Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-3-508-2009].doc
Bylos nr.: 3K-3-508/2009
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

              Civilinė byla Nr. 3K-3-508/2009

                      Procesinio sprendimo kategorija 45.4

(S)

                     

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2009 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

 

 

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Birutės Janavičiūtės ir Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. M., K. K. ir R. L. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. M., K. K. ir R. L. ieškinį atsakovams Turto valdymo ir ūkio departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl supaprastinto atviro konkurso rezultatų panaikinimo, ieškovų pateiktų konkursui pasiūlymų pripažinimo laimėjusiais, paslaugų teikimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir įpareigojimo sudaryti naują sutartį, tretieji asmenys L. B., V. V., R. R., D. V., A. B., K. P., P. V.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje kilo klausimas dėl pripažintos laimėjusia viešąjį konkursą paslaugų teikėjų grupės  konkurso pasiūlymo atitikties atsakovo Turto valdymo ir ūkio departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos paskelbto supaprastinto atviro konkurso teisinėms paslaugoms pirkti sąlygoms.

Ieškovai ir tretieji asmenys dalyvavo atsakovo Turto valdymo ir ūkio departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos surengtame supaprastintame atvirame konkurse teisinėms paslaugoms pirkti. Šiam konkursui pateikti pasiūlymai turėjo būti vertinami pagal mažiausią kainą, todėl kiekvienas dalyvis galėjo pateikti tiktai po vieną siūlomą kainą kiekvienai pirkimo daliai. Konkursą laimėjusių trečiųjų asmenų pasiūlyme buvo pateikta po dvi skirtingas kainas kiekvienai pirkimo daliai, t. y. su PVM ir be jo. Ieškovai, manydami, kad tretieji asmenys elgėsi nesąžiningai, pažeidė konkurso sąlygą, draudžiančią teikti alternatyvius pasiūlymus, vykdant konkursą buvo pažeisti Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti lygiateisiškumo, nediskriminavimo bei proporcingumo principai, 39 straipsnio 2 dalies 2 punktas, prašė pripažinti negaliojančiu Turto valdymo ir ūkio departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Viešojo pirkimo komisijos sprendimą, kuriuo buvo patvirtinta preliminari pasiūlymų eilė ir laimėjusiu dėl pirmos bei antros pirkimo objekto dalies pripažintas pasiūlymas, kurį pateikė teikėjų grupė, susidedanti iš advokatų L. B., V. V., D. V. ir R. R.; pripažinti konkurso „Teisinių paslaugų pirkimas“ (pirkimo Nr. 50668), kurį organizavo Turto valdymo ir ūkio departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, laimėtoju ECOVIS Miškinis, Kvainauskas ir partneriai advokatų kontoros pateiktą pasiūlymą pirmos bei antros pirkimo objekto dalies; pripažinti negaliojančia 2007 m. birželio 6 d. paslaugų teikimo sutartį, kurią sudarė Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir paslaugų teikėjų grupė, susidedanti iš advokatų L. B., V. V., D. V. ir R. R., bei taikyti restituciją nuo sutarties pripažinimo negaliojančia momento; įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sudaryti naują paslaugų teikimo sutartį su ECOVIS Miškinis, Kvainauskas ir partneriai advokatų kontora tai konkurso „Teisinių paslaugų pirkimas“ (pirkimo Nr. 50668) paslaugų daliai, kuri nebus įvykdyta sutarties pripažinimo negaliojančia dieną.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. vasario 3 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad pagal konkurso sąlygas buvo reikalaujama pateikti finansinį pasiūlymą, užpildant konkurso sąlygų 3 priedo lentelę, paslaugos kainą nurodant litais, į kainą įskaičiuojant PVM, kitus mokesčius bei kitas išlaidas; jei paslaugų teikėjas yra ne PVM mokėtojas, jis apie tai turėjo nurodyti pasiūlyme, nurodant juridinį pagrindą; konkurso sąlygų 3 priede išskirtos eilutės, kuriose reikalaujama nurodyti pirkimo objekto dalies kainą su PVM. Nustatęs, kad trečiųjų asmenų advokatų L. B., V. V., R. R. ir D. V. finansiniame pasiūlyme atitinkamų pirkimo objekto dalių kainos ir visa paslaugų kainų suma nurodyta su PVM, kaip ir buvo formaliai reikalaujama, taip pat nurodyta kaina be PVM, pastaboje pažymint, kad advokatai nėra įsiregistravę kaip PVM mokėtojai pagal Pridėtinės vertės įstatymą, teismas sprendė, jog tai yra ta pati paslaugos kaina ir Viešojo pirkimo komisija, svarstydama pateiktus pasiūlymus, pagrįstai vertino šių trečiųjų asmenų nurodytą kainą be PVM, nes advokatai L. B., V. V., R. R., D. V. nebuvo ir iki šiol nėra įsiregistravę kaip PVM mokėtojai, todėl nebuvo pagrindo vertinti jų pasiūlyme nurodytą kainą su PVM. Šiuo atveju dviejų skirtingų kainų dėl skaičiuotino PVM nurodymas negalėjo ir neturėjo būti laikomas alternatyviu pasiūlymu, nes Viešųjų pirkimų įstatymas, reguliuojantis šios bylos ginčo santykius, pasiūlymą apibrėžia kaip tiekėjo raštu pateiktų dokumentų visumą, kuria siūloma tiekti prekes, teikti paslaugas ar atlikti darbus pagal perkančiosios organizacijos nustatytas pirkimo sąlygas, todėl alternatyvus pasiūlymas sietinas su ta pačia dokumentų visuma ir atitinkamai siūlomomis pirkti prekėmis, paslaugomis ar darbais, kurie vertintini pagal ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo vertinimo kriterijus, atitinkančius minimalius perkančiosios organizacijos keliamus reikalavimus. Teismas sprendė, kad tretieji asmenys finansinio pasiūlymo priedą Nr. 3 užpildė pagal jame keliamus reikalavimus bei tinkamai atskleidė paslaugų pirkėjui aplinkybes apie tai, kad jie nėra įregistruoti kaip PVM mokėtojai, atitinkamai nurodant realią paslaugų kainą be PVM, o ieškovai neturėjo galimybės nurodyti kainos be PVM, nes jie yra įregistruoti kaip PVM mokėtojai. Be to, teismas nurodė, kad jei tretieji asmenys privalė pateikti tik kainas su PVM, perkančioji institucija nepagrįstai turėtų mokėti už jai teikiamas paslaugas didesnę kainą, nes sąskaitos jai būtų išrašytos neteisėtai išskyrus PVM, kurio dydžiu didėja perkamos paslaugos kaina; jeigu finansiniame pasiūlyme būtų nurodyta tik kaina su PVM, o pastabose pažymėta, jog pasiūlymą teikiantis asmuo nėra PVM mokėtojas, tai apskaičiuoti realią paslaugos kainą būtų privalėjusi pati Viešojo pirkimo komisija.

Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. birželio 9 d. nutartimi atmetė ieškovų apeliacinį skundą ir paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodžiusi, kad, kilus ginčui, ar konkursą laimėjusios paslaugų teikėjų grupės pateiktas finansinis pasiūlymas gali būti vertinamas kaip alternatyvus, būtina atsižvelgti į viešųjų pirkimų tikslus, konkurso sąlygas ir laimėtojų pateiktą pasiūlymą, išanalizavusi konkurso sąlygas, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad perkančioji organizacija supaprastinto atviro konkurso būdu siekė įsigyti pirmines ir antrines teisines paslaugas už mažiausią paslaugų teikėjų pasiūlytą kainą, kuri, priklausomai nuo to, ar paslaugų teikėjas yra įsiregistravęs kaip PVM mokėtojas, būtų skaičiuojama litais su PVM arba be PVM; taip perkančiosios organizacijos pasirinkta pasiūlymo kainos nustatymo sistema užtikrino lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principų įgyvendinimą, suteikiant galimybę konkurse dalyvauti paslaugų teikėjams, nepriklausomai nuo to, ar jie yra PVM mokėtojai. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tuo atveju, jei pasiūlymą teikiantis paslaugų teikėjas nebūtų PVM mokėtojas, tai, vertinant pateiktus pasiūlymus ir nustatant preliminarią pasiūlymų eilę, perkančiosios organizacijos Viešojo pirkimo komisija turėtų apskaičiuoti realią paslaugos kainą, t. y. kainą, gautą atskaičius PVM mokestį. Teisėjų kolegija, atmesdama apeliacinio skundo argumentus dėl asmens, neįsiregistravusio kaip PVM mokėtojas, galimybės išskirti PVM ir jį sumokėti į valstybės biudžetą, pažymėjo, jog ieškovų aiškinimas, kad konkurso pasiūlymą teikiantis asmuo, neįsiregistravęs kaip PVM mokėtojas, turi teisę siūlyti teikti perkamas paslaugas už kainą, į kurią būtų įskaitytas PVM, ir perkančiosios organizacijos Viešojo pirkimo komisija, vertindama konkurso dalyvių pateiktus pasiūlymus bei nustatydama preliminarią pasiūlymų eilę, turėtų vertinti būtent šią jo nurodytą kainą, prieštarauja ne tik viešųjų pirkimų tikslui dėl racionalaus perkančiosios organizacijos lėšų panaudojimo, bet ir PVM įstatymo 71 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos normos siekiamiems tikslams. Nustačiusi, kad laimėjusiu pripažintame finansiniame pasiūlyme nurodyta ta pati kaina, tačiau vienu atveju su PVM, o kitu – be, papildomai nurodant, kad šį pasiūlymą teikiantys paslaugų teikėjai nėra PVM mokėtojai, atsižvelgusi į perkančiosios organizacijos parengtas konkurso pasiūlymą sudarančių dokumentų formas, teisėjų kolegija konstatavo, kad nebuvo pagrindo pripažinti, jog pateiktas pasiūlymas dėl kainos buvo alternatyvus. Nesant ginčo dėl to, kad konkursą laimėjusį pasiūlymą pateikę advokatai nebuvo įsiregistravę ir neturėjo prievolės registruotis kaip PVM mokėtojai, perkančioji organizacija pagrįstai vertino jų pateikto pasiūlymo kainą be PVM. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija atmetė apeliacinio skundo argumentus, kad laimėjusiu pripažintas pasiūlymas turėjo būti atmestas dėl jo neatitikties pirkimo dokumentuose nustatytam reikalavimui, įtvirtinančiam draudimą pateikti alternatyvius pasiūlymus (VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 2 punktas, konkurso sąlygų 4.3 punktas). Teisėjų kolegija nesutiko su tuo, kad vykdant viešųjų pirkimų procedūras buvo pakeista laimėjusio paslaugų teikėjo pasiūlymo kaina, palyginti su ta, kuri buvo paskelbta vokų su pasiūlymais atplėšimo metu (VPĮ 18 straipsnio 3 dalis), nes iš 2007 m. balandžio 26 d. įvykusio vokų su pasiūlymais atplėšimo protokolo matyti, jog paskelbiant kiekvieno paslaugų teikėjo nurodytas kainas užfiksuota advokatų L. B., V. V., R. R. ir D. V. pasiūlymo kaina buvo nurodyta ir su PVM, ir be jo.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 3 d. sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 9 d. nutartį ir priimti naują sprendimą ieškinį tenkinti; priteisti iš atsakovų kasatorių patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl materialiosios teisės normų (VPĮ 3 straipsnio, 28 straipsnio 9 dalies ir 39 straipsnio) pažeidimo. Kasatorių manymu, bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė ir aiškino pagrindinį viešųjų pirkimų tikslą racionaliai naudoti valstybės biudžeto lėšas apibrėžiančią principinę nuostatą (VPĮ 3 straipsnį). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino racionalaus valstybės lėšų panaudojimo principą, teigdamas, kad šis principas reiškia, jog perkančiajai organizacijai yra leidžiama perskaičiuoti ir keisti teikėjo pasiūlyme nurodytą paslaugų kainą, išskaičiuojant iš jos PVM, jeigu tokiu būdu būtų sudarytos galimybės pigiau įsigyti tam tikras prekes ir paslaugas. Įstatymo draudžiama keisti pateikto pasiūlymo esmę, pagrindinę kainą tam, kad būtų užtikrinta konkurencija, todėl negalima sutikti su apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad nagrinėjamu atveju pati perkančioji organizacija turėjo teisę, vertindama paslaugų teikėjų grupės pasiūlymą, pasirinkti, kurią iš dviejų pateiktų kainų laikyti tinkama ir ja vadovautis, nes priešingu atveju būtų pažeistos kitų konkurso dalyvių teisės ir toks vertinimas neatitiktų lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir skaidrumo principų, taip pat kitų VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų viešųjų pirkimų principų. Kasatoriai nurodo, kad konkurso sąlygų nuostatos yra imperatyvios, bet koks jų nesilaikymas yra tiesioginis pagrindas pasiūlymą pripažinti neatitinkančiu sąlygų, taigi, remiantis VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 2 punktu, jį atmesti. Įstatyme pasiūlymo neatitikimai neskirstomi j esminius ir neesminius, todėl perkančioji organizacija turi atmesti net ir smulkių ar neesminių neatitikimų turinčius pasiūlymus. Bylą nagrinėję teismai neteisingai vertino konkurso sąlygų 4.5.5 nuostatą, nurodydami, kad kiekvienas paslaugų teikėjas, nepriklausomai nuo to, ar jis yra įsiregistravęs kaip PVM mokėtojas, turėjo nurodyti teikiamo pasiūlymo kainą su PVM, nes, protingai aiškinant šią sąlygą, darytina išvada, jog konkurso dalyviai turėjo pateikti galutines savo siūlomas kainas, įskaičius visus galimus mokesčius, t. y. jeigu konkurso dalyvis nėra įsiregistravęs kaip PVM mokėtojas, jis privalėjo į kainą įskaičiuoti visus kitus mokesčius, išskyrus PVM. Kasatoriai taip pat nesutinka su apeliacinės instancijos teismo pateiktu VPĮ 28 straipsnio 9 dalies vertinimu ir aiškinimu: apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog dviejų skirtingų kainų kiekvienai pirkimo objekto daliai nurodymas (su PVM ir be jo) negali būti laikomas alternatyviu pasiūlymu. Kadangi nagrinėjamu atveju parenkant laimėtoją pagrindiniu kriterijumi buvo pasirinktas mažiausios kainos kriterijus, tai dviejų skirtingų kainų kiekvienai pirkimo objekto daliai pateikimas galėjo ir turėjo būti vienareikšmiškai laikomas alternatyviu pasiūlymu savo esme. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai vertino, kad pasiūlymą alternatyviu galima pripažinti tik tuo atveju, kai yra pateikiami keli dokumentų rinkiniai tam tikroms prekėms ar paslaugoms pirkti. Kasatoriai atkreipė dėmesį į tai, kad pati perkančioji organizacija po bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, teikdama išaiškinimą dėl kito jos vykdomo viešojo pirkimo, pripažino, kad finansinio pasiūlymo lentelėje negali būti nurodytos dvi kainos, t. y. su PVM ir be jo, turi būti nurodyta viena kaina, t. y. vieneto kaina (įkainis) su PVM arba be jo, nes priešingu atveju paslaugų teikėjo pasiūlymas bus atmestas kaip neatitinkantis konkurso sąlygų reikalavimų.

2. Dėl proceso teisės normų (CPK 178, 331 straipsnių), CK 1.5 straipsnio pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas, ar ginčijamas pasiūlymas atitiko konkurso sąlygų ir VPĮ reikalavimus, abstrakčiai rėmėsi konkurso sąlygose išdėstytomis nuostatomis, nesiaiškindamas tikrosios jų reikšmės ir paskirties, nepagrįstai nesivadovavo ir nevertino byloje pateiktos auditorės D. V. išvados, kurioje ji aiškiai nurodė, kad jeigu paslaugos teikėjas, nebūdamas įsiregistravęs kaip PVM mokėtojas, teiktų paslaugas su PVM, tai jis privalėtų šį mokestį sumokėti į valstybės biudžetą įstatymo nustatyta tvarka, ir nepagrįstai nurodė, kad pateiktas aiškinimas prieštarauja racionalaus lėšų panaudojimo principui ir PVM įstatymo 71 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos normos siekiamiems tikslams. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kodėl, jo nuomone, auditorės išvadoje nurodyti duomenys yra pagrįsti (nepagrįsti), kokiu pagrindu jis nesivadovavo joje esančiais duomenimis. Surašant teismo nutartį taip pat nebuvo laikytasi CPK 331 straipsnio reikalavimų, nes teismas nutartyje iš esmės apsiribojo aplinkybių išvardijimu nutarties motyvuojamojoje dalyje, tačiau tai neatitinka turiniui keliamų reikalavimų, teismas sprendime apsiribojo materialiosios teisės normų komentaru ir teorinėmis išvadomis, bet nesusiejo jų su konkrečiu taikymu ieškinio reikalavimui bei atsakovo argumentams įvertinti, neišdėstė šalių pateiktų įrodymų turinio, nevertino jų pakankamumo aspektu. Teismas įvertino byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, kuris nebuvo pagrįstas visapusišku ir objektyviu proceso metu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, todėl pažeidė CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo bei sąžiningumo reikalavimus.

3. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos ginčijamu klausimu. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino VPĮ 3 straipsnyje įtvirtintą pareigą vadovautis lygiateisiškumo, nediskriminavimo principais, sprendžiant viešųjų pirkimų klausimus ir taip nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ERP v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-583/2008; 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sigma Telas v. AB „Rytų skirstomieji tinklai, bylos Nr. 3K-3-416/2005), kurioje teigiama, kad VPĮ įtvirtintų principų pažeidimas neabejotinai reiškia imperatyviųjų teisės normų pažeidimą, vien šių principų pažeidimo konstatavimas, nesiremiant jokia papildoma norma, yra pakankamas pagrindas reikalauti teismo pripažinti neteisėtais perkančiosios organizacijos veiksmus. Racionalaus lėšų panaudojimo tikslas nedaro įtakos ir nepateisina viešųjų pirkimų principų pažeidimų, t. y. šis tikslas negali būti suabsoliutinamas, paneigiant viešųjų pirkimų principus, kitus VPĮ imperatyviuosius reikalavimus. Teismai susidariusios situacijos VPĮ įtvirtintų viešųjų pirkimų principų kontekste apskritai nevertino ir dėl jų nepasisakė, nevertino, kaip perkančiosios organizacijos veiksmai galėjo paveikti (paveikė) kitų to paties pirkimo dalyvių interesus.

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Turto valdymo ir ūkio departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo kasacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 3 d. sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 9 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsakovas pažymi, kad trečiųjų asmenų grupės pateiktas pasiūlymas visiškai atitiko konkurso sąlygose keliamus reikalavimus ir jame nurodyta paslaugų teikimo kaina nebuvo pakeista, kainos vertinimas kaip vienos ir tos pačios, už kurią faktiškai teikiamos paslaugos, nepažeidė kitų konkurso dalyvių teisių ir nesudarė prielaidų lygiateisiškumo, nediskriminavimo ar skaidrumo principų pažeidimams, todėl nėra jokio pagrindo daryti prielaidą, kad racionalaus lėšų panaudojimo principas buvo suabsoliutintas, nes akivaizdu, kad viešųjų pirkimų principai, kaip pagrindinis teisės šaltinis, reglamentuojantis viešųjų pirkimų institutą, buvo tinkamai derinami su pagrindiniu viešųjų pirkimų tikslu. Kasatoriai, teigdami, kad viešiesiems pirkimams labai svarbus formalumo aspektas, ir nurodydami, kad įstatymas pasiūlymo neatitikimo neskirsto į esminį ir neesminį, trečiųjų asmenų grupės vienos ir tos pačios pasiūlymo kainos pateikimą vertina kaip formalų trūkumą, kuris yra konkurso sąlygose pateiktos finansinio pasiūlymo formos laikymosi pasekmė. Tačiau šiuo atveju būtina įvertinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kurioje teigiama, kad negalima suteikti prioriteto formaliam viešųjų pirkimų reikalavimų laikymuisi, paneigiant jų tikslą racionaliai panaudoti lėšas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31d. nutartis civilinėje byloje UAB „Technologinių paslaugų sprendimai v. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-323/2009). Kasatoriai nepagrįstai didelę reikšmę teikia auditorės atsakymui į prašymą „Dėl informacijos suteikimo, kurį jie nepagrįstai įvardija kaip auditoriaus išvadą. Tiek kasatorių, tiek trečiųjų asmenų grupės inicijuoti prašymai (paklausimai) auditoriams nebuvo būtini ir nėra laikomi svarbiais faktiniais duomenimis bylos nagrinėjimui, todėl teismai pagrįstai nesivadovavo auditorės atsakymu ir tai visiškai atitinka teismų praktiką. Šie dokumentai neturi didesnės įrodomosios galios CPK 197 straipsnio 2 dalies prasme, yra ne pirminiai, bet išvestiniai rašytiniai įrodymai ir jie negali nulemti teismų sprendimų išvadų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje J. U. v. Daugiabučių namų savininkų bendrija Nr. 939 „Pašilaičiai, bylos Nr. 3K-3-398/2007). Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad auditorės atsakymas ieškovams pagal įrodymų leistinumo principą nėra reikšmingas dokumentas bylos aplinkybėms patvirtinti. Atsakovas pažymi, kad kasatorių teiginių dėl racionalaus valstybės lėšų panaudojimo principo suabsoliutinimo nepagrįstumą patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kauno keliai v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-25/2009, kurioje teigiama, kad viešųjų pirkimų principų taikymo srityje principai viešųjų pirkimų tikslo atžvilgiu negali būti pernelyg sureikšminami, pagal Europos Bendrijų Teisingumo Teismo jurisprudenciją vykdant viešuosius pirkimus tam tikrais atvejais tapačių ar panašių aplinkybių skirtingas vertinimas arba netapačių situacijų vienodas vertinimas savaime nereiškia lygiateisiškumo principo pažeidimo ar diskriminacijos, jeigu toks vertinimas objektyviai pateisinamas ir proporcingas siekiamam tikslui.

 

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir tretieji asmenys atsiliepimų į kasacinį skundą nepateikė.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

III. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl VPĮ 3 straipsnyje įtvirtintų principų taikymo

 

              VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta perkančiosios organizacijos pareiga užtikrinti, kad atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų. Pagal šio straipsnio 2 dalį pirkimų tikslas – vadovaujantis šio įstatymo reikalavimais sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai (atlikti pirkimą įgaliojusiai perkančiajai organizacijai) ar tretiesiems asmenims reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje, susijusioje su viešųjų pirkimų principų aiškinimu ir taikymu, nuosekliai pažymi, kad perkančioji organizacija turi užtikrinti, jog atliekant viešo konkurso procedūras ir nustatant laimėtoją bus laikomasi lygiateisiškumo, dalyvių ir jų pasiūlymų nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų. Išvardytų principų laikymasis garantuoja, kad bus pasiekti atliekamo viešo konkurso tikslai ir bus išvengta galimų nesąžiningos konkurencijos prielaidų viešo konkurso procedūroje. Taigi viešųjų pirkimų principų laikymasis ir tinkamas jų taikymas nėra tik besąlyginė perkančiųjų organizacijų VPĮ 3 straipsnio nuostatų laikymosi pareiga, bet ir viešųjų pirkimų tikslų pasiekimo garantas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-583/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Technologinių paslaugų sprendimai“ v. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-323/2009; 2009 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje IDT Biologija GmbH v. Lietuvos Respublikos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, bylos Nr. 3K-3-506/2009). Kiekvienas viešųjų pirkimų principų pažeidimas lemia perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumą, t. y. kiekvienas viešųjų pirkimų principų pažeidimas laikytinas esminiu pažeidimu, ir toks pažeidimo nustatymas lemia teismo pareigą pripažinti tokius perkančiosios organizacijos veiksmus neteisėtais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą konstatavo, kad VPĮ įtvirtintų principų pažeidimas neabejotinai reiškia imperatyviųjų teisės normų pažeidimą. Viešųjų pirkimų principų pažeidimas yra prilyginamas imperatyviųjų nuostatų pažeidimui būtent dėl to, kad šie, kaip ir kitos VPĮ imperatyviosios nuostatos, susiję su viešojo intereso apsauga. Viešųjų pirkimų principai yra ne tik perkančiųjų organizacijų ir tiekėjų teisių bei pareigų viešojo pirkimo srityje tiesioginis šaltinis, bet ir tiesiogiai taikytinos teisės normos. Vien viešųjų pirkimų principų pažeidimo konstatavimas, nesiremiant jokia papildoma norma, yra pakankamas pagrindas reikalauti teismo pripažinti neteisėtais perkančiosios organizacijos veiksmus. Taigi viešųjų pirkimų principai yra tos imperatyviosios normos, pagal kurias vertinama daugelis viešųjų pirkimų proceso elementų, taip pat kuriomis galima tiesiogiai remtis ginant dalyvaujančių viešųjų pirkimų procedūrose asmenų teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-583/2008; 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kauno keliai“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-25/2009; 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje IDT Biologija GmbH v. Lietuvos Respublikos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, bylos Nr. 3K-3-506/2009). Viešųjų pirkimų principais privalu vadovautis taikant ir aiškinant visų VPĮ nuostatų turinį, taigi ir tų nuostatų, kurios reglamentuoja tiekėjų pasiūlymų vertinimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad, siekiant perkančiosios organizacijos veiksmų ar sprendimų neteisėtumo pripažinimo dėl viešųjų pirkimų principų pažeidimo, reikalavimą pateikusi šalis turi realiai įrodyti viešųjų pirkimų principų pažeidimo faktą, o ne tik remtis viešųjų pirkimų pažeidimo prielaida ir pasekmėmis. Vertinant viešųjų pirkimų principų pažeidimo faktą, būtina nustatyti, kokiais būtent perkančiosios organizacijos veiksmais ir kokios viešojo pirkimo procedūros metu buvo pažeisti viešųjų pirkimų principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje IDT Biologija GmbH v. Lietuvos Respublikos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, bylos Nr. 3K-3-506/2009). Dėl to nagrinėjamoje byloje yra svarbu skundžiamų perkančiosios organizacijos veiksmų kontekste įvertinti viešųjų pirkimų principų turinį ir tai, kaip perkančiosios organizacijos veiksmai šį atitiko.

Kasatoriai teigia, kad perkančioji organizacija, vertindama paslaugų teikėjų pasiūlymus, pažeidė lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir skaidrumo principus. Šių principų pažeidimą, anot kasatorių, lėmė konkursą laimėjusių trečiųjų asmenų pasiūlyme nurodytos dvi kainos, esančios kaip alternatyva viena kitos atžvilgiu. Kasatoriaus manymu, perkančioji organizacija negalėjo vertinti šio pasiūlymo ir pripažinti jį tinkamu bei laimėjusiu konkursą, nes pagal pirkimo sąlygas paslaugų teikėjai galėjo siūlyti tik po vieną kainą.

Atsižvelgiant į iš skaidrumo pareigos išplaukiantį imperatyvą laikytis VPĮ nuostatų ir pirkimo dokumentų sąlygų, skaidrumo principo pažeidimas galėtų būti pripažintas, jei būtų nustatyta, kad, to neleidžiant VPĮ ir pirkimo dokumentų sąlygoms, konkursą laimėjusiems tretiesiems asmenims de facto buvo leista pateikti alternatyvų pasiūlymą. Remiantis bendrąja lygiateisiškumo principo samprata tapačius reiškinius vertinti vienodai, bet nevertinti vienodai skirtingų situacijų, lygiateisiškumo principo pažeidimą galėtų lemti tai, kad tik konkursą laimėjusiems tretiesiems asmenims, neatmetant jų pasiūlymo, buvo suteikta galimybė pateikti alternatyvų ar kitaip neatitinkantį pasiūlymą, taip pažeidžiant kitų paslaugų teikėjų teises. Dėl to pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar konkursą laimėjusių trečiųjų asmenų pasiūlymas savo esme, kaip teigia kasatoriai, kartu buvo ir alternatyvus pasiūlymas, kas per se nagrinėjamos bylos atveju lemtų tiekėjų lygiateisiškumo ir skaidrumo principų pažeidimą, bei tai, ar perkančioji organizacija pasiūlymų vertinimo procedūroje savo veiksmais ar sprendimais pažeidė viešųjų pirkimų principus ir kitas imperatyviąsias VPĮ nuostatas.

Kasatoriai, be kita ko, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neteisėtai suabsoliutino racionalaus lėšų panaudojimo tikslą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad šis tikslas nedaro įtakos ir nepateisina viešųjų pirkimų principų pažeidimų, t. y. jis negali būti suabsoliutinamas, paneigiant viešųjų pirkimų principus, kitus imperatyviuosius VPĮ reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Technologinių paslaugų sprendimai“ v. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, bylos Nr. 3K-323/2009). VPĮ nuostatos dėl tiekėjų pasiūlymų vertinimo priskirtinos imperatyviesiems VPĮ reikalavimams. Pažymėtina, kad racionalaus lėšų panaudojimo principo suabsoliutinimas galėtų būti konstatuotas tokiu atveju, jei perkančioji organizacija būtų sudariusi sutartį su konkursą laimėjusiais trečiaisiais asmenimis tik dėl šių pasiūlytos mažiausios kainos, pažeisdama VPĮ nuostatas ir viešųjų pirkimų principus. Dėl to reikia įvertinti perkančiosios organizacijos veiksmų teisėtumą ir nustatyti pažeidimą, kad būtų galima konstatuoti netinkamą racionalaus lėšų panaudojimo principo taikymą.

 

Dėl konkursą laimėjusių paslaugų teikėjų pasiūlymo kvalifikavimo kaip alternatyvaus

 

VPĮ 28 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad tiekėjas gali pateikti tik vieną pasiūlymą, o jeigu pirkimas suskirstytas į atskiras dalis, kurių kiekvienai numatoma sudaryti atskirą pirkimo sutartį, tiekėjas gali pateikti perkančiajai organizacijai po vieną pasiūlymą vienai, kelioms ar visoms pirkimo dalims, kaip nurodo perkančioji organizacija, išskyrus atvejus, kai pirkimo dokumentuose leidžiama pateikti alternatyvius pasiūlymus. Pažymėtina, kad ši įstatymo nuostata suponuoja ne tik tai, kad tiekėjas negali pateikti papildomo pasiūlymo, bet ir tai, jog perkančioji organizacija jo negali priimti, į ji atsižvelgti ir vertinti. Jeigu būtų nustatyti tokio pobūdžio veiksmai, būtų pažeisti tiekėjų lygiateisiškumo ir skaidrumo principai, kurie įpareigoja perkančiąją organizaciją visus tiekėjus vertinti vienodai ir laikytis VPĮ nuostatų bei pirkimo dokumentų sąlygų. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje svarbu įvertinti, ar perkančioji organizacija, neatmesdama konkursą laimėjusių trečiųjų asmenų pasiūlymo, kuriame, pasak kasatorių, buvo nurodytos dvi kainos, kaip neatitinkančio VPĮ ir pirkimo dokumentų sąlygų, nepažeidė VPĮ 28 straipsnio 9 dalies nuostatų bei tiekėjų lygiateisiškumo ir skaidrumo principų.

Vertinant konkursą laimėjusių trečiųjų asmenų pasiūlymą, svarbus VPĮ ir Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) santykis. VPĮ 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad VPĮ nustato viešųjų pirkimų tvarką, šių pirkimų subjektų teises, pareigas ir atsakomybę, viešųjų pirkimų kontrolės ir ginčų sprendimo tvarką. Atsižvelgiant į tai, kad viešųjų pirkimų teisiniai santykiai reguliuojami specialiojo įstatymo, kitų teisės aktų nuostatos šiems santykiams turi būti taikomos subsidiariai, t. y. pirmiausia reikia taikyti galiojančias VPĮ nuostatas, o kitos teisės normos taikytinos tais atvejais, kai VPĮ nereguliuoja atitinkamo klausimo arba VPĮ normose įtvirtintos blanketinės nuostatos. Be to, negalima VPĮ aiškinti ir taikyti taip, kad būtų pažeistos kitų teisės aktų imperatyviosios teisės normos, o šių taikymas negali būti laikomas prieštaraujančiu VPĮ nuostatų taikymui, nebent VPĮ expressis verbis būtų įtvirtintas priešingas reguliavimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad VPĮ nereguliuoja mokestinių klausimų. VPĮ ir PVMĮ nuostatų santykis ir šių teisės normų tinkamas taikymas svarbus dėl to, kad tai tiesiogiai susiję su vienu iš viešųjų pirkimų principų – skaidrumo – laikymusi. Skaidrumo principas pažeidžiamas ne tik perkančiajai organizacijai nesilaikant viešumo imperatyvo, pirmiausia susijusio su viešojo pirkimo skelbimu, nesuteikiant pakankamai informacijos tiekėjams ar nesilaikant savo paskelbtų konkurso sąlygų ar imperatyviųjų viešųjų pirkimų teisės normų, bet ir tada, kai perkančioji organizacija viešojo pirkimo metu nesilaiko iš anksto žinomų taisyklių, nors ir tiesiogiai nesusijusių su viešaisiais pirkimais, kaip tokiais. Perkančioji organizacija, tiek rengdama konkurso dokumentus, tiek vertindama tiekėjų pasiūlymus, privalo nepažeisti kitų teisės aktų, šiuo atveju PVMĮ, imperatyviųjų teisės normų.

Teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad konkursą laimėjusių trečiųjų asmenų kartu nurodyta siūlomos paslaugos kaina su ir be PVM nustatytų aplinkybių kontekste ir atsižvelgiant į pirkimo dokumentų, įskaitant ir viešojo pirkimo sutarties projekto, sąlygas nelaikytina dviem atskiromis kainomis. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai pripažino, kad ne PVM mokėtojų pateiktos kainos be PVM yra būtent tos kainos, pagal kurias turėjo būti vertinami pasiūlymai.

Teisėjų kolegija atmeta kasatorių argumentą, grindžiamą auditorės atsakymu, kad konkursą laimėję tretieji asmenys pateikė dvi atskiras kainas. Tam, kad pasiūlymai galėtų būti kvalifikuojami kaip alternatyvūs, turi būti konstatuota, jog perkančioji organizacija turėjo teisę pasirinkti, kuria iš dviejų kainų sudaryti sutartį. Kaip teisingai konstatuota skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose, remiantis PVMĮ nuostatomis, nei perkančioji organizacija, nei konkursą laimėję tretieji asmenys neturėjo pasirinkimo galimybės, o du tos pačios kainos skaičiavimai buvo pateikti siekiant tiek atitikti pirkimo dokumentų sąlygas, tiek apskaičiuoti ir nurodyti realią viešojo paslaugų pirkimo sutarties vertę, kurios pagrindu būtų vertinamas pasiūlymas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriai klaidingai interpretuoja teismų išaiškinimus dėl racionalumo principo. Neracionalu yra versti tiekėjus, kurie nėra PVM mokėtojai, nurodyti kainą su PVM, iš anksto žinant, kad tai neatitinka PVMĮ nuostatų, o vėliau, remiantis neteisingai išskirto PVM grąžinimo institutu, pervesti į valstybės biudžetą pasiūlyme nepagrįstai nurodytą mokestį. Tokiu atveju perkančioji organizacija nepagrįstai būtų verčiama sudaryti viešojo pirkimo sutartį didesne kaina, be to, PVMĮ 71 straipsnio 6 dalis neatliktų savo apsauginės funkcijos, o būtų taikoma formaliai, nes prieš PVM skaičiavimą abiem sandorio šalims būtų aišku, kad PVM skaičiuoti nereikia. Minėta, tai iškreiptų VPĮ ir PVMĮ bendrą taikymą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konkursą laimėjusių trečiųjų asmenų pasiūlyme nurodytos dvi tos pačios kainos išraiškos nelaikytinos alternatyviu pasiūlymu, pateiktu pažeidžiant VPĮ 28 straipsnio 9 dalį, nes viena kitos atžvilgiu per se nėra kaip alternatyvos.

 

Dėl perkančiosios organizacijos veiksmų vertinant paslaugų teikėjų pasiūlymus teisėtumo

 

Minėta, kad pagal perkančiosios organizacijos paskelbtas pirkimo sąlygas visi paslaugų teikėjai turėjo pateikti kainas su PVM. Nepaisant to, kad trečiojo asmens pasiūlyme pateiktos dvi tos pačios kainos išraiškos nelaikytinos alternatyviu pasiūlymu, reikia išsiaiškinti, ar tokio pasiūlymo vertinimas, t. y. kaip pirkimo dokumentų neatitinkančio pasiūlymo neatmetimas (VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 2 punktas), buvo teisėtas.

Pažymėtina, kad kasacinis teismas jau yra pasisakęs dėl formalumo aspekto viešųjų pirkimų procedūrose. VPĮ ir kituose teisės aktuose nustatyti reikalavimai tiek perkančiajai organizacijai, tiek teikėjams yra nustatyti ne siekiant atlikti formalias procedūras tam, kad perkančiosios organizacijos ir tiekėjo veiksmai atitiktų teisės normas, o tam, jog būtų įgyvendinti viešųjų pirkimų tikslai. Viešųjų pirkimų įstatyme nustatytos imperatyviosios nuostatos, reikalaujančios besąlygiško jų laikymosi, tik patvirtina tokį aiškinimą, nes viešųjų pirkimų procesas yra dinamiškas, preciziškai tiksliai nustatyti kiekvieną viešųjų pirkimų situaciją sudėtinga, todėl šių imperatyvų laikymasis yra nukreiptas į tam tikrų tikslų pasiekimą, o šie yra tokių imperatyvų taikymo matas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-583/2008). Pažymėtina, kad kasatoriai, remdamiesi nurodyta nutartimi, klaidingai interpretuoja. Nagrinėjamu atveju konkursą laimėjusių trečiųjų asmenų pasiūlymo atmetimas, atsižvelgiant į jų padėtį ir į pirkimo dokumentų sąlygas, tik dėl dviejų kainos išraiškų lemtų formalų VPĮ 39 straipsnio taikymą.

Draudimo VPĮ taikyti formaliai kontekste Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, be kita ko, yra pažymėjęs, kad, vertinant perkančiosios organizacijos veiksmų ir sprendimų teisėtumą, reikėtų atsižvelgti ir į atitinkamų jos veiksmų ar sprendimų realiai sukeliamas pasekmes. Tam taikytinas tiekėjų nepagrįsto konkurencinio pranašumo vertinimo kriterijus. Reikia įvertinti tai, kiek perkančiosios organizacijos veiksmai dėl vieno tiekėjo faktiškai (realiai) paveikė kitus tiekėjus ir ar pirmajam tiekėjui buvo suteikta daugiau teisių negu kitiems, t. y. ar perkančiosios organizacijos veiksmai dėl vieno tiekėjo pakeitė šio tiekėjo padėtį ir situaciją kitų tiekėjų nenaudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kauno keliai“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-25/2009).

Iš bylos medžiagos matyti, kad perkančioji organizacija vertino ir galėjo vertinti tik vieną konkursą laimėjusių trečiųjų asmenų pasiūlytos kainos išraišką, o tik vienintelė aplinkybė, kad konkursą laimėję tretieji asmenys pateikė kainą tiek su PVM, tiek be jo, nesudaro pagrindo teigti, kad perkančiosios organizacijos veiksmai pasiūlymų vertinimo procedūros metu kasatoriams ir tretiesiems asmenims sudarė nelygiavertes sąlygas ir dėl to pastariesiems buvo nepagrįstai suteikta pirmenybė. Iš tiesų, iš bylos medžiagos matyti, kad abi paslaugų teikėjų grupės buvo vertinamos vienodai, nes net ir tuo atveju, jei visi paslaugų teikėjai būtų pateikę po dvi kainos išraiškas, perkančioji organizacija galėtų atsižvelgti tik į vieną iš jų, priklausomai nuo to, yra konkretus paslaugų teikėjas PVM mokėtojas ar ne.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad perkančioji organizacija savo veiksmais nepažeidė VPĮ 28 ir 39 straipsnių nuostatų bei tiekėjų lygiateisiškumo ir skaidrumo principų, taigi nėra kasaciniame skunde nurodytų pagrindų naikinti skundžiamų teismų procesinių sprendimų.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 156,55 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Atmetus kasacinį skundą, išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, priteistinos iš kasatorių į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnio 2 dalis)

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 96 straipsnio 2 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų A. M. (duomenys neskelbtini) K. K. (duomenys neskelbtini) ir R. L. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 156,55 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt šešis litus 55 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                                Egidijus Baranauskas

 

 

                                                                                                                              Birutė Janavičiūtė

 

                                                                                                                                           

                                                                                                                              Zigmas Levickis