Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2015-09-17][nuasmenintas sprendimas byloje][e2A-988-236-2015].docx
Bylos nr.: e2A-988-236/2015
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Biudžetinė įstaiga Lietuvos dailės muziejus 190756087 atsakovas
UAB "ENERO" 302521962 Ieškovas
VšĮ CPO LT 302913276 trečiasis asmuo
Kategorijos:
2. SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.1. Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
2.1.23. Bylos dėl viešo konkurso
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.5. Prievolių teisė
2.5.11. Pirkimas-pardavimas:
2.5.11.4. Viešasis pirkimas-pardavimas
3. CIVILINIS PROCESAS
3.3. Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
3.3.1. Apeliacinis procesas:
3.3.1.21. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. e2A-988-236/2015

Procesinio sprendimo kategorija 45.4.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2015 m. rugsėjo 17 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Kazio Kailiūno (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Alvydo Poškaus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo biudžetinės įstaigos Lietuvos dailės muziejaus apeliacinį skundą  dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4567-340/15 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Enero“ ieškinį atsakovui biudžetinei įstaigai Lietuvos dailės muziejui dėl perkančiosios organizacijos sprendimo panaikinimo, dalyvaujant trečiajam asmeniui viešajai įstaigai CPO LT.

 

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal apeliacinį skundą,

 

n u s t a t ė :

 

  1. Ginčo esmė

 

Ieškovas UAB „Enero“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui BĮ Lietuvos dailės muziejui, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos dailės muziejaus 2015 m. kovo 10 d. sprendimą nutraukti viešojo pirkimo atvirą konkursą „Vilniaus Jonušo Radvilos rūmų pastatų komplekso rekonstravimo (restauravimo) projektavimo paslaugos“, išreikalauti  iš atsakovo Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą nutraukti viešojo pirkimo atvirą konkursą „Vilniaus Jonušo Radvilos rūmų pastatų komplekso rekonstravimo (restauravimo) projektavimo paslaugos“, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.   

Ieškovas ieškinyje nurodė, kad pagal 2014 m. spalio 9 d. VšĮ CPO LT raštą „Dėl pasiūlymų įvertinimo, eilės ir laimėjusio pasiūlymo“ buvo pripažintas viešojo pirkimo atviro konkurso „Vilniaus Jonušo Radvilos rūmų pastatų komplekso rekonstravimo (restauravimo) projektavimo paslaugos“ laimėtoju. Trečiasis asmuo VšĮ CPO LT 2014 m. spalio 9 d. rašte nurodė, jog siūlys atsakovui BĮ Lietuvos dailės muziejui kviesti tiekėją UAB „Enero“ sudaryti pirkimo sutartį. Atsakovas 2015 m. kovo 10 d. raštu Nr. V.5 – 140 pranešė apie priimtą sprendimą nutraukti konkurso procedūras. Ieškovas laiko atsakovo sprendimą nutraukti konkurso pirkimo procedūras neteisėtu bei nepagrįstu.

Ieškovo teigimu, atsakovas 2015 m. kovo 10 d. rašte Nr. V.5 – 140 nenurodė svarbių, išimtinių aplinkybių ar svarių argumentų, pagrindžiančių nenugalimą poreikį atmesti laimėjusiu pripažintą UAB „Enero“ pasiūlymą ir užbaigti konkursą nesudarius viešojo pirkimo sutarties. Atsakovas neįrodė, kad ėmėsi pastangų išsaugoti įvykusio konkurso padarinius ir sudaryti pirkimo sutartį su UAB „Enero“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-32/2013).

Ieškovas UAB „Enero“ nurodė, jog 2015 m. kovo 25 d. pateikė atsakovui pretenziją dėl neteisėtai ir nepagrįstai nutraukto konkurso, nesudarius su konkurso laimėtoju UAB „Enero“ viešojo pirkimo sutarties. Atsakovas 2015 m. kovo 31 d. atsakyme nurodė, jog paskelbtas konkursas buvo nutrauktas negavus Europos Sąjungos finansavimo. Tuo tarpu, ieškovas laiko nepagrįstais, prieštaraujančiais byloje surinktiems išrodymams atsakovo argumentus dėl negauto finansavimo.

Ieškovas pažymėjo, jog atsakovas nepateikė ieškovui Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimo, kurį turėjo gauti prieš nutraukdamas konkursą.

Atsakovas BĮ Lietuvos dailės muziejus atsiliepime į ieškinį nurodė su ieškiniu nesutinkantis, prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, išreikalauti iš ieškovo ieškinyje nurodytus, tačiau kartu su ieškiniu nepateiktus priedus.

Atsakovas pažymėjo, jog teismams vertinant viešojo pirkimo procedūrų nutraukimą dėl finansavimo netekimo, net ir tais atvejais, kai finansavimo netekimą iš dalies nulėmė perkančiosios organizacijos veiksmai, teigtina, kad pirkimo procedūrų nutraukimas dėl finansavimo netekimo, kai finansavimas prarandamas ne dėl perkančiosios organizacijos veiksmų, vertintinas teisėtu.

Atsakovo BĮ Lietuvos dailės muziejaus teigimu, atsakovas dėl objektyviai atsiradusių aplinkybių, tai yra nesuteikto finansavimo, nutraukė konkurso procedūras, kadangi Kultūros ministerijai 2014 m. nepaskelbus konkurso, atsakovas objektyviai neturėjo galimybės gauti Europos Sąjungos finansavimo. Atsakovas pažymėjo, jog šios aplinkybės perkančiajai organizacijai nebuvo žinomos ir negalėjo būti protingai numatytos pradedant pirkimo procedūras, kadangi kultūros ministro patvirtintoje programoje nebuvo užsiminta apie projekto finansavimą visa apimtimi. Atsakovas nurodė, jog sutarties pagal konkursą vykdymo apmokėjimas iš atsakovo biudžeto lėšų taip pat yra objektyviai neįmanomas, kadangi tokia galimybė nebuvo numatyta atsakovo biudžete ir tam papildomų lėšų atsakovas negali skirti. Atsakovas, atsižvelgdamas į kasacinio teismo išaiškinimus, taip pat pažymėjo, jog VPĮ 7 straipsnio nuostatos ir jų taikymas turėtų būti pagrįstas objektyviais pagrindais. Dėl prarasto finansavimo pagrįsta spręsti apie teisėtą pirkimo pabaigą dėl esmingai ir objektyviai pakitusio perkančiosios organizacijos intereso pirkimo objektui. Pirkimo procedūrų tęsimas neturint tam finansinių galimybių objektyviai neįmanomas, ypač, kai perkančiajai organizacijai artimiausiu metu reikalingi finansiniai ištekliai nebus suteikti, dėl to paties pirkimo objekto ji skelbs kitą pirkimą ar atsiras viešojo pirkimo santykių tąsos prielaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2013).

Atsakovas nurodė, jog byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog atsakovas dėjo visas galimas, protingas pastangas minėtus teisinius santykius išsaugoti.

Atsakovas pažymėjo, jog atsakovui, neturint finansavimo ir negalint keisti viešojo pirkimo sutarties, perkamos paslaugos tapo nebereikalingos, todėl ieškovas negali reikalauti perkančiosios organizacijos įsigyti jai nebereikalingų paslaugų, kai tokia situacija susiklostė dėl nuo jos nepriklausančių aplinkybių ir tokiu būdu nepaisyti VPĮ 3 str. 2 d. įtvirtinto viešųjų pirkimų tikslo.

Atsakovo BĮ Lietuvos dailės muziejaus teigimu, ieškovas reiškė neįvykdytiną reikalavimą, kadangi atsakovo veiksmų neteisėtumo pripažinimas nesuteiktų ieškovui galimybės sudaryti viešųjų pirkimo sutartį su atsakovu, nes lėšų pirkimui vykdyti nebuvimo faktas yra objektyvus ir ieškovo nepaneigtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2012).

 

Trečiasis asmuo VšĮ CPO LT pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, jog su ieškiniu sutinka ir prašė jį tenkinti. Pažymėjo, kad vykdydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 19 d. nutarimu Nr. 50 „Dėl centralizuotų viešųjų pirkimų vykdymo“ jam pavestas centrinės perkančiosios organizacijos funkcijas, atlieka centralizuotus viešuosius prekių, paslaugų ir darbų pirkimus bei pirkimus pagal kitų perkančiųjų organizacijų suteiktus įgaliojimus, tarp kurių yra ir šiuo atveju aktualus pirkimas.

Trečiasis asmuo nurodė, jog atsakovas BĮ Lietuvos dailės muziejus kreipėsi į trečiąjį asmenį su prašymu organizuoti pirkimą ir atlikti pirkimo procedūras iki pirkimo sutarties sudarymo bei nustatytų užduočių įvykdymui trečiajam asmeniui suteikė visus įgaliojimus. Pažymėjo, jog pirkimų per centrinę perkančiąją organizaciją mechanizmas sudaro galimybę perkančioms organizacijoms nustatyti išimtinai jų poreikį atitinkančias pirkimų sąlygas, t.y. atsakovas, įgaliodamas trečiąjį asmenį atlikti pirkimą, galėjo pats nustatyti reikalavimus, sąlygojančius atsakovui individualiai aktualų pirkimo rezultatą. Pirkimo procedūrų vykdymo metu atsakovas trečiajam asmeniui nenurodė jokių aplinkybių, galinčių turėti įtakos atsakovo galimybes vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus, todėl gavus atsakovo reikalavimus, trečiasis asmuo paskelbė geriausią pasiūlymą pateikusį ieškovą UAB „Enero“ pirkimo laimėtoju, informavo atsakovą apie pirkimo rezultatus ir pasiūlė atsakovui su ieškovu UAB „Enero“ sudaryti pirkimo sutartį.

Trečiojo asmens teigimu, atsakovas BĮ Lietuvos dailės muziejus privalo sudaryti pirkimo sutartį su ieškovu, kadangi pirkimo procedūrų vykdymui atsakovas naudojosi trečiojo asmens resursais, o pasiūlymo dokumentus rengęs ieškovas UAB „Enero“ galimai patyrė tiek tiesioginius, tiek netiesioginius nuostolius.

Trečiasis asmuo pažymėjo, kad sprendimui nutraukti pirkimo procedūras pritarė Viešųjų pirkimų tarnyba, tačiau trečiajam asmeniui nėra ir nebuvo žinomos objektyvios aplinkybės, leidžiančios teigti, kad atsakovo sprendimas nesudaryti pirkimo sutarties su ieškovu UAB „Enero“ galėtų būti pagrįstas bei teisėtas.

 

Ieškovas UAB „Enero“ rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad Kultūros ministerija 2015 m. gegužės 22 d. rašte Nr. S2 – 1382 „Dėl informacijos kultūros projektų aktualizavimo 2014-2020 metais programos vykdymo klausimais suteikimo“ nurodė, jog finansavimas projektui gali būti skirtas, o finansavimo skyrimas priklauso išimtinai nuo tuo, ar atsakovas laiku ir tinkamai pateiks Kultūros ministerijai investicinį projektą. Atsižvelgdamas į tai, ieškovas darė išvadą, jog atsakovo teiginys dėl neva „nesuteikto finansavimo“ laikytinas melagingu, nesudarančiu pagrindo nutraukti konkursą.

Ieškovas pažymėjo, jog atsakovas BĮ Lietuvos dailės muziejus 2015 m. vasario 2 d. rašte Nr. V.5 – 66 Viešųjų pirkimų tarnybai pateikė žinomai melagingą informaciją dėl finansavimo šaltinių neturėjimo, kurią paneigė Kultūros ministerijos 2015 m. gegužės 22 d. raštas Nr. S2 – 1382.

Ieškovas nurodė, jog faktą, jog finansavimas projektui gali būti skirtas ir konkursu perkamos techninio projekto parengimo paslaugos atsakovui buvo ir yra reikalingos, patvirtina atsakovo BĮ Lietuvos dailės muziejaus pirkimo komisijos 2015 m. vasario 2 d. posėdžio protokolas Nr. 2. Ieškovas sprendė, jog atsakovas nepateikė jokio pagrindimo, kodėl techninio projekto parengimas turėtų būti vykdomas „etapais“ ir kokios neva nenumatytos (ar bent esmingai pasikeitusios) aplinkybės turėjo įtakos nepirkti techninio projekto, o vykdyti projektavimo darbus niekur neapibrėžtais etapais. Atsižvelgdamas į tai, ieškovas laikė, jog Viešųjų pirkimų tarnybos 2015 m. kovo 4 d. sutikimas nėra pagrindas teigti, jog konkursas buvo nutrauktas pagrįstai.

 

Atsakovas BĮ Lietuvos dailės muziejus pateikė atsikirtimus į ieškovo rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad atsakovas buvo pakviestas Kultūros ministerijai iki 2014m. gruodžio1 d. teikti kultūros rinkodaros planą ir investicijos poreikį. Atsakovo teigimu, šiuo pagrindu Kultūros ministerija suteikė atsakovui objektyviai pagrįstų bei teisėtų lūkesčių konkurso organizavimui gauti Europos Sąjungos finansavimą. Atsakovas pateikė reikiamus dokumentus, tačiau Kultūros ministerija informavo atsakovą, jog, nors konkurso tikslas buvo viso Radvilų rūmų ansamblio visas atkūrimas, techninis projektas planuojamas rengti visai apimčiai, tačiau atkūrimo, atstatymo darbai nebus finansuojami. Atsižvelgdamas į tai atsakovas sprendė, jog atsakovas, skelbdamas konkursą, nežinojo ir objektyviai negalėjo žinoti, kad nėra objektyvios galimybės gauti Europos Sąjungos finansavimą konkurso finansavimui visa apimtimi.

Atsakovas nesutiko su ieškovo argumentais, jog finansavimas gali būti skirtas ir bus skirtas, jeigu atsakovas parengs ir pateiks Kultūros ministerijai investicinį projektą, kadangi, atsakovo teigimu, investicinis projektas Kultūros ministerijai gali būti teikiamas tik tada, kada Kultūros ministerija sudaro prioritetinius kultūros objektų sąrašus ir pirmumo tvarka pakviečia prioritetinių kultūros objektų sąraše nurodytų objektų valdytojus pateikti Kultūros ministerijai investicinius projektus.

Atsakovas BĮ Lietuvos dailės muziejus pažymėjo, jog tik pateikus ir parengus Kultūros ministerijai rinkodaros planą, buvo informuotas, jog konkursas visa apimtimi negalės būti finansuojamas.

Atsakovas nurodė, jog neturėjo objektyvios galimybės pateikti Kultūros ministerijai investicinio projekto, kadangi Prioritetiniame kultūros paveldo objektų sąraše Radvilų rūmų ansamblis nebuvo nurodytas. Be to, pažymėjo, jog net ir priešingu atveju, jeigu atsakovas ir būtų gavęs Europos Sąjungos finansavimą, konkursas nebūtų finansuojamas visa apimtimi, kadangi Kultūros ministerija neketino finansuoti atkūrimo, atstatymo darbų. Tuo tarpu, atsakovas konkursą paskelbė ir laimėtoju išrinko dėl Radvilų rūmų ansamblio pilno atkūrimo techninio projekto rengimo.

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 23 d. sprendimu nusprendė ieškovo UAB „Enero“ ieškinį atsakovui Lietuvos dailės muziejui  patenkinti - panaikinti atsakovo Lietuvos dailės muziejaus 2015 m. kovo 10 d. sprendimą nutraukti viešojo pirkimo atvirą konkursą „Vilniaus Jonušo Radvilos rūmų pastatų komplekso rekonstravimo (restauravimo) projektavimo paslaugos“.

Teismas pagal byloje surinktus duomenis nustatė, jog ieškovas ginčija atsakovo (perkančiosios organizacijos) sprendimą nutraukti konkursą ir reikalauja tęsti viešojo pirkimo procedūras. Teismas taip pat nustatė, jog lėšos konkurso finansavimui turėjo būti gautos iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos, numatytos 2014-2020 m. Iki sprendimo nutraukti viešojo pirkimo procedūrą 2015 m. kovo 10 d. struktūrinės paramos lėšos nebuvo gautos, tačiau atsisakymo skirti tokias lėšas taip pat nėra. Be to, atsakovas nenumatė galimybės finansuoti sutarties vykdymą iš savo biudžeto. Teismas pažymėjo, kad šalys šių aplinkybių neginčijo, taip pat neginčijo aplinkybių, jog pirkimo sutartis su konkurso laimėtoju (ieškovu) dar nebuvo sudaryta ir kad Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimas viešojo pirkimo nutraukimui buvo gautas.

Teismas nurodė, jog ieškovas pagrįstai rėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-7-32/2013, išaiškinimais, kurioje inter alia nurodyta, kad pirkimo procedūrų nutraukimas dėl nenumatytų aplinkybių,  atsižvelgiant į VPĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus pirkimo tikslą ir tiekėjų interesą sudaryti pirkimo sutartį ultima ratio, pagrįstai taikytinas tik tada, kai perkančioji organizacija yra išnaudojusi (kiek, tai nuo jos priklauso) visas įmanomas teisėtas priemonės (pvz., kreipėsi dėl papildomo finansavimo ar kitaip siekė jo gauti, taip pat prireikus kreipėsi bei siekė atitinkamo projekto, finansuojamo Europos Sąjungos struktūrinės paramos, įgyvendinimo sutarties sąlygų, inter alia dėl terminų ir sumos, pakeitimo ir pan.). Kasacinio teismo jurisprudencijoje taip pat aiškinama, kad neturi reikšmės, kada nenumatytų aplinkybių objektyviai atsirado – iki pirkimo pradžios ar jau jam prasidėjus; svarbu, kad jos perkančiajai organizacijai nebuvo žinomos ir negalėjo būti protingai numatytos pradedant pirkimo procedūras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2011).

Teismas pažymėjo, jog perkančioji organizacija paskelbė viešąjį pirkimą iki sprendimo dėl projekto finansavimo patvirtinimo, nors projekto finansavimas negalėjo būti užtikrintas vien perkančiosios organizacijos pastangomis. Kultūros ministerijas 2015 m. gegužės 22 d. rašte Nr. S2-1382 nurodė, kad  ji yra tarpinė institucija, nustatyta tvarka priimanti sprendimus dėl projektų finansavimo ministerijai skirtų asignavimų ribose; iš Europos sąjungos  struktūrinių fondų lėšų bendrai finansuojamų projektų konkursas yra atliekamas pagal įgyvendinančios, o ne tarpinės institucijos paskelbiamą kvietimą teikti paraiškas finansuoti, todėl ministerija neskelbė konkurso. Teismas, vadovaudamasis Kultūros objektų aktualizavimo 2014-2020 metų programos, patvirtintos 2014 m. spalio 6 d. kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-711 „Dėl kultūros objektų aktualizavimo 2014-2020 metų programos patvirtinimo“, 32 punkto nuostatomis, nustatė, kad Radvilų rūmų aktualizavimo projektas galėjo būti atrinktas įgyvendinimui valstybinio planavimo būdu, prieš tai atlikus investicijų efektyvumo vertinimą, įtraukus Radvilų rūmus į Prioritetinį kultūros paveldo objektų sąrašą, įvertinus muziejaus pateiktą atitinkamą investicinį projektą, parengtą pagal projektų finansavimo sąlygų aprašo reikalavimus ir patvirtinus Valstybės projektų sąrašą kultūros ministro įsakymu. Teismas nustatė, jog Valstybės projektų planavimo procesą Kultūros ministerija pradėjo 2014 metais, 2015 m. pirmą ketvirtį buvo atliktas galimų Valstybės projektų investicijų efektyvumo vertinimas ir tik teigiamai įvertinus Kultūros ministerijai pateiktą investicinį projektą, projektas galėjo būti įtrauktas į Valstybės projektų sąrašą. Kol nebuvo sudarytas Valstybės projektų sąrašas, Kultūros ministerija nebuvo priėmusi sprendimo dėl valstybės projektų finansavimo. Teismas pažymėjo, jog Radvilų rūmų ansamblis buvo įtrauktas į Prioritetinių kultūros paveldo objekto aktualizavimo sąrašą tik bylos nagrinėjimo metu 2015 m. birželio 8 d. kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-373 „Dėl Kultūros paveldo aktualizavimo 2014-2020 metų programos, patvirtintos kultūros ministro 2014 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. ĮV-700 „Dėl kultūros objektų aktualizavimo 2014-2020 metų programos patvirtinimo“ pakeitimo“. Atsižvelgdamas į aukščiau nustatytas aplinkybes teismas sprendė, jog atsakovas pradėjo rūpintis projekto realizavimu dar 2014 metų pabaigoje, tačiau Kultūros ministerijoje sprendimo priėmimas dėl Radvilų rūmų ansamblio įtraukimo į Prioritetinių kultūros paveldo objekto aktualizavimo sąrašą užtruko iki 2015 m. birželio 8 d., iki objekto įtraukimo į sąrašą nebuvo pagrindo spręsti šio projekto finansavimo problemos.

Teismas pažymėjo, jog konkurso paskelbimo ir sprendimo dėl konkurso procedūrų nutraukimo dienomis sprendimas dėl projekto finansavimo apskritai nebuvo priimtas.

Teismas nustatė, jog bylos nagrinėjimo metu faktinė padėtis pasikeitė kultūros ministro 2015 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. ĮV-373 įtraukus Radvilų rūmų ansamblį į Prioritetinių kultūros paveldo objektų sąrašą, t. y. atsirado prielaidos spręsti šio projekto finansavimo problemą. Dėl to teismas darė išvadą, jog atsakovas be pagrindo rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2013. Teismas nurodė, jog išnagrinėtos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių: išnagrinėtoje byloje  finansavimas viešajam pirkimui iš Europos Sąjungos struktūrinės paramos fondų buvo gautas, tačiau dėl užsitęsusių pirkimo procedūrų buvo nutrauktas, nagrinėjamoje byloje sprendimo dėl konkurso priėmimo dieną  sprendimas dėl finansavimo nebuvo priimtas, tačiau po objekto įtraukimo į sąrašus atsirado pagrindas gauti tokį finansavimą, todėl nepaneigta galimybė gauti projekto finansavimą.

Teismas nesutiko su atsakovo argumentu, jog lėšų pirkimui vykdyti nebuvimo faktas yra objektyvus ir ieškovo nepaneigtas  ir kad atsakovas neturi objektyvių galimybių pateikti Kultūros ministerijai investicinio projekto dėl konkurso finansavimo, kadangi Radvilų rūmų ansamblis nėra įtrauktas į Prioritetinį kultūros paveldo objektų sąrašą, kadangi teismas nustatė, jog  po sprendimo dėl konkurso nutraukimo priėmimo rūmų ansamblis buvo įtrauktas į sąrašą.

Teismas taip pat atmetė atsakovo argumentus, jog atsakovas, skelbdamas konkursą nežinojo ir objektyviai negalėjo žinoti, kad nėra objektyvios galimybės gauti Europos Sąjungos finansavimą konkursui finansuoti visa apimtimi, kadangi atsakovas nepateikė įrodymų, jog atkūrimo, atstatymo darbai nebus finansuojami.

Teismas nustatė, jog kultūros ministro 2015 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. ĮV-373 į  Prioritetinių kultūros paveldo objektų sąrašą įtrauktas Radvilų rūmų ansamblis, preliminarus investicijų poreikis yra 4 975 503 Eur. Dėl to teismas darė išvadą, jog atsakovas nepaneigė galimybės gauti finansavimą viso rūmų ansamblio atkūrimui.

Teismas, atsakovo veiksmus, paskelbus konkursą, tačiau neįsitikinus dėl projekto finansavimo, vertino nevienareikšmiškai. Teismas pažymėjo, jog konkurso paskelbimo metu atsakovui buvo žinoma, jog projekto finansavimo problema konkurso paskelbimo dieną nebuvo išspręsta. Minėta aplinkybė nepasikeitė ir sprendimo priėmimo dėl konkurso nutraukimo dieną, kadangi sprendimas dėl projekto finansavimo nebuvo priimtas. Teismas laikė nepagrįstais atsakovo argumentus, jog konkursas buvo nutrauktas dėl iš anksto jam nežinomų, objektyviai atsiradusių aplinkybių – nesuteikto finansavimo, kadangi, teismo teigimu, atsakovas nesulaukė visų procedūrų, būtinų finansavimui gauti, pabaigos. Be to, pagal bylos duomenis teismas nustatė, jog po Kultūros ministerijos 2015 m. birželio 8 d. įsakymo priėmimo atsirado galimybė pateikti Kultūros ministerijai investicinį projektą dėl konkurso finansavimo. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas byloje aplinkybes, darė išvadą, jog atsakovas, turėdamas objektyvią galimybę išsaugoti konkurso rezultatus, be pakankamo pagrindo nutraukė konkursą. Teismo vertinimu, konkurso nutraukimas prieštarauja VPĮ 7 straipsnio 5 dalies nuostatoms, viešųjų pirkimo tikslams bei viešojo prikimo principams (VPĮ 3 str.), todėl panaikintinas perkančios organizacijos sprendimas nutraukti viešąjį pirkimą.

 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

 

Atsakovas BĮ Lietuvos dailės muziejus apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo UAB „Enero ieškinį atsakovui Lietuvos dailės muziejus atmesti kaip nepagrįstą, priimti į bylą papildomus įrodymus (Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2014 m. kovo 31 d. raštą Nr. S2-839 Dėl prioritetinių valstybės planuojamų kultūros objektų, galimų finansuoti 2014 - 2020 metų Europos Sąjungos fondų lėšomis kopiją; Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2014 m. sausio 24 d. kvietimo pateikti galimų kultūros paveldo bei kultūros infrastruktūros aktualizavimo investicinių projektų aprašymus kopiją; kultūros paveldo aktualizavimo principus; kultūros paveldo investicinio projekto aprašymą), priteisti iš ieškovo UAB „Enero“ bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1) Pirmosios instancijos teismas formaliai vertino VPĮ 7 str. 5 d., viešųjų pirkimų tikslo bei principų (VPĮ 3 str.) turinį, neatsižvelgė / nevertino realaus atsakovo poreikio, iš esmės pasikeitus aplinkybėms, įsigyti vykdyto viešojo pirkimo objektą, todėl nepagrįstai konstatavo VPĮ 3 str. bei 7 str. 5 d. pažeidimus. Apelianto teigimu, Viešųjų pirkimų taryba, įvertinusi susiklosčiusią situaciją, priėmė sprendimą leisti nutraukti konkurso procedūras, tačiau teismas šiuo sutikimo nevertino ir juo  nesivadovavo. Be to, apeliantas, gavęs iš Kultūros ministerijos kvietimą teikti projektą bei teikdamas minėtai institucijai projekto aprašymą, pagrįstai tikėjosi gauti projekto finansavimą visa apimtimi;

2) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog konkurso procedūrų nutraukimas prieštarauja viešųjų pirkimų tikslui (VPĮ 3 str. 2 d.). Pažymėtina, jog atsakovui sudarius viešojo pirkimo sutartį su ieškovu ir atsakovui įsigijus konkurso objektą, kuris pastarajam tapo nebereikalingas, būtų pažeidžiamas viešųjų pirkimų tikslas - įsigyti perkančiajai organizacijai ar tretiesiems asmenims reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas (VPĮ 3 str. 2 d.), kadangi perkant viso Radvilų rūmų ansamblio rekonstravimo (restauravimo) techninį projektą, tačiau dėl lėšų trūkumo (nesant projekto įgyvendinimui visa apimtimi reikalingo finansavimo) galint įgyvendinti ženkliai mažesnę statybos rangos darbų, kaip vieno iš projekto įgyvendinimo etapų, dalį racionalus lėšų naudojimas užtikrintas nebūtų;

3) Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias teismo pareigą visapusiškai įvertinti bylos aplinkybes, įrodymus. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas formaliai ir netinkamai vertino ginčo faktines aplinkybes, neatsižvelgė į jų visumą, nepagrįstai suabsoliutino kultūros ministro 2015 m. birželio 8 d. įsakymą Nr. ĮV-373 „Dėl kultūros objektų aktualizavimo 2014 - 2020 metų programos, patvirtintos kultūros ministro 2014 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. ĮV-711 „Dėl kultūros objektų aktualizavimo 2014 - 2020 metų programos patvirtinimo, pakeitimo, nevertino Europos Sąjungos struktūrinės paramos 2014 - 2020 m. laikotarpiui skyrimo sąlygų ir tvarkos bei su tuo susijusių visų teisės aktų ir kitų atsakovo pateiktų dokumentų, oficialaus susirašinėjimo su Kultūros ministerijos atstovu. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog perkančioji organizacija, skelbdama konkursą, nežinojo ir objektyviai negalėjo žinoti, kad nebus galimybės gauti prašomų 60 mln. litų ES finansavimo projekto įgyvendinimui visa apimtimi;

4) Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė kultūros ministro 2015 m. birželio 8 d. įsakymo Nr. ĮV-373 „Dėl kultūros objektų aktualizavimo 2014 - 2020 metų programos, patvirtintos kultūros ministro 2014 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. ĮV-711 „Dėl kultūros objektų aktualizavimo 2014 - 2020 metų programos patvirtinimo, pakeitimo turinį bei jo pagrindu patvirtintą prioritetinių kultūros paveldo objektų sąrašą, todėl priėmė klaidingą ir nepagrįstą išvadą dėl atsakovo galimybės gauti finansavimą visa apimtimi;

5) Pirmosios instancijos teismas neįvertino realios atsakovo galimybės įvykdyti ieškovo reikalavimą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad net ir tuo atveju, jeigu sprendimas nutraukti konkurso procedūras būtų pripažintas nepagrįstu ir šalys būtų grąžintos į iki pažeidimo buvusią padėtį, tai nelemtų objektyvios atsakovo galimybės sudaryti ir tinkamai vykdyti konkurso sutartį.

 

Atsiliepimu į atsakovo BĮ Lietuvos dailės muziejaus apeliacinį skundą ieškovas UAB „Enero“ prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 23 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepime nurodo šiuos atsikirtimus:

1) Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimas nutraukti pirkimą remiasi apelianto pateikta subjektyvia ir žinomai melaginga informacija, kur apeliantas pateikė Viešųjų pirkimų tarnybai. Be to, sutikimas duotas 2015 m. kovo 4 d. , o nuo 2015 m. birželio 8 d. iš esmės pasikeitė faktinės aplinkybės, nes finansavimas projektui buvo skirtas visa apimtimi pagal kultūros ministro 2015 m. birželio 8 d. įsakymą;

2)  Apeliantas nei konkurso sąlygose, nei prašydamas Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimo nutraukti pirkimą, nei atsakydamas į ieškovo pretenziją, nei civilinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neužsiminė, jog projekto investicijų vertė yra 60 000 000 Lt (17 377 201 Eur), todėl sprendžia, jog apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.);

3) Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, jog ginčijamu konkursu perkamo projekto finansavimas nėra numatytas kultūros ministro 2015 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. ĮV – 182. Pažymėtina, jog minėtas įsakymas buvo pakeistas kultūros ministro 2015 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. ĮV – 373 ir būtent šiuo įsakymu Nr. ĮV – 373 yra patvirtintas aktualus Prioritetinių kultūros paveldo objektų aktualizavimo sąrašas.

 

Lietuvos apeliaciniame teisme 2015 m. rugpjūčio 25 d. gautas atsakovo BĮ Lietuvos dailės muziejaus prašymas dėl rašytinių paaiškinimų ir naujų įrodymų priėmimo byloje. Apeliantas prašo priimti byloje papildomus rašytinius įrodymus, t. y. BĮ Lietuvos dailės muziejaus 2015 m. liepos 27 d. raštą su priedais Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2015 m. rugpjūčio 14 d. raštą Nr. 12-2166, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2015 m. liepos 10 d. informacinę medžiagą, 2014-2020 metų ES fondų investicijų veiksmų programos 5 prioriteto „Aplinkosauga, gamtos išteklių darnus naudojimas ir prisitaikymas prie klimato kaitos“ 05.4.1-CPVA-V-301 priemonės „Aktualizuoti kultūros paveldo objektus“ projektavimo finansavimo sąlygų aprašą Nr. 1.

 

Lietuvos apeliaciniame teisme 2015 m. rugsėjo 7 d. gautas atsakovo BĮ Lietuvos dailės muziejaus prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovo UAB „Enero“.

 

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

Apeliacinis skundas tenkintinas, panaikintinas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 23 d. sprendimas ir priimtinas naujas sprendimas.

 

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

 

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą atsakovo BĮ Lietuvos dailės muziejaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4567-340/2015, sprendžia, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 ir 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

 

              Dėl naujų įrodymų priėmimo į bylą

 

              Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 314 straipsnyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

              Apeliantas apeliaciniu skundu prašo priimti į bylą su apeliaciniu skundu pateiktus įrodymus (Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2014 m. kovo 31 d. raštą Nr. S2-839 Dėl prioritetinių valstybės planuojamų kultūros objektų, galimų finansuoti 2014 - 2020 metų Europos Sąjungos fondų lėšomis kopiją; Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2014 m. sausio 24 d. kvietimo pateikti galimų kultūros paveldo bei kultūros infrastruktūros aktualizavimo investicinių projektų aprašymus kopiją; kultūros paveldo aktualizavimo principus; kultūros paveldo investicinio projekto aprašymą).

Apeliantas BĮ Lietuvos dailės muziejus su 2015 m. rugpjūčio 25 d. pateiktu Lietuvos apeliaciniam  teismui prašymu pateikė papildomus naujus įrodymus (BĮ Lietuvos dailės muziejaus 2015 m. liepos 27 d. raštą su priedais Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2015 m. rugpjūčio 14 d. raštą Nr. 12-2166, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2015 m. liepos 10 d. informacinę medžiagą, 2014-2020 metų ES fondų investicijų veiksmų programos 5 prioriteto „Aplinkosauga, gamtos išteklių darnus naudojimas ir prisitaikymas prie klimato kaitos“ 05.4.1-CPVA-V-301 priemonės „Aktualizuoti kultūros paveldo objektus“ projektavimo finansavimo sąlygų aprašą Nr. 1), kuriuos prašo priimti į bylą.

              Apeliantas Lietuvos apeliaciniam teismui 2015 m. rugsėjo 7 d. pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo bei bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius dokumentus, kuriuos taip pat prašo priimti į bylą.

Atsižvelgiant į tai, jog apeliantas BĮ Lietuvos dailės muziejus siekia paneigti pirmosios instancijos teismo sprendime padarytas išvadas, įrodyti apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes, teisėjų kolegija nurodytus apelianto pateiktus įrodymus priima į bylą bei vertina.

 

Dėl faktinių bylos aplinkybių

 

Bylos medžiaga patvirtina, kad trečiasis asmuo CPO LT veikdamas pagal 2014 m. balandžio 2 d. bendradarbiavimo sutartį Nr. P-05/14/2014/4-33, sudarytą su atsakovu BĮ Lietuvos dailės muziejumi, 2014 m. gegužės 12 d. Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje paskelbė atvirą konkursą „Vilniaus Jonušo Radvilos rūmų pastatų komplekso rekonstravimo (restauravimo) projektavimo paslaugos, pirkimo Nr. 151283 (toliau - konkursas). Lėšos konkurso objekto įsigijimui, kaip vienam iš projekto etapų įgyvendinimui, turėjo būti gautos iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos, numatytos 2014 - 2020 metams, remiantis pateiktu projekto aprašymu. Ieškovas UAB „Eneropagal 2014 m. spalio 9 d. VšĮ CPO LT raštą pripažintas konkurso laimėtoju. Kultūros ministerija 2014 m. spalio 15 d. raštu Nr. 52-2592 Dėl objektų, galimų finansuoti atrenkant valstybės planavimo būdu“ informavo atsakovą apie Radvilų rūmų muziejaus įtraukimą į objektų, galimų finansuoti, atrenkant valstybės planavimo būdu, sąrašą, ir kvietė pateikti investicijų poreikį bei rinkodaros planą, taip pat nurodė, jog investicijų į vieną kultūros objektą apimtis (be energinio efektyvumo didinimo priemonių) yra iki 5 mln. Eur.

Atsakovas 2014 m. lapkričio 21 d. raštu Nr. V.5-643 kreipėsi į VšĮ CPO LT, prašydamas paaiškinti, ar turi teisę ir galimybę koreguoti konkurso sutarties projektą. Atsakovas 2014 m. lapkričio 25 d. gavo VšĮ CPO LT atsakymą, jog keisti konkurso dokumentuose nustatytų sąlygų ir jų sudėtinės dalies - pirkimo projekto nėra galimybės (VPĮ 18 str. 3 d.). Atsakovas 2014 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. V.5-671 „Dėl sutarties projekto keitimo kreipėsi į Viešųjų pirkimų tarnybą prašydamas paaiškinti, ar sutarties projektas gali būti koreguojamas atsižvelgiant į tai, kad negautas / negalimas gauti finansavimas projektui vykdyti visa apimtimi. Viešųjų pirkimų tarnyba 2014 m. gruodžio 31 d. raštu Nr. 4S-4381 „Dėl sutarties projekto keitimo“ nurodė, kad atsakovas negali keisti konkurso sąlygų ir, sudarydamas sutartį su laimėtoju, sutarties projektą papildyti naujomis sąlygomis. Viešųjų pirkimų tarnyba 2015 m. kovo 4 d. priėmė sprendimą Nr. 45-690 Dėl sutikimo, kad būtų nutrauktos pirkimo procedūros“.

Atsakovas 2015 m. kovo 10 d. priėmė sprendimą nutraukti konkurso procedūras bei 2015 m. kovo 10 d. raštu Nr. V.5 - 140 pranešė ieškovui apie priimtą sprendimą nutraukti konkurso procedūras. Ieškovas 2015 m. kovo 25 d. pateikė atsakovui pretenziją dėl minėto sprendimo, kurią atsakovas atmetė kaip nepagrįstą.

 

Dėl viešųjų pirkimų

 

Viešųjų pirkimų institutas yra tiek nacionalinės, tiek Europos Bendrijos teisės objektas, todėl, be nacionalinės teisės aktų, jis reguliuojamas ir Europos Bendrijos teisės aktais – direktyvomis. Tačiau Bendrijos teisė nereguliuoja visų viešųjų pirkimų teisinio reguliavimo aspektų, kai kuriuos palikdama nacionalinei teisei. Viešųjų pirkimų teisinius santykius nacionaliniu lygmeniu reguliuoja bendrieji ir specialieji teisės aktai. Bendrieji teisės aktai – CK ir CPK, specialieji teisės aktai – VPĮ bei kiti viešuosius pirkimus reglamentuojantys teisės aktai. Remiantis VPĮ 3 straipsnio 1, 2 dalimis perkančiajai organizacijai nustatyta imperatyvi pareiga užtikrinti, kad atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų bei kitų įstatymo reikalavimų įgyvendinant pirkimų tikslą – sudaryti viešojo pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai ar tretiesiems asmenims reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai panaudojant lėšas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką aiškinant ir taikant viešųjų pirkimų institutą, yra nurodęs, kad Viešųjų pirkimų įstatymu siekiama skatinti kokybišką prekių ir paslaugų, reikalingų užtikrinti valstybės ir savivaldybių darnią ir tinkamą veiklą, gavimą, skatinti konkurenciją ir rinkos plėtrą, užtikrinti racionalų valstybės biudžeto lėšų naudojimą, garantuoti lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir skaidrumo principus, įgyvendinti priemones, atsižvelgiant į Nacionalinės kovos su korupcija programos tikslus ir uždavinius. Viešųjų pirkimų teisinis reglamentavimas susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl VPĮ viešiesiems pirkimams nustatyti specialūs reikalavimai, o šio įstatymo nuostatos aiškintinos ir taikytinos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2005; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-583/2008). Europos Bendrijų Teisingumo Teismas viešojo pirkimo procedūrų koordinavimo Bendrijos lygiu procese išskiria ne tik laisvo prekių, paslaugų judėjimo bei įsisteigimo laisvės apsaugą, bet ir tiekėjų ekonominių interesų apsaugą bei šių tiekėjų tarpusavio konkurencijos skatinimą (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2000 m. spalio 5 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją, C-16/98, Rink. 2000, p. I-8315).

 

              Dėl pirkimo procedūrų nutraukimo

 

              Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas formaliai vertino pirkimo procedūrų nutraukimo (VPĮ 7 str. 5 d.), viešųjų pirkimų tikslo bei principų (VPĮ 3 str.) turinį, neatsižvelgė ir nevertino realaus atsakovo poreikio, iš esmės pasikeitus aplinkybėms, įsigyti vykdyto viešojo pirkimo objektą, todėl nepagrįstai konstatavo VPĮ 3 straipsnio bei 7 straipsnio 5 dalies pažeidimus. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus paaiškinimus bei byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgdama į teismų praktiką, laiko apelianto argumentus pagrįstais dėl toliau nurodomų priežasčių.

Pirma, VPĮ 7 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog perkančioji organizacija, gavusi Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą, bet kuriuo metu iki pirkimo sutarties sudarymo turi teisę nutraukti pirkimo procedūras, jeigu atsirado aplinkybių, kurių nebuvo galima numatyti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog viešasis pirkimas nėra savitikslis, kas reikštų, kad pirkimo procedūros turėtų būti baigtos pirkimo sutarties sudarymu tik dėl to, kad pirkimas jau pradėtas; pradėjus pirkimo procedūras gali paaiškėti aplinkybės, dėl kurių nurodytas tikslas nebus pasiektas, pvz., perkančioji organizacija praranda finansavimo šaltinius, išnyksta objektyvus poreikis pirkimo objektui ir pan. VPĮ 7 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta perkančiosios organizacijos teisė nutraukti pirkimo procedūras laikantis joje įtvirtintų sąlygų; tam, kad perkančioji organizacija galėtų nutraukti pradėtą pirkimo procedūras tuo atveju, kai jos vykdomos ne pagal supaprastintiems pirkimams (VPĮ VI skyrius) taikomas procedūras, turi būti nustatytos šios sąlygos: a) pirkimo sutartis dar neturi būti sudaryta, b) turi būti gautas Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimas dėl procedūros nutraukimo, c) turi būti nustatytos aplinkybės, kurių nebuvo galima numatyti; pirmosios dvi sąlygos (pirkimo sutarties nesudarymo faktas bei Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimo gavimas) yra formaliosios, trečioji sąlyga (nenumatytos aplinkybės) – vertinamoji; VPĮ neatskleidžiami šios vertinamosios sąlygos taikymo kriterijai, tai – teismų praktikos reikalas; neturi reikšmės, kada nenumatytų aplinkybių objektyviai atsirado – iki pirkimo pradžios ar jau jam prasidėjus; svarbu, kad atsiradusios aplinkybės turi esminę reikšmę tolimesnei pirkimo eigai, t. y. dėl jų tolimesnis pirkimo procedūrų vykdymas tampa negalimas, bei jos perkančiajai organizacijai nebuvo žinomos ir negalėjo būti protingai numatytos pradedant pirkimo procedūras, tik tokiu atveju procedūrų nutraukimas objektyviai bus pateisinamas, o dalyvaujančių tiekėjų interesai laikomi nepažeistais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-32/2013).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pagal bylos duomenis nustatė, jog apeliantas (perkančioji organizacija) parengė ir Kultūros ministerijai pateikė Kultūros paveldo investicinio projekto aprašymą, kurio įgyvendinimas susideda iš kelių etapų / veiklų: (1) techninio projekto parengimo, (2) paveldo tyrimų, (3) statybos darbų (ne paveldui), (4) paveldo tvarkybos darbų, įrangos įsigijimo. Apeliantas, siekdamas tinkamai bei visa apimtimi įgyvendinti minėtą projektą, privalėjo įvykdyti visus nurodytuosius etapus. Perkančioji organizacija (atsakovas) paskelbė konkursą ir jį vykdė, siekdama įgyvendinti vieną iš etapų, t. y. įsigyti techninį projektą, kurį parengus, jo pagrindu toliau būtų vykdomi statybos rangos darbai.

Pagal bylos duomenis teisėjų kolegija taip pat nustatė, jog apeliantas Kultūros paveldo investicinio projekto aprašyme numatė projekto įgyvendinimui reikalingą 17 377 201,11 Eur su PVM investicijų sumą. Tuo tarpu, apeliantui galimai skiriamas maksimalus Europos Sąjungos finansavimas buvo nustatytas 5 000 000 Eur sumai. Teisėjų kolegija pažymi, jog aplinkybių pasikeitimas gali lemti objektyvios galimybės pasiekti vykdomo pirkimo tikslą išnykimą, lemiantį sprendimo nutraukti procedūras priėmimą, todėl darytina išvada, jog apeliantui, neturint galimybės visa apimtimi vykdyti Kultūros paveldo investicinio projekto apraše numatytų projektavimo darbų nei iš gauto Europos Sąjungos finansavimo, nei  iš savo biudžeto lėšų, konkurso objektas tapo nebereikalingas. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas, gavęs iš Kultūros ministerijos kvietimą teikti projektą bei teikdamas minėtai institucijai projekto aprašymą, pagrįstai tikėjosi gauti projekto finansavimą visa apimtimi, todėl jo negavęs pagrįstai ir teisėtai jį nutraukė.

Antra, teisėjų kolegija pažymi, jog pirkimo procedūrų nutraukimas dėl nenumatytų aplinkybių, atsižvelgiant į VPĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pirkimo tikslą ir tiekėjų interesą sudaryti sutartį – ultima ratio (lot. k. paskutinė priemonė), pagrįstai taikytina tik tada, kai perkančioji organizacija yra išnaudojusi (kiek, tai nuo jos priklauso) visas kitas įmanomas teisėtas priemones (pvz., kreipėsi dėl papildomo finansavimo ar kitaip siekė jo gauti, taip pat prireikus kreipėsi bei siekė atitinkamo projekto, finansuojamo Europos Sąjungos struktūrinės paramos, įgyvendinimo sutarties sąlygų, inter alia dėl terminų ir sumos, pakeitimo ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-32/2013).

Pagal bylos duomenis teisėjų kolegija nustatė, jog Kultūros ministerija, planuodama 2014 - 2020 metų Europos Sąjungos struktūrinių lėšų paskirstymą kultūros sričiai, atlikdama investicijų poreikio analizę, paskelbė iš esmės du skirtingus kvietimus teikti investicijų poreikį, t. y. Kvietime Nr. 1 nebuvo nurodyta maksimali investicijų suma, Kvietime Nr. 2 buvo nustatyta maksimali vienam kultūros objektui galimų investicijų sumą - 5 000 000 Eur. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliantas, gavęs Kvietimą Nr. 1 pagrįstai tikėjos gauti finansavimą visa apimtimi, tuo tarpu, Kultūros ministerijos pozicijos nenuoseklumas lėmė susiklosčiusią situaciją, t. y. apelianto finansinį nepajėgumą įgyvendinti Radvilų rūmų ansamblio aktualizavimo projekto bei konkurso objekto (techninio projektavimo paslaugos) įsigijimo visa apimtimi.

Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą, nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, jog, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, viešųjų pirkimų tikslas - įsigyti perkančiajai organizacijai reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas (VPĮ 3 str. 2 d.) bus pažeistas būtent tuomet, jeigu atsakovas sudarys viešojo pirkimo sutartį su ieškovu ir įsigis konkurso objektą, kuris pastarajam taps nebereikalingas, kadangi perkant viso Radvilų rūmų ansamblio rekonstravimo (restauravimo) techninį projektą, tačiau dėl lėšų trūkumo (nesant projekto įgyvendinimui visa apimtimi reikalingo finansavimo) galint įgyvendinti ženkliai mažesnę statybos rangos darbų, kaip vieno iš projekto įgyvendinimo etapų, dalį racionalus lėšų naudojimas užtikrintas nebūtų. Pažymėtina, kad pirkimo procedūrų nutraukimas neužkerta kelio ieškovui dalyvauti naujose viešojo pirkimo procedūrose, jei tokios atsakovo būtų pakartotinai paskelbtos.

Trečia, perkančiosios organizacijos sprendimo nutraukti pirkimo procedūras teisėtumo vertinimui svarbus jo priėmimo metu egzistavusios objektyvios aplinkybės, kurių nebuvo galima numatyti ir dėl kurių ji negali sudaryti viešojo pirkimo sutarties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2013).

Teisėjų kolegija sprendžia, jog projekto finansavimo negavimas visa apimtimi, siekiant teisėtų tikslų VPĮ 7 straipsnio 5 dalies prasme gali būti kvalifikuojamas aplinkybe, kurios nebuvo galima numatyti. Pagal bylos duomenis teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju apelianto galimai gautina maksimali galimų investicijų projektui suma yra 5 000 000 Eur. Apeliantui neturint jokių galimybių gauti tokios apimties finansavimą, koks reikalingas projekto įgyvendinimui, bei įvertinus byloje surinktus įrodymus, sutiktina su apeliantu, jog byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog perkančioji organizacija, skelbdama konkursą, nežinojo ir objektyviai negalėjo žinoti, kad nebus galimybės gauti prašomų 60 mln. litų ES finansavimo projekto įgyvendinimui visa apimtimi. Dėl to teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konkurso procedūrų nutraukimą pripažino neteisėtu bei nepagrįstu.

Ketvirta, teisėjų kolegija pažymi, jog sprendimas šalis grąžinti į prieš pažeidimą buvusią padėtį nelemtų perkančiosios organizacijos pareigos sudaryti viešojo pirkimo sutartį, jei ji tokią galimybę objektyviai prarado. Kasacinio teismo jau spręsta, kad nėra prasmės sudaryti sandorį, iš anksto žinant, kad jis negalės būti vykdomas bei turės būti nutrauktas (CK 6.3 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2012).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad VPĮ 18 straipsnio 9 dalyje nustatyti viešojo pirkimo sutarties sudarymo terminai. Bylos duomenys rodo, kad atsakovo projekto finansavimo skyrimas pasižymi sąlygomis ir sudėtingumu. Pagal kultūros ministro 2015 m. birželio 8 d. įsakymą Nr. ĮV-373 ir 2015 m. kovo 18 d. įsakymą Nr. ĮV – 182, bylos duomenis teisėjų kolegija sprendžia, jog finansavimas atsakovui projekto vykdymui, įskaitant konkurso objekto pirkimui, nėra konkrečiai skirtas ir tik gali būti skiriamas. Todėl teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, jog  net ir tuo atveju, jeigu sprendimas nutraukti konkurso procedūras būtų pripažintas nepagrįstu ir šalys būtų grąžintos į iki pažeidimo buvusią padėtį, tai nelemtų objektyvios atsakovo galimybės sudaryti ir tinkamai vykdyti viešojo pirkimo sutartį pagal konkurso rezultatus.

 

Dėl kitų apeliacinio  skundo ir atsiliepimo į jį  argumentų

 

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011).

Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

 

Dėl apeliacinio skundo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo

 

Dėl nurodytų aplinkybių ir motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo UAB „Enero“ ieškinys yra nepagrįstas, todėl atmestinas, ir sprendžia, kad apeliacinis skundas tenkintinas, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 23 d. sprendimas panaikintinas bei priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

 

CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Bylos duomenys patvirtina, jog nagrinėjamu atveju atsakovas pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį bei atsikirtimus į ieškovo UAB „Enero“ paaiškinimus dėl naujai pateikto įrodymo. Atliepime į ieškinį atsakovas prašė priteisti iš ieškovo UAB „Enero“ bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teisme patirtų 2207,84 Eur bylinėjimosi išlaidų dydį pagrindė 2015 m. birželio 9 d. raštu Nr. GLM-PT-2015/404, patvirtinančiu, kad BĮ Lietuvos dailės muziejus atsiskaitė su advokatų kontora GLIMSTEDT Bernotas ir partneriai bei paslaugų perėmimo – perdavimo aktu bei finansiniais dokumentais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodytus maksimalius dydžius (toliau – ir Rekomendacijos) bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-533/2008).

Rekomendacijų 8.2 punkte nustatyta, kad maksimalus užmokesčio už atsiliepimą į ieškinį dydis yra 2,5 koeficientas, už kitą dokumentą – 0,4 koeficientas (Rekomendacijų 8.16 p.), kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai kas išdėstyta bei į aukščiau nurodytą rekomendaciją, sprendžia, jog atsakovo BĮ Lietuvos dailės muziejaus prašymas tenkintinas, iš ieškovo UAB „Enero“ atsakovui priteistinos 2207,84 Eur bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme (CPK 93 str. 5 d.).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

 

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 str.).

Kaip minėta, teismas, spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodytus maksimalius dydžius (toliau – ir Rekomendacijos) bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-533/2008).

Rekomendacijų 8.9 punkte nustatyta, kad maksimalus užmokesčio už atsiliepimą į ieškinį dydis yra 2,5 koeficientas, už kitą dokumentą – 0,4 koeficientas (Rekomendacijų 8.16 p.), kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Nagrinėjamu atveju pagal bylos duomenis teisėjų kolegija nustatė, jog atsakovas prašė priteisti iš ieškovo 3 833,06 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurių dydį pagrindė 2015 m. rugsėjo 4 d. raštu Nr. GLM-PT-2015/415, patvirtinančiu, kad BĮ Lietuvos dailės muziejus atsiskaitė su advokatų kontora GLIMSTEDT Bernotas ir partneriai bei paslaugų perėmimo – perdavimo aktu bei finansiniais dokumentais. Apeliantas už apeliacinį skundą taip pat sumokėjo 217 Eur žyminį mokestį bei pateikė tai patvirtinančius dokumentus.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimtą procesinį sprendimą, į bylos sudėtingumą bei aukščiau nurodytą rekomendaciją, sprendžia, jog bylinėjimosi išlaidų dydis už advokato paslaugas mažintinas ir iš ieškovo UAB „Enero“ atsakovui priteistina 2 029,42 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato paslaugas bei 217 Eur už sumokėtą žyminį mokestį už apeliacinį skundą, iš viso 2246,42 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

 

n u s p r e n d ž i a:

 

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Ieškovo UAB „Enero“ ieškinį atsakovui BĮ Lietuvos dailės muziejui dėl perkančiosios organizacijos sprendimo panaikinimo atmesti. 

Priteisti iš ieškovo UAB „Enero“ atsakovui BĮ Lietuvos dailės muziejui 2207,84 Eur (du tūkstančius du šimtus septynis eurus ir aštuoniasdešimt keturis euro centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovo UAB „Enero“ atsakovui BĮ Lietuvos dailės muziejui 2246,42 Eur (du tūkstančius du šimtus keturiasdešimt šešis eurus ir keturiasdešimt du euro centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

 

 

 

 

Teisėjai

Dalia Kačinskienė

 

Kazys Kailiūnas

 

Alvydas Poškus

 

                                                                                                                 

 

 

                                                                                                                              

 

 

 

 


Paminėta tekste:
  • 3K-3-359/2012
  • 3K-7-32/2013
  • 3K-3-433/2011
  • 3K-3-247/2013
  • CPK
  • CPK 306 str. Apeliacinio skundo turinys
  • CPK 320 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • CPK 329 str. Sprendimo panaikinimas pažeidus arba neteisingai pritaikius procesinės teisės normas
  • CK
  • 3K-3-416/2005
  • 3K-3-583/2008
  • CK6 6.3 str. Prievolių dalykas
  • 3K-3-252/2010
  • 3K-3-107/2010
  • 3K-3-52/2011
  • CPK 326 str. Apeliacinės instancijos teismo teisės
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
  • CPK 98 str. Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas