Civilinė byla Nr. 3K-3-216/2010
Procesinio sprendimo kategorija 45.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010
m. gegužės 17 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti
iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Juozo
Šerkšno (kolegijos pirmininkas) ir Prano Žeimio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo VšĮ „Kretingos maistas“ kasacinį
skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. lapkričio 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje
pagal ieškovo VšĮ „Kretingos maistas“ ieškinį atsakovui Akmenės rajono
savivaldybės administracijai dėl viešųjų pirkimų reikalavimų pažeidimų
pašalinimo ir įpareigojimo atlikti viešojo pirkimo procedūras; tretieji asmenys
– UAB „Smulkus urmas“, R. D. individuali įmonė, J. K. individuali
įmonė.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Nagrinėjamoje
byloje keliami maitinimo paslaugų pirkimo supaprastinto atviro konkurso dalyvio
pasiūlymo, kuriame nurodyta neįprastai maža kaina, vertinimo atitikties Viešųjų
pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) reikalavimams ir šio pasiūlymo atmetimo dėl to,
kad dalyvis nepateikė tinkamų įrodymų pasiūlytai neįprastai mažai kainai
pagrįsti, teisėtumo klausimai.
Ieškovas
VšĮ „Kretingos maistas“ (toliau – ir tiekėjas) dalyvavo atsakovo Akmenės rajono
savivaldybės administracijos (toliau – ir perkančioji organizacija) organizuotame
bendrojo lavinimo mokyklų mokinių maitinimo paslaugų pirkimo supaprastintame
atvirame konkurse (toliau – konkursas). Pagal pateiktas pirkimo sąlygas tiekėjų
pasiūlymai turėjo būti vertinami vadovaujantis mažiausios kainos pasiūlymo kriterijumi.
Ieškovas
teigia pateikęs mažiausios kainos pasiūlymą (vienam vaikui vienos dienos maisto
pagaminimo išlaidos – 0,79 Lt), todėl turėjęs būti pripažintas laimėtoju,
tačiau Akmenės rajono savivaldybės administracijos viešųjų pirkimų komisija, pripažinusi,
kad, palyginus su kitų tiekėjų pasiūlymuose nurodytomis kainomis, ieškovo
pasiūlyta maisto gaminimo išlaidų kaina yra neįprastai maža, paprašė pateikti
raštišką neįprastai mažos kainos pagrindimą. 2008 m. liepos 14 d. rašte
Nr. 987 ieškovas pateikė papildomą informaciją išlaidų sudėtinėms
dalims pagrįsti, pagal kurią maisto pagaminimo išlaidas sudarė keturios
sudėtinės dalys (darbo užmokestis ir socialinis draudimas; mokesčiai už
komunalines paslaugas; administravimo išlaidos; transporto ryšių išlaidos), šių
bendra kaina – 0,79 Lt – atitiko pasiūlyme nurodytą kainą. Tačiau perkančioji
organizacija 2008 m. liepos 17 d. raštu Nr. S-1324 „Dėl preliminarios
eilės sudarymo“ informavo ieškovą apie tiekėjų pateiktuose pasiūlymuose
nurodytų kainų didėjimo tvarka nustatytą preliminarią eilę, į kurią neįtrauktas
ieškovo mažiausios kainos – 0,79 Lt – pasiūlymas, o tos pačios dienos,
t. y. 2008 m. liepos 17-osios, raštu (jame nurodyta – 2008 m.
birželio 17 d.) Nr. S-1327 „Dėl pasiūlymo atmetimo“ pranešė, kad atmetė
tiekėjo (ieškovo) pasiūlymą dėl to, jog buvo pasiūlyta neįprastai maža kaina ir
tiekėjas pateiktu raštišku kainos bei jos sudėtinių dalių skaičiavimu
nepagrindė neįprastai mažos kainos.
Ieškovo įsitikinimu, perkančiosios
organizacijos sprendimas atmesti jo pasiūlymą, kuriame nurodyta mažiausia kaina,
yra nepagrįstas, nes jis (pateikdamas pirmiau nurodytą papildomą informaciją
rašte Nr. 987, taip pat 2008 m. rugpjūčio 1 d. pretenziją Nr. 1062
dėl pasiūlymo atmetimo bei 2008 m. rugpjūčio 11 d. raštą Nr. 1045
dėl papildomo kainų pagrindimo) pateikė tinkamus kainos pagrįstumo įrodymus. Ieškovo
manymu, perkančioji organizacija, reikalaudama pateikti visų galimų išlaidų
pagrindimą, tokiomis išlaidomis įvardydama ir valgyklų aprūpinimo indais,
valymo priemonėmis, specialiais drabužiais, taip pat patalpų paruošimo sezono
pradžiai, valgyklos įrenginių remonto ir atnaujinimo, patalpų dezinfekcijos,
maisto produktų apskaitos išlaidas, vertino ne maisto gamybos išlaidų kainą, o įmonės
bendrąsias išlaidas, be kita ko, neaptartas pirkimo dokumentuose. Kadangi
atsakovas tinkamai neįvertino ieškovo pasiūlyme nurodytos kainos pagrindimo,
tai nepasirinko tiekėjo, kurio pasiūlymas atitiko pirkimo dokumentuose
nustatytą vertinimo kriterijų – pasiūlytą mažiausią kainą.
Nurodydamas, kad tokie atsakovo
veiksmai pažeidė VPĮ 3 straipsnyje įtvirtintus viešųjų pirkimų principus, kitas
šios įstatymo nuostatas, konkurso sąlygas, ieškovo teises, perkančiosios
organizacijos ir valstybės interesus, ieškovas, remdamasis VPĮ 39 straipsnio
4 dalies 2 punktu, 7 dalimi, 40 straipsnio 1 dalimi, prašė:
panaikinti atsakovo Akmenės
rajono savivaldybės administracijos 2008 m. liepos 17 d. sprendimą
Nr. S-1324 „Dėl preliminarios eilės sudarymo“;
pripažinti atsakovo 2008 m.
birželio 17 d. sprendimą Nr. S-1327 „Dėl pasiūlymo atmetimo“ nepagrįstu;
įpareigoti atsakovą įvertinti ir
tarpusavyje palyginti dalyvių pasiūlymus pagal pirkimo sąlygose nustatytus
vertinimo kriterijus, nustatyti laimėtoją ir sudaryti su laimėtoju pirkimo
sutartį.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Šiaulių
apygardos teismas 2009 m. birželio 26 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas pažymėjo, kad konkursas buvo vykdomas ir jo
laimėtojai nustatomi vadovaujantis mažiausios kainos kriterijumi. Ieškovas
visoms konkurso pirkimo dalims pasiūlė tą pačią kainą – 0,79 Lt ir šioje byloje
ginčija atsakovo viešųjų pirkimų komisijos sprendimą nepripažinti jo pasiūlytos
neįprastai mažos kainos visose pirkimo dalyse pagrindimo tinkamu, taip pat šiuo
pagrindu priimtą sprendimą atmesti pasiūlymą. Atkreipęs dėmesį į tai, kad
ieškiniu ginčijami ne perkančiosios organizacijos viešųjų pirkimų komisijos
posėdžių metu priimti sprendimai, o raštai, kuriais ieškovas buvo informuotas
apie priimtus sprendimus, teismas sprendė, jog tokių reikalavimų patenkinimas
nesukeltų ieškovui teisinių padarinių. Pažymėjęs, kad ieškinio ribų nustatymas
yra ieškovo teisė, sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų
reikalavimų, tačiau įvertinęs tai, jog VPĮ siekiama užtikrinti racionalų
valstybės biudžeto lėšų naudojimą, kokybiškų prekių ir paslaugų, reikalingų
užtikrinti valstybės ir savivaldybės darnią bei tinkamą veiklą, gavimą,
skatinti konkurenciją ir rinkos plėtrą, garantuoti lygiateisiškumo,
nediskriminavimo ir skaidrumo principus, atsižvelgęs į tai, kad viešųjų pirkimų
teisinis reglamentavimas susijęs su viešojo intereso apsauga, teismas nurodė, jog
nagrinėja bylą platesne apimtimi, pasisakydamas dėl ginčo esmės.
Nustatęs, kad ieškovo pasiūlyta kaina, palyginus
ją su kitų dalyvių pasiūlytų kainų vidurkiu, atskiroms pirkimo dalims
atitinkamai mažesnė 34–48 procentais, o su laimėtojo pasiūlyta kaina – 16–34
procentais, teismas sutiko su atsakovo ir trečiųjų asmenų argumentais, jog
ieškovo pasiūlyta kaina neįprastai maža. Atsižvelgęs į tai, kad civilinėje
byloje UAB ,,Bijusta“ v. Vilniaus miesto Vyriausiasis policijos komisariatas, bylos Nr. 3K-3-502/2007, kurioje priimta Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
lapkričio 16 d. nutartimi rėmėsi ieškovas, pasiūlyta kaina buvo tik 10 procentų
mažesnė už kito tiekėjo nurodytą kainą, o šioje byloje pasiūlytų kainų
skirtumas siekia net 40 procentų, teismas vertino tai kaip reikšmingą faktinę
aplinkybę, neleidžiančią nagrinėjamu atveju remtis nurodyta kasacinio teismo
nutartimi kaip precedentu. Teismo nuomone, į bylą pateiktas dokumentas – „Lėšų,
reikalingų produktams nemokamam vaikų maitinimui pagaminti, apskaičiavimas“ –
patvirtina, kad Viešųjų pirkimų komisija, vertindama pateiktus tiekėjų
pasiūlymus, atliko paslaugai teikti būtinų išlaidų skaičiavimus, kurie leido
spręsti, jog už ieškovo pasiūlytą 0,79 Lt kainą neįmanoma tinkamai teikti
mokinių maitinimo paslaugų. Byloje apklaustų liudytojų parodymų pagrindu
teismas nustatė, kad, vertinant pasiūlytas kainas komisijos posėdžiuose,
skaičiavimai buvo atliekami pagal Švietimo skyriaus pateiktą metodiką; vertinant
ieškovo pasiūlymuose nurodytą kainą, buvo atsižvelgta į jo 2008 m. kovo mėnesį
pateiktą maitinimo išlaidų iššifravimą, kuriame gamybos išlaidos sudarė 1,69 Lt,
taip pat į Akmenės rajono savivaldybės sprendimu patvirtintą gamybos išlaidų
dydį – 29,6 procento nuo dienos maitinimo normos, bei įvertinta tai, jog
pagal 2005–2008 metų sutartis ieškovas analogišką paslaugą teikė Akmenės rajono
mokykloms 30–50 procentų didesne kaina. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad,
nors šildymo ir kuro kainos pakilo, ieškovo konkursui pasiūlyta kaina labai
sumažėjo, be to, vienas iš liudytojų parodė, jog dėl tiekėjo VšĮ „Kretingos
maistas“ ankstesniais metais teiktos paslaugos kokybės buvo problemų, nors
paslaugos kaina buvo daug didesnė – 1,69 Lt; byloje esančių 2005 metų maitinimo
paslaugų pirkimo sutarčių ir 2006 m. rugsėjo 29 d. susitarimų dėl šių sutarčių
pakeitimo duomenimis, ieškovas analogiškas paslaugas teikė Akmenės rajono
savivaldybės mokyklose daug didesne kaina.
Teismo vertinimu, ieškovo teiginiai, ginčijant Viešųjų
pirkimų komisijos sprendimą dėl pasiūlytos 0,79 Lt kainos pagrindimo pripažinimo
netinkamu, iš esmės nepagrįsti teisiniais argumentais. Teismas pažymėjo, kad ieškovas
neįrodinėjo, jog į pasiūlytą kainą yra įtrauktos visos būtinos išlaidos
(gamybos kaštai), tik aiškino, kad jo pasiūlyta kaina orientuota į visas
pirkimo dalis, vienos pirkimo dalies sąnaudas jis dengtų kitos pirkimo dalies
pajamomis, taip pat pajamomis, gaunamomis iš mokyklose teikiamų mokamo
maitinimo paslaugų, be to, ieškovas teigė, jog pagal teismui pateiktus balansą
ir pelno nuostolių ataskaitą, įvertinus jo pajėgumus ir pelningumą, akivaizdu,
kad jis sugebėtų įvykdyti pirkimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Tokius
ieškovo argumentus teismas pripažino prieštaraujančiais konkurso sąlygų 4.4
punkto reikalavimui į paslaugos kainą įtraukti visus mokesčius ir visas tiekėjo
išlaidas (sandėliavimo, transportavimo, pakavimo ir kitas), kartu atkreipdamas
dėmesį į tai, jog, pateikdamas Viešųjų pirkimo komisijai pasiūlymą, ieškovas
viešai deklaravo, kad sutinka su pirkimo dokumentuose nustatytomis sąlygomis ir
teisingai jas supranta.
Dėl išdėstytų argumentų teismas konstatavo, kad
perkančiosios organizacijos Viešųjų pirkimų komisija 2007 m. liepos 10 d.
posėdyje pagrįstai pripažino ieškovo pasiūlytą kainą neįprastai maža ir,
vykdydama VPĮ 40 straipsnio 2 dalies reikalavimus, 2008 m. liepos 10 d. raštu
Nr. S-1268 paprašė pateikti iki 2008 m. liepos 15 d. 15 val. raštišką
neįprastai mažos kainos pagrindimą (jos sudėtinių dalių skaičiavimus). Įvertinęs
perkančiosios organizacijos Viešųjų pirkimų komisijai nustatytu terminu ieškovo
pateiktą 2008 m. liepos 14 d. raštą Nr. 987, teismas sutiko su atsakovo ir
trečiųjų asmenų argumentais, kad šiame dokumente pateiktas ieškovo pasiūlytos
kainos sudėtinių dalių pagrindimas nėra tinkamas VPĮ 40 straipsnio 2 dalies ir
konkurso sąlygų 2.4, 2.5, 2.6, 2.7, 2.8, 4.4, 7.4 punktų prasme. Teismas pažymėjo,
kad ieškovas ne tik nepateikė VPĮ 40 straipsnio 2 dalyje nurodyto būtino
kainos pagrindimo elemento – skaičiavimo, bet ir nurodė ne visas gamybos
išlaidų sudėtines dalis (neįtraukė aprūpinimo indais, valymo priemonėmis,
specialiais drabužiais, patalpų paruošimo sezono pradžiai, valgyklos įrenginių
remonto ir atnaujinimo, patalpų dezinfekcijos ir kt. išlaidų). Atkreipęs dėmesį
į tai, kad ieškovas pats pripažino, jog dalis maisto gaminimo išlaidų nebuvo
įtraukta į pasiūlytą kainą, nes tai yra bendrosios įmonės išlaidos, teismas
sprendė, kad tokia ieškovo pasirinkta nurodytų išlaidų apskaičiavimo metodika
pažeidžia perkančiosios organizacijos parengtų supaprastinto atviro konkurso
sąlygų 4.4 punkto reikalavimus ir VPĮ 3 straipsnyje įtvirtintus
pagrindinius viešųjų pirkimų principus. Dėl to konstatavęs, kad ieškovas
neįvykdė Viešųjų pirkimų komisijos 2007 m. liepos 10 d. prašymo ir VPĮ
nustatyta tvarka nepagrindė pasiūlytos kainos, teismas sprendė, jog atsakovo Viešųjų
pirkimų komisijos 2008 m. liepos 16 d. protokolinis sprendimas atmesti ieškovo
pasiūlymą, apie kurį ieškovas buvo informuotas 2008 m. liepos 17 d. raštu
Nr. S-1327, atitinka VPĮ nuostatas, yra teisėtas, pagrįstas ir nėra jokio
teisinio pagrindo naikinti šį sprendimą, kartu – ir Viešųjų pirkimų komisijos
sprendimą dėl preliminarios eilės sudarymo. Pažymėjęs, kad apie pasiūlymo
atmetimą ir jo priežastis ieškovas buvo tinkamai informuotas 2008 m. liepos 17
d. raštu Nr. S-1327, teismas pripažino šį raštą atitinkančiu VPĮ 41 straipsnio
reikalavimus bei sprendė, jog nėra jokio teisinio pagrindo naikinti šį
komisijos dokumentą. Teismo vertinimu, bylos duomenys taip pat leidžia spręsti,
kad perkančioji organizacija nepažeidė pretenzijų nagrinėjimo tvarkos ir
terminų, reglamentuotų VPĮ 121 straipsnyje.
Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo
apeliacinį skundą, 2009 m. lapkričio 16 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo
2009 m. birželio 26 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Pažymėjusi, kad byloje šalių ginčas kilo iš esmės
dėl VPĮ 40 straipsnyje įtvirtinto neįprastai mažos kainos ir jos pagrindimo
instituto aiškinimo bei taikymo, teisėjų kolegija nurodė, jog VPĮ 40 straipsnio
2 dalyje nustatyta, kokiu būdu privalo būti pagrįsta neįprastai maža kaina:
nurodant pasiūlymo detales, kainos sudėtines dalis ir skaičiavimus. Teisėjų
kolegijos nuomone, aiškinant VPĮ 40 straipsnio 2 dalį sistemiškai su kitomis
VPĮ nuostatomis, vadovaujantis viešųjų pirkimų teisinio reglamentavimo tikslais,
konstatuotina, kad VPĮ 40 straipsnio 2 dalyje neįprastai mažos kainos pagrindimas
siejamas būtent su tiekėjo kaštais tiekiant prekes, teikiant paslaugas,
atliekant darbus ir vykdant viešojo pirkimo pagrindu sudaryta pirkimo sutartimi
prisiimtus įsipareigojimus. Teisėjų kolegija nurodė, kad, vertinant, ar
tiekėjas pateikė tinkamus neįprastai mažos kainos pagrįstumo įrodymus, negali
būti atsižvelgiama į gerą jo finansinę padėtį, nes šis rodiklis patvirtina ne
tiekėjo pasiūlytos neįpratai mažos kainos pagrįstumą, o jo kvalifikaciją (VPĮ
35 straipsnis); perkančioji organizacija privalo pareikalauti, kad tiekėjas
pagrįstų pasiūlytą neįprastai mažą kainą, pateikdamas šios kainos apskaičiavimą
ir jos sudedamąsias dalis; tuo atveju, kai tiekėjas neįrodo, kad pasiūlyta
neįprastai maža kaina nėra mažesnė už tiekėjo patiriamus atitinkamos prekės
tiekimo, paslaugų teikimo, darbų atlikimo ir pirkimo sutartimi prisiimamų
įsipareigojimų vykdymo savikainą, kaštus ir išlaidas, perkančioji organizacija
privalo tiekėjo pasiūlymą atmesti. Teisėjų kolegija pripažino pirmosios
instancijos teismą pagrįstai konstatavusiu, kad ieškovo konkurse pasiūlytos
kainos nepadengia visų konkurso dokumentuose nurodytų ir vykdant pirkimo
sutartis ieškovo patiriamų išlaidų (kaštų), ieškovo pasiūlymai neatitinka
konkurso sąlygų 2.5–2.8, 4.4 punktų reikalavimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios
instancijos teismas teisingai sprendė, kad ieškovo pasiūlyta kaina nebuvo
pagrįsta taip, kaip to reikalaujama pagal VPĮ 40 straipsnio nuostatas.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad konkurso sąlygų 4.4
punkte reikalaujama, jog į tiekėjo siūlomą kainą būtų įskaičiuoti visi
mokesčiai ir visos tiekėjo išlaidos: sandėliavimo, transportavimo, pakavimo
išlaidos; konkurso sąlygų 2.5–2.8 punktų pagrindu prie tiekėjo išlaidų taip pat
priskiriamos: indams plauti, patalpoms, inventoriui dezinfekuoti, kanalizacijos
tinklams valyti reikiamų higienos priemonių įsigijimo išlaidos; virtuvės,
pagalbinių patalpų, valgymo salės valymo išlaidos; vandentiekio, nuotekų,
elektros, šildymo išlaidos; valgykloje, virtuvėje, valgymo salėje, pagalbinėse
patalpose esančios įrangos, inventoriaus bei šiose patalpose esančių
vandentiekio, nuotekų tinklų, elektros, šildymo, vėdinimo sistemų gedimų
šalinimo išlaidos. Teisėjų kolegijos nuomone, nors konkurso sąlygų dokumentuose
aiškiai nenurodyta, tačiau, teikdamas bendrojo lavinimo mokyklų mokinių
maitinimo paslaugas, tiekėjas taip pat privalo laikytis įprastų šiai paslaugai
keliamų reikalavimų, todėl patirtų kitų išlaidų (privalėtų pasirūpinti indais,
paruošti patalpas sezono pradžiai ir pan.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų
kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus
įrodymus ir ieškovo paaiškinimus, jog dalis konkurso sąlygose nurodytų gamybos
išlaidų neįtrauktos į jo pasiūlytas kainas, padarė teisingą išvadą, kad ieškovo
pasirinkta gamybos išlaidų apskaičiavimo metodika pažeidžia konkurso sąlygų 4.4
punkto reikalavimus, ir pagrįstai nustatė, jog ieškovo konkurse visoms pirkimo
dalims pasiūlyta vienoda 0,79 Lt kaina yra nepagrįsta VPĮ 40 straipsnyje
nustatyta tvarka, nes neapima ir nepadengia visų pirkimo sutarties vykdymo
išlaidų ir kaštų. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovas yra laisvas
pasirinkti gamybos išlaidų apskaičiavimo metodiką ir naudoti ją veikloje,
tačiau, siekdamas pagrįsti neįprastai mažą kainą, privalo vadovautis VPĮ 40
straipsniu ir konkurso sąlygų 4.4 punktu, pagal kuriuos reikalaujama pagrįsti
kainą pateikiant šios kainos apskaičiavimą ir jos sudedamąsias dalis,
patvirtinančias, kad į pasiūlytą kainą yra įskaičiuotos visos pirkimo sutarties
vykdymo išlaidos ir kaštai. Teisėjų kolegijos nuomone, pagal VPĮ 40 straipsnio
nuostatas neįprastai mažos kainos pagrindimas siejamas su prekių tiekimo,
paslaugų teikimo ar darbų atlikimo kaštais, o ne su tiekėjo finansiniais
pajėgumais; šie nuolat kinta, todėl ta aplinkybė, kad tiekėjas neįprastai mažos
kainos pagrindimo metu yra pajėgus dengti dalį pirkimo sutarties vykdymo
išlaidų ir kaštų iš savo pajamų, gaunamų vykdant kitą veiklą, neužtikrina ir
negarantuoja, kad tiekėjas bus pajėgus tai daryti ir ateityje.
Atkreipusi dėmesį į tai, kad ieškovas, siekdamas
pagrįsti savo reikalavimus ir argumentus, kartu su apeliaciniu skundu pateikė į
bylą naujus įrodymus (Viešųjų pirkimų tarnybos 2009 m. liepos 23 d. raštą,
Lietuvos laisvosios rinkos instituto 2009 m. liepos 20 d. raštą, TŪB Audito ir
turto vertinimo biuro 2009 m. liepos 23 d. raštą), kuriuose dėstoma nuomonė dėl
VPĮ nuostatų aiškinimo ir taikymo, teisėjų kolegija nurodė, jog pagal įstatymo
reikalavimus nei Viešųjų pirkimų tarnybos, nei Lietuvos laisvosios rinkos
instituto kompetencijai nepriskirta aiškinti VPĮ nuostatas, todėl šių institucijų
nuomonę dėl VPĮ nuostatų aiškinimo vertino kaip nesaistančią teismo.
Nesutikdama su apeliacinio skundo argumentais dėl
nepagrįstos išvados, pripažįstant ieškovo pasiūlytą kainą neįprastai maža,
pirmosios instancijos teismo sprendime padarymo, teisėjų kolegija nurodė, kad
perkančioji organizacija turi diskrecijos teisę spręsti, ar pasiūlyta kaina yra
neįprastai maža. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas
teisingai nustatė, kad atsakovas nepiktnaudžiavo šia teise ir pagrįstai,
remdamasis ankstesnėmis atsakovo sutartimis su ieškovu, atsakovo atliktais
skaičiavimais, Akmenės rajono savivaldybės sprendimu patvirtintu gamybos
išlaidų dydžiu (29,6 proc. nuo dienos maitinimo normos), taip pat aplinkybe dėl
šildymo bei kuro kainų kilimo, pripažino ieškovo pasiūlytą kainą neįprastai
maža. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, vertinant ieškovo pasiūlytą kainą, buvo
atsižvelgta ir į tai, jog visoms pirkimo dalims ieškovas nurodė vienodą kainą,
nors kaina akivaizdžiai turėjo skirtis vien jau dėl logistikos aplinkybių ar
skirtingo mokinių skaičiaus skirtingose pirkimo dalyse.
Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos
teismo išvada, kad ieškovas, užuot savo pasiūlytai kainai pagrįsti įrodinėjęs
ekonominį–finansinį pajėgumą teikti paslaugas už pasiūlytą kainą, turėjo
įrodinėti, kad į kainą įtrauktos visos paslaugos teikimo išlaidos ir su tuo
susiję mokesčiai. Kadangi ieškovas neįrodinėjo, kad į kainą įtraukti visi
mokesčiai ir visos išlaidos, tai atsakovas pagrįstai atmetė ieškovo pasiūlymą. Teisėjų
kolegijos vertinimu, ieškovo aiškinimas, kad, siekiant įvertinti tiekėjo
pajėgumus įvykdyti sutartį pasiūlyta kaina, neturi būti apsiribota pirkimo
objektu, o kaip įmanoma plačiau įvertinta tiekėjo veikla, yra ydingas, nes
uždeda perkančiajai organizacijai nepagrįstai plačios apimties pareigą tikrinti
ir analizuoti visą tiekėjo veiklą, be to, yra nepriimtinas dėl sąžiningos
konkurencijos, nes leistų įmonėms konkuruoti žemesnėmis nei kaštai
(dempinginėmis) kainomis bei užkirstų galimybę konkuruoti mažoms ir vidutinėms
įmonėms, kurios dėl savo dydžio ir ribotų ekonominių galimybių negalėtų
pasiūlyti tokių kainų. Tinkama pusiausvyra tarp siekio racionaliai naudoti
valstybės ir savivaldybių lėšas bei sąžiningos konkurencijos ir perkančiosios
organizacijos teisių ir teisėtų lūkesčių (kad sutartis bus įvykdyta)
užtikrinimo, teisėjų kolegijos nuomone, yra VPĮ 40 straipsnio 2 dalies nuostatų
taikymas neperžengiat atitinkamo pirkimo ribų, o ne bendrai vertinant visą
tiekėjo veiklą. Dėl to ieškovas turėjo pareigą įrodinėti atskirų savo kainos
sudėtinių dalių dydžių pagrįstumą, remdamasis VPĮ 40 straipsnio 2 dalies
1–5 punktų nuostatomis, nurodydamas, kokios iš šiuose punktuose įvardytų aplinkybių
leidžia siūlyti neįprastai mažą kainą. Kadangi ieškovas nepateikė atsakovui jokių
įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis pajėgus įvykdyti sutartį jo siūloma kaina
dėl tam tikrų gamybos metodo ekonomiškumo, išskirtinai palankių sąlygų teikti
paslaugas ar kitų VPĮ 40 straipsnio 2 dalies 1-5 punktuose nurodytų
aplinkybių, tai konstatuotina, jos jis neįvykdė pareigos pagrįsti neįprastai
mažą kainą.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, nepriklausomai nuo
to, ar ieškovas tam tikrus daiktus jau yra įsigijęs, ar juos įsigis vėliau, šie
daiktai (priemonės paslaugoms teikti) nusidėvi, ir šis nusidėvėjimas konkurso
sąlygų 2.5 ir 4.4 punktų pagrindu turėtų būti priskirtas prie ieškovo išlaidų,
patiriamų teikiant paslaugas. Dėl to indų, įrankių, darbo drabužių ir kitų
paslaugų teikimo priemonių nusidėvėjimas ir su tuo susijusios, t. y. naujų
tokių daiktų įsigijimo, išlaidos turėjo būti įtrauktos į ieškovo konkurse
pasiūlytą kainą. Dėl ieškovo argumentų, kad dalis gamybos išlaidų nebuvo
įtraukta į jo pasiūlytą kainą todėl, kad pagal ieškovo vidaus apskaitos sistemą
tokios išlaidos (pvz., išlaidos įrenginiams remontuoti ir atnaujinti,
inventoriui įsigyti) yra bendrosios įmonės išlaidos, teisėjų kolegija pažymėjo,
kad konkurso sąlygų 4.4 punkte aiškiai nurodyta, jog į kainą turi būti įtrauktos
visos tiekėjo išlaidos, todėl, nepriklausomai nuo to, kokios tai išlaidos pagal
ieškovo vidaus apskaitos sistemą, jų dalis, tenkanti konkursui, turėjo būti
įtraukta į ieškovo kainą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovas pagal
konkurso sąlygas turėjo įtraukti visas savo išlaidas, nepriklausomai nuo jų
skirstymo, jeigu tos išlaidos yra susijusios su konkurso objektu esančios
paslaugos teikimu. Teisėjų kolegijos nuomone, aiškinant priešingai, tokia
konkurso sąlygų nuostata netektų prasmės, nes kiekvienas tiekėjas rinktųsi
tokią vidaus apskaitos sistemą, kuri leistų kiek įmanoma daugiau išlaidų
priskirti bendrosioms išlaidoms ir sumažinti kainą iki minimumo, kartu subsidijuojant
ją iš kitos veiklos. Be to, teisėjų kolegija sprendė, kad, net pripažinus, jog
išlaidos, susijusios su ieškovo paslaugų teikimo priemonių nusidėvėjimu,
neprivalo būti įtrauktos į jo pasiūlytą kainą, ieškovo pasiūlyta neįprastai maža
kaina vis tiek pripažintina nepagrįsta, nes pagal pateiktus į bylą įrodymus
nepadengia net pagrindinių pirkimo sutarčių vykdymo išlaidų ir kaštų: išlaidų
darbo užmokesčiui ir socialiniam draudimui, patalpų šildymo, vandentiekio,
kanalizacijos ir elektros išlaidų.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį
teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas
prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria paliktas
nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, ir priimti naują sprendimą
– ieškinį patenkinti. Šis kasatoriaus prašymas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos
teismas pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo
taisykles, nes neištyrė ir neįvertino visų bylos duomenų dėl ieškovo
(kasatoriaus) pasiūlytos kainos (galimų konkurso objektu esančios paslaugos
teikimo išlaidų) pagrįstumo.
Kasatoriaus teigimu, 2008
m. rugpjūčio 1 d. atsakovui pateiktoje antrojoje pretenzijoje Nr. 1062 jis
argumentuotai nurodė, kad mokinių maitinimo paslaugoms teikti nėra poreikio
atskirai mokėti už tam tikrų dalykų įsigijimą (pvz., kadangi ieškovas teikė šią
paslaugą atsakovui ir iki konkurso, tai turi pakankamai indų ir įrankių, taip
pat darbo drabužių darbuotojams, tai papildomai jų pirkti nereikia; darbuotojai
pasiruošimo sezonui darbus atlieka laisvu nuo maisto gaminimo metu, gaudami už
tai įprastą atlyginimą, todėl nėra pagrindo atskirai išskirti ir išlaidų šiems
darbams atlikti). Nei perkančioji organizacija, nei bylą nagrinėję teismai
nevertino šių ieškovo nurodytų aplinkybių.
Kasatorius taip pat teigia,
kad apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog ieškovo pasiūlyta
neįprastai maža kaina nepadengia net pagrindinių pirkimo sutarčių vykdymo
išlaidų ir kaštų, tarp jų – ir išlaidų darbo užmokesčiui bei socialiniam
draudimui, visiškai nesprendė klausimo dėl ieškovo ekonominio organizacinio
efektyvumo, sudarančio sąlygas pasitelkti mažesnį aptarnaujančių asmenų skaičių
ir kartu patirti mažiau išlaidų darbo užmokesčiui. Taip teismas nukrypo nuo Europos
Bendrijų Pirmosios instancijos teismo 2005 m. liepos 6 d. sprendime, priimtame
byloje TQ3 Travel Solutions Belgium SA
prieš Europos Bendrijų komisiją, suformuluotų darbo užmokesčio nustatymo
principų bei kitų su šiuo klausimu susijusių nurodymų.
Kasatoriaus manymu, VPĮ 40
straipsnio 2 dalyje nenustatyta visiškos perkančiųjų organizacijų laisvės nuspręsti,
į kokias pasiūlymo sudedamąsias dalis atsižvelgtina prieš atmetant neįprastai
mažos kainos pasiūlymą. Dalyvis privalo pagrįsti ne visą savo pasiūlymą, o tik
tas jo detales, kainos sudėtines dalis ir skaičiavimus, kuriuos perkančioji
organizacija įvertina kaip įtartinus bei keliančius grėsmę. Kasatoriaus
įsitikinimu, jis atsakovui pateiktuose dokumentuose pagrindė visas įtarimą
kėlusias sudėtines pasiūlytos kainos dalis ir skaičiavimus, taigi – įvykdė
visus atsakovo reikalavimus, todėl šis negalėjo atmesti pasiūlymo.
2. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su
pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo ketinimas vienos konkurso
pirkimo dalies sąnaudas dengti kitos pirkimo dalies pajamomis, taip pat
pajamomis, gaunamomis iš mokyklose teikiamų mokamo maitinimo paslaugų
(parduodamų pusryčių ir pietų), prieštarauja konkurso sąlygų 4.4 punkto
reikalavimui į paslaugos kainą įtraukti visus mokesčius ir visas tiekėjo
išlaidas, netinkamai taikė neįprastai mažos kainos ir jos pagrindimo institutą (VPĮ
40 straipsnis) bei įmonių apskaitą reglamentuojančias materialiosios teisės
normas, taip apribodamas viešojo konkurso dalyvių laisvę pasirinkti vidaus
apskaitos vedimo tvarką bei kainodarą.
Kasatoriaus teigimu,
neįprastai maža kaina yra tokia, kurią įrašius į pirkimo sutartį, ją pasiūlęs
tiekėjas nepajėgs tinkamai įvykdyti pirkimo sutarties. Taigi kriterijumi
pripažintinas kainą pasiūliusio dalyvio gebėjimas vykdyti sutartį savo pasiūlyta
kaina. Sprendžiant dėl konkretaus tiekėjo pasiūlytos kainos, net jeigu ji
pripažįstama neįprastai maža, pagrįstumo, turi būti vertinamos visos sąlygos,
kuriomis konkretus tiekėjas vykdo ūkinę veiklą, ir pagal tai sprendžiama, ar
jis sugebės tinkamai įvykdyti sutartį. Pripažinus tiekėją pajėgiu už jo
pasiūlytą kainą įvykdyti sutartį, pasiūlyta kaina negali būti pripažinta
nepagrįsta.
Kasatoriaus nuomone,
formuojama teismų praktika (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 2A-444/2007; 2008 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 2A-581/2008) patvirtina, kad, vertinant tiekėjo galimybes įvykdyti
sutartį jo pasiūlyta kaina, aktualūs yra bendri konkretaus tiekėjo
ūkiniai–finansiniai pajėgumai, o ne vien tik perkančiosios organizacijos
apibrėžtas pirkimo objektas (pvz., vienokio ar kitokio tipo – mokamo ar
nemokamo – maitinimo paslaugos) ar jo geografinė apimtis (pvz., Akmenės rajono
savivaldybės teritorija). Taigi tiekėjo galimybes kokybiškai įvykdyti sutartį
būtina vertinti visos jo veiklos kontekste, neapsiribojant vien tik pirkimo
objektu. Šį būtinumą lemia VPĮ įtvirtintas racionalaus viešųjų lėšų panaudojimo
principas.
Kasatoriaus teigimu,
pozicijai, kad savo pasiūlyta kaina sutartį įvykdys tinkamai, pagrįsti jis
pateikė įmonės finansinius dokumentus, patvirtinančius gerus įmonės rodiklius
ir didelę apyvartą, be to, nuosekliai laikėsi nuostatos, kad dalis nemokamam
Akmenės rajono savivaldybės mokyklų mokinių maitinimui vykdyti patiriamų
sąnaudų bus dengiamos iš kitos veiklos (mokamo maitinimo, kitose savivaldybėse teikiamų
viešojo maitinimo paslaugų ir kt.) gaunamų pajamų. Kasatoriaus tvirtinimu, jis
turėjo galimybę ekonomiškai pagrįstai planuoti būsimas pajamas iš atsakovo teritorijoje
jo teikiamų mokamo maitinimo paslaugų, byloje taip pat nekilo ginčo dėl jo
(kasatoriaus) pasiūlytos paslaugos kokybės.
Kasatorius pažymi, kad
finansų ministro 2004 m. lapkričio 22 d. įsakymu
Nr. 1K-372 patvirtintų Pelno nesiekiančių ribotos civilinės
atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos ir finansinių ataskaitų
sudarymo ir pateikimo taisyklių 118 punkte nurodyta, jog ne visos per
ataskaitinį laikotarpį padarytos išlaidos (išleisti pinigai, sunaudotas turtas
bei paslaugos, taip pat atsiradusios skolos) laikomos sąnaudomis ir ne visos
per ataskaitinį laikotarpį patirtos sąnaudos turi būti susijusios su šio
laikotarpio išlaidomis. Jokiame teisės akte nenustatyta pareigos įmonių apskaitoje
kiekvienas konkrečias sąnaudas susieti su konkrečiomis pajamomis. Kasatoriaus
nuomone, konkurso sąlygų 4.4 punkte, kuriame nurodoma tik tai, kad į
paslaugos kainą įeina visi mokesčiai ir visos tiekėjo išlaidos, neapribojama
konkurso dalyvių teisės vienas sąnaudas („sąnaudos“ ir „išlaidos“ netapačios
sąvokos) dengti iš vykdomos kitos veiklos ar teikiamų kitų paslaugų pajamų. Dėl
to teismai, konstatuodami kasatoriaus pasiūlymo neatitiktį konkurso sąlygų 4.4
punkto reikalavimams, suklydo dėl šiame punkte įtvirtinto reglamentavimo
apimties, netinkamai taikė įmonių apskaitą reglamentuojančias teisės normas,
nesilaikė VPĮ įtvirtinto racionalaus viešųjų lėšų panaudojimo principo.
Kasatorius taip pat
teigia, kad apeliacinės instancijos teismo argumentas, jog, nepriklausomai nuo
to, kokios išlaidos pagal ieškovo vidaus sistemą priskiriamos bendrosioms
įmonės išlaidoms, jų dalis, tenkanti konkursui, turėjo būti įtraukta į ieškovo
kainą, prieštarauja Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo 2005 m.
liepos 6 d. sprendime, priimtame byloje TQ3
Travel Solutions Belgium SA prieš Europos Bendrijų komisiją, išdėstytai
pozicijai, kad konkurso dalyviai pateikia bendrųjų sąnaudų vertinimą pagal savo
praktiką bei patirtį, ir dalyvių nurodyti skaičiai negali būti vertinami kaip
standartas, nes kiekvieno dalyvio organizaciniai ypatumai gali pateisinti
mažesnes sąnaudas. Kasatoriaus teigimu, jis pagal savo praktiką ir patirtį
pateikė tinkamus paaiškinimus dėl patiriamų išlaidų, nurodydamas, kad kai kurių
išlaidų apskritai nepatirs ir kad pagal vidaus apskaitos sistemą ne kiekvienas
jo sąnaudų litas yra susietas su kiekvienu pajamų litu
(t. y. negalima išskirti, kurios bendrosios įmonės veiklos sąnaudos
sietinos su paslaugų teikimu atsakovo savivaldybėje pagal ginčo konkursą, o
kurios – su pajamomis iš tipinės veiklos kitose rinkose ar regionuose). Tai
pagrindžia, kodėl tam tikros išlaidos nebuvo įtrauktos į bendrą kasatoriaus
pasiūlytą kainą ginčo konkurse.
Atsiliepimuose į kasacinį skundą atsakovas Akmenės
rajono savivaldybės administracija, tretieji asmenys R. D. individuali
įmonė, UAB „Smulkus urmas“ prašo kasacinį skundą atmesti, teismų sprendimą ir
nutartį palikti nepakeistus.
Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:
1. Kasatorius, teigdamas dėl įrodymų vertinimo
taisyklių pažeidimo, klaidina teismą, nes apskųstoje apeliacinės instancijos
teismo nutartyje pasisakyta dėl visų kasatoriaus skunde įvardytų kaip neaptartų
jo į bylą pateiktų įrodymų bei išdėstytų argumentų. Teismas neprivalėjo
vertinti, kiek darbuotojų turėtų skirti kasatorius tam, kad tinkamai suteiktų
mokinių maitinimo paslaugą, ir ar dėl kasatoriaus ekonominio organizacinio
efektyvumo jis galėtų skirti mažesnį darbuotojų skaičių tokiai pačiai paslaugos
kokybei pasiekti, nes kasatorius šių aplinkybių nagrinėjamoje byloje
neįrodinėjo, taip pat nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų atsakovo
parengtame „Lėšų, reikalingų produktams nemokamam vaikų maitinimui pagaminti,
apskaičiavime“ nurodytų išlaidų darbo užmokesčiui ir socialiniam draudimui
teisingumą. Be to, kasatorius nepagrįstai tapatina neįprastai mažos kainos pagrindimą
su paties pagrindimo pateikimu.
2. Reikalauti, kad perkančioji organizacija,
vertindama tiekėjo pasiūlytos neįprastai mažos kainos pagrįstumą, įvertintų ir
visą tiekėjo ūkinę veiklą, neprotinga, nes dažnai perkančioji organizacija
neturi tam nei žinių, nei pajėgumų. Be to, kadangi kiekvienas ūkio subjektas
siekia gauti pelno arba bent jau veikti nenuostolingai, tai, sudaręs ir
vykdydamas pirkimo sutartį už kainą, kuri ne tik neduoda pelno, bet netgi yra
nuostolinga, tiekėjas sieks mažinti pirkimo sutarties vykdymo išlaidas, o tai
dažniausiai turi tiesioginės įtakos teikiamų paslaugų, tiekiamų prekių ar
atliekamų darbų kokybės prastėjimui. Dėl to perkančioji organizacija
suinteresuota ne tik kuo mažesne, bet ir pagrįsta pirkimo kaina. Viešųjų pirkimų
teisinis reglamentavimas nukreiptas ne vien tik į racionalų tam skirtų lėšų
panaudojimą ir siekį įsigyti prekių, paslaugų ar darbų už kuo mažesnę kainą,
bet ir į konkurencijos skatinimą, neiškreiptų konkuravimo sąlygų sudarymą.
Perkančioji organizacija, leisdama tiekėjui siūlyti kainą, daug mažesnę už
tiekiamų prekių, teikiamų paslaugų ar atliekamų darbų savikainą (kasatorius
neneigia, kad jo pasiūlyta kaina yra mažesnė už jo paslaugų teikimo savikainą),
sudarytų sąlygas tiekėjui nesąžiningai konkuruoti. Atsižvelgiant į tai,
pripažintina, kad kasaciniame skunde pateikiamas VPĮ 40 straipsnio nuostatų
aiškinimas yra nepagrįstas, prieštaraujantis viešųjų pirkimų teisinio
reglamentavimo tikslams ir viešųjų pirkimų principams, Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo, taip pat Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktikai.
3. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad
kasatorius, į neįprastai mažos kainos pagrindimą neįtraukdamas visų savo kaštų
ir išlaidų, grindė pasiūlytą neįprastai mažą kainą nesilaikydamas VPĮ ir
konkurso sąlygose nustatytų reikalavimų. Taigi teismai nesprendė, kad
kasatorius savo veikloje privalo vadovautis vienokia ar kitokia vidaus
apskaitos vedimo tvarka ar kainodara. Dėl to negalima sutikti su kasacinio
skundo argumentais dėl kasatoriaus laisvės pasirinkti vidaus apskaitos vedimo
tvarką ir kainodarą apribojimo.
Trečiojo asmens R. D. individualios įmonės teigimu,
apskųstą nutartį priėmęs apeliacinės instancijos teismas aptarė visus ieškovo argumentus
ir pagrįstai sprendė, kad pasiūlytai neįprastai mažai kainai pagrįsti ieškovas
turėjo įtraukti į skaičiavimus visas išlaidas, nurodytas perkančiosios
organizacijos (atsakovo) patvirtintų konkurso sąlygų 2.5–2.8,
4.4 punktuose. Ieškovo 2008 m. rugpjūčio 1 d. atsakovui pateiktoje
antrojoje pretenzijoje taip pat nebuvo nurodyta jokių duomenų, pagrindžiančių šiuose
konkurso sąlygų punktuose įvardytas išlaidas. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas
tik tvirtino, kad sugebės įvykdyti sutartį tinkamai, tačiau nepateikė nei jokių
su tuo susijusių įrodymų, nei visų sudėtinių paslaugos teikimo išlaidų dalių
skaičiavimų. Ieškovo teiginys, kad dalis sąnaudų bus dengiama kitos veiklos
pajamomis, nebuvo grindžiamas, kokia teikiamos paslaugos dalis bus dengiama
tokiu būdu. Sąnaudų dengimas iš įvairiose savivaldybėse vykdomos veiklos
pažeistų Viešųjų pirkimų įstatyme įtvirtintus lygiateisiškumo ir skaidrumo
principus, be to, trečiojo asmens nuomone, neatmestina ir tai, kad
argumentaciją, jog sąnaudos bus dengiamos iš kitose savivaldybėse vykdomos
veiklos, ieškovas pateikia ir kitoms perkančiosioms organizacijoms ir jam gali
nebelikti finansinių pajėgumų dengti patiriamų sąnaudų.
Trečiojo asmens UAB
„Smulkus urmas“ atsiliepime teigiama, kad:
1. Kasatoriaus argumentai dėl įrodymų vertinimo
taisyklių pažeidimo prieštarauja apskųstos nutarties turiniui, iš kurio matyti,
kad apeliacinės instancijos teismas įvertino ieškovo argumentus, susijusius su
poreikio patirti tam tikras išlaidas nebuvimu, ir pasisakė, kodėl šiuos atmeta.
Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijų
teismuose ieškovas neįrodinėjo, kad jo ekonominis organizacinis efektyvumas
lemia mažus kaštus darbo užmokesčiui ir socialiniam draudimui (CPK 12,
178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju teismas neprivalėjo būti aktyvus ir
rinkti įrodymus savo iniciatyva, todėl pagrįstai nebuvo vertintos aplinkybės,
kurių kasatorius neįrodinėjo.
Apeliacinės instancijos teismas, aptardamas
ieškovo pateiktuose neįprastai mažos kainos pagrindimuose nurodytas aplinkybes
ir pripažindamas atsakovą pagrįstai atmetusiu ieškovo 2008 m. liepos 14 d.
rašte Nr. 987 pateiktą neįprastai mažos kainos pagrindimą, nes jame nebuvo
išdėstytas kainos sudėtinių dalių skaičiavimas ir neįtrauktos tam tikros
išlaidos, įvertino atsakovo veiksmus, atmetant ieškovo pateiktus neįprastai
mažos kainos įrodymus, todėl ir dėl šios priežasties negalima sutikti su
kasacinio skundo argumentais dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo.
2. Remiantis VPĮ 40 straipsnio 2 dalimi
pripažintina, kad perkančioji organizacija, spręsdama dėl neįprastai mažos
kainos pagrindimo, vertina pasiūlytą kainą būtent pagal atitinkamą pirkimo
objektą ir neperžengdama būtent pirkimo objekto ribų atsižvelgia į VPĮ 40
straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose išvardytas aplinkybes, tarp kurių
nenurodyta dalyvio ekonominio pajėgumo ar finansinės padėties. Kasatoriaus
teiginys, kad VPĮ 40 straipsnyje nenustatyta draudimo tiekėjams teikti
paslaugas už žemesnes nei savikaina kainas, subsidijuojant jas iš kitos veiklos
gaunamų pajamų, prieštarauja šio straipsnio tikslui – sudaryti prielaidas sąžiningai
tiekėjų konkurencijai. Kasatoriaus finansinė padėtis ir ekonominis pajėgumas
negali būti pakankami neįprastai mažos kainos pagrindimo įrodymai. Šie įmonės
rodikliai nuolat kinta, todėl negali būti vertinami kaip užtikrinantys, kad
tiekėjas bus pajėgus dengti dalį pirkimo sutarties vykdymo išlaidų ir kaštų iš
pajamų, gaunamų iš kitos veiklos, visą sutarties vykdymo laikotarpį, kurio
trukmė pagal ginčo konkurso sąlygas yra treji metai. Be to, kasatorius,
pateikdamas tik 2008 m. balansą ir pelno–nuostolio ataskaitą, neįrodė savo
ekonominio ir finansinio pajėgumo teikti paslaugą už pasiūlytą kainą, nes iš pelno–nuostolio
ataskaitos matyti ne faktiškai gautos, o tik gautinos pinigų sumos. Faktinį
finansinį pajėgumą patvirtinančio dokumento – pinigų srautų ataskaitos – kasatorius
nepateikė.
Konkurso sąlygų 4.4 punkto nuostatos, kad į
paslaugos kainą įeina visi mokesčiai ir visos tiekėjo išlaidos, lingvistinis aiškinimas
sudaro prielaidas išvadai, jog pasiūlymo kaina turi būti suformuota iš ją
sudarančių sąnaudų (tiekėjo išlaidų bei mokesčių) ir pasirinktos tiekėjo pelno
maržos. Dėl to negalima sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad konkurso
sąlygų 4.4 punkte neapribojama konkurso dalyvio teisės konkurse pasiūlytos
kainos sąnaudas dengti iš kitų veiklų ar kitų paslaugų pajamų.
Kasatoriaus argumentas, kad jis negali išskirti,
kurios bendrosios įmonės veiklos sąnaudos sietinos su paslaugu teikimu
atsakovui pagal konkursą, o kurios – su pajamomis iš tipinės veiklos kitose
rinkose ar regionuose, prieštarauja bylos duomenims. Kasatoriaus 2008 m. liepos
14 d. rašte Nr. 987 pateiktose pasiūlytos kainos sudėtinėse dalyse yra
nurodytos ir kasatoriaus administravimo išlaidos, kurios yra ne kas kita, o
bendrosios kasatoriaus įmonės išlaidos, priskirtos konkurso pirkimo objektu
esančios paslaugos teikimo išlaidoms. Taigi kasacinio skundo argumentai dėl
negalimumo susieti kasatoriaus bendrąsias veiklos sąnaudas su konkurse
pasiūlyta kaina yra nepagrįsti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Nagrinėjamoje byloje kilo Viešųjų pirkimų įstatymo
(toliau – VPĮ) nuostatų aiškinimo ir taikymo klausimai.
Kasatorius VšĮ „Kretingos maistas“ kelia
perkančiosios organizacijos veiksmų, kuriais šio tiekėjo pasiūlymas tikrintas
ir atmestas dėl pasiūlytos neįprastai mažos kainos, teisėtumo ir su juo
susijusį viešųjų pirkimų principų – skaidrumo ir tiekėjų lygiateisiškumo –
pažeidimo klausimus.
Ieškovo VšĮ „Kretingos maistas“ (tiekėjo) ir
atsakovo Akmenės rajono savivaldybės administracijos (perkančiosios
organizacijos) ginčas iš esmės kilo dėl to, kad perkančioji organizacija,
paskelbusi vaikų maitinimo viešojo paslaugų pirkimo konkursą, priėmė sprendimą
atmesti ieškovo pasiūlymą, nes jame nurodyta kaina buvo neįprastai maža. Ieškovas
nesutiko su šiuo perkančiosios organizacijos sprendimu ir ginčijo jį ne tik
savo pateiktos kainos vertinimo aspektu, bet ir dėl to, kad perkančioji
organizacija tik jo vieno pasiūlymą tikrino nuodugniai, nors kitų dalyvių
pasiūlytos kainos skyrėsi nedaug (pvz., 0,11 Lt). Taigi, ieškovo nuomone,
naudojimasis perkančiajai organizacijai VPĮ suteiktomis teisėmis buvo formalus,
nuo pat pradžių nesiekiant sudaryti su juo viešojo pirkimo sutarties, nors jo
pasiūlyta kaina visoms šešioms pirkimo dalims (skirtingoms mokykloms) buvo
mažiausia.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nėra suformavęs
neįprastai mažos kainos institutą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir
taikymo praktikos. Vienintelėje kasacinio teismo nutartyje šiuo klausimu
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 16 d. Civilinių bylų skyriaus
nutartis civilinėje byloje UAB „Bijusta“
v. Vilniaus miesto Vyriausiasis policijos komisariatas, bylos Nr.
3K-3-502/2007) nepateikta išsamesnės neįprastai mažos kainos instituto
sampratos ir jo reikšmės viešuosiuose pirkimuose, todėl teisėjų kolegija dėl to
pasisako šioje nutartyje.
Dėl
neįprastai mažos kainos instituto sampratos ir reikšmės viešuosiuose pirkimuose
Neįprastai mažos kainos institutas įtvirtintas VPĮ
40 straipsnyje, kurio nuostatos taikytinos tiek tarptautiniams, tiek
supaprastintiems pirkimams (VPĮ 98 straipsnio 2 dalis). Remiantis tokiu
Lietuvos įstatymų leidėjo nustatytu reglamentavimu, taikant VPĮ 40 straipsnio
nuostatas, atsižvelgtina į Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. kovo
31 d. direktyvą Nr. 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų
pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (toliau – Direktyva
Nr. 2004/18/EB), kurios 55 straipsnio nuostatos iš esmės pakartojamos VPĮ
40 straipsnyje, taip pat į atitinkamą Europos Teisingumo Teismo praktiką
(toliau – Teisingumo Teismas).
Neįprastai mažos kainos institutas glaudžiai
susijęs su tiekėjų pasiūlymų vertinimu ir laimėtojo išrinkimu. Tiekėjo,
atitinkančio minimalius kvalifikacijos reikalavimus ir siūlančio techninius
reikalavimus atitinkantį pirkimo objektą, pasiūlymas, atsižvelgiant į jo
siūlomą (mažiausią) kainą, nėra per se priimtiniausias. Pirma, tiekėjo
siūloma mažiausia kaina (taikant tiek mažiausios kainos, tiek ekonomiškai
naudingiausio pasiūlymo vertinimo kriterijus) gali būti ekonomiškai nepagrįsta
ir lemti jo nesugebėjimą laiku ir tinkamai įvykdyti viešojo pirkimo sutartį
arba būti jo nesąžiningų veiksmų padarinys. Antra, viešųjų pirkimų teisinis
reglamentavimas lemia tai, kad kainos, kaip vienos iš pagrindinių tiekėjo pasiūlymo
ir viešojo pirkimo sutarties sąlygų, nebegalima keisti nei sudarant viešojo
pirkimo sutartį, nei ją vykdant (išimtis numatyta tik iš anksto nustatytoms
kainodaros taisyklėms).
Neįprastai mažos kainos institutas, kaip papildoma
galimybė po to, kai jau įvertina tiekėjo kvalifikacija ir jo pasiūlymo
atitiktis techniniams pirkimo objekto reikalavimams, įsitikinti tiekėjo
pasiūlymo pagrįstumu bei gebėjimu įvykdyti viešojo pirkimo sutartį, ir yra
skirtas perkančiajai organizacijai apsisaugoti nuo pirmiau išvardytų grėsmių.
Kita vertus, šis institutas taikytinas tik siekiant įsitikinti tiekėjo
pasiūlymo pagrįstumu ir realumu. Teisingumo Teismas yra nustatęs, kad pasiūlymų
vertinimo procedūroje negalima atsižvelgti į pasiūlymų kainos „normalumą“,
t. y. perkančiajai organizacijai draudžiama skirti papildomus balus
tokiam tiekėjo pasiūlymui, kurio kaina atitinka perkančiosios organizacijos
nustatytąją kaip tikėtiną arba kuri atitinka visų pasiūlymų vidurkį (Teisingumo Teismo 1985 m. kovo
28 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją, 274/83, Rink. 1985, p.
1077).
Be siekio apginti perkančiąją organizaciją nuo
nesąžiningų tiekėjų veiksmų ar grėsmės, kad viešojo pirkimo sutartis nebus
įvykdyta laiku ar bus įvykdyta netinkamai, tiek ES (Direktyvos
Nr. 2004/18/EB 55 straipsnis), tiek nacionalinės teisės normose (VPĮ 40
straipsnis) įtvirtintu neįprastai mažos kainos instituto teisiniu
reglamentavimu siekiama apsaugoti ir patį konkurso dalyvį, pasiūliusį
neįprastai mažą kainą, nuo vienašališko perkančiosios organizacija sprendimo
atmesti jo pasiūlymą dėl neįprastai mažos pasiūlytos kainos, prieš tai
nesuteikus jam galimybės pateikti savo pasiūlymo pagrįstumo paaiškinimų.
Pagal neįprastai mažos kainos instituto teisinį
reglamentavimą perkančioji organizacija visada privalo pareikalauti dalyvio,
pasiūliusio neįprastai mažą kainą, pagrįsti šį pasiūlymą.
Teisingumo Teismas, be kita ko, yra pažymėjęs, kad
tiekėjų paaiškinimų tikrinimo procedūra turi būti taikoma visais atvejais, kai
perkančioji organizacija siekia pašalinti pasiūlymą dėl neįprastai mažos
kainos. Dėl to, nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu (perkančiajai
organizacija apsibrėžus ar teisės normose nustačius, kokia kaina pripažintina
neįprastai maža) atsiranda perkančiosios organizacijos pareiga tikrinti
neįprastai mažos kainos pasiūlymus, tiekėjams turi būti užtikrinta, kad jie
nebus pašalinti iš konkurso, vykdomo konkurencijos skatinimo sąlygomis, be
galimybės paaiškinti jų pasiūlymo rimtumą (Teisingumo Teismo 1989 m. birželio 22 d. Sprendimas Fratelli
Costanzo / Comune di Milano, 103/88, Rink. 1989, p. 1839).
Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad
perkančiosios organizacijos formalūs veiksmai, kuriais ji iš tikrųjų nesiekia
patikrinti tiekėjo, pasiūliusio neįprastai mažą kainą, pasiūlymo rimtumo arba
apskritai nesudaro jam sąlygų pateikti paaiškinimus, pagrindžiančius tokį
pasiūlymą, pripažintini per se
neteisėtais ir pažeidžiančiais viešųjų pirkimų teisiniame reglamentavime
įtvirtintas jos pareigas bei viešojo pirkimo principus.
Ar perkančioji organizacija, taikydama neįprastai
mažos kainos institutą, tinkamai, nepažeisdama viešojo pirkimo principų,
įgyvendino VPĮ 40 straipsnyje įtvirtintas pareigas, spręstina, nustatant, ar ji
(Teisingumo Teismo 2001 m.
lapkričio 27 d. Sprendimas sujungtose bylose Impresa Lombardini ir
Mantovani, C-285/99 ir 286/99, Rink. 2001, p. I-9233): 1) įvertinusi
visų dalyvių pateiktus pasiūlymus, identifikavo, kuriuose iš jų nurodytos
kainos yra neįprastai mažos; 2) sudarė dalyviams, pasiūliusiems neįprastai mažą
kainą, galimybę (pareikalavo raštu per protingą terminą) pateikti paaiškinimus
dėl abejonių sukėlusių pasiūlymo elementų (dalių); 3) ištyrė ir įvertino
pateiktus paaiškinimus; 4) priėmė sprendimą – dalyvio, nepagrindusio pasiūlytos
neįprastai mažos kainos, pasiūlymą atmesti arba, jeigu dalyvis nurodytą kainą
pagrindė, leisti jam toliau dalyvauti viešojo pirkimo procedūroje.
Pažymėtina, kas visos išvardytos perkančiosios
organizacijos pareigos turi būti, be kita ko, vykdomos nepažeidžiant viešųjų
pirkimų principų. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką
viešųjų pirkimų principais privalu vadovautis taikant ir aiškinant visų VPĮ
nuostatų turinį. Viešųjų pirkimų principai yra ne tik perkančiųjų organizacijų
ir tiekėjų teisių bei pareigų viešojo pirkimo srityje tiesioginis šaltinis, bet
ir tiesiogiai taikytinos teisės normos. Vien viešųjų pirkimų principų pažeidimo
konstatavimas yra pakankamas pagrindas, nesiremiant jokia papildoma teisės
norma, reikalauti teismo pripažinti perkančiosios organizacijos veiksmus
neteisėtais. Taigi viešųjų pirkimų principai yra tos imperatyviosios normos,
pagal kurias vertinama daugelis viešųjų pirkimų proceso elementų, taip pat
kuriomis galima tiesiogiai remtis ginant viešųjų pirkimų procedūrose
dalyvaujančių asmenų teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Lemminkainen Lietuva“ v. VĮ „Kauno
aerouostas“, bylos Nr. 3K-3-150/2010, ir joje nurodyta praktika). VPĮ 40 straipsnio
nuostatų taikymo kontekste tai reiškia, kad perkančioji organizacija turi
visiems tiekėjams tinkamai ir objektyviai nustatyti, kokie neįprastai mažos
kainos pasiūlymai yra įtartini, visus šiuos pasiūlymus vienodai patikrinti ir
priimti dėl jų atitinkamus sprendimus, taikant tuos pačius vertinimo
kriterijus.
VPĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu
pateiktame pasiūlyme nurodyta prekių, paslaugų ar darbų kaina yra neįprastai
maža, perkančioji organizacija privalo pareikalauti dalyvio pagrįsti siūlomą
kainą, o jeigu dalyvis nepateikia tinkamų kainos pagrįstumo įrodymų, pasiūlymą
privalo atmesti.
Remdamasi šia VPĮ nuostata bei pirmiau aptartais
neįprastai mažos kainos instituto tikslais, teisėjų kolegija nurodo, kad
neįprastai maža pasiūlyta kaina per se
nėra kliūtis viešojo pirkimo sutarčiai sudaryti. Tik tokia neįprastai maža
kaina, kurios tiekėjas negali pagrįsti, t. y. įrodyti, kad pasiūlyta kaina jis
galės tinkamai ir laiku įvykdyti viešojo pirkimo sutartį, suponuoja
perkančiosios organizacijos pareigą atmesti tokį tiekėjo pasiūlymą.
Atsižvelgiant į tai, taip pat remiantis racionalaus lėšų panaudojimo
imperatyvu, perkančioji organizacija pagal VPĮ 40 straipsnį privalo atmesti
dalyvio pasiūlymą tik dėl nepagrįstos neįprastai mažos kainos. Pasiūlymo
atmetimas dėl neįprastai mažos kainos, kurios tiekėjas perkančiajai
organizacijai nepagrindė, yra atskiras pasiūlymų atmetimo pagrindas VPĮ 39
straipsnio prasme. Dėl to, net jei keli tiekėjai pasiūlė vienodas neįprastai
mažas kainas, vieno iš jų pasiūlymo, įskaitant ir paaiškinimus, atmetimas kaip
nepagrindžiančio siūlomos kainos, nereiškia tiekėjų lygiateisiškumo principo
pažeidimo, jei tiekėjai skirtingu patikinamumo lygiu grindė savo pasiūlymus.
Dėl to neįprastai mažos kainos pagrindimas ir jo vertinamas – individuali
kategorija. Tuo tarpu neįprastai mažos pasiūlytos kainos identifikavimas yra
bendra kategorija, priklausanti nuo objektyvių kriterijų ir taikytina visiems
konkurse dalyvaujantiems tiekėjams vienodai.
Taigi, remiantis VPĮ 40 straipsniu, išskirtini du
pagrindiniai neįprastai mažos kainos instituto taikymo etapai: neįprastai mažų
kainų (įtartinų pasiūlymų) nustatymas ir tokių kainų pagrindimo įvertinimas.
Atsižvelgiant į tai, kad neįprastai mažų kainų
(įtartinų pasiūlymų) nustatymas ir tokių kainų pagrindimo įvertinimas yra neatsiejamos
perkančiosios organizacijos pareigos, bei į tai, kad ieškovas kelia abiejų šių
pareigų įvykdymo atitikties VPĮ 40 straipsniui ir kartu viešųjų pirkimų
principams klausimą, šioje kasacinio teismo nutartyje pasisakytina tiek dėl to,
ar perkančioji organizacija pagrįstai nusprendė, kad tik ieškovo pasiūlyme
nurodyta kaina yra neįprastai maža, tiek dėl to, ar buvo pagrindas pripažinti
ieškovą neįvykdžiusiu pareigos tinkamai pagrįsti jo pasiūlytą neįprastai mažą
kainą.
Dėl
perkančiosios organizacijos (atsakovo) veiksmų, identifikuojant, kuriuose
konkurso dalyvių pasiūlymuose nurodytos kainos yra neįprastai mažos
Nagrinėjamam ginčui taikytinoje VPĮ redakcijoje
nepateikta neįprastai mažos kainos sampratos ar ribos, nuo kurios pasiūlymai
pripažintini neįprastai mažais, nustatymo metodo, o tik išvardyti tam tikri
kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant tikrintinas neįprastai mažos kainos
pagrįstumas ir kurie galėtų išsklaidyti perkančiosios organizacijos abejones.
Dėl to, ar kaina neįprastai maža, sprendžia pati
perkančioji organizacija, atsižvelgdama į VPĮ reikalavimus ir konkrečius
objektyvius kriterijus: rinkos kainas, tiekėjų konkurse pasiūlytas kainas,
analogiškas sutartis ir pan.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek ankstesnėje
VPĮ redakcijoje buvo, tiek dabartinėje VPĮ redakcijoje yra tiesiogiai ar
netiesiogiai įtvirtinta pasiūlyme nurodytos neįprastai mažos kainos sąvoka.
2002 m. gegužės 2 d. įstatymo Nr. IX-865 redakcijos (Žin., 2002, Nr. 49-1885) 2 straipsnio
30 dalyje buvo nurodyta, kad labai maža kaina pripažintina pasiūlyta prekių, paslaugų ar darbų
kaina, kuri daugiau kaip 15 procentų mažesnė už visų tiekėjų (rangovų)
pasiūlytų kainų aritmetinį vidurkį. 2009 m.
liepos 22 d. įstatymo Nr. XI-395 redakcijos (Žin., 2009, Nr. 93-3986) 40
straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos
įgaliota institucija turi teisę apibrėžti pasiūlyme nurodytos prekių, paslaugų
ar darbų neįprastai mažos kainos sąvoką. Viešųjų pirkimų tarnybos prie Lietuvos
Respublikos Vyriausybės direktorius 2009 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1S-96
patvirtino neįprastai mažos kainos sąvoką. Pagal šį teisės aktą pasiūlyme
nurodyta prekių, paslaugų ar darbų kaina pripažintina neįprastai maža tuo
atveju, kai perkančioji organizacija vertina ją kaip nepakankamą viešojo
pirkimo sutarčiai tinkamai įvykdyti (1 punktas). Nurodyto įsakymo 2 punkte
įtvirtinta neįprastai mažos kainos prezumpcija, pagal kurią pasiūlyme nurodyta
kaina visais atvejais pripažintina neįprastai maža, jeigu ji atitinka bent
vieną iš šių sąlygų: yra 15 ir daugiau procentų mažesnė už visų tiekėjų, kurių
pasiūlymai neatmesti dėl kitų priežasčių, pasiūlytų kainų aritmetinį vidurkį
(2.1 punktas); yra 30 ir daugiau procentų mažesnė nuo suplanuotų viešajam
pirkimui skirtų lėšų (2.2 punktas).
Kartu pažymėtina, kad perkančioji organizacija,
nesant įstatyminio reglamentavimo arba jam neprieštaraujant, pirkimo
dokumentuose gali pati apibrėžti, kokia kaina jos organizuojamame konkrečiame
konkurse bus vertinama kaip neįprastai maža ir dėl to papildomai tikrinama.
Tokią poziciją patvirtina ir Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią
perkančiosios organizacijos tiek supaprastintų, tiek tarptautinių pirkimų
atvejais pirkimo dokumentuose, remdamosi objektyviais ir nediskriminuojančiais
kriterijais, gali apsibrėžti savo neįprastai mažos kainos sampratą (nurodytas Sprendimas Impresa Lombardini ir Mantovani).
Tiekėjų lygiateisiškumo ir skaidrumo principas
suponuoja tai, kad tiekėjų pasiūlymų vertinimas turi būti atliekamas pagal iš
anksto visiems žinomas sąlygas. Tai besąlyginė tiekėjų teisėtų lūkesčių ir
konkurencijos skatinimo prielaida. Pagal Teisingumo Teismo praktiką
perkančiosios organizacijos veiksmai, kuriais ji tiekėjų pasiūlymus vertina ne
pagal iš anksto paskelbtas sąlygas, pripažįstami ne tik neskaidriais ir
pažeidžiančiais tiekėjų lygiateisiškumą, bet ir vertinami kaip perkančiosios
organizacijos neribotos diskrecijos, kurią draudžia viešųjų pirkimų teisės
normos, išraiška (žr. Europos Teisingumo Teismo 2001 m. spalio 18 d. Sprendimą SIAC
Construction, C-19/00, Rink. 2001, p. I-7725).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad perkančioji
organizacija, vertindama tiekėjų pasiūlymus, turi teisę identifikuoti, kuriuose
iš jų pateikta kaina yra neįprastai maža, net ir tuo atveju, kai tokio
identifikavimo kriterijų ji nebuvo paskelbusi viešojo pirkimo dokumentuose.
Tokia išvada darytina, atsižvelgiant į tai, kad, nustatydama, kurie pasiūlymai
yra įtartini dėl per itin mažos kainos, perkančioji organizacija dėl tokių
pasiūlymų nepriima galutinio sprendimo. Kitaip tariant, tiekėjo pasiūlytos
kainos pripažinimas neįprastai maža per
se nelemia jokio galutinio sprendimo dėl šio tiekėjo tolesnio dalyvavimo
pirkimo procedūroje.
Kita vertus, perkančioji organizacija,
pripažinusi, kad tiekėjo pasiūlyme nurodyta kaina yra neįprastai maža, privalo
kreiptis į tiekėją, prašydama pagrįsti šį pasiūlymą. Dėl to, nesant pirkimo
dokumentuose ar norminiuose teisės aktuose nustatytų neįprastai mažos kainos
nustatymo kriterijų, perkančioji organizacija įtarimų sukėlusius pasiūlymus
privalo identifikuoti ne pagal savo subjektyvų įsivaizdavimą, o pagal kuo
objektyvesnius ir skaidresnius kriterijus (pvz., visų ar neatmestų pasiūlymų
kainų aritmetinį vidurkį, plačiai žinomą ar autoritetingo subjekto nustatytą
rinkos kainą ir pan.), taip užtikrindama, kad palyginti panašių kainų
pasiūlymai nebūtų tarpusavyje išskiriami ir vienam iš tiekėjų nepagrįstai
nebūtų apsunkintas varžymasis dėl viešojo pirkimo sutarties sudarymo.
Atsižvelgiant
į išdėstytus argumentus, negalima sutikti su atsakovo pozicija, kad neįprastai
mažos kainos nustatymas yra išimtinai perkančiosios organizacijos diskrecijai
priskirtas sprendimas, kuris, be to, neskųstinas VPĮ nustatyta tvarka. Minėta,
perkančiosios organizacijos visų procedūrų metu privalo vadovautis viešojo
pirkimo principais, taip pat veikti sąžiningai ir objektyviai. Neribota
perkančiosios organizacijos diskrecijos teisė nesuderinama su šiais
imperatyvais. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje teisingai pažymėta, kad
net ir diskrecijos teise negalima piktnaudžiauti. Be to, pritarimas tokiai
atsakovo pozicijai reikštų, kad, nepaisant VPĮ 40 straipsnyje perkančiajai
organizacijai įtvirtintų pareigų, ji galėtų rinktis, kada, dėl kurių tiekėjų ir
kokiomis aplinkybėmis šias pareigas vykdyti.
Nagrinėjamos bylos duomenimis, perkančioji
organizacija pirkimo dokumentuose neapibrėžė neįprastai mažos kainos. Ieškovas inter alia nesutiko ir su perkančiosios
organizacijos sprendimu pripažinti tik jo pasiūlyme nurodytą kainą neįprastai
maža. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad perkančioji organizacija
nepiktnaudžiavo VPĮ jai suteikta diskrecijos teise ir pagrįstai, remdamasi
įvairiais skaičiavimais bei argumentais, pripažino ieškovo pasiūlytą kainą
neįprastai maža. Iš bylos duomenų matyti, kad perkančioji organizacija,
priimdama sprendimą tik ieškovo pasiūlytą kainą pripažinti neįprastai maža,
atsižvelgė į:
1) Akmenės rajono savivaldybės tarybos sprendimu
patvirtintą gamybos išlaidų dydį;
2) šildymo bei kuro kainų padidėjimą;
3) tai, kad ieškovas pasiūlė vienodą kainą – 0,79
Lt – visoms pirkimo dalims, nors mokyklos išsidėsčiusios nevienodu atstumu ir
jose mokosi nevienodas mokinių skaičius;
4) visų pasiūlytų kainų aritmetinį vidurkį;
5) ieškovo ne konkurso metu perkančiajai
organizacijai pateiktus gamybos kainos skaičiavimus;
6) Akmenės rajono savivaldybės administracijos
pateiktą dokumentą – „Lėšų, reikalingų produktams nemokamam mokinių maitinimui
pagaminti, apskaičiavimą“.
Teisėjų kolegija pasisako dėl atsižvelgimo į
kiekvieną iš šių veiksnių pagrįstumo ir teisėtumo.
1) 2007 m. rugpjūčio 22 d. Akmenės rajono
savivaldybė priėmė sprendimą Nr. T-165 (T. 2, b. l. 147),
kuriuo nustatė, kad maisto gamybos (administravimo) išlaidų dydis turi būti ne
mažesnis kaip 29,6 proc. vienos dienos maitinimo normai skiriamos sumos. Tai
individualaus taikymo teisės aktas, kuriame išreikšta viešojo administravimo
subjekto valia, o ne atlikti tikslūs ekonominiai skaičiavimai. Šiuo Akmenės
rajono savivaldybės tarybos sprendimu yra keičiamas kitas šios institucijos
sprendimas dėl anksčiau sudarytų maitinimo paslaugų sutarčių pakeitimo. Taigi
29,6 proc. gamybos išlaidų dydis siejamas būtent su paslaugų sutartimis,
dėl kurių priimtas šis administracinis teisės aktas, be to, vadovaujantis tik
šiuo aktu, lieka neaišku, ar nesikeitė (didėjo ar mažėjo) „dienos maitinimo
norma“. Iš byloje esančių anksčiau savivaldybei pateiktų paslaugų teikėjų raštų
matyti, kad administravimo išlaidos apskritai nebuvo įtraukiamos į vaikų
maitinimo paslaugų kainą, nes savivaldybė stokojo pinigų (T. 2, b. l. 145,
146). Liudytojų parodymų duomenimis (T. 2, b. l. 77), į šį 29,6 proc. nuo
vienos dienos maitinimui skirtos pinigų sumos dydį neįtraukti šildymo kaštai,
kurie 2008 m., palyginus su 2007 m., didėjo.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad perkančioji
organizacija nustatė, jog tik ieškovo pasiūlyta kaina nesiekė nurodytų 29,6
proc., o buvo 26,8 proc., t. y. 2,8 proc. mažesnė. 28,6 proc.
dydis visoje maitinimui skiriamų lėšų dalyje yra 2,95 Lt (0,79 × 100/26,8), iš
kurių Akmenės rajono savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta 29,6 proc.
gamybos išlaidų dalis – 0,87 Lt., o tai tik 0,08 Lt daugiau nei siūlė
ieškovas. Atitinkamai kitų tiekėjų pateiktos kainos, sudarančios apie 30 proc.
(0,9 Lt × 100/2,95 Lt), taip pat faktiškai yra mažesnės už 29,6 proc.
dydį, jeigu į šį būtų įtrauktas šildymas, kurio kaina padidėjo.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į
nurodyto Akmenės rajono savivaldybės tarybos sprendimo priėmimo tikslus ir
aplinkybes, taip pat į tai, kad jis buvo taikytas ne dėl visų tiekėjų pasiūlytų
kainų, sprendime patvirtintas maisto gamybos išlaidų dydis – 29,6 proc. nuo
dienos maitinimo normos – nepagrįstai perkančiosios organizacijos buvo
įvertintas kaip pagrindas tik ieškovo pasiūlytai kainai pripažinti neįprastai
maža.
2) Bylos duomenimis, perkančiosios organizacijos
(atsakovo) atstovas teigė, kad viešojo pirkimo paskelbimo ir viešojo pirkimo
sutarties sudarymo metu, palyginus su ankstesniais metais, padidėjo patalpų
šildymo ir kuro kainos; be to, perkančioji organizacija buvo informavusi
tiekėjus, kad planuojamas 50 proc. šildymo kainų brangimas (bylos priedas
Nr. 1, b. l. 177); dėl to, perkančiosios organizacijos manymu,
ieškovo pasiūlyta kaina turėjo būti 18–20 ct didesnė (T. 2, b. l.
78). Atsižvelgiant į šiuos skaičiavimus, kitų tiekėjų pasiūlytos kainos
(šildymo ir kuro išlaidos visiems Lietuvos ūkio subjektams kilo vienodai)
patenka į šią perkančiosios organizacijos numanomą kainą (apie 0,98 Lt). Dėl
to, teisėjų kolegijos vertinimu, šildymo bei kuro kainų padidėjimas
perkančiosios organizacijos nepagrįstai buvo pripažintas veiksniu, turėjusiu
įtakos tik ieškovo pasiūlytą kainą pripažinti neįprastai maža, nes kai kurioms
pirkimo dalims kitų tiekėjų buvo pateikti 0,90 Lt ir 0,97 Lt pasiūlymai.
3) Pirkimo dokumentuose nustatyta, kad tiekėjai
gali pasiūlymus pateikti tiek vienai, tiek kelioms, tiek visoms pirkimo dalims
(pirkimo sąlygų 4.10 punktas). Akivaizdu, kad dėl visų šešių mokyklų specifikos
(atstumo, mokinių skaičiaus ir jų dalies, gaunančios nemokamą maitinimą,
skirtumų) kainos negali būti vienodos, tačiau pirkimo dokumentuose nenustatyta
draudimo pateikti vienodą kainą visoms pirkimo dalims, kurios realumas, be kita
ko, gali būti tinkamai pagrįstas. Kita vertus, toks draudimas ir negalėtų būti
pateisinamas, nes nei pirkimo procedūrų rengimas, nei viešojo pirkimo sutarčių
sudarymas ir vykdymas per se
nereikalauja skirtingų kainų. Neneigiant to, kad vienodų kainų pateikimas
visoms šešioms pirkimo dalims perkančiajai organizacijai galėjo kelti abejonių,
perkančiosios organizacijos sprendimas atsižvelgti į šį kriterijų kaip į vieną
iš pagrindų ieškovo pasiūlytai kainai pripažinti neįprastai maža, remiantis
pirmiau išdėstytais argumentais, vertintinas kritiškai, juolab kad kiti
tiekėjai (R. D. individuali įmonė, UAB „Smulkus urmas“) kai kurioms pirkimo dalims taip
pat pateikė panašias ar vienodas kainas ir dėl jų buvo pripažinti laimėtojais.
4) Perkančioji organizacija ir teismai akcentavo
aplinkybę, kad ieškovo siūloma kaina daug skiriasi nuo aritmetinio visų kainų
vidurkio. Šis ieškovo pasiūlytos kainos pripažinimo neįprastai maža pagrindas
nurodytas ir perkančiosios organizacijos 2008 m. liepos 10 d. rašte Nr. S-1268,
kuriuo ieškovo buvo paprašyta pateikti raštišką kainos pagrindimą. Bylos
duomenimis, visose pirkimo dalyse,
išskyrus trečiąją, pirkimo dalies laimėtojo kaina nuo visų pasiūlytų kainų
vidurkio skyrėsi daugiau kaip 20 procentų. Be to, perkančiosios organizacijos
atstovai teigė, kad, jų manymu, kaina turėjo būti dvigubai didesnė – apie 1,58
Lt (0,79 Lt × 2), nes brango kuro ir šildymo kaina (T. 2, b. l. 77).
Neginčytina, kad ieškovo siūloma kaina tiek nominaliai, tiek procentiškai buvo
žemiausia (net ir atmetus didžiausios kainos pasiūlymus), tačiau laimėtojais
pripažintų tiekėjų pasiūlymai šiais skaičiavimo pagrindais taip pat buvo daug
žemesni už kainą (1,58 Lt), perkančiosios organizacijos vertintą kaip
pagrįstą. Taigi, atsižvelgiant į šią kainą, turėjo būti vertinamos ir kitų
tiekėjų kainos.
Minėta, perkančioji organizacija nenustatė, kiek procentiškai
turi skirtis neįprastai maža kaina nuo visų tiekėjų pasiūlytų kainų aritmetinio
vidurkio. Bylos duomenimis, laimėtojais pripažintų tiekėjų pasiūlytos kainos
buvo apie 18 proc. mažesnės už šį vidurkį. Toks skirtumas taip pat
neišvengiamai turėjo kelti perkančiosios organizacijos įtarimų.
Nesant aiškių, iš anksto paskelbtų ir visiems
žinomų procentinių neįprastai mažos kainos kriterijų, perkančioji organizacija
tiekėjo siūlomos kainos neturėtų vertinti kaip neįprastai mažos tik dėl esančio
akivaizdžiai mažo skirtumo (5-10 proc.), kuris vidutiniam vertintojui nekeltų
pagrįstų abejonių, ypač atsižvelgiant į prieš tai ir šiuo metu įstatymų leidėjo
nustatytą neįprastai mažos kainos ribą (15 proc. nuo visų kainų aritmetinio
vidurkio). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija 2007 m. lapkričio 16 d. nutartyje civilinėje byloje UAB „Bijusta“ v. Vilniaus miesto
Vyriausiasis policijos komisariatas, bylos Nr. 3K-3-502/2007, konstatavo,
kad ieškovo pasiūlyta kaina yra apie 10 procentų mažesnė už trečiojo asmens
pasiūlytąją ir dėl to nelaikytina neįprastai maža kaina.
Ieškovo pirmajai pirkimo daliai siūlyta kaina nuo
visų pasiūlytų kainų vidurkio (buvo pateiktos keturios kainos: 0,79 Lt; 0,9 Lt;
1,15 Lt; 1,6 Lt) skyrėsi apie 29 proc., o laimėtojo – apie 19 proc. Pažymėtina,
kad pirmosios instancijos teismas pasiūlytų kainų vidurkius skaičiavo
neatsižvelgdamas į ieškovo siūlytą kainą, t. y. į skaičiavimą neįtraukdamas
mažiausios kainos, tačiau paliko didžiausią kainą. Nurodyti kainų skirtumai (29
proc. ir 19 proc.) ne tik nedaug skyrėsi vienas nuo kito, bet ir abu gana daug viršijo
visų pasiūlytų kainų vidurkį. Taigi perkančiajai organizacijai šiuo pagrindu
identifikavus tik ieškovo pasiūlytą kainą neįprastai maža, negalima pripažinti,
jog tai buvo padaryta objektyviai. Priešingu atveju tektų pripažinti ir tai,
kad perkančioji organizacija de facto
nustatė visoms pasiūlytoms kainoms apie 20 procentų minusinę ribą, kurią
pasiekusios kainos laikytinos neįprastai mažomis. Tokios ribos perkančiosios
organizacijos pirkimo dokumentuose (de
jure) nebuvo nustatyta.
5) Perkančioji organizacija, prieš vykdydama
viešojo pirkimo konkursą, užklausė ieškovą dėl galimos vienos porcijos kainos.
Šis nurodė 1,69 Lt kainą. Perkančiajai organizacijai apklausus ir kitus
tiekėjus, šių ne konkurso metu pateiktos kainos taip pat didele dalimi skyrėsi
nuo kainų, nurodytų jų pateiktuose pasiūlymuose (1,56 Lt ir 0,9 Lt).
Atsižvelgiant į tai, perkančiosios organizacijos veiksmai, ne konkurso metu jai
pateiktų gamybos kainos skaičiavimų pagrindu pripažįstant neįpratai maža tik
ieškovo pasiūlytą kainą, vertintini kaip pažeidžiantys tiekėjų lygiateisiškumo
principą.
6) Akmenės rajono savivaldybės administracijos
pateiktas dokumentas – „Lėšų, reikalingų produktams nemokamam mokinių
maitinimui pagaminti, apskaičiavimas“ reikšmingas tuo, kad iš jo matyti visos
svarbiausios gamybos sąnaudos, kurias neišvengiamai patirtų visi tiekėjai ir
tokia pačia (komunalinės išlaidos: patalpų šildymas, vanduo, kanalizacija,
elektros energija) ar panašia (personalo darbo užmokestis) apimtimi. Be to,
neabejotinai šios išlaidos sudaro pačią didžiausią gamybos išlaidų dalį.
Nurodyto apskaičiavimo duomenimis, ieškovo pasiūlyta kaina nepadengia jame
išvardytų privalomų išlaidų ir yra mažesnė nuo 20,19 proc. iki 61,27 proc.
Tačiau kartu iš nurodyto apskaičiavimo, kuriame, minėta, įtrauktos būtinos,
neišvengiamos ir vienodos visų tiekėjų galimos išlaidos, matyti, kad
perkančioji organizacija, nors ir galėjo, tačiau nenustatė minimalios tiekėjų išlaidų
ribos, kurią peržengus pasiūlyta kaina būtų laikoma neįprastai maža. Be to, šio
apskaičiavimo duomenis perkančioji organizacija taikė tik ieškovo pasiūlytai
kainai.
Perkančiosios organizacijos į bylą pateikto „Lėšų,
reikalingų produktams nemokamam mokinių maitinimui pagaminti, apskaičiavimo“
duomenimis, perkančiosios organizacijos numanoma minimali išlaidų vienai
porcijai vieną darbo dieną kiekvienoje mokykloje pagaminti nominali vertė
(visas būtinas išlaidas padalijus iš darbo dienų ir nemokamai valgydinamų
mokinių skaičiaus konkrečioje mokykloje): Naujosios Akmenės „Saulėtekio“
pagrindinėje mokykloje – 0,95 Lt; Ramučių gimnazijoje – 1,79 Lt; Ventos
vidurinėje mokykloje – 1,19 Lt; Kruopių vidurinė mokykloje – 1,29 Lt.
Pažymėtina, kad net vienu procentu mažesnės
išlaidos vienai porcijai reikštų, jog vienos porcijos kaina pripažintina
neįprastai maža, nes: į šį skaičiavimą įtrauktos išlaidos, kurių neišvengiamai
patirs visi tiekėjai; tiekėjai patirtų ir apskaičiavime nenurodytų išlaidų
(pvz., patalpų dezinfekavimo, transporto ir pan.); tam tikra papildoma dalis
turėtų būti skirta ir kaip pelno marža.
Bylos duomenimis, kitų tiekėjų pasiūlytos kainos
nurodytų skaičiavimų prasme perkančiajai organizacijai abejonių nekėlė.
Pavyzdžiui, pagal perkančiosios organizacijos apskaičiavimą viena porcija
vienam nemokamai valgydinamam mokiniui vieną darbo dieną Kruopių vidurinėje mokykloje turėtų kainuoti apie 1,29 Lt (23594
Lt/100 mok. × 183 d. d.), laimėtoju pripažintas tiekėjas (UAB „Smulkus urmas“)
pasiūlė 1,15 L kainą. Atitinkamai viena porcija vienam nemokamai valgydinamam
mokiniui vieną darbo dieną Ventos
vidurinėje mokykloje turėtų kainuoti apie 1,19 Lt
(50228 Lt/230 mok. × 183 d. d.), laimėtoju pripažintas tiekėjas
(Reginos Daukantienės individuali įmonė) pasiūlė 0,97 Lt kainą.
Perkančiajai organizacijai nurodytas išlaidas
aiškinamajame rašte įvardijus kaip būtiniausias, jos veiksmai, netikrinant kitų
tiekėjų, pasiūliusių tokią kainą, kuri nesiekė galimų pačių būtiniausių ir
neišvengiamų sąnaudų ribos, pasiūlymo pagrįstumo, kaip tą darė dėl ieškovo
pasiūlymo, negali būti vertinami kaip atitikę viešųjų pirkimų principus.
Dėl to, net ir sutikus su apeliacinės instancijos
teismo vertinimu, kad perkančioji organizacija, identifikuodama neįprastai
mažas kainas, nepiktnaudžiavo diskrecijos teise, darytina išvada, jog ji taikė
neaiškią ir komplikuotą neįprastai mažos kainos nustatymo metodiką, kurios tam
tikras sudėtines dalis sunku patikrinti objektyviais kriterijais. Ši
perkančiosios organizacijos taikyta neįprastai mažos kainos identifikavimo
metodika nebuvo paskelbta iš anksto. Be to, perkančioji organizacija kai
kuriuos skaičiavimus taikė tik dėl ieškovo pasiūlymo. Iš bylos medžiagos taip
pat matyti, kad pati perkančioji organizacija nėra apibrėžusi aiškios neįprastai
mažos kainos ribos arba minimalios vienos porcijos vienam nemokamai
valgydinamam vaikui per vieną darbo dieną kainos, į kurią būtų įtrauktos visos,
jos manymu, būtiniausios išlaidos. Byloje pateikti perkančiosios organizacijos
paskaičiavimai vertintini kritiškai.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad
perkančioji organizacija neužtikrino skaidrumo ir tiekėjų lygiateisiškumo
principų. Vien dėl to perkančiosios organizacijos sprendimas atmesti ieškovo
pasiūlymą VPĮ 40 straipsnio pagrindu pripažintinas neteisėtu. Neįprastai mažos
kainos identifikavimas ir jos pagrindimas yra vienas iš pasiūlymo vertinimo ir
viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūros etapų. Pasiūlymo atmetimas VPĮ 40
straipsnio pagrindu galimas tik tinkamai ir objektyviai nustačius, kurios iš
pasiūlytų kainų pripažintinos neįprastai mažomis ir dėl to privalomai
papildomai tikrintinomis. Direktyvos Nr. 2004/18/EB keturiasdešimt šeštojoje
konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad sutartys turėtų būti sudaromos remiantis
objektyviais kriterijais, kurie užtikrintų skaidrumo, nediskriminavimo ir lygiateisiškumo principų laikymąsi ir
garantuotų, kad pasiūlymai būtų vertinami veiksmingos konkurencijos sąlygomis.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmiau šioje
nutartyje padarytos išvados dėl perkančiosios organizacijos veiksmų,
identifikuojant, kuriuose konkurso dalyvių pasiūlymuose nurodytos kainos yra
neįprastai mažos, teisėtumo nereiškia, jog perkančioji organizacija neturėjo
teisės pripažinti ieškovo pasiūlytos kainos neįprastai maža, tačiau, taikydama
tapačią neįprastai mažos kainos nustatymo metodiką, ji turėjo įtraukti į šį
vertinimą ir kitus tiekėjus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmiau aptarta
dalyvių pateiktų pasiūlymų vertinimo metodika ir jos rezultatai neleidžia
daryti neginčijamos išvados, jog ji buvo taikyta skaidriai, objektyviai ir
lygiateisiškai.
Dėl
perkančiosios organizacijos veiksmų, pripažįstant ieškovo pasiūlyme nurodytą
kainą neįprastai maža
VPĮ 40 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad
perkančioji organizacija, siekdama, jog neįprastai mažos kainos būtų pagrįstos,
raštu kreipiasi į tokią kainą pasiūliusį dalyvį ir prašo pateikti, jos manymu,
reikalingas pasiūlymo detales, kainos sudėtines dalis ir skaičiavimus. Toje
pačioje straipsnio dalyje nurodyta, kad perkančioji organizacija, vertindama
kainos pagrindimą, atsižvelgia į pavyzdinį tam tikrų kriterijų sąrašą (pvz.,
siūlomo pirkimo objekto originalumą, galimybę gauti valstybės pagalbą ir pan.).
Tiek pagal nacionalinių teismų, tiek pagal
Teisingumo Teismo praktiką kainos pagrindimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis.
Esama ir daugiau tokio vertinimo kriterijų. Lietuvos teismų praktikoje
laikomasi pozicijos, kad perkančioji organizacija, vertindama
neįprastai mažą kainą bei jos sudėtines dalis, atsižvelgia į teikiamų paslaugų
ekonomiškumą, pasirinktus techninius sprendimus ir (ar) išskirtinai palankias sąlygas teikti paslaugas,
dalyvio siūlomų paslaugų originalumą, norminių dokumentų dėl darbų saugos ir
darbo sąlygų, galiojančių paslaugų pateikimo ar darbų atlikimo vietoje, laikymąsi
bei dalyvio galimybę gauti valstybės pagalbą ir pan. Sprendžiant, ar kaina
neįprastai maža, reikia nustatyti pasiūlytos kainos dydį, atsižvelgiant į
įvairius kriterijus ir konkrečias pirkimo aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2008 m. spalio 7 d.
nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-581/2008).
Pagal Teisingumo Teismo praktiką perkančioji
organizacija gali, bet neprivalo remtis nacionaliniame įstatyme (VPĮ 40
straipsnio 2 dalis) nurodytais neįprastai mažos kainos pagrįstumo vertinimo
kriterijais (nurodytas Sprendimas
Impresa Lombardini ir Mantovani). Perkančiajai organizacijai yra
suteikta teisė nuspręsti, kokie, jos manymu, pasiūlymo aspektai, sudėtinės
kainos dalys ir skaičiavimai turi būti pagrįsti. Vis dėlto VPĮ 40 straipsnio 2
dalyje (Direktyvos 2004/18/EB 55 straipsnio 1 dalies 2 pastraipa)
įtvirtintas kriterijų sąrašas, nors ir nebaigtinis, nėra tik pavyzdinis. Taigi
šio sąrašo pobūdis nereiškia visiškos perkančiųjų organizacijų laisvės nuspręsti,
į kokius pasiūlymo sudedamuosius elementus reikia atsižvelgti, prieš joms
atmetant neįprastai mažos kainos pasiūlymus (Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimas Komisija prieš Belgiją, C-292/07,
nepaskelbtas Rinkinyje).
Minėta, kad perkančiosios organizacijos teisė
atmesti tiekėjo paaiškinimus dėl siūlomos neįprastai mažos kainos jokiu būdu
nereiškia jos teisės atmesti pasiūlymo nesuteikiant galimybių tiekėjui pateikti
savo paaiškinimų (Teisingumo Teismo 1982 m. vasario 10 d. Sprendimas Transporoute
/ Minist?re des travaux publics, 76/81, Rink. 1982, p. 417).
Neįprastai mažos kainos instituto tikslas – apsaugoti tiekėją nuo nesąžiningų
perkančiosios organizacijos veiksmų – negalėtų būti pasiektas, jeigu
perkančioji organizacija pati spręstų, ar būtina, kad tiekėjas pateiktų
paaiškinimus. Be to, perkančioji organizacija privalo suteikti protingus
terminus, per kuriuos turi būti pateikti šie paaiškinimai. Perkančioji
organizacija taip pat privalo informuoti tiekėją, jeigu jo paaiškinimai buvo
atmesti, kartu nurodydama tokio savo sprendimo motyvus.
Neįprastai mažos kainos instituto nuostatų
nustatyta privaloma tokio pasiūlymo vertinimo procedūra pagrįsta rungtyniškumo principu, reiškiančiu
perkančiosios organizacijos pareigą, susipažinus su visais pasiūlymais ir prieš
nusprendžiant sudaryti viešojo pirkimo sutartį, iš pradžių raštu paprašyti
patikslinimų dėl pasiūlymo, įtariamo esant neįprastu, elementų, kurių pagrindu
perkančiajai organizacijai konkrečiai ir kilo abejonių, bei pareigą vėliau
įvertinti šį tiekėjo pasiūlymą pagal jo pateiktus paaiškinimus. Atsižvelgiant į
veiksmingos konkurencijos skatinimo viešuosiuose pirkimuose tikslą, būtina, kad
ši galimybė būtų kaip galima platesnė ir visapusiškesnė, o tiekėjui turi būti
leidžiama be jokių apribojimų pateikti visus paaiškinimus, kurie, jo manymu,
yra tinkami, atsižvelgiant į viešojo pirkimo pobūdį (nurodytas Sprendimas Impresa Lombardini ir
Mantovani). Pasiūlymų paaiškinimo galimybė neturi būti ribojama
jokiais formaliais reikalavimais. Minėta, VPĮ 40 straipsnio 2 dalis neriboja
tiekėjų paaiškinimų, todėl tiekėjai gali pateikti kitokių, nei VPĮ įtvirtintų,
paaiškinimų. Perkančioji organizacija privalo priimti ir išnagrinėti visus
paaiškinimus. Priešingas tokių neįprastai mažos kainos tikrinimo procedūros aiškinimas
ir taikymas prieštarautų tikslui skatinti tiekėjų konkurenciją (nurodytas Sprendimas Impresa Lombardini ir
Mantovani).
Bylos duomenimis, perkančioji organizacija 2008 m.
liepos 10 d. raštu Nr. S-1268 paprašė ieškovo pateikti „raštišką neįprastai mažos
kainos pagrindimą (jos sudėtinių dalių skaičiavimus)“ (bylos priedas Nr. 1, b.
l. 156). Šalių ginčas kilo ir dėl to, ar ieškovo 2008 m. liepos 14 d. atsakymas
tinkamai pagrindžia pasiūlytą kainą, nes šiame atsakyme ieškovas pateikė tik
savo siūlomos kainos sudėtinių dalių skaičiavimus. Ieškovo teigimu, jis pateikė
tokį atsakymą, kokio reikalavo perkančioji organizacija. Ši 2008 m. liepos 16
d. (protokolas Nr. 59; bylos priedas Nr. 1, b. l. 142-143) nusprendė, kad
ieškovas nepagrindė mažos kainos. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš šio dokumento
nematyti, kodėl priimtas būtent toks perkančiosios organizacijos sprendimas.
Šalys nesutaria ir dėl to, ar „raštiškas
neįprastai mažos kainos pagrindimas (jos sudėtinių dalių skaičiavimus)“, kurį
savo rašte nurodo perkančioji organizacija, reiškia tik sudėtinių dalių
pateikimą ar kiek įmanoma platesnį kainos pagrindimą. Teisėjų kolegija nurodo,
kad neįprastai mažos pasiūlytos kainos vertinimo rungtyniškumo pobūdis turi
būti suprantamas ir taip, kad perkančioji organizacija turi teisę prašyti, o
tiekėjas – pateikti kuo išsamesnius kainos pagrindimo duomenis. Pažymėtina, kad
tiekėjai, atsakydami į perkančiųjų organizacijų prašymą pateikti kainos
pagrindimą, privalo atsakyti tiek, kiek yra prašomi, tačiau turi teisę pateikti
platesnius paaiškinimus, papildomas aplinkybes ar dokumentus. Ar ieškovas
tinkamai įvykdė pareigą pateikti „raštišką neįprastai mažos kainos pagrindimą
(jos sudėtinių dalių skaičiavimus)“, yra fakto klausimas (CPK 353 straipsnio
1 dalis). Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tam tikrais
atvejais kainos dalies įvardijimas gali sutapti su apskaičiavimais VPĮ 40
straipsnio 2 dalies prasme. Pvz., eilutė „elektros išlaidos“ kainos pagrindime
reiškia tiek, kad ji yra išskirta iš bendrosios kainos ir kad jai suteikta tam
tikra reikšmė, t. y. apskaičiavimas. Žinoma, perkančioji organizacija turi
teisę reikalauti dar tikslesnių apskaičiavimų, pvz., suvartojamos elektros
kiekio ir mokėtino tarifo. Bylą nagrinėję teismai, pritardami perkančiosios organizacijos
sprendimui pripažinti, kad ieškovas nepagrindė kainos, konstatavo, jog ieškovo
pateiktas kainos pagrindimas neatitinka VPĮ 40 straipsnio 2 dalies
reikalavimų.
Kita vertus, byloje kilo ne tiek tinkamo ar
pakankamo kainos pagrindimo klausimas, o tam tikrų įrodymų leistinumo ar
neleistinumo problema: ar tiekėjas, grįsdamas kainą, gali neįtraukti į šį
pagrindimą tam tikrų privalomų išlaidų; ar siūlomos kainos paaiškinimai gali
būti grindžiami ir kitomis priemonėmis, išeinančiomis už konkretaus viešojo pirkimo
ribų.
Perkančioji organizacija, atsakydama į ieškovo
pretenziją dėl jo pasiūlymo atmetimo, 2008 m. liepos 28 d. rašte Nr.
S-1392 nurodė, kad ieškovo pateikta kaina stokoja konkretumo ir nepagrindžia
visų galimų išlaidų, inter alia
valgyklų aprūpinimo indais ir įrankiais, aprūpinimo valymo priemonėmis,
plovikliais ir kitomis šveitimo priemonėmis, valgyklos darbuotojų skaičiaus ir
jų aprūpinimo specialiais drabužiais, išlaidų patalpų paruošimui sezono
pradžiai, valgyklos įrenginių remonto ir atnaujinimo išlaidų, patalpų
dezinfekcijos, maisto produktų apskaitos. Nepasisakant iš esmės, ar ieškovas,
atsakydamas į perkančiosios organizacijos prašymą, turėjo pateikti paaiškinimus
dėl visų šių išlaidų (ieškovo nuomone, to perkančioji organizacija jo neprašė),
pažymėtina, kad, pirma, pirkimo dokumentuose buvo reikalaujama pateikti bendrą
vienos porcijos kainą, nereikalaujant siūlomos kainos išskaidyti į dalis.
Antra, ieškovas neginčijo šių išlaidų (išskyrus patalpų paruošimo sezono
pradžiai išlaidas), kaip tokių, tačiau jau 2008 m. rugpjūčio 1 d. pretenzijoje
teigė, kad šios išlaidos yra bendrosios įmonės išlaidos, įtrauktos į jo
buhalterinę apskaitą. Be to, ieškovo teigimu, jis nepatirs tam tikrų išlaidų,
nes jos jau yra patirtos prieš dalyvavimą konkurse, t. y. jis jau yra
apsirūpinęs indais, specialiais drabužiais ir pan.
Perkančioji organizacija ir teismai su šia
pozicija nesutiko, iš esmės remdamiesi pirkimo sąlygų 4.4 punktu, kuriame
nurodyta, kad į paslaugos kainą įeina visi mokesčiai ir visos tiekėjo išlaidos
(sandėliavimo, transportavimo, pakavimo
ir kt.). Be to, jų nuomone, ši sąlyga koreliuoja su konkurso sąlygų 2.4–2.8
punktais, kuriuose nurodytos tiekėjų pareigos (sutarties vykdymo sąlygos),
pvz., privalu palaikyti švarias patalpas, virtuvės įranga remontuotina už
tiekėjo lėšas ir pan. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokia pozicija.
Nurodytas konkurso sąlygų 4.4 punktas reiškia ne
tik tai, kad į paslaugos kainą įtrauktinos visos išlaidos, bet ir tai, kad
sutarties kaina dėl jokių tiesioginių ar netiesioginių papildomų sąnaudų
negalės būti didinama. Teisėjų kolegijos nuomone, šis konkurso sąlygų punktas
neturi būti suprantamas taip, kad tiekėjai bet kokiu atveju privalo į kainą
įtraukti tokias išlaidas, kurių vykdant viešojo pirkimo sutartį dėl savo
veiklos specifikos ar kitų priežasčių nepatirs ar kurias jau yra patyrę.
Pagrindinis nurodytos sąlygos tikslas yra tas, kad tiekėjas įvykdytų visas
nurodytas pareigas be viešojo pirkimo sutarties kainos papildomo keitimo, o ne
tai, jog jis būtinai patirtų šių išlaidų. Priešingu atveju perkančioji
organizacija nepagrįstai kištųsi į tiekėjų ekonominės veiklos laisvę. Be to,
pagrindinėse konkurso sąlygose reikalavimo detalizuoti siūlomą kainą tokiu
būdu, t. y. pagal tokias pareigas (išlaidas), nebuvo. Galiausiai perkančioji
organizacija gali nustatyti papildomus sutarties vykdymo saugiklius (pvz.,
garantijas, laidavimus, netesybas ir pan.), o VPĮ tam tikrais išimtinais
atvejais perkančiajai organizacijai nustatyta galimybė veikti susiklosčius
nenumatytoms aplinkybėms (pvz., neskelbiamos derybos).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs,
kad, nepaisant to, jog pirkimo sąlygose buvo nurodyta, kad tiekėjai kainą turi
pateikti su PVM, tačiau tiekėjas, nesantis PVM mokėtojas, gali pateikti tiek
kainą su PVM, tiek kainą be PVM, ir tai nebūtų laikoma alternatyviu pasiūlymu,
nes tokio tiekėjo, t. y. ne PVM mokėtojo, pasiūlymas vertintinas tik be PVM.
Neracionalu yra versti ne PVM mokėtojus nurodyti kainą su PVM (žr. pagal
analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m.
lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje A. M.
ir kt. v. Turto valdymo departamentas
prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir kt., bylos Nr.
3K-3-508/2009). Iš esmės neturi reikšmės, ar tiekėjas nepatirs išlaidų de jure (įstatyme nenustatyta tokios
pareigos) ar de facto (išlaidos jau
yra patirtos (pvz., spec. drabužiai) arba patiriamos iš kitų šaltinių). Jis
negali būti verčiamas įtraukti jas į pasiūlymo kainą, jei realiai jų nepatirs,
t. y. įprastinės tiekėjo sąnaudos nevirs faktinėmis jo išlaidomis.
Dėl to negali būti reikalaujama, kad tiekėjas,
įsigijęs tam tikrų sutarčiai vykdyti reikalingų priemonių ir šių priemonių
išlaidas įtraukęs į savo bendrąją apskaitą, vėl jas įtrauktų į konkurse siūlomą
kainą. Šiuo aspektu svarbu tai, kad tiekėjas perkančiajai organizacijai tai
įrodytų, tinkamai pagrįsdamas išlaidų nepatiriamumą ar padengimą bendrosiomis
įmonės išlaidomis.
Išvardytos išlaidos nebuvo atskirai nurodytos kaip
pirkimo objekto (vienos atitinkamos porcijos) sudėtinės dalys, atsakovo
pateiktame „Lėšų, reikalingų produktams nemokamam mokinių maitinimui pagaminti,
apskaičiavime“ jos taip pat atskirai neišskiriamos. Be to, net ir pritarus
apeliacinės instancijos teismo argumentui dėl būtinumo jas įtraukti, šios
išlaidos sudaro tik labai nedidelę siūlomos kainos dalį, palyginus su
pagrindinėmis, perkančiosios organizacijos įvardytomis būtiniausiomis,
išlaidomis (elektra, šildymas, darbo užmokestis ir pan.). Dėl to išvardytos
išlaidos sudarytų tik labai nedidelę visos kainos dalį, dėl tokio jos dydžio
sunkiai išskiriamą visoje sumoje.
Minėta, byloje iš esmės sprendžiama ne dėl tinkamo
kainos pagrindimo, o būtent dėl jos pagrindimo leistinumo. Pasiūlymas buvo
atmestas ne VPĮ 39 straipsnio (neįtrauktos visos išlaidos kaip pirkimo sąlygos,
t. y. pasiūlymas neatitinka konkurso sąlygų), o 40 straipsnio pagrindu.
Atsižvelgiant į tai, kad perkančioji organizacija neleido tiekėjui kainos
grįsti jo pasirinktu būdu, nors nei VPĮ to nedraudžiama, nei tokio pobūdžio
pagrindimas per se nesudaro grėsmės
perkančiajai organizacijai, ieškovui nebuvo užtikrinta teisė į veiksmingą savo
pasiūlytos kainos pagrindimą. Dėl to perkančioji organizacija pažeidė VPĮ 40
straipsnio 2 dalies jai įtvirtintas pareigas.
Kitas byloje svarstytinas kainos pagrindimo
aspektas yra leistinumas nemokamo maitinimo kainą grįsti pajamomis, gautomis iš mokamo vaikų maitinimo. Byloje
neginčijama, kad ginčo konkursas paskelbtas ir viešojo pirkimo sutartį ketinama
sudaryti dėl nemokamo maitinimo paslaugų teikimo. Bylos duomenimis, nemokamai
valgydinamų vaikų skaičius yra kelis kartus mažesnis nei vaikų ar pedagogų,
kurie už maistą (paprastai kainuojantį brangiau) susimoka patys (ieškovo
teigimu, iš Akmenės rajono savivaldybės mokyklose besimokančių 4700 mokinių tik
1200, t. y. apie 25 proc., gauna nemokamą maitinimą). Perkančioji
organizacija ir teismai prieštaravo ieškovo pozicijai, kad nemokamo maitinimo
paslaugų kainą bent iš dalies galima grįsti pajamomis, gautomis iš mokamo
maitinimo. Byloje taip pat buvo keliamas klausimas, ar siūlomą kainą, kurioje
nenumatyta pelno maržos arba ji net yra minusinė, t. y. kuri yra nuostolinga,
galima grįsti įmonės bendros apyvartos lėšomis iš kitos veiklos.
Dėl kainos dengimo lėšomis, gaunamomis iš teikiamų
mokamo maitinimo paslaugų, teisėjų kolegija pažymi, kad tiek mokamas, tiek
nemokamas vaikų ir pedagogų maitinimas yra vienos paslaugos sudėtinės dalys.
Konkursas, minėta, paskelbtas tik dėl nemokamo maitinimo paslaugų pirkimo.
Tačiau akivaizdu, kad kiekvienos pirkimo dalies laimėtoju pripažintas tiekėjas
teiks ir mokamas paslaugas. Šią teisę jis gaus be jokio atskiro varžymosi,
pavyzdžiui, nebus rengiamas koncesijos konkursas. Dėl to, nors VPĮ nuostatų
prasme nagrinėtina tik viena (mažesnioji) bendros paslaugos dalis, tačiau,
vertinant neįprastai mažos kainos pagrindimą, t. y. sprendžiant pagrindimo
leistinumo klausimą, tiekėjas neturėtų būti varžomas savo siūlomą kainą grįsti
ir kita bendros paslaugos dalimi. Atsižvelgiant į tai, atskirti tam tikras
išlaidas pagal sudėtines maitinimo paslaugų dalis sudėtinga, nes išlaidos yra
bendros (pvz., visos komunalinės išlaidos). Atsakovo pateiktame „Lėšų,
reikalingų produktams nemokamam mokinių maitinimui pagaminti, apskaičiavime“
nurodomas šildomų patalpų (valgyklų) dydis. Tačiau šiluma naudojama ne tik
maistui nemokamai valgydinamiems vaikams, bet ir kitiems asmenims, kurie
naudosis tiekėjo tiekiama maitinimo paslauga, gaminti. Dėl tos pačios
priežasties elektros ir vandens sąnaudų išlaidos maistui pagaminti taip pat
labai sunkiai išskiriamos.
Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės
instancijos teismo nuomone, kad dėl iš tiekėjų gautų neįprastai mažų kainų
pagrindimų perkančioji organizacija gali būti pernelyg apsunkinta pateiktų
skaičiavimų tikrinimu. Tai ypač aktualu, kai perkančiosios organizacijos
numatytos sutarties vykdymo sąnaudos yra didesnės, nei tiekėjo deklaruojamos
išlaidos, t. y. kai tiekėjo faktinės išlaidos yra mažesnės, nei turėtų
būti pagal pirkimo dokumentus ar kitų tiekėjų pasiūlymus, arba kai šios
išlaidos yra dengiamos kitomis pajamomis. Atsižvelgiant į tai, tokiais atvejais
(taip pat ir nagrinėjamoje byloje) tiekėjams gali būti keliami didesni jų
pateikiamos informacijos aiškumo, detalumo, suprantamumo reikalavimai. Kita
vertus, neįprastai mažos kainos pagrindimo procedūros rungtyniškumas suponuoja
ne tik tiekėjo, bet ir perkančiosios organizacijos aktyvumą. Pagal VPĮ ir
viešojo pirkimo principus perkančiajai organizacijai nedraudžiama kreiptis
kelis kartus į tiekėją, kad jis pateiktų papildomus duomenis, patvirtinančius
jo siūlomos kainos pagrįstumą.
Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su Lietuvos
apeliacinio teismo pozicija, kad galimybė siūlomą kainą grįsti kitomis
pajamomis ar remtis tų išlaidų patyrimo faktu pažeistų sąžiningą konkurenciją.
Nekvestionuotina, kad tiekėjas negali nukrypti nuo pirkimo objekto kokybinių ir
kitų svarbių reikalavimų. Tokios aplinkybės neginčija ir ieškovas. Tačiau tai,
kad vienas iš tiekėjų perkančiajai organizacijai įrodo, jog jo siūloma maža
kaina neturės įtakos teikiamos paslaugos kokybei, sutarties vykdymo terminams
ir kitoms su paslaugos esme susijusioms aplinkybėms, ne pažeidžia, o atspindi
tiekėjų konkurenciją. Be to, iš bylos medžiagos negalima padaryti vienareikšmės
išvados, kad 0,79 Lt kaina visoms pirkimo dalims tiekėjui yra nuostolinga ar
dempinginė, ypač atsižvelgiant į tai, jog kiti tiekėjai siūlė nedaug didesnes
kainas ir, priešingai nei ieškovas, įtraukė į jas papildomų išlaidų.
Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos
apeliacinio teismo praktikoje buvo spręsta dėl tokių atvejų, kai siūloma
pirkimo kaina buvo minusinė (nuolaidų suma viršijo paslaugos kainą), t. y. iš
esmės viešojo pirkimo sutartis buvo neatlygintinė, tačiau konkurencijos
pažeidimų tais atvejais teismas nekonstatavo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį civilinėje
byloje Nr. 2A-592/2009). Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios
instancijos teismo argumentais, kad tiekėjas viešojo pirkimo sutartimi gali
siekti ne tik piniginės ir ne tik tiesioginės finansinės naudos, jis taip pat
gali turėti tikslą didinti konkurencingumą ir savo žinomumą, iš viešojo pirkimo
sutarties vykdymo gauti netiesioginių pajamų. Apskritai iki šiol suformuotoje
teismų praktikoje pasiūlytos kainos neįprastumas inter alia grindžiamas tiekėjo, kaip viešojo pirkimo sutarties
kontrahento, patikimumu.
Sąžiningos tiekėjų konkurencijos pažeidimas galėtų
būti pripažintas tik tada, kai tiekėjas, pasiūlęs nepelningą ar net nuostolingą
kainą, atitinkamoje produkto ar geografinėje rinkoje naudojasi vyraujama
padėtimi, kuri per se yra draudžiama
(Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 102 straipsnis). Tokių aplinkybių
byloje nenustatyta. Be to, tiekėjai gali pasiūlyti mažesnę nei įprasta kainą,
jei teisėtai gauną valstybės pagalbą (VPĮ 40 straipsnio 3 dalis). Teisingumo
Teismas yra pažymėjęs, kad vienintelė aplinkybė, jog viešaisiais ištekliais
subsidijuojami tiekėjai dalyvauja viešojo pirkimo procedūrose ir gali pasiūlyti
prekių už mažesnę kainą, nėra lygiateisiškumo principo pažeidimas, tačiau tam
tikrais atvejais perkančiosios organizacijos privalo arba mažų mažiausiai joms
yra leidžiama atsižvelgti į šių tiekėjų gaunamas subsidijas, pavyzdžiui, kilus
įtarimų dėl neteisėtai suteiktos valstybės pagalbos ir dėl to šiam tiekėjui kylančios
pareigos ją grąžinti. Tokiu atveju perkančioji organizacija pagrįstai gali
manyti, kad tai daro šio tiekėjo finansinę būklę grėsmingą ir neužtikrinančią
prisiimtų įsipareigojimų (Europos Teisingumo Teismo 2000 m. gruodžio 7 d.
Sprendimas ARGE, C-94/99, Rink. 2000, p. I-11037).
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų
kolegija sprendžia, kad perkančioji organizacija, vertindama dalyvių pateiktus
pasiūlymus ir identifikuodama, kuriuose iš jų nurodytos kainos yra neįprastai
mažos, pažeidė pirmiau šioje nutartyje įvardytus viešųjų pirkimų principus, o,
neužtikrindama ieškovui teisės į veiksmingą savo pasiūlytos kainos pagrindimą,
– ir VPĮ 40 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintas pareigas. Dėl šių
pažeidimų perkančiosios organizacijos sprendimai atmesti ieškovo pasiūlymą dėl
neįprastai mažos kainos ir sudaryti preliminarią tiekėjų eilę, neįtraukiant į
ją ieškovo pasiūlymo, negali būti pripažinti pagrįstais ir teisėtais. Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad šią bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl ieškovo ginčijamų
perkančiosios organizacijos veiksmų teisėtumo, netinkamai aiškino ir taikė
viešuosius pirkimus reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl
teismų sprendimas ir nutartis, kuriais ieškinys atmestas, negali būti palikti
galioti (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylos
procesinės baigties
VšĮ „Kretingos maistas“ ieškinyje suformuluoti
reikalavimai dėl atsakovo 2008 m. liepos 17 d. raštų, kuriais šis
informavo ieškovą apie atsakovo viešųjų pirkimų komisijos 2008 m. liepos 16 d.
posėdyje priimtus sprendimus atmesti ieškovo pasiūlymą dėl neįprastai mažos
kainos ir sudaryti preliminarią pasiūlymų eilę, panaikinimo. Tačiau ieškinio
turinys teikia pagrindo išvadai, kad ieškovas ginčija būtent šiuos perkančiosios
organizacijos viešųjų pirkimų komisijos sprendimus, o ne atsakovo raštus,
kuriais ieškovas buvo informuotas apie priimtus sprendimus.
Pripažinus ginčijamus perkančiosios organizacijos
veiksmus neužtikrinusiais VPĮ 40 straipsnyje jai nustatytų pareigų įgyvendinimo
ir kartu pažeidusiais VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus
lygiateisiškumo bei skaidrumo principus, kurių pažeidimas pagal kasacinio
teismo formuojamą praktiką prilyginamas imperatyviųjų teisės normų pažeidimui
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005
m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje UAB
„Sigma Telas“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos
Nr. 3K-3-416/2005; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija
prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bylos
Nr. 3K-3-583/2008), yra pateisinamas perkančiosios organizacijos veiksmų
bei sprendimų panaikinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Abovita“ v. Valstybinė ligonių kasa
prie Lietuvos Respublikos sveikatos pasaugos ministerijos, bylos
Nr. 3K-3-295/2007; kt.). Dėl to Akmenės rajono savivaldybės
administracijos Viešųjų pirkimų komisijos 2008 m. liepos 16 d. posėdyje priimti
protokoliniai sprendimai atmesti ieškovo pasiūlymą dėl neįprastai mažos kainos
ir sudaryti preliminarią pasiūlymų eilę naikintini.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą
praktiką tuo atveju, kai perkančiosios organizacijos sprendimas paskelbti
preliminarią laimėtojų eilę yra pripažįstamas neteisėtu, viešojo pirkimo
teisinių santykių šalys grąžinamos į pirminę padėtį, kurioje pirkimo
organizacija, remdamasi viešuosius pirkimus reglamentuojančiomis teisės
normomis ir pirkimo dokumentais, privalo vykdyti jos kompetencijai
priklausančias funkcijas ir pareigas (Viešųjų pirkimų įstatymo 7 straipsnis,
16 straipsnio 3 dalis, 39 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje UAB „Technologinių
paslaugų sprendimai“ v. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Lietuvos
Respublikos susisiekimo ministerijos, bylos Nr. 3K-323/2009).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, byloje esančio
Akmenės rajono savivaldybės administracijos Viešųjų pirkimų komisijos 2008 m.
rugpjūčio 13 d. posėdžio protokolo Nr. 179 duomenimis, Akmenės rajono
savivaldybės bendrojo lavinimo mokyklų mokinių maitinimo paslaugos pirkimo
komisija, pažymėjusi, jog iš VšĮ „Kretingos maistas“ 2008 m. liepos 25 d. ir
2008 m. rugpjūčio 4 d. buvo gautos pretenzijos dėl 2008 m. liepos
16 d. posėdyje sudarytos preliminarios pasiūlymų eilės, į kurią šio
tiekėjo pasiūlymas nebuvo įtrauktas, nutarė VšĮ „Kretingos maistas“ pasiūlymą
laikyti atmestu ir patvirtinti sudarytą preliminarią pasiūlymų eilę, taip pat
pripažinti pirkimo nugalėtojus bei kviesti juos sudaryti maitinimo paslaugos
teikimo sutartį. Kasacinio teismo
teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad viešųjų pirkimų teisinis
reglamentavimas susijęs su viešo intereso apsauga, remdamasi CPK 353 straipsnio
2 dalimi, nustatančia kasacinio teismo teisę peržengti kasacinio skundo ribas,
jeigu to reikalauja viešasis interesas, šio konkretaus ginčo aplinkybių
kontekste pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą CK 1.78
straipsnio 5 dalies aiškinimo ir taikymo praktiką šios teisės normos nuostata,
jog niekinio sandorio negaliojimo teisinius padarinius teismas taiko savo
iniciatyva (ex officio), reiškia, kad
teismas, nustatęs, jog sandoris prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms,
turi ex officio pripažinti sandorį
niekiniu ir negaliojančiu, nepriklausomai nuo to, pareikštas toks reikalavimas
byloje ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos
finansų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-583/2008; 2009 m. vasario 2 d.
nutartis civilinėje byloje UAB „Kauno
keliai“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-25/2009; kt.).
Šioje byloje ieškovo pareikšti reikalavimai panaikinti imperatyviosioms teisės
normoms prieštaraujančius atsakovo viešųjų pirkimų komisijos sprendimus bei
įpareigoti atsakovą įvertinti dalyvių pasiūlymus iš esmės ir reiškia niekinio sandorio
pasekmių šalinimą pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį.
Panaikinus perkančiosios organizacijos (atsakovo)
viešųjų pirkimų komisijos sprendimus, kuriais atmestas ieškovo pasiūlymas ir
sudaryta preliminari tiekėjų eilė, dėl imperatyviųjų teisės normų pažeidimo,
remiantis pirmiau nurodyta teismų praktika dėl viešojo pirkimo teisinių
santykių šalių grąžinimo į pirminę padėtį, taip pat dėl CK 1.78 straipsnio
5 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo, darytina išvada, jog perkančiosios
organizacijos viešųjų pirkimų komisijos 2008 m. rugpjūčio 13 d.
protokolinių sprendimų (protokolas Nr. 179), kuriais nutarta VšĮ
„Kretingos maistas“ pasiūlymą laikyti atmestu ir patvirtinti sudarytą
preliminarią pasiūlymų eilę, taip pat pripažinti pirkimo nugalėtojus bei
kviesti juos sudaryti maitinimo paslaugos teikimo sutartį, galiojimas taip pat
negali būti pateisinamas, todėl šie ex
officio pripažintini negaliojančiais ir naikintini, o atsakovas
įpareigotinas įvertinti visų dalyvių pateiktus pasiūlymus pagal viešuosius
pirkimus reglamentuojančias teisės normas ir pirkimo dokumentus.
Dėl
bylinėjimosi išlaidų
Bylos duomenimis, ieškovas pirmosios, apeliacinės
instancijų ir kasaciniame teismuose iš viso patyrė 388 Lt žyminio mokesčio
išlaidų, taip pat turėjo 6646,15 Lt atstovavimo apeliacinės instancijos
teisme išlaidų. Ginčą išsprendus kasatoriaus (ieškovo) naudai, šios išlaidos
priteistinos jam iš atsakovo (CPK 93, 98 straipsniai). Išlaidų, ieškovo
patirtų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti, suma viršija
Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar
advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio,
patvirtintų teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85,
8.10 punkte nustatytą dydį. Dėl to ieškovui priteistina 1600 Lt atstovavimo
apeliacinės instancijos teisme išlaidų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 14
d. pažymos apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu,
duomenimis, kasaciniame teisme patirta 115,18 Lt tokių išlaidų.
Atsižvelgiant į bylos procesinę baigtį, išlaidos, susijusios su bylos
nagrinėjimu kasaciniame teisme, priteistinos į valstybės biudžetą iš atsakovo
(CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas,
92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo 2009 m. birželio 26 d.
sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. lapkričio 16 d. nutartį panaikinti ir priimti naują
sprendimą.
Panaikinti Akmenės rajono savivaldybės
administracijos Viešo pirkimo komisijos 2008 m. liepos 16 d. protokolinius
sprendimus (protokolas Nr. 159), kuriais atmestas ieškovo VšĮ „Kretingos
maistas“ pasiūlymas ir sudaryta preliminari pasiūlymų eilė.
Panaikinti Akmenės rajono savivaldybės
administracijos Viešųjų pirkimų komisijos 2008 m. rugpjūčio 13 d.
protokolinius sprendimus (protokolo Nr. 179), kuriais nutarta VšĮ
„Kretingos maistas“ pasiūlymą laikyti atmestu ir patvirtinti sudarytą
preliminarią pasiūlymų eilę, taip pat pripažinti pirkimo nugalėtojus bei
kviesti juos sudaryti maitinimo paslaugos teikimo sutartį.
Įpareigoti atsakovą Akmenės rajono savivaldybės
administraciją įvertinti visų dalyvių pateiktus pasiūlymus.
Priteisti ieškovui VšĮ „Kretingos maistas“
(į. k. (duomenys neskelbtini)) iš
atsakovo Akmenės rajono savivaldybės administracijos (į. k. (duomenys neskelbtini)) 388 Lt (trys
šimtai aštuoniasdešimt aštuoni litai) žyminio mokesčio ir 1600 Lt (vienas
tūkstantis šeši šimtai litų) atstovavimo išlaidų.
Priteisti valstybės naudai iš atsakovo Akmenės
rajono savivaldybės administracijos (į. k. (duomenys neskelbtini)) 115,18 Lt (vienas šimtas penkiolika
litų 18 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas
Gurevičius
Juozas Šerkšnas
Pranas
Žeimys