Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2016-03-30][nuasmeninta nutartis byloje][e3K-3-175-415-2016].docx
Bylos nr.: e3K-3-175-415/2016
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Lietuvos parodų ir kongresų centras LITEXPO 120080713 atsakovas
UAB „VIA Media“ 111625698 Ieškovas
UAB „VIP Viešosios informacijos partneriai“ 300613091 Ieškovas
UAB "INDIANA.LT“ 302641591 Ieškovas
UAB „Idea prima“ 126093354 trečiasis asmuo
UAB „Ministerium“ 302739879 trečiasis asmuo
Kategorijos:
2. SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.1. Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
2.1.23. Bylos dėl viešo konkurso
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.5. Prievolių teisė
2.5.11. Pirkimas-pardavimas:
2.5.11.4. Viešasis pirkimas-pardavimas

Civilinė byla Nr. e3K-3-175-415/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00473-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 2.5.11.4

(S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2016 m. kovo 30 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Lietuvos parodų ir kongresų centro Litexpo kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal bendraieškių uždarųjų akcinių bendrovių „VIA Media“, „VIP Viešosios informacijos partneriai“ ir „Indiana.Lt“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei Lietuvos parodų ir kongresų centrui Litexpo dėl perkančiosios organizacijos sprendimų panaikinimo; tretieji asmenys – uždarosios akcinės bendrovės „Idea prima“ ir „Ministerium“.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės – Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 4 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių viešųjų ir privačiųjų juridinių asmenų pripažinimą perkančiąja organizacija, aiškinimo ir taikymo, taip pat dėl teismo teisės savo iniciatyva peržengti šalių ginčo ribas.
  2. Bendraieškės uždarosios akcinės bendrovės „VIA Media“, „VIP Viešosios informacijos partneriai“ ir „Indiana.Lt“ (toliau kartubendraieškės) prašė teismo panaikinti atsakovės UAB Lietuvos parodų ir kongresų centro Litexpo (toliau – atsakovė, kasatorė, LITEXPO) 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą atmesti pasiūlymą, 2015 m. sausio 8 d. sprendimą dėl konkurso rezultatų ir 2015 m. vasario 5 d. sprendimą atmesti bendraieškių pretenziją; grąžinti šalis į prieš pažeidimą buvusią padėtį, t. y. įpareigoti atsakovę tęsti konkurso procedūras nuo to momento, kai buvo priimtas neteisėtas sprendimas atmesti bendraieškių pasiūlymą; priteisti 3301,04 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  3. Byloje nustatyta, kad atsakovė, kuri savęs nelaiko perkančiąja organizacija, pagal direktoriaus įsakymu patvirtintas Pirkimų taisykles vykdė konkursą „Reklaminės informacinės kūrybos ir gamybos, reklamos sklaidos, ryšių su visuomene ir komunikacijos paslaugų pirkimas“ (toliau – Konkursas); pasiūlymų vertinimo kriterijus – ekonomiškai naudingiausias pasiūlymas. Bendraieškės 2014 m. spalio 24 d. pateikė pasiūlymą; 2014 m. lapkričio 27 d. raštu jos buvo informuotos, kad pasiūlymas atitinka Konkurso sąlygų reikalavimus; techniniam pasiūlymui skirti 52,60 iš 60 balų.
  4. Atsakovė 2014 m. gruodžio 15 d. raštu kreipėsi į bendraieškes prašydama pagrįsti neįprastai mažą finansinio pasiūlymo kainą. Bendraieškės 2014 m. gruodžio 18 d. pateikė atsakovei kainos pagrindimą, tačiau 2014 m. gruodžio 22 d. raštu buvo informuotos, kad jų pasiūlymas atmestas, nes pasiūlytos neįprastai mažos kainos bendraieškės tinkamai nepagrindė. Atsakovė 2015 m. sausio 8 d. sprendimu Konkurso laimėtoja pripažino ūkio subjektų grupę trečiuosius asmenis UAB „Idea prima“ ir UAB „Ministerium“.
  5. Bendraieškės 2014 m. gruodžio 31 d., 2015 m. sausio 9 d. ir 2015 m. sausio 22 d. atsakovei pateikė pretenzijas, tačiau šios 2015 m. vasario 5 d. buvo atmestos.
  6. Bendraieškės nurodo, kad atsakovė nepagrįstai atmetė pasiūlymą remdamasi tuo, kad siūloma reklamos ar komunikacijos strategija nėra pakankamai ar kiek pageidaujama efektyvi; toks pasiūlymo atmetimo pagrindas nebuvo nustatytas Konkurso sąlygose (atmetant pasiūlymą šios buvo pakeistos pažeidžiant skaidrumo ir lygiateisiškumo principus).
  7. Bendraieškės nesutinka, kad į pasiūlymą nebuvo įtraukta dalis paslaugų, o reklamos transliacijų mastas – nepakankamas. Konkurso sąlygose nebuvo nustatytas privalomų reklamos transliacijų kiekis, mastas; pasiūlymo formoje atsakovė pati nurodė preliminarų paslaugų kiekį. Kadangi paslaugas planuojama pirkti pagal poreikį už fiksuotus įkainius, tai atsakovė neturėjo pagrindo spręsti, kad bendraieškės pasiūlyme nurodė nepakankamą paslaugų kiekį. O paslaugų strategijos efektyvumas privalėjo būti vertinamas atitinkamai keičiant techninio pasiūlymo vertinimo balus, bet ne atmetant pasiūlymą.
  8. Ieškinyje pažymima, kad Konkurso sąlygose ir Pirkimų taisyklėse nebuvo nustatyti neįprastai mažos kainos kriterijai, atsakovė nenurodė, kodėl bendraieškių pasiūlytą kainą pripažino neįprastai maža. Pasiūlymas buvo atmestas pripažinus, kad į parodos „Baldai 2015“ biudžetą neįtraukta dalis komunikacijos ir reklamos išlaidų; bendraieškės nurodė 85 121,51 Lt (24 685,89 Eur) be PVM biudžetą, o maksimalus šios parodos biudžetas – 86 000 Lt (24 907,32 Eur) be PVM. Be to, atsakovė nepagrįstai teigė, kad bendraieškių siūlomos paslaugų nuolaidos yra neteisėtos jos patvirtintos trečiųjų asmenų.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

  1. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
  2. Teismas nustatė, kad atsakovė nelaikytina perkančiąja organizacija VPĮ prasme, todėl jo nuostatos Konkurso procedūroms pagal analogiją taikomos, kai konkretaus klausimo nereglamentuoja Pirkimų taisyklės.
  3. Teismas pažymėjo, kad pagal Konkurso sąlygas bendraieškės turėjo pateikti pasiūlymą iš dviejų dalių, kurios abi turėjo būti tarpusavyje susijusios ir neprieštarauti viena kitai; apskaičiuojant pasiūlymo kainą turėjo būti atsižvelgta į techninę pasiūlymo dalį, įskaičiuoti visi mokesčiai ir išlaidos (Konkurso sąlygų 26 punktas). Dėl to teismas atmetė bendraieškių argumentą, kad Konkurso sąlygose nebuvo nustatyta, jog abi pasiūlymo dalys turi sutapti.
  4. Teismas nustatė, kad bendraieškių pasiūlymas buvo vertinamas pagal pateiktą tarptautinei parodai „Baldai 2015“ sukurtą reklamos ir komunikacijos strategiją, idėjas, koncepcijas. Atsakovė, lygindama bendraieškių pateiktą kainos pagrindimą ir pasiūlymo A dalį, nustatė, kad siūlomos reklamos priemonės parodai „B2B“ (parodos „Baldai 2015“ daliai) neįtrauktos į pasiūlymo B dalį, t. y. kainos pasiūlyme bendraieškės nenurodė lėšų parodos „B2B“ priemonėms įgyvendinti. Bendraieškės nepateikė argumentų, paneigiančių nurodytą išvadą, todėl teismas sprendė, kad yra pagrindas pripažinti, jog bendraieškės nesuteiks visų reikalingų paslaugų už nustatytą 86 000 Lt (24 907,32 Eur) be PVM biudžetą.
  5. Teismas nustatė, kad atsakovė kreipėsi į bendraieškes prašydama pagrįsti neįprastai mažą kainą, tačiau šios to nepadarė, nenurodė parodai „B2B“ siūlomų priemonių kainos, nepateikė informacijos apie šią parodą, nors pasiūlymo A dalyje nurodė du atskirus medi kampanijos planus. Teismas padarė išvadą, kad dėl to bendraieškių pasiūlymas tapo nepalyginamas su kitų tiekėjų pasiūlymais.
  6. Teismas pažymėjo, kad pasiūlymo kaina pripažinta neįprastai maža ne dėl pasiūlymo formoje nurodytų paslaugų kiekių, bet dėl to, kad pasiūlyme nebuvo nurodytos bendraieškių deklaruotų parodai „B2B“ skirtų paslaugų kainos. Teismas sprendė, kad bendraieškių nurodytos kitų asmenų teikiamos nuolaidos dėl ankstesnio bendraieškių bendradarbiavimo su atsakove tinkamai nepagrindžia siūlomos paslaugų kainos; jomis teikiamos privilegijos bendraieškėms pažeistų kitų Konkurso dalyvių teises ir teisėtus interesus.
  7. Bendraieškių argumentus, kad jų pasiūlymas buvo atmestas dėl jo tariamo neefektyvumo, teismas vertino kaip šalutinius, nes pasiūlymas buvo atmestas kitu pagrindu – nepagrindus neįprastai mažos kainos. Vien pasiūlymo trūkumai dėl jo neefektyvumo, kurie paaiškėjo vertinant pasiūlymo B dalį, nesudarytų pagrindo jį atmesti, tačiau vertinant Konkurso tikslą – racionaliai naudoti lėšas, jie papildomai pagrindžia išvadą, kad, atmesdama bendraieškių pasiūlymą, atsakovė nepadarė esminių pažeidimų (pasiūlyme nurodytos priemonės galėjo būti įvertintos kaip neefektyvios, nes jomis nebūtų pasiektas Konkurso tikslas). Tai, kad bendraieškių pasiūlymo A dalis jau buvo įvertinta, neužkerta kelio atsakovei pakeisti sprendimą ir, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, iš naujo įvertinti pasiūlymą.
  8. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bendraieškių apeliacinį skundą, 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino iš dalies; panaikino Konkurso sąlygas, 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą atmesti bendraieškių pasiūlymą ir 2015 m. sausio 8 d. sprendimą dėl Konkurso rezultatų; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
  9. Kolegija nustatė, kad atsakovė neigia, jog yra perkančioji organizacija, tačiau Konkurso sąlygas parengė iš dalies remdamasi VPĮ. Atsakovė – valstybės įmonė, kurios 98,77 proc. akcijų valdo Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, o 1,23 proc. – fiziniai asmenys; iki 2012 m. spalio 29 d. ji turėjo perkančiosios organizacijos statusą, tačiau jo atsisakė remdamasi advokatų kontoros LAWIN Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir partneriai 2012 m. rugpjūčio 6 d. konsultacija.
  10. Kolegija nurodė, kad ginčo šalys atsakovės statuso klausimo nekėlė, tačiau sprendė, jog atsakovės statusas yra reikšmingas dėl materialiosios teisės normų taikymo ir galimo viešojo intereso pažeidimo (jei paaiškėtų, kad Konkursas turėjo būti organizuojamas pagal VPĮ), todėl konstatavo pagrindą peržengti apeliacijos ribas ir savo iniciatyva tirti atsakovės statusą bei su juo susijusią pirkimų organizavimo tvarką.
  11. VPĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kuriame nustatyta, kokie subjektai laikomi perkančiosiomis organizacijomis, nereikalaujama, kad visa juridinio asmens veikla būtų skirta nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio viešiesiems interesams; pakanka, kad tokia būtų dalis veiklos, nesureikšminant įstatuose įtvirtinto tikslo siekti pelno, ūkinės komercinės veiklos ir privataus juridinio asmens pasirinktos teisinės formos, tokios kaip uždaroji akcinė bendrovė. Šios pozicijos laikomasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „LitSpecMet“ v. UAB Vilniaus lokomotyvų remonto depas, bylos Nr. 3K-3-324-378/2015).
  12. Kolegija pažymėjo, kad atsakovė iki 2012 m. spalio 29 d. buvo įgijusi perkančiosios organizacijos statusą, tačiau negalėjo įtikinamai paaiškinti, kokiu pagrindu įgijo tokį statusą ir dėl kokių priežasčių jo atsisakė. Atsakovė nėra įtraukta į Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymais patvirtintus perkančiųjų organizacijų sąrašus (VPĮ 4 straipsnio 3, 4 dalys), tačiau šie sąrašai nėra baigtiniai, be konkrečiai išvardytų perkančiųjų organizacijų, jame pateikta nuoroda į kitus, neįvardytus viešuosius ir privačius juridinius asmenis, atitinkančius VPĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas.
  13. Kolegija nustatė, kad atsakovė Juridinių asmenų registre įregistruota 1990 m. gruodžio 5 d., tą pačią dieną įregistruotuose įmonės įstatuose nurodyta, kad įmonė Lietuvoje ir už jos ribų organizuoja ir rengia informacines bei komercines parodas ir muges, plečia tarptautinius, ekonominius, mokslinius, techninius ir prekybinius ryšius. Įstatuose pažymėta, kad rengiami aktualūs Respublikai tarptautiniai renginiai: parodos, mugės, simpoziumai ir kt., užsienyje organizuojamos informacinės parodos bei komercinės mugės ir kt., prireikus teikiami pasiūlymai Lietuvos Respublikos Vyriausybei sudaryti organizacines komisijas tarptautinėms ir labai specializuotoms tarpšakinėms parodoms bei mugėms rengti, vykdoma kitokia, ūkinė komercinė, finansinė veikla. Pakeitus įstatus, veiklos apibūdinimas buvo susiaurintas, apibrėžiant ją kaip mugių, parodų ir kongresų organizavimo, turto nuomos, sandėliavimo paslaugų teikimą, tačiau iš esmės įmonės veikla nepakito.
  14. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2008 m. spalio 8 d. nutarimu Nr. 994 „Dėl UAB Lietuvos parodų centro Litexpo projekto „Nacionalinio kongresų centro Litexpo įkūrimas“ pripažinimo valstybei svarbiu ekonominiu projektu“ pripažino nurodytą projektą svarbiu ekonominiu projektu; šis nutarimas priimtas įgyvendinant Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros 2015 metų ilgalaikę strategiją (jai pritarta Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 853) ir Nacionalinio turizmo plėtros 2007–2013 metų programą (patvirtintą Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 944); toks atsakovės statusas nėra panaikintas. Nacionalinio turizmo plėtros programa patvirtina, kad atsakovės statusas reikšmingas plėtojant dalykinį (konferencijų) turizmą, siekiant šį produktą pristatyti tarptautinėse turizmo rinkose nacionaliniu lygiu.
  15. Kolegijos vertinimu, apibrėžus tokį atsakovės statusą, valstybė turi teisę nuspręsti dėl šioje įmonėje organizuojamų konferencijų, reprezentacinių renginių, t. y. pasirinkti įmonę be konkurencijos. Tokią išvadą patvirtina Vyriausybės 2012 m. balandžio 11 d. nutarimas Nr. 406 „Dėl Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai aukščiausio lygio susitikimo patalpų“. Aplinkybė, kad atsakovės veikla susijusi su tarptautiniu bendradarbiavimu ir turizmo projektų įgyvendinimu, pažymėta ir Vyriausybės 2012 m. kovo 28 d. nutarime Nr. 347 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 metų veiklos ataskaitos pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“.
  16. Remdamasi nurodytais dokumentais teisėjų kolegija sprendė, kad Lietuvos valstybės reprezentavimas Lietuvoje ir užsienyje organizuojant parodas, muges, konferencijas, taip pat valstybinės reikšmės renginius, skatinant Lietuvos žinomumą ir turizmą, nėra komercinės paskirties veikla, tokia veikla susijusi su viešuoju interesu. Ūkio ministerija teismui pateiktoje išvadoje pažymėjo, kad dalis atsakovės veiklos (valstybinės svarbos renginių organizavimas) susijusi su viešuoju interesu.
  17. Byloje taip pat reikšminga atsakovės pozicija dėl jos veiklos ir statuso, išreikšta 2013, 2014, 2015 metų pranešimuose (ataskaitose) – iš 2013 m. rugsėjo 30 d. tarpinio pranešimo matyti, kad atsakovė gavo ES struktūrinių fondų paramą pagal priemonę „Procesas.Lt“. Kolegijos vertinimu, tai paneigia atsakovės teiginį, kad jos veikla finansuojama tik iš pelno, gauto vykdant ūkinę komercinę veiklą. Atsakovės vadovo 2014 metų metiniame pranešime nurodyta aplinkybė, kad 2013 metas atsakovės pajamos mažėjo dėl vykusių pagrindinių ES pirmininkavimo renginių, pagrindžia, jog tokia veikla buvo nekomercinė (ja nesiekta gauti pajamų) ir susijusi su viešuoju interesu. Nustatytas aplinkybes kolegija pripažino sudarančias pagrindą konstatuoti, kad atsakovė yra perkančioji organizacija (VPĮ 4 straipsnio 1, 2 dalis).
  18. Kolegija sprendė, kad tai, jog atsakovė dalyvauja kitų institucijų organizuojamuose viešuosiuose pirkimuose kaip tiekėja, nėra kliūtis turėti perkančiosios organizacijos statusą dėl kitos veiklos dalies, atitinkančios VPĮ reikalavimus.
  19. Prieš atsisakydama perkančiosios organizacijos statuso, atsakovė kreipėsi į Viešųjų pirkimų tarnybą ir Konkurencijos tarybą dėl išaiškinimų, tačiau nė viena iš šių tarnybų nepateikė vienareikšmiško atsakymo – Viešųjų pirkimų tarnybai kilo abejonių, ar atsakovė veikia konkurencinėje aplinkoje vienodomis sąlygomis su kitomis privačiomis įmonėmis; Konkurencijos taryba negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti, kad įmonė konkuruoja su kitais privačiais subjektais. Advokatų kontoros išvadą teismas vertino kaip jos nuomonę, nesukeliančią teisinių padarinių dėl atsakovės statuso.
  20. Kolegija konstatavo, kad atsakovė yra perkančioji organizacija, todėl Konkursą privalėjo organizuoti pagal VPĮ. Kadangi buvo pažeistas imperatyvusis reikalavimas, tai kolegija ginčo Konkursą, taip pat ginčijamus atsakovės sprendimus bei atsakovės ir trečiųjų asmenų UAB „Idea prima“ bei UAB „Ministerium“ 2015 m. vasario 1 d. sudarytą paslaugų sutartį pripažino niekiniais (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Nors Konkurso sąlygos buvo parengtos remiantis analogija, iš dalies vadovaujantis VPĮ, tačiau dėl to Konkursas netapo teisėtas – perkančiosios organizacijos statusą turinčios įmonės organizuojamas viešasis pirkimas turi visiškai atitikti VPĮ nuostatas.
  21. Kadangi sutartis galioja iki 2016 m. vasario mėnesio, tai kolegija sprendė, kad yra pagrindas ją išsaugoti, netaikant restitucijos (CK 1.80 straipsnio 3 dalis, 6.145 straipsnio 2 dalis). Kolegija atsakovei netaikė VPĮ nustatytų alternatyvių sankcijų, nes Konkursas vyko ne VPĮ pagrindu.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

  1. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 12, 13 straipsniuose įtvirtintus principus, CPK 320 straipsnio 2 dalį, nepagrįstai peržengė apeliacinio skundo ribas. Bylos šalys nekėlė klausimo dėl atsakovės statuso (ar ji yra perkančioji organizacija), neteikė tai patvirtinančių (paneigiančių) įrodymų, todėl byloje nebuvo akivaizdžių duomenų, kurie pagrįstų, kad buvo pažeistas viešasis interesas, o įvykdžius Konkursą sudarytas sandoris – niekinis, taip pat nebuvo įrodymų, patvirtinančių (paneigiančių) atsakovės perkančiosios organizacijos statusą, kaip nustatyta VPĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte.
    2. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad dalis kasatorės veiklos skirta specialiai nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio viešajam interesui tenkinti, netinkamai aiškino ir taikė VPĮ 4 straipsnio 2 dalį bei nukrypo nuo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) suformuluotų kriterijų, taikomų vertinant, ar veikla yra komercinio ir pramoninio pobūdžio (jų netaikė).
    3. Teisingumo Teismas savo praktikoje (faktinėmis aplinkybėmis panašioje byloje) yra nurodęs, kad dėl subjekto tenkinamo viešojo intereso pramoninio ir komercinio pobūdžio sprendžiama pagal tai, ar poreikiai gali būti patenkinti rinkoje kitais būdais; ar subjektas veikia rinkos sąlygomis su kitais subjektais, t. y. ar veikia konkurencinėje rinkoje; ar subjektas siekia gauti pelną; ar subjektas vadovaujasi kainų efektyvumo ir produktyvumo kriterijais; ar subjektui, vykdant veiklą, egzistuoja finansinė rizika, t. y. ar nėra nustatyta galimybė finansuoti nuostolių iš viešojo sektoriaus lėšų (Teisingumo Teismo 2001 m. gegužės 10 d. sprendimas sujungtose bylose Agora ir Excelsior, C-223/99 ir C-260/99, ECLI:EU:C:2001:259).
    4. Kasatorės veikla atitinka nurodytas sąlygas, kurių pagrindu Teisingumo Teismas pripažino, kad subjekto veikla nėra skirta specialiai nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio viešajam interesui tenkinti, – jos veikla yra susijusi su parodų, mugių organizavimu ir pan., ji siekia pelno, yra valdoma vadovaujantis veiklos ir sąnaudų efektyvumo kriterijais, veikia konkurencingoje rinkoje, teisės aktuose nenustatyta privilegijų kasatorei teikiant parodų ir mugių organizavimo paslaugas. Kasatorė taip pat negali būti laikoma viešosios teisės reglamentuojamu subjektu.
    5. Nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų, pateiktų Viešųjų pirkimų reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgoje, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad organizuodama Konkursą atsakovė buvo perkančioji organizacija VPĮ 4 straipsnio 2 dalies prasme, nors ūkio subjekto teisinis statusas skirtingais laikotarpiais gali kisti, priklausomai nuo jo vykdomos veiklos. Pagal Teisingumo Teismo praktiką sprendimas, ar ūkio subjektas yra perkančioji organizacija, privalo būti priimamas kiekvienais biudžetiniais metais (Teisingumo Teismo 2000 m. spalio 3 d. sprendimas University of Cambridge, C-380/98, ECLI:EU:C:2000:529).
    6. Apeliacinės instancijos teismo argumentai, kurių pagrindu jis konstatavo, kad kasatorė yra perkančioji organizacija, susiję su jos veikla, vykdyta iki 2012 m., kai ji dar laikė save perkančiąja organizacija ir pirkimus vykdė pagal VPĮ reikalavimus; dėl vėlesnio laikotarpio teismas rėmėsi tik kasatorės gauta ES parama, kuri nelaikytina finansavimu iš biudžeto, nes yra gauta teikiant paraiškas ir konkuruojant dėl paramos gavimo su kitais verslo subjektais. Argumentų, pagrindžiančių, kad 2015 m. yra aplinkybių, kurios leistų kasatorę pripažinti perkančiąja organizacija šiais metais, teismas nepateikė.
    7. Priimdamas skundžiamą sprendimą apeliacinės instancijos teismas rėmėsi įrodymais, kurių netyrė teismo posėdžių metu, kurie nebuvo įtraukti į bylą ir dėl kurių kasatorė negalėjo pasisakyti (Vyriausybės 2012 m. kovo 28 d. nutarimu Nr. 347 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 metų veiklos ataskaitos pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“, kasatorės 2013, 2014, 2015 metų finansine ir veiklos ataskaitomis, kasatorės 2013 m. rugsėjo 30 d. tarpiniu pranešimu už 9 mėn. laikotarpį), taip pažeisdamas CPK 14 straipsnio 2 dalį, 263 straipsnio 2 dalį. Teismas taip pat netyrė kasatorės pateiktų įrodymų, patvirtinančių, kad jos veikla nėra išimtinai komercinio ir pramoninio pobūdžio, dėl to pažeidė CPK 177, 185 straipsnius, 263 straipsnio 1 dalį.
    8. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl kasatorės veiklos nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio padarytos iškreipiant faktus, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams:
      1. Teismas rėmėsi kasatorės įstatais, nors juose nurodyta išimtinai komercinė bendrovės veikla. Valstybės turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo valstybės valdomose įmonėse tvarkos apraše, patvirtintame Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 665, kasatorė priskirta prie 1A grupės įmonių, kuriomis valstybė siekia verslo vertės augimo ir dividendų ar pelno įmokos pajamingumo. Pagal aprašo 15.1, 16 punktų nuostatas kasatorė privalo siekti kuo didesnio veiklos pelno ir veikti ne prasčiau nei bet kuri kita atitinkamoje rinkoje veikianti privačių investuotojų valdoma įmonė.
      2. Tai, kad Vyriausybės 2008 m. spalio 8 d. nutarimu Nr. 994 kasatorės projektas „Nacionalinio kongresų centro Litexpo įkūrimas“ pripažintas valstybei svarbiu ekonominiu projektu, nepadaro jos perkančiąja organizacija; nutarimu kasatorei nesuteikta jokių išskirtinių teisių ir nepavesta vykdyti jokios veiklos, skirtos specialiai nekomerciniam ir nepramoniniam interesui tenkinti; valstybei svarbiais ekonominiais projektais buvo pripažįstami ir komerciniai projektai. Teismas neatsižvelgė į tai, kad svarbiu pripažintas tik vienas kasatorės projektas, o ne pati kasatorės įmonė. Be to, projektas niekada nebuvo įgyvendintas, jam neskirta lėšų. Aptartas projekto statusas nesuteikė teisės valstybei pasirinkti kasatorės paslaugas be konkurencijos, tai neatitiktų VPĮ 10 straipsnio nuostatų; paslaugas Užsienio reikalų ministerijai kasatorė teikė pagal sutartis, sudarytas laimėtų viešųjų pirkimų pagrindu.
      3. Ūkio ministerijos raštai nepatvirtina kasatorės perkančiosios organizacijos statuso – juose nurodyta teorinė galimybė, kad kasatorės veikla (jos dalis) gali būti skirta specialiai nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio viešiesiems interesams tenkinti, tačiau 2014–2015 m. tokios veiklos ji nevykdė.
      4. Teismas netinkamai aiškino kasatorės vadovo 2014 m. veiklos ataskaitą, kurioje nurodyta, kad 2014 m. kasatorės pajamos, lyginant su 2013 m., mažėjo, nes 2013 m. daug pajamų teikė vykę ES pirmininkavimo renginiai. Tai patvirtina, kad šiais renginiais siekta veiklos tikslų (pelno), o ne tenkintas nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio viešasis interesas.
      5. ES finansinę paramą kasatorė gavo veikdama kaip bet kuris kitas komerciniais pagrindais veikiantis ūkio subjektas, konkurso tvarka. Tai patvirtina, kad ES finansinė parama kasatorei paskirta ne kaip dotacija ar subsidija viešojo sektoriaus institucijai, bet kaip verslo parama komercinę veiklą vykdančiam ūkio subjektui; ji negali būti prilyginama veiklos finansavimui iš valstybės biudžeto.
    9. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad Konkursas organizuotas pažeidžiant imperatyviuosius reikalavimus, ir dėl to jį bei priimtus sprendimus pripažino niekiniais, tačiau nenurodė jokių konkrečių imperatyvų, kurie buvo pažeisti. Taip nukrypta nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią perkančiosios organizacijos veiksmų ir sprendimų panaikinimas pateisinamas tik dėl esminių pažeidimų, kuriais pažeidžiamos imperatyviosios VPĮ nuostatos; būtina realiai įrodyti viešųjų pirkimų principų pažeidimo faktą, o ne tik remtis jų pažeidimo prielaida ir padariniais.
    10. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad Konkursas atitiko visus VPĮ reikalavimus, nepažeidė viešųjų pirkimų principų, todėl nebuvo pagrindo jį pripažinti niekiniu. Didžioji dalis perkamų paslaugų – radijo ir televizijos paslaugos, todėl, remiantis VPĮ 2 priedėlio 26 eilute, VPĮ 12 straipsnio 9 punktu, 84 straipsnio 2 punktu, būtų vykdomas supaprastintas viešasis pirkimas pagal kasatorės supaprastintų viešųjų pirkimų taisykles (VPĮ 85 straipsnio 2 dalis). Kasatorės direktoriaus 2014 m. spalio 17 d. įsakymu patvirtintos Pirkimų taisyklės ir pagal jas parengtos Konkurso sąlygos atitiko visus esminius VPĮ reikalavimus dėl supaprastinto viešojo pirkimo dokumentų rengimo ir pirkimo procedūrų vykdymo, užtikrintas viešumo reikalavimų laikymasis.
    11. Konkurso pripažinimas niekiniu būtų neproporcinga priemonė, nes byloje kilo ginčas tik dėl bendraieškių pasiūlymo atmetimo teisėtumo; klausimas, ar jų pasiūlyta kaina buvo neįprastai maža, spręstas vadovaujantis VPĮ reikalavimais.
  2. Bendraieškės atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti; Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą negali būti tenkinamas kasatorės reikalavimas atmesti ieškinį, o byla turėtų būti grąžinta nagrinėti iš naujo, nes kasaciniu skundu skundžiama tik viena aplinkybė – kasatorės pripažinimas perkančiąja organizacija, tačiau neginčijama ieškinio dalyką ir pagrindą bei apeliacijos objektą sudaranti aplinkybė – kasatorės veiksmų neteisėtumas vertinant ir atmetant bendraieškių pasiūlymą. Kasacinis teismas, išsprendęs klausimą dėl kasatorės statuso, negalėtų spręsti dėl ieškinio pagrįstumo, nes su juo susiję fakto klausimai apeliacinės instancijos teismo nebuvo nagrinėti ir vertinti.
    2. Net ir negrąžinus šalių į iki pažeidimo buvusią padėtį, kasatorės veiksmų neteisėtumo konstatavimas sudarytų pagrindą bendraieškėms kreiptis dėl žalos atlyginimo iš atsakovės (CK 6.249 straipsnis).
    3. Byloje kilęs ginčas susijęs su viešųjų pirkimų teisiniais santykiais, be to, joks subjektas neturi teisės savavališkai nuspręsti netaikyti imperatyviųjų teisės normų, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo teisėtą pagrindą įvertinti, ar Konkursui ir dėl jo kilusiam ginčui neturėtų būti taikomos VPĮ nuostatos. Teismo teisė peržengti ginčo ribas įtvirtinta CPK 4232 straipsnio 2 dalyje, taip pat CPK 320 straipsnio 2 dalyje. CPK 12, 13 straipsniai nebuvo pažeisti, nes kasatorė buvo įpareigota pateikti išsamius paaiškinimus ir įrodymus, susijusius su teismo iniciatyva iškeltu teisės klausimu.
    4. Skunde keliami fakto klausimai, teikiami nauji įrodymai, kurie, kasatorei netinkamai įgyvendinant savo procesines teises (vengiant pateikti informaciją), nebuvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Teismas vertino kasatorės viešai skelbiamą informaciją, teisės aktus, dėl kurių pateikti paaiškinimus kasatorė turėjo teisę, tačiau ja nepasinaudojo.
    5. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai vertino aplinkybes, susijusias su kasatorės perkančiosios organizacijos statusu. Perkančiosios organizacijos sąvoka aiškinama pagal funkcinį metodą (Teisingumo Teismo 1998 m. lapkričio 10 d. sprendimas byloje Gemeente Arnhem ir Gemeente Rheden prieš BFI Holding BV, C-360/96, ECLI:EU:C:1998:525).
    6. Teisingumo Teismo praktikoje pripažinta, kad viešieji interesai, kurie yra nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio, tenkinami kitu nei vertybių ir paslaugų pasiūlymo (oferta) rinkai būdu; dėl viešojo intereso valstybė pati ar per kitą kontroliuojamą subjektą, nesvarbu, ar jo veikla reguliuojama privatinės ar viešosios teisės, nusprendžia patenkinti šiuos poreikius (Teisingumo Teismo 2003 m. gegužės 22 d. sprendimas byloje Korhonen ir kt., C-18/01, ECLI:EU:C:2003:300).
    7. Byloje nustatytomis aplinkybėmis (kasatorei pavestas valstybinės svarbos projekto „Nacionalinio kongresų centro Litexpo įkūrimas“ vykdymas, jos akcijų daugumą turintis akcininkas priima sprendimus, kuriais finansuojamas šio projekto įgyvendinimas (Vyriausybės 2014 m. liepos 14 d. nutarimas Nr. 655), kasatorė neveikia konkurencinėmis rinkos sąlygomis (Vyriausybės 2012 m. balandžio 11 d. nutarimas Nr. 406), nuolat vykdo veiklas, susijusias su Lietuvos Respublikos atstovavimu tarptautinėse parodose Expo, kasatorė buvo įsteigta kaip valstybės įmonė, 2015 m. laimėjo 96 proc. viešųjų pirkimų, kuriuose dalyvavo) patvirtinama, kad jos veikla susijusi su viešaisiais interesais, kurie yra nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio. Tokią aplinkybę patvirtino ir kasatorės akcijų savininko teises įgyvendinanti institucija (Ūkio ministerija).
    8. Konkursu perkamos reklamos paslaugos VPĮ 2 priedėlyje aiškiai priskirtos A kategorijos paslaugoms. Dėl to, įvertinus konkurso vertę, paslaugos negalėjo būti perkamos organizuojant supaprastintą pirkimą, o kasatorės nurodyti argumentai (nutarties 30.10 punktas) pripažintini nepagrįstais.
  3. Daugiau atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

  1. VPĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kartu taikomame su šio straipsnio 2 dalimi, įtvirtinta, kad perkančioji organizacija yra viešasis ar privatusis juridinis asmuo (išskyrus valstybės ar savivaldybių valdymo institucijas), jeigu visa ar tam tikra jo veiklos dalis yra skirta specialiai viešiesiems interesams, kurie yra nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio, tenkinti ir atitinka bent vieną iš šių sąlygų: 1) jo veikla yra daugiau kaip 50 procentų finansuojama iš valstybės ar savivaldybių biudžetų arba kitų valstybės ar savivaldybių fondų lėšų, arba kitų šioje dalyje nustatytų viešųjų ar privačiųjų juridinių asmenų lėšų; 2) yra kontroliuojamas (valdomas) valstybės ar savivaldybių institucijų arba kitų šioje dalyje nustatytų viešųjų ar privačiųjų juridinių asmenų; 3) turi administraciją, valdymo ar priežiūros organą, kurio daugiau kaip pusė narių yra skiriami valstybės ar savivaldybių institucijų arba šioje dalyje nurodytų viešųjų ar privačiųjų juridinių asmenų.
  2. Atliekant kasatorės teisinio statuso vertinimą VPĮ 4 straipsnio taikymo prasme, visų pirma pažymėtina, kad VPĮ yra įgyvendintas Europos Sąjungos viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo teisinis reglamentavimas, todėl aiškinant į Europos Sąjungos teisės normas panašias arba tapačias nacionalinės viešųjų pirkimų teisės nuostatas remiamasi ir oficialiuoju Europos Sąjungos teisės normų aiškinimu.
  3. Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad tiek iš reikalavimo vienodai taikyti Europos Sąjungos teisę, tiek iš lygybės principo reikalavimo išplaukia, jog tuomet, kai Sąjungos teisės nuostatoje nedaroma aiški nuoroda į valstybių narių teisę, kad būtų nustatyta jos prasmė ir apimtis, jos turinys visoje Europos Sąjungoje paprastai turi būti aiškinamas autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant į nuostatos kontekstą ir nagrinėjamu reglamentavimu siekiamą tikslą (žr., pvz., Teisingumo Teismo 1984 m. sausio 18 d. sprendimą Ekro, 327/82, EU:C:1984:11; 2000 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Linster, C-287/98, EU:C:2000:468).

 

Dėl veiklos (jos dalies), kuri yra skirta specialiai viešiesiems interesams, kurie yra nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio, sąvokos aiškinimo (VPĮ 4 straipsnio 2 dalis)

 

  1. Teisingumo Teismas priimtuose prejudiciniuose sprendimuose yra nurodęs, kad sąvoka „viešieji interesai, neturintys komercinio ar pramoninio pobūdžio“ priklauso Europos Sąjungos teisei ir turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai visose valstybėse narėse, atsižvelgiant į normos, kurioje ji įtvirtinta, kontekstą ir jos siekiamą tikslą (Teisingumo Teismo 2003 m. vasario 27 d. sprendimas Adolf Truley, C-373/00, ECLI:EU:C:2003:110).
  2. Sprendžiant, ar tam tikra veikla atitinka viešuosius interesus, nesvarbu, kad visuotinės svarbos poreikius tenkina ar gali tenkinti kiti ūkio subjektai; svarbu, kad valstybė ar vietos valdžios institucija nusprendžia šiuos poreikius patenkinti pačios arba kurių atžvilgiu jos ketina išsaugoti lemiamą įtaką (pvz., Teisingumo Teismo 2008 m. balandžio 10 d. sprendimas Ing. Aigner, C-393/06, ECLI:EU:C:2008:213).
  3. Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad Europos Sąjungos įstatymų leidėjas turėjo tikslą išskirti tokius interesus, kurie yra ne komercinio ar pramoninio pobūdžio, t. y. nurodytas pobūdis yra tikslinantis, o ne apibūdinantis viešųjų interesų kriterijus; dėl to esama ir tokių viešųjų interesų, kurie yra komercinio ar pramoninio pobūdžio ir todėl dėl jų subjektas neįgyja perkančiosios organizacijos statuso (Teisingumo Teismo 2001 m. gegužės 10 d. sprendimas sujungtose bylose Agor? ir Excelsior, C-223/99 ir C-260/99, ECLI:EU:C:2001:259).
  4. Siekiant išvengti rizikos, kad valstybės, savivaldybės ar viešosios teisės reglamentuojamos įstaigos finansuojamas ar kontroliuojamas subjektas vadovausis kitais nei ekonominiai kriterijais, sąvoka „viešosios teisės reglamentuojama įstaiga“ turi būti aiškinama naudojant funkcinį aiškinimo metodą (pvz., Teisingumo Teismo 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimas Bayerischer Rundfunk ir kt., C-337/06, ECLI:EU:C:2007:786). Sprendžiant dėl veiklos pripažinimo pramoninio ar komercinio pobūdžio veikla, būtina atsižvelgti į visas svarbias teisines ir faktines aplinkybes, pavyzdžiui, aptariamo subjekto įsteigimo aplinkybes ir sąlygas, kuriomis jis vykdo savo veiklą (pvz., pirmiau nurodytas Teisingumo Teismo sprendimas Adolf Truley, C-373/00), ypač į tai, kad jo pagrindinis tikslas nėra pelno siekimas, tai, kad jam netenka rizika, ir nagrinėjamos veiklos valstybinį finansavimą. Šiuo požiūriu svarbu patikrinti, ar aptariama organizacija savo veiklą vykdo konkurencijos sąlygomis (pvz., Teisingumo Teismo 2003 m. gegužės 22 d. sprendimas Korhonen ir kt., C-18/01, ECLI:EU:C:2003:300).
  5. Šiame kontekste Teisingumo Teismo pažymėta, kad, kalbant apie ekonomines sąlygas, į kurias reikia atsižvelgti, arba, kitaip, apie atitinkamą rinką, kurią reikia išnagrinėti siekiant patikrinti, ar aptariamas subjektas savo veiklą vykdo konkurencijos sąlygomis, taikant funkcinį sąvokos „viešosios teisės reglamentuojama įstaiga“ aiškinimo metodą, reikia atkreipti dėmesį į veiklos sritį, kurioje veikti šis subjektas buvo įsteigtas (pirmiau nurodytas Teisingumo Teismo sprendimas Ing. Aigner, C-393/06).
  6. Šiame sprendime Teisingumo Teismas kaip svarbią aplinkybę vertino tai, ar subjektas vykdo veiklą išplėtotoje konkurencinėje aplinkoje, ar ši veikla yra visiškai ar iš dalies monopolinė (konkurentų skaičius, ekonominis pajėgumas ir pan.), taip pat ar ūkinės veiklos sritis pasižymi pakankamai didele autonomija ir galimybe ją pakeisti kito pobūdžio veikla, galiausiai – ar vykdomos veiklos būtų galima lengvai atsisakyti, atsižvelgiant į steigėjo ir visuomenės interesus. Pagal Teisingumo Teismo praktiką išplėtota konkurencija gali būti požymis, patvirtinantis, kad tai nėra visuotinės svarbos poreikis, neturintis pramoninio ar komercinio pobūdžio (pirmiau nurodytas Teisingumo Teismo sprendimas sujungtose bylose Agor? ir Excelsior, C-223/99 ir C-260/99).
  7. Teisingumo Teismo praktikoje nurodyti ir kiti svarbūs vertinamieji kriterijai: ar subjektas savo veikloje vadovaujasi produktyvumo ir kainų efektyvumo kriterijais, ar subjektas prisiima ekonominę riziką dėl savo veiklos, ar galimi nuostoliai padengiami valstybės, ir kt.
  8. Teisingumo Teismo pažymėta, kad sąlyga, jog organizacija turi būti įsteigta turint konkre tikslą tenkinti visuotinės svarbos interesus, neturinčius pramoninio arba komercinio pobūdžio, nereiškia, kad ji gali tenkinti tik šiuos poreikius ir negali verstis kita veikla, net jei tokios užduotys sudaro didžiąją jos veiklos dalį, nes teisiniu apibrėžimu neatsižvelgiama į santykinę tokių užduočių svarbą jos visam verslui (Teisingumo Teismo 1998 m. sausio 15 d. sprendimas Mannesmann Anlagenbau Austria ir kt., C-44/96, ECLI:EU:C:1998:4).
  9. Šiame sprendime ir vėlesnėje praktikoje Teisingumo Teismas išplėtojo vadinamąją infekcijos (užkrato) teoriją, iš esmės reiškiančią, kad net ir maža vykdomos veiklos dalis, jei ji atitinka visuotinės svarbos poreikius, neturinčius komercinio ir pramoninio pobūdžio, suponuoja tokio subjekto pripažinimą perkančiąja organizacija, nepriklausomai nuo to, kad likusi veiklos dalis yra grynai komercinė, nešanti pelną.
  10. Veiklos pelningumas, jei tai iš tiesų nėra pagrindinis subjekto įsteigimo ir veiklos tikslas, o tai nustatytina ne tik pagal steigimo dokumentų nuostatų formuluotes, bet pagal ginčui svarbių faktinių aplinkybių visumą, nepaneigia galimybės, kad šio subjekto veikla bent jau tam tikra dalimi susijusi su viešojo intereso, kuris nėra komercinio ar pramoninio pobūdžio, tenkinimu (žr. pirmiau nurodytą Teisingumo Teismo sprendimą Korhonen ir kt., C-18/01).
  11. Pagal pristatytą oficialųjį Europos Sąjungos teisės aiškinimą vertinant apeliacinės instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kuriomis kasacinis teismas remiasi (CPK 353 straipsnio 1 dalis), visumą, yra pagrindas konstatuoti, kad kasatorės veikla, kurios tikslai, nustatyti skundžiamame procesiniame sprendime nurodytuose teisės aktuose, be kita ko, yra ir Lietuvos valstybės reprezentavimas Lietuvoje ir užsienyje, organizuojant parodas, muges, konferencijas, taip pat valstybinės reikšmės renginius, skatinant Lietuvos žinomumą ir turizmą, kvalifikuotina kaip veikla (jos dalis), kuri yra skirta specialiai viešiesiems interesams (VPĮ 4 straipsnio 2 dalies taikymo aspektu).
  12. Tokiam kasatorės veiklos vertinimui pagrįsti pažymėtina ir Teisingumo Teismo teisinė pozicija dėl veiklos organizuojant muges, parodas ir panašaus pobūdžio renginius atitikties sampratai „veikla, skirta specialiai viešiesiems interesams“, kuri išdėstyta pirmiau nurodytame sprendime, priimtame sujungtose bylose Agor? ir Excelsior, C-223/99 ir C-260/99. Teisingumo Teismas nurodė, kad tokių renginių organizatorius, suvesdamas vienos geografinės vietovės gamintojus ir prekybininkus, sudarydamas sąlygas jiems reklamuoti savo prekes ir skatinti prekybą, veikia ne vien tenkindamas jų asmeninius interesus, bet ir suteikia vartotojams, dalyvaujantiems tokiuose renginiuose, informaciją, reikalingą pasirinkti optimaliausiomis sąlygomis; šios prekybos paskatos patenka į viešojo intereso sritį.
  13. Tam, kad kasatorė būtų pripažinta perkančiąja organizacija VPĮ 4 straipsnio 2 dalies taikymo aspektu, jos veikla, kaip nurodyta pirmiau, bent jau tam tikra dalimi turi būti susijusi su viešojo intereso, kuris nėra komercinio ar pramoninio pobūdžio, tenkinimu. Apeliacinės instancijos teismas nustatė (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kad sprendime nurodytų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų pagrindu valstybė turi teisę nuspręsti dėl LITEXPO organizuojamų konferencijų bei reprezentacinių renginių. Tokia išvada yra pagrįsta.
  14. Dėl Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. (Nr. 136), 2008 m. spalio 8 d. (Nr. 994), 2012 m. balandžio 11 d. (Nr. 406), 2014 m. liepos 14 d. (Nr. 665) ir kitų nutarimų turinio, priėmimo tikslų ir taikymo kasacinio skundo argumentais nepaneigta apeliacinės instancijos išvada, kad dalis LITEXPO veiklos nėra komercinio pobūdžio, ši veikla nėra vykdoma laisva jos valia, o yra viešosios valdžios sprendimų rezultatas. Kasacinio teismo išvadai dėl atsakovės veiklos pobūdžio savaime nedaro įtakos tai, kad galbūt ši veikla LITEXPO komerciškai pelninga.
  15. Teisingumo Teismo nurodyta, kad viešaisiais interesais, neturinčiais komercinio ar pramoninio pobūdžio, inter alia, pripažįstami tokie poreikiai, kurie, pirma, tenkinami kitu nei vertybių ir paslaugų pasiūlymo (oferta) rinkai būdu, ir, antra, kurių atžvilgiu visuomeninio intereso sumetimais valstybė pati ar per kitą kontroliuojamą subjektą, nesvarbu, ar jo veikla reguliuojama privatinės ar viešosios teisės, nusprendžia patenkinti šiuos poreikius (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „LitSpecMet“ v. UAB Vilniaus lokomotyvų remonto depas, bylos Nr. 3K-3-324-378/2015, ir joje nurodytą Teisingumo Teismo praktiką).
  16. Dėl ūkio subjekto veikimo konkurencinėje aplinkoje pažymėtina, kad nepakankama tik nustatyti, kiek konkuruojančių ūkio subjektų Lietuvoje rengia muges, parodas, konferencijas ir pan. Šiuo atveju taip pat reikia įvertinti, kokio pobūdžio ir apimties veikla šie subjektai užsiima (pvz., ar tai labai nišinė sritis), be to, kokio dydžio ir ekonominio pajėgumo jie yra. Būtent pastarasis kriterijus leistų įvertinti, ar dėl tam tikrų renginių su LITEXPO gali konkuruoti kiti renginių, konferencijų ar parodų organizatoriai. Atsižvelgiant į tai, aplinkybė, kad atsakovė teikia paslaugas, kaip viešųjų pirkimų laimėtoja, savaime nepakankamas kriterijus išplėtotai konkurencijai konstatuoti, jei pirkėjams šioje rinkoje neužtikrinama realios alternatyvos.
  17. Iš Centrinės viešųjų pirkimų informacinės sistemos duomenų matyti, kad kai kurios perkančiosios organizacijos neskelbiamų derybų būdu iš LITEXPO pirko prek ir paslaugų naudodamosi VPĮ 92 straipsnio 3 dalies 6 punkte įtvirtinta išimtimi, pagal kurią neskelbiant apie pirkimą gali būti perkamos prekės, paslaugos ar darbai, kai dėl techninių priežasčių, meninio kūrinio sukūrimo arba įsigijimo ar dėl objektyvių aplinkybių, patentų, kitų intelektinės nuosavybės teisių ar kitų išimtinių teisių apsaugos tik konkretus tiekėjas gali patiekti reikalingas prekes, pateikti paslaugas ar atlikti darbus ir kai nėra jokios kitos alternatyvos.
  18. Teisėjų kolegija atskirai nesprendžia dėl nutarties 51–52 punktuose nurodytų aplinkybių reikšmės kasaciniame procese nagrinėjamam teisės klausimui, tačiau vienodos teisės praktikos formavimo aspektu vertina, kad jos, be kitų argumentų, galėtų būti aktualios kituose panašaus pobūdžio ginčuose. Kita vertus, dėl nutarties 52 punkte nurodytų aplinkybių savo paaiškinimus pateikė pati atsakovė (t. 2, b. l. 103), juos kartoja ir kasaciniame skunde.
  19. Kaip teisiškai nepagrįsti atmetami kasatorės argumentai, kad LITEXPO veikia išimtinai kaip komercinis ūkio subjektas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į LITEXPO įstatų 6 punktą, kuriame nurodyta, kad bendrovė gali užsiimti bet kokia kita veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams. Be to, kasacinio teismo jau spręsta, kad juridinio asmens įstatų formuluotės dėl pelno siekimo, dėl ūkinės veiklos formos ir pan. savaime nepaneigia galimybės tokio subjekto veiklą pripažinti kaip vykdomą perkančiosios organizacijos (žr. pirmiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-324-378/2015, ir joje nurodytą Teisingumo Teismo praktiką).
  20. Vertinant, ar kasatorė faktiškai vykdė veiklą (ir ar tokia veikla potencialiai gali užsiimti ateityje), susijusią su viešojo intereso, kuris nėra komercinio ar pramoninio pobūdžio, tenkinimu, konstatuotina, kad vien tai, jog LITEXPO patalpos be atviro konkurso, o centrinės valdžios sprendimu (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. balandžio 11 d. nutarimas Nr. 406 „Dėl Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai aukščiausio lygio susitikimo patalpų“) buvo naudojamos Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai renginiams, yra pakankama, kad būtų pripažinta, jog LITEXPO veiklos dalis susijusi su viešojo intereso, kuris nėra komercinio ar pramoninio pobūdžio, tenkinimu.
  21. Kasatorė nurodo, kad Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos organizuoto konkurso „Nekilnojamojo turto (patalpų) nuomos paslaugų pirkimas“, skirto pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai renginiams, procedūros ir tai, kad LITEXPO jį laimėjo, įrodo, jog ji laisva valia veikia konkurencinėje aplinkoje, gauna pelną. Vis dėlto LITEXPO šias aplinkybes vertina atsietai, neatsižvelgia į tai, kad pirmiau nurodytas konkursas įvykdytas iš karto po to, kai buvo priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. balandžio 11 d. nutarimas Nr. 406 „Dėl Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai aukščiausio lygio susitikimų patalpų“. Taigi šio konkurso procedūros, kurios organizuotos neskelbiamų derybų būdu, – iš esmės Vyriausybės sprendimo įgyvendinimas, o ne poreikiai, kurie būtų tenkinami vertybių ir paslaugų pasiūlymo (oferta) rinkai būdu.
  22. Taigi, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo išaiškinimus, pateiktus pirmiau nurodytame sprendime Mannesmann Anlagenbau Austria ir kt., konstatuotina, kad nepaisant to, jog didžioji LITEXPO veiklos dalis yra grynai komercinė, nešanti pelną, kasatorei pripažintinas perkančiosios organizacijos statusas, nes dalis jos veiklos yra skirta specialiai viešiesiems interesams, kurie yra nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio.

 

Dėl LITEXPO atitikties bent vienai iš VPĮ 4 straipsnio 2 dalies 1–3 punktuose nustatytų sąlygų

 

  1. Vadovaujantis VPĮ 4 straipsnio 2 dalies 2 punktu, juridinis asmuo, kurio tam tikra veiklos dalis yra skirta specialiai viešiesiems interesams, kurie yra nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio, tenkinti, pripažįstamas perkančiąja organizacija, jeigu toks juridinis asmuo yra kontroliuojamas (valdomas) valstybės ar savivaldybių institucijų arba kitų šioje dalyje nustatytų viešųjų ar privačiųjų juridinių asmenų.
  2. VPĮ ir kituose nacionaliniuose teisės aktuose, taikytinuose viešiesiems pirkimams, nėra atskleistas valstybės ar savivaldybių institucijų arba kitų VPĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatytų viešųjų ar privačiųjų juridinių asmenų kontrolės (valdymo) sąvokos turinys. Dėl to, kaip jau nurodyta nutarties 34 ir 35 punktuose, kontrolės (valdymo) sąvokai išaiškinti pasitelkiama Teisingumo Teismo jurisprudencija.
  3. Teisingumo Teismas dėl subjekto valdymo priežiūros kriterijaus yra išaiškinęs, kad dėl tokios jo priežiūros kyla lygiavertė glaudi priklausomybė nuo valdžios institucijų tai, kuri egzistuoja, kai nustatoma viena iš kitų dviejų alternatyviųjų sąlygų (VPĮ 4 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktai), būtent kai tas juridinis asmuo didžiąja dalimi yra finansuojamas viešosios valdžios arba kai ši skiria daugiau kaip pusę jo administracijos, valdymo ir priežiūros organų narių ir tai valdžios institucijoms leidžia paveikti šio subjekto sprendimus dėl viešųjų pirkimų (Teisingumo Teismo 2001 m. vasario 1 d. sprendimas Komisija prieš Prancūziją, C-237/99, ECLI:EU:C:2001:70).
  4. Atsižvelgiant į šią Teisingumo Teismo praktiką, subjekto valdymo priežiūros sąlyga (kriterijus) nepripažįstama, jei nustatomas paprastos jo priimamų sprendimų peržiūros teisės įgyvendinimas (a posteriori kontrolės kriterijus), nes pagal apibrėž tokia priežiūra nesuteikia valdžios institucijoms galių daryti įtaką juridinio asmens sprendimams dėl viešųjų pirkimų (žr. pirmiau nurodytą Teisingumo Teismo sprendimą Adolf Truley, C-373/00).
  5. Šio teisės aiškinimo kontekste, ypač atsižvelgiant į pirmiau nurodyto Teisingumo Teismo sprendimo Adolf Truley 7173 punktuose išdėstytus argumentus dėl konkrečių nagrinėtos bylos aplinkybių, liudijančių, kad juridinio asmens valdymo priežiūra smarkiai viršija paprastą a posteriori priežiūrą, vertinimo, ir į šio sprendimo 74 punkte nacionaliniam teismui pateiktą atsakymą, kad atitinkamo subjekto valdymo priežiūros kriterijų, inter alia, atitinka tokie valdžios institucijos įgaliojimai, kai ji turi ne tik juridinio asmens metinių finansinių ataskaitų peržiūros teisę, bet ir juridinio asmens priežiūros teisę, siekiant tikslios apskaitos, jos teisingumo, ekonomiškumo, rentabilumo bei racionalumo, ir kai valdžios institucijos turi įgaliojimus tikrinti juridinio asmens verslo patalpas bei įrenginius ir pranešti apie šių patikrinimų rezultatus kompetentingoms institucijoms ir akcininkams, kasacinis teismas pasisakys dėl faktinių aplinkybių ir teisinių vertinimų nagrinėjamoje byloje.
  6. Byloje nustatyta (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kad 98,77 proc. LITEXPO akcijų priklauso valstybei (akcijas valdo Ūkio ministerija).
  7. Vadovaujantis Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 20 straipsniu, kuriame įtvirtinta visuotinio akcininkų susirinkimo kompetencija, šis organas turi išimtines teises formuoti bendrovės valdymo organus, atšaukti juos ir valdymo organų narius, tvirtinti metinių finansinių ataskaitų rinkinį; priimti sprendimą dėl pelno (nuostolių) paskirstymo; priimti sprendimą dėl rezervų sudarymo, naudojimo, sumažinimo ir naikinimo; tvirtinti tarpinių finansinių ataskaitų rinkinį, sudarytą siekiant priimti sprendimą dėl dividendų už trumpesnį negu finansiniai metai laikotarpį skyrimo; priimti sprendimą dėl dividendų už trumpesnį negu finansiniai metai laikotarpį skyrimo; priimti sprendimą dėl bendrovės reorganizavimo ar atskyrimo ir patvirtinti reorganizavimo ar atskyrimo sąlygas, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis; priimti sprendimą pertvarkyti bendrovę; priimti sprendimus dėl bendrovės restruktūrizavimo Įmonių restruktūrizavimo įstatymo nustatytais atvejais; priimti sprendimą likviduoti bendrovę, atšaukti bendrovės likvidavimą, išskyrus ABĮ nustatytas išimtis.
  8. Kadangi kvalifikuota balsų dauguma pagal ABĮ 28 straipsnį negali būti mažesnė kaip 2/3 visų susirinkime dalyvaujančių akcininkų akcijų suteikiamų balsų, valstybės akcijų, valdomų Ūkio ministerijos, dalis bet kuriuo atveju leidžia lemti balsavimų rezultatus visais bendrovės valdymo, jos kontrolės ir kitais klausimais.
  9. Įvertindama tai, kad valstybei priklausančių akcijų dalimi užtikrinamas tiesioginis poveikis kasatorės veiklai per valdymo organus ir bendrovės veiklos kontrolę, valstybė turi galimybę teisės aktais (tiek norminio, tiek individualaus pobūdžio) daryti įtaką kasatorės veiklai, nustatydama konkrečias veiklas, kurios skirtos specialiai viešiesiems interesams, kurie yra nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio, kasacinis teismas prieina prie išvados, kad įmonė kontroliuojama valstybės (Ūkio ministerijos).
  10. Dėl pirmiau nurodytos Ūkio ministerijos turimos LITEXPO akcijų dalies šios akcininkės kaip absoliučią balsų daugumą turinčio subjekto galimybės naudotis akcininkams ABĮ nustatytomis teisėmis, taip pat atsižvelgiant į byloje esančius atsakovės visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimus (t. 2, b. l. 113, 115117), darytina išvada, kad tokia teisinė situacija iš esmės atitinka VPĮ 4 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatą dėl valdymo organo skyrimo.
  11. Nors išoriškai (de jure) LITEXPO valdybos narius renka bendrovės visuotinis akcininkų susirinkimas, tačiau iš tiesų (de facto) dėl pirmiau nurodytų priežasčių, a fortiori susijusių su Ūkio ministerijos disponuojamų akcijų kiekiu, tiek patys susirinkimai gali įvykti tik dėl šios valstybės institucijos dalyvavimo, tiek valdybos narių išrinkimas ar atšaukimas įmanomas tik dėl to, kad didžiausias akcininkas išreiškė atitinkamą valią. Tai neišvengiamai suponuoja išvadą dėl glaudaus atsakovės ir valstybės priklausomybės ryšio, atitinkančio VPĮ 4 straipsnio 2 dalies 3 punkto sąlygas (žr. pirmiau nurodytą Teisingumo Teismo sprendimą Komisija prieš Prancūziją, C-237/99).
  12. Visų anksčiau nurodytų požymių visuma yra pagrindas pripažinti, kad LITEXPO yra perkančioji organizacija pagal VPĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 2 dalies 2, 3 punktų nuostatas.
  13. Šiame kontekste pažymėtina, kad VPĮ 4 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktų nuostatų taikymas nesubordinuotas biudžetinių metų ribomis ir kaita, todėl pirmiau nurodytoms nuostatoms nereikšmingas Teisingumo Teismo išaiškinimas, taikomas VPĮ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktui (žr. Teisingumo Teismo 2000 m. spalio 3 d. sprendimą University of Cambridge, C-380/98, ECLI:EU:C:2000:529).

 

Dėl teismo teisės peržengti apeliacinio skundo ribas

 

  1. CPK 320 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai; apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims; apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
  2. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, tirdamas CPK 320 straipsnio 2 dalies nuostatų, kurių tuometinėje redakcijoje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) buvo nustatyta apeliacinės instancijos teismo teisė peržengti apeliacinio skundo ribas tik šio straipsnio 2 dalyje nurodytų kategorijų bylose, konstitucingumą, 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime išaiškino, kad CPK 320 straipsnyje „Bylos nagrinėjimo ribos“ nustatytas teisinis reguliavimas išreiškia ir įtvirtina visuotinai pripažintą civilinio proceso teisės principą tantum devolutum quantum appellatum. Šis principas reiškia, inter alia, tai, kad apeliacinės instancijos teismas turi tikrinti bei vertinti tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir neturi tikrinti bei vertinti, ar teisėtos ir pagrįstos yra tos sprendimo dalys, kurios nebuvo apskųstos apeliacine tvarka. Be to, apeliacinės instancijos teismas neturi savo iniciatyva išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir imtis analizuoti tokių argumentų, kurie apeliaciniame skunde nėra nurodyti.
  3. Tačiau, Konstitucinio Teismo vertinimu, vadovaujantis principu tantum devolutum quantum appellatum, apeliacinės instancijos teismui negali būti visiškai uždrausta remtis ir argumentais, nenurodytais apeliaciniame skunde, jeigu tuos argumentus pateikia kiti proceso dalyviai. Visuotinai pripažįstama ir tai, kad šis principas nėra absoliutus, inter alia, tuo aspektu, jog apeliacinės instancijos teismas tam tikrais atvejais ne tik gali, bet ir privalo peržengti apeliacinio skundo ribas. Tokios šio principo ribos – minėtos bendrosios taisyklės išimtys (beje, įtvirtintos daugelio valstybių civilinio proceso įstatymuose) paprastai būna susijusios su būtinumu apsaugoti, apginti pamatines vertybes – viešąjį interesą, silpnesniosios ginčo šalies teises, teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, ir pan. Tokias pamatines vertybes paprastai įtvirtina, saugo ir gina demokratinių teisinių valstybių konstitucijos.
  4. Taigi principas tantum devolutum quantum appellatum savaime nesuponuoja, kad apeliacinės instancijos teismas turi būti apeliacinio skundo ribų varžomas taip, jog jo sprendimas būtų iš esmės neteisingas ir tai pažeistų konstitucines vertybes.
  5. Konstitucija įtvirtina valstybę kaip bendrą visos visuomenės gėrį (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimai). Valstybės, kaip visos visuomenės politinės organizacijos, paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Kiekvienas viešasis interesas tegali būti grindžiamas pamatinėmis visuomenės vertybėmis, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija; jo įtvirtinimas ir užtikrinimas, gynimas ir apsauga yra konstituciškai motyvuoti. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai).
  6. Kita vertus, viešasis interesas, kaip bendras valstybės, visos visuomenės ar visuomenės dalies interesas, turi būti derinamas su individo autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šios Konstitucijoje įtvirtintos vertybės – asmens teisių ir teisėtų interesų apsauga bei gynimas ir viešasis interesas – negali būti priešpriešinamos. Šioje srityje būtina užtikrinti teisingą pusiausvyrą.
  7. Šiame kontekste kasacinio teismo ne kartą konstatuota, kad viešojo intereso apsauga sprendžiant ginčus viešųjų pirkimų srityje turi apimti abu jo aspektus – tiek visuomenės interesą tam tikru pirkimo objektu (preke, paslauga, darbų rezultatu) ir jo teikiama nauda, tiek ir visuomenės interesą užtikrinti konkurso dalyvių sąžiningą varžymąsi, ir nė vienas iš jų a priori neturi pirmenybės vienas kito atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Smulkus urmas“ v. Plungės rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-155/2011).
  8. Konstitucinio Teismo kartu pažymėta, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija; tai, inter alia, visuomenės atvirumas ir darna, teisingumas, asmens teisės ir laisvės, teisės viešpatavimas ir kt. Tai toks visuomenės ar jos dalies interesas, kurį valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti, inter alia, per teismus, pagal savo kompetenciją sprendžiančius bylas.
  9. Todėl kiekvienąkart, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, turi būti įmanoma pagrįsti, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos ir tam tikros Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės. O tais atvejais, kai sprendimą, ar tam tikras interesas turi būti laikomas viešuoju ir ginamas bei saugomas kaip viešasis interesas, turi priimti bylą sprendžiantis teismas, būtina tai motyvuoti atitinkamame teismo akte. Priešingu atveju kiltų pagrįsta abejonė, kad tai, kas teismo yra ginama ir saugoma kaip viešasis interesas, iš tikrųjų yra ne viešasis, bet privatus tam tikro asmens interesas (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimo VI dalies 810 punktus).
  10. Kasacinio teismo formuojamoje viešųjų pirkimų teisinio reglamentavimo aiškinimo praktikoje yra nurodoma, kad viešųjų pirkimų teisinis reglamentavimas susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl VPĮ viešiesiems pirkimams nustatyti specialūs reikalavimai, o šio įstatymo nuostatos aiškintinos ir taikytinos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-583/2008).
  11. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo išaiškinta, kad teismo vaidmuo ir pareiga saugant viešąjį interesą aktualūs ne tik dėl visuomenei svarbių gėrių, užtikrinant VPĮ teisinio reguliavimo tikslų pasiekimą, apsaugos, bet ir siekiant skatinti tiekėjų sąžiningą varžymąsi; siekiant užtikrinti viešojo intereso apsaugą sprendžiant viešųjų pirkimų ginčus, už jų nagrinėjimą atsakingam subjektui turi būti suteikti plačiausi įgaliojimai veikti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje „WTE Wassertechnik GmbH“, AB „Požeminiai darbai“ v. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra, UAB „Kauno vandenys“, bylos Nr. 3K-7-304/2011).
  12. Atkeiptinas dėmesys į CPK 4238 straipsnio nuostatas, kurios CPK 320 straipsnio atžvilgiu laikytinos specialiosiomis. CPK 4238 straipsnio 1–3 dalyse įvairiais aspektais expressis verbis įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo. Šiame kontekste taip pat pažymėtina kasacinio teismo praktika dėl aktyvaus teismo vaidmens sprendžiant viešųjų pirkimų ginčus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Labochema LT“ v. VšĮ Vilniaus universitetas, bylos Nr. e3K-3-362-415/2015, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
  13. Iš pristatyto teisinio reguliavimo ir jį aiškinančios teismų praktikos darytina išvada, kad viešųjų pirkimų bylose teismai turi teisę savo iniciatyva (ex officio) šalių ginčą spręsti kaip aktyvus arbitras (inter alia, peržengti skundo ribas), kurio nesaisto proceso šalių rungimosi ribos. Toks vaidmuo laikytinas diskrecine teise, tačiau ne absoliučia bei ribojama perkančiosios organizacijos galimai neteisėto veiksmo (sprendimo) akivaizdumu.
  14. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad viešųjų pirkimų bylose, priešingai nei įprastiniuose privatiniuose ginčuose, subjekto elgesio, veiksmų, ar sprendimų akivaizdžios neatitikties imperatyviosioms teisės normoms kriterijus yra ne vienintelė aktyvaus (iniciatyvaus) teismo veikimo sąlyga (šiame kontekste žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. V. ir D. G. v. S. R. S. G., bylos Nr. 3K-3-531/2012).
  15. Kai teismas ex officio peržengia ginčo ribas, savo aktyvaus procesinio elgesio priežastis turi pagrįsti, motyvuoti, tinkamai ir iš anksto apie tai informuoti proceso šalis, suteikti joms galimybę pateikti savo poziciją tiek dėl poreikio peržengti ginčo ribas, tiek dėl naujų aplinkybių vertinimo.
  16. Pirkėjo statusas lemia tai, kokios teisės normos, bendrosios ar specialiosios, taikytinos inicijuojant, organizuojant pirkimą, sudarant sutartis ir jas vykdant. Jei įmonė yra perkančioji organizacija, atitinkanti VPĮ 4 straipsnio nuostatas, jos organizuojami pirkimai turi atitikti VPĮ. VPĮ yra lex specialis tiek Civilinio kodekso, tiek kitų teisės aktų atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 10 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje UAB „Versse“ v. Trakų rajono Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazija, bylos Nr. 3K-3-145-684/2016, 22 punktą ir toje nutartyje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
  17. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, ex officio spręsdamas dėl kasatorės teisinio statuso VPĮ 4 straipsnio taikymo aspektu, tinkamai vykdė iš Konstitucijos kylančius viešojo intereso apsaugos imperatyvus ir teisingai taikė CPK 320 straipsnio 2 dalies, 4238 straipsnio nuostatas.

 

 

Dėl teisės į teisingą teismą užtikrinimo procesinio sprendimo motyvavimo byloje nesančiais dokumentais aspektu (nutarties 30.7 punktas)

 

  1. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos dėl teisės į teisingą teismą mogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnis) matyti, kad Konvencijos požiūriu gali kilti Konvencijoje įtvirtintų teisių pažeidimo pavojus, kai teismai, nagrinėdami bylas, priima siurprizinius sprendimus tiek įrodymų tyrimo ir vertinimo, tiek teisės taikymo aspektu. Pagal Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisingo bylos nagrinėjimo koncepciją šalys turi teisę į rungtynišką procesą, reiškiančią, kad jos privalo turėti galimybę ne tik pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo sprendimą (žr. 1997 m. vasario 18 d. sprendimo byloje Nideröst-Huber prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 18990/91, 24 punktą; 2001 m. gegužės 31 d. sprendimo byloje K. S. prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 29346/95, 21 punktą; 2014 m. kovo 3 d. sprendimo byloje Duraliyski prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 45519/06, 30 punktą; kt.).
  2. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pripažinęs, kad patys teisėjai privalo gerbti proceso rungimosi principą, ypač kai jie atmeta skundą ar nusprendžia dėl reikalavimo savo iniciatyva iškelto klausimo pagrindu (žr. 2006 vasario 16 d. sprendimo byloje Prikyan ir Angelova prieš Bulgariją, Nr. 44624/98, 42 punktą; 2005 m. spalio 13 d. sprendimo byloje Clinique des Acacias ir kt. prieš Prancūziją, pareiškimų Nr. 65399/01, 65406/01, 65405/01, 65407/01, 38 punktą; kt.).
  3. Šiuo atžvilgiu svarbu, kad asmenys, reiškiantys reikalavimus teisme, pasitikėtų tinkamu teisingumo sistemos funkcionavimu: šis pasitikėjimas, be kitų dalykų, yra grindžiamas įsitikinimu, kad ginčo šalis bus išklausyta dėl visų bylos elementų. Kitaip tariant, ginčo šalys gali pagrįstai tikėtis, kad su jomis bus pasitarta, jų bus pasiteirauta dėl to, ar specifinis dokumentas ar argumentas reikalauja jų pastabų (žr. mutatis mutandis 2000 m. kovo 3 d. sprendimo byloje Krčm?? ir kiti prieš Čekijos Respubliką, Nr. 35376/97, 43 punktą).
  4. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas vertina proceso visumą, taigi vėlesnėse teismų sprendimų peržiūrėjimo stadijose proceso trūkumai gali būti ištaisyti (žr., pvz., 2001 m. birželio 18 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Amirov prieš Azerbaidžaną, pareiškimo Nr. 25512/06).
  5. Kasacinis teismas iš dalies sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas, nesuteikęs LITEXPO teisės pasisakyti (raštu arba žodžiu) dėl tam tikrų ginčui spręsti reikšmingų aspektų (Vyriausybės 2012 m. kovo 28 d. nutarimo Nr. 347, kasatorės metinių finansinės ir veiklos ataskaitų, taip pat tarpinio pranešimo), pažeidė CPK 14 straipsnio 2 dalį ir 263 straipsnio 2 dalį, tačiau šie pažeidimai nagrinėjamu atveju nebuvo tokio pobūdžio ir masto, jog būtų pagrindas pripažinti atsakovės teisės į teisingą teismą neužtikrinimą.
  6. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas pirmiau nurodytu Vyriausybės 2012 m. nutarimu rėmėsi tik siekdamas sustiprinti padarytą išvadą, jog LITEXPO veikla susijusi su Lietuvos tarptautiniu bendradarbiavimu ir turizmo projektų įgyvendinimu. Dėl rėmimosi buhalterinės apskaitos dokumentais pažymėtina, kad kasatorė teismui ne kartą pati iš dalies teikė poziciją (tiesa, bendrojo pobūdžio) dėl savo veiklos pelningumo, verslo vertės augimo. Be to, ji pati teismui pateikė balanso išrašus iš buhalterinės apskaitos programos (t. 2, b. l. 136146).
  7. Atsižvelgiant į tai, dėl pirmiau nurodytų proceso teisės normų pažeidimo naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą nėra teisinio pagrindo, nes ir nesiremiant kasatorės nurodytais teisės aktais bei įrodymais, dėl kasacinio teismo nutartyje nurodytų argumentų ir teisinių vertinimų konstatuotina kasatorės teisinio statuso kaip perkančiosios organizacijos atitiktis VPĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodytoms sąlygoms (CPK 359 straipsnio 4 dalis).  

 

Dėl neteisėtų atsakovės veiksmų padarinių

 

  1. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl neteisėtų atsakovės veiksmų, konstatavo, kad Konkursas bei perkančiosios organizacijos sprendimai, priimti jo metu, pripažįstami niekiniais, o jų pagrindu sudaryta sutartis išsaugojama, netaikant restitucijos (CK 1.80 straipsnio 1, 3 dalys, 6.145 straipsnio 2 dalis), atsakovei neskiriant alternatyvios sankcijos. Atsižvelgiant į tai, kad kasaciniame skunde keliami klausimai dėl šių apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalių prieštaravimo, nagrinėjamoje byloje pasisakytina dėl neteisėtų perkančiosios organizacijos veiksmų padarinių.
  2. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus neteisėtus atsakovės, kaip perkančiosios organizacijos, veiksmus, dėl teisinių padarinių turėjo būti taikomos ne tik bendrosios CK nuostatos, bet ir specialiojo įstatymo normos. Dėl to nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo pozicija, pagal kurią alternatyvios sankcijos taikymas susietas su aplinkybe, kad Konkursas vyko ne pagal VPĮ. Dėl atsakovei skirtinos alternatyvios sankcijos išsaugojus neteisėtą sandorį bus pasisakoma vėliau.
  3. Aplinkybė, kad Konkursas vykdytas ne pagal VPĮ, teismo nesuvaržo, o kaip tik įpareigoja taikyti lex specialis įtvirtintus neteistų veiksmų padarinius, juolab kad neteisėti atsakovės veiksmai konstatuoti aiškinant ir taikant šio teisės akto nuostatas. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas iš esmės išsaugojo niekinį sandorį dėl artėjančios jo vykdymo pabaigos. Dėl to tai leidžia daryti išvadą, kad teismas, nors ir netinkamai (tiek dėl sankcijos neskyrimo, tiek dėl sandorio išsaugojimo ne dėl viešojo intereso, įskaitant su pirkimo sutartimi nesusijusius ekonominius interesus), bet de facto taikė VPĮ 952 straipsnio nuostatas.
  4. Kasacinis teismas taip pat laiko nepagrįstu apeliacinės instancijos teismo sprendimą Konkursą pripažinti niekiniu, tačiau iš dalies kitais nei kasatorės nurodomais argumentais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju tinkamai nustačius atsakovės teisinį statusą (VPĮ 4 straipsnis), ši aplinkybė, atskirai neišanalizavus atitinkamų Konkurso sąlygų, savaime neleidžia šių pripažinti neteisėtomis (negaliojančiomis). Apeliacinės instancijos teismas atskirai nevertino Konkurso sąlygų turinio, nesprendė dėl jų atitikties VPĮ.
  5. Iš tiesų pagrindinis atsakovės pažeidimas – ne sprendimas nustatyti atitinkamas Konkurso sąlygas, juolab kad, kaip nurodyta pirmiau, jų atitiktis teisės normoms teismų nevertinta, o LITEXPO veiksmai inicijuojant Konkursą, jį paskelbiant. Iš sutarties matyti, kad pirkimo vertė viršija tarptautinio pirkimo vertę, todėl apie Konkursą turėjo būti paskelbta laikantis tarptautiniams pirkimams taikomų skelbimo taisyklių. Pagal atsakovės Pirkimų taisyklių nuostatas skelbimas apie pirkimą yra publikuojamas nacionaliniame šalies dienraštyje, leidžiamame ne rečiau kaip 5 kartus per savaitę ir platinamame visoje Lietuvoje, ir kiekvienas suinteresuotas tiekėjas gali pateikti pasiūlymą, o pirkimų vertė yra didesnė už mažos vertės pirkimų verčių ribas.
  6. Kasacinio teismo šiame kontekste spręsta, kad pirkimo laimėtojas turi būti išrenkamas laikantis pirkimo paskelbimo tvarkos, įtvirtintos įstatyme, nes priešingu atveju šiurkščiai pažeidžiamos VPĮ nuostatos, neužtikrinama tiekėjų konkurencija (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas v. UAB „Efektyvios investicijos“, bylos Nr. e3K-3-90-469/2016, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
  7. Kita vertus, net jei netinkamas pirkėjo pareigų pagal VPĮ vykdymas ir darytų įtaką Konkurso sąlygų teisėtumui, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti dėl jų galiojimo ar negaliojimo, arba kaip konstatavo apeliacinės instancijos teismas, dėl Konkurso pripažinimo niekiniu.
  8. Tais atvejais, kai sudaryta viešojo pirkimo sutartis, nėra pagrindo nutraukti pirkimo procedūrų (ar jas pripažinti negaliojančiomis), nes šios atskiru įstatymo pagrindu dėl sudaryto sandorio laikomos pasibaigusiomis (VPĮ 7 straipsnio 4 dalies 1 punktas); tokiu atveju pasibaigusio pirkimo procedūros nenutraukiamos, o sprendžiama dėl sudarytos viešojo pirkimo sutarties galiojimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ „Infostruktūra“ v. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, bylos Nr. 3K-3-468-969/2015, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Dėl pirmiau nurodytų argumentų keičiami apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl neteisėtų atsakovės veiksmų padarinių.
  9. Teisėjų kolegija taip pat vertina, kad pagal nutarties 98 punkto išaiškinimus analogiškai nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovės sprendimas atmesti bendraieškių pasiūlymą neteisėtas, juolab kad, kaip jau buvo nurodyta, šio sprendimo turinys, priežastys ir teisėtumas atskirai nevertinti. Vis dėlto kasacinis teismas atskirai nespręs dėl šio sprendimo teisėtumo, nes, sutinkant su apeliacinės instancijos teismo sprendimu panaikinti atsakovės 2015 m. sausio 8 d. sprendimą nustatyti pasiūlymų eilę, kitų jos sprendimų vertinimas netenka teisinės reikšmės.
  10. Iš tiesų nusprendus, kad dėl netinkamo Konkurso paskelbimo buvo pažeista tiekėjų konkurencija, net jei ir būtų pripažinta, jog bendraieškių pasiūlymas buvo atmestas nepagrįstai, toks teismo sprendimas joms nesukeltų teisėtų lūkesčių (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Nimetus“, kt. v. Zarasų rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-590/2013).
  11. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad paslaugų teikimo sutartis baigė galioti 2016 m. vasario 1 d. Dėl to bet kokiu atveju negali būti tenkinami bendraieškių reikalavimai šalis grąžinti į prieš pažeidimą buvusią padėtį ar panaikinti atsakovės sprendimą atmesti pretenziją (šiame kontekste žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB Mindoza“ v. Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-119/2011). Atsižvelgiant į tai, keičiant apeliacinės instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį, visi bendraieškių reikalavimai, išskyrus dėl atsakovės sprendimo dėl pasiūlymo eilės sudarymo, atmetami.
  12. Bendraieškių reikalavimas panaikinti LITEXPO 2015 m. vasario 5 d. sprendimą atmesti pretenziją taip pat netenkinamas dėl netinkamos peržiūros procedūros objekto apibrėžties. Kasacinio teismo konstatuota, kad viešųjų pirkimų ginčuose teismui, pripažinus ieškovo pagrindinio reikalavimo (dėl jo pasiūlymo atmetimo ar kito tiekėjo pasiūlymo neatmetimo) pagrįstumą ir tenkinus ieškinį ar jo dalį, perkančiosios organizacijos sprendimai, kuriais tiekėjo pretenzija (-os) buvo atmestos, netenka teisinės reikšmės ir teismui nereikia dėl jų atskirai spręsti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Raso“ v. AB Lietuvos paštas, bylos Nr. 3K-3-411/2014).
  13. Kaip nurodyta pirmiau, atsakovei dėl išsaugoto viešojo pirkimo sandorio turėjo būti skirta viena iš galimų alternatyvių sankcijų (bauda ar sutarties termino sutrumpinimas). Nors apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė VPĮ nuostatas, tačiau nagrinėjamoje byloje kasacinis teismas, be vienodos teisės praktikos formavimo ir neteisėtų teismo argumentų pakeitimo, papildomai nesprendžia dėl šių padarinių taikymo, nes tai suponuotų CPK 353 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto draudimo pabloginti kasatorės padėtį pažeidimą.
  14. Tokia situacija iš esmės susiklostytų, jei kasacinis teismas spręstų dėl papildomų neigiamų padarinių taikymo atsakovei, nors apeliacinės instancijos teismas kasatorei alternatyvios sankcijos neskyrė. Išankstinis kasatorės žinojimas apie galimybę sulaukti papildomos neigiamo pobūdžio poveikio priemonės, be kita ko, galbūt galėtų daryti įtaką apsisprendžiant, ar skųsti apeliacinės instancijos teismo sprendimą.
  15. Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisinių argumentų kaip teisiškai nereikšmingų šalių ginčui spręsti teisėjų kolegija nepasisako.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

  1. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
  2. LITEXPO kasaciniu skundu prašė priteisti iš bendraieškių turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Konstatavus, kad kasacinis skundas atmestinas, šis prašymas netenkintinas.
  3. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad bendraieškės, pateikdamos atsiliepimą į kasacinį skundą, turėjo 725,44 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti; šių išlaidų atlyginimą prašo priteisti iš kasatorės.
  4. Prašomų atlyginti išlaidų advokato pagalbai dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 8.14 punkte nurodyto dydžio, todėl, atmetus kasacinį skundą, bendraieškių turėtų išlaidų atlyginimas kasatorės priteistinas išlaidas patyrusiai ieškovei UAB „VIA media(CPK 98 straipsnio 1 dalis).
  5. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 6,64 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus LITEXPO kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo dalį dėl bendraieškių uždarųjų akcinių bendrovių „VIA Media“, „VIP Viešosios informacijos partneriai“ ir „Indiana.Lt“ ieškinio reikalavimų, susijusių su neteisėtais atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Lietuvos parodų ir kongresų centro Litexpo veiksmais, ir šią dalį išdėstyti taip:

„Panaikinti UAB Lietuvos parodų ir kongresų centro Litexpo 2015 m. sausio 8 d. sprendimą sudaryti pasiūlymų eilę. Kitas ieškinio dalis atmesti.

Kitas apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti ieškovei UAB „VIA Media“ (j. a. k. 111625698) iš atsakovės UAB Lietuvos parodų ir kongresų centro Litexpo (j. a. k. 120080713) 725,44 Eur (septynis šimtus dvidešimt penkis Eur 44 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Priteisti iš atsakovės UAB Lietuvos parodų ir kongresų centro Litexpo (j. a. k. 120080713) 6,64 Eur (šešis Eur 64 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo į valstybės biudžetą.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                          Gintaras Kryževičius

 

Sigita Rudėnaitė

 

Gediminas Sagatys


Paminėta tekste:
  • 3K-3-324-378/2015
  • CK1 1.80 str. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimas
  • CPK
  • CPK 320 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • CPK 14 str. Betarpiškumo principas
  • CK6 6.249 str. Žala ir nuostoliai
  • CPK 353 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • 3K-3-155/2011
  • 3K-3-583/2008
  • 3K-7-304/2011
  • e3K-3-362-415/2015
  • 3K-3-531/2012
  • 3K-3-145-684/2016
  • CK
  • e3K-3-90-469/2016
  • 3K-3-468-969/2015
  • 3K-3-590/2013
  • 3K-3-119/2011
  • 3K-3-411/2014
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
  • CPK 98 str. Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas