Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [A-492-1155-13].doc
Bylos nr.: A-492-1155-13
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Aplinkos ministerija 188602370 atsakovas
Gamtos apsaugos asociacija "Baltijos vilkas" 300932790 pareiškėjas
Kategorijos:
1. Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
1.9. Bylos dėl aplinkos apsaugos
1. ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
1.2. Aplinkos apsauga
1.2.3. Valstybės valdymo ir savivaldos institucijų sprendimai
1.2.3.4. Racionalus gamtos išteklių naudojimas
1.2.3.4.1. Laukinės gyvūnijos apsauga ir jos išteklių naudojimas
3. ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENA
3.14. Reikalavimo užtikrinimo priemonės

Administracinė byla Nr. A492-1155/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01885-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 2.3.4.1 (S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. liepos 4 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Valančiaus ir Virginijos Volskienės (pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

I.

 

Pareiškėjas Gamtos apsaugos asociacija „Baltijos vilkas“ (toliau – ir Asociacija) 2012 m. liepos 13 d. (spaudas ant voko) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–8), kuriuo prašė panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro (toliau – ir Aplinkos ministras) 2012 m. birželio 5 d. įsakymą Nr. D1-476 „Dėl vilkų sumedžiojimo per 2012–2013 metų medžioklės sezoną limito patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas).

Paaiškino, kad Asociacijos pagrindinė veikla susijusi su gyvūnų apsauga, todėl gindamas viešąjį interesą, ginčija Įsakymo teisėtumą. Nurodė, kad Įsakymas neatitinka 2012 m. vasario 17 d. Aplinkos ministro įsakymo Nr. D1-154, kuriuo buvo patvirtintas Vilko populiacijos gausos reguliavimo planas (toliau – ir Planas). Atkreipė dėmesį į tai, kad Plano 7 punkte nustatyta, jog minimalus siektinas vilko populiacijos dydis yra 250 individų, o paskutinės vilko populiacijos apskaitos valstybiniuose miškuose metu (2012 m. pavasarį) apskaityta 250 vilkų, t. y. minimalus siektinas vilko populiacijos dydis. Pažymi, jog atsižvelgus į tai, kad 2012 m. apskaitoje buvo nustatytas 250 vilkų skaičius t. y. siektinas minimalus dydis vilkų sumedžiojimo limitas ateinančiam medžioklės sezonui turėjo būti nustatytas vadovaujantis Plano 16.2 punkte, o ne 16.1 punkte įtvirtintomis taisyklėmis. Pareiškėjas aiškino, kad vilkas įtrauktas į Aplinkos ministro 2006 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. D1-284 patvirtintą Europos bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšių, kurių ėmimui iš gamtos ir naudojimui gali būti taikomos tvarkymo priemonės, sąrašą, todėl vilkams turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys ir apsauga. Taip pat pažymi, kad Lietuva yra ratifikavusi Jungtinių Tautų Organizacijos biologinės įvairovės konvenciją, Nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvenciją, Berno konvenciją dėl Europos laukinės gyvūnijos ir augalijos bei natūralių buveinių apsaugos. Visos šios tarptautinės konvencijos įpareigoja Lietuvą tinkamai saugoti fauną, taip pat ir vilkus. Be to, Lietuva, kaip Europos Sąjungos narė, privalo laikytis 1992 m. gegužės 21 d. Europos Tarybos direktyvos Nr. 92/43/EEB Dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos nuostatų. Pažymėjo, kad nors Lietuva, stodama į Europos Sąjungą išsiderėjo išimtį vilkams Buveinių direktyvoje, tačiau tai darydama ji nurodė, kad Lietuvoje yra apie 550 vilkų populiacija ir įsipareigojo, gavusi išimtį, išlaikyti stabilią vilko populiaciją. Tuo tarpu dabar, pagal oficialių apskaitų duomenis, vilko populiacija yra kur kas mažesnio dydžio.

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimu (I t., b. l. 95–98) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Įsakymą priėmė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo (toliau – ir Medžioklės įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 patvirtintomis Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėmis (toliau – ir Medžioklės taisyklės), Plano 16.1 punkto nuostatomis. Nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad Įsakymas parengtas ir vilkų sumedžiojimo limitas turėjo būti nustatomas vadovaujantis Plano 16.2 punktu, t. y. kad vilkų sumedžiojimo limitas, pasak pareiškėjo, turėjo būti rajonuojamas. Nurodė, kad nustatant vilkų sumedžiojimo limitą 20122013 metams, nebuvo duomenų apie nustatytą minimalų siektiną ar mažesnį už minimalų siektiną vilko populiacijos dydį. Atsakovas mano, kad pareiškėjas klaidina teismą nurodydamas, jog pagal 2012 m. duomenis nustatytas minimalus siektinas vilko populiacijos dydis (250 vilkų). Pagrindą tokiam savo argumentui pareiškėjas nurodo duomenis, pateikiamus Aplinkos ministerijos internetiniame puslapyje. Tačiau atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nurodomas 250 vilkų skaičius yra tik VĮ miškų urėdijų girininkijų ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos atliktų vilkų gausos apskaitų valstybinės reikšmės miškuose duomenys. Tai sudaro apie 50 proc. Lietuvos miškų. Paaiškino, kad Plano 16.2 punkto būtina taikymo sąlyga kai yra nustatytas minimalus siektinas ar mažesnis už minimalų siektiną populiacijos dydis, tik tuomet sumedžiojimo limitas turi būti rajonuojamas. Tuo tarpu Aplinkos ministerija, vadovaudamasi Plano 16.1 punkto nuostatomis, įvertino duomenis iš visų Lietuvos medžioklės plotų atliktų apskaitų, ir nustatė, kad visoje Lietuvos teritorijoje priskaičiuoti 976 vilkai. Atsakovas nurodė, kad nebuvo jokio pagrindo taikyti Plano 16.2 punkto nuostatas, nes nebuvo būtinos sąlygos, kad vilkų populiacijos dydis yra minimalus siektinas ar mažesnis už minimalų siektiną. Atsižvelgusi į tai, Aplinkos ministerija 20122013 metų medžioklės sezonui patvirtino 50 vilkų sumedžiojimo limitą. Teigė, kad pareiškėjas nėra pateikęs jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad yra reali grėsmė vilkų populiacijai Lietuvoje, ar kad vilkų populiacijos dydis yra minimalus siektinas, ar mažesnis už minimalų siektiną. Papildomai pažymėjo, kad Lietuvai numatyta geografinė išimtis dėl Buveinių direktyvos II ir IV priedo netaikymo, o Buveinių direktyvos V priedo reikalavimai leidžia vilko populiacijos gausos valdymą medžioklės būdu. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos konvencijos (Berno konvencijos) ratifikavimo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktas suteikia Lietuvai teisę valdyti vilko populiacijos gausą medžioklės būdu. Europos Bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšių, kurių ėmimui iš gamtos ir naudojimui gali būti taikomos tvarkymo priemonės, sąrašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 592 leidžia vilko populiacijos gausos valdymą medžioklės būdu. Remiantis minėtų tarptautinių įsipareigojimų pagrindu, Lietuvos Respublikoje vilkų populiacija yra reguliuojama limituojant vilkų medžioklę.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Įsakymas, kuriuo buvo patvirtintas 2012–2013 metų medžioklės sezonui 50 vilkų sumedžiojimo limitas, buvo priimtas vadovaujantis Vilko populiacijos gausos reguliavimo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. D1-154 16.4 punktu. Teismas nurodė, šio plano tikslas – užtikrinti vilkų populiacijos apsaugą ir valdyti vilko populiacijos dydį, siekiant sumažinti neigiamą poveikį žemės ūkiui ir apsaugoti rūšių – pagrindinio vilko grobio – populiacijas nuo išnykimo arba jų sumažėjimo iki tokio gausumo, kad jų išlikimas taptų negarantuotas. Planas parengtas atsižvelgiant į tyrimų duomenis ir kitą mokslinę informaciją, Gamtos tyrimo centro naudotą rengiant 2011 m. birželio 17 d. sutarties su Aplinkos ministerija Nr. AAR P 11-13-vp „Vilko populiacijos valdymo plano parengimas“ ataskaitą. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo vertinimu, tvirtinant 20122013 metų vilkų medžioklės sezonui sumedžiojimo limitą turėjo būti taikoma Plano 16.2 punktas, tuo tarpu Aplinkos ministras, priimdamas Įsakymą, vadovavosi Plano 16.1 punktu. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju yra aktualus ir Plano 7 punktas. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas, siekdamas, kad būtų įgyvendintos Plano 16.2 punkto nuostatos, t. y. vilkų sumedžiojimo limitas būtų rajonuojamas, remiasi Aplinkos ministerijos internetiniame tinklapyje paskelbta informacija apie 2012 m. medžiojamųjų žvėrių apskaitą, kurioje užfiksuota, kad 2012 m. nustatytas 250 vilkų skaičius, t. y. siektinas minimalus. Aplinkos ministerijos paaiškinimų bei iš byloje esančių rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad 2012 m. medžiojamų žvėrių apskaitoje pateikiama informacija tik apie valstybiniuose miškuose ir valstybiniuose rezervatuose atliktos apskaitos metu gautus duomenis. Paminėti miškai sudaro tik apie 50 proc. Lietuvos miškų. Be to, Aplinkos ministerija, priimdama Įsakymą, įvertino ir medžiotojų pateiktus duomenis apie visų Lietuvos medžioklės plotų apskaitos duomenis, kaip tai numatyta Medžioklės taisyklių 33.3 punkte. Apibendrinus medžiotojų pateiktus duomenis, nustatyta, kad Lietuvos medžioklės plotuose priskaičiuoti 976 vilkai. Teismas akcentavo, jog pareiškėjas duomenų apie kitokį vilkų skaičių Lietuvos teritorijoje į bylą nepateikė, todėl teismas sprendė, kad Aplinkos ministerija pagrįstai vadovavosi Generalinės miškų urėdijos pateiktais duomenimis apie valstybiniuose miškuose priskaičiuojamus 250 vilkų, bei Lietuvos medžioklės plotuose priskaičiuojamus 976 vilkus ir pagrįstai taikė Plano 16.1 punktą. Atsižvelgęs į tai, kad Plano 16.1 punkte įvirtinta nuostata dėl  20 proc. nuo vilko populiacijos dydžio, gauto atliekant Generalinės miškų urėdijos organizuojamą apskaitą valstybiniuose miškuose (250),  ginčijamu Įsakymu nustatytą 50 vilkų sumedžiojimo limitą teismas laikė teisėtu ir pagrįstu. 

 

III.

 

Pareiškėjas Gamtos apsaugos asociacija „Baltijos vilkas“ padavė apeliacinį skundą (II t., b. l. 27–36), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

1. Nesutinka su teismo išvada, jog Įsakymas pagrįstai priimtas vadovaujantis Plano 16.1 punktu. Paaiškina, kad vilko populiacijos dydis yra nustatomas kasmetine vilko populiacijos apskaita. Paskutinė kasmetinė vilko populiacijos apskaita valstybiniuose miškuose buvo atlikta 2012 m. pavasarį. Jos metu apskaityta 250 vilkų, t. y. minimalus siektinas vilko populiacijos dydis. Akcentuoja, jog Plano numatyta tvarka vykdoma apskaita yra moksliškai ir empiriškai pagrįstas vilko populiacijos būklės nustatymas Lietuvoje. Tai, kad Aplinkos ministerija laiko tokius duomenis adekvačiais ir naudotinais, patvirtina ir ministerijos pateikiama oficiali informacija.

2. Nesutinka su Aplinkos ministerijos teiginiais, kad apskaita vykdoma tik valstybiniuose miškuose, todėl nustatant vilkų populiacijos dydį ji turi būti padidinama įtraukiant ir privačiuose miškuose esą „besislepiančius“ vilkus, yra nepagrįsti. Pažymi, kad Planas nustato, jog valstybiniuose miškuose vykdoma kasmetinė apskaita, o privačiuose ji atliekama tik ne rečiau nei kas 5 metus (Plano 23 p.). Pareiškėjo nuomone, tai rodo, kad atliekama kasmetinė apskaita valstybiniuose miškuose yra pakankamai tiksli norint nustatyti vilkų populiaciją, o privačiuose miškuose, kaip pasakyta Plano 23 punkte, vykdoma retkarčiais vien tik skaičiaus patikslinimui.

3. Pažymi, kad teismui pateikė žemėlapį, paruoštą pagal oficialius duomenis, iš kurio akivaizdu, kad vienos vilkų šeimos teritorija Lietuvoje apimtų ir privačius, ir valstybinius miškus. Kadangi vilkų populiacijos apskaita paremta pėdsakų aptikimu, todėl vilko, nukeliaujančio per dieną 20 km., pėdsakai būtų aptinkami tiek valstybiniame, tiek privačiame miške, jam jį kirtus. Be to, ta pati vilkų šeima apskaitoma ne tik greta esančiuose valstybiniuose ir privačiuose miškuose, bet netgi keliose girininkijose, nes apskaitos metu nėra patikrinama, ar rasti pėdsakai nukeliauja į kitą girininkiją, kur taip pat vykdoma apskaita. Taip pat apibendrinant apskaitų duomenis skaičiuoti ir seni pėdsakai, dėl ko tie patys vilkai galėjo būti suskaičiuoti po kelis kartus pagal skirtingo senumo pėdsakus.

4. Atkreipia dėmesį ir tai, kad Aplinkos ministerija lūšių atveju nelaiko, kad medžiotojų apskaita yra patikimesnė už miškininkų atliktą valstybiniuose miškuose, lūšis ir toliau lieka įtraukta į Raudonąją knygą, o jos populiacijos atkūrimui taikoma reintrodukcijos priemonė.

5. Teigia, kad medžiotojų pateikiamais duomenimis neturi būti vadovaujamasi, nes jie nėra patikimi. Paaiškina, kad medžiotojų pateikiamas įvertinimas, koks yra vilkų populiacijos dydis, yra visiškai subjektyvus ir neparemtas jokia oficialiai surinkta informacija.

6. Pažymi, jog tai, kad miškininkų vykdoma apskaita yra patikimesnė už medžiotojų vykdomą apskaitą, nurodyta ir pagal 2011 m. birželio 17 d. sutartį su Aplinkos ministerija Nr. AARP 11-13-vp Gamtos tyrimų centro rengtame Vilko populiacijos valdymo plane. Todėl Planas numato oficialią apskaitą, kuri vykdoma vadovaujantis patvirtinta metodika, kuri leidžia realistiškiau įvertinti vilko populiacijos būklę.

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 77–80) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsiliepimą grindžia tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimą į skundą. Nurodo, kad sutinka su teismo padarytomis išvadomis. Akcentuoja, kad Aplinkos ministro 2013 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. D1-37 „Dėl vilkų medžiojimo 20122013 metų medžioklės sezono metu nutraukimo“ nustatyta, kad vilkų medžiojimas 20122013 metų medžioklės sezono metu yra nutraukiamas. Atsižvelgęs į tai mano, kad ir dėl šios aplinkybės nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo.

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

IV.

 

Apeliacinis skundas atmestinas, administracinė byla nutrauktina.

 

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. birželio 5 d. įsakymo Nr. D1-476 „Dėl vilkų sumedžiojimo per 2012–2013 metų medžioklės sezoną limito patvirtinimo“, kuriuo patvirtintas 2012–2013 metų medžioklės sezonui 50 vilkų sumedžiojimo limitas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas, manydamas, kad vilkų sumedžiojimo limitas turėjo būti nustatytas kitaip (vadovaujantis Plano 16.2 punktu, o ne 16.1 punktu), Įsakymą apskundė teismui, kuris, išnagrinėjęs byloje surinktus įrodymus bei ginčui taikytinus teisės aktus, Įsakymą pripažino tesėtu bei pagrįstu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, ginčijamo akto pobūdį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas administracinę bylą turėjo nutraukti, nes ginčijamas aktas laikytinas norminiu administraciniu aktu, kurio teisėtumo tikrinimui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) yra numatyta speciali procesinė tvarka, bei apibrėžtas subjektų, galinčių tiesiogiai kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą, ratas, į kurį pareiškėjas nepatenka.

ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. ABTĮ 2 straipsnio 1 dalyje viešasis administravimas apibrėžiamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti. Viena tokių veiklų – administracinių sprendimų priėmimas. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 2 straipsnio 11 dalį, administracinis sprendimas – tai administracinis aktas ar nustatyta tvarka priimtas kitas nustatytos formos dokumentas, kuriame išreikšta viešojo administravimo subjekto valia. Atitinkamai, administracinis aktas tiek pagal Viešojo administravimo įstatymą, tiek pagal ABTĮ apibrėžiamas kaip viešojo administravimo subjekto išleistas nustatytos formos teisės aktas (ABTĮ 2 str. 15 d., Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 8 d.). Administraciniai aktai gali būti grupuojami pagal jų turinio pobūdį. Remiantis ABTĮ 2 straipsnio 13 dalimi, norminis teisės aktas – tai įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei (taip pat ir Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 10 d.). Tuo tarpu individualus teisės aktas apibrėžiamas kaip vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei (ABTĮ 2 str. 14 d., Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 9 d.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas įstatymų leidėjo nustatytus administracinių sprendimų požymius, ne kartą yra pažymėjęs, jog daugelis ABTĮ bei Viešojo administravimo įstatymo nuostatose nurodytų požymių yra vertinamieji, todėl kiekvienu atveju teismas, spręsdamas, ar teisės aktas, dėl kurio teisėtumo ištyrimo yra kreiptasi į administracinį teismą, gali būti pripažintas norminiu ar individualiu administraciniu aktu, būtinai turi išsiaiškinti šiame teisės akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį, subjektų ratą, kuriems taikomas aktas, aktą priėmusio subjekto statusą bei kitas akto priėmimo aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-78/2006; 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I1-01/2007).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Praktikos, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas apibendrinime, remdamasis administracinių teismų praktika, aiškinančia administracinio teisės akto rūšis, išskyrė tokius administracinių aktų atskyrimo požymius: paskirtis, subjektas, turinio pobūdis, taikymo laiko atžvilgiu pobūdis, adresatas, privalomumo pobūdis, priėmimo tvarka (publikuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 23, 2012, P. 596–597).

Sprendžiant, kokio pobūdžio yra skundžiamas administracinis aktas, turi būti vertinama teisės aktą apibūdinančių požymių visuma (2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-259/2011). Tuo atveju, kai teismui ginčijamo akto pobūdis (norminis ar individualus, ar kitas) nėra akivaizdus, konkreti išvada dėl akto rūšies gali būti daroma tik įvertinus visas bylos aplinkybes bei ištyrus teismui pateiktus įrodymus (2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2649/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 22, 107?116 p.).

Teisės doktrinoje bei teismų praktikoje pripažįstama, kad norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir jungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje. Teisės aktų priskyrimas norminių teisės aktų grupei apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-63/2003, 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010).

Kaip buvo nurodyta, Įsakymu nustatytas 2012–2013 metų medžioklės sezonui 50 vilkų sumedžiojimo limitas. Įsakymas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. D1-154, kuriuo patvirtintas Vilko populiacijos gausos reguliavimo planas. Nustatyta, kad Planas patvirtintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo 11 straipsnio, įtvirtinančio laukinių gyvūnų gausos reguliavimo nuostatas, 4 dalimi, įpareigojančia Aplinkos ministeriją patvirtinti laukinių gyvūnų rūšių gausos reguliavimo tvarkos aprašus, programas ir planus, nustatančius laukinių gyvūnų gausos reguliavimo būdus ir priemones. Atsižvelgusi į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad Aplinkos ministras Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymu yra įpareigotas nustatyti konkrečias elgesio taisykles, skirtas reguliuoti laukinių gyvūnų gausą, ką jis ir padarė ginčijamu Įsakymu – rūšiniais požymiais apibrėžtam subjektų ratui (medžiotojams) sukūrė privalomo pobūdžio elgesio taisyklę (teisės normą) – nustatė, kiek vilkų 2012–2013 metų medžioklės sezonu gali būti sumedžiota.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatytų požymių pakanka, jog Įsakymas būtų laikomas norminiu administraciniu aktu, nes nurodyti akto požymiai laikytini esminiais norminio administracinio akto požymiais, kadangi elgesio taisyklės nustatomos tik norminiais administraciniais aktais, adresuotais neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais, o individualiu administraciniu aktu teisės normos yra išimtinai tik taikomos ir toks aktas skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2270/2012, 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-849/2011).

Taip pat pažymėtina, kad Įsakymas buvo paskelbtas laikantis įstatymu nustatytos norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos (skelbtas 2012 m. birželio 7 d. Valstybės Žiniose Nr. 64-3248).

Ginčai dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo nagrinėjami ABTĮ XVI skirsnyje nustatyta tvarka. Įstatymų leidėjas yra numatęs dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikrinimo rūšis: abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 110 str.) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla (ABTĮ 111 str.). Pagal šį teisinį reguliavimą, privatiems fiziniams ar juridiniams asmenims nesuteikta teisė kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti atitinkamo norminio administracinio akto teisėtumą, tačiau šie asmenys turi galimybę prašyti ištirti norminio administracinio akto nuostatų galiojimą, remiantis ABTĮ 111 straipsniu.

Pabrėžtina, jog pagal ABTĮ 111 straipsnio 1 dalį, fizinis ar juridinis asmuo turi teisę pateikti prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo tik tuo atveju, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo, t. y. prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą yra susijęs su individualia byla. Atitinkamai ir teismas gali priimti prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ABTĮ 111 straipsnio nustatyta tvarka tik tada, kai prašymas ištirti norminio teisės akto teisėtumą yra susijęs su teisme inicijuotu ir nagrinėtinu individualiu ginču dėl asmens teisių pažeidimo.

Pareiškėjas nepatenka į subjektų, turinčių teisę paduoti abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, ratą. Be to, šiuo atveju teisme nėra nagrinėjama individuali byla, susijusi su pareiškėjo teisėmis ir teisėtais interesais. Kadangi pareiškėjas kreipėsi į teismą, išimtinai ginčydamas norminio administracinio akto – Įsakymo – teisėtumą, o ABTĮ 110 straipsnyje nenumatytiems subjektams teisė kreiptis dėl norminio administracinio akto teisėtumo sietina išimtinai su tais atvejais, kai teisme jau nagrinėjama individuali byla, susijusi su tokių subjektų teisėmis ir teisėtais interesais (ABTĮ 111 str.), konstatuotina, jog pareiškėjas neturi teisės teikti reikalavimų, susijusių su Įsakymo panaikinimu.

Apibendrinama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė pareiškėjo skundžiamo administracinio akto pobūdį ir tai sąlygojo, kad neteisėtai nagrinėjo pagal pareiškėjo skundą iškeltą administracinę bylą, nes, vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu bylą turėjo nutraukti. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir administracinė byla pagal pareiškėjo skundą nutrauktina.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

nutaria:

 

Pareiškėjo Gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą pagal pareiškėjo Gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ skundą dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. birželio 5 d. įsakymo Nr. D1-476 „Dėl vilkų sumedžiojimo per 2012–2013 metų medžioklės sezoną limito patvirtinimo“ panaikinimo nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Dainius Raižys

 

Virgilijus Valančius

 

Virginija Volskienė