Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-3-537-2012].doc
Bylos nr.: 3K-3-537/2012
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
"GLC Logistikos centras" 301845872 atsakovas
BUAB "Ikoda" 123496898 Ieškovas
BUAB "Šilna" 151290065 suinteresuotas asmuo
Kategorijos:
2. SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.1. Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
2.1.28. Iš kitų sutarčių rūšių kilusios bylos
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.5. Prievolių teisė
2.5.1. Prievolės:
3. CIVILINIS PROCESAS
3.1. Bendrosios nuostatos
3.1.7. Bylinėjimosi išlaidos:
3.1.7.1. Žyminis mokestis:
3.1.7.1.2. Žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimas
3.1.14. Ieškinys:
3.1.14.3. Ieškinio trūkumų ištaisymas
3.1.18. Laikinosios apsaugos priemonės:
3.1.18.2. Atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimas
3.1.18.3. Vienos laikinosios apsaugos priemonės pakeitimas kita
3.1.18.4. Laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas ir panaikinimas
3.1.18.5. Nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdymas ir apskundimas
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3.2.2. Bylos skyrimas nagrinėti teismo posėdyje
3.2.6. Teismo sprendimas:
3.2.6.4. Galutinis sprendimas
3.3. Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
3.3.2. Atskirieji skundai:
3.3.2.5. Kiti su atskirųjų skundų nagrinėjimu susiję klausimai

Civilinė byla Nr. 3K-3-537/2012

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00888-2009-0

                            Procesinio sprendimo kategorija 36.3 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS        

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2012 m. lapkričio 29 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „GLC Logistikos centras“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 25 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ikoda“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „GLC Logistikos centras“ dėl atlyginimo pagal prievolę priteisimo; trečiasis asmuo – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Šilna“.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje sprendžiami klausimai dėl garantijos sąlygų aiškinimo ir taikymo; garanto prievolės sumokėti sąlyginėje garantijoje nurodytą sumą.

Ieškovas UAB „Ikoda“ (dabar BUAB „Ikoda“; toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą prašydamas iš atsakovo UAB „GLC Logistikos centras“ (toliau – atsakovas) priteisti 1 262 678,28 Lt skolą pagal suteiktą garantiją bei procesines 15,21 proc. dydžio metines palūkanas.

              Ieškovas nurodė, kad atsakovas (statytojas) su trečiuoju asmeniu UAB ,,Šilna” (generalinis rangovas; toliau – trečiasis asmuo) 2008 m. spalio 14 d. sudarė logistikos centro statybos darbų generalinės rangos sutartį. Kadangi statiniui buvo reikalingos ieškovo gaminamos kompozicinės fasado plokštės ,,TRIMOTHERM, tai trečiasis asmuo ir ieškovas 2008 m. lapkričio 17 d. sudarė jų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 08-11-17 (toliau – Sutartis). 2008 m. gruodžio 3 d. atsakovas pateikė  ieškovui garantiją, kuria įsipareigojo atsakyti už trečiojo asmens (generalinis rangovas) pagrindinės prievolės (sumokėti už gautas prekes) įvykdymą ne didesne kaip 1 262 678,25 Lt suma (toliau Garantija). Garantijoje nustatyta, kad ji galioja iki 2009 m. balandžio 1 d. ir tik esant visoms šioms sąlygoms: (i) skolininko prievolė sumokėti atitinkamą pagrindinės prievolės sumą pagal sutartį yra galiojanti; (ii) skolininkas neginčija savo prievolės mokėti tokią sumą (o jei koks nors ginčas vyko, yra priimtas įsiteisėjęs galutinis ir neskundžiamas kompetentingo teismo sprendimas, patvirtinantis skolininko prievolę sumokėti tokią sumą); (iii) skolininkas yra nemokus ir dėl to neįvykdė ir negali įvykdyti pagrindinės prievolės pagal sutartį; (iv) nėra jokio skolininkui priklausančio turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, ir (v) reikalavimas sumokėti sumas atsirado kreditoriui pristačius prekes pagal Sutartį remiantis grafiku, kurį raštu patvirtino garanto įgaliotas atstovas, ir išrašius prekių priėmimo–perdavimo aktą bei sąskaitą faktūrą, kuriuos raštu patvirtino garanto įgaliotas atstovas; jei kreditorius pateikia reikalavimą garantui nesant kurios nors pirmiau nurodytos sąlygos, toks kreditoriaus reikalavimas yra laikomas neatitinkančiu garantijos sąlygų, ir garantas turi teisę atsisakyti tenkinti tokį reikalavimą.

              Ieškovas teigia, kad Sutarties ir Garantijos pagrindu pristatė trečiajam asmeniui prekių už 1 279 015,59 Lt. Ieškovo manymu, nuo to momento, kai trečiasis asmuo 2009 m. kovo 2 d. raštu informavo atsakovą apie nemokumą ir negalėjimą atsiskaityti už gautas prekes, atsirado atsakovo (garanto) pareiga vykdyti savo prievolę pagal Garantiją. Kadangi ieškinio reikalavimai atitinka visas Garantijos sąlygas: skolininko trečiojo asmens prievolė yra galiojanti (i); skolininkas neginčija savo prievolės ir raštu garanto prašė ją už jį įvykdyti (ii); skolininkas yra nemokus (iii); neturi turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas (iv); prekės yra pristatytos pagal garanto (atsakovo) patvirtintą grafiką, nurodytomis datomis, prekių gavimas patvirtintas garanto įgaliotų asmenų (v); prievolės įvykdymo ieškovas iš garanto raštu pareikalavo 2009 m. kovo 4 d., nepažeisdamas Garantijoje nurodyto termino (2009 m. balandžio 1 d.), tai, ieškovo vertinimu, iš atsakovo priteistina 1 262 678,28 Lt pagal jo suteiktą Garantiją.

Atsakovas su pareikštu ieškiniu nesutiko, nurodydamas, kad ieškovui suteikė sąlyginę garantiją, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai nustatytos atsakovo prievolės ieškovui sąlygos ir ribos; ieškovas pirmiausia turėjo atlikti visus nuo jo priklausančius veiksmus, jog atsirastų ir būtų įvykdyta skolininko trečiojo asmens prievolė sumokėti ieškovui pagal Sutartį. Atsakovas teigia, kad ieškovas turėjo ne tik tinkamai ir laiku pristatyti prekes, bet ir pateikti atsakovo įgalioto asmens parašu patvirtintas sąskaitas faktūras, tačiau šios savo prievolės neįvykdė (neįvyko  Garantijos (v) sąlyga). Kadangi 2009 m. kovo 4 d. pateikdamas reikalavimą ieškovas nepridėjo jokių dokumentų, kurie pagrįstų Garantijos (iii)(v) sąlygų buvimą, tai toks reikalavimas, atsakovo nuomone, neatitinka Garantijos nuostatų. Atsakovas pažymi, kad Garantija pasibaigė 2009 m. balandžio 1 d., todėl aplinkybių (Garantijos sąlygų) atsiradimas po šios datos ir (arba) kitų Garantijoje nustatytų sąlygų įvykdymas po Garantijos termino pabaigos neturi teisinės reikšmės.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

 

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 16 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas sprendė, kad atsakovas pateikė sąlyginę garantiją (CK 6.92 straipsnio 4 dalis), dėl kurios  (iii) (v) sąlygų buvimo kilo ginčas. Atsižvelgęs į aplinkybes, kad, nors ieškovas teigia, jog 2009 m. kovo 2 d. trečiojo asmens raštu atsakovas buvo informuotas apie trečiojo asmens negalėjimą atsiskaityti su kreditoriumi, tačiau nurodytame rašte nėra užsimenama nei apie trečiojo asmens nemokumą, nei apie gebėjimą ar negalėjimą vykdyti sutartines prievoles, nei apie trečiojo asmens prievolių perėmimą bei prievolių pagal Garantiją atsiradimą, teismas konstatavo, kad Garantijos (iii) sąlyga neįvykdyta. Kadangi 2009 m. balandžio 2 d. antstolės surašytame išieškojimo negalimumo akte nurodytos aplinkybės nei ieškovui, nei atsakovui iki Garantijos termino pabaigos (2009 m. balandžio 1 d.) nebuvo žinomos, jame nėra nurodyta, jog nėra jokio skolininkui priklausančio turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, tai teismas pripažino, kad Garantijos (iv) sąlyga neįvyko. Iš pateiktų PVM sąskaitų faktūrų teismas nustatė, kad jos nepasirašytos (nepatvirtintos) atsakovo įgalioto atstovo, todėl nekilo Sutarties 3.1 punkte nustatytos pirkėjo (trečiojo asmens) pareigos sumokėti pardavėjui (ieškovui) už produkciją, neįvykdyta Garantijos (v) sąlyga. Įvertinęs, kad Garantija yra sąlyginė, ieškovas nepateikė dokumentų, įrodančių, jog visos Garantijoje nustatytos sąlygos yra įvykdytos, 2009 m. kovo 4 d. ieškovo pateiktas  reikalavimas sumokėti pagal Garantiją neatitinka jos sąlygų, teismas darė išvadą, kad atsakovas neturi pareigos sumokėti ieškovo reikalaujamos sumos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo BUAB „Ikoda“ apeliacinį skundą, 2012 m. gegužės 25 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą: priteisė iš atsakovo subsidiariai 1 262 678,28 Lt skolos, 15,21 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojant nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

                            Teisėjų kolegija nurodė, kad bylose, kuriose dalyvauja bankrutuojančios bendrovės, yra viešasis interesas, todėl teismas privalo būti aktyvus. Atsižvelgusi į aplinkybes, kad atsakovas trečiajam asmeniui buvo patikėjęs ypatingos paskirties objekto generalinio rangovo funkcijas, Sutarties sąlygose buvo itin išsamiai reglamentuoti šio asmens veiksmai, atsakomybė bei paties atsakovo teisės, trečiasis asmuo 2009 m. kovo 2 d. informavo atsakovą apie negalėjimą atsiskaityti su ieškovu, teisme buvo sprendžiama dėl bankroto bylos trečiajam asmeniui iškėlimo, teisėjų kolegija sprendė, jog atsakovas buvo (arba turėjo būti) gerai informuotas apie trečiojo asmens ūkinę finansinę būklę, atitinkamai jis negalėjo nežinoti apie finansinius sunkumus, nemokumą. Teisėjų kolegija papildomai pažymėjo, kad, priešingai nei teigė atsakovas ir sprendė pirmosios instancijos teismas, Garantijos (iii) sąlyga yra siejama su pačiu skolininko nemokumo faktu, o ne su pranešimu apie jį. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinktais įrodymais nepaneigti ieškovo teiginiai, kad prekės trečiajam asmeniui buvo pristatomos atsakovo įgalioto asmens rašytiniu prašymu, kad būtent šis asmuo tvirtino Sutarties šalių pasirašytus prekių priėmimoperdavimo aktus, kad atsakovas, kaip užsakovas, priimdamas darbus nereikalavo, jog PVM sąskaitos faktūros būtų patvirtintos jo įgalioto asmens, todėl teisus ieškovas, teigdamas, jog per visą Garantijos galiojimo laikotarpį sąskaitų faktūrų tvirtinimo pats atsakovas nelaikė reikšminga jam aplinkybe (CPK 185 straipsnis).

Teisėjų kolegija konstatavo, kad, nesant ginčo dėl Garantijos (iii) – (v) sąlygų turinio, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vien tik formaliai vertinti šias Garantijos sąlygas ir atmesti ieškovo ieškinį, toks teismo sprendimas neatitinka CK 6.70 straipsnio, 6.906.93 straipsnių reikalavimų, prieštarauja tiek sutarčių vykdymo, tiek bendriesiems civilinių teisinių santykių principams (CK 1.5 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis).

Pripažinusi, kad Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo prasme atsakovas, vykdydamas komercinę veiklą, laikytinas ūkio subjektu, atsižvelgusi į tai, jog garanto civilinė atsakomybė prieš kreditorių pagal garantijos sutartį atsiranda nuo skolininko garantija užtikrintos prievolės pažeidimo, teisėjų kolegija tenkino ieškovo reikalavimą priteisti 15,21 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojant nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. 

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „GLC Logistikos centras“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 25 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. nutartį; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

  1. Dėl šalių autonomiją, sutarties laisvę ir sutarčių privalomumą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. Kasatorius teigia, kad, nuspręsdamas, jog pareiga sumokėti ieškovui Sąlyginėje garantijoje nustatytą pinigų sumą kasatoriui atsirado nepriklausomai nuo to, kad ieškovas neįvykdė Garantijoje nurodytų pareigų, apeliacinės instancijos teismas pažeidė pamatinius civilinės teisės principus: sutarties laisvės principą ir sutarčių privalomumo principą; nustatydamas, jog sąlyginė prievolė atsirado neįvykus sąlygai, nusprendęs, kad Garantijoje nurodytos sąlygos „pats atsakovas nelaikė jam reikšminga aplinkybe“, teismas pažeidė šalių autonomijos principą.
  2. Dėl teisės normų, reglamentuojančių sąlyginės garantijos garanto teises ir pareigas, pažeidimo. Kasatorius pažymi, kad nei įstatymas, nei Garantijos sąlygos neįtvirtina garanto pareigos savarankiškai domėtis joje nustatytų sąlygų atsiradimu, priešingai, Garantijoje nurodyta, jog kreditorius (ieškovas) turi informuoti apie visų Garantijos sąlygų atsiradimą ir pateikti pagrindžiančius dokumentus, tai yra garanto prievolės sumokėti nustatytas sumas atsiradimo esminė sąlyga. Teisėjų kolegijos išvada, kad, nustatęs, jog reikalavimas ar prie jo pridėti dokumentai neatitinka Garantijos sąlygų, garantas neturi teisės atsisakyti sumokėti pagal Garantiją, o turi įrodinėti jos sąlygų neegzistavimą, kasatoriaus nuomone, prieštarauja sąlyginės garantijos esmei ir pozityviąją įrodinėjimo pareigą (įrodyti, kad sąlyga egzistuoja) neteisėtai pakeičia negatyviąja įrodinėjimo pareiga (įrodyti, kad sąlyga neegzistuoja).
  3. Dėl teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir sutarčių aiškinimo taisykles, pažeidimo. Kadangi kasatorius kontroliavo darbų atlikimo kokybę, tačiau neturėjo jokio pagrindo domėtis trečiojo asmens finansine būkle, būdamas eilinis kontrahentas, kuriam bendrovė nėra skolinga, negalėjo žinoti, ar ji yra moki, tai nepagrįsta teisėjų kolegijos išvada, kad kasatorius negalėjo nežinoti apie trečiojo asmens nemokumą. Kasatoriaus vertinimu, 2009 m. kovo 2 d. trečiojo asmens rašte nebuvo jokios informacijos apie trečiojo asmens nemokumą, todėl šis rašytinis įrodymas sprendžiant Garantijos (iii) sąlygos buvimo (nebuvimo) klausimą nėra reikšmingas, juo remdamasis apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Garantijos (iii) sąlyga yra siejama su skolininko nemokumo faktu, o ne su pranešimu apie jį, padaryta nenurodant jokių ją pagrindžiančių motyvų, todėl, kasatoriaus nuomone, esant Garantijoje nustatytam aiškiam (expressis verbis) reikalavimui pateikti dokumentus, nuspręsdamas netaikyti pažodinio sutarčių aiškinimo taisyklės, teismas turi nurodyti jos netaikymo motyvus; priešingu atveju susidaro situacija, kai sutartis yra aiškinama contra legem. Kasaciniame skunde nurodoma, kad Sutartyje nustatytos kasatoriaus pareigos tvirtinti sąskaitas faktūras tikslas – suteikti kasatoriui informaciją, kada ir kokios sąskaitos įteikiamos trečiajam asmeniui, sudaryti galimybę sekti mokėjimo už pristatytas prekes terminus. Sąskaitų išrašymas, jų pateikimas kasatoriui buvo ieškovo teisė (pareiga), kuria ieškovas nepasinaudojo, todėl neįvyko Garantijos (v) sąlyga; prekių priėmimo–perdavimo aktų patvirtinimas sudaro savarankišką Garantijos sąlygą, kurios kasatorius neginčijo.
  4. l proceso teisės normų pažeidimo. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 331 straipsnio 4 dalį, sprendime nepasisakė dėl esminių kasatoriaus atsiliepime nurodytų argumentų: kad PVM sąskaitos faktūros atsakovo nebuvo patvirtintos, todėl, vadovaujantis Sutarties nuostatomis (pirkėjas sumoka po pardavėjo pateiktų ir garanto įgalioto asmens patvirtintų sąskaitų faktūrų gavimo per 60 kalendorinių dienų), trečiajam asmeniui nekilo pareigos atsiskaityti pagal PVM sąskaitas faktūras, o atsakovui subsidiarios pareigos sumokėti pagal Garantiją; kad ieškovo reikalavimo sumokėti pagal Garantiją pateikimo metu dalies PVM sąskaitų faktūrų (kurios išrašytos 2009 m. sausio 16, 20, 26 ir 30 dienomis) apmokėjimo terminai nebuvo pasibaigę. Kasatorius nurodo, kad rašytinio proceso tvarka apeliacine tvarka iš naujo išnagrinėjęs bylą ir priėmęs naują skundžiamą sprendimą, apeliacinės instancijos teismas pažeidė kasatoriaus teisę į teisingą teismą, inter alia apribojo galimybę pasinaudoti CPK 42 straipsnyje įtvirtintomis teisėmis teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimus kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims, liudytojams ir ekspertams, pateikti prašymus, duoti teismui paaiškinimus žodžiu ir raštu, teikti savo argumentus ir samprotavimus visais bylos nagrinėjimo metu kylančiais klausimais, prieštarauti kitų dalyvaujančių byloje asmenų prašymams, argumentams ir samprotavimams; pažeidė lygybės įstatymui ir teismui principą (CPK 6 straipsnis), CPK 183 straipsnyje ir 324 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisės normas, nes papildomas ar pakartotinis įrodymų tyrimas apeliacinėje instancijoje galimas tik žodinio bylos nagrinėjimo iš esmės metu.
  5. Dėl procesinių palūkanų. Kasaciniame skunde nurodoma, kad, procesinių palūkanų dydį nustatydamas pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į jo taikymo sąlygas, nes šis įstatymas nereglamentuoja mokėjimų (palūkanų už juos), atliekamų esant garantijos teisiniams santykiams. Kasatoriaus teigimu, garantija yra nauja savarankiška prievolė, atsirandanti garantijos, o ne sandorio, iš kurio kyla prievolė, dėl kurios įvykdymo garantuojama, pagrindu. Tokias išvadas patvirtina Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Aivida“ v. UAB „Transmora“, bylos Nr. 2A-618/2008.

 

              Atsiliepime į atsakovo UAB „GLC Logistikos centras“ kasacinį skundą ieškovas BUAB „Ikoda“ prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

  1. Dėl šalių autonomijos, sutarčių laisvės ir sutarčių privalomumo principų. Ieškovas nurodo, kad atsakovas nepagrįstai akcentuoja sutarčių laisvės ir sutarčių privalomumo principus, visiškai neatsižvelgdamas į sutarčių aiškinimo pagal tikruosius sutarties šalies ketinimus principą (CPK 6.193 straipsnio 1 dalis), sutarties esmę, tikslą bei sudarymo aplinkybes (CPK 6.193 straipsnio 2 dalis); pažymi, jog Garantija buvo išduota jo reikalavimu, tačiau tekstas parengtas ir visos sąlygos suformuluotos kasatoriaus, todėl nuostatos, dėl kurių aiškinimo kyla ginčas, turėtų būti aiškinamos Garantiją „priėmusio“ ieškovo naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis).
  2. Dėl ginčo šalių teisių ir pareigų. Ieškovas savo atsiliepime teigia, kad visus įsipareigojimus, kylančius iš Sutarties, įvykdė laiku ir tinkamai, pagal kasatoriaus įgalioto asmens rašytinius prašymus tiekė prekes trečiajam asmeniui, kasatoriaus įgaliotas asmuo patvirtino prekių priėmimo–perdavimo aktus. Kasatorius, savo naudai interpretuodamas Garantijos nuostatas, stengiasi išvengti prievolės įvykdymo, tokie jo veiksmai neatitinka pareigos elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai tiek prievolės atsiradimo, tiek jos vykdymo ar pasibaigimo metu (CK 6.4 straipsnis). Nesutikdamas su kasacinio skundo argumentais ieškovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, jog Garantijos sąlygų egzistavimą patvirtinančių dokumentų pateikimas negali būti laikomas sąlyga prievolėms pagal Garantiją atsirasti, nes kasatoriaus prievolė atsiranda nustačius Garantijoje nurodytų sąlygų buvimo faktą. Ieškovo vertinimu, įrodžius, kad Garantijos sąlygos egzistavo (buvo atsiradusios) iki Garantijos termino pabaigos ir iki termino pabaigos pateikus reikalavimą kasatoriui, kasatoriaus prievolė pagal Garantiją atsiranda, tačiau jos vykdymas (Garantijos sumos sumokėjimas) yra siejamas su dokumentų pateikimu (net jei jie yra pateikiami vėliau).
  3. Dėl Garantijos sąlygų. Ieškovo nuomone, Garantijos (v) sąlyga savo esme siejama su kasatoriaus informavimu apie prekių pristatymo ir gavimo faktą, prekių rūšį, kiekį, kokybę bei kainą; šią informaciją kasatorius gaudavo laiku (prekės būdavo pristatomos jo įgalioto asmens rašytiniu prašymu, šis asmuo pasirašydavo priėmimo–perdavimo aktus); tiek kasatorius, tiek trečiasis asmuo PVM sąskaitų faktūrų pasirašymui neteikė jokios reikšmės, todėl kasatorius nepagrįstai stengiasi išvengti prievolių pagal Garantiją vykdymo.
  4. Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo. Ieškovas mano, kad kasatorius nepagrįstai išskiria trečiojo asmens 2009 m. kovo 2 d. raštą iš kitų įrodymų, pagrindžiančių trečiojo asmens nemokumo faktą, konteksto; apeliacinės instancijos teismas tinkamai vertino visus įrodymus, vadovaudamasis įrodymų pakankamumo taisykle (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Š. v. Lietuvos Respublikos knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001) priėmė pagrįstą sprendimą.
  5. Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Atsiliepime teigiama, kad kasatorius nenurodo, kaip buvo pažeistos jo teisės dėl neva neteisėto rašytinio proceso, kokių paaiškinimų (įrodymų) jis negalėjo pateikti; kasatoriaus teiginiai abstraktūs, jis nepateikia jokių konkrečių pavyzdžių. Ieškovas pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 321 straipsnio 1 dalimi ir 322 straipsniu, turi teisę nuspręsti dėl proceso tvarkos, tai yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija; kasatorius atsiliepime į apeliacinį skundą neprašė teismo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (CPK 322 straipsnis).

 

Daugiau atsiliepimų į kasacinį skundą nebuvo gauta.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl garantiją reglamentuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo

 

Garantija yra vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, įtvirtintas CK šeštosios knygos V skyriaus trečiame skirsnyje. Teisės doktrinoje skiriamos dviejų rūšių garantijos – nepriklausomos (garantijos pagal pirmą pareikalavimą, įskaitant banko garantijas) ir paprastosios (sąlyginės) garantijos. Tokio skirstymo pagrindas – garanto prievolės priklausomumas nuo ja užtikrinamos prievolės. Nepriklausomoje garantijoje (garantija pagal pirmą pareikalavimą) iš jos kylantis garanto įsipareigojimas nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui užtikrinti garantija yra išduota. Tokią garantiją išdavęs subjektas, gavęs kreditoriaus reikalavimą, privalo išmokėti garantijoje nurodytą sumą remdamasis tik garantijos sąlygomis ir nevertindamas pagrindinės prievolės įvykdymo (neįvykdymo). Pagal nepriklausomą garantiją garantas moka kreditoriui įvykdžius garantijoje nurodytas sąlygas, pvz., pateikus rašytinį pareikalavimą, pateikus rašytinį pareikalavimą ir pridėjus nurodytus dokumentus ar panašiai, nesiejant garantijos vykdymo su pagrindine prievole. Paprastosios (sąlyginės) garantijos atveju, priešingai, užtikrinto sandorio neįvykdymas yra iš tokios garantijos kylančios garanto prievolės sąlyga. Dėl to garantas kreditoriui atsako tik tada, jeigu skolininkas prievolės, už kurią garantuojama, neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai, o garanto prievolė priklauso nuo pagrindinės prievolės sąlygų, neįvykdymo apimties ir kitų iš pagrindinės prievolės turinio kylančių aplinkybių.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad garantijose taip pat nurodomos sąlygos, kurias įvykdęs kreditorius turi teisę iš garanto gauti garantijoje nurodytą sumą ar jos dalį. Pažymėtina, kad tokios sąlygos nėra garantijų skirstymo į nepriklausomas ir paprastas (sąlygines) pagrindas, jos laikytinos garantijos vykdymo sąlygomis, kurios yra būdingos nepriklausomoms, tačiau gali būti ir paprastosiose garantijose. Dėl to kreditorius, norėdamas gauti garantijoje nurodytos prievolės įvykdymą iš garanto, visais atvejais privalo atlikti garantijoje nurodytus veiksmus – kreiptis į garantą raštu, įrodyti pagal garantiją reikalaujamų aplinkybių egzistavimą ar nebuvimą, pateikti tai įrodančius dokumentus ir panašiai. Jeigu kreditoriaus reikalavimas ar prie jo pridėti dokumentai neatitinka garantijos vykdymo sąlygų arba pateikti pasibaigus garantijos terminui, tai garantas turi teisę atsisakyti tenkinti kreditoriaus reikalavimą (CK 6.92 straipsnio 4 dalis).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl garanto (kasatoriaus) atsakomybės pagal paprastą (sąlyginę) garantiją sąlygų buvimo ir tinkamo jų įvykdymo. Nurodęs, kad per Garantijoje nustatytą terminą ieškovas nepateikė visų dokumentų, įrodančių, jog mokėjimo pagal Garantiją sąlygos yra įvykdytos, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kasatorius neturi pareigos sumokėti ieškovo reikalaujamos sumos. Apeliacinės instancijos teismas šį sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino, motyvuodamas, kad teismas neturėjo pagrindo vien tik formaliai traktuoti Garantijos sąlygų, kurios aiškintinos pagal CK 6.70 straipsnio, 6.90–6.93 straipsnių reikalavimus, atsižvelgiant į sutarčių vykdymo (6.200 straipsnis) ir bendruosius civilinių teisinių santykių principus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis). Kasatorius nesutinka su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada, teigdamas, kad ji pažeidžia pamatinius civilinės tiesės principus (sutarties laisvės ir sutarčių privalomumo), paprastosios (sąlyginės) garantijos garanto teises ir pareigas reglamentuojančias teisės normas, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus argumentais.

CK 6.90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad garantija laikomas vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma atsakyti kreditoriui, jeigu to kreditoriaus skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti nuostolius tam tikromis sąlygomis. Garantija savo esme yra vienašalis sandoris, kuriuo garantas įsipareigoja sumokėti nurodytą pinigų sumą kreditoriui, jei jis savo reikalavimą garantui pareikš laikydamasis visų garantijoje nustatytų reikalavimų. Kadangi garantija nustatyto įsipareigojimo įvykdymas sukelia tiesioginius turtinius padarinius garantui, tai jo pareiga mokėti garantijos sumą kyla tik tada, kai yra įvykdomos visos garantijoje nurodytos jos vykdymo sąlygos. Griežtas garantijos sąlygų laikymasis užtikrina tinkamą garanto vienašalių įsipareigojimų įgyvendinimą, kreditoriaus teisėtus lūkesčius gauti garantijos sumą, civilinių teisinių santykių aiškumą bei stabilumą, nes visiems jų dalyviams garantuojamas teisinis tikrumas, kad tik egzistuojant visoms nurodytoms aplinkybėms garantija atliks savo kaip prievolės užtikrinimo priemonės funkciją.

Panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimdamas naują, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kasatorius 2009 m. kovo 2 d. UAB „Šilna“ raštu buvo informuotas apie trečiojo asmens negalėjimą atsiskaityti su ieškovu, kasatoriui buvo ar turėjo būti žinoma, jog BUAB „Šilna“ turi finansinių sunkumų ir yra nemoki (nuo 2009 m. vasario 21 d. Kauno apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla dėl bankroto bylos UAB „Šilna“ iškėlimo), o Garantijos (iii) sąlyga turi būti siejama su skolininko nemokumo faktu, bet ne su pranešimu apie jį. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir kasacinio skundo argumentais dėl Garantijos (iii) sąlygos, teisėjų kolegija pažymi, kad 2009 m. kovo 2 d. UAB „Šilna“ raštas, kuriuo buvo prašoma atlikti mokėjimus ieškovui, negali būti laikomas tinkamu garanto informavimu apie skolininko nemokumą Garantijos sąlygų kontekste, nes jame nebuvo pateikta Garantijos (iii) sąlygos įvykdymo nustatymui būtina informacija, jog skolininkas neįvykdė ir negali įvykdyti pagrindinės prievolės pagal Sutartį būtent dėl savo nemokumo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, aiškinant Garantijos vykdymo sąlygas, svarbu ne tik aiškiai jomis įvardytos (i) – (v) sąlygos, tačiau ir kiti iš Garantijos turinio išplaukiantys reikalavimai (pvz., pateikti rašytinį reikalavimą ir dokumentus, įrodančius, kad visos Garantijoje nurodytos sąlygos yra įvykdytos; Garantijos terminas; kt.). Vien aplinkybės, kad skolininkui yra keliama bankroto byla, ar fakto, jog BUAB „Šilna“ buvo kasatoriaus partneris ir statomo logistikos centro generalinis rangovas, nepakanka išvadai, kad garantui tapo žinomas skolininko nemokumo faktas – Garantijos teikiamu užtikrinimu siekiantis pasinaudoti kreditorius pagal jos sąlygas yra įpareigotas pateikti sąlygų egzistavimą patvirtinančius dokumentus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovo reikalavime kasatoriui sumokėti pagal Garantiją skolininko nemokumo faktas nebuvo nurodytas, prie reikalavimo pridėtas tik jau aptartas 2009 m. kovo 2 d. UAB „Šilna“ raštas ir jame pateikiamos informacijos turiniui tapatus 2009 m. vasario 12 d. UAB „Šilna“ raštas. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Garantijos (iii) sąlygos siejimas su skolininko nemokumo faktu, o ne pranešimu apie jį, reikštų Garantijos sąlygų pakeitimą, garanto teisės įsitikinti pagal Garantiją jam kilusios prievolės tikrumu paneigimą, taigi ir jo teisių pažeidimą.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad, teikdamas reikalavimą kasatoriui sumokėti pagal Garantiją, ieškovas taip pat nepateikė kasatoriaus įgalioto atstovo pasirašytų PVM sąskaitų faktūrų už prekes; bylos duomenimis, jos apskritai nebuvo pasirašomos. Teisėjų kolegija pažymi, kad PVM sąskaitų faktūrų pasirašymo reikalavimas buvo nustatytas ne tik Garantijoje, bet ir Sutarties 3.1 punkte, pagal kurį atsiskaitymai už prekes turėjo būti vykdomi po garanto atlikto PVM sąskaitų faktūrų patvirtinimo. Kadangi garantas nebuvo Sutarties šalis, tai jam nekilo sutartinės pareigos organizuoti ir užtikrinti PVM sąskaitų faktūrų patvirtinimą, priešingai, būtent ieškovas, norėdamas turėti galimybę gauti Garantija užtikrintą pagrindinės prievolės pagal pirkimo–pardavimo sutartį įvykdymą, turėjo rūpintis tinkamu savo teisių įgyvendinimu, t. y. jis, o ne garantas, turėjo pareigą reikšti pretenzijas dėl to, kad PVM sąskaitos faktūros garanto nėra tvirtinamos. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstas kasatoriaus argumentas, kad PVM sąskaitų faktūrų tvirtinimas buvo svarbus jam siekiant žinoti tiek apie pagal Sutartį vykdomus atsiskaitymus, jų terminus ir sumas, tiek apie Garantijos (v) sąlygos galimus atsiradimo terminus (vienas iš kasatoriaus atsikirtimų dėl dalies ieškovo reikalavimo nepagrįstumo kaip tik ir buvo paremtas faktu, kad dalies BUAB „Šilna“ išrašytų PVM sąskaitų faktūrų mokėjimo terminai reikalavimo pateikimo dieną dar nebuvo pasibaigę, t. y. nebuvo įvykusi (i) Garantijos sąlyga).

Teisėjų kolegija atmeta apeliacinės instancijos teismo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentą, kad tarp šalių buvo susiklosčiusi praktika netvirtinti PVM sąskaitų faktūrų, nei kasatorius, nei trečiasis asmuo joms neteikė reikšmės. Byloje nėra duomenų, kad kreditoriui nepridėjus garanto patvirtintų PVM sąskaitų faktūrų kasatorius būtų patenkinęs ieškovo reikalavimus pagal kitas kasatoriaus išduotas garantijas su analogiškomis jų vykdymo sąlygomis, kas leistų teigti, jog susiklostė garantijų vykdymo praktika tarp ginčo šalių PVM sąskaitų faktūrų tvirtinimui neteikti reikšmės. Kaip jau minėta, garantas nebuvo įpareigotas užtikrinti iš Sutarties sąlygų kylančios pareigos tvirtinti PVM sąskaitas faktūras vykdymą, todėl jos pažeidimas negali būti laikomas susiklosčiusia praktika, pakankama pripažinti, kad šalių veiksmais buvo padarytas Garantijos (vienašalio garanto įsipareigojimo) sąlygos pakeitimas.

Teisėjų kolegija šioje nutartyje jau konstatavo, kad, norėdamas gauti savo reikalavimo patenkinimą pagal Garantiją, kreditorius ne tik turi pateikti reikalavimą, bet ir, vadovaudamasis Garantijos nuostatomis, prie rašytinio reikalavimo pridėti visų Garantijos sąlygų įvykdymą patvirtinančius dokumentus. Tai yra būtina Garantijos vykdymo sąlyga. Nagrinėjamoje byloje teismams nustačius, kad, teikdamas reikalavimą kasatoriui sumokėti pagal Garantiją, ieškovas nepateikė dokumentų, įrodančių, jog visos Garantijoje nustatytos sąlygos yra įvykdytos, atsižvelgiant į šioje nutartyje pirmiau išdėstytus motyvus, konstatuotina, kad ieškovas nesilaikė Garantijoje nustatytų jos vykdymo sąlygų, todėl neturi teisės į savo reikalavimo patenkinimą. Pažymėtina, kad Garantijos (iii) sąlygą siedamas su skolininko nemokumo faktu, o ne pranešimu apie jį, PVM sąskaitų faktūrų tvirtinimą (Garantijos (v) sąlyga) pripažindamas kasatoriui nereikšminga aplinkybe, Garantijos sąlygų įvykdymą patvirtinančių dokumentų pateikimo nelaikydamas privaloma sąlyga, apeliacinės instancijos teismas išplėtė Garantijos sąlygas, nustatė kitas Garantijos vykdymo sąlygas, nei suteikdamas Garantiją nurodė kasatorius, ir taip priėmė šio prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo turinio neatitinkantį procesinį sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad byloje dalyvauja bankrutuojanti įmonė ir dėl to turi būti ginamas viešasis interesas, nesudaro teisinio pagrindo plečiamai aiškinti Garantijos sąlygas bei keisti joje nurodytus vienašalius garanto įsipareigojimus, taip paneigiant sandorio šalies valią ir pažeidžiant sutarčių laisvės bei teisėtų lūkesčių principus.

 

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

 

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami procesinių palūkanų dydžio nustatymo ir kasatoriaus teisės į teisingą teismą pažeidimo klausimai, nes jie nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamai bylai išspręsti.

 

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė garantiją reglamentuojančias teisės normas ir dėl to neteisingai išsprendė šalių ginčą, todėl skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

 

Panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi būti perskirstomos apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Byloje nėra duomenų apie atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Kasaciniame teisme atsakovas prašė priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė duomenų apie turėtas išlaidas, todėl šių išlaidų atlyginimas nepriteistinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, bylą nagrinėjant kasaciniame teisme patirta 24,95 Lt bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nors atsakovo kasacinis skundas tenkinamas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas ieškinį atmesti, tačiau ieškovas šioje byloje bankrutavusi įmonė, todėl nurodytos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovo valstybės naudai nepriteistinos.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 25 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 16 d. sprendimą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                      Egidijus Baranauskas

                                                                      Egidijus Laužikas

              Antanas Simniškis


Paminėta tekste:
  • CK
  • CPK
  • CK6 6.70 str. Prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai
  • CK1 1.5 str. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymas
  • CPK 185 str. Įrodymų įvertinimas
  • CPK 331 str. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo
  • CPK 6 str. Teisingumą vykdo tik teismai vadovaudamiesi asmenų lygybės įstatymui ir teismui principu
  • 2A-618/2008
  • CK6 6.193 str. Sutarčių aiškinimo taisyklės
  • CK6 6.4 str. Prievolės šalių pareigos
  • CPK 321 str. Bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
  • CPK 322 str. Apelianto teisė prašyti rašytinio proceso
  • CK6 6.92 str. Garanto prievolės ribos
  • CPK 359 str. Kasacinio teismo teisės
  • CPK 79 str. Bylinėjimosi išlaidos