Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2016-12-27][nuasmeninta nutartis byloje][3K-3-549-415-2016].docx
Bylos nr.: 3K-3-549-415/2016
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM 188704927 atsakovas
Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra, Vilniaus apygardos prokuratūra 288603320 Ieškovas
Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą 191884691 Ieškovas
Kategorijos:
4. BYLOS, KYLANČIOS IŠ DAIKTINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ
4.1. Bylos dėl nuosavybės teisės gynimo
3. CIVILINIS PROCESAS
3.1. Bendrosios nuostatos
3.1.18. Laikinosios apsaugos priemonės:
3.1.18.1. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas

Civilinė byla Nr. 3K-3-549-415/2016

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.6.; 2.5.7.

(S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2016 m. gruodžio 23 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo P. T. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro patikslintą ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, P. T., G. T., E. U., J. J. U., V. M., D. M., P. M., A. P. dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos administracinių aktų panaikinimo ir sutarčių pripažinimo negaliojančiomis; tretieji asmenys V. J., J. J. (buvusi B.).

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties atnaujinimą, restitucijos taikymą, pripažinus negaliojančiais administracinius aktus, kuriais asmenims atkurtos nuosavybės teisės, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašė teismo:
    1. panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. liepos 21 d. sprendimus Nr. 01-736, Nr.  01-737, Nr. 01-738, kuriais atsakovams P. T., G. T. ir K. T. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko V. T. nuosavybės teisėmis valdytą 1,1666 ha žemės sklypą Vilniuje, buvusiame Lazdynų kaime, nuosavybės teises atkuriant į 0,09 ha žemės sklypą individualiai statybai Vilniuje, Užutekio g.;
    2. panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 28 d. išvadas Nr. 51, Nr. 52, Nr. 53 dėl žemės sklypų neatlygintino perdavimo atsakovų P. T., G. T. ir K. T. nuosavybėn;
    3. pripažinti niekinėmis: 2000 m. liepos 28 d. P. T. ir A. P. sudarytą žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, G. T. ir V. M. sudarytą žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, K. T. ir F. L. U. 2000 m. rugsėjo 13 d. sudarytą žemės sklypo, unikalus (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį;
    4. pripažinti negaliojančiais 2005 m. rugsėjo 9 d. paveldėjimo teisės liudijimus Nr. JG-3017 ir Nr.  JG-3014, kurių pagrindu žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), perėjo J.  J. U. nuosavybėn;
    5. pripažinti negaliojančia 2005 m. spalio 7 d. dovanojimo sutartį Nr. JG-3237, kuria žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), perėjo E. U. nuosavybėn;
    6. panaikinti 2010 m. gegužės 24 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. PJ-3625 dalį, kuria P. M. paveldėjo 3/16 dalis, D. M. – 3/16 dalis, V. M. – 5/8 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);
    7. taikyti restituciją, priteisti valstybei iš P. T. 11 874,42 Eur; iš G. T. – 4  344,30 Eur.
  3. Ieškovo teigimu, atsakovams P. T., G. T. ir K. T. nuosavybės teisės į buvusio savininko (atsakovų tėvo) V. T. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą buvusiame Lazdynų kaime, suteikiant neatlygintinai nuosavybėn po naują žemės sklypą Vilniaus mieste, Užutekio g., atkurtos nesant dokumentų, patvirtinančių, jog V. T. iki nacionalizacijos valdė 1,1666 ha ploto žemės sklypą Vilniaus mieste (buvusio Lazdynų kaimo teritorijoje). Nesant nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, ginčijami sprendimai priimti pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo nuostatas – Lietuvos Respublikos piliečių  nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 2 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 5 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 2 punkto, 10 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 1 dalies ir 18 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl naikintini. Kadangi atsakovai P. T., G. T. ir K. T. žemės sklypus įgijo neteisėtai, jie neturėjo teisės šių sklypų perleisti tretiesiems asmenims, todėl šių sklypo perleidimo sandoriai laikytini neteisėtais ir pripažintini negaliojančiais nuo jų sudarymo momento, kadangi kiti atsakovai neturėjo teisės šių sklypų įgyti nuosavybėn.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

  1. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškinį patenkino:
    1. panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. liepos 21 d. sprendimus Nr. 01-736, Nr. 01-737 ir Nr. 01-738, kuriais atsakovams P. T., G. T. ir K. T. atkurtos nuosavybės teisės į žemę;
    2. panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 28 d. išvadas Nr. 51, Nr. 52, Nr. 53 dėl žemės sklypų perdavimo neatlygintinai atsakovų P. T., G. T. ir K. T. nuosavybėn;
    3. pripažino niekinėmis ir negaliojančiomis 2000 m. liepos 28 d. P. T. ir A. P. sudarytą žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį; G. T. ir V. M. 2000 m. liepos 28 d. sudarytą žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį; K. T. ir F. L. U. 2000 m. rugsėjo 13 d. sudarytą žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį;
    4. pripažino negaliojančiais 2005 m. rugsėjo 9 d. paveldėjimo teisės liudijimus Nr. JG-3017 ir Nr. JG-3014, kuriais žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), perėjo J. J. U. nuosavybėn;
    5. pripažino negaliojančia 2005 m. spalio 7 d. dovanojimo sutartį Nr. JG-3237, kuria žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), perėjo E. U. nuosavybėn;
    6. panaikino 2010 m. gegužės 24 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. PJ-3625 dalį, kurios pagrindu P. M. paveldėjo 3/16 dalis, D. M. paveldėjo 3/16 dalis, o V. M. paveldėjo 5/8 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);
    7. taikė vienašalę restituciją ir valstybei priteisėatsakovo P. T. 11 874,42 Eur; iš G. T. – 4344,30 Eur;
    8. sąžiningiems įgijėjams A. P., V. P. ir L. F. U. bei jų teisių perėmėjams J.  J. U., E. U., P. M., D. M. ir V. M. restitucijos netaikė; nustatė, kad šis teismo sprendimas yra pagrindas registruoti sąžiningų įgijėjų ir jų teisių perėmėjų teises Nekilnojamojo turto registre;
    9. priteisė valstybei iš P. T. 356,23 Eur žyminio mokesčio ir 34,55 Eur su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų, iš G. T. 130,32 Eur žyminio mokesčio ir 34,55 Eur su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų atlyginimo.
  2. Teismas sprendė, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog nuosavybės teisės atsakovams P. T., G. T. ir K. T. ginčijamais sprendimais buvo atkurtos neteisėtai, nesant nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, kad V. T. iki nacionalizacijos būtų valdęs 3,5 ha žemės Vilniaus mieste, todėl sprendimus panaikino, taip pat panaikino ir vėliau sudarytus sandorius, kuriais buvo perleistos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypus. Teismas pripažino nepagrįstais atsakovo P. T. argumentus, kad, nesant sąžiningai klydusių atsakovų kaltės, restitucija jiems netaikytina. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje  byloje Nr. 3K-7-165/2012 suformuota praktika, kad restitucija gali būti netaikoma, nes faktinės abiejų bylų aplinkybės iš esmės skiriasi. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nurodytoje byloje konstatuota, jog privatizavimo procesas yra baigtas, o nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-1113/2014 nustatė, kad privatizavimo procesas nėra baigtas, P. T. yra kreipęsis į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių su pareiškimu dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus rajone, jam yra suprojektuoti du žemės sklypai, todėl atsakovas savo teises gali įgyvendinti ir įgyvendina atgaudamas nuosavybę natūra.
  3. Nenustatęs atsakovų, pirkusių iš P. T., G. T. ir K. T. žemės sklypus, nesąžiningumo, teismas netaikė jiems ir jų teisių perėmėjams restitucijos natūra.
  4. Konstatavęs, kad nuosavybės teisės atsakovams buvo atkurtos nesant tam teisinio pagrindo, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalimi, teismas pripažino sandorius negaliojančiais kaip prieštaraujančius imperatyviosioms įstatymų, reguliuojančių nuosavybės teisių gražinimą piliečiams, iš kurių ši nuosavybė buvo neteisėtai atimta, normoms, o ieškinio senaties termino netaikė.
  5. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo P. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 7  d. sprendimo ir atsakovų A. P., P. M., V. M., D. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 19 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl papildomo sprendimo priėmimo, 2016 m. balandžio 7 d. nutartimi paliko nepakeistus Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą ir 2015 m. birželio 19 d. nutartį.
  6. Įvertinęs tai, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad V. T. iki nacionalizacijos valdė žemės sklypą Lazdynų kaime, dabartinėje Vilniaus miesto teritorijoje, kurioje Vilniaus apskrities viršininko administracija atkūrė atsakovams nuosavybės teises, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino negaliojančiais ginčijamus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atsakovams atkūrimo Vilniaus mieste. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog V. T. nuosavybės teise valdė žemės sklypą Vilniaus r., Rovy (Griovių) kaime, Pieša g.
  7. Teisėjų kolegija nesutiko su skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė įrodymais, galinčiais patvirtinti faktą, jog Griovių (buvęs Rovy) kaimo dalis patenka į Vilniaus miesto teritoriją, kurios pakaktų nuosavybės teisėms į žemės sklypą Vilniaus mieste atkurti. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad teismo išvada dėl V. T. nuosavybės teise valdyto žemės sklypo buvimo vietos padaryta išanalizavus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, todėl pagrįstai nustatyta, kad didžioji V. T. nuosavybės teise valdyto žemės sklypo dalis patenka į Vilniaus rajono, o ne į Vilniaus miesto teritoriją, ir tik nedidelė (283 kv. m) žemės sklypo dalis patenka į Vilniaus miesto ribas, tačiau jos nepakanka nuosavybės teisėms į žemės sklypą Vilniaus mieste atkurti.
  8. Teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus 2012 m. birželio 6 d. įsakymu atsakovui P. T. suprojektuoti du žemės sklypai, jis šiuos suprojektuotus sklypus pasirinko ir sutiko su jų ribomis (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimas, jis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 7 d. nutartimi paliktas nepakeistas), todėl sprendė, kad atsakovas nepagrindė savo teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl V. T. žemės sklypo buvimo vietos, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ar neįsigilino į jų esmę.
  9. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su atsakovo P. T. argumentu, kad, nenustačius atsakovų nesąžiningumo, restitucija negalėjo būti taikoma, nes žemės sklypas Vilniaus mieste jiems buvo suteiktas dėl valstybės institucijų klaidos. Teismas pabrėžė, kad byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija neturėtų būti taikoma, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje Nr. 3K-7-165/2012 taikyta modifikuota restitucija nagrinėjamu atveju negali būti taikoma, kadangi ginčo žemės sklypai, priešingai nei nurodytoje kasacinėje byloje, nepriklauso valstybei išimtinės nuosavybės teise, jie gali būti nuosavybės teise valdomi privačių asmenų. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nenustatęs dabartinių žemės sklypų savininkų nesąžiningumo bei žemės sklypų priklausymo valstybei išimtinės nuosavybės teise, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė nuostatas, draudžiančias atlygintinai įgytą nekilnojamąjį daiktą išreikalauti iš sąžiningo įgijėjo (CK 4.96 straipsnio 2 dalis).
  10. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas vienašalę restituciją, tinkamai taikė restituciją reglamentuojančias teisės normas. Kadangi valstybė neteko žemės sklypų Vilniaus mieste, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė jai ekvivalentą pinigais. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovams P. ir G. T. išlieka teisė atkurti nuosavybės teises į žemės sklypus Vilniaus rajone, o mirus K. T. ir nesant jo teisių ir pareigų perėmėjų, jam taikyti restitucijos negalima.
  11. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su skundo argumentais, kad, pritaikius vienašalę restituciją, buvo pažeistas atsakovų teisėtų lūkesčių principas. Teismas pabrėžė, kad dėl valstybės klaidos ir restitucijos taikymo atsakovas neturėtų patirti individualios ir pernelyg didelės naštos, nes jam išlieka teisė atkurti nuosavybės teises Vilniaus rajone. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą baigta, nes byloje nepakanka duomenų, kurie leistų įvertinti, ar, pripažinus nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą baigta, atsakovo ir valstybės teisėtų interesų pusiausvyra būtų tinkamai užtikrinta, nes pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, IV ir V skyrius, nuosavybės atkūrimas į kaimo ir miesto vietovėse esančią žemę iš esmės skiriasi.
  12. Teisėjų kolegija pripažino nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju netaikomas. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos prokuratūra 2003 m. birželio 9 d. gavo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos išvadą dėl Vilniaus apskrities viršininko priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, jos pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, siekiant nustatyti ir įvertinti galimą piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, dokumentų, kurių pagrindu buvo priimti ginčijami administraciniai aktai, suklastojimą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškinio senaties terminas praleistas, tačiau byloje nesant duomenų, kad prokuroras, gavęs reikiamą informaciją, būtų delsęs kreiptis į teismą, pažeidęs jo veiklą reglamentuojančių aktų nustatytą tvarką, konstatavo, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl ieškinio senaties terminą atnaujino (CK 1.131 straipsnio 2 dalis, 1.132 straipsnis). Teisėjų kolegija pripažino nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad ieškinys turėjo būti atmestas praleidus ieškinio senaties terminą.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

 

  1. Kasaciniu skundu atsakovas P. T. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. bandžio 7 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 7 d. nutartį ir priimti naują sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismai, taikydami vienašalę restituciją, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012 suformuotos restitucijos taikymo praktikos, kuri nurodo, kad tuo atveju, kai restitucija taikytina dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumo, valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o atsakovams fiziniams asmenims taikomi tokie minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai, kokie nustatyti įstatyme. Kasacinis teismas išaiškino, kad restitucija asmenims, kuriems pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą priklauso atkurti nuosavybės teises, netaikoma, o nuosavybės atkūrimo (grąžinimo) procesas laikomas užbaigtu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012 suformuluota teisės aiškinimo taisyklė pateikiama faktinėmis aplinkybėmis analogiškoje (labai panašioje) byloje. Vienintelis skirtumas yra tas, kad šioje civilinėje byloje priimant ginčijamus administracinius aktus buvo pažeistos imperatyviosios Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 35 punkto nuostatos, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje Nr. 3K-7-165/2012 pažeisti Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalis, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1, 2 dalis, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai. Administracinių aktų prieštaravimas skirtingoms imperatyviosioms įstatymo (teisės akto) normoms negali lemti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012 suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės netaikymo šioje civilinėje byloje, kadangi administracinio akto negaliojimo priežastį nulėmė (abiejose bylose) valstybinės institucijos, atsakingos už Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimą, neteisėti (aplaidūs) veiksmai.
    2. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.145 straipsnio 2 dalį. Byloje nebuvo ginčijama kasatoriaus ir kitų atsakovų, kaip nuosavybės teisių atkūrimo subjektų, statusas, jų teisė į nuosavybės teisių atkūrimą nebuvo paneigta, tačiau nustatyta, kad nuosavybė visa apimtimi negalėjo būti grąžinta toje vietoje, kurioje buvo grąžinta. Byloje nenustatyta, kad nurodyti asmenys, kuriems neteisėtais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės, būtų darę kokią nors įtaką valstybės institucijų sprendimams, nustatant grąžintinos žemės plotus ir vietą. Žemės sklypų Vilniaus mieste perdavimą privačion nuosavybėn lėmė valstybės institucijų veiksmai nuosavybės teisių atkūrimo procese. Kai dėl netinkamo valdžios institucijų darbo asmenims, kurių sąžiningumas nepaneigtas, buvo atkurtos nuosavybės teisės, panaikinus ginčijamus administracinius aktus, restitucija turi būti taikoma taip, kad nepaneigtų šių asmenų teisės į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Visiškos restitucijos taikymas, nuosavybės teisių atkūrimo procedūros pripažinimas nebaigta ir asmenų, kuriems jau buvo atkurtos nuosavybės teisės, grąžinimas į neapibrėžtą padėtį iki šis klausimas bus išspręstas iš naujo yra neproporcinga priemonė, kuri galėtų pažeisti šių asmenų, kurie laikėsi įstatymų reikalavimų, teises į teisinį tikrumą, teisinį saugumą ir teisėtų lūkesčių apsaugą. Šioje byloje atkūrimo procesas vyksta penkiolika metų, jei jį skaičiuosime nuo 2000 m., kai buvo priimti administraciniai aktai, arba aštuonerius metus, jei skaičiuotume nuo 2007 m., kai pakartotinai buvo patvirtinta P. T. teisė į nuosavybę, teisme nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, ir ši procedūra nėra iš esmės baigta. Valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o atsakovams – fiziniams asmenims taikomi tokie minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai, kokie nustatyti įstatyme, t. y. pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį netaikyti restitucijos, pripažįstant, kad nuosavybės teisių atkūrimas yra baigtas.
    3. Vilniaus apygardos teismas, taikydamas vienašalę restituciją, pažeidė CK 4.255 straipsnio 2 punktą, o apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo neištaisė. Ieškinyje nebuvo reikalavimo patvirtinti, kad atsakovai (A. P., V. P. ir L. F. U. bei jų teisių perėmėjai J. J. U., E. U., P. M., D. M. ir V. M.) yra ginčo žemės savininkai, todėl teismas negalėjo išeiti už ieškinio ribų. Vadovaudamasis CK 4.255  straipsnio 2 punktu, teismas pažeidė materialiosios teisės normas, nes daiktinės teisės nėra juridinis faktas tiek CK, tiek Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo teisinio reguliavimo prasme. CK 4.47 straipsnyje išvardyti nuosavybės teisės įgijimo pagrindai, o teismo sprendimas nėra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas. Sandoriai panaikinti teismo sprendimu, todėl nebeliko teisinio pagrindo registruoti nuosavybės teises šiems asmenims. Teismo sprendimu gali būti patvirtintas ar nustatytas vienas iš įstatyme įtvirtintų nuosavybės teisių įgijimo pagrindų, esant ginčui. Pagal CK 4.253 straipsnio 2 dalį viešame registre registruojami daiktai, teisių į juos suvaržymai, daiktinės teisės, o įstatymų nustatytais atvejais ir juridiniai faktai. Įstatymo leidėjas netapatina daiktinės teisės su juridiniu faktu. Tą patvirtina CK 4.254 straipsnio turinys, kuriame išvardijami juridiniai faktai, tarp kurių nėra įvardijamos daiktinės teisės ir jų atsiradimo pagrindai.
    4. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl daiktinių teisių registracijos teismo sprendimu, nesant daiktinės teisės įgijimo pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nutartį, ne tik pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 331 straipsnio 4 dalį, bet ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kurioje akcentuota teismo sprendimų motyvavimo svarba. Nutartyje nėra argumentų, kuriais remiantis konstatuojama, kad vienašalė restitucija, kurios pagrindu kitų atsakovų daiktinės teisės registruojamos teismo sprendimu remiantis CK 4.225 straipsniu, yra pagrįsta. Apeliacinės instancijos teismo nutartis yra be motyvų, todėl atitinka CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindą. Apeliacinės instancijos teismas, neįvertinęs visų įrodymų ir nemotyvavęs nutarties, pažeidė teisės į tinkamą teismo procesą bei teisės būti išklausytam principus.
    5. Atnaujinęs ieškinio senaties terminą, kurio pirmosios instancijos teismas netaikė, apeliacinės instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas ir pažeidė CPK 320 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškinio senatis netaikytina, nevertino byloje esančių įrodymų, pagrindžiančių, kad prokuroras, gindamas viešą interesą, praleido senaties terminą, nepasisakė dėl senaties termino praleidimo, nesprendė tokio termino atnaujinimo klausimo. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, tačiau, atlikęs „siurprizinįįrodymų tyrimą, nesudaręs galimybės dėl to pasisakyti šalims, nepaklausęs prokuroro, kokių veiksmų šis ėmėsi, kad ieškinio senaties terminas būtų nepraleistas, savo iniciatyva ėmėsi teisinti prokuroro veiksmus, nors prokuroras, proceso pirmosios instancijos metu nenurodė ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių. Konstatavęs, kad prokuroras praleido ieškinio senaties terminą ir pats jį atnaujinęs, apeliacinės instancijos teismas peržengė apeliacinio skundo ribas ir apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas nepranešė dalyvaujantiems byloje asmenims. Apeliacinės instancijos teismas negali nagrinėti reikalavimų, kurių nenagrinėjo ir neišsprendė pirmosios instancijos teismas. Tai prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, apibrėžiančioms apeliacijos paskirtį, apeliacinės instancijos teismo galias. Apeliacinės instancijos teismui pasisakius dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, dėl kurio nepasisakė pirmosios instancijos teismas, paneigiama konstitucinė teisė į teisingumą ir kasatoriaus teisę į apeliaciją.
  2. Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą, o teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Nepagrįsti kasatoriaus argumentai, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012 suformuotos praktikos. Pirmiau nurodytoje byloje (Nr. 3K-7-165/2012) nuosavybės teisės buvo atkurtos į valstybinės reikšmės mišką, t. y. daiktą, išimtą iš civilinės apyvartos. Nagrinėjamoje byloje restitucijos taikymą natūra imperatyviai draudžia CK 4.96 straipsnio 2 dalis. Nenustačius, kad įgijėjai buvo nesąžiningi, kad valstybė šį turtą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, nebuvo pagrindo taikyti restituciją natūra. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje byloje (Nr. 3K-7-165/2012) būtinybė taikyti restituciją natūra kilo iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 47 straipsnio 1 dalies. Nagrinėjama byla ir minėta kasacinio teismo byla skiriasi taikoma teise, todėl kasacinio teismo civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012 suformuluotu išaiškinimu pagrįstai nebuvo vadovaujamasi, o kasatoriaus argumentai, kad skirtumas tarp nagrinėjamos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtos civilinės bylos Nr. 3K-7-165/2012 yra neesminis ir galima vadovautis minėtoje kasacinio teismo byloje suformuluotais išaiškinimais dėl restitucijos taikymo (netaikymo), nepagrįstas.
    2. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė restituciją reglamentuojančias teisės normas. Restitucijos esmė yra atkurti sąžiningą teisinio santykio dalyvių interesų pusiausvyrą, kuri buvo pažeista dėl teismo neteisėtais pripažintų Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų priėmimo. Priėmus neteisėtus sprendimus, valstybė neteko turto, o kasatoriaus ir kitų asmenų, kuriems neteisėtais sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės, turtinė padėtis neteisėtai pagerėjo. Priteisus iš kasatoriaus pinigų sumą, atitinkančią tą, už kurią jis perleido tai, ko neturėjo teisės įgyti, buvo atkurta valstybės ir kasatoriaus interesų pusiausvyra. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, turi būti taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-662/2004; 2007 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr.  3K-3-149/2007); administracinio akto panaikinimas dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms sukelia tuos pačius padarinius kaip ir pripažinus sandorį niekiniu. Pripažinęs sandorį niekiniu, teismas ex officio (pagal pareigas) turi išspręsti restitucijos klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3 K-7-4/2006; 2009 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2009). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009). Teismai vadovavosi nurodyta kasacinio teismo praktika, todėl priėmė teisingus ir pagrįstus sprendimus.
    3. Nepagrįsti kasatoriaus argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo principo audiatur et altera pars (tebūnie išklausyta ir antroji pusė) pažeidimo ir nutarties motyvų nepakankamumo. Restituciją teismas taiko ex officio. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad teismo sprendimas yra pagrindas registruoti sąžiningų įgijėjų nuosavybės teises, neperžengė ieškinio ribų, suteikė galimybę dėl šių argumentų pasisakyti visiems byloje dalyvavusiems asmenims. Apeliaciniame skunde kasatorius nenurodė teisinių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendime padarytų CK 4.255 straipsnio nuostatų pažeidimo, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo tikrinti šių pirmosios instancijos teismo išvadų ir dėl jų pasisakyti. Kasacinis teismas, formuodamas nuoseklią teismų praktiką kasatoriaus iškeltu klausimu dėl teismo procesinio sprendimo motyvų išsamumo ir pakankamumo įtakos jo pagrįstumui ir teisėtumui, pažymi, kad teismo sprendimo motyvų nepakankamumas per se (savaime) negali būti prilyginamas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintam absoliučiam teismo sprendimo negaliojimo pagrindui kai sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2014).?
    4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad už apeliacinio skundo ribų išeinama tada, kai teismas pakeičia ar panaikina žemesnės instancijos teismo sprendimą dėl teisiškai reikšmingų faktinių pagrindų, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama ir įstatymas nesuteikia galimybės išeiti už apeliacinio skundo ribų tuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-649/2006; 2007 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2007; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2008). Apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistus Vilniaus apygardos teismo procesinius sprendimus. Kasatorius apeliaciniame skunde prašė atmesti ieškovo ieškinį, kaip nepagrįstą ir pareikštą praleidus ieškinio senaties terminą, išdėstė savo argumentus, susijusius su ieškinio senaties termino pradžia, eiga ir pabaiga, o apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus išsamiai išnagrinėjo. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė kitokias išvadas dėl senaties termino nei pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo spręsti apie apeliacinio skundo ribų peržengimą.
  3. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Kasaciniame skunde teigiama, kad pretendentai turi teisę atkurti nuosavybės teises pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 2241 (buvęs savininkas V. T.) nėra duomenų, patvirtinančių, kad buvęs savininkas V. T. nuosavybės teise valdė žemės sklypą, esantį buvusiame Lazdynų kaime, todėl ginčijami sprendimai ir išvados priimti nesant tam teisinio pagrindo. Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2007 m. birželio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-6193-235/2007 nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad po F. T. mirties jo sutuoktinė R. T. paveldėjo ¼ dalį žemės Griovių (Rovy) kaime, tai yra 0,63 dešimtinės, bei 177 kv. m žemės sklypo Vilniuje, Pieša g., jo sūnus V. T. kartu su broliais ir seserimis paveldėjo po 0,37 dešimtines žemės Griovių kaime ir po 106,2 kv. m žemės sklypo Vilniuje, Pieša g. Minėtas teismo sprendimas nesukuria realių teisinių pasekmių, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu buvusiame Lazdynų kaime (Vilniaus mieste). Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-6193-656/2007 konstatuota, kad nebuvo dokumentų, leidžiančių atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko V. T. žemę Lazdynų kaime (Vilniaus mieste) turėtą žemę, todėl pagrįstai yra vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas į buvusio savininko V. T. nuosavybės teise valdytą žemę, buvusią Griovių (Rovy) kaime ir Pieša gatvėje.
    2. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad nagrinėjamoje byloje galima vadovautis kasacinio teismo civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012 suformuluotomis restitucijos taikymo taisyklėmis, kadangi nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos skirtumai nėra esminiai. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nesutampa su aplinkybėmis, išdėstytomis nurodytoje kasacinio teismo byloje. Kasatoriaus nurodoma teismo praktika galėtų būti taikoma tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad V. T. iki nacionalizacijos turėjo žemę Lazdynų kaime, tačiau dėl tam tikrų priežasčių, dėl to, kad ši žemė priskirtina valstybinės reikšmės miškui, nuosavybės teisių atkūrimas buvo vykdomas neteisėtai.
    3. Nepagrįsti kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas peržengė apeliacinio skundo ribas. CPK 328 straipsnis draudžia naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo procesinį sprendimą vien formaliais pagrindais, todėl apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo panaikinimas remiantis tuo, kad teismas savo iniciatyva ištaisė pirmosios instancijos teismo klaidą, prieštarautų bendriesiems teisės principams (CK 1.2 straipsnis).
  4. Tretieji asmenys V. J. ir J. J. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo panaikinti teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Pagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad teismai, taikydami vienašalę restituciją, netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teises normas, nukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos kasacinio teismo praktikos. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, panaikinus sprendimą atkurti nuosavybės teises, restitucija turi būti taikoma atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo srityje susiklostančių santykių ypatumus ir teisės normų pažeidimo, dėl kurio sprendimas atkurti nuosavybės teises pripažįstamas neteisėtu ir panaikinamas, pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011). Nagrinėjamoje byloje patvirtinta, kad nei pretendentų, nei kitų atsakovų ar trečiųjų asmenų veiksmuose nėra neteisėtumo elemento, visi jie tiek atkūrimo procese, tiek vėliau perleidžiant nuosavybę buvo sąžiningi. Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2008 m. liepos 1 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-229-270/2008 leidžia teigti, kad susiklosčiusi situacija nulemta vien tik valstybės institucijos, atsakingos už atkūrimo procesą, neteisėtų veiksmų. Restitucija taikoma dėl valdžios institucijos kaltės, nesant fizinių asmenų nesąžiningų veiksmų, tačiau visos su restitucijos taikymu susijusios neigiamos pasekmės tenka fiziniams asmenims, o valstybės institucija nepatiria neigiamų pasekmių. Teismai nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012 priimta nutartimi, nes nagrinėjamos ir nurodytos bylos faktinės aplinkybės iš esmės tapačios, tapatūs reglamentuojami teisiniai santykiai, ką pagrindė kasatorius kasaciniame skunde.
    2. Konstatavęs ieškinio senaties termino praleidimą ir ji atnaujinęs, apeliacinės instancijos teismas nustatė naujas aplinkybes, dėl kurių nė vienas iš proceso dalyvių negalėjo pasisakyti. Nustatydamas šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas suklydo vertindamas faktines aplinkybes. Teismas nurodė, kad nenustatyta, jog prokuroras, gavęs reikiamą informaciją, būtų delsęs kreiptis į teismą; kad 2008 m. rugsėjo 9 d. kreipdamasis į teismą su ieškiniu, turėjo susipažinti su priimtu išteisinamuoju nuosprendžiu, jo argumentais, parengti bei pateikti ieškinį. Tačiau ieškinys pateiktas nesiremiant išteisinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, jame nėra konstatuota, kad baudžiamosios bylos medžiagoje yra duomenų, jog administraciniai aktai yra neteisėti ar prieštaraujantys imperatyviosioms įstatymo nuostatoms. Prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, teikiant ieškinį dėl viešojo intereso gynimo, nereikėjo išteisinamojo nuosprendžio, jam turėjo pakakti duomenų, gautų 2003 metais, kuriais jis vadovavosi.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl ieškinio senaties

 

  1. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas oficialioje konstitucinėje doktrinoje ne kartą yra nurodęs, kad žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes jų tinkamas naudojimas ir apsauga yra tautos gerovės pagrindas. Iš Konstitucijos 47 ir 54 straipsnių matyti, kad žemė vertinama kaip visuotinė vertybė (Konstitucinio Teismo 1996 m. rugsėjo 25 d. nutarimas Nr. 16/95; 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas Nr. 14/02; 2006 m. kovo 14 d. nutarimas Nr. 17/02-24/02-06/03-22/04). Turint galvoje tai, kad valstybė yra teisinis valstybės nuosavybės teisės subjektas, o ekonominis valstybinio turto savininkas yra visuomenė, valstybės nuosavybės teisė turi būti įgyvendinama bendram (viešam) interesui (Konstitucinio Teismo 1997 m. birželio 17 d. nutarimas Nr. 1/97). Konstitucinis teisinės valstybės principas, kurio esmė – teisės viešpatavimas, reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti vadovaudamiesi teise (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas Nr. 7/03-41/03-40/04-46/04-5/05-7/05-17/05). Šie iš Konstitucijos kylantys imperatyvai suponuoja ir tai, kad valstybės nuosavybės teisių, pažeistų dėl neteisėtų valstybės tarnautojų veiksmų vykdant viešojo administravimo funkcijas, gynimo priemonės turi užtikrinti efektyvų viešosios nuosavybės apsaugos mechanizmą. Nuosavybės teisės į miesto žemę atkūrimas asmenims, kurie tokios teisės neturėjo (nagrinėjamo ginčo kontekste), reiškia ne ką kitą, kaip valstybės institucijų, atliekančių įstatymu nustatytas nuosavybės teisės atkūrimo funkcijas, priešingus teisei veiksmus, kuriais valstybės nuosavybės teisė į žemę be teisėto pagrindo perleidžiama asmenims privačios nuosavybės teise.
  2. Gindamas valstybės nuosavybės teises nuo pažeidimų (gindamas viešąjį interesą), prokuroras reiškia ieškinį ir nurodytą viešąjį interesą gina turėdamas ieškovo teises (CPK 50 straipsnio 1 dalis). Tai susiję ir su jo teisių apimčių ieškinio senaties, kaip ginčo materialinio teisinio santykio sudėtinio teisinio (įstatymu nustatyto) elemento (CK 1.124, 1.126 straipsniai, 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalys, 1.132 straipsnis), taikymo  aspektu.
  3. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytas 30 dienų sutrumpintas ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-666/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2007; 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2007) taikomas ir prokurorui, kai, gindamas viešąjį interesą, reiškia ieškinį dėl individualaus pobūdžio teisės aktų, kuriais atkuriamos nuosavybės teisės, panaikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007).
  4. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šio ieškinio senaties termino kreiptis į teismą pradžios skaičiavimo momento specifikos, kai į teismą kreipiasi prokuroras, yra nurodęs, kad prokuroras, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tvarka nustatęs reikšmingą asmens, visuomenės, valstybės teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimui pašalinti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju prokurorui reikia surinkti duomenis, kad galėtų padaryti išvadą, ar pažeistas viešasis interesas ir ar reikia jį ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007). Termino pradžia skaičiuojama nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti. Prokuroro kaip ieškovo veiklai renkant tokius duomenis taikomas objektyvusis kriterijus. Tai reiškia, kad prokuroras negali delsti ir privalo veikti jo veiklą reglamentuojančių aktų nustatyta tvarka. Teismas, esant atsakovo reikalavimui taikyti senatį, patikrina, ar prokuroras nedelsė ir duomenis rinko per protingą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2013).
  5. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, jog ginčijami administraciniai aktai prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms ir dėl to yra niekiniai, bei konstatavęs, kad ieškinio senaties terminas netaikytinas kaip ir niekinio sandorio fakto ir jo teisinių pasekmių nustatymo atveju, neteisingai aiškino teisę, padarė išvadą, kad prokuroras praleido ieškinio senaties terminą, tačiau tai įvyko dėl svarbių priežasčių, ir jį atnaujino.
  6. Paminėtų vertinimų kontekste kasacinis teismas pažymi, kad bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų jurisprudencijoje nepripažįstama, kad administraciniai aktai, prieštaraujantys imperatyviosioms įstatymo normoms, yra niekiniai, jų nereikia ginčyti, o konstatuojamas toks faktas ir taikomos jų pasekmės, kaip yra niekinių sandorių atveju. Ši teismų praktika pagrįsta tuo, kad įstatymuose neįtvirtintas teisinis reglamentavimas, kurio pagrindu civilinių teisių ir pareigų, atsiradusių iš administracinių aktų (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 3 punktas), pasibaigimui būtų taikomi tapatūs pagrindai, kaip sandorių atveju. Vertinant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, kuriuo nustatyta, kad šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui, yra pagrindas konstatuoti, kad imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantys administraciniai aktai, priimti atkuriant nuosavybės teises, turi būti ginčijami ir, jei yra tam pagrindas, panaikinami dėl jų neteisėtumo bei taikomos tokio administracinio akto teisinės pasekmės – neteisėtai įgytas turtas dažniausiai grąžinamas valstybės nuosavybėn. Taip be išlygų atsitinka su Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančiu turtu (Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalis, Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Apie išimtis, kai valstybės turtas, kurio nėra teisinių pagrindų vertinti kaip Lietuvos Respublikos išimtine nuosavybės teise valdomo turto, taikant restitucijos taisykles, gali būti negrąžinamas natūra, kasacinis teismas pasisakys nutarties motyvuojamojoje dalyje, kurioje bus įvertintas kasatoriaus argumentų dėl restitucijos taikymo šioje byloje pagrįstumas.
  7. Tęsdamas argumentavimą dėl ieškinio senaties kasacinis teismas remiasi nuosekliai formuojama šio teismo praktika aiškinant ieškinio senaties instituto tikslus, ieškinio senaties termino praleidimo teisinius padarinius, taip pat šio termino atnaujinimo pagrindus tokių ir panašių kaip ši byla atvejais. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad nors ieškinio senaties terminas, užtikrindamas civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nustatytu terminu riboja galimybę ginti pažeistas teises, įstatyme įtvirtinta teismo teisė jį atnaujinti, kai teismas pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis). Jei teismas konstatuoja, kad pareikštu ieškiniu siekiama apginti visuomenei svarbius interesus, ieškiniui pareikšti sudėtinga per įstatyme nustatytą terminą surinkti reikiamus duomenis, ar egzistavo kitos aplinkybės, sukliudžiusios jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, ieškovas ėmėsi aktyvių veiksmų ginti pažeistas teises, o praleistas terminas nėra neprotingai ilgas, pareikšto ieškinio atmetimas dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo neatitiktų ieškinio senaties instituto paskirties. Tokiu atveju viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą nusveria interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1123/2002). Atsižvelgiant į išvardytus kriterijus, ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas turi būti sprendžiamas bylose, kuriose ginamas viešasis interesas, ginčijant galbūt neteisėtus aktus, kuriems likus galioti būtų nepaisoma konstitucinių teisinės valstybės imperatyvų, kai iš ne teisės atsiras teisė.
  8. Anksčiau nurodytų argumentų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo kontekste būtina paminėti šia prasme aktualius Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT, Teismas) praktikoje suformuotus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatų išaiškinimus.
  9. EŽTT jurisprudencija Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (teisė kreiptis į teismą) srityje atskleidžia, kad ieškinio senaties laikymasis yra svarbi teisinės valstybės principo, įtvirtinto Konvencijos preambulėje, dalis. Ieškinio senaties termino nustatymu yra siekiama keleto tikslų – užtikrinti teisinį tikrumą ir galutinumą, apsaugoti potencialius atsakovus nuo senų reikalavimų, kuriuos gali būti sunku įgyvendinti, ir užkirsti galimybę neteisingumui, jei teismai turėtų spręsti dėl tolimos praeities įvykių, remdamiesi dėl prabėgusio laiko įtakos nepatikimais ir neišsamiais tapusiais įrodymais (žr., pvz., 2008 m. kovo 18 d. sprendimą byloje Dacia S.R.L. prieš Moldovą, pareiškimo Nr. 3052/04; 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą byloje Bogdel prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 41248/06 ir kt.). EŽTT praktikos matyti, kad ieškinio senaties taikymo problematikos kontekste su Konvencijos 6 straipsniu gali būti nesuderinamos situacijos, kai nacionaliniai teismai iš viso nepasisako dėl šalies iškelto ieškinio senaties argumento, jį atmeta be motyvų (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą byloje Nichifor prieš Moldovą, pareiškimo Nr. 52205/10; 2014 m. liepos 22 d. sprendimą byloje Grafescolo S.R. L. prieš Moldovą, pareiškimo Nr. 36157/08; 2009 m. liepos 16 d. sprendimą byloje Baroul Partner-A prieš Moldovą, pareiškimo Nr. 39815/07 ir kt.); bylos medžiaga atskleidžia, kad valdžios institucijos žinojo (turėjo ar galėjo žinoti) apie galimą viešojo intereso pažeidimą, tačiau laiku nesiėmė veiksmų jį ginti ir nebuvo aplinkybių trukdančių tai padaryti laiku) (žr., pvz., cituotą Baroul Partner-A prieš Moldovą, Dacia S.R.L. prieš Moldovą, a contrario (priešingai), 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą byloje Maksymenko ir Gerasymenko prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 49317/07). Tam tikrais atvejais procesinės situacijos suderinamumo su Konvencijos 6 straipsniu vertinimui gali turėti įtakos tai, kaip nacionalinės valstybės institucijos sprendė materialinius nuosavybės apsaugos klausimus (pvz., ar teisingai kompensuotos valstybės padarytos klaidos) (žr. cituotą sprendimą Bogdel prieš Lietuvą byloje).
  10. Valstybės klaidų taisymo kontekste EŽTT nuolat pabrėžia „gero valdymo“ principo svarbą (paprastai aiškindamas Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio (nuosavybės apsauga) nuostatas (žr. cituotą sprendimą Bogdel prieš Lietuvą byloje). Nurodytas principas reikalauja, kad, spręsdamos klausimą dėl viešojo intereso, ypač susijusio su tokiomis pagrindinėmis žmogaus teisėmis kaip nuosavybės teisė, valstybės institucijos veiktų greitai, tinkamai ir nuosekliai (žr. 2011 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Rysovskyy prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 29979/04, par. 70–71). Gero valdymo principas neturėtų užkirsti galimybės valdžios institucijoms taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo (žr. 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Moskal prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 10373/05, par. 73).  Vis dėlto poreikis ištaisyti seną „neteisybę“ neturėtų neproporcingai riboti naujos teisės, kurią asmuo įgijo gera valia, sąžiningai remdamasis valdžios institucijos veiksmų teisėtumu (žr. mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) Pincov? ir Pinc prieš Čekijos Respubliką, pareiškimo Nr. 36548/97, par. 58, ECHR 2002VIII). Kitaip tariant, valstybės institucijoms, kurios nesugeba įdiegti arba laikytis savo pačių procedūrų, neturėtų būti leidžiama gauti naudos dėl jų padarytų klaidų ar išvengti savo pareigų vykdymo (žr. 2010 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Lelas prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 55555/08, par. 74). Valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita (žr. mutatis mutandis Pincov? ir Pinc, par. 58; 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimą byloje Gashi prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 32457/05, par. 40; 2009 m. birželio 11 d. sprendimą byloje Trgo prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 35298/04, par. 67). Klaidingai perduotų nuosavybės teisių panaikinimo kontekste gero valdymo principas gali ne tik valdžios institucijoms uždėti pareigą veikti greitai taisant padarytas klaidas (žr., pvz., Moskal, par. 69), bet ir pareikalauti sumokėti adekvačią kompensaciją ar kitos formos tinkamą reparaciją buvusiam bona fide (atvirai, sąžiningai) nuosavybės savininkui (žr. Pincov? ir Pinc, par. 53, 2008 m. lapkričio 25 d. sprendimą byloje To?cu?? ir kiti prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 36900/03, par. 38).
  11. Vertindama apeliacinio teismo argumentus, kuriais remiantis buvo atnaujintas ieškinio senaties terminas, kolegija konstatuoja, kad nėra nurodyta jokių konkrečių baudžiamojo persekiojimo metu nustatytų aplinkybių, kurios būtų tiek reikšmingos prokuroro apsisprendimui dėl viešojo intereso gynimo civilinio proceso nustatyta tvarka inicijavimo, kad jų nežinojimas buvo kliūtis jam laiku kreiptis į teismą dėl valstybės nuosavybės teisės pažeidimo gynimo (taip pat žr., pvz., mutatis mutandis, cituotą sprendimą Dacia S.R.L. byloje, par. 74, kuriame kritikuoti valstybės institucijų veiksmai, naikinant privatizavimo sandorį, ir atkreiptas dėmesys į  valdžios institucijų delsimą laiku ginti viešąjį interesą, nors buvo žinomos visos privatizavimo proceso detalės, be kita ko, išaiškintos ikiteisminiame tyrime, kuris buvo nutrauktas, nenustačius nusikaltimo sudėties požymių). Abstraktus baudžiamojo persekiojimo fakto reikšmės prokuroro apsisprendimui kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą vertinimas neatitinka tų teisės taikymo principų, kurie išdėstyti šios nutarties 26 punkte. Todėl apeliacinio teismo nutarties dalis, kuria nuspręsta atnaujinti ieškinio senaties terminą prokurorui kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą dėl reikalavimų prieš kasatorių, yra neteisėta dėl netinkamo teisės, reglamentuojančios ieškinio senaties termino atnaujinimą, taikymo.
  12. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio senatis yra materialinio teisinio santykio, dėl kurio kilęs ginčas, sudėtinis teisinis (įstatymu nustatytas) elementas (CK 1.124, 1.126 straipsniai, 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalys, 1.132 straipsnis), o ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (CK 1.131 straipsnio 2 dalis), konstatuotina, kad tokioje situacijoje, kai pirmosios instancijos teismas pripažino, jog ieškinio senaties terminas apskritai netaikomas, o apeliantas skųsdamas šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį išdėsto teisinius argumentus, kuriais remdamasis prašo nauju sprendimu ieškinį atmesti dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo, tačiau neteikia argumentų dėl šio termino atnaujinimo pagrindų vertinimo, o ieškovas (prokuroras) atsiliepime į apeliacinį skundą dėsto savo poziciją, palaikančią pirmosios instancijos teismo išvadą dėl ieškinio senaties termino netaikymo ir jokiais aspektais nesiremia praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindais bei apeliacinės instancijos teismui bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, apeliacinės instancijos teismo savo iniciatyva priimtas procesinis sprendimas atnaujinti ieškinio senaties terminą vertintinas ne kaip apeliacinio skundo ribų peržengimas (CPK 320 straipsnio 2 dalis), o kaip siurprizinis sprendimas, nes teismas privalo savo iniciatyva spręsti šį klausimą vadovaudamasis CPK 1.131 straipsnio 2 dalimi nepaisydamas to, ar šis klausimas keliamas apeliaciniame skunde. Įgyvendindamas šią teisę, teismas turi procesinę pareigą užtikrinti dalyvaujančių byloje asmenų teisę būti išklausytiems ir pateikti savo argumentus dėl visų bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių ir jų teisinių vertinimų (CPK 42 straipsnis, 302 straipsnis). EŽTT jurisprudencija dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies taip pat atskleidžia, kad patys teisėjai privalo gerbti proceso rungimosi principą, ypač kai jie atmeta skundą ar nusprendžia dėl ginčo savo iniciatyva iškelto klausimo pagrindu (žr., pvz., 2005 m. spalio 13 d. sprendimą byloje Clinique des Acacias  prieš Prancūziją, pareiškimų Nr. 65399/01, 65406/01). Taigi manytina, kad rungimosi, betarpiškumo ir teisėjų nešališkumo principų įgyvendinimą tokioje teisinėje situacijoje, kokia yra šioje byloje, geriausiai atitiktų bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka, kurio metu būtų galimybė teismui informuoti dalyvaujančius byloje asmenis apie nagrinėjamų aplinkybių ir teisinių vertinimų ribas, kurias nustato ne tik apeliacinis skundas (CPK 320 straipsnis), bet ir įstatymas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis), ir sudaryti procesines sąlygas jiems pasisakyti dėl visų bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių ir jų teisinio vertinimo. Kadangi procesas apeliacinės instancijos teisme neužtikrino tinkamo CPK 42, 47 straipsniuose, 50 straipsnio 1 dalyje ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nustatytų dalyvaujančių byloje asmenų teisių įgyvendinimo, apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria nuspręsta atnaujinti ieškinio senaties terminą dėl reikalavimų prieš kasatorių, panaikinama ir ši bylos dalis grąžinama tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.

 

Dėl restitucijos taikymo

 

  1. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad panaikinus administracinius aktus dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-662/2004; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2007; 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011; kt.). Šios nutarties 25 punkte kasacinis teismas jau pasisakė dėl turto, esančio išimtine Lietuvos Respublikos nuosavybe, be išlygų grąžinimo natūra, jei panaikinami imperatyviosioms teisės normoms prieštaraujantys teisės aktai. Kitaip vertintinos situacijos, kai panaikinami imperatyviosioms teisės normoms prieštaraujantys administraciniai aktai dėl valstybės turto, kurio nėra teisinių pagrindų vertinti kaip Lietuvos Respublikos išimtine nuosavybės teise valdomo turto. Toks turtas negrąžinamas natūra, kai jį iš asmenų, kuriems neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės, pagal atlygintinį sandorį nuosavybėn įgijo sąžiningas trečiasis asmuo (CK 6.153 straipsnio 1 dalis), kaip yra ir šioje byloje pripažinus, kad atsakovas A. P. yra sąžiningas pirkėjas. Ši situacija teisiniu požiūriu yra pagrindas taikyti kitą restitucijos būdą – ekvivalentą pinigais (CK 6.146 straipsnis), piniginio ekvivalento apskaičiavimui taikant taisykles, nustatytas CK 6.147 straipsnio 2 dalyje. Taigi kasatorius restitucijos pagrindu valstybei turi atlyginti turto vertę, buvusią jo perleidimo sąžiningam pirkėjui metu, t. y. tiek, kiek jis gavo už žemės sklypą pagal pirkimo–pardavimo sutartį. Pažymėtina, kad didžiausios turto vertės atlyginimo taisyklė šiuo atveju netaikytina, nes byloje nenustatytas kasatoriaus nesąžiningumas, taip pat restitucija nėra taikoma dėl jo kaltės.
  2. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose Nr. 33/03 ir Nr. 26/07 pateiktais išaiškinimais, iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, užtikrina, inter alia (be kita ko), tai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia, anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) atsižvelgtina, inter alia, į precedento sukūrimo laiką, sprendimo argumentacijos įtikinamumą; tais atvejais, kai teismų praktikos koregavimas yra neišvengiamai, objektyviai būtinas, teismai gali nukrypti nuo juos ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir sukurti naujus, tačiau tai turi būti daroma deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant.
  3. Nagrinėjamos bylos kontekste vertinant kasacinio teismo praktiką dėl restitucijos netaikymo pagrindų panašaus pobūdžio bylose, kuria, kaip mano kasatorius, privalu remtis ir šioje byloje, būtina pabrėžti esminį skirtumą tarp situacijos, konstatuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012, kur pripažinta, kad byloje nebuvo ginčijamas atsakovų, kuriems atkurtos teisės, nuosavybės teisių atkūrimo subjektų statusas, t. y. jų teisė į nuosavybės teisių atkūrimą nebuvo paneigta, tačiau nustatyta, kad nuosavybė negalėjo būti grąžinta natūra dėl išimtinės Lietuvos Respublikos nuosavybės teisės į šį turtą. Šios aplinkybės yra esminės ir lemiančios restitucijos ne(taikymą). Kasacinis teismas paminėtoje nutartyje yra nurodęs, kad kai dėl netinkamo valdžios institucijų darbo asmenims, kurių sąžiningumas nepaneigtas, buvo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus, panaikinus ginčijamus administracinius aktus, restitucija turi būti taikoma taip, kad nepaneigtų šių asmenų teisės į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytą EŽTT poziciją dėl būtinybės imtis priemonių užtikrinti realią asmens teisę naudotis savo nuosavybe ir negalimumo asmenims užkrauti pernelyg didelę naštą tais atvejais, kai nuosavybės grąžinimo procesas užtrunka dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, klaidos ar neapsižiūrėjimo, išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad tokiu, kaip nagrinėjamos bylos, atveju visiškos restitucijos taikymas, nuosavybės teisių atkūrimo procedūros pripažinimas nebaigta ir asmenų, kuriems jau buvo atkurtos nuosavybės teisės, grąžinimas į neapibrėžtą padėtį iki šis klausimas bus išspręstas iš naujo, yra neproporcinga priemonė, kuri galėtų pažeisti šių asmenų, kurie laikėsi įstatymų reikalavimų, teises į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Tokiu kaip nagrinėjamos bylos atveju, kai restitucija taikytina visų pirma dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumo, valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o atsakovams fiziniams asmenims taikomi tokie minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai, kokie nustatyti įstatyme. Konstatuota, kad asmenims, kuriems buvo neteisėtais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus ir jie šį turtą pirkimo–pardavimo sandoriais perleido kitiems asmenims, t. y. išreiškė valią pakeisti turto rūšį ir neturi intereso juo disponuoti, restitucija netaikytina – jie neįpareigotini grąžinti turto įgijėjams pagal sandorius gautų pinigų, o nuosavybės teisių atkūrimo jiems procesas pripažintinas baigtu; priešingu atveju šių asmenų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai (neproporcingai) pablogėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis).
  4. Nagrinėjamoje byloje nustatyta (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kad kasatorius neturėjo teisės į nuosavybės teisės atkūrimą Vilniuje, buvusiame Lazdynų kaime, taigi byloje paneigtas jo, kaip nuosavybės teisės atkūrimo subjekto, šio ginčo nuosavybės teisės atkūrimo dalyko apimtimi teisinis statusas. O tai suponuoja, kad kasatoriui buvo atkurta teisė, kurios jis niekada neturėjo, taigi sprendžiant restitucijos (ne)taikymo klausimą šioje byloje nėra pagrindo pripažinti, kad taikytina teisės aiškinimo ir taikymo praktika dėl restitucijos netaikymo pagrindų, suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012, nes bylos faktinės aplinkybės, reikšmingos restitucijos taikymo aspektu, yra skirtingos.
  5. Remiantis tuo, kas nurodyta, pinigai, kuriuos kasatorius gavo perleisdamas turtą, įgytą dėl neteisėtų, imperatyviosioms teisės normoms prieštaraujančių administracinių aktų, nors ir būdamas sąžiningas, turėtų būti grąžinti valstybei, kaip jau minėta, restitucijos pagrindu. Teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principai nesuponuoja teisės praturtėti valstybės turto sąskaita. Šiais konstituciniais principais galima gintis, kai dėl valstybės institucijų klaidos netenkama teisėtai turimos turtinės teisės arba ją įgyvendinti pasidaro pernelyg didelė, neproporcinga našta ir pan. Pažymėtina ir tai, kad nuosavybės teisės atkūrimas į žemę, esančią Vilniaus rajone, yra kitos savarankiškos viešojo administravimo procedūros dalykas, kuri nedaro jokios įtakos restitucijos taikymui šioje byloje, kurioje sprendžiama dėl kasatoriaus teisės į nuosavybės teisės atkūrimą Vilniuje, buvusiame Lazdynų kaime, ir jos, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis), pagrįstai paneigtos.
  6. Kadangi jau nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria nuspręsta atnaujinti ieškinio senaties terminą dėl reikalavimų prieš kasatorių, panaikinama ir ši bylos dalis grąžinama tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo, nuo to, ar bylą nagrinėjant apeliacine tvarka bus atnaujintas ieškinio senaties terminas dėl kasatoriui pareikštų reikalavimų, priklauso ir restitucijos klausimo sprendimas, todėl kasacinis teismas panaikina apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl restitucijos taikymo iš kasatoriaus, ir šią bylos dalį grąžina nagrinėti tam pačiam teismui iš naujo. Teisėjų kolegija dar kartą primena, kad, sprendžiant restitucijos klausimą, reikia įvertinti tai, kad visos su dėl valstybės kaltės taikoma restitucija susijusios neigiamos pasekmės netektų sąžiningiems fiziniams asmenims (praėjusio laiko veiksnys, valstybės klaidų taisymo aplinkybės gali turėti įtakos priteistinos sumos dydžiui (mažinimui ir pan.).

 

Dėl daiktinės teisės registravimo teismo sprendimu

 

  1. Kasatorius teikia argumentus dėl daiktinės teisės registravimo teismo sprendimu vertinimo ir nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl daiktinės teisės registravimo teismo sprendimu yra be motyvų. Kasacinis teismas pažymi, kad kasacija galima tik dėl apeliacine tvarka peržiūrėtų pirmosios instancijos teismų sprendimų. Kasatorius apeliaciniu skundu neginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria pripažinta, kad sąžiningo įgijėjo A. P. nuosavybės teisė į žemės sklypą, įgytą iš kasatoriaus niekinio sandorio pagrindu, registruotina Nekilnojamojo turto registre teismo sprendimo pagrindu. Todėl kasacinis teismas dėl šių kasatoriaus argumentų nepasisako (CPK 341 straipsnis).
  2. Minėta, kad kasatorius apeliaciniu skundu neginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria pripažinta, kad sąžiningo įgijėjo A. P. nuosavybės teisė į žemės sklypą, įgytą iš kasatoriaus niekinio sandorio pagrindu, registruotina Nekilnojamojo turto registre teismo sprendimo pagrindu. Apeliacinis teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Tačiau ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimo išsprendimas lemia, ar gintinos pažeistos teisės ir tuo atveju, jeigu bylą iš naujo nagrinėdamas apeliacinės instancijos teismas atnaujintų ieškinio senaties terminą, jis neturėtų teisinių pagrindų pasisakyti dėl tos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuri neskųsta apeliaciniu skundu. Jeigu būtų pripažinta, kad atnaujinti ieškinio senaties terminą nėra teisinio pagrindo, ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis turėtų būti panaikinta nepaisant apeliacinio skundo ribų, nes tokiu atveju ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis taptų prieštaraujanti jau egzistuojantiems nuosavybės teisės atsiradimo pagrindams ir jos registravimo Nekilnojamojo turto registre pagrindams.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

  1. Kasaciniame teisme su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos sudaro 53,43 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).
  2. Kasaciniam teismui nutarus perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, šalių kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 98  straipsniai).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 7 d. nutarties dalį, kuria paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimas, kuriuo

panaikintas Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. liepos 21 d. sprendimas dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui P. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) Nr. 01-736;

panaikinta Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 28 d. administracijos išvada Nr.  53, dėl žemės sklypų perdavimo neatlygintinai nuosavybėn P. T.;

pripažinta niekine ir negaliojančia 2000 m. liepos 28 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta tarp P. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

taikyta vienašalė restitucija ir P. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei priteista 11 874,42 Eur (vienuolika tūkstančių aštuoni šimtai septyniasdešimt keturi Eur 42 ct);

iš P. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei priteista 356,23 Eur (trys šimtai penkiasdešimt šeši Eur 23 ct) žyminio mokesčio ir 34,55 Eur (trisdešimt keturi Eur 55 ct) pašto išlaidų.

Šioje dalyje bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 7 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                              Alė Bukavinienė

 

Gintaras Kryževičius

 

Dalia Vasarienė

 


Paminėta tekste:
  • 3K-7-165/2012
  • CK
  • CK4 4.96 str. Daikto išreikalavimas iš sąžiningo įgijėjo
  • CK1 1.131 str. Ieškinio senaties termino pabaigos teisinės pasekmės
  • CK6 6.145 str. Restitucijos taikymo pagrindas
  • CK4 4.255 str. Juridinių faktų registravimo viešame registre teisiniai pagrindai
  • CPK
  • CK4 4.225 str. Įkaito davėjo interesų garantijos
  • CPK 329 str. Sprendimo panaikinimas pažeidus arba neteisingai pritaikius procesinės teisės normas
  • 3K-3-532/2009
  • CK6 6.146 str. Restitucijos būdas
  • 3K-7-90/2009
  • 3K-3-428/2014
  • 3K-3-649/2006
  • 3K-3-507/2007
  • 3K-3-237/2008
  • 2-6193-656/2007
  • 3K-3-518/2011
  • CPK 50 str. Prokuroro, valstybės ir savivaldybių institucijų bei kitų asmenų procesinės teisės ir pareigos
  • 3K-3-666/2006
  • 3K-3-149/2007
  • 3K-3-338/2007
  • 3K-3-578/2007
  • 3K-3-675/2013
  • CK1 1.136 str. Civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai
  • CK1 1.5 str. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymas
  • CPK 320 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • CPK 42 str. Šalių teisės ir pareigos
  • 3K-3-328/2006
  • 3K-3-47/2010
  • CK6 6.153 str. Restitucijos įtaka tretiesiems asmenims
  • CK6 6.147 str. Piniginio ekvivalento apskaičiavimas
  • CPK 353 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • CPK 341 str. Apribojimai pateikti kasacinį skundą