Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2016-04-20][nuasmenintas sprendimas byloje][eI-5007-484-2016].docx
Bylos nr.: eI-5007-484/2016
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Migracijos departamento prie LR VRM Imigracijos reikalų skyrius 188610666 atsakovas
Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos 188610666 atsakovas
Kategorijos:
1. Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
1.1. Bylos dėl užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje
1. ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
1.3. Užsieniečių teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje
1.3.1. Užsieniečių gyvenimas Lietuvos Respublikoje

Rana Mohammad Aslam skundu prašo panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau Departamento) 20

Administracinė byla Nr.eI-5007-484/2016

Proceso Nr. 3-61-3-00029-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 1.3.1;1.3.21

(S)

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2016 m. kovo 15 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Broniaus Januškos ir Margaritos Stambrauskaitės, dalyvaujant pareiškėjai N. S. (N. S.), jos atstovui advokatui Olegui Drobitko, atsakovo atstovei E. P., vertėjai A. O., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal N. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

              Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

 

n u s t a t ė:

 

Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2015-12-14 priėmė sprendimą Nr. (15/4-1)3I-1334(00210) „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“(b. l. 82-85).

Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Migracijos departamento 2015-12-14 sprendimą Nr. (15/4-1)3I-1334(00210), įpareigoti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Skunde paaiškino, kad remdamasi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu., kurisnustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi, siekė pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Nurodė, kad su Lietuvos Respublikos piliečiu J. G. (duomenys neskelbtini) metrikacijos skyriuje (toliau – CMS) sudarė santuoką, o (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius įtraukė šią santuoką į apskaitą ir išdavė santuokos liudijimą (duomenys neskelbtini). Atsakovas atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje remdamasis Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus (duomenys neskelbtini) grupės 2015-10-15 pažyma Nr. 86-IL-8809. Pareigūnai, įvertinę jos ir sutuoktinio atsakymus į pateiktus klausimus, padarė išvadą, kad jos ir J. G. sudaryta santuoka yra fiktyvi.

Pareiškėja mano, kad priimant sprendimą buvo nepakanakamai ištirtos visos reikšmingos aplinkybės ir padaryta nepagrįsta išvada dėl jos santuokos su J. G. fiktyvumo. Pažymėjo, kad į didžiąją dalį apklausos klausimų su sutuoktiniu atsakė vienodai. Dalis atsakymų nesutapo, nes jie skirtingai suprato klausimus (ji didžiąją gyvenimo dalį gyveno ne Lietuvos Respublikoje, lietuviškai nekalba ir tik neseniai pradėjo šios kalbos mokytis). Jos vyras J. G., atsakydamas į klausimą, kada su ja susipažino, nurodė, kad vasaros pradžioje, o ji nurodė, kad 2015 m. kovo, balandžio mėn. Šiuo atveju ji nurodė ankstesnę datą, kadangi maždaug tuo metu ieškojo garažo nuomai, o jos tuo metu būsimas vyras dirbo garažuose. Iš pradžių jo teiravosi informacijos, t. y. iš ko galėnuomoti garažą, o susitikinėti kaip pora jie pradėjo vėliau. Dėl šios priežasties ji nurodė laiką, kada apskritai vienas kitą pamatė, o jos vyras - kada jie susipažino artimiau. Skirtingai su vyru atsakė ir į klausimą apie jos išsilavinimą: vyras nurodė, kad ji turi vidurinį išsilavinimą ir tai yra tiesa, kadangi nepaisant to, kad tris kartus yra pradėjusi studijuoti, nė karto nebaigė universiteto. Vis dėlto, nors kaip tokios aukštojoje mokykloje įgytos specialybės ir neturi, yra dirbusi buhaltere bei pedagoginį darbą. Tokius darbus galėjo dirbti ir be aukštojo išsilavinimo. Taigi, jos manymu, faktiškai vyras teisingai nurodė jos specialybę (išsilavinimą), o nenorėdama prisipažinti, jog neturi konkrečios specialybės, kai kuriuos duomenis anketoje nurodė netikslius.

Taip pat detalizavo, kad su J. G. susipažino ir susituokė jau būdami vyresnio amžiaus. Jos vaikai jau seniai gyvena užsienyje, ojos vyro kituose Lietuvos miestuose. Vyras su jos vaikais niekada nėra bendravęs, todėl nieko keista, kad neprisiminė jų vardų. Didelių vestuvių nekėlė, nes neturi tam lėšų, be to, tuo metu ir dabar į vestuves neturėjo galimybės atvykti vaikai. Jie negalėjo susituokti Lietuvoje, kadangi buvo reikalaujama originalaus gimimo liudijimo, kurio ji neturi. Pabrėžė, kad jiems buvo svarbu vien santuokos faktas, įtvirtinti norą būti kartu, todėl nuvyko į artimiausią nuo Lietuvos (duomenis neskelbtini) miestą ir ten susituokė (gimimo liudijimo ten nereikalavo). Paaiškino ir tai, kad ji yra gimusi (dukemnys neskelbtini), ir neturi galimybės iš vietinio civilinės metrikacijos skyriaus gauti gimimo liudijimo dublikato. Pateikė kelis užklausimus, bet atsakymo gauti nepavyko.

Pareiškėjos teigimu, bendrų fotonuotraukų nebuvimas, negali būti pagrindas santuoką laikyti fiktyvia.

Nurodė ir tai, kad su vyru gyvena kartu, bendrai veda namų ūkį, tvarko butą, kurį įsigijo. Butas nėra visiškai suremontuotas bei įrengtas, daug ko trūksta, dėl to ne iš karto į jį įsikėlė. Šiuo metu jos vyras taip pat yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini). Butą dabar remontuoja kartu - bendrai pirko duris, dujinę viryklę, skalbimo mašiną. Taigi, namų ūkį veda bendrai. Akcentavo, kad jie nėra jauna šeima, buvo pratę gyventi atskirai, todėl, kaip ir daugelis porų, iš pradžių vienas pas kitą lankydavosi. Apklausta kaimynė I. P. taip pat patvirtino, kad kartais matydavo pas ją ateinant vyrą, kuris ir buvo J. G. Tuo metu su kaimynais pareiškėja dar nebuvo gerai pažįstama.

Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad kiekvieni santuokiniai santykiai yra individualūs ir negali būti vertintini paviršutiniškai, neįsigilinus į santykių savitumą. Teigė, kad santuoka jiems su J. G. buvo pabėgimas nuo vienatvės. Vyrui yra nustatytas neįgalumo lygis, jis nuolat vartoja vaistus, jam reikia paramos. Tuo tarpu jai jau (duomenys neskelbtini) m., vienai būti sunku. Palaikant vienas kitą, gyventi pasidaro lengviau. Be to, (duomenys neskelbtini) yra itin mažas miestas. Susirasti jame gyvenimo partnerį ypač tokiame amžiuje yra labai sunku. Todėl atsiradus progai, nutarė nedelsti, nors ir nežinojodar visų detalių apie vienas kitą. Aukščiau nurodytos aplinkybės, anot pareiškėjos, patvirtina, kad Civilinio kodekso 3.28 str. prasme ji su J. G. sukūrė šeimos santykius, kaip bendro gyvenimo pagrindą bei turi siekį tai tęsti.

Pareiškėja nesutinka su skundžiamo sprendimo teiginiais dėl santuokos sudarymo laiko, nes santuokai ruošėsi ir ją planavo nuo 2015 m. rugpjūčio mėn. J. G. reikėjo iš (duomenys neskelbtini) metrikacijos skyriaus gauti ištuokos liudijimą (jo nebuvo pasiėmęs anksčiau), jis neturėjo paso, reikalingo vykstant į (duomenys neskelbtini), jį užsakė, gavo vizas. Be to, reikėjo (duomenys neskelbtini) metrikacijos skyriui paduoti pareiškimą apie ketinimą sudaryti santuoką bent prieš mėnesį iki santuokos sudarymo. Akcentavo kad Lietuvos vyriausiasis administracijos teismas yra nurodęs, jog: santuoka negali būti laikoma fiktyvia vien todėl, kad ji suteikia imigracijos arba bet kokį kitą privalumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-822-1727-12 Administracinė jurisprudencija. 2012, 23, p. 284-295).

Pareiškėjos įsitikinimu, tai, kad jai nėra leidžiama grįžti į (duomenys neskelbtini), negali būti priežastimi pripažinti sudarytą santuoką fiktyvia bei atsisakyti pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Teigia, kad (duomenys neskelbtini) net neturėjo galimybės apskųsti sprendimo jos neįsileisti į šalį. Be to, šeimos sudarymas yra laikomas aukštesne įstatymo ginama vertybe, valstybės privalo užtikrinti asmenų teisę į šią vertybę. Šią vertybę gina ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisviųapsaugos konvencija (12 str.). Mano, kad ginčijamas atsakovo sprendimas pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos jai užtikrintas žmogaus teises, todėl privalo būti panaikintas.

Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjos skundu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini) VPK Migracijos skyriaus (duomenys neskelbtini) grupei (toliau - Migracijos skyrius) 2014-10-20 pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau - leidimas laikinai gyventi) teisėtos veiklos pagrindu, kaip individualios įmonės N. S. savininkė ir vadovė, bei dokumentus, patvirtinančius teisę gauti minėtą dokumentą. Atkreipė dėmesį, kad toks leidimo laikinai gyventi pagrindas buvo nustatytas senojoje Įstatymo redakcijoje (40 str. 1 d. 5 p.) ir galiojo iki 2014-11-01. Migracijos departamentas, nenustatęs priežasčių, dėl kurių galėtų būti atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, 2014-11-26 priėmė sprendimą išduoti pareiškėjai, o 2014-12-17 išdavė leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2015-12-17. Migracijos departamentas 2014-11-26 pranešime dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, be kita ko, įpareigojo pareiškėją iki 2015-06-01 Migracijos skyriui pateikti įmonės deklaruotos veiklos vykdymą patvirtinančius dokumentus. Pareiškėja, 2015-06-09 atvykusi į Migracijos skyrių, pateikė jos įmonės deklaruotą veiklą patvirtinančius dokumentus. Migracijos skyrius 2015-09-09 raštu Nr. 86-S-44846 priminė pareiškėjai apie jos turimo leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigą ir prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikimo terminus, o 2015-10-15 pareiškėja Migracijos skyriui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu.

Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais, 2015-12-14 priėmė sprendimą atsisakyti pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, nes yra rimtas pagrindas manyti, jog sudaryta fiktyvi santuoka, sprendime nurodydamas duomenis, patvirtinančius tokias išvadas. Paaiškino, kad buvo atlikti patikrinimai pareiškėjos gyvenamosios vietos ir jos sutuoktinio J. G. paskutinės žinomos gyvenamosios vietos adresais, teikiant prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, sutuoktiniai buvo apklausti raštu, patikrinimo metu apklausta pareiškėjos kaimynė. Šie veiksmai rodo, kad Migracijos departamentas ir Migracijos skyrius ėmėsi aktyvių veiksmų siekiant išsiaiškinti, ar yra rimtas pagrindas manyti, jog sudaryta santuoka yra fiktyvi, sudarė sąlygas pareiškėjai pateikti paaiškinimus.

Paaiškino, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas įvertinus ne tik sutuoktinių apklausos lapuose nurodytą informaciją ir atsakymų nesutapimus, bet ir išnagrinėjus kitas reikšmingas aplinkybes, surinktų duomenų visumoje. Migracijos departamento vertinimu, tai, kad pareiškėja nemoka lietuvių kalbos, negali paaiškinti atsakymų nesutapimų, kadangi apklausos lapuose klausimai buvo pateikiami ne tik lietuvių, bet ir pareiškėjai suprantama rusų kalba. Atsakydami į pareiškėjos teiginius, kad ji „truputį pagražino apklausos lapus, nurodydama, kad jos išsilavinimas ir specialybė yra „auklėtoja, buhalterė, nors ji turi tik vidurinį išsilavinimą ir jokios specialybės neįgijo, bet yra dirbusi buhaltere ir auklėtoja, pažymėjo, kad vienas iš atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindų yra aplinkybė, kad užsienietis, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. pareiškėja, pildydama apklausos lapus, privalėjo pateikti tikrovę atitinkančią, išsamią informaciją. Pažymėjo ir tai, kad priimant ginčijamą sprendimą, buvo vertinami ir Migracijos skyriaus 2015-10-15 pažymoje dėl sudarytos santuokos įvertinimo nurodyta informacija, o būtent, kad apklausos metu sutuoktiniai buvo sumišę ir nustebę, pareiškėja klausė, ar gali paskambinti sutuoktiniui, kai nežinojo, ką atsakyti į klausimus. J. G. turėjo su savimi lapelį su užrašytu sutuoktinės vardu, pavarde ir gimimo data, kaip jis aiškino - nepamena sunkios sutuoktinės pavardės. Sutuoktiniai taip pat skirtingai atsakė į klausimą apie jų bendrą gyvenimą: J. G. nurodė, kad gyvena kartu su pareiškėja jos bute, pareiškėja nurodė, kad kol kas su vyru gyvena atskirai. Migracijos departamento vertinimu, šie ir kiti apklausos lapuose esantys neatitikimai vertintini vienareikšmiškai - sutuoktiniai blogai vienas kitą pažįsta, nesutampa sutuoktinių duomenys apie jų susipažinimo aplinkybes, bendrą gyvenimą. Pažymėjo, kad tokie nesutapimai negalėtų būti paaiškinami patirtu stresu ar kitomis aplinkybėmis, kadangi atsakymai į nurodytus klausimus nereikalautų jokių papildomų žinių ir nesukeltų sunkumų asmenims, sukūrusiems realius šeiminius ryšius.

Dėl pareiškėjos ir jos sutuoktinio gyvenimo kartu atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos sutuoktinis savo gyvenamąją vietą pareiškėjai priklausančiame bute deklaravo tik 2015-12-30, t. y. jau gavus ginčijamą sprendimą. Nuo 2015-11-30 jis buvo įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą (iš viso laikotarpiu nuo 2007-05-05 gyvenamąją vietą buvo deklaravęs tik nuo 2015-08-12 iki 2015-10-27, deklaravimo duomenys panaikinti savininko prašymu). Migracijos skyriaus 2015-12-11 atlikto patikrinimo metu taip pat nebuvo nustatyta jo gyvenamoji vieta. Taigi, Migracijos departamentas ginčijamame sprendime pagrįstai nustatė, kad pareiškėja su savo sutuoktiniu kartu negyvena, bendro ūkio neveda, materialiai vienas kito neremia ir neišlaiko.

Atsakydamas į pareiškėjos teiginius, kad santuokos sudarymo tikslas buvo sukurti šeimos santykius, o remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika santuoka negali būti laikoma fiktyvia vien todėl, kad ji suteikia imigracijos arba bet kokį kitą privalumą (2012 m. vasario 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-822-1727-12), pažymėjo, kad nagrinėjamos ir nurodytos administracinės bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Nurodytoje byloje teismas buvo nustatęs, kad sutuoktinius siejo ilgalaikiai finansiniai įsipareigojimai, o nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų apie panašias aplinkybes.

Pažymėjo, kad 2014-11-01 įsigaliojo Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties Nr. IX-2206 2, 4, 19, 21, 26, 32, 33, 34, 35, 36, 40, 43, 44, 441, 45, 46, 492, 50, 51, 57, 58, 62, 64, 71, 94, 101, 104, 128, 141 straipsnių pakeitimo ir 1411 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymas, kuris sugriežtino įstatymo 45 straipsnyje nustatytus reikalavimus leidimui laikinai gyventi gauti ir kurių pareiškėja neatitiko, t. y. pareiškėja pati asmeniškai nebegalėjo gauti leidimo laikinai gyventi teisėtos veiklos ar kitu Įstatymo 40 straipsnyje nurodytu pagrindu. Pažymėjo ir tai, kad pareiškėjos ir J. G. santuoka nėra ilgalaikė (susituokė (duomenys neskelbtini), prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikė 2015-10-15), jų santykiai nėra ilgalaikiai (bendrauti pradėjo 2015 metų vasarą ir, kaip teigia pareiškėja skunde, ruoštis santuokos sudarymui pradėjo 2015 m. rugjūčio mėn.), neprisiėmė jokių svarbių ilgalaikių teisinių arba finansinių įsipareigojimų, kurių atžvilgiu jie dalijasi atsakomybe, neturi bendro būsto ir neveda bendro ūkio. Taigi, duomenų visuma neleido atsakovui daryti išvados, kad pareiškėjos ir jos sutuoktinio santuoka sudaryta siekiant sukurti šeimos santykius, o ne atitikti Įstatymo pagrindą leidimui laikinai gyventi gauti.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjos skundo argumentu, kad aplinkybė, jog pareiškėjai yra draudžiama atvykti į N. K., negali būti pagrindas atsisakyti pakeisti jai leidimą laikinai gyventi. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punktą išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu dėl jo kita Šengeno valstybė į centrinę Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų. Patikrinus duomenis apie pareiškėją Lietuvos nacionalinėje antrosios kartos Šengeno informacinėje sistemoje - ar kita Šengeno valstybė pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) 24 straipsnį (toliau - Šengeno konvencija) nėra pateikusi perspėjimo dėl draudimo užsieniečiui atvykti ar apsigyventi, nuostatas, buvo nustatyta, kad N. K. pagal Šengeno konvencijos nuostatas į centrinę Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl pareiškėjos neįsileidimo į Šengeno teritoriją iki 2018-04-30. Įstatymo 26 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad jeigu išduodant ar keičiant leidimą gyventi nustatoma, jog kita Šengeno valstybė į centrinę Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal Šengeno konvencijos nuostatas, Migracijos departamentas turi konsultuotis su šia Šengeno valstybe ir atsižvelgti į jos interesus. Pažymėjo, kad leidimas gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas tik dėl humanitarinių priežasčių arba dėl tarptautinių įsipareigojimų. Migracijos departamentas, konsultacijų su N. K. kompetentingomis institucijomis metu nustatė, kad nurodytas draudimas atvykti ir apsigyventi visoje Šengeno erdvėje, o ne tik N. K., kaip teigia pareiškėja, buvo priimtas 2015-04-30 tuo pagrindu, kad pareiškėja prašyme dėl apsaugos N. K. pateikė melagingą informaciją apie savo tapatybę, gimimo vietą, kelionės maršrutą iki N. K. ir savo trijų vaikų tapatybes. Ji taip pat vengė vykdyti įsakymą dėl išvykimo iš N. K. ir gyveno šalyje neteisėtai daugiau kaip 6 metus. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 71 dalį humanitarinės priežastys - liga, kitoks ūmus sveikatos sutrikimas ar organizmo būklė, asmeninė priežastis, kurios užsienietis negalėjo numatyti ir išvengti, nenugalimos jėgos (force majeure)aplinkybės, dėl kurių užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos. Migracijos departamentas įvertino, kad pareiškėjos atveju netaikomos minėtos Įstatymo išimtys.

Atkreipė dėmesį ir į tai, kad pagal Šengeno konvencijos VI skyriaus nuostatas kiekvienas asmuo turi teisę gauti asmens duomenis, susijusius su jais ir įvestus į SIS II, reikalauti, kad netikslūs duomenys apie jį būtų ištaisyti, taip pat kreiptis į bet kurios valstybės narės kompetentingą teismą ar instituciją dėl informacijos pašalinimo. Pareiškėja nepateikė jokių duomenų, kad pasinaudojo šiomis teisėmis. Pažymėjo, kad pagal Šengeno konvencijos 34 straipsnio 2 dalį tik perspėjimą pateikusi valstybė narė gali keisti, papildyti, taisyti, atnaujinti arba ištrinti savo įvestus duomenis. Taigi, nors pareiškėja skunde teigia, kad N. K. kompetentingų institucijų priimto sprendimo uždrausti jai atvykti neturėjo galimybės apskųsti, tačiau nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų.

Pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) praktikoje ne kartą pasisakyta, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. 2012 m. birželio 12 d. sprendimą byloje Bajsultanov prieš Austriją), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, iki santuokos sudarymo pareiškėja turėjo tik vieną leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu, išduotą 2014-12-17, o santuoka buvo sudaryta (duomenys neskelbtini), t. y. jau po N. K. kompetentingų institucijų sprendimo uždrausti pareiškėjai atvykti ir apsigyventi visoje Šengeno erdvėje (šią aplinkybę pareiškėja neabejotinai žinojo arba turėjo žinoti ir sudarydama santuoką). Taigi, sudarant santuoką nei pareiškėja, nei jos sutuoktinis negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių šeimos gyvenimą tęsti Lietuvoje, t. y. galimybė pasinaudoti šeimos susijungimo teise buvo tik Rusijos Federacijoje dėl pareiškėjos imigracinės padėties.

Atsakovas nurodė, kad priimant ginčijamą sprendimą buvo įvertinta ir tai, kad pareiškėja, 2015-06-09 teikdama įmonės veiklos vykdymą patvirtinančius dokumentus, pateikė 2014-12-10 sutartį su (duomenys neskelbtini) įsikūrusiu nuomotoju. Pagal minėtos sutarties 1 punktą ši sutartis įsigalioja nuo 2015-01-10 arba per savaitę nuo rangovo (N. S. ĮI) atvykimo į (duomenys neskelbtini) ir galioja iki šios sutarties nutraukimo, pagal sutarties 2 punktą pirmieji šeši mėnesiai yra laikomi bandomuoju laikotarpiu, pagal sutarties 3 punktą rangovas atlieka kompleksinius patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), valymo darbus. Taigi, pareiškėjos ekonominiai ryšiai nevertintini kaip tvirti ir reikšmingi (gavusi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pareiškėja ketino vykdyti veiklą (duomenys neskelbtini), taip pat yra pagrindas rimtoms abejonėms, kad įmonė yra fiktyvi - iki 2014-11-01 įsigaliojusių Įstatymo pakeitimų leidimo gyventi gavimas teisėtos veiklos pagrindu buvo plačiai paplitęs būdas tarp užsieniečių, siekiančių tik įteisinti savo statusą Lietuvoje, tačiau nevykdyti realios įmonės veiklos.

Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytus duomenis, atsakovas darė išvadą, kad pareiškėja siekė tik formaliai atitikti leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir pagrindą, o ne sukurti realius šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento vertinimu, ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus: priimtas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos.

Teismo posėdyje pareiškėja palaikė skundo reikalavimus ir prašė juos tenkinti. Paaiškino, kad išsiskyrusi su vyru, išvyko (duomenys neskelbtini) su vaikais į (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) gyveno nelegaliai, dėl baimės būti deportuotai nurodė melagingus savo ir savo vaikų asmens duomenis. (duomenys neskelbtini) prašė prieglobsčio, tačiau jis suteiktas nebuvo. Sprendimą bandė skųsti, tačiau nesėkmingai. Su dukra buvo deportuota atgal į (duomenys neskelbtini), o sūnus liko (duomenys neskelbtini) mokytis. Sužinojusi, kad Lietuvoje galima gauti leidimą gyventi, jei užsiimi verslu, atvyko į Lietuvą. (duomenys neskelbtini) įsigijo trijų kambarių butą, įkūrė paslaugų firmą: prižiūrėjo senukus, dirbo soduose. Ta pačia veikla vertėsi ir (duomenys neskelbtini), kadangi namų tvarkymo ir slaugos paslaugos buvo paklausios, Lietuvoje gavo laikiną leidimą gyventi. Sūnus iš (duomenys neskelbtini) atsiuntė asmeninius daiktus, kurie ten buvo likę. Kadangi butas buvo penktame aukšte, ieškojo jiems vietos sudėti. Išsinuomojo garažą. Tuose garažuose susipažino su ten dirbančiu būsimu vyru J. G.. Jis padėjo jai į butą sunešti daiktus. Pradėjo su J. G. susitikinėti, o po to nutarė ir susituokti. Internetu padavė pareiškimą. Teigia, kad norėjo turėti šeimą. Pareiškėja taip pat paaiškino, kad jos vyras J. G. gyvena kartu su ja adresu (duomenys neskelbtini). Anksčiau jos vyras nuomojosi būstą (duomenys neskelbtini). Bute, kuriame gyveno jos vyras, lankėsi keletą kartų. J. G. jai pasiūlė tuoktis 2015 m rugpjūčio mėn. Ji sutiko. Jos būsimas vyras ketino pats įsigyti nuosavą būstą, tačiau nepakako lėšų. Pareiškėjos žiniomis, jos vyras kartą buvo vedęs, turi 2 suagusius ir 2 nepilnamečius vaikus, kurie gyvena (duomenys neskelbtini). J. G. jai priklausančiame bute gyvena nuo 2015 m. spalio mėnesio. Jis dirba garažuose, pagal patentą taiso automobilius. Vidutiniškai per mėnesį jis uždirba 500 Eur. Su vyro vaikais ji nebuvo susitikusi, nes vyras su jais nebendrauja. Vienas jos sūnus gyvena (duomenys neskelbtini), apie jį duomenų neturi. Dukra gyvena ir dirba (duomenys neskelbtini), o jauniausias sūnus mokosi (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) ji nenori gyventi, nes neturi ten jokių giminių, sunku būtų įsigyti ir išlaikyti būstą. Santuoką sudarė (duomenys neskelbtini). Jokių santuokos liudininkų nebuvo, nes nereikalaujama. Santuokos įregistravimo datą derino internetu, pareiškime. nurodė pageidaujamą datą Į (duomenys neskelbtini) atvyko autobusu, važiuojančiu(duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) apsistojo viešbutyje, nuvyko į CMS. Tą pačią dieną nebuvo laisvo laiko įregistruoti santuoką, todėl buvo pasiūlyta vykti į (duomenys neskelbtini) miestą. Santuokos Lietuvoje negalėjo sudaryti, nes neturėjo gimimo liudijimo. Jo dublikato negalėjo gauti, nes (duomenys neskelbtini) srityje, kurioje ji gimė, vyksta kariniai veiksmai. Dėl bendro ūkio su J. G. detalizavo, kad vyras butui išlaikyti duoda apie 300 Eur kas mėnesį. Taip pat nupirko skalbimo mašiną, šaldytuvą ir mikrobangų krosnelę. Vyras gyvenamąją vietą jai priklausiančiame bute deklaravo tik 2015-12-30, nes apie tai ankčiau nebuvo pagalvojęs. Iki tol jos vyras buvo registruotas savivaldybėje. Sprendimą dėl gyvenamosios vietos deklaravimo priėmė po to, kai jie nusprendė gyventi šiame bute. Šiuo metu ji nedirba, nes pasikeitus Įstatymui ji negali vykdyti verslo.

Pareiškėjos atstovas teismo posėdyje palaikė pareiškėjos skundo reikalavimus. Be to, kas nurodyta skunde, paaiškino, kad pareiškėjos aiškiai ir išsamiai išdėstytos aplinkybės apie bendrą gyvenimą su J. G. paneigia, kad jos santuoka yra fiktyvi, sudaryta siekiant gauti leidimą laikinai gyventi. Atkreipė dėmesį, kad konsultacija su N. K. dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Šengeno erdvę leidžia daryti išvadą, kad Migracijos departamentui išdavus laikiną leidimą gyventi ir apie informavus N. K., įspėjimas sistemoje apie draudimą atvykti į Šengeno erdvę būtų panaikintas.

Teismo posėdyje atsakovo atstovėsu pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą remdamasi atsiliepime į skundą nurodytais motyvais. Papildomai akcentavo, kad tarp pareiškėjos ir J. G. nėra susiformavę ilgalaikiai ryšiai, santuoka sudaryta tik 2015-10-06. Mano, kad nėra kliūčių pareiškėjai šeiminius santykius puoselėti ir už Šengeno erdvės ribų. Leidimas laikinai gyventi esanti draudimui atvykti į Šengeo erdvę gali būti išduotas tik dėl humanitarių priežasčių arba tarptautinių įsipareigojimų. Šiuo atveju tokių priežasčių nenustatyta.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nustatyta, kad pareiškėja, remdamasi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu (redakcija, galiojusi iki 2014-11-01) 2014 -10-20Telšių apskrities VPK Migracijos skyriaus Akmenės grupei pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu.

Migracijos departamentas 2014-11-26 priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjai. Pareiškėjai 2014-12-17 buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2015-12-17.

Migracijos skyrius 2015-09-09 raštu Nr. 86-S-44846 informavo pareiškėją apie jos turimo leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigą ir prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikimo terminus. 

Pareiškėja (duomenys neskelbtini) Civilinės metrikacijos skyriuje sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu J. G.. Santuoka Lietuvos Respublikoje įregistruota (duomenys neskelbtini).

Pareiškėja 2015-10-15 Migracijos skyriui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu.

Siekdamas nustatyti, ar pareiškėjo ir J. G. santuoka nėra fiktyvi, Migracijos skyrius atliko pareiškėjos ir jos sutuoktinio apklausas. Be to, Migracijos skyriaus pareigūnai 2015-12-11 atliko ir pareiškėjos gyvenimo kontrolę, t.y. nuvyko į pareiškėjos deklaruotą gyvenamąją vietą, tačiau niekas durų neatidarė. Kaimynė I. P. nurodė, kad N. S. maždaug prieš savaitę išvyko. Taip pat nurodė, kad pas ją kartais ateina vyras, kurio nei vardo, nei pavardės nežino. Patikrinimų ir apklausų rezultatus išdėstė 2015-10-15 pažymoje Nr. 86-IL-8809, kurioje nurodė, kad yra pagrindas manyti, jog santuoka yra fiktyvi.

Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius, atsižvelgęs į surinktus duomenis bei informaciją, kad N. K. pagal Šengeno konvencijos nuostatas į centrinę Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl pareiškėjos neįsileidimo į Šengeno teritoriją iki 2018-04-30, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais, 2015-12-14 priėmė sprendimą atsisakyti pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi.

Bendrieji leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindai nustatyti Įstatymo 26 str. 1 d., nustatančioje, kad leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas (1 p.); turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą arba patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas (2 p.); turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (3 p.), Lietuvos Respublikoje turi gyvenamąją patalpą nuosavybės teise ar naudojasi gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam gyvenamąją patalpą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu (4 p.), prireikus pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą (5 p.).

Įstatymo 40 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis. Pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi.

Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeiguduomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi. Įstatymo 35 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu dėl jo kita Šengeno valstybė į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą. Humanitarinės priežastys – liga, kitoks ūmus sveikatos sutrikimas ar organizmo būklė, asmeninė priežastis, kurios užsienietis negalėjo numatyti ir išvengti, nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybės, dėl kurių užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos (Įstatymo 2 str. 71d.).

              Dėl Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p. taikymo pagrįstumo

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau - Aprašas) (redakcija nuo 2015 m. gegužės 6 d.), 71 punktas nustato, kad įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, nagrinėjantis užsieniečio prašymą išduoti leidimą arba užsieniečio (išskyrus nurodytą Aprašo 61 punkte) prašymą pakeisti leidimą ir kartu pateiktus dokumentus, o įgaliotas migracijos tarnybos valstybės tarnautojas - užsieniečio, nurodyto Aprašo 61 punkte, prašymą pakeisti leidimą ir kartu pateiktus dokumentus, privalo nustatyti, ar užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas, ar jis atitinka sąlygas, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi.

              Remiantis byloje surinktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ginčijamo sprendimo išvada, jog pareiškėjos santuoka su J. G. yra fiktyvi, iš esmės grindžiama tik pareiškėjos ir jos sutuoktinio 2015-10-15 apklausų metu pateiktais atsakymais į klausimus, kurių dalis nesutampa. Atliekant užsieniečio gyvenimo kontrolę, Migracijos skyriaus pareigūnai nei pareiškėjos, nei jos sutuoktinio deklaruojamoje gyvenamojoje vietoje nerado. Tikrinimas atliktas 2015-12-11 nuo 9 iki 10 val.

Išklausius teismo posėdyje pareiškėjos ir jos sutuoktinio J. G. paaiškinimus, negalima vienareikšmiškai teigti, kad Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjos santuoka yra fiktyvi, yra pagrįsta. Teismo posėdyje liudytoju apklaustas J. G. parodė, kad pirmą kartą pareiškėją pastebėjo 2015 m. pavasarį. Ji ateidavo į garažą daiktų. 2015 m. birželio mėnesį su N. S. susipažino artimiau, padėjo jai į butą, esantį penktame aukšte, nešioti daiktus. Pamatė, kad moteris tvarkinga. Jis buvo vienišas ir ji vieniša, todėl pasiūlė jai tuoktis. Teigiamo atsakymo nesitikėjo, tačiau ji sutiko. J. G. taip pat parodė, kad kartą jau buvo vedęs. Apie pusę metų gyvena kartu žmonai priklausančiame bute. Žmona nedirba, todėl ją išlaiko. Jis uždirba apie 500 Eur per mėnesį. Šių lėšų reikia išlaikyti trijų kambarių butui, maistui, vaistams. Žmona negali dirbti, nes neturi leidimo laikinai gyventi. Nupirko skalbimo mašiną, nedidelį šaldytuvą, mikrobangų krosnelę. Dėl santuokos sudarymo paaiškino, kad santuoką įregistravo (duomenys neskelbtini) srityje, nes žmona neturėjo gimimo liudijimo. Pareiškimą užpildė žmona internetu. Vestuvėse niekas nedalyvavo. Žmonos dukra, gyvenanti (duomenys neskelbtini), dirbo. Santykiai su žmona per pusę metų tik pagerėjo, nesirengia skirtis. Jam buvo žinoma, kad žmona buvo deportuota iš (duomenys neskelbtini). Nežinojo, kad tai yra nusikaltimas. Iki santuokos jis gyveno nuomojamame bute. Jis turi keturis vaikus, o žmona tris.

              Palyginus pareiškėjos teismo posėdyje duotus paaiškinimus ir liudytojo J. G. parodymus, matyti, kad tiek N. S., tiek J. G. nuosekliai papasakojo savo pažinties, gyvenimo kartu aplinkybes. Prieštaravimų tarp pasakojimų nėra. Tai, kad pareiškėja ir J. G. gyvena kartu teismo posėdyje patvirtino ir liudytojai A. S. bei I. P.. A. S. parodė, kad buvo pas J. G. svečiuose (duomenys neskelbtini) gatvėje. Matė, kad jis su žmona gyvena kartu. I. P. parodė, kad pareiškėjos vyrą pradėjo matyti 2015 m. rudenį, o apie pareiškėjos vestuves sužinojo 2015 m. lapkričio mėnesį.

              Pažymėtina, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kiekvieni santuokiniai santykiai yra individualūs ir negali būti vertintini paviršutiniškai, neįsigilinus į santykių savitumą (žr. 2012 m. vasario 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-822-1727-12).

              Nagrinėjamu atveju pareiškėjos ir jos sutuoktinio J. G. apklausa vyko praėjus nedideliam laikui po jų santuokos įregistravimo (santuoka įregistruota 2015-10-06, o apklausos vyko 2015-10-15). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja su J. G. susipažino 2015 m. pavasarį, o artimiau bendrauti pradėjo 2015 m. rugpjūtį, akivaizdu, kad per tokį trumpą laiko tarpą žmonės negali taip greitai vienas kito pažinti, todėl gali būti tam tikrų nesutapimų atsakymuose į apklausos dėl santuokos įvertinimo klausimus. Teismas, atsižvegdamas į byloje surinktus rašytinius įrodymus bei teismo posėdyje pateiktus pareiškėjos ir liudytojų parodymus, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu, daro išvadą, kad Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjos ir J. G. santuoka yra fiktyvi, padaryta skubotai, nepilnai ir nevisapusiškai ištyrus pareiškėjos santuokos sudarymo, gyvenimo kartu su J. G. aplinkybes. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra akcentavęs, kad priimant galutinį sprendimą arba darant išvadas dėl santuokos fiktyvumo, negali likti pagrįstų abejonių dėl konkrečios santuokos fiktyvumo, priešingu atveju, būtų padaryta nepataisoma žala žmogaus teisių apsaugai, būtent - žmogaus teisei į privataus gyvenimo apsaugą (žr. 2012 m. vasario 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-822-1727-12). Remdamasis nurodyta teismų praktika, bei atsižvelgdamas į tai, kad Migracijos departamento išvada dėl pareiškėjos santuokos su J. G. fiktyvumo kelia abejonių, negalima teigti, kad ginčijamas Migracijos departamento Imigracijos skyriaus 2015-12-14 sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus, todėl yra pagrindas šį sprendimą panaikinti.

Dėl Įstatymo 35 str. 1 d. 3 p. taikymo pagrįstumo

2006-03-15 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodeksą (toliau – Šengeno sienų kodeksas) 5 str. 4 d. c) p. nustatyta, kad net ir neatitinkantiems nustatytų atvykimo sąlygų užsieniečiams Europos Sąjungos valstybė narė gali leisti atvykti į savo teritoriją dėl humanitarinių motyvų, nacionalinių interesų arba tarptautinių įsipareigojimų. Iš esmės analogiškos nuostatos yras išdėstytos ir 1985-06-14 Konvencijos dėl Šengeno susitarimo, sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo (toliau – Šengeno konvencija) 5 str. 1 ir 2 d. Pagal Šengeno konvencijos 25 str. 1 d., užsieniečiui, kuris pagal į centrinę Šengeno informacijos sistemą įtrauktą perspėjimą yra neįsileistinas, leidimas gyventi yra išduodamas dėl svarbių priežasčių, kuriomis paprastai pripažįstamos humaniškos paskatos bei tarptautiniai įsipareigojimai.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad draudimas atvykti į Šengeno erdvės šalių teritoriją bei joje gyventi užsieniečiui, dėl kurio į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įtrauktas įspėjimas, nėra absoliutus ir gali būti netaikomas, jei dėl to, inter alia, būtų pažeidžiami tarptautiniai įsipareigojimai.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) yra ne kartą pabrėžęs, jog pagarba šeimos gyvenimui, kaip tai numatyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 8 straipsnyje, yra fundamentalus principas, kuris turi būti gerbiamas ir užtikrinamas. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 7 str. įtvirtina teisė į šeimos gyvenimo gerbimą, o 52 straipsnis nustato, kad Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių EŽTK garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta joje. Pagal Šengeno sienų kodeksą, jame yra gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažintų Chartijoje, todėl kodekso nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad nepažeistų Chartijos nuostatų. Vadinasi, sprendžiant dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, kai dėl užsieniečio į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą yra įtrauktas perspėjimas neįsileisti, būtina įvertinti, ar atsisakymas išduoti leidimą nepažeis EŽTK nuostatų, t. y. Lietuvos Respublikos tarptautinio įsipareigojimo garantuoti joje apibrėžtas teises bei laisves.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014-12-30 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-662-2967-14 išaiškino, kad EŽTK 8 str. neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1985-05-28 sprendimas byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996-11-28 sprendimas byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad visais atvejais privaloma nustatyti, ar konkrečiu atveju tarp šeimos narių egzistuoja faktiniai šeimos santykiai ir šeimos gyvenimas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-07-17 sprendimas byloje X prieš Kroatiją, pareiškimoNr. 1122/04, 37 p.). Šiuo atveju turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001-08-02 sprendimas byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99). Taip pat pažymėtina, kad teisė į šeimos gyvenimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar tokie ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje bei proporcingi siekiamam teisėtam tikslui. Tokie sprendimai, jei jie gali apriboti EŽTK 8 str. 1 d. garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997-09-26 sprendimas byloje Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, reikia vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes, nustatyti, ar nebuvo pažeistas proporcingumo principas nustatant apribojimus užsieniečiui sutuoktiniui gyventi valstybėje (sprendimas byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273, sprendimas byloje Boujlifa prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25404/94).

Įvertinus anksčiau nurodytą teisinį reguliavimą ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, darytina išvada, kad sprendžiant dėl Migracijos departamento Imigracijos skyriaus sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti įvertinta, ar atsisakydamas išduoti pareiškėjai leidimą gyventi Lietuvoje atsakovas nepažeidė EŽTK 8 str. nuostatų, t. y. tarptautinių Lietuvos Respublikos įsipareigojimų gerbti šeimos gyvenimą ir užtikrinti galimybę šeimos susijungimui.

Nustatyta, kad leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pareiškėjai atsisakyta išduoti, be kita ko, remiantis tuo, kad N. K. į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Šengeno erdvę ir joje apsigyventi iki 2020-04-10, nes prašyme dėl apsaugos (duomenys neskelbtini) pareiškėja (duomenys neskelbtini) valdžios organams pateikė melagingą informaciją apie savo tautybę, gimimo vietą, kelionės maršrutą iki (duomenys neskelbtini) ir savo trijų vaikų tapatybes. Ji taip pat vengė vykdyti įsakymą dėl išvykimo iš (duomenys neskelbtini) ir gyveno šalyje neteisėtai daugiau kaip 6 metus. Migracijos departamentas sprendime konstatavo, kad nėra pagrindo išduoti ar pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi dėlhumanitarinpriežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, tačiau šios išvados iš esmės sprendime jokiomis faktinėmis aplinkybėmis nepagrindė, nevertino, ar šeimos susijungimas galimas kitoje valstybėje.

Pažymėtina, kad tiek nacionaliniuose, tiek tarptautiniuose teisės aktuose nustatyta, kad, nepaisant draudimo atvykti į Šengeno erdvę ir joje apsigyventi, leidimas užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje turi būti išduodamas, jei turi būti įgyvendinti prisiimti tarptautiniai įsipareigojimai. Minėta, kad pareiškėja leidimo gyventi Lietuvoje prašė šeimos susijungimo pagrindu, nes Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis – Lietuvos Respublikos pilietis J. G.

Teismas įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, o taip pat pareiškėjos paaiškinimus, liudytojų parodymus visumoje, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu, daro besąlygišką išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nepakankamai įsigilino į individualius šeimyninius santykius, tyrimą atliko paviršutiniškai ir priėmė skubotą sprendimą dėl fiktyvios santuokos. Šių aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad Migracijos departamento sprendimo dalis, kuria atsisakyta pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, taip pat negali būti laikoma pagrįsta, todėl naikintina ir atsakovas įpareigotinas pareiškėjos prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvoje pakeitimo išnagrinėti iš naujo.

Pareiškėja prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro: sumokėtas žyminis mokestis - 22,27 Eur, apmokėjimas už teisineskonsultacijas – 26,00 Eur, apmokėjimas už skundo teismui parengimą ir padavimą – 200 Eur ir apmokėjimas už atsovavimą teisme nepriklausomai nuo teismo posėdžių skaičiaus ir trukmės – 50 Eur. Iš viso 298,27 Eur.

Administracinių bylų teisenos įstatymo(toliau – ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtassprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 ir 6 dalis proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, taip pat turi teisę reikalauti atlyginti jai atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas CPK ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, priteisiamos ne didesnės, negu yra numatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio. Tokios šiuo metu galiojančios rekomendacijos yra patvirtintos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015-03-19 įsakymo Nr. 1R-7 redakcija, galiojanti nuo 2015-03-20; toliau – Rekomendacijos). Rekomendacijų 7 punkte nurodyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Šiuo atveju pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies, todėl ji įgijo teisę reikalauti atlyginti bylinėjimosi išlaidas, kurių dydis yra proporcingas patenkintų reikalavimų skaičiui (patenkinta ½ reikalavimų).

Nustatyta, kad pareiškėja už skundo padavimą teismui sumokėjo 22 Eur žyminio mokesčio. Šias išlaidas dėl žyminio mokesčio pagrįsti pateikė 2016-01-04 AB “Lietuvos paštas” kvitą. Patenkinus skundą iš dalies, pareiškėjai proporcingai priteistina 11 Eur (22:2) teismo išlaidų, patirtų dėl sumokėto žyminio mokesčio.

Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2015-12-28 pareiškėja sudarė atstovavimo sutartį Nr. 854 su advokatų kontoros InRight/Drobitko ir partneriai advokatu Olegu Drobitko.

Iš prašymo turinio matyti, kad advokatas pareiškėjai suteikė konsultaciją, parengė skundą teismui. Pareiškėją teisme pagal 2016-02-19 atstovavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) atstovavo advokatų kontoros InRight/Drobitko ir partneriai advokatas Oleg Drobitko (b. l. 11). Išlaidas teisines paslaugas pagrįsti pareiškėja pateikė pinigų priėmimo kvitus Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 276 Eur sumai (b. l. 14,15,16).

Pareiškėja prašyme detalizavo, kad už konsultaciją advokatui sumokėjo 26 eurus, o už skundo parengimą – 200 Eur. Remiantis teismų praktika, kai kurios Rekomendacijų 8 punkte tiesiogiai neminimos teisinės paslaugos atitinkamais atvejais nelaikomos savarankiškomis ir už jų teikimą patirtos išlaidos atskirai nepriteisiamos, teismui įvertinus bylos medžiagą ir pripažinus, jog jos įeina į atskirų paslaugų, išvardintų Rekomendacijų 8 punkte, apimtį. Pavyzdžiui, susitikimas su klientu, teismų praktikos analizė, teisinės konsultacijos ir teisinės pozicijos formavimas, teismo sprendimo gavimas yra sudėtinė skundo parengimo ar atsiliepimo į skundą parengimo paslaugos dalis, todėl ir patirtos išlaidos už minėtas paslaugas traktuojamos, kaip išlaidos už vieną teisinę paslaugą, t. y. skundo parengimą ar atsiliepimo į skundą parengimą (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-946/2011, 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-19/2012, 2012 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1245-/2012). Rekomendacijų 8.1. p. nustatyta, kad rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį dydis yra 2,5 Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių). Atsižvelgiant į tai, kad 2015 m. III ketv. Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) dydis yra 735,10 Eur, maksimali priteistina už mokesčio už skundo parengimą ir konsultavimą suma yra1837,75 Eur (2,5 x 735,10). Pareiškėjos patirtų išlaidų už skundo parengimą ir konsultavimą dydis – 226 Eur neviršija rekomenduotino priteisti užmokesčio už nurodytas paslaugas dydžio ir yra pagrįstas. Todėl proporcingai tenkinamų reikalavimų skaičiui, pareiškėjai priteistina 113 Eur išlaidų už skundo parengimą ir konsultavimą atlyginimo.         

Rekomendacijų 7, 8.19 p. nustatyta, kad už vieną atstovavimo teisme valandą maksimalus rekomenduotinas užmokesčio advokatui už vieną atstovavimo teisme valandą yra 0,1 Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio, kuris 2015 m. III ketv. -735,10 Eur, t. y. 73,51 Eur. Įvertinus 2016-02-24 teismo posėdžio trukmę (prasidėjo 13.07 val., baigėsi 14.29 val.) bei Rekomendacijų 8.19 p. nustatytą maksimalų užmokesčio už vieną atstovavimo teisme valandą dydį, darytina išvada, kad pareiškėjos prašoma priteisti 50 Eur suma už atstovavimą teisme neviršija rekomenduotino priteisti užmokesčio už šią paslaugą dydžio ir yra reali. Todėl proporcingai patenkintų reikalavimų skaičiui pareiškėjai priteistina 25 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Taigi, tenkinant pareiškėjos prašymą iš dalies, iš viso pareiškėjai priteistina 149 Eur (11 Eur +113 Eur+25 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Teisėjų kolegija,  vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45 straipsniais, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio  2 punktu, 1 punktu, 127 straipsniu ir129 straipsniu,

nusprendė:

 

Pareiškėjos N. S. (N. S.) skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2015-12-14 sprendimą Nr. (15/4-1)3I-1334(00210) ir įpareigoti pareiškėjos prašymą pakeisti leidimą gyventi Lietuvoje išnagrinėti iš naujo.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Priteisti pareiškėjos N. S. naudai iš Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 149 (šimtą keturiasdešimt devynis) eurus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

Teisėjai                                                                                                   Ina Kirkutienė

 

                                                                                                               Bronius Januška

                                                                                                 

                                                                                                                              Margarita Stambrauskaitė

 

             


Paminėta tekste:
  • A-822-1727-12
  • A-662-2967-14
  • CPK