Civilinė byla Nr. 3K-3-350/2010
Procesinio sprendimo kategorijos: 27.4; 27.6; 27.7;
45.4; 69
(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010
m. liepos 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo
Jokūbausko, Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Zigmo Levickio (kolegijos
primininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „SEVEN entertainment“ kasacinį
skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo
UAB „SEVEN entertainment“ ieškinį atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės
administracijai dėl atsakovo sprendimų, priimtų vykdant koncesijos suteikimo
atvirą konkursą, pripažinimo negaliojančiais; tretieji asmenys atsakovo pusėje:
UAB „Bilietai LT“, UAB „Muzikos ekspresas“, UAB „Baltijos reklamos projektai“,
UAB „MEX Pro“; tretieji asmenys ieškovo pusėje: UAB „SEVEN Live“, UAB „Tiketa“,
UAB „Universali arena“.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Nagrinėjamo ginčo esmė yra tai, ar galima pripažinti,
kad jungtinės veiklos sutartimi, pasirašyta bendrovių–dalyvių vadovų, buvo
išreikšta bendrovių–dalyvių kitų organų, pagal įstatus kompetentingų sudaryti
didelės vertės sandorius ir jiems pritarti, valia. Su šiuo klausimu taip pat
susijęs kitas klausimas, ar galėjo koncesijos teisės suteikimo konkurso dalyvis
pateikti tik jungtinės veiklos sutartį, kai konkurso sąlygose buvo nustatytas
reikalavimas pateikti ir jungtinės veiklos sutartį, ir bendrovių valdymo organų
sprendimus, kuriais sutinkama dalyvauti konkurse, pateikti pasiūlymą ir
ateityje sudaryti koncesijos sutartį.
Ieškovas prašė teismo pripažinti negaliojančiais: 1)
Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Klaipėdos daugiafunkcinio sporto
ir pramogų komplekso valdymo ir naudojimo koncesijos suteikimo konkurso
komisijos 2009 m. balandžio 1 d. sprendimą, kuriuo ieškovo pasiūlymas pripažintas
neatitinkančiu konkurso sąlygų; 2) konkurso komisijos 2009 m. balandžio 1 d.
sprendimą, kuriuo sudarytas konkurso dalyvių sąrašas pagal suteiktų vertinimų
eiliškumą. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad Klaipėdos miesto savivaldybės
administracija 2008 m. lapkričio 7 d. paskelbė konkursą dėl koncesijos, t. y.
leidimo vykdyti ūkinę veiklą – valdyti ir naudoti Klaipėdos daugiafunkcinį sporto
ir pramogų kompleksą Klaipėdoje, Dubysos g. 10, kaip pirmos klasės objektą, bei
teikti viešąsias paslaugas švietimo, kultūros, sporto, turizmo, laisvalaikio
leidimo ir kitose srityse, suteikimo. UAB „SEVEN entertainment“, UAB
„Universali arena“, UAB „Tiketa“ ir UAB „SEVEN Live“ ūkio subjektų grupė 2008
m. lapkričio 20 d. sudarė jungtinės veiklos sutartį, įsigijo konkurso sąlygas
ir 2008 m. lapkričio 24 d. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai
pateikė paraišką konkurso išankstinei dalyvių atrankai. Atsakovui pripažinus,
kad ši paraiška atitinka konkurso sąlygas, ta pati subjektų grupė 2009 m. kovo
12 d. pateikė išsamų įpareigojantį pasiūlymą konkursui. Atsakovas 2009 m.
balandžio 1 d. pranešimu Nr. (483)-R2-983 „Apie pasiūlymo atmetimą ir atmetimo
priežastį“ informavo ieškovą, kad prie pasiūlymo nepridėti konkurso sąlygų 6.2.
(d) ir 6.4.2 punktuose nustatyti dokumentai – konkurso dalyvio (jei konkurso
dalyvis – ūkio subjektų grupė – tuomet kiekvieno grupės nario) valdymo organo (–ų)
sprendimas pateikti pasiūlymą ir sudaryti koncesijos sutartį, todėl jų
pateiktas pasiūlymas, vadovaujantis konkurso sąlygų 10.4.1 ir 10.4.3 punktais,
pripažintas neatitinkančiu konkurso sąlygų reikalavimų bei vadovaujantis
konkurso sąlygų 10.4 punktu yra atmestas (nepateikti visi dokumentai). Tą pačią
dieną konkurso komisija sudarė konkurso dalyvių sąrašą pagal suteiktų vertinimų
eiliškumą, sąraše nurodė tik trečiuosius asmenis: pirmuoju numeriu – UAB
„Bilietai LT“, antruoju – UAB „Muzikos ekspresas“.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų
sprendimo ir nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. birželio 19 d.
sprendimu ieškinį atmetė. Teismas padarė išvadą, kad ieškovo pateiktas
pasiūlymas neatitinka konkurso sąlygų 6.2 (d) punkto, nes pateikta tik
jungtinės veiklos sutartis, nors atsakovas (suteikiančioji institucija) reikalavo
konkurso dalyvį pateikti tiek jungtinės veiklos sutartį (jeigu pasiūlymą teikia
subjektų grupė), tiek ir valdymo organo sprendimą. Dėl to teismas sprendė, kad
atsakovas konkurso sąlygų 10.4 punkto pagrindu pagrįstai atmetė ieškovo
pasiūlymą. Teismas taip pat nurodė, kad jungtinės veiklos sutartis negali būti
laikoma įmonės valdymo organo sprendimu sudaryti konkretų sandorį, nes ši
sutartis yra šalių susitarimas dėl konkretaus tikslo pasiekimo ir ji skiriasi
nuo bendrovės valdymo organo sprendimo turiniu ir tikslu. Ieškovo argumentus,
kad atsakovas turėjo paprašyti ieškovo pateikti papildomus dokumentus, teismas
atmetė, nes pagal konkurso sąlygas pats ieškovas turėjo teisę prašyti paaiškinti
konkurso sąlygas, bet to nepadarė, todėl laikytina, kad pasiūlymo pateikimo
metu ieškovui buvo aiški konkurso sąlyga dėl valdymo organų sprendimo
pateikimo. Teismas pripažino nepagrįstais ieškovo argumentus, kad trečiojo
asmens UAB „Bilietai Lt“ pasiūlymas taip pat turėjo būti atmestas, nes
nepateikta tinkamo valdymo organo sprendimo ir tokį sprendimą priėmę asmenys
nebuvo akcininkai. Teismas nurodė, kad visuotinių akcininkų susirinkimų
protokolai ir sąžiningumo deklaracija patvirtina, kad trečiojo asmens
sprendimus priėmė tinkami asmenys.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. vasario 1 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Klaipėdos
apygardos teismo 2009 m. birželio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos
apeliacinis teismas pritarė pirmosios instancijos teismo argumentams ir
išvadoms. Papildomai apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovo ir
grupės dalyvių jungtinės veiklos sutartis nepatvirtina to, kad buvo gauti
grupės dalyvių kompetentingų valdymo organų sprendimai ar pritarimai dalyvauti
konkurse ir, jį laimėjus, sudaryti koncesijos sutartį, nes pagal ieškovo atstovaujamos įmonių grupės
dalyvių įstatus sprendimai dėl ilgalaikio turto, kurio balansinė vertė didesnė
negu 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo investavimo, perleidimo, nuomos
(skaičiuojama atskirai kiekvienai sandorio rūšiai) priskirti UAB „SEVEN
entertainment“ ir UAB „Universali Arena“ valdybos kompetencijai, o pagal UAB
„SEVEN Live“ ir UAB „Tiketa“ įstatus – bendrovių vadovų kompetencija, bet tokiems
sprendimams priimti bendrovių vadovai privalėjo gauti visuotinio akcininkų
susirinkimo pritarimą. Jungtinės veiklos sutartį pasirašė tik bendrovių
vadovai. Lietuvos apeliacinis teismas atmetė ieškovo argumentus, kad visuotinis
akcininkų susirinkimas nėra bendrovės valdymo organas, todėl konkurso dalyviai
neprivalėjo šio organo sprendimo pateikti, nes konkurso sąlygose nustatytas
reikalavimas pateikti tik valdymo organų sprendimus. Šią išvadą teismas grindė
tuo, kad visuotinis akcininkų susirinkimas yra aukščiausias bendrovės organas,
kuris tam tikrais klausimais priima sprendimus, susijusius su bendrovės
valdymu, todėl jo sprendimai dėl tam tikros kategorijos sandorių sudarymo ar
pritarimai tokiems sandoriams laikytini valdymo organo sprendimais. Teismas
nurodė, kad ieškovas neturėjo pagrindo konkurso sąlygose nustatyto reikalavimo
pateikti jungtinės veiklos sutartį tapatinti su reikalavimu pateikti bendrovės
valdymo organo (–ų) sprendimą, nes
reikalavimas pateikti sutartį tiek teikiant paraišką dalyvauti
išankstinėje atrankoje, tiek ir pateikiant išsamų įpareigojantį pasiūlymą
konkurso sąlygose nustatytas kaip savarankiškas reikalavimas. Teismas taip pat
sprendė, kad ieškovas negali apeliaciniame skunde remtis aplinkybėmis, kuriomis
nesirėmė atsakovui pateiktoje pretenzijoje ir ieškinyje (aplinkybėmis,
susijusiomis su trečiųjų asmenų UAB „Bilietai LT“ ir UAB „Baltijos reklamos
projektai“ pateiktų valdymo organų sprendimų atitiktimi Konkurso sąlygoms bei
įstatymams). Lietuvos apeliacinis teismas pripažino, kad pirmosios instancijos
teismas, nustatęs, jog ieškovo pasiūlymas pripažintas neatitinkančiu konkurso
sąlygų reikalavimų, pagrįstai nenagrinėjo aplinkybių, susijusių su pasiūlymo
kokybės vertinimu.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį
skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Klaipėdos
apygardos teismo 2009 m. birželio 19 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio
teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį
patenkinti: pripažinti negaliojančiais atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės
administracijos komisijos sprendimą pripažinti ieškovo pateiktą pasiūlymą
neatitinkančiu konkurso sąlygų reikalavimų, taip pat sprendimą, kuriuo
sudarytas konkurso dalyvių sąrašas pagal suteiktų vertinimų eiliškumą. Kasacinis
skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl Koncesijų įstatymo ir Viešųjų pirkimų
įstatymo pažeidimo. Bylą nagrinėję teismai pažeidė Koncesijų įstatymo 5
straipsnio 1, 5 dalis, 144 straipsnio 1 dalį, 16 straipsnio 5 dalį, 20
(1)straipsnio 5 dalį, 20 (2), 21, 28 (1) straipsnius, Viešųjų pirkimų įstatymo
2 straipsnio 27 dalį, 3 straipsnio 1, 2 dalis, 10 straipsnį, 32 straipsnio 2,
4–6 dalis. Kasatorius nurodom kad teisės pažeidimas buvo tai, kad, vertinant
pasiūlymą pateikusios asmens kvalifikaciją ir sudarant koncesijos sutartį
turėjo būti taikomas ne tik Koncesijų įstatymas, bet ir Viešųjų pirkimų
įstatymas, jo nuostatos, reglamentuojančios viešąjį arbų pirkimą, nes
koncesininkas atitinka perkančiosios organizacijos apibrėžimą, nustatytą
Viešųjų pirkimų įstatyme (savivaldybės valdymo institucija), planuojama
sudaryti koncesijos sutartis iš didžiąja dalimi yra dėl darbų pirkimo, t. y.
investicijų į arenos pertvarkymo, remonto ir įrengimo darbus.
2. Teismai
neįvertino to, kad atsakovas, atmesdamas kasatoriaus pasiūlymą, turėjo
vadovautis Viešųjų pirkimų įstatymo 32 straipsnio 5, 6 dalimis ir pareikalauti
patikslinti, papildyti trūkstamus dalyvaujančio asmens kvalifikaciją – gebėjimą
sklandžiai įvykdyti koncesijos sutarties sąlygas patvirtinančius dokumentus, t.
y. trūkstamus Konkurso sąlygų 6.2 (d) ir 6.4.2 punktuose nustatytus dokumentus.
Tai yra atsakovo pareiga. Be to, kasatorius teigia, kad koncesijos suteikimo
procedūrai subsidiariai taikyti viešuosius pirkimus reglamentuojančias teisės
normas būtina atsižvelgiant į viešąjį interesą, nes viešasis interesas yra tai,
jog, vykdant tiekėjo kvalifikacijos patikrą, būtų įgyvendinti viešųjų pirkimų
ir koncesijų suteikimo tikslai, bet ne formaliai atliktos procedūros.
3. Dėl Koncesijų įstatymo pažeidimo. Bylą
nagrinėję teismai pažeidė Koncesijų įstatymo 14 straipsnio 2, 3 dalis, nes
padarė išvadą, kad kasatoriaus pateiktas pasiūlymas neatitinka konkurso sąlygų
reikalavimų – prie pasiūlymo nepridėti kiekvieno pasiūlymą pateikusio ūkio
subjektų grupės nario valdymo organo (-ų) sprendimas pateikti pasiūlymą ir
sudaryti koncesijos sutartį. Kasatorius nurodo, kad įvykdė nurodytą konkurso
sąlygų reikalavimą, nes jungtinės veiklos sutartis ir bendrovių vadovų
įgaliojimas kasatoriui veikti jų vardu, trečiųjų asmenų ieškovo pusėje įstatai
ir vadovų paskyrimo dokumentai pateikti
kartu su pasiūlymu, yra tuo pačiu ir šią sutartį pasirašiusių ūkio subjektų
grupės narių valdymo organų sprendimai pateikti pasiūlymą ir sudaryti
koncesijos sutartį. Nurodyti dokumentai patvirtina juridinių asmenų valdymo
organų valią ir sprendimą pateikti pasiūlymą ir sudaryti sandorį. Skunde
nurodoma, kad bendrovės valdymo organo sprendimai gali būti įvairių formų,
pavadinimų ir turinio.
4. Kasaciniame
skunde pabrėžiama, kad teismams atsisakius vertinti pateikto pasiūlymo ir
dokumentų turinį, patvirtinantį konkurso sąlygose nustatytus reikalavimus,
pasiūlymas įvertintas tik formaliuoju aspektu, todėl pažeistos Koncesijų
įstatymo 14 straipsnio 2, 3 dalys.
5. Dėl Akcinių bendrovių įstatymo pažeidimo.
Apeliacinės instancijos teismas neįvertino ir nepašalino pirmosios instancijos
teismo padarytų ABĮ 19 straipsnio 1, 2 dalių, 20 straipsnio, 33 straipsnio, 37
straipsnio 6 dalies pažeidimų. Kasatorius nurodo, kad teismai nepagrįstai
akcinės ar uždarosios akcinės bendrovės visuotinį akcininkų susirinkimą
prilygino bendrovės valdymo organui, nes pagal pirmiau nurodytas teisės normas
bendrovės valdymo organai gali būti tik du – bendrovės vadovas ir valdyba.
6. Dėl pareigos išeiti už ieškinio ir
apeliacinio skundo ribų. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai
pažeidė pareigą ex officio išeiti už
ieškinio ir apeliacinio skundo ribų, nes netyrė trečiųjų asmenų UAB „Bilietai
Lt“, UAB „Baltijos reklamos projektai“ valdymo organų sprendimų atitikties
Konkurso sąlygoms ir įstatymams. Kasatorius tvirtina, kad šių aplinkybių
įvertinimas svarbus įvertinant, koncesija bus suteikta pagal sąžiningumo ir
nediskriminavimo principus ar ne (Koncesijų įstatymo 5 straipsnio 1, 5 dalys,
14 straipsnio 1 dalis).
7. (valdymo organų sprendimo vertinimo aspektu)
Teismai neatsižvelgė į tai, kad kitų dalyvių visuotinių akcininkų susirinkimų
protokolai negali būti prilyginti bendrovės valdymo organo sprendimui, nes
visuotinis akcininkų susirinkimas nėra bendrovės valdymo organas.
8. Teismai
neįvertino to, kad dalyvių, kurių pasiūlymas pripažintas geriausiu, akcininkų
sprendimus pasirašė asmenys, pagal Juridinių asmenų registro duomenis nesantys
akcininkais. Taigi teismai tas pačias
konkurso sąlygas skirtingai taikė laimėtojais pripažintiems konkurso dalyviams
ir kasatoriui, todėl pažeisti sąžiningumo ir nediskriminavimo principai.
9. (kasatoriaus
pasiūlymo ekonominės naudos aspektu) Teismai pažeidė pareigą ex officio išeiti už ieškinio ir
apeliacinio skundo ribų, nes netyrė kasatoriaus pasiūlymo ekonominės naudos
viešajam interesui (Koncesijų įstatymo 5 straipsnio 1, 5 dalys). Kasatorius
nurodo, kad jo pasiūlymas šiuo aspektu buvo geriausias, nes jo pasiūlyta
investicijų vertė yra 6 mln. Lt didesnė už laimėtojų pasiūlytą, taip pat per
pirmus du metus kasatoriaus pasiūlytų suorganizuoti renginių skaičius yra 126
renginiais daugiau negu laimėtojų pasiūlytas.
10. Dėl
nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Bylą nagrinėję
teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes neatsižvelgė į teismo
išėjimo už ieškinio ir apeliacinio skundo ribų galimybę ir būtinybę,
sprendžiant koncesijų suteikimo bylas, netyrė aplinkybių, susijusių su viešojo
intereso apsauga vykdant koncesijos suteikimo procedūrą, nepagrįstai netaikė
Viešųjų pirkimų įstatymo normų dėl koncesijos suteikėjo pareigos prašyti
patikslinti tiekėjo kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m.
birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje , byla Nr. 3K-3-725/2001; 2002 m.
gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje, byla Nr. 3K-3-1446/2002; 2008 m.
gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje, byla Nr. 3K-3-583/2008; 2009 m.
lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje , byla Nr. 3K-3-25/2009; 2009 m.
liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje, byla Nr. 3K-3-323/2009).
11. Teismai nepagrįstai pateisino koncesijos
konkurso pasiūlymo vertinimą tik formaliuoju aspektu, nors pagal Koncesijų
įstatymo 14 straipsnio 2, 3 dalis pasiūlymai gali būti vertinami tik
techniniais, finansiniais ir komerciniais aspektais.
Atsakovas pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą.
Tretieji asmenys UAB „Bilietai LT“, UAB „Baltijos reklamos projektai“ pateikė
bendrą atsiliepimą į kasacinį skundą. Atsiliepimuose į kasacinį skundą prašoma
kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimai
grindžiami argumentais, iš esmės tokiais pat kaip ir Lietuvos apeliacinio
teismo motyvai. Papildomai atsiliepimuose nurodomi tokie argumentai:
1. Dėl
kasacijos negalimumo. Kasacinį
skundą pasirašė tik advokatas, bet nėra skundą paduodančio asmens parašo, todėl
kasacinio skundo negalima nagrinėti kasacine tvarka. Bylos nagrinėjimo metu
pasikeitė kasatoriaus savininkai, todėl advokato pasirašymas kasaciniame skunde
neišreiškia naujųjų savininkų valios paduoti kasacinį skundą.
2. Dėl
Koncesijų įstatymo 20 (1) straipsnio netaikymo. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismai
turėjo taikyti nurodytą teisės normą. Tretieji asmenys nurodo, kad nurodyta
norma taikytina tik viešųjų darbų koncesijos atveju, bet nagrinėjamu atveju
ginčas kilo dėl paslaugų koncesijos.
3. Tretieji asmenys ir atsakovas prieštarauja
kasatoriaus pozicijai, kad koncesijos teisiniams santykiams Viešųjų pirkimų
įstatymas taikomas subsidiariai. Atsiliepimuose teigiama, kad Viešųjų pirkimo
įstatymas taikomas tik tada, kai Koncesijų įstatyme tai nustatyta, o kitais,
Koncesijų įstatyme nenustatytais, atvejais taikytinos suteikiančio
organizacijos parengtos koncesijos konkurso sąlygos.
4. Dėl suteikiančios institucijos pareigos
prašyti patikslinti dokumentus. Tretieji asmenys ir atsakovas nesutinka su
kasatoriaus pozicija, kad suteikiančioji organizacija turėjo vadovautis Viešųjų
pirkimų įstatymo 32 straipsnio 5, 6 dalimis ir pareikalauti iš kasatoriaus jo
atstovaujamos subjektų grupės kompetentingų valdymo organų sprendimų dėl
dalyvavimo konkurse ir koncesijos sutarties sudarymo. Nesutikimas grindžiamas
tuo, kad Viešųjų pirkimų įstatymo 32 straipsnio 5, 6 dalys taikytinos tik
vertinant tiekėjo kvalifikaciją, o kasatoriaus nepateikti bendrovių organų
sprendimai nepatvirtina kvalifikacijos. Be to, konkurso dalyvių kvalifikacija
buvo patikrinta ankstesniame konkurso etape (išankstės atrankos etape), o
kasatoriaus nepateikti dokumentai, dėl kurių atmestas pasiūlymas, yra išsamaus
įpareigojančio pasiūlymo, kurio negalima keisti ar pildyti po pasiūlymo
pateikimo termino pabaigos, dalis
(konkurso sąlygų 6.17 punktas).
5. Dėl
ieškinio ir apeliacinio skundo ribų viršijimo. Su kasacinio skundo argumentais, kad teismai ex officio turėjo viršyti ieškinio ir apeliacinio skundo ribas,
tretieji asmenys ir atsakovas nesutinka, nes mano, kad aplinkybės, susijusios
su konkurso sąlygų teisėtumu bei laimėtoju pripažinto konsorciumo pasiūlymo
atitiktimi konkurso sąlygoms nebuvo ginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Be to,
kasatorius nepagrįstai nurodo, kad UAB „Bilietai LT“ ir UAB „Baltijos reklamos
projektai“ visuotinių akcininkų susirikimų sprendimai atitinka įstatymų
reikalavimus. Tretieji asmenys ir atsakovas taip pat nurodo, kad nepagrįsti
kasatoriaus argumentai dėl būtinybės teismams įvertinti kasatoriaus pasiūlymo
ekonominę naudą viešajam interesui, nes pagal Koncesijų įstatymo 5 straipsnio 5
dalį koncesijos tikslingumas ir galima nauda visuomenės poreikiams įvertina
atlikus išsamią studiją prieš skelbiant konkursą dėl koncesijos suteikimo.
6. Dėl
kasatoriaus pasiūlymo vertinimo.
Atsakovas nurodo, kad kasatoriaus pasiūlymas net ir be trūkstamų dokumentų
nebūtų pripažintas geriausiu ir finansiškai naudingiausiu, nes pasiūlymai
vertinami pagal konkurso sąlygose nustatytus keturis kriterijus, kurie turi
skirtingą įtaką galutiniam įvertinimui. Kasatoriaus akcentuojamas kriterijus
(investicijos ir jų dalys) turi mažiausią įtaką galutiniam įvertinimui.
7. Dėl
nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos. Tretieji asmenys nesutinka su kasatoriumi, kad teismai nukrypo nuo
kasacinio teismo praktikos. Atsiliepime nurodoma, kad skiriasi kasatoriaus
pateiktų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir nagrinėjamos bylos faktinės
aplinkybės.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
V. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Pažymėtina, kad kiekvienu viešo konkurso dėl
koncesijos suteikimo atveju suteikiančioji institucija privalo parengi konkurso
sąlygas, pagal kurias vykdomas konkretus konkursas (CK 6.947 straipsnio 2
dalis, Koncesijų įstatymo 2 straipsnio 6 dalis, 9 straipsnis). Iš to galima
darytina išvadą, kad konkurso sąlygos yra vienas svarbiausių konkurso dėl
koncesijos suteikimo privalomųjų dokumentų. Nagrinėjamos bylos atveju susidarė
situacija, kai atsakovas (suteikiančioji institucija), atplėšęs koncesijos
konkurso dalyvių vokus su pasiūlymais, prieš pradėdamas juos vertinti ir
lyginti, nustatė, kad kasatoriaus pateiktas pasiūlymas neatitinka Klaipėdos
daugiafunkcinio sporto ir pramogų komplekso valdymo ir naudojimo koncesijos
suteikimo konkurso sąlygų (toliau – konkurso sąlygos) 6.2 (d), 6.4.2 punktų
reikalavimų, todėl šio pasiūlymo nevertino ir nelygino su kitais pasiūlymais, bet
atmetė Konkurso sąlygų 10.4.1, 10.4.3 punktuose nustatytais pagrindais. Konkurso
sąlygų 6.2 (d) ir 6.4.2 punktuose nustatytas reikalavimas prie konkurso dalyvių
išsamių įpareigojančių pasiūlymų (toliau – pasiūlymas) pridėti konkurso dalyvio
(jei konkurso dalyvis – ūkio subjektų grupė – tuomet kiekvieno grupės nario)
valdymo organo (–ų) sprendimą pateikti pasiūlymą ir sudaryti koncesijos
sutartį, jeigu pasiūlymas bus pripažintas geriausiu. Konkurso sąlygų 10.4.1
punkte nustatyta, kad konkurso dalyvių pasiūlymai atmetami, jei jie neatitinka
Konkurso sąlygose įtvirtintų turinio ir formos reikalavimų. Taip pat nustatyta,
kad laikoma, jog pasiūlymas neatitinka formos reikalavimų: jei pasiūlymas
parengtas ne lietuvių kalba arba nėra pateiktas vertimas į lietuvių kalbą, jei
pasiūlymas yra teikiamas užsienio kalba, jei pasiūlymo lapai nesunumeruoti ir
(ar) nepasirašyti konkurso dalyvio vadovo (konsorciumo įgalioto asmens) ir (ar)
nepateikti visi konkurso sąlygose nustatyti dokumentai. Pasiūlymas neatitinka
turinio reikalavimų, jei pasiūlyme pateikta ne visa konkurso sąlygose nustatyta
informacija. Konkurso sąlygų 10.4.3 punkte įtvirtintas dar vienas
pasiūlymų atmetimo pagrindas – visų reikalaujamų dokumentų, sudarančių
pasiūlymą, nepateikimas. Taigi atsakovas atmetė kasatoriaus pasiūlymą, nes prie
jo nebuvo pridėti pasiūlymą teikiančios ir kasatoriaus atstovaujamos įmonių
grupės narių valdymo organų sprendimai pateikti pasiūlymą ir sudaryti
koncesijos sutartį. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pripažino, kad
atsakovas pagrįstai atmetė kasatoriaus pasiūlymą. Kasatorius su tokia teismų
pozicija nesutinka, teigia, kad įvykdė konkurso sąlygų 6.2 (d), 6.4.2 punktų
reikalavimą, nes jo atstovaujamų bendrovių sudaryta jungtinės veiklos sutartis,
bendrovių įstatai ir vadovų paskyrimo dokumentai apima bendrovių kompetentingų organų
sprendimus pateikti pasiūlymą bei sudaryti koncesijos sutartį. Šią kasatoriaus
išvadą teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįsta dėl toliau nurodomų tokių
priežasčių.
Dėl
koncesijos suteikimo konkurso dalyvių kvalifikacijos vertinimo
Kasatorius, keldamas suteikiančios institucijos
veiksmų neteisėtumo klausimą, teigia, kad nagrinėjamam ginčui turėjo būti
taikomos ir Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos. Šiai pozicijai pagrįsti jis
remiasi Koncesijų įstatymo nuostatomis dėl viešųjų darbų koncesijų (Koncesijų
įstatymo 201 straipsnio 5 dalimi), pagal kurias tokiais atvejais
koncesijos konkursas turi būti vykdomas pagal atitinkamas Viešųjų pirkimų
įstatymo nuostatas dėl viešųjų darbų pirkimų. Šią poziciją jis taip pat grindžia
Koncesijų įstatymo 202 straipsniu, pagal kurį pretenzijos ir skundai
nagrinėjami Viešųjų pirkimų įstatymo V skyriuje nustatyta tvarka. Galiausiai,
kasatoriaus nuomone, reikalavimas pateikti atskirą valdymo organo sprendimą dėl
pasiūlymo pateikimo ir koncesijos sutarties pasirašymo savo esme atitinka
dalyvių kvalifikacijos reikalavimus, kuriuos pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 32
straipsnio nuostatas galima tikslinti. Tai, kad suteikiančioji institucija
neprašė patikslinti kvalifikacijos duomenų, kasatoriaus nuomone, pažeidė
viešųjų pirkimų principus ir teisinio reguliavimo tikslus.
Teisėjų kolegija nemato pagrindo sutikti su šiais
kasacinio skundo argumentais. Kasatorius dėl Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų
taikymo galėtų būti teisus, jei koncesijos konkursas būtų vykdomas dėl darbų. Bet
kokiu atveju reikalavimas pateikti valdymo organo sprendimą pateikti pasiūlymą
ir pasirašyti koncesijos sutartį per se
nelaikytinas reikalavimu kvalifikacijai. Koncesijos konkurso sąlygų priedo Nr.
5 – koncesijos sutarties – 2 straipsnyje (sutarties dalykas) įtvirtinta, kad
suteikiančioji institucija suteikia koncesininkui leidimą vykdyti ūkinę veiklą
valdant ir naudojant areną bei teikiant viešąsias paslaugas švietimo, kultūros
sporto, turizmo, laisvalaikio leidimo ir kitose srityse (sutarties 2.1
punktas). Ten pat nustatyta, kad šalys susitaria ir pripažįsta, kad arenos
statytojas yra suteikiančioji institucija (sutarties 2.2 punktas). Kasatorius
savo 2009 m. kovo 12 d. Klaipėdos universalios sporto arenos verslo plane
nurodė, kad jo kuriama koncepcija apima šiuos tikslus: arenos nuomą renginiams,
pajamas iš reklamos, paslaugas lankytojams, pastato eksploatavimą ir priežiūrą.
Dėl to net ir sutinkant, kad koncesininkas tam tikra dalimi materialiai ir
intelektualiai turės prisidėti prie arenos statybos (vidinės infrastruktūros
įrengimo), tokie darbai bus antraeiliai viešųjų paslaugų teikimo prasme.
Atsižvelgiant į sisteminį koncesijos konkurso sąlygų aiškinimą, konstatuotina,
kad koncesijos konkursas skelbtas dėl paslaugų, bet ne darbų koncesijos, todėl Viešųjų
pirkimų įstatymo nuostatos šiam konkursui taikytinos tik tiek, kiek Koncesijų
įstatyme nustatyta paslaugų koncesijai. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad tai
nereiškia, kad paslaugų koncesijoms viešųjų pirkimų teisinis reglamentavimas ir
atitinkama jurisprudencija yra visiškai neaktuali.
Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad
viešųjų pirkimų teisinių santykių reguliavimu siekiama kokybiškų prekių ir
paslaugų, reikalingų valstybės ir savivaldybių darniai ir tinkamai veiklai,
racionaliam valstybės biudžeto lėšų naudojimui užtikrinti, konkurencijai ir
rinkos plėtrai skatinti, lygiateisiškumo, nediskriminavimo, skaidrumo principus
įgyvendinančioms priemonėms garantuoti, atsižvelgiant į Nacionalinės kovos su
korupcija programos tikslus ir uždavinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005
m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje UAB
„Sigma Telas“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, byla Nr. 3K-3-416/2005;
2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos
finansų ministerijos, byla Nr. 3K-3-583/2008; kt.). Šie tikslai taip pat
būdingi koncesijų teisinių santykių reguliavimui. Nors viešieji (paslaugų)
pirkimai ir paslaugų koncesijos reglamentuojamos atskirų specifinių įstatymų, bet
savo esme tai panašūs teisiniai santykiai, turintys panašius teisinio
reguliavimo tikslus (ekonominis visuomenės suinteresuotumas tam tikrais
gėriais, kurių poreikis patenkinamas šiomis viešojo konkurso rūšimis, dalyvių
sąžiningos konkurencijos skatinimas ir užtikrinimas, konkursą rengiančių
institucijų atstovų korupcijos prevencija ir pan.), paprastai tą patį konkursą
inicijuojantį subjektą. Šie santykiai neišvengiamai abu turi viešojo intereso
pobūdį.
Viešųjų pirkimų ir koncesijų santykiai skiriasi
sutarties sudarymo ir vykdymo procesais. Esant koncesijai, paslaugos teikėjas
kaip atlygį iš suteikiančiosios institucijos gauna teisę naudotis savo paties
paslauga. Koncesininkas prisiima su paslauga susijusią riziką, o atlygį
paprastai sudaro paslaugos naudotojo mokėjimai. Taigi paslaugos gavėjas
koncesijos sutarties šalių atžvilgiu yra trečiasis asmuo. Koncesija – trišalis
santykis tarp suteikiančiosios institucijos, paslaugos teikėjo ir naudotojo. Viešasis
pirkimas – dvišalis – tarp tiekėjo ir perkančiosios organizacijos, kuri sumoka
atlygį ir prisiima įsigijimo ekonominę riziką. 2004 m. kovo 31 d. Europos
Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir
paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo 17 straipsnyje aiškiai
įtvirtintas jos taikymo apribojimas paslaugų koncesijoms, bet jos 1 straipsnio
4 dalyje nustatyta, kad viešoji paslaugų koncesija – tai tos pačios rūšies
sutartis, kaip ir paslaugų pirkimo sutartis, išskyrus tai, kad atlygis už
suteiktas paslaugas yra teisė naudotis paslauga arba tokia teisė kartu su
mokėjimu.
Paslaugų koncesijos ir viešojo paslaugų pirkimo
sutarčių gretinimas taip pat pagrįstas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo
(toliau – Teisingumo Teismas) praktika. Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo
praktikos matyti, kad nepaisant to, jog viešųjų pirkimų direktyvos netaikytinos
paslaugų koncesijoms, pastarąsias sudarančios valstybių valdžios institucijos
yra bendrai įpareigotos laikytis pagrindinių (ex) EB sutarties taisyklių (šiuo
klausimu žr. Teisingumo Teismo 2000 m. gruodžio 7 d. Sprendimo Telaustria ir Telefonadress, C 324/98,
Rink. p. I 10745, 60 punktą ir 2005 m. liepos 21 d. Sprendimo Coname, C 231/03, Rink. 2005 p. I-7287,
16 punktą). Be to, paslaugų koncesijoms taikytinos ir (ex) EB sutarties
nuostatos dėl įsisteigimo ir paslaugų judėjimo laisvių (straipsniai). EB ex-43
ir ex-49 straipsniai konkrečiai išreiškia vienodo požiūrio principą (žr.
Teisingumo Teismo 1989 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, Rink. p. 4035, 8 punktą). Pagal koncesiją
suteikusiai valdžios institucijai tenkantį skaidrumo įpareigojimą kiekvieno
galimo konkurso dalyvio labui būtina užtikrinti pakankamą viešumo laipsnį,
leidžiantį atverti paslaugų koncesijas konkurencijai ir kontroliuoti viešųjų
pirkimų tvarkos nešališkumą (žr. šiuo klausimu minėto sprendimo Telaustria ir Telefonadress 61 ir 62
punktus). Tik tuo atveju, jei viešojo pirkimo ar koncesijos sutartis sudaroma
skaidriai, galima nustatyti, ar konkrečiu atveju laikomasi nediskriminacijos
principo, ar buvo priimtas savavališkas sprendimas atitinkamo kandidato naudai
ar nenaudai (Teisingumo Teismo 1999 m. lapkričio 18 d. Sprendimas Unitron Scandinavia ir 3-S, C-275/98, Rink. 1999, p. I-8291, 31 p.).
Taigi vidaus rinkos laisvės, bendrieji teisės
principai, tiekėjų laisvos konkurencijos skatinimas suartina viešųjų pirkimų ir
koncesijų teisinius santykius jų teisėtumo tikrinimo prasme. Dėl to nagrinėjant
ginčus, susijusius su paslaugų koncesijos konkursu, suteikiančiosios
institucijos veiksmų teisėtumas vertinamas atsižvelgiant į dalyvių
lygiateisiškumo ir nediskriminavimo, skaidrumo, proporcingumo, abipusio
pripažinimo principus (žr. Komisijos aiškinamąjį komunikatą dėl koncesijų Europos
Bendrijos teisėje; OL, C 2000, 121/02), kurių turinys dėl teisinių santykių
reikšmės visuomenei ir panašaus pobūdžio (bet nepaneigiant ir šių santykių
skirtumų) neturėtų skirtis nuo viešųjų pirkimų principų. Nagrinėjamos bylos
atveju pati suteikiančioji institucija (atsakovas) konkurso sąlygų 3.7 punkte nustatė
taikysianti lygiateisiškumo, nediskriminavimo, skaidrumo, abipusio pripažinimo
ir proporcingumo principus, konfidencialumo ir nešališkumo reikalavimus, 2009
m. sausio 22 d. konkurso sąlygų paaiškinime nurodė, kad, vertindama verslo
plano kokybę ir realumą, inter alia
vadovausis viešųjų pirkimų principais.
Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta,
suteikiančiosios institucijos sprendimas atmesti ieškovo pasiūlymą vertintinas
ne tik pagal Koncesijų įstatymo 14 straipsnį, bet taip pat ir pagal dalyvių
nediskriminavimo, lygiateisiškumo (vienodo požiūrio), proporcingumo, skaidrumo
ir abipusio pripažinimo principus, kurių taikymas, be kita ko, užtikrinamas
konkurso sąlygų 3.7 punktu, taikant viešųjų pirkimų reglamentavimo ir teismų
praktikos analogiją. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad viešųjų pirkimų principų
taikymas pagal analogiją, bendrieji viešumo, objektyvumo bei nešališkumo
reikalavimai neturi lemti konkrečios Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatose nustatytos
tvarkos taikymo paslaugų koncesijoms, nes tiek Europos Sąjungos, tiek
nacionalinis įstatymų leidėjas siekė įtvirtinti skirtingas šių dviejų rūšių
konkursų vykdymo tvarkas. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorius
nepagrįstai kelia klausimą dėl Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų, susijusių su
pasiūlymą pateikusio asmens (tiekėjo) kvalifikacijos vertinimu ir pareigos
pareikalauti kvalifikaciją patikslinančių dokumentų suteikiančiajai
institucijai (kaip perkančiajai organizacijai) priskyrimu, taikymo nagrinėjamo
ginčo atveju. Pastebėtina, kad kompetentingo bendrovės organo sprendimas
sudaryti atitinkamą sandorį nėra kvalifikaciją patvirtinantis dokumentas. Jis
susijęs su konkrečia sutartimi (jos sudarymu), bet neįrodo asmens
kvalifikacijos tam tikroje srityje. Taigi kasatorius be pagrindo remiasi
Viešųjų pirkimų įstatymo normomis, kuriose reglamentuojamas tiekėjų
kvalifikacijos vertinimas ir tvarka, bei reikalauja šią tvarką taikyti ginčo
atveju.
Dėl
juridinio asmens valdymo organų sprendimų formos
Skunde nurodoma, kad bendrovės valdymo organo
sprendimai gali būti įvairių formų, pavadinimų ir turinio, nes įstatymuose
šiems dokumentams nenustatyta konkrečių formos ir turinio reikalavimų,
svarbiausia, kad būtų išreikšta sprendimą priimančio organo valia. Tuo
remdamasis kasatorius nurodo, kad juridinių asmenų valdymo organų valią ir
sprendimą pateikti pasiūlymą bei sudaryti koncesijos sutartį patvirtina
kasatoriaus ir su juo susijusių bendrovių sudaryta jungtinės veiklos sutartis,
trečiųjų asmenų kasatoriaus pusėje įstatai bei vadovų paskyrimo dokumentai. Teisėjų
kolegija nemato pagrindo sutikti su kasatoriaus teiginiais, kad bylą nagrinėję
teismai nenurodė priežasčių, kodėl jungtinės veiklos sutarties negalima laikyti
bendrovių valdymo organų sprendimais, atsisakė vertinti jungtinės veiklos
sutarties turinį, todėl neva pažeidė Koncesijų įstatymo 14 straipsnio 2, 3
dalis, pagal kurias konkurso dėl koncesijos suteikimo dalyvių pasiūlymai gali
būti vertinami tik techniniais, finansiniais ir komerciniais aspektais. Visų
pirma, pažymėtina, kad Koncesijų įstatymo 14 straipsnyje nustatyti pasiūlymų
vertinimo ir palyginimo kriterijai, kuriuos taikant, sudaromas konkurso dalyvių
sąrašas pagal konkurso komisijos suteitų vertinimų eiliškumą (Koncesijų
įstatymo 15 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje pagal Koncesijų įstatymo 14 straipsnyje
nustatytus techninius, finansinius ir komercinius kriterijus kasatoriaus
pasiūlymas nevertintas ir nelygintas su kitų dalyvių pasiūlymais, nes buvo
atmestas iki šios procedūros pradžios kaip neatitinkantis konkurso sąlygų. Šią
aplinkybę patvirtina konkurso sąlygų 10.3 punktas, pagal kurį vertinami ir
palyginami tik konkurso sąlygų reikalavimus atitinkantys pasiūlymai. Be to,
konkurso sąlygose nustatyti ir pagrindai atmesti pasiūlymą iki jo vertinimo ir
palyginimo (konkurso sąlygų 10.4.1, 10.4.3 punktai).
Antra, dėl kasatoriaus argumentų, kad bendrovės
valdymo organo sprendimai gali būti įvairių formų, pavadinimų ir turinio ir kad
įstatymuose šiems dokumentams nenustatyta konkrečių formos ir turinio
reikalavimų, pažymėtina, kad visuotiniai akcininkų susirinkimai ir valdybos posėdžiai
turi būti protokoluojami (CK 2.90–2.92 straipsniai; Akcinių bendrovių įstatymo
29 straipsnio 1 dalis, 35 straipsnio 7 dalis; kasatoriaus įstatų 5.39 punktas,
UAB „Universali arena“ įstatų 6.20, 7.29 punktai). Iš byloje pateiktų dokumentų,
matyti, kad kasatoriaus atstovaujamos bendrovių grupės narių praktikoje
bendrovių valdybų, visuotinio akcininkų susirinkimų (taip pat vienintelio
akcininko) sprendimai priimami ir įforminami valdybos posėdžių protokolais,
visuotinio akcininkų susirinkimo (vienintelio akcininko) sprendimais. Tai
nepaneigia galimybės visuotiniam akcininkų susirinkimui ar valdybai valią
išreikšti kitokio pobūdžio dokumente, pavyzdžiui, juridinio asmens sudaromą
sutartį įforminančiame dokumente (šios bylos atveju – jungtinės veiklos
sutartyje). Tačiau nagrinėjamo ginčo aspektu svarbu pažymėti, kad akcinių ir
uždarųjų akcinių bendrovių organų valia ir tuo pačiu sprendimai turi būti
priimami pagal šių organų kompetenciją, nustatytą Akcinių bendrovių įstatyme ir
bendrovės įstatuose (Akcinių bendrovių įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, CK 2.82
straipsnio 1 dalis). Juridinio asmens organo valios išreiškimą ir materializavimąsi
lema ne dokumentų, kuriuose ji išreiškiama, forma ir skaičius, bet dokumentų
turinys ir valią išreiškiančio organo kompetencija, nustatyta juridinio asmens
steigimo dokumentuose atitinkamais klausimais. Atsižvelgiant į tai,
suteikiančioji institucija privalo pasiūlymus vertinti ne tik formaliai, t. y.
patikrinti, ar pridėti visi reikalaujami dokumentai, kaip formali reikalavimų
išraiška, bet taip pat patikrinti ir tokių dokumentų turinį, taip pat ar
atitinkamus sprendimus priėmė kompetentingi konkurso dalyvių organai, juolab
kad konkurso sąlygų 10.4.1 punkte nustatyta, kad pasiūlymas neatitinka
turinio reikalavimų, jei pasiūlyme nepateikta visa šiose konkurso sąlygose
nustatyta informacija. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai svarstė
kasatoriaus ir jo atstovaujamos įmonių grupės narių organų kompetenciją
sprendimui pateikti pasiūlymą konkurse dėl koncesijos suteikimo ir sudaryti
koncesijos sutartį priimti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos
apeliacinis teismas skundžiamoje nutartyje padarė teisingą išvadą, jog
suteikiančiosios institucijos reikalavimas jungtinės veiklos sutarties
partneriams pateikti valdymo organo sprendimus pateikti pasiūlymą ir pasirašyti
koncesijos sutartį nukreiptas į suteikiančiosios institucijos siekį užtikrinti
būsimos koncesijos sutarties su konkursą laimėsiančiu dalyviu teisėtumą ir
sklandų vykdymą. Kilus ginčui dėl to, ar sutartį pasirašęs bendrovės vadovas
tokį sprendimą priėmė, neviršydamas savo kompetencijos, iškiltų pavojus
tolimesniam sutarties vykdymui. Pažymėtina, kad jei suteikiančiosios
institucijos tikslas ginčijamomis atitinkamomis koncesijos konkurso sąlygomis
apsiribotų tik siekiu išsiaiškinti dalyvių valią dalyvauti konkurse ir
pasirašyti koncesijos sutartį, toks reikalavimas netektų savo effet utile, nes jau pats pasiūlymo
pateikimas, nesvarbu ar dalyvis ketina dalyvauti vienas ar kartu su kitais
partneriais, rodo jo valią pateikti pasiūlymą ir, laimėjus konkursą, pasirašyti
koncesijos sutartį. Taigi be tikrosios valios išraiškos tikslo, suteikiančioji
institucija siekė, minėta, apsaugoti būsimos koncesijos sutarties sklandų
vykdymą. Taigi suteikiančioji institucija turėjo patikrinti, ar dalyvių valdymo
organų priimti sprendimai priimti bendrovių organų pagal jiems priskirtą
kompetenciją. Toliau teisėjų kolegija aptaria kasacinio skundo argumentus,
kuriais keliamas visuotinio akcininkų susirinkimo ir bendrovės valdymo organų
santykio klausimas.
Dėl
bendrovės valdybos ir visuotinio akcininkų susirinkimo, kai valdyba nesudaroma,
kompetencijos
Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję teismai
pažeidė Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 1, 2 dalis, 20, 33
straipsnius, 37 straipsnio 6 dalį, nes visuotinį akcininkų susirinkimą
pripažino bendrovės valdymo organu. Šis kasacinio skundo argumentas nepagrįstas.
Visuotinis akcininkų susirinkimas yra aukščiausias
ir privalomas akcinių ir uždarųjų akcinių bendrovių organas (Akcinių bendrovių
įstatymo 19 straipsnio 1 dalis). Jis sprendžia esminius, svarbiausius su
juridiniu asmeniu susijusius klausimus, kurie turi įtakos tolesnei juridinio
asmens veiklai, statusui ir egzistavimui, ir šių klausimų sprendimas yra
išimtinė šio bendrovės organo kompetencija (Akcinių bendrovių įstatymo 19
straipsnio 5 dalis, 20 straipsnio 1 dalis). Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 20
straipsnio 2 dalį visuotinis akcininkų susirinkimas gali spręsti ir kitus
bendrovės įstatuose jo kompetencijai priskirtus klausimus, jei pagal šį
įstatymą tai nepriskirta kitų bendrovės organų kompetencijai ir jei pagal esmę
tai nėra valdymo organų funkcijos. Taigi visuotinis akcininkų susirinkimas
nepakeičia valdymo organo, juolab, kad bendrovėje visada privalo būti ir
vienasmenis valdymo organas – bendrovės vadovas (Akcinių bendrovių įstatymo
19 straipsnio 1 dalis). Sandorių sudarymas yra valdymo organų veiklos
sritis. Tačiau pažymėtina, kad tam tikrais atvejais dėl sandorių didelės
vertės, turinčios ženklią įtaką bendrovės finansinei padėčiai, bendrovės
įstatuose gali būti nustatyta, kad Akcinių bendrovių įstatymo 34 straipsnio 5
dalyje išvardintiems valdymo organo sprendimams reikia išankstinio visuotinio
akcininkų surinkimo pritarimo (tokia situacija yra nagrinėjamu atveju). Tai
nelaikytina aukščiausio bendrovės organo ir valdymo organų bei jų kompetencijos
paskirstymo atribojimo pažeidimu. Kasatoriaus ir kitų pagal 2008 m. lapkričio
20 d. jungtinės veiklos sutartį veikiančių bendrovių organų kompetencija
nustatyta jų įstatuose. Kasatorius ir UAB „Universali Arena“ yra sudarę
valdybas. Pagal kasatoriaus įstatų 5.30.3 punktą, UAB „Universali Arena“ įstatų
7.15 punkto 4 dalį sprendimai dėl ilgalaikio turto, kurio balansinė vertė
didesnė nei 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo investavimo, perleidimo, nuomos
(skaičiuojama atskirai kiekvienai sandorio rūšiai) priskirti valdybos
kompetencijai. Pagal UAB „SEVEN Live“ įstatų 5.29.7, 5.4.20.1 punktus, UAB
„Tiketa“ 5.29.7, 5.4.20.1 punktus nurodytų sprendimų priėmimas yra bendrovės
vadovų kompetencija, bet šiems sprendimams priimti vadovai privalo gauti
visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimą. Įvertinus šias nuostatas,
pripažintina, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į nurodytų
bendrovių įstatinį kapitalą ir investicijų pagal koncesijos sutartį dydį (apie
18 mln. Lt), padarė pagrįstą išvadą, jog sprendimus pateikti pasiūlymą ir
sudaryti koncesijos sutartį turėjo priimti kolegialūs bendrovių organai, nes
sandorio vertė viršija 1/20 kiekvienos bendrovės įstatinio kapitalo dalį. Dėl
to, net ir sutinkant su tuo, kad vienas dokumentas reikalaujamos informacijos
pateikimo prasme gali talpinti ne tik vieną, bet kelis suteikiančiosios
institucijos reikalavimus ir reikalaujamus dokumentus, pripažintina, kad
kasatoriaus atstovaujamos grupės narių vadovai už juridinio asmens vardu valią
išreiškė pažeidžiant vidinį juridinio asmens organų kompetencijos pasiskirstymą,
nustatytą įstatuose ir įstatyme, todėl tai buvo teisėtas pagrindas
suteikiančiajai institucijai (pirminio) pasiūlymų vertinimo metu suabejoti
būsimos koncesijos sutarties (jei ji būtų pasirašyta su kasatoriumi) sklandžiu
vykdymu ir jo nepertraukiamumu..
Nurodytų bylos aplinkybių kontekste teisėjų
kolegija daro išvadą, kad 2008 m. lapkričio 20 d. jungtinės veiklos
sutartis nelaikytina bendrovių–narių kompetentingų organų sprendimais pateikti
pasiūlymą koncesijos konkurse ir sudaryti koncesijos sutartį, nes ją ir
įgaliojimą kasatoriui pasirašė bendrovių vadovai, pagal įstatus neturintys
teisės savarankiškai sudaryti sandorių, kurių vertė viršija įstatuose nustatytą
įstatinio kapitalo dalį. Dėl to teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais
kasatoriaus teiginių, kad teismai byloje visuotinį akcininkų susirinkimą
sutapatino su valdymo organu. Bylą nagrinėję teismai padarė teisingą išvadą, kad
konkurso sąlygų 6.2 (d) ir 6.4.2 punktuose nustatytas reikalavimas pateikti
valdymo organo (–ų) sprendimus pateikti pasiūlymą ir sudaryti koncesijos
sutartį yra neperteklinis ir neformalus, nes jis susijęs su suteikiančiosios
institucijos pareiga išsiaiškinti, ar sprendimą dalyvauti konkurse ir sudaryti
koncesijos sutartį priėmė kompetentingi bendrovės organai. Teisėjų kolegija
daro išvadą, kad reikalavimas pateikti jungtinės veiklos pagrindu veikiančių
bendrovių valdymo organų atskirus sprendimus pateikti pasiūlymą ir pasirašyti
koncesijos sutartį yra teisėtas ir dėl to sudaro pakankamą pagrindą atmesti
dalyvio pasiūlymą nesant tokio sprendimo. Priešingai negu teigia kasatorius,
nurodytas konkurso sąlygų reikalavimas pateikti kompetentingo konkurso dalyvio
organo sprendimą dėl dalyvavimo konkurse ir koncesijos sutarties sudarymo, atitinka
bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, taip pat viešųjų
pirkimų ir koncesijos teisinių santykių reglamentavimo ir įgyvendinimo principus
– lygiateisiškumo, nediskriminavimo, proporcingumo ir skaidrumo principus.
Pažymėtina, kad nurodytas reikalavimas taip pat užtikrina vienodo požiūrio į
konkurso dalyvius ir konkurso nešališkumo siekių įgyvendinimą, nes juo visiems
konkurso dalyviams sudaromos tokios pat galimybes pasiūlymų sąlygoms rengti,
taip skatinant dalyvių konkurencingumą.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pozicija,
kurios laikosi kasatorius, interpretuodamas konkurso sąlygų reikalavimą
pateikti konkurso dalyvio valdymo organo sprendimą dėl dalyvavimo konkurse ir
koncesijos sutarties sudarymo, iš esmės yra plečiamojo aiškinimo pobūdžio.
Kasatoriaus dėstomas požiūris sudaro galimybes suteikiančiajai institucijai
lanksčiai aiškinti ir vertinti konkurso sąlygų 6.2 (d), 6.4.2 punktuose
nustatytus reikalavimus: vienu atveju plačiau, kitu – siauriau, ir tai visiškai
priklausytų nuo suteikiančios institucijos valios. Tačiau suteikiančiajai
institucijai negali būti suteikta neribota diskrecijos laisvė. Kasacinis
teismas yra pasisakęs dėl neribotos diskrecijos laisvės ribojimo viešojo
pirkimo konkurse. Ši praktika yra aktuali taip pat ir koncesijos konkursams,
nes nurodytas ribojimas išplaukia iš dalyvių lygiateisiškumo ir skaidrumo
principų, viešumo ir objektyvumo reikalavimų. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo ir Teisingumo Teismo praktiką perkančiosios organizacijos
(suteikiančiosios institucijos) veiksmuose draudžiama neribota diskrecijos
laisvė (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 balandžio 6 d.
nutartį civilinėje byloje UAB „Lemminkainen
Lietuva“ v. valstybės įmonė „Kauno aerouostas“, byla Nr. 3K-3-150/2010;
2010 m. gegužės 4 d. nutartį civilinėje byloje UAB „15 minučių“ v. Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos
ministerijos, byla Nr. 3K-3-126/2010; 2010 m. gegužės 17 d. nutartį
civilinėje byloje VšĮ „Kretingos
maistas“ v. Akmenės rajono savivaldybės administracija, byla Nr. 3K-3-216/2010;
žr. taip pat Teisingumo Teismo 1988 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Bentjees prieš Nyderlandų valstybę,
31/87, Rink. p. 4635; 2001 m. spalio 18 d. sprendimą SIAC Construction, C-19/00, Rink. 2001, p. I-7725). Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus teiginys, kad 2008 m. lapkričio 20 d.
jungtinės veiklos sutartis turėtų būti vertinama kaip apimanti jungtinės
sutarties dalyvių kompetentingų organų sprendimus pateikti konkursinį pasiūlymą
ir sudaryti koncesijos sutartį, kai ji pasirašyta nekompetentingų organų, pagrįstas
argumentais, prieštaraujančiais koncesijos ir viešųjų pirkimų teisiniams
santykiams taikomiems principams, todėl yra neteisingas.
Dėl
ieškinio ir apeliacinio skundo ribų peržengimo, sprendžiant viešojo intereso
ginčą,
Kasatorius, keldamas koncesijų teisinių santykių svarbą ir juos kvalifikuodamas kaip turinčius viešąjį interesą, teigia, kad žemesniųjų instancijų teismai, remdamiesi atitinkama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl teismo teisės išeiti už ieškinio ribų, nagrinėjant ginčus dėl viešųjų pirkimų konkursų, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą išeiti už nagrinėjamo ginčo ribų ir apginti viešąjį interesą. Kasatorius šią poziciją inter alia grindžia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimu (byla Nr. 35/03-11/06).
Teisėjų kolegija pažymi, kad iš kasatoriaus nurodyto Konstitucinio Teismo nutarimo negalima daryti vienareikšmės išvados, jog visais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas nagrinėja su viešuoju interesu susijusius ginčus, jam kyla pareiga peržengti ieškinio ribas. Visų pirma, Konstitucinis Teismas nagrinėjo CPK 320 straipsnyje įtvirtintą ribojimą apeliacinės instancijos teismui pasinaudoti galimybe peržengti apeliacinio skundo ribas tik tam tikrose bylų kategorijose. Konstitucinis Teismas nurodė, kad šie ribojimai yra nesuderinami su Lietuvos Respublikos Konstitucija (Konstitucijos 109 straipsnis ir konstituciniai principai), bet apeliacinės instancijos teismo veiksmų ribojimo prieštaravimas Konstitucijai (sistemiškai vertinant Konstitucinio Teismo nutarimo VI dalį) kyla ne dėl to, kad apeliacinės instancijos teismui nenustatyta pareigos peržengti apeliacinio skundo ribas, bet dėl to, kad įstatymų leidėjas nesuteikė teisės teismui peržengti apeliacinio skundo ribas visų kategorijų bylose. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad poreikis peržengti apeliacinio skundo ribas kyla tam tikrais atvejais ir grindžiama būtinumu apsaugoti pamatines vertybes, inter alia viešąjį interesą (Konstitucinio Teismo nutarimo VI dalies 6 punktas). Kalbėdamas apie viešąjį interesą, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad tai – pamatinės visos visuomenės vertybės, kurias įtvirtina ir saugo Konstitucija (nutarimo VI dalies 9 punktas).
Kita vertus, bendroji taisyklė – tantum devolutum quantum appelatum – per se neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintoms vertybėms, o priešingai garantuoja civilinio proceso spartą, individo autonomiją ir asmens teisėtus lūkesčius bei interesus (Konstitucinio Teismo nutarimo VI dalies 8 punktas). Jei sutiktume su kasatoriaus nuomone, kad viešojo intereso pobūdžio ginčuose teismai visuomet turi pareigą peržengti ieškinio ribas ir net ex officio ištirti ir įvertinti tas bylos aplinkybes, kuriomis nėra pagrįsti ieškinio reikalavimai, jeigu šių aplinkybių teisingas įvertinimas reikalingas siekiant priimti teisingą viešąjį interesą atitinkantį teismo sprendimą, kiltų grėsmė sparčiam procesui. Tokiu atveju, siekiant nustatyti, kurios aplinkybės, nekeliamos ieškinyje, yra svarbios teisingam teismo sprendimui priimti, reikėtų ištirti visas įmanomas aplinkybes. Taigi visada kiltų abejonių ne tik dėl šių aplinkybių vertinimo pagrįstumo, bet ir apimties.
Apeliacinio skundo ribų peržengimo apribojimai yra nukreipti ir į proceso spartą, kuri taip pat svarbi viešųjų pirkimų ar koncesijų teisiniams santykiams. Viešųjų pirkimų įstatymo V skyriuje įtvirtinta tvarka, taikytina tokio pobūdžio ginčams, nukreipta į kuo spartesnį ir ekonomiškesnį ginčų sprendimą. Ikiteisminė ginčų nagrinėjimo stadija suponuoja pačių tiekėjų suinteresuotumą ir pareigą ginti pažeistus interesus. Be to, pažymėtina ir tai, kad pažeistų teisių gynyba neišvengiamai daro įtaką konkursą laimėjusio tiekėjo interesams ir pačios visuomenės suinteresuotumui patenkinti tam tikrus poreikius sudaromos sutarties vykdymu. Šie poreikiai turi būti derinami (žr. taip pat Konstitucinio Teismo nutarimo VI dalies 10 punktą). Šis derinimas ir įstatymo leidėjo siekis užtikrinti teisinių santykių stabilumą taip pat išplaukia iš tiekėjui įstatymu suteiktos galimybės konkursą rengusios institucijos veiksmus skųsti neteismine tvarka ir pareigos pirmiausia tokiu būdu ginti galbūt pažeistus interesus. Kita vertus, tiekėjo pareiga remtis tais pačiais pagrindais pretenzijoje ir ieškinyje (išskyrus tuos, kurie tapo žinomi tik teisminio nagrinėjimo metu) neužkerta kelio teismams peržengti skundo ribų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje UAB „ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, byla Nr. 3K-3-583/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Technologinių paslaugų sprendimai“ v. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, byla Nr. 3K-323/2009; 2009 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje IDT Biologija GmbH v. Lietuvos Respublikos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, byla Nr. 3K-3-506/2009).
Lietuvos apeliacinis teismas skundžiamoje nutartyje pažymėjo, kad kasatorius ir jo partneriai yra juridiniai asmenys, turintys pakankamą patirtį versle, ir koncesijos konkurso sąlygos jiems buvo aiškios, o šių prieštaravimą įstatymams kasatorius pradėjo kelti, kai jo pasiūlymas buvo atmestas dėl neatitikties konkurso sąlygoms. Pagrindinis byloje nagrinėjamas ginčas iš esmės apima ieškovo pasiūlymo atmetimo teisėtumą, t. y. ar jungtinės veiklos sutarties nuostatų turinys apima konkurso sąlygų 6.2 (d) ir 6.4.2 punktuose nurodytus reikalavimus. Lietuvos apeliacinis teismas, netenkindamas apeliacinio skundo nagrinėjamo ginčo apimtimi, iš esmės nusprendė, kad nenagrinėtini tokie kasatoriaus keliami argumentai: dėl trečiųjų asmenų UAB „Bilietai Lt“ ir UAB „Baltijos reklamos projektai“ kompetentingų organų sprendimų teisėtumo; dėl kasatoriaus pasiūlymo ekonominio naudingumo vertinimo; dėl pasiūlymų vertinimo kriterijų teisėtumo.
Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo teisę peržengti apeliacinio skundo ribas, bet šia teise nepasinaudojo, per se neleidžia konstatuoti, kad buvo pažeistos CPK, Koncesijų įstatymo nuostatos ar netinkamai apgintas viešasis interesas. Remtis viešuoju interesu galima ne a priori, bet atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, jas įvertinus ir konstatavus būtinumą ir konstitucinį pagrindą peržengti ieškinio ribas. Dėl to kasatoriaus argumentas dėl apeliacinio teismo sprendimo teisėtumo šiuo klausimu yra teisiškai nepagrįstas. Šioje byloje kasacinis teismas nagrinėjo konkurso dėl koncesijos suteikimo dalyvio organų kompetencijos klausimą ir pripažino, kad sprendimą pateikti pasiūlymą ir sudaryti koncesijos sutartį priėmė nekompetentingi kasatoriaus ir jo atstovaujamų bendrovių organai, todėl atsakovas pagrįstai jį atmetė. Tai konstatavus, netenka prasmės pasiūlymo vertinimo ir lyginimo su kitų konkurso dalyvių pasiūlymais bei konkurso sąlygose nustatytų vertinimo ir palyginimo kriterijų aiškinimo klausimai, nes nėra teisinio pagrindo vertinti ir lyginti konkurso sąlygų neatitinkančio pasiūlymo, kai toks pasiūlymo trūkumas yra savarankiškas pagrindas jam atmesti. Įvertinusi šio ginčo situaciją, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatoriaus argumentai nesudaro pagrindo peržengti šios bylos kasacinio nagrinėjimo ribų ir pasisakyti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nenagrinėtais klausimais, t. y. dėl trečiųjų asmenų UAB „Bilietai Lt“ ir UAB „Baltijos reklamos projektai“ kompetentingų organų sprendimų teisėtumo, kasatoriaus pasiūlymo ekonominio naudingumo ir pasiūlymų vertinimo kriterijų teisėtumo.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo kasacinio skundo argumentais naikinti apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties, byloje nekonstatuota kasatoriaus nurodomų Koncesijų įstatymo, Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimų, taip pat nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl Lietuvos apeliacinio teismo nutartis paliktina nepakeista, o kasacinis skundas atmetamas.
Dėl
bylinėjimosi išlaidų
Bylą nagrinėjant kasacine tvarka valstybė patyrė
248,66 Lt išlaidų, susijusių su procesinių sprendimų įteikimu. Atmetus kasacinį
skundą, jos priteistinos iš kasatoriaus (CPK 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 96 straipsnio 1 dalimi, 150 straipsnio 4 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi, 359
straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė
mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų
surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš ieškovo UAB „SEVEN entertainment“ (juridinio asmens
kodas 300823499) 248,66 Lt (du šimtus keturiasdešimt aštuonis litus 66 ct) bylinėjimosi
išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartimi
pritaikytas laikinosios apsaugos priemones, kuriomis sustabdytos atsakovo
Klaipėdos miesto savivaldybės organizuoto Klaipėdos daugiafunkcinio sporto ir
pramogų komplekso valdymo ir naudojimo koncesijos suteikimo konkurso vykdymo
procedūras, t. y. Klaipėdos miesto savivaldybė įpareigota nepriimti sprendimų
dėl derybų su trečiaisiais asmenimis eigos ir baigties bei su trečiaisiais
asmenimis nesudaryti koncesijos sutarties dėl Klaipėdos daugiafunkcinio sporto
ir pramogų komplekso valdymo ir naudojimo koncesijos suteikimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai
|
Česlovas Jokūbauskas
|
|
Egidijus Laužikas
|
|
Zigmas Levickis
|