Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-3-244-313-2015].docx
Bylos nr.: 3K-3-244-313/2015
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
"Otarus" 300884623 atsakovas
Kategorijos:
1. BYLOS DĖL DARBO TEISINIŲ SANTYKIŲ
1.2. Bylos dėl individualių darbo santykių
1.2.6. Bylos, susijusios su darbo sutarties pasibaigimu bei nutraukimu
1. DARBO TEISINIAI SANTYKIAI
1.3. Individualūs darbo santykiai
1.3.2. Darbo sutartis:
1.3.2.9. Darbo sutarties pasibaigimo pagrindai ir tvarka:
1.3.2.9.10. Darbo sutarties nutraukimas be įspėjimo:
1.3.2.9.10.8. Darbo sutarties nutraukimas be įspėjimo, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (DK 235 straipsnis)
1.3.9. Individualūs darbo ginčai
1.3.9.2. Individualius darbo ginčus nagrinėjančios institucijos, jų kompetencija:
1.3.9.2.2. Darbo ginčų nagrinėjimas teisme
3. CIVILINIS PROCESAS
3.1. Bendrosios nuostatos
3.1.7. Bylinėjimosi išlaidos:
3.1.7.5. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3.2.3. Bylos nagrinėjimas teismo posėdyje:
3.2.3.9. Teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo atidėjimas
3.2.4. Įrodymai ir įrodinėjimas:
3.2.4.11. Įrodymų vertinimas
3.3. Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
3.3.1. Apeliacinis procesas:
3.3.1.12. Pasirengimas bylos nagrinėjimui apeliacinės instancijos teisme
3.3.1.14. Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
3.3.1.18. Apeliacinės instancijos teismo, išnagrinėjusio bylą apeliacine tvarka, teisės

Motyvų projektas

Civilinė byla Nr. 3K-3-244-313/2015

Teisminio proceso Nr. 2-17-3-01547-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 11.9.10.8 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2015 m. balandžio 24 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. B. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Otarus“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir išmokos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą apie tai iš anksto neįspėjus darbuotojo, kai jis vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (neatvyksta į darbą be svarbių priežasčių vieną darbo dieną (pamainą), aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti su atsakovu 2012 m. kovo 23 d. sudarytos darbo sutarties Nr. 52 nutraukimą neteisėtu ir grąžinti ją į darbą; priteisti iš atsakovo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo (2013 m. gegužės 16 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Byloje nustatyta, kad 2012 m. kovo 23 d. ieškovė ir atsakovas sudarė neterminuotą darbo sutartį, kuria ieškovė priimta į kontrolierės pareigas, nustatyta suminė darbo laiko apskaita, darbo dienos trukmė – ne daugiau kaip 12 valandų, o maksimalus darbo laikas per savaitę – ne daugiau kaip 48 valandos. Ieškovės teigimu, kiekvieno mėnesio pabaigoje atsakovo direktoriaus pavaduotojas A. Š. SMS žinute informuodavo apie kito mėnesio darbo grafiką, o atsakovo direktorius O. U. vakare telefonu pranešdavo kitos dienos užduotis, t. y. kokių autobusų parkų ir kiek autobusų turės patikrinti. Dėl darbo metu įvykusio eismo įvykio ieškovė sirgo ir turėjo nedarbingumo pažymėjimą nuo 2012 m. lapkričio 17 d. iki 2013 m. gegužės 13 d. Ieškinyje nurodoma, kad ieškovė 2013 m. gegužės 6 d. paskambino O. U. ir informavo, kad 2013 m. gegužės 13 d. nedarbingumo pažymėjimas gali būti pabaigtas arba pratęstas, nurodė, kad nebetęstų nedarbingumo pažymėjimo, jeigu atsakovas nuo 2013 m. gegužės 14 d. galėtų suteikti jai kasmetines atostogas. Anot ieškovės, kitą dieną direktorius pažadėjo suteikti kasmetines atostogas ir paprašė pasibaigus nedarbingumo laikotarpiui informuoti apie tai A. Š. Ieškovė 2013 m. gegužės 13 d. paskambino A. Š. pasiteirauti, ar reikia parašyti prašymą dėl atostogų; jis nurodė tęsti nedarbingumą, jei ji blogai jaučiasi; tuomet ieškovė informavo atsakovo administraciją apie nedarbingumo pabaigą. Ieškovės teigimu, ji manė, kad tinkamai informavo apie nedarbingumo pabaigą ir tikėjosi, kad jai suteiktos atostogos. Tačiau ieškovei 2013 m. gegužės 17 d. įteiktas įsakymas dėl drausminės nuobaudos skyrimo ir darbo sutarties nutraukimo, kuriuo ji 2013 m. gegužės 16 d. atleista iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą už neatvykimą į darbą 2013 m. gegužės 1415 d. Kasatorė įsitikinusi, kad jos atleidimas iš darbo yra neteisėtas, ji nurodytomis dienomis nedirbo, nes nebuvo informuota nei apie darbo užduotis, nei apie gegužės mėn. darbo grafiką, nors abu vadovai žinojo apie nedarbingumo pabaigą ir žadėjo kasmetines atostogas nuo 2013 m. gegužės 14 d.

 

II. Byloje priimtų teismų procesinių sprendimų esmė

 

Jonavos rajono apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog atsakovo įmonėje sudaryta kolektyvinė sutartis, todėl padarė išvadą, kad dėl kasmetinių atostogų suteikimo šalys turėjo susitarti (DK 169 straipsnio 2 dalis), o tokį susitarimą gali patvirtinti tik rašytiniai įrodymai, t. y. darbuotojo pareiškimas ir darbdavio rašytinis sprendimas suteikti atostogas. Iš liudytojos D. M. parodymų teismas nustatė, kad atsakovas pagal nusistovėjusią praktiką su darbuotojais suderindavo atostogų laiką telefonu, o vėliau buvo rašomi pareiškimai. Ieškovės nedarbingumo laikotarpis pasibaigė 2013 m. gegužės 13 d., todėl 2013 m. gegužės 14 d. ji privalėjo atvykti į darbą, arba, atsižvelgiant į jos darbo specifiką, suderinti darbo grafiką su įmonės direktoriumi ar jo pavaduotoju įprastu būdu – telefonu, ar kitomis ryšio priemonėmis. Atsakovo direktorius O. U. ir jo pavaduotojas A. Š. nurodė (šią aplinkybę patvirtino ir pati ieškovė), kad ji prašymo suteikti kasmetines atostogas neparašė ir įmonės administracijai nepateikė. Nei O. U., nei A. Š. nepatvirtino, kad su ieškove buvo suderintas jos atostogų laikas telefonu, priešingai, A. Š. ieškovei nurodė iš karto pranešti apie nedarbingumo laikotarpio pabaigą ir atvykti suderinti darbo grafiko; ieškovė 2013 m. gegužės 16 d. paaiškinime nurodė, kad A. Š. nepatvirtino atostogų suteikimo fakto, nurodė jai atvykti ir pristatyti nedarbingumo pažymėjimą. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ieškovės kasmetinių atostogų suteikimo klausimas nebuvo suderintas su darbdaviu, todėl, kol jis nepriėmė sprendimo suteikti kasmetines atostogas, ieškovė neturėjo teisinio pagrindo tikėtis, kad jos suteiktos, ir neatvykti į darbą. Teismo vertinimu, neatvykdama į darbą nuo 2013 m. gegužės 14 d., ieškovė padarė ilgalaikę pravaikštą, ją atsakovas pagrįstai pripažino šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu; ieškovės prašymas suteikti jai atostogas neatleido nuo pareigos vykti į darbą tol, kol tai bus padaryta. O. U. paaiškinimų ir A. Š. parodymų teismas nustatė, kad ieškovė buvo informuota, jog, pasibaigus nedarbingumui, privalo atvykti į kontorą įforminti dokumentų ir susipažinti su darbo užduotimis arba suderinti atostogų grafiko. Vertindamas ieškovės paaiškinimus, kad ji nežinojo darbdavio buveinės vietos, nes nurodytu adresu: Fabriko g. 48, Jonava, tokios įmonės nėra (tik iškaba), teismas pažymėjo, jog pasinaudodama ryšio priemonėmis ieškovė turėjo galimybę susitarti dėl atvykimo vietos ir laiko. Be to, kaip nurodė O. U. ir A. Š., 2013 m. gegužės 14 d. jie buvo įmonės buveinėje, todėl nebuvo jokių kliūčių ieškovei atvykti ir susitarti dėl darbo sąlygų ar atostogų laiko. Ieškovė buvo supažindinta su atsakovo Darbo tvarkos taisyklėmis, kuriose aiškiai apibrėžtos įmonės darbuotojų pareigos (viena jų – laiku ir tiksliai vykdyti teisėtus įmonės vadovo ir administracijos pareigūnų nurodymus), tačiau neįvykdė žodinio įmonės vadovo nurodymo atvykti į įmonės buveinę pasibaigus nedarbingumo laikotarpiui. Teismas konstatavo, kad nustatęs, jog ieškovė be svarbių priežasčių neatvyko į darbą dvi darbo dienas iš eilės, atsakovas turėjo teisę atleisti ją iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu.

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2014 m. birželio 5 d. nutartimi paliko Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą nepakeistą.

Kolegijos vertinimu, ieškovės 2013 m. gegužės 16 d. rašytiniame paaiškinime nurodytos aplinkybės nepatvirtina, kad ji galėjo manyti, jog jai suteiktos atostogos arba kad ji gali neatvykti į darbą. Priešingai, atsakovo atstovas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė pateikti darbdaviui nedarbingumo pažymėjimą, o ieškovei esant nepatenkinamos sveikatos būklės, siūlė tęsti nedarbingumą; nurodė, kad negali išleisti ieškovės į darbą komisijai nepatikrinus, ar ieškovė gali dirbti jai pavestą darbą. Kolegija sprendė, kad ieškovės argumentus dėl tariamai nesudaryto darbo grafiko ir nepateiktos informacijos apie darbo užduotį paneigia jos paaiškinime nurodyta aplinkybė, jog atsakovas nusprendė neleisti ieškovei dirbti be komisijos išvados apie jos sveikatos būklę; šį faktą A. Š. patvirtino teismo posėdyje. Kadangi byloje nustatyta, kad ieškovė nuo 2012 m. lapkričio 17 d. iki 2012 m. gegužės 13 d. sirgo, tai, kolegijos vertinimu, atsakovo administracija tinkamai išaiškino ieškovei jos galimybę pradėti darbą, ji neturėjo pagrindo laukti darbo grafiko, taip pat tikėtis, kad atostogos bus suteiktos atsakovo iniciatyva, bet privalėjo atvykti į darbą, kad būtų išspręstas klausimas dėl galimybės dirbti jai pavestą darbą. Kolegija sprendė, kad ieškovė neįvykdė teisėto atsakovo administracijos nurodymo, pasibaigus nedarbingumo laikotarpiui neatvyko į įmonės buveinę susitarti su administracija dėl darbo (CPK 178, 185 straipsniai). Kolegija nurodė, kad ieškovė neginčija, jog 2013 m. gegužės 14–15 d. pas darbdavį neatvyko, pažymėdama, kad dėl to ieškovė neturi pagrindo tvirtinti, jog nurodytą dieną atsakovo administracija nebuvo darbo vietoje ir ieškovės nelaukė; A. Š. teismo posėdyje patvirtino, kad atsakovo direktorius buvo darbo vietoje ir laukė ieškovės. Kolegija nesutiko su ieškove, kad atsakovo atstovų nebuvimo darbo vietoje faktą patvirtina antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, liudytojos J. Š. parodymai, pažymėdama, kad nė vienas iš nurodytų asmenų 2013 m. gegužės 1415 d. nesilankė atsakovo kontoroje. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė galėjo susisiekti su atsakovo administracija ryšio priemonėmis ir gauti visą būtiną informaciją apie galimybę pradėti darbą, nepriklausomai nuo administracijos atstovo buvimo vietos; byloje nėra duomenų, kad atsakovo darbuotojai nesuteikė ieškovei reikiamos informacijos, tyčia ją suklaidino. Taip pat atmestas ieškovės argumentas, kad atsakovo darbuotojai, iš Sodros duomenų bazės sužinoję, jog ieškovės nedarbingumo laikotarpis pasibaigė, turėjo pasirūpinti jos teisėmis ir informuoti apie pareigą atvykti į darbą. Teismo vertinimu, tai neatitinka darbo sutarties nuostatų, pagal kurias ieškovei kyla pareiga laikytis darbo drausmės, laiku ir tiksliai vykdyti įmonės vadovo ir administracijos darbuotojų nurodymus. Kolegija konstatavo, kad atsakovo administracija aiškiai nurodė ieškovei informuoti darbdavį apie nedarbingumo pabaigą, darbą pradėti po sveikatos patikrinimo, tačiau ieškovė šių reikalavimų neįvykdė, elgėsi pasyviai, neveikė protingai ir apdairiai, neparašiusi prašymo suteikti atostogas ir negavusi iš darbdavio informacijos apie leidimą dirbti be sveikatos patikrinimo, dvi dienas neatvyko į darbą, todėl atsakovas pagrįstai ieškovei paskyrė drausminę nuobaudą už neatvykimą į darbą.

 

III. Kasacinio skundo pagrindiniai teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nutartį ir Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą; priimti naują sprendimą – pripažinti su atsakovu 2012 m. kovo 23 d. sudarytos darbo sutarties Nr. 52 nutraukimą neteisėtu ir grąžinti ją į darbą; priteisti iš atsakovo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo (2013 m. gegužės 16 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

  1. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Kasatorė nurodo, kad teismai skundžiamus sprendimus priėmė vertindami tik atsakovo direktoriaus O. U. ir jo pavaduotojo A. Š. parodymus, kurie yra ne tik prieštaringi, bet ir nepagrįsti jokiais įrodymais. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad teismai nustatė, jog kasatorei buvo nurodyta atvykti į įmonės kontorą pasibaigus nedarbingumo laikotarpiui, tačiau neatsižvelgė į aplinkybę, kad atsiliepime į ieškinį ir A. Š. tarnybiniame pranešime teigiama, jog kasatorė turėjo atvykti konkrečiu metu (2013 m. gegužės 14 d. 8.00 val.). Sprendžiant dėl šių aplinkybių aktualu tai, kad duodamas parodymus A. Š. pažymėjo, jog kontoroje būna retai, 2013 m. gegužės 14 d. nelaukė atvykstant kasatorės, nes dirbo, o O. U. nurodė, kad 2013 m. gegužės 14 d. Jonavoje buvo 9.0017.00 val.; vėliau teigė, kad 2013 m. gegužės 14 d. Jonavoje buvo kartu su A. Š. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, kasatorė padarė išvadą, kad net esant nurodymui atvykti į kontorą 8.00 val., atsakovo vadovų nurodytu laiku Jonavoje, Fabriko g. 48, nebuvo; jos įsitikinimu, teiginys dėl nurodymo atvykti į kontorą išgalvotas siekiant apkaltinti padarius pravaikštą. Kasatorės teigimu, teismas taip pat nevertino ir nepasisakė dėl jos paaiškinimų, pateiktų įrodymų ir liudininkų parodymų, patvirtinančių, kad kontoros Jonavoje, Fabriko g. 48, nėra ir šiuo adresu jokia UAB „Otarus“ veikla nevykdoma – antstolės 2013 m. lapkričio 11 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, pastate esančių kabinetų iškabų nuotraukų, patvirtinančių, kad nuorodos į atsakovo buveinę nėra, atsakovo vadovų paaiškinimų (negalėjo tiksliai nurodyti bendrovės buveinės kabineto), liudininkių J. Š. (patvirtino, kad nuvykus adresu: Fabriko g. 48, Jonava, budintis asmuo nurodė, kad jame UAB „Otarus“ veiklos nevykdo, tuo adresu tik gaunama korespondencija), D. M. (nurodė, kad UAB „Otarus“ kontoroje nėra buvus; su darbu susiję reikalai buvo aptariami telefonu, o prireikus būdavo susitinkama patogioje vietoje, bet ne kontoroje) parodymų. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovo atstovų pozicijos nesutampa ir dėl jų informavimo apie nedarbingumo pabaigą fakto – A. Š. 2013 m. gegužės 14 d. tarnybiniame pranešime nurodoma, kad administracija 2013 m. gegužės 13 d. telefonu buvo informuota apie nedarbingumo laikotarpio pabaigą, atsiliepime į ieškinį pažymima, kad kasatorė supažindinta su darbo grafiku, pagal kurį ji turėjo pradėti dirbti 2013 m. gegužės 14 d. įmonės kontoroje, tačiau duodamas parodymus A. Š. teigia, kad apie nedarbingumo pabaigą sužinojo tik 2013 m. gegužės 15 d.; tokiu atveju tampa neaišku, kaip jis galėjo sergančiam darbuotojui nurodyti atvykti į darbą.
  2. l darbo laiko apskaitą reglamentuojančių teisės normų netinkamo aiškinimo ir taikymo. Kasatorė pažymi, kad kontrolieriams taikoma suminė darbo laiko apskaita, todėl atsakovas, nepateikęs gegužės mėnesio darbo grafikų, neturi pagrindo teigti, jog 2013 m. gegužės 14 d. ji turėjo dirbti. Dėl to nepagrįsta ir teismų išvada, kad darbdavio nurodymas atvykti į darbą ne darbo dieną yra teisėtas, ji nepagrįsta įrodymais ir neatitinka teisinio reguliavimo. Nors DK 147 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad darbo pradžia ir pabaiga nustatoma pagal įmonės Darbo tvarkos taisykles, atsakovo Darbo tvarkos taisyklėse nenurodyta nei darbo pradžia, nei pabaiga; tiek atsakovo atstovai, tiek liudytojai patvirtino, kad darbo grafikai nebuvo viešai kabinami, kaip tai nustatyta DK 147 straipsnio 3 dalyje. Remiantis Europos Parlamento ir Tarybos 2003 m. lapkričio 4 d. direktyvos 2003/88/EB nuostatomis, darbo grafike turi būti nurodomas planuojamas darbuotojo darbo laikas, bet ne atostogos ar liga; jis turi sudaryti galimybes darbuotojui bet kurią dieną grįžti į darbą, todėl atsakovo argumentas, kad atsakovas negalėjo įtraukti kasatorės į darbo grafiką, nes nežinojo, kada baigsis jos nedarbingumas, pripažintinas nepagrįstu. Teismai vertino darbdavio argumentus dėl nurodymo atlikti sveikatos patikrinimą, tačiau neatsižvelgė į tai, kad darbdavys, duodamas nurodymą atvykti į darbą pasiimti siuntimo dėl sveikatos patikrinimo, pažeidė DK 143 straipsnio 1 dalies 5 punktą, 215 straipsnį, 265 straipsnio 6 dalį, kuriuose nustatyta, kad neeiliniai sveikatos patikrinimai atliekami darbo metu.
  3. Dėl netinkamai parinktos drausminės nuobaudos. Kasatorės įsitikinimu, jai paskirta per griežta drausminė nuobauda, taikant drausminę atsakomybę turėjo būti atsižvelgta į aplinkybes, kad ji neturėjo drausminių nuobaudų, darbą atlikdavo labai gerai (už tai paskatinta kalėdine premija), ginčas galėjo kilti dėl nesusipratimo, neatvykimas į darbą įmonei negalėjo sukelti jokių realių ir neigiamų padarinių (atsakovo teigimu, ji turėjo atvykti ne dirbti, bet suderinti grafikus ir įteikti medicininę pažymą).
  4. Dėl CPK 314 straipsnio pažeidimo. Kasatorės manymu, atsisakydama priimti jos pateiktus naujus įrodymus, teisėjų kolegija vienpusiškai taikė CPK 314 straipsnį ir pažeidė lygiateisiškumo principą, nes, remdamasi nurodyta teisės norma, iš atsakovo papildomai išreikalavo Kontrolieriaus pareiginius nuostatus. Kolegija taip pat neišsprendė kasatorės prašymo išreikalauti 2013 m. lapkričio 9 d. posėdžio garso įrašą, taip pažeisdama CPK 170 straipsnio 4 punktą, 172 straipsnio 3 punktą.

Atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl darbuotojo neatvykimo į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą) teisinio kvalifikavimo

 

Pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą darbuotojo neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą) laikomas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu. DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas konstatuojamas, kai nustatomas šių teisiškai reikšmingų faktų visetas: 1) darbuotojo neatvykimo į darbą per visą darbo dieną (pamainą) faktas; 2) neatvykimo į darbą be svarbių priežasčių faktas. Kasacinis teismas formuoja praktiką, kad, esant ginčui teisme, pareiga įrodyti, jog darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), tenka darbdaviui (atsakovui), o pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą – darbuotojui (ieškovui) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. K. v. UAB „Multisauga, bylos Nr. 3K-3-601/2009; 2014 m. balandžio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. V. v. UAB „Litgorus, bylos Nr. 3K-3-218/2014; kt.). Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog darbuotojas neatvyko į darbą per visą darbo dieną (pamainą), darbdavys (atsakovas) turi įrodyti, kad tam tikrą dieną (pamainą) konkretus darbuotojas pagal darbo (pamainų) grafiką privalėjo dirbti jam pavestą darbą, tačiau neatvyko į darbo vietą (darbo funkcijų atlikimo vietą).

Nagrinėjamoje byloje ginčą sprendę teismai konstatavo, kad kasatorė, neatvykdama į darbą 2013 m. gegužės 14–15 d., padarė ilgalaikę pravaikštą, ir atsakovas tai pagrįstai pripažino šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu. Šią išvadą teismai padarė remdamiesi atsakovo direktoriaus paaiškinimais ir jo pavaduotojo parodymais, duotais teismo posėdžio metu, dokumentais, kuriais įformintas darbo drausmės pažeidimas. Kasatorė ginčija tokią teismų poziciją, teigdama, kad atsakovas nepateikė darbo grafiko, patvirtinančio, jog 2013 m. gegužės 14–15 d. ji turėjo dirbti, atsakovas nevykdo veiklos (neturi kontoros) nurodytu adresu: Fabriko g. 48, Jonava, atsakovo direktoriaus paaiškinimai ir jo pavaduotojo duoti parodymai prieštaringi, nepagrįsti rašytiniais įrodymais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatorės argumentai pagrįsti.

Byloje teismai nustatė reikšmingas aplinkybes, kad ieškovė dirbo transporto kontroliere, tikrindavo priemiestinio ir tarpmiestinio transporto priemonių vairuotojų darbą, nuolatinės darbo vietos neturėjo, pagal bendrovėje susiklosčiusią praktiką apie konkrečias darbo užduotis ir darbo grafiką įmonės direktoriaus ir jo pavaduotojo buvo informuojama telefonu, kiti darbo klausimai taip pat dažniausiai buvo sprendžiami telefonu arba įmonės darbuotojų susirinkimuose, kurie vykdavo šalims patogiose vietose (ne atsakovo patalpose). Tokios ginčo aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad kasatorė neprivalėjo nuolat būti atsakovo kontoroje, neturėjo aiškaus iš anksto patvirtinto ir, kaip nustatyta DK 147 straipsnio 3 dalyje, viešai skelbiamo darbo grafiko, darbo funkcijas vykdydavo bendrovės direktoriaus (jo pavaduotojo) telefonu nurodytomis dienomis. Dėl to vertinant, ar kasatorė 2013 m. gegužės 14–15 d. privalėjo dirbti jai pavestą darbą, būtina atsižvelgti į tai, ar atsakovas įprastomis priemonėmis (pagal tarp šalių susiklosčiusią praktiką) informavo apie šią dieną atliktinas darbo užduotis ir darbo grafiką.

Byloje nėra tai paneigiančių duomenų ir teikdamos paaiškinimus šalys sutinka, kad kasatorė 2013 m. gegužės 14 d. neturėjo atlikti darbo funkcijų – jos teigimu, šią dieną jai buvo suteiktos kasmetinės atostogos, suderintos su direktoriumi O. U. pokalbio telefonu metu, atsakovo vertinimu, kasatorė po patirtos traumos negalėjo pradėti dirbti, kol komisija nepateikė išvados apie jos sveikatos būklę, todėl kasatorei buvo nurodyta atvykti į atsakovo būstinę, kad būtų išspręstas klausimas dėl jos galimybės dirbti pavestą darbą. Abiejų šalių pozicijos grindžiamos išimtinai tik jų paaiškinimais, kurie neparemti jokiais rašytiniais įrodymais – ieškovės nurodomos atostogos neįformintos (nenurodytos atostogų grafike, nesuteiktos atsakovo direktoriaus įsakymu); atsakovo administracijos atstovų nurodymas kasatorei atvykti į įmonės buveinę įforminti dokumentų ir susipažinti su darbo užduotimis arba suderinti atostogų grafiko, duotas telefonu, įrodinėjamas tik direktoriaus O. U. paaiškinimais ir jo pavaduotojo A. Š. parodymais, nepridedant patvirtinto darbo grafiko, darbo tvarkos taisyklių, kuriose būtų nurodytas darbo laikas bendrovėje, ar kitų jį patvirtinančių dokumentų. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie prieštaringi bylos šalių argumentai ir jų nurodomos aplinkybės, nesant objektyvių juos patvirtinančių ar paneigiančių duomenų (byloje apklaustų liudytojų parodymai, kad atsakovas pagal nusistovėjusią praktiką su darbuotojais suderindavo atostogų laiką telefonu, o vėliau buvo rašomi pareiškimai, teikia galimybę teigti, kad atsakovas galėjo sudaryti pagrindą kasatorei manyti, jog atostogos jai bus suteiktos, tačiau tokios prielaidos nepatvirtintos kitais įrodymais), negali būti laikomi vienareikšmiškai įrodančiais vienos ar kitos ginčo šalies poziciją. Taip pat byloje nėra pateikta įrodymų, kurie patvirtintų, kad kasatorė privalėjo dirbti 2013 m. gegužės 15 d., atsakovo atstovai nepateikė, nenurodė argumentų, kad šią dieną darbo grafike nurodyta kasatorės darbo pamaina, kad ji privalėjo atvykti į atsakovo buveinę ar jai buvo paskirtos kitos konkrečios užduotys. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus ir aplinkybę, kad įrodyti kasatorės pareigos dirbti ir neatvykimo į darbą per visą darbo dieną (pamainą) faktą privalėjo atsakovas, tačiau bylos duomenys tokio fakto patikimai nepatvirtina, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai nepagrįstai pripažino, jog atsakovas kasatorės neatvykimą į darbą 2013 m. gegužės 14–15 d. tinkamai vertino kaip DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte reglamentuotą šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Neatvykimas į darbovietę, nevykdant teisėtų darbdavio nurodymų atvykti į įmonės buveinę įforminti dokumentų ir susipažinti su darbo užduotimis arba suderinti atostogų grafiko, gali būti vertinamas kaip darbo drausmės pažeidimas, bet ne kaip DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytas šiurkštus darbo pareigų nevykdymas, t. y. neatvykimas į darbą per visą darbo dieną (pamainą). Tai konstatavus darytina išvada, kad šios bylos atveju teisėto pagrindo atsakovui nutraukti darbo sutartį su kasatore pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą egzistavimas neįrodytas ir nenustatytas, o tai sudaro pagrindą pripažinti, kad kasatorė iš darbo atleista nesant tam teisėto pagrindo, t. y. neteisėtai.

Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad net ir konstatavus kasatorės pareigos atvykti į darbą (atsakovo buveinę) 2013 m. gegužės 14–15 d. pažeidimą, nenukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nagrinėjant darbuotojo (ieškovo) reikalavimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, be kitų aplinkybių, turi būti patikrintas ir DK 238 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kuriuos darbdavys privalo vykdyti, skirdamas darbuotojui drausminę nuobaudą, laikymasis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 28 d. nutartis, priima civilinėje byloje A. M. v. UAB „Emira, bylos Nr. 3K-3-62/2013; kt.). Darbuotojo padarytas darbo drausmės pažeidimas drausminės nuobaudos paskyrimo aspektu turi būti vertinamas pagal DK 238 straipsnyje įtvirtintus kriterijus: pažeidimo sunkumą, sukeltus padarinius, darbuotojo kaltę, pažeidimo padarymo aplinkybes, tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau. Iš teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad kasatorė ilgą laiką buvo nedarbinga dėl sužalojimo, įvykusio per eismo įvykį darbo metu, palaikė ryšį su atsakovu, pranešė jam apie artėjančią nedarbingumo pabaigą ir prašė suteikti kasmetines atostogas, kurios dėl nenustatytų aplinkybių šalims nesusitarus (nepavykus susitarti) nebuvo įformintos teisės aktuose nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija sutinka, kad, viena vertus, kasatorė turėjo būti aktyvi, pasidomėti, ar jai suteiktos kasmetinės atostogos, ar reikia imtis papildomų veiksmų dėl jų tinkamo įforminimo, ar jai reikia atvykti į įmonės buveinę, kur ir kokias darbo funkcijas turės atlikti. Kita vertus, toks kasatorės neveikimas turi būti vertinamas visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste, įvertinus, kad atsakovas neįrodė, jog, laikydamasis bendrovės vidaus darbo tvarkos, tinkamai informavo kasatorę apie pareigą atvykti į bendrovės buveinę Jonavoje, Fabriko g. 48, ir atsižvelgus į teismų nustatytą faktą, kad atsakovo atstovams buvo žinomos kasatorės nedarbingumo aplinkybės, siekis gauti kasmetinių atostogų, tačiau jie, užuot telefonu, kaip pagal susiklosčiusią praktiką buvo įprasta, ar kitomis ryšio priemonėmis susisiekę su kasatore ir sužinoję jos neatvykimo į darbą (jų aiškintų kasatorei duotų nurodymų nevykdymo) priežastis bei nurodę jos pareigas, inicijavo darbo drausmės pažeidimo tyrimo procedūrą. Toks atsakovo atstovų elgesys neatitinka DK 35 straipsnyje įtvirtintų darbo teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo principų. Dėl to konstatuotina, kad kasatorės neatvykimas į darbą (atsakovo buveinę) iš dalies buvo nulemtas ir netinkamo atsakovo elgesio, jo pareigų veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, nevykdymo. Be to, darbdavys, skirdamas kasatorei griežčiausią nuobaudą, neatsižvelgė į aplinkybes, kad dėl jos neatvykimo į darbą nekilo neigiamų padarinių (bylos nagrinėjimo metu atsakovas pripažino, kad 2013 m. gegužės 14 d. kasatorė negalėjo eiti savo pareigų, kol komisija nepatikrino jos sveikatos būklės, ji nebuvo įtraukta į darbo grafiką; neįrodinėjo, kad dėl jos neatvykimo į darbą patyrė žalos), byloje nustatyta, jog kasatorė neturėjo drausminių nuobaudų, už tinkamą pareigų atlikimą buvo paskatinta premija. Teisėjų kolegijos vertinimu, išdėstyti bylos duomenys apie pažeidimo padarymo aplinkybes ir kasatorės ankstesnį darbą neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju drausminės atsakomybės tikslus atitinka griežčiausios drausminės nuobaudos skyrimas.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad atsakovas, skirdamas DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą drausminę nuobaudą kasatorei, pažeidė ne tik DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą, bet ir 238 straipsnį, dėl to jos atleidimas iš darbo negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Atsižvelgiant į tai, skundžiami procesiniai teismų sprendimai naikintini ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinio dalis tenkintina, ieškovės su atsakovu 2012 m. kovo 23 d. sudarytos darbo sutarties Nr. 52 nutraukimas pripažintinas neteisėtu (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 4 dalis).

Tai konstatavusi, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, susijusių su proceso teisės normų pažeidimu, kurie, panaikinus skundžiamus procesinius sprendimus ir priėmus naują, neturi teisinės reikšmės bylos rezultatui.

 

Dėl grąžinimo į darbą ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo

 

Reikšdama ieškinį atsakovui, be reikalavimo darbo sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu, ieškovė taip pat prašė grąžinti ją į darbą ir priteisti iš atsakovo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo (2013 m. gegužės 16 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, skundžiamomis nutartimis atmetę ieškinio reikalavimą pripažinti neteisėtu kasatorės ir atsakovo 2012 m. kovo 23 d. sudarytos darbo sutarties Nr. 52 nutraukimą, nenustatinėjo ir nevertino kasatorės grąžinimo į pirmesnį darbą galimybių ir su tuo susijusių aplinkybių bei netyrė vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką apskaičiavimui reikšmingų aplinkybių. Kadangi siekiant tinkamai išspręsti ginčą būtina ištirti ir įvertinti naujas faktines aplinkybes, o nustatytas pažeidimas negali būti pašalintas apeliacinės instancijos teisme, tai bylos dalis dėl reikalavimų grąžinti į darbą ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 360 straipsnis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

 

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 6,76 Eur tokių išlaidų. Kadangi skundžiami teismo procesiniai sprendimai naikintini ir bylos dalis perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktais, 360 straipsniu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nutartį ir Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą.

Priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinio dalį ir pripažinti L. B. ir UAB „Otarus 2012 m. kovo 23 d. sudarytos darbo sutarties Nr. 52 nutraukimą neteisėtu.

Perduoti bylos dalį dėl reikalavimų grąžinti ieškovę L. B. į darbą ir priteisti ieškovei iš atsakovo UAB „Otarus vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo (2013 m. gegužės 16 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos Jonavos rajono apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                      Alė Bukavinienė

                                                                      Virgilijus Grabinskas

Antanas Simniškis


Paminėta tekste:
  • DK
  • DK 169 str. Kasmetinių atostogų suteikimo tvarka
  • CPK
  • DK 147 str. Darbo laiko režimas
  • CPK 314 str. Nauji įrodymai
  • DK 235 str. Šiurkštus darbo pareigų pažeidimas
  • 3K-3-601/2009
  • 3K-3-218/2014
  • DK 136 str. Darbo sutarties nutraukimas be įspėjimo
  • 3K-3-62/2013
  • DK 237 str. Drausminės nuobaudos
  • CPK 359 str. Kasacinio teismo teisės
  • CPK 360 str. Teismo teisė grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui