurui iš žalą padariusio asmens šios sumos būtų priteistos nevertinant jų pagrįstumo.

Aptariamoje kasacinio teismo nutartyje taip pat išaiškinta dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo nagrinėjamos kategorijos bylose. Kadangi Biuro atgręžtinis reikalavimas pareigos apdrausti transporto priemonę nevykdžiusiam asmeniui yra grindžiamas Lietuvos nacionaline teise (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi) ir užsienio teisė byloje nėra taikoma, bylą nagrinėjančiam teismui nekyla poreikio savo iniciatyva aiškintis užsienio teisės turinį (CK 1.12 straipsnis), tačiau faktinę aplinkybę, kad išmokos kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui sumokėtos atsižvelgiant į tos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, kaip ieškinio faktinį pagrindą, turi įrodyti ieškovas. Jei atsakovas pripažįsta faktus, jų įrodinėjimas, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, gali tapti nebūtinas ir teismas gali laikyti pripažintą faktą nustatytu (CPK 182 straipsnio 5 punktas, 187 straipsnis). Taigi užsienio teisės turinio, kaip faktinio reikalavimo pagrindo, įrodinėjimas gali būti nereikalingas, jei atsakovas neginčys aplinkybės, kad išmoka išmokėta atsižvelgiant į kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Tačiau atsakovui ginčijant šią aplinkybę (kaip yra šiuo atveju), ieškovas turi teikti įrodymus apie užsienio teisės turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos transporto priemonių draudikų biuras v. UAB „Beljana, bylos Nr. 3K-3-24/2014).

Vėlesnėje kasacinio teismo praktikoje, plėtojant pirmiau nurodytą teisės aiškinimą konstatuota, kad tais atvejais, kada ieškovas – Transporto priemonių draudikų biuras, sumokėjęs išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, pareiškia atgręžtinį reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį, vien ieškovo pateikti duomenys apie faktą, kad kitos valstybės nacionalinis draudikų biuras išmokėjo nukentėjusiems asmenims žalos atlyginimą, negali būti pripažinti pakankamais ir patikimai pagrindžiančiais padarytos žalos sudedamąsias dalis ir atitinkamai žalos dydį, kada atsakingas už žalą asmuo draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja ir žalos dydžio nepripažįsta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. M. J., bylos Nr. 3K-3-100/2014).

Dar vėlesnėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad prievolė sumokėti išmokos sumą regreso tvarka atsiranda TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu, o atgręžtinis reikalavimas gali būti patenkintas tik nustačius, kad asmuo, reikalaujantis sumos grąžinimo, pagrįstai ją išmokėjo, remdamasis jo pareigą nustatančiais teisės aktais, ir tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais. Civilinės atsakomybės sąlygų turinys yra nustatomas remiantis atitinkamos užsienio valstybės teisės normomis ir pagal šios valstybės teisę nustatytomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. M. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-495/2014).

Remiantis pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika darytina išvada, kad atsakovui ginčijant, jog Biuro išmokos kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui sumokėtos atsižvelgiant į Bendradarbiavimo nuostatus ir (ar) tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, šią aplinkybę turi įrodyti ieškovas – t. y. Biuras. Kartu pažymėtina, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Remiantis CPK 12 straipsniu, kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 straipsnis). Todėl nagrinėjamos kategorijos bylose atsakovas, teigdamas, kad Biuras išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui išmokėjo neatsižvelgdamas į Bendradarbiavimo nuostatus ir (ar) tos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, privalo nurodyti, kodėl, jo manymu, kitos valstybės nacionalinio draudikų biuro sprendimas dėl išmokos nukentėjusiam asmeniui išmokėjimo ir atitinkamas Biuro sprendimas dėl išmokos kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui sumokėjimo yra nepagrįstas. Atsakovo nesutikimo su Biuro sprendimu dėl išmokos kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui motyvai gali būti įvairūs: atsakovas gali gintis nuo pareikšto reikalavimo įrodinėdamas, kad tarp jo ir žalą patyrusio asmens apskritai nesusiklostė civilinės atsakomybės teisiniai santykiai (pvz., kad nenustatyta jo kaltė dėl eismo įvykio, kurio metu atsirado žala), kad iš jo priteistina mažesnė, nei reikalaujama, suma (pvz., kad užsienio valstybės atsakinga institucija, sureguliuodama žalą, ją neteisingai apskaičiavo), kad kitos valstybės nacionalinis draudikų biuras nesilaikė Bendradarbiavimo nuostatuose įtvirtintų žalos administravimo procedūrų ir pan. Atsakovo pareiga nurodyti nesutikimo su Biuro sprendimu išmokėti išmoką pagal užsienio valstybės atsakingos institucijos reikalavimą motyvus yra svarbi atsižvelgiant į proceso ekonomiškumo principą (CPK 7 straipsnio 1 dalis), nes priklausomai nuo bylą nagrinėjantis teismas sprendžia dėl taikytinų užsienio valstybės teisės normų ir byloje nustatinėtinų teisiškai reikšmingų aplinkybių. Pavyzdžiui, vertinant atsakovo atsiliepimo į pareikštą ieškinį motyvus, grindžiamus jo kaltės dėl žalą sukėlusio eismo įvykio nebuvimu, teisiškai reikšminga, taigi, teismo nustatinėtina, aplinkybe gali būti tai, ar atsakovui užsienio valstybėje buvo suteikta teisė įrodyti, kad dėl eismo įvykio kaltas ne jis, o kitas vairuotojas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. M. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-495/2014).

Nagrinėjant šią bylą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasacinės instancijos (pirmą kartą) teismuose kasatorius ginčijo savo prievolę Biurui remdamasis įvairiais pagrindais: ginčydamas savo kaltę dėl eismo įvykio, kurio metu buvo padaryta žala, keldamas prielaidą, kad įvykyje galėjo dalyvauti keli dalyviai, todėl šių didesnio pavojaus šaltinių valdytojai privalėjo atsakyti solidariai, teigdamas, kad reikalaujamas priteisti žalos dydis yra nepagrįstas (apskaičiuojant kelio remonto darbų vertę nepagrįstai priskaičiuotas PVM mokestis, nepagrįstai priskaičiuotos administravimo išlaidos), nurodydamas, kad transporto priemonės, kuria buvo padaryta žala (priekaba), valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta, todėl žalos atlyginimas turėjo būti administruojamas pagal šios, o ne velkančios transporto priemonės (vilkiko) draudimą. O kasaciniame skunde, kurio pagrindu nagrinėjama ši byla, savo nesutikimą su skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartimi kasatorius grindžia iš esmės išimtinai ta aplinkybe, kad teismas neturėjo pagrindo spręsti, jog remiantis eismo įvykio valstybės (Nyderlandų Karalystės) teise žalos atlyginimas turi būti administruojamas pagal velkančios transporto priemonės draudimą. Kasacinis skundas nėra grindžiamas aplinkybėmis, kad tarp kasatoriaus ir žalą patyrusio asmens nesusiklostė civilinės atsakomybės teisiniai santykiai ar kad priteista suma viršija žalos, atlygintinos pagal Nyderlandų Karalystės teisę, apimtį. Kitaip tariant, kasacinis skundas nėra grindžiamas kasatoriaus civilinės atsakomybės už eismo įvykį nebuvimu ar taikytinos atsakomybės dydžiu, bet aplinkybe, kad kasatoriaus civilinė atsakomybė už eismo įvykio metu padarytą žalą, priešingai nei sprendė teismai, buvo apdrausta. Tai reiškia, kad kasatorius, iš esmės neneigdamas savo, kaip transporto priemonės valdytojo, atsakomybės dėl eismo įvykio, kurio metu buvo padaryta žala, ar padarytos žalos dydžio, teigia, kad jo turtinis interesas, susijęs su galima civiline atsakomybe dėl žalos padarymo, buvo apdraustas, todėl iš jo neturėtų būti priteisiama išmoka, kurią Lietuvos biuras išmokėjo Nyderlandų Karalystės biurui, atlyginusiam žalą nukentėjusiajam asmeniui. Nors kasaciniame skunde tiesiogiai nenurodoma, remiantis tokia kasatoriaus logika, žalą nukentėjusiajam atlyginti turi jo, kaip priekabos valdytojo, civilinės atsakomybės draudikas. Tai reiškia, kad šioje kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje vyksta ginčas dėl to, ar remiantis Bendradarbiavimo nuostatais ir Nyderlandų Karalystės teisės normomis vienos iš Lietuvoje registruotų transporto priemonių junginio dalių priekabos valdytojo civilinės atsakomybės draudimo buvimas, atsižvelgiant į tai, kad ją velkančios transporto priemonės – vilkiko – valdytojo civilinė atsakomybė nebuvo drausta, eliminuoja: 1) Nyderlandų Karalystės biuro teisę ir pareigą administruoti dėl eismo įvykio atsiradusios žalos atlyginimą, kompensuoti nukentėjusiam asmeniui eismo įvykio metu padarytą žalą; 2) Nyderlandų Karalystės biuro, išmokėjusio nukentėjusiam asmeniui kompensaciją už eismo įvykio metu padarytą žalą, teisę reikalauti, kad Lietuvos biuras padengtų nukentėjusiajam asmeniui išmokėtą sumą ir žalos administravimo išlaidas, bei atitinkamą Lietuvos biuro pareigą mokėti Nyderlandų Karalystės biuro reikalaujamą išmoką; 3) Lietuvos biuro reikalavimo kasatoriui pagrįstumą.

Kasacinio skundo ribas suformuoja kasatorius, skunde nurodydamas prašymą (kasacinio skundo dalyką) ir jį pagrindžiančius argumentus (kasacinio skundo pagrindą). Teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Nurodytų pagrindų peržengti kasacinio skundo ribas nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nekonstatuoja, todėl bylą nagrinėja neperžengdama kasacinio skundo ribų.

Pažymėtina, kad pirmą kartą nagrinėjant bylą kasacine tvarka, kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendė, kad bylą nagrinėję teismai, nepatikslindami įrodinėjimo dalyko bei nepasiūlydami ieškovui pateikti papildomų įrodymų, pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias nuostatas. Atsižvelgdamas į tai, nagrinėjant bylą iš naujo apeliacinės instancijos teismas 2014 m. vasario 21 d. nutartimi pasiūlė ieškovui pateikti papildomus įrodymus, pagrindžiančius ieškinio turinį, t. y. faktinę aplinkybę, kad savo TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą pareigą kompensuoti žalą kitos valstybės draudikų biurui jis įvykdė remdamasis tos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančiais teisės aktais. 2014 m. balandžio 24 d. ieškovas teismui pateikė papildomus įrodymus, inter alia, Nyderlandų transporto priemonių draudikų biuro 2014 m. kovo 7 d. raštą, kuriame nurodytos teisiškai reikšmingos Nyderlandų 1963 m. gegužės 30 d. įstatymo dėl privalomojo variklinių transporto priemonių vairuotojų civilinės atsakomybės draudimo nuostatos. Pagal minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalį variklinės transporto priemonės yra visos transporto priemonės, skirtos judėti žemės paviršiumi, varomos vien mechanine jėga arba taip pat mechanine jėga, kurią sukuria pati transporto priemonė, taip pat varomos elektra, kai elektros energija tiekiamakitur; variklinės transporto priemonės dalimi laikoma viskas, kas yra prie jos pritvirtinta ar prikabinta, taip pat viskas, kas po pritvirtinimo ar prikabinimo nuo jos atsijungė ar atsikabino, tačiau dar nespėjo sustoti. Šio įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, jog transporto priemonės savininkas ar teisėtas valdytojas privalo sudaryti variklinės transporto priemonės vairuotojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti apie taikytinas Nyderlandų teisės normas, remiantis šiame Nyderlandų transporto priemonių draudikų biuro rašte pateikta informacija. Kasaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad raštas nepasirašytas bei neantspauduotas (nes parašytas elektroniniu paštu, atsakant į atitinkamą Lietuvos biuro paklausimą), teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo atmesti šį įrodymą kaip netinkamą, juolab, kad pats kasatorius nepateikė jokių pirmiau nurodytų Nyderlandų Karalystės teisės normų turinį paneigiančių įrodymų.

Remiantis Bendradarbiavimo nuostatų 3 straipsnio 1 dalimi, kai biurui pranešama apie jo veiklos šalies teritorijoje įvykusią autoavariją, į kurią pateko kitos šalies transporto priemonė, jis, nelaukdamas oficialaus reikalavimo atlyginti žalą, ima tirti autoavarijos aplinkybes. Apie bet kokią tokią avariją jis kuo greičiau praneša žalią kortelę ar draudimo polisą išdavusiam draudikui arba prireikus atitinkamam biurui. Tačiau jis negali būti kaltinamas dėl tokių veiksmų neatlikimo. Jei tokio tyrimo metu biuras nustato į autoavariją patekusios transporto priemonės draudiką ir tai, kad šio draudiko patikėtinis buvo patvirtintas Bendradarbiavimo nuostatų 4 straipsnyje nustatyta tvarka, jis nedelsdamas perduoda šią informaciją patikėtiniui, kad šis imtųsi tolesnių veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį visas žalas biuras administruoja visiškai savarankiškai, vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nukentėjusiems asmenims ir privalomąjį draudimą, žaliąją kortelę ar draudimo polisą išdavusio draudiko arba prireikus atitinkamo biuro interesais. Remiantis Bendradarbiavimo nuostatų 5 straipsnio 1 dalimi, kai biuras ar tam tikslui jo paskirtas agentas sureguliuoja visas žalas, susijusias su ta pačia autoavarija, ne vėliau kaip per vienerius metus nuo paskutinio nukentėjusiam asmeniui atlikto mokėjimo dienos jis faksu ar elektroniniu paštu siunčia žaliąją kortelę ar draudimo polisą išdavusiam biuro nariui arba, prireikus, atitinkamam biurui prašymą atlyginti išlaidas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2010 m. birželio 19 d. įvykus eismo įvykiui Nyderlandų Karalystės biuras, nenustatęs į eismo avariją patekusios transporto priemonės, kuria pagal Nyderlandų Karalystės įstatymus laikoma variklinė transporto priemonė (nagrinėjamu atveju vilkikas) draudiko, sureguliavo žalą ir kreipėsi į Lietuvos biurą dėl išmokos. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Nyderlandų Karalystės teisės normas pareiga drausti civilinę atsakomybę nustatyta tik variklinių transporto priemonių savininkams ir valdytojams, teisėjų kolegija sprendžia, kad vienos iš Lietuvoje registruotų transporto priemonių junginio dalių priekabos, kuri pagal Nyderlandų 1963 m. gegužės 30 d. įstatymo dėl privalomojo variklinių transporto priemonių vairuotojų civilinės atsakomybės draudimo 1 straipsnio 2 dalį nėra laikoma varikline transporto priemonę valdytojo civilinės atsakomybės draudimo buvimas, atsižvelgiant į tai, kad ją velkančios variklinės transporto priemonės – vilkiko – valdytojo civilinė atsakomybė nebuvo drausta, neeliminuoja Nyderlandų Karalystės biuro teisės, remiantis Bendradarbiavimo nuostatų 1 straipsniu, spręsti, kad į autoavariją patekusios transporto priemonės draudikas nėra nenustatytas, ir atitinkamai iš to išplaukiančios teisės ir pareigos administruoti dėl eismo įvykio atsiradusios žalos atlyginimą, kompensuoti nukentėjusiam asmeniui eismo įvykio metu padarytą žalą, o išmokėjus atitinkamas išmokas teisės reikalauti, kad Lietuvos biuras padengtų nukentėjusiajam asmeniui išmokėtą sumą ir žalos administravimo išlaidas.

Remiantis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 6 dalimi, tais atvejais, kai Lietuvos Respublikoje, kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ar užsienio valstybėje nukentėjęs asmuo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, vadovaudamasis savo šalies teisės aktais, kreipėsi dėl patirtos žalos atlyginimo į savo šalyje veikiančią žalos atlyginimo instituciją, Biuras privalo išmokėti kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai jos reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, ir nustatytą atlygį už žalos administravimą esant bent vienai iš šių sąlygų: <...> 2) kaltininko, kurio transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta arba per 2 mėnesius nuo nukentėjusio trečiojo asmens pretenzijos pateikimo kitos valstybės žalos atlyginimo institucijai dienos nepavyko nustatyti kaltininko, kurio transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko. Šios teisės normos pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad Lietuvos biuras privalo išmokėti kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai jos reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, ir nustatytą atlygį už žalos administravimą tais atvejais, jei per 2 mėnesius nuo nukentėjusio trečiojo asmens pretenzijos pateikimo kitos valstybės žalos atlyginimo institucijai dienos pastarajai nepavyko nustatyti kaltininko, kurio transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko. Šios Biuro pareigos nepaneigia ir tai, kad vėliau, Biurui pareiškus atgręžtinį reikalavimą atsakingam už žalos padarymą asmeniui, gali paaiškėti aplinkybė, kad jo, kaip transporto priemonės valdytojo, civilinė atsakomybė eismo įvykio metu buvo apdrausta. Todėl darytina išvada, kad Lietuvos biuras pagrįstai išmokėjo Nyderlandų Karalystės biuro reikalaujamą išmoką.

Sprendžiant dėl Lietuvos biuro reikalavimo teisės kasatoriui pagrįstumo taikytina TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalies norma, pagal kurią Biuras, išmokėjęs kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą, turi teisę susigrąžinti išmokėtas sumas iš atsakingo draudiko, atsakingo už žalos padarymą asmens ar asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, arba kitos valstybės nacionalinio draudikų biuro ar Garantinio iždo (fondo), jeigu jis yra prisiėmęs atsakomybę už tokį žalos padarymo atvejį pagal Bendradarbiavimo nuostatus arba pagal susitarimo dėl reikalavimų tenkinimo abipusio pripažinimo nuostatas.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką civilinės atsakomybės draudiko ir žalą padariusio asmens prievolė atlyginti žalą yra solidari (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „ERGO Lietuva“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-503/2005; 2009 m. balandžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „A. transportas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-165/2009). Civiliniame procese tai reiškia ieškovo teisę ieškinyje nurodyti atsakovu tiek žalą padariusį asmenį, tiek jo civilinės atsakomybės draudiką, kartu arba atskirai.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes ir įvertindama tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad už įvykusį eismo įvykį, nulėmusį žalos atsiradimą, yra atsakingas kasatorius, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Biuras, išmokėjęs kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai jos reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, ir nustatytą atlygį už žalos administravimą, remdamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalimi, turi teisę susigrąžinti išmokėtas sumas iš kasatoriaus tiek kaip iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, tiek kaip iš atsakingo už žalos padarymą asmens (tuo atveju, jei jo civilinei atsakomybei būtų taikoma draudimo apsauga pagal jo ir trečiojo asmens sudarytą priekabos valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį). Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl santykiams, kylantiems iš minėtos draudimo sutarties, taikytinos teisės, šios sutarties aiškinimo ar vykdymo (t. y. nenagrinėjamas ginčas tarp kasatoriaus ir trečiojo asmens), todėl aplinkybė, ar kasatorius, įvykdęs teismo sprendimą, sutarties pagrindu įgytų reikalavimo teisę trečiajam asmeniui, nėra aktuali.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, sumokėjusio išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atgręžtinio reikalavimo teisinius santykius, įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, nuo kasacinio teismo praktikos nenukrypo, todėl naikinti priimto procesinio sprendimo nėra pagrindo (CPK 346 straipsnis).

Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos apskųstos teismo nutarties teisėtumui, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

Dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą

Pažymėtina, kad kasacinis teismas privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo tik tada, kai jam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas (CPK 3 straipsnio 5 dalis). Tai reiškia, kad tuo atveju, kai kasaciniam teismui nekyla klausimų dėl taikomų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ir galiojimo, jis neturi pareigos kreiptis prejudicinio sprendimo. Be to, nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos, prašymo buvimo ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (ex officio).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nekyla kasatoriaus nurodytų klausimų dėl taikomų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ir galiojimo, todėl tenkinti prašymo kreiptis prejudicinio sprendimo nėra pagrindo.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Atmetus kasacinį skundą, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Ieškovas duomenų apie bylinėjimosi išlaidas, turėtas kasaciniame teisme, nepateikė (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Kasacinis teismas patyrė 10,37 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovo kasacinio skundo ir palikus galioti apeliacinės  instancijos teismo nutartį, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Beljana (j. a. k. 135730095) 10,37 Eur (dešimt Eur 37 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginti. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                      Algis Norkūnas

 

 

 

                                                                      Gediminas Sagatys

 

 

 

                                                                      Donatas Šernas


Paminėta tekste:
  • CPK
  • CK1 1.12 str. Užsienio teisės turinio nustatymas
  • CK
  • CPK 185 str. Įrodymų įvertinimas
  • CPK 182 str. Atleidimas nuo įrodinėjimo
  • 3K-3-24/2014
  • 3K-3-495/2014
  • CPK 12 str. Rungimosi principas
  • CPK 7 str. Proceso koncentracija ir ekonomiškumas
  • CPK 353 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • 3K-3-503/2005
  • 3K-3-165/2009
  • CPK 3 str. Bylų nagrinėjimas pagal galiojančią teisę
  • CPK 98 str. Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas
  • CPK 79 str. Bylinėjimosi išlaidos