Civilinė byla Nr. 3K-3-216/2010                                                                                           Procesinio sprendimo kategorija 45.4 (S)                                                        

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. gegužės 17 d.

Vilnius

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš  teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas) ir Prano Žeimio (pranešėjas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo VšĮ „Kretingos maistas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo VšĮ „Kretingos maistas“ ieškinį atsakovui Akmenės rajono savivaldybės administracijai dėl viešųjų pirkimų reikalavimų pažeidimų pašalinimo ir įpareigojimo atlikti viešojo pirkimo procedūras; tretieji asmenys – UAB „Smulkus urmas“, R. D. individuali įmonė, J. K. individuali įmonė. 

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

            Nagrinėjamoje byloje keliami maitinimo paslaugų pirkimo supaprastinto atviro konkurso dalyvio pasiūlymo, kuriame nurodyta neįprastai maža kaina, vertinimo atitikties Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) reikalavimams ir šio pasiūlymo atmetimo dėl to, kad dalyvis nepateikė tinkamų įrodymų pasiūlytai neįprastai mažai kainai pagrįsti, teisėtumo klausimai.

            Ieškovas VšĮ „Kretingos maistas“ (toliau – ir tiekėjas) dalyvavo atsakovo Akmenės rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir perkančioji organizacija) organizuotame bendrojo lavinimo mokyklų mokinių maitinimo paslaugų pirkimo supaprastintame atvirame konkurse (toliau – konkursas). Pagal pateiktas pirkimo sąlygas tiekėjų pasiūlymai turėjo būti vertinami vadovaujantis mažiausios kainos pasiūlymo kriterijumi.

            Ieškovas teigia pateikęs mažiausios kainos pasiūlymą (vienam vaikui vienos dienos maisto pagaminimo išlaidos – 0,79 Lt), todėl turėjęs būti pripažintas laimėtoju, tačiau Akmenės rajono savivaldybės administracijos viešųjų pirkimų komisija, pripažinusi, kad, palyginus su kitų tiekėjų pasiūlymuose nurodytomis kainomis, ieškovo pasiūlyta maisto gaminimo išlaidų kaina yra neįprastai maža, paprašė pateikti raštišką neįprastai mažos kainos pagrindimą. 2008 m. liepos 14 d. rašte Nr. 987 ieškovas pateikė papildomą informaciją išlaidų sudėtinėms dalims pagrįsti, pagal kurią maisto pagaminimo išlaidas sudarė keturios sudėtinės dalys (darbo užmokestis ir socialinis draudimas; mokesčiai už komunalines paslaugas; administravimo išlaidos; transporto ryšių išlaidos), šių bendra kaina – 0,79 Lt – atitiko pasiūlyme nurodytą kainą. Tačiau perkančioji organizacija 2008 m. liepos 17 d. raštu Nr. S-1324 „Dėl preliminarios eilės sudarymo“ informavo ieškovą apie tiekėjų pateiktuose pasiūlymuose nurodytų kainų didėjimo tvarka nustatytą preliminarią eilę, į kurią neįtrauktas ieškovo mažiausios kainos – 0,79 Lt – pasiūlymas, o tos pačios dienos, t. y. 2008 m. liepos 17-osios, raštu (jame nurodyta – 2008 m. birželio 17 d.) Nr. S-1327 „Dėl pasiūlymo atmetimo“ pranešė, kad atmetė tiekėjo (ieškovo) pasiūlymą dėl to, jog buvo pasiūlyta neįprastai maža kaina ir tiekėjas pateiktu raštišku kainos bei jos sudėtinių dalių skaičiavimu nepagrindė neįprastai mažos kainos.         

Ieškovo įsitikinimu, perkančiosios organizacijos sprendimas atmesti jo pasiūlymą, kuriame nurodyta mažiausia kaina, yra nepagrįstas, nes jis (pateikdamas pirmiau nurodytą papildomą informaciją rašte Nr. 987, taip pat 2008 m. rugpjūčio 1 d. pretenziją Nr. 1062 dėl pasiūlymo atmetimo bei 2008 m. rugpjūčio 11 d. raštą Nr. 1045 dėl papildomo kainų pagrindimo) pateikė tinkamus kainos pagrįstumo įrodymus. Ieškovo manymu, perkančioji organizacija, reikalaudama pateikti visų galimų išlaidų pagrindimą, tokiomis išlaidomis įvardydama ir valgyklų aprūpinimo indais, valymo priemonėmis, specialiais drabužiais, taip pat patalpų paruošimo sezono pradžiai, valgyklos įrenginių remonto ir atnaujinimo, patalpų dezinfekcijos, maisto produktų apskaitos išlaidas, vertino ne maisto gamybos išlaidų kainą, o įmonės bendrąsias išlaidas, be kita ko, neaptartas pirkimo dokumentuose. Kadangi atsakovas tinkamai neįvertino ieškovo pasiūlyme nurodytos kainos pagrindimo, tai nepasirinko tiekėjo, kurio pasiūlymas atitiko pirkimo dokumentuose nustatytą vertinimo kriterijų – pasiūlytą mažiausią kainą.

Nurodydamas, kad tokie atsakovo veiksmai pažeidė VPĮ 3 straipsnyje įtvirtintus viešųjų pirkimų principus, kitas šios įstatymo nuostatas, konkurso sąlygas, ieškovo teises, perkančiosios organizacijos ir valstybės interesus, ieškovas, remdamasis VPĮ 39 straipsnio 4 dalies 2 punktu, 7 dalimi, 40 straipsnio 1 dalimi, prašė:

panaikinti atsakovo Akmenės rajono savivaldybės administracijos 2008 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. S-1324 „Dėl preliminarios eilės sudarymo“;

pripažinti atsakovo 2008 m. birželio 17 d. sprendimą Nr. S-1327 „Dėl pasiūlymo atmetimo“ nepagrįstu;

įpareigoti atsakovą įvertinti ir tarpusavyje palyginti dalyvių pasiūlymus pagal pirkimo sąlygose nustatytus vertinimo kriterijus, nustatyti laimėtoją ir sudaryti su laimėtoju pirkimo sutartį.         

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

            Šiaulių apygardos teismas 2009 m. birželio 26 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas pažymėjo, kad konkursas buvo vykdomas ir jo laimėtojai nustatomi vadovaujantis mažiausios kainos kriterijumi. Ieškovas visoms konkurso pirkimo dalims pasiūlė tą pačią kainą – 0,79 Lt ir šioje byloje ginčija atsakovo viešųjų pirkimų komisijos sprendimą nepripažinti jo pasiūlytos neįprastai mažos kainos visose pirkimo dalyse pagrindimo tinkamu, taip pat šiuo pagrindu priimtą sprendimą atmesti pasiūlymą. Atkreipęs dėmesį į tai, kad ieškiniu ginčijami ne perkančiosios organizacijos viešųjų pirkimų komisijos posėdžių metu priimti sprendimai, o raštai, kuriais ieškovas buvo informuotas apie priimtus sprendimus, teismas sprendė, jog tokių reikalavimų patenkinimas nesukeltų ieškovui teisinių padarinių. Pažymėjęs, kad ieškinio ribų nustatymas yra ieškovo teisė, sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, tačiau įvertinęs tai, jog VPĮ siekiama užtikrinti racionalų valstybės biudžeto lėšų naudojimą, kokybiškų prekių ir paslaugų, reikalingų užtikrinti valstybės ir savivaldybės darnią bei tinkamą veiklą, gavimą, skatinti konkurenciją ir rinkos plėtrą, garantuoti lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir skaidrumo principus, atsižvelgęs į tai, kad viešųjų pirkimų teisinis reglamentavimas susijęs su viešojo intereso apsauga, teismas nurodė, jog nagrinėja bylą platesne apimtimi, pasisakydamas dėl ginčo esmės.

Nustatęs, kad ieškovo pasiūlyta kaina, palyginus ją su kitų dalyvių pasiūlytų kainų vidurkiu, atskiroms pirkimo dalims atitinkamai mažesnė 34–48 procentais, o su laimėtojo pasiūlyta kaina – 16–34 procentais, teismas sutiko su atsakovo ir trečiųjų asmenų argumentais, jog ieškovo pasiūlyta kaina neįprastai maža. Atsižvelgęs į tai, kad civilinėje byloje UAB ,,Bijusta“ v. Vilniaus miesto Vyriausiasis policijos komisariatas, bylos Nr. 3K-3-502/2007, kurioje priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 16 d. nutartimi rėmėsi ieškovas, pasiūlyta kaina buvo tik 10 procentų mažesnė už kito tiekėjo nurodytą kainą, o šioje byloje pasiūlytų kainų skirtumas siekia net 40 procentų, teismas vertino tai kaip reikšmingą faktinę aplinkybę, neleidžiančią nagrinėjamu atveju remtis nurodyta kasacinio teismo nutartimi kaip precedentu. Teismo nuomone, į bylą pateiktas dokumentas – „Lėšų, reikalingų produktams nemokamam vaikų maitinimui pagaminti, apskaičiavimas“ – patvirtina, kad Viešųjų pirkimų komisija, vertindama pateiktus tiekėjų pasiūlymus, atliko paslaugai teikti būtinų išlaidų skaičiavimus, kurie leido spręsti, jog už ieškovo pasiūlytą 0,79 Lt kainą neįmanoma tinkamai teikti mokinių maitinimo paslaugų. Byloje apklaustų liudytojų parodymų pagrindu teismas nustatė, kad, vertinant pasiūlytas kainas komisijos posėdžiuose, skaičiavimai buvo atliekami pagal Švietimo skyriaus pateiktą metodiką; vertinant ieškovo pasiūlymuose nurodytą kainą, buvo atsižvelgta į jo 2008 m. kovo mėnesį pateiktą maitinimo išlaidų iššifravimą, kuriame gamybos išlaidos sudarė 1,69 Lt, taip pat į Akmenės rajono savivaldybės sprendimu patvirtintą gamybos išlaidų dydį – 29,6 procento nuo dienos maitinimo normos, bei įvertinta tai, jog pagal 2005–2008 metų sutartis ieškovas analogišką paslaugą teikė Akmenės rajono mokykloms 30–50 procentų didesne kaina. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, nors šildymo ir kuro kainos pakilo, ieškovo konkursui pasiūlyta kaina labai sumažėjo, be to, vienas iš liudytojų parodė, jog dėl tiekėjo VšĮ „Kretingos maistas“ ankstesniais metais teiktos paslaugos kokybės buvo problemų, nors paslaugos kaina buvo daug didesnė – 1,69 Lt; byloje esančių 2005 metų maitinimo paslaugų pirkimo sutarčių ir 2006 m. rugsėjo 29 d. susitarimų dėl šių sutarčių pakeitimo duomenimis, ieškovas analogiškas paslaugas teikė Akmenės rajono savivaldybės mokyklose daug didesne kaina.

Teismo vertinimu, ieškovo teiginiai, ginčijant Viešųjų pirkimų komisijos sprendimą dėl pasiūlytos 0,79 Lt kainos pagrindimo pripažinimo netinkamu, iš esmės nepagrįsti teisiniais argumentais. Teismas pažymėjo, kad ieškovas neįrodinėjo, jog į pasiūlytą kainą yra įtrauktos visos būtinos išlaidos (gamybos kaštai), tik aiškino, kad jo pasiūlyta kaina orientuota į visas pirkimo dalis, vienos pirkimo dalies sąnaudas jis dengtų kitos pirkimo dalies pajamomis, taip pat pajamomis, gaunamomis iš mokyklose teikiamų mokamo maitinimo paslaugų, be to, ieškovas teigė, jog pagal teismui pateiktus balansą ir pelno nuostolių ataskaitą, įvertinus jo pajėgumus ir pelningumą, akivaizdu, kad jis sugebėtų įvykdyti pirkimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Tokius ieškovo argumentus teismas pripažino prieštaraujančiais konkurso sąlygų 4.4 punkto reikalavimui į paslaugos kainą įtraukti visus mokesčius ir visas tiekėjo išlaidas (sandėliavimo, transportavimo, pakavimo ir kitas), kartu atkreipdamas dėmesį į tai, jog, pateikdamas Viešųjų pirkimo komisijai pasiūlymą, ieškovas viešai deklaravo, kad sutinka su pirkimo dokumentuose nustatytomis sąlygomis ir teisingai jas supranta.

Dėl išdėstytų argumentų teismas konstatavo, kad perkančiosios organizacijos Viešųjų pirkimų komisija 2007 m. liepos 10 d. posėdyje pagrįstai pripažino ieškovo pasiūlytą kainą neįprastai maža ir, vykdydama VPĮ 40 straipsnio 2 dalies reikalavimus, 2008 m. liepos 10 d. raštu Nr. S-1268 paprašė pateikti iki 2008 m. liepos 15 d. 15 val. raštišką neįprastai mažos kainos pagrindimą (jos sudėtinių dalių skaičiavimus). Įvertinęs perkančiosios organizacijos Viešųjų pirkimų komisijai nustatytu terminu ieškovo pateiktą 2008 m. liepos 14 d. raštą Nr. 987, teismas sutiko su atsakovo ir trečiųjų asmenų argumentais, kad šiame dokumente pateiktas ieškovo pasiūlytos kainos sudėtinių dalių pagrindimas nėra tinkamas VPĮ 40 straipsnio 2 dalies ir konkurso sąlygų 2.4, 2.5, 2.6, 2.7, 2.8, 4.4, 7.4 punktų prasme. Teismas pažymėjo, kad ieškovas ne tik nepateikė VPĮ 40 straipsnio 2 dalyje nurodyto būtino kainos pagrindimo elemento – skaičiavimo, bet ir nurodė ne visas gamybos išlaidų sudėtines dalis (neįtraukė aprūpinimo indais, valymo priemonėmis, specialiais drabužiais, patalpų paruošimo sezono pradžiai, valgyklos įrenginių remonto ir atnaujinimo, patalpų dezinfekcijos ir kt. išlaidų). Atkreipęs dėmesį į tai, kad ieškovas pats pripažino, jog dalis maisto gaminimo išlaidų nebuvo įtraukta į pasiūlytą kainą, nes tai yra bendrosios įmonės išlaidos, teismas sprendė, kad tokia ieškovo pasirinkta nurodytų išlaidų apskaičiavimo metodika pažeidžia perkančiosios organizacijos parengtų supaprastinto atviro konkurso sąlygų 4.4 punkto reikalavimus ir VPĮ 3 straipsnyje įtvirtintus pagrindinius viešųjų pirkimų principus. Dėl to konstatavęs, kad ieškovas neįvykdė Viešųjų pirkimų komisijos 2007 m. liepos 10 d. prašymo ir VPĮ nustatyta tvarka nepagrindė pasiūlytos kainos, teismas sprendė, jog atsakovo Viešųjų pirkimų komisijos 2008 m. liepos 16 d. protokolinis sprendimas atmesti ieškovo pasiūlymą, apie kurį ieškovas buvo informuotas 2008 m. liepos 17 d. raštu Nr. S-1327, atitinka VPĮ nuostatas, yra teisėtas, pagrįstas ir nėra jokio teisinio pagrindo naikinti šį sprendimą, kartu – ir Viešųjų pirkimų komisijos sprendimą dėl preliminarios eilės sudarymo. Pažymėjęs, kad apie pasiūlymo atmetimą ir jo priežastis ieškovas buvo tinkamai informuotas 2008 m. liepos 17 d. raštu Nr. S-1327, teismas pripažino šį raštą atitinkančiu VPĮ 41 straipsnio reikalavimus bei sprendė, jog nėra jokio teisinio pagrindo naikinti šį komisijos dokumentą. Teismo vertinimu, bylos duomenys taip pat leidžia spręsti, kad perkančioji organizacija nepažeidė pretenzijų nagrinėjimo tvarkos ir terminų, reglamentuotų VPĮ 121 straipsnyje.

            Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2009 m. lapkričio 16 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2009 m. birželio 26 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Pažymėjusi, kad byloje šalių ginčas kilo iš esmės dėl VPĮ 40 straipsnyje įtvirtinto neįprastai mažos kainos ir jos pagrindimo instituto aiškinimo bei taikymo, teisėjų kolegija nurodė, jog VPĮ 40 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kokiu būdu privalo būti pagrįsta neįprastai maža kaina: nurodant pasiūlymo detales, kainos sudėtines dalis ir skaičiavimus. Teisėjų kolegijos nuomone, aiškinant VPĮ 40 straipsnio 2 dalį sistemiškai su kitomis VPĮ nuostatomis, vadovaujantis viešųjų pirkimų teisinio reglamentavimo tikslais, konstatuotina, kad VPĮ 40 straipsnio 2 dalyje neįprastai mažos kainos pagrindimas siejamas būtent su tiekėjo kaštais tiekiant prekes, teikiant paslaugas, atliekant darbus ir vykdant viešojo pirkimo pagrindu sudaryta pirkimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Teisėjų kolegija nurodė, kad, vertinant, ar tiekėjas pateikė tinkamus neįprastai mažos kainos pagrįstumo įrodymus, negali būti atsižvelgiama į gerą jo finansinę padėtį, nes šis rodiklis patvirtina ne tiekėjo pasiūlytos neįpratai mažos kainos pagrįstumą, o jo kvalifikaciją (VPĮ 35 straipsnis); perkančioji organizacija privalo pareikalauti, kad tiekėjas pagrįstų pasiūlytą neįprastai mažą kainą, pateikdamas šios kainos apskaičiavimą ir jos sudedamąsias dalis; tuo atveju, kai tiekėjas neįrodo, kad pasiūlyta neįprastai maža kaina nėra mažesnė už tiekėjo patiriamus atitinkamos prekės tiekimo, paslaugų teikimo, darbų atlikimo ir pirkimo sutartimi prisiimamų įsipareigojimų vykdymo savikainą, kaštus ir išlaidas, perkančioji organizacija privalo tiekėjo pasiūlymą atmesti. Teisėjų kolegija pripažino pirmosios instancijos teismą pagrįstai konstatavusiu, kad ieškovo konkurse pasiūlytos kainos nepadengia visų konkurso dokumentuose nurodytų ir vykdant pirkimo sutartis ieškovo patiriamų išlaidų (kaštų), ieškovo pasiūlymai neatitinka konkurso sąlygų 2.5–2.8, 4.4 punktų reikalavimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad ieškovo pasiūlyta kaina nebuvo pagrįsta taip, kaip to reikalaujama pagal VPĮ 40 straipsnio nuostatas.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad konkurso sąlygų 4.4 punkte reikalaujama, jog į tiekėjo siūlomą kainą būtų įskaičiuoti visi mokesčiai ir visos tiekėjo išlaidos: sandėliavimo, transportavimo, pakavimo išlaidos; konkurso sąlygų 2.5–2.8 punktų pagrindu prie tiekėjo išlaidų taip pat priskiriamos: indams plauti, patalpoms, inventoriui dezinfekuoti, kanalizacijos tinklams valyti reikiamų higienos priemonių įsigijimo išlaidos; virtuvės, pagalbinių patalpų, valgymo salės valymo išlaidos; vandentiekio, nuotekų, elektros, šildymo išlaidos; valgykloje, virtuvėje, valgymo salėje, pagalbinėse patalpose esančios įrangos, inventoriaus bei šiose patalpose esančių vandentiekio, nuotekų tinklų, elektros, šildymo, vėdinimo sistemų gedimų šalinimo išlaidos. Teisėjų kolegijos nuomone, nors konkurso sąlygų dokumentuose aiškiai nenurodyta, tačiau, teikdamas bendrojo lavinimo mokyklų mokinių maitinimo paslaugas, tiekėjas taip pat privalo laikytis įprastų šiai paslaugai keliamų reikalavimų, todėl patirtų kitų išlaidų (privalėtų pasirūpinti indais, paruošti patalpas sezono pradžiai ir pan.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir ieškovo paaiškinimus, jog dalis konkurso sąlygose nurodytų gamybos išlaidų neįtrauktos į jo pasiūlytas kainas, padarė teisingą išvadą, kad ieškovo pasirinkta gamybos išlaidų apskaičiavimo metodika pažeidžia konkurso sąlygų 4.4 punkto reikalavimus, ir pagrįstai nustatė, jog ieškovo konkurse visoms pirkimo dalims pasiūlyta vienoda 0,79 Lt kaina yra nepagrįsta VPĮ 40 straipsnyje nustatyta tvarka, nes neapima ir nepadengia visų pirkimo sutarties vykdymo išlaidų ir kaštų. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovas yra laisvas pasirinkti gamybos išlaidų apskaičiavimo metodiką ir naudoti ją veikloje, tačiau, siekdamas pagrįsti neįprastai mažą kainą, privalo vadovautis VPĮ 40 straipsniu ir konkurso sąlygų 4.4 punktu, pagal kuriuos reikalaujama pagrįsti kainą pateikiant šios kainos apskaičiavimą ir jos sudedamąsias dalis, patvirtinančias, kad į pasiūlytą kainą yra įskaičiuotos visos pirkimo sutarties vykdymo išlaidos ir kaštai. Teisėjų kolegijos nuomone, pagal VPĮ 40 straipsnio nuostatas neįprastai mažos kainos pagrindimas siejamas su prekių tiekimo, paslaugų teikimo ar darbų atlikimo kaštais, o ne su tiekėjo finansiniais pajėgumais; šie nuolat kinta, todėl ta aplinkybė, kad tiekėjas neįprastai mažos kainos pagrindimo metu yra pajėgus dengti dalį pirkimo sutarties vykdymo išlaidų ir kaštų iš savo pajamų, gaunamų vykdant kitą veiklą, neužtikrina ir negarantuoja, kad tiekėjas bus pajėgus tai daryti ir ateityje.

Atkreipusi dėmesį į tai, kad ieškovas, siekdamas pagrįsti savo reikalavimus ir argumentus, kartu su apeliaciniu skundu pateikė į bylą naujus įrodymus (Viešųjų pirkimų tarnybos 2009 m. liepos 23 d. raštą, Lietuvos laisvosios rinkos instituto 2009 m. liepos 20 d. raštą, TŪB Audito ir turto vertinimo biuro 2009 m. liepos 23 d. raštą), kuriuose dėstoma nuomonė dėl VPĮ nuostatų aiškinimo ir taikymo, teisėjų kolegija nurodė, jog pagal įstatymo reikalavimus nei Viešųjų pirkimų tarnybos, nei Lietuvos laisvosios rinkos instituto kompetencijai nepriskirta aiškinti VPĮ nuostatas, todėl šių institucijų nuomonę dėl VPĮ nuostatų aiškinimo vertino kaip nesaistančią teismo.

Nesutikdama su apeliacinio skundo argumentais dėl nepagrįstos išvados, pripažįstant ieškovo pasiūlytą kainą neįprastai maža, pirmosios instancijos teismo sprendime padarymo, teisėjų kolegija nurodė, kad perkančioji organizacija turi diskrecijos teisę spręsti, ar pasiūlyta kaina yra neįprastai maža. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovas nepiktnaudžiavo šia teise ir pagrįstai, remdamasis ankstesnėmis atsakovo sutartimis su ieškovu, atsakovo atliktais skaičiavimais, Akmenės rajono savivaldybės sprendimu patvirtintu gamybos išlaidų dydžiu (29,6 proc. nuo dienos maitinimo normos), taip pat aplinkybe dėl šildymo bei kuro kainų kilimo, pripažino ieškovo pasiūlytą kainą neįprastai maža. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, vertinant ieškovo pasiūlytą kainą, buvo atsižvelgta ir į tai, jog visoms pirkimo dalims ieškovas nurodė vienodą kainą, nors kaina akivaizdžiai turėjo skirtis vien jau dėl logistikos aplinkybių ar skirtingo mokinių skaičiaus skirtingose pirkimo dalyse.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas, užuot savo pasiūlytai kainai pagrįsti įrodinėjęs ekonominį–finansinį pajėgumą teikti paslaugas už pasiūlytą kainą, turėjo įrodinėti, kad į kainą įtrauktos visos paslaugos teikimo išlaidos ir su tuo susiję mokesčiai. Kadangi ieškovas neįrodinėjo, kad į kainą įtraukti visi mokesčiai ir visos išlaidos, tai atsakovas pagrįstai atmetė ieškovo pasiūlymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo aiškinimas, kad, siekiant įvertinti tiekėjo pajėgumus įvykdyti sutartį pasiūlyta kaina, neturi būti apsiribota pirkimo objektu, o kaip įmanoma plačiau įvertinta tiekėjo veikla, yra ydingas, nes uždeda perkančiajai organizacijai nepagrįstai plačios apimties pareigą tikrinti ir analizuoti visą tiekėjo veiklą, be to, yra nepriimtinas dėl sąžiningos konkurencijos, nes leistų įmonėms konkuruoti žemesnėmis nei kaštai (dempinginėmis) kainomis bei užkirstų galimybę konkuruoti mažoms ir vidutinėms įmonėms, kurios dėl savo dydžio ir ribotų ekonominių galimybių negalėtų pasiūlyti tokių kainų. Tinkama pusiausvyra tarp siekio racionaliai naudoti valstybės ir savivaldybių lėšas bei sąžiningos konkurencijos ir perkančiosios organizacijos teisių ir teisėtų lūkesčių (kad sutartis bus įvykdyta) užtikrinimo, teisėjų kolegijos nuomone, yra VPĮ 40 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymas neperžengiat atitinkamo pirkimo ribų, o ne bendrai vertinant visą tiekėjo veiklą. Dėl to ieškovas turėjo pareigą įrodinėti atskirų savo kainos sudėtinių dalių dydžių pagrįstumą, remdamasis VPĮ 40 straipsnio 2 dalies 1–5 punktų nuostatomis, nurodydamas, kokios iš šiuose punktuose įvardytų aplinkybių leidžia siūlyti neįprastai mažą kainą. Kadangi ieškovas nepateikė atsakovui jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis pajėgus įvykdyti sutartį jo siūloma kaina dėl tam tikrų gamybos metodo ekonomiškumo, išskirtinai palankių sąlygų teikti paslaugas ar kitų VPĮ 40 straipsnio 2 dalies 1-5 punktuose nurodytų aplinkybių, tai konstatuotina, jos jis neįvykdė pareigos pagrįsti neįprastai mažą kainą.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, nepriklausomai nuo to, ar ieškovas tam tikrus daiktus jau yra įsigijęs, ar juos įsigis vėliau, šie daiktai (priemonės paslaugoms teikti) nusidėvi, ir šis nusidėvėjimas konkurso sąlygų 2.5 ir 4.4 punktų pagrindu turėtų būti priskirtas prie ieškovo išlaidų, patiriamų teikiant paslaugas. Dėl to indų, įrankių, darbo drabužių ir kitų paslaugų teikimo priemonių nusidėvėjimas ir su tuo susijusios, t. y. naujų tokių daiktų įsigijimo, išlaidos turėjo būti įtrauktos į ieškovo konkurse pasiūlytą kainą. Dėl ieškovo argumentų, kad dalis gamybos išlaidų nebuvo įtraukta į jo pasiūlytą kainą todėl, kad pagal ieškovo vidaus apskaitos sistemą tokios išlaidos (pvz., išlaidos įrenginiams remontuoti ir atnaujinti, inventoriui įsigyti) yra bendrosios įmonės išlaidos, teisėjų kolegija pažymėjo, kad konkurso sąlygų 4.4 punkte aiškiai nurodyta, jog į kainą turi būti įtrauktos visos tiekėjo išlaidos, todėl, nepriklausomai nuo to, kokios tai išlaidos pagal ieškovo vidaus apskaitos sistemą, jų dalis, tenkanti konkursui, turėjo būti įtraukta į ieškovo kainą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovas pagal konkurso sąlygas turėjo įtraukti visas savo išlaidas, nepriklausomai nuo jų skirstymo, jeigu tos išlaidos yra susijusios su konkurso objektu esančios paslaugos teikimu. Teisėjų kolegijos nuomone, aiškinant priešingai, tokia konkurso sąlygų nuostata netektų prasmės, nes kiekvienas tiekėjas rinktųsi tokią vidaus apskaitos sistemą, kuri leistų kiek įmanoma daugiau išlaidų priskirti bendrosioms išlaidoms ir sumažinti kainą iki minimumo, kartu subsidijuojant ją iš kitos veiklos. Be to, teisėjų kolegija sprendė, kad, net pripažinus, jog išlaidos, susijusios su ieškovo paslaugų teikimo priemonių nusidėvėjimu, neprivalo būti įtrauktos į jo pasiūlytą kainą, ieškovo pasiūlyta neįprastai maža kaina vis tiek pripažintina nepagrįsta, nes pagal pateiktus į bylą įrodymus nepadengia net pagrindinių pirkimo sutarčių vykdymo išlaidų ir kaštų: išlaidų darbo užmokesčiui ir socialiniam draudimui, patalpų šildymo, vandentiekio, kanalizacijos ir elektros išlaidų.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

 

            Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Šis kasatoriaus prašymas grindžiamas tokiais argumentais:

            1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nes neištyrė ir neįvertino visų bylos duomenų dėl ieškovo (kasatoriaus) pasiūlytos kainos (galimų konkurso objektu esančios paslaugos teikimo išlaidų) pagrįstumo.

            Kasatoriaus teigimu, 2008 m. rugpjūčio 1 d. atsakovui pateiktoje antrojoje pretenzijoje Nr. 1062 jis argumentuotai nurodė, kad mokinių maitinimo paslaugoms teikti nėra poreikio atskirai mokėti už tam tikrų dalykų įsigijimą (pvz., kadangi ieškovas teikė šią paslaugą atsakovui ir iki konkurso, tai turi pakankamai indų ir įrankių, taip pat darbo drabužių darbuotojams, tai papildomai jų pirkti nereikia; darbuotojai pasiruošimo sezonui darbus atlieka laisvu nuo maisto gaminimo metu, gaudami už tai įprastą atlyginimą, todėl nėra pagrindo atskirai išskirti ir išlaidų šiems darbams atlikti). Nei perkančioji organizacija, nei bylą nagrinėję teismai nevertino šių ieškovo nurodytų aplinkybių. 

            Kasatorius taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog ieškovo pasiūlyta neįprastai maža kaina nepadengia net pagrindinių pirkimo sutarčių vykdymo išlaidų ir kaštų, tarp jų – ir išlaidų darbo užmokesčiui bei socialiniam draudimui, visiškai nesprendė klausimo dėl ieškovo ekonominio organizacinio efektyvumo, sudarančio sąlygas pasitelkti mažesnį aptarnaujančių asmenų skaičių ir kartu patirti mažiau išlaidų darbo užmokesčiui. Taip teismas nukrypo nuo Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo 2005 m. liepos 6 d. sprendime, priimtame byloje TQ3 Travel Solutions Belgium SA prieš Europos Bendrijų komisiją, suformuluotų darbo užmokesčio nustatymo principų bei kitų su šiuo klausimu susijusių nurodymų.

            Kasatoriaus manymu, VPĮ 40 straipsnio 2 dalyje nenustatyta visiškos perkančiųjų organizacijų laisvės nuspręsti, į kokias pasiūlymo sudedamąsias dalis atsižvelgtina prieš atmetant neįprastai mažos kainos pasiūlymą. Dalyvis privalo pagrįsti ne visą savo pasiūlymą, o tik tas jo detales, kainos sudėtines dalis ir skaičiavimus, kuriuos perkančioji organizacija įvertina kaip įtartinus bei keliančius grėsmę. Kasatoriaus įsitikinimu, jis atsakovui pateiktuose dokumentuose pagrindė visas įtarimą kėlusias sudėtines pasiūlytos kainos dalis ir skaičiavimus, taigi – įvykdė visus atsakovo reikalavimus, todėl šis negalėjo atmesti pasiūlymo.   

2. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo ketinimas vienos konkurso pirkimo dalies sąnaudas dengti kitos pirkimo dalies pajamomis, taip pat pajamomis, gaunamomis iš mokyklose teikiamų mokamo maitinimo paslaugų (parduodamų pusryčių ir pietų), prieštarauja konkurso sąlygų 4.4 punkto reikalavimui į paslaugos kainą įtraukti visus mokesčius ir visas tiekėjo išlaidas, netinkamai taikė neįprastai mažos kainos ir jos pagrindimo institutą (VPĮ 40 straipsnis) bei įmonių apskaitą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, taip apribodamas viešojo konkurso dalyvių laisvę pasirinkti vidaus apskaitos vedimo tvarką bei kainodarą.

            Kasatoriaus teigimu, neįprastai maža kaina yra tokia, kurią įrašius į pirkimo sutartį, ją pasiūlęs tiekėjas nepajėgs tinkamai įvykdyti pirkimo sutarties. Taigi kriterijumi pripažintinas kainą pasiūliusio dalyvio gebėjimas vykdyti sutartį savo pasiūlyta kaina. Sprendžiant dėl konkretaus tiekėjo pasiūlytos kainos, net jeigu ji pripažįstama neįprastai maža, pagrįstumo, turi būti vertinamos visos sąlygos, kuriomis konkretus tiekėjas vykdo ūkinę veiklą, ir pagal tai sprendžiama, ar jis sugebės tinkamai įvykdyti sutartį. Pripažinus tiekėją pajėgiu už jo pasiūlytą kainą įvykdyti sutartį, pasiūlyta kaina negali būti pripažinta nepagrįsta.

            Kasatoriaus nuomone, formuojama teismų praktika (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-444/2007; 2008 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-581/2008) patvirtina, kad, vertinant tiekėjo galimybes įvykdyti sutartį jo pasiūlyta kaina, aktualūs yra bendri konkretaus tiekėjo ūkiniai–finansiniai pajėgumai, o ne vien tik perkančiosios organizacijos apibrėžtas pirkimo objektas (pvz., vienokio ar kitokio tipo – mokamo ar nemokamo – maitinimo paslaugos) ar jo geografinė apimtis (pvz., Akmenės rajono savivaldybės teritorija). Taigi tiekėjo galimybes kokybiškai įvykdyti sutartį būtina vertinti visos jo veiklos kontekste, neapsiribojant vien tik pirkimo objektu. Šį būtinumą lemia VPĮ įtvirtintas racionalaus viešųjų lėšų panaudojimo principas.

            Kasatoriaus teigimu, pozicijai, kad savo pasiūlyta kaina sutartį įvykdys tinkamai, pagrįsti jis pateikė įmonės finansinius dokumentus, patvirtinančius gerus įmonės rodiklius ir didelę apyvartą, be to, nuosekliai laikėsi nuostatos, kad dalis nemokamam Akmenės rajono savivaldybės mokyklų mokinių maitinimui vykdyti patiriamų sąnaudų bus dengiamos iš kitos veiklos (mokamo maitinimo, kitose savivaldybėse teikiamų viešojo maitinimo paslaugų ir kt.) gaunamų pajamų. Kasatoriaus tvirtinimu, jis turėjo galimybę ekonomiškai pagrįstai planuoti būsimas pajamas iš atsakovo teritorijoje jo teikiamų mokamo maitinimo paslaugų, byloje taip pat nekilo ginčo dėl jo (kasatoriaus) pasiūlytos paslaugos kokybės.  

            Kasatorius pažymi, kad finansų ministro 2004 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 1K-372 patvirtintų Pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos ir finansinių ataskaitų sudarymo ir pateikimo taisyklių 118 punkte nurodyta, jog ne visos per ataskaitinį laikotarpį padarytos išlaidos (išleisti pinigai, sunaudotas turtas bei paslaugos, taip pat atsiradusios skolos) laikomos sąnaudomis ir ne visos per ataskaitinį laikotarpį patirtos sąnaudos turi būti susijusios su šio laikotarpio išlaidomis. Jokiame teisės akte nenustatyta pareigos įmonių apskaitoje kiekvienas konkrečias sąnaudas susieti su konkrečiomis pajamomis. Kasatoriaus nuomone, konkurso sąlygų 4.4 punkte, kuriame nurodoma tik tai, kad į paslaugos kainą įeina visi mokesčiai ir visos tiekėjo išlaidos, neapribojama konkurso dalyvių teisės vienas sąnaudas („sąnaudos“ ir „išlaidos“ netapačios sąvokos) dengti iš vykdomos kitos veiklos ar teikiamų kitų paslaugų pajamų. Dėl to teismai, konstatuodami kasatoriaus pasiūlymo neatitiktį konkurso sąlygų 4.4 punkto reikalavimams, suklydo dėl šiame punkte įtvirtinto reglamentavimo apimties, netinkamai taikė įmonių apskaitą reglamentuojančias teisės normas, nesilaikė VPĮ įtvirtinto racionalaus viešųjų lėšų panaudojimo principo.

            Kasatorius taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismo argumentas, jog, nepriklausomai nuo to, kokios išlaidos pagal ieškovo vidaus sistemą priskiriamos bendrosioms įmonės išlaidoms, jų dalis, tenkanti konkursui, turėjo būti įtraukta į ieškovo kainą, prieštarauja Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo 2005 m. liepos 6 d. sprendime, priimtame byloje TQ3 Travel Solutions Belgium SA prieš Europos Bendrijų komisiją, išdėstytai pozicijai, kad konkurso dalyviai pateikia bendrųjų sąnaudų vertinimą pagal savo praktiką bei patirtį, ir dalyvių nurodyti skaičiai negali būti vertinami kaip standartas, nes kiekvieno dalyvio organizaciniai ypatumai gali pateisinti mažesnes sąnaudas. Kasatoriaus teigimu, jis pagal savo praktiką ir patirtį pateikė tinkamus paaiškinimus dėl patiriamų išlaidų, nurodydamas, kad kai kurių išlaidų apskritai nepatirs ir kad pagal vidaus apskaitos sistemą ne kiekvienas jo sąnaudų litas yra susietas su kiekvienu pajamų litu (t. y. negalima išskirti, kurios bendrosios įmonės veiklos sąnaudos sietinos su paslaugų teikimu atsakovo savivaldybėje pagal ginčo konkursą, o kurios – su pajamomis iš tipinės veiklos kitose rinkose ar regionuose). Tai pagrindžia, kodėl tam tikros išlaidos nebuvo įtrauktos į bendrą kasatoriaus pasiūlytą kainą ginčo konkurse.

Atsiliepimuose į kasacinį skundą atsakovas Akmenės rajono savivaldybės administracija, tretieji asmenys R. D. individuali įmonė, UAB „Smulkus urmas“ prašo kasacinį skundą atmesti, teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus.

Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

1. Kasatorius, teigdamas dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, klaidina teismą, nes apskųstoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje pasisakyta dėl visų kasatoriaus skunde įvardytų kaip neaptartų jo į bylą pateiktų įrodymų bei išdėstytų argumentų. Teismas neprivalėjo vertinti, kiek darbuotojų turėtų skirti kasatorius tam, kad tinkamai suteiktų mokinių maitinimo paslaugą, ir ar dėl kasatoriaus ekonominio organizacinio efektyvumo jis galėtų skirti mažesnį darbuotojų skaičių tokiai pačiai paslaugos kokybei pasiekti, nes kasatorius šių aplinkybių nagrinėjamoje byloje neįrodinėjo, taip pat nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų atsakovo parengtame „Lėšų, reikalingų produktams nemokamam vaikų maitinimui pagaminti, apskaičiavime“ nurodytų išlaidų darbo užmokesčiui ir socialiniam draudimui teisingumą. Be to, kasatorius nepagrįstai tapatina neįprastai mažos kainos pagrindimą su paties pagrindimo pateikimu.

2. Reikalauti, kad perkančioji organizacija, vertindama tiekėjo pasiūlytos neįprastai mažos kainos pagrįstumą, įvertintų ir visą tiekėjo ūkinę veiklą, neprotinga, nes dažnai perkančioji organizacija neturi tam nei žinių, nei pajėgumų. Be to, kadangi kiekvienas ūkio subjektas siekia gauti pelno arba bent jau veikti nenuostolingai, tai, sudaręs ir vykdydamas pirkimo sutartį už kainą, kuri ne tik neduoda pelno, bet netgi yra nuostolinga, tiekėjas sieks mažinti pirkimo sutarties vykdymo išlaidas, o tai dažniausiai turi tiesioginės įtakos teikiamų paslaugų, tiekiamų prekių ar atliekamų darbų kokybės prastėjimui. Dėl to perkančioji organizacija suinteresuota ne tik kuo mažesne, bet ir pagrįsta pirkimo kaina. Viešųjų pirkimų teisinis reglamentavimas nukreiptas ne vien tik į racionalų tam skirtų lėšų panaudojimą ir siekį įsigyti prekių, paslaugų ar darbų už kuo mažesnę kainą, bet ir į konkurencijos skatinimą, neiškreiptų konkuravimo sąlygų sudarymą. Perkančioji organizacija, leisdama tiekėjui siūlyti kainą, daug mažesnę už tiekiamų prekių, teikiamų paslaugų ar atliekamų darbų savikainą (kasatorius neneigia, kad jo pasiūlyta kaina yra mažesnė už jo paslaugų teikimo savikainą), sudarytų sąlygas tiekėjui nesąžiningai konkuruoti. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad kasaciniame skunde pateikiamas VPĮ 40 straipsnio nuostatų aiškinimas yra nepagrįstas, prieštaraujantis viešųjų pirkimų teisinio reglamentavimo tikslams ir viešųjų pirkimų principams, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, taip pat Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktikai.

3. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad kasatorius, į neįprastai mažos kainos pagrindimą neįtraukdamas visų savo kaštų ir išlaidų, grindė pasiūlytą neįprastai mažą kainą nesilaikydamas VPĮ ir konkurso sąlygose nustatytų reikalavimų. Taigi teismai nesprendė, kad kasatorius savo veikloje privalo vadovautis vienokia ar kitokia vidaus apskaitos vedimo tvarka ar kainodara. Dėl to negalima sutikti su kasacinio skundo argumentais dėl kasatoriaus laisvės pasirinkti vidaus apskaitos vedimo tvarką ir kainodarą apribojimo.

Trečiojo asmens R. D. individualios įmonės teigimu, apskųstą nutartį priėmęs apeliacinės instancijos teismas aptarė visus ieškovo argumentus ir pagrįstai sprendė, kad pasiūlytai neįprastai mažai kainai pagrįsti ieškovas turėjo įtraukti į skaičiavimus visas išlaidas, nurodytas perkančiosios organizacijos (atsakovo) patvirtintų konkurso sąlygų 2.5–2.8, 4.4 punktuose. Ieškovo 2008 m. rugpjūčio 1 d. atsakovui pateiktoje antrojoje pretenzijoje taip pat nebuvo nurodyta jokių duomenų, pagrindžiančių šiuose konkurso sąlygų punktuose įvardytas išlaidas. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas tik tvirtino, kad sugebės įvykdyti sutartį tinkamai, tačiau nepateikė nei jokių su tuo susijusių įrodymų, nei visų sudėtinių paslaugos teikimo išlaidų dalių skaičiavimų. Ieškovo teiginys, kad dalis sąnaudų bus dengiama kitos veiklos pajamomis, nebuvo grindžiamas, kokia teikiamos paslaugos dalis bus dengiama tokiu būdu. Sąnaudų dengimas iš įvairiose savivaldybėse vykdomos veiklos pažeistų Viešųjų pirkimų įstatyme įtvirtintus lygiateisiškumo ir skaidrumo principus, be to, trečiojo asmens nuomone, neatmestina ir tai, kad argumentaciją, jog sąnaudos bus dengiamos iš kitose savivaldybėse vykdomos veiklos, ieškovas pateikia ir kitoms perkančiosioms organizacijoms ir jam gali nebelikti finansinių pajėgumų dengti patiriamų sąnaudų.

            Trečiojo asmens UAB „Smulkus urmas“ atsiliepime teigiama, kad:

1. Kasatoriaus argumentai dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo prieštarauja apskųstos nutarties turiniui, iš kurio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino ieškovo argumentus, susijusius su poreikio patirti tam tikras išlaidas nebuvimu, ir pasisakė, kodėl šiuos atmeta.

Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijų teismuose ieškovas neįrodinėjo, kad jo ekonominis organizacinis efektyvumas lemia mažus kaštus darbo užmokesčiui ir socialiniam draudimui (CPK 12, 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju teismas neprivalėjo būti aktyvus ir rinkti įrodymus savo iniciatyva, todėl pagrįstai nebuvo vertintos aplinkybės, kurių kasatorius neįrodinėjo.

Apeliacinės instancijos teismas, aptardamas ieškovo pateiktuose neįprastai mažos kainos pagrindimuose nurodytas aplinkybes ir pripažindamas atsakovą pagrįstai atmetusiu ieškovo 2008 m. liepos 14 d. rašte Nr. 987 pateiktą neįprastai mažos kainos pagrindimą, nes jame nebuvo išdėstytas kainos sudėtinių dalių skaičiavimas ir neįtrauktos tam tikros išlaidos, įvertino atsakovo veiksmus, atmetant ieškovo pateiktus neįprastai mažos kainos įrodymus, todėl ir dėl šios priežasties negalima sutikti su kasacinio skundo argumentais dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo.         

2. Remiantis VPĮ 40 straipsnio 2 dalimi pripažintina, kad perkančioji organizacija, spręsdama dėl neįprastai mažos kainos pagrindimo, vertina pasiūlytą kainą būtent pagal atitinkamą pirkimo objektą ir neperžengdama būtent pirkimo objekto ribų atsižvelgia į VPĮ 40 straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose išvardytas aplinkybes, tarp kurių nenurodyta dalyvio ekonominio pajėgumo ar finansinės padėties. Kasatoriaus teiginys, kad VPĮ 40 straipsnyje nenustatyta draudimo tiekėjams teikti paslaugas už žemesnes nei savikaina kainas, subsidijuojant jas iš kitos veiklos gaunamų pajamų, prieštarauja šio straipsnio tikslui – sudaryti prielaidas sąžiningai tiekėjų konkurencijai. Kasatoriaus finansinė padėtis ir ekonominis pajėgumas negali būti pakankami neįprastai mažos kainos pagrindimo įrodymai. Šie įmonės rodikliai nuolat kinta, todėl negali būti vertinami kaip užtikrinantys, kad tiekėjas bus pajėgus dengti dalį pirkimo sutarties vykdymo išlaidų ir kaštų iš pajamų, gaunamų iš kitos veiklos, visą sutarties vykdymo laikotarpį, kurio trukmė pagal ginčo konkurso sąlygas yra treji metai. Be to, kasatorius, pateikdamas tik 2008 m. balansą ir pelno–nuostolio ataskaitą, neįrodė savo ekonominio ir finansinio pajėgumo teikti paslaugą už pasiūlytą kainą, nes iš pelno–nuostolio ataskaitos matyti ne faktiškai gautos, o tik gautinos pinigų sumos. Faktinį finansinį pajėgumą patvirtinančio dokumento – pinigų srautų ataskaitos – kasatorius nepateikė.  

Konkurso sąlygų 4.4 punkto nuostatos, kad į paslaugos kainą įeina visi mokesčiai ir visos tiekėjo išlaidos, lingvistinis aiškinimas sudaro prielaidas išvadai, jog pasiūlymo kaina turi būti suformuota iš ją sudarančių sąnaudų (tiekėjo išlaidų bei mokesčių) ir pasirinktos tiekėjo pelno maržos. Dėl to negalima sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad konkurso sąlygų 4.4 punkte neapribojama konkurso dalyvio teisės konkurse pasiūlytos kainos sąnaudas dengti iš kitų veiklų ar kitų paslaugų pajamų.

Kasatoriaus argumentas, kad jis negali išskirti, kurios bendrosios įmonės veiklos sąnaudos sietinos su paslaugu teikimu atsakovui pagal konkursą, o kurios – su pajamomis iš tipinės veiklos kitose rinkose ar regionuose, prieštarauja bylos duomenims. Kasatoriaus 2008 m. liepos 14 d. rašte Nr. 987 pateiktose pasiūlytos kainos sudėtinėse dalyse yra nurodytos ir kasatoriaus administravimo išlaidos, kurios yra ne kas kita, o bendrosios kasatoriaus įmonės išlaidos, priskirtos konkurso pirkimo objektu esančios paslaugos teikimo išlaidoms. Taigi kasacinio skundo argumentai dėl negalimumo susieti kasatoriaus bendrąsias veiklos sąnaudas su konkurse pasiūlyta kaina yra nepagrįsti.   

          

            Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Nagrinėjamoje byloje kilo Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) nuostatų aiškinimo ir taikymo klausimai.

Kasatorius VšĮ „Kretingos maistas“ kelia perkančiosios organizacijos veiksmų, kuriais šio tiekėjo pasiūlymas tikrintas ir atmestas dėl pasiūlytos neįprastai mažos kainos, teisėtumo ir su juo susijusį viešųjų pirkimų principų – skaidrumo ir tiekėjų lygiateisiškumo – pažeidimo klausimus.

Ieškovo VšĮ „Kretingos maistas“ (tiekėjo) ir atsakovo Akmenės rajono savivaldybės administracijos (perkančiosios organizacijos) ginčas iš esmės kilo dėl to, kad perkančioji organizacija, paskelbusi vaikų maitinimo viešojo paslaugų pirkimo konkursą, priėmė sprendimą atmesti ieškovo pasiūlymą, nes jame nurodyta kaina buvo neįprastai maža. Ieškovas nesutiko su šiuo perkančiosios organizacijos sprendimu ir ginčijo jį ne tik savo pateiktos kainos vertinimo aspektu, bet ir dėl to, kad perkančioji organizacija tik jo vieno pasiūlymą tikrino nuodugniai, nors kitų dalyvių pasiūlytos kainos skyrėsi nedaug (pvz., 0,11 Lt). Taigi, ieškovo nuomone, naudojimasis perkančiajai organizacijai VPĮ suteiktomis teisėmis buvo formalus, nuo pat pradžių nesiekiant sudaryti su juo viešojo pirkimo sutarties, nors jo pasiūlyta kaina visoms šešioms pirkimo dalims (skirtingoms mokykloms) buvo mažiausia.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nėra suformavęs neįprastai mažos kainos institutą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Vienintelėje kasacinio teismo nutartyje šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 16 d. Civilinių bylų skyriaus nutartis civilinėje byloje UAB „Bijusta“ v. Vilniaus miesto Vyriausiasis policijos komisariatas, bylos Nr. 3K-3-502/2007) nepateikta išsamesnės neįprastai mažos kainos instituto sampratos ir jo reikšmės viešuosiuose pirkimuose, todėl teisėjų kolegija dėl to pasisako šioje nutartyje.

 

Dėl neįprastai mažos kainos instituto sampratos ir reikšmės viešuosiuose pirkimuose

 

Neįprastai mažos kainos institutas įtvirtintas VPĮ 40 straipsnyje, kurio nuostatos taikytinos tiek tarptautiniams, tiek supaprastintiems pirkimams (VPĮ 98 straipsnio 2 dalis). Remiantis tokiu Lietuvos įstatymų leidėjo nustatytu reglamentavimu, taikant VPĮ 40 straipsnio nuostatas, atsižvelgtina į Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. kovo 31 d. direktyvą Nr. 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (toliau – Direktyva Nr. 2004/18/EB), kurios 55 straipsnio nuostatos iš esmės pakartojamos VPĮ 40 straipsnyje, taip pat į atitinkamą Europos Teisingumo Teismo praktiką (toliau – Teisingumo Teismas).

Neįprastai mažos kainos institutas glaudžiai susijęs su tiekėjų pasiūlymų vertinimu ir laimėtojo išrinkimu. Tiekėjo, atitinkančio minimalius kvalifikacijos reikalavimus ir siūlančio techninius reikalavimus atitinkantį pirkimo objektą, pasiūlymas, atsižvelgiant į jo siūlomą (mažiausią) kainą, nėra per se priimtiniausias. Pirma, tiekėjo siūloma mažiausia kaina (taikant tiek mažiausios kainos, tiek ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo vertinimo kriterijus) gali būti ekonomiškai nepagrįsta ir lemti jo nesugebėjimą laiku ir tinkamai įvykdyti viešojo pirkimo sutartį arba būti jo nesąžiningų veiksmų padarinys. Antra, viešųjų pirkimų teisinis reglamentavimas lemia tai, kad kainos, kaip vienos iš pagrindinių tiekėjo pasiūlymo ir viešojo pirkimo sutarties sąlygų, nebegalima keisti nei sudarant viešojo pirkimo sutartį, nei ją vykdant (išimtis numatyta tik iš anksto nustatytoms kainodaros taisyklėms).

Neįprastai mažos kainos institutas, kaip papildoma galimybė po to, kai jau įvertina tiekėjo kvalifikacija ir jo pasiūlymo atitiktis techniniams pirkimo objekto reikalavimams, įsitikinti tiekėjo pasiūlymo pagrįstumu bei gebėjimu įvykdyti viešojo pirkimo sutartį, ir yra skirtas perkančiajai organizacijai apsisaugoti nuo pirmiau išvardytų grėsmių. Kita vertus, šis institutas taikytinas tik siekiant įsitikinti tiekėjo pasiūlymo pagrįstumu ir realumu. Teisingumo Teismas yra nustatęs, kad pasiūlymų vertinimo procedūroje negalima atsižvelgti į pasiūlymų kainos „normalumą“, t. y. perkančiajai organizacijai draudžiama skirti papildomus balus tokiam tiekėjo pasiūlymui, kurio kaina atitinka perkančiosios organizacijos nustatytąją kaip tikėtiną arba kuri atitinka visų pasiūlymų vidurkį (Teisingumo Teismo 1985 m. kovo 28 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją, 274/83, Rink. 1985, p. 1077).

Be siekio apginti perkančiąją organizaciją nuo nesąžiningų tiekėjų veiksmų ar grėsmės, kad viešojo pirkimo sutartis nebus įvykdyta laiku ar bus įvykdyta netinkamai, tiek ES (Direktyvos Nr. 2004/18/EB 55 straipsnis), tiek nacionalinės teisės normose (VPĮ 40 straipsnis) įtvirtintu neįprastai mažos kainos instituto teisiniu reglamentavimu siekiama apsaugoti ir patį konkurso dalyvį, pasiūliusį neįprastai mažą kainą, nuo vienašališko perkančiosios organizacija sprendimo atmesti jo pasiūlymą dėl neįprastai mažos pasiūlytos kainos, prieš tai nesuteikus jam galimybės pateikti savo pasiūlymo pagrįstumo paaiškinimų.

Pagal neįprastai mažos kainos instituto teisinį reglamentavimą perkančioji organizacija visada privalo pareikalauti dalyvio, pasiūliusio neįprastai mažą kainą, pagrįsti šį pasiūlymą.

Teisingumo Teismas, be kita ko, yra pažymėjęs, kad tiekėjų paaiškinimų tikrinimo procedūra turi būti taikoma visais atvejais, kai perkančioji organizacija siekia pašalinti pasiūlymą dėl neįprastai mažos kainos. Dėl to, nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu (perkančiajai organizacija apsibrėžus ar teisės normose nustačius, kokia kaina pripažintina neįprastai maža) atsiranda perkančiosios organizacijos pareiga tikrinti neįprastai mažos kainos pasiūlymus, tiekėjams turi būti užtikrinta, kad jie nebus pašalinti iš konkurso, vykdomo konkurencijos skatinimo sąlygomis, be galimybės paaiškinti jų pasiūlymo rimtumą (Teisingumo Teismo 1989 m. birželio 22 d. Sprendimas Fratelli Costanzo / Comune di Milano, 103/88, Rink. 1989, p. 1839).

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad perkančiosios organizacijos formalūs veiksmai, kuriais ji iš tikrųjų nesiekia patikrinti tiekėjo, pasiūliusio neįprastai mažą kainą, pasiūlymo rimtumo arba apskritai nesudaro jam sąlygų pateikti paaiškinimus, pagrindžiančius tokį pasiūlymą, pripažintini per se neteisėtais ir pažeidžiančiais viešųjų pirkimų teisiniame reglamentavime įtvirtintas jos pareigas bei viešojo pirkimo principus. 

Ar perkančioji organizacija, taikydama neįprastai mažos kainos institutą, tinkamai, nepažeisdama viešojo pirkimo principų, įgyvendino VPĮ 40 straipsnyje įtvirtintas pareigas, spręstina, nustatant, ar ji (Teisingumo Teismo 2001 m. lapkričio 27 d. Sprendimas sujungtose bylose Impresa Lombardini ir Mantovani, C-285/99 ir 286/99, Rink. 2001, p. I-9233): 1) įvertinusi visų dalyvių pateiktus pasiūlymus, identifikavo, kuriuose iš jų nurodytos kainos yra neįprastai mažos; 2) sudarė dalyviams, pasiūliusiems neįprastai mažą kainą, galimybę (pareikalavo raštu per protingą terminą) pateikti paaiškinimus dėl abejonių sukėlusių pasiūlymo elementų (dalių); 3) ištyrė ir įvertino pateiktus paaiškinimus; 4) priėmė sprendimą – dalyvio, nepagrindusio pasiūlytos neįprastai mažos kainos, pasiūlymą atmesti arba, jeigu dalyvis nurodytą kainą pagrindė, leisti jam toliau dalyvauti viešojo pirkimo procedūroje.

Pažymėtina, kas visos išvardytos perkančiosios organizacijos pareigos turi būti, be kita ko, vykdomos nepažeidžiant viešųjų pirkimų principų. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką viešųjų pirkimų principais privalu vadovautis taikant ir aiškinant visų VPĮ nuostatų turinį. Viešųjų pirkimų principai yra ne tik perkančiųjų organizacijų ir tiekėjų teisių bei pareigų viešojo pirkimo srityje tiesioginis šaltinis, bet ir tiesiogiai taikytinos teisės normos. Vien viešųjų pirkimų principų pažeidimo konstatavimas yra pakankamas pagrindas, nesiremiant jokia papildoma teisės norma, reikalauti teismo pripažinti perkančiosios organizacijos veiksmus neteisėtais. Taigi viešųjų pirkimų principai yra tos imperatyviosios normos, pagal kurias vertinama daugelis viešųjų pirkimų proceso elementų, taip pat kuriomis galima tiesiogiai remtis ginant viešųjų pirkimų procedūrose dalyvaujančių asmenų teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Lemminkainen Lietuva“ v. VĮ „Kauno aerouostas“, bylos Nr. 3K-3-150/2010, ir joje nurodyta praktika). VPĮ 40 straipsnio nuostatų taikymo kontekste tai reiškia, kad perkančioji organizacija turi visiems tiekėjams tinkamai ir objektyviai nustatyti, kokie neįprastai mažos kainos pasiūlymai yra įtartini, visus šiuos pasiūlymus vienodai patikrinti ir priimti dėl jų atitinkamus sprendimus, taikant tuos pačius vertinimo kriterijus.

VPĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu pateiktame pasiūlyme nurodyta prekių, paslaugų ar darbų kaina yra neįprastai maža, perkančioji organizacija privalo pareikalauti dalyvio pagrįsti siūlomą kainą, o jeigu dalyvis nepateikia tinkamų kainos pagrįstumo įrodymų, pasiūlymą privalo atmesti.

Remdamasi šia VPĮ nuostata bei pirmiau aptartais neįprastai mažos kainos instituto tikslais, teisėjų kolegija nurodo, kad neįprastai maža pasiūlyta kaina per se nėra kliūtis viešojo pirkimo sutarčiai sudaryti. Tik tokia neįprastai maža kaina, kurios tiekėjas negali pagrįsti, t. y. įrodyti, kad pasiūlyta kaina jis galės tinkamai ir laiku įvykdyti viešojo pirkimo sutartį, suponuoja perkančiosios organizacijos pareigą atmesti tokį tiekėjo pasiūlymą. Atsižvelgiant į tai, taip pat remiantis racionalaus lėšų panaudojimo imperatyvu, perkančioji organizacija pagal VPĮ 40 straipsnį privalo atmesti dalyvio pasiūlymą tik dėl nepagrįstos neįprastai mažos kainos. Pasiūlymo atmetimas dėl neįprastai mažos kainos, kurios tiekėjas perkančiajai organizacijai nepagrindė, yra atskiras pasiūlymų atmetimo pagrindas VPĮ 39 straipsnio prasme. Dėl to, net jei keli tiekėjai pasiūlė vienodas neįprastai mažas kainas, vieno iš jų pasiūlymo, įskaitant ir paaiškinimus, atmetimas kaip nepagrindžiančio siūlomos kainos, nereiškia tiekėjų lygiateisiškumo principo pažeidimo, jei tiekėjai skirtingu patikinamumo lygiu grindė savo pasiūlymus. Dėl to neįprastai mažos kainos pagrindimas ir jo vertinamas – individuali kategorija. Tuo tarpu neįprastai mažos pasiūlytos kainos identifikavimas yra bendra kategorija, priklausanti nuo objektyvių kriterijų ir taikytina visiems konkurse dalyvaujantiems tiekėjams vienodai.

Taigi, remiantis VPĮ 40 straipsniu, išskirtini du pagrindiniai neįprastai mažos kainos instituto taikymo etapai: neįprastai mažų kainų (įtartinų pasiūlymų) nustatymas ir tokių kainų pagrindimo įvertinimas.

Atsižvelgiant į tai, kad neįprastai mažų kainų (įtartinų pasiūlymų) nustatymas ir tokių kainų pagrindimo įvertinimas yra neatsiejamos perkančiosios organizacijos pareigos, bei į tai, kad ieškovas kelia abiejų šių pareigų įvykdymo atitikties VPĮ 40 straipsniui ir kartu viešųjų pirkimų principams klausimą, šioje kasacinio teismo nutartyje pasisakytina tiek dėl to, ar perkančioji organizacija pagrįstai nusprendė, kad tik ieškovo pasiūlyme nurodyta kaina yra neįprastai maža, tiek dėl to, ar buvo pagrindas pripažinti ieškovą neįvykdžiusiu pareigos tinkamai pagrįsti jo pasiūlytą neįprastai mažą kainą.

 

Dėl perkančiosios organizacijos (atsakovo) veiksmų, identifikuojant, kuriuose konkurso dalyvių pasiūlymuose nurodytos kainos yra neįprastai mažos

 

Nagrinėjamam ginčui taikytinoje VPĮ redakcijoje nepateikta neįprastai mažos kainos sampratos ar ribos, nuo kurios pasiūlymai pripažintini neįprastai mažais, nustatymo metodo, o tik išvardyti tam tikri kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant tikrintinas neįprastai mažos kainos pagrįstumas ir kurie galėtų išsklaidyti perkančiosios organizacijos abejones.

Dėl to, ar kaina neįprastai maža, sprendžia pati perkančioji organizacija, atsižvelgdama į VPĮ reikalavimus ir konkrečius objektyvius kriterijus: rinkos kainas, tiekėjų konkurse pasiūlytas kainas, analogiškas sutartis ir pan.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek ankstesnėje VPĮ redakcijoje buvo, tiek dabartinėje VPĮ redakcijoje yra tiesiogiai ar netiesiogiai įtvirtinta pasiūlyme nurodytos neįprastai mažos kainos sąvoka. 2002 m. gegužės 2 d. įstatymo Nr. IX-865 redakcijos (Žin., 2002, Nr. 49-1885) 2 straipsnio 30 dalyje buvo nurodyta, kad labai maža kaina pripažintina pasiūlyta prekių, paslaugų ar darbų kaina, kuri daugiau kaip 15 procentų mažesnė už visų tiekėjų (rangovų) pasiūlytų kainų aritmetinį vidurkį. 2009 m. liepos 22 d. įstatymo Nr. XI-395 redakcijos (Žin., 2009, Nr. 93-3986) 40 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija turi teisę apibrėžti pasiūlyme nurodytos prekių, paslaugų ar darbų neįprastai mažos kainos sąvoką. Viešųjų pirkimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktorius 2009 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1S-96 patvirtino neįprastai mažos kainos sąvoką. Pagal šį teisės aktą pasiūlyme nurodyta prekių, paslaugų ar darbų kaina pripažintina neįprastai maža tuo atveju, kai perkančioji organizacija vertina ją kaip nepakankamą viešojo pirkimo sutarčiai tinkamai įvykdyti (1 punktas). Nurodyto įsakymo 2 punkte įtvirtinta neįprastai mažos kainos prezumpcija, pagal kurią pasiūlyme nurodyta kaina visais atvejais pripažintina neįprastai maža, jeigu ji atitinka bent vieną iš šių sąlygų: yra 15 ir daugiau procentų mažesnė už visų tiekėjų, kurių pasiūlymai neatmesti dėl kitų priežasčių, pasiūlytų kainų aritmetinį vidurkį (2.1 punktas); yra 30 ir daugiau procentų mažesnė nuo suplanuotų viešajam pirkimui skirtų lėšų (2.2 punktas).

Kartu pažymėtina, kad perkančioji organizacija, nesant įstatyminio reglamentavimo arba jam neprieštaraujant, pirkimo dokumentuose gali pati apibrėžti, kokia kaina jos organizuojamame konkrečiame konkurse bus vertinama kaip neįprastai maža ir dėl to papildomai tikrinama. Tokią poziciją patvirtina ir Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią perkančiosios organizacijos tiek supaprastintų, tiek tarptautinių pirkimų atvejais pirkimo dokumentuose, remdamosi objektyviais ir nediskriminuojančiais kriterijais, gali apsibrėžti savo neįprastai mažos kainos sampratą (nurodytas Sprendimas Impresa Lombardini ir Mantovani).

Tiekėjų lygiateisiškumo ir skaidrumo principas suponuoja tai, kad tiekėjų pasiūlymų vertinimas turi būti atliekamas pagal iš anksto visiems žinomas sąlygas. Tai besąlyginė tiekėjų teisėtų lūkesčių ir konkurencijos skatinimo prielaida. Pagal Teisingumo Teismo praktiką perkančiosios organizacijos veiksmai, kuriais ji tiekėjų pasiūlymus vertina ne pagal iš anksto paskelbtas sąlygas, pripažįstami ne tik neskaidriais ir pažeidžiančiais tiekėjų lygiateisiškumą, bet ir vertinami kaip perkančiosios organizacijos neribotos diskrecijos, kurią draudžia viešųjų pirkimų teisės normos, išraiška (žr. Europos Teisingumo Teismo 2001 m. spalio 18 d. Sprendimą SIAC Construction, C-19/00, Rink. 2001, p. I-7725).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad perkančioji organizacija, vertindama tiekėjų pasiūlymus, turi teisę identifikuoti, kuriuose iš jų pateikta kaina yra neįprastai maža, net ir tuo atveju, kai tokio identifikavimo kriterijų ji nebuvo paskelbusi viešojo pirkimo dokumentuose. Tokia išvada darytina, atsižvelgiant į tai, kad, nustatydama, kurie pasiūlymai yra įtartini dėl per itin mažos kainos, perkančioji organizacija dėl tokių pasiūlymų nepriima galutinio sprendimo. Kitaip tariant, tiekėjo pasiūlytos kainos pripažinimas neįprastai maža per se nelemia jokio galutinio sprendimo dėl šio tiekėjo tolesnio dalyvavimo pirkimo procedūroje.

Kita vertus, perkančioji organizacija, pripažinusi, kad tiekėjo pasiūlyme nurodyta kaina yra neįprastai maža, privalo kreiptis į tiekėją, prašydama pagrįsti šį pasiūlymą. Dėl to, nesant pirkimo dokumentuose ar norminiuose teisės aktuose nustatytų neįprastai mažos kainos nustatymo kriterijų, perkančioji organizacija įtarimų sukėlusius pasiūlymus privalo identifikuoti ne pagal savo subjektyvų įsivaizdavimą, o pagal kuo objektyvesnius ir skaidresnius kriterijus (pvz., visų ar neatmestų pasiūlymų kainų aritmetinį vidurkį, plačiai žinomą ar autoritetingo subjekto nustatytą rinkos kainą ir pan.), taip užtikrindama, kad palyginti panašių kainų pasiūlymai nebūtų tarpusavyje išskiriami ir vienam iš tiekėjų nepagrįstai nebūtų apsunkintas varžymasis dėl viešojo pirkimo sutarties sudarymo.

            Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, negalima sutikti su atsakovo pozicija, kad neįprastai mažos kainos nustatymas yra išimtinai perkančiosios organizacijos diskrecijai priskirtas sprendimas, kuris, be to, neskųstinas VPĮ nustatyta tvarka. Minėta, perkančiosios organizacijos visų procedūrų metu privalo vadovautis viešojo pirkimo principais, taip pat veikti sąžiningai ir objektyviai. Neribota perkančiosios organizacijos diskrecijos teisė nesuderinama su šiais imperatyvais. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje teisingai pažymėta, kad net ir diskrecijos teise negalima piktnaudžiauti. Be to, pritarimas tokiai atsakovo pozicijai reikštų, kad, nepaisant VPĮ 40 straipsnyje perkančiajai organizacijai įtvirtintų pareigų, ji galėtų rinktis, kada, dėl kurių tiekėjų ir kokiomis aplinkybėmis šias pareigas vykdyti.

Nagrinėjamos bylos duomenimis, perkančioji organizacija pirkimo dokumentuose neapibrėžė neįprastai mažos kainos. Ieškovas inter alia nesutiko ir su perkančiosios organizacijos sprendimu pripažinti tik jo pasiūlyme nurodytą kainą neįprastai maža. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad perkančioji organizacija nepiktnaudžiavo VPĮ jai suteikta diskrecijos teise ir pagrįstai, remdamasi įvairiais skaičiavimais bei argumentais, pripažino ieškovo pasiūlytą kainą neįprastai maža. Iš bylos duomenų matyti, kad perkančioji organizacija, priimdama sprendimą tik ieškovo pasiūlytą kainą pripažinti neįprastai maža, atsižvelgė į:

1) Akmenės rajono savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintą gamybos išlaidų dydį;

2) šildymo bei kuro kainų padidėjimą;

3) tai, kad ieškovas pasiūlė vienodą kainą – 0,79 Lt – visoms pirkimo dalims, nors mokyklos išsidėsčiusios nevienodu atstumu ir jose mokosi nevienodas mokinių skaičius;

4) visų pasiūlytų kainų aritmetinį vidurkį;

5) ieškovo ne konkurso metu perkančiajai organizacijai pateiktus gamybos kainos skaičiavimus;

6) Akmenės rajono savivaldybės administracijos pateiktą dokumentą – „Lėšų, reikalingų produktams nemokamam mokinių maitinimui pagaminti, apskaičiavimą“.

Teisėjų kolegija pasisako dėl atsižvelgimo į kiekvieną iš šių veiksnių pagrįstumo ir teisėtumo.

1) 2007 m. rugpjūčio 22 d. Akmenės rajono savivaldybė priėmė sprendimą Nr. T-165 (T. 2, b. l. 147), kuriuo nustatė, kad maisto gamybos (administravimo) išlaidų dydis turi būti ne mažesnis kaip 29,6 proc. vienos dienos maitinimo normai skiriamos sumos. Tai individualaus taikymo teisės aktas, kuriame išreikšta viešojo administravimo subjekto valia, o ne atlikti tikslūs ekonominiai skaičiavimai. Šiuo Akmenės rajono savivaldybės tarybos sprendimu yra keičiamas kitas šios institucijos sprendimas dėl anksčiau sudarytų maitinimo paslaugų sutarčių pakeitimo. Taigi 29,6 proc. gamybos išlaidų dydis siejamas būtent su paslaugų sutartimis, dėl kurių priimtas šis administracinis teisės aktas, be to, vadovaujantis tik šiuo aktu, lieka neaišku, ar nesikeitė (didėjo ar mažėjo) „dienos maitinimo norma“. Iš byloje esančių anksčiau savivaldybei pateiktų paslaugų teikėjų raštų matyti, kad administravimo išlaidos apskritai nebuvo įtraukiamos į vaikų maitinimo paslaugų kainą, nes savivaldybė stokojo pinigų (T. 2, b. l. 145, 146). Liudytojų parodymų duomenimis (T. 2, b. l. 77), į šį 29,6 proc. nuo vienos dienos maitinimui skirtos pinigų sumos dydį neįtraukti šildymo kaštai, kurie 2008 m., palyginus su 2007 m., didėjo.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad perkančioji organizacija nustatė, jog tik ieškovo pasiūlyta kaina nesiekė nurodytų 29,6 proc., o buvo 26,8 proc., t. y. 2,8 proc. mažesnė. 28,6 proc. dydis visoje maitinimui skiriamų lėšų dalyje yra 2,95 Lt (0,79 × 100/26,8), iš kurių Akmenės rajono savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta 29,6 proc. gamybos išlaidų dalis – 0,87 Lt., o tai tik 0,08 Lt daugiau nei siūlė ieškovas. Atitinkamai kitų tiekėjų pateiktos kainos, sudarančios apie 30 proc. (0,9 Lt × 100/2,95 Lt), taip pat faktiškai yra mažesnės už 29,6 proc. dydį, jeigu į šį būtų įtrauktas šildymas, kurio kaina padidėjo.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į nurodyto Akmenės rajono savivaldybės tarybos sprendimo priėmimo tikslus ir aplinkybes, taip pat į tai, kad jis buvo taikytas ne dėl visų tiekėjų pasiūlytų kainų, sprendime patvirtintas maisto gamybos išlaidų dydis – 29,6 proc. nuo dienos maitinimo normos – nepagrįstai perkančiosios organizacijos buvo įvertintas kaip pagrindas tik ieškovo pasiūlytai kainai pripažinti neįprastai maža.

2) Bylos duomenimis, perkančiosios organizacijos (atsakovo) atstovas teigė, kad viešojo pirkimo paskelbimo ir viešojo pirkimo sutarties sudarymo metu, palyginus su ankstesniais metais, padidėjo patalpų šildymo ir kuro kainos; be to, perkančioji organizacija buvo informavusi tiekėjus, kad planuojamas 50 proc. šildymo kainų brangimas (bylos priedas Nr. 1, b. l. 177); dėl to, perkančiosios organizacijos manymu, ieškovo pasiūlyta kaina turėjo būti 18–20 ct didesnė (T. 2, b. l. 78). Atsižvelgiant į šiuos skaičiavimus, kitų tiekėjų pasiūlytos kainos (šildymo ir kuro išlaidos visiems Lietuvos ūkio subjektams kilo vienodai) patenka į šią perkančiosios organizacijos numanomą kainą (apie 0,98 Lt). Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, šildymo bei kuro kainų padidėjimas perkančiosios organizacijos nepagrįstai buvo pripažintas veiksniu, turėjusiu įtakos tik ieškovo pasiūlytą kainą pripažinti neįprastai maža, nes kai kurioms pirkimo dalims kitų tiekėjų buvo pateikti 0,90 Lt ir 0,97 Lt pasiūlymai.

3) Pirkimo dokumentuose nustatyta, kad tiekėjai gali pasiūlymus pateikti tiek vienai, tiek kelioms, tiek visoms pirkimo dalims (pirkimo sąlygų 4.10 punktas). Akivaizdu, kad dėl visų šešių mokyklų specifikos (atstumo, mokinių skaičiaus ir jų dalies, gaunančios nemokamą maitinimą, skirtumų) kainos negali būti vienodos, tačiau pirkimo dokumentuose nenustatyta draudimo pateikti vienodą kainą visoms pirkimo dalims, kurios realumas, be kita ko, gali būti tinkamai pagrįstas. Kita vertus, toks draudimas ir negalėtų būti pateisinamas, nes nei pirkimo procedūrų rengimas, nei viešojo pirkimo sutarčių sudarymas ir vykdymas per se nereikalauja skirtingų kainų. Neneigiant to, kad vienodų kainų pateikimas visoms šešioms pirkimo dalims perkančiajai organizacijai galėjo kelti abejonių, perkančiosios organizacijos sprendimas atsižvelgti į šį kriterijų kaip į vieną iš pagrindų ieškovo pasiūlytai kainai pripažinti neįprastai maža, remiantis pirmiau išdėstytais argumentais, vertintinas kritiškai, juolab kad kiti tiekėjai (R. D. individuali įmonė, UAB „Smulkus urmas“) kai kurioms pirkimo dalims taip pat pateikė panašias ar vienodas kainas ir dėl jų buvo pripažinti laimėtojais.

4) Perkančioji organizacija ir teismai akcentavo aplinkybę, kad ieškovo siūloma kaina daug skiriasi nuo aritmetinio visų kainų vidurkio. Šis ieškovo pasiūlytos kainos pripažinimo neįprastai maža pagrindas nurodytas ir perkančiosios organizacijos 2008 m. liepos 10 d. rašte Nr. S-1268, kuriuo ieškovo buvo paprašyta pateikti raštišką kainos pagrindimą. Bylos duomenimis, visose  pirkimo dalyse, išskyrus trečiąją, pirkimo dalies laimėtojo kaina nuo visų pasiūlytų kainų vidurkio skyrėsi daugiau kaip 20 procentų. Be to, perkančiosios organizacijos atstovai teigė, kad, jų manymu, kaina turėjo būti dvigubai didesnė – apie 1,58 Lt (0,79 Lt × 2), nes brango kuro ir šildymo kaina (T. 2, b. l. 77). Neginčytina, kad ieškovo siūloma kaina tiek nominaliai, tiek procentiškai buvo žemiausia (net ir atmetus didžiausios kainos pasiūlymus), tačiau laimėtojais pripažintų tiekėjų pasiūlymai šiais skaičiavimo pagrindais taip pat buvo daug žemesni už kainą (1,58 Lt), perkančiosios organizacijos vertintą kaip pagrįstą. Taigi, atsižvelgiant į šią kainą, turėjo būti vertinamos ir kitų tiekėjų kainos.

Minėta, perkančioji organizacija nenustatė, kiek procentiškai turi skirtis neįprastai maža kaina nuo visų tiekėjų pasiūlytų kainų aritmetinio vidurkio. Bylos duomenimis, laimėtojais pripažintų tiekėjų pasiūlytos kainos buvo apie 18 proc. mažesnės už šį vidurkį. Toks skirtumas taip pat neišvengiamai turėjo kelti perkančiosios organizacijos įtarimų.

Nesant aiškių, iš anksto paskelbtų ir visiems žinomų procentinių neįprastai mažos kainos kriterijų, perkančioji organizacija tiekėjo siūlomos kainos neturėtų vertinti kaip neįprastai mažos tik dėl esančio akivaizdžiai mažo skirtumo (5-10 proc.), kuris vidutiniam vertintojui nekeltų pagrįstų abejonių, ypač atsižvelgiant į prieš tai ir šiuo metu įstatymų leidėjo nustatytą neįprastai mažos kainos ribą (15 proc. nuo visų kainų aritmetinio vidurkio). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. lapkričio 16 d. nutartyje civilinėje byloje UAB „Bijusta“ v. Vilniaus miesto Vyriausiasis policijos komisariatas, bylos Nr. 3K-3-502/2007, konstatavo, kad ieškovo pasiūlyta kaina yra apie 10 procentų mažesnė už trečiojo asmens pasiūlytąją ir dėl to nelaikytina neįprastai maža kaina.

Ieškovo pirmajai pirkimo daliai siūlyta kaina nuo visų pasiūlytų kainų vidurkio (buvo pateiktos keturios kainos: 0,79 Lt; 0,9 Lt; 1,15 Lt; 1,6 Lt) skyrėsi apie 29 proc., o laimėtojo – apie 19 proc. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pasiūlytų kainų vidurkius skaičiavo neatsižvelgdamas į ieškovo siūlytą kainą, t. y. į skaičiavimą neįtraukdamas mažiausios kainos, tačiau paliko didžiausią kainą. Nurodyti kainų skirtumai (29 proc. ir 19 proc.) ne tik nedaug skyrėsi vienas nuo kito, bet ir abu gana daug viršijo visų pasiūlytų kainų vidurkį. Taigi perkančiajai organizacijai šiuo pagrindu identifikavus tik ieškovo pasiūlytą kainą neįprastai maža, negalima pripažinti, jog tai buvo padaryta objektyviai. Priešingu atveju tektų pripažinti ir tai, kad perkančioji organizacija de facto nustatė visoms pasiūlytoms kainoms apie 20 procentų minusinę ribą, kurią pasiekusios kainos laikytinos neįprastai mažomis. Tokios ribos perkančiosios organizacijos pirkimo dokumentuose (de jure) nebuvo nustatyta.

5) Perkančioji organizacija, prieš vykdydama viešojo pirkimo konkursą, užklausė ieškovą dėl galimos vienos porcijos kainos. Šis nurodė 1,69 Lt kainą. Perkančiajai organizacijai apklausus ir kitus tiekėjus, šių ne konkurso metu pateiktos kainos taip pat didele dalimi skyrėsi nuo kainų, nurodytų jų pateiktuose pasiūlymuose (1,56 Lt ir 0,9 Lt). Atsižvelgiant į tai, perkančiosios organizacijos veiksmai, ne konkurso metu jai pateiktų gamybos kainos skaičiavimų pagrindu pripažįstant neįpratai maža tik ieškovo pasiūlytą kainą, vertintini kaip pažeidžiantys tiekėjų lygiateisiškumo principą.

6) Akmenės rajono savivaldybės administracijos pateiktas dokumentas – „Lėšų, reikalingų produktams nemokamam mokinių maitinimui pagaminti, apskaičiavimas“ reikšmingas tuo, kad iš jo matyti visos svarbiausios gamybos sąnaudos, kurias neišvengiamai patirtų visi tiekėjai ir tokia pačia (komunalinės išlaidos: patalpų šildymas, vanduo, kanalizacija, elektros energija) ar panašia (personalo darbo užmokestis) apimtimi. Be to, neabejotinai šios išlaidos sudaro pačią didžiausią gamybos išlaidų dalį. Nurodyto apskaičiavimo duomenimis, ieškovo pasiūlyta kaina nepadengia jame išvardytų privalomų išlaidų ir yra mažesnė nuo 20,19 proc. iki 61,27 proc. Tačiau kartu iš nurodyto apskaičiavimo, kuriame, minėta, įtrauktos būtinos, neišvengiamos ir vienodos visų tiekėjų galimos išlaidos, matyti, kad perkančioji organizacija, nors ir galėjo, tačiau nenustatė minimalios tiekėjų išlaidų ribos, kurią peržengus pasiūlyta kaina būtų laikoma neįprastai maža. Be to, šio apskaičiavimo duomenis perkančioji organizacija taikė tik ieškovo pasiūlytai kainai.

Perkančiosios organizacijos į bylą pateikto „Lėšų, reikalingų produktams nemokamam mokinių maitinimui pagaminti, apskaičiavimo“ duomenimis, perkančiosios organizacijos numanoma minimali išlaidų vienai porcijai vieną darbo dieną kiekvienoje mokykloje pagaminti nominali vertė (visas būtinas išlaidas padalijus iš darbo dienų ir nemokamai valgydinamų mokinių skaičiaus konkrečioje mokykloje): Naujosios Akmenės „Saulėtekio“ pagrindinėje mokykloje – 0,95 Lt; Ramučių gimnazijoje – 1,79 Lt; Ventos vidurinėje mokykloje – 1,19 Lt; Kruopių vidurinė mokykloje – 1,29 Lt.

Pažymėtina, kad net vienu procentu mažesnės išlaidos vienai porcijai reikštų, jog vienos porcijos kaina pripažintina neįprastai maža, nes: į šį skaičiavimą įtrauktos išlaidos, kurių neišvengiamai patirs visi tiekėjai; tiekėjai patirtų ir apskaičiavime nenurodytų išlaidų (pvz., patalpų dezinfekavimo, transporto ir pan.); tam tikra papildoma dalis turėtų būti skirta ir kaip pelno marža.

Bylos duomenimis, kitų tiekėjų pasiūlytos kainos nurodytų skaičiavimų prasme perkančiajai organizacijai abejonių nekėlė. Pavyzdžiui, pagal perkančiosios organizacijos apskaičiavimą viena porcija vienam nemokamai valgydinamam mokiniui vieną darbo dieną Kruopių vidurinėje mokykloje turėtų kainuoti apie 1,29 Lt (23594 Lt/100 mok. × 183 d. d.), laimėtoju pripažintas tiekėjas (UAB „Smulkus urmas“) pasiūlė 1,15 L kainą. Atitinkamai viena porcija vienam nemokamai valgydinamam mokiniui vieną darbo dieną Ventos vidurinėje mokykloje turėtų kainuoti apie 1,19 Lt (50228 Lt/230 mok. × 183 d. d.), laimėtoju pripažintas tiekėjas (Reginos Daukantienės individuali įmonė) pasiūlė 0,97 Lt kainą.

Perkančiajai organizacijai nurodytas išlaidas aiškinamajame rašte įvardijus kaip būtiniausias, jos veiksmai, netikrinant kitų tiekėjų, pasiūliusių tokią kainą, kuri nesiekė galimų pačių būtiniausių ir neišvengiamų sąnaudų ribos, pasiūlymo pagrįstumo, kaip tą darė dėl ieškovo pasiūlymo, negali būti vertinami kaip atitikę viešųjų pirkimų principus.

Dėl to, net ir sutikus su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad perkančioji organizacija, identifikuodama neįprastai mažas kainas, nepiktnaudžiavo diskrecijos teise, darytina išvada, jog ji taikė neaiškią ir komplikuotą neįprastai mažos kainos nustatymo metodiką, kurios tam tikras sudėtines dalis sunku patikrinti objektyviais kriterijais. Ši perkančiosios organizacijos taikyta neįprastai mažos kainos identifikavimo metodika nebuvo paskelbta iš anksto. Be to, perkančioji organizacija kai kuriuos skaičiavimus taikė tik dėl ieškovo pasiūlymo. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad pati perkančioji organizacija nėra apibrėžusi aiškios neįprastai mažos kainos ribos arba minimalios vienos porcijos vienam nemokamai valgydinamam vaikui per vieną darbo dieną kainos, į kurią būtų įtrauktos visos, jos manymu, būtiniausios išlaidos. Byloje pateikti perkančiosios organizacijos paskaičiavimai vertintini kritiškai.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad perkančioji organizacija neužtikrino skaidrumo ir tiekėjų lygiateisiškumo principų. Vien dėl to perkančiosios organizacijos sprendimas atmesti ieškovo pasiūlymą VPĮ 40 straipsnio pagrindu pripažintinas neteisėtu. Neįprastai mažos kainos identifikavimas ir jos pagrindimas yra vienas iš pasiūlymo vertinimo ir viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūros etapų. Pasiūlymo atmetimas VPĮ 40 straipsnio pagrindu galimas tik tinkamai ir objektyviai nustačius, kurios iš pasiūlytų kainų pripažintinos neįprastai mažomis ir dėl to privalomai papildomai tikrintinomis. Direktyvos Nr. 2004/18/EB keturiasdešimt šeštojoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad sutartys turėtų būti sudaromos remiantis objektyviais kriterijais, kurie užtikrintų skaidrumo, nediskriminavimo ir lygiateisiškumo principų laikymąsi ir garantuotų, kad pasiūlymai būtų vertinami veiksmingos konkurencijos sąlygomis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmiau šioje nutartyje padarytos išvados dėl perkančiosios organizacijos veiksmų, identifikuojant, kuriuose konkurso dalyvių pasiūlymuose nurodytos kainos yra neįprastai mažos, teisėtumo nereiškia, jog perkančioji organizacija neturėjo teisės pripažinti ieškovo pasiūlytos kainos neįprastai maža, tačiau, taikydama tapačią neįprastai mažos kainos nustatymo metodiką, ji turėjo įtraukti į šį vertinimą ir kitus tiekėjus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmiau aptarta dalyvių pateiktų pasiūlymų vertinimo metodika ir jos rezultatai neleidžia daryti neginčijamos išvados, jog ji buvo taikyta skaidriai, objektyviai ir lygiateisiškai.

 

Dėl perkančiosios organizacijos veiksmų, pripažįstant ieškovo pasiūlyme nurodytą kainą neįprastai maža

 

VPĮ 40 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad perkančioji organizacija, siekdama, jog neįprastai mažos kainos būtų pagrįstos, raštu kreipiasi į tokią kainą pasiūliusį dalyvį ir prašo pateikti, jos manymu, reikalingas pasiūlymo detales, kainos sudėtines dalis ir skaičiavimus. Toje pačioje straipsnio dalyje nurodyta, kad perkančioji organizacija, vertindama kainos pagrindimą, atsižvelgia į pavyzdinį tam tikrų kriterijų sąrašą (pvz., siūlomo pirkimo objekto originalumą, galimybę gauti valstybės pagalbą ir pan.).

Tiek pagal nacionalinių teismų, tiek pagal Teisingumo Teismo praktiką kainos pagrindimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Esama ir daugiau tokio vertinimo kriterijų. Lietuvos teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad perkančioji organizacija, vertindama neįprastai mažą kainą bei jos sudėtines dalis, atsižvelgia į teikiamų paslaugų ekonomiškumą, pasirinktus techninius sprendimus ir (ar) išskirtinai palankias sąlygas teikti paslaugas, dalyvio siūlomų paslaugų originalumą, norminių dokumentų dėl darbų saugos ir darbo sąlygų, galiojančių paslaugų pateikimo ar darbų atlikimo vietoje, laikymąsi bei dalyvio galimybę gauti valstybės pagalbą ir pan. Sprendžiant, ar kaina neįprastai maža, reikia nustatyti pasiūlytos kainos dydį, atsižvelgiant į įvairius kriterijus ir konkrečias pirkimo aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2008 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-581/2008).

Pagal Teisingumo Teismo praktiką perkančioji organizacija gali, bet neprivalo remtis nacionaliniame įstatyme (VPĮ 40 straipsnio 2 dalis) nurodytais neįprastai mažos kainos pagrįstumo vertinimo kriterijais (nurodytas Sprendimas Impresa Lombardini ir Mantovani). Perkančiajai organizacijai yra suteikta teisė nuspręsti, kokie, jos manymu, pasiūlymo aspektai, sudėtinės kainos dalys ir skaičiavimai turi būti pagrįsti. Vis dėlto VPĮ 40 straipsnio 2 dalyje (Direktyvos 2004/18/EB 55 straipsnio 1 dalies 2 pastraipa) įtvirtintas kriterijų sąrašas, nors ir nebaigtinis, nėra tik pavyzdinis. Taigi šio sąrašo pobūdis nereiškia visiškos perkančiųjų organizacijų laisvės nuspręsti, į kokius pasiūlymo sudedamuosius elementus reikia atsižvelgti, prieš joms atmetant neįprastai mažos kainos pasiūlymus (Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimas Komisija prieš Belgiją, C-292/07, nepaskelbtas Rinkinyje).

Minėta, kad perkančiosios organizacijos teisė atmesti tiekėjo paaiškinimus dėl siūlomos neįprastai mažos kainos jokiu būdu nereiškia jos teisės atmesti pasiūlymo nesuteikiant galimybių tiekėjui pateikti savo paaiškinimų (Teisingumo Teismo 1982 m. vasario 10 d. Sprendimas Transporoute / Minist?re des travaux publics, 76/81, Rink. 1982, p. 417). Neįprastai mažos kainos instituto tikslas – apsaugoti tiekėją nuo nesąžiningų perkančiosios organizacijos veiksmų – negalėtų būti pasiektas, jeigu perkančioji organizacija pati spręstų, ar būtina, kad tiekėjas pateiktų paaiškinimus. Be to, perkančioji organizacija privalo suteikti protingus terminus, per kuriuos turi būti pateikti šie paaiškinimai. Perkančioji organizacija taip pat privalo informuoti tiekėją, jeigu jo paaiškinimai buvo atmesti, kartu nurodydama tokio savo sprendimo motyvus.

Neįprastai mažos kainos instituto nuostatų nustatyta privaloma tokio pasiūlymo vertinimo procedūra pagrįsta rungtyniškumo principu, reiškiančiu perkančiosios organizacijos pareigą, susipažinus su visais pasiūlymais ir prieš nusprendžiant sudaryti viešojo pirkimo sutartį, iš pradžių raštu paprašyti patikslinimų dėl pasiūlymo, įtariamo esant neįprastu, elementų, kurių pagrindu perkančiajai organizacijai konkrečiai ir kilo abejonių, bei pareigą vėliau įvertinti šį tiekėjo pasiūlymą pagal jo pateiktus paaiškinimus. Atsižvelgiant į veiksmingos konkurencijos skatinimo viešuosiuose pirkimuose tikslą, būtina, kad ši galimybė būtų kaip galima platesnė ir visapusiškesnė, o tiekėjui turi būti leidžiama be jokių apribojimų pateikti visus paaiškinimus, kurie, jo manymu, yra tinkami, atsižvelgiant į viešojo pirkimo pobūdį (nurodytas Sprendimas Impresa Lombardini ir Mantovani). Pasiūlymų paaiškinimo galimybė neturi būti ribojama jokiais formaliais reikalavimais. Minėta, VPĮ 40 straipsnio 2 dalis neriboja tiekėjų paaiškinimų, todėl tiekėjai gali pateikti kitokių, nei VPĮ įtvirtintų, paaiškinimų. Perkančioji organizacija privalo priimti ir išnagrinėti visus paaiškinimus. Priešingas tokių neįprastai mažos kainos tikrinimo procedūros aiškinimas ir taikymas prieštarautų tikslui skatinti tiekėjų konkurenciją (nurodytas Sprendimas Impresa Lombardini ir Mantovani).

Bylos duomenimis, perkančioji organizacija 2008 m. liepos 10 d. raštu Nr. S-1268 paprašė ieškovo pateikti „raštišką neįprastai mažos kainos pagrindimą (jos sudėtinių dalių skaičiavimus)“ (bylos priedas Nr. 1, b. l. 156). Šalių ginčas kilo ir dėl to, ar ieškovo 2008 m. liepos 14 d. atsakymas tinkamai pagrindžia pasiūlytą kainą, nes šiame atsakyme ieškovas pateikė tik savo siūlomos kainos sudėtinių dalių skaičiavimus. Ieškovo teigimu, jis pateikė tokį atsakymą, kokio reikalavo perkančioji organizacija. Ši 2008 m. liepos 16 d. (protokolas Nr. 59; bylos priedas Nr. 1, b. l. 142-143) nusprendė, kad ieškovas nepagrindė mažos kainos. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš šio dokumento nematyti, kodėl priimtas būtent toks perkančiosios organizacijos sprendimas.

Šalys nesutaria ir dėl to, ar „raštiškas neįprastai mažos kainos pagrindimas (jos sudėtinių dalių skaičiavimus)“, kurį savo rašte nurodo perkančioji organizacija, reiškia tik sudėtinių dalių pateikimą ar kiek įmanoma platesnį kainos pagrindimą. Teisėjų kolegija nurodo, kad neįprastai mažos pasiūlytos kainos vertinimo rungtyniškumo pobūdis turi būti suprantamas ir taip, kad perkančioji organizacija turi teisę prašyti, o tiekėjas – pateikti kuo išsamesnius kainos pagrindimo duomenis. Pažymėtina, kad tiekėjai, atsakydami į perkančiųjų organizacijų prašymą pateikti kainos pagrindimą, privalo atsakyti tiek, kiek yra prašomi, tačiau turi teisę pateikti platesnius paaiškinimus, papildomas aplinkybes ar dokumentus. Ar ieškovas tinkamai įvykdė pareigą pateikti „raštišką neįprastai mažos kainos pagrindimą (jos sudėtinių dalių skaičiavimus)“, yra fakto klausimas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tam tikrais atvejais kainos dalies įvardijimas gali sutapti su apskaičiavimais VPĮ 40 straipsnio 2 dalies prasme. Pvz., eilutė „elektros išlaidos“ kainos pagrindime reiškia tiek, kad ji yra išskirta iš bendrosios kainos ir kad jai suteikta tam tikra reikšmė, t. y. apskaičiavimas. Žinoma, perkančioji organizacija turi teisę reikalauti dar tikslesnių apskaičiavimų, pvz., suvartojamos elektros kiekio ir mokėtino tarifo. Bylą nagrinėję teismai, pritardami perkančiosios organizacijos sprendimui pripažinti, kad ieškovas nepagrindė kainos, konstatavo, jog ieškovo pateiktas kainos pagrindimas neatitinka VPĮ 40 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

Kita vertus, byloje kilo ne tiek tinkamo ar pakankamo kainos pagrindimo klausimas, o tam tikrų įrodymų leistinumo ar neleistinumo problema: ar tiekėjas, grįsdamas kainą, gali neįtraukti į šį pagrindimą tam tikrų privalomų išlaidų; ar siūlomos kainos paaiškinimai gali būti grindžiami ir kitomis priemonėmis, išeinančiomis už konkretaus viešojo pirkimo ribų.

Perkančioji organizacija, atsakydama į ieškovo pretenziją dėl jo pasiūlymo atmetimo, 2008 m. liepos 28 d. rašte Nr. S-1392 nurodė, kad ieškovo pateikta kaina stokoja konkretumo ir nepagrindžia visų galimų išlaidų, inter alia valgyklų aprūpinimo indais ir įrankiais, aprūpinimo valymo priemonėmis, plovikliais ir kitomis šveitimo priemonėmis, valgyklos darbuotojų skaičiaus ir jų aprūpinimo specialiais drabužiais, išlaidų patalpų paruošimui sezono pradžiai, valgyklos įrenginių remonto ir atnaujinimo išlaidų, patalpų dezinfekcijos, maisto produktų apskaitos. Nepasisakant iš esmės, ar ieškovas, atsakydamas į perkančiosios organizacijos prašymą, turėjo pateikti paaiškinimus dėl visų šių išlaidų (ieškovo nuomone, to perkančioji organizacija jo neprašė), pažymėtina, kad, pirma, pirkimo dokumentuose buvo reikalaujama pateikti bendrą vienos porcijos kainą, nereikalaujant siūlomos kainos išskaidyti į dalis. Antra, ieškovas neginčijo šių išlaidų (išskyrus patalpų paruošimo sezono pradžiai išlaidas), kaip tokių, tačiau jau 2008 m. rugpjūčio 1 d. pretenzijoje teigė, kad šios išlaidos yra bendrosios įmonės išlaidos, įtrauktos į jo buhalterinę apskaitą. Be to, ieškovo teigimu, jis nepatirs tam tikrų išlaidų, nes jos jau yra patirtos prieš dalyvavimą konkurse, t. y. jis jau yra apsirūpinęs indais, specialiais drabužiais ir pan.

Perkančioji organizacija ir teismai su šia pozicija nesutiko, iš esmės remdamiesi pirkimo sąlygų 4.4 punktu, kuriame nurodyta, kad į paslaugos kainą įeina visi mokesčiai ir visos tiekėjo išlaidos (sandėliavimo, transportavimo,  pakavimo ir kt.). Be to, jų nuomone, ši sąlyga koreliuoja su konkurso sąlygų 2.4–2.8 punktais, kuriuose nurodytos tiekėjų pareigos (sutarties vykdymo sąlygos), pvz., privalu palaikyti švarias patalpas, virtuvės įranga remontuotina už tiekėjo lėšas ir pan. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokia pozicija.

Nurodytas konkurso sąlygų 4.4 punktas reiškia ne tik tai, kad į paslaugos kainą įtrauktinos visos išlaidos, bet ir tai, kad sutarties kaina dėl jokių tiesioginių ar netiesioginių papildomų sąnaudų negalės būti didinama. Teisėjų kolegijos nuomone, šis konkurso sąlygų punktas neturi būti suprantamas taip, kad tiekėjai bet kokiu atveju privalo į kainą įtraukti tokias išlaidas, kurių vykdant viešojo pirkimo sutartį dėl savo veiklos specifikos ar kitų priežasčių nepatirs ar kurias jau yra patyrę. Pagrindinis nurodytos sąlygos tikslas yra tas, kad tiekėjas įvykdytų visas nurodytas pareigas be viešojo pirkimo sutarties kainos papildomo keitimo, o ne tai, jog jis būtinai patirtų šių išlaidų. Priešingu atveju perkančioji organizacija nepagrįstai kištųsi į tiekėjų ekonominės veiklos laisvę. Be to, pagrindinėse konkurso sąlygose reikalavimo detalizuoti siūlomą kainą tokiu būdu, t. y. pagal tokias pareigas (išlaidas), nebuvo. Galiausiai perkančioji organizacija gali nustatyti papildomus sutarties vykdymo saugiklius (pvz., garantijas, laidavimus, netesybas ir pan.), o VPĮ tam tikrais išimtinais atvejais perkančiajai organizacijai nustatyta galimybė veikti susiklosčius nenumatytoms aplinkybėms (pvz., neskelbiamos derybos).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad, nepaisant to, jog pirkimo sąlygose buvo nurodyta, kad tiekėjai kainą turi pateikti su PVM, tačiau tiekėjas, nesantis PVM mokėtojas, gali pateikti tiek kainą su PVM, tiek kainą be PVM, ir tai nebūtų laikoma alternatyviu pasiūlymu, nes tokio tiekėjo, t. y. ne PVM mokėtojo, pasiūlymas vertintinas tik be PVM. Neracionalu yra versti ne PVM mokėtojus nurodyti kainą su PVM (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje A. M. ir kt. v. Turto valdymo departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-508/2009). Iš esmės neturi reikšmės, ar tiekėjas nepatirs išlaidų de jure (įstatyme nenustatyta tokios pareigos) ar de facto (išlaidos jau yra patirtos (pvz., spec. drabužiai) arba patiriamos iš kitų šaltinių). Jis negali būti verčiamas įtraukti jas į pasiūlymo kainą, jei realiai jų nepatirs, t. y. įprastinės tiekėjo sąnaudos nevirs faktinėmis jo išlaidomis.

Dėl to negali būti reikalaujama, kad tiekėjas, įsigijęs tam tikrų sutarčiai vykdyti reikalingų priemonių ir šių priemonių išlaidas įtraukęs į savo bendrąją apskaitą, vėl jas įtrauktų į konkurse siūlomą kainą. Šiuo aspektu svarbu tai, kad tiekėjas perkančiajai organizacijai tai įrodytų, tinkamai pagrįsdamas išlaidų nepatiriamumą ar padengimą bendrosiomis įmonės išlaidomis.

Išvardytos išlaidos nebuvo atskirai nurodytos kaip pirkimo objekto (vienos atitinkamos porcijos) sudėtinės dalys, atsakovo pateiktame „Lėšų, reikalingų produktams nemokamam mokinių maitinimui pagaminti, apskaičiavime“ jos taip pat atskirai neišskiriamos. Be to, net ir pritarus apeliacinės instancijos teismo argumentui dėl būtinumo jas įtraukti, šios išlaidos sudaro tik labai nedidelę siūlomos kainos dalį, palyginus su pagrindinėmis, perkančiosios organizacijos įvardytomis būtiniausiomis, išlaidomis (elektra, šildymas, darbo užmokestis ir pan.). Dėl to išvardytos išlaidos sudarytų tik labai nedidelę visos kainos dalį, dėl tokio jos dydžio sunkiai išskiriamą visoje sumoje.

Minėta, byloje iš esmės sprendžiama ne dėl tinkamo kainos pagrindimo, o būtent dėl jos pagrindimo leistinumo. Pasiūlymas buvo atmestas ne VPĮ 39 straipsnio (neįtrauktos visos išlaidos kaip pirkimo sąlygos, t. y. pasiūlymas neatitinka konkurso sąlygų), o 40 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kad perkančioji organizacija neleido tiekėjui kainos grįsti jo pasirinktu būdu, nors nei VPĮ to nedraudžiama, nei tokio pobūdžio pagrindimas per se nesudaro grėsmės perkančiajai organizacijai, ieškovui nebuvo užtikrinta teisė į veiksmingą savo pasiūlytos kainos pagrindimą. Dėl to perkančioji organizacija pažeidė VPĮ 40 straipsnio 2 dalies jai įtvirtintas pareigas.

Kitas byloje svarstytinas kainos pagrindimo aspektas yra leistinumas nemokamo maitinimo kainą grįsti pajamomis, gautomis iš mokamo vaikų maitinimo. Byloje neginčijama, kad ginčo konkursas paskelbtas ir viešojo pirkimo sutartį ketinama sudaryti dėl nemokamo maitinimo paslaugų teikimo. Bylos duomenimis, nemokamai valgydinamų vaikų skaičius yra kelis kartus mažesnis nei vaikų ar pedagogų, kurie už maistą (paprastai kainuojantį brangiau) susimoka patys (ieškovo teigimu, iš Akmenės rajono savivaldybės mokyklose besimokančių 4700 mokinių tik 1200, t. y. apie 25 proc., gauna nemokamą maitinimą). Perkančioji organizacija ir teismai prieštaravo ieškovo pozicijai, kad nemokamo maitinimo paslaugų kainą bent iš dalies galima grįsti pajamomis, gautomis iš mokamo maitinimo. Byloje taip pat buvo keliamas klausimas, ar siūlomą kainą, kurioje nenumatyta pelno maržos arba ji net yra minusinė, t. y. kuri yra nuostolinga, galima grįsti įmonės bendros apyvartos lėšomis iš kitos veiklos.

Dėl kainos dengimo lėšomis, gaunamomis iš teikiamų mokamo maitinimo paslaugų, teisėjų kolegija pažymi, kad tiek mokamas, tiek nemokamas vaikų ir pedagogų maitinimas yra vienos paslaugos sudėtinės dalys. Konkursas, minėta, paskelbtas tik dėl nemokamo maitinimo paslaugų pirkimo. Tačiau akivaizdu, kad kiekvienos pirkimo dalies laimėtoju pripažintas tiekėjas teiks ir mokamas paslaugas. Šią teisę jis gaus be jokio atskiro varžymosi, pavyzdžiui, nebus rengiamas koncesijos konkursas. Dėl to, nors VPĮ nuostatų prasme nagrinėtina tik viena (mažesnioji) bendros paslaugos dalis, tačiau, vertinant neįprastai mažos kainos pagrindimą, t. y. sprendžiant pagrindimo leistinumo klausimą, tiekėjas neturėtų būti varžomas savo siūlomą kainą grįsti ir kita bendros paslaugos dalimi. Atsižvelgiant į tai, atskirti tam tikras išlaidas pagal sudėtines maitinimo paslaugų dalis sudėtinga, nes išlaidos yra bendros (pvz., visos komunalinės išlaidos). Atsakovo pateiktame „Lėšų, reikalingų produktams nemokamam mokinių maitinimui pagaminti, apskaičiavime“ nurodomas šildomų patalpų (valgyklų) dydis. Tačiau šiluma naudojama ne tik maistui nemokamai valgydinamiems vaikams, bet ir kitiems asmenims, kurie naudosis tiekėjo tiekiama maitinimo paslauga, gaminti. Dėl tos pačios priežasties elektros ir vandens sąnaudų išlaidos maistui pagaminti taip pat labai sunkiai išskiriamos.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo nuomone, kad dėl iš tiekėjų gautų neįprastai mažų kainų pagrindimų perkančioji organizacija gali būti pernelyg apsunkinta pateiktų skaičiavimų tikrinimu. Tai ypač aktualu, kai perkančiosios organizacijos numatytos sutarties vykdymo sąnaudos yra didesnės, nei tiekėjo deklaruojamos išlaidos, t. y. kai tiekėjo faktinės išlaidos yra mažesnės, nei turėtų būti pagal pirkimo dokumentus ar kitų tiekėjų pasiūlymus, arba kai šios išlaidos yra dengiamos kitomis pajamomis. Atsižvelgiant į tai, tokiais atvejais (taip pat ir nagrinėjamoje byloje) tiekėjams gali būti keliami didesni jų pateikiamos informacijos aiškumo, detalumo, suprantamumo reikalavimai. Kita vertus, neįprastai mažos kainos pagrindimo procedūros rungtyniškumas suponuoja ne tik tiekėjo, bet ir perkančiosios organizacijos aktyvumą. Pagal VPĮ ir viešojo pirkimo principus perkančiajai organizacijai nedraudžiama kreiptis kelis kartus į tiekėją, kad jis pateiktų papildomus duomenis, patvirtinančius jo siūlomos kainos pagrįstumą.

Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su Lietuvos apeliacinio teismo pozicija, kad galimybė siūlomą kainą grįsti kitomis pajamomis ar remtis tų išlaidų patyrimo faktu pažeistų sąžiningą konkurenciją. Nekvestionuotina, kad tiekėjas negali nukrypti nuo pirkimo objekto kokybinių ir kitų svarbių reikalavimų. Tokios aplinkybės neginčija ir ieškovas. Tačiau tai, kad vienas iš tiekėjų perkančiajai organizacijai įrodo, jog jo siūloma maža kaina neturės įtakos teikiamos paslaugos kokybei, sutarties vykdymo terminams ir kitoms su paslaugos esme susijusioms aplinkybėms, ne pažeidžia, o atspindi tiekėjų konkurenciją. Be to, iš bylos medžiagos negalima padaryti vienareikšmės išvados, kad 0,79 Lt kaina visoms pirkimo dalims tiekėjui yra nuostolinga ar dempinginė, ypač atsižvelgiant į tai, jog kiti tiekėjai siūlė nedaug didesnes kainas ir, priešingai nei ieškovas, įtraukė į jas papildomų išlaidų.

Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje buvo spręsta dėl tokių atvejų, kai siūloma pirkimo kaina buvo minusinė (nuolaidų suma viršijo paslaugos kainą), t. y. iš esmės viešojo pirkimo sutartis buvo neatlygintinė, tačiau konkurencijos pažeidimų tais atvejais teismas nekonstatavo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-592/2009). Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad tiekėjas viešojo pirkimo sutartimi gali siekti ne tik piniginės ir ne tik tiesioginės finansinės naudos, jis taip pat gali turėti tikslą didinti konkurencingumą ir savo žinomumą, iš viešojo pirkimo sutarties vykdymo gauti netiesioginių pajamų. Apskritai iki šiol suformuotoje teismų praktikoje pasiūlytos kainos neįprastumas inter alia grindžiamas tiekėjo, kaip viešojo pirkimo sutarties kontrahento, patikimumu.

Sąžiningos tiekėjų konkurencijos pažeidimas galėtų būti pripažintas tik tada, kai tiekėjas, pasiūlęs nepelningą ar net nuostolingą kainą, atitinkamoje produkto ar geografinėje rinkoje naudojasi vyraujama padėtimi, kuri per se yra draudžiama (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 102 straipsnis). Tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Be to, tiekėjai gali pasiūlyti mažesnę nei įprasta kainą, jei teisėtai gauną valstybės pagalbą (VPĮ 40 straipsnio 3 dalis). Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad vienintelė aplinkybė, jog viešaisiais ištekliais subsidijuojami tiekėjai dalyvauja viešojo pirkimo procedūrose ir gali pasiūlyti prekių už mažesnę kainą, nėra lygiateisiškumo principo pažeidimas, tačiau tam tikrais atvejais perkančiosios organizacijos privalo arba mažų mažiausiai joms yra leidžiama atsižvelgti į šių tiekėjų gaunamas subsidijas, pavyzdžiui, kilus įtarimų dėl neteisėtai suteiktos valstybės pagalbos ir dėl to šiam tiekėjui kylančios pareigos ją grąžinti. Tokiu atveju perkančioji organizacija pagrįstai gali manyti, kad tai daro šio tiekėjo finansinę būklę grėsmingą ir neužtikrinančią prisiimtų įsipareigojimų (Europos Teisingumo Teismo 2000 m. gruodžio 7 d. Sprendimas ARGE, C-94/99, Rink. 2000, p. I-11037).

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad perkančioji organizacija, vertindama dalyvių pateiktus pasiūlymus ir identifikuodama, kuriuose iš jų nurodytos kainos yra neįprastai mažos, pažeidė pirmiau šioje nutartyje įvardytus viešųjų pirkimų principus, o, neužtikrindama ieškovui teisės į veiksmingą savo pasiūlytos kainos pagrindimą, – ir VPĮ 40 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintas pareigas. Dėl šių pažeidimų perkančiosios organizacijos sprendimai atmesti ieškovo pasiūlymą dėl neįprastai mažos kainos ir sudaryti preliminarią tiekėjų eilę, neįtraukiant į ją ieškovo pasiūlymo, negali būti pripažinti pagrįstais ir teisėtais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šią bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl ieškovo ginčijamų perkančiosios organizacijos veiksmų teisėtumo, netinkamai aiškino ir taikė viešuosius pirkimus reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl teismų sprendimas ir nutartis, kuriais ieškinys atmestas, negali būti palikti galioti (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). 

 

Dėl bylos procesinės baigties

 

VšĮ „Kretingos maistas“ ieškinyje suformuluoti reikalavimai dėl atsakovo 2008 m. liepos 17 d. raštų, kuriais šis informavo ieškovą apie atsakovo viešųjų pirkimų komisijos 2008 m. liepos 16 d. posėdyje priimtus sprendimus atmesti ieškovo pasiūlymą dėl neįprastai mažos kainos ir sudaryti preliminarią pasiūlymų eilę, panaikinimo. Tačiau ieškinio turinys teikia pagrindo išvadai, kad ieškovas ginčija būtent šiuos perkančiosios organizacijos viešųjų pirkimų komisijos sprendimus, o ne atsakovo raštus, kuriais ieškovas buvo informuotas apie priimtus sprendimus.

Pripažinus ginčijamus perkančiosios organizacijos veiksmus neužtikrinusiais VPĮ 40 straipsnyje jai nustatytų pareigų įgyvendinimo ir kartu pažeidusiais VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus lygiateisiškumo bei skaidrumo principus, kurių pažeidimas pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką prilyginamas imperatyviųjų teisės normų pažeidimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sigma Telas“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-416/2005; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-583/2008), yra pateisinamas perkančiosios organizacijos veiksmų bei sprendimų panaikinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Abovita“ v. Valstybinė ligonių kasa prie Lietuvos Respublikos sveikatos pasaugos ministerijos, bylos Nr. 3K-3-295/2007; kt.). Dėl to Akmenės rajono savivaldybės administracijos Viešųjų pirkimų komisijos 2008 m. liepos 16 d. posėdyje priimti protokoliniai sprendimai atmesti ieškovo pasiūlymą dėl neįprastai mažos kainos ir sudaryti preliminarią pasiūlymų eilę naikintini.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tuo atveju, kai perkančiosios organizacijos sprendimas paskelbti preliminarią laimėtojų eilę yra pripažįstamas neteisėtu, viešojo pirkimo teisinių santykių šalys grąžinamos į pirminę padėtį, kurioje pirkimo organizacija, remdamasi viešuosius pirkimus reglamentuojančiomis teisės normomis ir pirkimo dokumentais, privalo vykdyti jos kompetencijai priklausančias funkcijas ir pareigas (Viešųjų pirkimų įstatymo 7 straipsnis, 16 straipsnio 3 dalis, 39 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Technologinių paslaugų sprendimai“ v. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, bylos Nr. 3K-323/2009).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, byloje esančio Akmenės rajono savivaldybės administracijos Viešųjų pirkimų komisijos 2008 m. rugpjūčio 13 d. posėdžio protokolo Nr. 179 duomenimis, Akmenės rajono savivaldybės bendrojo lavinimo mokyklų mokinių maitinimo paslaugos pirkimo komisija, pažymėjusi, jog iš VšĮ „Kretingos maistas“ 2008 m. liepos 25 d. ir 2008 m. rugpjūčio 4 d. buvo gautos pretenzijos dėl 2008 m. liepos 16 d. posėdyje sudarytos preliminarios pasiūlymų eilės, į kurią šio tiekėjo pasiūlymas nebuvo įtrauktas, nutarė VšĮ „Kretingos maistas“ pasiūlymą laikyti atmestu ir patvirtinti sudarytą preliminarią pasiūlymų eilę, taip pat pripažinti pirkimo nugalėtojus bei kviesti juos sudaryti maitinimo paslaugos teikimo sutartį.      Kasacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad viešųjų pirkimų teisinis reglamentavimas susijęs su viešo intereso apsauga, remdamasi CPK 353 straipsnio 2 dalimi, nustatančia kasacinio teismo teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas, šio konkretaus ginčo aplinkybių kontekste pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą CK 1.78 straipsnio 5 dalies aiškinimo ir taikymo praktiką šios teisės normos nuostata, jog niekinio sandorio negaliojimo teisinius padarinius teismas taiko savo iniciatyva (ex officio), reiškia, kad teismas, nustatęs, jog sandoris prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, turi ex officio pripažinti sandorį niekiniu ir negaliojančiu, nepriklausomai nuo to, pareikštas toks reikalavimas byloje ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-583/2008; 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kauno keliai“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-25/2009; kt.). Šioje byloje ieškovo pareikšti reikalavimai panaikinti imperatyviosioms teisės normoms prieštaraujančius atsakovo viešųjų pirkimų komisijos sprendimus bei įpareigoti atsakovą įvertinti dalyvių pasiūlymus iš esmės ir reiškia niekinio sandorio pasekmių šalinimą pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį.

Panaikinus perkančiosios organizacijos (atsakovo) viešųjų pirkimų komisijos sprendimus, kuriais atmestas ieškovo pasiūlymas ir sudaryta preliminari tiekėjų eilė, dėl imperatyviųjų teisės normų pažeidimo, remiantis pirmiau nurodyta teismų praktika dėl viešojo pirkimo teisinių santykių šalių grąžinimo į pirminę padėtį, taip pat dėl CK 1.78 straipsnio 5 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo, darytina išvada, jog perkančiosios organizacijos viešųjų pirkimų komisijos 2008 m. rugpjūčio 13 d. protokolinių sprendimų (protokolas Nr. 179), kuriais nutarta VšĮ „Kretingos maistas“ pasiūlymą laikyti atmestu ir patvirtinti sudarytą preliminarią pasiūlymų eilę, taip pat pripažinti pirkimo nugalėtojus bei kviesti juos sudaryti maitinimo paslaugos teikimo sutartį, galiojimas taip pat negali būti pateisinamas, todėl šie ex officio pripažintini negaliojančiais ir naikintini, o atsakovas įpareigotinas įvertinti visų dalyvių pateiktus pasiūlymus pagal viešuosius pirkimus reglamentuojančias teisės normas ir pirkimo dokumentus. 

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Bylos duomenimis, ieškovas pirmosios, apeliacinės instancijų ir kasaciniame teismuose iš viso patyrė 388 Lt žyminio mokesčio išlaidų, taip pat turėjo 6646,15 Lt atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų. Ginčą išsprendus kasatoriaus (ieškovo) naudai, šios išlaidos priteistinos jam iš atsakovo (CPK 93, 98 straipsniai). Išlaidų, ieškovo patirtų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti, suma viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, 8.10 punkte nustatytą dydį. Dėl to ieškovui priteistina 1600 Lt atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 14 d. pažymos apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, duomenimis, kasaciniame teisme patirta 115,18 Lt tokių išlaidų. Atsižvelgiant į bylos procesinę baigtį, išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, priteistinos į valstybės biudžetą iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

 n u t a r i a :

           

Šiaulių apygardos teismo 2009 m. birželio 26 d. sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 16 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Akmenės rajono savivaldybės administracijos Viešo pirkimo komisijos 2008 m. liepos 16 d. protokolinius sprendimus (protokolas Nr. 159), kuriais atmestas ieškovo VšĮ „Kretingos maistas“ pasiūlymas ir sudaryta preliminari pasiūlymų eilė.

Panaikinti Akmenės rajono savivaldybės administracijos Viešųjų pirkimų komisijos 2008 m. rugpjūčio 13 d. protokolinius sprendimus (protokolo Nr. 179), kuriais nutarta VšĮ „Kretingos maistas“ pasiūlymą laikyti atmestu ir patvirtinti sudarytą preliminarią pasiūlymų eilę, taip pat pripažinti pirkimo nugalėtojus bei kviesti juos sudaryti maitinimo paslaugos teikimo sutartį.

Įpareigoti atsakovą Akmenės rajono savivaldybės administraciją įvertinti visų dalyvių pateiktus pasiūlymus.

Priteisti ieškovui VšĮ „Kretingos maistas“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo Akmenės rajono savivaldybės administracijos (į. k. (duomenys neskelbtini)) 388 Lt (trys šimtai aštuoniasdešimt aštuoni litai) žyminio mokesčio ir 1600 Lt (vienas tūkstantis šeši šimtai litų) atstovavimo išlaidų.

Priteisti valstybės naudai iš atsakovo Akmenės rajono savivaldybės administracijos (į. k. (duomenys neskelbtini)) 115,18 Lt (vienas šimtas penkiolika litų 18 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                            Sigitas Gurevičius

 

                                                                                                                        Juozas Šerkšnas

 

                                                                                                                        Pranas Žeimys