Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2017-09-11][nuasmenintas sprendimas byloje][I-12-502-2017].docx
Bylos nr.: I-12-502/2017
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija 188601464 atsakovas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 188602032 pareiškėjas
Kategorijos:
1. Norminių administracinių aktų teisėtumo patikra
4.1. Centrinių valstybinio administravimo subjektų norminių administracinių aktų teisėtumas
4.1. Centrinių valstybinio administravimo subjektų norminių administracinių aktų teisėtumas
4. Norminių administracinių aktų teisėtumo patikra
4. Norminių administracinių aktų teisėtumo patikra
8. Konkurencija
28. Ryšių reguliavimas
31. Ryšių reguliavimas
31. Ryšių reguliavimas

Administracinė byla Nr. I-12-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00005-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 4.1; 31

(S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2017 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Julijai Krinickienei,

dalyvaujant atsakovo atstovui Adomui Puidokui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi norminę administracinę bylą pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymo Nr. 1V-167 (redakcija nuo 2014 m. birželio 4 d.) Dėl saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo nuostatų ir saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo paslaugų teikimo taisyklių patvirtinimo 2 punktas, šio įsakymo 1.1 punktu patvirtintų Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo nuostatų 13 punktas, šio įsakymo 1.2 punktu patvirtintų Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo paslaugų teikimo taisyklių 7 ir 15 punktai bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 1V-392 Dėl valstybės įmonės Infostruktūra duomenų perdavimo saugiu valstybiniu duomenų perdavimo tinklu ir trečio lygio interneto adresų srities su galūne gov.lt suteikimo monopolinių paslaugų kainoraščio patvirtinimo ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 10 d. įsakymo Nr. 1V-359 Dėl valstybės įmonės Infostruktūra teikiamų monopolinio pobūdžio paslaugų kainų pakeitimo 1 punktu patvirtinto Duomenų perdavimo saugiu valstybiniu duomenų perdavimo tinklu ir trečio lygio interneto adresų srities su galūne gov.lt suteikimo monopolinių paslaugų kainoraščio Mėnesinio mokesčio lentelės 1.43 skiltis ir 11 skiltis ta apimtimi, kuria išimtinai valstybės įmonei Infostruktūra pavesta vykdyti Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo operatoriaus funkcijas, teikiant prieigos priežiūros saugiame valstybiniame duomenų perdavimo tinkle per ADSL prieigą, kurios pralaidumas 4096/1024 Kb/s, ir duomenų šifravimo įrangos priežiūros paslaugas Lietuvos Respublikos institucijoms neprieštaravo Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui (redakcija nuo 2012 m. gegužės 1 d.); ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos institucijoms suteikta teisė įsigyti, o valstybės įmonei Infostruktūra – teikti prieigos priežiūros saugiame valstybiniame duomenų perdavimo tinkle per ADSL prieigą, kurios pralaidumas 4096/1024 Kb/s, ir duomenų šifravimo įrangos priežiūros paslaugas ne Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka, neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (redakcija nuo 2013 m. spalio 26 d.) 10 straipsnio 2 dalies 8 punktui.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I.

 

1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. e3K-3-149-969/2017 (teisminio proceso Nr. 2-55-3-00577-2015-2) pagal ieškovės akcinės bendrovės Telia Lietuva (iki reorganizavimo – akcinės bendrovės TEO LT) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 19 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės Telia Lietuva ieškinį atsakovei biudžetinei įstaigai Aukštadvario regioninio parko direkcijai dėl duomenų perdavimo tinklo paslaugų teikimo sutarties pripažinimo negaliojančia (trečiasis asmuo – valstybės įmonė Infostruktūra, išvadą teikianti institucija – Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba), 2017 m. kovo 31 d. nutartimi kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymo Nr. 1V-167 (redakcija nuo 2014 m. birželio 4 d.) Dėl saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo nuostatų ir saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo paslaugų teikimo taisyklių patvirtinimo 2 punktas, šio įsakymo 1.1 punktu patvirtintų Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo nuostatų 13 punktas, šio įsakymo 1.2 punktu patvirtintų Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo paslaugų teikimo taisyklių 7 ir 15 punktai bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. lapkričio 28 d. įsakymo Nr. 1V-392 (redakcija nuo 2010 m. vasario 11 d.) Dėl valstybės įmonės Infostruktūra duomenų perdavimo saugiu valstybiniu duomenų perdavimo tinklu ir trečio lygio interneto adresų srities su galūne gov.lt suteikimo monopolinių paslaugų kainoraščio patvirtinimo ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 10 d. įsakymo Nr. 1V-359 Dėl valstybės įmonės Infostruktūra teikiamų monopolinio pobūdžio paslaugų kainų pakeitimo 1 punktu patvirtinto Duomenų perdavimo saugiu valstybiniu duomenų perdavimo tinklu ir trečio lygio interneto adresų srities su galūne gov.lt suteikimo monopolinių paslaugų kainoraščio Mėnesinio mokesčio lentelės 1.43 skiltis ir 11 skiltis ta apimtimi, kuria išimtinai valstybės įmonei Infostruktūra pavesta vykdyti Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo operatoriaus funkcijas, teikiant prieigos priežiūros saugiame valstybiniame duomenų perdavimo tinkle per ADSL prieigą, kurios pralaidumas 4096/1024 Kb/s, ir duomenų šifravimo įrangos priežiūros paslaugas Lietuvos Respublikos institucijoms neprieštaravo Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 4 straipsniui (redakcija nuo 2012 m. gegužės 1 d.); ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos institucijoms suteikta teisė įsigyti, o valstybės įmonei Infostruktūra – teikti prieigos priežiūros saugiame valstybiniame duomenų perdavimo tinkle per ADSL prieigą, kurios pralaidumas 4096/1024 Kb/s, ir duomenų šifravimo įrangos priežiūros paslaugas ne Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir Viešųjų pirkimų įstatymas) nustatyta tvarka, neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 8 punktui.

2. Motyvuodamas savo abejonę tiriamo reguliavimo teisėtumu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė nenustatęs pagrindo laikyti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 1V-392 „Dėl valstybės įmonės „Infostruktūra“ duomenų perdavimo saugiu valstybiniu duomenų perdavimo tinklu ir trečio lygio interneto adresų srities su galūne gov.lt suteikimo monopolinių paslaugų kainoraščio patvirtinimo ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 10 d. įsakymo Nr. 1V-359 „Dėl valstybės įmonės „Infostruktūra“ teikiamų monopolinio pobūdžio paslaugų kainų“ pakeitimo“ 1 punktu patvirtinto Duomenų perdavimo saugiu valstybiniu duomenų perdavimo tinklu ir trečio lygio interneto adresų srities su galūne gov.lt suteikimo monopolinių paslaugų kainoraščio (toliau – ir Kainoraštis) „Mėnesinio mokesčio“ lentelės 1.43 skiltyje ir 11 skiltyje nustatytas Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo (toliau – ir SVDPT) paslaugas viešosios valdžios prerogatyva. Rinkoje yra privačių ūkio subjektų, kurie laikosi pozicijos, kad galėtų teikti šias paslaugas ir yra pagrindas abejoti, ar jų teikimas neturėtų būti teisiškai kvalifikuojamas kaip ūkinė veikla Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 16 dalies prasme, o VĮ „Infostruktūra“, teikdama šias paslaugas Lietuvos Respublikos institucijoms, – kaip ūkio subjektas Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies prasme.

3. Jei Kainoraščio Mėnesinio mokesčio lentelės 1.43 ir 11 skiltyse nurodytų SVDPT paslaugų teikimas Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio prasme teisiškai kvalifikuotinas kaip ūkinė veikla, o VĮ Infostruktūra šių paslaugų teikimo apimtimi – kaip ūkio subjektas, kyla abejonė, ar teisinis reguliavimas, kuriuo VĮ Infostruktūra suteikta išimtinė teisė teikti pirmiau nurodytas paslaugas Lietuvos Respublikos institucijoms, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio (redakcija nuo 2012 m. gegužės 1 d.) prasme nelaikytinas privilegijų teikimu arba atskirų ūkio subjektų ar jų grupių diskriminavimu, dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Aplinkybę, kad aptariamas teisinis reguliavimas galbūt sudaro sąlygas teikti privilegijas VĮ Infostruktūra, dėl ko atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, pagrindžia VĮ Infostruktūra, kaip SVDPT operatorės, teisinis statusas, iš kurio išplaukia šios įmonės išimtinė teisė teikti Lietuvos Respublikos institucijoms, be kita ko, Kainoraščio Mėnesinio mokesčio lentelės 1.43 skiltyje ir 11 skiltyje nurodytas SVDPT paslaugas. Pripažinus, kad pirmiau nurodytas teisinis reguliavimas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio prasme laikytinas privilegijų teikimu arba atskirų ūkio subjektų ar jų grupių diskriminavimu, dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, kyla abejonė, ar skirtingų konkurencijos sąlygų nustatymo neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

4. Prašomuose ištirti aktuose tiesiogiai nenurodyta, kokiuose įstatymuose nustatytus ir kokius reikalavimus vykdant VĮ Infostruktūra suteikta išimtinė teisė teikti aptariamas SVDPT paslaugas. Tuo atveju, jei VĮ Infostruktūra teisių teikti nurodytas paslaugas išimtinumas yra grindžiamas išimtinai poreikiu užtikrinti SVDPT perduodamos informacijos saugumą, svarstytina, ar šis tikslas negalėtų būti pasiektas kitomis, konkurencijos neribojančiomis priemonėmis (pvz., perkant šias paslaugas ne išimtinai iš VĮ Infostruktūra, tačiau nustatant tokių paslaugų teikėjams atitinkamus reikalavimus ir kt.).

5. Prašymas taip pat grindžiamas abejone, ar ginčijamas teisinis reguliavimas ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos institucijoms suteikta teisė įsigyti, o VĮ Infostruktūra – teikti prieigos priežiūros saugiame valstybiniame duomenų perdavimo tinkle per ADSL prieigą, kurios pralaidumas 4096/1024 Kb/s, ir duomenų šifravimo įrangos priežiūros paslaugas nesilaikant Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimų, atitinka šio įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatas. Šiame kontekste yra reikšminga, ar ginčijamas teisinis reguliavimas pagrįstai VĮ „Infostruktūra“suteikia tokio pobūdžio išimtines teises, dėl kurių ji, kaip tiekėja, perkančiosioms organizacijoms gali teikti paslaugas, o perkančiosios organizacijos – jas įsigyti nevykdant Viešųjų pirkimų įstatyme nustatytų procedūrų.

6. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 106 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybės įmonėms bei įmonėms, kurioms valstybės narės suteikia specialias arba išimtines teises, valstybės narės nepriima naujų teisės aktų ir nepalieka galiojančiųjų, prieštaraujančių Sutartyse nurodytoms taisyklėms, ypač toms taisyklėms, kurios yra nustatytos 18 ir 101–109 straipsniuose. Įmonėms, kurioms yra patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, arba pajamų gaunančioms monopolinėms įmonėms Sutartyse nustatytos taisyklės, ypač konkurencijos taisyklės, yra taikomos, jei jų taikymas nei teisiškai, nei faktiškai netrukdo atlikti joms patikėtų specialių uždavinių; prekybos plėtojimui neturi būti daroma tokio poveikio, kuris prieštarautų Sąjungos interesams. Iš SESV 106 straipsnio nuostatų matyti, kad jos taikomos valstybės įmonėms ir įmonėms, kurioms valstybės narės suteikia specialias arba išimtines teises. Dėl pirmųjų pažymėtina, kad valstybės (ar savivaldybės) įmonių sąvoka visų pirma sietina su subjektu, kuriam pripažįstamas įmonės statusas konkurencijos teisės prasme, taip pat su šiam subjektui valstybės (ar savivaldybės) vykdoma kontrole (tiesiogiai ar netiesiogiai daroma lemiama įtaka) (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1982 m. liepos 6 d. sprendimo sujungtose bylose Prancūzija, Italija, Jungtinė Karalystė prieš Komisiją, 188/80-190/80, 25, 26 punktai).

7. Infostruktūra atitinka tiek valstybės įmonės, tiek įmonės sąvokas, jai suteikta išimtinė teisė teikti atitinkamas ryšio paslaugas, kurios galbūt nėra viešosios valdžios prerogatyva, nes, be kita ko, veiksmingai egzistuoja rinkoje. Šiame kontekste pažymėtina, kad SESV 106 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sąvoka bendros ekonominės svarbos paslaugos yra tokio pobūdžio paslaugos, kurios teiktinos netgi tada, kai rinka nebūtų pajėgi to padaryti. Tais atvejais, kai valdžios institucijos mano, kad tam tikros paslaugos yra bendros svarbos ir rinkos pajėgumo gali neužtekti pakankamai jas teikti, jos tam tikrais atvejais gali suteikti specialias ar išimtines teises arba taikyti specialius finansavimo mechanizmus (Europos Komisijos komunikato Europos bendros svarbos paslaugos (OL C, 17/4, 2001) 14 punktas).

8. Dėl SESV 106 straipsnyje įtvirtinto draudimo nepažeisti bendrųjų konkurencijos taisyklių išimties pažymėtina, kad ji, be kita ko, turi būti būtina paskirtoms užduotims atlikti ir proporcinga šiam tikslui, o prekybos plėtojimui neturi būti daroma tokio poveikio, kuris prieštarautų Sąjungos interesams (Europos Komisijos 2005 m. lapkričio 28 d. sprendimo 2005/842/EB dėl EB sutarties 86 straipsnio 2 dalies taikymo valstybės pagalbai kompensacijos už viešąją paslaugą forma skiriamai tam tikroms įmonėms, kurioms patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, OL L, 312/67 2005 preambulės 4 punktas). Šiuo atveju AB Telia Lietuva nurodo, kad skundžiamas ir be viešojo konkurso procedūros įsigytas paslaugas ji gali teikti. Priešinga faktinė aplinkybė – kad techniniu požiūriu tokias paslaugas gali teikti tik trečiasis asmuo ir (ar) kad jų negalėtų teikti kiti subjektai (tarp jų ir AB „Telia Lietuva“) – nenustatyta.

9. Nutartyje kreiptis dėl norminio administracinio akto teisėtumo taip pat pateikiama abejonė, ar ginčijamas teisinis reguliavimas, kuriuo Lietuvos Respublikos institucijoms suteikta teisė įsigyti, o VĮ Infostruktūra – teikti atitinkamas paslaugas nesilaikant Viešųjų pirkimų įstatymo nustatytų procedūrų, neprieštarauja Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatoms tiek, kiek juo suvaržoma ES teisės aktuose įtvirtinta įsisteigimo laisvė (SESV 49 straipsnis). Remiantis SESV 49 straipsniu, vienos valstybės narės nacionalinių subjektų įsisteigimo laisvės kitos valstybės narės teritorijoje apribojimai draudžiami. Įsisteigimo laisvė apima ir teisę imtis savarankiškai dirbančių asmenų veiklos bei ja verstis, taip pat steigti ir valdyti įmones, būtent bendroves ar firmas, apibūdintas 54 straipsnio antrojoje pastraipoje, tomis pačiomis sąlygomis, kurios įsisteigimo šalies teisės aktuose yra nustatytos jos pačios subjektams, ir laikantis kapitalui skirto skyriaus nuostatų (2 dalis). Draudžiami įsisteigimo laisvės apribojimai, inter alia susiję su teise vykdyti ekonominę veiklą valstybėje narėje, kurioje įsisteigiama, suprantami kaip visos nacionalinės priemonės, kurios gali trukdyti Sąjungos piliečiams įgyvendinti Sutartimi užtikrinamą įsisteigimo laisvę arba šį įgyvendinimą padaryti ne tokį patrauklų; apribojimo sąvoka apima priemones, kurių imasi valstybė narė ir kurios, nors ir taikomos vienodai, turi poveikio kitų valstybių narių įmonių patekimui į rinką ir taip sudaro prekybos Bendrijos viduje kliūčių (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. sprendimo byloje Komisija prieš Italiją, Nr. C-518/06, 63 ir 64 punktus). Įsisteigimo laisvės apribojimas gali būti leidžiamas, jeigu paaiškėja, kad jis atitinka imperatyvius bendrojo intereso pagrindus, yra tinkamas juo siekiamam tikslui įgyvendinti ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. kovo 7 d. sprendimo byloje DKV Belgium, Nr. C-577/11, 38 punktą). Net ir tuo atveju, jei šalių ginčui aktualūs norminiai teisės aktai, kuriais reguliuojamas SVDPT paslaugų teikimas, nesukuria ūkinę veiklą neproporcingai ribojančios padėties ta prasme, kad tik VĮ Infostruktūra gali teikti aptariamas paslaugas Lietuvos Respublikos institucijoms, o visi kiti ūkio subjektai, nepriklausomai nuo jų teisinės ir ekonominės priklausomybės (ryšių) su kitų valstybių narių asmenimis, tai daryti apriboti, tačiau įsisteigimo laisvės naudojimąsi gali daryti mažiau patrauklų, inter alia dėl sumažėjusios paslaugų gavėjų apimties.

 

II.

 

10. Rengiant nagrinėti norminę administracinę bylą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo posėdyje, gautas atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimas, kuriame prašoma pripažinti, kad ginčijamas teisinis reguliavimas yra teisėtas.

11. Atsiliepime atsakovas nurodė ir atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad ginčijamas įsakymų nuostatas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) nustatė įgyvendindama Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) nutarimus.

12. Ginčijamų paslaugų teikimo modelis 2015 m. gegužės 1 d buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymu (toliau – Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymas). Pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 6 punktą saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo tvarkytojas skiriamas, t. y. jis neparinktinas viešojo pirkimo būdu. Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 43 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad atlyginimo už naudojimąsi SVDPT dydį pagal Vyriausybės patvirtintus kriterijus nustato Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras, t. y. dydis nenustatytinas viešojo pirkimo būdu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas negali pripažinti ginčijamų įsakymų nuostatų neteisėtomis, jei nurodytos įstatymo nuostatos nepripažintos antikonstitucinėmis atitinkama tvarka. Taip pat atsiliepime pažymima, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.95 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu pagal turinį pripažinti sandorio negaliojančiu ab initio negalima, jis gali būti pripažintas negaliojančiu tik nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Individualioje byloje ginčijamos sutarties šalių grąžinti į iki sutarties buvusią padėtį nebūtų galima, nes neįmanoma grąžinti jau suteiktų paslaugų. Todėl nagrinėtina ginčijamų įsakymų atitiktis dabar galiojantiems teisės aktams.

13. Iš esmės ginčas byloje yra kilęs dėl to, ar VĮ Infostruktūra teikiamos paslaugos yra viešosios valdžios prerogatyva, ar teikiamas ginčijamas paslaugas galėtų teikti privatūs ūkio subjektai. Ginčijamų paslaugų teikimo aplinkybės nėra reikšmingai pasikeitusios, todėl nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi ankstesne Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – ir Konkurencijos taryba) 2006 m. vasario 15 d. nutarime Nr. 1S–19 konstatavo, kad SVDPT teikiamos paslaugos nėra laisvoje rinkoje esanti prekė, SVDPT skirtas specifiniams tikslams pasiekti, o ne komercinei ūkinei veiklai vykdyti. Taigi, SVDPT paslaugos dėl savo specifiškumo priskirtinos prie monopolinio pobūdžio paslaugų. Tai konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A11–381/2007, taigi, pareiškėjo ginčijamos nuostatos jau patikrintos Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme ir tai saisto teismą.

 

III.

 

14. Rengiant nagrinėti norminę administracinę bylą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo posėdyje, gauta Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba) nuomonė, kurioje nurodoma, kad nėra pagrindo SVDPT paslaugas laikyti viešosios valdžios prerogatyvomis. SVDPT paslaugų teikimas galėtų būti laikomas ūkine veikla, dėl ko pavedimui tik VĮ Infostruktūra teikti SVDPT paslaugas būtų taikomi konkurencijos taisyklių reikalavimai. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuspręstų, jog SVDPT paslaugų teikimas laikytinas ūkine veikla, o Infostruktūra – ūkio subjektu, atsižvelgus į susiformavusią teismų praktiką ir tai, kad išimtinai Infostruktūra pavesta vykdyti SVDPT operatoriaus funkcijas, Konkurencijos tarybos nuomone, gali būti pripažįstama, kad VĮ Infostruktūra buvo privilegijuota, kiti SVDPT paslaugas galintys ir norintys teikti ūkio subjektai diskriminuoti, taip sudarant konkurencijos sąlygų skirtumus dėl SVDPT paslaugų Lietuvos Respublikos teritorijoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Tiriamas teisinis reguliavimas sudaro skirtingas konkurencijos sąlygas, dėl to ribojama ar gali būti ribojama konkurencija, nors toks ribojimas nėra lemtas įstatymuose įtvirtintų reikalavimų vykdymu. Be to, jis neužtikrina sąžiningos konkurencijos, nes VĮ Infostruktūra suteiktos išskirtinės sąlygos teikti SVDPT paslaugas, valstybės institucijoms nustatoma pareiga naudotis būtent VĮ Infostruktūra paslaugomis ir užkertama galimybė kitiems ūkio subjektams teikti saugaus duomenų perdavimo paslaugas. Nors siekis užtikrinti keitimosi įslaptinta informacija SVDPT apsaugą galėtų būti pasiektas ir mažiau konkurenciją ribojančiomis priemonėmis, nei SVDPT paslaugų monopolizavimas VĮ Infostruktūra

15. Grįsdama savo poziciją, Konkurencijos taryba nurodė, kad viešojo administravimo subjektų sprendimai laikomi Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų pažeidimu, kai egzistuoja šių aplinkybių visuma: viešojo administravimo subjekto teisės aktas ar sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; dėl tokio teisės akto ar sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; skirtingos konkurencijos sąlygos nėra sąlygotos Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų vykdymo. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis taikomas, jei viešojo administravimo subjektai, įgyvendindami jiems pavestus su ūkinės veiklos reguliavimu susijusius uždavinius, neužtikrina sąžiningos konkurencijos laisvės ar teisės aktais arba kitais sprendimais teikia privilegijas arba diskriminuoja ūkio subjektus ar jų grupes ir sukuria konkurencijos sąlygų skirtumus atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, t. y. ūkio subjektų vykdomos ūkinės veiklos atžvilgiu.

16. Dėl ūkinės veiklos ir ūkio subjekto sampratos konkurencijos teisėje Konkurencijos taryba pažymėjo, kad vertinant, ar SVDPT paslaugos, įskaitant Kainoraščio Mėnesinio mokesčio lentelės 1.43 skilties ir 11 skiltyse nurodytų paslaugų, t. y. prieigos priežiūra SVDPT tinkle per ADSL prieigą, kurios pralaidumas 4096/1024 Kb/s, ir duomenų šifravimo įrangos priežiūra, teikimas laikytinas ūkine veikla, atsižvelgtina į teisės aktuose ir teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus dėl ūkio subjekto ir ūkinės veiklos sampratos bei jos vertinimo kriterijų. Konkurencijos įstatyme įtvirtinti ūkio subjekto ir ūkinės veiklos sąvokų apibrėžimai rodo, kad ūkio subjekto sąvoka yra neatsiejama nuo ūkinės veiklos sąvokos, t. y. ūkio subjektu laikomi visi subjektai, nepriklausomai nuo teisinės formos ar finansavimo būdo, kurie vykdo ūkinę veiklą. Ūkinė veikla apibrėžiama kaip gamybinė, komercinė, finansinė ar profesinė veikla, susijusi su prekių pirkimu ar pardavimu, todėl sprendžiant, ar konkreti veikla yra ūkinė veikla, vertinama ne veiklos teisinė prigimtis, tačiau ar tokia veikla pasireiškia prekių ar paslaugų siūlymu kitiems asmenims.

17. Vien aplinkybė, kad VĮ Infostruktūra yra valstybės įmonė, nesudaro pagrindo teigti, jog VĮ Infostruktūra nėra ūkio subjektas ir jos teikiamos paslaugos nelaikytinos ūkine veikla. Ūkine veikla yra laikoma bet kokia veikla, kurios metu konkrečioje rinkoje siūlomos prekės ar paslaugos. Dažniausiai ūkine veikla užsiimama tiesiogiai rinkoje ir turi būti vertinama, ar konkreti vykdoma veikla traktuotina kaip atlygintinų paslaugų teikimas. Savaime nėra reikšminga tai, kad prekės ir paslaugos teikiamos neturint siekio gauti pelno, jeigu siūlymas teikti šias paslaugas konkuruoja su privačių subjektų siūlymais. Taigi, veikla nelaikoma ūkine, jeigu ji nevykdoma rinkoje. Veikla vykdoma rinkoje tuo atveju, jeigu subjektas susiduria su kitų subjektų konkurencija ir gauna atlygį už parduotas prekes ar suteiktas paslaugas. Šiuo atveju bylos medžiaga patvirtina, jog VĮ Infostruktūra gauna atlygį už teikiamas SVDPT paslaugas.

18. Tai, kad veikla gali būti vykdoma privačių subjektų yra dar vienas įrodymas, kad nagrinėjama veikla gali būti laikoma ekonomine veikla. Nenustatyta, kad techniniu požiūriu SVDPT paslaugas gali teikti tik VĮ Infostruktūra ir (ar) kad jų negalėtų teikti kiti subjektai. Saugų duomenų perdavimo paslaugos teikimą galėtų teikti ir kiti rinkoje veikiantys ūkio subjektai, ne vien VĮ Infostruktūra. AB Telia Lietuva ir Lietuvos kabelinės televizijos asociacija Konkurencijos tarybai yra pateikę savo nuomonę, jog SVDPT savo techniniais parametrais nėra pranašesnis už privačių rinkos dalyvių teikiamas analogiškas paslaugas ir šiuo metu VĮ Infostruktūra naudojamą techninę įrangą gali įsigyti ir visi kiti rinkos dalyviai. Be to, Konkurencijos tarybos nuomone, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 1V-167 (redakcija nuo 2014 m. birželio 4 d.) patvirtintomis Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo paslaugų teikimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės) bei Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo nuostatais (toliau – ir Nuostatai) apibrėžtas SVDPT vartotojų ratas, t. y. tik Lietuvos Respublikos institucijos, kurios saugiai keičiasi informacija ir bendradarbiauja su Europos Sąjungos ir jos valstybių narių institucijomis, taip pat nesudaro pagrindo teigti, jog šios paslaugos negali būti teikiamos privačių ūkio subjektų, ypač atsižvelgiant į tai, kad privatūs ūkio subjektai teikia ir itin aukšto saugumo lygio duomenų perdavimo paslaugas, pavyzdžiui, bankams. SVDPT paslaugos galėtų būti laikytinos ūkine veikla, jas teikiantys subjektai ūkio subjektais, ir tokių paslaugų atžvilgiu taikytinos konkurencijos teisės nuostatos.

19. Taip pat šiuo atveju aktualu įvertinti ir tai, ar nagrinėjamų SVDPT paslaugų teikimas galėtų būti kvalifikuojamas kaip viešosios valdžios prerogatyvų vykdymas. Veikla, kuri patenka į viešosios valdžios prerogatyvų vykdymą, nėra ekonominė veikla, pateisinanti konkurencijos nuostatų taikymą (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2008 m. liepos 1 d. prejudicinis sprendimas byloje Nr. C-49/07, Motosykletistiki Omospondia Ellados NPID (MOTOE) prieš Elliniko Dimosio, 24-25 p.; 2012 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Nr. C-138/11, Compass-Datenbank GmbH prieš Austrijos Respubliką, 36-40 p.). Tai, kad subjektas daliai savo veiklos vykdyti turi viešosios valdžios prerogatyvų, netrukdo jo kvalifikuoti kaip įmonės. Pažymėtina, kad veiklos, kylančios iš viešosios valdžios prerogatyvų vykdymo, ar ekonominės veiklos kvalifikavimas turi būti atliekamas atskirai dėl kiekvienos atitinkamo subjekto vykdomos veiklos dalies (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 m. vasario 19 d. sprendimas byloje Nr. C-309/99 J. C. J. Wouters, J. W. Savelbergh ir Price JVaterhouse Belastingadviseurs BV prieš Algemene Raad van de Nederlandse Orde van Advocaten, 57 p.; 2008 m. liepos 1 d. prejudicinis sprendimas byloje Nr. C-49/07, Motosykletistiki Omospondia Ellados NPID (MOTOE) prieš Elliniko Dimosio, 24-25 p.).

20. Europos Sąjungos teisėje veikla, kuri yra neatsiejama nuo oficialiosios valdžios prerogatyvų ir kurią vykdo valstybė, paprastai nelaikoma ekonomine veikla, išskyrus atvejus, kai atitinkama valstybė narė nusprendžia taikyti rinkos mechanizmus. Atsižvelgiant į teismų praktiką ir Europos Komisijos praktiką, valdžios prerogatyvomis pripažintos veiklos sąrašą ir pobūdį, Konkurencijos tarybos nuomone, Infostruktūra nepateikė pagrįstų argumentų dėl SVDPT paslaugų pripažinimo valdžios prerogatyvomis.

21. Sprendžiant, ar SVDPT paslaugų teikimas laikytinas ūkine veikla, turėtų būti vertinamas šių paslaugų pobūdis, teisinis reguliavimas, jų teikimo ir kitos aplinkybės, pavyzdžiui, poreikis užtikrinti perduodamos informacijos saugumą ir privačių ūkio subjektų galimybes teikti šias paslaugas, leidžiančias priskirti SVDPT paslaugas ūkinei veiklai. Pažymėtina, kad Didžiojoje Britanijoje už valstybinį saugų intranetą yra atsakingas privatus ūkio subjektas, atrinktas konkurencingos procedūros būdu, Prancūzijoje taip pat saugaus tarpinstitucinio telekomunikacijų tinklo operatoriumi yra privatus ūkio subjektas.

22. Konkurencijos tarybos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad privatūs subjektai nurodė galintys teikti SVDPT paslaugas ir konkuruoti su VĮ Infostruktūra, VĮ Infostruktūra SVDPT paslaugas teikia atlygintinai, ir jos teisinė forma neturi reikšmės vertinant, ar jos teikiamos paslaugos laikytinos ūkine veikla, SVDPT paslaugos galėtų būti laikomos ūkine veikla konkurencijos taisyklių prasme ir Nuostatuose, Taisyklėse ir Kainoraštyje numatytam šių paslaugų reguliavimui taikytini konkurencijos taisyklių reikalavimai.

23. Siekiant įvertinti tiriamo reguliavimo atitiktį Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, visų pirma, turėtų būti nustatyta, kokiai atitinkamai rinkai ar rinkoms šie teisės aktai daro įtaką, ir kokie ūkio subjektai veikia ar gali veikti šioje atitinkamoje rinkoje ar rinkose. Atitinkama rinka apibrėžiama vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 1, 3 ir 16 dalimis bei Konkurencijos tarybos paaiškinimais dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo, patvirtintais Konkurencijos tarybos 2000 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 17 Dėl Konkurencijos tarybos paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo.

24. Atitinkama rinka yra tam tikros prekės (paslaugos) rinka tam tikroje geografinėje teritorijoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra patvirtinęs, kad rinkos apibrėžimas yra priemonė konkurencijos riboms tarp įmonių nustatyti ir apibrėžti, o pagrindinis jo tikslas sistemingai nustatyti konkurencijos ribojimus, su kuriais susiduria tam tikros įmonės. Rinkos apibrėžimas nėra savitikslis dalykas, todėl kiekvienu konkrečiu atveju reikia įvertinti, kokia galima konkurencijos problema yra analizuojama ir kokiu tikslu siekiama nustatyti atitinkamos rinkos apibrėžimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 21d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-801/2013). Įvertinus SVDPT paslaugų teisinį reglamentavimą, VĮ Infostruktūra, AB Telia Lietuva ar kitų subjektų paaiškinimus dėl jų galimybės teikti SVDPT paslaugas, šios bylos nagrinėjimo tikslais atitinkama prekės rinka galėtų būti apibrėžiama kaip visų SVDPT paslaugų teikimas. Bet kuriuo atveju, netgi prekės rinką apibrėžus siauriau, pavyzdžiui, kaip individualioje byloje, kurią nagrinėdamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kreipėsi dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, ginčijamos sutarties objektu buvusių SVDPT paslaugų teikimą, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio taikymo vertinimas nepasikeistų, nes šiuo atveju yra įmanoma nustatyti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies taikymui būtinas sąlygas privilegijuojamą ūkio subjektą ir diskriminuojamus ūkio subjektus.

25. Nagrinėjant SVDPT paslaugų teikimo geografines ribas, atsižvelgtina į tai, kad pagal Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymą, SVDPT skirtas visiems Lietuvos Respublikos subjektams, šis įstatymas reglamentuoja SVDPT paslaugų teikimo sąlygas visoje Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, geografinė teritorija, kurioje ūkio subjektai gali konkuruoti teikdami nagrinėjamas paslaugas, galėtų būti Lietuvos Respublikos teritorija. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju atitinkama rinka galėtų būti apibrėžiama kaip SVDPT paslaugų teikimas Lietuvos Respublikos teritorijoje.

26. Pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 8 punktą, konkurentais yra laikomi ūkio subjektai, kurie toje pačioje atitinkamoje rinkoje susiduria arba gali susidurti su tarpusavio konkurencija. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) byloje dėl keleivių vežimo paslaugų yra nurodęs, kad turi būti atsižvelgiama į ūkio subjektus, kurie nebūtinai jau teikia atitinkamas paslaugas, bet kurie nori ir gali teikti šias paslaugas, t. y. privaloma įvertinti kitų ūkio subjektų galimybes teikti paslaugas ir sudaryti sąlygas jiems konkuruoti, t. y. sprendžiant dėl paslaugų teikėjo parinkimo būdo, turi būti atsižvelgiama į tai, ar yra kitų ūkio subjektų, norinčių ir galinčių teikti paslaugas ir, jei jų esama, užtikrinti, kad jiems būtų sudarytos sąlygos konkuruoti dėl galimybės teikti šias paslaugas. Konkurentais yra laikomi ne tik tie ūkio subjektai, kurie konkuruoja tarpusavyje, tačiau ir tie, kurie gali susidurti su tarpusavio konkurencija (potencialūs konkurentai). Kadangi, Konkurencijos tarybos žiniomis, yra ir kitų ūkio subjektų, ne tik VĮ Infostruktūra, kurie norėtų ir galėtų teikti visas ar dalį SVDPT paslaugų, atitinkamai, visi šias ar dalį SVDPT paslaugų teikiantys ar galintys teikti ūkio subjektai laikytini VĮ Infostruktūra konkurentais ir atitinkamos rinkos dalyviais.

27. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies taikymo prasme, nevienodų ūkinės veiklos vykdymo sąlygų sudarymas gali pasireikšti ūkio subjektų privilegijavimu, kai tam tikri ūkio subjektai yra išskiriami iš kitų, pastariesiems suteikiant išskirtines (išimtines) teises, arba ūkio subjektų ar jų grupių diskriminavimu, kuomet toje pačioje situacijoje esantiems ūkio subjektams yra taikomos skirtingos sąlygos arba skirtingose situacijose esantiems ūkio subjektams taikomos vienodos sąlygos. Tokio skirtingo ūkio subjektų traktavimo pavyzdžiais galėtų būti atvejai, kuomet tam tikriems subjektams be viešo konkurso ar kitų konkurencingas sąlygas užtikrinančių procedūrų organizavimo yra pavedama teikti tam tikras viešąsias paslaugas; viršijant konkurso nuostatuose numatytą sudaromos sutarties terminą, yra pratęsiama su ūkio subjektu konkurso būdu sudaryta sutartis. Atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams tiek valstybė, tiek savivaldybė privalo sudaryti vienodos sąlygas konkuruoti ir niekam negali teikti privilegijų ar vienus ūkio subjektus diskriminuoti kitų ūkio subjektų ar jų grupių atžvilgiu.

28. Šiuo konkrečiu atveju valstybės kontroliuojamos VĮ Infostruktūra išskyrimas galėtų būti traktuojamas kaip privilegijų teikimas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies prasme. Tačiau, net jeigu ir būtų nustatyta jog tiriamas reguliavimas privilegijuoja valstybės kontroliuojamą VĮ Infostruktūra, reikalinga patikrinti, ar skirtingų konkurencijos sąlygų nustatymo neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus kaip nurodyta Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje. Lietuvos Respublikos įstatymai neįtvirtina monopolinio SVDPT paslaugų pobūdžio, kas rodo, jog šių paslaugų teikimu galėtų užsiimti ir kiti rinkoje veikiantys ūkio subjektai. Konkurencijos tarybos nuomone, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nusprendus, kad VĮ Infostruktūra buvo privilegijuota kitų ūkio subjektų atžvilgiu, toks elgesys negalėtų būti pateisintas Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų vykdymu.

29. Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymas nenustato valstybės institucijoms pareigos naudotis išimtinai SVDPT operatoriaus VĮ Infostruktūra paslaugomis, neužkerta kelio kitiems paslaugų teikėjams teikti saugaus duomenų perdavimo paslaugas institucijoms, nenumato institucijoms pasirinkimo ribojimų naudotis Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka parinkto ūkio subjekto paslaugomis. Atsižvelgiant į pateikiamus argumentus, kad siekiant keitimosi įslaptinta informacija apsaugos, tik VĮ Infostruktūra turi teikti saugaus duomenų perdavimo paslaugas, Konkurencijos tarybos nuomone, šį tikslą (jeigu tai yra objektyviai būtina) galima pasiekti mažiau konkurenciją ribojančiomis priemonėmis Infostruktūra teikiamomis saugaus duomenų perdavimo paslaugomis naudotis, pavyzdžiui, keičiantis tik įslaptinta informacija. Saugaus duomenų perdavimo paslaugų teikimas platesniu aspektu nei keitimasis įslaptinta informacija, laikytinas ūkinės veiklos laisvės ribojimu ir turėtų būti objektyviai pagrįstas, vadovaujantis ūkinės veiklos laisvės ribojimo sąlygomis.

30. Konkurencijos tarybos nuomone, nagrinėjamu atveju nebuvo pateikta objektyvių aplinkybių, kurios pagrįstų SVDPT paslaugų teikimo perdavimą VĮ Infostruktūra, ir tokiu būdu užkirstų kelią privatiems subjektams teikti šias paslaugas, o valstybės institucijoms konkurencingu būdu palankiomis sąlygomis įsigyti jas iš privačių ūkio subjektų. Konkurencijos tarybos vertinimu, bent ta apimtimi, kiek tai nėra susiję su įslaptinta informacija, valstybės institucijos saugaus duomenų perdavimo paslaugų teikėją galėtų parinkti organizuodamos konkurencingas procedūras. Ir tik tuo atveju, jei neatsirastų ūkio subjektų, norinčių užsiimti atitinkama veikla, šių paslaugų teikimas galėtų būti pavestas valstybiniam subjektui. Byloje tiriamas reguliavimas neužtikrina sąžiningos konkurencijos apsaugos. Perduodamos informacijos saugumo užtikrinimas gali būti pasiektas ir mažiau konkurenciją ribojančiu būdu Infostruktūra teikiant tik saugaus duomenų perdavimo paslaugas, kai yra keičiamasi įslaptinta informacija.

31. Įvertinus nurodytas aplinkybes, Konkurencijos tarybos nuomone, nėra pagrindo SVDPT paslaugas laikyti viešosios valdžios prerogatyvomis. Konkurencijos tarybos vertinimu, atsižvelgiant į turimą informaciją apie SVDPT paslaugų pobūdį, teikimo sąlygas ir aplinkybes, teisinį reguliavimą, SVDPT paslaugų teikimas galėtų būti laikomas ūkine veikla ir dėl to jam būtų taikomi konkurencijos taisyklių reikalavimai.

 

IV.

 

32. Rengiant nagrinėti norminę administracinę bylą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo posėdyje, gauta valstybės įmonės Infostruktūra nuomonė, kurioje prašoma Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2004 m. gegužės 14 d. įsakymą Nr. 1V–167 bei 2005 m. lapkričio 28 d. įsakymą Nr. 1V–392 pripažinti teisėtais ir neprieštaraujančiais Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui ir Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 8 punktui.

33. Nuomonėje nurodoma, kad SVDPT esmė ir paskirtis lemia tai, kad SVDPT paslaugos nėra ir negali būti laisvai prieinamos rinkoje. SVDPT paslaugų vykdymas nėra ekonominė veikla. SVDPT paslaugas, remiantis valstybės saugumo politika, yra įgaliota teikti išimtinai tik valstybės įmonė Infostruktūra. Viešasis interesas dėl valstybės saugumo užtikrinimo pateisina ir atitinka konkurencijos ribojimo išimtis, numatytas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje bei SESV 52 ir 106 straipsniuose SVDPT paslaugų teikimas yra valdžios prerogatyva, o išimtinių teisių teikti SVDPT paslaugas suteikimas Infostruktūra – proporcingas siekiamiems tikslams. Todėl, net jei būtų nustatyta, kad ginčijami įsakymai galbūt riboja konkurenciją, toks ribojimas būtų pateisinamas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje ir SESV 106 straipsnio 2 dalyje, taip pat 52 straipsnyje nustatytomis išimtimis – ribojimą sąlygoja įstatymai bei valstybės siekis užtikrinti valstybės (visuomenės) saugumą.

34. Valstybės politika dėl valstybės ir savivaldybių institucijų, įmonių ir įstaigų duomenų mainų apsaugos yra nuosekliai griežtėjanti. Kibernetinių atakų grėsmių nuolat daugėja, todėl valstybė siekia, jog duomenų mainai tarp institucijų vyktų tik uždarame tinkle, kontroliuojamame pačios valstybės, nes tai leidžia išvengti arba maksimaliai sumažinti kibernetinių išpuolių neigiamas pasekmes ir išsaugoti valstybės ir savivaldybių institucijų nepriklausomumą. SVDPT paslaugų teikimo valstybinė kontrolė, atsižvelgiant į šių dienų realijas (Rusijos žvalgybos aktyvus veikimas, teroristinių organizacijų gausa), yra būtina ir proporcinga, kovoje su šiuolaikinio karo priemonėmis – kibernetinėmis atakomis, galinčiomis paralyžiuoti institucijų veiklą, pasisavinant valstybei itin jautrią ir (ar) slaptą informaciją.

35. Infostruktūra pateiktoje nuomonėje pažymima, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. balandžio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11– 381/2007 pripažino teisėtu Konkurencijos tarybos nutarimą, kuriuo buvo nutrauktas tyrimas dėl nagrinėjamoje byloje ginčijamo reguliavimo teisėtumo. Nuo šios teismo nutarties priėmimo teisinis ir faktinis kontekstas iš esmės nepasikeitė, todėl joje išdėstyta pozicija turi būti vadovaujamasi ir šiuo metu.

36. Klausimu, ar ginčijamas teisinis reguliavimas neapriboja ūkinės veiklos laisvės žemesniu negu įstatymo lygmens teisės aktu, nuomonėje nurodyta, kad juo įgyvendinamos įstatymų bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatos. Konstitucijoje yra įtvirtinta imperatyvi nuostata, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė tvarko krašto reikalus saugo Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką. Skundžiamas 2004 m. gegužės 14 d. įsakymas Nr. 1V–167 buvo priimtas įgyvendinant Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo (toliau – Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas) bei Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas) nuostatas. Pagal Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo, nustatančio Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimo pagrindus, priedėlio Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindai 14 skyriaus I skirsnį Pagrindiniai Vyriausybės uždaviniai būtent Vyriausybė yra atsakinga už valstybinės informacijos valdymo ir apsaugos užtikrinimo sistemos sukūrimą ir jos funkcionavimą. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Lietuvos Respublikos įslaptintos informacijos apsaugos veiksmų įgyvendinimą ir užsienio valstybių, Europos Sąjungos ar tarptautinių organizacijų Lietuvos Respublikai perduotos įslaptintos informacijos ar įslaptintos informacijos, parengtos užsienio valstybių, Europos Sąjungos ar tarptautinių organizacijų ir Lietuvos Respublikos institucijų bendrais veiksmais, apsaugos veiksmų įgyvendinimą Lietuvos Respublikos institucijose koordinuoja kolegiali institucija – Paslapčių apsaugos koordinavimo komisija. To paties įstatymo 11 straipsnio 1 punkte nurodyta, jog Vyriausybė tvirtina Paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos nuostatus. Sistemiškai aiškinant Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 11 straipsnio 1 punkto bei 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, konstatuotina, jog įslaptintos informacijos apsaugos politiką formuoja Vyriausybė ir Paslapčių apsaugos koordinavimo komisija. Vyriausybė yra atsakinga už valstybinės informacijos (informacijos, kuria disponuoja valstybės ir savivaldybių institucijos) valdymo ir apsaugos politikos formavimą, valstybinės informacijos valdymo ir apsaugos užtikrinimo sistemos sukūrimą bei jos funkcionavimo užtikrinimą. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog įslaptinta informacija – bet kokios formos duomenys, neatsižvelgiant į jų fiksavimo ar perdavimo būdą, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 17 dalį paslapčių subjektas – valstybės ir savivaldybės institucija, kurios veikla susijusi su informacijos įslaptinimu, išslaptinimu, įslaptintos informacijos naudojimu ir (ar) apsauga, tokiai institucijai pavaldi ar jos reguliavimo sričiai priskirta įstaiga, įmonė, kurioms suteiktas paslapčių subjekto statusas, pritarus Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijai. Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 5 straipsnio 1 dalį įslaptinta informacija pagal svarbą, galimos žalos, kurią patirtų valstybė, jos institucijos ar asmenys, jeigu ši informacija būtų prarasta arba atskleista neturintiems teisės ją sužinoti asmenims, dydį ir pagal apsaugos, būtinos tokiai informacijai apsaugoti, lygį yra skirstoma į visiškai slaptą, slaptą, konfidencialią ir riboto naudojimo informaciją. Taigi, Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas įstatyminiu lygiu įtvirtino nuostatą (reikalavimą) arba, kitaip tariant, aiškų interesą, užtikrinti visiškai slaptos, slaptos, konfidencialios ir riboto naudojimo informacijos tinkamą ir pakankamą apsaugą, įskaitant, bet neapsiribojant, jos perdavimo metu. Šiuo atveju ypač aktualu tai, jog privatus subjektas jokiu būdu negalėtų atitikti paslapčių subjektui taikomų kriterijų, t. y. privatus subjektas niekada negalėtų būti pripažintas paslapčių subjektu Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 2 straipsnio 2 dalies prasme. Todėl, remiantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nuostatomis, darytina išvada, jog valstybė yra įtvirtinusi siekį, jog įslaptintą informaciją sudarančių duomenų perdavimas vyktų saugiai, t. y. uždarame tinkle apsaugotame nuo viešųjų tinklų, ir šios paslaugos būtų teikiamos subjekto, turinčio paslapčių subjekto statusą (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 2 str. 2 d.). Vyriausybė, įgyvendindama iš įstatymų kylančią pareigą užtikrinti valstybinės informacijos valdymo ir apsaugos sistemos sukūrimą, nutarimais Vidaus reikalų ministerijai (ir Infostruktūra) pavedė sukurti alternatyvų, patikimą ir efektyvų telekomunikacijų tinklą, apimanti valstybės institucijas, švietimo, mokslo, medicinos bei kitas įstaigas ir nurodė, kad tarpinstituciniai duomenys turi būti perduodami saugiu valstybiniu duomenų perdavimo tinklu.

37. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 10 d. įsakymas Nr. 1V–359 buvo priimtas įgyvendinant Lietuvos Respublikos kainų įstatymą, kurio 3 straipsnio 2 punkte buvo nustatyta, jog Vyriausybė vykdo valstybinį kainų reguliavimą, deklaruodama prekių ir paslaugų, įtrauktų į atskirą Vyriausybės parengtą sąrašą, kainas. Priimant šį įsakymą vadovautasi ministerijų, Vyriausybės įstaigų ir apskričių viršininkų įsteigtų ir jiems priskirtų valstybės įmonių bei viešųjų įstaigų teikiamų monopolinio pobūdžio prekių ir paslaugų kainų bei tarifų nustatymo bendrąja tvarka, patvirtinta Vyriausybės 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. 756.

38. Ginčijamas reguliavimas yra iš esmės tapatus teisiniam reguliavimui, įtvirtintam Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatyme ir atitinka teisinį reguliavimą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos kibernetinio saugumo įstatyme (toliau – Kibernetinio saugumo įstatymas). Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 1 straipsnyje nurodyta, kad Vidaus reikalų ministerija formuoja politiką valstybės informacinių ištekliu saugos ir informacinių technologijų taikymo viešojo administravimo (elektroninės valdžios) srityse. Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 5 straipsnio, 2 dalies 6 punkte nurodyta, jog Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija (toliau – ir Susisiekimo ministerija) formuoja valstybės informacinių išteklių plėtros politiką ir pagal kompetenciją valdo Saugų valstybinį duomenų perdavimo tinklą ir skiria jo tvarkytoją. Tiek SVDPT samprata, tiek veikimo principas, pagal kurį SVDPT valdymas ir paslaugų teikimas patikimas išimtinai vienam SVDPT tvarkytojui, tiesiogiai yra įtvirtintas įstatyminiu lygiu – Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 2 straipsnio 13 punkte ir 43 straipsnio 6 dalyje.

39. SVDPT buvo kuriamas kaip Europos Sąjungos tinklo TESTA dalis Lietuvoje. Išimtinai SVDPT yra sujungtas su TESTA ir kitais IDA programos tinklais, kas reiškia, jog TESTA ir kitų IDA programos tinklų paslaugos Lietuvos Respublikos institucijoms yra teikiamos būtent per SVDPT.

40. Vyriausybė 2003 m. gruodžio 31 d. priėmė nutarimą Nr. 1705, kuriuo įgaliojo Vidaus reikalų ministeriją koordinuoti Lietuvos Respublikos dalyvavimą Europos Bendrijos elektroninio keitimosi duomenimis tarp administracijų programoje (IDA), nustatė, kad susijungti su Europos Bendrijos elektroninio keitimosi duomenimis tarp administracijų programos (IDA) paslaugų tinklais naudojamas saugus valstybinis duomenų perdavimo tinklas, administruojamas valstybės įmonės Infostruktūra. Nagrinėjamoje byloje skundžiami įsakymai buvo priimti įgyvendinant Konstitucijos, Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo, Lietuvos Respublikos kainų įstatymo reikalavimus bei atitinka Valstybės informacinių išteklių valdymo ir Kibernetinio saugumo įstatymų nuostatas. Tai patvirtina ir įrodo, kad SVDPT paslaugų teikimas – valdžios prerogatyva. Todėl šiuo konkrečiu atveju, net jeigu ir būtų konstatuota, kad šiais įsakymais galbūt ribojama konkurencija ir (ar) įsisteigimo laisvė, būtų remiamasi Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje, taip pat SESV 6 straipsnio 2 dalyje, 52 straipsnyje nustatytomis išimtimis – konkurencijos ribojimas yra galimas, kai ribojimą sąlygoja įstatymai bei valstybės siekis užtikrinti valstybės (visuomenės) saugumą.

41. SVDPT paslaugos nėra ir negali būti laisvai prieinamos rinkoje, kadangi tą lemia SVDPT paskirtis, funkcijos. Aplinkybės, kad SVDPT paslaugos neegzistuoja laisvoje rinkoje, SVDPT skirtas specifiniams tikslams pasiekti, o ne komercinei ūkinei veiklai vykdyti, kai paslaugos teikiamos komerciniais pagrindais, yra konstatuotos minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje. Pati AB Telia Lietuva, kuri individualioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e3K–3–149–969/2017 nurodo, kad gali teikti analogiškas SVDPT paslaugoms paslaugas, sutartinių santykių pagrindu įsipareigojusi Konkurencijos tarybai teikti duomenų perdavimo paslaugas, kreipėsi į Infostruktūra dėl SVDPT paslaugų teikimo sutarties sudarymo. SVDPT paslaugų teikimo sutarties, sudarytos tarp AB Telia Lietuva irInfostruktūra, pagrindu Infostruktūra įsipareigojo teikti SVDPT paslaugas, nukreiptas išimtinai paslaugų gavėjo – Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos – poreikiams tenkinti. Tai reiškia, jog Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai per SVDPT yra suteikta galimybė prisijungti prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Finansų ministerija) administruojamos Valstybės biudžeto, apskaitos ir mokėjimų sistemos (toliau – VBAMS) ir Vyriausybės kanceliarijos dokumentų mainavietės.

42. Aptariama situacija susiklostė todėl, jog Konkurencijos taryba nusprendė duomenų perdavimo paslaugas įsigyti ne iš Infostruktūra, bet, įvykdžiusi viešųjų pirkimų procedūras, iš AB Telia Lietuva. Finansų ministerija, administruojanti VBAMS, kreipėsi į Konkurencijos tarybą, prašydama pagrįsti, kaip AB Telia Lietuva planuoja užtikrinti saugų ryšį su VBAMS, nurodant tinklo charakteristikas, organizacines ir technines įrengimo sąlygas, jungimosi planą bei kitą paslaugos teikimui užtikrinti reikalingą informaciją. Tačiau, kaip matyti iš 2016 m. spalio 25 d. Finansų ministerijos rašto Nr. (11.4)–5K–1620132)–6K–1607333, AB Telia Lietuva nepagrindė saugiam ryšiui su VBAMS užtikrinti (saugiam duomenų perdavimui) keliamų sąlygų realaus atitikimo, nepateikė jokių atitiktį reikalavimams patvirtinančių įrodymų, o pateikta saugaus duomenų perdavimo tinklo schema sukėlė abejonių dėl elektroninių ryšių tinklo uždarumo ir apsaugos nuo viešųjų ryšių tinklo. Kadangi ji neatitiko techninių, organizacinių ir teisinių reikalavimų, keliamų saugiam duomenų perdavimui, tiek Finansų ministerija, tiek Vyriausybės kanceliarija nurodė, kad Konkurencijos tarybos prijungimas prie Finansų ministerijos administruojamos VBAMS ir Vyriausybės kanceliarijos administruojamos dokumentų mainavietės įmanomas (galimas) tik per VĮ Infostruktūra SVDPT jungtį su Finansų ministerija ir Vyriausybės kanceliarija, t. y. tik naudojantis SVDPT, t. y. naudojantis uždaru valstybiniu tinklu.

43. Šiuo metu nei vienas rinkoje veikiantis privatus operatorius negali užtikrinti, kad institucijų duomenys būtų perduodami uždarame tinkle, galinčiame tinkamai apsaugoti institucijų duomenis. SVDPT yra vienintelis tinklas, kuriuo galima tinkamai perduoti institucijų, Europos Sąjungos ir ypatingos svarbos bei svarbius valstybės išteklius sudarančią informaciją būtent dėl savo specifikos, t. y. dėl tinklo uždarumo, galimybės garantuoti maksimalią perduodamos informacijos apsaugą, pateikiamumą, atskirumo nuo kitų viešųjų ryšių tinklų. SVDPT teikiamomis paslaugomis gali naudotis išimtinai Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir įmonės bei kiti asmenys, vykdantys valstybės priskirtas funkcijas. SVDPT paslaugos apima išskirtinai šio tinklo administravimo ir su nustatytų funkcijų atlikimu susijusias paslaugas, šis tinklas savo funkcijomis nėra viešasis elektroniniu ryšiu tinklas, jis atskirtas nuo interneto. Saugaus tinklo funkcijų ir tikslų specifiškumas sąlygoja duomenų saugiame tinkle priskyrimą monopolinio pobūdžio paslaugoms.

44. Infostruktūra nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminių administracinių aktų teisėtumo ištyrimo nepagrįstai reiškiamos abejonės dėl konkurencijos ribojimo galimo neproporcingumo. Išimtinės teisės teikti SVDPT paslaugas suteikimas VĮ Infostruktūra yra tinkamas ir proporcingas valstybės siekiamiems tikslams užtikrinti. SVDPT paslaugų teikimas negali būti perduotas kitiems tiekėjams. Privačių ūkio subjektų teikiamos SVDPT paslaugos paneigtų SVDPT esmę ir iš esmės keltų grėsmę informacijos saugumui. SVDPT (kartu su išimtinėmis Infostruktūra teisėmis teikti šias paslaugas) yra skirtas valstybės ir visuomenės saugumui užtikrinti.

45. Infostruktūra šiuo atveju vykdo bendros ekonominės svarbos paslaugas (teikia SVDPT paslaugas, užtikrinančias viešą interesą dėl valstybės saugumo), kurių negalėtų suteikti tinkamai, jei jų teikimo galimybė būtų perduoda bet kuriems kitiems ūkio subjektams. Todėl konkurencinės taisyklės, atsižvelgiant į tikslą, esamu atveju apskritai negali būti taikomos. Infostruktūra buvo įkurta dar 1992 m. ir jau nuo veiklos pradžios buvo įpareigota spręsti valstybės ryšių ir informatikos klausimus, t. y. valstybės įmonė nuo pat įkūrimo (jau apie 15 metų) vykdo valdžios informacinių technologijų srityje deleguotas funkcijas. Iki SVDPT valstybėje veikė kitas valstybinis tinklas – VIKT, kurį taip pat prižiūrėjo Infostruktūra, tačiau jis neatitiko informacijos saugumui keliamų reikalavimų, nes nebuvo atskirtas nuo viešųjų elektroninių ryšių tinklų. Kadangi tai kėlė grėsmę informacijos saugumui, buvo nuspręsta sukurti uždarą tinklą – SVDPT, kurio kūrime dalyvavo Infostruktūra bei kurį prižiūri ir valdo bei SVDPT paslaugas teikia būtent Infostruktūra. Taigi, Infostruktūra vykdo jai valstybės deleguotas valdžios funkcijas, kurių dėl savo svarbos ir pobūdžio negalima perleisti vykdyti privatiems ūkio subjektams (lygiai taip pat, kaip policijos ar priešgaisrinės tarnybos vykdomų funkcijų, remiantis valstybės politika, negalima perleisti privatiems ūkio subjektams). Atsižvelgiant į tai, jog SVDPT yra uždaras tinklas, atskirtas ir apsaugotas nuo viešųjų tinklų, jungiantis išimtinai subjektus, besinaudojančius SVDPT paslaugomis, sudaromos sąlygos užtikrinti vientisą duomenų perdavimą, efektyvesnę konfidencialumo apsaugą, garantuoti, jog duomenys, informacija, kuria keičiasi subjektai, netaps prieinama viešaisiais tinklais.

46. SVDPT atskirumas nuo viešųjų elektroninių ryšių suteikia galimybę tarp institucijų vykdomus informacijos mainus kontroliuoti, apsaugant juos nuo neteisėto išorės poveikio. Informacijos, duomenų mainų per SVDPT vientisumas garantuoja, jog pradinė informacija jos saugojimo arba perdavimo metu nebūtų neleistinu būdu pakeičiama, užtikrina, jog informacijos autorius yra būtent tas subjektas, kuris turi informacijos autoriaus teises. Kitaip tariant, tai – duomenų tikrumas, patikimumas, kuris geriausiai gali būti užtikrinamas tada, kada atitinkami duomenys, turintys ypatingą svarbą, yra perduodami naudojantis vienu konkrečiu tinklu, valdomu, prižiūrimu, administruojamu specialaus subjekto, kurio išimtinė veiklos paskirtis – užtikrinti valstybės informacinių išteklių apsaugą ir patikimą e. valdžios paslaugų teikimą augant e. valdžios brandai, plėtoti ir teikti pažangią ir saugią informacinių ir ryšių technologijų infrastruktūrą, tenkinančią visas viešojo administravimo sektoriaus reikmes Lietuvoje.

47. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 2 straipsnio 17 punkte nustatyta, kad paslapčių subjektas – valstybės ir savivaldybės institucija, kurios veikla susijusi su informacijos įslaptinimu, išslaptinimu, įslaptintos informacijos naudojimu ir (ar) apsauga, tokiai institucijai pavaldi ar jos reguliavimo sričiai priskirta įstaiga, įmonė, kurioms suteiktas paslapčių subjekto statusas, pritarus Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijai. Saugos reikalavimai patvirtina, jog visa SVDPT perduodama informacija yra laikoma mažų mažiausiai Riboto naudojimo, o SVDPT operatorius, t. y. VĮ Infostruktūra, yra paslapčių subjektas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo prasme. Šios aplinkybės liudija, jog valstybė yra išreiškusi ir teisės aktais įtvirtinusi aiškų interesą – tarpinstitucinių duomenų mainus saugoti ir kontroliuoti bei juos vykdyti per uždarą tinklą, kurį valdo valstybei pavaldi įmonė, turinti paslapčių subjekto statusą. Iš to darytinos išvados, kad valstybės saugumas, įslaptintos informacijos naudojimas ir (ar) apsauga yra valdžios prerogatyva. SVDPT paslaugos atitinka bendros ekonominės svarbos paslaugas, dėl ko jos negali būti perduotos privatiems ūkio subjektams. SVDPT paslaugų perdavimas kitiems tiekėjams, neleistų valstybei tinkamai vykdyti pavestus uždavinius, dėl ko nukentėtų valstybės ir visuomenės saugumas. Privatus ūkio subjektas negalėtų atitikti paslapčių subjekto statuso, apibrėžto Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme, todėl SVDPT paslaugų teikimas privačiam ūkio subjektui negalėtų būti perduotas ir dėl šių priežasčių.

48. Atsižvelgiant į iškylančias grėsmes, valstybės sukurtas SVDPT bei valstybės vykdoma šio tinklo kontrolė, kai teisė (ir pareiga) teikti SVDPT paslaugas yra numatyta valstybės įmonei, yra būtina ir proporcinga priemonė valstybės funkcijoms saugumo srityje užtikrinti. SESV 52 straipsnio 1 dalis suteikia teisę nacionalinėms valdžios institucijoms taikyti apribojimus laisvam asmenų judėjimui, įskaitant, bet neapsiribojant, įmonių įsisteigimo laisvės įgyvendinimui, pateisinamus visuomenės saugumu.

49. SVDPT, būdamas analogų neturinčiu (lyginant su privačiais tinklais) uždarame tinkle, apsaugotame nuo viešųjų ryšių, kai jį prižiūri ir paslaugas teikia valstybės kontroliuojama įmonė, kibernetinių atakų grėsmes minimizuoja. Tuo tarpu SVDPT paslaugų teikimo perdavimas bet kuriam kitam privačiam ūkio subjektui kibernetinių grėsmių riziką padidintų (didesnė grėsmė dėl užsienio šalių žvalgybos įtakos ir kt.). SVDPT yra uždaras ir apsaugotas nuo grėsmių iš viešųjų tinklų per kolektyvinę kibernetinės saugos platformą. SVDPT yra vienintelis analogų tarp privačių subjektų valdomų tinklų neturintis saugus ir patikimas techninis sprendimas, galintis užtikrinti reikiamus kokybinius parametrus, tolygią kibernetinę apsaugą ir operatyvų reagavimą, įvykus įvairiems incidentams. Tą įmanoma pasiekti, kadangi SVDPT atveju nereikia derinti veiksmų tarp daugelio paslaugų teikėjų. Atskiras ir vientisas SVDPT sudaro galimybę, įvykus kibernetinei atakai, atjungti SVDPT nuo interneto (nuleisti užkardą) ir taip užtikrinti institucijų funkcionavimą. Centralizuotas tinklas saugos požiūriu yra vienintelė veiksminga priemonė, galinti užtikrinti vienodos kokybės paslaugas vartotojams, kokybišką rezervinį ryšį ir saugų jo valdymą.

50. Be to, VĮ Infostruktūra, kaip valstybės įmonė, gali įgyvendinti papildomas teisines ir organizacines priemones, kurių niekada negalės įgyvendinti privatus subjektas: privatus subjektas negali turėti paslapčių subjekto statuso, kuris itin svarbus tiek įslaptinant tinklo architektūrą, tiek darbui su įslaptinta informacija ar ypatingos svarbos (svarbiais) informaciniais ištekliais; be paslapčių subjekto statuso apskritai neįsivaizduojamas įslaptintos informacijos perdavimas; privatus subjektas yra tiesiogiai priklausomas nuo savininko teises įgyvendinančių asmenų, kuriais gali tapti Lietuvos Respublikai nedraugiškų valstybių asmenys. Atsižvelgiant į tai, valstybinių duomenų, sudarančių ypatingos svarbos (svarbius) informacinius išteklius ar įslaptintos informacijos, perdavimo saugos požiūriu negalima patikėti privačiam subjektui.

51. SVDPT efektyvumą patvirtina atvejai, kada kibernetinė ataka buvo įvykdyta prieš instituciją, kuri naudojosi SVDPT paslaugomis, ir prieš instituciją, kuri SVDPT nesinaudojo. 2016 m. balandžio 12 d. prieš Lietuvos Respublikos prezidentūros internetinį tinklalapį buvo pradėtos kibernetinės atakos, tačiau SVDPT funkcionavimą užtikrinanti Infostruktūra atakos tipą (DDoS) nustatė ir veiklos sutrikimus pašalino mažiau nei per 4 val. Tuo tarpu, kaip buvo paskelbta viešojoje erdvėje, Lietuvos Respublikos Seimo tinklai nuo 2016 m. balandžio 9 d. taip pat sulaukė DDoS atakų, tačiau, priešingai nei kibernetinės atakos prieš Lietuvos Respublikos prezidentūros tinklalapį, kurio saugumu rūpinasi Infostruktūra, atveju, Lietuvos Respublikos Seimo internetinis tinklalapis neveikė 4 dienas (nuo 2016 m. balandžio 9 d. iki 2016 m. balandžio 13 d.). Tai neabejotinai patvirtina ir pagrindžia SVDPT paslaugų poreikį, siekiant kibernetinio saugumo užtikrinimo.

52. Prieš valstybės institucijas ir (ar) kitas strategiškai svarbias valstybės ir (ar) savivaldybės įstaigas pavykusios kibernetinės atakos galėtų turėti itin neigiamas pasekmes visos visuomenės gyvenimui – sutrikdytų pramonę, visuomenės sveikatos priežiūros ir teisėsaugos institucijų darbą, galėtų paralyžiuoti oro uostų ir kitų strategiškai svarbių objektų darbą ir veiklą bei apskritai galėtų sukelti grėsmę valstybės saugumui. Todėl labai svarbu, kad informacijos mainai tarp institucijų vyktų uždarame tinkle, nes jis leidžia SVDPT atjungti nuo viešųjų tinklų, tokiu būdu išsaugant institucijų informacinių sistemų tolesnį ir saugų veikimą.

53. Taip pat pažymėtina, kad atsižvelgiant į planuojamus įstatymų ir Vyriausybės nutarimų pakeitimus, VĮ Infostruktūra ir toliau bus atsakinga už SVDPT paslaugų teikimą bei vykdys jai priskirtas teises ir pareigas, įgyvendinant nuoseklią valstybės politiką valstybės saugumo ir duomenų perdavimo srityje. Išimtinių teisių suteikimas yra sąlygotas valstybės valdžios funkcijų saugumo srityje vykdymo bei yra kildinamas iš Konstitucijos ir įstatymų. SVDPT paslaugos nėra ir negali būti pripažįstamos ekonomine veikla laisvojoje rinkoje, o net jei jos tokiomis ir būtų pripažintos, konkurencijos ribojimas esamu atveju yra tinkamas ir būtinas įstatymuose nustatytiems valstybės tikslams pasiekti, todėl aiškiai proporcingas.

54. Dėl ginčijamo reguliavimo atitikties Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 8 punktui nuomonėje nurodoma, kad Infostruktūra yra suteikta išimtinė SVDPT paslaugų teikimo teisė. Tiriamu reguliavimu nėra pažeidžiamos SESV nuostatos, o, net ir tuo atveju, jeigu būtų konstatuota, kad jis galimai riboja konkurenciją (SESV 106 str.) ir / arba įsisteigimo laisvės įgyvendinimą (SESV 49 str.), toks ribojimas būtų pateisinamas valstybės (visuomenės) saugumo užtikrinimo siekiu. Nustačius, jog ginčijamas teisinis reguliavimas atitinka Europos Sąjungos teisės – SESV– nuostatas, darytina teisėta ir pagrįsta išvada, jog jis atitinka ir Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 8 punkto reikalavimus.

 

V.

 

55. Rengiant nagrinėti norminę administracinę bylą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo posėdyje, gauta akcinės bendrovės Telia Lietuva nuomonė, kurioje palaikomi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, kuria prašoma ištirti norminio administracinio teisės akto teisėtumą, išdėstyti motyvai.

56. Nuomonėje nurodoma, kad SVDPT paslaugų teikime yra susiklostęs galimas teisinis monopolis, neatitinkantis Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų. Toks konkurencijos apribojimas yra neproporcinga ir netikslinga priemonė norint užtikrinti perduodamų duomenų saugumą. AB Telia Lietuva” patvirtino, kad yra pasirengusi teikti SVDPT paslaugas rinkai, jeigu tik tokios galimybės neribotų ginčijamas teisinis reguliavimas. Nėra jokios objektyvios (techninės, organizacinės ir ar kitokios) priežasties, kodėl tokios paslaugos negalėtų suteikti kiti rinkos dalyviai.

57. Pasak AB Telia Lietuva”, individualioje byloje, kurią nagrinėjant Lietuvos Aukščiausiajam Teismui kilo abejonės tiriamo teisinio reguliavimo teisėtumu, Infostruktūra atstovai yra pripažinę, kad ji savo veikloje nenaudoja jokių technologinių sprendimų, kurie nebūtų prieinami privačiam sektoriui, teikiančiam tas pačias paslaugas, vadinamas įprastu saugaus duomenų perdavimo pavadinimu. Kainoraščio 1.43 ir 11 skiltyse nurodytas paslaugas VĮ Infostruktūra teikia įdiegusi įrangą, kuri yra viešai prieinama ir pagal gamintojo instrukcijas yra naudojama namams arba mažiems biurams. Be to, SVDPT paslaugų monopolis naudojamas teikiant paslaugas tokioms įmonėms, kurios neturi jokio ypatingesnio duomenų saugumo poreikio: darželiams, mokykloms, bibliotekoms ir regioniniams parkams. Tokie klientai neturi išskirtinio duomenų saugumo poreikio ir natūraliai nereikalauja tokių techninių sprendimų, kurie būtų neprieinami (neįgyvendinami) privatiems subjektams.

58. Lietuvos Respublikos institucijų valdomų valstybės paslapčių apsaugą nuo užsienio priešų vykdo ne VĮ Infostruktūra, o kita institucija – Vyriausybinių ryšių centras prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos. Tai reiškia, kad VĮ Infostruktūra teikiama SVDPT paslauga nesuponuoja jokio išskirtinio saugumo, kuris būtų garantuojamas viešoje rinkoje neprieinamomis techninėmis priemonėmis. Tokią paslaugą, garantuojant ne mažesnį saugumą, gali suteikti privatūs rinkos dalyviai.

59. Šioje rinkoje mažiausiai 8 rinkos dalyviai teikia analogiškas saugaus duomenų perdavimo paslaugas. Saugaus duomenų perdavimo paslaugas (kurios savo esme yra analogiškos SVDPT paslaugoms) perka daugelis privačių subjektų (pvz. bankai, bankomatų tinklai, prekybos tinklai, mokėjimų kortelių tinklai), kurie turi ne mažesnį poreikį užtikrinti perduodamų duomenų saugumą, nei valstybės institucijos, ir šiuos poreikius tenkina būtent privatūs subjektai. Kitaip tariant, privatūs subjektai yra suinteresuoti ir pajėgūs teikti SVDPT paslaugas.

60. Regitra, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos, Darbo biržos, UAB Vilniaus vandenys ar VĮ Registrų centras pirkimai patvirtina, kad valstybės institucijos geba apibrėžti techninius reikalavimus privačiam tiekėjui, užtikrinančiam saugų duomenų apsikeitimą tarp nutolusių institucijos padalinių, o Infostruktūra paprastai išskiriama tariamai unikali SVDPT paslaugos užkardos nuleidimo / paslaugos teikimo atsietai ar izoliuotai nuo viešojo interneto funkcija yra standartinis bet kurio pirkimo techninis reikalavimas, kurį gali patenkinti privatūs subjektai.

61. Teismui pripažinus, kad SVDPT paslaugų (Kainoraščio 1.43 ir 11 punktuose numatytų paslaugų) teikimas yra laikomas ūkine veikla, abejonių neturėtų kilti dėl to, kad monopolio suteikimas iškreipia konkurenciją. Kaip nurodoma teismų praktikoje, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies taikymo tikslais konkurencijos iškraipymus pateisinantis įstatymo lygmens teisės aktas negali būti vien deklaratyvus – jis turi nepalikti viešojo administravimo subjektui jokios galimybės pasirinkti mažiau konkurenciją ribojančias priemones. SVDPT paslaugų monopolį pateisinančio įstatymo lygmens teisės akto nėra. Tai reiškia, kad nepriklausomai nuo atsakovo deklaruojamų monopolio tikslų, ginčijamu teisiniu reguliavimu sukuriamas teisinis monopolis turi būti panaikintas dėl absoliučiai formalios priežasties – atsakovo sukurto monopolio ir su tuo siejamų konkurencijos iškraipymų nepateisina įstatymo lygmens teisės aktai.

62. Tiriamu reguliavimu taip pat pažeidžiamas SESV 106 straipsnio 1 dalies, taikomos kartu su SESV 102 straipsniu, draudimas priimti teisės aktus, kurie verstų ar skatintų valstybės kontroliuojamas įmones piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi (tuo mažinant SESV 102 str. numatyto draudimo veiksmingumą) bei SESV 49 straipsnyje numatytas draudimas riboti Europos Sąjungos įsisteigimo laisvę. Tiriami vidaus reikalų ministro įsakymai apsaugo Infostruktūra dominuojančią padėtį SVDPT paslaugų rinkoje. Tokie valstybės veiksmai turi būti pripažinti pažeidžiančiais SESV 106(1) straipsnio ir 102 straipsnio reikalavimus. Jie taip pat sudarė galimybę ir skatino Infostruktūra susieti monopolizuotas SVDPT paslaugas su konkurencingoje rinkoje teikiamomis paslaugomis (viešojo interneto paslaugomis) ir tokiu būdu plėsti savo dominuojančią padėtį į susijusias rinkas; galimybę vykdyti kryžminio subsidijavimo veiksmus ir tokiu būdu plėsti savo dominuojančią padėtį į susijusias rinkas.

63. Tiriamas reguliavimas buvo priimtas Vidaus reikalų ministerijai veikiant interesų konflikto situacijoje. Vidaus reikalų ministerija ir jos kontroliuojama VĮ Infostruktūra yra tarpusavyje susiję asmenys. Vidaus reikalų ministerija įgaliota įgyvendinti reguliacines funkcijas organizuojant saugų duomenų apsikeitimą tarp valstybės institucijų ir tuo pačiu metu veikia savo reguliuojamoje rinkoje vykdydama ūkinę veiklą, todėl šiuo atveju Vidaus reikalų ministerija veikė interesų konflikto situacijoje, kuris yra draudžiamas SESV 106(1) straipsniu ir 102 straipsniu. Toks interesų konfliktas SESV 106(1) straipsnio ir 102 straipsnio požiūriu yra neteisėtas savaime, todėl konkrečios pasekmės kylančios dėl tokio interesų konflikto (t. y. ar Vidaus reikalų ministerija iškreipė konkurenciją proteguodama savo kontroliuojamą asmenį) nėra aktualios. Vis dėlto interesų konflikto situacijoje Vidaus reikalų ministerijos priimti aktai, kuriais monopolizuotas komercinių SVDPT paslaugų teikimas, išreiškia aukščiausią konkurencijos iškraipymą, kadangi absoliučiai uždraudžiama konkurencija su Vidaus reikalų ministerijos kontroliuojamu ūkio subjektu. Interesų konflikto situacijoje priimti teisės aktai prieštarauja SESV 106(1) straipsnio ir 102 straipsnio reikalavimams, todėl, vadovaujantis Europos Sąjungos viršenybės principu, teismas turi teisę ir pareigą pripažinti tiriamo teisinio reguliavimo prieštaravimą Europos Sąjungos teisei.

64. Be to, VĮ Infostruktūra yra de facto suteiktos reguliacinės funkcijos. Pagal valstybės priimtus teisės aktus ji turi galimybę vienasmeniškai nuspręsti, kokios paslaugos bus laikomos monopolizuotomis SVDPT paslaugomis (t. y. plėsti monopolizuojamų paslaugų sąrašą) ir (arba) teikti monopolizuotas SVDPT paslaugas tokiu būdu, kad privatūs rinkos dalyviai objektyviai negali pasiūlyti klientams savo paslaugų. Praktikoje ji tai yra atlikusi, kuomet visiškai įprastas IT nuomos paslaugas monopolizavo paprasčiausiai pavadinusi jas SVDPT IT nuomos paslaugomis. Tokį vidinį interesų konfliktą sukūręs ginčijamas reguliavimas savaime pažeidžia SESV 106(1) straipsnio ir 102 straipsnio reikalavimus (t.y. pažeidimo sudėtis yra formali), todėl juo priimtas sprendimas monopolizuoti SVDPT paslaugų teikimą yra neteisėtas. Tai galėtų būti įžvelgiama nepriklausomai nuo to, ar teismas pripažintų SVDPT paslaugų teikimą ūkio subjekto veikla.

65. Aptariami konkurencijos ribojimai galėtų būti pateisinti tik tada, jeigu rinka nebūtų pajėgi suteikti valstybės norimų paslaugų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje kreiptis dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo pažymėjo, jog visais atvejais valstybės nustatomi apribojimai turi būti proporcingi siekiamam tikslui. Reikšmingų abejonių dėl SESV 106(2) straipsnio numatytos išimties taikymo kelia byloje esantys duomenys apie privačių subjektų pasirengimą ir interesą teikti monopolizuotas paslaugas.

66. SVDPT paslaugų monopolio SESV 106(2) straipsnyje numatyta išimtimi pateisinti nėra įmanoma dėl dviejų esminių priežasčių. SVDPT paslaugos (įskaitant Kainoraščio 1.43 ir 11 skiltyse nurodytas paslaugas) iš principo negali būti pripažintos bendros ekonominės svarbos paslaugomis SESV 106(2) straipsnio taikymo tikslais, kadangi SVDPT paslaugas yra suinteresuoti ir techniškai pajėgūs privatūs rinkos dalyviai. Kaip nurodoma Komisijos komunikate dėl Europos Sąjungos valstybės pagalbos taisyklių taikymo kompensacijai už visuotinės ekonominės svarbos paslaugų teikimą, tokiomis paslaugomis gali būti laikomos tik tokios paslaugos, kurių įmonė neprisiimtų arba prisiimtų ne tokiu pat mastu ar ne tokiomis pat sąlygomis, jei paisytų savo komercinio intereso (47 pastraipa). Komisija taip pat pabrėžia, kad bendros ekonominės svarbos paslaugos neturėtų apimti veiklos, kurią patenkinamai ir su valstybės apibrėžtu viešuoju interesu suderinamomis sąlygomis, pvz., susijusiomis su kaina, objektyviais kokybės reikalavimais, tęstinumu ir galimybe naudotis paslauga, jau vykdė arba gali vykdyti įprastomis rinkos sąlygomis veikiančios įmonės (48 pastraipa).

67. Norint pripažinti SVDPT paslaugas bendros ekonominės svarbos paslaugomis turi būti nustatyta, kad tokių paslaugų (saugaus duomenų perdavimo) rinka įprastomis konkurencijos sąlygomis objektyviai negali suteikti. Bet kokie pavyzdžiai, iliustruojantys tokių paslaugų teikimą arba interesą teikti tokias paslaugas suponuoja, kad konkreti paslauga nėra laikoma bendros ekonominės svarbos paslauga SESV 106(2) straipsnio taikymo tikslais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėjamoje byloje nei atsakovas, nei VĮ Infostruktūra nepateikė absoliučiai jokių įrodymų, patvirtinančių, kad rinka negalėtų suteikti SVDPT paslaugų, jeigu šių paslaugų teikimas nebūtų monopolizuotas. Savo ruožtu, visi byloje esantys duomenys patvirtina, kad tokias paslaugas privatūs rinkos dalyviai galėtų suteikti, jeigu tokios galimybės valstybė neribotų kurdama monopolijas.

68. SVDPT paslaugos (įskaitant Kainoraščio 1.43 ir 11 punktuose nurodytas paslaugas) iš principo negali būti pripažintos bendros ekonominės svarbos paslaugomis. Jos tokiomis negali būti laikomos SESV 106(2) straipsnio taikymo tikslais, kadangi SVDPT paslaugų monopolizavimas nėra proporcinga priemonė valstybės siekiamiems tikslams. SESV 106(2) straipsnio formuluotė reikalauja įrodyti valstybės priemonių, kurios riboja konkurencijos teisės nuostatų efektyvumą, proporcingumą siekiamam tikslui: (jei jų taikymas nei teisiškai, nei faktiškai netrukdo atlikti joms patikėtų specialių uždavinių). Atitinkamai, net jeigu SVDPT paslaugos gali būti laikomos bendros ekonominės svarbos paslaugomis, byloje turėtų egzistuoti duomenų patvirtinančių, kad SVDPT paslaugoms keliamų tikslų nebuvo įmanoma pasiekti mažiau konkurenciją ribojančiomis priemonėmis. Tačiau tokių duomenų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėjamoje byloje nebuvo nurodyta. Netgi priešingai saugų duomenų perdavimą užtikrinti įmanoma nesukuriant SVDPT paslaugų monopolio. Tokią išvadą patvirtino inter alia pats atsakovas, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija ir Susisiekimo ministerija, kurios yra pasisakiusios, kad SVDPT paslaugoms keliamus saugumo tikslus galima pasiekti apibrėžiant kokybinius reikalavimus paslaugoms (t. y. monopolizavimas nėra reikalingas norint užtikrinti duomenų perdavimo saugumą). Šiuo atveju labai reikšminga yra atsakovo specifiškai išsakyta pozicija, kad kolektyvinė gynyba, teikiant SVDPT paslaugas, netgi mažina duomenų perdavimo saugumą.

 

VI.

 

69. Rengiant nagrinėti norminę administracinę bylą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo posėdyje, gauta Viešųjų pirkimų tarnybos nuomonė, kurioje nurodoma, jog vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 8 punktu, Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos netaikomos paslaugų pirkimams, kai juos perkančioji organizacija atlieka iš kitos perkančiosios organizacijos arba iš perkančiųjų organizacijų asociacijos, turinčių tokioms paslaugoms teikti išimtinę teisę, suteiktą teisės akto, atitinkančio Europos Sąjungos steigiamąsias sutartis. Taigi tam, kad paslaugų pirkimams būtų galima netaikyti Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų (pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 8 punktą), būtina įvertinti, ar paslaugų pirkimas atliekamas iš kitos perkančiosios organizacijos arba perkančiųjų organizacijų asociacijos ir ar perkančioji organizacija arba perkančiųjų organizacijų asociacija turi tokioms paslaugoms teikti išimtinę teisę, suteiktą teisės akto, atitinkančio Europos Sąjungos steigiamąsias sutartis.

70. Viešųjų pirkimų įstatymas nenustato, kokiu teisės aktu (įstatymu, nutarimu, įsakymu ir t. t.) perkančiajai organizacijai ar perkančiųjų organizacijų asociacijai išimtinė teisė turi būti suteikiama. Esminis reikalavimas tokiam teisės aktui – atitiktis Europos Sąjungos steigiamosioms sutartims. Atsižvelgiant į tai, teisės aktas, kuriame perkančiajai organizacijai suteikiama išimtinė teisė teikti tam tikras paslaugas, pats savaime neprieštarauja Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 8 punktui. Tik nustačius, kad teisės aktas, kuriame perkančiajai organizacijai suteikiama išimtinė teisė teikti tam tikras paslaugas, neatitinka Europos Sąjungos steigiamųjų sutarčių, galima daryti išvadą, kad Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtinta nuostata buvo naudojamasi netinkamai.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

VII.

 

71. Byloje yra tiriama, ar Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymo Nr. 1V-167 (redakcija nuo 2014 m. birželio 4 d.) „Dėl saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo nuostatų ir saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo paslaugų teikimo taisyklių patvirtinimo“ 2 punktas, šio įsakymo 1.1 punktu patvirtintų Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo nuostatų 13 punktas, šio įsakymo 1.2 punktu patvirtintų Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo paslaugų teikimo taisyklių 7 ir 15 punktai bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. lapkričio 28 d. įsakymo Nr. 1V-392 „Dėl valstybės įmonės „Infostruktūra“ duomenų perdavimo saugiu valstybiniu duomenų perdavimo tinklu ir trečio lygio interneto adresų srities su galūne gov.lt suteikimo monopolinių paslaugų kainoraščio patvirtinimo ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 10 d. įsakymo Nr. 1V-359 „Dėl valstybės įmonės „Infostruktūra“ teikiamų monopolinio pobūdžio paslaugų kainų“ pakeitimo“ 1 punktu patvirtinto Duomenų perdavimo saugiu valstybiniu duomenų perdavimo tinklu ir trečio lygio interneto adresų srities su galūne gov.lt suteikimo monopolinių paslaugų kainoraščio „Mėnesinio mokesčio“ lentelės 1.43 skiltis (redakcija nuo 2010 m. vasario 11 d.) ir 11 skiltis ta apimtimi, kuria išimtinai valstybės įmonei „Infostruktūra“ pavesta vykdyti Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo operatoriaus funkcijas, teikiant prieigos priežiūros saugiame valstybiniame duomenų perdavimo tinkle per ADSL prieigą, kurios pralaidumas 4096/1024 Kb/s, ir duomenų šifravimo įrangos priežiūros paslaugas Lietuvos Respublikos institucijoms, atitinka Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnį (redakcija nuo 2012 m. gegužės 1 d.); ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos institucijoms suteikta teisė įsigyti, o valstybės įmonei „Infostruktūra“ – teikti prieigos priežiūros saugiame valstybiniame duomenų perdavimo tinkle per ADSL prieigą, kurios pralaidumas 4096/1024 Kb/s, ir duomenų šifravimo įrangos priežiūros paslaugas ne Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka, atitinka Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (redakcija nuo 2013 m. spalio 26 d.) 10 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

 

VIII.

 

72. Tiriamu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymo Nr. 1V-167 „Dėl saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo nuostatų ir saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo paslaugų teikimo taisyklių patvirtinimo“ 2 punktu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras pavedė valstybės įmonei „Infostruktūra“ vykdyti Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo operatoriaus funkcijas.

73. Šio įsakymo 1.1 punktu patvirtintų Nuostatų 13 punkte numatyta, kad Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo operatorius yra valstybės įmonė „Infostruktūra“.

74. To paties įsakymo 1.2 punktu patvirtintų Taisyklių 7 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos institucija, siekianti būti prijungta prie Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo ir naudotis jo paslaugomis, pateikia kvietimą dalyvauti pirkimo procedūrose (toliau – kvietimas) Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo operatoriui – valstybės įmonei „Infostruktūra“ (toliau – ir Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo operatorius). Kartu su kvietimu pateikiamuose pirkimo dokumentuose turi būti nurodyta: planuojami Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo paslaugų panaudojimo tikslai; jungiamų prie Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo objektų adresai, ryšio kanalų greitaveikos ir prievadų tipai, gedimų šalinimo laikas ir kita informacija, reikalinga pasiūlymui paruošti; atsakingo už prijungimą prie Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo Lietuvos Respublikos institucijos valstybės tarnautojo ar darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, kontaktiniai duomenys. Pagal Taisyklių 15 punktą Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo paslaugų sąrašas ir kainos nustatytos duomenų perdavimo Saugiu valstybiniu duomenų perdavimo tinklu ir trečio lygio interneto adresų srities su galūne gov.lt suteikimo monopolinių paslaugų kainoraštyje, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 1V-392 „Dėl valstybės įmonės „Infostruktūra“ duomenų perdavimo saugiu valstybiniu duomenų perdavimo tinklu ir trečio lygio interneto adresų srities su galūne gov.lt suteikimo monopolinių paslaugų kainoraščio patvirtinimo ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 10 d. įsakymo Nr. 1V-359 „Dėl valstybės įmonės „Infostruktūra“ teikiamų monopolinio pobūdžio paslaugų kainų“ pakeitimo.

75. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 1V-392 „Dėl valstybės įmonės „Infostruktūra“ duomenų perdavimo saugiu valstybiniu duomenų perdavimo tinklu ir trečio lygio interneto adresų srities su galūne gov.lt suteikimo monopolinių paslaugų kainoraščio patvirtinimo ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 10 d. įsakymo Nr. 1V-359 „Dėl valstybės įmonės „Infostruktūra“ teikiamų monopolinio pobūdžio paslaugų kainų“ pakeitimo“ 1 punktu patvirtinto Duomenų perdavimo saugiu valstybiniu duomenų perdavimo tinklu ir trečio lygio interneto adresų srities su galūne gov.lt suteikimo monopolinių paslaugų kainoraščio „Mėnesinio mokesčio“ lentelės 1.43 skiltyje yra numatytas 219 EUR mėnesinis mokestis už paslaugą „Prieigos priežiūra SVDPT tinkle per ADSL prieigą, kurios pralaidumas 4096/1024 Kb/s“ ir 11 skiltyje numatytas 18 EUR mėnesinis mokestis už paslaugą „Duomenų šifravimo įrangos priežiūra.

 

IX.

 

76. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje (redakcija nuo 2012 m. gegužės 1 d.) yra reglamentuojama viešojo administravimo subjektų pareiga užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Pagal šio straipsnio 1 dalį, viešojo administravimo subjektai, įgyvendindami pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

77. Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 8 punkte (redakcija nuo 2013 m. spalio 26 d.) įtvirtinta, kad perkant paslaugas šio įstatymo reikalavimai netaikomi paslaugų pirkimams, kai juos perkančioji organizacija atlieka iš kitos perkančiosios organizacijos arba iš perkančiųjų organizacijų asociacijos, turinčių tokioms paslaugoms teikti išimtinę teisę, suteiktą teisės akto, atitinkančio Europos Sąjungos steigiamąsias sutartis.

 

Dėl tyrimo ribų

 

78. Išdėstytas teisinis reguliavimas nagrinėjamoje byloje tiriamas ta apimtimi, kuria (1) išimtinai valstybės įmonei „Infostruktūra“ pavesta vykdyti SVDPT operatoriaus funkcijas teikiant tiriamas Kainoraštyje („Mėnesinio mokesčio“ lentelės 1.43 ir 11 skiltyse) numatytas paslaugas bei ta apimtimi, kuria (2) Lietuvos Respublikos institucijoms suteikta teisė įsigyti, o valstybės įmonei „Infostruktūra“ – teikti tiriamas Kainoraštyje („Mėnesinio mokesčio“ lentelės 1.43 ir 11 skiltyse) numatytas paslaugas ne Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka.

79. Bendrosios kompetencijos teismo diskrecija inicijuoti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą yra įtvirtinta Administracinių bylų teisenos įstatymo 114 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą. Šioje normoje įtvirtintos sąlygos norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo inicijavimui yra tai, kad teismui kyla abejonių norminio administracinio akto teisėtumu ir šis aktas turi būti taikomas konkrečioje byloje. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 113 ir 114 straipsnių nuostatas, tyrimo dalykas ir ribos apibrėžiamos, atsižvelgiant į individualioje byloje keliamo ginčo dalyką ir ribas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3-502/2016). Atsižvelgiant į tai, kad bendrosios kompetencijos teismas turi teisę kreiptis į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, sprendžiamoje byloje dėl norminio administracinio akto teisėtumo vadovaujamasi įstatymų ir norminių administracinių aktų redakcijomis, taikytinomis pareiškimą pateikusio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėjamai individualiai bylai Nr. e3K-3-149-969/2017, kurioje yra ginčijama 2014 m. rugsėjo 17 d. sudaryta Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo paslaugų teikimo sutartis.

80. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėta, kad nustačius, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštarauja įstatymo, kurio atitikties Konstitucijai pareiškėjas neginčija, nuostatos, kuriomis yra įsiterpiama į ginčijamo įstatymo reguliuojamus visuomeninius santykius, Konstitucinis Teismas privalo tai konstatuoti (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d., 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. birželio 19 d., 2007 m. birželio 27 d., 2009 m. kovo 2 d., 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimai). Administraciniame procese teismas turi pareigą veikti aktyviai, siekdamas teisingo bylos išsprendimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2995/2012; 2014 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-79/2014; 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-622-525/2015; 2016 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-15-662/2016).

81. Pagal da mihi factum, dabo tibi ius (lot. – proceso šalys turi pateikti teismui faktus, o teismas pateikia teisę (ir atitinkamai – teisės aiškinimą)) principą proceso šalys turi pateikti teismui faktus, o teismas pateikia teisę (ir atitinkamai – teisės aiškinimą) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-307/2013; 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-118/2012). Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, taikytinas teisės normas (tarptautines sutartis, nacionalinius įstatymus, poįstatyminius teisės aktus ir kt.) pasirenka teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1280-662/2017). Atitinkamai, nagrinėjant bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo ištyrimo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nėra saistomas teismo, kuris inicijavo norminio administracinio akto teisėtumo bylą, aiškinimais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I575-10/2009). Įvertinusi byloje ginčijamo norminio administracinio akto ir aukštesnės galios teisės aktų turinį, išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismo pareigą procese veikti aktyviai, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje tikslinga įvertinti, ar Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymo Nr. 1V-167 2 punktas, šio įsakymo 1.1 punktu patvirtintų Nuostatų 13 punktas, to paties įsakymo 1.2 punktu patvirtintų Taisyklių 7, 15 punktai, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 1V-392 1 punktu patvirtinto Kainoraščio „Mėnesinio mokesčio“ lentelės 1.43 ir 11 skiltys ta apimtimi, kuria išimtinai valstybės įmonei „Infostruktūra“ pavesta vykdyti SVDPT operatoriaus funkcijas teikiant tiriamas Kainoraštyje („Mėnesinio mokesčio“ lentelės 1.43 ir 11 skiltyse) numatytas paslaugas bei ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos institucijoms suteikta teisė įsigyti, o valstybės įmonei „Infostruktūra“ – teikti tiriamas Kainoraštyje („Mėnesinio mokesčio“ lentelės 1.43 ir 11 skiltyse) numatytas paslaugas ne Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

 

X.

 

Vidaus reikalų ministro įgaliojimai priimti tiriamus norminius administracinius aktus

 

82. Konstitucinis teisinės valstybės principas apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų, be kita ko, ir teisės aktų hierarchijos reikalavimą, iš kurio kyla įstatymų viršenybės poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu principas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimą). Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad šis konstitucinis principas neleidžia poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d., 2010 m. kovo 9 d., 2012 m. balandžio 18 d., 2013 m. vasario 20 d. nutarimus).

83. Viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik pagal aukštesnės galios teisės aktais jiems suteiktą kompetenciją, kuri turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I1-2/2006, 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I444-4/2008, 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I552-22/2013 ir kt.). Atitinkamam teisėkūros subjektui viršijus jam teisės aktais suteiktą kompetenciją ir priėmus norminį administracinį aktą, kurį jis nėra įgaliotas priimti, būtų pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-4/2008, 2011 m. birželio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I756-6/2011).

84. Atsižvelgiant į šį konstitucinio teisinės valstybės principo elementą, nagrinėjamoje byloje turi būti įvertinta, ar vidaus reikalų ministrui aukštesnės galios teisės aktais (konstitucinėmis nuostatomis, įstatymu, Vyriausybės nutarimu) buvo pavesta priimti šioje byloje tiriamą teisinį reguliavimą.

85. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakyme Nr. 1V-167 „Dėl saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo nuostatų ir saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo paslaugų teikimo taisyklių patvirtinimo“ nurodyta, kad jis priimtas siekiant įgyvendinti Informacijos technologijų saugos valstybinės strategijos įgyvendinimo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1625 „Dėl Informacijos technologijų saugos valstybinės strategijos ir jos įgyvendinimo plano patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 110-4006; 2002, Nr. 80-3429; 2003, Nr. 73-3370), 2 punkte nurodyto tikslo „Svarbiausiųjų valstybės informacinių sistemų saugos stiprinimas“ antrąją priemonę Elektroninės valdžios koncepcijos įgyvendinimo priemonių plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 1468 „Dėl Elektroninės valdžios koncepcijos įgyvendinimo priemonių plano patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 112-5022), 3.1 punkto priemonę ir Viešųjų paslaugų teikimo supaprastinimo priemonių 2004–2007 metų plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1499 „Dėl Viešųjų paslaugų teikimo supaprastinimo priemonių 2004–2007 metų plano patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 114-5136), 21 punkto priemonę.

86. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1625 „Dėl Informacijos technologijų saugos valstybinės strategijos ir jos įgyvendinimo plano patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 110-4006; 2002, Nr. 80-3429; 2003, Nr. 73-3370) patvirtinto Informacijos technologijų saugos valstybinės strategijos įgyvendinimo plano 2 punkte nurodyta antroji priemonė „sukurti saugų valstybinį duomenų perdavimo tinklą valstybės institucijų kompiuterinio tinklo (VIKT) pagrindu“; nurodyta atsakinga institucija – Vidaus reikalų ministerija; priemonės turinys, vertinimo kriterijus – duomenų, perduodamų valstybiniu duomenų perdavimo tinklu, kodavimo ir šifravimo reikalavimai; reikalavimai institucijoms, prisijungiančioms prie valstybinio duomenų perdavimo tinklo; valstybinis duomenų perdavimo tinklas turi būti parengtas atsižvelgiant į informacinės visuomenės plėtros strateginiame plane numatytos 2.10 priemonės (2.10. Integruoti valstybinius ryšių ir duomenų perdavimo tinklus, nustatyti integruoto tinklo valdymą) rekomendacijas.

87. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 1468 „Dėl Elektroninės valdžios koncepcijos įgyvendinimo priemonių plano patvirtinimo“ patvirtinto Elektroninės valdžios koncepcijos įgyvendinimo priemonių plano 3.1 punkte nurodyta priemonė „sukurti saugų valstybės institucijų tinklą“, atsakingi vykdytojai – Vidaus reikalų ministerija, Susisiekimo ministerija, valstybės įmonė „Infostruktūra“, akcinė bendrovė Lietuvos radijo ir televizijos centras ir nurodyti laukiami rezultatai – valstybės institucijoms ir įstaigoms bus sudaryta galimybė patikimai apsaugoti savo vietinius kompiuterių tinklus, saugiai perduoti tarnybinius duomenis ir registrų informaciją.

88. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1499 „Dėl Viešųjų paslaugų teikimo supaprastinimo priemonių 2004–2007 metų plano patvirtinimo“ patvirtinto Viešųjų paslaugų teikimo supaprastinimo priemonių 2004–2007 metų plano 21 punkte nurodyta priemonė „sukurti saugų valstybės institucijų informacijos tinklą“, iškeltas uždavinys užtikrinti valstybės institucijoms galimybę saugiai keistis informacija, garantuoti registrų ir duomenų bazių apsaugą ir tikslų vartotojų tapatybės nustatymą; paskirti vykdytojai – Vidaus reikalų ministerija, Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

89. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. lapkričio 28 d. įsakyme Nr. 1V-392 nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Ministerijų, Vyriausybės įstaigų ir apskričių viršininkų įsteigtų ir jiems priskirtų valstybės įmonių bei viešųjų įstaigų teikiamų monopolinio pobūdžio prekių ir paslaugų kainų bei tarifų nustatymo bendrąja tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. 756 (Žin., 2002, Nr. 54-2127). Šios Ministerijų, Vyriausybės įstaigų ir apskričių viršininkų įsteigtų ir jiems priskirtų valstybės įmonių bei viešųjų įstaigų teikiamų monopolinio pobūdžio prekių ir paslaugų kainų bei tarifų nustatymo bendros tvarkos 1 punkte numatyta, kad pagal nustatomos ministerijų, Vyriausybės įstaigų ir apskričių viršininkų įsteigtų ir jiems priskirtų valstybės įmonių bei viešųjų įstaigų teikiamų monopolinio pobūdžio prekių ir paslaugų kainos bei tarifai.

90. Taigi, teisės aktais, kuriais grindžiamas įgaliojimas priimti tiriamą teisinį reguliavimą, Vidaus reikalų ministerijai buvo pavesta sukurti saugų valstybinį duomenų perdavimo tinklą. Iš pavedimų turinio galima matyti, kad šis įgaliojimas apima tinklo sukūrimą bei atitinkamų saugumo reikalavimų patvirtinimą. Tiriamo teisinio reguliavimo priėmimo metu aukštesnės galios teisės aktais vidaus reikalų ministrui tiesiogiai nebuvo suteiktas įgaliojimas savo nuožiūra skirti Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo tvarkytoją. Toks įgaliojimas buvo suteiktas Susisiekimo ministerijai 2016 m. spalio 11 d. priimtu, 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo Nr. XI-1807 5, 6, 27 ir 43 straipsnių pakeitimo įstatymu, kuriuo pakeistas Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 5 straipsnis, jame numatant, kad Susisiekimo ministerija formuoja valstybės informacinių išteklių plėtros politiką ir pagal kompetenciją, be kita ko, valdo Saugų valstybinį duomenų perdavimo tinklą ir skiria jo tvarkytoją (Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 5 str. 2 d. 6 p.). Kaip buvo minėta, sprendžiamoje byloje dėl norminio administracinio akto teisėtumo vadovaujamasi įstatymų ir norminių administracinių aktų redakcijomis, taikytinomis pareiškimą pateikusio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėjamai individualiai bylai Nr. e3K-3-149-969/2017, kurioje yra ginčijama 2014 m. rugsėjo 17 d. sudaryta Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo paslaugų teikimo sutartis. Dėl to sprendžiamoje byloje netaikoma minėta nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusi Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 6 punkto nuostata ir ginčijamo teisinio reguliavimo teisėtumas tiriamas atsižvelgiant į minėtos individualios bylos ginčo teisinių santykių metu galiojusį teisinį reguliavimą. Iš aptarto bylai aktualaus teisinio reguliavimo galima matyti, kad vidaus reikalų ministras nebuvo įgaliotas savo nuožiūra skirti Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo operatorių, todėl tiriamu teisiniu reguliavimu Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo operatoriumi paskyręs valstybės įmonę „Infostruktūra“ viršijo jam teisės aktais suteiktą kompetenciją priimdamas norminį administracinį aktą, kurį jis nebuvo įgaliotas priimti.

 

Dėl ūkinės veiklos laisvės ribojimo sąlygų

 

91. Konstitucija draudžia žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. sausio 19 d., 2007 m. lapkričio 13 d. nutarimus ir kt.). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad įstatymai nustato bendro pobūdžio taisykles, o poįstatyminiuose teisės aktuose jos gali būti detalizuojamos, reglamentuojama jų įgyvendinimo tvarka (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 2004 m. kovo 5 d. nutarimus). Konstitucinėje jurisprudencijoje pažymima, kad tais atvejais, kai Konstitucijoje nereikalaujama tam tikrus joje nurodytus santykius reguliuoti būtent įstatymu ir kai pagal Konstituciją tokių santykių reguliavimas nėra priskirtas kitų valstybės valdžią vykdančių institucijų išimtinei kompetencijai, įstatymų leidėjas gali įstatyme nustatyti, kad tam tikrus santykius reguliuoja Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimus).

92. Riboti asmens teises ir laisves, taip pat ir Konstitucijos 46 straipsnyje numatytą ūkinės veiklos laisvę galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Nors tam tikri ūkinės veiklos santykiai gali būti reguliuojami tik įstatymais, kiti – Vyriausybės nutarimais, dar kiti – žemesnės galios poįstatyminiais teisės aktais, tačiau nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir ribojimus, darančius esminį poveikį ūkinei veiklai, taip pat įvairias sankcijas už atitinkamus teisės pažeidimus pagal Konstituciją galima tik įstatymu; taigi tik įstatymu galima nustatyti ir esminį poveikį ūkinei veiklai galinčias daryti ekonominio poveikio priemones, kurios turi būti taikomos, kai nustatyti įpareigojimai yra nevykdomi arba netinkamai vykdomi (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 3 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d. nutarimus).

93. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje taip pat pripažįstama, kad įstatymų leidėjas negali pavesti įstatymo įgyvendinamuoju aktu reguliuoti tuos santykius, kurie gali būti reguliuojami tik įstatymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I261-15/2013).

94. Vertinant, ar tiriamu reguliavimu pavedus išimtinai valstybės įmonei „Infostruktūra“ pavesta vykdyti SVDPT operatoriaus funkcijas, be kita ko, yra reikšmingas šių funkcijų pobūdis ir valstybės įmonei „Infostruktūra“ sudaryta teisinė padėtis. Atskleidžiant ūkinės veiklos ir ūkio subjektų sąvoką turi būti laikomasi funkcinio požiūrio, t. y. turi būti vertinama, ar konkreti vykdoma veikla traktuotina kaip atlygintinų paslaugų teikimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-3395/2011). Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją ūkine veikla laikomas prekių ar paslaugų siūlymas rinkoje (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2001 m. spalio 25 d. sprendimas byloje Firma Ambulanz Glockner prieš Landkreis Suedwestpfalz, Nr. C-475/99, 19 punktas).

95. Kainoraščio „Mėnesinio mokesčio“ lentelės 1.43 ir 11 skiltyse nurodytas paslaugas VĮ „Infostruktūra“ teikia atlygintinai, vadovaudamasi Kainoraštyje nurodytomis kainomis. Nuostatų 2.2 punkte nurodyta, kad saugus valstybinis duomenų perdavimo tinklas yra telematinis elektroninių ryšių tinklas visoms Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijoms, įstaigoms ir įmonėms bei kitiems juridiniams asmenims, vykdantiems priskirtas valstybės funkcijas (toliau – Lietuvos Respublikos institucijos), atliekantis vietinio domeno funkciją Lietuvos Respublikoje ir turintis vartus į Europos domeną. Saugus valstybinis duomenų perdavimo tinklas yra atskirtas ir apsaugotas nuo viešojo interneto ir neteikiamas viešai. Pagal Nuostatų 6 punktą SVDPT paskirtis yra sudaryti sąlygas Lietuvos Respublikos institucijoms saugiai ir efektyviai keistis informacija su Europos Sąjungos institucijomis ir Europos Sąjungos valstybių narių administracijomis; sudaryti sąlygas Lietuvos Respublikos institucijoms saugiai ir efektyviai keistis informacija tarpusavyje ir tarp institucijų struktūrinių padalinių; sudaryti sąlygas sumažinti Lietuvos Respublikos institucijų išlaidas duomenų saugos priemonėms, programinei įrangai, duomenų perdavimo ir telefono ryšio paslaugoms įsigyti; sudaryti sąlygas Lietuvos Respublikos fiziniams ir juridiniams asmenims naudotis elektroninės valdžios (toliau – e. valdžia) paslaugomis, užtikrinant Lietuvos Respublikos fizinių ir juridinių asmenų saugų bendravimą su Europos Sąjungos ir valstybių narių administracijomis; užtikrinti registrų ir valstybės informacinių sistemų duomenų saugų teikimą. Nuo 2015 m. gegužės 1 d. galiojančios Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo redakcijos 3 straipsnio 13 dalyje SVDPT apibrėžtas kaip elektroninių ryšių tinklas, atskirtas ir apsaugotas nuo viešųjų elektroninių ryšių tinklų (interneto) bei neteikiamas viešai, skirtas visoms Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijoms, įstaigoms ir įmonėms bei kitiems juridiniams asmenims, kuriuo jie gali saugiai teikti duomenis, bendradarbiauti su Europos Sąjungos institucijomis, užtikrinant duomenų mainų dalyvių tapatybės nustatymą, perduodamų duomenų konfidencialumą, vientisumą ir prieinamumą.

96. Taisyklių 18 punkte numatyta, kad SVDPT Lietuvos Respublikos institucijoms, be kita ko, teikia šias paslaugas „Valstybės informacinių išteklių apsaugą nuo grėsmių iš viešųjų tinklų, kurią sudaro <...> sąsajos su viešaisiais elektroninių ryšių tinklais valdymas; <...> Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo informacinių ryšių technologijų infrastruktūros teikimą Lietuvos Respublikos institucijoms, kurį sudaro: <...> sąsajos su viešaisiais elektroninių ryšių tinklais valdymas. Pagal Nuostatų 7.3.3 punktą Saugus valstybinis duomenų perdavimo tinklas užtikrina saugų ir efektyvų Lietuvos Respublikos institucijų keitimąsi informacija tarpusavyje ir tarp institucijų struktūrinių padalinių – be kita ko, užtikrina Lietuvos Respublikos institucijų saugų ryšį su viešaisiais duomenų perdavimo tinklais.

97. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėjamos individualios bylos Nr. e3K-3-149-969/2017, kurią nagrinėjant teismui kilo abejonių norminių administracinių aktų teisėtumu, medžiagos galima matyti, kad teikiant SVDPT paslaugas gali būti suteikiama ir prieigos prie viešo interneto paslauga: pavyzdžiui, ji teikiama pagal 2014 m. lapkričio 3 d. sutartį tarp VĮ „Infostruktūra“ ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos. Aplinkybė, kad SVDPT yra prijungtas prie viešo interneto neneigiama ir šioje administracinėje byloje teismui pateiktoje VĮ „Infostruktūra“ nuomonėje, kurioje nurodoma, kad SVDPT yra atjungiamas nuo viešo interneto tik įvykus kibernetinei atakai ar dėl kitų svarbių priežasčių, t. y. įprastiniu režimu veikiantis SVDPT nėra atjungtas nuo viešo interneto.

98. Tikrinant, ar tiriamu reguliavimu ūkinės veiklos laisvė yra apribojama iš esmės, nagrinėjamos bylos kontekste taip pat yra reikšminga valstybės įmonei „Infostruktūra“ sudaryta teisinė padėtis. Pažymėtina, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją pagrindinės teisės apribojimas yra tada, kai tam tikros laisvės adresatas priima tam tikrą taisyklę, kuri šios laisvės subjektui jo ūkinėje veikloje sukelia tam tikrus nepatogumus arba daro tiesioginę neigiamą įtaką (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1998 m. balandžio 28 d. sprendimas byloje Metronome Musik GmbH prieš Music Point Hokamp GmbH, Nr. C-200/96). Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje esminiu ūkinės veiklos laisvės ribojimu pripažįstamas reguliavimas, kuriame įtvirtinta poveikio priemonė – teisės verstis ūkine veikla (organizuoti ir rengti papildomą vairuotojų mokymą) atėmimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I146-10/2013); leidimo vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi galiojimo panaikinimo pagrindai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I261-15/2013).

99. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją, suteikdama vienam ar keliems subjektams išimtines teises ekonominėje veikloje, valstybė narė privalo vadovautis skaidrumo pareiga. Skaidrumo pareiga yra valstybės narės teisėje nustatyta privaloma išankstinė sąlyga suteikti subjektui išimtinę teisę vykdyti ekonominę veiklą, kad ir koks būtų šio subjekto atrankos būdas (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. birželio 3 d. sprendimo Sporting Exchange, C?203/08, 47 punktas). Pavyzdžiui, išankstinio administracinio leidimo suteikimo tvarka būtų pateisinama, net jeigu ja nukrypstama nuo pagrindinės teisės, turi būti pagrįsta objektyviais, nediskriminuojančiais ir iš anksto žinomais kriterijais, užtikrinančiais, kad taip bus pakankamai apribota nacionalinės valdžios institucijų diskrecija, kad ja nebūtų piktnaudžiaujama (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2008 m. liepos 17 d. sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C?389/05, Rink. p. I?5397, 94 punktas ir 2009 m. kovo 10 d. sprendimo Hartlauer, C?169/07, p. I?1721, 64 punktas).

100. Pažymėtina, kad pagal Komisijos 2002 m. rugsėjo 16 d. direktyvos Nr. 2002/77/EB „Dėl konkurencijos elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų rinkose“ 2 straipsnio 1 dalį valstybės narės neteikia ir toliau netaiko galiojančių išskirtinių arba specialiųjų teisių steigti ir (arba) teikti elektroninių ryšių tinklus arba teikti viešai prieinamas elektroninių ryšių paslaugas. Elektroninių ryšių tinklas šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas kaip perdavimo sistemos ir, atitinkamais atvejais, komutacijos arba nukreipimo įranga bei kiti ištekliai, leidžiantys perduoti signalus laidais, radijo bangomis, optinėmis ar kitokiomis elektromagnetinėmis priemonėmis, įskaitant palydovinius tinklus, fiksuotus (grandininio ir paketinio duomenų perdavimo, įskaitant internetą) ir mobiliuosius antžeminius tinklus, elektros kabelių sistemas tokiu mastu, kokiu jie naudojami signalams perduoti, radijo ir televizijos transliavimui naudojamus tinklus ir kabelinės televizijos tinklus, nepaisant perduodamos informacijos tipo. Pagal to paties straipsnio 5 dalį išimtinės teisės yra teisės, kurias valstybė narė įstatymu ar kitu teisės aktu suteikia tik vienai įmonei tam tikroje geografinėje teritorijoje teikti elektroninių ryšių paslaugą ar vykdyti elektroninių ryšių veiklą.

101. Nagrinėjamoje byloje tiriamu reguliavimu suteikus valstybės įmonei „Infostruktūra“ SVDPT operatoriaus statusą, jai pavestos funkcijos, apibrėžtos Nuostatų 14 punkte, pagal kurį operatorius, be kita ko, stebi, valdo ir prižiūri visą Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo komunikacinę įrangą ir ryšio linijas; stebi, valdo ir prižiūri duomenų saugos įrangą ir priemones; rengia Lietuvos Respublikos institucijų prijungimo prie Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo ar institucijų struktūrinių padalinių sujungimo techninius projektus; įrengia ir valdo ryšio linijas ir aparatūrą, kurios reikia prijungimui prie Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo ir perduodamų duomenų saugumui užtikrinti; užtikrina Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo funkcijų, nurodytų Nuostatų III skyriuje, vykdymą.

102. Šių teisių suteikimas tiriamais vidaus reikalų ministro įsakymais sukuria valstybės įmonės „Infostruktūra“ privilegijuotą padėtį, už atlygį teikiant Kainoraštyje nurodytas paslaugas (be kita ko, prieigos priežiūros saugiame valstybiniame duomenų perdavimo tinkle, į kurio funkcijas įeina ir saugaus ryšio su viešaisiais duomenų perdavimo tinklais užtikrinimas, per ADSL prieigą, kurios pralaidumas 4096/1024 Kb/s, ir duomenų šifravimo įrangos priežiūros paslaugas) ir tuo yra suvaržoma kitų, su ja galinčių konkuruoti ūkio subjektų ūkinės veiklos laisvė. Taigi, tiriamu reguliavimu suteikus išimtinę teisę valstybės įmonei „Infostruktūra“ vykdyti SVDPT operatoriaus funkcijas, teikiant tiriamas Kainoraštyje („Mėnesinio mokesčio“ lentelės 1.43 ir 11 skiltyse) numatytas paslaugas, yra daromas esminis poveikis ūkinės veiklos laisvei.

103. Pažymėtina, kad teismų praktika nėra ir negali būti visiškai statiška. Ji gali būti vystoma, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-691/2014.). Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog oficialios konstitucinės doktrinos (ir kaip visumos, ir kiekvienu atskiru konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu) formavimas yra ne vienkartinis aktas, bet laipsniškas ir nuoseklus procesas. Šis procesas yra nenutraukiamas ir niekuomet nebūna visiškai baigtas. Konstitucinės jurisprudencijos ir joje formuojamos oficialios konstitucinės doktrinos raidai būdinga <...> tai, kad oficiali konstitucinė doktrina bet kuriuo konstitucinio teisinio reguliavimo <...> klausimu yra formuojama ne „visa iškart“, bet „byla po bylos“, vienus tos doktrinos elementus (fragmentus), atskleistus ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose, papildant kitais, atskleidžiamais Konstitucinio Teismo aktuose, priimamuose naujose konstitucinės justicijos bylose (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Šiais principais subsidiariai vadovaujamasi ir nagrinėjamoje byloje dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A11-381/2007 pateikto teisės aiškinimo. Šia nutartimi teismas išnagrinėjo bylą dėl Konkurencijos tarybos 2006 m. vasario 15 d. nutarimo teisėtumo, kuriuo buvo nagrinėtas AB „TEO LT“, UAB „Omnitel“ ir UAB „Bitė Lietuva“ prašymas „pradėti konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimą ir imtis priemonių pakeisti ar panaikinti konkurenciją ribojantį įsakymą“ (vidaus reikalų ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymą Nr. 1V-167). 2007 m. balandžio 5 d. nutartimi buvo pasisakyta dėl Konkurencijos tarybos nutarimo teisėtumo, kuriuo nutrauktas tyrimas pagal minėtą pareiškėjų prašymą, taigi, šia nutartimi buvo išnagrinėta individuali byla, o ne byla pagal administracinės teisenos taisykles dėl norminių administracinių aktų teisėtumo. Joje nebuvo vertinami nagrinėjamoje byloje iškelti klausimai dėl tiriamo teisinio reguliavimo suderinamumo su teisinės valstybės principu bei dėl faktinio konteksto, susiklosčiusio individualioje byloje, kurią nagrinėjant Lietuvos Aukščiausiajam Teismui kilo abejonių tiriamų norminių administracinių aktų teisėtumu. Dėl to, atsižvelgiant į minėtą teismo precedento doktriną, pagal kurią teismų jurisprudencija plėtojama byla po bylos, nagrinėjamoje byloje yra vadovaujamasi pirmiau išdėstytu norminio administracinio akto atitikties teisinės valstybės principui vertinimu.

104. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad vidaus reikalų ministras tiriamu teisiniu reguliavimu viršijo savo kompetenciją priimdamas norminius administracinius aktus, kurių nebuvo įgaliotas priimti, ir patvirtino iš esmės ūkinės veiklos laisvę ribojantį reguliavimą žemesniu nei įstatymo lygmens aktu, tuo nesilaikydamas teisės aktų hierarchijos reikalavimo ir pažeisdamas Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą, todėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymo Nr. 1V-167 (redakcija nuo 2014 m. birželio 4 d.) „Dėl saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo nuostatų ir saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo paslaugų teikimo taisyklių patvirtinimo“ 2 punktas, šio įsakymo 1.1 punktu patvirtintų Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo nuostatų 13 punktas, šio įsakymo 1.2 punktu patvirtintų Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo paslaugų teikimo taisyklių 7 ir 15 punktai bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. lapkričio 28 d. įsakymo Nr. 1V-392 (redakcija nuo 2010 m. vasario 11 d.) „Dėl valstybės įmonės „Infostruktūra“ duomenų perdavimo saugiu valstybiniu duomenų perdavimo tinklu ir trečio lygio interneto adresų srities su galūne gov.lt suteikimo monopolinių paslaugų kainoraščio patvirtinimo ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 10 d. įsakymo Nr. 1V-359 „Dėl valstybės įmonės „Infostruktūra“ teikiamų monopolinio pobūdžio paslaugų kainų“ pakeitimo“ 1 punktu patvirtinto Duomenų perdavimo saugiu valstybiniu duomenų perdavimo tinklu ir trečio lygio interneto adresų srities su galūne gov.lt suteikimo monopolinių paslaugų kainoraščio „Mėnesinio mokesčio“ lentelės 1.43 skiltis ir 11 skiltis ta apimtimi, kuria išimtinai valstybės įmonei „Infostruktūra“ pavesta vykdyti Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo operatoriaus funkcijas, teikiant prieigos priežiūros saugiame valstybiniame duomenų perdavimo tinkle per ADSL prieigos, kurios pralaidumas 4096/1024 Kb/s, ir duomenų šifravimo įrangos priežiūros paslaugas, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 117 str. 1 d. 2 p.).

 

XI.

 

105. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą konstatavęs, jog tiriant klausimą dėl norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) atitikties keliems aukštesnės galios teisės aktams (jų dalims) ar kelioms to paties teisės akto nuostatoms, norminę bylą nagrinėjantis administracinis teismas, konstatavęs tikrinamos norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) prieštaravimą bent vienai aukštesnės galios teisės akto nuostatai, nebeprivalo tirti šios norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) atitikties kitoms aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I261-15/2013; 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I442-14/2013; 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-2418/2013). Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalimi, norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu, nepriklausomai nuo to, keliems aukštesnės galios teisės aktams ar jų dalims (nuostatoms) prieštarauja atitinkamas norminis administracinis aktas.

106. Šiame baigiamajame teismo akte jau yra pripažinta, kad tiriamas teisinis reguliavimas neatitinka konstitucinio teisinės valstybės principo. Remiantis minėta administracinių teismų praktika, sprendžiamoje byloje tikrinamų norminių administracinių aktų nuostatų atitiktis kitoms pareiškėjo prašyme nurodytoms aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms nevertinama.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

 

n u s p r e n d ž i a:

 

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymo Nr. 1V-167 (redakcija nuo 2014 m. birželio 4 d.) „Dėl saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo nuostatų ir saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo paslaugų teikimo taisyklių patvirtinimo“ 2 punktas, šio įsakymo 1.1 punktu patvirtintų Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo nuostatų 13 punktas, šio įsakymo 1.2 punktu patvirtintų Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo paslaugų teikimo taisyklių 7 ir 15 punktai bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 1V-392 „Dėl valstybės įmonės „Infostruktūra“ duomenų perdavimo saugiu valstybiniu duomenų perdavimo tinklu ir trečio lygio interneto adresų srities su galūne gov.lt suteikimo monopolinių paslaugų kainoraščio patvirtinimo ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. 1V-359 (redakcija nuo 2010 m. vasario 11 d.) „Dėl valstybės įmonės „Infostruktūra“ teikiamų monopolinio pobūdžio paslaugų kainų“ pakeitimo“ 1 punktu patvirtinto Duomenų perdavimo saugiu valstybiniu duomenų perdavimo tinklu ir trečio lygio interneto adresų srities su galūne gov.lt suteikimo monopolinių paslaugų kainoraščio „Mėnesinio mokesčio“ lentelės 1.43 skiltis ir 11 skiltis ta apimtimi, kuria išimtinai valstybės įmonei „Infostruktūra“ pavesta vykdyti Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo operatoriaus funkcijas, teikiant prieigos priežiūros saugiame valstybiniame duomenų perdavimo tinkle per ADSL prieigos, kurios pralaidumas 4096/1024 Kb/s, ir duomenų šifravimo įrangos priežiūros paslaugas, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.

Sprendimas neskundžiamas.

Sprendimas skelbiamas Teisės aktų registre.

 

 

Teisėjai                             Audrius Bakaveckas

 

 

Artūras Drigotas

 

 

Romanas Klišauskas

 

 

Dalia Višinskienė

 

 

Virginija Volskienė

 


Paminėta tekste:
  • I-3-502/2016
  • A-622-525/2015
  • AS-15-662/2016
  • A-1280-662/2017
  • e3K-3-149-969/2017