Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2018-12-05][nuasmeninta nutartis byloje][3K-3-460-421-2018].docx
Bylos nr.: 3K-3-460-421/2018
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „LINAVA“ 121053434 Ieškovas
UAB „Kalchas“ 122660266 trečiasis asmuo
BUAB „Autokalchas“ 124448333 trečiasis asmuo
Lematas 302914015 trečiojo asmens atstovas
Kategorijos:
2.1. Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
3.1. Bendrosios nuostatos.
3.1.14.1. Ieškinio samprata, jo turinys, elementai (ieškinio dalykas ir pagrindas)
2. SU PRIEVOLIŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.6.10.5.2. Deliktinė atsakomybė
3. CIVILINIS PROCESAS
2.6.10.5. Civilinės atsakomybės rūšys
2.6. Prievolių teisė
2.6.10. Civilinė atsakomybė
3.1.14. Ieškinys
2.6.10.5.2.17. Kiti žalos atlyginimo atvejai
2.1.29. Iš kitų sutarčių rūšių kilusios bylos

?PASTABA: D

Civilinė byla Nr. 3K-3-460-421/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01478-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.7.5; 2.6.10.5.2.17; 3.1.14.1

(S)

 

 

 

img1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski ir Donato Šerno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. D. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ ieškinį atsakovui A. D. dėl nuostolių atlyginimo; tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Kalchas“, R. M., V. A..

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.                      Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl civilinės atsakomybės taikymą juridinio asmens vienasmenį valdymo organą laikinai pavaduojančiam asmeniui dėl fiduciarinių pareigų pažeidimo, juridinio asmens vardu sudarius akivaizdžiai tam juridiniam asmeniui nenaudingą sandorį, reglamentuojančių teisės normų aiškinimo bei taikymo.

2.       Ieškovė Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ (toliau – Asociacija) prašė priteisti iš atsakovo 147 411,87 Eur nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas.

3.       Ieškovė nurodė, kad atsakovas, laikinai pavaduodamas Asociacijos generalinį sekretorių (vienasmenį valdymo organą) V. A., 2012 m. liepos 25 d. Asociacijos vardu pasirašė skolos perkėlimo sutartį (toliau – Sutartis), kuria UAB Kalchas“ 537 159,60 Lt (155 575,06 Eur) dydžio skola Asociacijai buvo perkelta nemokiai UAB Autokalchasir kuri buvo akivaizdžiai nenaudinga Asociacijai, nes bankrutavus skolos perėmėjai Asociacijos reikalavimas liko nepatenkintas.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

4.       Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 18 d. sprendimu ieškinį tenkino.

5.       Teismas nustatė, kad: 

5.1.                      2012 m. liepos 25 d. buvo pasirašyta Sutartis, kuria ieškovė sutiko, jog trečiojo asmens UAB Kalchas“ skola ieškovei perkeliama UAB Autokalchas;

5.2.                      šalys iš esmės neginčijo aplinkybės, kad UAB „Autokalchas“ ieškovei nepadengė 147 411,87 Eur šios skolos dalies;

5.3.                      Asociacijos generalinio sekretoriaus V. A. 2012 m. liepos 20 d. įsakymu sekretoriui ekonomikai ir finansams-vyr. finansininkui A. D. (atsakovui) pavesta pavaduoti generalinį sekretorių V. A. jo komandiruotės metu nuo 2012 m. liepos 23 d. iki 2012 m. liepos 26 d. imtinai;

5.4.                      2014 m. rugpjūčio 19 d. UAB „Autokalchas“ buvo iškelta bankroto byla; 2015 m. spalio 2 d. nuspręsta pripažinti šios bendrovės veiklą pasibaigusia ir išregistruoti ją iš Juridinių asmenų registro;

5.5.                      paskyrus rašysenos ekspertizę, gautas Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. vasario 1 d. ekspertizės aktas, kuriame ekspertai padarė išvadą, kad 2011 m. spalio 27 d. tarpusavio įsipareigojimų įskaitymo sutartyje tarp išspausdintų žodžių „LNVAA „Linava“ gen. sekretorius“ ir „V. A.“ pasirašė A. D.; nustatyti, ar 2012 m. liepos 25 d. skolos perkėlimo sutartyje šalia kreditorės LNVAA „Linava“ generalinio sekretoriaus V. A. pavardės pasirašė A. D., nebuvo galima, nes tyrimui buvo pateikta dokumento kopija, o parašų kopijos netiriamos.

6.       Teismas sprendė, kad atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog atsakovas, atstovaudamas ieškovei, t. y. pavaduodamas jos generalinį sekretorių V. A., pasirašė Sutartį. Sutarties sudarymo metu UAB Autokalchas“ finansinė padėtis nebuvo gera (įmonė bent jau porą metų iš eilės patyrė nuostolių ir bendras nuostolių dydis siekė 909 843 Lt, o nuosavas kapitalas buvo neigiamas (-892 347 Lt). Pradinės skolininkės UAB Kalchas“ finansinė padėtis 2011 m. buvo kur kas geresnė – bendrovės viso turto vertė sudarė 2 112 929 Lt; įmonė turėjo 193 124 Lt nepaskirstytojo pelno, o nuosavas kapitalas buvo teigiamas ir siekė 958 492 Lt. Taigi, darytina išvada, kad skola buvo perkelta asmeniui, kurio finansinė padėtis prastesnė (lyginant su pradiniu skolininku), nebuvo imtasi jokių papildomų skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių; nei ieškovė, nei naujoji skolininkė neturėjo iš Sutarties jokios finansinės (ar kitos) naudos; pradinė skolininkė UAB Kalchas“ tokiu būdu išvengė atsakomybės ieškovei. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad atsakovas ilgą laiką ėjo Asociacijoje (ir šios kontroliuojamoje bendrovėje) svarbias (sekretoriaus ekonomikai ir finansams-vyr. finansininko, valdybos nario) pareigas, todėl buvo gerai susipažinęs su įmonės veikla, iš esmės buvo atsakingas už įmonės finansus, todėl turėjo pakankamai patirties suprasti sudaromos sutarties galimas pasekmes ieškovei.

7.       Teismo vertinimu, aplinkybes, kad Sutartį pasirašė būtent atsakovas (o ne sutartyje nurodytas V. A. ar kitas asmuo), patvirtina tai, jog atsakovas skolos perkėlimo sutarties sudarymo metu buvo paskirtas, kad pavaduotų ieškovės generalinį sekretorių (vienasmenį ieškovės valdymo organą) V. A., kuriam, be kita ko, ir buvo suteikti įgaliojimai ieškovės vardu sudarinėti sutartis. Šalys neginčijo, kad tarp V. A. ir atsakovo buvo susiklosčiusi praktika, jog atsakovas pasirašydavo ieškovės vardu sutartis, nors jose ir buvo nurodomi generalinio sekretoriaus V. A. rekvizitai. Šią aplinkybę patvirtina ir teismo ekspertizės metu padarytos išvados, atsakovas to neginčijo. Bylos nagrinėjimo metu V. A. patvirtino, kad Sutarties nepasirašė, jos nesudarė ir nederino, neliepė ir atsakovui jos pasirašyti, o apie ją sužinojo tik po bankroto bylos UAB Autokalchas“ iškėlimo.

8.       Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovo patirtos žalos (nuostolių) yra akivaizdus, t. y., jei atsakovas nebūtų nepasirašęs ieškovės vardu Sutarties, ieškovė nurodytos žalos (nuostolių) nebūtų patyrusi (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.247 straipsnis).

9.       Teismas pažymėjo, kad ieškovas, reikšdamas ieškinį atsakovui, yra laisvas pasirinkti būdą, kuriuo gina savo galimai pažeistas teises ir (ar) interesus, todėl atsakovo argumentus dėl to, jog ieškovė, sužinojusi apie Sutartį, galėjo ir turėjo ją ginčyti, o ne reikalauti nuostolių atlyginimo iš atsakovo, atmetė.

10.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2018 m. balandžio 5 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

11.       Kolegija pažymėjo, kad Sutartį atsakovas Asociacijos vardu sudarė ne kaip darbuotojas, o kaip asmuo, laikinai einantis (pavadavimo laikotarpiu) Asociacijos vienasmenio valdymo organo, t. y. generalinio sekretoriaus, pareigas. Pagal Asociacijos sekretoriato darbo reglamento 5.1 punktą sekretoriato darbui vadovauja generalinis sekretorius, o jam nesant, pavaduoja generalinio sekretoriaus paskirtas sekretorius. Asociacijos sekretoriaus pareiginių instrukcijų, su kuriomis atsakovas buvo supažindintas, 2.5 punkte yra nustatyta sekretoriaus pareiga, nesant Asociacijos generalinio sekretoriaus, pasirašyti įgaliojimus, instrukcijas, sutartis ir kitus Asociacijos dokumentus. Akivaizdu, kad Asociacijos sekretorius, vykdydamas tokias pareigas, turi laikytis ir CK 2.87 straipsnyje nustatytų reikalavimų, o jeigu juos pažeidžia, tokiu atveju, kaip ir valdymo organo narys, privalo atlyginti Asociacijai padarytą žalą. Priešingas minėtų normų aiškinimas sudarytų sąlygas Asociacijos generalinį sekretorių laikinai pavaduojantiems asmenims piktnaudžiauti tokia savo padėtimi, nes leistų išvengti atsakomybės dėl padarytos žalos, o tai neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnio 4 dalis).

12.       Kolegija nesivadovavo atsakovo nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-415/2015 ir 2017 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-31-378/2017 pateiktais išaiškinimais, nes reikšmingai skiriasi šioje ir nurodytose kasacinėse bylose nustatytos faktinės aplinkybės ir sprendžiami klausimai.

13.       Atsakovas pirmosios instancijos teisme, atsikirsdamas į jam pareikštus ieškovės reikalavimus, nenurodė, kad vietoj civilinės atsakomybės jam kaip darbuotojui galėtų būti taikoma tik materialinė atsakomybė, todėl teisėjų kolegija nepasisakė dėl tokių apeliacinio skundo argumentų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 306 straipsnio 2 dalis).

14.       Atsakovas pirmosios instancijos teisme pats pripažino, kad pasirašydavo Asociacijos vardu sutartis, nors jose ir buvo nurodomi generalinio sekretoriaus V. A. rekvizitai. Jo pozicija yra prieštaringa, nes jis, viena vertus, teigė, kad neprisimena, ar pasirašė Sutartį, kita vertus, tvirtino, kad šį sandorį sudarė spaudžiamas ir klaidinamas V. A.. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių aplinkybių visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad Sutartį Asociacijos vardu pasirašė būtent atsakovas (CPK 185 straipsnis).

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

15.       Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1.                      Bylą nagrinėję teismai netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, jiems nepagrįstai taikė CK 2.87 straipsnio 7 dalį ir neteisingai išaiškino šios teisės normos turinį. Darbuotojo atsakomybė kyla pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatas; nebūdamas valdymo organo narys darbuotojas neatsako pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Teismai nepagrįstai sprendė, kad laikinas generalinio sekretoriaus pavadavimas sudaro pagrindą atsakovą (darbuotoją) vertinti kaip juridinio asmens valdymo organo narį. Atsakovas niekada nebuvo ieškovės valdymo organo narys, darbo sutartyje nebuvo nustatyta, kad atsakovas dirba kaip ieškovės valdymo organo narys. Tai, kad generalinis sekretorius įsakė atsakovui pavaduoti jį jo komandiruotės metu, nereiškia, kad šiuo trumpu, vos 4 dienų laikotarpiu atsakovas tapo ieškovės valdymo organu ir turi atsakyti kaip juridinio asmens valdymo organo narys. Juridinio asmens valdymo organai negali perduoti kitiems asmenims jiems, kaip valdymo organams, tenkančios pareigos valdyti juridinį asmenį, nes toks perleidimas prieštarautų pačiai juridinio asmens valdymo organų paskirčiai. Tuo atveju, jeigu valdymo organai dalį savo pareigų perleido, atsakomybė už atitinkamą veiklos rezultatą turi kilti atitinkamam valdymo organui, kadangi jis taip nusprendė organizuoti juridinio asmens veiklą (CK 2.82 straipsnio 3 dalis). Generalinio sekretoriaus laikino pavadavimo metu nebuvo pakeista su atsakovu sudaryta darbo sutartis, nebuvo pakeistos jo darbo pareigos, nebuvo nustatyta, kad jis laikinai, įsakyme nurodytu terminu, tapo ieškovės valdymo organo nariu generaliniu sekretoriumi. Apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad generalinio sekretoriaus paskirtas jį pavaduojantis asmuo yra valdymo organo narys, paneigia ir tai, kad atsakovas niekada nebuvo įregistruotas Juridinių asmenų registre kaip valdymo organo narys.

15.2.                      Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad laikinai paskirtas vadovas nėra valdymo organo narys, jis yra tik tikrojo vadovo įgaliotinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-31-378/2017). Kai asmuo laikinai pavaduoja vienasmenį juridinio asmens valdymo organą (vadovą) pagal šio organo įsakymą, o ne yra skiriamas į šias pareigas teisės aktuose ir įstatuose nustatyta tvarka, toks laikinai paskirtas vadovas nei įstatymo, nei juridinio asmens įstatų pagrindu nebuvo įgijęs juridinio asmens valdymo organo teisinio statuso, todėl jam negali kilti atsakomybė pagal teisės normas, reglamentuojančias juridinio asmens valdymo organo nario atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-415/2015).

15.3.                      Su atsakovu nebuvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, taip pat ir tuo laikotarpiu, kai jis laikinai pavadavo generalinį sekretorių. Tad tuo atveju, jeigu kiltų atsakovo materialinės atsakomybės prievolė pagal Darbo kodeksą, ji būtų ribota ir atsakovas privalėtų atlyginti ne didesnę nei savo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio žalą. Taigi ieškinio reikalavimas yra akivaizdžiai susijęs su darbo teisiniais santykiais ir iš jų kildinamas, todėl kilusiam ginčui išspręsti teismas turėjo taikyti ne civilinius, bet darbo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Bylą nagrinėję teismai apskritai nesiaiškino aplinkybių, susijusių su ieškovės ir atsakovo darbo teisiniais santykiais, teismai negynė atsakovo, kaip silpnesniosios darbo teisinių santykių šalies, interesų, taip pat neatsižvelgė į tai, kad atsakovas buvo ieškovo sekretoriato darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas.

15.4.                      Remdamiesi vien tik Sutarties kopija ir suinteresuoto asmens V. A. paaiškinimais, byloje nesant jokių kitų šios sutarties sudarymą ir sutartyje nurodytą įsiskolinimą patvirtinančių rašytinių įrodymų, taip pat nesant galimybės atlikti ekspertizę, teismai Sutarties kopiją nepagrįstai įvertino kaip tinkamą įrodymą ir taip pažeidė CPK 202 straipsnį. V. A. 2012 m. liepos 25 d. ir iki šiol eina ieškovės generalinio sekretoriaus pareigas ir turi tiesioginį suinteresuotumą bylos baigtimi. Teismas, darydamas išvadas, nulėmusias ieškinio patenkinimą, negalėjo remtis vien tik V. A., kuris yra tiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi, parodymais. Teismų teiginiai, kad paties atsakovo pozicija yra prieštaringa, yra visiškai nepagrįsti ir neatitinka tikrovės. Teismų nurodytais teiginiais bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo posėdžių metu rėmėsi ieškovės atstovas, o ne atsakovas. Atsakovas visą bylos nagrinėjimo laikotarpį neigė, kad jis pasirašė Sutartį. Teismas privalo imtis aktyvių priemonių, kad apsaugotų silpnesnę darbo teisinių santykių šalį  darbuotoją, todėl kilusias abejones dėl tam tikrų aplinkybių egzistavimo teismas turėjo vertinti darbuotojo (atsakovo), o ne darbdavio (ieškovės), suinteresuoto bylos baigtimi, naudai. Sutarties kopija negali būti tapatinama su dokumento originalu, todėl remiantis tokia kopija negali būti laikoma, kad ji buvo sudaryta laikantis įstatyme nustatytos rašytinės formos reikalavimų. Ieškovė Sutarties sudarymą galėjo įrodinėti tik remdamasi neginčijamais rašytiniais įrodymais.

15.5.                      Teismų išvada, kad neva buvo susiklosčiusi praktika, jog atsakovas pasirašydavo ieškovės vardu sutartis, nors jose ir buvo nurodomi generalinio sekretoriaus V. A. rekvizitai, yra visiškai nepagrįsta, teismai šios aplinkybės apskritai nesiaiškino, į bylą nebuvo pateikta jokių su tokiomis aplinkybėmis susijusių įrodymų ir teismai šią išvadą padarė remdamiesi vien tik bylos baigtimi suinteresuoto V. A. paaiškinimais.

15.6.                      Ieškovė nekelia klausimo dėl Sutarties panaikinimo, tokiais savo veiksmais pripažindama jos teisėtumą.

16.       Atsiliepimu į kasacinį ieškovė prašo palikti galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutartį. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

16.1.                      Ieškovės vertinimu, nesant įstatymais sureglamentuoto šioje byloje kilusios situacijos sprendimo, atsakymas į klausimą, ar darbuotojui už juridinio asmens valdymo organo nario pavadavimo metu darbuotojo veiksmais (neveikimu) juridiniam asmeniui sukeltą žalą taikytina civilinė ar materialinė atsakomybė, priklauso nuo to, ar iš šio darbuotojo žalą sukėlusiu atveju protingai galima reikalauti tokio elgesio standarto, kurį CK 2.87 straipsnio 16 dalys nustato juridinio asmens valdymo organų nariams. Tam būtina atskirai nagrinėti kiekvieną konkretų atvejį, nes, kaip teisingai pabrėžė apeliacinės instancijos teismas, vien tik darbuotojo statusas ar besąlyginis darbuotojo kaip silpnesniosios darbo santykių šalies traktavimas gali neatitikti bendrųjų teisės principų, t. y. iškreipti tokių skirtingų asmens atsakomybės formų esmę ir tikslus. Panašios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pripažįstančioje bendrovės de facto (faktiškai) vadovo civilinę atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. 

16.2.                      Atsakovas niekuomet nebuvo eilinis Asociacijos darbuotojas, jis nuo pat 1995 m. ėjo sekretoriaus ekonomikai ir finansams-vyr. finansininko pareigas. Sekretoriatas savo esme yra Asociacijos organas (CK 2.81 straipsnio 1 dalis, 2.82 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo 7 straipsnio 6, 7 dalys). Asociacijos sekretoriato darbo reglamente tiesiogiai buvo nustatyta, kad, nesant generalinio sekretoriaus, jį pavaduoja sekretorius. Atsižvelgiant į nurodytą sekretoriaus pareigybės reglamentavimą Asociacijos vidaus dokumentuose, nuolatinį atsakovo skyrimą pavaduoti generalinį sekretorių, būtų neteisinga jo veiksmus vertinti materialinės, o ne juridinio asmens valymo organo civilinės atsakomybės požiūriu (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Teismų nustatytos aplinkybės vienareikšmiškai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas puikiai suprato pavadavimo reikšmę, jo metu atliekamus veiksmus ir jų teisinę prasmę bei pasekmes. 

16.3.                      Kita vertus, net atsakovo veiksmams taikant materialinės atsakomybės normas, tai bylos baigties nekeistų. Pats atsakovas įrodinėjo, kad Sutartį sudarę asmenys turėjo suvokti savo veiksmų žalingumą Asociacijai ir galimą asmeninę atsakomybę už šį sandorį, kitaip tariant, šios aplinkybės parodo sandorį sudariusio asmens tyčią. O esant tyčiai, darbuotojo atsakomybė nėra ribojama (DK 255 straipsnio 1 punktas).

16.4.                      Byloje pakako įrodymų išvadai, kad Sutartį pasirašė būtent atsakovas, nebuvo apsiribota vien V. A. paaiškinimais.

16.5.                      Kasaciniame skunde pateikiami nauji argumentai, nenurodyti ir nenagrinėti pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 347 straipsnio 2 dalis): niekas neginčijo, kad Sutartis buvo sudaryta, kad joje aptariama skola Asociacijai egzistavo; pirmosios instancijos teisme nei atsakovas, nei kiti bylos dalyviai nenurodė, kad ginčui turėtų būti taikomos darbo, o ne civilinės teisės normos.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl teismo pareigos kvalifikuoti ginčo teisinį santykį

 

17.       Kiekviename ieškinyje turėtų būti aiškiai nurodyta asmens teisė arba įstatymų saugomas interesas, kuriuos, į teismą besikreipiančio asmens nuomone, reikėtų ginti, ir prašomas pritaikyti pažeistos teisės gynimo būdas (CK 1.138 straipsnis), tačiau neprivaloma savo reikalavimo teisiškai kvalifikuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489-695/2016, 21 punktas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad ieškovas privalo nurodyti faktinį ieškinio pagrindą, o teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2017 28 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriomis nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015). Kitaip tariant, ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas nesaisto teismo, nes faktinių bylos aplinkybių teisinė kvalifikacija yra teismo prerogatyva (lot. iura novit curia). Tik tinkamai kvalifikavęs šalių teisinį santykį, teismas gali šiems santykiams taikyti materialiosios teisės normas, nustatančias, be kita ko, ir pažeistų teisių gynimo būdus.

18.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė, pareikšdama ieškinį, nurodė faktinį (skolos perkėlimo nemokiai bendrovei sutarties pasirašymas) ir teisinį (vienasmenio valdymo organo civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos) ieškinio pagrindus, ieškinio dalyką suformulavo kaip reikalavimą priteisti iš atsakovo negrąžintą pagal sutartį perkeltos skolos dalį. Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatyti, kokiu būdu ieškovo subjektinės teisės turėtų būti apgintos, ir nurodyti konkrečią pažeistos teisės gynimo būdą įtvirtinančią teisės normą turi bylą nagrinėjantis teismas, vertindamas faktines aplinkybes, susijusias su ieškinio dalyku.

19.       Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl atsakomybės rūšies asmeniui, laikinai pavadavusiam asociacijos vienasmenį valdymo organą (šiuo atveju – Asociacijos generalinį sekretorių), kai jis juridinio asmens vardu sudarė akivaizdžiai tam juridiniam asmeniui nenaudingą sandorį.

20.       Teismai taikė atsakovui civilinę atsakomybę, nes pripažino, kad jis priėmė verslo sprendimą, būdamas paskirtas Asociacijos valdymo organu. Teisėjų kolegijos vertinimu, su šia teismų pozicija nėra pagrindo sutikti dėl toliau išdėstytų argumentų. Pagal kasacinio teismo praktiką atsakomybė atsakovui galėtų būti taikoma pagal civilinės atsakomybės taisykles (kaip valdymo organui) tik dviem atvejais – pirma, jei jis būtų pagal galiojančią tvarką paskirtas vadovu tik trumpam laikotarpiui, antra, jei būtų nustatyta, kad jis veikia kaip de facto vadovas. Nagrinėjamu atveju nėra nustatytas nė vienas iš šių pagrindų.

 

Dėl laikinai einančio vadovo pareigas asmens teisinio statuso

 

21.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sąvoka „laikinai einantis vadovo pareigas“ gali reikšti dvi skirtingas teisines situacijas. Pirmoji – tai neapibrėžto ar apibrėžto termino valdymo organo pareigų atlikimo atvejis, kai laikinai einantis pareigas vadovas yra pagal galiojančią tvarką paskiriamas kompetentingų bendrovės organų, kol bus surastas tinkamos kompetencijos ir gebėjimų kandidatas į vadovo pareigas ar pan. Šiuo atveju laikinas pareigų ėjimas reiškia tik vadovo veiklos termino išankstinį neapibrėžtumą ar trumpumą. Antroji – kai yra paskirtas nuolatinis bendrovės vadovas, tačiau dėl tam tikrų objektyvių priežasčių (laikinas nedarbingumas, komandiruotė, atostogos ir pan.) jis laikinai negali atlikti vadovo funkcijų. Šiuo atveju juridinio asmens vadovas išleidžia įsakymą pavesti laikinai eiti vadovo pareigas darbuotojui bei išduoda jam įgaliojimą veikti vadovo vardu santykiuose su trečiaisiais asmenimis. Taigi, antroji sąvokos „laikinai einantis vadovo pareigas“ reikšmė – tai atvejai, kai vienasmenis valdymo organas dėl nedarbingumo, atostogų, komandiruotės ar kitų svarbių priežasčių negali vykdyti savo funkcijų ir įgalioja įmonės darbuotoją atlikti vadovo funkcijas. Tokia teisinė situacija, kai juridinio asmens vadovas dėl tam tikrų aplinkybių (nedarbingumo, atostogų, komandiruotės ir pan.) laikinai negali eiti savo pareigų, kvalifikuotina kaip trečiųjų asmenų pasitelkimas vadovo prievolėms atlikti, tačiau ji nereiškia naujo vadovo, kaip valdymo organo, paskyrimo. Taigi, pirmuoju atveju laikinai paskirtasis vadovas yra valdymo organas, antruoju – jis tik tikrojo vadovo įgaliotinis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-31-378/2017 27–29 punktus). Analogiška taisyklė įtvirtinta ir kitoje kasacinio teismo byloje, kai asmuo, paskirtas laikinai eiti bendrovės direktoriaus pareigas direktoriaus įsakymu, o ne bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimu (ABĮ 37 straipsnio 3 dalis), nebuvo pripažintas įgijusiu valdymo organui nustatytų pareigų, todėl konstatuota, jog vienų ar kitų funkcijų, kylančių iš įstatymo ir priskirtų vienasmenio bendrovės valdymo organo kompetencijai, netinkamas vykdymas arba nevykdymas negali būti pripažįstamas neteisėta tokio asmens veika – viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – ir jam civilinė atsakomybė netaikyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-415/2015).

22.       Nagrinėjamos bylos atveju ieškovė yra Asociacija. Asociacijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad visuotinis narių susirinkimas skiria (renka) ir atšaukia valdymo organų narius, jeigu asociacijos įstatai nenustato kitaip. Remiantis teismų nustatytomis aplinkybėmis, tokių išimčių ieškovės įstatuose nenustatyta, o visuotinio narių susirinkimo sprendimo paskirti atsakovą laikinuoju vadovu taip pat nebuvo priimta, todėl darytina išvada, kad teismai negalėjo taikyti atsakovui civilinės atsakomybės tuo pagrindu, kad jis paskirtas valdymo organu.

23.       Byloje nustatyta, kad tarp V. A. ir atsakovo A. D. buvo susiklosčiusi praktika, jog atsakovas pasirašydavo Asociacijos vardu sutartis, nors jose ir buvo nurodomi generalinio sekretoriaus V. A. rekvizitai. Šią aplinkybę patvirtina ir teismo ekspertizės metu padarytos išvados, jog 2011 m. spalio 27 d. tarpusavio įsipareigojimų įskaitymo sutartyje tarp išspausdintų žodžių „LNVAA „Linava“ gen. sekretorius“ ir „V. A.“ pasirašė A. D.. Ši aplinkybė tik patvirtina išvadą, kad sprendimus dėl sandorių priėmė V. A., o A. D. tik atliko įgaliotinio funkciją. Teisėjų kolegija pažymi, kad už sprendimą įgalioti asmenį pasirašyti konkretų sandorį atsako Asociacijos vadovas, o ne darbuotojas, nes valdymo funkcijos perduoti negalima.

 

Dėl de facto vadovo statuso

 

24.       Antras civilinės atsakomybės, nustatytos CK 2.87 straipsnio 7 dalyje, taikymo bendrovės darbuotojui pagrindas yra tada, kai darbuotojas pripažįstamas de facto vadovu.

25.       Kasacinis teismas savo praktikoje yra įtvirtinęs teisės aiškinimo taisyklę, kad civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure (teisiškai) vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013). Naujausioje kasacinio teismo praktikoje tiesiogiai įtvirtinta, kad faktiniu įmonės vadovu pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas ir priima vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus, nepriklausomai nuo jo einamų formalių pareigų įmonėje ir nepriklausomai nuo jo buvimo ar ne įmonės dalyviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017, 26 punktas; 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-313/2018, 31 punktas).

26.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmens, oficialiai nepaskirto bendrovės vadovu, pripažinimo faktiniu bendrovės vadovu kriterijai yra: 1) vadovavimo funkcijos vykdymas (taip pat ir privalomų instrukcijų formaliai paskirtiems valdymo organams davimas); 2) vadovavimas yra nuolatinio pobūdžio – asmuo sistemingai atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus būdingi juridinio asmens vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-313/2018, 35 punktas).

27.       Nagrinėjamoje byloje aplinkybės, kad atsakovas vykdė vadovavimo funkciją ir ši veikla buvo nuolatinio pobūdžio, nebuvo nustatytos, todėl darytina išvada, kad atsakovui negalėjo būti taikoma atsakomybė CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu. 

 

Dėl ginčo teisinio santykio kvalifikavimo ir procesinės bylos baigties

 

28.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ieškinio dalyką ir pagrindą, konstatavusi, kad atsakovui negalėjo būti taikoma atsakomybė CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu jam nesant nei pagal galiojančią tvarką paskirtu laikinu Asociacijos vadovu, nei jos de facto vadovu, pripažįsta pagrįstu atsakovo kasacinio skundo argumentą, jog jo veiksmai vertintini (faktinio ieškinio pagrindo aplinkybės kvalifikuotinos) pagal darbo teisės normas, reglamentuojančias materialinės atsakomybės darbuotojui taikymą (Darbo kodekso, galiojusio nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d., XVII skyrius). Nors kiekvienu iš pirmiau nurodytų ieškovės teisių gynimo būdu iš esmės siekiama to paties tikslo – Asociacijai padarytos žalos atlyginimo, tačiau tai yra savarankiški teisių gynimo būdai ir įstatymuose nustatytos skirtingos tokių ieškinių tenkinimo sąlygos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai įvykdė pareigą kvalifikuoti teisinio ginčo santykius.

29.       Materialinė atsakomybė pagal darbo teisę ribojama darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka. Pagal DK 246 straipsnį, materialinė atsakomybė atsiranda, kai yra visos šios sąlygos: 1) padaroma žala; 2) žala padaroma neteisėta veika; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla. Kadangi DK 246 straipsnis, be dviejų specialiųjų sąlygų (pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais bei žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla), įtvirtina keturias bendrąsias materialinės atsakomybės sąlygas – žalą, neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir pažeidėjo kaltę, būdingas ir civilinei atsakomybei (CK 6.245–6.248 straipsniai), tačiau nenustato specialiųjų šių sąlygų taikymo taisyklių (išskyrus kaltės formos reikalavimus visiškai materialinei atsakomybei kilti, įtvirtintus DK 255 straipsnyje), nustatant darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygas gali būti taikomos CK normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126-313/2018, 35 punktas). Kasacinis teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad materialinės atsakomybės darbo teisės prasme atvejais žalą padariusio asmens (darbuotojo) kaltė nepreziumuojama. Tai reiškia, kad tuo atveju, kai pareiškiamas reikalavimas darbuotojui dėl žalos atlyginimo, darbuotojo kaltę privalo įrodyti ieškinį pareiškęs asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30  d. nutartis civilinėje byloje Nr.  3K-3-296-611/2017, 27 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Taigi nagrinėjamu atveju ieškovei tenka procesinė pareiga įrodyti atsakovo kaltės faktą materialinei atsakomybei kilti, o nuo kaltės formos priklauso darbuotojo materialinės atsakomybės apimtis – nustačius darbuotojo tyčią, jam taikoma visiška materialinė atsakomybė, o neatsargumą – ribota trijų vidutinių darbuotojo atlyginimų dydžio atsakomybė, išskyrus DK nustatytus atvejus (DK 254, 255 straipsniai).

30.       Kadangi bylą nagrinėję teismai, netinkamai kvalifikuodami tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir pritaikydamas netinkamą ieškovės pažeistų teisių gynimo būdą, neištyrė ir neįvertino DK normoms, reglamentuojančioms materialinę atsakomybę, taikyti reikšmingų faktinių aplinkybių, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nebuvo atskleista bylos esmė, todėl yra pagrindas panaikinti byloje teismų priimtus procesinius sprendimus ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies punktas, 360 straipsnis).

31.       Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės apskųstų teismų procesinių sprendimų teisėtumui patikrinti ir vienodai teismų praktikai formuoti, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

32.       Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai). Pažymėtina, kad kasacinis teismas patyrė 14,29 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. pažyma).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

 

n u t a r i a :

 

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutartį, 2018 m. balandžio 6 d. papildomą nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai        Egidijus Laužikas

 

 

        Andžej Maciejevski

 

        

        Donatas Šernas 


Paminėta tekste:
  • CK
  • CPK
  • DK
  • CK2 2.87 str. Juridinio asmens organų narių pareigos
  • 3K-3-475-684/2015