Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-P-382-2006].doc
Bylos nr.: 3K-P-382/2006
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

                                             Civilinė byla Nr. 3K-P-382/2006

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.4; 45.1; 45.6 (S)              

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2006 m. lapkričio 6 d.

Vilnius             

      

 

 

 

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (plenarinės sesijos posėdžio pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Romualdo Čaikos, Virgilijaus Grabinsko, Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės, Egidijaus Laužiko, Zigmo Levickio, Aloyzo Marčiulionio, Algio Norkūno, Antano Simniškio, Algimanto Spiečiaus, Teodoros Staugaitienės, Janinos Stripeikienės, Juozo Šerkšno ir Prano Žeimio,

 

viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. Š. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 23 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. Š. ieškinį atsakovams A. N., A. N. dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo patvirtinimo.

 

 

              Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija

 

 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

              Ieškovas V. Š. 2005 m. liepos 22 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir ieškinio pareiškime nurodė, kad 2004 m. kovo 7 d. sudarė su atsakove A. N. susitarimą, pagal kurį ši įsipareigojo parduoti jai ir atsakovui A. N. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalį, t. y. 8 arus už 32 000 Lt. Ieškovas taip pat nurodė, kad prieš susitarimo sudarymą jis sumokėjo atsakovams 2000 Lt avansą (CK 6.309 straipsnio 2 dalis), o likusią kainos dalį įsipareigojo sumokėti iki 2004 m. birželio 31 d., sudarant notarinę pirkimo–pardavimo sutartį. 2004 m. birželio 31 d. atsakovai pranešė ieškovui, kad nesutvarkė žemės sklypo padalijimo dokumentų, todėl šalys 2004 m. liepos 2 d. pasirašė dar vieną sutartį, nustatydamos naują žemės sklypo dokumentų tvarkymo, pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo ir visos sandorio kainos sumokėjimo terminą – iki 2004 m. lapkričio 1 d. Ieškovas pažymėjo, kad 2004 m. liepos 2 d. sutarties 5 punkte atsakovai įsipareigojo nekeisti žemės sklypo kainos, tačiau, suėjus sutartyje nurodytam terminui, jie atsisakė sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį pas notarą, motyvuodami tuo, kad žemės sklypo vertė padidėjo, todėl jiems nenaudinga parduoti šį sklypą už sutartą 32 000 Lt kainą. Ieškovo teigimu, atsakovai, priimdami dalį sutartos žemės sklypo kainos, patvirtino pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą (CK 1.79 straipsnis), jų veiksmai, atliekant žemės sklypo padalijimą, rodo sutarties vykdymą. Be to, 2004 m. liepos 2 d. sutartis atitinka būtinąsias pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas: šalys susitarė dėl konkrečioje vietoje esančio konkrečių ribų žemės sklypo pirkimo už 32 000 Lt kainą (CK 6.305, 6.396, 6.397 straipsniai). Kauno apskrities viršininko 2005 m. balandžio 19 d. įsakymu atsakovams priklausantis 16,98 aro žemės sklypas buvo padalytas į du – 0,0800 ha ir 0,0898 ha – žemės sklypus, taigi neliko kliūčių notarinei pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti, tačiau atsakovai atsisako vykdyti savo įsipareigojimus. Ieškovas, remdamasis CK 1.79, 6.38, 6.305, 6.309, 6.396, 6.397 straipsniais, prašė teismą patvirtinti 0,0800 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), priklausančio bendrosios jungtinės nuosavybės teise A. N. (a. k. duomenys neskelbtini) ir A. N. (a. k. duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo už 32 000 Lt kainą sutarties sudarymą.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

 

              Kauno rajono apylinkės teismas 2005 m. lapkričio 25 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino. Teismas sprendime nurodė, kad vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų yra tas, jog pagal tokią sutartį nėra atliekami jokie piniginiai mokėjimai (CK 6.165 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje P. K. v. V. B., V. Č.; Nr. 3K-3-11/2005). Teismas pažymėjo, kad pagal 2004 m. liepos 2 d. sutartį ieškovas sumokėjo atsakovei 2000 Lt avansą, kuris turėjo būti įskaitytas į šalių sutartą 32 000 Lt žemės sklypo pirkimo–pardavimo kainą, taigi ši sutartis negali būti laikoma preliminariąja. Teismas pažymėjo, kad šalys susitarė pirkimo–pardavimo sutartį patvirtinti notariškai vėliau (iki 2004 m. lapkričio 1 d.), nes atsakovai nebuvo sutvarkę notarinei pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti būtinų dokumentų (žemės sklypas buvo neatidalytas ir neįregistruotas nekilnojamojo turto registre kaip atskiras objektas). Kauno apskrities viršininko 2005 m. balandžio 19 d. įsakymu atsakovams priklausantis 16,98 aro žemės sklypas buvo padalytas į du 0,0800 ha ir 0,0898 ha sklypus, taigi neliko kliūčių sutarčiai notarine tvarka įforminti, tačiau atsakovai, manydami, kad 2004 m. liepos 2 d. sutarties galiojimo terminas pasibaigė 2004 m. lapkričio 1 d., atsisako sudaryti notarinę ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Teismas konstatavo, kad, atsakovams sutvarkius ginčo žemės sklypo atidalijimo dokumentus, tačiau atsisakius sudaryti šio sklypo pirkimo–pardavimo sutartį notarine tvarka, ieškovas įgijo teisę reikalauti teismo tvarka patvirtinti 2004 m. liepos 2 d. ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą (CK 6.309 straipsnio 3 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. vasario 23 d. sprendimu atsakovų apeliacinį skundą patenkino: Kauno rajono apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 25 d. sprendimą panaikino, priėmė naują sprendimą ir ieškovo ieškinį atmetė. Kolegija sprendime nurodė, kad pirkimo–pardavimo sutarties dalykas, t. y. atskiras 0,0800 ha žemės sklypas, buvo suformuotas ir įregistruotas nekilnojamojo turto registre tik 2005 m. liepos 14 d., taigi tik nuo šio momento atsakovai įgijo teisę jį parduoti. Kolegijos nuomone, dėl šios priežasties 2004 m. liepos 2 d. sutartis negali būti laikoma pirkimo–pardavimo sutartimi, nes kol nėra pirkimo–pardavimo dalyko, negali būti sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis (CK 6.306 straipsnis). Kolegija taip pat nurodė, kad 2004 m. liepos 2 d. sutartyje šalys įsipareigojo ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį, aptarė jos sąlygas (dalyką, kuris bus suformuotas ateityje, kainą, nustatė terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti), taigi ši sutartis atitinka visus preliminariosios sutarties požymius (CK 6.165 straipsnis). CK 6.165 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia. Teisėjų kolegija nusprendė, kad 2004 m. liepos 2 d. sutarties galiojimo terminas pasibaigė 2004 m. lapkričio 1 d., ir nesudarius ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties iki šio termino pabaigos, pasibaigė prievolė ją sudaryti. Be to, 2004 m. kovo 7 d. šalys buvo sudariusios preliminariąją sutartį, pagal kurią pagrindinė sutartis turėjo būti sudaryta iki 2004 m. birželio 31 d., o nesudariusios pagrindinės sutarties per šį terminą, 2004 m. liepos 2 d. pasirašė naują sutartį. Kolegijos nuomone, šie šalių veiksmai patvirtina, kad jos suprato sudarančios preliminariąją sutartį, sutardamos ateityje sudaryti ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį preliminariojoje sutartyje aptartomis sąlygomis, todėl nėra pagrindo pripažinti 2004 m. liepos 2 d. sutartį pirkimo–pardavimo sutartimi.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovas V. Š. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 23 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno rajono apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 25 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė CK 6.305 straipsnį ir nepagrįstai nusprendė, kad 2004 m. liepos 2 d. sutartis negali būti pirkimo–pardavimo sutartimi, nes jos sudarymo metu nebuvo pirkimo–pardavimo dalyko. Pagal CK 6.306 straipsnio 4 dalį pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga dėl sutarties dalyko laikoma suderinta, jeigu sutarties turinys leidžia nustatyti daikto pavadinimą ir kiekį. Ginčo sutartyje šalys aiškiai apibrėžė sutarties dalyką, apžiūrėjo žemės sklypą vietoje, tik nebuvo sutvarkyti visi notarinei pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti reikalingi dokumentai, todėl šios sudarymas buvo atidėtas iki 2004 m. lapkričio 1 d.

2. Teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 straipsnis), taip pat netinkamai taikė CK 6.165 straipsnį. Sutarties 3 punkte šalys nustatė, kad parduodamo žemės sklypo kaina yra 32 000 Lt, o 6 punkte – kad pagal Sutarties 2 punktą sumokėta 2000 Lt suma įskaitoma kaip pirminis įnašas, likusi suma sumokama pirkimo–pardavimo sandorio metu. Taigi ieškovo sumokėta atsakovams 2000 Lt suma yra avansas už perkamą žemės sklypą (CK 6.309 straipsnio 2 dalis). Teismas nepagrįstai nusprendė, kad 2004 m. liepos 2 d. sutartis yra preliminarioji, o ne pirkimo–pardavimo sutartis. Ši sutartis atitinka visas būtinąsias pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, nustatytas CK 6.305, 6.396, 6.397 straipsniuose. Atsakovams neįvykdžius sutartinio įsipareigojimo iki 2004 m. lapkričio 1 d. parduoti ieškovui sutartyje nurodytą žemės sklypą, jis pagal CK 6.309 straipsnio 3 dalį įgijo teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje J. G. v. S. K.; Nr. 3K-3-225/2005). Be to, pagal preliminariąją sutartį mokėjimo pareiga neatsiranda, todėl nei 2004 m. kovo 7 d., nei 2004 m. liepos 2 d. sutartims netaikomos CK 6.165 straipsnio nuostatos, ir šių sutarčių vykdymą reglamentuoja CK XXIII skyriaus normos (pirkimas–pardavimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje P. K. v. V. B., V. Č.; Nr. 3K-3-11/2005). Teismas nesivadovavo CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad 2004 m. liepos 2 d. sutarties galiojimas pasibaigė 2004 m. lapkričio 1 d. Teismas nevertino byloje nustatytų aplinkybių apie šalių elgesį po sutarties sudarymo: atsakovas 2005 m. gegužės ir birželio mėn. buvo atvykęs pas ieškovą su dokumentais iš architekto ir patvirtino, kad vykdo 2004 m. liepos 2 d. sutartį, t. y. renka dokumentus, reikalingus notariniam sutarties įforminimui, ir tik 2005 m. birželio mėn. atsisakė tvirtinti šią sutartį pas notarą.

 

              Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovai prašo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:

              1. 2004 m. liepos 2 d. sutartis negali būti laikoma pirkimo–pardavimo sutartimi, nes jos sudarymo metu nebuvo pirkimo–pardavimo dalyko: ginčo žemės sklypas buvo suformuotas ir įregistruotas nekilnojamojo turto registre tik 2005 m. liepos 14 d. ir tik nuo šio momento buvo galima jį parduoti (CK 6.306 straipsnis).

              2. Ginčo šalių sutartis yra preliminarioji sutartis: šioje sutartyje aptartomis sąlygomis šalys įsipareigojo ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį ir nustatė terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti. Iki 2004 m. lapkričio 1 d. nesudarius pagrindinės sutarties, prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigė, o ieškovas galėjo reikalauti atlyginti jam padarytus nuostolius (CK 6.165 straipsnis).

 

             

Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija

 

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

 

Ieškovas V. Š. ir atsakovė A. N. 2004 m. kovo 7 d. sudarė susitarimą, pagal kurį ši įsipareigojo parduoti ieškovui jai ir atsakovui A. N. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalį, t. y. 8 arus, už 32 000 Lt. Šalys susitarė sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, kai atsakovai sutvarkys jų turimo 16,98 aro žemės sklypo padalijimo į du atskirus sklypus dokumentus, ir nustatė terminą šiai sutarčiai sudaryti – ne vėliau kaip 2004 m. birželio 31 d. Ieškovas sumokėjo 2000 Lt avansą, o likusią kainos dalį įsipareigojo sumokėti iki 2004 m. birželio 31 d. Atsakovai per nustatytą terminą nesutvarkė žemės sklypo padalijimo dokumentų, todėl šalys 2004 m. liepos 2 d. pasirašė kitą sutartį, nustatydamos naują žemės sklypo dokumentų parengimo ir pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo bei visiško atsiskaitymo datą – iki 2004 m. lapkričio 1 d. Iki šio termino pabaigos žemės sklypo atidalijimo dokumentai taip pat nebuvo parengti. Kauno apskrities viršininko 2005 m. balandžio 19 d. įsakymu atsakovams priklausantis žemės sklypas buvo padalytas į du – 0,0800 ha ir 0,0898 ha – žemės sklypus, tačiau atsakovai atsisakė sudaryti su ieškovu 0,0800 ha sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, dėl kurio perleidimo šalys tarėsi 2004 m. kovo 7 d. susitarime ir 2004 m. liepos 2 d. sutartyje. Ieškovas kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydamas pripažinti ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį sudaryta dėl to, kad atsakovai, priimdami dalį sutartos žemės sklypo kainos, patvirtino šios sutarties sudarymą, o jų veiksmai, atliekant žemės sklypo padalijimą, rodo sutarties vykdymą; be to, 2004 m. liepos 2 d. sutartyje šalys susitarė dėl visų būtinųjų pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų: konkrečioje vietoje esančio konkrečių ribų žemės sklypo pirkimo– pardavimo už 32 000 Lt kainą. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad šalių sudarytas susitarimas nėra preliminarioji sutartis, nes vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų yra tas, jog pagal tokią sutartį nėra atliekami jokie piniginiai mokėjimai (CK 6.165 straipsnis), tuo tarpu pagal 2004 m. liepos 2 d. sutartį ieškovas sumokėjo atsakovei 2000 Lt avansą, kuris turėjo būti įskaitytas į šalių sutartą 32 000 Lt žemės sklypo pirkimo–pardavimo kainą. Dėl to teismas, konstatavęs, kad atsakovas nepagrįstai vengia įforminti sandorį notarine tvarka, remdamasis CK 6.309 straipsnio 3 dalimi, patvirtino žemės pirkimo–pardavimo sutartį. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ginčo šalių sudaryta sutartis yra preliminarioji, nes jos sudarymo metu nebuvo pirkimo–pardavimo dalyko, t. y. teisės aktų nustatyta tvarka suformuoto ir įregistruoto žemės sklypo, ir šalys sutarė pirkimo–pardavimo sutartį sudaryti ateityje (CK 6.165 straipsnis).

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Nagrinėjamoje byloje yra kilęs teisės normų, reglamentuojančių ikisutartinius ir sutartinius pirkimo–pardavimo teisinius santykius, aiškinimo ir taikymo klausimas. Bylą nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai skirtingai aiškino ir taikė šias teisės normas ir atitinkamai skirtingai kvalifikavo susiklosčiusius ginčo šalių teisinius santykius bei jų sudarytas sutartis.

Sudėtingėjant civilinei apyvartai, sudėtingėja ir jos dalyvių santykiai, sudarant jiems sutartis. Iki sutarčių sudarymo civilinių santykių subjektams tenka vis dažniau ilgai derėtis dėl jų sąlygų. Šalims pradėjus derybas, tarp jų susiklosto tam tikri santykiai, vadinami ikisutartiniais. Ikisutartiniai šalių veiksmai bei susiklostę santykiai tampa ypač reikšmingi tais atvejais, kai tokios derybos vis dėlto nesibaigia sutarties pasirašymu. Pagrindinis civilinių santykių principas – sutarties laisvės principas lemia, kad derybos dėl sutarties sudarymo gali būti bet kada nutrauktos. Tačiau derybas dėl sutarties sudarymo vedančios šalys turi abipusę pareigą elgtis sąžiningai, tai įtvirtinta CK 1.5, 6.4, 6.158 ir 6.163 straipsniuose. Sąžiningumas ikisutartiniuose santykiuose apima keletą svarbių pareigų. Pirma, šalis neturėtų vesti derybų, jeigu ji apskritai neketina sudaryti sutarties. Antra, nors ir nėra šalių pareigos sudaryti sutartį, tačiau sąžiningumas reikalauja, kad toli pažengusios derybos nebūtų nutrauktos be pakankamos priežasties, nes tokiose derybose viena ar kita šalis jau turi visiškai pagrįstą pagrindą tikėtis, jog priešingos šalies ketinimai yra rimti ir sutartis tikrai bus sudaryta. CK 6.163 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šalis, kuri derybų metu elgiasi nesąžiningai, privalo atlyginti kitai šaliai nuostolius. Taigi derybose šalys gali prisiimti tam tikrų vienašalių ar dvišalių įsipareigojimų, reiškiančių ikisutartinių prievolių, už kurių nevykdymą gali atsirasti ikisutartinė civilinė atsakomybė, atsiradimą. Antra vertus, tam tikrais atvejais ikisutartiniai santykiai transformuojasi į sutartinius taip, kad sudėtinga nustatyti ribą. Pavyzdžiui, jeigu ikisutartiniame dokumente šalys sutaria dėl esminių sutarties sąlygų, įvertinus konkrečios situacijos aplinkybes, gali būti pripažinta, kad šalys sudarė sutartį, nors tas dokumentas jų pavadintas ketinimų protokolu, susitarimu ar pan.

Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija, atsižvelgdama į tai, taip pat į tai, kad 2000 m. CK įtvirtinti civilinių santykių dalyvių elgesio ikisutartiniuose santykiuose principai (CK 6.163 straipsnis) ir įvestas nuo 2000 m. CK įsigaliojimo Lietuvos teisės sistemoje naujas preliminariosios sutarties institutas (CK 6.165 straipsnis), dėl kurio aiškinimo ir taikymo praktikoje kyla neaiškumų, pasisako dėl šioje kasacinėje byloje keliamų teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimų.   

Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija pažymi, kad esminiai nagrinėjamos bylos klausimai yra tokie: kokie pagrindiniai preliminariosios sutarties, reglamentuojamos CK 6.165 straipsnyje, požymiai ir kokios sutarties turinio sąlygos būtų pagrindas kvalifikuoti konkrečią sutartį preliminariąja, taip pat pagal kokius kriterijus galima atskirti preliminariąją sutartį nuo kitų ateityje numatomų sudaryti sutarčių, įtvirtintų CK (pvz., CK 6.309, CK 6.401 straipsniai), taip pat nuo  sutarčių su atidedamuoju terminu (CK 6.33 straipsnio 2 dalis) arba atidedamąja sąlyga (CK 6.30 straipsnio 1, 3 dalys, 1.66 straipsnio 1, 2 dalys), piniginių mokėjimų pagal preliminariąją sutartį galimybės ir preliminariosios sutarties šalių atliekamų piniginių mokėjimų kvalifikavimo. Be to, nors nagrinėjamoje byloje nekeliami teisės klausimai dėl preliminariosios sutarties vykdymo užtikrinimo būdų, nuostolių, kitai šaliai nepagrįstai vengiant ar atsisakius sudaryti pagrindinę sutartį, atlyginimo, Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija, atsižvelgdama į šių preliminariosios sutarties instituto teisės klausimų reikšmingumą ir teismų praktikoje kylančias jų sprendimo problemas, siekdama vienodos teismų praktikos formavimo, taip pat pasisako ir šiais klausimais.

 

Dėl sutarties turinio sąlygų, leidžiančių kvalifikuoti konkrečią sutartį preliminariąja

 

Civilinių santykių dalyviai, vykstant deryboms dėl tam tikros sutarties sudarymo, fiksuoja per derybas pasiektus susitarimus ir pasirašo įvairius ikisutartinius dokumentus. Tokių dokumentų teisinė reikšmė gali būti skirtinga. Kai ikisutartinių santykių šalys raštu užfiksuoja tam tikrų vienašalių ar dvišalių įsipareigojimų, vieni iš tokių dokumentų šalis teisiškai įpareigoja, taigi už juose nurodytų įsipareigojimų nevykdymą gali atsirasti civilinė (ikisutartinė) atsakomybė, tuo tarpu kiti gali reikšti tam tikrus moralinius, bet ne teisinius šalių įsipareigojimus, taigi tokie dokumentai nelaikomi sukeliančiais teisinių padarinių ir prievarta negalima reikalauti jų laikytis. Šalys, įformindamos ikisutartinius susitarimus, įvairiai pavadina pasirašomus dokumentus: derybų protokolas, ketinimų protokolas, sutarties projektas, preliminarioji sutartis ar paprasčiausiai – susitarimas. Kilus ikisutartinių santykių dalyvių ginčui, apie kiekvieno jų pasirašyto dokumento esmę ir teisinę reikšmę būtina spręsti ne pagal šio dokumento pavadinimą, bet pagal jo turinį, aiškinant jį vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis.

CK 6.165 straipsnyje nustatyta, kad preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Taigi trumpai preliminariąją sutartį galima apibrėžti kaip šalių susitarimą dėl kitos sutarties sudarymo ateityje, t. y. kaip sutartį dėl sutarties sudarymo. Tokiu preliminariu susitarimu sukuriama sutartinė prievolė CK 6.1 straipsnio prasme.

Pagal CK 6.165 straipsnyje įtvirtintą preliminariosios sutarties sampratą galima išskirti tokius šios sutarties bruožus: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; antra, šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, šio susitarimo įforminimas rašytine forma.

Būtini preliminariosios sutarties elementai: suderinta šalių valia pasiektas susitarimas sukurti teisinius santykius, t. y. įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį; pagrindinės sutarties esminių sąlygų aptarimas; susitarimo išreiškimas rašytine forma (CK 6.159 straipsnis, 6.165 straipsnio 1, 2 dalys, 1.73 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

Tais atvejais, kai būtina atskirti preliminariąją sutartį nuo pagrindinės, dėl kurios šalys galėjo tartis preliminariojoje sutartyje, lemiamą reikšmę turi susitarimą sudariusių šalių valia. Civilinių santykių dalyviai dėl kokių nors priežasčių gali nuspręsti pagrindinės sutarties nesudaryti iš karto, o numatyti, kad ją sudarys ateityje (tokiomis priežastimis gali būti, pavyzdžiui, tam tikro reikalingo leidimo neturėjimas, subjektinės teisės į daiktą neturėjimas, nepakankamas daikto parengimas parduoti ir pan.). Nustačius, kad išreikšta šalių valia aiškiai rodo jų susitarimą ateityje sudaryti kitą, t. y. pagrindinę, sutartį, konstatuotinas ikisutartinių santykių etapas ir preliminariosios sutarties sudarymo faktas.

Preliminarioji sutartis nuo pagrindinės skiriasi savo turiniu. Sutarties turinys yra šalių consensus ad idem, t. y. šalių surastas sutarimas, bendra nuomonė. Nustatant tikrąją tam tikros sutarties šalių valią, taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės, nurodytos CK 6.193 straipsnyje. Kilus šalių ginčui, teismas turi nustatyti tikruosius šalių ketinimus ir pagal juos kvalifikuoti susitarimą teisės taikymo požiūriu: yra tai preliminarioji ar pagrindinė sutartis. Nustačius, kad šalys susitarimu siekė tik susitarti dėl tokios sutarties sudarymo ateityje, nėra pagrindo tokio susitarimo kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties ir reikalauti įvykdyti jį natūra, nes toks tvirtinimas prieštarautų šalių valiai ir pažeistų sutarties laisvės principą. Kartu Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija pabrėžia, kad kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant šalių ginčą dėl jų sudarytos sutarties kvalifikavimo preliminariąja ar pagrindine sutartimi, ypač svarbu įvertinti sutarties šalių elgesį sąžiningumo aspektu. Sutarties aiškinimo taisyklių, ypač objektyviųjų kriterijų – protingumo ir sąžiningumo (CK 6.193 straipsnio 1 dalis) taikymas leidžia išvengti nesąžiningos šalies piktnaudžiavimo, pasinaudojant gana neryškiais preliminariosios ir pagrindinės sutarties skirtumais.

                            Taigi būtų galima daryti išvadą, kad pagrindinė preliminariosios sutarties sąlyga, skirianti ją nuo pagrindinės sutarties, – aiškiai išreikštas ar akivaizdžiai (aiškiai) numanomas šalių įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį.

Minėta, kad sprendžiant dėl konkrečios civilinių santykių dalyvių valia sudarytos sutarties esmės ir teisinės reikšmės, svarbiausias šaltinis yra sutarties turinys. Būtent pagal konkrečios sutarties turinį galima nuspręsti, pripažinti šią sutartį preliminariąja sutartimi ar kvalifikuoti joje įtvirtintą susitarimą kaip pagrindinę sutartį.

CK 6.165 straipsnyje įtvirtintos preliminariosios sutarties sampratos matyti, kad iš šios sutarties kylančios prievolės dalykas yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sudaryti pagrindinę sutartį. Tuo tarpu pagrindinėje sutartyje prievolės dalykas yra veiksmai, kurie arba patys turi vertybės reikšmę (pvz., atlygintinų profesionalo paslaugų teikimo sutartyje), arba veiksmai, kuriais objektas – vertybė – yra perduodamas kitai šaliai (parduodama, mainoma, dovanojama ir pan.).

                            Preliminariosios sutarties atveju nėra prievolės objekto kaip tos turtinės vertybės, dėl kurios šalys sudaro pagrindinę sutartį. Tai organizacinė sutartis, priskirtina ikisutartinių santykių stadijai. Tokia sutartimi nė viena iš šalių neįgyja turtinės naudos, kas yra būdinga pagrindinėms sutartims. Preliminariosios sutarties objektas yra būsima pagrindinė sutartis, tačiau toks objektas negali būti pripažintas civilinių teisių objektu turtinių teisių požiūriu. Tai pagrindinis preliminariosios sutarties skiriamasis požymis nuo pagrindinės sutarties, nes pagrindinėje sutartyje objektas – turtinė vertybė, dėl kurios šalys sudaro sutartį, visuomet egzistuoja. Pagrindinėje sutartyje jos šalys arba viena iš šalių visuomet turi ir subjektinę teisę į tokį objektą arba ši teisė sukuriama fikcijos (ateities vizijos) būdu (pvz., būsimo daikto pirkimo–pardavimo sutarties atveju). Taigi preliminarioji sutartis yra sutartis dėl kitos (pagrindinės) sutarties sudarymo, t. y. sutartis, iš kurios kyla šalių prievolė joje aptartomis sąlygomis sudaryti pagrindinę sutartį.  

                            Nustatant, gali būti šalių susitarimas kvalifikuojamas kaip pagrindinė sutartis ar ne, esminę reikšmę turi šalių atlikti veiksmai, šių veiksmų tikslai, sutarties objekto formavimo specifika. Pavyzdžiui, kai viena šalis perduoda pagrindinės sutarties objektą valdyti kitai šaliai, o ši sumoka daikto kainą ar jos dalį, tai paprastai leistų teigti, kad sudaryta pagrindinė sutartis, nes šalys atliko būtent tuos veiksmus, kurie būdingi pagrindinei sutarčiai. Arba, pvz., CK 6.309 straipsnyje nurodyta, kad įsipareigojimas parduoti daiktą kartu perduodant daiktą būsimam pirkėjui valdyti yra laikomas to daikto pirkimu–pardavimu. Kai tokiais atvejais asmuo, įsipareigojęs pirkti ar parduoti daiktą, atsisako sudaryti sutartį įstatymų nustatyta forma, teismo pripažinimas, kad tokia sutartis sudaryta, reiškia ne ką kita kaip jos įforminimą.

Kita vertus, nustačius tokius šalių veiksmus, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad šalys sudarė pagrindinę sutartį, tačiau gali būti, jog sudarytame susitarime šalys aiškiai išreiškė savo valią laikyti tokius veiksmus preliminaraus susitarimo sąlygomis. Pavyzdžiui, pirkimopardavimo sutarties objektas gali būti perduodamas būsimam pirkėjui naudoti tam, kad šis įvertintų, ar tas daiktas yra jam tinkamas ir pan., ir tik po to šalys gali tartis dėl jo pardavimo. Pinigai taip pat gali būti perduodami, pavyzdžiui, tam tikslui, kad pardavėjas galėtų atlikti parengiamuosius darbus, reikalingus pagrindinei sutarčiai sudaryti (pvz., parengti reikalingus dokumentus, projektus, planus ir pan.). Taigi negalima vienareikšmiškai teigti, kad šalių veiksmai, būdingi pagrindinės sutarties turiniui, reiškia tik pagrindinės sutarties sudarymą. Antra vertus, tokius atvejus vis dėlto reikėtų laikyti daugiau išimtiniais negu įprastais. Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija pažymi, kad visais atvejais esminis kriterijus atskirti preliminariąją sutartį nuo pagrindinės – atitinkamo susitarimo sudarymo metu buvusi šalių valia ir tikslas, kurio jos siekė šiuo susitarimu.

Nagrinėjamoje byloje ginčo šalys 2004 m. liepos 2 d. sutartyje nustatė, kad atsakovai įsipareigoja parduoti jiems nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalį, t. y. 8 arus, o ieškovas įsipareigoja šią sklypo dalį nupirkti iki 2004 m. lapkričio 1 d., taip pat nurodė, kad numatoma sandorio suma –32 000 Lt, ir atsakovai įsipareigoja šios sumos nekeisti, iki šio sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo niekam jo neįkeisti, neparduoti, nepadovanoti ir kitokiu būdu neperleisti; be to, atsakovai įsipareigojo iki 2004 m. lapkričio 1 d. parengti ir pateikti visus dokumentus, reikalingus pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti.

Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija konstatuoja, kad ginčo šalių 2004 m. liepos 2 d. sudaryta sutartis atitinka visus preliminariosios sutarties požymius, nes: iš jos turinio aiškiai matyti šalių susitarimas ateityje sudaryti įvardyto sutartyje žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartį, šiame susitarimeiš anksto aptartomis sąlygomis (CK 6.165 straipsnio 1 dalis); sutartis sudaryta rašytine forma (CK 6.165 straipsnio 2 dalis); joje nustatytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti (iki 2004 m. lapkričio 1 d.) (CK 6.165 straipsnio 3 dalis). Byloje nustatyta, kad iki ginčo sutartyje nurodyto termino šalių įvardytos žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Pagal CK 6.165 straipsnio 5 dalį, jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia. Taigi, nagrinėjamos bylos šalims nesudarius iki 2004 m. lapkričio 1 d. pagrindinės sutarties, pasibaigė jų prievolė pagal 2004 m. liepos 2 d. sutartį. Be to, daiktas nebuvo perduotas pirkėjui valdyti, kaip to reikalauja CK 6.309 straipsnio 1 dalis. Konstatavus, kad šalių sudaryta sutartis preliminarioji, ji negali būti patvirtina CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu.    

Dėl išvardytų motyvų Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė preliminariosios sutarties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai kvalifikavo ginčo šalių sudarytą sutartį preliminariąja, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas pažeidė nurodytas normas, todėl neteisingai įvertino susiklosčiusius ginčo šalių teisinius santykius. Be to, apeliacinis teismas pagrįstai pažymėjo, kad ginčo šalių veiksmai patvirtina, jog šios suvokė sudarančios preliminariąją sutartį ir jos padarinius: 2004 m. kovo 7 d. šalys buvo sudariusios susitarimą dėl to paties žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo ir nustačiusios terminą pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti – iki 2004 m. birželio 31 d.; nesudariusios pagrindinės sutarties per šį terminą, šalys 2004 m. liepos 2 d. pasirašė naują, t. y. ginčo, sutartį. Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija sutinka su apeliacinio teismo išvada, kad tokie ginčo šalių veiksmai patvirtina, jog jos suprato tik sutariančios ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį sudaryti ateityje, taip pat suprato, kad, per nustatytą terminą nesudarius pagrindinės sutarties, prievolė sudaryti ją pasibaigia, todėl 2004 m. liepos 2 d. pasirašė kitą preliminariąją sutartį, nustatydamos naują terminą pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti.

 

Dėl ateityje numatytos sudaryti pagrindinės sutarties objekto

 

                            Preliminariojoje sutartyje turi būti įvardytas konkretus būsimos sutarties objektas, kuris, sudarant preliminariąją sutartį, gali būti aiškiai identifikuotas arba gali būti susitarta tiksliai identifikuoti ateityje. Be to, tam tikrais atvejais būtina įvertinti konkretaus būsimos pagrindinės sutarties objekto specifiką. Pavyzdžiui, žemės sklypas yra specifinis civilinės apyvartos ir pirkimo–pardavimo objektas, kuris pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti turi būti suformuotas kaip kadastrinis vienetas: pagal Žemės įstatymo 14 straipsnį bet kurios rūšies žemės sandorio sudėtinė dalis yra žemės sklypo planas, patvirtintas valstybinės žemėtvarkos tarnybos; žemės sklypo plane nurodoma sklypo ribos (gretimybės), dislokacija, dydis, o jei parduodama sklypo dalis – dalies dydis, dislokacija, ribos (gretimybės), kiti duomenys (žr. taip pat, pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje V. D. v. Z. V., Nr. 3K-3-556/2006).

Nagrinėjamoje byloje ginčo šalys tarėsi dėl namų valdos žemės sklypo pirkimo–pardavimo. Taigi buvo galimos dvi situacijos: pirma, ieškovas galėjo pirkti idealiąją žemės sklypo dalį ir tapti atsakovų bendraturčiu; antra, ieškovas, nenorėdamas tapti bendrosios nuosavybės teisės dalyviu, o atsakovams norint parduoti sklypo dalį, jų sklypas galėjo būti padalytas į du atskirus sklypus, laikantis žemės santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Iš byloje teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad ginčo atveju šalys tarėsi būtent dėl 0,0800 ha žemės sklypo dalies, kaip atskiro turtinio vieneto, pirkimo–pardavimo, ir šiam susitarimui įgyvendinti reikėjo padalyti atsakovų turimą 16,98 aro žemės sklypą, suformuojant du atskirus – 0,0800 ha ir 0,0898 ha dydžio – kadastrinius vienetus. Taigi akivaizdu, kad ginčo susitarimų sudarymo metu dar nebuvo pagrindinės sutarties objekto 0,0800 ha dydžio žemės sklypo, atidalyto teisės aktų nustatyta tvarka iš atsakovų žemės sklypo ir suformuoto kaip atskiro objekto, dėl kurio pirkimo–pardavimo tarėsi ginčo šalys, sudarydamos 2004 m. kovo 7 d. susitarimą, o pasibaigus šio galiojimui – 2004 m. liepos 2 d. sutartį. Byloje nustatyta, kad 0,0800 ha, t. y. 8 arų, žemės sklypas, kurį atsakovai pagal nurodytą sutartį įsipareigojo parduoti ieškovui, buvo suformuotas ir įregistruotas nekilnojamojo turto registre, suteikiant jam unikalų numerį tik 2005 m. liepos 14 d. Ši aplinkybė nagrinėjamu atveju leidžia daryti išvadą, kad ginčo šalys sudarė preliminariąją, o ne pagrindinę žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, nes nurodytos sutarties sudarymo metu nebuvo žemės pirkimo–pardavimo sutarties objekto (Žemės įstatymo 14 straipsnis), todėl tokia pirkimo–pardavimo sutartis negalėjo būti sudaryta. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčo šalių 2004 m. liepos 2 d. sutartis yra preliminarioji sutartis ir nėra pagrindo vertintikaip pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį.

Kartu pažymėtina, kad net tokiu atveju, jeigu žemės sklypas, dėl kurio pirkimo–pardavimo šalys tariasi, yra tinkamai suformuotas jau susitarimo sudarymo metu, nebūtų pagrindo taikyti CK 6.309 straipsnio 3 dalį, jeigu iš susitarimo turinio būtų galima spręsti apie aiškią šalių valią sudaryti preliminariąją sutartį, nes preliminariosios sutarties esmė – šalių laisvos valios principo išraiška. Be to, nagrinėjamoje byloje nėra CK 6.309 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių viseto (yra tik įsipareigojimas parduoti daiktą ateityje, tačiau šis daiktas neperduotas būsimajam pirkėjui valdyti).

 

Dėl piniginių mokėjimų pagal preliminariąją sutartį

 

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino ginčo šalių sudarytą sutartį pagrindine žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi taip pat dėl to, kad pagal preliminariąją sutartį nėra atliekami jokie piniginiai mokėjimai, o ieškovas sumokėjo atsakovei 2000 Lt avansą, kuris turėjo būti įskaitytas į šalių sutartą 32 000 Lt žemės sklypo kainą.

Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija pažymi, kad teismų praktikoje dažnai iškyla klausimų dėl to, ar sudarant preliminariąją sutartį galimi piniginiai mokėjimai, kurie būtų įskaitomi į pagrindinės sutarties kainą; jeigu ne, tai kaip reikėtų kvalifikuoti tokius mokėjimus, jei šalys juos atlieka; be to, svarstoma, ar nebūtų galima aiškinti tokių piniginių mokėjimų kaip skirtų prievolės pagal preliminariąją sutartį įvykdymui užtikrinti. Nors šie teisės klausimai nėra akcentuojami nagrinėjamoje byloje, plenarinė sesija, atsižvelgdama į jų paplitimą sprendžiant civilinės apyvartos dalyvių ginčus teismuose, pateikia apibendrintas išvadas.

CK 6.165 straipsnyje pateiktos preliminariosios sutarties sampratos galima daryti išvadą, kad preliminariąja sutartimi nesukuriama piniginė prievolė, t. y. prievolė, kurioje pinigai atlieka mokėjimoatsiskaitymo funkciją. Minėta, kad preliminariąja sutartimi (siaurąja jos prasme) nė viena iš šalių neįgyja turtinės naudos, taigi ir dėl šios priežasties neatsiranda mokėjimoatsiskaitymo santykio. Dėl to bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo teiginys, kad pagal preliminariąją sutartį jokie piniginiai mokėjimai ar atsiskaitymai tarp šalių neatliekami, savaime yra teisingas. Tačiau šios išvados negalima suabsoliutinti, apskritai neigiant pinigų perdavimo pagal preliminarią sutartį galimybes. Sutarties laisvės principas, galiojantis ir ikisutartiniuose santykiuose, leidžia šalims susitarti dėl bet kokių sąlygų, neprieštaraujančių imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei. Susitarimas dėl pinigų perdavimo kitai šaliai bus už preliminariosios sutarties ribų CK 6.165 straipsnio 1 dalyje pateikiama siaurąja jos sampratos reikšme. Tačiau toks perdavimas jokiu būdu nereikš prieštaravimo imperatyvams, įskaitant ir CK 6.165 straipsnio 1 dalį. Žinoma, pagal preliminarų susitarimą perduodami pinigai neatliks mokėjimo–atsiskaitymo funkcijos, minėta, preliminariuose santykiuose neatsiranda piniginė prievolė. Nepaisant to, perduodami pinigai gali turėti kitas reikšmes ir atlikti kitas, ne mokėjimo ir atsiskaitymo, funkcijas. Šios reikšmės ir funkcijos priklauso nuo to, bus preliminarus įsipareigojimas įvykdytas ar ne. Įsipareigojimo neįvykdymo atveju kyla civilinė atsakomybė, todėl perduodamų pinigų reikšmę reikėtų vertinti jos kontekste, per galimas dvi sutartinės civilinės atsakomybės formas – netesybas (baudą ar delspinigius) ir nuostolius (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). Analizuojant galimas teisines situacijas, galima daryti išvadą, kad pagal preliminariąsutartį perduodami pinigai gali būti:

pirma, šalių sutartas prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, kuriuo užtikrinamas baudos sumokėjimas, kai tokia bauda nustatyta už įsipareigojimo pagal preliminarią sutartį neįvykdymą ir tokį įsipareigojimą pažeidžia pinigus perdavęs asmuo. Pavyzdžiui, sutartyje šalys nustato baudas už atsisakymą ar vengimą sudaryti pagrindinę sutartį ir nurodo, kad tokiu atveju perduoti pinigai liks pardavėjui kaip bauda;

antra, atskaitos taškas nustatant baudos dydį, kai preliminarią sutartį pažeidžia pinigus gavęs asmuo. Pavyzdžiui, šalys sutartyje  nustato, kad tuo atveju, jeigu pardavėjas atsisakys ar vengs sudaryti pagrindinę sutartį, jis privalės grąžinti gautą sumą ir sumokėti tokio paties dydžio netesybas (baudą);

trečia, šalių sutartas prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, kuriuo užtikrinamas iš anksto šalių aptartų nuostolių (angl. liquidated damages) atlyginimas. Pavyzdžiui, šalys preliminariojoje sutartyje susitaria, kad pirkėjo perduodama suma, jam atsisakius ar vengiant sudaryti sutartį, liks pardavėjui kaip nuostolių kompensacija;

ketvirta, atskaitos taškas apskaičiuojant nurodytus šalių sutartus nuostolius, kai preliminariąsutartį pažeidžia pinigus gavęs asmuo. Pavyzdžiui, šalys nustato, kad pardavėjui atsisakius ar vengiant sudaryti pagrindinę sutartį, jis privalės sumokėti pirkėjui sumą, lygią dvigubai gautai sumai, ir ši suma šalių susitarimu laikoma pirkėjo nuostoliais.

Taigi teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti, kaip kvalifikuoti tokius perduotus pinigus. Visais atvejais perduodamų pinigų reikšmė nustatoma pagal šalių valią, todėl galimi atvejai, kai šalių susitarimas, įvertinant pagal sutartį perduodamus pinigus, prieštaraus imperatyvams. Pavyzdžiui, abiem sutarties šalims teigiant, kad perduoti pinigai buvo rankpinigiai ir reikalaujant įstatymo nustatytų pasekmių (CK 6.100 straipsnis). Tokiu atveju teismui tektų kvalifikuoti įvardytą rankpinigiais mokėjimą kaip grąžintiną avansą arba kaip preliminariosios sutarties įvykdymui užtikrinti gautą sumą ir pan., jeigu iš šalių susitarimo matyti, kad preliminariojoje sutartyje šalys buvo sutarusios dėl preliminariosios sutarties užtikrinimo. Avansą arba preliminariosios sutarties įvykdymui užtikrinti pinigų sumą sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti grąžinti juos visais atvejais, išskyrus tuos, kai iš preliminariosios sutarties turinio galima daryti išvadą apie šios sutarties šalių susitarimą dėl atsakomybės už šioje sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma. Tokią sankciją sutartyje nustačius, reikalavimas grąžinti tokias pinigų sumas negali būti tenkinamas ta apimtimi, kiek jis įskaitomas priešpriešiniu vienarūšiu reikalavimu taikyti netesybas (CK 6.130 straipsnio 1 dalis). Tokios praktikos laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje J. S., I. S. v. E. P., Nr.3K-3-949/2000; 2001 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje R. T. v. E. B., Nr. 3K-3-998/2001; 2002 m. birželio 17 d.  nutartį civilinėje byloje P. V. v. A. T., Nr. 3K-3-868/2002, kt.).

Aptartais atvejais šalys numato galimas preliminariosios sutarties pažeidimo pasekmes ir siekia išvengti, taigi perduoti pagal preliminariąsutartį pinigai atlieka skatinamąją ir užtikrinamąją funkcijas ir gali būti laikomi šalių susitarimu nustatytu prievolės įvykdymo užtikrinimo būdu, nes CK 6.70 straipsnyje pateiktas prievolių užtikrinimo sąrašas nėra baigtinis ir leidžia šalims susitarti dėl kitokių preliminariosios sutarties užtikrinimo būdų, išskyrus CK 6.98 straipsnyje nustatytą draudimą užtikrinti tokią sutartį rankpinigiais (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. vasario 2 d. nutartį civilinėje byloje Ž. S. v. H. Ch., Nr. 3K-7-23/2000; 2000 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje J. S., I. S. v. E. P., Nr. 3K-3-949/2000; 2001 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje R. T. v. E. B., Nr. 3K-3-998/2001, Nr. 3K-3-998/2001, kt.).

Tuo atveju, jeigu preliminarioji sutartis įvykdoma, t. y. sudaroma pagrindinė sutartis, perduoti pinigai įskaitomi į mokėjimus pagal pagrindinę sutartį. Minėta, kad toks susitarimas nėra draudžiamas, nepaisant preliminariosios sutarties sampratos siaurąja jos reikšme. Taigi tokiu atveju perduodamą sumą galima laikyti avansu. Tačiau bet kuriuo atveju nereikia sureikšminti vartojamos terminijos, nes avanso turinys teisės aktuose nėra atskleidžiamas, todėl praktiškai kiekvienoje konkrečioje situacijoje jis gali turėti tam tikrų ypatumų. Taigi avanso sąvoka gali būti vartojama ir pagrindinėje pirkimopardavimo, ir preliminariojoje sutartyse.

Tuo atveju, kai preliminarioji sutartis neįgyvendinama ir pagrindinė sutartis nesudaroma, kilus šalių ginčui dėl pinigų, gautų pagal preliminariąją sutartį, grąžinimo, susiduriama su problema, kokiu teisiniu pagrindu galima reikalauti juos grąžinti. Minėta, kad pinigai pagal preliminarią sutartį perduodami tam tikram tikslui. Jeigu šis tikslas nėra pasiekiamas, t. y. pagrindinė sutartis nesudaryta, laikytina, kad pinigai perduoti (gauti) be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo, taigi jų gali būti reikalaujama pagal CK 6.237 straipsnį. Tokios pozicijos laikomasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartį civilinėje byloje R. K. v. S. Š., J. Š., UAB „Helenos kolekcija“ir kt., Nr. 3K-3-809/2003; 2006 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje J. P. v. G. J., V. J., Nr. 3K-3-124/2006).

 

Dėl nuostolių, atlygintinų pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, sampratos

 

Minėta, kad vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų, skiriančių ją nuo pagrindinės sutarties, yra tas, kad preliminariosios sutarties, nurodytos CK 6.165 straipsnyje, negalima reikalauti įvykdyti natūra. CK 6.165 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šios sutarties pažeidimo atveju galima reikalauti tik nuostolių atlyginimo. Šis bruožas skiria preliminariąją sutartį nuo sutarčių, kurias, panašiai kaip preliminariąją sutartį, įsipareigojama sudaryti ateityje, tačiau pradedamas jų vykdymas (CK 6.309, 6.401 straipsniai), taip pat sutarčių su atidedamuoju terminu ar atidedamąja sąlyga, pagal kurias šalių prievolės atsiranda nuo sutarties sudarymo, todėl jos negali būti priverstinai įvykdytos iki sueis tam tikras terminas (CK 6.33 straipsnio 2 dalis,) arba atsiras tam tikra sąlyga (CK 1.66, 6.30 straipsniai).

Tarptautinėje praktikoje galioja prezumpcija, kad ikisutartinio dokumento pasirašymas yra rimto ketinimo sudaryti sutartį įrodymas. Taigi toks dokumentas yra ir rimtas teisines pasekmes sukeliantis bei įpareigojantis dokumentas, ir jo nevykdymas yra pagrindas taikyti atsakomybę, jeigu dokumente nėra aiškiai nurodyta, kad šalys jokių tarpusavio įsipareigojimų nenustato ir pasilieka sau teisę bet kada atsisakyti sudaryti pagrindinę sutartį. Nei Tarptautinės teisės unifikavimo instituto (UNIDROIT) parengtuose Tarptautiniuose komercinių sutarčių principuose, nei Europos sutarčių teisės principuose tiesiogiai neįtvirtintas preliminariosios sutarties institutas, tačiau UNIDROIT principų komentare nurodoma, jog po derybų šalys pasirašo ikisutartinius dokumentus – preliminariąsias sutartis, kuriose nurodo sutarties sąlygas ir išreiškia ketinimą vėliau sudaryti pagrindinę sutartį(UNIDROIT principles of International Commercial Contracts. UNIDROIT, ROME. 1994. P. 46). Be to, Europos sutarčių teisės principų 3.301 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu šalis derybose dėl sutarties sudarymo derasi pažeisdama sąžiningumo ir sąžiningos dalykinės praktikos principus, ji atsako už antrosios šalies patirtus nuostolius („…a party, which has negotiated or broken off negotiations contrary to good faith and fair dealing is liable for the losses caused to the other party“). Pagal Europos sutarčių teisės principų 3.301 straipsnio 3 dalį prieštarauja sąžiningumui ir sąžiningai dalykinei praktikai, pavyzdžiui, tai, kad šalis pradėjo arba tęsia derybas neturėdama ketinimų sudaryti sutartį su antrąja šalimi („It is contrary to good faith and fair dealing, in particular for a party to enter into or continue negotiations with no real intention of reaching an agreement with the other party“).

CK 6.163 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šalys turi teisę laisvai pradėti derybas bei derėtis ir neatsako už tai, jog nepasiekiamas šalių susitarimas. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad jeigu derybų metu šalys vis dėlto nepasiekia susitarimo ar vienai šaliai nepriimtinos kitos šalies siūlomos sąlygos, negalima versti šalies tęsti derybas, jeigu ši nenori derėtis, ar taikyti jai atsakomybę už tai, kad sutartis nebuvo sudaryta. Kartu Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija pažymi, kad šalies teisė pradėti derybas ir jas nutraukti nėra absoliuti – šią teisę šalis gali įgyvendinti nepažeisdama sąžiningumo principo. Jeigu derybose viena iš šalių elgėsi nesąžiningai ir sutartis nebuvo sudaryta dėl šios nesąžiningų veiksmų, tai nesąžiningai šaliai gali būti taikoma civilinė atsakomybė. CK 6.163 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šalis, kuri derybų metu elgiasi nesąžiningai, privalo atlyginti kitai šaliai nuostolius. Pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Taigi, neįvykdžius preliminariosios sutarties, t. y. nesudarius pagrindinės sutarties, atsakomybė nuostolių atlyginimo forma gali kilti tik tuo atveju, jeigu atsisakyta sudaryti pagrindinę sutartį nepagrįstai, ir ši atsakomybė gali būti taikoma tai šaliai, kuri kalta dėl atsisakymo ją sudaryti.

Aptariant preliminariosios sutarties nevykdymo teisinius padarinius, reikia išspręsti klausimą, kas gi šiuo atveju galėtų sudaryti nuostolius, atlygintinus nepagrįstai atsisakius įvykdyti preliminariąją sutartį, ir ar šie nuostoliai gali būti aiškinami taip pat kaip nuostoliai, išieškomi dėl pagrindinės sutarties nevykdymo.

Pagal neteisėto veikimo ir žalos santykį skiriama tiesioginė ir netiesioginė žala (nuostoliai). Nekvestionuotina, kad preliminariosios sutarties nevykdymo atveju turi būti atlyginama tiesioginė žala (nuostoliai), t. y. derybų išlaidos (pvz., kelionės išlaidos, advokato honoraras, dokumentų parengimo išlaidos ir pan.), nebent šalys būtų susitarusios kitaip. Netiesioginė žala (nuostoliai) teisės doktrinoje apibrėžiama kaip dėl neteisėtų veiksmų patiriamos išlaidos arba turto sumažėjimas. Turto sumažėjimas ar negautos pajamos yra kreditoriaus numatytos ir realiai tikėtinos gauti sumos, kurių jis negavo dėl neteisėtų skolininko veiksmų, arba dėl tokių veiksmų prarasta nauda. Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje yra nurodoma, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Tačiau ikisutartiniai santykiai yra specifiški. Minėta, kad pagal CK 6.163 straipsnio 2 dalį šalys yra laisvos derėtis ir neatsako už tai, kad nepasiekiamas susitarimas. Taigi ir baigiamajame ikisutartinių santykių etape – sudarant preliminariąją sutartį – dar nėra visiško tikrumo dėl to, ar bus sudaryta ir vykdoma pagrindinė sutartis, nes tai gali lemti įvairios aplinkybės. Be to, nustatyti ir juolab įrodyti netiesioginių nuostolių dydį dažnai yra sudėtinga. Teisės doktrinoje yra nuomonių, kad ikisutartinių prievolių pažeidimo atveju gali būti atlyginami tik tiesioginiai nuostoliai. Tačiau Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija pažymi, kad ir ikisutartinių prievolių pažeidimo atveju galimos tokios faktinės ir teisinės situacijos, kai teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai reikalautų, kad nukentėjusiai sąžiningai ikisutartinių santykių šaliai būtų kompensuotos ne tik tiesioginėse derybose dėl sutarties sudarymo turėtos išlaidos, tačiau taip pat prarastos konkrečios galimybės piniginė vertė, kurios realumą ši šalis sugebėtų pagrįsti. Sprendžiant dėl nukentėjusios ikisutartinių santykių šalies teisės reikalauti piniginio atlyginimo už prarastą galimybę, esminę reikšmę turėtų šalies, atsisakančios sudaryti pagrindinę sutartį, veiksmai sąžiningumo požiūriu: jei derybas be pakankamo pagrindo nutraukusi šalis savo elgesiu sukūrė kitai šaliai pagrįstą pasitikėjimą ir įsitikinimą, kad sutartis tikrai bus sudaryta, tai ji, kaip nesąžininga šalis, privalėtų atlyginti kitai šaliai nuostolius už pagrįsto pasitikėjimo sugriovimąne tik derybų metu turėtas išlaidas, bet ir prarastos galimybės piniginę vertę (UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts. Rome, 1994, p. 50–-52, žr. taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vingio kino teatras“ v. UAB „Eika“, Nr. 3K-3-38/2005). Prarastos galimybės piniginė vertė galėtų būti nustatoma taikant CK 6.258 straipsnio 5 dalyje nurodytą kainų skirtumo principą. Pažymėtina, kad, taikant kainų skirtumo principą, kiekvienu individualiu atveju reikia įvertinti ir nukentėjusios šalies elgesį. Nustačius, kad ši šalis pati elgėsi nesąžiningai ir savo veiksmais prisidėjo prie nuostolių atsiradimo ar jų padidėjimo, kitos šalies atsakomybė dėl prarastos galimybės piniginės vertės atlyginimo, remiantis CK 6.259 straipsniu, gali būti sumažinta arba ji gali būti visiškai atleista nuo šios nuostolių dalies atlyginimo. Taigi tam tikrais ikisutartinių prievolių pažeidimo atvejais gali būti pagrindas spręsti ne tik dėl tiesioginių išlaidų, bet ir dėl prarastos galimybės piniginės vertės, pagrįstos realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis (hipotetinėmis) pajamomis ar išlaidomis, priteisimo nukentėjusiai sąžiningai preliminariosios sutarties šaliai. Be to, kai nesąžininga ikisutartinių santykių šalis iš savo neteisėto elgesio gauna naudos, sąžininga šių santykių šalis galėtų reikalauti pripažinti šią naudą jos nuostoliais, nes faktiškai nesąžiningos šalies gauta nauda ir yra sąžiningos šalies patirti nuostoliai.

Pažymėtina, kad kiekvienu atveju, kai civilinė atsakomybė reiškia nuostolių atlyginimą, ypač svarbią reikšmę turi teisingas vienos iš atsakomybės sąlygų, t. y. priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis), nustatymas. Gali būti atlyginami tik tie nuostoliai, kurie pagal tų nuostolių, taip pat civilinės atsakomybės prigimtį yra prievolę pažeidusio asmens veiksmų ar neveikimo padarinys, t. y. kurių atsiradimo konkrečiu atveju pakankama priežastis buvo būtent šio asmens elgesys. Taigi turi būti nustatyti kaltė bei priežastinis ryšys tarp asmens veiksmų ir tokių veiksmų padarinių. Be to, minėta, turi būti įvertinami ir nuostolius patiriančio asmens veiksmai, t. y. ar jis buvo pakankamai atidus, rūpestingas, ar galėjo numatyti galimas pasekmes, jei nebūtų sudaryta pagrindinė sutartis. Pažymėtina, kad dažnai nuostolius lemia ir objektyvūs, t. y. nepriklausantys nuo šalių valios, veiksniai – valstybėje vykstantys ekonominiai procesai (pvz., sparti ir ne visada prognozuojama kainų kaita, ypač nekilnojamojo turto rinkoje). Tačiau vien tik šie veiksniai neturėtų būti pagrindas reikalauti piniginio atlygio už prarastą galimybę, taip pat vieninteliai kriterijai, nustatant piniginę prarastos galimybės vertę. Kiekvienu atveju labai svarbu įvertinti konkrečios preliminariosios sutarties šalių sąžiningumą, jų apdairumą ir rūpestingumą. Taigi teisinės preliminariosios sutarties nevykdymo pasekmės (tarp jų ir prarastos galimybės piniginės vertės atlyginimas) visada priklauso nuo konkrečių individualios preliminariosios sutarties ypatumų, jos sudarymo aplinkybių, tikslų, objekto, dėl kurio tariamasi, specifikos, taip pat teisingumo, sąžiningumo, sąžiningos dalykinės praktikos ir protingumo kriterijų.

 

Vadovaudamasi išdėstytais motyvais, Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nepažeidė sutarčių aiškinimo taisyklių, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius pagal jų sudarytą 2004 m. liepos 2 d. preliminariąją sutartį ir priėmė teisėtą sprendimą. 

  

              Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, 275 straipsnio 2 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

              Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Panaikinti taikytą laikinąją apsaugos priemonę, t. y. 0,0800 ha žemės sklypo (unikalus Nr. 4400-0632-1331) Kauno rajone, Raudondvaryje, Dainavos g. 22A, areštą.

Nutarties nuorašą nusiųsti Centrinės hipotekos įstaigos Turto arešto aktų registrui, VĮ Registrų centrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                                          Česlovas Jokūbauskas

 

                                                                                                                      Dangutė Ambrasienė

 

           Romualdas Čaika

 

           Virgilijus Grabinskas

 

Sigitas Gurevičius

 

Janina Januškienė

 

Egidijus Laužikas

 

Zigmas Levickis

 

Aloyzas Marčiulionis

 

Algis Norkūnas

 

Antanas Simniškis

 

Algimantas Spiečius

 

Teodora Staugaitienė

 

Janina Stripeikienė

 

Juozas Šerkšnas

 

Pranas Žeimys