Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2K-275-2013].doc
Bylos nr.: 2K-275/2013
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:
4. Nusikaltimai žmogaus sveikatai (BK XVIII skyrius)
4.5. Nesunkus sveikatos sutrikdymas (BK 138 str. 1d.)
1. BAUDŽIAMOJI TEISĖ
1.1. Bendroji dalis
1.1.5. Baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės (BK V skyrius)
1.1.5.1. Būtinoji gintis (BK 28 str. )
1.1.5.1.1. Būtinosios ginties samprata ir sąlygos (BK 28 str. 1-2 d.)
1.2. Specialioji dalis
1.2.4. Nusikaltimai žmogaus sveikatai (BK XVIII skyrius)
1.2.4.5. Nesunkus sveikatos sutrikdymas (BK 138 str. 1 d.)
2 BAUDŽIAMOJO PROCESO TEISĖ
2.1. Baudžiamojo proceso bendrosios nuostatos
2.1.10. Procesiniai dokumentai
2.1.10.1. Nuosprendis, nutartis (BPK 29, 31, 41 str. ir kt. str.)
2.1.15. Nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimas
2.1.15.1. Nusikalstama veika padaryta žala
2.1.15.1.2. Neturtinė žala
2.1.15.7. Kiti su civiliniu ieškiniu susiję klausimai
2.3. Bylų procesas pirmosios instancijos teisme
2.3.4. Įrodymų tyrimas (BPK XXI skyrius)
2.3.4.9. Specialistai, ekspertai ir ekspertizė bylos teisminio nagrinėjimo metu (BPK 284 -286)
2.3.6. Nuosprendžio priėmimas (BPK XXIII skyrius)
2.4. Bylų procesas apeliacinės instancijos teisme (BPK VI dalis)
2.4.1. Neįsiteisėjusio nuosprendžio ar nutarties apskundimas (BPK 311-319 str.)
2.4.1.1. Teisė apskųsti teismo nuosprendį apeliacine tvarka (BPK 312 str.)
2.4.2. Bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos (BPK 320 str.)
2.4.2.1. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos (BPK 320 str. 3, 5 d.)
2.4.2.4. Kitos bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos
2.4.7. Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)
2.5. Nuosprendžio ir nutarties vykdymas
2.5.15. Nuosprendžio vykdymo metu kylančių abejonių ir neaiškumų pašalinimas (BPK 361 str.)

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

                                                                                         Baudžiamoji byla Nr. 2K-275/2013

                                                                                         Teisminio proceso Nr. 1-86-1-00180-2010-8

                                                                                         Procesinio sprendimo kategorija

                                                                                         1.1.5.1.1 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. gegužės 24 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. T. kasacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio, kuriuo J. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį areštu trisdešimčiai parų.

Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 13 d. nutartis, kuria nuteistojo J. T. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Jono Prapiesčio pranešimą,

           

            n u s t a t ė :

 

J. T. nuteistas už tai, kad 2010 m. kovo 31 d., apie 16.00 val., (duomenys neskelbtini), R. K. garaže, konflikto metu tyčia, iš asmeninių paskatų, galva bei rankomis sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius V. K. į galvą ir taip nesunkiai sutrikdė jo sveikatą.

Kasaciniu skundu nuteistasis J. T. prašo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Kasatorius teigia, kad jo baudžiamojoje byloje nepagrįstai nebuvo taikytos BK 28 straipsnio nuostatos. Kasatoriaus tvirtinimu, BK 28 straipsnio formuluotė reiškia, kad asmuo turi teisę panaudoti fizinę prievartą prieš kitą asmenį gindamas asmens ar turto neliečiamybę bei kitas teises, „atitinkančias geros moralės nuostatas ir saugomas valstybės, jeigu dėl panaudotos prievartos asmeniui, prieš kurį panaudota fizinė prievarta, padarytas sveikatos sutrikdymo mastas yra mažesnis nei sunkus“. Tokiais atvejais nelaikoma, kad asmuo peržengė būtinosios ginties ribas nepriklausomai nuo to, ar gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Dėl to, pasak kasatoriaus, tuo atveju, jeigu nukentėjusiajam dėl gynybos padarytas sveikatos sutrikdymo mastas yra lengvesnis už sunkų, norint besiginančiojo veiksmus kvalifikuoti kaip būtinąją gintį, pakanka nustatyti kėsinimosi į įstatymo saugomas vertybes faktą. Tais atvejais, kai kilusio konflikto metu sužalojimus, neviršijančius sunkaus sveikatos sutrikdymo masto, patiria abi konfliktuojančios pusės, norint vienos  iš šios pusės veiksmus vertinti kaip būtinąją gintį, būtina nustatyti, kas gynėsi ir kokias vertybes gynė. Kasatoriaus nuomone, BK 28 straipsnio 2 dalyje nurodyta pavojingo kėsinimosi sąvoka neturėtų būti tapatinama su pažeidėjo daroma nusikalstama veika. Pavojingu kėsinimusi gali būti laikoma veika, kuria kėsinamasi į valstybės saugomas vertybes, nors vien tik kėsinimasis ir nesudaro savarankiškos nusikalstamos veikos.

Kasatorius pažymi, jog nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad jis ir nukentėjusysis V. K. tarpusavyje susimušė ir kilusių tarpusavio muštynių metu jis (kasatorius), norėdamas išsivaduoti iš V. K., tyčia sudavė šiam ne mažiau kaip penkis smūgius, vis tik padarė išvadą, jog „nuteistajam nereikėjo nuo nukentėjusiojo gintis taip agresyviai ir pavojingai“, ir jo veiksmų nevertino kaip padarytų esant būtinosios ginties situacijai. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė apie jo siekį išsivaduoti iš nukentėjusiojo ir samprotavimai apie būtinybę gintis, leidžia vienareikšmiškai teigti, kad buvo atsiradusi teisė į būtinąją gintį (BK 28 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar buvo atsiradusi teisė į būtinąją gintį, iš esmės vertino tos ginties būdus bei mastą, turinčius reikšmės nustatant būtinosios ginties ribų peržengimą ir neturinčius įtakos teisės į būtinąją gintį konstatavimui (BK 28 straipsnio 1 dalis). Kartu kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos, nagrinėdamas jo apeliacinį skundą, neatliko įrodymų tyrimo ir „neturėjo teisės revizuoti pirmosios instancijos teismo išvados, jog J. T. sudavė smūgius norėdamas išsivaduoti iš V. K.“. Dėl to, pasak kasatoriaus, kritiškai vertintinas apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad nebuvo pavojingo, akivaizdaus ir realaus V. K. (turėtų būti – K.) kėsinimosi, dėl kurio būtų galima kelti klausimą dėl jo (kasatoriaus) teisės į būtinąją gintį realizavimo. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad jis siekė ne tik ginti save bei sulaikyti savavaldžiaujantį V. K., bet ir ginti nuosavybę – garažo „pečiuką“ – nuo pradėto kėsinimosi.

Kasatorius, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, teigia, jog teismas nuosprendyje neatsižvelgė į nukentėjusiojo buvusios sutuoktinės R. K. 2010 m. sausio 13 d. pareiškimą Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir VPK) viršininkui, kuriame prašoma policijos pagalbos ir nurodoma, kad, siekiant apsaugoti savo turtą, V. K. pasiimti savo daiktų įleis ji pati arba žentas J. T., nors tai patvirtina, kad jis į garažą ėjo ne konfliktuoti su V. K., o pažiūrėti, ar šis nesisavina jam nepriklausančio turto. Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas neįvertino ir to, kad nebuvo pagrindo V. K. atvykti kartu su trimis vyrais. Kasatoriaus tvirtinimu, „ši aplinkybė (trijų nepažįstamų V. K. draugų atvykimas) savaime [...] buvo įvertinta kaip potencialiai kelianti grėsmę nepriklausomai nuo jų veiksmų“. Be to, teismas neįvertino rašytinių įrodymų, objektyviai apibūdinančių ir leidžiančių įvertinti jo (kasatoriaus) ir nukentėjusiojo asmenybes, jų elgesį konfliktinėse situacijose, taip pat liudytojų parodymų apie tai, kad nė vienas jų nematė konflikto pradžios – teismas, vertindamas ginties mastą, vadovavosi tik eksperto išvada apie suduotų smūgių skaičių.

            Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Alinskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo J. T. kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras atsiliepime nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, nagrinėdami nuteistojo J. T. baudžiamąją bylą, nepadarė esminių BPK pažeidimų, taip pat tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl jų priimti sprendimai yra teisėti bei pagrįsti.

Pasak prokuroro, negalima sutikti su kasatoriaus teiginiu, kad jis veikė esant būtinosios ginties situacijai, nes šis teiginys prieštarauja byloje esantiems įrodymams ir joje nustatytoms aplinkybėms. Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį pagrįstai grindė nukentėjusiojo V. K., liudytojų A. V., A. D., K. M. parodymais ir teisiamojo posėdžio metu ištirtais rašytiniais įrodymais – specialistų išvadomis, ekspertizės aktu, apžiūros protokolais. Kartu prokuroras pabrėžia, kad pagal BK 28 straipsnį būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi. Tuo tarpu baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad egzistavo pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, todėl, prokuroro nuomone, teismai pagrįstai konstatavo, jog „nuteistajam suduodant smūgius nukentėjusiajam nebuvo susidariusi būtinosios ginties situacija“, t. y. nuteistojo J. T. teisėms ir interesams nebuvo jokio pavojaus, nesusidarė situacija, kuri keltų realų pavojų nuteistajam.

Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo skundą, atsakė į visus esminius jo argumentus, pateikė tinkamai motyvuotas išvadas dėl ginčijamų bylos įrodymų vertinimo, nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir išnagrinėjo visas aplinkybes, reikšmingas taikant BK 28 straipsnio, 138 straipsnio 1 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas nutartį pagrindė įrodymais, atitinkančiais įstatymų reikalavimus, ir, juos išsamiai bei teisingai įvertinęs, nustatė tas pačias faktinės aplinkybes, kurias konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Kartu prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinio proceso metu nebuvo teisinio pagrindo atlikti įrodymų tyrimą, todėl teismas pagrįstai vertino byloje esančius duomenis ir jais vadovaudamasis pateikė savo išvadas.

Prokuroras atsiliepime taip pat nurodo, kad, priešingai nei teigia kasatorius, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami byloje esančius įrodymus, nepažeidė BPK 20 straipsnio nuostatų ir jo kaltę grindė byloje surinktų bei teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu, išanalizavo bei paneigė kasatoriaus versiją dėl būtinosios ginties, įvertino visas jo nurodytas aplinkybes, o išvadą apie jo kaltę padarė išsamiai aptarę ir įvertinę tiek kasatorių kaltinančius, tiek jį teisinančius įrodymus.

 

Nuteistojo J. T. kasacinis skundas atmestinas.

           

            Dėl kasatoriaus argumentų dėl būtinosios ginties situacijos

           

            Kasatorius nurodo, kad jo baudžiamojoje byloje nepagrįstai nebuvo taikytos BK 28 straipsnio nuostatos. Pasak kasatoriaus, tuo atveju, jeigu nukentėjusiajam dėl gynybos padarytas sveikatos sutrikdymo mastas yra lengvesnis už sunkų, norint besiginančiojo veiksmus kvalifikuoti kaip būtinąją gintį, pakanka nustatyti kėsinimosi į įstatymo saugomas vertybes faktą. Tais atvejais, kai kilusio konflikto metu sužalojimus, neviršijančius sunkaus sveikatos sutrikdymo masto, patiria abi konfliktuojančios pusės, norint vienos iš šios pusės veiksmus vertinti kaip būtinąją gintį, būtina nustatyti, kas gynėsi ir kokias vertybes gynė.

            Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalys). Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2009, 2K-279/210, 2K-316/2012). Kartu nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į teismų praktiką, kuria pripažįstama, kad, esant specifinei konfliktinei situacijai muštynėms, besiginančiųjų nėra – abi pusės yra puolančioje situacijoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-392/2012).

            Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, spręsdami buvo ar nebuvo būtinosios ginties situacija, įvertino byloje esančių įrodymų visetą ir atsižvelgė į tai, kad: J. T. pasipriešinus V. K. ketinimui išsivežti krosnelę, tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilo konfliktas, kurio metu jie stengėsi vienas kitą nurungti susikibę rankomis, t. y. kilo muštynės; nukentėjusysis V. K. konflikto metu neturėjo jokio įrankio, kuriuo būtų galėjęs sužaloti nuteistąjį; nukentėjusysis V. K. už nuteistąjį J. T. daug vyresnis, neįgalus bei ligotas žmogus, kuriam nustatytas kairės rankos tirpimas, silpnumas, raumenų nykimas; J. T. nukentėjusiajam V. K. sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius, tarp jų ir vieną į gyvybiškai svarbų organą – galvą; su nukentėjusiuoju atvykę asmenys nedalyvavo konflikte, neskyrė konflikto pusių, dėl įvykio nesikreipė į policiją. Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, teisingai pripažinę, kad J. T. veiksmus nulėmė ne būtinybė gintis nuo nukentėjusiojo, bet pyktis dėl jo netinkamo elgesio su pačiu nuteistuoju ir artimais giminaičiais, motyvuotai konstatavo, kad šiuo atveju nebuvo pavojingo, akivaizdaus ir realaus V. K. kėsinimosi, dėl kurio būtų galima kelti klausimą dėl nuteistojo J. T. teisės į būtinąją gintį.

            Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nuteistojo J. T. baudžiamojoje byloje pagrįstai netaikė BK 28 straipsnio 1, 2 dalių nuostatų.

           

            Dėl kitų kasatoriaus teiginių ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

 

Kasatorius skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, ir nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino: nukentėjusiojo buvusios sutuoktinės R. K. 2010 m. sausio 13 d. pareiškimo Telšių apskrities VPK viršininkui, kuriame prašoma policijos pagalbos ir nurodoma, kad, siekiant apsaugoti savo turtą, V. K. pasiimti savo daiktų įleis ji pati arba žentas J. T., nors tai patvirtina, kad jis į garažą ėjo ne konfliktuoti su V. K., o pažiūrėti, ar šis nesisavina jam nepriklausančio turto; nebuvo pagrindo V. K. atvykti kartu su trimis vyrais ir kad „ši aplinkybė (trijų nepažįstamų V. K. draugų atvykimas) savaime [...] buvo įvertinta kaip potencialiai kelianti grėsmę nepriklausomai nuo jų veiksmų“; rašytinių įrodymų, objektyviai apibūdinančių ir leidžiančių įvertinti jo (kasatoriaus) ir nukentėjusiojo asmenybes, jų elgesį konfliktinėse situacijose; liudytojų parodymų apie tai, kad nė vienas jų nematė konflikto pradžios. Taigi kasatorius šiais teiginiais iš esmės neigia pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl įrodymų vertinimo, o BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas nurodo tik formaliai.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Be to, pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas šioje byloje žemesnių instancijų teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismų sprendimai pakankamai motyvuoti ir juose nėra prieštaravimų. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šioje baudžiamojoje byloje esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų teismams nustatant faktines bylos aplinkybes bei vertinant įrodymus nenustatė. Dėl to šie kasatoriaus teiginiai turi būti paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

           

            n u t a r i a :

 

            Nuteistojo J. T. kasacinį skundą atmesti.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                 Vytautas Masiokas

                                                                                                                        Vytautas Greičius

                                                                                                                        Jonas Prapiestis


Paminėta tekste:
  • BK
  • BK 28 str. Būtinoji gintis
  • BPK 20 str. Įrodymai
  • 2K-392/2012
  • BPK
  • BPK 369 str. Apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai