Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2021-05-27][nuasmenintas sprendimas byloje][eA-1064-602-2021].docx
Bylos nr.: eA-1064-602/2021
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Registrų centras 124110246 atsakovas
Europos socialinio fondo agentūra 192050725 pareiškėjas
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 188604955 trečiasis suinteresuotas asmuo
Kategorijos:
19.4. Kiti su registrais susiję klausimai
16. Registrai
19. Registrai



Administracinė byla Nr. eA-1064-602/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03149-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 19.4

(S)

 

img1 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2021 m. gegužės 26 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Europos socialinio fondo agentūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal

pareiškėjo Europos socialinio fondo agentūros skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

1.       Pareiškėjas Europos socialinio fondo agentūra (toliau – ir Agentūra) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: panaikinti atsakovo valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro (toliau – ir Registrų centras) 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. S-48785 (1.10 E); įpareigoti Registrų centrą priimti naują sprendimą, nustatant, kad Agentūra turi teisę pagal Lietuvos Respublikos informacinių išteklių valdymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 29 straipsnio 3 dalies 3 punktą gauti duomenis neatlygintinai; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad Agentūra yra viešojo administravimo subjektas, kuriai viešojo administravimo įgaliojimai (t. y. Europos Sąjungos (toliau – ir ES) fondų lėšomis finansuojamų paraiškų vertinimas, įgyvendinamų projektų priežiūra ir administravimas, projektų rodiklių stebėsena ir kt.), kaip numatyta Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 41 straipsnio 3 dalyje, suteikti Vyriausybės nutarimu (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. birželio 4 d. nutarimas Nr. 528). Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 1K-316 patvirtintų Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 10 punktu Agentūrai taip pat suteikta teisė „rinkti, kaupti ir apdoroti informaciją ir duomenis apie pareiškėją ar projekto vykdytoją ir jo veiklą, būtinus paraiškų vertinimui atlikti, sprendimams dėl projekto finansavimo priimti ir kitiems tikslams, susijusiems su projekto įgyvendinimo priežiūra, kontrole ir ES struktūrinių fondų lėšų panaudojimo vertinimu, taip pat informaciją apie projekto dalyvius.“ Projektų vykdytojai neprivalo teikti Agentūrai informacijos, kuri jai yra prieinama iš viešųjų valstybės registrų ir informacinių sistemų, todėl Agentūra, mažindama administracinę naštą, tokią informaciją turi gauti pati, pasinaudodama jai teisės aktais suteiktais įgaliojimais.

3.       Agentūra nurodė, kad iki 2019 m. sausio 1 d., kuomet galiojo Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo nuostata (29 str. 3 d. 3 p.), kurioje numatyta, kad registro duomenys, registro informacija, registrui pateikti dokumentai ir (arba) jų kopijos neatlygintinai teikiami tik mokesčių administravimo, teisėtvarkos institucijoms ir teismams teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti pagal prašymą ir (arba) sutartis, nepateko į šioje nuostatoje numatytų subjektų sąrašą, todėl už registro duomenų gavimą mokėjo Juridinių asmenų registro sutartyje nustatyta tvarka. 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojo įstatymo 25, 27, 29, 35 ir 38 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XIII-848 (toliau – ir Įstatymo pakeitimas), kuriuo pakeistas 29 straipsnio 3 dalies 3 punktas, numatant, kad registro duomenys, registro informacija, registrui pateikti dokumentai ir (arba) jų kopijos neatlygintinai teikiami valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti pagal prašymą ir (arba) sutartis. Taigi, Agentūros įsitikinimu, po Įstatymo pakeitimo ji patenka į registro duomenis neatlygintinai turinčių teisę gauti subjektų sąrašą.

4.       Pareiškėjo teigimu, du požymiai, būtini teisei į neatlygintiną registro duomenų teikimą yra institucijos/įstaigos išlaikymas iš valstybės biudžeto ir teisės aktais pavestų funkcijų (viešojo administravimo įgaliojimų) vykdymas. Pažymėjo, kad Agentūra yra viešojo administravimo subjektas, vykdantis teisės aktuose jai nustatytas funkcijas, Agentūra išlaikoma iš valstybės biudžeto, kadangi ES finansinės paramos lėšos yra laikomos valstybės biudžeto lėšomis. Agentūros steigėjas yra valstybė, o teisinė forma  viešoji įstaiga. Steigėjui atstovauja ir dalininkų funkcijas įgyvendina Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Agentūros veikla yra finansuojama iš asignavimų valdytojų skiriamų asignavimų, t. y. Agentūros darbuotojų darbo užmokestis, įsigyjamas turtas (prekės) ir paslaugos yra apmokami ES fondų (techninės paramos) lėšomis, kurios skiriamos kaip biudžeto asignavimai Agentūros funkcijoms ir veiklai vykdyti. Agentūra kiekvienų kalendorinių metų pabaigoje sudaro sutartis su asignavimų valdytojais dėl kitiems metams skiriamų lėšų Agentūros veiklai finansuoti.

5.       Pareiškėjas nurodė, kad priskyrimą valstybės institucijai ar įstaigai lemia finansavimo šaltinis ir vykdoma veikla / funkcijos, o ne teisinė forma. Pabrėžė, kad nėra tokios teisinės formos, kaip „valstybės institucija ar valstybės įstaiga“ ar „kita valstybės institucija ar valstybės įstaiga“, todėl situacija, kai Registrų centras prie valstybės institucijų ir įstaigų priskiria tik tam tikrų teisinių formų subjektus, yra paremta neobjektyviu (selektyviu) teisės normos aiškinimu ir taikymu, neatskleidžiančiu tikrosios Įstatymo pakeitimo paskirties. Įstatymo norma, įtvirtinanti neatlygintino duomenų teikimo galimybę, yra išimtis iš bendros taisyklės (29 str. 1 d.), kad registro duomenys teikiami už atlyginimą. Įstaigos, kurios išlaikomos iš valstybės biudžeto ir vykdo viešojo administravimo įgaliojimus, turi teisę pagal Įstatymą gauti duomenis neatlygintinai, net jei jų teisinė forma, kaip šiuo atveju, yra viešoji įstaiga.

6.       Atsakovas Registrų centras atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7.       Atsakovas pažymėjo, kad pagrindinis Įstatymo pakeitimų bei neatlygintino duomenų teikimo tikslas  efektyviai spręsti valstybės bei savivaldybių valdymo uždavinius, bet ne neatlygintinai, valstybės biudžeto mažinimo sąskaita, teikti registro duomenis toms suinteresuotoms įmonėms, įstaigoms bei institucijoms, net jeigu jos tam tikra dalimi įgyvendina viešojo administravimo funkcijas. Įstatyme įtvirtinta „valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų“ sąvoka sietina su institucijomis ir įstaigomis, kurių teisinė forma  biudžetinė įstaiga, kaip ji suprantama pagal Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymą (toliau – ir BĮĮ), o ne taip, kaip tai interpretuoja pareiškėjas savo skunde. Toks teisinis reguliavimas, atsižvelgiant į Įstatymo pakeitimais siektų tikslų, aiškiai suponuoja, kad „valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų“ sąvoka sietina ne su bet kokiomis iš valstybės biudžeto tam tikrą finansavimą gaunančiomis ar galinčiomis gauti įmonėmis, įstaigomis bei institucijomis, bet būtent su tomis valstybės bei savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, kurių savininkas (bet ne steigėjas) yra valstybė arba savivaldybė. Tuo tarpu pareiškėjas yra viešoji įstaiga, kuri nors ir įsteigta valstybės, visgi turtą bei lėšas įgyja savo nuosavybėn. Be to, pagal Agentūros įstatų 21 punktą Agentūros lėšas sudaro ne vien valstybės biudžeto asignavimai, bet ir dalininkų skiriamos lėšos, pajamos už paslaugas ir darbus, kitos teisėtai gautos lėšos. Pareiškėjas nėra išlaikomas išskirtinai iš valstybės biudžeto lėšų ir pajamas gauna dar ir iš kitos savo vykdomos veiklos. Atkreipė dėmesį į tai, kad teisinė forma nėra betikslis dalykas, tačiau konkretaus juridinio asmens padėtį, finansinę atskaitomybę bei kitus svarbius aspektus nusakantis apibrėžimas.

8.       Atsakovas pažymėjo, kad ginčo atveju aktualiose teisės normose, kuriose kalbama apie teisę registro duomenis gauti neatlygintinai (Įstatymo 29 str. 3 d. 3 p. bei 2 str. 191 p.), sąvoka „viešoji įstaiga“ nevartojama. Nors minėtoje dalyje įvedamas sutrumpinimas „institucijos“ (kuris teoriškai apima ir viešąsias įstaigas), tačiau, kiek tai susiję su neatlygintinu registro objektų registravimu (Įstatymo 25 str. 3 d.) ir registro duomenų gavimu (Įstatymo 29 str. 3 d.), visgi yra vartojama formuluotė valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, kas akivaizdžiai parodo, jog įstatymų leidėjas norėjo eliminuoti tam tikrus subjektus iš subjektų, turinčių teisę registruoti registrų objektus, gauti registrų duomenis, registrų informaciją, registrams pateiktus dokumentus ir (ar) jų kopijas neatlygintinai. Atkreipė dėmesį, kad tenkinus tokio abstraktaus pobūdžio pareiškėjo reikalavimą, t. y. nustačius, kad Agentūra turi teisę pagal Įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 3 punktą duomenis gauti neatlygintinai, būtų sukurtas ydingas precedentas, nes, visų pirma, nebūtų įmanoma nustatyti, ar tikslas, kuriam duomenys gaunami, yra susijęs su teisės aktais priskirtų funkcijų vykdymu, ir antra, ar tie duomenys yra būtini tinkamam minėtų funkcijų vykdymui.

9.       Registrų centro teigimu, Įstatyme nesant aiškiai ir konkrečiai įtvirtintos nuostatos, pagal kurią pareiškėjas turi teisę gauti registro duomenis neatlygintinai Įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 3 punkto pagrindu, kaip ir tai, kad patenka į Įstatymo 2 straipsnio 191 punkto įtvirtintą apibrėžimą, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą argumentaciją, šalims ir toliau galioja bei turi būti taikoma tarp Registrų centro ir Agentūros 2017 m. balandžio 24 d. sudaryta „Juridinių asmenų registro duomenų teikimo sutartis“, kuria šalys susitarė dėl atlygintino duomenų teikimo ir kurios galiojimo nesiejo su Įstatymo nuostatų galiojimu.

10.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

11.       Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (2 str. 4 d., 4 str. 3, 5 d., 41 str.) sąvoka „valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos“ vartojama atskirai nuo „valstybės ar savivaldybės įmonė“, „viešoji įstaiga, kurios savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė“ ir „asociacija“. Analogiškai, Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (1 str. 1 d., 2 str. 1 d.), Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas (2 str. 2 d.) aiškiai atskiria valstybės ir savivaldybių institucijas ir įstaigas nuo įmonių ir viešųjų įstaigų, finansuojamų iš valstybės ar savivaldybių biudžetų bei valstybės pinigų fondų ir Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka įgaliotų atlikti viešąjį administravimą arba teikiančių asmenims viešąsias ar administracines paslaugas ar vykdančių kitas viešąsias funkcijas. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų sąvoka taip pat neturėtų būti aiškinama plečiamai (apimant ir viešąsias įstaigas), argumentuojant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 8 dalimi. Šiame kontekste trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymas netaikomas viešosiose įstaigose viešojo administravimo funkcijas vykdantiems asmenims, o 2019 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo Nr. XI-1807 2 ir 29 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XIII-2280 įtvirtinta valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų sąvoka yra analogiška Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintai sąvokai. Taigi, trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, nepakeitus Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo ir nenustačius, kad šiame įstatyme valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų sąvoka apima ir viešąsias įstaigas, kurių savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė ar finansuojamų iš valstybės biudžeto lėšų, Agentūra negalėtų būti vertinama kaip valstybės institucija ar įstaiga, galinti neatlygintinai gauti paslaugas iš valstybės įmonės Registrų centro.

12.       Pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose nurodė, kad jo veikla yra finansuojama iš asignavimų valdytojų skiriamų biudžeto asignavimų, t. y. agentūros darbuotojų darbo užmokestis, įsigyjamas turtas (prekės) ir paslaugos yra apmokami ES fondų lėšomis, kurios skiriamos kaip biudžeto asignavimai Agentūros funkcijoms ir veiklai vykdyti. Registro duomenys reikalingi pagrindinės Agentūros veiklos – viešojo administravimo įgaliojimų vykdymo užtikrinimui. Iki Įstatymo naujos redakcijos įsigaliojimo Agentūra už registrų duomenis mokėjo ir moka asignavimų valdytojų (ministerijų) skirtų biudžeto asignavimų lėšomis. Įstatymo pakeitime nėra išskirta, kad registro duomenys neatlygintinai turėtų būti teikiami tik biudžetinėms įstaigoms. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas šiam ginčui aktualią teisės normą aiškina neobjektyviai. Kitų valstybinių registrų valdytojai duomenis Agentūrai teikia neatlygintinai.

 

II.

 

13.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 28 d. sprendimu pareiškėjo Europos socialinio fondo agentūros skundą atmetė.

14.       Teismas nurodė, kad Įstatymas, įsigaliojęs nuo 2019 m. sausio 1 d., neapibrėžė valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų sąvokos. Įstatymo 2 straipsnio 20 punktas numatė, kad kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme, Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatyme. Lietuvos Respublikos Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 2 punkte nurodoma, kad valdžios institucijos ir įstaigos – valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, įmonės ir viešosios įstaigos, finansuojamos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų bei valstybės pinigų fondų ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka įgaliotos atlikti viešąjį administravimą arba teikiančios asmenims viešąsias ar administracines paslaugas ar vykdančios kitas viešąsias funkcijas. Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybių ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 2 straipsnyje nurodoma, kad šis įstatymas taikomas valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, įmonėms ir viešosioms įstaigoms, finansuojamoms iš valstybės ar savivaldybių biudžetų bei valstybės pinigų fondų ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka įgaliotoms atlikti viešąjį administravimą arba teikiančioms asmenims viešąsias ar administracines paslaugas ar vykdančioms kitas viešąsias funkcijas, įskaitant bibliotekas, muziejus ir valstybės archyvus, taip pat šių subjektų asociacijoms (toliau – institucijos). Aiškinamajame rašte „Dėl valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo Nr. XI-1807 2 ir 29 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto ir Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo Nr. XI-1807 1, 2, 5, 6, 43 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 432, 433 straipsniais įstatymo Nr. XIII-1871 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto“ yra nurodyta, kad Įstatymo pakeitimu siekiama užtikrinti, kad „valstybės registruose esantys duomenys ir informacija būtų neatlygintinai gaunami ir naudojami viešiesiems valstybės ir savivaldybių valdymo uždaviniams spręsti, taip pat valstybės bei savivaldybių institucijoms ir įstaigoms būtų užtikrintas nemokamas duomenų registravimas valstybės registruose“. Šio įstatymo nuostatos įsigaliojo 2019 m. sausio 1 d. Įgyvendinant minėtą įstatymą praktikoje, kilo šios jo įgyvendinimo problemos: Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatyme nebuvo apibrėžta sąvoka „valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos“, todėl įvairios institucijos ir įstaigos kreipiasi į VĮ Registrų centrą ir prašo pateikti duomenis ar registruoti įvairius objektus neatlygintinai; tokia situacija nepagrįstai didina valstybės biudžeto lėšų poreikį ir nukrypstama nuo pirminio Įstatymo teisinio reglamentavimo tikslo. Įstatymo projekte buvo siūloma įtvirtinti sąvoką „valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos“. Pažymėta, kad ji yra analogiška Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintai sąvokai. Teismo nuomone, tokia samprata atitinka centralizuoto apmokėjimo už duomenų teikimą ir registravimą esmę ir tos įstaigos, kurios nėra išlaikomos iš biudžeto ir nevykdo viešojo administravimo įgaliojimų, negalės gauti paslaugų neatlygintinai ir taip nepagrįstai didinti valstybės biudžeto lėšų poreikio.

15.       Teismas pymėjo, kad Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo Nr. XI-1807 2 ir 29 straipsnių pakeitimo įstatymas, priimtas 2019 m. liepos 9 d. Nr. XIII-2288 apibrėžė valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų sąvoką, nurodė, kad tai yra atstovaujamosios, valstybės vadovo, vykdomosios, teisminės valdžios institucijos, teisėsaugos institucijos ir įstaigos, auditą, kontrolę (priežiūrą) atliekančios institucijos ir įstaigos, kitos valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, kurios finansuojamos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų bei valstybės pinigų fondų ir kurioms Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka yra suteikti viešojo administravimo įgaliojimai.“ (1 straipsnis).

16.       Teismo vertinimu, 2019 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojęs Įstatymo pakeitimo 1 straipsnis aiškiai nustatė, kokioms valstybės ir savivaldybės institucijoms ir įstaigoms yra taikomas Įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 3 punktas.

17.       Teismas nustatė, kad Europos socialinio fondo agentūra yra viešoji įstaiga, įgaliota atlikti funkcijas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. birželio 4 d. nutarimą Nr. 528 „Dėl atsakomybės ir funkcijų paskirstymo tarp institucijų, įgyvendinant 2014-2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programą“. Agentūros steigėjas yra valstybė (Europos socialinio fondo agentūros įstatų (toliau – ir Įstatai) 2 punktas). Agentūros veiklos tikslas – tenkinant viešuosius interesus administruoti ir vykdyti žmogiškųjų išteklių plėtros ir kitus projektus bei programas, kurie finansuojami iš nacionalinių, Europos Sąjungos bei kitų lėšų, siekiant racionalaus lėšų panaudojimo ir išlaidų tinkamumo užtikrinimo bei plėtojant tarptautinį bendradarbiavimą (Įstatų 7 punktas). Vadovaujantis Agentūros įstatų 21 punktu Agentūros lėšas sudaro dalininkų skiriamos lėšos, pajamos už paslaugas ir darbus, valstybės biudžeto asignavimai, kitos teisėtai gautos lėšos. Pagal Įstatų 9.1 punktą Agentūra turi teisę turėti teisėtai įgytą turtą, jį valdyti, juo naudotis ir disponuoti. Pagal Įstatų 9.4 punktą turi teisę vykdyti įstatymų nedraudžiamą ūkinę komercinę veiklą, kuri yra susijusi su Agentūros veiklos tikslais.

18.       Agentūra yra nurodžiusi, kad ji yra viešojo administravimo subjektas, vykdantis viešojo administravimo funkcijas, išlaikoma iš valstybės biudžeto (ES finansinės paramos lėšos yra laikomos valstybės biudžeto lėšomis). Agentūros steigėjas yra valstybė, o teisinė forma  viešoji įstaiga. Steigėjui atstovauja ir dalininkų funkcijas įgyvendina Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija (asignavimų valdytojai). Agentūros veikla yra finansuojama iš asignavimų valdytojų skiriamų asignavimų, t. y. Agentūros darbuotojų darbo užmokestis, įsigyjamas turtas (prekės) ir paslaugos yra apmokami ES fondų (techninės paramos) lėšomis, kurios skiriamos kaip biudžeto asignavimai Agentūros funkcijoms ir veiklai vykdyti.

19.       Teismas nurodė, kad nors Agentūra yra viešojo administravimo subjektas, kuriai viešojo administravimo įgaliojimai, kaip numatyta Viešojo administravimo įstatymo 41 straipsnio 3 dalyje, suteikti Vyriausybės nutarimu, yra įsteigta valstybės, tačiau Agentūra turtą bei lėšas įgyja savo nuosavybėn, gali juo naudotis ir disponuoti (Įstatų 9.1 punktas). Pagal Įstatų 21 punktą Agentūros lėšas sudaro ne vien valstybės biudžeto asignavimai, bet ir dalininkų skiriamos lėšos, pajamos už paslaugas ir darbus, kitos teisėtai gautos lėšos. Taigi, pareiškėjas nėra išlaikomas išskirtinai iš valstybės biudžeto lėšų, pajamas gauna ir iš kitos savo vykdomos veiklos. Agentūra yra nurodžiusi, kad 2018 metais kitos veiklos pajamos sudarė 5 810,43 Eur. Teismo vertinimu, Agentūros nurodyti argumentai, kad tai yra pajamos, gautos pardavus pripažintą nereikalingu ilgalaikį materialųjį turtą, kad kasmet pasirašo su asignavimų valdytojais biudžeto lėšų naudojimo sutartis dėl finansavimo, neaktualūs bylos ginčo dalyko prasme. Kaip minėta, Įstatuose aiškiai nurodoma, kad pareiškėjas nėra išlaikomas vien tik iš valstybės biudžeto lėšų. Agentūrai nėra uždrausta įgyti turtą nuosavybės teise, gauti pelno, pajamų už paslaugas ir darbus, gauti kitų teisėtų lėšų. Tai, kad aptariamu momentu Agentūra teigė nėra gavusi tokių lėšų, yra finansuojama iš asignavimų valdytojų skiriamų biudžeto asignavimų, iš kurių, kaip teigė, apmoka ir už registro duomenis, teismo vertinimu, nebuvo pagrindas teigti, kad tokių lėšų apskritai Agentūra negalėjo turėti ar jų gauti. Teismas pažymėjo ir tai, kad argumentas, jog Agentūros pagrindinė veikla yra viešasis administravimas, taip pat nebuvo pagrindinis kriterijus, sprendžiant dėl Agentūros teisės gauti registro duomenis neatlygintinai.

20.       Teismas pabrėžė, kad ginčui aktualiose teisės normose, kuriose kalbama apie teisę registro duomenis gauti neatlygintinai (Įstatymo 29 str. 3 d. 3 p. bei 2 str. 191 p.) sąvoka „viešoji įstaiga“ nevartojama. Sistemiškai vertinant tiek Įstatymo 1 straipsnio 3 punktą, tiek Viešojo administravimo įstatymo, Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo, Įstatymo pakeitimo 1 straipsnyje išdėstytas nuostatas teismas pažymėjo, kad sąvoka „valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos“ vartojama atskirai nuo „valstybės ir savivaldybės įmonė“, „viešoji įstaiga, kurios savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė“. Teismas sutiko su vertinimu, kad aiškinti „valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų“ sąvoką plečiamai, apimant ir viešąsias įstaigas, nėra tinkama. Toks teisinis reguliavimas, atsižvelgiant į Įstatymo pakeitimais siektų tikslų, aiškiai suponuoja, kad „valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų“ sąvoka sietina ne su bet kokiomis iš valstybės biudžeto tam tikrą finansavimą gaunančiomis ar galinčiomis gauti įmonėmis, įstaigomis bei institucijomis, bet būtent su tomis valstybės bei savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, kurių savininkas (bet ne steigėjas) yra valstybė arba savivaldybė. Minimas teisinis reglamentavimas dėl ginčo dalyko sudarė teismui pagrindą teigti, kad Įstatymo pakeitimu yra siekiama ne išplėsti subjektų, kuriems registro duomenys teikiami neatlygintinai, ratą, bet užkirsti kelią tam, kad nebūtų sukurta situacija, kuomet neatlygintinai teikiant duomenis būtų nepagrįstai didinamas valstybės biudžeto lėšų poreikis. Teismas pažymėjo ir tai, kad Valstybės tarnybos įstatymas netaikomas viešosiose įstaigose viešojo administravimo funkcijas vykdantiems asmenims, o 2019 m, rugpjūčio 1 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo Įstatymo Nr. XI-1807 2 ir 29 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XIII-2280 įtvirtinta valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų sąvoka yra analogiška Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintai sąvokai.

21.       Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į aukščiau pateiktą teisinį ginčo situacijos vertinimą, visi kiti pareiškėjo skunde nurodyti argumentai nebuvo reikšmingi ir keičiantys Sprendimo pagrįstumą. Taigi, nors proceso dalyviai savo procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nebuvo esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytos išvados, todėl dėl jų teismas nepasisakė.

22.       Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, į tai, jog Agentūra gali būti finansuojama ne tik valstybės biudžeto, nors ir vykdanti teisės aktuose jai nustatytas viešojo administravimo funkcijas, teismas sprendė, kad remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu neatlygintinas registro duomenų Agentūrai teikimas pagal Įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 3 punktą nepriklauso, todėl teisinio pagrindo naikinti skundžiamą Registrų centro Sprendimą nėra.

 

III.

 

23.       Pareiškėjas Agentūra apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 28 d. sprendimą, įpareigojant Registrų centrą priimti naują sprendimą, nustatant, kad Agentūra turi teisę pagal įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 3 punktą duomenis gauti neatlygintina. Taip pat prašo priteisti Agentūrai iš Registrų centro patirtas bylinėjimosi išlaidas

24.       Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais: 

24.1.                      Įstatymo pakeitimo tikslas, remiantis jo aiškinamuoju raštu, buvo sureglamentuoti registro duomenų teikimą taip, kad registro duomenys viešojo administravimo subjektams jų funkcijoms vykdyti būtų teikiami neatlygintinai. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad duomenis Agentūrai teikiant neatlygintinai būtų nepagrįstai didinamas valstybės biudžeto lėšų poreikis, yra visiškai nepagrįsta, kadangi neatlygintino duomenų teikimo atveju Registrų centro patirtos sąnaudos būtų padengiamos centralizuotai iš biudžeto lėšų, o už jas atsiskaitant Agentūrai, tos pačios sąnaudos padengiamos taip pat iš biudžeto lėšų, tik skiriamų per asignavimų valdytojus. Taigi, jei Agentūra gautų registro duomenis neatlygintinai, ji jokiu būdu nepasipelnytų biudžeto sąskaita, kaip šią situaciją pateikia Registrų centras.

24.2.                      Pirmosios instancijos teismo analizuojami tie įstatymai, kuriuose viešoji įstaiga nurodoma atskirai nuo valstybinių institucijų ir įstaigų ir tai esą sudaro pagrindą teigti, kad Agentūra neturėtų būti priskiriama prie pastarųjų subjektų. Toks gramatiniais žodžių skirtumais paremtas aiškinimas yra siauras ir neobjektyvus, kadangi selektyviai pasirenkami tik tokie įstatymai, kurie padeda pagrįsti Registrų centro poziciją, tačiau visai neanalizuojami įstatymai, kuriuose viešoji įstaiga priskiriama prie valstybės ir savivaldybės įstaigų sąvokos. Pavyzdžiui, Korupcijos prevencijos įstatymo, kuris taip pat taikomas Agentūrai, 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta valstybės ar savivaldybės įstaigos sąvoka – valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga, taip pat viešoji įstaiga, kurios vienas iš steigėjų yra valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, teisės neatlygintinai gauti registro duomenų susiejimas su įstaigos teisine forma ir (ar) reikalavimais įstaigos steigėjui / savininkui, yra nepagristas ir šiuo atveju teisiškai nereikšmingas (Įstatyme tokių kriterijų apskritai nėra).

24.3.                      Teismo išvada, kad valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų sąvoka sietina būtent su tomis valstybės bei savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, kurių savininkas (bet ne steigėjas) yra valstybė arba savivaldybė, o Agentūra neturi teisės gauti registro duomenų neatlygintinai, nes valstybė esą yra tik steigėja, o ne savininkė, yra nepagrįsta ir klaidinanti dviem aspektais. Visų pirma, Įstatyme yra numatyti šie kriterijai, lemiantys neatlygintiną registro duomenų teikimą: viešojo administravimo įgaliojimų vykdymas ir išlaikymas iš biudžeto. Įstatyme nenumatyta reikalavimų įstaigos / institucijos steigėjams ir (ar) savininkams. Antra, net jei šį kriterijų taip pat laikytume lemiančiu neatlygintiną registro duomenų teikimą, Agentūra jį tenkintų, kadangi teismo išvada neatitinka ir faktinių aplinkybių. Pažymėtina, kad vienintelė Agentūros steigėja yra valstybė. Kaip numatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.36 straipsnio 2 dalyje, valstybė įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per atitinkamas valstybės valdymo institucijas, todėl valstybei šiuo atveju atstovauja ir dalininkų funkcijas įgyvendina Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Nepaisant to, asignavimų valdytojai nėra Agentūros savininkai. Agentūros steigėja ir tuo pačiu jos savininkė yra valstybė. Vyriausybės 2009 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1626 „Dėl labdaros ir paramos fondo Paramos fondo Europos socialinio fondo agentūros pertvarkymo“ pavesta asignavimų valdytojams įgyvendinti valstybės, kaip Agentūros savininkės, teises ir pareigas. Šiuo pagrindu 2009 m. gruodžio 14 d. Agentūros visuotinio dalininkų susirinkimo protokolu Nr. VDS-2009/4 nutarta pertvarkyti labdaros ir paramos fondą Paramos fondą Europos socialinio fondo agentūrą į viešąją įstaigą Europos socialinio fondo agentūrą. Atsižvelgiant į tai, Agentūros steigėja ir savininkė yra valstybė, todėl teismo išvada, kad Agentūra neturi teisės gauti registro duomenų neatlygintinai, nes valstybė yra tik steigėja, o ne savininkė, yra netiksli ir nepagrįsta nei faktinėmis aplinkybėmis, nei teisės aktų normomis. Juridinio asmens steigėjas ir savininkas yra tos pačios teisinės kategorijos, vartojamos skirtinguose etapuose – steigiant juridinį asmenį subjektas yra steigėjas, vėliau jis laikomas jo savininku, todėl šis teismo argumentas vertintinas itin kritiškai bei sudaro pagrindą teigti, kad byla nebuvo išnagrinėta tinkamai, o teismo išvados padarytos nepakankamai įsigilinus į bylos aplinkybes.

24.4.                      Pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir sistemiškai nevertino Agentūros pateiktų argumentų bei paaiškinimų, todėl byloje padarė klaidingas išvadas, lemiančias teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą. Pažymėtina, kad Įstatų 21 punkte išvardytos lėšos, kurias Agentūra gauna / gali gauti pagal teisės aktus, kaip viešosios įstaigos teisinę formą turintis subjektas (dalininkų skiriamos lėšos, pajamos už paslaugas ir darbus, valstybės biudžeto asignavimai, kitos teisėtai gautos lėšos). Dalininkai pagal Viešųjų įstaigų įstatymą skiria viešajai įstaigai įnašus. Jeigu Agentūros dalininkų funkcijas įgyvendinantys asignavimų valdytojai skirtų Agentūrai kokių nors kitų papildomų lėšų, pažymėtina, kad tai vis tiek būtų biudžeto lėšos, nes steigėjui (valstybei) atstovauja ir dalininkų funkcijas įgyvendina ministerijos.

24.5.                      Teismas Agentūros paaiškinimus dėl 2018 metais gautų 5 810,43 Eur kitos veiklos pajamų laikė neaktualiais ginčo dalyko prasme. Agentūra su šiuo teiginiu visiškai nesutinka, kadangi tai yra pajamos, gautos pardavus pripažintą nereikalingu, netinkamu naudoti ilgalaikį materialųjį turtą ir nebalansinėje sąskaitoje apskaitytą ūkinį inventorių viešame prekių pardavimo aukcione. Agentūra netinkamą (pripažintą nereikalingu) turtą pardavė viešo aukciono būdu, dėl ko finansinės ataskaitos eilutėje „Kitos veiklos pajamos“ susidarė atitinkama suma (tai nėra Agentūros pajamos iš kokios nors kitos vykdytos veiklos). Šios aplinkybės tik patvirtina, kad Agentūra įgytą turtą naudoja kaip valstybės turtą ir sprendimus dėl jo priima vadovaudamasi valstybės turtui taikytino reglamentavimo nuostatomis.

24.6.                      Su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Agentūrai nėra uždrausta įgyti turtą nuosavybės teise, gauti pelno, pajamų už paslaugas ir darbus, gauti kitų teisėtų lėšų, todėl ji nėra išlaikoma išskirtinai iš valstybės biudžeto ir tai lemia Įstatymo pakeitimo netaikymą Agentūrai, visiškai nesutiktina. Agentūra yra viešoji įstaiga, pagal Viešųjų įstaigų įstatymą viešosios įstaigos turi teisę verstis įstatymų nedraudžiama ūkine komercine veikla, kuri yra neatsiejamai susijusi su jos veiklos tikslais (3 straipsnio 4 dalis), todėl jos įstatuose ir numatyta, kad Agentūros lėšas gali sudaryti ir pajamos už paslaugas ar darbus.

24.7.                      Agentūra 2019 m. gruodžio 20 d. į bylą pateikė papildomus paaiškinimus, tačiau teismas jų iš esmės neanalizavo. Agentūros įsitikinimu, teismas nepagrįstai nevertino papildomų Agentūros į bylą pateiktų duomenų, kadangi jie yra reikšmingi tinkamam bylos išnagrinėjimui. Teikdama papildomus paaiškinimus Agentūra pridėjo su Informatikos ir ryšių departamentu prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir IRD) 2019 m. lapkričio 13 d. sudarytą Asmens duomenų teikimo sutartį, kuria IRD įsipareigojo neatlygintinai teikti Agentūrai duomenis apie asmens įregistravimo faktą įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre ir šio registro išrašus, reikalingus Agentūrai įvertinti pareiškėjų ir / ar partnerių, siekiančių gauti ES fondų arba ES fondų ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų projekto finansavimui, tinkamumą finansuoti. Šia sutartimi Agentūra įsipareigojo registro duomenis naudoti atlikdama jai teisės aktais pavestas viešojo administravimo funkcijas (kaip ir duomenų gavimo iš Registrų centro valdomų registrų atveju), o IRD įsipareigojo duomenis teikti neatlygintinai, vadovaudamasis būtent Įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 3 punktu, dėl kurio aiškinimo su Registrų centru šiuo atveju yra kilęs ginčas. Tai dar kartą patvirtina, kad Įstatymo nuostata dėl teisės neatlygintinai gauti duomenis Agentūros atžvilgiu turi būti taikoma.

25.       Atsakovas Registrų centras atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

26.       Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

26.1.                      Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, jog 2019 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojęs Įstatymo pakeitimo 1 straipsnis, kuriame įtvirtinta identiška valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų sąvoka kaip ir Valstybės tarnybos įstatyme, bei aiškiai nustatė, kokioms valstybės ir savivaldybės institucijoms ir įstaigoms yra taikomas Įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 3 punktas. Be to, priešingai nei teigia pareiškėjas, Įstatymo pakeitimu buvo siekiama ne išplėsti subjektų, kuriems registro duomenys teikiami neatlygintinai, ratą, bet užkirsti kelią tam, kad nebūtų sukurta situacija, kuomet neatlygintinai teikiant duomenis būtų nepagrįstai didinamas valstybės biudžeto lėšų poreikis. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad valstybės bei savivaldybės institucijų ir įstaigų sąvoka sietina ne su bet kokiomis iš valstybės biudžeto tam tikrą finansavimą gaunančiomis ar galinčiomis gauti įmonėmis, įstaigomis ar institucijomis, bet būtent su tomis valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, kurių savininkas (o ne steigėjas, kaip Agentūros atveju) yra valstybė ar savivaldybė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Valstybės tarnybos įstatymas netaikomas viešosiose įstaigose viešojo administravimo funkcijas vykdantiems asmenims, o nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. įsigalioję Įstatymo pakeitimai įtvirtino analogišką valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų sąvoką Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintai sąvokai.

26.2.                      Teismas teisingai ir pagrįstai nurodė, kad nors Agentūra yra viešojo administravimo subjektas, kuriai viešojo administravimo įgaliojimai, kaip numatyta Viešojo administravimo įstatymo 41 straipsnio 3 dalyje, suteikti Vyriausybės nutarimu, yra įsteigta valstybės, tačiau Agentūra turtą bei lėšas įgyja savo nuosavybėn, gali juo naudotis ir disponuoti (Įstatų 9.1 punktas). Pagal Agentūros įstatų 21 punktą Agentūros lėšas sudaro ne vien valstybės biudžeto asignavimai, bet ir dalininkų skiriamos lėšos, pajamos už paslaugas ir darbus, kitos teisėtai gautos lėšos. Taigi, pareiškėjas nėra išlaikomas išskirtinai iš valstybės biudžeto lėšų, pajamas gauna ir iš kitos savo vykdomos veiklos. Tai, kad aptariamu momentu Agentūra nėra gavusi kitų lėšų, yra finansuojama iš asignavimų valdytojų skiriamų biudžeto asignavimų, iš kurių, kaip teigia, apmoka ir registro duomenis nėra pagrindas teigti, kad tokių lėšų apskritai Agentūra negali turėti ar jų gauti. Šios aplinkybės tik patvirtina, kad teismas pagrįstai apelianto paaiškinimus dėl 2018 metais gautų kitos veiklos pajamų laikė neaktualiais ginčo dalyko prasme.

26.3.                      Agentūra į bylą pateikė su IRD 2019 m. lapkričio 13 d. sudarytą Asmens duomenų teikimo sutartį. Šia sutartimi Agentūra įsipareigojo registro duomenis naudoti atlikdama jai teisės aktais pavestas viešojo administravimo funkcijas, o IRD įsipareigojo duomenis teikti neatlygintinai, vadovaudamasi Įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 3 punktu. Kaip teisingai yra nurodęs pirmosios instancijos teismas, Agentūros nurodyti papildomai argumentai nėra reikšmingi nagrinėjant šią bylą, kadangi ginčas yra kilęs dėl Registrų centro 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo Nr. S-48785 (1.10 E) pagrįstumo ir teisėtumo. Taigi, teismas tinkamai ir pagrįstai įvertinęs bylos medžiagą priėmė Sprendimą atmesti pareiškėjo skundą.

27.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

28.       Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad vadovaujantis šiuo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, Agentūra negalėtų būti vertinama kaip valstybės institucija ar įstaiga, todėl darytina išvada, kad pagal Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo nuostatas Agentūra negali būti vertinama kaip valstybės institucija ar įstaiga, galinti neatlygintinai gauti paslaugas iš valstybės Įmonės Registrų centras.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

29.       Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Registrų centro 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo Nr. S-48785 (1.10 E) teisėtumo. Minėtu sprendimu atsakovas VĮ Registrų centras informavo pareiškėją Europos socialinio fondo agentūrą, kad neturi teisinio pagrindo registro duomenis Agentūrai teikti neatlygintinai.

30.       Taigi, byloje sprendžiama, ar Agentūra, remdamasi 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojusia Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo Nr. XI-1807 29 straipsnio 3 dalies redakcija, įgijo teisę gauti registro duomenis neatlygintinai.

31.       Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo tikslas – užtikrinti tinkamą valstybės informacinių išteklių kūrimą, tvarkymą, valdymą, naudojimą, priežiūrą, sąveiką, planavimą, finansavimą ir saugą.

32.       Įstatymo 10 straipsnyje įtvirtinti principai ir yra nustatyta, kad institucijos, kurdamos ir tvarkydamos valstybės informacinius išteklius, savo veikloje vadovaujasi šiais pagrindiniais principais: <...> 2) keitimosi informacija, kuris reiškia, kad kuriami efektyvūs informaciniai ryšiai tarp institucijų, leidžiantys institucijai disponuoti visais valstybės informaciniais ištekliais sprendžiant valdymo uždavinius ir gerinant asmenų aptarnavimą.

33.       Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 3 punkte (2017 m. gruodžio 7 d. įstatymo Nr. XIII-848 (nuo 2019  m. sausio 1 d.) punkto redakcija) nustatyta, kad registro duomenys, registro informacija, registrui pateikti dokumentai ir (arba) jų kopijos neatlygintinai teikiami valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti pagal prašymą ir (arba) sutartis.

34.       Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 2 straipsnio 191 dalyje (2019 m. liepos 9 d. įstatymo Nr. XIII-2280 (nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d.) dalies redakcija (papildymas 191 dalimi)) nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos – atstovaujamosios, valstybės vadovo, vykdomosios, teisminės valdžios institucijos, teisėsaugos institucijos ir įstaigos, auditą, kontrolę (priežiūrą) atliekančios institucijos ir įstaigos, kitos valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, kurios finansuojamos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų bei valstybės pinigų fondų ir kurioms Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka yra suteikti viešojo administravimo įgaliojimai.

35.       Minėto Įstatymo pakeitimo parengiamojoje medžiagoje (įstatymo Nr. XIII-2280 aiškinamajame rašte) pažymima, kad 2017 m. gruodžio 7 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo Nr. XI-1807 25, 27, 29, 35 ir 38 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XIII-848, kuriuo buvo siekiama užtikrinti, kad valstybės registruose esantys duomenys ir informacija būtų neatlygintinai gaunami ir naudojami viešiesiems valstybės ir savivaldybių valdymo uždaviniams spręsti, taip pat valstybės bei savivaldybių institucijoms ir įstaigoms būtų užtikrintas nemokamas duomenų registravimas valstybės registruose (1 p.). Įstatymo pakeitimo parengiamojoje medžiagoje pažymima, kad šiuo metu galiojančiame Įstatyme neapibrėžta sąvoka „valstybės ir savivaldybių institucija ir įstaiga“, o kituose įstatymuose ši sąvoka apibrėžiama skirtingai (3 p.). Įstatymo projekte siūloma įtvirtinti sąvoką „valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos“. Pažymėtina, kad ji yra analogiška Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintai sąvokai. Manytina, kad tokia samprata atitinka centralizuoto apmokėjimo už duomenų teikimą ir registravimą esmę ir tos įstaigos, kurios nėra išlaikomos iš biudžeto ir nevykdo viešojo administravimo įgaliojimų, negalės gauti paslaugų neatlygintinai ir taip nepagrįstai didinti valstybės biudžeto lėšų poreikio (4 p.). 

36.       Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (redakcija nuo 2007 m. sausio 1 d.) 41 straipsnio (2014 m. birželio 3 d. įstatymo Nr. XII-903 straipsnio redakcija) 3 dalyje nustatyta, kad valstybės institucijoms ir įstaigoms, viešosioms įstaigoms, kurių savininkė ar dalininkė yra valstybė, viešojo administravimo įgaliojimai iki 2016 m. sausio 1 d. gali būti suteikti Vyriausybės nutarimu, priimtu vadovaujantis tiesiogiai taikomu Europos Sąjungos teisės aktu, ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi, nustatančiais Europos Sąjungos ar atskirų valstybių narių finansinės paramos Lietuvai teikimo mastą, principus ar bendrąsias taisykles. Viešojo administravimo įgaliojimus suteikiant tokiu Vyriausybės nutarimu, jame turi būti nurodoma konkreti veikianti ar numatoma steigti valstybės institucija ar įstaiga, viešoji įstaiga (jos pavadinimas, prireikus santykiai su kitais viešojo administravimo subjektais ir kt.) ir nustatomas baigtinis konkrečių jai suteikiamų viešojo administravimo įgaliojimų sąrašas.

37.       Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 528 patvirtintų Atsakomybės ir funkcijų paskirstymo tarp institucijų, įgyvendinant 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programą, taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 3.1.2.1 punkte kaip viena iš įgyvendinančių institucijų nurodyta Europos socialinio fondo agentūra. Taisyklių 9 punkte nustatytos įgyvendinančiosios institucijos funkcijos. Taisyklių 10.4 punkte nustatyta įgyvendinančiosios institucijos teisė  gauti iš tarpinių, kitų institucijų ir įstaigų bei jų administruojamų duomenų bazių, Tarpžinybinės mokestinių duomenų saugyklos, Veiksmų programos stebėsenos komiteto, veiksmų programos valdymo komiteto, pareiškėjų ir projektų vykdytojų informaciją, kurios reikia jos funkcijoms atlikti.

38.       Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 1K-316 patvirtintų Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 10 punkte nustatyta, kad vadovaujančioji ir tarpinės institucijos turi teisę rinkti, kaupti ir apdoroti informaciją ir duomenis apie pareiškėją ar projekto vykdytoją ir jo veiklą, būtinus paraiškų vertinimui atlikti, sprendimams dėl projekto finansavimo priimti ir kitiems tikslams, susijusiems su projekto įgyvendinimo priežiūra, kontrole ir ES struktūrinių fondų lėšų panaudojimo vertinimu, taip pat informaciją apie projekto dalyvius. Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 18 punkte nustatyta, kad pareiškėjo ar projekto vykdytojo neturi būti prašoma pateikti informacijos ir (ar) dokumentų, jei tam tikrą informaciją ir (ar) dokumentus pareiškėjas ar projekto vykdytojas jau yra pateikęs siekdamas gauti 2014–2020 metų ES struktūrinių fondų lėšas (pareiškėjas turi nurodyti, kada, kam, kokią informaciją yra pateikęs), taip pat kitos informacijos ir (ar) dokumentų, kurie valdomi Lietuvos Respublikos valstybės institucijų viešuose registruose ir informacinėse sistemose.

39.       Remiantis Europos socialinio fondo agentūros įstatais, Agentūra yra viešasis juridinis asmuo, kurio steigėjas yra valstybė. Steigėjui atstovauja bei Agentūros dalininkų funkcijas įgyvendina Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija.

 

V.

 

40.       Europos socialinio fondo agentūra yra priskirtina prie valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, kaip tai yra apibrėžta Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 2 straipsnio 191 dalyje (2019 m. liepos 9 d. įstatymo Nr. XIII-2280 (nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d.) dalies redakcija (papildymas 191 dalimi)), Agentūra yra finansuojama iš valstybės biudžeto bei valstybės pinigų fondų ir Agentūrai Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka yra suteikti viešojo administravimo įgaliojimai. Šią išvadą pagrindžia Įstatymo 2 straipsnio 191 dalis, Agentūros įstatai bei minėti teisės aktai (Viešojo administravimo įstatymo (redakcija nuo 2007 m. sausio 1 d.) 41 straipsnio (2014 m. birželio 3 d. įstatymo Nr. XII-903 straipsnio redakcija) 3 dalis, Atsakomybės ir funkcijų paskirstymo tarp institucijų, įgyvendinant 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programą, taisyklės, Projektų administravimo ir finansavimo taisyklės), kuriuose yra nustatyta tiek tokios įstaigos kaip Agentūra steigimo galimybė, tiek konkrečių viešojo administravimo įgaliojimų suteikimas Vyriausybės nutarimu Agentūrai. Todėl Agentūra yra priskirtina prie valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, kuriai remiantis Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 3 punktu (2017 m. gruodžio 7 d. įstatymo Nr. XIII-848 (nuo 2019 m. sausio 1 d.) punkto redakcija) registro duomenys, registro informacija, registrui pateikti dokumentai ir (arba) jų kopijos pagal prašymą ir (arba) sutartį teikiami neatlygintinai. Minėtos ir kitos Taisyklių bei Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių normos, nustatančios Agentūros, kaip įgyvendinančiosios institucijos, įgaliojimus ir funkcijas, patvirtina, kad registro duomenys yra reikalingi Agentūros funkcijoms atlikti.

41.       Apibendrinant spręstina, kad  Registrų centras privalo teikti registro duomenis, registro informaciją, registrui pateiktus dokumentus ir (arba) jų kopijas pagal prašymą ir (arba) sutartį Europos socialinio fondo agentūrai neatlygintinai, ši  Registrų centro pareiga atsiranda iš pasikeitusio teisinio reguliavimo – Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 3 punkto (2017 m. gruodžio 7 d. įstatymo Nr. XIII-848 (nuo 2019 m. sausio 1 d.) punkto redakcija), aiškinant jį kartu su 2 straipsnio 191 dalimi (2019 m. liepos 9 d. įstatymo Nr. XIII-2280 (nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d.) dalies redakcija (papildymas 191 dalimi)).

42.       Minėtų Įstatymo pakeitimo parengiamoji medžiaga patvirtina, kad įstatymų leidėjas siekė aiškiai apibrėžti valstybės ir savivaldybių institucijas ir įstaigas, kurioms taikomos Įstatymo normos, o nustatydamas šį apibrėžimą (nebaigtinį sąrašą institucijų) išplėtė šį sąrašą, o kartu ir išplėtė Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 3 punkto taikymo galimybę. Šiuo reguliavimu praplėstas valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų sąrašas, kurioms registro duomenys, reikalingi jų funkcijoms atlikti, turi būti teikiami neatlygintinai. Toks šio reguliavimo aiškinimas atitinka Įstatyme įtvirtintą keitimosi informacija principą, kuris reiškia, kad kuriami efektyvūs informaciniai ryšiai tarp institucijų, leidžiantys institucijai disponuoti visais valstybės informaciniais ištekliais sprendžiant valdymo uždavinius ir gerinant asmenų aptarnavimą, bei Įstatymo tikslą – užtikrinti tinkamą valstybės informacinių išteklių kūrimą, tvarkymą, valdymą, naudojimą, priežiūrą, sąveiką, planavimą, finansavimą ir saugą.

43.        Registrų centras neteisingai aiškino ir taikė Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 3 punktą (2017 m. gruodžio 7 d. įstatymo Nr. XIII-848 (nuo 2019 m. sausio 1 d.) punkto redakcija), kartu su 2 straipsnio 191 dalimi (2019 m. liepos 9 d. įstatymo Nr. XIII-2280 (nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d.) dalies redakcija (papildymas 191 dalimi)), todėl skundžiamas sprendimas naikinamas, ir atsakovas įpareigojamas priimti sprendimą, atitinkantį teisės aktus. Pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė dėl atsakovo taikytos teisės, todėl remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 147 straipsniu sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas.

44.       Pareiškėjo naudai priteisiamos bylinėjimosi išlaidos – 34,25 Eur žyminio mokesčio (ABTĮ 40 str.).

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjo Europos socialinio fondo agentūros apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti atsakovo valstybės įmonės Registrų centro 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. S-48785 (1.10 E); įpareigoti valstybės įmonę Registrų centrą priimti naują sprendimą, nustatant, kad Europos socialinio fondo agentūra turi teisę pagal Lietuvos Respublikos informacinių išteklių valdymo įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 3 punktą gauti duomenis neatlygintinai.

Priteisti pareiškėjui Europos socialinio fondo agentūrai iš atsakovo valstybės įmonės Registrų centro 34,25 Eur (trisdešimt keturi eurai dvidešimt penki centai) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas neskundžiamas.

 

 

Teisėjai                                        Rasa Ragulskytė-Markovienė

 

 

Veslava Ruskan

 

 

Arūnas Sutkevičius