Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2019-12-20][nuasmenintas sprendimas byloje][I-110-1047-2019].docx
Bylos nr.: I-110-1047/2019
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
"Registrų centras" Vilniaus filialas 124208338 atsakovas
"Registrų centras " 124110246 atsakovas
Kategorijos:
19.3.1. Registratoriaus įgaliojimai, teisės ir pareigos
55.1. Teismo sprendimas
55.1.1. Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
19.3. Nekilnojamojo turto kadastras ir registras
16. Registrai
19. Registrai
55. Teismo procesiniai dokumentai

?

                                                                               Administracinė byla Nr. I-110-1047/2019

       Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03596-2017-6

                          Procesinio sprendimo kategorijos: 19.3.1; 55.1.

 (S)

 

img1 


 

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2019 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Beata Martišienė,

dalyvaujant pareiškėjos atstovei advokatei Svetlanai Proninai,

atsakovo valstybės įmonės Registrų centro atstovei L. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. J. skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centras (iki 2019 m. kovo 1 d. atsakovu byloje buvo nurodytas ir valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas), trečiajam suinteresuotam asmeniui Vladimirui (Vladimir) Jesaulenkai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

 

n u s t a t ė:

 

Pareiškėja T. J. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. spr1-200 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir VĮRC) teritorinį registratorių panaikinti registro įraše Nr. 10/179714 juridinį faktą (asmeninė nuosavybė) – žymą dėl buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priklausymo V. E. asmeninės nuosavybės teise (b. l. 1–5).

Skunde teismui pareiškėja nurodė, kad Komisija Sprendimu nepagrįstai panaikino VĮRC Vilniaus filialo raštą Nr. VILIN(12.5.13.)18264 (toliau – ir VĮRC Vilniaus filialo sprendimas). 2017 m. birželio 15 d. mirė jos sutuoktinis V. E.. Pareiškėja yra paveldimo turto įpėdinė pagal įstatymą. Pareiškėjai nežinant, trečiasis suinteresuotas asmuo V. J. (pareiškėjos vyro sūnus) 2017 m. rugpjūčio 16 d. kreipėsi į VĮRC Vilniaus filialą su prašymu pateikti informaciją nuo kada nekilnojamojo turto registro duomenimis V. E. atsirado asmeninės nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Vilniuje (toliau – ir Butas).

VĮRC Vilniaus filialas sprendime nurodė, kad V. E. nuosavybės teisės buvo įregistruotos Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo 1991 m. kovo 11 d. pažymos Nr. 54 pagrindu, kurioje nėra duomenų apie šio turto teisinį režimą, t. y. nėra duomenų ar Butas buvo įgytas asmeninės nuosavybės teise. Atsakovas panaikino šį VĮRC Vilniaus filialo sprendimą ir priėmė Sprendimą, kuriuo tenkino trečiojo suinteresuoto asmens prašymą įregistruoti registro įraše Nr. 10/179714 juridinį faktą, kad šis turtas yra mirusio sutuoktinio asmeninė nuosavybė.

Pareiškėja skunde teismui remiasi Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatomis pabrėždama, kad registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. Butas yra bendroji jungtinių sutuoktinių nuosavybė, nes jį įsigijo su sutuoktiniu santuokoje įgytų piniginių lėšų. Sutuoktinis niekada neišreiškė valios įsigyti turtą asmeninės nuosavybės teise. Pareiškėjos įsitikinimu, 1991 m. kovo 11 d. Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pažymoje Nr. 54, t. y. dokumente, kuris atsakovo buvo vertinamas kaip pagrindas nuosavybės teisei įregistruoti juridinį faktą, nėra nurodyta, jog Butas įgytas asmenine sutuoktinio nuosavybės teise. Sutuoktinis butą laikė bendru su pareiškėja turtu, atlikdamas buto registravimą viešame registre, neviešino, kad butą jis įsigyja/įgijo asmeninės nuosavybės teise.

Pareiškėjos teigimu, atsakovas, neturėdamas jokių duomenų apie tai, kad Butas V. E. priklausė asmeninės nuosavybės teise, neturėjo pagrindo naikinti VĮRC Vilniaus filialo sprendimo. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. Nesant jokių duomenų, kad Butas sutuoktiniui priklausė asmeninės nuosavybės teise, įrašai turi būti pripažinti negaliojančiais.

2019 m. gruodžio 4 d. teisme gauti papildomi pareiškėjos rašytiniai paaiškinimai, kuriuose papildomai paaiškinama, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnyje reglamentuota prašymų įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus padavimo tvarka. Atsižvelgiant į tai, pareiškėja laikė, kad trečiojo suinteresuoto asmens VĮRC Vilniaus filialui pateiktas prašymas neatitiko Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio reikalavimo ir nesudarė pagrindo žymai dėl juridinio fakto, kad Butas priklauso V. E. asmeninės nuosavybės teise, įregistruoti (b. l. 182–186).

Atsakovas VĮRC atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė teismo pareiškėjos skundo netenkinti (b. l. 71–72).

Atsiliepime nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis nustatė, kad duomenys, sukaupti Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure, perrašomi į Nekilnojamojo turto registrą nuo 1998 m. sausio 1 d. Nekilnojamojo turto registro nuostatų nustatyta tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2004 m. vasario 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A11- 202/2004 pasisakė, kad toks duomenų perrašymas buvo atliekamas ne individualių teisės aktų pagrindu, o vykdant tiesioginį įstatymo nurodymą, t. y. buvo atliktas nerevizuojant ir netikrinant ankščiau padarytų įrašų teisingumo bei pagrįstumo.

Pažymėjo, kad patikrinus nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byloje esančius dokumentus nustatyta, kad Vilniaus teritorinis valstybinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras „Valda“ 1991 m. gegužės 6 d. atliko pastatų teisinę registraciją ir išvadoje nurodė, kad „susipažinęs su pateiktais dokumentais (Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo Nr. 139 1991 m. kovo 11 d. pažyma Nr. 54), remdamasis Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarimu Nr. 2 patvirtinta instrukcija, nustatė asmeninės nuosavybės teisių atsiradimą ir teisių perėjimo pasekmes gyvenamajam namui (pastatui), esančiam Vilniaus mieste (gyvenvietėje) (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) m. V. E. [buvęs V. J.], I.“.

VĮRC Vilniaus filialas, vadovaudamasis nurodyta įstatymo nuostata, patikrinęs, kokie duomenys buvo sukaupti Vilniaus teritoriniame valstybiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure „Valda“ ir užfiksuoti išvadoje, turėjo šiuos duomenis perkelti į Nekilnojamojo turto registrą jų nerevizuodamas, t. y. patikslinti registro duomenis įrašant juridinį faktą – asmeninė nuosavybė, kaip tai buvo nurodyta 1991 m. gegužės 6 d. išvadoje.

Pareiškėjos teismui pateikti įrodymai, kad ji su V. E. vedė bendrą ūkį nuo 1982 metų, kad ji skyrė lėšų buto priežiūrai ir remontui yra ne administracinės bylos dalykas. Tokius įrodymus pareiškėja turėtų teikti bendrosios kompetencijos teismui siekdama įrodyti, kad butas yra bendroji jungtinė jos ir V. E. nuosavybė.

Pažymėtina, kad šioje byloje reikalavimas įpareigoti atlikti registro tvarkymo veiksmus, yra išvestinis iš pirmojo reikalavimo – panaikinti Komisijos sprendimą. Teismui nusprendus tenkinti pareiškėjos prašymą panaikinti Komisijos sprendimą, VĮRC Vilniaus filialas be atskiro įpareigojimo atlikti registro tvarkymo veiksmus patikslintų Nekilnojamojo turto registro duomenis, t. y. atstatytų juos į tą būklę, kuri buvo iki ginčijamo komisijos sprendimo priėmimo.

Iki 2019 m. kovo 1 d. byloje atsakovu buvo nurodytas ir pateikė teismui atsiliepimą (b. l. 55–56) VĮRC Vilniaus filialas (po 2019 m. kovo 1 d. pakeista VĮRC struktūra – panaikinti teritoriniai padaliniai – filialai), kuriame nurodė, kad vykdant Komisijos Sprendimą Buto registro įrašo Nr. 10/179714 7 skirsnyje 2017 m. rugsėjo 25 d. buvo įrašytas juridinis faktas „asmeninė nuosavybė“.

V. J. įgaliotas asmuo L. J. VĮRC Vilniaus filialui 2017 m. rugpjūčio 16 d. pateikė prašymą, kuriuo klausė, kada V. J. mirusiam tėvui V. E. atsirado asmeninės nuosavybės teisė į Butą. Kartu su šiuo prašymu buvo pateiktos Nekilnojamojo turto registro (įrašo Nr. 10/179714) centrinio duomenų banko išrašo su priedais (Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro „Valda“ 1991 m. gegužės 6 d. atliktos pastatų teisinės registracijos išvados, Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo Nr. 139 1991 m. kovo 11 d. pažymos Nr. 54), Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriaus 2017 m. birželio 16 d. mirties įrašo Nr. 3151, 112-osios Daugiabučių namų savininkų bendrijos pažymos, 2017 m. liepos 4 d. Užklausimo, reg. Nr. 6385, 2017 m. liepos 12 d. Įgaliojimo, reg. Nr. 6629, kopijos.

VĮRC Vilniaus filialas, išnagrinėjęs minėtą prašymą bei patikrinęs į Nekilnojamojo turto registrą (toliau – ir Registras) įrašytus duomenis ir VĮRC Vilniaus filialo archyvo nekilnojamųjų daiktų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kadastro ir registro dokumentų byloje esančius dokumentus, nustatė, kad Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo Nr. 139 1991 m. kovo 11 d. pažymoje Nr. 54, kurios pagrindu tuometinėje nekilnojamojo turto registravimo įstaigoje 1991 m. gegužės 6 d. buvo įregistruotos V. E. nuosavybės teisės į Butą, nėra duomenų apie Buto teisinį režimą (ar Butas buvo įgytas asmeninės nuosavybės teise) ir kad nėra kitų dokumentų, patvirtinančių Buto teisinį režimą, todėl vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostata, kad Registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad Registre įrašyti duomenys turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu jie įrašyti, bei atsižvelgdamas į tai, kad Registro tvarkytojui nesuteikta teisė nustatinėti vertinamuosius faktus, 2017 m. rugpjūčio 28 d. raštu Nr. VILIN(12.5.13.)-18264 informavo V. J. įgaliotą asmenį L. J., kad dėl minėtų priežasčių negali atsakyti į prašyme pateiktus klausimus. VĮRC Vilniaus filialas minėtu raštu taip pat informavo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 83 p. asmuo, pageidaujantis pakeisti Registro duomenis, teritoriniam registratoriui turi pateikti prašymą įregistruoti pakeitimus ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje nurodytus dokumentus, patvirtinančius pakeitimo faktą.

Pareiškėjos reikalavimą dėl įpareigojimo prašė spręsti kaip išvestinį reikalavimą iš reikalavimo panaikinti Komisijos sprendimą, o šį reikalavimą paliko spręsti teismo nuožiūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. J. atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašė teismo pareiškėjos skundo netenkinti (b. l. 87–91).

Pareiškėja nurodė, kad butas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kadangi butą su sutuoktinių V. E. įsigijo santuokos metu iš santuokos įgytų piniginių lėšų. Be to, nurodė, kad sutuoktinis niekad neišreiškė valios įsigyti turtą asmeninės nuosavybės teise. Savo žodžius grindžia 112-osios Daugiabučių namų savininkų bendrijos pažyma, tačiau teigė, kad  minėta pažyma niekaip nepatvirtina pareiškėjos teiginių, atvirkščiai, joje nurodyta, kad V. E. 1982 m. nuosavybės teise įsigijo Butą. Pareiškėjos santuoka su V. E. sudaryta buvo tik 1990 m.

Pažymėjo, kad pareiškėjos teiginiai, jog Butas buvo įsigytas pareiškėjos ir sutuoktinio V. E. šeimos poreikiams tenkinti ir kad pareiškėja su V. E. šiame bute gyveno ir vedė bendrą ūkį nuo 1982 m. nepagrįsti jokiais dokumentais. VĮRC buvo pateikta 1991 m. gegužės 6 d. Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro „Valda“ atliktos pastatų teisinės registracijos išvada, kurioje buvo pažymėta, kad tėvui V. J. atsirado asmeninės nuosavybės teisė į Butą. Butą V. E. įsigijo 1982 m., kuomet jis nebuvo santuokoje ir galėjo būti įsigytas tik asmeninėn jo nuosavybėn. 1982 m.. įsigyjant Butą nereikėjo jokių sutikimų ir nereikėjo reikšti jokios valios, nes jis buvo nevedęs ir butą įsigijo tik savo asmeniniams poreikiams.

Tuometinėse turto registravimo įstaigose sukauptų duomenų perrašymas į Nekilnojamojo turto registrą atliekamas nerevizuojant tų duomenų pakartotinai, todėl sprendė, kad Komisija priėmė pagrįstą sprendimą. Pabrėžė, kad atsakovas juridinį faktą įregistravo ne trečiojo suinteresuoto asmens prašymo pagrindu, o VĮRC turimu dokumentu pagrindu.

Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjos atstovė palaikė skunde ir paaiškinimuose išdėstytus argumentus ir prašė teismo pareiškėjos skundą tenkinti visą. Papildomai paaiškino, kad dabartinė registracija taip pat nėra teisinga, nes įregistruota asmeninė nuosavybė, o teismas visą Butą pripažino bendrąja daline nuosavybe.

Teisminio nagrinėjimo metu atsakovo atstovė palaikė atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytus argumentus ir prašė teismo pareiškėjos skundo netenkinti. Papildomai paaiškino, kad registro įrašas pakeistas ir jis dabar yra teisingas pagal teismo sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo teismo posėdyje nedalyvavo. Apie posėdžio vietą ir laiką trečiasis suinteresuotas asmuo informuotas tinkamai.

 

Teismas

 

konstatuoja:

 

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad trečiasis suinteresuotas asmuo V. J. 2017 m. rugpjūčio 16 d. su prašymu kreipėsi į VĮRC Vilniaus filialą (b. l. 61). Prašyme nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) mirusio V. E. sūnus, kad Vilniaus miesto 16 notarų biure buvo užvesta paveldėjimo byla, kad jis yra tarp įpėdinių pagal įstatymą, todėl prašė atsakyti į klausimą, kada jo mirusiam tėvui V. E. atsirado asmeninės nuosavybės teisė į Butą – ar 1982 m., ar 1991 m. kovo 11 d., ar 1991 m. gegužės 6 d.

VĮRC Vilniaus filialas 2017 m. rugpjūčio 28 d. raštu Nr. VILIN(12.5.13.)-18264 informavo V. J., kad patikrinus į Registrą įrašytus duomenis ir VĮRC Vilniaus filialo archyve esančius dokumentus, nustatė, kad Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo Nr. 139 1991 m. kovo 11 d. pažymoje Nr. 54, kurios pagrindu tuometinėje nekilnojamojo turto registravimo įstaigoje 1991 m. gegužės 6 d. buvo įregistruotos V. E. nuosavybės teisės į Butą, nėra duomenų apie Buto teisinį režimą (ar Butas buvo įgytas asmeninės nuosavybės teise) ir kad nėra kitų dokumentų, patvirtinančių Buto teisinį režimą. Nurodė, kad dėl minėtų priežasčių negali atsakyti į prašyme pateiktus klausimus. VĮRC Vilniaus filialas minėtu raštu taip pat informavo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 83 p. asmuo, pageidaujantis pakeisti Registro duomenis, teritoriniam registratoriui turi pateikti prašymą įregistruoti pakeitimus ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje nurodytus dokumentus, patvirtinančius pakeitimo faktą.

V. J., nesutikdamas su VĮRC Vilniaus filialo sprendimu, su skundu kreipėsi į atsakovą, prašydamas panaikinti VĮRC Vilniaus filialo sprendimą ir įpareigoti VĮRC Vilniaus filialą priimti naują, pagrįstą sprendimą esančių dokumentų pagrindu ir įpareigoti įregistruoti Buto priklausiusio V. E. nuosavybės teisių teisinį rėžimą – asmeninės nuosavybės teises (b. l. 75–76).

Komisija, išnagrinėjusi V. J. skundą, 2017 m. rugsėjo 6 d. priėmė sprendimą Nr. spr-1-200, kuriuo nusprendė panaikinti VĮRC Vilniaus filialo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – V. J. prašymą įregistruoti registro įraše Nr. 10/179714 juridinį faktą – asmeninė nuosavybė, t. y. perkelti duomenis, kad nekilnojamasis daiktas – Butas priklauso mirusiam V. J. asmeninės nuosavybės teise, tenkinti (b. l. 74). Komisija Sprendime nurodė, kad patikrinus nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byloje esančius dokumentus nustatyta, kad Vilniaus teritorinis valstybinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras „Valda“ 1991 m. gegužės 6 d. atliko pastatų teisinę registraciją ir išvadoje nurodė, kad Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo Nr. 139 1991 m. kovo 11 d. pažymos Nr. 54 pagrindu V. J. yra atsiradusi asmeninė nuosavybės teisė į Butą. Atsakovas sprendė, kad pagal Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro „Valda“ 1991 m. gegužės 6 d. pastatų teisinės registracijos išvadą VĮRC Vilniaus filialas turėjo patikslinti duomenis, nurodant, kad Butas V. J. priklauso asmeninės nuosavybės teise.

Pareiškėja, nesutikdama su Komisijos Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Komisijos Sprendimą ir įpareigoti valstybės VĮRC teritorinį registratorių panaikinti registro įraše Nr. 10/179714 juridinį faktą (asmeninė nuosavybė) – žymą dėl buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priklausymo V. E. asmeninės nuosavybės teise (b. l. 1 – 6).

2018 m. birželio 20 d. teismas sustabdė šią administracinę bylą iki, kol įsiteisės procesinis sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-17387-930/2018 pagal ieškovės T. J. ieškinį atsakovams V. J. ir E. J. dėl turto dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo (b. l. 136–137).

Vilniaus apygardos teismas 2019 m. spalio 18 d. civilinėje byloje Nr. e2A-2112-910/2019 priėmė nutartį, kuria pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 24 d. sprendimą ir ieškinį patenkino iš dalies; pripažino, kad Butas yra ieškovės T. J. ir jos mirusio sutuoktinio V. E. bendroji dalinė nuosavybė. Nustatė, kad ieškovei T. J. priklauso 42/100 dalys bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo Buto. 

 

Byloje ginčas kilo dėl Komisijos Sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.

Nekilnojamojo turto registro įstatymas reglamentuoja žemės, statinių ir kitų nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymų, įstatymų nustatytų juridinių faktų registravimą Nekilnojamojo turto registre, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teises, pareigas bei atsakomybę. Nekilnojamojo turto registro paskirtis yra išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis nustato, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų Nekilnojamojo turto registre, teisingumą ir apsaugą, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymą įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą paduoda jį įgijęs asmuo, o kai registruojamos kitos daiktinės teisės, taip pat šių teisių į nekilnojamuosius daiktus suvaržymai, – šių teisių turėtojas arba asmuo, suinteresuotas jų įregistravimu. Prašymą įregistruoti juridinius faktus paduoda įgaliota institucija ar jų įregistravimu suinteresuotas asmuo. Prašymą asmuo paduoda pats arba per savo atstovą, turintį įstatymų nustatyta tvarka išduotą įgaliojimą. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad kartu su prašymu turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų atsiradimą. Dokumentai turi būti pateikti dviem egzemplioriais; vienas iš jų turi būti dokumento originalas arba įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas jo nuorašas.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų (ginčo metu galiojusi redakcija) (toliau – ir Nuostatai) 11 punkte nustatyta, kad Centrinis registratorius administruoja Registro duomenų bazę, projektuoja ir diegia Registro duomenų tvarkymo technologines priemones (11.1); vadovauja teritoriniams registratoriams ir kontroliuoja jų veiklą (11.2); suderinęs su Registro valdytoju, sprendžia organizacinius ir techninius Registro funkcionavimo klausimus (11.3); užtikrina tinkamą Registro duomenų saugą (11.4); organizuoja Registro duomenų teikimą duomenų gavėjams (11.5); analizuoja technologines, metodologines ir organizacines Registro funkcionavimo problemas, teikia Registro valdytojui analizės rezultatus ir pagal juos parengtus pasiūlymus, kaip tobulinti Registro veiklą (11.6); projektuoja ir įgyvendina Registro sąveiką su kitais registrais (kadastrais) ir valstybės informacinėmis sistemomis, teisės aktų ir sutarčių nustatyta tvarka perduoda ir tvarko Registro duomenis (11.7); rengia dokumentų skaitmeninių kopijų archyvo formavimo, naudojimo ir saugojimo taisykles (11.8); teisės aktų ir sutarčių nustatyta tvarka rengia ir teikia duomenų gavėjams statistinius Registro duomenis (11.9); teikia Registro valdytojui informaciją apie Registro veiklą (11.10); tvirtina prašymų įregistruoti į Registrą jo objektus formas, formų pildymo taisykles, šių prašymų registravimo tvarką ir būdus (11.11); tvirtina dokumentų, patvirtinančių Registro objektų įregistravimą Registre, formas, formų pildymo taisykles, šių dokumentų parengimo ir pateikimo tvarką ir būdus (11.12); teikia Registro duomenis duomenų gavėjams (11.13); atlieka Registro duomenų bazėje esančių duomenų peržiūros kontrolę ir jos pagrindu nekilnojamojo daikto savininkui, daiktinės teisės turėtojui ar jų įgaliotam asmeniui, valstybės teisėsaugos ir nacionalinį saugumą užtikrinančioms institucijoms rengia ir teikia peržiūros suvestines (11.14); organizuoja Registro tvarkytojo darbuotojų mokymą, kvalifikacijos kėlimą (11.15); nagrinėja skundus dėl teritorinių registratorių priimtų sprendimų (11.16); atlieka kitas Nuostatuose ir kituose teisės aktuose nustatytas funkcijas (11.17).

Nuostatų 12 punkte įtvirtintos Teritorinių registratorių funkcijos, t. y. tvarko Registro duomenis – Nuostatų nustatyta tvarka juos įrašo, pakeičia, panaikina, pataiso (raštu informuodami suinteresuotus asmenis), perkelia į Registro duomenų bazės archyvą (12.1); registruoja prašymus įregistruoti Registro objektus (12.2); registruoja prašymus pakeisti Registro duomenis ir išregistruoti iš Registro nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, įmonių dovanojimo, pirkimo-pardavimo ir nuomos sutartis (12.3); priima sprendimus dėl Registro objekto įregistravimo ir išregistravimo, Registro duomenų pakeitimo (12.4); tvarko Registrui pateiktų dokumentų archyvus, dokumentų skaitmeninių kopijų archyvus, užtikrina jų apsaugą (12.5); rengia ir teikia duomenų gavėjams Registro duomenis (12.6); teisės aktų ir sutarčių nustatyta tvarka rengia ir teikia duomenų gavėjams statistinius Registro duomenis (12.7); pagal Nekilnojamojo turto sandorių viešosios elektroninės paslaugos (toliau – Registro valdytojo nustatytos priemonės) pranešimus apie rengiamus nekilnojamojo turto sandorius patikrina nekilnojamojo daikto kadastro ir registro duomenis ir Registre padaro žymą apie duomenų patikslinimą ar atsisakymą juos tikslinti (12.8); atlieka kitas teisės aktų nustatytas funkcijas (12.9).

Pateiktuose paaiškinimuose pareiškėja teigė, kad trečiojo suinteresuoto asmens prašymas, kurio pagrindu buvo priimtas VĮRC Vilniaus filialo sprendimas, neatitinka Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio reikalavimų ir nesudarė pagrindo žymai dėl juridinio fakto, kad Butas priklauso V. E. asmeninės nuosavybės teise, įregistruoti. Teismas su šiais pareiškėjos argumentais sutinka. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia teigti, kad trečiasis suinteresuotas asmuo į VĮRC Vilniaus filialą kreipėsi ne su prašymu, kaip tai nustatyta Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje, bet su paklausimu dėl informacijos suteikimo (b. l. 61–62). VĮRC Vilniaus filialas 2017 m. rugpjūčio 28 d. raštu Nr. VILIN(12.5.13.)-18264 atsakė į trečiojo suinteresuoto asmens užduotus klausimus ir papildomai paaiškino, kad asmuo, pageidaujantis pakeisti registro duomenis <...> teritoriniam registratoriui turi pateikti prašymą įregistruoti pakeitimus, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje nurodytus dokumentus, patvirtinančius pakeitimo faktą.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnyje nustatytos aplinkybės, kuomet nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus. Teismas, įvertinęs VĮRC Vilniaus filialo sprendimą, konstatuoja, kad teritorinis skyrius nepriėmė sprendimo Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio prasme, t. y. VĮRC Vilniaus skyrius neatsisakė įregistruoti juridinio fakto, nes iš esmės toks prašymas trečiojo suinteresuoto asmens nebuvo pareikštas. Šiuos teismo argumentus patvirtina ne tik byloje esantys rašytiniai įrodymai (b. l. 60, 61–62), bet ir paties trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepime pateikti argumentai, kad juridinis faktas buvo įregistruotas ne trečiojo suinteresuoto asmens prašymu, bet VĮRC turimų dokumentų pagrindu. Teismas pažymi, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui nepateikus prašymo (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalis) dėl juridinio fakto įregistravimo/patikslinimo, VĮRC Vilniaus filialas pagrįstai pateikė tik prašomą informaciją ir nurodė aplinkybes, kad asmuo, pageidaujantis pakeisti registro duomenis turi pateikti prašymą įregistruoti pakeitimus. Priešingai, nei nurodo V. J., jis kreipdamasis į atsakovą su skundu dėl VĮRC Vilniaus filialo sprendimo, prašė ne tik panaikinti minėtą sprendimą, bet ir įpareigoti VĮRC Vilniaus filialą įregistruoti Buto, priklausiusio V. E., nuosavybės teisių teisinį režimą – asmeninės nuosavybės teises. Komisija šį skundą patenkino, panaikino VĮRC Vilniaus filialo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – tenkino trečiojo suinteresuoto asmens prašymą įregistruoti registro įraše Nr. 10/179714 juridinį faktą – asmeninė nuosavybė.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Centrinis registratorius, išnagrinėjęs skundą, priima vieną iš šių sprendimų: 1) palikti galioti teritorinio registratoriaus priimtą sprendimą; 2) panaikinti (visą ar iš dalies) teritorinio registratoriaus sprendimą ir priimti naują sprendimą; 3) pakeisti teritorinio registratoriaus sprendimą. Teismas pažymi, jog toks Centrinio registratoriaus sprendimas gali būti priimtas tik dėl teritorinio registratoriaus sprendimo, kuriuo išnagrinėjamas asmens prašymas (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnis). Nagrinėjamu atveju Komisija VĮRC Vilniaus filialo sprendimą nepagrįstai laikė sprendimu, kuriuo atsisakoma įregistruoti juridinius faktus. Asmeniui kreipiantis į teritorinį registratorių su prašymu dėl informacijos pateikimo, teritoriniam registratoriui atsakius į asmens paklausimą, bet nepriėmus sprendimo Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio prasme, Komisija nepagrįstai panaikino informacinio pobūdžio VĮRC Vilniaus filialo sprendimą/raštą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo trečiojo suinteresuoto asmens skundą tenkino. Teismas konstatuoja, jog atsakovas pažeidė pagrindines procedūras, neįvertino visų aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

Atkreiptinas dėmesys, jog teismo posėdžio metu atsakovo atstovė pateikė teismui Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, kuris patvirtina, kad atsakovas, vykdydamas 2019 m. balandžio 24 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-17387-930/2018 bei 2019 m. spalio 18 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-2112-910/2019, atliko juridinių faktų patikslinimus, kas iš esmės leidžia prieiti prie išvados, jog ginčijamas Sprendimas neturi aktualumo, nes juridiniai faktai patikslinti pagal teismų sprendimus. Tačiau teismas pažymi, jog nepaisant paminėtų aplinkybių, neteisėtu pripažintas Sprendimas negali būti paliktas galioti, todėl naikintinas.

Pareiškėja antruoju skundo reikalavimu prašė teismo įpareigoti VĮRC teritorinį registratorių panaikinti registro įraše Nr. 10/179714 juridinį faktą (asmeninė nuosavybė) – žymą dėl Buto, priklausymo V. E. asmeninės nuosavybės teise. Pažymėtina, jog šis reikalavimas laikytinas iš esmės pertekliniu reikalavimu, nes teismui panaikinus ginčijamą Sprendimą, be atskiro teismo įpareigojimo atsiranda pagrindas panaikinti juridinį faktą apie asmeninę nuosavybę. Taip pat pažymėtina, kad registracija, dėl kurios vyko ginčas teisme, jau yra pakeista. T. y. ginčas vyko dėl įrašo grafoje „Juridiniai faktai“, kur buvo įrašyta „Asmeninė nuosavybė, Daiktas: butas Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.1, Įregistravimo pagrindas: 1991-03-11 Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pažyma Nr. 54, Įrašas galioja: Nuo 2017-09-25“ (b. l. 20). Į bylą pateikti įrodymai (b. l. 187), kad šis įrašas pakeistas ir dabar galioja naujas įrašas grafoje „Juridiniai faktai“: „Asmeninė nuosavybė, Daiktas: 58/100 buto Nr. (duomenys neskelbtini), aprašyto p. 2.1, 4.2 Įregistravimo pagrindas: 1991-03-11 Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pažyma Nr. 54, Įrašas galioja: Nuo 2019-12-04“. Taigi nebelikus ginčijamo įrašo (padaryto 2017 m. rugsėjo 25 d.), nebėra pagrindo įpareigoti atsakovą panaikinti registraciją.

Pareiškėjos atstovė teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad atsakovo atlikti juridinių faktų patikslinimai vykdant 2019 m. balandžio 24 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą bei 2019 m. spalio 18 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį taip pat nėra tikslūs ir teisingi, nes teismų buvo konstatuota, jog Butas yra pareiškėjos ir jos mirusio sutuoktinio bendroji dalinė nuosavybė, o iš teismui pateikto Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (b. l. 187) matyti, jog „asmeninė nuosavybė“ pareiškėjos sutuoktinio atžvilgiu įregistruota. Teismas pažymi, jog atsakovo atlikti patikslinimai vykdant teismų sprendimus, nėra šios administracinės bylos dalykas, todėl teismas jų negali vertinti ir nevertina, dėl jų teisėtumo teismas nepasisako. Ginčas byloje vyksta dėl Sprendimo ir registro įrašo, padaryto 2017 m. rugsėjo 25 d., teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas negali peržengti bylos nagrinėjimo ribų ir vertinti bei pasisakyti dėl registro įrašo, padaryto 2019 m. gruodžio 4 d., teisėtumo ir pagrįstumo. Dėl registro įrašo, padaryto 2019 m. gruodžio 4 d., pareiškėja gali ginti savo teises teisės aktų nustatyta tvarka.

Taigi teismas atmeta pareiškėjos reikalavimą įpareigoti valstybės įmonės Registrų centro teritorinį registratorių panaikinti registro įraše Nr. 10/179714 juridinį faktą (asmeninė nuosavybė) – žymą dėl buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priklausymo V. E. asmeninės nuosavybės teise, nes ginčo registro įrašas, padarytas 2017 m. rugsėjo 25 d., jau yra pakeistas nauju įrašu, padarytu 2019 m. gruodžio 4 d.

Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą, sprendžia, kad Komisijos Sprendimas, kuriuo panaikintas VĮRC Vilniaus filialo sprendimas/raštas ir tenkintas trečiojo suinteresuotos asmens prašymas įregistruoti registro įraše Nr. 10/179714 juridinį faktą – asmeninė nuosavybė, yra neteisėtas ir nepagrįstas, Komisija nevisiškai ištyrė nurodytas aplinkybes, neįvertino ginčui reikšmingų faktų, todėl Sprendimas naikintinas.

Pareiškėja pateikė prašymą dėl patirtų bylinėjimo išlaidų priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40  straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad prie bylos nagrinėjimo išlaidų priskiriamos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo teisinėms paslaugoms apmokėti (išlaidos už advokato ar advokato padėjėjo konsultacijas, pagalbą rengiant bei paduodant procesinius dokumentus ir dalyvaujant nagrinėjant bylą teisme) bei kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai (ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 3 punktas). ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nurodoma, jog atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio l dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Maksimalius teikiamų teisinių paslaugų įkainius reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – ir Rekomendacijos).

Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atitinkamoje byloje, turi kompleksiškai įvertinti, ar bylinėjimosi išlaidos buvo pagrįstos, būtinos, realios. Priteisdamas atstovavimo išlaidas, teismas turi atsižvelgti į Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius, Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus, įvertinti šalių patirtas išlaidas bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas, į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis.

Pareiškėja prašo teismo priteisti 400 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokatės atstovavimą teisme (b. l. 120, 121) ir 30 Eur žyminį mokes (b. l. 7). 

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad 2018 m. balandžio 17 d. teismo posėdžio pradžia – 14.00 val., pabaiga – 14.59 val., t. y. 59 minutės (b. l. 108–115); 2018 m. birželio 5 d. teismo posėdžio pradžia – 13.20 val., pabaiga – 14.04 val., t. y. 44 minutės (b. l. 122–126); 2019 m. gruodžio 5 d. teismo posėdžio pradžia – 13.02 val., pabaiga – 13.35 val., t. y. 33 minutės.  

2017 metų IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris, vadovaujantis oficialia Lietuvos Respublikos statistikos departamento skelbiama informacija, buvo 884,8 Eur, o 2019 metų II ketvirčio – 1289 Eur. Atsižvelgiant į tai pareiškėjai už advokatės atstovavimą teismo posėdžiuose gali būti priteistina 305,86 Eur (884,8x0,1=88,48; 88,48x2=176,96 Eur; 1 289x0,1=128,9 Eur; 176,96 Eur+128,9 Eur=305.86 Eur).

Rašytinė bylos medžiaga tvirtina, kad pareiškėja, paduodama teismui skundą, sumokėjo 30 Eur žyminį mokestį (b. l. 7), todėl, vadovaujantis ABTĮ 40 straipsniu 5 dalimi, pareiškėjos prašymas priteisti 30 Eur žyminio mokesčio gali būti tenkintinas.

Pareiškėjos skundas buvo patenkintas iš dalies, tačiau reikalavimas įpareigoti panaikinti registraciją buvo atmestas todėl, kad registracija sprendimo priėmimo metu jau pakeista. Registracijos pakeitimo faktas paaiškėjo tik teismo posėdyje, todėl teismas vertina, kad teisinga nagrinėjamoje byloje pareiškėjai priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkintinas iš dalies ir pareiškėjai priteistina 335,86 Eur bylinėjimosi išlaidų.

 

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktu, 132–134 straipsniais, teismas,

 

n u s p r e n d ž i a:

 

Pareiškėjos T. J. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. spr1-200.

Likusią pareiškėjos T. J. skundo dalį atmesti.

Pareiškėjos T. J. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų tenkinti iš dalies.

Priteisti T. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovo valstybės įmonės Registrų centro 335,86 Eur (tris šimtus trisdešimt penkis eurus 86 euro centus) su bylos nagrinėjimu Vilniaus apygardos administraciniame teisme susijusių išlaidų atlyginimą.

Kitą pareiškėjos T. J. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dalį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

Teisėja                                                                                        Beata Martišienė


Paminėta tekste:
  • e2A-2112-910/2019