Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2015-06-11][nuasmeninta nutartis byloje][e3K-3-390-701-2015].docx
Bylos nr.: e3K-3-390-701/2015
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
BTA Insurance Company SE veikianti per filialą 300665654 Ieškovas
Kategorijos:
2. SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.2. Bylos, kylančios iš kitais pagrindais atsirandančių prievolių
2.2.4. Bylos, susijusios su civiline atsakomybe
2.2.4.1. Bylos, susijusios su civilinės atsakomybės draudimu
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.5. Prievolių teisė
2.5.39. Draudimas:
2.5.39.2. Draudimo rūšys:
2.5.39.2.6. Civilinės atsakomybės draudimas:
2.5.39.2.6.1. Transporto priemonės savininko (valdytojo) civilinės atsakomybės draudimas
3. CIVILINIS PROCESAS
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3.2.4. Įrodymai ir įrodinėjimas:
3.2.4.4. Įrodinėjimo pareiga ir jos paskirstymas tarp šalių
3.3. Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
3.3.1. Apeliacinis procesas:
3.3.1.21. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. e3K-3-390-701/2015                                                                  

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-14014-2013-7

Procesinio sprendimo kategorijos:73.2.6.1; 114.4 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2015 m. birželio 11 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Egidijaus Laužiko ir Antano Simniškio (pranešėjas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. K. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo „BTA Insurance Company SE, veikiančio per „BTA Insurance Company SE filialąLietuvoje, ieškinį atsakovui M. K. dėl išmokėtos draudimo išmokos priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje sprendžiamas ginčas dėl draudiko teisės reikalauti grąžinti išmokėtą draudimo išmoką iš atsakingo už žalos padarymą asmens, kai šis vairavo transporto priemonę, kuriai neatlikta privalomoji techninė apžiūra.

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 691 Lt (200,13 Eur) išmokėtos draudimo išmokos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovas nurodė, kad 2013 m. rugpjūčio 26 d. Klaipėdos rajone įvyko eismo įvykis, jo metu buvo apgadintas automobilis „Volkswagen Jetta“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Eismo įvykio kaltininkas – automobilio „Mercedes Benz ML 400“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas atsakovas M. K. vairavo transporto priemonę, kuriai neatlikta privalomoji techninė apžiūra. Jo civilinė atsakomybė buvo apdrausta ieškovo, šis 2013 m. rugsėjo 2 d. išmokėjo eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui 691 Lt (200,13 Eur) draudimo išmoką. Ieškovo teigimu, atsakovas 2013 m. rugpjūčio 26 d. eismo įvykio metu neturėjo teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonės, nes jai nebuvo atlikta privalomoji techninė apžiūra, todėl turi pareigą grąžinti ieškovo sumokėtą draudimo išmoką (Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 3 punktas.

 

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė

 

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu ieškinį patenkino, priteisė ieškovui iš atsakovo 691 Lt (200,13 Eur) žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2013 m. gruodžio 6 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas, spręsdamas ginčą, rėmėsi naujausia apygardų teismų praktika tokio pobūdžio bylose (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2A-2004-553/2013, ir Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-688-413/2014). Teismas nurodė, kad pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktą draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, jog sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis padarė žalos neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę; iš esmės tokia pati nuostata įtvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 122 redakcija) patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 59, 59.3 punktuose. Teismas taip pat rėmėsi Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 768 redakcija) patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 238 punktu, kuriuose įtvirtinta, kad dalyvauti viešajame eisme Lietuvos Respublikoje leidžiama nustatyta tvarka įregistruotoms motorinėms transporto priemonėms, priekaboms, kurioms atlikta ir galioja privalomoji techninė apžiūra ir kurių valdytojai yra apsidraudę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir sumokėję valstybės nustatytus su transporto priemone ar su dalyvavimu viešajame eisme susijusius mokesčius. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 3-406 patvirtinto Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų privalomosios techninės apžiūros atlikimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 3 punkte nustatyta, kad naudoti motorines transporto priemones ir jų priekabas, kurioms nustatytu laiku neatlikta privalomoji techninė apžiūra ir neišduoti tai patvirtinantys dokumentai, draudžiama. Teismas, atsižvelgdamas į šias teisės aktų nuostatas, sprendė, kad draudžiama eksploatuoti transporto priemones be atliktos ir galiojančios privalomosios techninės apžiūros, o tokių transporto priemonių vairavimas atitinka vairavimą be teisėto pagrindo (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teismas konstatavo, kad atsakovas 2013 m. rugpjūčio 26 d. vairavo transporto priemonę, kurios techninės apžiūros dokumentų galiojimas buvo pasibaigęs 2013 m. rugpjūčio 5 d., todėl atliko neteisėtus veiksmus. Teismas nurodė, kad atsakovas nepateikė savo teiginį, jog transporto priemonės vairavimas be privalomos techninės apžiūros nebuvo priežastiniu ryšiu susijęs su eismo įvykiu, patvirtinančių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Konstatavęs, kad atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog jis vairavo transporto priemonę be techninės apžiūros, todėl, neturėdamas teisėto pagrindo ją vairuoti, pats prisiėmė galimų pasekmių riziką, teismas padarė išvadą, kad toks atsakovo elgesys suteikė ieškovui teisę reikalauti išmokėtos nukentėjusiajam draudimo išmokos atgręžtinio reikalavimo (regreso) tvarka iš atsakingo už žalos padarymą asmens pagal įstatymą. Teismas sprendė, kad byloje nustatytos visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, ieškinio reikalavimas įpareigoti atsakovą grąžinti ieškovui 691 Lt (200,13 Eur) draudimo išmoką TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktu pagrindu yra pagrįstas, teisėtas.

 

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija atmetė atsakovo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė TPVCAPDĮ normas. Remdamasi TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 4 dalimi, Taisyklių 59, 59.3 punktais, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 2 dalimi, CK 6.114 straipsnio 5 punktu, 6.988 straipsnio 3 dalimi kolegija, atsižvelgusi į tai, kad atsakovo naudojamos transporto priemonės techninės apžiūros laikas pasibaigė 2013 m. rugpjūčio 5 d., o eismo įvykis, kurio metu dėl atsakovo kaltės apgadinta trečiajam asmeniui priklausanti transporto priemonė, įvyko 2013 m. rugpjūčio     26 d., konstatavo, jog atsakovas nevykdė jam, kaip transporto priemonės valdytojui, įstatyme nustatytų pareigų ir vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės naudoti automobilį, o pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė TPVCAPDĮ nuostatas. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kolegija nurodė, kad ieškovas prašė teismo priteisti jam iš atsakovo išmokėtą draudimo išmoką pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktą, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis ieškovo reikalavimais ir pagrįstai nevertino, ar atsakovas nepažeidė TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto. Kolegija atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2A-2004-553/2013, ir Kauno apygardos teismo      2014 m. balandžio 24 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-688-413/2014. Kolegija nurodė, kad atsakovo nurodytos Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 26 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-1879-611/2013, ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2A-2004-553/2013, bei nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi, o Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-688-413/2014, ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi sutampa. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi teismų praktika, kuri patvirtino ieškovo reikalavimus. Kolegija taip pat nesutiko su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovas įrodė visas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas, o atsakovas, siekdamas paneigti ieškovo įrodinėjamas aplinkybes, turėjo pareigą įrodyti savo atsikirtimuose nurodomas aplinkybes (CPK 178 straipsnis), tačiau to nepadarė.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 3 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Kasatoriaus teigimu, teismai per plačiai aiškino ir taikė TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir nepagrįstai netaikė 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto. Jame nustatyta, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, jog sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai, ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, jog sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis padarė žalos neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę. Kasatoriaus nuomone, šių nuostatų lingvistinė ir sisteminė analizė sudaro pagrindą spręsti, kad įstatymų leidėjas išskiria du savarankiškus pagrindus, kuriems esant draudikas turi teisę reikalauti grąžinti draudimo išmoką iš atsakingų už žalą asmenų: pirmuoju atveju asmens atsakomybė siejama su netinkama transporto priemonės technine būkle, antruoju – su pačiu asmeniu. Šie du pagrindai taikytini atskirai ir neapima vienas kito. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punktui taikyti nustatytinos trys sąlygos: 1) asmuo turi vairuoti techniškai netvarkingą transporto priemonę; 2) tokią techniškai netvarkingą transporto priemonę teisės aktai turi drausti naudoti; 3) eismo įvykis turi įvykti būtent dėl tos priežasties, kad asmuo vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai. Kasatorius 2013 m. rugpjūčio 26 d. eismo įvykio metu vairavo transporto priemonę, kuriai nebuvo atlikta privalomoji techninė apžiūra. Teisės aktai draudžia eksploatuoti tokią transporto priemonę. Tokiu draudimu yra preziumuojama, kad transporto priemonė, kuriai neatlikta privalomoji techninė apžiūra, yra techniškai netvarkinga. Taigi, kasatoriaus nuomone, ieškovas, siekdamas išsireikalauti sumokėtą draudimo išmoką iš kasatoriaus, turėjo remtis TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir įrodinėti techniškai netvarkingos transporto priemonės vairavimo bei kilusio eismo įvykio priežastinį ryšį. Teismai, spręsdami, kad šiuo atveju taikytinas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3, o ne 2 punktas, nepagrįstai praplėtė 3 punkto taikymo ribas. Kasatoriaus teigimu, tokią poziciją pagrindžia ir formuojama teismų praktika (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1879-611/2013). Kasatorius pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad teisės taikymas yra teismo prerogatyva; pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes parinkdamas ir taikydamas teisės normas, teismas yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės, pageidavimų ar nurodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. ir kt. v. Ž. P., bylos Nr. 3K-3-181/2008). Taigi apeliacinės instancijos teismas, nustatęs reikšmingas aplinkybes, turėjo taikyti tinkamas teisės normas ir taip išspręsti šalių ginčą.

2. Kasatoriaus nuomone, teismai, taikydami netinkamą materialiosios teisės normą ir netaikydami TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto, nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė kasatoriui (CPK 178 straipsnis). Viena iš TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygų – eismo įvykis įvyko dėl tos priežasties, kad asmuo vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai. Kasatoriaus teigimu, priežastinis ryšys bylose dėl draudiko teisės reikalauti grąžinti jo išmokėtą draudimo išmoką nepreziumuojamas, todėl pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punktą būtent ieškovas turėjo pareigą įrodyti, kad eismo įvykis įvyko dėl priežasties, jog asmuo vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai. Šiuo atveju ieškovas neįrodinėjo, kad eismo įvykis, dėl kurio kaltu pripažintas kasatorius, įvyko dėl to, jog kasatorius vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę; tokių duomenų byloje nepateikta.

3. Kasatorius pažymi, kad teismų praktika, sprendžiant ginčus, kurių faktinės aplinkybės panašios, kaip ir šioje byloje, nevienoda ir nenuosekli. Tiek šalių, tiek bylą nagrinėjusių teismų nurodyti sprendimai (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1879-611/2013; 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2A-2004-553/2013; Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-688-413/2014) priimti tos pačios instancijos teismų, trijų teisėjų kolegijų, panašiu laiku ir juose pateikiamos skirtingos pozicijos. Be to, kasatoriaus teigimu, Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-688-413/2014, aplinkybės nesutampa su šios bylos aplinkybėmis ir, priešingai nei nurodo apeliacinės instancijos teismas, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 26 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-1879-611/2013, kuria remiasi kasatorius, faktinės aplinkybės panašios į nagrinėjamos bylos; nurodytoje nutartyje teismas ne tik išsamiai išanalizavo ir įvertino TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų normas, bet ir atsižvelgė į jų sisteminį ryšį ir sąsają su TPVCAPDĮ tikslais, paskirtimi bei kitais teisės aktais, todėl šiuo atveju ji pripažintina tinkamu precedentu.

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti, apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Ieškovo teigimu, kasatoriaus argumentai nesusiję su byloje pareikšto reikalavimo teisiniu pagrindu: ieškinys kasatoriui pareikštas pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir Taisyklių 59.3 punktą. Pagal šias teisės normas draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką ir siekdamas ją susigrąžinti, turi įrodyti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo padarė žalą neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę. Byloje nustatyta, kad kasatorius vairavo transporto priemonę, kuriai neatlikta privalomoji techninė apžiūra. Taigi, ieškovo nuomone, kasatorius neturėjo teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę, nes teisės aktai imperatyviai draudžia dalyvauti viešajame eisme ir naudoti transporto priemonę, kuriai nustatyta tvarka ir laiku neatlikta privalomoji techninė apžiūra (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 2 dalis, Aprašo 3 punktas, Taisyklių 238 punktas). Ieškovo nuomone, kai transporto priemonės valdytojas dalyvauja eisme be galiojančio techninės apžiūros dokumento ir įvyksta draudžiamasis įvykis, draudimo išmoką moka atsakingas draudikas ir, remdamasis TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktu, susigrąžina išmokėtas sumas iš atsakingo už žalos padarymą asmens.

2. Ieškovas pažymi, kad, priešingai nei nurodo kasatorius, TPVCAPDĮ įtvirtinta daug atvejų, kai draudimo kompanijai reiškiant regresinį reikalavimą, nebūtina įrodinėti teisės pažeidimo ir eismo įvykio priežastinio ryšio, o pakanka pažeidimo fakto. Ieškovo teigimu, šiuo atveju jis neįrodinėjo ir neprivalėjo įrodinėti, kad transporto priemonė buvo techniškai netvarkinga. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punktas taikomas tada, kai transporto priemonės techninė apžiūra galioja, tačiau įrodoma, kad transporto priemonė buvo techniškai netvarkinga ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UADB „Ergo Lietuva“ v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-382/2009, išaiškinta, kad galiojančio techninės apžiūros dokumento turėjimas nepatvirtina, jog automobilis yra techniškai tvarkingas, todėl, pareiškus ieškinį TPVCAPD 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. tada, kai valdytojas turi galiojantį techninės apžiūros dokumentą, reikia įrodyti, kad transporto priemonė yra techniškai netvarkinga ir šios aplinkybės bei kilusio eismo įvykio priežastinį ryšį. Kai naudojama transporto priemonė, kuriai neatlikta privalomoji techninė apžiūra, taikytinas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktas.

3. Ieškovas sutinka su teismų formuojama praktika tokio pobūdžio bylose (Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1216-264/2012; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 2A-2271-601/2012; 2014 balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-688-413/2014; Vilniaus apygardos teismo 2013 gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-2004-553/2013).

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimo ir taikymo

 

Kasatorius teigia, kad teismai per plačiai aiškino ir taikė TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir nepagrįstai netaikė 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto. Kasatoriaus nuomone, nurodytų teisės normų nuostatų lingvistinė ir sisteminė analizė sudaro pagrindą spręsti, kad įstatymų leidėjas išskiria du savarankiškus pagrindus, kuriems esant draudikas turi teisę reikalauti grąžinti draudimo išmoką iš atsakingų už žalą asmenų: pirmuoju atveju asmens atsakomybė siejama su netinkama transporto priemonės technine būkle, antruoju – su pačiu asmeniu. Kasatoriaus nuomone, ieškovas, siekdamas išsireikalauti sumokėtą draudimo išmoką iš kasatoriaus, turėjo remtis TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir įrodinėti techniškai netvarkingos transporto priemonės vairavimo bei kilusio eismo įvykio priežastinį ryšį, o teismai, spręsdami, kad šiuo atveju taikytinas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3, o ne 2 punktas, nepagrįstai praplėtė 3 punkto taikymo ribas.

TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose įtvirtinta, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, jog sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis: vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai, ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties (2 punktas); padarė žalos neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę (3 punktas).

Šioje byloje nagrinėjama dėl nurodytų teisės normų aiškinimo ir taikymo pagal byloje nustatytas aplinkybes ir sprendžiama, ar atsakingo už žalos padarymą asmens vairavimas transporto priemonės, kuriai neatlikta (baigusi galioti) privalomoji techninė apžiūra, patenka į TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą šios teisės normos taikymo sąlygą – žala padaroma neturint teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktą, yra konstatavęs, kad vairuojant transporto priemonę be galiojančios techninės apžiūros pažeidžiamos Kelių eismo taisyklių 238 punkto nuostatos ir už tai gali būti taikoma administracinė atsakomybė (Administracinių teisės pažeidimų kodekso 123 straipsnis), tačiau ši aplinkybė per se nėra pakankama civilinei atsakomybei taikyti. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos sąlygos, aiškinamos pažodžiui, yra susijusios su transporto priemonę vairuojančio subjekto ypatumais: jis arba yra neteisėtas transporto priemonės valdytojas (pvz., transporto priemonę naudoja be jos savininko žinios ir (ar) sutikimo), arba neturi reikiamos kvalifikacijos naudoti tam tikrą transporto priemonę. Šioje normoje objekto (transporto priemonės) ypatumai nėra įvardijami. Bendroji taisyklė, įtvirtinta CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje, nurodo, kad subrogacija netaikoma, inter alia, civilinės atsakomybės draudimo atvejais. Pagal CK 1.1018 straipsnio nuostatas, ši taisyklė taikoma įstatymų nustatytoms draudimo šakoms ir grupėms tiek, kiek kiti įstatymai nenustato ko kita. Taigi, TPVCAPDĮ 22 straipsnyje įtvirtinti atvejai, kada draudikas gali reikalauti sumokėtų išmokų grąžinimo, yra išimtys iš bendrosios taisyklės, t. y. TPVCAPDĮ 22 straipsnio normos yra lex specialis CK 6.1015 straipsnio atžvilgiu. Aiškinant specialiąją teisės normą, pirmenybė teiktina pažodiniam teisės aiškinimo metodui, t. y. specialiųjų teisės normų aiškinimo rezultatas turėtų būti adekvatus jų žodinei reikšmei. Taigi pirmenybė tokiais atvejais turi būti suteikiama specialiosios teisės normos teksto pažodinei reikšmei. Atitinkamai tokia norma neturi būti taikoma santykiams, kurių teisės normos tekstas neapima. Taigi, kadangi, kaip jau buvo nurodyta, TPVCAPDĮ 22 straipsnyje įtvirtintos išimtys iš bendrosios taisyklės, plečiamasis jų aiškinimas yra netaikomas, todėl nėra pagrindo teigti, kad šio straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos sąlygos apima ne tik subjekto (transporto priemonės valdytojo), bet ir objekto (transporto priemonės) savybes. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas buvo transporto priemonės savininkas – turėjo teisėtą pagrindą vairuoti transporto priemonę, taip pat turėjo teisę vairuoti tam tikros rūšies transporto priemonę – buvo išlaikęs egzaminą ir turėjo vairuotojo pažymėjimą, liudijantį jo teisę vairuoti transporto priemonę, patekusią į eismo įvykį, todėl nagrinėjamu atveju susiklostę teisiniai santykiai nepatenka į TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkto reguliavimo sritį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „BTA Insurance Company“ SE, veikiantis per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, v. E. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-82-916/2015).

Šioje byloje nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartis vertintina kaip turinti teismo precedento galią. Dėl to nagrinėdama šią civilinę bylą teisėjų kolegija ja vadovaujasi kaip teismo precedentu ir pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Konstatuotina, kad atsakingo už žalos padarymą asmens vairavimas motorinės transporto priemonės, kuriai neatlikta (baigusi galioti) privalomoji techninė apžiūra, nepatenka į TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą šios teisės normos taikymo sąlygą – žala padaroma neturint teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę. Bylą nagrinėję teismai šiuo atveju nepagrįstai sprendė, kad transporto priemonės be atliktos ir galiojančios privalomosios techninės apžiūros vairavimas atitinka vairavimą be teisėto pagrindo. Byloje ieškovas kaip ieškinio pagrindu nesirėmė aplinkybėmis, susijusiomis su kasatoriaus į eismo įvykį patekusią transporto priemonę vairavusio asmens ypatumais, t. y. kad šis buvo neteisėtu transporto priemonės valdytoju, neturėjo teisės vairuoti tos rūšies transporto priemonę, ir tokios aplinkybės, kurių nustatymas teiktų pagrindą taikyti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktą, byloje teismų nenustatytos. Joms nesant nurodytoms kaip ieškinio pagrindui ir jų nenustačius, teismai, tenkindami ieškinį TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, šią teisės normą taikė nenustatę visų jos taikymui reikšmingų sąlygų. Dėl to teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad bylos duomenys neteikia pagrindo padaryti išvadą, jog kasatorius padarė žalos, neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę, konstatuoja, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktą, ir ieškinį tenkino nesant teisinio pagrindo. Nustatytas materialiosios teisės normų netinkamas aiškinimas ir taikymas yra pagrindas naikinti apskųstus teismų procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

Byloje ieškovas, laisvai disponuodamas savo procesinėmis teisėmis, kaip ieškinio pagrindu nesirėmė aplinkybėmis, kad kasatorius vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai, ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties, bei, jomis nesiremdamas, neįrodinėjo aplinkybių, sudarančių TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas šios teisės normos taikymo sąlygas, egzistavimo, todėl tokios aplinkybės šiuo atveju vertintinos kaip nesusijusios su ginčo dalyku ir neturinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti. Privalomosios techninės apžiūros atlikimo metu gali būti nustatyta, kad transporto priemonės techninė būklė atitinka teisės aktų reikalavimus arba ji šių reikalavimų neatitinka, todėl aplinkybė, kad transporto priemonei neatlikta privalomoji techninė apžiūra, vertintina kaip savaime nereiškianti, jog ši transporto priemonė yra techniškai netvarkinga. Kasatorius, teigdamas, kad teisės aktuose įtvirtintu draudimu eksploatuoti transporto priemonę, kuriai neatlikta privalomoji techninė apžiūra, yra preziumuojama, jog tokia transporto priemonė yra techniškai netvarkinga, nepateikia tokį savo teiginį patvirtinančių teisinių argumentų, nenurodo tokią prezumpciją įtvirtinančios teisės normos, todėl tokie kasatoriaus teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Atsižvelgiant į ieškovo ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, taip pat kaip nepagrįsti atmestini kasatoriaus argumentai, kuriais teigiama, kad teismai nepagrįstai netaikė TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto.

Kadangi apskųsti teismų procesiniai sprendimai naikintini dėl materialiosios teisės normų netinkamo aiškinimo ir taikymo, tai, juos panaikinus, priimamas naujas sprendimas – ieškinį atmesti (CPK 359 straipsnio 4 dalis).

 

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

 

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą teismų praktiką kasacine tvarka priimtomis precedentinėmis nutartimis (CPK 4 straipsnis, 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas, Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 33 straipsnio 2, 4 dalys). Jis nėra saistomas žemesnės instancijos teismų priimtų sprendimų kaip teismo precedentų. Konstatavus, kad šią bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kasacinio skundo argumentai, kuriais nurodoma į nevienodą ir nenuoseklią apylinkių bei apygardų teismų praktiką tokiose, kaip nagrinėjama, bylose ir dėstoma pozicija dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 26 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-1879-611/2013, laikymo tinkamu teismo precedentu, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi ir neturintys įtakos apskųstų teismų procesinių sprendimų teisėtumui, dėl to detaliau nenagrinėtini.

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nustatytos visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, tarp jų ir priežastinis ryšys, taip pat nurodė, jog atsakovas teigė, kad transporto priemonės vairavimas be privalomosios techninės apžiūros nebuvo priežastiniu ryšiu susijęs su eismo įvykiu, tačiau savo argumentus patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su tokiais pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais. Kasatoriaus nuomone, tokiu būdu teismai, nepagrįstai netaikydami TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto, aplinkybių, sudarančių šios teisės normos taikymo sąlygas, įrodinėjimo naštą nepagrįstai perkėlė kasatoriui, nors jų įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apskųstų teismų procesinių sprendimų turinį, kasacinio skundo argumentus, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog teismai aplinkybių, sudarančių TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygas, įrodinėjimo pareigą priskyrė kasatoriui ir taip pažeidė CPK 178 straipsnio reikalavimus. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Būtent šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kad kasatorius nepateikė įrodymų savo atsikirtimui patvirtinti. Tai, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti kvalifikuojama kaip įrodinėjimo naštos netinkamas paskirstymas. O pagal ieškovo nurodytą ieškinio pagrindą aplinkybių, sudarančių TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygas, egzistavimas nebuvo šios bylos įrodinėjimo dalyku ir teismai nereikalavo jų įrodinėti nei vienos iš šalių.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

 

Naikinant teismų procesinius sprendimus ir ieškinį atmetant perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Atmetant ieškinį ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas už apeliacinį ir kasacinį skundus yra sumokėjęs 109 Lt (31,57 Eur) žyminio mokesčio. Šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas atsakovui priteistinas iš ieškovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Kasaciniame teisme patirta 4,77 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. birželio 11 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a:

 

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 3 d. nutartį panaikinti. Priimti naują sprendimąieškinį atmesti.

Priteisti iš „BTA Insurance Company SE, veikiančio per „BTA Insurance Company SE filialą Lietuvoje (j. a. k. 300665654), 31,57 Eur (trisdešimt vieną Eur 57 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovo M. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai ir 4,77 Eur (keturis Eur 77 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybės naudai. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                       Janina Januškienė

 

 

Egidijus Laužikas

 

 

Antanas Simniškis

 


Paminėta tekste:
  • 2A-2004-553/2013
  • 2A-688-413/2014
  • CPK 178 str. Įrodinėjimo pareiga
  • CK
  • 2A-1879-611/2013
  • 3K-3-181/2008
  • 2A-18
  • 3K-3-382/2009
  • 2A-68
  • CK6 6.1015 str. Draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui (subrogacija)
  • 3K-3-82-916/2015
  • CPK 346 str. Įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai
  • CPK 359 str. Kasacinio teismo teisės
  • CPK
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
  • CPK 79 str. Bylinėjimosi išlaidos