Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2015-10-09][nuasmeninta nutartis byloje][3K-3-499-313-2015].docx
Bylos nr.: 3K-3-499-313/2015
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
UAB „Vilniaus vandenys“ 120545849 atsakovas
34-oji daugiabučio namo statybos bendrija, 2480344 atsakovas
Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba 188770044 valstybės ir savivaldybių institucijos, dalyvaujančios procese išvadai duoti
Kategorijos:
2. SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.2. Bylos, kylančios iš kitais pagrindais atsirandančių prievolių
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.3. Daiktinė teisė
2.3. Daiktinė teisė
2.3.4. Teisės į svetimus daiktus:
2.3.4. Teisės į svetimus daiktus:
2.3.4.8. Kito asmens turto administravimas
2.3.4.8. Kito asmens turto administravimas
2.5. Prievolių teisė
2.5.8. Sutarčių teisė:
2.5.8.5. Sutarčių sudarymas (oferta, akceptas)
2.5.8.11. Sutarčių pabaiga:
2.5.8.11.2. Sutarties pakeitimas
3. CIVILINIS PROCESAS
3. CIVILINIS PROCESAS
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3.2.4. Įrodymai ir įrodinėjimas:
3.2.4.11. Įrodymų vertinimas
3.2.6. Teismo sprendimas:
3.2.6.1. Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui
3.4. Atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumai, įmonių bankrotas, restruktūrizavimas bei ypatingoji teisena

                   Civilinė byla Nr. 3K-3-499-313/2015

              Teisminio proceso numeris: 2-68-3-22406-2013-9

                                                                                Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.4.8; 2.5.8.5; 2.5.8.11.2; 3.2.4.11

(S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2015 m. spalio 6 d. 

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. Š., E. F. ir A. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutarties peržiūrėjimo, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovų A. Š., E. F. ir A. D. ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus vandenys“ ir 34-ajai daugiabučio namo statybos bendrijai dėl pažeistų teisių gynimo, trečiasis asmuo Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

Kasacinėje byloje nagrinėjama dėl teisės normų, reglamentuojančių geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutarties sudarymo ir jos keitimo tvarką, aiškinimo ir taikymo, proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, pažeidimo.

Ieškovai prašė pripažinti, kad 2003 m. gegužės 9 d. atsakovų UAB „Vilniaus vandenys“ ir 34-osios daugiabučio namo statybos bendrijos sudaryta Geriamojo vandens pirkimo–pardavimo ir nuotekų tvarkymo sutartis Nr. 2591 (toliau – ir Sutartis) yra nesąžininga ir negaliojanti ieškovams nuo jos sudarymo momento, nes ją sudarė ieškovų neįgaliotas asmuo, Sutarties sąlygos yra nesąžiningos, jos nebuvo individualiai aptartos su ieškovais kaip vartotojais; pripažinti, kad ieškovų ir jų butams vandenį tiekiančios įmonės santykius reglamentuoja geriamojo vandens tiekimo ir vartojimo sutartys pagal standartines sąlygas nuo ieškovų butų įsigijimo; įpareigoti 34-ąją daugiabučio namo statybos bendriją nutraukti Sutartį ir priimti sprendimą dėl tiesioginių geriamojo vandens tiekimo, vartojimo ir apmokėjimo sutarčių sudarymo ieškovų name; įpareigoti UAB „Vilniaus vandenys“ su ieškovais sudaryti tiesiogines ieškovų butų geriamojo vandens tiekimo, vartojimo ir apmokėjimo sutartis, pagal kurias ieškovai galėtų tiesiogiai atsiskaityti už jų butams tiekiamą geriamą vandenį ir teikiamas nuotekų tvarkymo paslaugas; įpareigoti UAB „Vilniaus vandenys“ savo lėšomis įrengti vandens skaitiklius.

Ieškovai nurodė, kad kreipėsi į UAB „Vilniaus vandenys“ su prašymu sudaryti su jais tiesioginę vandens tiekimo, vartojimo ir apmokėjimo sutartį, tačiau bendrovė atsisakė tai padaryti, nes jau yra sudariusi Sutartį. Ieškovų teigimu, statybos bendrijos specialusis teisinis statusas nesuteikia jai teisės teikti paslaugų, susijusių su gyvenamojo namo, kuriame yra ieškovams priklausantys butai, priežiūra, valdymu ir naudojimu, taip pat su butams teikiamomis šildymo ir komunalinėmis paslaugomis, kurias teikia tretieji asmenys. Ieškovai yra susiję tiesioginiais sutartiniais vartojimo santykiais su UAB „Vilniaus vandenys“, jie yra UAB „Vilniaus vandenys“ teikiamų paslaugų vartotojai, todėl pageidauja patys sudaryti sutartį su šia bendrove ir tiesiogiai su ja atsiskaityti. Ieškovų ir statybos bendrijos jokie santykiai nesieja, tarpininkauti ieškovams ir UAB „Vilniaus vandenys“ ši bendrija negali. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba ieškovų reikalavimus pripažino pagrįstais, pasiūlydama UAB „Vilniaus vandenys“ su ieškovais sudaryti tiesioginę šilumos tiekimo, vartojimo ir apmokėjimo sutartį, tačiau bendrovė tą padaryti atsisakė.  

2003 m. gegužės 9 d. Geriamojo vandens pirkimo–pardavimo ir nuotekų tvarkymo sutarties Nr. 2591 pagrindu UAB „Vilniaus vandenys“ tiekia geriamąjį vandenį ir teikia nuotekų tvarkymo paslaugas daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkų buitiniams poreikiams. Už patiektą vandenį ir suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas su UAB „Vilniaus vandenys“ atsiskaito statybos bendrija (atsakovė) pagal įvadinio geriamojo vandens skaitiklio rodmenis. Gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkai vandens apskaitos prietaisų rodmenis deklaruoja statybos bendrijai, iš jos gauna sąskaitas ir jas apmoka bendrijai. Ieškovams nuosavybės teise priklauso butai šiame gyvenamajame name (duomenys neskelbtini).

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Nustatęs, kad nuo Sutarties sudarymo iki ieškinio pateikimo teismui visi butų savininkai, tarp jų – ieškovai, vykdė šią sutartį ir neginčijo, nuolat naudojosi bendrijos teikiamomis paslaugomis ir mokėjo už jas bendrijai mokesčius, sprendė, jog taip ieškovai patvirtino Sutartį. Ieškovai žinojo, kad yra sudaryta Sutartis, nes daugiau nei dešimt metų vartoja tiekiamą geriamą vandenį. Pagal Sutartį tiekiamo vandens vartotojai yra butų savininkai, fiziniai asmenys, vartojantys vandenį namų ūkio reikmėms, t. y. ieškovai. Laikytina, kad Sutartis yra sudaryta su pačiu vartotoju (ieškovais). Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 172 patvirtintų Vandentvarkos ūkio naudojimo taisyklių (toliau – ir Vandentvarkos taisyklės) 5.1. punkte buvo įtvirtinta nuostata, kad statant, rekonstruojant arba kapitaliai remontuojant statinius laikinu abonentu įforminama statybos organizacija bei kiti vartotojai. Laikinais abonentais, be kita ko, gali būti namų statybos bendrijos. Šalys, sudarydamos Sutartį, įtvirtino nuostatą, kad vykdydamos vadovaujasi pirmiau nurodytomis taisyklėmis (Sutarties 2.1 punktas). Daugiabučio gyvenamojo namo, kuriame yra ieškovų butai, baigtumas 95 proc., todėl name nėra įsteigta nei daugiabučio namo savininkų bendrija, nei sudaryta jungtinės veiklos sutartis, 34-oji gyvenamojo namo statybos bendrija, kuri buvo įsteigta namui statyti, nelikviduota. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad UAB „Vilniaus vandenys“ teisėtai sudarė Sutartį su 34-ąja gyvenamojo namo statybos bendrija ir ši sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms. UAB „Vilniaus vandenys“, nesudarius daugiabučio namo visų savininkų susitarimo dėl suvartoto geriamojo vandens kiekio paskirstymo ir nebūdama tokio susitarimo šalimi, negali tiesiogiai sudaryti sutarčių su ieškovais. Nuo Sutarties sudarymo iki ieškovų ieškinio 2013 m. liepos 2 d. pareiškimo praėjo daugiau kaip dešimt metų, ieškovai ieškinį pareiškė jau pasibaigus ieškinio senaties terminui ir tai sudaro savarankišką pagrindą ieškinį atmesti. Teismas nurodė, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba neturėjo pagrindo pagal ieškovų pareiškimą tirti UAB „Vilniaus vandenys“ veiksmų teisėtumo, nes nuo galimo vartotojų teisių pažeidimo dienos yra praėję daugiau kaip treji metai ir galimo pažeidimo nagrinėjimo procedūra negalėjo būti pradėta. Todėl 2013 m. gegužės 27 d. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos nutarimas yra negaliojantis. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, priimdama nutarimą, netyrė ir nevertino visų šioje byloje išdėstytų aplinkybių. Ši institucija pasisakė ir gy tik ieškovų, t. y. trijų asmenų, teises, neatsižvelgdama į kitų daugiabučio namo gyventojų interesus, kuriems esamas atsiskaitymo pagal įvadą būdas galbūt yra tinkamas. Vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimai yra rekomendacinio pobūdžio ir neprivalomi.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų apeliacinį skundą, 2014 m. lapkričio 19 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą; priteisė atsakovei 34-ajai daugiabučio namo statybos bendrijai iš ieškovų po 333,33 Lt (96,54 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjų kolegija nustatė, kad daugiabutis gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), yra nebaigtas statyti, statybos baigtumas 95 proc., nors dar 20002002 m. butai buvo perduoti naudotis ir valdyti jų savininkams, o pats namas yra visiškai eksploatuojamas; 34-oji daugiabučio namo statybos bendrija iki šiol nėra likviduota ir faktiškai atlieka namo administratoriaus funkcijas – šaukia namo butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimus, sprendžia klausimus dėl namo valdymo, naudojimo ir priežiūros, renka lėšas, atlieka ūkio darbus ir t. t. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendė kad 34-oji daugiabučio namo statybos bendrija turėjo teisę sudaryti su UAB „Vilniaus vandenys“ Sutartį, nes buvo būtina užtikrinti vandens tiekimą namo gyventojams. Tuo metu statybos bendrija pagal esamas technines sąlygas buvo prijungusi geriamojo vandens naudojimo ir nuotekų šalinimo įrenginius, geriamajam vandeniui tiekti reikalingas komunikacijas prie UAB „Vilniaus vandenys“ vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros ir teisėtai naudojo jai priklausančius vandentiekio ir nuotekų tinklus. Geriamojo vandens apskaitos prietaisai buvo bendrame namo įvade, ne kiekviename bute. Sutartis sudaryta, remiantis Vandentvarkos taisyklėmis, kurios suteikė teisę vandens tiekėjui sudaryti tokio pobūdžio sutartį su daugiabučio namo statybos bendrija kaip laikinu abonentu iki namo statybos pabaigos.

Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkai, tarp jų – ieškovai iki 2013 m. būtų ginčiję Sutartį. Visi savininkai daugiau nei dešimt metų naudojosi pagal šią sutartį UAB „Vilniaus vandenys“ tiekiamu geriamuoju vandeniu ir teikiamomis nuotekų tvarkymo paslaugomis, už jas mokėjimus atlikdavo 34-ajai daugiabučio namo statybos bendrijai pagal jos išrašytas sąskaitas, šalto vandens apskaitos prietaisų rodmenis deklaruodavo taip pat statybos bendrijai, o ne UAB „Vilniaus vandenys“. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks ieškovų elgesys patvirtina, kad jiems visada buvo žinoma apie Sutarties sudarymą, ieškovai sutiko su šia Sutartimi ir ją patvirtino. Be to, bylos medžiaga patvirtina, kad 2011 m. vasario 15 d. vyko gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimas, jo metu nuspręsta neperduoti komunalinių skaičiavimų už šilumą, karštą ir šaltą vandenį UAB „Vilniaus energija“ ir UAB „Vilniaus vandenys“, priešingu atveju butų ir kitų patalpų savininkų išlaidos, susijusios su jiems priklausančių butų išlaikymu, padidėtų. Už tokio sprendimo priėmimą pasirašytinai balsavo visi nurodyto gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkai, tarp jų – ieškovai. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai dar kartą patvirtina, kad visi savininkai, įskaitant ieškovus, pritarė 34-osios daugiabučio namo statybos bendrijos, kaip namo administratorės ir savininkų atstovės, veikimui santykiuose su UAB „Vilniaus vandenys“ bei Sutarties tolesniam vykdymui. Tokius veiksmus teisėjų kolegija vertino kaip teisėtus, nes pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 23 straipsnio 1 dalį atsiskaityti už geriamąjį vandenį ir suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas daugiabučiuose namuose tiekimo vartojimo riba yra kiekvienas butas ar kita patalpa, tačiau daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai turi teisę tiekimo ir vartojimo ribą pasirinkti įvade, sudarydami rašytinį visų savininkų, kuriems geriamasis vanduo tiekiamas iš to įvado, susitarimą, ir tai nurodydami sutartyse su vandens tiekėju. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų nustatyta geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo tvarka gali būti keičiama tokiu pat būdu, kokiu ji buvo nustatyta, t. y. rengiant savininkų susirinkimą, balsuojant ir priimant atitinkamą nutarimą, taip pat įteisinus gyvenamojo namo statybos baigtumą ir likvidavus 34-ąją daugiabučio namo statybos bendriją. Ieškovams neužkertama galimybė, atlikus nurodytus veiksmus, sudaryti tiesioginę geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutartį su UAB „Vilniaus vandenys“.

Su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal Sutartį UAB „Vilniaus vandenys“ patiekto geriamojo vandens ir suteiktų nuotekų tvarkymo paslaugų vartotojai yra gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkai, fiziniai asmenys, vartojantys vandenį namų ūkio reikmėms, teisėjų kolegija sutiko. Tais atvejais, kai vartotojo įrenginiai yra prijungti prie geriamojo vandens tiekimo tinklų ir bendrija yra sudariusi vandens pirkimo–pardavimo ir nuotekų tvarkymo sutartį su vandens tiekėju, laikoma, kad bendrijos sudaryta sutartis yra sudaryta su pačiu vartotoju.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad Sutartis pažeistų imperatyviąsias teisės normas ar tiesiogiai ieškovų, kaip vartotojų, teises ir interesus. Duomenų, kad ši sutartis būtų vykdoma netinkamai, ja būtų daroma žala ieškovams, byloje nėra. Ieškovų teiginius, kad Sutartis prieštarauja teisės normoms, riboja ir pažeidžia ieškovų teises, teisėjų kolegija vertino kaip deklaratyvius ir laikė nepagrįstais.

 

              III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą; priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Dėl Sutarties prieštaravimo imperatyviosioms teisės normoms. Remiantis nuo 2007 m. galiojančio Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, vartotojų sutartinius santykius su vandens tiekėju reglamentuoja standartinės vandens tiekimo ir vartojimo sutarties sąlygos, pagal kurias vandens tiekėjas privalo sudaryti su ieškovais individualias viešąsias sutartis, įrengti savo lėšomis ieškovų butuose geriamojo vandens apskaitos prietaisus ir atsiskaityti su ieškovais pagal jų butuose įrengtus geriamojo vandens apskaitos prietaisus, kaip tai numato Įstatymo 23 straipsnis. Gyvenamajame name kiekvienam butui yra įrengtas atskiras geriamojo vandens apskaitos atsiskaitomasis prietaisas, pagal kurį butų savininkai atsiskaito su geriamojo vandens tiekėju per statybos bendriją. Tačiau atsiskaitymą pagal namo įvadinį skaitiklį draudžia Įstatymo 23 straipsnis, nes daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai nėra sudarę rašytinio visų savininkų, kuriems geriamasis vanduo tiekiamas iš įvado, susitarimo, ir nėra to nustatę sutartyse su vandens tiekėju. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai rėmėsi Vandentvarkos taisyklėmis, nes jos nereglamentuoja sutarčių sudarymo. Vandens tiekėjo ir vartotojų sutartinius santykius reglamentuoja Įstatymo nuostatos. Remiantis imperatyviąja Įstatymo 23 straipsnio nuostata, vartotojai už vandens tiekėjo patiektą geriamąjį vandenį atsiskaito pagal geriamojo vandens apskaitos prietaisų, įrengtų ties tiekimo ir vartojimo riba, rodmenis, jei sutartis nenustato ko kita. Atsiskaityti už geriamąjį vandenį ir suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas daugiabučiuose namuose tiekimo vartojimo riba yra kiekvienas butas ar kita patalpa. Daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai turi teisę tiekimo ir vartojimo ribą pasirinkti įvade, sudarydami rašytinį visų savininkų, kuriems geriamasis vanduo tiekiamas iš to įvado, susitarimą, ir tai nurodydami sutartyse su vandens tiekėju. Įstatyme nedetalizuota atsiskaitymo pagal namo įvadinį skaitiklį įgyvendinimo tvarka, tačiau sisteminis jo nuostatų aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad visi butų savininkai turi ne tik sudaryti rašytinį susitarimą dėl atsiskaitymo pagal namo įvadinį skaitiklį, bet ir pakeisti esamas geriamojo vandens vartojimo sutartis, sudaryti jas su geriamojo vandens tiekėju.

Remiantis CK 6.384 straipsnio 1 dalimi, vandens pirkimopardavimo sutartis su buitiniu vartotoju laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie vandens tiekimo tinklų, todėl sutartys su vartotojais laikytinos sudarytomis nuo būsto įsigijimo momento, nes, vartotojo įrenginius prijungus prie tiekimo tinklų, atsiranda tiekimovartojimo teisiniai santykiai, šalių valia gauti ir tiekti vandenį įgyvendinama konkliudentiniais veiksmais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2012). Ieškovai, butus gyvenamajame name įsigiję 2000 m., sudarė konkliudentines geriamojo vandens vartojimo sutartis pagal standartines sąlygas su vandens tiekėju, kurios yra galiojančios ir nepakeistos jokia kita sutartimi. Vienintelis galimas atsiskaitymo būdas, esant šiems santykiams, – pagal butuose esančius skaitiklius, kol visi butų savininkai nesudarys rašytinio susitarimo dėl atsiskaitymo pagal namo įvadinį skaitiklį. Sutartimi keičiant atsiskaitymo pagal namo įvadinį skaitiklį tvarką, vandens tiekėjo ir butų savininkų santykiams pakeisti bendrijos ar butų savininkų sprendimo nepakanka. Dėl geriamojo vandens tiekimo daugiabučiuose namuose techninės ir teisinės specifikos visi daugiabučio namo savininkai turėjo pasirinkti ir įgalioti atstovą, kuris su teikiamų paslaugų teikėju pasirašytų atitinkamas sutartis, būtų atsakingas už geriamojo vandens paskirstymą ir išlaidų daugiabučio namo butų savininkams apmokėti išdalijimą, taip pat pakeisti sudarytas vandens tiekimo sutartis, sudaryti naujas sutartis su vandens tiekėju. Neatlikus šių veiksmų, ieškovų ir vandens tiekėjo santykiams taikytina CK 6.384 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią tiekėjas tiekia vandenį iki ieškovų buto, o atsiskaitymas vyksta pagal ieškovų buto atsiskaitomąjį vandens skaitiklį, ne namo įvadinį skaitiklį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2014). Sutartis nustato ir atsakovai patvirtino, kad atsakovė gyventojams tiekė ne statybos reikmėms skirtą vandenį, o buitinį vandenį, kuris apskaitomas pagal namo įvadinį skaitiklį.

Vandens tiekėja, neįrengdama ieškovams vandens skaitiklių, pažeidė 1997 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1507 „Dėl dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto bei karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo ir eksploatavimo“ (toliau – Nutarimas Nr. 1507) 2.1 punkte įtvirtintą reikalavimą geriamojo vandens apskaitos prietaisą bute įrengti iki 1999 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgtina į kasacinio teismo išaiškinimus, pateiktus 2004 m. balandžio 19 d. nutartyje, priimtoje pagal faktines aplinkybes tapačioje civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2004, kurioje nurodyta, kad galutiniu vandens patiekimo tašku laikytinas konkretus butas, o ne įvadinis skaitiklis, ir gyventojai, kaip abonentai pagal vandens tiekimo sutartis, turėtų atsiskaityti su vandens tiekėju už faktiškai suvartotą šalto vandens kiekį, apskaičiuojamą pagal butuose įrengtų šalto vandens apskaitos prietaisų rodmenis, o jeigu butuose tokie prietaisai neįrengti pagal savivaldybės nustatytas šalto vandens suvartojimo normas, kaip tą numato Nutarimo Nr. 1507 1.4. punktas; konstatuota, kad sutarties priedo nuoroda, jog abonentas moka pagal skaitiklio rodmenis, kurią šalys traktuoja kaip reikalavimą atsiskaityti už sunaudotą vandenį pagal įvadinio skaitiklio rodmenis, prieštarauja šiam punktui. Teismas nepagrįstai sprendė, kad Sutartis neprieštaravo imperatyviosioms teisės normoms. Nagrinėjamu atveju Sutarties sudarymo metu ji ne tik prieštaravo Nutarimo Nr. 1507 1.4 punkto nuostatoms, bet nuo 2007 m. ir, minėta, Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 23 straipsniui. Pažymėtina, kad kasacinis teismas 2013 m. balandžio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2013, išaiškino, jog tais atvejais, kai įsigaliojus Įstatymui bei jo įgyvendinamiesiems teisės aktams šalių sudaryta sutartis nebuvo pakeista, šio įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatos privalomos sutarties šalims.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Atsakovės privalėjo įrodyti, kad visi butų savininkai pasirašė susitarimą dėl atsiskaitymo pagal namo įvadinį skaitiklį, nes, vadovaujantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia. Jei atsakovės mano, kad, sudarydamos Sutartį ir ją vykdydamos, turėjo visų butų savininkų rašytinį susitarimą dėl atsiskaitymo pagal namo įvadinį skaitiklį, jos turi įrodyti konkretaus pagrindo buvimą, pateikdamos tokį susitarimą teismui. Įstatyme įtvirtinta galimybė teismui siūlyti šalims teikti papildomus įrodymus, kai jų nepakanka, rinkti juos savo iniciatyva (CPK 179 straipsnis). Ginčuose dėl sutarties pripažinimo prieštaraujančia imperatyviosioms teisės normoms, kai įrodinėjimo dalykas yra visų butų savininkų rašytinis susitarimas dėl atsiskaitymo pagal namo įvadinį apskaitos prietaisą, teismas diskrecijos teisę dalyvauti įrodinėjimo procese turi įgyvendinti, atsižvelgdamas į tai, kad, nesant byloje tokio susitarimo, šalių ginčas negali būti teisingai išspręstas. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad aptariamas susitarimas yra, nepagrįsta bylos duomenimis.

Dėl bendrijos bylinėjimosi išlaidų nepagrįstumo, nebūtinumo ir neteisėtumo. Ieškovai nesutinka su teismų priteistomis bendrijos patirtomis bylinėjimosi išlaidomis, nes Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktas bendrijai draudžia savo lėšas naudoti sprendžiant bendrijos valdymo organo ir bendrijos narių teisminius ginčus dėl bendrijos valdymo klausimų ir kitiems tikslams, negu nustatyta bendrijos įstatuose. Bendrijai byloje atstovavo jos vadovas, kuris pasirašė atsiliepimą. Atsižvelgiant į bendrijos procesinę padėtį ir draudimą naudoti bendrijos lėšas bylinėtis su butų savininkais, darytina išvada, kad išlaidos nebuvo būtinos ir pagrįstos.

Atsakovė 34-oji daugiabučio namo statybos bendrija atsiliepime į ieškovų kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, palikti galioti skundžiamus teismų procesinius sprendimus. Ji nurodo nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus, jie iš esmės sutampa su bylą nagrinėjusių teismų motyvais. Taip pat atsakovė nurodo, kad ieškovų teiginiai, jog Sutartis pažeidžia jų, kaip vartotojų, teises ir interesus, yra deklaratyvūs. Ieškovai nenurodė, kokia jiems padaryta ar daroma žala, kokie jų interesai pažeisti ir kokiu būdu. Sutartį ieškovai pradėjo ginčyti tik tada, kai bendrija pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui ieškinius dėl susidariusių skolų priteisimo. Bylinėjimosi išlaidos atsakovei priteistos pagrįstai, tinkamai taikant CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas. Pažymėtina, kad ieškovai nėra bendrijos nariai, todėl Daugiabučių namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktas jiems netaikytinas; bendrijos įstatų 51.1 punkte nurodyta, kad bendrijos lėšos taip pat gali būti naudojamos atskirų patalpų savininkų skoloms bendrijai išieškoti, kitiems ginčams spręsti. Ieškovų sumokėtos lėšos atsiskaityti už teisines paslaugas nenaudojamos.

Atsakovė UAB „Vilniaus vandenys“ atsiliepime į ieškovų kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, skundžiamus procesinius sprendimus palikti galioti. Ji nurodo, kad atsakovės – statybos bendrijosspecialusis teisinis statusas suteikia jai teisę teikti paslaugas, susijusias su gyvenamojo namo priežiūra, valdymu, naudojimu. Bendrijai įstatymais ir jos įstatais suteikta teisė rinkti mokesčius iš bendrijos narių atsiskaityti su komunalinių paslaugų, šalto vandens tiekimo įmonėmis. Vandentvarkos taisyklių 5.1 punkte įtvirtinta, kad, statant, rekonstruojant arba kapitaliai remontuojant statinius, laikinu abonentu įforminama statybos organizacija (inter alia, namų statybos bendrijos) bei kiti vartotojai. Atsižvelgiant į tai, kad nėra kitų namo gyventojų valios pareiškimo dėl Sutarties nutraukimo, jų įtraukti į bylą ieškovai neprašė, atsakovė negali savavališkai nutraukti galiojančios sutarties, kurioje įtvirtinta, kad vykdydamos Sutartį šalys vadovaujasi pirmiau nurodytomis taisyklėmis. Pažymėtina, kad ir šiuo metu galiojantys teisės aktai leidžia sudaryti sutartis dėl geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo su laikinais abonentais. Taigi Sutartis sudaryta teisėtai ir įstatymų nuostatoms neprieštarauja. Pažymėtina, kad šiuo metu tik pradedama daugiabučio namo administratoriaus skyrimo procedūra, o statybos bendrija nelikviduota, vandentiekio infrastruktūra iki įvado tinkamai neperduota. Taigi atsakovė negali prisiimti atsakomybės už ne savo eksploatuojamus ir prižiūrimus vandentiekio ir nuotekų tinklus. Tinklai iki įvado priklauso ne vien ieškovams, bet ir statybos bendrijai bei jos nariams dalinės nuosavybės teise. Sutarties priede nustatytos vandentiekio ir nuotekų tinklų eksploatavimo ribos. Sutartis sudaryta teisėtai, nes statybos bendrija buvo teisėtai prijungusi geriamojo vandens naudojimo ir nuotekų šalinimo renginius, geriamajam vandeniui tiekti reikalingas komunikacijas prie vandens tiekėjo infrastruktūros bei teisėtai eksploatavo jai priklausančius vandentiekio ir nuotekų tinklus. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo įstatymo 23 straipsnio nuostatos nepažeistos. Kai vartotojo įrenginiai prijungti prie geriamojo vandens tiekimo tinklų ir bendrija yra sudariusi šalto vandens pirkimopardavimo ir nuotekų šalinimo bei valymo sutartį su geriamojo vandens tiekėju, laikoma, kad ši sutartis sudaryta su pačiu vartotoju. Ieškovai neteisėtai reikalauja pripažinti Sutartį sudarytą pagal standartines sąlygas nuo butų įsigijimo, nes pagal CK 1.78 straipsnio 2 dalį, 1.79 straipsnį nuginčijami sandoriai pripažįstami negaliojančiais tik nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Ieškovai, statybos bendrijos nariai, dalyvavo ir balsavo priimant sprendimus namo gyventojų susirinkimuose. Atsakovė yra įsipareigojusi pagal Sutartį ir sąžiningai vykdo sutartinius įsipareigojimus. Ji nėra sudariusi daugiabučio namo visų savininkų susitarimo dėl suvartoto geriamojo vandens kiekio paskirstymo. Kadangi namo statyba nebuvo užbaigta, jam administruoti savivaldybė neskyrė administratoriaus, tačiau pradėjus namą faktiškai eksploatuoti buvo būtina užtikrinti viešuosius namo gyventojų interesus, todėl administratoriaus pareigas pradėjo įgyvendinti statybos bendrija. 2003 m. gavusi šios statybos bendrijos prašymą, atsakovė neturėjo pagrindo nesudaryti Sutarties. Šiam bendrijos veiksmui pritarė daugiabučio namo savininkai (2011 m. vasario 15 d. susirinkimas). Pažymėtina, kad pagal statybos bendrijos įstatų 51.1 punktą, bendrijos lėšos gali būti naudojamos atskirų patalpų savininkų įsiskolinimų bendrijai išieškojimui, kitų ginčų sprendimui teisės aktų nustatyta tvarka. Ieškovai ginčija teismo išvadas ir prašo nagrinėti fakto klausimus (nustatyti, ar buvo butų savininkų rašytinis susitarimas), o kasacinis teismas tokių klausimų nenagrinėja.    

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo nuostatų aiškinimo ir taikymo

 

Ginčo santykius reglamentuoja Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas (2006 m. liepos 13 d. redakcija Nr. X-764). Šio įstatymo tikslas – užtikrinti nenutrūkstamą geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo ūkio funkcionavimą, taip pat visuomenės poreikius atitinkančią plėtrą, sudarant sąlygas fiziniams ir juridiniams asmenims priimtinomis sąlygomis apsirūpinti tinkamos kokybės geriamuoju vandeniu ir gauti geros kokybės nuotekų tvarkymo paslaugas (Įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Šio įstatymo nuostatos taikomos visiems asmenims, tiekiantiems šaltą geriamąjį vandenį ir teikiantiems nuotekų tvarkymo paslaugas.

Kasatoriai nurodo, kad 2003 m. gegužės 9 d. atsakovių UAB „Vilniaus vandenys“ ir 34-osios daugiabučio namo statybos bendrijos sudaryta Geriamojo vandens pirkimo–pardavimo ir nuotekų tvarkymo sutartis Nr. 2591 yra nesąžininga ir negaliojanti ieškovams nuo jos sudarymo momento, nes ją sudarė ieškovų neįgaliotas asmuo, Sutarties sąlygos yra nesąžiningos, jos nebuvo individualiai aptartos su ieškovais kaip vartotojais, be to, šios sąlygos prieštarauja imperatyviosioms Įstatymo nuostatoms, nustatančioms, kad atsiskaityti už geriamąjį vandenį ir suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas daugiabučiuose namuose tiekimo vartojimo riba yra kiekvienas butas ar kita patalpa. Daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai turi teisę tiekimo ir vartojimo ribą pasirinkti įvade, sudarydami rašytinį visų savininkų, kuriems geriamasis vanduo tiekiamas iš to įvado, susitarimą, ir tai numatydami sutartyse su vandens tiekėju (Įstatymo 23 straipsnis). Be to, kasatoriai nurodo, kad pagal šio įstatymo 21 straipsnį tuo atveju, jei asmuo nėra pasirašęs viešosios vandens tiekimo sutarties, tačiau jam nuosavybės teise priklausantys arba kitaip teisėtai valdomi ar naudojami geriamojo vandens naudojimo ir nuotekų šalinimo įrenginiai yra prijungti prie viešojo vandens tiekėjo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros, viešoji vandens tiekimo sutartis laikoma sudaryta pagal Vyriausybės nustatytas viešosios vandens tiekimo sutarties standartines sąlygas.

Spręsdama dėl pirmiau nurodytų argumentų, susijusių su Sutarties sąlygų prieštaravimu imperatyviosioms Įstatymo nuostatoms pagrįstumo, teisėjų kolegija pažymi, kad imperatyviosios normos turi būti aiškiai apibrėžtos ir iš jų turinio turi būti suprantama, jog teisinių santykių dalyviams neleidžiama pakeisti tokių teisės normų galiojimo ir taikymo susitarimais ar kitais būdais. Įstatymo norma laikytina imperatyviąja, kai joje nepalikta galimybės sutarties šalims susitarti kitaip. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, jog CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: kad teisės norma yra imperatyvioji ir kad jos pažeidimo padarinys – sandorio negaliojimas. Sprendžiant dėl abiejų šių sąlygų esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina. Imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl sprendžiant, ar norma imperatyvioji, turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje ŽŪB „Minaičiai“ v. AB „Žemaitijos pienas“, bylos Nr. 3K-3-14/2010; 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, v. Vilniaus miesto savivaldybė, UAB Start Vilnius“, bylos Nr. 3K-3-585/2014). Teisės norma, kurioje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, gali būti pripažįstama imperatyviąja, įvertinus jos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Alytaus miesto savivaldybė v. S. L., bylos Nr. 3K-3-511/2014).

Kasatorių nurodoma Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo redakcija įsigaliojo 2007 m. sausio 1 d., taigi ginčo Sutarties sudarymo metu (2003 m gegužės 9 d.) ji negaliojo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.157 straipsnio 2 dalį imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms. Taigi sutartis, jei konstatuojama, jog ji sudarymo momentu neprieštaravo galiojusioms teisės normoms ir atitiko šalių valią, negali būti pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento, nors vėlesnis teisinis reglamentavimas ir būtų pasikeitęs. Be to, pažymėtina, kad pirmiau nurodytų Įstatymo nuostatų negalima laikyti imperatyviomis. Įstatymo 23 straipsnyje įtvirtinta galimybė gyventojams atsiskaityti už geriamąjį vandenį ir nuotekų tvarkymo paslaugas iki ribos, kuri gali būti kiekvienas butas ar kita patalpa. Įstatymo 2 straipsnio 18 punktas vandens tiekimo ir vartojimo ribą apibūdina kaip geriamojo vandens tiekimo sutartyje nurodytą vandens tiekimo infrastruktūros vietą, kurioje vandens tiekėjas perduoda saugos ir kokybės reikalavimus atitinkantį geriamąjį vandenį abonentui (vartotojui). Jei rašytinė sutartis nesudaryta, vandens tiekimo ir vartojimo riba laikoma vieta, kurioje yra ar turi būti įrengtas vandens apskaitos prietaisas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2003 m. gegužės 9 d. atsakovių sudaryta Geriamojo vandens pirkimo–pardavimo ir nuotekų tvarkymo sutartimi vandens tiekimo infrastruktūros vieta nustatyta įvade namo cokoliniame aukšte. Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais kasatorių argumentus dėl Sutarties nuostatos, pagal kurią vanduo tiekiamas ir apskaitomas įvade, neteisėtumo. Kasatorių nuomone, ši nuostata prieštarauja Įstatymo normai, reikalaujančiai visų namo gyventojų raštiško susitarimo, o tokio nesant, turi būti panaikinta kaip niekinė. Teisėjų kolegija pažymi, kad sudarant Sutartį teisinis reglamentavimas leido statybos bendrijai sudaryti tokio pobūdžio sutartis, be to, negalima laikyti, kad tokiam vandens tiekimo būdui nebuvo raštiško gyventojų pritarimo. Byloje teismų nustatyta, kad namo administratoriaus funkcijas faktiškai atlieka 34-oji daugiabučio namo statybos bendrija, kuri ir sudarė Sutartį su UAB „Vilniaus vandenys“. Įsigaliojus Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymui, gyventojams buvo siūloma pagal jame nustatytus reikalavimus sudaryti atskiras vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutartis su kiekvieno buto gyventojais, tai matyti iš 2011 m. vasario 15 d. vykusio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo, kurio metu nuspręsta neperduoti komunalinių skaičiavimų už šilumą, karštą ir šaltą vandenį UAB „Vilniaus energija“ ir UAB „Vilniaus vandenys“, priešingu atveju butų ir kitų patalpų savininkų išlaidos, susijusios su jiems priklausančių butų išlaikymu, padidėtų. Už tokio sprendimo priėmimą pasirašytinai balsavo visi nurodyto gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkai, tarp jų ieškovai. Bylą nagrinėję teismai, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai šio susirinkimo nutarimus laikė visų namo gyventojų valios išraiška dėl tolesnio atsiskaitymo už geriamąjį vandenį ir nuotekų tvarkymą pagal įvadą būdo. Teisėjų kolegija pritaria teismų pozicijai, kad geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutarčių sudarymas su pavieniais daugiabučio gyvenamojo namo gyventojais šiuo atveju negalimas, nes, norint pakeisti anksčiau pasirinktą atsiskaitymo už geriamąjį vandenį ir nuotekų tvarkymą būdą, turi būti vadovaujamasi Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo nuostatomis, kuriose įtvirtintas visų namo gyventojų bendro sutarimo reikalavimas. Teismai teisingai sprendė, kad ieškovams neužkirsta galimybė iš naujo inicijuoti namo gyventojų susirinkimą ir pakeisti Sutartį visų gyventojų bendru sutarimu.

Kasatoriai nurodo, kad Sutartis negali galioti ir naikintina dar ir tuo pagrindu, kad ji sudaryta ne visų gyventojų įgalioto asmens, o 34-osios daugiabučio namo statybos bendrijos. Teisėjų kolegija šiuos argumentus laiko teisiškai nepagrįstais. Statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr.172 patvirtintos Vandentvarkos ūkio naudojimo taisyklės, kurių 5.1 punkte įtvirtinta, kad statant, rekonstruojant arba kapitaliai remontuojant statinius, laikinu abonentu įforminama statybos organizacija (inter alia, namų statybos bendrijos) bei kiti vartotojai. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 1 punktas abonentą apibrėžia kaip fizinį arba juridinį asmenį, taip pat užsienio valstybės juridinio asmens atstovybę ar filialą, įregistruotą Lietuvos Respublikoje, sudariusį su vandens tiekėju vandens tiekimo sutartį dėl geriamojo vandens pirkimopardavimo ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo arba prijungusį savo geriamojo vandens naudojimo įrenginius, geriamajam vandeniui tiekti reikalingas komunikacijas ir (arba) nuotekų šalinimo įrenginius prie geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros, kurią eksploatuoja vandens tiekėjas. 2003 m. gegužės 9 d. atsakovų UAB „Vilniaus vandenys“ ir 34-osios daugiabučio namo statybos bendrijos sudarytos Geriamojo vandens pirkimo–pardavimo ir nuotekų tvarkymo sutarties 2.1 punkte nustatyta, kad, vykdydamos Sutartį, šalys vadovaujasi pirmiau nurodytomis Vandentvarkos taisyklėmis. Taigi negalima sutikti su kasatoriais, kad 34-oji daugiabučio namo statybos bendrija neturėjo teisės sudaryti ginčo sutartį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Sutarties sudarymo metu teisinio reglamentavimo nuostatos nebuvo pažeistos, todėl Sutartis, tokia, kokia ji buvo sudaryta, laikytina teisėta, o šios sutarties pakeitimas galimas tik vadovaujantis šiuo metu galiojančiomis teisės normomis (inter alia, Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo nuostatomis).

Kasatoriai teigia, kad Sutartis jų atžvilgiu yra nesąžininga, todėl negaliojanti, tačiau, pažymėtina, nedetalizuoja, kokios, anot jų, Sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Atsakydama į šį kasacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.2284 straipsnyje nustatyto vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolės instituto paskirtis – atkurti sutarties šalių derybinę pusiausvyrą ir užtikrinti sutarčių laisvės principo įgyvendinimą, taip apsaugant vartotoją. Vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų samprata įtvirtinta CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Taigi nesąžininga gali būti pripažinta individualiai neaptarta vartojimo sutarties sąlyga, prieštaraujanti bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir taip iš esmės pažeidžianti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai. Toje pačioje minėto straipsnio dalyje įtvirtintas pavyzdinis nesąžiningomis laikomų vartojimo sutarčių sąlygų sąrašas. Ar konkreti vartojimo sutarties sąlyga yra nesąžininga, teismas vertina, atsižvelgdamas į įstatyme nustatytų kriterijų ir konkrečių bylos aplinkybių visumą. Sutarties sąlygos sąžiningumas vertinamas  atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį ir visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes, ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas (CK 6.2284 straipsnio 5 dalis). Savo esme analogiškos nuostatos dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų buvo įtvirtintos CK 6.188 straipsnyje, galiojusiame iki 2014 m. birželio 13 d. Nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų draudimą nustatančiomis normomis į nacionalinę teisę yra perkeliamos 1993 m. balandžio 5 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais, kuri iš dalies buvo pakeista priėmus 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, nuostatos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Geriamojo vandens pirkimo–pardavimo ir nuotekų tvarkymo sutartį su UAB „Vilniaus vandenys“ sudarė 34-oji daugiabučio namo statybos bendrija, veikdama kaip daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų atstovė, per kur pastarieji įgyvendino savo civilines teises. Minėta, kad kasatoriai aiškiai neįvardija, kurios konkrečiai ginčo sutarties sąlygos jų atžvilgiu yra nesąžiningos, nepateikia argumentų dėl šių sąlygų neaiškumo, nesuprantamumo, nesugebėjimo suprasti tikrojo jų turinio ar minėtų sąlygų nulemto esminio vartotojo teisių ir interesų pažeidimo. Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad ginčo sutarties nuostata, įtvirtinanti, jog vanduo tiekiamas ir apskaitomas įvade, yra teisėta, bei pripažinus, kad 34-oji daugiabučio namo statybos bendrija turėjo teisę sudaryti ginčo sutartį, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsižvelgiant į CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus požymius nėra pagrindo kasatorių argumentus dėl ginčo sutarties nesąžiningumo pripažinti pagrįstais, o vien ta aplinkybė, kad kasatoriai ginčija Sutarties sudarymo aplinkybes, t. y. nurodo, kad vandens tiekimo būdui įvade neva nebuvo raštiško gyventojų pritarimo, nedaro Sutarties, sudarytos tuo metu galiojusių teisės aktų pagrindu, sąlygų nesąžiningų ir negaliojančių.

Kiti kasatorių argumentai, inter alia, kad pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 21 straipsnį, jei asmuo nėra pasirašęs viešosios vandens tiekimo sutarties, tačiau jam nuosavybės teise priklausantys arba kitaip teisėtai valdomi ar naudojami geriamojo vandens naudojimo ir nuotekų šalinimo įrenginiai yra prijungti prie viešojo vandens tiekėjo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros, viešoji vandens tiekimo sutartis laikoma sudaryta pagal Vyriausybės nustatytas viešosios vandens tiekimo sutarties standartines sąlygas, nesusiję su nagrinėjamos bylos dalyku – ginčo Sutarties teisėtumu, todėl neturi teisinės reikšmės ir teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisako.

 

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių

 

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nes, priimdami sprendimą, vadovavosi atsakovių neįrodytomis aplinkybėmis, kad visi butų savininkai pasirašė susitarimą dėl atsiskaitymo pagal namo įvadinį skaitiklį, o vadovaujantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne kas neigia; jei atsakovės mano, kad, sudarydamos Sutartį ir ją vykdydamos, turėjo visų butų savininkų rašytinį susitarimą dėl atsiskaitymo pagal namo įvadinį skaitiklį, jos turi įrodyti konkretaus pagrindo buvimą, pateikdamos tokį susitarimą teismui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Š. v. J. Š., bylos Nr. 3K-3-269/2012).

Dėl Sutarties sąlygų atitikties Įstatymo reikalavimams ir galimybės keisti sutartį pasikeitus teisiniam ginčo santykio reglamentavimui, teisėjų kolegija jau pasisakė. Apibendrinant ankstesnėje šios nutarties dalyje išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad spręsdami dėl visų butų savininkų rašytinio susitarimo dėl atsiskaitymo pagal namo įvadinį skaitiklį egzistavimo ir jo reikalingumo, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių teismai nepažeidė.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pagrįstumo

 

Kasatoriai nesutinka su teismų priteistomis bendrijos patirtomis bylinėjimosi išlaidomis, nes, pasak jų, tai draudžia Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo nuostatos (3 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

Pagal CPK 93 straipsnio pirmąją dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 98 straipsnio pirmoji dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo bei išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Pagal Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 1 punktą bendrijai draudžiama bendrijos lėšas naudoti sprendžiant teisminius ginčus tarp bendrijos valdymo organo ir bendrijos narių dėl bendrijos valdymo klausimų ir kitiems tikslams, negu nustatyta bendrijos įstatuose.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorių nurodomas teisės aktas nagrinėjamoje byloje, sprendžiant bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą, netaikytinas, nes ginčas nėra tarp bendrijos valdymo organo ir bendrijos narių dėl bendrijos valdymo klausimų, be to, šio įstatymo nuostatose įtvirtintas draudimas naudoti, o ne atlyginti kitos šalies bylinėjimosi procese jau patirtas išlaidas, jei teismo jos pripažįstamos pagrįstomis ir priteisiamos. 

 

Dėl procesinės bylos baigties

 

Patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos nutartį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad panaikinti ar pakeisti ją, remiantis kasacinio skundo argumentais, nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Netenkinus kasacinio skundo, kasatorių turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis).

Atsakovė 34-oji daugiabučio namo statybos bendrija pateikė duomenis apie 300 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Šios išlaidos atsakovei priteistinos lygiomis dalimis iš kasatorių – po 100 Eur iš kiekvieno (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 2 dalis).

Kasacinis teismas patyrė 19,83 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 6 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos lygiomis dalimis iš kasatorių (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei 34-ajai daugiabučio namo statybos bendrijai (j. a. k. 124803446) iš ieškovų A. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) E. F. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) bylinėjimosi išlaidas po 100 (vieną šimtą) Eur iš kiekvieno.

Priteisti valstybei iš ieškovų A. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) E. F. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 6,60 Eur (šešis Eur 60 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjos                                                                                                         Alė Bukavinienė

          

                                                                                                                      Sigita Rudėnaitė

                                                                                                                      

                                                                                                                      Dalia Vasarienė 

 

 

 


Paminėta tekste:
  • CK6 6.384 str. Energijos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas ir pratęsimas
  • 3K-3-154/2012
  • 3K-3-210/2013
  • CPK 178 str. Įrodinėjimo pareiga
  • CPK 179 str. Teismo veiksmai įrodinėjimo procese
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
  • CK
  • CK1 1.80 str. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimas
  • 3K-3-14/2010
  • 3K-3-511/2014
  • CK6 6.157 str. Imperatyviosios teisės normos ir sutartis
  • CPK 176 str. Įrodinėjimas
  • CPK
  • 3K-3-269/2012
  • CPK 98 str. Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas
  • CPK 346 str. Įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai
  • CPK 79 str. Bylinėjimosi išlaidos