Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-7-404-2011].doc
Bylos nr.: 3K-7-404/2011
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

                                                                             

                                                                     Civilinė byla Nr. 3K-7-404/2011

                                                                     Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-04002-2010-4                                                           

                                                                                      Procesinio sprendimo kategorija 69 (S)

                                                                              

                                                                

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. gruodžio 27 d.

Vilnius             

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko, Birutės Janavičiūtės, Egidijaus Laužiko, Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Izraelio bendrovės eVigilo Ltd kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 9 d. nutarčių peržiūrėjimo sujungtose civilinėse bylose pagal ieškovo Izraelio bendrovės eVigilo Ltd ieškinius atsakovui Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, tretieji asmenys UAB „ERP“, UAB „Inta“, UAB „NT Service“, UAB „HNIT-Baltic“, dėl viešojo pirkimo nutraukimo ir Viešojo pirkimo komisijos sprendimų panaikinimo.

 

 

Teisėjų kolegija

 

 

nustatė:

 

I. Ginčo esmė

 

 

Byloje kilo teisės klausimas, ar ieškovas, viešajame pirkime dalyvaujantis kaip jungtinės veiklos partneris (konsorciumo narys), savarankiškai gali ginčyti viešojo pirkimo komisijos sprendimus, t. y. dėl tiekėjo teisės  kreiptis į teismą.

Atsakovas Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. sausio 22 d. paskelbė tarptautinį atvirą konkursą ,,Gyventojų perspėjimo ir informavimo, naudojant viešųjų judriojo telefono ryšio paslaugų teikėjų tinklų infrastruktūrą, sistemos pirkimas“ (pirkimo Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovas Izraelio bendrovė eVigilo Ltd ir tretieji asmenys UAB „ERP“, UAB „Inta“ pateikė bendrą pasiūlymą jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Pagal konkurso sąlygas pasiūlymai vertinami ir tarpusavyje palyginami remiantis ekonominio naudingumo kriterijumi. Viešojo tarptautinio pirkimo komisija konkurso laimėjusiu pripažino UAB „NT Service“ ir UAB „HNIT-Baltic  pasiūlymą.

Ieškovas eVigilo Ltd kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą ir pareiškė du savarankiškus ieškinius: 2010 m. lapkričio 2 d. pareikštu ieškiniu atskiroje byloje ieškovas Vilniaus apygardos teismo prašė įpareigoti atsakovą nutraukti tarptautinį atvirą konkursą (toliau tekste – pirmoji byla); 2011 m. sausio 31 d. pareikštu ieškiniu prašė panaikinti viešojo tarptautinio pirkimo komisijos sprendimus dėl pasiūlymų eilės patvirtinimo ir konkurso laimėjusiu pripažinimo UAB „NT Service“ ir UAB „HNIT-Baltic“ pasiūlymą (toliau tekste – antroji byla).

 

 

II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

 

Pirmojoje byloje Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 23 d. nutartimi civilinę bylą CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu nutraukė. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis VPĮ 93, 95 straipsniais, teisė ginčyti perkančiosios organizacijos veiksmus ar sprendimus suteikiama tiekėjui. VPĮ 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paraišką arba pasiūlymą gali pateikti ūkio subjektų grupė, o remiantis VPĮ 2 straipsnio 5 dalimi, dalyviu laikytinas pasiūlymą pateikęs tiekėjas. Iš šių įstatymo nuostatų teismas padarė išvadą, kad tuo atveju, kai pasiūlymą viešajam pirkimui teikia ūkio subjektų grupė, tiekėju, galinčiu ginčyti perkančiosios organizacijos veiksmus ar sprendimus VPĮ 93, 95 straipsnių prasme, laikytina subjektų grupė, o ne individualūs jos nariai. VPĮ neįtvirtinta kiekvieno iš konsorciumo dalyvių teisės savarankiškai ginčyti perkančiosios organizacijos veiksmus ir sprendimus. Atskiras konsorciumo dalyvis, veikiantis be kitų konsorciumo dalyvių, ne visada gali būti pripažintas subjektu, galinčiu pateikti savarankišką pasiūlymą viešajam pirkimui, o kiti konsorciumo dalyviai dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių gali būti praradę interesą sudaryti viešojo pirkimo sutartį po to, kai jų pasiūlymas perkančiosios organizacijos buvo atmestas. Teismas nurodė, kad pavedimas atstovauti asmenų grupei vienam iš bendrininkų gali būti iš anksto numatytas jungtinės veiklos sutartyje, suteikiant vienam, keletui ar kiekvienam iš jungtinės veiklos sutarties dalyvių konsorciumo vardu reikšti reikalavimus teisme. Byloje ginčijamo pirkimo sąlygų 1819 punktuose numatyta, kad tuo atveju, jeigu konkurse dalyvauja ūkio subjektų grupė, ji privalo pateikti jungtinės veiklos sutarties kopiją. Jungtinės veiklos sutartyje turi būti numatyta, kuris asmuo atstovauja ūkio subjektų grupei. Aiškindamas jungtinės veiklos sutartį, sudarytą konsorciumo narių, teismas nustatė, kad UAB „Inta“ ir bendrovė eVigilo Ltd konkurse dalyvauja kaip UAB „ERP“ partneriai, kad UAB „ERP“ konkurse dalyvauja ir pasiūlymą teikia partnerių vardu, kad UAB „ERP“ yra pagrindinis koordinatorius pagal šią sutartį vykdomoje veikloje. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas jungtinės veiklos sutarties nuostatas, padarė išvadą, kad konkurso dalyvio – konsorciumoatstovu, įgaliotu be atskiro pavedimo konsorciumo vardu ginčyti atsakovo priimtus sprendimus pagal jungtinės veiklos sutartį, yra UAB „ERP“, o ne bendrovė eVigilo Ltd; pažymėjo, kad konkretaus asmens, atstovaujančio ūkio subjektų grupei santykiuose su perkančiąja organizacija, nurodymas buvo privalomas pagal pirkimo sąlygų 19 punktą, taigi būtinybę nurodyti konkretų konsorciumo atstovą, galintį bendrauti su perkančiąja organizacija, taip pat ginčijant šios sprendimus, numatė pirkimo sąlygos. Teismas pažymėjo, kad gali susidaryti nepageidaujama situacija, kai atskiri konsorciumo nariai, nederindami savo veiksmų tarpusavyje, galėtų ginčyti tą patį perkančiosios organizacijos sprendimą tapačiais ar skirtingais pagrindais, neturėdami individualaus teisinio suinteresuotumo sudaryti pirkimo sutartį, taip be pagrindo pasunkėtų viešųjų pirkimų ginčų nagrinėjimo procesas, būtų pakenkt šių procedūrų operatyvumui. Ieškovas kreipėsi į teismą partnerius pagal jungtinės veiklos sutartį įtraukdamas į bylą trečiaisiais asmenimis be savarankiškų reikalavimų. Taigi jau vien ieškovo pasirinktas UAB „ERP“ ir UAB „Inta“ procesinis statusas suponuoja išvadą, kad nurodyti asmenys reikalavimo panaikinti ginčijamą atsakovo sprendimą nereiškia. Nėra pagrindo teigti, kad reikšdamas ieškinį ieškovas veikia tiekėjo, t. y. konsorciumo, vardu ir interesais. Trečiųjų asmenų procesinis pasyvumas negali būti prilyginamas teisės veikti konsorciumo vardu ir interesais suteikimui. Bylos nagrinėjimo metu tretieji asmenys UAB „ERP“ ir UAB „Inta“ laikėsi pasyvios pozicijos, neteikė atsiliepimų ir nevyko į teismo posėdžius, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad jie palaiko ieškovo pareikštą reikalavimą. Pirmosios instancijos teismo nuomone, ieškovas į teismą kreipėsi ne atstovaudamas konsorciumui, o kaip savarankiškas juridinis asmuo. Dėl to teismas nematė pagrindo konstatuoti, kad ieškinys paduotas neįgalioto vesti bylą asmens, ir palikti ieškinį nenagrinėtą (CPK 296 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kadangi suinteresuotu asmeniu – tiekėju, galinčiu ginčyti perkančiosios organizacijos sprendimus, nagrinėjamoje byloje laikytinas konsorciumas (t. y. juridinių asmenų grupė, o ne atskiri jos nariai), tai teismas nutraukė civilinę bylą pagal ieškovo Izraelio bendrovės eVigilo Ltd ieškinį, nurodydamas, kad asmens, nesančio tiekėju VPĮ prasme ir neturinčio teisinio suinteresuotumo savarankiškai sudaryti pirkimo sutartį, ieškinys nenagrinėtinas teisme (VPĮ 93, 95 straipsniai, CPK 5 straipsnio 1 dalis, 293 straipsnio 1 punktas).

Antrojoje byloje Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 9 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį kaip pateiktą praleidus įstatyme nustatytą terminą. Teismas nurodė, kad tiekėjas, kuris mano, jog perkančioji organizacija pažeidė Viešųjų pirkimo įstatymo normas ar jo teisėtus interesus, turi teisę iki pirkimo sutarties sudarymo pareikšti pretenziją perkančiajai organizacijai. Pretenzijos pateikimas yra privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo stadija. Tiekėjas turi teisę kreiptis į teismą pateikdamas ieškinį per 10 dienų nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie pretenzijos išnagrinėjimą perkančiojoje organizacijoje; jei pretenzija per nustatytą terminą nebuvo išnagrinėta, tiekėjas turi teisę pateikti ieškinį teismui per 10 dienų nuo tos dienos, kurią pretenzija turėjo būti išnagrinėta (Viešųjų pirkimų įstatymo 95 straipsnio 1 dalis). Ieškovo pretenziją atsakovas (perkančioji organizacija) išnagrinėjo 2010 m. gruodžio 30 d, todėl ieškinys teismui galėjo būti pateiktas iki 2011 m. sausio 9 d. Ieškovas ieškinį pateikė 2011 m. sausio 31 d., t. y. praleidęs įstatyme nustatytą ieškinio pateikimo teismui terminą.

 

 

              III. Apeliacinės instancijos teismo nutarčių esmė

 

Pirmojoje byloje Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gegužės 9 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 23 d. nutartį paliko nepakeistą. Dėl to, kad VPĮ 3 straipsnis įpareigoja perkančiąją organizaciją laikytis pagrindinių viešųjų pirkimų principų atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją, ūkio subjektų grupė (konsorciumas) netampa solidariuoju kreditoriumi perkančiosios organizacijos atžvilgiu, kol pirkimo sutartis su ta ūkio subjektų grupe nesudaryta. Jungtinės veiklos ar kitokioje sutartyje ūkio subjektų grupės nariai gali susitarti atsakyti solidariai, tačiau negali susitarti dėl perkančiosios organizacijos solidariosios atsakomybės, todėl šioje viešojo pirkimo stadijoje CK 6.18 straipsnio 1 dalis netaikytina. Teisę į teisminę gynybą turi asmuo, kurio teisė ar įstatymų saugomas interesas pažeisti ar ginčijami. Teisė kreiptis į teismą – ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė, ir suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą ne bet kokia, o būtent įstatymų nustatyta tvarka. Su viešaisiais pirkimais susijusiems ginčams taikytinos pirmiausia Viešųjų pirkimų įstatymo (lot. lex specialis) nuostatos, o kitų bendrųjų įstatymų nuostatos taikytinos tada, kai tam tikro viešojo pirkimo teisinio santykio nereguliuoja specialiosios normos arba kai pačiame VPĮ įtvirtintos nuorodos į kitus teisės aktus. VPĮ 93 straipsnyje subjektu, turinčiu teisę kreiptis su ieškiniu į teismą, įvardijamas tiekėjas. Remiantis VPĮ 2 straipsnio 26 punktu, tiekėjas – kiekvienas ūkio subjektas (fizinis asmuo, privatus juridinis asmuo, viešasis juridinis asmuo ar tokių asmenų grupė), galintis pasiūlyti ar siūlantis prekes, paslaugas ar darbus. Teismo teigimu, atskiri grupės nariai atitinka tiekėjo sąvoką ne visiškai, bet tik iš dalies, nes jie, galėdami pateikti pasiūlymą savo vardu, nebūtų suinteresuoti sudaryti konsorciumą su kitais ir dalytis su jais ekonomine nauda. Teisėjų kolegija sprendė, kad pagal VPĮ teisę ginčyti viešąjį pirkimą turi tas tiekėjas, kuris gali teikti perkančiajai organizacijai numatomas pirkti prekes/paslaugas (darbus) ir kuris gali įrodyti teisinį suinteresuotumą dėl viešojo pirkimo sutarties sudarymo. Teisėjų kolegijos teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad eVigilo Ltd neturi teisinio suinteresuotumo, tiekėjo statuso vadinasi, neturi teisės savarankiškai ginčyti perkančiosios organizacijos veiksmo tęsti viešąjį pirkimą. Teismas pritarė pirmosios instancijos teismo priimtam procesiniam sprendimui bylą nutraukti. Kadangi VPĮ 93 ir 95 straipsniai suteikia teisę kreiptis į teismą tik tiekėjui (pasiūlymą pateikusiai ūkio subjektų grupei konsorciumui), tokiu atveju mutatis mutandis taikytinas CPK 293 straipsnio 1 punktas, kai ieškinį savo vardu paduoda vienas iš ūkio subjektų grupės, teikusios pasiūlymą viešajame pirkime, narių, neturintis tokios teisės.

Antrojoje byloje Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo atskirąjį skundą, 2011 m. gegužės 9 d. nutartimi apeliacinį procesą nutraukė. Teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškovas, kaip pavienis jungtinės veiklos sutarties dalyvis neturi savarankiškos teisės ginčyti Viešojo pirkimo komisijos sprendimų, t. y. paduoti ieškinį ir atskirąjį skundą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo atsisakyti priimti atskirąjį skundą kaip paduotą asmens, neturinčio teisės jį paduoti (CPK 315 straipsnio 2 dalies 2 punktas), todėl apeliacinis procesas nutrauktinas.

 

 

IV. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

 

 

Kasaciniu skundu pirmojoje byloje ieškovas prašė panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Kasaciniu skundu antrojoje byloje ieškovas prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

 

 

Kasaciniai skundai grindžiami šiais argumentais.

 

1. Teismai nepagrįstai apribojo ieškovo teisę kreiptis į teismą. Teisė į teisminę gynybą yra konstitucinė teisė, todėl ją ribojančios sąlygos turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai nustatytos įstatymuose. Viešųjų pirkimų įstatyme neįtvirtintas tiesioginis draudimas kiekvienam ūkio subjektų grupės nariui teikti ieškinį dėl viešojo pirkimo, todėl, kasatoriaus nuomone, jis gali skųsti perkančiosios organizacijos sprendimus tiek savarankiškai, tiek veikdamas visų ūkio subjektų grupės narių naudai, atstovaudamas tiek savo, tiek šių narių bendrajam interesui dėl teisėto ir skaidraus viešojo pirkimo organizavimo bei vykdymo (numanomas atstovavimas). Kai pasiūlymą pateikia ūkio subjektų grupė, kiekvienas iš jų, kaip solidarusis kreditorius, turi reikalavimo teisę ir gali pareikšti apie prievolės pažeidimą perkančiajai organizacijai (skolininkui) pagal CK 6.18 straipsnio 1 dalį. Solidarumas šiuo atveju kyla iš prievolės nedalomumo. Ieškovo iniciatyva abu jo partneriai UAB „ERP“ ir UAB „Inta įtraukti į procesą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, nė vienas iš jų nereiškė prieštaravimų dėl ieškovo veiksmų. Ieškovas, savarankiškai pareikšdamas ieškinį dėl perkančiosios organizacijos prievolės vykdymo pažeidimų, neabejotinai veikia visų ūkio subjektų grupės narių interesais, nes tai išplaukia iš jų tarpusavio santykių ir interesų bendrumo prigimties. Europos Teisingumo Teismas 2007 m. spalio 4 d. sprendime byloje Nr. C-492/06 pažymėjo, kad Europos Sąjungos direktyvos 89/665 1 straipsnio aiškinimas, pripažįstantis teisę kreiptis į teismą kiekvienam konsorciumo, pateikusio pasiūlymą viešojo pirkimo procedūroje, nariui, nepažeidžia perkančiosios organizacijos sprendimų ir veiksmų peržiūros veiksmingumo tikslo, o priešingaipadeda jį įgyvendinti. Kasatoriaus nuomone, Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų aiškinimas, pripažįstant, kad bendrą pasiūlymą pateikusios ūkio subjektų grupės narys neturi teisės kreiptis į teismą, pažeistų veiksmingumo principo įgyvendinimą ir tokių tiekėjų teisių gynybą padarytų ypač suvaržytą. Viešųjų pirkimų įstatymo normos turi būti aiškinamos ir taikomos, atsižvelgiant į viešąjį interesą. Pirkimo laimėtoju nepagrįstai pripažintas tiekėjas, siūlantis apie 1,4 mln. Lt didesnę pirkimo objekto kainą, nei pasiūlė konsorciumas, dėl to neabejotinai nukenčia viešasis interesas. Teismo nutartimi, kuria nutrauktas apeliacinis procesas, ribojama kasatoriaus teisė ginti pažeistus interesus.

2. Teismo argumentai dėl pirkimo proceso neoperatyvumo suteikiant teisę kreiptis  teismą ieškovui nepagrįsti. Teisės skųsti perkančiosios organizacijos neteisėtus sprendimus suteikimas kiekvienam ūkio subjektų grupės nariui nekenktų pirkimo operatyvumui, nes pagal šiam pirkimui taikytiną Viešųjų pirkimų įstatymo redakciją kiekvienas toks asmuo galėtų pasinaudoti šia apskundimo teise tik per itin trumpą 5 dienų laikotarpį nuo paaiškėjusiu skundžiamo neteisėto perkančiosios organizacijos sprendimo, todėl tai nesudarytų sąlygų tiekėjams vilkinti pirkimo procedūrų (Viešųjų pirkimų įstatymo 94 straipsnis). Esant įstatyme įtvirtintam trumpam pretenzijų pateikimo terminui (per 5 dienas), galimybės skųsti neteisėtus perkančiosios organizacijos sprendimus suteikimas tik ūkio subjektų grupės nariams kartu, o ne kiekvienam iš jų atskirai, pasunkintų peržiūros veiksmingumo principo įgyvendinimą, nes bent vienam iš ūkio subjektų grupės narių sužinojus apie pažeidimą, visi nariai per itin trumpą 5 dienų laikotarpį turėtų susitarti dėl gynimosi pozicijų ir pateikti perkančiajai organizacijai suderintą pretenziją, o jos netenkinimo atveju – per trumpą 10 dienų laikotarpį pateikti suderintą ieškinį teismui.

Atsiliepimus į kasacinius skundus pateikė atsakovas Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos bei tretieji asmenys jo pusėje UAB „NT Service“ ir UAB „HNIT-Baltic“. Atsiliepimais prašoma kasacinio skundo netenkinti ir teismų nutartis palikti nepakeistas; iš esmės palaikomi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų argumentai; nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nutartys pagrįstos ir teisėtos. Viešame pirkime kasatorius dalyvavo kaip konsorciumo narys jungtinės veiklos sutarties pagrindu, pagal kurią atstovauti konsorciumo interesams buvo įgaliotas ne kasatorius, o trečiasis asmuo UAB „ERP“. Pasiūlymas perkančiajai organizacijai buvo pateiktas konsorciumo, todėl konkurso laimėjimo atveju pirkimo sutartis būtų sudaryta su konsorciumu. CPK nenustatyta galimybės teismo procese be pavedimo vienam asmeniui atstovauti asmenų grupei, o partnerių prieštaravimų dėl kasatoriaus veiksmų nebuvimas negali būti traktuojamas kaip įgaliojimų suteikimas veikti konsorciumo vardu.

 

 

Teisėjų kolegija

 

 

konstatuoja:

 

 

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

 

  1. Dėl teisės kreiptis į teismą viešųjų pirkimų santykiuose teisinio reglamentavimo

 

 

1.1 Dėl asmens konstitucinės teisės į teismą

 

              Teisė kreiptis į teismą yra konstitucinė asmens teisių ir laisvių apsaugos garantija Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje  įtvirtinta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje pabrėžiama, kad teisė kreiptis į teismą grindžiama teisminės gynybos prioritetu ir universalumu, pažeistos teisės gali būti ginamos teisme nepriklausomai nuo to, ar ši Konstitucijoje garantuota asmens teisė paminėta įstatyme arba lydimajame teisės akte ar  ne (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d., 1999 m. birželio 23 d. nutarimas ); asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso, asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai (Konstitucinio Teismo 2000 m gegužės 8 d. nutarimas); teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių pažeidimo būtų galima spręsti teisme, gali būti nustatyta ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka, tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d. nutarimas).  Šios nuostatos nuosekliai plėtojamos  vėlesnėje Konstitucinio Teismo doktrinoje.

Su pirmiau nurodyta Konstitucinio Teismo jurisprudencija koreliuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas (kaip ir bet kuri kita asmens teisė) turi būti įgyvendinamas laikantis tam tikros tvarkos. Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinė tvarka ir sąlygos nustatytos įstatymuose, ir tam, kad ši teisė būtų įgyvendinta tinkamai, šios tvarkos būtina laikytis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. S. v. AB Vilniaus vertybinių popierių birža, bylos Nr. 3K-3-92/2007); konstitucines nuostatas konkretizuoja ir detalizuoja civiliniai, baudžiamieji ir administraciniai (tiek procesiniai, tiek tam tikru aspektu ir materialiniai) įstatymai. Konstitucijos nuostatos nustato tik teisę kreiptis į teismą, bet ne šios teisės įgyvendinimo tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal P. E. D. ir kt. kasacinį skundą, bylos Nr. 3K-7-518/2002).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija – aukščiausios teisinės galios aktas, reglamentuojantis teisę kreiptis į teismą visose teisinių santykių srityse, inter alia viešųjų pirkimų santykiuose. Aiškinant ir taikant atskiras visuomeninių santykių sritis reglamentuojančius įstatymus, negali būti paneigta konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą.

Taigi šioje byloje spręstina, ar ribojimai vienam konsorciumo nariui savo ar visų partnerių vardu (kai pastarieji į procesą neįtraukti arba įstoja kaip tretieji asmenys) ginčyti perkančiosios organizacijos galbūt neteisėtus veiksmus, taip, kaip šį ribojimą savo praktikoje aiškina Lietuvos apeliacinis teismas, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą konstitucinę asmenų teisę kreiptis į teismą, kurią detalizuoja atitinkamos Viešųjų pirkimų įstatymo ir Civilinio proceso kodekso nuostatos. Kitas aktualus aspektas – ar įstatyme įtvirtintas nacionalinis teisinis reglamentavimas atitinka privalomąsias Europos Sąjungos teisės nuostatas.

 

 

1.2 Dėl Europos Sąjungos teisės viešųjų pirkimų reglamentavimo

 

Viešųjų pirkimų teisinius santykius reglamentuoja tiek nacionalinė, tiek Europos Sąjungos teisė. Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatyme (toliau – ir Įstatymas) yra įgyvendinti Europos Sąjungos teisės aktai (Įstatymo priedas), tarp jų – 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyva Nr. 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo (toliau – Direktyva Nr. 89/665), kurią iš dalies pakeitė 2007 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/66/EB dėl viešųjų sutarčių suteikimo peržiūros procedūrų veiksmingumo didinimo (toliau kartu – Peržiūros direktyvos). VPĮ V skyriaus nuostatos, reglamentuojančios ginčų nagrinėjimą, taikytinos ginčams tiek dėl tarptautinių, tiek dėl supaprastintų viešųjų pirkimų. Atsižvelgiant į tai, aiškinant ir taikant Įstatymo V skyriaus nuostatas, yra aktuali Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismo) jurisprudencija, susijusi su Direktyvos Nr. 89/665 ir Direktyvos Nr. 2007/66 nuostatų aiškinimu (pažymėtina, kad Direktyva Nr. 2007/66 į VPĮ turėjo būti perkelta iki 2009 m. gruodžio 20 d., t. y. prieš paskelbiant pirkimą).

Direktyva Nr. 89/665 subjektų, suinteresuotų viešojo pirkimo sutarties sudarymu, atžvilgiu nustato minimalųjį apsaugos standartą ir viešojo pirkimo peržiūros procedūrų bendruosius kriterijus, kuriuos turi atitikti nacionalinėse teisės sistemose numatytos peržiūros procedūros tam, kad užtikrintų Sąjungos teisės reikalavimų sudarant viešojo pirkimo sutartis laikymąsi (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2003 m. birželio 19 d. Sprendimas GAT, C-315/01, Rink. p. I-6351). Šis minimalus apsaugos standartas buvo patikslintas ir išplėstas Direktyva Nr. 2007/66 (pvz., nustatyti konkretūs viešojo pirkimo sutarties negaliojimo atvejai). Dėl to šių nacionalinės teisės nuostatų aiškinimas ir taikymas turi atitikti Peržiūros direktyvų turinį ir siekiamus tikslus, taip pat susijusią Teisingumo Teismo jurisprudenciją (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kauno keliai“ v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-25/2009; 2009 m. vasario 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VšĮ „Versmės“ leidykla v. Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija prie Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos, bylos Nr. 3K-3-35/2009; 2010 m. balandžio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Lemminkainen Lietuva“ v. VĮ „Kauno aerouostas“, bylos Nr. 3K-3-150/2010; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Pireka“ v. UAB „Neringos vanduo“, bylos Nr. 3K-3-425/2010, t.).

              Pagal Teisingumo Teismo praktiką nacionalinėje teisėje įtvirtintos viešųjų pirkimų nagrinėjimo procedūros turi atitikti bendruosius Europos Sąjungos teisės principus. Nesant Europos Sąjungos teisės nuostatų atitinkamoje srityje, kiekviena valstybė narė turi paskirti kompetentingus teismus ir nustatyti išsamias ieškinių, skirtų iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių apsaugai užtikrinti, pareiškimo procesines taisykles. Šios taisyklės neturi būti mažiau palankios nei taikomos panašiems iš nacionalinės teisės sistemos kylančių teisių apsaugai numatytiems ieškiniams (lygiavertiškumo principas) ir dėl jų naudojimasis Sąjungos teisėje nustatytomis teisėmis neturi tapti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas) (Teisingumo Teismo 2010 m. gegužės 6 d. Sprendimas Club Hotel Loutraki AE ir kt. sujungtose bylose C-145/08 ir C-149/08).

              Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad materialioji tiekėjo dalyvavimo pirkimo konkurse teisė nesutapatinama jo procesine teise kreiptis į teismą dėl perkančiosios organizacijos veiksmų. Pagal šią praktiką, aiškinančią tiekėjo teisę naudotis peržiūros procedūra, ja gali remtis ne tik viešojo pirkimo procedūrose dalyvaujantis subjektas, bet ir subjektas, kuris formaliai jose nedalyvavo, t. y. ne tik pirkimo objektą pasiūlęs subjektas (dalyvis), bet ir galintis tokį objektą pasiūlyti (tiekėjas) asmuo, bet dėl vienų ar kitų priežasčių to nepadaręs: pavyzdžiui, jei tiekėjas nebuvo informuotas apie pirkimą arba tokia informacija disponavo, tačiau nepateikė pasiūlymo, nes pirkimo sąlygos (galbūt diskriminacinės) jį atgrasė nuo dalyvavimo ir pan. Teisinis suinteresuotumas viešojo pirkimo sutarties sudarymu nebūtinai sietinas su formaliu dalyvio ar kandidato statusu (Teisingumo Teismo 2005 m. sausio 11 d. Sprendimas Stadt Halle ir RPL Lochau, C-26/03, Rink. 2005, p. I-1).

             

Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad Peržiūros direktyvose nesant specialios nuostatos dėl procesinės pavienio konsorciumo nario teisės kreiptis į teismą, valstybės narės savo vidaus teisės sistemose turi konkrečiai apibrėžti, ar į asociaciją, kuri pateikė pasiūlymą dėl viešojo pirkimo, susibūrusios įmonės taip pat turi teisę pradėti peržiūros procedūras ir kokiomis sąlygomis (Teisingumo Teismo 2007 m. spalio 4 d. Sprendimas Consorzio Elisoccorso San Raffaele ir kt. byloje C-492/06). Toks nacionalinis reguliavimas, minėta, turi atitikti lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija vertina, ar Lietuvos nacionaliniu reguliavimu įtvirtinta procesinė pavienio konsorciumo nario teisė kreiptis į teismą.

             

 

1.3  Dėl Civilinio proceso kodekse ir Viešųjų pirkimų įstatyme įtvirtinto teisės  kreiptis į teismą viešųjų pirkimų bylose reglamentavimo

 

Pagal skundžiamų procesinių sprendimų priėmimo metu galiojusią CPK 1 straipsnio ,,Civilinio proceso įstatymai“ redakciją viešųjų pirkimų ginčuose galiojo nacionalinių procesinių įstatymų konkurencijos taisyklė, kad, esant prieštaravimų tarp šio kodekso ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų, teismas vadovaujasi šio Kodekso normomis (CPK 1 straipsnio 1, 2 dalys). CPK 1 straipsnio 4 dalyje buvo įtvirtinta, kad įgyvendinat Europos Sąjungos teisės aktus, kituose įstatymuose gali būti nustatomos ir kitos bylų nagrinėjimo, sprendimų priėmimo bei vykdymo taisyklės, negu numato šis Kodeksas.

Nagrinėjamu atveju turi būti atsakyta, ar Viešųjų pirkimų įstatyme yra reglamentuojama teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos, koks šio reglamentavimo santykis su konstitucine teisės kreiptis į teismą doktrina, CPK normomis bei Europos Sąjungos teisės principais.

CPK 5 straipsnyje teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos įtvirtinta kaip vienas iš civilinio proceso principų: kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas; atsisakymas teisės kreiptis į teismą negalioja; teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė ar įstatymų saugomas interesas, pareiškimą. Pagal šią proceso teisės normą teisę į teisminę gynybą turi asmuo, kurio teisė ar įstatymų saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Joje numatyta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą. Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonė, bylos Nr. 3K-3-552/2000; 2003 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vizbarų žuvininkystė“ v. Šiaulių apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-589/2003; 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kauno keliai“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-25/2009). Be to, pagal nurodytą CPK normą suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą ne bet kokia, o būtent įstatymų nustatyta tvarka. Taigi šia (blanketine) teisės norma įstatymų leidėjas įtvirtino galimybę suinteresuotų asmenų teisę kreiptis į teismą (šios teisės įgyvendinimo tvarką) reglamentuoti ir kitais įstatymais (CPK 1 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje AB ,,If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-252/2009).

              Viešųjų pirkimų įstatyme (toliauir VPĮ) nustatyta viešųjų pirkimų tvarka, šių pirkimų subjektų teisės, pareigos ir atsakomybė, viešųjų pirkimų kontrolės ir ginčų sprendimo tvarka (VPĮ 1 straipsnis). Ginčų nagrinėjimo taisyklės įtvirtintos VPĮ V skyriuje, aktualioje nagrinėjamam ginčui VPĮ 93 redakcijoje (2010 02 11 įstatymo Nr. XI-678 (nuo 2010 03 02)) dėl teisės ginčyti perkančiosios organizacijos sprendimus buvo nustatyta, kad, tiekėjas, kuris mano, kad perkančioji organizacija nesilaikė šio įstatymo reikalavimų ir taip pažeidė ar pažeis jo teisėtus interesus, turi teisę iki pirkimo sutarties sudarymo pareikšti pretenziją perkančiajai organizacijai dėl perkančiosios organizacijos veiksmų ar priimtų sprendimų, jeigu išnagrinėjus pretenziją nebuvo patenkinti tiekėjo reikalavimai ar reikalavimai buvo patenkinti tik iš dalies, ar pretenzija nebuvo išnagrinėta šio įstatymo 94 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais, tiekėjas turi teisę kreiptis į teismą šio įstatymo 95 straipsnyje nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad VPĮ konkrečiai nereglamentuojamas byloje sprendžiamas klausimas, ar pavieniam jungtinės veiklos partneriui pripažįstamas teisinis suinteresuotumas reikšti ieškinį teisme dėl perkančiosios organizacijos veiksmų ar sprendimų.

Kasacinio teismo praktikoje dėl teisės kreiptis į teismą viešųjų pirkimų bylose teisinio reglamentavimo yra pateikti išaiškinimai, kurių esmė ta, kad tiekėjo teisinis suinteresuotumas ginčyti perkančiosios organizacijos sprendimus yra teisės kreiptis į teismą viešųjų pirkimų bylose įgyvendinimo sąlyga. Sprendžiant asmenų procesinio subjektiškumo klausimą teismai, nepriklausomai nuo subjekto teisinės ir faktinės (pavyzdžiui, iš viešojo pirkimo konkurso pašalintas tiekėjas dėl neatitikties kokybinės atrankos kriterijams) padėties viešojo pirkimo procedūrose, privalo visada įvertinti, ar toks subjektas yra suinteresuotas skundžiamos viešojo pirkimo sutarties sudarymu, įskaitant ir tuos atvejus, kai, pripažinus skundžiamą sutartį negaliojančia, jis pagrįstai galėtų tikėtis, kad iš naujo vykdomos viešojo pirkimo procedūros leis jam konkuruoti su kitais tiekėjais dėl naujos viešojo pirkimo sutarties sudarymo (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kauno keliai“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-25/2009).

Remiantis Teisingumo Teismo praktika dėl tiekėjų teisės ginčyti perkančiosios organizacijos veiksmus, jos sprendimų peržiūros procedūra turi būti prieinama bent jau kiekvienam suinteresuotam asmeniui, kuris yra ar buvo suinteresuotas, kad su juo būtų sudaryta nagrinėjama viešojo pirkimo sutartis, ir kuris dėl tariamo pažeidimo gali arba galėjo patirti žalą, nepaisant galimybės gauti nuostolių atlyginimą (Teisingumo Teismo 2004 m. birželio 24 d. Sprendimas Komisija prieš Austriją, C-212/02, nepaskelbtas rinkinyje), nuo to momento, kai perkančioji organizacija išreiškia savo valią, galinčią sukelti teisinius padarinius (Teisingumo Teismo 2005 m. sausio 11 d. Sprendimas Stadt Halle ir RPL Lochau, C-26/03, Rink. 2005, p. I-1).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą nacionalinį asmenų procesinio subjektiškumo reglamentavimą ir teismų praktiką bei Teisingumo Teismo jurisprudenciją, šioje byloje konstatuoja, kad pagal įstatymuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą teisę ginčyti perkančiosios organizacijos sprendimus turi tiekėjai, kurie viešojo pirkimo procedūrų apskundimo procese gali įrodyti teisinį suinteresuotumą dėl viešojo pirkimo sutarties sudarymo. Teisinis suinteresuotumas viešojo pirkimo sutarties sudarymu reiškia tiekėjo suinteresuotumą sudaryti viešojo pirkimo sutartį ir gauti finansinį atlygį už suteiktas paslaugas, pristatytas prekes ar atliktus darbus.

Pagal VPĮ 2 straipsnio 26 punktą tiekėjas (prekių tiekėjas, paslaugų teikėjas, rangovas) – kiekvienas ūkio subjektas – fizinis asmuo, privatusis juridinis asmuo, viešasis juridinis asmuo ar tokių asmenų grupė – galintis pasiūlyti ar siūlantis prekes, paslaugas ar darbus. Remiantis to paties straipsnio 5 punktu, dalyviu pripažįstamas tiekėjas, pateikęs pasiūlymą. Be to, pagal VPĮ 5 straipsnio 2 dalį paraišką arba pasiūlymą gali pateikti ūkio subjektų grupė; jeigu tokia grupė nori pateikti paraišką arba pasiūlymą, perkančioji organizacija iš šios grupės neturi reikalauti, kad ji įgytų tam tikrą teisinę formą, tačiau, perkančiajai organizacijai priėmus sprendimą su pasirinkta grupe sudaryti pirkimo sutartį, iš jos gali būti reikalaujama įgyti tam tikrą teisinę formą, jei tai yra būtina siekiant tinkamai įvykdyti pirkimo sutartį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiekėjo statusas (pavienis ar grupė) yra materialioji teisės norma, apibrėžianti asmenų teisę į dalyvavimą viešojo pirkimo teisiniuose santykiuose, t. y. kas gali perkančiajai organizacijai pateikti pasiūlymą. Ši norma nereguliuoja asmenų teisės į teisminę gynybą sąlygų ir šios teisės įgyvendinimo. Dėl to VPĮ 2 straipsnio 26 punkte įtvirtinta tiekėjo sąvokos apibrėžtis nenustato baigtinio asmenų, turinčių teisę kreiptis į teismą viešųjų pirkimų ginčuose, sąrašo.

              Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, VPĮ nesant normos, kurioje būtų nustatyta, kaip teisę kreiptis į teismą turi įgyvendinti tiekėjai, viešajame pirkime dalyvaujantys jungtinės veiklos sutarties pagrindu, šis klausimas turi būti sprendžiamas pagal bendrąjį teisės kreiptis į teismą kriterijų – asmuo turi pagrįsti savo teisinį suinteresuotumą, t. y. nurodyti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę ar teisėtą interesą, dėl kurio jis kreipiasi į teismą. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad teisinis suinteresuotumas, pagrindžiantis teisę į teisminę gynybą, negali būti paneigiamas argumentais dėl tokio kreipimosi tikslingumo ar besikreipiančio asmens reiškiamų reikalavimų pagrįstumo; sprendžiant, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą, nevertinamos aplinkybės, kurios yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas ir kurių pagrindu teismas sprendžia, patenkinti ar atmesti ieškinį (pvz. tiekėjo galimybė laimėti viešąją pirkimą).

              Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai sprendė, kad kasatoriaus, kaip tiekėjo, teisė į teisminę gynybą negali būti įgyvendinama, nes jis savo galbūt pažeistas subjektines teises gina ne kartu su savo partneriais, o vienas. Toks  tiekėjo teisės į teisminę gynybą ribojimo aiškinimas prieštarauja konstitucinei teisės į teisminę gynybą doktrinai, nes nepagrįstas įstatymu, neatitinka turiningųjų viešųjų pirkimų teisinio reguliavimo tikslų ir išskirtinio šių teisinių santykių pobūdžio. Kasatoriaus  teisinis suinteresuotumas neabejotinas: tai – tiekėjas, veikiantis toje verslo srityje, kurios atitinkamu rezultatu (pirkimo objektu) suinteresuota perkančioji organizacija, šis tiekėjas su kitais tiekėjas, įgyvendino savo materialiąją teisę pasiūlyti perkančiajai organizacijai jos poreikius atitinkantį pirkimo objektą, jis suinteresuotas laimėti konkursą, su perkančiąja organizacija sudaryti viešojo pirkimo sutartį ir gauti finansinę naudą už jos vykdymą.

Dėl aptariamo teisinio reglamentavimo atitikties lygiavertiškumo principui aktualu įvertinti, kaip jungtinės veiklos partnerio teisės į teisminę gynybą reglamentuojamos kituose visuomeninių santykių ( ne viešojo pirkimo) srityse. Jungtinės veiklos (partnerystės) santykius reglamentuoja CK šeštosios knygos LI skyriaus normos. Teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo (CK 6.969 straipsnis). CK 6.969 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jungtinės veiklos  sutartimi taip pat  kuriamos ūkinės bendrijos; tokiu atveju jungtinė veikla įgyja juridinio asmens teisinę formą ir dėl jo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sprendžiama pagal juridinių asmenų statusą (civilinį procesinį veiksnumą). Nagrinėjamu atveju aktualus jungtinės veiklos partnerių, neįkūrusių naujo asmens, turinčio savarankišką civilinį teisinį statusą, teisės kreiptis į teismą klausimas.

              CK šeštosios knygos LI skyriaus normos reglamentuoja materialiuosius jungtinės veiklos santykius. Veikdami pagal civilinių santykių subjektų autonomijos ir elgesio dispozityviškumo principus, jungtinės veiklos partneriai gali susitarti, kaip tvarkys bendrus reikalus: sprendimai, susiję su bendrais partnerių reikalais, priimami bendru partnerių sutarimu, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita; kiekvienas iš partnerių turi teisę veikti visų partnerių vardu, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato, kad bendrus reikalus tvarko vienas iš partnerių arba visi partneriai kartu; jeigu reikalus gali tvarkyti tik visi partneriai kartu, kiekvienam sandoriui sudaryti reikia visų partnerių sutikimo; esant santykiams su trečiaisiais asmenimis, partnerio teisė sudaryti sandorius visų partnerių vardu patvirtinama kitų partnerių išduotu įgaliojimu arba jungtinės veiklos sutartimi (CK 6.972 straipsnis). Jeigu jungtinės veiklos partneriai paveda vienam iš jų veikti visų vardu, jis veikia kaip atstovas sandorio (sutarties pagrindu) (CK 2.132 straipsnio 2 dalis).

              Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CK šeštosios knygos LI skyriaus normos nereglamentuoja iš jungtinės veiklos atsirandančių civilinių procesinių santykių (bylų nagrinėjimo tvarkos), inter alia teisės kreiptis į teismą. Dėl to civiliniuose ginčuose, kylančiuose iš  jungtinės veiklos santykių, taikomos bendrosios CPK normos, taip pat CPK 5 straipsnis, pagal kurį teisę kreiptis į teismą turi teisiškai suinteresuotas asmuo. Dėl to jungtinės veiklos partneriai gali pareikšti ieškinį teismui tiek visi kartu, tiek atskirai, jeigu atitinka teisinio suinteresuotumo kriterijų. Atitinkamai civilinėje byloje jie gali dalyvauti kaip procesiniai bendrininkai ieškovai (CPK 43 straipsnis) arba tretieji asmenys, pareiškiantys ar nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų (CPK 46, 47 straipsniai).

              Dėl išdėstytų argumentų visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks teisinis reguliavimas, pagal kurį pavieniam jungtinės veiklos partneriui, grupės asmenų, VPĮ 2 straipsnio 26 punkto prasme dalyvaujančių viešajame pirkime kaip vienas tiekėjas, nariui, būtų ribojama teisė kreiptis į teismą, tokią teisę pripažįstant tik visiems jungtinės veiklos dalyviams kartu, neatitiktų teisminės gynybos lygiavertiškumo principo.

 

 

  1. Dėl nagrinėjamų teismų procesinių sprendimų

 

Abi nagrinėjamos bylos kasacinio proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo  tikslais (CPK 7 straipsnis) 2011 m. spalio 27 d. nutartimi buvo sujungtos į vieną bylą (CPK 136 straipsnio 4 dalis, 340 straipsnio 5 dalis). Sujungtose civilinėse priimti procesiniai sprendimai, kurie yra kasacijos nagrinėjimo objektas, grindžiami tuo pačiu teisiniu motyvu, kad kasatorius, kaip pavienis jungtinės veiklos partneris, neturi teisė kreiptis į teismą, skųsdamas perkančiosios organizacijos veiksmus ir sprendimus.  Pirmiau nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia bylą nagrinėjusių teismų išvada nepagrįsta.  Išnagrinėjus kasacinius skundus, atsižvelgiant į kasacinio teismo suformuluotas išvadas dėl ginčo esmės ir skirtingas procesines situacijas  abiejose bylose, priimamas kasacinio teismo procesinis sprendimas, kurio esmė ta, kad kasatoriui suteikiama galimybė  pasinaudoti teise į teisminę gynybą toje proceso stadijoje, kurioje ši teisė buvo paneigta priėmus skundžiamus procesinius sprendimus.

Bylos dalies pagal 2011 m. sausio 31 d. pareikštą ieškinį dėl viešojo tarptautinio pirkimo komisijos sprendimų dėl pasiūlymų eilės patvirtinimo, UAB „NT Service“ ir UAB „HNIT-Baltic“ pripažinimo laimėjus konkursą, panaikinimo, Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartimi (bylos apeliaciniame procese Nr. 2-1191/2011) apeliacinis procesas nutrauktas nepagrįstai ir neteisėtai, neišnagrinėjus kasatoriaus atskirojo skundo ir apeliacine tvarka nepatikrinus Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 9 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį, kaip pateiktą praleidus įstatyme nustatytą terminą, teisėtumo ir pagrįstumo. Tai reiškia, kad dėl vieno iš sujungtose bylose priimtų pirmosios instancijos teismo sprendimų nebuvo apeliacinio proceso. Dėl to, panaikinus skundžiamus apeliacinės instancijos teismo procesinius sprendimus, byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 straipsniu, 362 straipsniu,

 

nutaria:

 

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 9 d. nutartį (bylos apeliaciniame procese Nr. 2-1295/2011) ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 9 d. nutartį (bylos apeliaciniame procese Nr. 2-1191/2011) ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai

 

   

 

 

 

Egidijus Baranauskas

 

 

 

Gražina Davidonienė

 

 

 

Virgilijus Grabinskas

 

 

 

Birutė Janavičiūtė

 

 

 

Egidijus Laužikas

 

 

 

Sigita Rudėnaitė

 

 

 

Janina Stripeikienė