Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2018-09-05][nuasmeninta nutartis byloje][eA-1412-629-2018].docx
Bylos nr.: eA-1412-629/2018
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas 302610311 atsakovas
MB "Audota" 304132988 pareiškėjas
Kategorijos:
Tabako kontrolė
Tabako kontrolė
Tabako ir alkoholio kontrolė
Tabako ir alkoholio kontrolė
Tabako ir alkoholio kontrolė

Administracinė byla Nr. eA-1412-629/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02131-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 34.1

(S)

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. rugsėjo 5 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo mažosios bendrijosAudotaapeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo mažosios bendrijos „Audotaskundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

  1. Pareiškėjas mažoji bendrija „Audota (toliau – ir pareiškėjas, MB „Audota) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2016 m. balandžio 14 d. nutarimą Nr. ATK2-50/16 „Taikyti ekonomines sankcijas už Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo pažeidimus“ (toliau – ir skundžiamas Nutarimas), kuriuo pareiškėjui paskirta 2 896 Eur bauda, o jei teismas nematytų pagrindo naikinti Nutarimą, sumažinti Nutarimu paskirtą baudą iki 500 Eur.
    1. Pareiškėjas paaiškino, jog skundžiamu Nutarimu bauda jam paskirta už tai, kad pareiškėjo veiklos vietoje buvo rasti keturi cigarečių pakeliai be Lietuvoje privalomo ženklinimo. Tačiau Departamentas padarė nemotyvuotą išvadą, jog cigarečių pakeliai priklausė pareiškėjui ir kad būtent pareiškėjas yra už tai atsakingas. Taigi Nutarimas šiuo aspektu yra prieštaringas: viena vertus, jame nurodoma, jog pareiškėjo vadovė paaiškino, jog cigaretes buvo įsigijusi sau, savo asmeniniams poreikiams, ne prekybai, kita vertus, taip pat daroma visiškai nepagrįsta, pareiškėjo vadovės paaiškinimui prieštaraujanti išvada, kad „įmonės atstovė iš esmės neginčija fakto, kad įmonės, esančios Aukštaičių g. 4, Panevėžys, patalpose buvo laikomi tabako gaminiai, neturint licencijos.“ Pareiškėjo teigimu, jo verslo vietoje rastos cigaretės jam nepriklausė, šiomis cigaretėmis pareiškėjas neprekiavo, jos nebuvo skirtos parduoti klientams. Departamentas Nutarime nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo vadovės paaiškinimus, jog šios cigaretės buvo jos asmeninės. Pareiškėjo paaiškinimai Nutarime neva paneigti apsiribojus fraze, jog „įmonės atstovės paaiškinimai vertintini kaip įmonės gynybinė pozicija siekiant išvengti įmonės atsakomybės“, ir po to pateikiama niekuo nepagrįsta interpretacija, jog cigaretės buvo slepiamos, suvokiant, jog daromas teisės pažeidimas. Priešingai, cigaretės buvo padėtos po rankšluosčiu, o ne kartu su kitomis pareiškėjo prekėmis, kadangi jos pareiškėjui nepriklausė. Jos priklausė fiziniam asmeniui, pareiškėjo vadovei, kuri siekdama, jog cigaretės nebūtų palaikytos įmonės preke, padėjo jas atokiau, kad niekam nekiltų abejonių, jog cigaretės nėra skirtos parduoti. Iš Nutarimo teksto akivaizdu, jog Departamentas šių aplinkybių nevertino, o visus šiuos argumentus atmetė kaip „gynybinę poziciją“, jokiais įrodymais jos nepaneigdamas. Kartu Departamentas nepagrįstai taikė atsakomybę už prekybą tabako gaminiais neturint tam licencijos, nors nenustatyta, jog šios cigaretės priklausė pareiškėjui, ir juo labiau, kad pareiškėjas šiomis cigaretėmis prekiavo. Vieninteliai rašytiniai įrodymai, kuriais grindžiamas Nutarimas, yra policijos pateikta informacija, jog pareiškėjo patalpose buvo rastos cigaretės, kurių ženklinimas neatitinka Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. Vis dėlto, šie įrodymai patvirtina tik tai, kad patalpose buvo rastos cigaretės be privalomo žymėjimo, tačiau jokiu būdu neįrodo, jog cigaretės priklausė pareiškėjui, kad jomis buvo prekiaujama ir pan. Vadinasi, Departamentas nesurinko pakankamai įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo kaltę, todėl ekonomines sankcijas pareiškėjui pritaikė neteisėtai.
    2. Dėl paskirtos baudos mažinimo pareiškėjas pažymėjo, kad paskirtos baudos dydis yra neadekvatus rastam cigarečių kiekiui, kurio vertė, kaip nurodyta Nutarime, yra tik 11,96 Eur. Vadinasi, pritaikyta sankcija, nors ir paskirta Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas, Įstatymas) apibrėžtose ribose, yra neproporcinga padaryto pažeidimo, jei toks buvo padarytas, sunkumui. Pareiškėjo nuomone, šioje situacijoje egzistuoja visos prielaidos taikyti mažesnės nei įstatymo nustatytos sankcijos skyrimo institutą ir sumažinti paskirtą baudą bent iki 500 Eur. Atsižvelgtina ir į tai, kad pareiškėjas yra mažoji bendrija, įsteigta tik 2015 m. lapkričio 9 d., t. y. įmonei nėra nei vienerių metų, įmonė neturi reikiamos patirties veikti rinkoje, todėl net nėra išsiėmusi licencijos prekiauti tabako gaminiais ir jais neprekiauja. Net jei būtų pripažinta, jog cigaretės priklausė įmonei, nenustatytas ir negali būti laikomas nustatytu faktas, jog įmonė cigaretėmis prekiavo. Beveik 3 000 Eur sankcija už kiek daugiau nei 11 Eur vertės gaminių laikymą yra neproporcinga, neatitinkanti padaryto pažeidimo sunkumo, todėl mažintina. Be to, paskirta ekonominė sankcija įmonei, kaip mažajai bendrijai, yra labai didelė ir ji negalėtų sumokėti baudos per įstatymo nustatytą terminą.
  2. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
    1. Nurodė, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką draudimai prekybos salėse, administracinėse ir pagalbinėse patalpose, sandėliuose laikyti alkoholinius gėrimus ir / ar tabako gaminius be alkoholinių gėrimų įsigijimo dokumentų ar pažeidžiant kitus imperatyvius teisės aktų reikalavimus (nepaženklintus banderolėmis, kurių ženklinimas neatitinka galiojančių reikalavimų ir pan.) nesiejamas su įmonių ar kitos formos juridinių asmenų nuosavybės teisėmis į turtą, todėl nėra svarbu, kokiu būdu alkoholiniai gėrimai ir / ar tabako gaminiai buvo įsigyti ir po to laikomi bei parduodami Įmonės viešojo maitinimo vietos patalpose (pvz., 2004 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-830/2004). Taigi ir aptariamu atveju pareiškėjas privalėjo užtikrinti Tabako kontrolės įstatyme nustatytų reikalavimų vykdymą.
    2. Taip pat atsakovas nepagrįstais laikė ir pareiškėjo teiginius, kad viešojo maitinimo vietoje minėtais tabako gaminiais nebuvo prekiaujama. Įstatyme vartojama pardavimo sąvoka apima visus prekiaujančio ūkio subjekto veiksmus. Tabako gaminių laikymas viešojo maitinimo vietoje, kurioje taip pat vykdoma mažmeninė prekyba, neatsiejamai susijęs su šių gaminių pardavimo siekiu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas akcizinių prekių laikymo ir prekybos sąvokas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, yra pažymėjęs, kad panašaus reguliavimo akcinės prekės alkoholiniai gėrimai (šiuo atveju tabako gaminiai) prekybos vietose yra laikomi vienu tikslu juos parduoti, todėl alkoholinių gėrimų (šiuo atveju tabako gaminių) laikymo turint tikslą juos parduoti prasmė sutampa su tokių gėrimų laikymu taikymo prasme (2007 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-1186/2007, 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2241/2012).
    3. Akcentavo, kad Įstatymo reikalavimų pažeidimus yra numatyta juridinių asmenų atsakomybė, kuri taikoma šiame įstatyme nustatyta tvarka (Įstatymo 26 str.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. kovo 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A15-39/2005 pažymėjo, kad juridinis asmuo, kaip dirbtinai sukurtas teisės subjektas, pats negali padaryti įstatyme uždraustos veikos, todėl jis visuomet atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens) padarytą pažeidimą. Departamentas ekonominę sankciją skyrė juridiniam asmeniui, nes byloje neginčijamai nustatyta, kad skundžiamame Nutarime aprašyti tabako gaminiai buvo laikomi ir parduodami pareiškėjo valdomoje viešojo maitinimo vietoje. Tai, kad aptariami tabako gaminiai buvo rasti pareiškėjo valdomos viešojo maitinimo vietos patalpose, neginčija ir pats pareiškėjas, nurodydamas, kad cigaretes viešojo maitinimo vietos patalpose laikė pareiškėjo vadovė. Atkreiptinas dėmesys į aplinkybę, kad patikrinimo metu rasti tabako gaminiai buvo slepiami pagalbinėse patalpose po rankšluosčiu, o tai patvirtina pareiškėjo darbuotojų suvokimą apie daromą Įstatymo pažeidimą.
    4. Taip pat atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad Administracinių teisės pažeidimų registro duomenimis 2016 m. kovo 3 d. (t. y. jau po policijos pareigūnų 2016 m. vasario 29 d. atlikto patikrinimo) pareiškėjo vadovė toje pačioje viešojo maitinimo vietoje padarė analogišką administracinį teisės pažeidimą, už kurį buvo nubausta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) nustatyta tvarka. Departamento nuomone, ši aplinkybė taip pat neigiamai charakterizuoja pareiškėją ir papildomai patvirtina, kad viešojo maitinimo vietoje padaryti Įstatymo pažeidimai nėra, kaip teigia pareiškėjas, padaryti dėl jo nepatyrimo, bet buvo daromi tikslingai, siekiant ekonominės naudos.
    5. Departamento vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl per didelio skundžiamu Nutarimu paskirtos baudos dydžio taip pat nėra pagrįsti. Pareiškėjas pažeidė Įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 1, 4, 6 punktus, t. y. padarė sudėtinį Įstatymo pažeidimą. Atsakomybė už šiuos pažeidimus numatyta Įstatymo 26 straipsnio 2, 3, 5 dalyse. Už Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies, 3 dalies 1 punkto pažeidimą numatyta bauda įmonėms nuo 2 896 iki 8 688 Eur. Už Įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 4 punkto pažeidimą numatyta bauda įmonėms nuo 2 896 iki 8 688 Eur. Už Įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 6 punkto pažeidimą numatyta bauda įmonėms nuo 868 iki 1 448 Eur. Bauda pareiškėjui buvo skiriama sunkesniųjų pažeidimų ribose. Atkreiptinas dėmesys, kad tokios ekonominės sankcijos skiriamos, jeigu tai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Įvertinus byloje nustatytą pareiškėjo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jam buvo paskirta minimali 2 896 Eur bauda.
    6. Pažymėjo, jog pareiškėjo veikos žalingumas pasireiškė ne tik tuo, kad šiuo pažeidimu buvo pažeidžiama teisės aktuose (šiuo atveju Įstatymo 14 str. 1 d., 3 d. 1 p., 4 p., 6 p.) nustatyta akcizais apmokestinamų prekių laikymo, gabenimo ar realizavimo tvarka. Šia veika kėsinamasi ir į kitus teisinius gėrius. Būtent pažeidžiant akcizais apmokestinamų prekių laikymo, gabenimo ar realizavimo tvarką yra siekiama išvengti mokesčių mokėjimo ir tuo daroma žala valstybės finansų sistemai (nemokami mokesčiai). Kadangi pareiškėjo padarytas pažeidimas daro žalą valstybės ūkio sistemai ir finansinei tvarkai, tai baudos sumažinimas ne tik nepasiektų ekonominės sankcijos tikslų, bet ir pažeistų viešąjį interesą, sąžiningos konkurencijos principus. Skundo argumentas, kad pareiškėjas finansiškai nepajėgus laiku sumokėti paskirtą baudą, Departamento nuomone, neturėtų būti vertinamas, nes tokiu būdu būtų diskriminuojami sėkmingiau veiklą vykdantys ūkio subjektai.

 

II.

 

  1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
  2. Teismas nustatė, kad 2016 m. kovo 1 d. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus tyrėjos tarnybiniuose pranešimuose nurodė, jog siekdamos nustatyti neteisėtą prekybą akcizais apmokestinamomis prekėmis nuvyko į alaus barą, adresu Aukštaičių g. 4, Panevėžyje, kurio pagalbinėse patalpose ant kartotinės dėžės po rankšluosčiu galbūt prekybos tikslais laikyti 4 vnt. cigarečių pakelių „NZ GOLD“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis. 2016 m. kovo 2 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 45N-5296387916 MB „Audota“ darbuotojui už Tabako kontrolės įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punkto ir ATPK 1632 straipsnio 1 dalies pažeidimą Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas skyrė 28 Eur baudą su daiktų konfiskavimu. 2016 m. kovo 10 d. Departamento Tabako ir alkoholio kontrolės skyriaus specialistės surašė protokolą Nr. ATK2-049, kuriame konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Tabako kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, 14 straipsnio 1 dalį ir 3 dalies 1, 4 ir 6 punktus. Skundžiamu Departamento 2016 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. ATK2-50/16 pareiškėjui už Tabako kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio 1 dalies ir 14 straipsnio 3 dalies 1, 4 bei 6 punktų reikalavimų pažeidimą paskirta 2 896 Eur bauda.
  3. Vadovaudamasis Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio 1 dalies, 3 dalies 1, 4 ir 6 punktų nuostatomis, teismas pažymėjo, jog Nutarimas pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių ginčo tarp proceso šalių nėra pareiškėjo viešojo maitinimo vietoje buvo rasti 4 pakeliai cigarečių „NZ GOLD, kurie buvo be Lietuvos Respublikoje nustatyto pavyzdžio specialių ženklų banderolių, jų ženklinimas neatitiko Tabako kontrolės įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytų tabako gaminių ženklinimo reikalavimų (nenurodytas dervų, nikotino, anglies monoksido kiekis, ant cigarečių pakuotės valstybine kalba nepateikti įspėjamieji užrašai apie tabako gaminių kenksmingą poveikį sveikatai ir kt.), pareiškėjas nepateikė juridinę galią turinčių tabako gaminių įsigijimo arba gabenimo dokumentų, pareiškėjas neturi nustatyta tvarka išduotos licencijos, suteikiančios teisę verstis mažmenine prekyba tabako gaminiais šioje viešojo maitinimo vietoje.
  4. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad viešojo maitinimo įstaigoje rasti tabako gaminiai priklausė ne pareiškėjui, o įmonės vadovei, t. y. fiziniam asmeniui, be to, pareiškėjas cigaretėmis neprekiavo, teismas pažymėjo, kad Tabako kontrolės įstatymo tiek 14 straipsnio 1 dalyje, tiek 3 dalyje įtvirtinti ne tik draudimai parduoti tabako gaminius neturint licencijos verstis tabako gaminių gamyba, didmenine ar mažmenine prekyba tabako gaminiais be tabako gaminių įsigijimą arba gabenimą patvirtinančių juridinę galią turinčių dokumentų, be Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyto pavyzdžio specialių ženklų – banderolių, ir / arba jeigu tabako gaminių ženklinimas neatitinka šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytų tabako gaminių ženklinimo reikalavimų, tačiau ir tokius tabako gaminius laikyti.
  5. Taip pat, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kad ūkio subjektas yra atsakingas už teisės aktų laikymąsi prekybos vietoje, kurioje jis vykdo savo ekonominę veiklą, jo teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami prekybos vietoje, o tai reiškia, kad ūkio subjekto darbuotojų veiksmai pagal Tabako kontrolės įstatymą laikytini paties šio ūkio subjekto (pareiškėjo) veiksmais (pvz., 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1183/2013, 2014 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1230/2014, 2014 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1177/2014 ir kt.), teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad nebuvo neteisėtos veikos dalyvis (ginčo cigaretės priklausė ne įmonei, o fiziniam asmeniui) ir nėra susijęs su neteisėta tabako gaminių apyvarta. Taigi Įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 1, 4, 6 punktuose įtvirtinti imperatyvai, turint galvoje tabako gaminių, kaip specifinių civilinės apyvartos objektų, pobūdį, suponuoja ūkio subjekto pareigą imtis visų reikiamų organizacinių ir kitų (pvz., darbuotojų mokymai, vidaus teisės aktai ir kt.) priemonių, kad tokie Įstatyme įtvirtinti reikalavimai būtų veiksmingai užtikrinti. Aplinkybė, kad pareiškėjo vadovė viešojo maitinimo vietoje laikė teisės aktų reikalavimų neatitinkančius tabako gaminius, nelaikytina aplinkybe, atleidžiančia pareiškėją nuo atsakomybės. Vien ginčo tabako gaminių laikymas patalpose pareiškėjui užtraukia atsakomybę pagal Tabako kontrolės įstatymą. Todėl šiuo atveju ir pareiškėjo kaltė ekonominės sankcijos taikymo aspektu sutampa su pareiškėjo vadovės kalte, nepaisant to, ar pastaroji buvo patraukta administracinėn atsakomybėn už administracinės teisės pažeidimus, numatytus ATPK.
  6. Pasisakydamas dėl paskirtos baudos dydžio, teismas, vadovaudamasis Įstatymo 26 straipsnio 2, 3, 5, 6, 14 dalių, 33 straipsnio 3 dalies nuostatomis, pažymėjo, kad teismo galimybė skirti mažesnę piniginę baudą nei atitinkamoje Įstatymo 26 straipsnio dalyje nustatytos minimalios piniginės baudos nėra taikoma visais atvejais, ji suformuluota kaip išimties taikymas, o ne kaip visais atvejais taikytina taisyklė. Naudojimasis šia teise galimas tik tada, kad nustatomos išskirtinės pažeidimo padarymo aplinkybės, kurios daro įstatyme numatytą sankciją neadekvačia.
  7. skundžiamo Nutarimo turinio teismas nustatė, kad Departamentas, skirdamas pareiškėjui ekonominę sankciją, vadovavosi būtent Tabako kontrolės įstatymo 26 straipsnio nuostatomis. Departamentas pareiškėjo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad pareiškėjas pažeidimo nustatymui bei tyrimui nekliudė. Departamentas atsižvelgė ir į tai, kad pareiškėjas pažeidimą padarė pirmą kartą bei skyrė pareiškėjui minimalią Įstatyme už sunkesnį iš pažeidimų įtvirtintą sankciją.
  8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas padarė sudėtinį Tabako kontrolės įstatymo pažeidimą, tabakas ir jo gaminiai priskiriami specialiesiems gaminiams, kurių apskaitai, gamybai, įvežimui, importui, eksportui, prekybai ir vartojimui pagal Tabako kontrolės įstatymą bei kitus teisės aktus taikomas ypatingas valstybinio reguliavimo režimas, todėl tabako verslas yra licencijuojama veikla ir turi būti vykdoma itin atsakingai, tačiau šiuo atveju pareiškėjas neužtikrino, kad prekyba tabako gaminiais vyktų nepažeidžiant Įstatymo bei jį įgyvendinančių teisės aktų reikalavimų.
  9. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad realiai apčiuopiamos baudos paskirtis yra ne tik nubausti teisės pažeidėją, bet, visų pirma, vykdyti prevenciją: teisės subjektas, pažeidęs sąlygas, su kuriomis yra siejamas tabako pardavimas, yra baudžiamas, idant daugiau nedarytų žalos teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms. Baudžiamas už tai, jog pažeidė esmines ir jam, be abejo, žinomas bei suprantamas dalyvavimo atitinkamoje rinkoje sąlygas – nesilaikė imperatyvių teisės reikalavimų. Paskyrus baudą, turinčią tikrai juntamas finansines pasekmes konkrečiam subjektui, atsakingam už atitinkamų taisyklių pažeidimą, kiti tos pačios rinkos dalyviai yra įspėjami, kad už identiškų taisyklių nepaisymą gali būti nubausti ne mažesne (o galbūt ir didesne) bauda.
  10. Įvertinęs visa tai, teismas sprendė, kad byloje nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, jog pareiškėjui paskirta minimali bauda neproporcinga padarytam pažeidimui, todėl ji laikytina teisinga.

 

III.

 

  1. Pareiškėjas MB „Audotaapeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, kad:
    1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė argumentus, kad Departamentas Nutarime padarė nemotyvuotą išvadą, jog cigarečių pakeliai priklausė pareiškėjui ir kad būtent pareiškėjas yra už tai atsakingas. Departamentas Nutarime, o pirmosios instancijos teismas sprendime nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo vadovės paaiškinimus, jog šios cigaretės buvo jos asmeninės.
    2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino prašymo baudą sumažinti, konstatavęs, kad skundas nepagrįstas.
  2. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas iš dalies tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, kad:
    1. Pirmosios instancijos teismas, objektyviai įvertinęs byloje esančius įrodymus, procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose bylose, teisingai ir pagrįstai skundžiamą Nutarimą paliko galioti, o pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių naujų argumentų, dėl ko apeliaciniame skunde, vadovaujantis tapačiais motyvais kaip ir pirminiame skunde, turėtų būti panaikintas priimtas teismo sprendimas ir Departamento Nutarimas taikyti ekonomines sankcijas. Teismo sprendimas yra tinkamai pagrįstas ilgamete Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašiose bylose.
    2. Pažymėtina, kad pareiškėjas gali teikti savo įrodymus ir jų vertinimą, tačiau teismas įvertina visus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

  1. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl atsakovo – Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento, Nutarimo taikyti ekonomines sankcijas pareiškėjui – ūkio subjektui, už Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo pažeidimus.
  2. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, jį atmetė, konstatavęs, kad, vadovaujantis teismų praktika ir Tabako kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies 1, 4 bei 6 punktų nuostatomis, skundžiamas Nutarimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu.
  3. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir savo skundą pirmosios instancijos teismui, nurodydamas tik tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo argumentus, susijusius su Departamento Nutarimo neteisėtumu ir nepagrįstumu, bei nepagrįstai netenkino jo prašymo paskirtą baudą sumažinti.
  4. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
  5. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundų ribų.
  6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.
  7. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
  8. Analizuojamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė išsamių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvų. Apeliaciniame skunde nurodyti tik deklaratyvūs argumentai, kad teismas nepagrįstai atmetė jo argumentus dėl Departamento Nutarimo neteisėtumo ir nepagrįstumo bei nepagrįstai netenkino jo prašymo paskirtą baudą sumažinti, tačiau toliau dėstant tuos pačius argumentus bei faktines ginčo aplinkybes dėl Nutarimo neteisėtumo ir nepagrįstumo, jau nurodytas skunde pirmosios instancijos teismui, niekaip jų nesiejant su teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis šiais klausimais, padarytomis išvadomis bei motyvais. Taigi pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nenurodo jokių įstatymų ir bylos faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.).
  9. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime yra pateikta argumentuota, pagrįsta galiojančios teisės nuostatomis, aktualia teismų praktika bei byloje nustatytais faktais išvada, kad pareiškėjas pagrįstai pripažintas pažeidusiu Tabako kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies 1, 4 bei 6 punktų nuostatas ir jam paskirta teisinga ir proporcinga bauda. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje inicijuoto ginčo faktinius ir teisinius aspektus, byloje pateiktus įrodymus, iš jų ir bylos šalių paaiškinimus, daro išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma nesudaro pagrindo abejoti, jog nustatant ir konstatuojant Tabako kontrolės įstatymo pažeidimus, buvo padarytos nepagrįstos išvados dėl pareiškėjo atsakomybės.
  10. Priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų argumentų, susijusių su skundžiamo Nutarimo neteisėtumu ir nepagrįstumu, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo nubaudimo, šių motyvų nekartoja.
  11. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

pareiškėjo mažosios bendrijos „Audotaapeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai              Audrius Bakaveckas

 

 

                                                                      Veslava Ruskan

 

 

Milda Vainienė


Paminėta tekste:
  • ATPK