Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmenintas nutarimas byloje [3K-P-537-2011].doc
Bylos nr.: 3K-P-537/2011
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
"DnB NORD" bankas 112029270 Ieškovas
BUAB "Ekspolita" 167234125 tretysis asmuo
Kategorijos:
2. SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.2. Bylos, kylančios iš kitais pagrindais atsirandančių prievolių
2.2.4. Bylos, susijusios su civiline atsakomybe
2.2.4.2. Bylos, susijusios su sutartine atsakomybe
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.3. Daiktinė teisė
2.3.4. Teisės į svetimus daiktus:
2.3.4.6. Įkeitimas:
2.3.4.6.1. Kilnojamojo turto įkeitimas
2.5. Prievolių teisė
2.5.1. Prievolės:
2.5.1.3. Prievolių rūšys:
2.5.1.3.6. Piniginės prievolės
2.5.2. Prievolių įvykdymo užtikrinimas:
2.5.2.2. Laidavimas
3. CIVILINIS PROCESAS
3.1. Bendrosios nuostatos
3.1.7. Bylinėjimosi išlaidos:
3.1.7.5. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
3.1.18. Laikinosios apsaugos priemonės:
3.1.18.1. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3.2.6. Teismo sprendimas:
3.2.6.1. Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui
3.3. Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
3.3.1. Apeliacinis procesas:
3.3.1.21. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
3.4. Atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumai, įmonių bankrotas, restruktūrizavimas bei ypatingoji teisena
3.4.2. Įmonių bankrotas:
3.4.2.5. Bankrutuojančios įmonės kreditoriai, jų teisės ir reikalavimų tvirtinimas bei tenkinimas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Civilinė byla Nr. 3K-P-537/2011

Teisminio proceso Nr. 2-29-3-03432-2009-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 32.6.1; 36.2; 126.5 (S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2011 m. gruodžio 29 d.

Vilnius             

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko, Sigito Gurevičiaus, Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės, Česlovo Jokūbausko, Egidijaus Laužiko, Zigmo Levickio, Algio Norkūno, Sigitos Rudėnaitės, Antano Simniškio, Janinos Stripeikienės (plenarinės sesijos pirmininkė), Juozo Šerkšno, Vinco Versecko, Prano Žeimio (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. J. (A. J.) ir S. J. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB DNB banko (buvęs AB DnB Nord bankas) ieškinį atsakovams A. J. ir S. J. dėl skolos priteisimo; trečiasis asmuo – BUAB „Ekspolita“.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 

 

nustatė:

 

  1. Ginčo esmė

 

Šioje byloje keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių iš parduoto įkeisto turto gautų lėšų paskirstymą bankroto administratoriaus išlaidoms ir įkeitimo kreditoriaus reikalavimui tenkinti, taip pat procesinių palūkanų dydžio nustatymą, aiškinimo ir taikymo klausimai, kai, skolininkui iškėlus bankroto bylą, reikalavimas pareiškiamas laiduotojams. Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovų ir trečiojo asmens solidariai 73 088,12 Lt skolos, 15,75 proc. procesinių palūkanų. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas ir UAB „Ekspolita“ 2005 m. spalio 27 d. sudarė kredito linijos sutartį Nr. 527, pagal kurią UAB „Ekspolita“ suteiktas 100 000 Lt kreditas. Prievolės įvykdymas užtikrintas įkeitimo lakštais įkeistu kilnojamuoju turtu ir 2005 m. spalio 27 d. laidavimo sutartimis, pagal kurias laiduotojai yra atsakovai. Pagal šias laidavimo sutartis laiduotojai įsipareigojo atsakyti bankui ta pačia apimtimi kaip ir skolininkas. Šiaulių apygardos teismo 2009 m. gruodžio 4 d. nutartimi (įsiteisėjo 2009 m. gruodžio 15 d.) UAB „Ekspolita“ iškelta bankroto byla. Bankroto byloje patvirtintas 708 670,23 Lt ieškovo reikalavimas, kurio dalis buvo ir pagal kredito linijos sutartį suteiktas kreditas. Ieškovas atsisakė nuo 6306,72 Lt skolos dalies pagal kredito linijos sutartį. Bylos nagrinėjimo metu (nuo 2009 m. gruodžio 4 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d.) parduota prievolių pagal kredito linijos sutartį įvykdymui užtikrinti įkeistų prekių (metalo karpymo staklių, konteinerių, abrozyvų ir kanceliarinių prekių likučių) už
44 332,34 Lt. Iš šios sumos administratoriaus išlaidoms atlyginti sumokėta 17 045 Lt, kita
27 287,34 Lt dalis sumokėta ieškovui, todėl šis atsisakė nuo dalies ieškinio ir pareiškė galutinį ieškinio reikalavimą – priteisti 44 807,28 Lt negrąžinto kredito, 991,52 Lt palūkanų iki bankroto bylos iškėlimo, 1,98 Lt delspinigių, iš viso – 45 800,78 Lt. Atsakovai sutiko su atsisakymu ieškinio dalies, bet nurodė, kad ieškovas turi atsisakyti dar 17 045 Lt ieškinio dalies, t. y. tiek, kiek buvo sumokėta bankroto administratoriaus išlaidoms atlyginti, nes, jų nuomone, jie, kaip laiduotojai, neatsako už bankroto administratoriaus išlaidas; be to, pardavus įkeistas prekes gautos visos lėšos turi būti panaudotos įkaito turėtojo reikalavimui patenkinti, prieš tai neatskaičius bankroto administratoriaus išlaidų.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškinį iš dalies patenkino: priteisė ieškovui iš  atsakovų solidariai 44 807,28 Lt negrąžinto kredito; 991,52 Lt nesumokėtų palūkanų, atliekančių mokėjimo funkciją pagal kredito linijos sutartį iki bankroto bylos iškėlimo; 1,98 Lt delspinigių, apskaičiuotų iki bankroto bylos iškėlimo; 5 proc. metinių palūkanų už priteistą 45 800,78 Lt sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2009 m. gruodžio 4-osios) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo taikyti CK 6.87 straipsnio 4 dalies, nes laidavimo sutarčių galiojimas nėra pasibaigęs ar nutrūkęs, skolininkei tapus nemokiai ir nuvertėjus jos turtui. Šias aplinkybes teismas laikė laiduotojų rizika, kurią laiduotojai turėjo įvertinti sudarydami sutartis. Atsakovų argumentus dėl jų, kaip laiduotojų, atleidimo nuo atsakomybės, ieškovui atsisakius pirmumo teisės patenkinti reikalavimą iš hipoteka įkeisto turto, teismas atmetė, nes ieškovas šio reikalavimo neatsisakė, bet, skolininkei iškėlus bankroto bylą ir šios neužbaigus, pareiškė reikalavimą laiduotojams. Ieškinio pareiškimą laiduotojams teismas vertino kaip ieškovo siekimą visomis įmanomomis teisinėmis priemonėmis greičiau atgauti skolą ir kitas su ja susijusias išmokas. Teismas konstatavo, kad pagrindinio skolininko bankrutuojančios UAB „Ekspolita“ prievolės, kilusios iš kredito linijos sutarties, įvykdymas užtikrintas UAB „Ekspolita“ turto įkeitimu ir atsakovų laidavimu pagal sutartis, įtvirtinančias jų solidariąją prievolę. Kredito ir laidavimo sutartyse nustatyta kreditoriaus teisė pasirinkti, kokiu eiliškumu ir kokias prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones panaudoti. Dėl to ieškovas (kreditorius) turi teisę reikalauti, kad prievolė (jos dalis) būtų išieškoma tiek iš įkeisto turto, tiek iš laiduotojų. Teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas priteisti 44 807,28 Lt negrąžinto kredito iš solidarių atsakovų yra pagrįstas, nes bankroto administratoriaus išlaidos apmokamos iš bankrutuojančios įmonės turto ir atitinkama dalimi sumažėjo kreditoriui pervestos lėšos. Laiduotojams tenka dengti likusią skolos dalį. Ieškovė tinkamai įvertino lėšas, gautas iš bankroto administratoriaus, ir tinkamai apskaičiavo bei sumažino ieškinio sumą. Vadovaudamasis CK 6.78 straipsnio 3 dalimi, teismas nurodė, kad laidavimas apima tiek pagrindinės, tiek papildomų prievolių (palūkanų, netesybų) įvykdymo užtikrinimą. Dėl to palūkanos pagal sutartį, atliekančios mokėjimo funkciją, ir delspinigiai, apskaičiuoti iki bankroto bylos iškėlimo, tenka laiduotojams. Teismas sprendė, kad ieškovė pagrįstai iš gautų lėšų išskaitė 2222,28 Lt palūkanų, apskaičiuotų už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 30 d. Teismas padarė išvadą, kad pagal
ĮBĮ 16 straipsnį visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai laikomi pasibaigusiais nuo bankroto bylos iškėlimo dienos, kuri suprantama kaip nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo diena. Laiduotojai atsako tokia pat apimtimi, kaip ir skolininkas, todėl šiam iškėlus bankroto bylą, jokie sutartyje nustatyti mokėjimai toliau neskaičiuojami. Teismas pripažino, kad nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (2009 m. gruodžio 15-osios) pasibaigia kredito linijos sutarties galiojimas, todėl iš laiduotojų taip pat negali būti skaičiuojami mokėjimai pagal kredito linijos sutartį, taip pat procesinės palūkanos (CK 6.81 straipsnio 2 dalis). 5 proc. procesines palūkanas teismas priteisė nuo priteistų 45 800,78 Lt, atmetė ieškovo reikalavimą procesines palūkanas skaičiuoti atitinkamai už kiekvieną laikotarpį iki ir po atsisakymo ieškinio dalies, tarpinių ieškovo reikalavimų nevertino kaip priteistos sumos, todėl nuo jų negali būti skaičiuojamos procesinės palūkanos.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. balandžio 18 d. nutartimi iš dalies patenkino ieškovo apeliacinį skundą, o atsakovų – atmetė, pakeitė Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo dalį dėl procesinių palūkanų priteisimo:  padidino ieškovui iš atsakovų priteistas procesines palūkanas iki 15,75 proc. nuo priteistos
45 800,78 Lt sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2009 m. gruodžio 4-osios) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą; paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad palūkanos pagal piniginę prievolę gali būti nustatytos įstatymuose arba šalių susitarimu ir laiduotojas yra tinkamas skolininkas dėl procesinių palūkanų priteisimo. Šiaulių apygardos teismas konstatavo, kad kreditavimo sutartimi šalys susitarė dėl procesinių palūkanų dydžio, nes kreditavimo sutarties specialiosiose sąlygose buvo nustatyta, jog už gautą kreditą kredito gavėjas moka ieškovui kintamas palūkanas, kurios apskaičiuojamos įvertinant tuo metu esantį VILIBOR ir pridedant banko maržos dydį, taip pat nustatyta, kad už laiku negrąžintą kredito sumą skaičiuojamos papildomos palūkanos. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovui 5 proc. metines palūkanas, nes nevisapusiškai įvertino šalių sudarytos kreditavimo sutarties sąlygas ir sutarties specialiosios dalies sąlygų pakeitimo susitarimą. Be to, Šiaulių apygardos teismas pažymėjo, kad atsakovai nepateikė atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą ir neginčijo ieškovo prašomų priteisti procesinių palūkanų dydžio. Atsakovų argumentus dėl laidavimo esmę, ribas ir apimtį reglamentuojančių teisės normų pažeidimo apeliacinės instancijos teismas atmetė, nes nurodė, kad pagal ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalį įmonės bankroto administravimo išlaidos mokamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės veiklos, turto nuomos ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų). Teismas taip pat nurodė, kad ĮBĮ 34 straipsnio nuostata, kad iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą arba perduodant įkeistą turtą, pirmiausia (be eilės) tenkinami įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai, nereiškia, jog toks kreditorius gali būti atleidžiamas nuo pareigos atlyginti administravimo išlaidas.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovai prašo: 1) pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo, Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2011 m. balandžio 18 d. nutarties dalį, kuria ieškovui iš atsakovų priteista 44 807,28 Lt skolos, ir sumažinti priteistą sumą iki 27 762,28 Lt; 2) panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 18 d. nutarties dalį dėl priteistų procesinių palūkanų ir dėl šios dalies palikti galioti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

  1. Dėl įkaito turėtojo reikalavimo patenkinimo ir bankroto administratoriaus išlaidų atlyginimo eiliškumo. Teismų išvada, kad, pardavus ginčo prievolei užtikrinti įkeistą
    UAB „Ekspolita“ priklausantį kilnojamąjį turtą už 44 332,34 Lt, iš jų 17 045 Lt teisėtai skirta bankroto administratoriaus atlyginimui sumokėti ir tik likusi 27 287,34 Lt dalis skirta ieškovo, kaip įkaito turėtojo, skolos reikalavimui patenkinti, kasatorių teigimu, yra nepagrįsta, padaryta nepagrįstai prioritetą suteikus Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 36 straipsnio 1 daliai prieš
    34 straipsnį, nes tokia išvada pripažinta, kad iš, pardavus įkeistą turtą, gautų lėšų atlyginamos įmonės bankroto administravimo išlaidos, o tik po to tenkinamas įkeitimu užtikrintas reikalavimas. Kasatorių nuomone, šio ginčo atveju prioritetas turėjo būti suteikiamas ĮBĮ 34 straipsniui prieš
    36 straipsnio 1 dalį ir pirmiau patenkintas įkeitimu užtikrintas reikalavimas, o po to atlygintos įmonės bankroto administravimo išlaidos.
  2. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimo, kad nors kreditorius ir turi atlyginti išlaidas, susijusias su bankroto procedūros administravimu, iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą, pirmiausia turi būti tenkinami įkeitimu užtikrinti reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Strauja“ v. AB „Swedbank“, bylos Nr. 3K-3-354/2009). Kasatorių teigimu, visa suma, gauta pardavus įkeistą turtą, privalėjo būti pervesta įkeitimo kreditoriui (ieškovui) arba jis pats privalėjo šią sumą išsireikalauti iš bankroto administratoriaus ir, tik užbaigus UAB „Ekspolita“ bankroto procedūrą, turėjo būti sprendžiamas bankroto administratoriaus patirtų išlaidų atlyginimo klausimas.
  3. Kasatoriai nurodo, kad, net ir suteikus pirmenybę ne ĮBĮ 34 straipsniui, bet
    36 straipsniui, pirmiausia reikėtų taikyti ne ĮBĮ 36 straipsnį, bet CK 6.81 straipsnį, pagal kurį kasatoriai, kaip laiduotojai, neprivalo atlyginti ieškovui išlaidų, susijusių su UAB „Ekspolita“ bankroto procedūrų administravimu. Kasatoriai tvirtina, kad jie su ieškovu sudarytomis laidavimo sutartimis įsipareigojo atsakyti tik už UAB „Ekspolita“ prievoles pagal 2005 m. spalio 27 d. kredito linijos sutartį, o dėl administravimo išlaidų dydžio ir apmokėjimo tvarkos nuspręsta bankrutuojančios UAB „Ekspolita“ kreditorių susirinkime. Kasatorių vertinimu, bankroto administratorius yra visiškai pašalinis asmuo, nesusijęs su laidavimo teisiniu santykiu. Dėl to iš kasatorių priteista skola turėtų būti sumažinta 17 045 Lt, konstatuojant, kad ši prievolės dalis neįvykdyta dėl paties ieškovo kaltės.
  4. Dėl procesinių palūkanų. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė ĮBĮ 10 straipsnio
    7 dalies 3 punktą, CK 6.37 straipsnio 2 dalį, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl
    CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir kredito sutartyse nustatytų procesinių palūkanų skaičiavimo nutraukimo skolininkui iškėlus bankroto bylą. Kasatoriai tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ieškovui iš jų, kaip laiduotojų, priteisė 15,75 proc. procesinių palūkanų. Kasatorių įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyto 5 proc. dydžio procesines palūkanas, nes pagal kasacinio teismo praktiką pareigos mokėti kreditoriui netesybas (palūkanas) nuo bankroto bylos iškėlimo neatsiranda nei skolininkui, nei laiduotojui ir netgi nutraukus bankroto bylą retroaktyviai neįgyvendinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
    AB „Swedbank“ v. G. D. ir kt., bylos Nr. 3K-7-61/2011). Be to, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad jeigu pagrindinis skolininkas negrąžina paskolos ir dėl jos priteisimo teisme pareiškiamas ieškinys laiduotojui, kuris irgi geruoju nevykdė savo prievolės pagal laidavimo sutartį, tai savo prievolės nevykdęs laiduotojas yra tinkamas skolininkas pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį dėl palūkanų priteisimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „Hansabankas“ (dabar – Swedbank) v.  M. D., bylos Nr. 3K-3-553/2008).

 

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti ieškovui bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

  1. Dėl procesinių palūkanų. Atsižvelgęs į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB „Swedbank“ v.
    G. D. ir kiti, bylos Nr. 3K-7-61/2011, išdėstytus išaiškinimus, ieškovas nurodė, kad neprieštarauja kasatorių reikalavimui ir argumentams dėl laiduotojų atsakomybės masto dėl procesinių palūkanų, iškėlus skolininkui bankroto bylą.
  2. Dėl bankroto administratoriaus paslaugų apmokėjimo. ĮBĮ 34 ir 36 straipsniai nekonkuruoja, nes pagal jų prasmę, taip pat ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalį, pardavus  įkeistą turtą, gautos lėšos pirmiausia turi būti panaudojamos administravimo išlaidoms apmokėti, o tik po to hipotekos kreditoriaus reikalavimui tenkinti. Tai patvirtina ir kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos žemės ūkio bankas“ v. BUAB „Švenčionėlių agrochemija“, bylos Nr. 3K-3-493/2003; 2005 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
    BUAB „Algina“ v. AB bankas „NORD/LB Lietuva, bylos Nr. 3K-3-282/2005; 2009 m. rugsėjo
    21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Strauja“ v. AB „Swedbank“, bylos Nr. 3K-3-354/2009).
  3. Viso ieškovui negrąžinto kredito priteisimas iš laiduotojų neprieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams, nes už ieškovui įkeistą turtą gautų lėšų išskaitytos administratoriaus išlaidos atsirado dėl to, kad pagrindinis skolininkas be bankroto bylos iškėlimo negalėjo įvykdyti prievolių ieškovui. 

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija

 

konstatuoja:

 

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl laidavimo, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo, sampratos

 

Prievolių įvykdymo užtikrinimas – tai civilinė teisinė priemonė, kuri suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, tai taip pat skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę. Prievolių įvykdymo užtikrinimo esmė ta, kad, skolininkui neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius prisiimtą prievolę, kreditoriui atsiranda papildoma turtinio pobūdžio priemonė paveikti skolininką ar kitą asmenį, kad jis tinkamai įvykdytų tai, ką skolininkas privalo įvykdyti pagal įstatymą arba sandorį. CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatytas nebaigtinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų sąrašas, o sutarties šalims palikta laisvė susitarti ir dėl kitų užtikrinimo būdų. Taip pat šie subjektai prievolės įvykdymui užtikrinti gali taikyti ne vieną įvykdymo užtikrinimo būdą.

Laidavimo kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo samprata pateikta CK 6.76 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Taigi laidavimas atsiranda sutarties, nors gali atsirasti ir įstatymo ar teismo sprendimo pagrindu (CK 6.77 straipsnio 1 dalis). Laidavimas yra asmeninis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas. Skirtingai negu daiktinių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų atveju, laidavimas dėl jo asmeninio pobūdžio sieja kreditorių su įsipareigojimą patenkinti laidavimu užtikrintą reikalavimą prisiėmusiu subjektu (laiduotoju), bet ne konkrečiu turtu, o kreditoriaus reikalavimas skolininkui gali būti patenkinamas iš viso laiduotojo turto. Laidavimas padidina tikimybę, kad prievolė kreditoriui bus įvykdyta, nes, skolininkui jos neįvykdžius, kreditorius gali savo reikalavimą pareikšti laiduotojui.

Nors sutartinio laidavimo, kuris reikšmingas būtent šioje byloje kilusio ginčo atveju, aspektu laidavimo sutarties šalys yra laiduotojas ir kito asmens kreditorius, tačiau laidavimo teisiniuose santykiuose (kai nėra laiduotojų daugeto – solidarių laiduotojų ar sublaiduotojų (dvigubo laidavimo atveju), kreditorių ar skolininkų daugeto) dalyvauja trys asmenys – kreditorius, skolininkas ir laiduotojas; greta paprastai jau esamų (arba būsimų) kreditoriaus ir skolininko prievolinių teisinių santykių sukuriami nauji kreditoriaus ir laiduotojo prievoliniai teisiniai santykiai. Taigi laidavimo sutartimi laiduotojas prisiima pareigą kito asmens (skolininko) kreditoriui, o šis įgyja papildomą reikalavimo teisę savo pradinės reikalavimo teisės, susijusios tik su skolininku, atžvilgiu. Pagal laidavimo sutartį laiduotojas įgyja pareigą įvykdyti laidavimu užtikrintą prievolę, kai skolininkas jos neįvykdo ar tai padaro netinkamai, o kreditorius – teisę reikalauti, kad laiduotojas atliktų šią savo pareigą. Laiduotojo pareiga įvykdyti prievolę kreditoriaus naudai, o kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas įvykdytų skolininko prievolę, gali būti įgyvendinta tik tada, kai skolininkas neįvykdo laidavimu užtikrintos prievolės arba netinkamai tai padaro (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Tai lemia laidavimo prievolės, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo, sąlyginį pobūdį, kuris reiškia galimybės priverstinai įgyvendinti laidavimo prievolės įvykdymą atsiradimą tik tuo atveju jei neįvykdoma laidavimu užtikrinta prievolė
(CK 1.66 straipsnio 1 dalis, 6.30 straipsnio 1 dalis).

 

Dėl laiduotojo prievolės akcesoriškumo sampratos

 

Iš laidavimo atsirandanti prievolė yra priklausoma nuo juo užtikrinamos pagrindinės prievolės, ir tai yra jo, kaip akcesorinės prievolės, pagrindinis požymis. Akcesorinei prievolei būdinga, kad ji priklauso nuo pagrindinės prievolės. Akcesorinė laiduotojo prievolė pasižymi nuspėjamumu, todėl laiduotojo prievolės dydis negali viršyti skolininko, už kurį laiduota, prievolės dydžio. Šie laidavimo požymiai apibūdina laiduotojo teisių apsaugą. Prievolės, kylančios iš laidavimo sutarties, turinys yra laiduotojo įsipareigojimas, skolininkui pažeidus laidavimu užtikrintą prievolę, įvykdyti ją kreditoriui kartu su skolininku. Šios prievolės prieš kreditorių mastą paprastai nulemia skolininko atsakomybės už prievolės pažeidimą mastas. Kitoks laiduotojo atsakomybės mastas gali būti nustatytas laidavimo sutartyje, kai laiduotojas prisiima ne visišką, o dalinę atsakomybę už skolininką. Jeigu laidavimo sutartyje nenustatyta kitaip, tai laiduotojas už skolininką atsako prieš kreditorių taip pat ir tokiu pat mastu, kaip ir skolininkas (CK 6.78 straipsnio 2 dalis).

Laidavimo prievolės akcesoriškumas, be kita ko, reiškia, kad: kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (CK 6.76 straipsnio 2 dalis); laidavimu gali būti užtikrinamas tik pakankamai apibūdintos prievolės įvykdymas
(CK 6.78 straipsnio 1 dalis); negali būti laiduojama už didesnę sumą, negu skolininkas skolingas, o jeigu laiduojama suma viršija skolą, tai ji turi būti sumažinta iki skolos dydžio (CK 6.78 straipsnio 2 dalis); laidavimu užtikrinamas ir su pagrindine prievole susijusių papildomų (šalutinių) prievolių įvykdymas (CK 6.78 straipsnio 3 dalis); laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, nuostolių atlyginimą, netesybų sumokėjimą), jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 straipsnio 2 dalis); laiduotojas turi teisę pareikšti kreditoriaus reikalavimui visus atsikirtimus, kuriuos galėtų reikšti skolininkas (CK 6.82 straipsnio 2 dalis); užtikrintos prievolės įvykdymo atidėjimas, kurį kreditorius suteikia skolininkui, taikomas ir laiduotojui
(CK 6.82 straipsnio 4 dalis); laiduotojas gali atsisakyti patenkinti kreditoriaus reikalavimą, jeigu pagrindinis skolininkas turi įskaitymo teisę (CK 6.135 straipsnio 1 dalis); laidavimas baigiasi tuo pačiu metu, kaip ir juo užtikrinama prievolė (CK 6.87 straipsnio 1 dalis); jeigu iš esmės pasikeičia pagrindinė prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitų laiduotojui nepalankių padarinių, tai laidavimas baigiasi, kai laidavimo sutartis nenumato ką kita (CK 6.87 straipsnio 4 dalis); laidavimas baigiasi, kai skola pagal laidavimu užtikrintą prievolę perkeliama kitam asmeniui, o laiduotojas nedavė sutikimo kreditoriui laiduoti už naują skolininką (CK 6.87 straipsnio 5 dalis, 6.120 straipsnio 2 dalis); laidavimo atveju, kai kreditorius ir skolininkas sutampa, laidavimas pasibaigia (CK 6.126 straipsnio 5 dalis); laidavimas novacijos atveju pasibaigia, išskyrus atvejus, kai šalys susitaria laidavimą išsaugoti (CK 6.143 straipsnio 1 dalis); jeigu laidavimu užtikrinta prievolė yra alternatyvi, tai ir laiduotojo prievolė yra alternatyvi
(CK 6.26 straipsnio 1 dalis); pasibaigus ieškinio senaties terminui reikalavimui dėl pagrindinės prievolės pareikšti, taip pat pasibaigia ir reikalavimui laiduotojui pareikšti nustatytas ieškinio senaties terminas (CK 1.135 straipsnis).

 

Dėl laiduotojo  solidariosios  pareigos sampratos

 

Pagal CK 6.81 straipsnio 1 dalį, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Taigi laidavimo teisiniai santykiai grindžiami įstatyme nustatyta solidariosios skolininkų pareigos prezumpcija, kuri yra bendrosios taisyklės, kad, esant skolininkų daugetui, jų prievolė yra dalinė, išimtis (CK 6.5 straipsnis, 6.6 straipsnio 1 dalis)Kartu solidarumas, esant skolininkų daugetui, reiškia skolos nedalomumą tarp skolininkų. Solidariosios prievolės nustatomos tam, kad kreditorius turėtų užtikrinimą, jog vieno skolininko prievolės neįvykdymas neturės įtakos prievolės įvykdymui, nes galima reikalauti, kad ją įvykdytų kitas bendraskolis. Solidariosios prievolės institutas leidžia apsaugoti kreditoriaus interesus ir tada, kai yra tik vienas pagrindinės prievolės skolininkas, susitariant dėl papildomos (šalutinės) prievolės, kurios skolininkas atsakys solidariai su pagrindinės prievolės skolininku. Esant laidavimui, yra pagrindinė prievolė, siejanti skolininką ir kreditorių, bei šios pagrindinės prievolės papildoma (šalutinė) prievolė, siejanti laiduotoją ir kreditorių (CK 6.76 straipsnio 2 dalis). Nors CK 6.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laiduotojas ir pagrindinis skolininkas atsako solidariai, tačiau laiduotojo solidarioji pareiga atsiranda tik tuo atveju, jeigu pagrindinis skolininkas neįvykdo prievolės (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Tai – laiduotojo prievolės, kaip papildomo civilinio teisinio santykio (šalutinio, esančio šalia pagrindinio prievolinio teisinio santykio), požymis. Solidariosios laiduotojo pareigos ypatumas, kad tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, jog kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 straipsnio 2 dalis), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis).

Nors laiduotojas, kaip solidarusis bendraskolis, turi prieš kreditorių solidariąją prievolę, tačiau tik prievolės solidarumas, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus laidavimo ypatumus, ir tai, kad prievolės solidarusis (su skolininku) pobūdis reiškia jos nedalomumą (ne dydžio, bet subjektų prasme), nepaneigia ir nepanaikina laiduotojo prievolės akcesorinio ir papildomo (šalutinio) pobūdžio ir to nulemtų jos ypatumų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje
AB „Swedbank“ v. G. D. ir kt., bylos Nr. 3K-7-61/2011). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija išaiškina, kad laiduotojo prievolės akcesoriškumas reiškia šios prievolės apimties priklausomumą nuo užtikrintos prievolės apimties, o solidarumas – kreditoriaus pasirinkimo teisę – kam ir kaip pareikšti reikalavimą.

 

Dėl kreditoriaus teisių ir skolininko bei laiduotojo prievolės apimties, skolininkui iškėlus bankroto bylą

 

Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas susijęs su bankroto bylos skolininkui iškėlimu ir šio teisiškai reikšmingo fakto įtaka skolininko prievolės kreditoriui ir šios prievolės įvykdymą užtikrinančios laiduotojo prievolės apimčiai. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad kasatorių (laiduotojų) prievolė apima pareigą sumokėti kreditoriui sutartinio dydžio (15,75 proc.) procesines palūkanas už priteistą sumą, t. y. palūkanas, skaičiuojamas nuo bankroto bylos skolininkui iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kasaciniame skunde nurodoma, kad kasatoriai privalo mokėti tik įstatyme nustatyto dydžio (5 proc.) procesines palūkanas. Tam, kad nurodyta situacija būtų tinkamai teisiškai kvalifikuota, pirmiausia turi būti išanalizuota kreditoriaus teisių apimtis, skolininkui iškėlus bankroto bylą.

Pažymėtina, kad bankroto bylos skolininkui iškėlimas sukelia materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių. Materialieji teisiniai padariniai reiškia, kad modifikuojamos skolininko prievolės kreditoriams. Kreditoriai per teismo nustatytą terminą turi teisę bankrutuojančiai įmonei pareikšti savo reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo dienos (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies
5 punktas). Šio reglamentavimo tikslas – bankroto byloje išsiaiškinti kreditorių skaičių ir jų pareikštų reikalavimų apimtį. Kreditoriaus reikalavimo apimtis nustatoma pareikštą reikalavimą patvirtinus teismui nutartimi (ĮBĮ 26 straipsnis). Be to, ĮBĮ 16 straipsnyje nustatyta, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai laikomi pasibaigusiais nuo bankroto bylos iškėlimo dienos. Ši nuostata reiškia, kad yra fiksuojama įmonės skolų sudėtis ir apimtis, susidaranti dėl bankroto bylos iškėlimo. Vienas materialiųjų teisinių bankroto bylos iškėlimo padarinių, aktualus nagrinėjamos bylos ginčo atveju, yra netesybų ir palūkanų skaičiavimo nutraukimas skolininkui iškėlus bankroto bylą. Jis turi tiesioginę įtaką bankroto byloje tvirtinamo kreditoriaus reikalavimo apimčiai. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto pagrindu, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas. Netesybų ir palūkanų skaičiavimo nutraukimas skirtas tam, kad, iškėlus įmonei bankroto bylą, būtų nustatomos įmonės skolos ir kad jos nedidėtų bankroto bylos nagrinėjimo metu. Nutraukiamas tiek palūkanų, atliekančių atlyginimo už naudojimąsi pinigais funkciją (pavyzdžiui, paskolos sutarties galiojimo laikotarpiu
(CK 6.872 straipsnis), tiek palūkanų, atliekančių nuostolių kompensavimo funkciją, t. y. skirtų turtiniams kreditoriaus interesams apsaugoti (pavyzdžiui, skolininkui negrąžinant paskolos
(CK 6.210, 6.261, 6.874 straipsniai), skaičiavimas. Taip pat skolininkui, kuriam iškelta bankroto byla, nutraukiamas CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu skaičiuojamų ir procesinėmis vadinamų palūkanų skaičiavimas. Nutraukiant procesinių palūkanų skaičiavimą, įgyvendinamas ir par conditio creditorum (kreditorių lygiateisiškumo) principas bankroto procese.

Pažymėtina, kad ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto pagrindu nutraukiamas netesybų ir palūkanų skaičiavimas tik pagal tas prievoles, kurios atsirado iki bankroto bylos iškėlimo. Jeigu bankrutuojanti įmonė vykdo veiklą, ĮBĮ nustatytomis ribomis prisiimdama prievoles, netesybos ir palūkanos skaičiuojamos ir jų skaičiavimui bankrutuojančios įmonės statusas neturi jokios įtakos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybės turto fondas v. UAB „Čiaupas“, bylos Nr. 3K-3-301/2009).

ĮBĮ 27 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, nutraukus įmonei bankroto bylą, visi mokesčiai ir privalomosios įmokos, taip pat palūkanos ir netesybos skaičiuojami nuo teismo nutarties nutraukti šią bylą įsiteisėjimo dienos. Bankroto bylos nagrinėjimo laikotarpiu netesybų ir palūkanų skaičiavimas nutraukiamas. Taigi bankroto bylos nagrinėjimo laikotarpiu skolininkui neatsiranda pareigos mokėti kreditoriui netesybas (palūkanas) už prievoles, kilusias iki bankroto proceso
(žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. G. D. ir kt., bylos
Nr. 3K-7-61/2011). Šiai pareigai atsirasti neturi įtakos bankroto bylos baigtis – skolininkas likviduojamas ar jam bankroto byla nutraukiama.

Kreditorių reikalavimų pareiškimas skolininko bankroto byloje reikšmingas ne tik reikalavimų nustatymo, bet ir jų teisių įgyvendinimo, taip pat pasinaudojimo turimais užtikrinimo būdais aspektu. Pagal ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalį kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, inter alia kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms.

ĮBĮ tiesiogiai nereglamentuoja situacijos, kai kreditoriaus reikalavimo į bankrutuojan skolininką patenkinimas yra užtikrintas trečiojo asmens laidavimu, neaptaria kreditoriaus ir laiduotojo teisių ir pareigų apimties, jų dalyvavimo bankroto byloje ir kitų su tuo susijusių klausimų. Dėl šios priežasties, vertinant bankroto bylos iškėlimo fakto įtaką laidavimo teisiniams santykiams, atsižvelgtina į jau analizuotus bendrųjų Civilinio kodekso normų reglamentuotus laidavimo, kaip solidariosios ir akcesorinės prievolės, bruožus.

Įmonių bankroto teisinis reglamentavimas lemia, kad iškėlus skolininkui bankroto bylą visi skolininko skolų mokėjimo terminai yra laikomi pasibaigę (ĮBĮ 16 straipsnis), todėl atsiranda pareiga laiduotojui įvykdyti savo šalutinę prievolę. Remiantis ĮBĮ nustatytu teisiniu reglamentavimu, teisme iškėlus bankroto bylą, kreditoriai turi teisę per teismo nustatytą laikotarpį perduoti administratoriui savo reikalavimus ir kartu pateikti juos pagrindžiančius dokumentus, taip pat nurodyti, kaip įmonė yra užtikrinusi šių reikalavimų įvykdymą (ĮBĮ 21 straipsnio 1 dalis). Teisė pareikšti reikalavimus bankroto byloje taikoma tiek kreditoriui, kurio reikalavimai yra užtikrinti prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais (tarp jų ir laidavimu), tiek ir neapsaugotiems kreditoriams. Pažymėtina, kad kreditoriui nepasinaudojus teise pareikšti reikalavimą bankroto byloje nereiškia, kad išnyksta reikalavimas, tačiau tai gali lemti, kad reikalavimo nebebus įmanoma įgyvendinti skolininko bankroto byloje, jei teismas neatnaujins termino šiems reikalavimams pareikšti
(ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalis, 26 straipsnio 1 dalis). Laiduotojo solidarioji atsakomybė
(CK 6.81 straipsnio 1 dalis) lemia, kad kreditorius gali iš karto reikšti savo reikalavimą laiduotojui ir savaime neturi pareigos jo reikšti pagrindinio skolininko bankroto byloje. Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija pažymi, kad, bankrutuojant skolininkui, kreditoriui išlieka tiek teisė pareikšti savo reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje, tiek iš solidariosios laiduotojo pareigos
(CK 6.6 straipsnio 4 dalis, 6.81 straipsnio 1 dalis) išplaukianti teisė atskiroje civilinėje byloje pareikšti savo reikalavimą laiduotojui, tiek abiem kartu. Tačiau jei užbaigus bankroto bylą  skolininkas likviduojamas ir išregistruojamas iš juridinių asmenų registro (ĮBĮ 32 straipsnio
5­6 dalys), tai pagrindinio skolininko prievolė yra laikoma pasibaigusia (CK 6.128 straipsnio
3 dalis) ir tuo pačiu metu paprastai baigiasi laidavimas (CK 6.87 straipsnio 1 dalis).

Laiduotojo prievolės akcesoriškumas lemia ir laiduotojo gynimosi nuo jam pareikšto reikalavimo būdus bei galimybę gintis nuo reikalavimo tais pačiais argumentais, kuriuos galėtų naudoti pagrindinis skolininkas. CK 6.82 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laiduotojas turi teisę pareikšti kreditoriaus reikalavimui visus atsikirtimus, kuriuos galėtų reikšti skolininkas. Laiduotojas nepraranda teisės atsikirsti net ir tuo atveju, kai skolininkas atsikirsti atsisako arba pripažįsta savo prievolę. Remiantis CK 6.82 straipsnio 3 dalimi, laiduotojas turi teisę įgyvendinti visas kitas teises, kuriomis gali naudotis skolininkas (ginčyti skolą, taikyti įskaitymą, sustabdyti prievolės vykdymą ir t. t.), išskyrus tas, kurios išimtinai susijusios su skolininko asmeniu. Vadinasi, laiduotojas gali reikšti kreditoriui tiek materialinio teisinio pobūdžio, tiek ir procesinio teisinio pobūdžio atsikirtimus, kuriuos galėtų pareikšti ir pagrindinis skolininkas. Ši laiduotojo atsikirtimo galimybė glaudžiai susijusi su CK 6.83 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį įvykdžiusiam prievolę laiduotojui pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę, taip pat su
CK 6.83 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta kreditoriaus pareiga, kai laiduotojas įvykdo prievolę, perduoti jam reikalavimą skolininkui patvirtinančius dokumentus, taip pat šį reikalavimą užtikrinančias teises. Pastarasis teisinis reglamentavimas yra skirtas tam, kad už skolininką prievolę įvykdęs laiduotojas subrogacijos pagrindu galėtų perimti ir įgyvendinti kreditoriaus teises į skolininką. Siekdamas pasinaudoti subrogacijos pagrindu perimtomis kreditoriaus teisėmis skolininko bankroto byloje, laiduotojas turėtų nedelsti vykdyti prievolę kreditoriui. Tai laiduotojo interesas, kurio įgyvendinimas priklauso nuo paties laiduotojo elgesio vykdant savo kaip laiduotojo prievolę. Priešingu atveju, laiduotojui delsiant atsiskaityti, po skolininko bankroto bylos užbaigimo subrogacijos pagrindu perimtų kreditoriaus teisių įgyvendinimas tap nebeįmanomas, nes neliktų skolininko (likviduojamas juridinis asmuo išregistruojamas iš registro).

 

Dėl laiduotojo prievolės apimties (procesinių palūkanų aspektu), skolininkui iškėlus bankroto bylą

 

Jeigu dėl ĮBĮ įtvirtinto teisinio reglamentavimo modifikuojasi (sumažėja) laidavimu užtikrinta skolininko prievolė, tai atitinkamai modifikuojasi (sumažėja) ir solidarioji laiduotojo akcesorinė prievolė, kylanti iš laidavimo sutarties, nes laiduotojas negali laiduoti didesne apimtimi (už didesnę sumą), negu skolininkas skolingas (CK 6.76 straipsnis, 6.78 straipsnio 2 dalis, 6.81 straipsnio 2 dalis). Laiduotojo prievolės apimtis yra tokia pati, kaip ir užtikrintos skolininko prievolės apimtis, nepaisant to, į ką nukreipiamas reikalavimas – į skolininką bankroto procese ar į laiduotoją atskiroje civilinėje byloje. Kasacinis teismas sprendžia, kad ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto pagrindu nutraukus netesybų ir palūkanų už visas BUAB „Ekspolita“ prievoles skaičiavimą, t. y. taip sumažinus šios įmonės prievolės kreditoriui apimtį, taip pat buvo pagrindas ir kasatorių laidavimo prievolių apimčiai sumažėti tokiu pat mastu. Be to, akcentuotina, kad
CK 6.82 straipsnio 2 dalies pagrindu laiduotojai turi teisę pareikšti kreditoriaus reikalavimui visus atsikirtimus, kuriuos galėtų reikšti skolininkas. Dėl to nagrinėjamo ginčo atveju kasatoriai turi teisę pareikšti (ir reiškė šioje byloje) kreditoriaus (ieškovo) reikalavimams taip pat tokius atsikirtimus, kuriuos, remdamasis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktu, galėtų pareikšti skolininkas BUAB „Ekspolita“. Bankroto bylos skolininkui iškėlimo faktas ir jo nulemtas palūkanų bei netesybų skaičiavimo nutraukimas nekvalifikuotinas kaip teisė, kurios įgyvendinimas išimtinai susijęs su skolininko asmeniu (CK 6.82 straipsnio 3 dalis), nes CK 6.82 straipsnio 2 dalyje expressis verbis įtvirtinta laiduotojo teisė pareikšti atitinkamus atsikirtimus, t. y. įgyvendinti arba pasinaudoti šia teise. Taigi bankroto bylos skolininkui iškėlimo faktas negali būti aiškinamas ir kaip gynybos priemonė, kurią esą gali panaudoti tik asmeniškai skolininkas (CK 6.7 straipsnis).

Pagal CK 6.83 straipsnio 1 dalį įvykdžiusiam prievolę laiduotojui pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę (CK 6.101 straipsnio 4 dalies 3 punktas). Kai laiduotojas įvykdo prievolę, kreditorius privalo perduoti jam reikalavimą skolininkui patvirtinančius dokumentus, taip pat šį reikalavimą užtikrinančias teises (CK 6.83 straipsnio 4 dalis). ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas vertintinas kaip teisės norma, apsauganti skolininko interesus, nes skirta tam, kad nedidėtų bankrutuojančios įmonės skola. Be to, po bankroto bylos iškėlimo palūkanos ir netesybos už prievoles, atsiradusias iki bankroto bylos iškėlimo, nebeatlieka skatinamosios funkcijos, nes skolininkui draudžiama vykdyti visas finansines prievoles (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybės turto fondas v. UAB „Čiaupas“, bylos Nr. 3K-3-301/2009). Jeigu kreditorius neturi teisės reikalauti iš skolininko palūkanų ir netesybų nuo bankroto bylos iškėlimo, tai teisės neįgis ir laiduotojas. Negalima ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto aiškinti taip, kad netesybų ir palūkanų skaičiavimo nutraukimas taikomas tik skolininkui ir netaikomas laiduotojui už užtikrintą prievolę, nes tokiu atveju prievolę įvykdęs ir palūkanas bei netesybas sumokėjęs laiduotojas subrogacijos būdu perimtų didesnės apimties kreditoriaus reikalavimo teisę, negu kreditorius būtų galėjęs patenkinti savo reikalavimą, pareikšdamas jį tiesiogiai skolininkui. Toks aiškinimas neatitiktų laiduotojo prievolės akcesoriškumo (CK 6.78 straipsnio 2 dalis) ir sukurtų galimybę apeiti
ĮBĮ straipsnio 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatytą imperatyvųjį materialiojo teisinio pobūdžio kreditoriaus teisių ribojimą skolininkui iškėlus bankroto bylą, kuris, be kita ko, užtikrina ir visų kreditorių lygiateisiškumo principo įgyvendinimą. Kasacinis teismas konstatuoja, kad dėl bankroto bylos skolininkui UAB „Ekspolita“ iškėlimo nutraukus netesybų ir palūkanų už jo prievolę pagal kredito linijos sutartį skaičiavimą ir taip užfiksavus skolininko įsipareigojimų kreditoriui apimtį, didesnė prievolės (įsipareigojimų) apimtis negali būti taikoma ir laiduotojams (kasatoriams).

Palūkanos gali būti dvejopos paskirties: kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka už naudojimąsi svetimais pinigais, ir kaip kompensacija už nuostolius, kurių atsiradimą kreditoriui šalys ar įstatymas preziumuoja. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos palūkanos atlieka kompensacinę funkciją ir skirtos minimaliems kreditoriaus nuostoliams atlyginti. Jas moka skolininkas, kuriam pareikšti reikalavimai teisme tais atvejais, jeigu šie patenkinti. Nurodytos palūkanos vadinamos procesinėmis. Terminas „procesinės palūkanos“ įstatyme nenustatytas, bet jis visuotinai vartojamas teismų praktikoje, kad būtų galima išskirti CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagal įstatymą kompensacinę funkciją atliekančias palūkanas. Teismų praktikos įtrauktas ir vartojamas „procesinių palūkanų“ terminas nereiškia naujos CK nenustatytos palūkanų rūšies. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Pažymėtina, kad CK 6.37 straipsnio
2 dalies ir 6.210 straipsnio sąveika yra tokia, jog iki kreipimosi į teismą ir bylos iškėlimo teisme palūkanos skaičiuojamos CK 6.210 straipsnio pagrindu, o nuo bylos iškėlimo teisme palūkanos pradedamos skaičiuoti CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu, todėl jos ir vadinamos procesinėmis. Šioms palūkanoms taikomas CK 6.210 straipsnyje nustatytas atitinkamas dydis. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojosi kreditoriaus lėšomis, gavo iš to naudos, taip pažeidė kreditoriaus interesus ir privalo CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas, kurios vertinamos kaip minimalūs kreditoriaus nuostoliai. Šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, ar skolininko prievolė grąžinti priteistą sumą kilo iš laidavimo kaip šalutinės prievolės. Jos skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir jų, kaip civilinės atsakomybės netesybų forma, mokėjimas kildintinas iš paties laiduotojo neteisėtų veiksmų – pinigų nesumokėjimo geruoju, esant jo galiojančiai papildomai prievolei grąžinti pinigus kreditoriui už kitą asmenį. Tokia pati taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai laiduotojo pareiga vykdyti savo asmeninę prievolę kyla dėl to, kad suėjus prievolės įvykdymo terminui dėl bankroto bylos iškėlimo skolininko skolų mokėjimo terminai yra laikomi pasibaigę (ĮBĮ 16 straipsnis). Jeigu pagrindinis skolininkas negrąžina paskolos ir dėl jos priteisimo teisme pareiškiamas ieškinys už skolininką laidavusiam asmeniui, kuris irgi geruoju nevykdė savo prievolės pagal laidavimo sutartį, tai savo prievolės nevykdęs laiduotojas yra tinkamas skolininkas CK 6.37 straipsnio 2 dalies prasme dėl procesinių palūkanų priteisimo. Tokia laiduotojo prievolė sumokėti procesines palūkanas yra grindžiama jo, kaip laiduotojo, asmeninės prievolės pažeidimu. Laiduotojui neįvykdžius prievolės už skolininką kreditoriui, atsiranda nauji prievoliniai teisiniai santykiai – sutartinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, kurie tęsiasi iki laiduotojas įvykdo prievolę už skolininką. Laiduotojui neįvykdžius prievolės, kreditorius įgyja naują teisę – teisę reikalauti procesinių palūkanų, o laiduotojas įgyja naują pareigą – pareigą  sumokėti kreditoriui palūkanas, atsiradusias dėl prievolės neįvykdymo. Prievolę sumokėti procesines palūkanas kreditoriui įvykdęs laiduotojas neįgyja teisės reikalauti iš skolininko sumokėtos procesinių palūkanų sumos, nes tokių palūkanų mokėjimas nėra pagrindinio skolininko prievolė, o civilinė atsakomybė procesinių palūkanų forma laiduotojui taikoma dėl jo paties neteisėtų veiksmų. Akcentuotina tai, kad bankroto bylos iškėlimo ir reikalavimo įvykdyti užtikrintą prievolę laiduotojui pareiškimo momentai gali nesutapti, bet visais atvejais procesinės palūkanos laiduotojui už jo paties prievolės termino praleidimą pradedamos skaičiuoti nuo reikalavimo jam pareiškimo priėmimo nagrinėti teisme
(CK 6.37 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kreditavimo linijos sutartyje (papildomame jos susitarime) šalys nustatė sutartines kintamo dydžio palūkanas, kurių dydžio sudedamosios dalys yra VILIBOR norma ir banko marža. Taip pat atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatyme nustatytos palūkanas už pavėluotus mokėjimus pagal komercinius sandorius ir jų dydis – vieno mėnesio VILIBOR palūkanų norma padidinta 7 procentiniais punktais (2 straipsnio 3 dalis), teismas atsisakė taikyti CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytas 5 proc. palūkanas ir priteisė sutartines – 15,75 proc. – metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ši apeliacinės instancijos išvada nepagrįsta, nes, pirma, minėta, kad laiduotojų prievolės apimtis tokia pat kaip ir skolininko, todėl skolininkui iškėlus bankroto bylą palūkanos ir netesybos toliau neskaičiuojamos (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Dėl to iš laiduotojų taip pat negali būti skaičiuojamos palūkanos, netesybos, taip pat sutartinės palūkanos už naudojimąsi kreditoriaus pinigais pagal kredito linijos sutartį. Antra, pagrindas priteisti procesines palūkanas yra asmeninė laiduotojų atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Šioje byloje kreditorius neįrodė, kad fizinio asmens laidavimo sutartis buvo komercinis sandoris, todėl netaikomas Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas. Nurodytas įstatymas taikomas visiems tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir valstybės institucijų sudarytiems komerciniams sandoriams (Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 1 straipsnio
2 dalis). Taigi apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgęs į tai, kad kreditorius neįrodė sandorio komercinio pobūdžio, nepagrįstai taikė specialų Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo iš kasatorių priteistinas procesines palūkanas pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį, 6.210 straipsnio 1 dalį, 6.261 straipsnį, todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl palūkanų priteisimo naikintina ir dėl šios dalies paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas.

 

Dėl laidavimo ir įkeitimo santykio, kai skolininkui iškeliama bankroto byla

 

Kitas nagrinėjamoje byloje kreditoriaus turimas skolininko prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas buvo skolininko prekių atsargų įkeitimas. Įkaito turėtojas yra specifinis kreditorius. Jo specifiškumą lemia turima įkeitimo teisė – daiktinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, kurio kaip daiktinės teisės bruožai yra absoliutumas, pirmumas prieš kitus kreditorius ir sekimas paskui įkeistą daiktą. Be nurodytų bendrųjų daiktinės teisės požymių, įkeitimo teisė turi specifiką, nes ji, kaip daiktinė teisė, yra ribota, ir jos likimas priklauso nuo pagrindinės prievolės likimo.

Analizuojant laiduotojo solidariąją prievolę, esant pagrindinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų daugetui (pavyzdžiui, vienos prievolės įvykdymą užtikrinus įkeitimu ir laidavimu), sistemiškai turi būti aiškinamos ir siejamos CK 6.78 straipsnio 3 dalies,
6.80 straipsnio 2 dalies ir 6.86 straipsnio nuostatos. CK 6.86 straipsnyje įtvirtintas laiduotojo atleidimo nuo savo prievolės įvykdymo pagrindas, kai kreditorius atsisako savo pirmenybės teisės patenkinti reikalavimą ar kito jo naudai nustatyto prievolės įvykdymo užtikrinimo būdo, jeigu kreditorius būtų galėjęs patenkinti savo reikalavimą pasinaudodamas teisėmis, kurių atsisakė. Nurodytos rizikos priskyrimas kreditoriui sistemiškai sietinas su CK 6.80 straipsnio
2 dalimi, pagal kurią analogiškos rizikos paskirstymo taisyklės taikomos esant nustatytai subsidiariai laiduotojo prievolei ir netaikomos, jeigu skolininko ir laiduotojo atsakomybė kreditoriui yra solidarioji (CK 6.81 straipsnio 1 dalis), nebent būtų susitarta kitaip dėl užtikrinimo būdų eiliškumo taikymo. Solidariosios laiduotojo prievolės atveju, jeigu kreditorius (įkaito turėtojas) pirmiausia nusprendžia pasinaudoti laiduotojo suteiktu prievolės įvykdymo užtikrinimo būdu (laidavimu), bet ne įkeitimu, tai nereiškia, kad laiduotojo prievolė pasibaigė CK 6.86 straipsnio pagrindu. Taigi kreditoriaus, turinčio reikalavimo teisę į solidariuosius bendraskolius, reikalavimo į laiduotoją nukreipimas, nepasinaudojus daiktiniu prievolių įvykdymo užtikrinimo būdu (įkeitimu), nereiškia šio daiktinio prievolių įvykdymo būdo atsisakymo, išskyrus atvejus, kai šalys susitarė kitaip.

CK normos laidavimą ir įkeitimą reglamentuoja netapačiai, bet jų vienas kitam nepriešpastato, neįtvirtina jų tarpusavio konkurencijos. Esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti įvykdyti prievolę, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank” v. R. K. ir kt., bylos Nr. 3K-7-364/2010). Jeigu reikalavimas patenkinamas ir iš įkeisto turto, ir iš laiduotojo, tai taikytinos actio de in rem verso institutą (nepagrįstą praturtėjimą) reglamentuojančios teisės normos (CK 6.237
6.242 straipsniai).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismo 2009 m. gruodžio 4 d.  nutartimi iškėlus UAB „Ekspolita“ bankroto bylą (nutartis įsiteisėjo 2009 m. gruodžio 15 d.), šiai bendrovei, vadovaujantis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktu, buvo nutrauktas kredito sutartyje nustatytų palūkanų, netesybų, taip pat įstatymo pagrindu skaičiuojamų procesinių palūkanų skaičiavimas. Taip nurodytos bendrovės, kaip skolininkės pagal kredito linijos sutartį, prievolės ieškovui mastas nebedidėjo. UAB „Ekspolita“ bankroto byloje priimta Šiaulių apygardos teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartimi patvirtintas kreditoriaus AB DNB banko 708 670,23 Lt reikalavimas, kurio dalis – 79 394,84 Lt – buvo reikalavimas, pareikštas dėl negrąžinto kredito pagal 2005 m. spalio 27 d. kredito linijos sutartį ir kurio grąžinimas yra užtikrintas UAB „Ekspolita“ prekių atsargų įkeitimu ir kasatorių laidavimu. Taigi skolininko prievolės, kurios įvykdymą užtikrino kasatoriai, apimtis nustatyta ir užfiksuota įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu. Vėliau ieškovas atsisakė 6306,72 Lt, po to 27 287,34 Lt ieškinio reikalavimo priteisti negrąžinto kredito. Pažymėtina, kad 27 287,34 Lt ieškovui pervedė UAB „Ekspolita“ bankroto administratorius kaip lėšas, gautas pardavus įkeistas skolininko prekių atsargas (iš viso gauti
44 807,28 Lt), prieš tai išskaičiavus 17 045 Lt bankroto administravimo išlaidų. Tai reiškia, kad įkeitimo kreditorius dar iki reikalavimo patenkinimo iš laiduotojų pasinaudojo kitu tos pačios prievolės įvykdymo užtikrinimo būdu – įgyvendino įkeitimo teisę – dėl ko buvo patenkinta dalis užtikrinto reikalavimo iš pardavus įkeistą kilnojamąjį turtą gautų lėšų. Dėl to galutinis negrąžinto kredito dydis, įskaitant iki bankroto bylos iškėlimo susikaupusias palūkanas ir netesybas, yra
45 800,78 Lt ir būtent tokios apimties yra kasatorių, kaip laiduotojų, prievolė ieškovui.

 

Dėl laiduotojo prievolės apimties, kai kreditoriaus (įkaito turėtojo) reikalavimas liko nepatenkintas dėl skolininko bankroto byloje susidariusių bankroto administravimo išlaidų

 

Kasaciniame skunde keliama ĮBĮ 34 straipsnio ir 36 straipsnio 1 dalies kolizijos problema. Kasatorių teigimu, jie, kaip laiduotojai, neprivalo dengti išlaidų, susijusių su skolininko bankroto procedūrų administravimu.

ĮBĮ 34 straipsnyje nustatyta įkeitimo (hipotekos) kreditoriaus pirmumo teisė patenkinti savo reikalavimus iš lėšų, gautų pardavus įkeistą bankrutuojančio skolininko turtą. ĮBĮ 36 straipsnio
1 dalyje įtvirtinta prioritetinio įmonės bankroto administravimo išlaidų mokėjimo iš visų rūšių bankrutavusio įmonės lėšų, taip pat gautų pardavus įkeistą turtą taisyklė. Prieštaravimo tarp
ĮBĮ 34 ir  36 straipsnių nėra, nes šios teisės normos reglamentuoja skirtingus teisinius santykius.
ĮBĮ 34 straipsnyje aptariama hipotekos kreditoriaus pirmenybės teisė gauti savo reikalavimo patenkinimą iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą. Šios teisės normos paskirtis yra nurodyti, kad kiti kreditoriai negali pretenduoti į lėšas, gautas pardavus įkeistą turtą tol, kol iš pardavus įkeistą turtą gautų lėšų nebus patenkintas įkeitimu (hipoteka) užtikrintas kreditoriaus reikalavimas, tačiau ši norma nereglamentuoja administravimo išlaidų dengimo. Tuo tarpu ĮBĮ 36 straipsnio
1 dalyje įtvirtintas administravimo išlaidų apmokėjimo prioritetas visų kreditorių reikalavimų tenkinimo atžvilgiu, tarpe ir hipotekos kreditoriaus (įkaito turėtojo).

Įkaito turėtojo pareiga prisidėti prie bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidų apmokėjimo reglamentuota ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalyje. Joje nurodyta, kad kai pirkėjas sumoka visą kainą už nupirktą įkeistą turtą, įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui priklausanti suma, išskaičiavus administravimo išlaidoms apmokėti kreditorių susirinkimo patvirtintą sumą, ne vėliau kaip per
10 dienų nuo šios kainos gavimo dienos turi būti pervesta į įkaito turėtojo, hipotekos kreditoriaus nurodytą sąskaitą. Visais atvejais, kai administratorius perduoda neparduotą įkeistą turtą įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui, šie ne vėliau kaip per 10 dienų nuo turto perdavimo dienos sumoka administratoriui šio turto administravimo išlaidas, nustatytas kreditorių susirinkimo patvirtintoje administravimo išlaidų sąmatoje. Taigi kai įkeistą turtą realizuoja bankroto administratorius, padengiant hipotekos turėtojo reikalavimą, kreditoriui sumokama ne visa turto pirkėjo sumokėta pinigų suma, o tik tai, kas lieka išskaičiavus atitinkamas administravimo išlaidas. Administravimo išlaidos reiškia lėšų sumą, susijusią su bankroto procedūrų vykdymu, dėl kurios gali mažėti kreditoriaus pradinio reikalavimo patenkinimas. Jei išskaičiavus administravimo išlaidas iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą, likusių lėšų nepakanka visiškai padengti įkeitimu (hipoteka) užtikrintą kreditoriaus reikalavimą, dėl likusios nepatenkinto reikalavimo dalies hipotekos kreditorius išsaugo savo reikalavimą į bankrutuojantį skolininką. Taigi likusi nepatenkinta kreditoriaus dalis tenkinama pagal ĮBĮ 35 straipsnio reglamentuojamą kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. Dėl nepatenkinto kreditoriaus reikalavimo dalies laiduotojui CK 6.81 straipsnio 1 dalies pagrindu išlieka solidarioji prievolė kartu su pagrindiniu skolininku.

Teisinis santykis dėl įmonės bankroto administravimo išlaidų apmokėjimo sieja bankrutuojančios įmonės kreditorių (šiuo atveju įkeitimo kreditorių) ir įmonę skolininkę, atstovaujamą bankroto administratoriaus. Įkeitimo kreditorius bankroto byloje patvirtinto administravimo išlaidų dydžio neginčijo. Nagrinėjamoje byloje laiduotojai nebuvo patenkinę įkeitimo kreditoriaus reikalavimo, todėl neperėmė visų jo teisių. Jei kreditoriaus (įkaito turėtojo) teises perėmęs laiduotojas nesutinka su bankroto byloje apskaičiuotų administravimo išlaidų apimtimi, jis gali kelti administravimo išlaidų dydžio klausimą naudodamas tuos pačius ĮBĮ įtvirtintus teisinius instrumentus, kaip ir kreditorius (įkaito turėtojas).

Nagrinėjamoje byloje kasatoriai ginčija savo pareigą įvykdyti prievolę už skolininką toje apimtyje, kurioje kreditoriaus reikalavimas liko nepatenkintas iš įkeisto turto vertės dėl to, kad iš jos buvo padengtos administravimo išlaidos. Konstatavus, kad dėl administravimo išlaidų dalies kreditorius išsaugojo savo pirminį reikalavimą į skolininką, šis kasatoriaus, kaip laiduotojo, turinčio akcesorinę prievolę, argumentas atmestinas. Be to, pažymėtina, kad kasatorius A. Jagdžijanc yra BUAB „Ekspolita“ pagrindinis akcininkas. Iškėlus bankroto bylą jis, kaip kreditorius, pareiškė reikalavimą bankroto byloje, dalyvavo kreditorių susirinkimuose, kuriuose patvirtinta administravimo išlaidų sąmata, nustatyta administravimo išlaidų apmokėjimo tvarka ir sąlygos, bet kreditorių susirinkimų nutarimų šiais klausimais neskundė. Dėl to kasatorių (laiduotojų) argumentai dėl ĮBĮ 34 straipsnio ir 36 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo atmestini.

 

Dėl procesinės bylos baigties

 

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija konstatuoja, kad, vertindama skundžiamo Šiaulių apygardos teismo procesinio sprendimo teisėtumą kasaciniame skunde išdėstytais motyvais, jog apeliacinės instancijos teismas šioje byloje netinkamai sprendė dėl procesines palūkanas, taikomas šalutinės prievolės skolininkui–laiduotojui, reguliuojančių teisės normų (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis,
6.261 straipsnis), todėl dėl šios dalies paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Pagal pateiktus dokumentus dėl atsakovų inicijuoto kasacinio proceso ieškovas AB DNB bankas turėjo 968 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Iš dalies patenkinus kasacinį skundą, iš atsakovų priteistina pusė (484 Lt) ieškovo turėtų atstovavimo išlaidų (CPK 93 straipsnis).

 

Teisėjo Česlovo Jokūbausko atskiroji nuomonė pridedama prie bylos.

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 79 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 92, 93 straipsniais, 96 straipsnio 2 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
362 straipsnio 1 dalimi,

 

nutaria:

 

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 18 d. nutarties dalį, kuria pakeista Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio
23 d. sprendimo dalis dėl procesinių palūkanų priteisimo, ir dėl šios dalies palikti nepakeistą Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo dalį.

Kitą Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 18 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui AB DNB bankui (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), sąskaitos
Nr. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovų A. J. (A. J.)
(a. k. (duomenys neskelbtini)) ir S. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) po 242 Lt (du šimtai keturiasdešimt du litus) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Šis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarimas yra galutinis, neskundžiamas ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Plenarinės sesijos pirmininkė

Janina Stripeikienė

 

 

Pranešėjas

Pranas Žeimys