Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2017-02-27][nuasmeninta nutartis byloje][eA-2413-662-2017].docx
Bylos nr.: eA-2413-662/2017
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 191688326 atsakovas
Kategorijos:
1. Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
1.1. Bylos dėl užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje

Administracinė byla Nr. eA-2413-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01159-2016-8

                                          Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.1; 1.2.1; 1.3; 41

(S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2017 m. vasario 27 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjo atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. D. ir G. J. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

Pareiškėjai J. D. ir G. J. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) Migracijos valdybos 2016 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. 10-S-39296 ir įpareigoti Vilniaus AVPK Migracijos valdybą išduoti Lietuvos Respublikos pasą J. J., išlaikant originalią asmenvardžio rašybą.

Pareiškėjai nesutiko su Vilniaus AVPK Migracijos valdybos sprendimu, kuriuo netenkintas pareiškėjų prašymas išduoti naują Lietuvos Respublikos pasą sūnui J. J., išlaikant originalią rašybą. Skunde pareiškėjai paaiškino, kad J. J. gimė (duomenys neskelbtini). 2004 m. liepos 27 d. Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyrius išdavė gimimo liudijimą originalia vaiko tėvo pavarde, t. y. J. 2004 m. gruodžio 20 d. Vilniaus 3-iasis pasų poskyris, vadovaudamasis vaiko gimimo liudijimu, išdavė Lietuvos Respublikos piliečio pasą pareiškėjų sūnui taip pat originalia pavarde. Pasas buvo pratęstas kelis kartus. 2009 m. lapkričio 23 d. Vilniaus AVPK Migracijos valdyba išdavė naują pasą, taip pat laikydamasi originalios vaiko pavardės rašybos. 2011 m. lapkričio 21 d. Prancūzijos ambasada Lietuvoje taip pat išdavė Prancūzijos pasą pareiškėjų vaikui išlaikydama originalią pavardės rašybą. J. J. vienuolika metų gyvendamas Lietuvoje visose institucijose, įstaigose, taip pat privačiame gyvenime yra identifikuojamas kaip J. J. 2009 m. lapkričio 23 d. išduotas Lietuvos Respublikos pasas baigė galioti 2014 m. lapkričio 23 d. 2016 m. vasario 11 d. pareiškėjai pateikė prašymą Vilniaus AVPK Migracijos valdybai išduoti naują pasą, tačiau šis prašymas nepagrįstai netenkintas. Pareiškėjai pažymėjo, kad 2014 m. vasario 27 d. sprendimu „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“ Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) pateikė papildomas aiškinimo gaires ir nurodė, jog „Lietuvos Respublikos piliečio pase galima vartoti ne tik lietuvių kalbos abėcėlės raides, bet ir kitus tik lotyniško pagrindo rašmenis tiek, kiek tai dera su lietuvių kalbos tradicija, nepažeidžia lietuvių kalbos sistemos, lietuvių kalbos savitumo“. Taigi, pareiškėjų manymu, Konstitucinis Teismas paneigė pagrindinį motyvą, kad nelietuviškų asmenvardžių rašyba galima išimtinai pagal lietuvių kalbos vartojimo taisykles.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė su juo nesutinkantis ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo (toliau – ir Asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymas) 5 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog duomenys asmens tapatybės kortelėje ir pase įrašomi lietuviškais rašmenimis, piliečio vardas (vardai) ir pavardė – Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių vardų ir pavardžių rašymą asmens dokumentuose, nustatyta tvarka. Lietuvių kalbos raidyne nėra raidės „q“, todėl atsakovas pagrįstai netenkino pareiškėjų prašymo išduoti (pakeisti) Lietuvos Respublikos pasą jų sūnui J. J.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino – panaikino Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos 2016 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. 10-S-39296 ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti J. D. 2016 m. vasario 11 d. prašymą išduoti Lietuvos Respublikos pasą J. J. išlaikant originalią pavardės rašybą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos gyventojų registro (toliau – ir Gyventojų registras) pažyma apie asmens duomenis Nr. GR.3A-2311, nustatė, kad joje J. J. pavardė nurodyta su „q“ raide. Teismo vertinimu, Vilniaus AVPK Migracijos valdyba, išduodama pasą J. J., privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata ir pase pavardę įrašyti taip, kaip nurodyta Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenų bazėje. Teismas taip pat nustatė, kad J. J. gimimo liudijime bei prieš tai jam išduotuose pasuose jo pavardė įrašyta su „q“ raide, todėl sprendė, jog reikalauti šiuo atveju įrašyti į naują pasą jo pavardę lietuviškais rašmenimis nebuvo pagrindo. Atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką (žr., pvz., 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Johansson prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 10163/02; 2010 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Raihman prieš Latviją, pareiškimo Nr. 1621/2007) ir bylos faktines aplinkybes, teismas konstatavo, kad ginčijamas Vilniaus AVPK Migracijos valdybos 2016 m. vasario 23 d. sprendimas Nr. 10-S-39296 yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

 

III.

 

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad duomenys asmens tapatybės kortelėje ir pase rašomi lietuviškais rašmenimis, o lietuvių kalbos raidyne „q“ raidės nėra. Valstybinė lietuvių kalbos komisija Lietuvos Respublikos Seimui pateiktose išvadose dėl Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektų, Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo pakeitimo projekto buvo išreiškusi nuomonę, kad nors asmenvardžiai turi būti rašomi lietuviškais rašmenimis, tačiau galimos tam tikros išimtys. Vis dėlto Vyriausybė nutarė nepritarti šiems projektams, nes siūlomas teisinis reglamentavimas sudarytų sąlygas sukurti dvi ar daugiau to paties asmens tapatybes, jei įrašai būtų daromi pagal skirtingus asmens turimus asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus. Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d. nutarime konstatavo, kad Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimas „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ neprieštarauja Konstitucijai. Teismas nurodė, kad šis nutarimas reglamentuoja ne privatų asmens gyvenimą, o tik asmenvardžių rašymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. birželio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-20/2006 konstatavo, kad lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė. Valstybinės kalbos vartojimo ir apsaugos taisyklės priskirtinos prie viešosios tvarkos valstybėje ir jų vykdymas negali būti vertinamas kaip konstitucinių teisių bei privataus šeimos gyvenimo neliečiamumo pažeidimas. Konstitucinis Teismas 2009 m. lapkričio 6 d. sprendime išaiškino, kad, Lietuvos Respublikos piliečio pase įrašius asmens vardą ir pavardę valstybine kalba, to paties paso kitų įrašų skyriuje galima įrašyti asmens vardą ir pavardę nelietuviškais rašmenimis, jei asmuo to pageidauja; tačiau toks reglamentavimas šiuo metu nenustatytas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir Teisingumo Teismas) 2011 m. gegužės 12 d. sprendime, priimtame byloje Runevič-Vardyn, pasisakė, kad valstybėms narėms nedraudžiama savo piliečių vardus ir pavardes rašyti pagal savo nacionalines taisykles. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pareiškėjų sūnaus pavardės rašybą grindžia Gyventojų registro duomenimis, tačiau šie duomenys kartais gali būti klaidingi. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjai, be kita ko, iki šiol nėra pranešę apie sūnui kitos valstybės suteiktą pilietybę ir nėra konstatuotas Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo faktas. Galiojantis teisinis reglamentavimas neleidžia asmens vardą ir pavardę rašyti nelietuviškais rašmenimis, šias normas nustatantys teisės aktai yra galiojantys ir nepakeisti.

Pareiškėjai J. D. ir G. J. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjų teigimu, atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų ir motyvų, sudarančių pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o atsakovo nurodyta praktika nėra tapati ginčo situacijai. Pareiškėjai pažymi, kad atitinkama pareiškėjų sūnaus pavardė įrašyta tiek gimimo liudijime, tiek anksčiau išduotame pase, todėl atsakovas nepagrįstai pakeitė jau įregistruotą pavardę. Atkreiptinas dėmesys, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme Valstybinė lietuvių kalbos komisija taip pat neprieštaravo, jog vaiko pavardė būtų rašoma su raide „q“. Be to, atsakovas klaidingai nurodo, kad pareiškėjai padarė pažeidimą, neinformavę apie sūnaus dvigubą pilietybę, nes Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 45 straipsnio 10 dalis numato galimybę atitinkamą prašymą pateikti, iki vaikui sukaks 18 metų. Pareiškėjų teigimu, priverstinis jau įregistruotos ir naudojamos pavardės pakeitimas pažeistų tiek pareiškėjų privataus ir šeimos gyvenimo neliečiamumą, tiek asmenų judėjimo laisvę. Atsakovo apeliacinio skundo tenkinimas sukurtų situaciją, kai Lietuvos Respublikos pilietis negautų paso, todėl pažeistų nacionalinius teisės aktus, taip pat toks asmuo negalėtų išvykti iš šalies, įrašas Gyventojų registre liktų nepanaikintas. Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad kiekvienu atveju, kai pavardė neatitinka nurodytosios dokumente, pateiktame įrodyti asmens tapatybę, arba kai dviejuose kartu pateiktuose dokumentuose pavardės nesutampa, toks pavardžių skirtumas gali sukelti abejonių dėl šio asmens tapatybės autentiškumo ir pateiktų duomenų teisingumo. Teismo nuomone, skirtingas tos pačios pavardės rašymas gali sukelti rimtų nepatogumų asmenims tiek privačiame, tiek profesiniame gyvenime, tai būtų vertinama kaip valstybės narės piliečio teisių ribojimas.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojančiu nuo 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus AVPK Migracijos valdybos 2016 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. 10-S-39296, kuriuo atsisakyta leisti išduoti naują Lietuvos Respublikos pasą pareiškėjų sūnui J. J., išlaikant originalią rašybą, teisėtumo ir pagrįstumo. 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 17 d. sprendimu konstatavo, kad reikalauti į naują Lietuvos Respublikos pasą J. J. pavardę įrašyti tik lietuviškais rašmenimis nebuvo pagrindo, ir pareiškėjų skundą tenkino.

Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, kad galiojantis teisinis reglamentavimas nenumato galimybės Lietuvos Respublikos pase vardą ar pavardę rašyti nelietuviškais rašmenimis.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje numatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Konstitucijos 14 straipsnyje yra įtvirtintas lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos statusas. Aiškindamas šios nuostatos turinį, Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog lietuvių kalba yra ypatinga konstitucinė vertybė, ji yra lietuvių tautos etninio ir kultūrinio savitumo pagrindas, tautos tapatumo ir išlikimo garantija. Lietuvių kalba saugo tautos tapatumą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldos įstaigų veikimą. Valstybinė kalba bendrinė lietuvių kalba yra tautos suvereniteto įteisinimo ir oraus bendravimo su pasauliu priemonė. Lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos statusas, reiškia, kad turi būti užtikrintas lietuvių kalbos funkcionavimas visose viešojo gyvenimo srityse (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimą).

Sprendžiamo klausimo kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra tyręs vardų ir pavardžių rašymą Lietuvos Respublikos piliečio pase reglamentuojančio Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. I-1031 „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ 2 punkto atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 22, 29 ir 37 straipsniams. Tiriamame punkte numatyta, kad nelietuvių tautybės asmenų vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis. Nustatytos formos raštišku piliečio pageidavimu vardas ir pavardė rašomi pagal tarimą ir nesugramatinti (be lietuviškų galūnių) arba pagal tarimą ir gramatinami (pridedant lietuviškas galūnes). Įvertinęs šių nuostatų turinį, Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d. nutarimu konstatavo, kad jos neprieštaravo Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2009 m. lapkričio 6 d. nutarimu išnagrinėjo Lietuvos Respublikos Seimo narių prašymą išaiškinti, ar pagal 1999 m. spalio 21 d. nutarimą Lietuvos Respublikos piliečio pase įrašius asmens vardą ir pavardę valstybine kalba, to paties paso kitų įrašų skyriuje galima nurodyti asmens vardą ir pavardę kitokiais, ne lietuviškais, rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja ir kai egzistuoja pirminiai užsienio valstybėse išduoti asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai, kuriuose asmens vardas ir (arba) pavardė įrašyti nelietuviškai. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad Lietuvos Respublikos piliečio pase įrašius asmens vardą ir pavardę valstybine kalba to paties paso kitų įrašų skyriuje galima įrašyti asmens vardą ir pavardę kitokiais, ne lietuviškais, rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja; toks asmens vardo ir pavardės įrašas paso kitų įrašų skyriuje nelietuviškais rašmenimis neturėtų būti prilygintas įrašui apie asmens tapatybę valstybine kalba. Įstatymų leidėjas, nustatęs, kad asmens vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis, turi diskreciją nustatyti ir tai, kad to paties paso kitų įrašų skyriuje asmens vardą ir pavardę galima įrašyti nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimą).

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra pasisakęs, kad asmens vardas ir pavardė yra vienas iš jo identiteto ir privataus gyvenimo, kuriam apsaugoti skirtas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 7 straipsnis ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnis, elementų. Nors Chartijos 7 straipsnyje nėra aiškios nuorodos į asmens vardą ir pavardę, jie yra susiję su asmens privačiu ir šeimos gyvenimu, nes yra asmens tapatybės nustatymo ir priskyrimo tam tikrai šeimai priemonė (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimą Sayn-Wittgenstein, C?208/09, EU:C:2010:806, 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą Runevič-Vardyn ir Wardyn, C?391/09, EU:C:2011:291).

Savo jurisprudencijoje Teisingumo Teismas yra atskleidęs, kad užsienietiškų vardų ir pavardžių rašyba kai kuriais atvejais gali turėti įtakos Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 straipsnyje įtvirtinto asmenų laisvo judėjimo principo įgyvendinimui. Atsisakymas pakeisti valstybės narės piliečio vardus ir pavardę ir pripažinti kitoje valstybėje narėje įgytus vardus ir pavardę gali būti laikomas šiame straipsnyje pripažintų laisvių apribojimu, jei tokiam asmeniui gali sukelti rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą Runevič-Vardyn ir Wardyn, C?391/09, EU:C:2011:291, 2016 m. birželio 2 d. sprendimą Nabiel Peter Bogendorff von Wolffersdorff, C?438/14, EU:C:2016:401). Tokia situacija, kai šeimos narių pavardės skirtingos, gali sukelti rimtų nepatogumų suinteresuotiesiems asmenims tiek profesiniame, tiek privačiame gyvenime, visų pirma sunkumų vienoje valstybėje narėje, kurios piliečiai jie yra, pasinaudoti aktų arba dokumentų, surašytų kitoje valstybėje narėje, kurios piliečiai jie taip pat yra, pripažįstama pavarde, sukuriamais teisiniais padariniais (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2003 m. spalio 2 d. sprendimą Carlos Garcia Avello, C?148/02, EU:C:2003:539). Pasak Teisingumo Teismo, dėl to paties asmens turimų dviejų skirtingų asmenvardžių gali kilti painiavos ir nepatogumų, kiekvieną kartą, kai konkrečioje situacijoje naudojamas asmenvardis neatitinka nurodytojo dokumente, pateiktame siekiant įrodyti asmens tapatybę, arba kai dviejuose kartu pateiktuose dokumentuose nurodyti asmenvardžiai nesutampa, toks skirtumas gali sukelti abejonių dėl šio asmens tapatybės ir pateiktų dokumentų autentiškumo ar dėl juose nurodytų duomenų teisingumo. Vienam iš tėvų turint kitokią pavardę negu jo nepilnametis vaikas, gali kilti sunkumų įrodinėjant jų giminystės ryšį, kas gali būti reikalinga daugelyje kasdienio gyvenimo situacijų tiek viešoje, tiek privačioje sferoje (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2008 m. spalio 14 d. sprendimą Grunkin ir Paul, C?353/06, EU:C:2008:559, 2016 m. birželio 2 d. sprendimą Nabiel Peter Bogendorff von Wolffersdorff, C?438/14, EU:C:2016:401).

Runevič-Vardyn ir Wardyn byloje Teisingumo Teismas išaiškino, kad nacionalinės institucijos, sprendžiančios klausimus dėl asmenvardžių rašybos dokumentuose, turi nustatyti, ar kompetentingoms valdžios institucijoms remiantis nacionalinės teisės aktais atsisakius pakeisti Sąjungos piliečių poros santuokos liudijimą ir abiejų sutuoktinių bendrą pavardę užrašyti, pirma, vienodai ir, antra, taip, kad ji atitiktų sutuoktinio, su kurio pavarde susijęs klausimas sprendžiamas, kilmės valstybės narės rašybos taisykles, suinteresuotiesiems asmenims gali kilti rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų. Jei taip, tai yra Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 straipsnyje kiekvienam Sąjungos piliečiui pripažintų laisvių ribojimas. Pasak Teismo, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 straipsniu nedraudžiama kompetentingoms valstybės narės valdžios institucijoms, taikant nacionalinės teisės aktus, atsisakyti pakeisti bendrą Sąjungos piliečių sutuoktinių pavardę, kuri įrašyta vieno iš šių piliečių kilmės valstybės narės išduotuose civilinės būklės aktų liudijimuose, laikantis tos valstybės rašybos taisyklių su sąlyga, jei atsisakymas šiems Sąjungos piliečiams nesukelia rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų, o tai turi nustatyti atitinkama nacionalinė institucija. Jei atsisakymas sukelia tokių nepatogumų, atitinkama nacionalinė institucija taip pat turi patikrinti, ar toks atsisakymas yra būtinas siekiant apsaugoti nacionalinės teisės aktais ginamus interesus ir yra proporcingas teisėtai siekiamam tikslui (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą Runevič-Vardyn ir Wardyn, C?391/09, EU:C:2011:291).

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje ne kartą pripažino, kad klausimai dėl vardų ir pavardžių rašybos patenka į Konvencijos 8 straipsnio nuostatomis ginamą privataus ir šeimos gyvenimo sritį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. birželio 2 d. sprendimą byloje Znamenskaya prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 77785/01, 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Johansson prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 10163/02). Konvencija per se (pati savaime) negarantuoja teisės naudoti savo pasirinktą kalbą santykiuose su viešosiomis institucijomis, tačiau valstybės kalbos politika yra artimai susijusi su Konvencijos ginamomis sritimis, todėl valstybė turi teisę vykdyti savo oficialios kalbos naudojimo politiką, jeigu tai nepažeidžia Konvencijos ginamų teisių. Vardų ir pavardžių naudojimas Europos Tarybos valstybėse narėse yra lemiamas daugybės istorinių, lingvistinių, religinių ir kultūrinių veiksnių, todėl Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, kad sudėtinga rasti šiuo klausimu vieną bendrą poziciją visoms valstybėms narėms ir nacionalinėms institucijoms, yra pripažįstama plati diskrecija. Vertinant, ar valstybės įsikišimas į naudojimąsi savo vardu ir pavarde atitinka Konvencijos 8 straipsnio reikalavimus, inter alia (be kita ko) atsižvelgtina į tai, ar pavardė originaliais rašmenimis nurodyta pase, kiek skiriasi originali ir adaptuota rašyba, ar adaptuota rašyba trukdo identifikuoti asmenį, ar dėl to kyla praktinių sunkumų (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2004 m. gruodžio 7 d. sprendimą byloje Mentzen prieš Latviją, pareiškimo Nr. 71074/01, 2007 m. rugsėjo 11 d. sprendimą byloje Bulgakov prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 59894/00).

Vardo ir pavardės rašyba asmens dokumentuose Lietuvos nacionalinėje teisėje yra reglamentuojama Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo 5 straipsnio 5 dalyje, kurioje nustatyta, jog asmens tapatybės kortelėje ir pase piliečio vardas (vardai) ir pavardė įrašomi Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių vardų ir pavardžių rašymą asmens dokumentuose, nustatyta tvarka. To paties straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad asmens vardas ir pavardė asmens tapatybės kortelėje ir pase įrašomi pagal Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenų bazės duomenis. Pažymėtina, kad asmenvardžiai į Gyventojų registrą įrašomi įregistruotų civilinės būklės aktų pagrindu, kurie registruojami vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 3 str., Lietuvos Respublikos gyventojų registro įstatymo 9 str.).

Vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose tvarka iš dalies detalizuojama Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarime Nr. I-1031 „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ (toliau – ir Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimas), pagal kurį Lietuvos Respublikos piliečio pase vardai ir pavardės rašomi lietuvių kalbos rašmenimis pagal turimų pasų ar kitų asmens dokumentų, kuriais remiantis išduodamas pasas, lietuviškus įrašus. Nelietuvių tautybės asmenų vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis. Nustatytos formos raštišku piliečio pageidavimu vardas ir pavardė rašomi: pagal tarimą ir nesugramatinti (be lietuviškų galūnių) arba pagal tarimą ir gramatinami (pridedant lietuviškas galūnes). Asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase gali būti rašomi pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą.

Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarime ir kituose teisės aktuose nėra eksplicitiškai sureguliuotas vardų ir pavardžių rašymas asmens tapatybės kortelėje, nelietuviškų asmenvardžių perrašymas lietuviškais rašmenimis, nedetalizuota, kuriuose paso lapuose gali būti įrašomas asmenvardis pagal kitos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą. Jo priėmimo metu galiojusioje teisėje buvo nustatytas iš esmės kitoks vardų ir pavardžių nustatymo, civilinės būklės aktų registravimo modelis, inter alia reglamentuotas Lietuvos Tarybų Socialistines Respublikos santuokos ir šeimos kodekse. Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimas buvo priimtas prieš Lietuvos Respublikai tampant Europos Sąjungos nare ir nebuvo skirtas reglamentuoti atvejus, kada Lietuvos Respublikos pilietis yra kartu ir kitos Europos Sąjungos pilietis, ar kitų dėl pasikeitusio teisinio, visuomeninio konteksto susiklosčiusių situacijų. Atitinkamai, šis nutarimas negali būti laikomas priimtu siekiant sureguliuoti tokias situacijas, kaip susiklosčiusioji šioje byloje, kada, be kita ko, Lietuvos Respublikos ir Prancūzijos Respublikos piliečio pavardė Gyventojų registre yra įrašyta nelietuviškais rašmenimis.

Įstatymų leidėjui nesiėmus reikalingų teisėkūros veiksmų (šiuo atveju – adaptuoti pasenusį teisinį reguliavimą prie pasikeitusio visuomeninio konteksto), vykdydami teisingumą teismai remiasi implicitiškai nustatytu eksplicitinį teisinį reguliavimą papildančiu ir pratęsiančiu teisiniu reguliavimu – teismas neturi teisės atsisakyti išspręsti ginčą motyvuodamas vien įstatyme nustatyto eksplicitinio reguliavimo nebuvimu. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad teisės aktuose esančias teisės spragas yra įmanoma tam tikru mastu užpildyti ir taikant teisę (inter alia naudojant teisės analogiją, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją), taigi taip pat ir aiškinant teisę (inter alia teisingumą vykdantiems bendrosios kompetencijos bei pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtiems specializuotiems teismams, pagal savo kompetenciją sprendžiantiems atskiras bylas ir privalantiems aiškinti teisę, kad galėtų ją taikyti). Teisės aktuose esančias teisės spragas teismai gali užpildyti ad hoc (esant konkrečiai situacijai), t. y. šiuo – teisės taikymo – būdu teisės spragos yra pašalinamos tik individualiam visuomeniniam santykiui, dėl kurio sprendžiamas ginčas teisme nagrinėjamoje byloje. Teisminis (ad hoc) teisės spragų šalinimas sudaro prielaidas formuotis vienodai teismų praktikai sprendžiant tam tikros kategorijos bylas – teismų precedentuose įtvirtintai teisei, kurią, be abejo, vėliau gali iš esmės pakeisti ar kitaip pakoreguoti įstatymų leidėjas (ar kitas kompetentingas teisėkūros subjektas), tam tikrus visuomeninius santykius sureguliuodamas įstatymu (ar kitu teisės aktu) ir šitaip atitinkamą teisės spragą pašalindamas jau ne ad hoc, bet į ateitį nukreiptu bendro pobūdžio teisiniu reguliavimu (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą, 2007 m. birželio 7 d. nutarimą).

Jeigu tokie teismų įgaliojimai būtų neigiami, nepripažįstami, jeigu teismų galimybės taikyti teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, priklausytų nuo to, ar tam tikras teisėkūros subjektas nepaliko savo nustatyto (teisės aktuose) teisinio reguliavimo spragų, ir teismai bylas galėtų išspręsti tik po to, kai tos teisės spragos bus užpildytos teisėkūros būdu, tuomet tektų konstatuoti, kad teismai, spręsdami bylas, taiko ne teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, o tik įstatymą (apibendrinta šios sąvokos prasme), kad jie ne vykdo teisingumą pagal teisę, o tik formaliai taiko teisės aktų straipsnius (jų dalis), kad konstitucinėms vertybėms, inter alia asmens teisėms ir laisvėms, žala gali būti daroma (ir neatlyginama ar kitaip neatitaisoma) vien dėl to, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių nesureguliuoja teisiškai (arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai intensyviai), t. y. kad, nors Konstitucijoje ir yra įtvirtintos tam tikros vertybės, jos nėra deramai ginamos ir saugomos pagal Konstituciją. Tai nesiderintų su teismų socialine ir konstitucine paskirtimi. Be to, tai reikštų, kad teisė yra traktuojama vien kaip jos tekstinė forma, sutapatinama su ja (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą, 2007 m. birželio 7 d. nutarimą).

Nagrinėjamoje byloje įgyvendinamas ginčo santykių teisinis reguliavimas, inter alia Asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostata, kad asmens vardas ir pavardė asmens tapatybės kortelėje ir pase įrašomi pagal Gyventojų registro duomenų bazės duomenis, aiškintinas atsižvelgiant į susiklosčiusio individualaus atvejo faktinių aplinkybių ypatumus ir susijusį teisinio reguliavimo kontekstą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad J. D. 2016 m. vasario 11 d. kreipėsi į Vilniaus AVPK Migracijos valdybą su prašymu išduoti jos sūnui J. J. naują Lietuvos Respublikos pasą išlaikant originalią pavardės rašybą J.“. Skundžiamu 2016 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 10-S-39296 atsakovas atsisakė tenkinti šį prašymą, motyvuodamas tuo, kad lietuvių kalboje nėra raidės „q“, todėl, vadovaujantis Asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo 5 straipsnio 5 dalimi ir Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo 1 punktu, nėra pagrindo išduoti paso J.“ pavarde.

Iš aptartos viršnacionalinių teismų jurisprudencijos galima matyti, kad naudojimasis savo vardu ir pavarde yra sudėtinė teisės į privatų ir šeimos gyvenimą dalis ir valstybės kišimasis į jį, draudžiant originalią asmens vardo ir pavardės rašybą, gali būti atliekamas tik, kada tai yra proporcinga priemonė siekiant teisėtų tikslų. Teisė į žmogaus privatų ir šeimos gyvenimą taip pat ginama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio nuostatomis, pagal kurias žmogaus privatus gyvenimas yra neliečiamas, įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą. Sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį teisės aiškinimo klausimą atsižvelgtina ir į tai, kaip teisė į žmogaus privatų ir šeimos gyvenimą naudojantis savo vardu ir pavarde yra ginama viršnacionalinėje teisėje.

Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas yra pripažinęs Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 17 straipsnio pažeidimą byloje, kurioje buvo kilęs ginčas dėl to, kad Latvijos vyriausybė nepagrįstai atsisakė pareiškėjo dokumentuose įrašyti jo pavardę originalia rašyba. Šioje byloje Latvijos institucijos atsisakė išduoti asmeniui pasą, kuriame jo pavardė būtų užrašyta Raihman be latvių kalbai būdingos galūnės „s“ (Raihmans). Įvertinęs bylos aplinkybes, Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas pripažino, kad taikant Latvijos įstatymų reikalavimą visus vardus rašyti latvių kalba buvo nepagrįstai įsiterpta į asmens privatų gyvenimą ir toks reikalavimas neatitinka Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 17 straipsnio nuostatų, ginančių žmogaus teisę į privatų gyvenimą, kuri apima galimybę pasirinkti ir keisti savo vardą (žr., pvz., Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto 2010 m. spalio 28 d. išvadą Raihman prieš Latviją byloje Nr. 1621/2007).

Kaip buvo minėta, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 straipsnio pažeidimu gali būti laikomi atvejai, kada dėl valstybės atsisakymo pakeisti asmens valstybės narės piliečio vardą ir pavardę jis gali patirti rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą Runevič-Vardyn ir Wardyn, C?391/09, EU:C:2011:291, 2016 m. birželio 2 d. sprendimą Nabiel Peter Bogendorff von Wolffersdorff, C?438/14, EU:C:2016:401).

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs Konvencijos pažeidimą, kada dėl adaptuotos asmens pavardės rašybos (Gözel vietoje Güzel) valstybiniuose registruose asmeniui buvo apsunkintas socialinių išmokų gavimas. Šioje byloje Teismas, be kita ko, atsižvelgė į tai, kad nacionalinių teismų sprendimai nebuvo pagrįsti apibrėžtu teisiniu reguliavimu ir nacionalinėje teisėje nebuvo tinkamai reglamentuota, kaip turi būti sprendžiami asmenvardžių rašybos klausimai (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. spalio 21 d. sprendimą byloje Güzel Erdagöz prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 37483/02).

Byloje nėra ginčo, kad J. J. pavardės originali rašyba buvo nustatyta registruojant jo gimimą. Šio akto registravimo pagrindu išduotame dokumente gimimo liudijime ji yra užrašyta naudojant „q“ raidę – J.“. Tokia pavardės rašyba sutampa su gimimo liudijime nurodyta J. J. tėvo G. J. pavardės rašyba. Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad J. J. 2004 m. gruodžio 20 d. išduotame Lietuvos Respublikos pase ir 2009 m. lapkričio 23 d. išduotame Lietuvos Respublikos pase jo pavardė buvo užrašyta J.“, t. y. originaliais rašmenimis, naudojant raidę „q“. Pareiškėjai teismui taip pat pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad J. J. pavardė tokiu pačiu būdu yra užrašyta jo Prancūzijos pase, pažymoje apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą, viešosios įstaigos „Centro poliklinika“ asmens sveikatos istorijoje, Europos sveikatos draudimo kortelėje ir mokinio pažymėjime.

Ginčijamas pavardės rašybos pakeitimas naujai išduotame pase J. J. nuo gimimo 2004 metais Lietuvoje naudojus pavardę originaliais rašmenimis su raide „q“ neabejotinai lemtų papildomą administracinę naštą. J. J. be Lietuvos Respublikos, taip pat yra ir kitos Europos Sąjungos valstybės narės – Prancūzijos Respublikos pilietis. Atsižvelgiant į Teisingumo Teismo susijusią jurisprudenciją, pripažintina, kad asmeniui sukeltų nepatogumų tai, kad jo pavardė Lietuvos Respublikos pase būtų užrašoma kitaip negu anksčiau išduotame Lietuvos Respublikos pase, Prancūzijos Respublikos pase, Gyventojų registre bei kitaip negu yra rašoma jo tėvo G. J. pavardė. Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad dėl to paties asmens turimų dviejų skirtingų asmenvardžių gali kilti painiavos ir nepatogumų kiekvieną kartą, kai konkrečioje situacijoje naudojamas asmenvardis neatitinka nurodytojo dokumente, pateiktame siekiant įrodyti asmens tapatybę, arba kai dviejuose kartu pateiktuose dokumentuose nurodyti asmenvardžiai nesutampa. Vienam iš tėvų turint kitokią pavardę, negu jo nepilnametis vaikas, gali kilti sunkumų įrodinėjant jų giminystės ryšį, kas gali būti reikalinga daugelyje kasdienio gyvenimo situacijų tiek viešoje, tiek privačioje sferoje (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą Runevič-Vardyn ir Wardyn, C?391/09, EU:C:2011:291).

Asmuo gali turėti pagrįstą teisėtą lūkestį, kad nepasikeitus jokioms reikšmingoms aplinkybėms valstybės institucijos nuosekliai laikysis pozicijos dėl jo pavardės rašybos, kada jam buvo išduotas pasas su originalia jo pavardės rašyba ir pasibaigus jo galiojimui asmuo kreipsis dėl naujo paso išdavimo. Šiuo atveju atsakovas skundžiamu sprendimu nusprendė neišduoti paso su raide „q“, motyvuodamas Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimu, kuris nepakeistas galiojo ir tuo metu, kada J. J. buvo išduoti pasai su pavarde, užrašyta naudojant raidę „q“. Toks atsakovo vykdomas atsitiktinis teisės taikymas yra neapibrėžtas, nepagrįstas objektyviais kriterijais. Skundžiamu sprendimu neleidžiant J. J. naudoti pase savo pavardės originaliais rašmenimis yra varžoma jo teisė į privatų ir šeimos gyvenimą. Kaip buvo minėta, įstatymuose šis klausimas nėra tinkamai reglamentuotas, todėl netenkinus pareiškėjų reikalavimų, šis subjektinių teisių varžymas būtų atliekamas be apibrėžto teisinio pagrindo, kas neatitinka Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje atskleisto konstitucinio žmogaus teisių ribojimo tik įstatymu principo, pagal kurį su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį reglamentavimą galima nustatyti tik įstatymu (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimą).

Skundžiamame sprendime atsisakymo tenkinti prašymą išduoti pasą pagrindu nurodyta nelietuviška raidė „q“ nėra itin išskirtinė ar neįprasta Lietuvoje šiuolaikiniame socialiniame kontekste. Kaip nurodė pareiškėjai, Valstybinė lietuvių kalbos komisija yra pateikusi Lietuvos Respublikos Seimui išvadas dėl įstatymų projektų (Nr. XIIP-1653; XIIP-1675; XIIP-1653(2); XIIP-3796), kuriose išreiškė poziciją, jog, be kita ko, su užsieniečiu santuoką sudariusio ir jo pavardę paėmusio Lietuvos Respublikos piliečio, taip pat tokių sutuoktinių vaikų pavardės gali būti rašomos lotyniško pagrindo rašmenimis. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog įstatymų leidėjas, spręsdamas, kaip Lietuvos Respublikos piliečio pase turi būti rašomi asmens vardas ir pavardė, negali neatsižvelgti į gautas oficialias išvadas, įskaitant Valstybinės lietuvių kalbos komisijos oficialią išvadą, išdėstytą poziciją (siūlymus) (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimą). Pareiškėjai byloje pateikė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2004 m. liepos 27 d. raštą, kuriame nurodyta, kad J.“ pavardę vartojant lietuvių kalboje, ji gali būti perrašoma kaip „Ž.“ arba J.“, o pavardės perrašymas kaip „Jackuet“ būtų laikomas lingvistiškai nepagrįstu. Tai, kad anksčiau J. J. išduotuose Lietuvos Respublikos pasuose jo pavardė buvo įrašyta naudojant raidę „q“, taip pat patvirtina, kad J. J. pavardėje naudojami rašmenys nėra itin neįprasti ir jų naudojimas Lietuvos Respublikos pase nėra dėl techninių priežasčių ypač sunkiai įgyvendinamas ar neįmanomas.

Pažymėtina, kad šis atvejis nėra tapatus atsakovo apeliaciniame skunde nurodytiesiems, kada Gyventojų registre įrašomi klaidingi duomenys (gimimo vieta, asmens kodas). Nagrinėjamoje byloje yra kilęs teisės aiškinimo ginčas dėl to, ar pagal įstatymus yra leistina rašyba naudojant nelietuvišką rašmenį „q“. J. J. pavardė gimimo liudijime ir Gyventojų registre įrašyta su raide „q“ ne dėl rašymo apsirikimo. Tai yra originali jo pavardės rašyba, sutampanti su jo tėvo pavardės rašyba, todėl ji negali būti traktuojama apsirikimu, koks buvo aptiktas apelianto nurodytose bylose, todėl nagrinėjama byla nėra joms analogiška.

Šių aplinkybių kontekste konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi padėtis, kada asmeniui yra apsunkinama galimybė pagal savo asmens dokumentus būti identifikuotam tiksliai pagal jo pavardę, kaip ji buvo apibrėžta registruojant šią pavardę apibrėžiantį civilinės būklės aktą, yra nesuderinama su teise į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą bei neatitinka Asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo 1 dalies nuostatų, todėl skundžiamu 2016 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 10-S-39296 Vilniaus AVPK Migracijos valdyba nepagrįstai netenkino J. D. 2016 m. vasario 11 d. prašymo išduoti J. J. Lietuvos Respublikos pasą jame pavardę užrašant originalia rašyba („J.). Nesivadovaudama Asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostata, kad asmens vardas ir pavardė asmens tapatybės kortelėje ir pase įrašomi pagal Gyventojų registro duomenų bazės duomenis, Vilniaus AVPK Migracijos valdyba priėmė sprendimą, kuris neproporcingai ir be apibrėžto teisinio pagrindo riboja J. J. teisę į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2016 m. spalio 17 d. sprendimu inter alia įpareigojo Vilniaus AVPK Migracijos valdybą iš naujo išnagrinėti J. D. 2016 m. vasario 11 d. prašymą išduoti Lietuvos Respublikos pasą J. J. išlaikant originalią pavardės rašybą. Konstitucinio Teismo jurisprudencija patvirtina, kad su Konstitucijos nuostatomis yra suderinamas asmens vardo ir pavardės Lietuvos Respublikos pase įrašymas lietuviškais ir kartu nelietuviškais rašmenimis (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimą). Skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėjai prašė inter alia įpareigoti atsakovą išduoti Lietuvos Respublikos pasą J. J., išlaikant originalią asmenvardžio rašybą. Šis prašymas yra iš esmės pagrįstas, tačiau, vadovaujantis aptartu teisės aiškinimu, inter alia Konstitucinio Teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimu, jis įgyvendintinas pase užrašant pavardę lietuviškais rašmenimis ir kartu pase asmens pavardę įrašant nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, todėl apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, įpareigojant Vilniaus AVPK Migracijos valdybą išduoti Lietuvos Respublikos pasą J. J., užrašant jo pavardę lietuviškais rašmenimis ir kartu pase pavardę įrašant nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma („J.“).

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimo rezoliucinės dalies trečią pastraipą pakeisti ir išdėstyti ją taip:

Įpareigoti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą išduoti Lietuvos Respublikos pasą J. J., užrašant jo pavardę lietuviškais rašmenimis ir kartu pase pavardę įrašant nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma („J.“).

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                                                                                        Audrius Bakaveckas

 

 

                                                                                                                 Arūnas Dirvonas

 

 

                                                                                                                 Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

 


Paminėta tekste:
  • 3K-7-20/2006