Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-3-18-2013].doc
Bylos nr.: 3K-3-18/2013
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR FM 188659752 suinteresuotas asmuo
Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos Kauno žemėtvarkos skyrius 188704927 suinteresuotas asmuo
Kategorijos:
9. KITOS BYLOS, NAGRINĖJAMOS YPATINGOSIOS TEISENOS TVARKA
9.1. Bylos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo
9.12. Bylos dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo
3. CIVILINIS PROCESAS
3.1. Bendrosios nuostatos
3.1.7. Bylinėjimosi išlaidos:
3.1.7.5. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
3.1.7.7. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei
3.1.11. Dalyvaujančių byloje asmenų procesiniai dokumentai:
3.1.11.4. Dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų priėmimas ir trūkumų ištaisymas
3.1.13. Teismo pranešimai ir šaukimai, jų turinys
3.1.14. Ieškinys:
3.1.14.3. Ieškinio trūkumų ištaisymas
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3.2.1. Pasirengimas teisminiam civilinės bylos nagrinėjimui:
3.2.1.1. Atsiliepimas į pareikštą ieškinį
3.2.2. Bylos skyrimas nagrinėti teismo posėdyje
3.2.6. Teismo sprendimas:
3.2.6.1. Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui
3.2.6.11. Teismo sprendimo įsiteisėjimas ir įsiteisėjimo teisiniai padariniai, res judicata
3.2.7. Pirmosios instancijos teismo nutartys ir rezoliucijos:
3.2.7.1. Klausimai, kuriuos pirmosios instancijos teismas gali spręsti nutartimi
3.2.7.2. Pirmosios instancijos teismo nutarčių rūšys, priėmimo tvarka ir turinys
3.2.7.3. Pirmosios instancijos teismo nutarčių nuorašų įteikimas
3.3. Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
3.3.1. Apeliacinis procesas:
3.3.1.14. Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
3.3.1.18. Apeliacinės instancijos teismo, išnagrinėjusio bylą apeliacine tvarka, teisės
3.3.1.21. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
3.4. Atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumai, įmonių bankrotas, restruktūrizavimas bei ypatingoji teisena
3.4.4. Bylų nagrinėjimas ypatingosios teisenos tvarka:
3.4.4.2. Bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

                                                                 Civilinė byla Nr. 3K-3-18/2013

                                                                                         Teisminio proceso Nr. 2-05-3-20643-2010-8

                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos: 92;

   114.11; 128.2

(S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. vasario 14 d.

Vilnius             

 

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo K. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, R. J. , D. V. , V. J. , J. A. K., R. Š. , V. V. , V. V. , V. V. , Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo.

 

              Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

                                                                      I. Ginčo esmė

 

              Pareiškėjas K. M. kreipėsi į teismą prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad K. T. (mirusi duomenys neskelbtini) nuosavybės teise iki 1940 m. liepos 22 d. valdė:B. D. įsigytą žemės sklypą Nr. 96, 0,263 ha, dėl kurio 1937 m. rugsėjo 5 d. buvo sudaryta užpirkimo sutartis; iš J. V. Nr. 97, 0,133 ha, dėl kurio 1938 m. liepos 17 d. buvo sudaryta užpirkimo sutartis; iš S. K. Nr. 95, 0,166 ha, dėl kurio 1938 m. liepos 17 d. buvo sudaryta užpirkimo sutartis, nes šie juridiniai faktai reikšmingi siekiant atkurti nuosavybės teises į pirmiau nurodytus ginčo sklypus. Pareiškėjas grindė pareiškimo reikalavimus nurodytomis užpirkimo sutartimis, mokėjimus patvirtinančiais įrodymais: 1939 m. gegužės 22 d. rašteliu dėl 500 Lt sumokėjimo D.; 1940 m. gegužės 2 d. nepasirašytu rašteliu, kuriame nurodyta, jog gauta iš K. T. parduotos žemės sąskaiton 176 Lt bei 14 Lt rankpinigių tveriamai tvorai, už D., kuri yra beraštė, jai pačiai prašant; B. D. 500 Lt ir 1000 Lt vekseliais; 1938 m. liepos 23 d. J. V. pasirašytu rašteliu, kuriame nurodyta, kad iš K. T. gauta 800 Lt; 1938 m. liepos 18 d. S. K. pasirašytu rašteliu, kuriame nurodyta, kad iš K. T. gauta 800 Lt; Žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo departamento Kauno apskrities Pažaislio valsčiaus byla Nr. 997 apie (duomenys neskelbtini) išskirstymą, kurios raštų rodyklėje eilės Nr. 56 nurodyta, kad K. T. buvo pateikusi į bylą užpirkimo sutartį; Žemės tvarkymo departamentui 1943 m. birželio 17 d. K. T. vardu rašytu prašymu, kuris nepasirašytas ir kuriame prašoma, sudarant 1938 m. vienkiemiais išskirstyto (duomenys neskelbtini), nuosavybės dokumentus, sklypus Nr. 69, Nr. 65 ir Nr. 97 nurodyti jos vardu, nes juos ji 1938 m. nupirko ir nuo to laiko faktiškai valdo; T. vilos (duomenys neskelbtini) eskizu su darbų aprašymu ir brėžiniais; nuotraukomis gamtoje; indėlininko J. T. taupomąja knygele, iš kurios matyti, kad 1939 m. liepos 3 d.–1939 m. spalio 24 d. iš neterminuoto indėlio sąskaitos buvo išimti pinigai įvairiomis sumomis; sklypų brėžiniais, eksplikacijos kopija, iš kurių matyti, kad sklypai Nr. 95, Nr. 96, Nr. 97 ribojasi vienas su kitu, o šiuo metu, pareiškėjo teigimu, jų adresas (duomenys neskelbtini).

Byloje nustatytos tokios faktinės aplinkybės: 1991 m. gruodžio 18 d. K. T. kreipėsi į Kauno miesto valdy prašydama ekvivalentine natūra atkurti nuosavybės teisę į jos išlikusį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris nebuvo išspręstas; K. M. (K. T. teisių perėmėjui) Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. sprendimu atnaujintas terminas giminystės ryšį bei nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams paduoti; Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2010 m. rugsėjo 2 d. nustatė, kad pareiškėjo pateikti dokumentai neįrodo, jog K. T. iki 1940 m. nuosavybės teise valdė žemės sklypus (duomenys neskelbtini), nes Lietuvos centrinio valstybės archyvo pateiktame (duomenys neskelbtini) išskirstymo viensėdžiais 1939 m. plane, patvirtintame 1940 m. liepos 6 d., ir eksplikacijoje ji, kaip žemės savininkė, neįrašyta; pagal Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2009 m. rugsėjo 24 d. raštą Nr. R4-2269 nustatyta, kad Žemės tvarkymo departamento archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini), išskirstymo viensėdžiais byloje yra 1937 m. rugsėjo 5 d. sutarties kopija, tačiau pagal pateiktus duomenis dokumentų apie K. P. T. nuosavybės teise turėtą žemės sklypą (duomenys neskelbtini), taip pat dokumentų apie 1938 m. vykusį žemės pirkimą iš J. (J.) V., S. (S.) K. ir B. D. , pirkimopardavimo aktų archyve saugomuose fonduose nerasta; Kauno apskrities archyvo 2009 m. spalio 27 d. rašte Nr. (10.6) V10-4252 ir 2011 m. gruodžio 8 d. rašte Nr.(10.6) V10-3575 nurodyta, kad išlikusiuose Kauno apskrities mokesčių inspekcijos, Kauno apskrities statybos komisijos, Kauno apskrities ipotekos įstaigos dokumentų fonduose žinių apie K. P. T., K. žemę iki 1940 m. turėtą (duomenys neskelbtini), nerasta, duomenų apie ketinimus žemę įsigyti taip pat, notarų dokumentai iki 1940 m. (pirkimopardavimo, dovanojimo, kitos sutartys, testamentai, Kauno apskrities ipotekos knygos, Pažaislio valsčiaus žemės mokesčių mokėtojų knygos, sklypų planai) archyvui saugoti neperduoti; 2011 m. lapkričio 28 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymose su priedais nurodyta, kad Žemės tvarkymo departamento archyviniame fonde, Kauno aps., (duomenys neskelbtini), išskirstymo viensėdžiais byloje, žemės tvarkymo projekto ir jo pareiškimo 1940 m. vasario 22 d. protokole ir išskirstymo viensėdžiais 1939 m. plano, patvirtinto 1940 m. liepos 6 d., eksplikacijoje įrašyti žemės savininkai: S. K. , po išskirstymo gavusi 8,445 ha žemės (sklypo Nr. 95, 0,14 ha sodybos; 0,026 ha kelių); J. V. , po išskirstymo gavęs 0,518 ha žemės (sklypas Nr. 97, 0,133 ha sodybos); B. D. , po išskirstymo gavęs 0,658 ha žemės (sklypas Nr. 96, 0,222 ha sodybos; 0,041 ha kelių).

              Nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį ginčo turtą atkurtos S. K. (mirusi 1952 m. kovo 26 d., teisių perėmėjai: R. Š. , J. A. K. ir V. J. ), J. V. (miręs 1990 m. birželio 14 d., teisių perėmėjai šiuo metu V. V. , V. V. ir Valstybinė mokesčių inspekcija), B. D. (miręs 1975 m. balandžio 22 d., teisių perėmėja šiuo metu D. V. ).

 

II. Pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

 

              Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. sausio 4 d. sprendimu K. M. pareiškimo netenkino.

Pareiškėjo pateiktos visos trys sutartys atitinka jų sudarymo metu galiojusio Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies (toliau Sąvadas) 16791690 straipsnių reikalavimus (užpirkimo, užpardavimo sutartis), jomis jokios teisės turtui nenustatomos, o tik nustatomos teisės ir pareigos ateityje sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, todėl net ir visos pinigų sumos sumokėjimas pagal tokias sutartis nereikštų, jog K. T. atsirado nuosavybės teisės į nurodytus žemės sklypus, nes tuo metu galioję įstatymai nuosavybės teisių atsiradimą siejo ne su pinigų sumokėjimu, bet su pirkimo akto sudarymu (CPK 177, 185 straipsniai). Be to, pagal Sąvado 1684 straipsnį vien tik užpardavimo raštu, nesudarius pirkimo akto, draudžiama leisti turėti nekilnojamąjį turtą, buvo nustatytos sankcijos, jeigu būtų įrodyta, kad turtas perduodamas turėti užpardavimo raštu, kurios taikomos tiek pirkėjui, tiek pardavėjui. Taigi, užpardavimo sutartis negali būti nuosavybės teisių įrodymu ir kilnojamajam turtui, kas dar kartą patvirtina nuostatą, jog užpardavimo sutartimi negali būti parduodamas joks turtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. , ir kt. v. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Joniškio žemėtvarkos skyrius ir kt., bylos Nr. 3K-3-854/1999; 2001 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. D. v. Šiaulių apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-247/2001; 2001 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Š. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-1190/2001; 2002 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1118/2002; kt.).

Teismas nustatė, kad iki sklypų išskirstymo viensėdžiais plano patvirtinimo (1940 m. liepos 6 d.) B. D. , J. V. ir S. K. nuosavybės teise neturėjo ginčo sklypų, jų tikslaus dydžio nežinojo, todėl negalėjo jų parduoti. Teismas pažymėjo, kad nekilnojamojo turto perleidimas galėjo būti atliekamas tik pirkimo aktais (Sąvado 1417 straipsnis), kurie tapdavo tvirtybiniais aktais tik patvirtinus Vyresniajam Notarui (Sąvado 1420 straipsnis). Tik tada perleidimas buvo laikomas įvykusiu, o šioje byloje įrodymų, patvirtinančių, jog buvo sudaryti nurodytų žemės sklypų pirkimo aktai, nepateikta, archyvinėse pažymose duomenų, kad K. T. valdė nuosavybės teise žemės sklypus, nėra, todėl akivaizdu, kad po visų trijų užpirkimo (užpardavimo) sutarčių sudarymo žemės savininkais liko B. D. , J. V. ir S. K.. Be to, konstatuota, kad pareiškėjas neįrodė, jog K. T. visiškai sumokėjo pagal užpirkimo sutartis būtent B. D., J. V. ir S. K. . B. D. pasirašyti vekseliai rodo buvus jį skolingą K. T. , todėl labiau tikėtina, kad taip galėjo būti grąžinami K. T. sumokėti pagal užpirkimo sutartį rankpinigiai (Sutarties 4 punktas), nesudarius pirkimo akto. 1938 m. liepos 17 d. K. T. ir J. V. bei S. K. sutartys, esant nevienodiems jose nurodytų parduodamų ir vėliau išskirstymo planu pardavėjams paskirtų sklypų dydžiams, laikomos negaliojančiomis būtent nuo 1940 liepos 6 d. patvirtinus išskirstymo viensėdžiais planą. Kiti pareiškėjo pateikti įrodymai: vilos eskizas, brėžiniai, nuotraukos ir J. T. taupomoji knygelė patvirtina tik K. T. ketinimą įsigyti tris sklypus.

Teismas pažymėjo, kad nors K. T. nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra jos 1991 m. gruodžio 18 d. prašyme nurodyto archyvo pažymėjimo be datos ir numerio, tai nereiškia, kad būtent dėl to buvo neatkurtos K. T. nuosavybės teisės, nes duomenų apie jos iki 1940 m. nuosavybės teise valdytą žemę (duomenys neskelbtini), taip pat apie ketinimus žemę įsigyti iš B. D. , J. V. , S. K. arba minėtų asmenų ketinimus perleisti žemę K. T. archyve 2009 m. nerasta, todėl konstatuotina, kad tokių duomenų nebuvo ir 1991 m. Teismas, remdamasis tikimybių pusiausvyros principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. D. v. R. K. , bylos Nr. 3K-3-98/2003), konstatavo, kad pareiškėjo prašymas nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus neįrodytas (CPK 177, 178, 185 straipsniai).

              Kauno apygardos teismas 2012 m. gegužės 2 d. sprendimu patenkino pareiškėjo K. M. apeliacinį skundą ir, panaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, priėmė naują – nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad K. T. iki nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.) nuosavybės teise, (duomenys neskelbtini), valdė: žemės sklypą Nr. 96, kurio plotas 0,263 ha, įsigytą iš B. D. , įvykdžius 1937 m. rugsėjo 5 d. užpirkimo sutartį; žemės sklypą Nr. 97, kurio plotas 0,133 ha, įsigytą iš J. V. , įvykdžius 1938 m. liepos 17 d. užpirkimo sutartį; žemės sklypą Nr. 95, kurio plotas 0,166 ha, įsigytą iš S. K. , įvykdžius 1938 m. liepos 17 d. užpirkimo sutartį.

              Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. L. v. D. J. , bylos Nr. 3K-7-844/2000; 2002 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. R. V. v. R. K. , bylos Nr. 3K-3-750/2002), įvertinęs tai: 1) kad šalių valia perleisti (įgyti) nuosavybės teises į žemės sklypus – buvo aiškiai išreikšta (byloje nėra jokių duomenų apie atsisakymą vykdyti susitarimą); 2) kad sutarčių buvo laikomasi ir jos buvo vykdomos (mokami pinigai, išrašomi vekseliai, 1938 m. liepos 17 d sudarytoje sutartyje su S. K. vietoje B. D. , kaip kaimyno, jau įrašyta K. T.); 3) kad sutartys įvykdytos (sumokėti pinigai) pirkėjai K. T. visiškai atsiskaičius su B. D. (776 Lt (100+500+176), sumokėjimą patvirtina pateikti pakvitavimai, vekseliai (500 Lt ir 1000 Lt) leidžia daryti išvadą, kad B. D. juos išrašė užtikrindamas, jog sumokėti pinigai bus grąžinti, jeigu dėl kokių nors priežasčių K. T. nebūtų galimybės perduoti sutarto žemės sklypo (pvz.: pagal projektą jam netektų šis sklypas; Sutarties 4 punktas) ir J. Vainausku (200 Lt sutarties sudarymo metu ir 800 Lt 1938 m. liepos 23 d.), o su S. K. atsiskaičius didžiąja dalimi (200 Lt sutarties sudarymo metu ir 800 Lt – 1938 m. liepos 18 d., S. K. nesumokėta – 200 Lt); 4) kad jos nebuvo tinkamai įformintos pirkimo aktais dėl nacionalizacijos ir karo (force majeure); 5) teisingumo principą bei įstatymo tikslus, atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą; konstatavo, jog K. T. perėjo nuosavybės teisės į ginčo sklypus. Pažymėta tai, kad faktas, jog B. D., J. V. ir S. K. pagal sudarytą 1939 m. išskirstymo viensėdžiais planą, patvirtintą 1940 m. liepos 6 d., buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo sklypus, nesudaro pagrindo nenustatyti prašomo juridinę reikšmę turinčio fakto, nes, kaip jau konstatuota, būtent patvirtinus išskirstymo viensėdžiais planą turėjo būti užbaigtas užpardavimo sutarčių vykdymas, todėl tikrieji (faktiniai) ginčo sklypų nuosavybės teisės turėtojai buvo ne šie plane nurodyti asmenys, o K. T. . Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad užpardavimo sutartimi įsipareigojama ateityje sudaryti pagrindinę pirkimopardavimo sutartį, todėl svarbu ne tai, kas yra žemės sklypo savininkas užpardavimo sutarties sudarymo metu, o tai, kad tas asmuo būtų savininkas pirkimopardavimo sutarties sudarymo metu, todėl faktai, kad B. D. , J. V. ir S. K. 19371938 m. nebuvo žemės sklypų savininkai, nes nebuvo patvirtintas išskirstymo viensėdžiais projektas (planas), nesvarbūs, jie žinojo apie skirtų žemės sklypų plotus ir ribas, todėl objektyvių trukdžių sudaryti šias sutartis nebuvo, jos aiškios ir suprantamos. Nepagrįstu pripažintos pirmosios instancijos teismo išvados, kad užpardavimo sutartys neteko galios 1940 m. liepos 6 d., patvirtinus (duomenys neskelbtini) išskirstymo viensėdžiais planą, nes skyrėsi užpirkimo sutartyse ir šiame plane nustatyti sklypų išmatavimai. Užpardavimo sutartyse nebuvo ir negalėjo būti nurodomas tikslus parduodamo sklypo plotas (nurodyta apie 2200 kv. m, apie 1200 kv. m, tik vienoje iš sutarčių nurodyta – 1500 kv. m, tačiau šioje sutartyje nėra susitarimo dėl sutarties negaliojimo pasikeitus žemės sklypo plotui), sklypų išskirstymo viensėdžiais projektas buvo tik rengiamas, o žemės sklypo plotų neatitiktys labai nedidelės, iš esmės nulemtos į šiuos plotus įtrauktų kelių, todėl tai neturi įtakos užpirkimo sutarčių galiojimui.

             

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

              Kasatorius Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nurodo:

              Dėl netinkamo užpirkimo (užpardavimo) sutartis reglamentavusių materialiosios teisės normų taikymo (Rusijos imperijos Civilinių įstatymų X tomo 1 dalies 1679–1690, 1417–1428 straipsniai; 1936 m. lapkričio 30 d. Ipotekos įstatymo 30 straipsnis). Kasatorius nurodo, kad, sprendžiant dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, turėjo būti vadovaujamasi sandorių (užpirkimo sutarčių) sudarymo metu jų sudarymo vietoje galiojusiomis materialiosios teisės normomis Rusijos imperijos Civilinių įstatymo sąvado X tomo 1 dalies 16791690 straipsniais bei teismų praktika, kurioje išaiškinta, kad užpardavimo sutartis nuosavybės teisės į turtą nesukuria, o tik nustato sutarties šalių teises ir pareigas ateityje sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-173/2005). Kasatorius pabrėžia, kad vien tik užpardavimo raštu, nesudarius pirkimo akto, draudžiama leisti turėti nekilnojamąjį turtą. Vien tik sudaryta užpardavimo sutartimi nekilnojamasis turtas negali būti parduodamas, o perleidžiamas tik sudarius pirkimo aktą, patvirtintą notaro. Užpardavimo sutartis negali būti įrodymas, nustatant nekilnojamojo turto nuosavybės teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1118/2002). Byloje nesant įrodymų, kad ginčo žemės sklypai buvo faktiškai parduoti K. T. , nesudarius pirkimo akto, patvirtinto Vyresniojo Notaro, įrodymų, kad B. D. , J. V. , S. K. ketino vykdyti užpirkimo sutartis ir perleisti nuosavybės teises į ginčo sklypus, sudarant įstatymų nustatytas pirkimo–pardavimo sutartis, įvertinus Rusijos imperijos Civilinių įstatymų X tomo 1 dalies 14171428 straipsnius ir 1936 m. lapkričio 30 d. Ipotekos įstatymo, įsigaliojusios 1938 m. sausio 1 d., 30 straipsnį, pareiškimas neturėjo būti patenkintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. B. v. Utenos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-666/2004). Kasatorius pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė materialiosios teisės normų, reglamentavusių užpirkimo sutarties institutą, reikalavimų ir pirmiau nurodytos teismų praktikos.

              Kasatorius taip pat nurodo, kad, nepaisant net ir visos sumokėtos sumos pagal užpirkimo sutartis, nepagrįstai konstatuotina, jog pinigus sumokėjusiam asmeniui atsirado nuosavybės teisės į žemės sklypus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. ir kt. v. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Joniškio žemėtvarkos skyrius ir kt., bylos Nr. 3K-3-854/1999). Teismas, nepagrįstai konstatavęs užpirkimo sutarčių sąlygų įvykdymą, tai prilygino užpirkimo (užpardavimo) sutarčių įvykdymui, nes sutartis laikoma įvykdyta tik tada, kai ją įvykdo abi šalys, o šiuo atveju nebuvo vertinta, ar B. D. , J. V. , S. K. įvykdė pagal užpirkimo (užpardavimo) sutartis prisiimtas pareigas, bei nespręsta, kokios sutarčių sąlygos, be pinigų sumokėjimo, turėjo būti įvykdytos. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką negalima priteisti, kad turtą pardavęs asmuo būtinai sudarytų pirkimo–pardavimo aktą arba kad parduotų užparduotą turtą pirkėjui, todėl vien pinigų sumokėjimas neleidžia kvalifikuoti santykių kaip nuosavybės teisių perėjimo pirkėjui, pirkimo akto nesudarymą pateisinant force majeure aplinkybėmis.

              Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklėmis bei teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. I. , R. P. v. UAB „Uosta“, bylos Nr. 3K-3-405/2009; kt.), nes nepagrįstai pripažino visų pinigų sumokėjimą B. D. , netinkamai apskaičiavęs pagal užpirkimo sutartį sutartą kainą (už 0,263 ha po 80 ct – 2104 Lt, o ne 1776 Lt), todėl atsiskaityta ne visiškai. Be to, teismas netinkamai aiškino ir taikė 1938 m. rugsėjo 15 d. Vekselių įstatymo 72 straipsnio 2 punkto nuostatas, pripažinęs, kad byloje pateikti B. D. išrašyti vekseliai – jo sąlyginiai įsipareigojimai, jog sumokėti pinigai K. T. , nepardavus sutarto sklypo, bus grąžinti, nors vekselis yra nesąlyginis įsipareigojimas išmokėti nustatytą pinigų sumą. Taip pat nepagrįstai nustatyta, kad B. D. buvo sumokėti visi pinigai pagal sutartį neįvertinus to, kam 1940 m. gegužės 2 d. pakvitavimu buvo sumokėti 176 Lt, nes neaišku, koks ryšys sieja jame nurodytą D. su B. D. . Dėl S. K. sumokėtų pinigų – konstatuota, jog sumokėta ne visa suma pagal sutartį, tačiau vis tiek pripažinta, kad sutartis įvykdyta. Taip pat teismas netinkamai vertino 1943 m. birželio 17 d. K. T. prašymą Žemės tvarkymo departamentui, nes jame nurodyti žemės sklypai Nr. 69 ir 65 nesusiję su nagrinėjamu atveju ginčo sklypais.

              Teismas neįvertino to, kad nuosavybės teisės į ginčo sklypus jau atkurtos B. D. , J. V., S. K. (jų teisių perėmėjams), atitinkamoms institucijoms patvirtinus, kad jų pateiktų dokumentų pakanka nuosavybės teise valdymo iki nacionalizacijos faktui įrodyti, o jų panaikinimas būtų itin brangus valstybei.

Dėl ieškinio ribų peržengimo. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas K. M. pareiškimą, sprendimo rezoliucinėje dalyje pakeitė pareiškėjo reikalavimo formuluotę ir nustatė ne tik nuosavybės teise valdymo juridinę reikšmę turintį faktą, bet ir užpirkimo sutarties įvykdymo faktą, nors tokio nustatyti pareiškėjas nereikalavo, todėl buvo peržengtos pareiškimo nagrinėjimo ribos.

Dėl nukrypimo nuo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei netinkamos praktikos taikymo. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi kasacinio teismo nutartimis: civilinėje byloje Nr. 3K-7-844/2000, nes joje buvo remiamasi kitu teismo sprendimu, kuriuo pripažinta, kad užpardavimo sutartis įvykdyta, nuosavybės teisės perėjo pirkėjui, todėl nebuvo taikyta taisyklė, kad užpardavimo sutartis yra tik preliminarioji sutartis; civilinėje byloje Nr. 3K-3-750/2002 buvo nustatinėjamas nuosavybės įgijimo faktas, o šioje – nuosavybės teise valdymo faktas, be to, nurodytoje byloje buvo pateikta banko pažyma apie pinigų pagal užpirkimo sutartis sumokėjimą, t. y. nurodytų bylų ratio decidendi skyrėsi. Teismas turėjo vertinti tiek atsiskaitymo dokumentus, tiek nuosavybės teisių atkūrimo bylose esančius duomenis, archyvo pažymas, kuriose nurodyti žemės savininkai. Buvo nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. , ir kt. v. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Joniškio žemėtvarkos skyrius ir kt., bylos Nr. 3K-3-854/1999; 1999 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. L. v. L. D. G. , bylos Nr. 3K-7-4/1999; 2001 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2001; 2001 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. D. v. Šiaulių apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-1190/2001; 2002 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1118/2002; 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. I. , R. P. v. UAB „Uosta“, bylos Nr. 3K-3-405/2009).

Pareiškėjas K. M. pateiktu atsiliepimu į kasacinį su juo nesutiko ir prašė jį atmesti, taip pat nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, o nenustačius tam pagrindo bylą sustabdyti iki Konstitucinis Teismas išnagrinės bylą Nr. 33/2009 arka kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar CPK 153 straipsnio 2 dalies, 319 straipsnio 3 dalies ir 352 straipsnio 3 dalies nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 117 straipsnio 1 daliai, taip pat sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėta administracinė byla Nr. Ik-1970–639/2012, kurioje pareiškėjas ginčija kasatoriaus priimtus sprendimus dėl nuosavybės teisių į ginčo sklypus atkūrimo, remdamasis ne teismo nustatytais juridiniais faktais, o prielaidomis, dokumentais, kurie yra netiesioginiai nuosavybės teisių įrodymai.

Atsiliepimas grindžiamas iš esmės pakartojant apeliacinės instancijos teismo sprendime nustatytas faktines aplinkybes, sutinkant su jų vertinimu ir teismo motyvais. Papildomai nurodoma, kad naujai gauti kasatoriaus dokumentai – 2012 m. liepos 24 d. raštas įrodo, jog kasatorius pripažįsta, kad ginčo sklypus K. T. valdė ir sutinka atkurti jos nuosavybės teises. Be to, pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju nėra išlikę nė vieno pirminio K. T. ar suinteresuotų asmenų nuosavybės teises patvirtinančio dokumento (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, 12 punkto 2 pastraipa), o remiamasi tik antriniais – netiesioginiais įrodymais, todėl K. T. nuosavybės valdymo teisę patvirtinantys įrodymai turėjo būti vertinami taip pat kaip ir suinteresuotų asmenų pateiktieji (ištrauka iš 1939 m. parengto Kauno apskrities, (duomenys neskelbtini), žemės išskirstymo viensėdžiais plano), kurių pagrindu nepagrįstai buvo atkurtos jų nuosavybės teisės, visiškai nevertinant K. T. valdymo teisės į ginčo sklypus. Suinteresuoti asmenys, taip pat kaip ir pareiškėjas, turėjo įrodyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad valdė ginčo žemės sklypus iki nacionalizacijos, o to neatlikus, jiems buvo nepagrįstai suteiktas prioritetas. Kasatorius, anot pareiškėjo, nepagrįstai įrodinėjo, kad nurodytas planas buvo pakankamas įrodymas, nors netiesioginis. Be to, nėra įrodymų, kad sudarius planą buvo įvykdyti tuo metu galiojusio Žemės tvarkymo įstatymo 5255 straipsnių reikalavimai – surašytas projekto įvykdymo protokolas, pranešus suinteresuotiems asmenims apie Žemės tvarkymo komisijos nutarimą, kuriuo patvirtintas žemės tvarkymo projektas, jis nusiųstas Notarui ir Ipotekos skyriui, o nekilnojamųjų turtų knygose atlikti reikiami pažymėjimai, ištraukos iš plano ir projekto išduotos savininkams kaip nuosavybės teisių įrodomieji dokumentai, todėl tikėtina, kad planas apskritai nebuvo tinkamai įformintas, iš jo nebuvo galima nustatyti, kas faktiškai valdė ginčo sklypus.

Pareiškėjo nuomone, K. T. dar 1991 m. kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir pateikė archyvinę pažymą, pagal kurią jai turėjo būti sugrąžinti jos nupirkti sklypai iš buvusių savininkų, jos ir trečiųjų asmenų pateikti dokumentai dėl nuosavybės teisių atkūrimo turėjo vienodą teisinę reikšmę, tačiau K. T. pateikta pažyma buvo pamesta dėl netinkamo atitinkamų institucijų pareigūnų pareigų atlikimo ir K. T. teisės buvo diskriminuojamos, nebuvo laikomasi lygiateisiškumo principo.

Pareiškėjo teigimu, pagrįstai konstatuota, kad nacionalizacija ir karas sutrukdė sudaryti pirkimo aktus, todėl turėjo būti vertinamos būtent užpirkimo sutarčių sąlygos, jų įvykdymas (tai ir atliko teismas), bei konstatuojamas nuosavybės teisių perėjimas.

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

                                          IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl užpirkimo sutarčių vertinimo

 

              Pagrindinis kasatoriaus keliamas teisės klausimas nagrinėjamoje byloje yra tai, ar pareiškėjo pateiktomis užpirkimo (užpardavimo) sutartimis pagal jų sudarymo metu galiojusį teisinį reglamentavimą galėjo būti perleidžiama nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypus, kai iki nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.) sutarties šalys nesudarė ir notariškai nepatvirtino pirkimo aktų.

Pareiškėjas viso bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo, kad K. T. (mirusi (duomenys neskelbtini), kurios teisių perėmėjas jis yra) nuosavybės teise iki 1940 m. liepos 22 d. (duomenys neskelbtini) kaime valdė: iš B. D. pagal 1937 m. rugsėjo 5 d. sudarytą užpirkimo sutartį įsigytą žemės sklypą Nr. 96, 0,263 ha; iš J. V. pagal 1938 m. liepos 17 d. sudarytą užpirkimo sutartį – Nr. 97, 0,133 ha; iš S. K. pagal 1938 m. liepos 17 d. sudarytą užpirkimo sutartį Nr. 95, 0,166 ha. Pareiškėjo teigimu, pagal nurodytas užpirkimo sutartis pardavėjams buvo sumokėti pinigai, K. T. faktiškai valdė ginčo žemės sklypus, o pirkimo aktai nebuvo sudaryti dėl istorinių to meto aplinkybių (karo ir nacionalizacijos), be to, dėl to, kad (duomenys neskelbtini), išskirstymo viensėdžiais planas buvo patvirtintas tik 1940 m. liepos 6 d. Pareiškėjo prašomi nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai dėl žemės sklypų valdymo nuosavybės teise iki nacionalizacijos, reikšmingi šiam siekiant atkurti nuosavybės teises į nurodytus ginčo sklypus.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kai nuosavybės teisės įgijimo pagrindu nurodomas sandoris, tokio sandorio sudarymo faktas turi būti įrodinėjamas laikantis sandorio sudarymo metu ir jo sudarymo vietoje galiojusių materialiosios teisės normų, nustatančių tokio sandorio galiojimo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. I. v. K. M. , bylos Nr. 3K-3-120/1999). Sutartys dėl ginčo žemės sklypų sudarytos 1937–1938 metais, sudarymo vietoje (Kauno apskrityje) tuo metu galiojo Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalis, kaip pagrįstai nustatė ir bylą nagrinėję teismai, jos atitinka šiame teisės akte reglamentuojamas užpirkimo (užpardavimo) sutartis.

Sąvado X tomo 1 dalies 16791690 straipsniai reglamentavo civilinius santykius, kilusius iš užpirkimo (užpardavimo) sutarč. Sąvado 1679 straipsnyje nurodyta, kad ,,užpardavimo sutartimi viena šalis apsiima turtą parduoti antrai sutartu laiku kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą. Čia jau pažymima ir pati kaina, kuria turi būti parduotas turtas ir netesėjimo baudos dydis, jeigu šalys išrastų reikalinga aptikrinti jąją savo sutartį”. Šio straipsnio komentare, remiantis Senato nutarimais, yra nurodomas esminis pirkimo–pardavimo sutarties ir užpirkimo sutarties skirtumas: pirkimo–pardavimo sutartimi parduotas daiktas tuojau tampa pirkėjo nuosavybe, o užpardavimo sutartimi pardavėjas pasilieka nuosavybės teisę užparduotajam turtui ir šalys tik sutinka už sutartą kainą ir nustatytu laiku ateityje padaryti pirkimo–pardavimo aktą. Užpardavimo sutartimi jokios teisės turtui nenustatomos, o tik nustatomos susitariančiųjų teisės ir pareigos ateityje padaryti pirkimo–pardavimo sutartį. Be to, pabrėžiama, kad negalima priteisti, jog turtą pardavęs asmuo būtinai padarytų pirkimo–pardavimo aktą arba parduotų užparduotą turtą pirkėjui. Sąvado 1682 straipsnis nustatė, jog ,,užpardavimo rašte turi būti būtinai nurodytas laikas (1679 straipsnis), per kurį viena šalis apsiima parduoti antrai turtą, o praėjus terminui, nustatytam turtui parduoti, užpardavimo raštas nebeužtraukia pareigos daryti pirkimo aktą” (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. ir kt. v. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Joniškio žemėtvarkos skyrius ir kt., bylos Nr. 3K-3-854/1999). Be to, Sąvado X tomo 1 dalies 1684 straipsnis nustatė, kad ,,vienu tik užpardavimo raštu, nepadarius juo pirkimo akto, draudžiama leisti turėti nekilnojamąjį turtą“, buvo nustatytos sankcijos, jeigu būtų įrodyta, kad turtas perduotas turėti užpardavimo raštu, kurios turėjo būti taikomos tiek pirkėjui, tiek pardavėjui. Šio straipsnio Komentare nurodytas Senato sprendimas nustatė, jog remiantis šiuo straipsniu užpardavimo sutartis negali būti įrodymas nustatant nekilnojamojo turto nuosavybės teises. Tai patvirtina nuostatą, kad turtas negalėjo būti parduodamas užpardavimo sutartimi, o galėjo būti perduotas tik sudarius pirkimo–pardavimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1118/2002).

Nurodytiems argumentams dėl užpirkimo (užpardavimo) sutarčių reikšmės ir nuosavybės teisės perleidimo momento papildomai pagrįsti sistemiškai turi būti įvertinti ir kiti Sąvado straipsniai, reglamentavę sandorius, jų sudarymą, reikšmę ir pan. Pagal Sąvado 384 straipsnį žemė – nekilnojamasis turtas. Sąvado 699 straipsnyje nustatyta, kad teisės turtams įgyjamos ne kitaip, kaip įstatymų nustatytais būdais, tarp jų ir pirkimu. Visų nekilnojamųjų turtų, taigi ir žemės, pardavimas tuo metu buvo atliekamas pirkimo aktais (Sąvado 1417 straipsnis). Nekilnojamojo turto pardavimas, kuris nėra atliktas tvirtybinio akto forma, neturėjo galios. Rusijos imperijos Civilinių įstatymų X tomo I dalies 1420 straipsnis nustatė, kad pirkimo aktas daromas notarine tvarka ir virsta tvirtybiniu aktu tik patvirtinus jį Vyresniajam Notarui, o pagal Ipotekos įstatymo 30 straipsnį nekilnojamojo turto nuosavybės teisė, kai tas turtas perleidžiamas, įgyjama įrašymu įgijėjo į ipotekos knygas nuo įrašymo laiko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. B. v. Utenos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-666/2004).

Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas, aiškindamas Sąvado teisės normas, taip pat ne kartą pažymėjo, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įgyjamos tik tvirtybiniais aktais (Vyriausiojo Tribunolo 1928 m. kovo 7 d. sprendimas, priimtas M. K. byloje, bylos Nr. 176; 1930 m. vasario 5 d. sprendimas, priimtas V. M. byloje, bylos Nr. 146; (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. J. ir kt. v. L. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-71/2003).

Atsižvelgiant į nurodytą ginčo sandorių sudarymo laikotarpiu (1937–1938 m.) galiojusį teisinį reglamentavimą, užpardavimo sutartis nuosavybės teisės į turtą nesukūrė, o tik nustatė sutarties šalių teises ir pareigas ateityje sudaryti pirkimopardavimo sutartį. Nekilnojamasis turtas užpardavimo sutartimi negalėjo būti parduodamas, o galėjo būti perleidžiamas tik sudarant pirkimo–pardavimo sutartį (atliekant notaro patvirtintą pirkimo aktą).

Teisėjų kolegija, įvertinusi kasacinio skundo argumentus dėl užpirkimo (užpardavimo) sutarčių sampratos, jų sąlygų ir nuosavybės teisės perėjimo momento pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išaiškino, jog visos trys pareiškėjo teismui pateiktos sutartys dėl ginčo žemės sklypų atitinka jų sudarymo metu galiojusio Sąvado 1679–1690 straipsnių reikalavimus, t. y. jos kvalifikuotinos kaip užpirkimo, užpardavimo sutartys, kuriomis jokios teisės turtui nenustatomos, o tik nustatomos teisės ir pareigos ateityje sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį.

 

Dėl įrodinėjimo taisyklių tinkamo taikymo

 

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, netinkamai taikydamas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, neįvertinęs byloje esančių įrodymų visumos, nepagrįstai pripažino, kad užpirkimo sutartys buvo faktiškai įvykdytos, nes K. T. buvo sumokėjusi iš esmės visą kainą pardavėjams už ginčo žemės sklypus, o pardavėjai aiškiai išreiškę valią parduoti ginčo sklypus, todėl priėjo prie nepagrįstos išvados, kad K. T. juos valdė nuosavybės teise.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. C. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-23/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. , I. S. , bylos Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. gruodžio 7  d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,JG Property developments“ v. A. B. , bylos Nr. 3K-3-500/2010; kt.). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010; 2012 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Lietuva Statoil“ v. UAB „DL logistika“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-64/2012; kt.).

Įvertinusi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtų procesinių sprendimų argumentus ir motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikydamas įrodinėjimo taisykles, tik iš visų byloje surinktų reikšmingų įrodinėjamam faktui (ne)nustatyti, įrodymų visumos priėjo prie pagrįstų išvadų, kad pareiškėjas tinkamai neįgyvendino savo įrodinėjimo pareigos (CPK 178 straipsnis) ir neįrodė, jog K. T. iki nacionalizacijos valdė nuosavybės teise ginčo žemės sklypus. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šioje byloje įrodymų, patvirtinančių tai, jog buvo sudaryti nurodytų žemės sklypų pirkimo aktai, kurie buvo pagrindas nuosavybės teisių perleidimui ginčo sandorių sudarymo laikotarpiu, nepateikta; taip pat įvertino tai, kad archyvinėse pažymose duomenų, jog K. T. valdė nuosavybės teise žemės sklypus Kleboniškio k. iki nacionalizacijos, taip pat nėra, o po visų trijų užpirkimo (užpardavimo) sutarčių sudarymo žemės savininkais liko B. D. , J. V. ir S. K. ; pagal užpirkimo sutartis neįrodyta, jog K. T. visą kainą pagal sutartis būtų sumokėjusi būtent B. D., J. V. ir S. K. , o B. D. pasirašyti vekseliai rodo buvus jį skolingą K. T. , o ne priešingai. Taip pat pirmosios instancijos teismo  įvertinta Kleboniškio k. išskirstymo viensėdžiais plane ir protokoluose esanti informacija bei pripažinta, kad kiti pareiškėjo pateikti įrodymai (vilos eskizas, brėžiniai, nuotraukos ir J. T. taupomoji knygelė), patvirtina tik K. T. ketinimą įsigyti tris sklypus. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas iš esmės tik pareiškėjo pateiktus įrodymus apie tam tikrų lėšų sumokėjimą pardavėjams, priėjo prie priešingų išvadų ir pripažino, kad užpirkimo sutartys buvo įvykdytos, nors neatsižvelgė ir nevertino kitų byloje esančių duomenų, kaip nurodyta: archyvinių pažymų, vekselių, jų esmės pagal tuo metu galiojusį Vekselių įstatymą, išskirstymo vienkiemiais plano ir jo protokolų ir kt., t. y. apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimo taisykles, ir, kaip pagrįstai nurodo kasatorius, priėjo prie nepagrįstų išvadų, kad visos ar beveik visos sumos pagal užpirkimo sutartis sumokėjimas pardavėjams įrodo, jog nuosavybės teisės perėjo pirkėjui, net ir nesudarius notaro patvirtinto pirkimo akto. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išaiškino ir įvertino byloje pateiktus 500 Lt ir 1000 Lt vekselius kaip sąlyginį B. D. įsipareigojimą K. T. , užtikrinant, jog sumokėti pinigai bus grąžinti, jeigu dėl kokių nors priežasčių nebūtų galimybės perduoti sutarto žemės sklypo, nors pagal tuometinį teisinį reglamentavimą vekseliai – nesąlyginis įsipareigojimas sumokėti tam tikrą pinigų sumą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad net ir visos pinigų sumos sumokėjimas pagal užpirkimo (užpardavimo) sutartį nereikštų, jog K. T. atsirado nuosavybės teisės į pirmiau nurodytus žemės sklypus, nes tuo metu galioję įstatymai nuosavybės teisių atsiradimą siejo ne su pinigų sumokėjimu, bet su pirkimo akto sudarymu, kurio nagrinėjamu atveju pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes sudaryta nebuvo.

 

Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos

 

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi kasacinio teismo nutartimis, priimtomis civilinėse bylose Nr. 3K-7-844/2000 ir Nr. 3K-3-750/2002, nes nurodytų bylų ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi.             

Teisėjų kolegija pripažįsta nurodytą kasatoriaus argumentą pagrįstu. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-750/2002 (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. R. V. v. R. K.) pateikti išaiškinimai, įvertinus bylos faktines aplinkybes, pripažintini bendros nuosekliai formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos išimtimi užpirkimo sutarčių pagal Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalį aiškinimo klausimais. Nurodytoje kasaciniame teisme nagrinėtoje civilinėje byloje pardavėjas – tuometis Žemės Bankas sutiko priimti mokėjimą už nupirktą žemę prieš laiką ir tam patvirtinti išdavė pažymą, kurioje, be patvirtinimo apie sumokėtus pinigus už nupirktą žemę, patarė saugoti liudijimą iki bus surašytas galutinis žemės pirkimopardavimo aktas, o ta aplinkybė, kad nuosavybės teisės perėjimo faktas nebuvo įformintas, kaip to reikalavo 19401944 m. Lietuvos teritorijoje galioję teisės aktai, teismo sprendimu galėjo būti paaiškinama nuo sutarties šalių nepriklausiusiomis aplinkybėmis (force majeure) – nacionalizacija ir karu, kurios sutrukdė tinkamai įforminti šį faktą. Teismo buvo pripažinta, kad viena sutarties šalis įvykdė prievolę, t. y. įvykdė užpardavimo sutarties sąlygas. Taigi, įvertinus nurodytosios ir šios nagrinėjamos civilinės bylos faktinį pagrindą, akivaizdu, jog bylų ratio decidendi skiriasi. Nagrinėjamoje byloje pagal nustatytas faktines aplinkybes, pirma, nebuvo įrodyti visų sumų pagal užpirkimo sutartis sumokėjimo pardavėjams faktai. Antra, sandorių šalys nebuvo sudariusios papildomų susitarimų tam tikru būdu iki pirkimo aktų sudarymo ir notarinio patvirtinimo, patvirtinusių nuosavybės teisių perėjimą pirkėjai, kaip buvo nurodytoje kasaciniame teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-750/2002.

Kitoje kasaciniame teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-844/2000 (Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. L. v. D. J. ), kurioje pateiktais išaiškinimais rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, taip pat nustatytos faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinio pagrindo. Be to, civilinėje byloje Nr. 3K-7-844/2000 buvo vadovaujamasi anksčiau teismo kitoje civilinėje byloje priimtu sprendimu, kuriuo konstatuota, jog buvo įvykdytos užpardavimo sutarties sąlygos ir pripažintas nuosavybės teisės perėjimo faktas. Nurodytas teismo priimtas sprendimas kitoje civilinėje byloje, kasacinio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-844/2000, turėjo res judicata galią ir bylos nagrinėjimo kasacijoje dalykas nebebuvo nuosavybės teisės perėjimas įvykdžius užpirkimo sutartį, t. y. sumokėjus visą kainą pardavėjui.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, konstatuotina, kad kasacinio skundo argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo sprendime netinkamai taikytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos pripažintini pagrįstais, nes apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime nesivadovavo nuoseklia kasacinio teismo praktika užpirkimo sutarčių ir nuosavybės teisių perėjimo klausimais pagal Sąvado nuostatas, ir grindė priimtą sprendimą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais civilinėse bylose, kurratio decidendi nuo nagrinėjamosios iš esmės skiriasi.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodyti kasacinio skundo argumentai pripažintini pagrįstais, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjo pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo buvo patenkintas, pripažinus, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos nuosavybės teisių atkūrimo ginčuose, įrodinėjant nuosavybės valdymo faktus pagal sudarytus sandorius – užpirkimo sutartis, bei netinkamai taikė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, naikintinas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškimas buvo pagrįstai atmestas (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kasatorė Nacionalinė žemės ūkio tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos neprašė priteisti jos patirtų bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme, todėl jos nepriteistinos.

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 158,27 Lt bylinėjimosi išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2013 m. vasario 14 d. pažyma), susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios valstybės naudai, patenkinus kasacinį skundą priteistinos, iš pareiškėjo K. M.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

              Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 4 d. sprendimą.

              Priteisti iš pareiškėjo K. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 158,27 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt aštuonis litus 27 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.              

 

Teisėjai                                                                                                  Gražina Davidonienė

 

                                                                                                                              Virgilijus Grabinskas

 

                                                                                                                              Janina Stripeikienė


Paminėta tekste:
  • CPK
  • 3K-3-405/2009
  • CPK 12 str. Rungimosi principas
  • CPK 178 str. Įrodinėjimo pareiga
  • CPK 176 str. Įrodinėjimas
  • CPK 3 str. Bylų nagrinėjimas pagal galiojančią teisę
  • 3K-3-23/2009
  • 3K-3-35/2011
  • 3K-3-98/2008
  • 3K-3-500/2010
  • 3K-3-139/2010
  • 3K-3-64/2012
  • CPK 346 str. Įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas