Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2016-12-09][nuasmeninta nutartis byloje][AS-862-525-2016].docx
Bylos nr.: AS-862-525/2016
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Utenos apskrities VMI 188729880 atsakovas
"Adristėja" 155639856 pareiškėjas
Kategorijos:
1. Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
1.25. Kitos bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
3. ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENA
3. ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENA
3.10. Skundas
3.10. Skundas
3.10.3. Atsisakymas priimti skundą
3.10.3. Atsisakymas priimti skundą
3.10.3.1. kai skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų
3.10.3.1. kai skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų

Administracinė byla Nr. AS-862-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00267-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

 

2016 m. gruodžio 7 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Adristėja“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Adristėja“ skundą atsakovui Utenos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Adristėja“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Adristėja“) kreipėsi su patikslintu skundu į Panevėžio apygardos teismą ir prašė: 1) pripažinti negaliojančiomis 2006 m. vasario 14 d. sąskaitą-faktūrą, serija ADR Nr. 1004 dėl ilgalaikio turto esminio pagerinimo kavinės patalpos po rekonstrukcijos, kurioje nurodyta, kad panaudota 97 577,56 Lt, su PVM – 115 141,52 Lt ir 2006 m. kovo 21 d. PVM deklaraciją FR0600, kurios 15 grafoje nurodyta ilgalaikio materialiojo turto pasigaminimas – 97 578 Lt; 2) atstatyti terminą dėl atskaitomybės dokumentų pateikimo ir įpareigoti Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininką priimti ir įtraukti patikslintus atskaitomybės dokumentus 2015 m. sausio 15 d. sąskaitą-faktūrą Nr. 1322, kurioje nurodytas pastatas su kavine po rekonstrukcijos su savininkų asmeninėmis lėšomis 136 306,15 Lt, su PVM – 153 870,14 Lt ir pridėtinės vertės deklaraciją FR0600 Ilgalaikio materialiojo turto pagerinimas, kurios 15 grafoje nurodyta 136 307 Lt suma.

II.

 

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs nuoseklų aiškinimą, pagal kurį, Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad vadovaujantis ABTĮ 22 straipsnio 1 dalimi, ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Todėl jei skundo priėmimo nagrinėti stadijoje galima akivaizdžiai spręsti, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali tapti ginčo administraciniame teisme objektu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pabrėžia, kad teismas, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

Atsižvelgus į nurodytą teisės normų aiškinimą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog konkrečiu atveju sprendžiant, ar skundžiamas aktas gali būti administraciniame teisme nagrinėtino ginčo dalyku, būtina nustatyti, ar pareiškėjo ginčijamos 2006 m. vasario 14 d. sąskaita-faktūra, serija ADR Nr. 1004 dėl ilgalaikio turto esminio pagerinimo kavinės patalpos po rekonstrukcijos, kurioje nurodyta, kad panaudota 97 577,56 Lt su PVM – 115 141,52 Lt ir 2006 m. kovo 21 d. PVM deklaracija FR0600, gali būti laikoma teisės aktu, t. y. ar atitinka bendruosius individualaus administracinio akto požymius, nurodytus ABTĮ 2 straipsnio 14 dalyje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimu, pagrindinis individualaus administracinio akto požymis yra tas, kad jis yra teisės taikymo aktas, t. y. aktas, kuriame išreikštas teisės normų taikymo konkretaus subjekto atžvilgiu rezultatas, veikiantis šio subjekto teisinį statusą (teises ir pareigas) (2009 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-438-135/2009).

Teismas nustatė, jog pareiškėjas prašė pripažinti negaliojančiomis 2006 m. vasario 14 d. sąskaitą-faktūrą, serija ADR Nr. 1004 dėl ilgalaikio turto esminio pagerinimo kavinės patalpos po rekonstrukcijos, kurioje nurodyta, kad panaudota 97 577,56 Lt su PVM – 115 141,52 Lt ir 2006 m. kovo 21 d. PVM deklaraciją FR0600, kurios 15 grafoje nurodyta ilgalaikio materialiojo turto pasigaminimas – 97 578 Lt.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundžiami dokumentai yra atskaitomybės dokumentai ir jie negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku. Atsisakius priimti pagrindinį skundo reikalavimą, buvo atsisakyta priimti ir išvestinį reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

 

III.

 

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas skunde teigia, jog kreipėsi į Utenos apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininką prašydamas priimti patikslintus atskaitomybės dokumentus: PVM deklaraciją už 2006 m. vasario mėnesį ir 2015 m. sausio 15 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 1322, kurioje nurodytas pastatas su kavine po rekonstrukcijos su savininkų asmeninėmis lėšomis – viso 136 306,18 Lt, su PVM 153 870,14 Lt ir 2015 m. sausio 15 d. pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją ilgalaikio turto pasigaminimas, kurioje 15 grafoje nurodyta 136 307 Lt. Kadangi Utenos apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas tai atlikti atsisakė, tokiais veiksmais jis pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnį, 26 straipsnio 2 punktą ir Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 67 straipsnio 2 punktą. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, pareiškėjas teigia, jog skundžiami veiksmai yra teisme nagrinėtino ginčo dalykas.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

IV.

 

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, nustačius, kad jis nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas teisės kreiptis į administracinį teismą ribojimus iš esmės įtvirtino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5, 24, 25, 29 ir 34 straipsniuose. Aiškindamas šių straipsnių nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą akcentavo, kad skundo, atitinkančio Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytus reikalavimus, pateikimas yra būtina sąlyga teismui teisingai išspręsti skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-86/2009). Pabrėžtina, jog skundo (prašymo) priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo (prašymo) atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-460/2010). Teismas, sprendžiantis skundo (prašymo) priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-244/2012).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kurioje teismas konstatavo, jog pareiškėjo skundžiami dokumentai yra atskaitomybės dokumentai ir jie negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku. Šie aktai nėra teisės taikymo aktai, kuriuose būtų išreikšta teisės normų taikymo konkretus subjekto atžvilgiu rezultatas, veikiantis (keičiantis) šio subjekto teisinį statusą, skundžiami dokumentai pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių. Todėl atsižvelgus į šiuos išdėstytus argumentus, nėra pagrindo sutikti su atskirajame skunde išdėstytais motyvais, todėl pareiškėjo argumentai yra atmetami kaip nepagrįsti.

Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino antrąjį pareiškėjo reikalavimą - įpareigoti Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininką priimti ir įtraukti patikslintus atskaitomybės dokumentus - kaip išvestinį. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas pateikė prašymą Utenos apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkui, kuriame prašė priimti patikslintus atskaitomybės dokumentus, kuriuos Utenos apskrities Valstybinė mokesčių inspekciją priimti atsisakė, nurodydama, jog praleistas terminas šiems dokumentams paduoti. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtas pareiškėjo reikalavimas yra savarankiškas, todėl ši pirmosios instancijos teismo nutarties dalis yra naikintina, o klausimas dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininką priimti ir įtraukti patikslintus atskaitomybės dokumentus, perduodamas pirmosios instancijos teismui priėmimo klausimui nagrinėti iš naujo.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 ir 4 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a

 

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Adristėja“ atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutarties dalį, kurioje atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą - įpareigoti Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininką priimti ir įtraukti patikslintus atskaitomybės dokumentus – panaikinti ir perduoti šioje dalyje skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusią Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

 

Teisėjai                                                                      Laimutis Alechnavičius

 

 

                                                                      Ramūnas Gadliauskas

 

 

                                                                      Dalia Višinskienė