Civilinė byla Nr. 3K-3-350/2010

Procesinio sprendimo kategorijos: 27.4; 27.6; 27.7;

45.4; 69

 

(S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2010 m. liepos 30 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko, Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Zigmo Levickio (kolegijos primininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „SEVEN entertainment“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „SEVEN entertainment“ ieškinį atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl atsakovo sprendimų, priimtų vykdant koncesijos suteikimo atvirą konkursą, pripažinimo negaliojančiais; tretieji asmenys atsakovo pusėje: UAB „Bilietai LT“, UAB „Muzikos ekspresas“, UAB „Baltijos reklamos projektai“, UAB „MEX Pro“; tretieji asmenys ieškovo pusėje: UAB „SEVEN Live“, UAB „Tiketa“, UAB „Universali arena“.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I. Ginčo esmė

 

Nagrinėjamo ginčo esmė yra tai, ar galima pripažinti, kad jungtinės veiklos sutartimi, pasirašyta bendrovių–dalyvių vadovų, buvo išreikšta bendrovių–dalyvių kitų organų, pagal įstatus kompetentingų sudaryti didelės vertės sandorius ir jiems pritarti, valia. Su šiuo klausimu taip pat susijęs kitas klausimas, ar galėjo koncesijos teisės suteikimo konkurso dalyvis pateikti tik jungtinės veiklos sutartį, kai konkurso sąlygose buvo nustatytas reikalavimas pateikti ir jungtinės veiklos sutartį, ir bendrovių valdymo organų sprendimus, kuriais sutinkama dalyvauti konkurse, pateikti pasiūlymą ir ateityje sudaryti koncesijos sutartį.

Ieškovas prašė teismo pripažinti negaliojančiais: 1) Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Klaipėdos daugiafunkcinio sporto ir pramogų komplekso valdymo ir naudojimo koncesijos suteikimo konkurso komisijos 2009 m. balandžio 1 d. sprendimą, kuriuo ieškovo pasiūlymas pripažintas neatitinkančiu konkurso sąlygų; 2) konkurso komisijos 2009 m. balandžio 1 d. sprendimą, kuriuo sudarytas konkurso dalyvių sąrašas pagal suteiktų vertinimų eiliškumą. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracija 2008 m. lapkričio 7 d. paskelbė konkursą dėl koncesijos, t. y. leidimo vykdyti ūkinę veiklą – valdyti ir naudoti Klaipėdos daugiafunkcinį sporto ir pramogų kompleksą Klaipėdoje, Dubysos g. 10, kaip pirmos klasės objektą, bei teikti viešąsias paslaugas švietimo, kultūros, sporto, turizmo, laisvalaikio leidimo ir kitose srityse, suteikimo. UAB „SEVEN entertainment“, UAB „Universali arena“, UAB „Tiketa“ ir UAB „SEVEN Live“ ūkio subjektų grupė 2008 m. lapkričio 20 d. sudarė jungtinės veiklos sutartį, įsigijo konkurso sąlygas ir 2008 m. lapkričio 24 d. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai pateikė paraišką konkurso išankstinei dalyvių atrankai. Atsakovui pripažinus, kad ši paraiška atitinka konkurso sąlygas, ta pati subjektų grupė 2009 m. kovo 12 d. pateikė išsamų įpareigojantį pasiūlymą konkursui. Atsakovas 2009 m. balandžio 1 d. pranešimu Nr. (483)-R2-983 „Apie pasiūlymo atmetimą ir atmetimo priežastį“ informavo ieškovą, kad prie pasiūlymo nepridėti konkurso sąlygų 6.2. (d) ir 6.4.2 punktuose nustatyti dokumentai – konkurso dalyvio (jei konkurso dalyvis – ūkio subjektų grupė – tuomet kiekvieno grupės nario) valdymo organo (–ų) sprendimas pateikti pasiūlymą ir sudaryti koncesijos sutartį, todėl jų pateiktas pasiūlymas, vadovaujantis konkurso sąlygų 10.4.1 ir 10.4.3 punktais, pripažintas neatitinkančiu konkurso sąlygų reikalavimų bei vadovaujantis konkurso sąlygų 10.4 punktu yra atmestas (nepateikti visi dokumentai). Tą pačią dieną konkurso komisija sudarė konkurso dalyvių sąrašą pagal suteiktų vertinimų eiliškumą, sąraše nurodė tik trečiuosius asmenis: pirmuoju numeriu – UAB „Bilietai LT“, antruoju – UAB „Muzikos ekspresas“.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. birželio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas padarė išvadą, kad ieškovo pateiktas pasiūlymas neatitinka konkurso sąlygų 6.2 (d) punkto, nes pateikta tik jungtinės veiklos sutartis, nors atsakovas (suteikiančioji institucija) reikalavo konkurso dalyvį pateikti tiek jungtinės veiklos sutartį (jeigu pasiūlymą teikia subjektų grupė), tiek ir valdymo organo sprendimą. Dėl to teismas sprendė, kad atsakovas konkurso sąlygų 10.4 punkto pagrindu pagrįstai atmetė ieškovo pasiūlymą. Teismas taip pat nurodė, kad jungtinės veiklos sutartis negali būti laikoma įmonės valdymo organo sprendimu sudaryti konkretų sandorį, nes ši sutartis yra šalių susitarimas dėl konkretaus tikslo pasiekimo ir ji skiriasi nuo bendrovės valdymo organo sprendimo turiniu ir tikslu. Ieškovo argumentus, kad atsakovas turėjo paprašyti ieškovo pateikti papildomus dokumentus, teismas atmetė, nes pagal konkurso sąlygas pats ieškovas turėjo teisę prašyti paaiškinti konkurso sąlygas, bet to nepadarė, todėl laikytina, kad pasiūlymo pateikimo metu ieškovui buvo aiški konkurso sąlyga dėl valdymo organų sprendimo pateikimo. Teismas pripažino nepagrįstais ieškovo argumentus, kad trečiojo asmens UAB „Bilietai Lt“ pasiūlymas taip pat turėjo būti atmestas, nes nepateikta tinkamo valdymo organo sprendimo ir tokį sprendimą priėmę asmenys nebuvo akcininkai. Teismas nurodė, kad visuotinių akcininkų susirinkimų protokolai ir sąžiningumo deklaracija patvirtina, kad trečiojo asmens sprendimus priėmė tinkami asmenys.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. vasario 1 d.  nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. birželio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos apeliacinis teismas pritarė pirmosios instancijos teismo argumentams ir išvadoms. Papildomai apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovo ir grupės dalyvių jungtinės veiklos sutartis nepatvirtina to, kad buvo gauti grupės dalyvių kompetentingų valdymo organų sprendimai ar pritarimai dalyvauti konkurse ir, jį laimėjus, sudaryti koncesijos sutartį, nes  pagal ieškovo atstovaujamos įmonių grupės dalyvių įstatus sprendimai dėl ilgalaikio turto, kurio balansinė vertė didesnė negu 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo investavimo, perleidimo, nuomos (skaičiuojama atskirai kiekvienai sandorio rūšiai) priskirti UAB „SEVEN entertainment“ ir UAB „Universali Arena“ valdybos kompetencijai, o pagal UAB „SEVEN Live“ ir UAB „Tiketa“ įstatus – bendrovių vadovų kompetencija, bet tokiems sprendimams priimti bendrovių vadovai privalėjo gauti visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimą. Jungtinės veiklos sutartį pasirašė tik bendrovių vadovai. Lietuvos apeliacinis teismas atmetė ieškovo argumentus, kad visuotinis akcininkų susirinkimas nėra bendrovės valdymo organas, todėl konkurso dalyviai neprivalėjo šio organo sprendimo pateikti, nes konkurso sąlygose nustatytas reikalavimas pateikti tik valdymo organų sprendimus. Šią išvadą teismas grindė tuo, kad visuotinis akcininkų susirinkimas yra aukščiausias bendrovės organas, kuris tam tikrais klausimais priima sprendimus, susijusius su bendrovės valdymu, todėl jo sprendimai dėl tam tikros kategorijos sandorių sudarymo ar pritarimai tokiems sandoriams laikytini valdymo organo sprendimais. Teismas nurodė, kad ieškovas neturėjo pagrindo konkurso sąlygose nustatyto reikalavimo pateikti jungtinės veiklos sutartį tapatinti su reikalavimu pateikti bendrovės valdymo organo (–ų) sprendimą, nes  reikalavimas pateikti sutartį tiek teikiant paraišką dalyvauti išankstinėje atrankoje, tiek ir pateikiant išsamų įpareigojantį pasiūlymą konkurso sąlygose nustatytas kaip savarankiškas reikalavimas. Teismas taip pat sprendė, kad ieškovas negali apeliaciniame skunde remtis aplinkybėmis, kuriomis nesirėmė atsakovui pateiktoje pretenzijoje ir ieškinyje (aplinkybėmis, susijusiomis su trečiųjų asmenų UAB „Bilietai LT“ ir UAB „Baltijos reklamos projektai“ pateiktų valdymo organų sprendimų atitiktimi Konkurso sąlygoms bei įstatymams). Lietuvos apeliacinis teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ieškovo pasiūlymas pripažintas neatitinkančiu konkurso sąlygų reikalavimų, pagrįstai nenagrinėjo aplinkybių, susijusių su pasiūlymo kokybės vertinimu.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. birželio 19 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti: pripažinti negaliojančiais atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos komisijos sprendimą pripažinti ieškovo pateiktą pasiūlymą neatitinkančiu konkurso sąlygų reikalavimų, taip pat sprendimą, kuriuo sudarytas konkurso dalyvių sąrašas pagal suteiktų vertinimų eiliškumą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1.     Dėl Koncesijų įstatymo ir Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimo. Bylą nagrinėję teismai pažeidė Koncesijų įstatymo 5 straipsnio 1, 5 dalis, 144 straipsnio 1 dalį, 16 straipsnio 5 dalį, 20 (1)straipsnio 5 dalį, 20 (2), 21, 28 (1) straipsnius, Viešųjų pirkimų įstatymo 2 straipsnio 27 dalį, 3 straipsnio 1, 2 dalis, 10 straipsnį, 32 straipsnio 2, 4–6 dalis. Kasatorius nurodom kad teisės pažeidimas buvo tai, kad, vertinant pasiūlymą pateikusios asmens kvalifikaciją ir sudarant koncesijos sutartį turėjo būti taikomas ne tik Koncesijų įstatymas, bet ir Viešųjų pirkimų įstatymas, jo nuostatos, reglamentuojančios viešąjį arbų pirkimą, nes koncesininkas atitinka perkančiosios organizacijos apibrėžimą, nustatytą Viešųjų pirkimų įstatyme (savivaldybės valdymo institucija), planuojama sudaryti koncesijos sutartis iš didžiąja dalimi yra dėl darbų pirkimo, t. y. investicijų į arenos pertvarkymo, remonto ir įrengimo darbus.

2.     Teismai neįvertino to, kad atsakovas, atmesdamas kasatoriaus pasiūlymą, turėjo vadovautis Viešųjų pirkimų įstatymo 32 straipsnio 5, 6 dalimis ir pareikalauti patikslinti, papildyti trūkstamus dalyvaujančio asmens kvalifikaciją – gebėjimą sklandžiai įvykdyti koncesijos sutarties sąlygas patvirtinančius dokumentus, t. y. trūkstamus Konkurso sąlygų 6.2 (d) ir 6.4.2 punktuose nustatytus dokumentus. Tai yra atsakovo pareiga. Be to, kasatorius teigia, kad koncesijos suteikimo procedūrai subsidiariai taikyti viešuosius pirkimus reglamentuojančias teisės normas būtina atsižvelgiant į viešąjį interesą, nes viešasis interesas yra tai, jog, vykdant tiekėjo kvalifikacijos patikrą, būtų įgyvendinti viešųjų pirkimų ir koncesijų suteikimo tikslai, bet ne formaliai atliktos procedūros.

3.     Dėl Koncesijų įstatymo pažeidimo. Bylą nagrinėję teismai pažeidė Koncesijų įstatymo 14 straipsnio 2, 3 dalis, nes padarė išvadą, kad kasatoriaus pateiktas pasiūlymas neatitinka konkurso sąlygų reikalavimų – prie pasiūlymo nepridėti kiekvieno pasiūlymą pateikusio ūkio subjektų grupės nario valdymo organo (-ų) sprendimas pateikti pasiūlymą ir sudaryti koncesijos sutartį. Kasatorius nurodo, kad įvykdė nurodytą konkurso sąlygų reikalavimą, nes jungtinės veiklos sutartis ir bendrovių vadovų įgaliojimas kasatoriui veikti jų vardu, trečiųjų asmenų ieškovo pusėje įstatai ir vadovų paskyrimo dokumentai  pateikti kartu su pasiūlymu, yra tuo pačiu ir šią sutartį pasirašiusių ūkio subjektų grupės narių valdymo organų sprendimai pateikti pasiūlymą ir sudaryti koncesijos sutartį. Nurodyti dokumentai patvirtina juridinių asmenų valdymo organų valią ir sprendimą pateikti pasiūlymą ir sudaryti sandorį. Skunde nurodoma, kad bendrovės valdymo organo sprendimai gali būti įvairių formų, pavadinimų ir turinio.

4.     Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad teismams atsisakius vertinti pateikto pasiūlymo ir dokumentų turinį, patvirtinantį konkurso sąlygose nustatytus reikalavimus, pasiūlymas įvertintas tik formaliuoju aspektu, todėl pažeistos Koncesijų įstatymo 14 straipsnio 2, 3 dalys.

5.     Dėl Akcinių bendrovių įstatymo pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino ir nepašalino pirmosios instancijos teismo padarytų ABĮ 19 straipsnio 1, 2 dalių, 20 straipsnio, 33 straipsnio, 37 straipsnio 6 dalies pažeidimų. Kasatorius nurodo, kad teismai nepagrįstai akcinės ar uždarosios akcinės bendrovės visuotinį akcininkų susirinkimą prilygino bendrovės valdymo organui, nes pagal pirmiau nurodytas teisės normas bendrovės valdymo organai gali būti tik du – bendrovės vadovas ir valdyba.

6.     Dėl pareigos išeiti už ieškinio ir apeliacinio skundo ribų. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pažeidė pareigą ex officio išeiti už ieškinio ir apeliacinio skundo ribų, nes netyrė trečiųjų asmenų UAB „Bilietai Lt“, UAB „Baltijos reklamos projektai“ valdymo organų sprendimų atitikties Konkurso sąlygoms ir įstatymams. Kasatorius tvirtina, kad šių aplinkybių įvertinimas svarbus įvertinant, koncesija bus suteikta pagal sąžiningumo ir nediskriminavimo principus ar ne (Koncesijų įstatymo 5 straipsnio 1, 5 dalys, 14 straipsnio 1 dalis).

7.     (valdymo organų sprendimo vertinimo aspektu) Teismai neatsižvelgė į tai, kad kitų dalyvių visuotinių akcininkų susirinkimų protokolai negali būti prilyginti bendrovės valdymo organo sprendimui, nes visuotinis akcininkų susirinkimas nėra bendrovės valdymo organas.

8.     Teismai neįvertino to, kad dalyvių, kurių pasiūlymas pripažintas geriausiu, akcininkų sprendimus pasirašė asmenys, pagal Juridinių asmenų registro duomenis nesantys akcininkais.  Taigi teismai tas pačias konkurso sąlygas skirtingai taikė laimėtojais pripažintiems konkurso dalyviams ir kasatoriui, todėl pažeisti sąžiningumo ir nediskriminavimo principai.

9.      (kasatoriaus pasiūlymo ekonominės naudos aspektu) Teismai pažeidė pareigą ex officio išeiti už ieškinio ir apeliacinio skundo ribų, nes netyrė kasatoriaus pasiūlymo ekonominės naudos viešajam interesui (Koncesijų įstatymo 5 straipsnio 1, 5 dalys). Kasatorius nurodo, kad jo pasiūlymas šiuo aspektu buvo geriausias, nes jo pasiūlyta investicijų vertė yra 6 mln. Lt didesnė už laimėtojų pasiūlytą, taip pat per pirmus du metus kasatoriaus pasiūlytų suorganizuoti renginių skaičius yra 126 renginiais daugiau negu laimėtojų pasiūlytas.

10.  Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes neatsižvelgė į teismo išėjimo už ieškinio ir apeliacinio skundo ribų galimybę ir būtinybę, sprendžiant koncesijų suteikimo bylas, netyrė aplinkybių, susijusių su viešojo intereso apsauga vykdant koncesijos suteikimo procedūrą, nepagrįstai netaikė Viešųjų pirkimų įstatymo normų dėl koncesijos suteikėjo pareigos prašyti patikslinti tiekėjo kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje , byla Nr. 3K-3-725/2001; 2002 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje, byla Nr. 3K-3-1446/2002; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje, byla Nr. 3K-3-583/2008; 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje , byla Nr. 3K-3-25/2009; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje, byla Nr. 3K-3-323/2009).

11.  Teismai nepagrįstai pateisino koncesijos konkurso pasiūlymo vertinimą tik formaliuoju aspektu, nors pagal Koncesijų įstatymo 14 straipsnio 2, 3 dalis pasiūlymai gali būti vertinami tik techniniais, finansiniais ir komerciniais aspektais.

 

Atsakovas pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą. Tretieji asmenys UAB „Bilietai LT“, UAB „Baltijos reklamos projektai“ pateikė bendrą atsiliepimą į kasacinį skundą. Atsiliepimuose į kasacinį skundą prašoma kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimai grindžiami argumentais, iš esmės tokiais pat kaip ir Lietuvos apeliacinio teismo motyvai. Papildomai atsiliepimuose nurodomi tokie argumentai:

1.     Dėl kasacijos negalimumo. Kasacinį skundą pasirašė tik advokatas, bet nėra skundą paduodančio asmens parašo, todėl kasacinio skundo negalima nagrinėti kasacine tvarka. Bylos nagrinėjimo metu pasikeitė kasatoriaus savininkai, todėl advokato pasirašymas kasaciniame skunde neišreiškia naujųjų savininkų valios paduoti kasacinį skundą.

2.     Dėl Koncesijų įstatymo 20 (1) straipsnio netaikymo. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismai turėjo taikyti nurodytą teisės normą. Tretieji asmenys nurodo, kad nurodyta norma taikytina tik viešųjų darbų koncesijos atveju, bet nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl paslaugų koncesijos.

3.     Tretieji asmenys ir atsakovas prieštarauja kasatoriaus pozicijai, kad koncesijos teisiniams santykiams Viešųjų pirkimų įstatymas taikomas subsidiariai. Atsiliepimuose teigiama, kad Viešųjų pirkimo įstatymas taikomas tik tada, kai Koncesijų įstatyme tai nustatyta, o kitais, Koncesijų įstatyme nenustatytais, atvejais taikytinos suteikiančio organizacijos parengtos koncesijos konkurso sąlygos.

4.      Dėl suteikiančios institucijos pareigos prašyti patikslinti dokumentus. Tretieji asmenys ir atsakovas nesutinka su kasatoriaus pozicija, kad suteikiančioji organizacija turėjo vadovautis Viešųjų pirkimų įstatymo 32 straipsnio 5, 6 dalimis ir pareikalauti iš kasatoriaus jo atstovaujamos subjektų grupės kompetentingų valdymo organų sprendimų dėl dalyvavimo konkurse ir koncesijos sutarties sudarymo. Nesutikimas grindžiamas tuo, kad Viešųjų pirkimų įstatymo 32 straipsnio 5, 6 dalys taikytinos tik vertinant tiekėjo kvalifikaciją, o kasatoriaus nepateikti bendrovių organų sprendimai nepatvirtina kvalifikacijos. Be to, konkurso dalyvių kvalifikacija buvo patikrinta ankstesniame konkurso etape (išankstės atrankos etape), o kasatoriaus nepateikti dokumentai, dėl kurių atmestas pasiūlymas, yra išsamaus įpareigojančio pasiūlymo, kurio negalima keisti ar pildyti po pasiūlymo pateikimo termino pabaigos,  dalis (konkurso sąlygų 6.17 punktas).

5.     Dėl ieškinio ir apeliacinio skundo ribų viršijimo. Su kasacinio skundo argumentais, kad teismai ex officio turėjo viršyti ieškinio ir apeliacinio skundo ribas, tretieji asmenys ir atsakovas nesutinka, nes mano, kad aplinkybės, susijusios su konkurso sąlygų teisėtumu bei laimėtoju pripažinto konsorciumo pasiūlymo atitiktimi konkurso sąlygoms nebuvo ginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Be to, kasatorius nepagrįstai nurodo, kad UAB „Bilietai LT“ ir UAB „Baltijos reklamos projektai“ visuotinių akcininkų susirikimų sprendimai atitinka įstatymų reikalavimus. Tretieji asmenys ir atsakovas taip pat nurodo, kad nepagrįsti kasatoriaus argumentai dėl būtinybės teismams įvertinti kasatoriaus pasiūlymo ekonominę naudą viešajam interesui, nes pagal Koncesijų įstatymo 5 straipsnio 5 dalį koncesijos tikslingumas ir galima nauda visuomenės poreikiams įvertina atlikus išsamią studiją prieš skelbiant konkursą dėl koncesijos suteikimo.

6.     Dėl kasatoriaus pasiūlymo vertinimo. Atsakovas nurodo, kad kasatoriaus pasiūlymas net ir be trūkstamų dokumentų nebūtų pripažintas geriausiu ir finansiškai naudingiausiu, nes pasiūlymai vertinami pagal konkurso sąlygose nustatytus keturis kriterijus, kurie turi skirtingą įtaką galutiniam įvertinimui. Kasatoriaus akcentuojamas kriterijus (investicijos ir jų dalys) turi mažiausią įtaką galutiniam įvertinimui.

7.     Dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos. Tretieji asmenys nesutinka su kasatoriumi, kad teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Atsiliepime nurodoma, kad skiriasi kasatoriaus pateiktų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės.

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Pažymėtina, kad kiekvienu viešo konkurso dėl koncesijos suteikimo atveju suteikiančioji institucija privalo parengi konkurso sąlygas, pagal kurias vykdomas konkretus konkursas (CK 6.947 straipsnio 2 dalis, Koncesijų įstatymo 2 straipsnio 6 dalis, 9 straipsnis). Iš to galima darytina išvadą, kad konkurso sąlygos yra vienas svarbiausių konkurso dėl koncesijos suteikimo privalomųjų dokumentų. Nagrinėjamos bylos atveju susidarė situacija, kai atsakovas (suteikiančioji institucija), atplėšęs koncesijos konkurso dalyvių vokus su pasiūlymais, prieš pradėdamas juos vertinti ir lyginti, nustatė, kad kasatoriaus pateiktas pasiūlymas neatitinka Klaipėdos daugiafunkcinio sporto ir pramogų komplekso valdymo ir naudojimo koncesijos suteikimo konkurso sąlygų (toliau – konkurso sąlygos) 6.2 (d), 6.4.2 punktų reikalavimų, todėl šio pasiūlymo nevertino ir nelygino su kitais pasiūlymais, bet atmetė Konkurso sąlygų 10.4.1, 10.4.3 punktuose nustatytais pagrindais. Konkurso sąlygų 6.2 (d) ir 6.4.2 punktuose nustatytas reikalavimas prie konkurso dalyvių išsamių įpareigojančių pasiūlymų (toliau – pasiūlymas) pridėti konkurso dalyvio (jei konkurso dalyvis – ūkio subjektų grupė – tuomet kiekvieno grupės nario) valdymo organo (–ų) sprendimą pateikti pasiūlymą ir sudaryti koncesijos sutartį, jeigu pasiūlymas bus pripažintas geriausiu. Konkurso sąlygų 10.4.1 punkte nustatyta, kad konkurso dalyvių pasiūlymai atmetami, jei jie neatitinka Konkurso sąlygose įtvirtintų turinio ir formos reikalavimų. Taip pat nustatyta, kad laikoma, jog pasiūlymas neatitinka formos reikalavimų: jei pasiūlymas parengtas ne lietuvių kalba arba nėra pateiktas vertimas į lietuvių kalbą, jei pasiūlymas yra teikiamas užsienio kalba, jei pasiūlymo lapai nesunumeruoti ir (ar) nepasirašyti konkurso dalyvio vadovo (konsorciumo įgalioto asmens) ir (ar) nepateikti visi konkurso sąlygose nustatyti dokumentai. Pasiūlymas neatitinka turinio reikalavimų, jei pasiūlyme pateikta ne visa konkurso sąlygose nustatyta informacija. Konkurso sąlygų 10.4.3 punkte įtvirtintas dar vienas pasiūlymų atmetimo pagrindas – visų reikalaujamų dokumentų, sudarančių pasiūlymą, nepateikimas. Taigi atsakovas atmetė kasatoriaus pasiūlymą, nes prie jo nebuvo pridėti pasiūlymą teikiančios ir kasatoriaus atstovaujamos įmonių grupės narių valdymo organų sprendimai pateikti pasiūlymą ir sudaryti koncesijos sutartį. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pripažino, kad atsakovas pagrįstai atmetė kasatoriaus pasiūlymą. Kasatorius su tokia teismų pozicija nesutinka, teigia, kad įvykdė konkurso sąlygų 6.2 (d), 6.4.2 punktų reikalavimą, nes jo atstovaujamų bendrovių sudaryta jungtinės veiklos sutartis, bendrovių įstatai ir vadovų paskyrimo dokumentai apima bendrovių kompetentingų organų sprendimus pateikti pasiūlymą bei sudaryti koncesijos sutartį. Šią kasatoriaus išvadą teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįsta dėl toliau nurodomų tokių priežasčių.

 

 

Dėl koncesijos suteikimo konkurso dalyvių kvalifikacijos vertinimo

 

Kasatorius, keldamas suteikiančios institucijos veiksmų neteisėtumo klausimą, teigia, kad nagrinėjamam ginčui turėjo būti taikomos ir Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos. Šiai pozicijai pagrįsti jis remiasi Koncesijų įstatymo nuostatomis dėl viešųjų darbų koncesijų (Koncesijų įstatymo 20¹ straipsnio 5 dalimi), pagal kurias tokiais atvejais koncesijos konkursas turi būti vykdomas pagal atitinkamas Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas dėl viešųjų darbų pirkimų. Šią poziciją jis taip pat grindžia Koncesijų įstatymo 20² straipsniu, pagal kurį pretenzijos ir skundai nagrinėjami Viešųjų pirkimų įstatymo V skyriuje nustatyta tvarka. Galiausiai, kasatoriaus nuomone, reikalavimas pateikti atskirą valdymo organo sprendimą dėl pasiūlymo pateikimo ir koncesijos sutarties pasirašymo savo esme atitinka dalyvių kvalifikacijos reikalavimus, kuriuos pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 32 straipsnio nuostatas galima tikslinti. Tai, kad suteikiančioji institucija neprašė patikslinti kvalifikacijos duomenų, kasatoriaus nuomone, pažeidė viešųjų pirkimų principus ir teisinio reguliavimo tikslus.

Teisėjų kolegija nemato pagrindo sutikti su šiais kasacinio skundo argumentais. Kasatorius dėl Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų taikymo galėtų būti teisus, jei koncesijos konkursas būtų vykdomas dėl darbų. Bet kokiu atveju reikalavimas pateikti valdymo organo sprendimą pateikti pasiūlymą ir pasirašyti koncesijos sutartį per se nelaikytinas reikalavimu kvalifikacijai. Koncesijos konkurso sąlygų priedo Nr. 5 – koncesijos sutarties – 2 straipsnyje (sutarties dalykas) įtvirtinta, kad suteikiančioji institucija suteikia koncesininkui leidimą vykdyti ūkinę veiklą valdant ir naudojant areną bei teikiant viešąsias paslaugas švietimo, kultūros sporto, turizmo, laisvalaikio leidimo ir kitose srityse (sutarties 2.1 punktas). Ten pat nustatyta, kad šalys susitaria ir pripažįsta, kad arenos statytojas yra suteikiančioji institucija (sutarties 2.2 punktas). Kasatorius savo 2009 m. kovo 12 d. Klaipėdos universalios sporto arenos verslo plane nurodė, kad jo kuriama koncepcija apima šiuos tikslus: arenos nuomą renginiams, pajamas iš reklamos, paslaugas lankytojams, pastato eksploatavimą ir priežiūrą. Dėl to net ir sutinkant, kad koncesininkas tam tikra dalimi materialiai ir intelektualiai turės prisidėti prie arenos statybos (vidinės infrastruktūros įrengimo), tokie darbai bus antraeiliai viešųjų paslaugų teikimo prasme. Atsižvelgiant į sisteminį koncesijos konkurso sąlygų aiškinimą, konstatuotina, kad koncesijos konkursas skelbtas dėl paslaugų, bet ne darbų koncesijos, todėl Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos šiam konkursui taikytinos tik tiek, kiek Koncesijų įstatyme nustatyta paslaugų koncesijai. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad tai nereiškia, kad paslaugų koncesijoms viešųjų pirkimų teisinis reglamentavimas ir atitinkama jurisprudencija yra visiškai neaktuali.

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad viešųjų pirkimų teisinių santykių reguliavimu siekiama kokybiškų prekių ir paslaugų, reikalingų valstybės ir savivaldybių darniai ir tinkamai veiklai, racionaliam valstybės biudžeto lėšų naudojimui užtikrinti, konkurencijai ir rinkos plėtrai skatinti, lygiateisiškumo, nediskriminavimo, skaidrumo principus įgyvendinančioms priemonėms garantuoti, atsižvelgiant į Nacionalinės kovos su korupcija programos tikslus ir uždavinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sigma Telas“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, byla Nr. 3K-3-416/2005; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, byla Nr. 3K-3-583/2008; kt.). Šie tikslai taip pat būdingi koncesijų teisinių santykių reguliavimui. Nors viešieji (paslaugų) pirkimai ir paslaugų koncesijos reglamentuojamos atskirų specifinių įstatymų, bet savo esme tai panašūs teisiniai santykiai, turintys panašius teisinio reguliavimo tikslus (ekonominis visuomenės suinteresuotumas tam tikrais gėriais, kurių poreikis patenkinamas šiomis viešojo konkurso rūšimis, dalyvių sąžiningos konkurencijos skatinimas ir užtikrinimas, konkursą rengiančių institucijų atstovų korupcijos prevencija ir pan.), paprastai tą patį konkursą inicijuojantį subjektą. Šie santykiai neišvengiamai abu turi viešojo intereso pobūdį.

Viešųjų pirkimų ir koncesijų santykiai skiriasi sutarties sudarymo ir vykdymo procesais. Esant koncesijai, paslaugos teikėjas kaip atlygį iš suteikiančiosios institucijos gauna teisę naudotis savo paties paslauga. Koncesininkas prisiima su paslauga susijusią riziką, o atlygį paprastai sudaro paslaugos naudotojo mokėjimai. Taigi paslaugos gavėjas koncesijos sutarties šalių atžvilgiu yra trečiasis asmuo. Koncesija – trišalis santykis tarp suteikiančiosios institucijos, paslaugos teikėjo ir naudotojo. Viešasis pirkimas – dvišalis – tarp tiekėjo ir perkančiosios organizacijos, kuri sumoka atlygį ir prisiima įsigijimo ekonominę riziką. 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo 17 straipsnyje aiškiai įtvirtintas jos taikymo apribojimas paslaugų koncesijoms, bet jos 1 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad viešoji paslaugų koncesija – tai tos pačios rūšies sutartis, kaip ir paslaugų pirkimo sutartis, išskyrus tai, kad atlygis už suteiktas paslaugas yra teisė naudotis paslauga arba tokia teisė kartu su mokėjimu.

Paslaugų koncesijos ir viešojo paslaugų pirkimo sutarčių gretinimas taip pat pagrįstas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) praktika. Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad nepaisant to, jog viešųjų pirkimų direktyvos netaikytinos paslaugų koncesijoms, pastarąsias sudarančios valstybių valdžios institucijos yra bendrai įpareigotos laikytis pagrindinių (ex) EB sutarties taisyklių (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 2000 m. gruodžio 7 d. Sprendimo Telaustria ir Telefonadress, C 324/98, Rink. p. I 10745, 60 punktą ir 2005 m. liepos 21 d. Sprendimo Coname, C 231/03, Rink. 2005 p. I-7287, 16 punktą). Be to, paslaugų koncesijoms taikytinos ir (ex) EB sutarties nuostatos dėl įsisteigimo ir paslaugų judėjimo laisvių (straipsniai). EB ex-43 ir ex-49 straipsniai konkrečiai išreiškia vienodo požiūrio principą (žr. Teisingumo Teismo 1989 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, Rink. p. 4035, 8 punktą). Pagal koncesiją suteikusiai valdžios institucijai tenkantį skaidrumo įpareigojimą kiekvieno galimo konkurso dalyvio labui būtina užtikrinti pakankamą viešumo laipsnį, leidžiantį atverti paslaugų koncesijas konkurencijai ir kontroliuoti viešųjų pirkimų tvarkos nešališkumą (žr. šiuo klausimu minėto sprendimo Telaustria ir Telefonadress 61 ir 62 punktus). Tik tuo atveju, jei viešojo pirkimo ar koncesijos sutartis sudaroma skaidriai, galima nustatyti, ar konkrečiu atveju laikomasi nediskriminacijos principo, ar buvo priimtas savavališkas sprendimas atitinkamo kandidato naudai ar nenaudai (Teisingumo Teismo 1999 m. lapkričio 18 d. Sprendimas Unitron Scandinavia ir 3-S, C-275/98, Rink. 1999, p. I-8291, 31 p.).

Taigi vidaus rinkos laisvės, bendrieji teisės principai, tiekėjų laisvos konkurencijos skatinimas suartina viešųjų pirkimų ir koncesijų teisinius santykius jų teisėtumo tikrinimo prasme. Dėl to nagrinėjant ginčus, susijusius su paslaugų koncesijos konkursu, suteikiančiosios institucijos veiksmų teisėtumas vertinamas atsižvelgiant į dalyvių lygiateisiškumo ir nediskriminavimo, skaidrumo, proporcingumo, abipusio pripažinimo principus (žr. Komisijos aiškinamąjį komunikatą dėl koncesijų Europos Bendrijos teisėje; OL, C 2000, 121/02), kurių turinys dėl teisinių santykių reikšmės visuomenei ir panašaus pobūdžio (bet nepaneigiant ir šių santykių skirtumų) neturėtų skirtis nuo viešųjų pirkimų principų. Nagrinėjamos bylos atveju pati suteikiančioji institucija (atsakovas) konkurso sąlygų 3.7 punkte nustatė taikysianti lygiateisiškumo, nediskriminavimo, skaidrumo, abipusio pripažinimo ir proporcingumo principus, konfidencialumo ir nešališkumo reikalavimus, 2009 m. sausio 22 d. konkurso sąlygų paaiškinime nurodė, kad, vertindama verslo plano kokybę ir realumą, inter alia vadovausis viešųjų pirkimų principais.

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, suteikiančiosios institucijos sprendimas atmesti ieškovo pasiūlymą vertintinas ne tik pagal Koncesijų įstatymo 14 straipsnį, bet taip pat ir pagal dalyvių nediskriminavimo, lygiateisiškumo (vienodo požiūrio), proporcingumo, skaidrumo ir abipusio pripažinimo principus, kurių taikymas, be kita ko, užtikrinamas konkurso sąlygų 3.7 punktu, taikant viešųjų pirkimų reglamentavimo ir teismų praktikos analogiją. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad viešųjų pirkimų principų taikymas pagal analogiją, bendrieji viešumo, objektyvumo bei nešališkumo reikalavimai neturi lemti konkrečios Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatose nustatytos tvarkos taikymo paslaugų koncesijoms, nes tiek Europos Sąjungos, tiek nacionalinis įstatymų leidėjas siekė įtvirtinti skirtingas šių dviejų rūšių konkursų vykdymo tvarkas. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorius nepagrįstai kelia klausimą dėl Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų, susijusių su pasiūlymą pateikusio asmens (tiekėjo) kvalifikacijos vertinimu ir pareigos pareikalauti kvalifikaciją patikslinančių dokumentų suteikiančiajai institucijai (kaip perkančiajai organizacijai) priskyrimu, taikymo nagrinėjamo ginčo atveju. Pastebėtina, kad kompetentingo bendrovės organo sprendimas sudaryti atitinkamą sandorį nėra kvalifikaciją patvirtinantis dokumentas. Jis susijęs su konkrečia sutartimi (jos sudarymu), bet neįrodo asmens kvalifikacijos tam tikroje srityje. Taigi kasatorius be pagrindo remiasi Viešųjų pirkimų įstatymo normomis, kuriose reglamentuojamas tiekėjų kvalifikacijos vertinimas ir tvarka, bei reikalauja šią tvarką taikyti ginčo atveju.

 

 

Dėl juridinio asmens valdymo organų sprendimų formos

 

Skunde nurodoma, kad bendrovės valdymo organo sprendimai gali būti įvairių formų, pavadinimų ir turinio, nes įstatymuose šiems dokumentams nenustatyta konkrečių formos ir turinio reikalavimų, svarbiausia, kad būtų išreikšta sprendimą priimančio organo valia. Tuo remdamasis kasatorius nurodo, kad juridinių asmenų valdymo organų valią ir sprendimą pateikti pasiūlymą bei sudaryti koncesijos sutartį patvirtina kasatoriaus ir su juo susijusių bendrovių sudaryta jungtinės veiklos sutartis, trečiųjų asmenų kasatoriaus pusėje įstatai bei vadovų paskyrimo dokumentai. Teisėjų kolegija nemato pagrindo sutikti su kasatoriaus teiginiais, kad bylą nagrinėję teismai nenurodė priežasčių, kodėl jungtinės veiklos sutarties negalima laikyti bendrovių valdymo organų sprendimais, atsisakė vertinti jungtinės veiklos sutarties turinį, todėl neva pažeidė Koncesijų įstatymo 14 straipsnio 2, 3 dalis, pagal kurias konkurso dėl koncesijos suteikimo dalyvių pasiūlymai gali būti vertinami tik techniniais, finansiniais ir komerciniais aspektais. Visų pirma, pažymėtina, kad Koncesijų įstatymo 14 straipsnyje nustatyti pasiūlymų vertinimo ir palyginimo kriterijai, kuriuos taikant, sudaromas konkurso dalyvių sąrašas pagal konkurso komisijos suteitų vertinimų eiliškumą (Koncesijų įstatymo 15 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje pagal Koncesijų įstatymo 14 straipsnyje nustatytus techninius, finansinius ir komercinius kriterijus kasatoriaus pasiūlymas nevertintas ir nelygintas su kitų dalyvių pasiūlymais, nes buvo atmestas iki šios procedūros pradžios kaip neatitinkantis konkurso sąlygų. Šią aplinkybę patvirtina konkurso sąlygų 10.3 punktas, pagal kurį vertinami ir palyginami tik konkurso sąlygų reikalavimus atitinkantys pasiūlymai. Be to, konkurso sąlygose nustatyti ir pagrindai atmesti pasiūlymą iki jo vertinimo ir palyginimo (konkurso sąlygų 10.4.1, 10.4.3 punktai).

Antra, dėl kasatoriaus argumentų, kad bendrovės valdymo organo sprendimai gali būti įvairių formų, pavadinimų ir turinio ir kad įstatymuose šiems dokumentams nenustatyta konkrečių formos ir turinio reikalavimų, pažymėtina, kad visuotiniai akcininkų susirinkimai ir valdybos posėdžiai turi būti protokoluojami (CK 2.90–2.92 straipsniai; Akcinių bendrovių įstatymo 29 straipsnio 1 dalis, 35 straipsnio 7 dalis; kasatoriaus įstatų 5.39 punktas, UAB „Universali arena“ įstatų 6.20, 7.29 punktai). Iš byloje pateiktų dokumentų, matyti, kad kasatoriaus atstovaujamos bendrovių grupės narių praktikoje bendrovių valdybų, visuotinio akcininkų susirinkimų (taip pat vienintelio akcininko) sprendimai priimami ir įforminami valdybos posėdžių protokolais, visuotinio akcininkų susirinkimo (vienintelio akcininko) sprendimais. Tai nepaneigia galimybės visuotiniam akcininkų susirinkimui ar valdybai valią išreikšti kitokio pobūdžio dokumente, pavyzdžiui, juridinio asmens sudaromą sutartį įforminančiame dokumente (šios bylos atveju – jungtinės veiklos sutartyje). Tačiau nagrinėjamo ginčo aspektu svarbu pažymėti, kad akcinių ir uždarųjų akcinių bendrovių organų valia ir tuo pačiu sprendimai turi būti priimami pagal šių organų kompetenciją, nustatytą Akcinių bendrovių įstatyme ir bendrovės įstatuose (Akcinių bendrovių įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, CK 2.82 straipsnio 1 dalis). Juridinio asmens organo valios išreiškimą ir materializavimąsi lema ne dokumentų, kuriuose ji išreiškiama, forma ir skaičius, bet dokumentų turinys ir valią išreiškiančio organo kompetencija, nustatyta juridinio asmens steigimo dokumentuose atitinkamais klausimais. Atsižvelgiant į tai, suteikiančioji institucija privalo pasiūlymus vertinti ne tik formaliai, t. y. patikrinti, ar pridėti visi reikalaujami dokumentai, kaip formali reikalavimų išraiška, bet taip pat patikrinti ir tokių dokumentų turinį, taip pat ar atitinkamus sprendimus priėmė kompetentingi konkurso dalyvių organai, juolab kad konkurso sąlygų 10.4.1 punkte nustatyta, kad pasiūlymas neatitinka turinio reikalavimų, jei pasiūlyme nepateikta visa šiose konkurso sąlygose nustatyta informacija. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai svarstė kasatoriaus ir jo atstovaujamos įmonių grupės narių organų kompetenciją sprendimui pateikti pasiūlymą konkurse dėl koncesijos suteikimo ir sudaryti koncesijos sutartį priimti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos apeliacinis teismas skundžiamoje nutartyje padarė teisingą išvadą, jog suteikiančiosios institucijos reikalavimas jungtinės veiklos sutarties partneriams pateikti valdymo organo sprendimus pateikti pasiūlymą ir pasirašyti koncesijos sutartį nukreiptas į suteikiančiosios institucijos siekį užtikrinti būsimos koncesijos sutarties su konkursą laimėsiančiu dalyviu teisėtumą ir sklandų vykdymą. Kilus ginčui dėl to, ar sutartį pasirašęs bendrovės vadovas tokį sprendimą priėmė, neviršydamas savo kompetencijos, iškiltų pavojus tolimesniam sutarties vykdymui. Pažymėtina, kad jei suteikiančiosios institucijos tikslas ginčijamomis atitinkamomis koncesijos konkurso sąlygomis apsiribotų tik siekiu išsiaiškinti dalyvių valią dalyvauti konkurse ir pasirašyti koncesijos sutartį, toks reikalavimas netektų savo effet utile, nes jau pats pasiūlymo pateikimas, nesvarbu ar dalyvis ketina dalyvauti vienas ar kartu su kitais partneriais, rodo jo valią pateikti pasiūlymą ir, laimėjus konkursą, pasirašyti koncesijos sutartį. Taigi be tikrosios valios išraiškos tikslo, suteikiančioji institucija siekė, minėta, apsaugoti būsimos koncesijos sutarties sklandų vykdymą. Taigi suteikiančioji institucija turėjo patikrinti, ar dalyvių valdymo organų priimti sprendimai priimti bendrovių organų pagal jiems priskirtą kompetenciją. Toliau teisėjų kolegija aptaria kasacinio skundo argumentus, kuriais keliamas visuotinio akcininkų susirinkimo ir bendrovės valdymo organų santykio klausimas.

 

 

Dėl bendrovės valdybos ir visuotinio akcininkų susirinkimo, kai valdyba nesudaroma, kompetencijos

 

Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 1, 2 dalis, 20, 33 straipsnius, 37 straipsnio 6 dalį, nes visuotinį akcininkų susirinkimą pripažino bendrovės valdymo organu. Šis kasacinio skundo argumentas  nepagrįstas.

Visuotinis akcininkų susirinkimas yra aukščiausias ir privalomas akcinių ir uždarųjų akcinių bendrovių organas (Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 1 dalis). Jis sprendžia esminius, svarbiausius su juridiniu asmeniu susijusius klausimus, kurie turi įtakos tolesnei juridinio asmens veiklai, statusui ir egzistavimui, ir šių klausimų sprendimas yra išimtinė šio bendrovės organo kompetencija (Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 5 dalis, 20 straipsnio 1 dalis). Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 20 straipsnio 2 dalį visuotinis akcininkų susirinkimas gali spręsti ir kitus bendrovės įstatuose jo kompetencijai priskirtus klausimus, jei pagal šį įstatymą tai nepriskirta kitų bendrovės organų kompetencijai ir jei pagal esmę tai nėra valdymo organų funkcijos. Taigi visuotinis akcininkų susirinkimas nepakeičia valdymo organo, juolab, kad bendrovėje visada privalo būti ir vienasmenis valdymo organas – bendrovės vadovas (Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 1 dalis). Sandorių sudarymas yra valdymo organų veiklos sritis. Tačiau pažymėtina, kad tam tikrais atvejais dėl sandorių didelės vertės, turinčios ženklią įtaką bendrovės finansinei padėčiai, bendrovės įstatuose gali būti nustatyta, kad Akcinių bendrovių įstatymo 34 straipsnio 5 dalyje išvardintiems valdymo organo sprendimams reikia išankstinio visuotinio akcininkų surinkimo pritarimo (tokia situacija yra nagrinėjamu atveju). Tai nelaikytina aukščiausio bendrovės organo ir valdymo organų bei jų kompetencijos paskirstymo atribojimo pažeidimu. Kasatoriaus ir kitų pagal 2008 m. lapkričio 20 d. jungtinės veiklos sutartį veikiančių bendrovių organų kompetencija nustatyta jų įstatuose. Kasatorius ir UAB „Universali Arena“ yra sudarę valdybas. Pagal kasatoriaus įstatų 5.30.3 punktą, UAB „Universali Arena“ įstatų 7.15 punkto 4 dalį sprendimai dėl ilgalaikio turto, kurio balansinė vertė didesnė nei 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo investavimo, perleidimo, nuomos (skaičiuojama atskirai kiekvienai sandorio rūšiai) priskirti valdybos kompetencijai. Pagal UAB „SEVEN Live“ įstatų 5.29.7, 5.4.20.1 punktus, UAB „Tiketa“ 5.29.7, 5.4.20.1 punktus nurodytų sprendimų priėmimas yra bendrovės vadovų kompetencija, bet šiems sprendimams priimti vadovai privalo gauti visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimą. Įvertinus šias nuostatas, pripažintina, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į nurodytų bendrovių įstatinį kapitalą ir investicijų pagal koncesijos sutartį dydį (apie 18 mln. Lt), padarė pagrįstą išvadą, jog sprendimus pateikti pasiūlymą ir sudaryti koncesijos sutartį turėjo priimti kolegialūs bendrovių organai, nes sandorio vertė viršija 1/20 kiekvienos bendrovės įstatinio kapitalo dalį. Dėl to, net ir sutinkant su tuo, kad vienas dokumentas reikalaujamos informacijos pateikimo prasme gali talpinti ne tik vieną, bet kelis suteikiančiosios institucijos reikalavimus ir reikalaujamus dokumentus, pripažintina, kad kasatoriaus atstovaujamos grupės narių vadovai už juridinio asmens vardu valią išreiškė pažeidžiant vidinį juridinio asmens organų kompetencijos pasiskirstymą, nustatytą įstatuose ir įstatyme, todėl tai buvo teisėtas pagrindas suteikiančiajai institucijai (pirminio) pasiūlymų vertinimo metu suabejoti būsimos koncesijos sutarties (jei ji būtų pasirašyta su kasatoriumi) sklandžiu vykdymu ir jo nepertraukiamumu..

Nurodytų bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija daro išvadą, kad 2008 m. lapkričio 20 d. jungtinės veiklos sutartis nelaikytina bendrovių–narių kompetentingų organų sprendimais pateikti pasiūlymą koncesijos konkurse ir sudaryti koncesijos sutartį, nes ją ir įgaliojimą kasatoriui pasirašė bendrovių vadovai, pagal įstatus neturintys teisės savarankiškai sudaryti sandorių, kurių vertė viršija įstatuose nustatytą įstatinio kapitalo dalį. Dėl to teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais kasatoriaus teiginių, kad teismai byloje visuotinį akcininkų susirinkimą sutapatino su valdymo organu. Bylą nagrinėję teismai padarė teisingą išvadą, kad konkurso sąlygų 6.2 (d) ir 6.4.2 punktuose nustatytas reikalavimas pateikti valdymo organo (–ų) sprendimus pateikti pasiūlymą ir sudaryti koncesijos sutartį yra neperteklinis ir neformalus, nes jis susijęs su suteikiančiosios institucijos pareiga išsiaiškinti, ar sprendimą dalyvauti konkurse ir sudaryti koncesijos sutartį priėmė kompetentingi bendrovės organai. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad reikalavimas pateikti jungtinės veiklos pagrindu veikiančių bendrovių valdymo organų atskirus sprendimus pateikti pasiūlymą ir pasirašyti koncesijos sutartį yra teisėtas ir dėl to sudaro pakankamą pagrindą atmesti dalyvio pasiūlymą nesant tokio sprendimo. Priešingai negu teigia kasatorius, nurodytas konkurso sąlygų reikalavimas pateikti kompetentingo konkurso dalyvio organo sprendimą dėl dalyvavimo konkurse ir koncesijos sutarties sudarymo, atitinka bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, taip pat viešųjų pirkimų ir koncesijos teisinių santykių reglamentavimo ir įgyvendinimo principus – lygiateisiškumo, nediskriminavimo, proporcingumo ir skaidrumo principus. Pažymėtina, kad nurodytas reikalavimas taip pat užtikrina vienodo požiūrio į konkurso dalyvius ir konkurso nešališkumo siekių įgyvendinimą, nes juo visiems konkurso dalyviams sudaromos tokios pat galimybes pasiūlymų sąlygoms rengti, taip skatinant dalyvių konkurencingumą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pozicija, kurios laikosi kasatorius, interpretuodamas konkurso sąlygų reikalavimą pateikti konkurso dalyvio valdymo organo sprendimą dėl dalyvavimo konkurse ir koncesijos sutarties sudarymo, iš esmės yra plečiamojo aiškinimo pobūdžio. Kasatoriaus dėstomas požiūris sudaro galimybes suteikiančiajai institucijai lanksčiai aiškinti ir vertinti konkurso sąlygų 6.2 (d), 6.4.2 punktuose nustatytus reikalavimus: vienu atveju plačiau, kitu – siauriau, ir tai visiškai priklausytų nuo suteikiančios institucijos valios. Tačiau suteikiančiajai institucijai negali būti suteikta neribota diskrecijos laisvė. Kasacinis teismas yra pasisakęs dėl neribotos diskrecijos laisvės ribojimo viešojo pirkimo konkurse. Ši praktika yra aktuali taip pat ir koncesijos konkursams, nes nurodytas ribojimas išplaukia iš dalyvių lygiateisiškumo ir skaidrumo principų, viešumo ir objektyvumo reikalavimų. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Teisingumo Teismo praktiką perkančiosios organizacijos (suteikiančiosios institucijos) veiksmuose draudžiama neribota diskrecijos laisvė (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Lemminkainen Lietuva“ v. valstybės įmonė „Kauno aerouostas“, byla Nr. 3K-3-150/2010; 2010 m. gegužės 4 d. nutartį civilinėje byloje UAB „15 minučių“ v. Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos, byla Nr. 3K-3-126/2010; 2010 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje VšĮ „Kretingos maistas“ v. Akmenės rajono savivaldybės administracija, byla Nr. 3K-3-216/2010; žr. taip pat Teisingumo Teismo 1988 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Bentjees prieš Nyderlandų valstybę, 31/87, Rink. p. 4635; 2001 m. spalio 18 d. sprendimą SIAC Construction, C-19/00, Rink. 2001, p. I-7725). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus teiginys, kad 2008 m. lapkričio 20 d. jungtinės veiklos sutartis turėtų būti vertinama kaip apimanti jungtinės sutarties dalyvių kompetentingų organų sprendimus pateikti konkursinį pasiūlymą ir sudaryti koncesijos sutartį, kai ji pasirašyta nekompetentingų organų, pagrįstas argumentais, prieštaraujančiais koncesijos ir viešųjų pirkimų teisiniams santykiams taikomiems principams, todėl yra neteisingas.

 

 

Dėl ieškinio ir apeliacinio skundo ribų peržengimo, sprendžiant viešojo intereso ginčą,

 

Kasatorius, keldamas koncesijų teisinių santykių svarbą ir juos kvalifikuodamas kaip turinčius viešąjį interesą, teigia, kad žemesniųjų instancijų teismai, remdamiesi atitinkama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl teismo teisės išeiti už ieškinio ribų, nagrinėjant ginčus dėl viešųjų pirkimų konkursų, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą išeiti už nagrinėjamo ginčo ribų ir apginti viešąjį interesą. Kasatorius šią poziciją inter alia grindžia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimu (byla Nr. 35/03-11/06). 

Teisėjų kolegija pažymi, kad iš kasatoriaus nurodyto Konstitucinio Teismo nutarimo negalima daryti vienareikšmės išvados, jog visais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas nagrinėja su viešuoju interesu susijusius ginčus, jam kyla pareiga peržengti ieškinio ribas. Visų pirma, Konstitucinis Teismas nagrinėjo CPK 320 straipsnyje įtvirtintą ribojimą apeliacinės instancijos teismui pasinaudoti galimybe peržengti apeliacinio skundo ribas tik tam tikrose bylų kategorijose. Konstitucinis Teismas nurodė, kad šie ribojimai yra nesuderinami su Lietuvos Respublikos Konstitucija (Konstitucijos 109 straipsnis ir konstituciniai principai), bet apeliacinės instancijos teismo veiksmų ribojimo prieštaravimas Konstitucijai (sistemiškai vertinant Konstitucinio Teismo nutarimo VI dalį) kyla ne dėl to, kad apeliacinės instancijos teismui nenustatyta pareigos peržengti apeliacinio skundo ribas, bet dėl to, kad įstatymų leidėjas nesuteikė teisės teismui peržengti apeliacinio skundo ribas visų kategorijų bylose. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad poreikis peržengti apeliacinio skundo ribas kyla tam tikrais atvejais ir grindžiama būtinumu apsaugoti pamatines vertybes, inter alia viešąjį interesą (Konstitucinio Teismo nutarimo VI dalies 6 punktas). Kalbėdamas apie viešąjį interesą, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad tai – pamatinės visos visuomenės vertybės, kurias įtvirtina ir saugo Konstitucija (nutarimo VI dalies 9 punktas).

Kita vertus, bendroji taisyklė – tantum devolutum quantum appelatum – per se neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintoms vertybėms, o priešingai garantuoja civilinio proceso spartą, individo autonomiją ir asmens teisėtus lūkesčius bei interesus (Konstitucinio Teismo nutarimo VI dalies 8 punktas). Jei sutiktume su kasatoriaus nuomone, kad viešojo intereso pobūdžio ginčuose teismai visuomet turi pareigą peržengti ieškinio ribas ir net ex officio ištirti ir įvertinti tas bylos aplinkybes, kuriomis nėra pagrįsti ieškinio reikalavimai, jeigu šių aplinkybių teisingas įvertinimas reikalingas siekiant priimti teisingą viešąjį interesą atitinkantį teismo sprendimą, kiltų grėsmė sparčiam procesui. Tokiu atveju, siekiant nustatyti, kurios aplinkybės, nekeliamos ieškinyje, yra svarbios teisingam teismo sprendimui priimti, reikėtų ištirti visas įmanomas aplinkybes. Taigi visada kiltų abejonių ne tik dėl šių aplinkybių vertinimo pagrįstumo, bet ir apimties.

Apeliacinio skundo ribų peržengimo apribojimai yra nukreipti ir į proceso spartą, kuri taip pat svarbi viešųjų pirkimų ar koncesijų teisiniams santykiams. Viešųjų pirkimų įstatymo V skyriuje įtvirtinta tvarka, taikytina tokio pobūdžio ginčams, nukreipta į kuo spartesnį ir ekonomiškesnį ginčų sprendimą. Ikiteisminė ginčų nagrinėjimo stadija suponuoja pačių tiekėjų suinteresuotumą ir pareigą ginti pažeistus interesus. Be to, pažymėtina ir tai, kad pažeistų teisių gynyba neišvengiamai daro įtaką konkursą laimėjusio tiekėjo interesams ir pačios visuomenės suinteresuotumui patenkinti tam tikrus poreikius sudaromos sutarties vykdymu. Šie poreikiai turi būti derinami (žr. taip pat Konstitucinio Teismo nutarimo VI dalies 10 punktą). Šis derinimas ir įstatymo leidėjo siekis užtikrinti teisinių santykių stabilumą taip pat išplaukia iš tiekėjui įstatymu suteiktos galimybės konkursą rengusios institucijos veiksmus skųsti neteismine tvarka ir pareigos pirmiausia tokiu būdu ginti galbūt pažeistus interesus. Kita vertus, tiekėjo pareiga remtis tais pačiais pagrindais pretenzijoje ir ieškinyje (išskyrus tuos, kurie tapo žinomi tik teisminio nagrinėjimo metu) neužkerta kelio teismams peržengti skundo ribų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje UAB „ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, byla Nr. 3K-3-583/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Technologinių paslaugų sprendimai“ v. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, byla Nr. 3K-323/2009; 2009 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje IDT Biologija GmbH v. Lietuvos Respublikos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, byla Nr. 3K-3-506/2009).

Lietuvos apeliacinis teismas skundžiamoje nutartyje pažymėjo, kad kasatorius ir jo partneriai yra juridiniai asmenys, turintys pakankamą patirtį versle, ir koncesijos konkurso sąlygos jiems buvo aiškios, o šių prieštaravimą įstatymams kasatorius pradėjo kelti, kai jo pasiūlymas buvo atmestas dėl neatitikties konkurso sąlygoms. Pagrindinis byloje nagrinėjamas ginčas iš esmės apima ieškovo pasiūlymo atmetimo teisėtumą, t. y. ar jungtinės veiklos sutarties nuostatų turinys apima konkurso sąlygų 6.2 (d) ir 6.4.2 punktuose nurodytus reikalavimus. Lietuvos apeliacinis teismas, netenkindamas apeliacinio skundo nagrinėjamo ginčo apimtimi, iš esmės nusprendė, kad nenagrinėtini tokie kasatoriaus keliami argumentai: dėl trečiųjų asmenų UAB „Bilietai Lt“ ir UAB „Baltijos reklamos projektai“ kompetentingų organų sprendimų teisėtumo; dėl kasatoriaus pasiūlymo ekonominio naudingumo vertinimo; dėl pasiūlymų vertinimo kriterijų teisėtumo. 

Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo teisę peržengti apeliacinio skundo ribas, bet šia teise nepasinaudojo, per se neleidžia konstatuoti, kad buvo pažeistos CPK, Koncesijų įstatymo nuostatos ar netinkamai apgintas viešasis interesas. Remtis viešuoju interesu galima ne a priori, bet atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, jas įvertinus ir konstatavus būtinumą ir konstitucinį pagrindą peržengti ieškinio ribas. Dėl to kasatoriaus argumentas dėl apeliacinio teismo sprendimo teisėtumo šiuo klausimu yra teisiškai nepagrįstas. Šioje byloje kasacinis teismas nagrinėjo konkurso dėl koncesijos suteikimo dalyvio organų kompetencijos klausimą ir pripažino, kad sprendimą pateikti pasiūlymą ir sudaryti koncesijos sutartį priėmė nekompetentingi kasatoriaus ir jo atstovaujamų bendrovių organai, todėl atsakovas pagrįstai jį atmetė. Tai konstatavus, netenka prasmės pasiūlymo vertinimo ir lyginimo su kitų konkurso dalyvių pasiūlymais bei konkurso sąlygose nustatytų vertinimo ir palyginimo kriterijų aiškinimo klausimai, nes nėra teisinio pagrindo vertinti ir lyginti konkurso sąlygų neatitinkančio pasiūlymo, kai toks pasiūlymo trūkumas yra savarankiškas pagrindas jam atmesti. Įvertinusi šio ginčo situaciją, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatoriaus argumentai nesudaro pagrindo peržengti šios bylos kasacinio nagrinėjimo ribų ir pasisakyti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nenagrinėtais klausimais, t. y. dėl trečiųjų asmenų UAB „Bilietai Lt“ ir UAB „Baltijos reklamos projektai“ kompetentingų organų sprendimų teisėtumo, kasatoriaus pasiūlymo ekonominio naudingumo ir pasiūlymų vertinimo kriterijų teisėtumo. 

Remdamasi tuo, kas išdėstyta  teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo kasacinio skundo argumentais naikinti apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties, byloje nekonstatuota kasatoriaus nurodomų Koncesijų įstatymo, Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimų, taip pat nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl Lietuvos apeliacinio teismo nutartis paliktina nepakeista, o kasacinis skundas atmetamas.

 

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

 

Bylą nagrinėjant kasacine tvarka valstybė patyrė 248,66 Lt išlaidų, susijusių su procesinių sprendimų įteikimu. Atmetus kasacinį skundą, jos priteistinos iš kasatoriaus (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 96 straipsnio 1 dalimi, 150 straipsnio 4 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

nutaria:

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš ieškovo  UAB „SEVEN entertainment“ (juridinio asmens kodas 300823499) 248,66 Lt (du šimtus keturiasdešimt aštuonis litus 66 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartimi pritaikytas laikinosios apsaugos priemones, kuriomis sustabdytos atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės organizuoto Klaipėdos daugiafunkcinio sporto ir pramogų komplekso valdymo ir naudojimo koncesijos suteikimo konkurso vykdymo procedūras, t. y. Klaipėdos miesto savivaldybė įpareigota nepriimti sprendimų dėl derybų su trečiaisiais asmenimis eigos ir baigties bei su trečiaisiais asmenimis nesudaryti koncesijos sutarties dėl Klaipėdos daugiafunkcinio sporto ir pramogų komplekso valdymo ir naudojimo koncesijos suteikimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai	Česlovas Jokūbauskas
	Egidijus Laužikas
	Zigmas Levickis