Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2018-12-20][nuasmeninta nutartis byloje][e3K-3-512-687-2018].docx
Bylos nr.: e3K-3-512-687/2018
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
bankrutuojanti kredito unija „Amber“ 302651151 atsakovas
,,Paysera LT", UAB 300060819 Ieškovas
VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas" 110069451 trečiasis asmuo
Kategorijos:
2.1. Bendrosios nuostatos
2. SU PRIEVOLIŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.1.3.2. Pinigai
2.6.39.2. Draudimo rūšys
2.1.3. Civilinių teisių objektai, jų rūšys
2.6. Prievolių teisė
2.10. Kitos su prievolių teise susijusios bylos
2.6.39.2.13. Kitos draudimo rūšys
2.6.39. Draudimas

?PASTABA: D

Civilinė byla Nr. e3K-3-512-687/2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-47089-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.3.2; 2.6.39.2.13

(S)

 

img1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Paysera LT“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Paysera LT“ ieškinį atsakovei bankrutuojančiai kredito unijai „Amber“, dalyvaujant trečiajam asmeniui valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“, dėl įpareigojimo įtraukti į išmokų gavėjų už indėlius sąrašą.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių elektroninių pinigų įstaigų veiklą ir pareigą saugoti klientų lėšas, asmenų, kurie nenurodyti kaip sąskaitos savininkai, teisę į draudimo išmoką ir indėlių garantijų sistemos taikymo išimtis, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė prašė įpareigoti atsakovę (toliau – ir Kredito unija) įtraukti ieškovę į išmokų už indėlius gavėjų sąrašą.

3.       Ieškovė nurodė, kad 2016 m. balandžio 27 d. sudarė su Kredito unija Terminuotojo indėlio sutartį Nr. S0007885/16 dėl 100 000 Eur indėlio iki 2017 m. balandžio 27 d. 2016 m. rugsėjo 20 d. Lietuvos banko valdyba pripažino Kredito uniją nemokia ir priėmė sprendimą atšaukti jos veiklos licenciją. 2016 m. spalio 10 d. Kredito unijai iškelta bankroto byla. Ieškovė kreipėsi į VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl draudimo išmokos išmokėjimo, tačiau VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nurodė, kad ieškovė nėra draudimo išmokų už kredito unijos indėlius gavėjų sąraše (Kredito unija nėra perdavusi duomenų apie ieškovei priklausančią draudimo išmoką) ir kad indėlių draudimo objektas nėra indėliai, nurodyti Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje. Ieškovės teigimu, lėšos, kurias padėjo kaip terminuotąjį indėlį, yra jos klientų lėšos, todėl indėlininkai yra jos klientai. Ieškovės klientų lėšos nepatenka į nė vieną iš Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatytų išimčių. Taigi indėlis pagal Terminuotojo indėlio sutartį Nr. S0007885/16 turi būti pripažįstamas indėlių draudimo objektu.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė.

5.       Teismas nurodė, kad ieškovė su Kredito unija 2014 m. gruodžio 18 d. Terminuoto indėlio sutartį Nr. S0004419/14 dėl 345 280 Lt (100 000 Eur) indėlio vieneriems metams taikant 2,80 proc. metinių palūkanų normą, kaip indėlininkė buvo nurodyta pati ieškovė.

6.       2016 m. balandžio 27 d. ieškovė su Kredito unija sudarė Terminuotojo indėlio sutartį Nr. S0007885/16. Šalys susitarė dėl šių indėlio sąlygų: indėlininkas – ieškovė; indėlio suma – 100 000 Eur; metinė palūkanų norma – 1 proc.; indėlio terminas – vieneri metai, įskaitant automatinio pratęsimo galimybę ne ilgiau kaip iki 2019 m. balandžio 27 d.; palūkanos pervedamos termino pabaigoje į ieškovės vardu atidarytą sąskaitą. Indėliui buvo panaudotos lėšos, pervestos į ieškovės sąskaitą pasibaigus 2014 m. gruodžio 18 d. Terminuotojo indėlio sutarčiai.

7.       2016 m. rugsėjo 20 d. Lietuvos banko valdyba pripažino Kredito uniją nemokia ir priėmė sprendimą atšaukti jos veiklos licenciją. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-5971-794/2016 iškėlė Kredito unijai bankroto bylą. Nutartis įsiteisėjo ir Kredito unija bankrutuojančio juridinio asmens statusą įgijo 2016 m. spalio 20 d. Pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) 2 straipsnio 18 dalį bankroto bylos iškėlimas Kredito unijai yra laikomas draudžiamuoju įvykiu.

8.       Kredito unija sudarė sąrašą asmenų, turinčių teisę gauti indėlių draudimo išmokas. Į šį sąrašą ieškovė nebuvo įtraukta, nes pagal IĮIDĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą finansų įstaigos (kokia yra ieškovė, kaip elektroninių pinigų įstaiga) indėliai nėra indėlių draudimo objektas ir nebuvo jokio pagrindo ieškovės pagal Terminuotojo indėlio sutartį padėtą indėlį priskirti ne ieškovei, o kitiems asmenims.

9.       Lietuvos Respublikos elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatymo (toliau – ir EPEPĮĮ) 22 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad elektroninių pinigų įstaiga, įgyvendindama klientų lėšų atskyrimo reikalavimus, „privalo imtis priemonių, užtikrinančių elektroninių pinigų turėtojų nuosavybės teisių apsaugą“. Tokios priemonės pirmiausia yra aiškus lėšų nuosavybės teisinio statuso apibrėžimas, t. y. nurodymas, kad konkrečios lėšos yra klientų, o ne pačios elektroninių pinigų įstaigos nuosavybė.

10.       Teismas nurodė, kad ieškovė su Kredito unija nesitarė dėl depozitinės sąskaitos atidarymo, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, todėl nėra pagrindo teigti, kad indėlis buvo laikomas depozitinėje sąskaitoje. Be to, depozitinėje sąskaitoje esančiomis lėšomis kredito įstaiga negali disponuoti, o indėliu buvo disponuojama, tai patvirtina ieškovės gautos palūkanos už padėtą indėlį.

11.       Ieškovė remiasi 2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/49/ES dėl indėlių garantijų sistemų (toliau – ir Direktyva 2014/49/ES) 7 straipsnio 3 dalimi bei IĮIDĮ 7 straipsnio 1 dalimi, teigdama, kad indėlių draudimo apsauga turėtų būti taikoma ieškovės klientams, kaip galutiniams indėlio lėšų savininkams.

12.       Teismas pažymėjo, kad Direktyvos 2014/49/ES 7 straipsnio 3 dalies nuostata taikytina tais atvejais, kai sąskaitoje yra laikomos trečiojo asmens lėšos ir kai tokie asmenys yra tinkamai identifikuoti. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų nustatyti galutinius indėlio lėšų savininkus, jos klientus, todėl Direktyvos 2014/49/ES 7 straipsnio 3 dalis netaikytina.

13.       IĮIDĮ 7 straipsnio 1 dalies nuostata reguliuoja draudimo išmokos išmokėjimą, kai lėšos buvo laikomos depozitinėje sąskaitoje. Kaip minėta, indėlio sąskaita nebuvo depozitinė, todėl IĮIDĮ 7 straipsnio 1 dalis ginčo santykiams taip pat netaikytina.

14.       Teismas pažymėjo, kad net jeigu indėlio lėšos iš tikrųjų priklausytų ne ieškovei, o jos klientams (nors tokia aplinkybė nėra įrodyta), tokiu atveju ieškovė turėtų prisiimti riziką dėl netinkamai įvykdytos indėlio lėšų kilmės atkleidimo pareigos.

15.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2018 m. gegužės 29 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą.

16.       Kolegija nurodė, kad ieškovė yra finansų įstaiga, todėl pagal IĮIDĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą jos indėlis nėra draudimo objektas. Kolegija sutiko su ieškove, kad jos klientų lėšoms netaikytina IĮIDĮ 3 straipsnio 2 dalis. Tam, kad būtų pagrindas atitinkamą indėlį pripažinti indėlių draudimo objektu, būtina įvertinti IĮIDĮ 2 straipsnio 9 punkte įtvirtintą indėlininko sąvoką, pagal kurią indėlininkas yra indėlio savininkas fizinis ar juridinis asmuo arba kita organizacija, arba, jeigu sąskaita bendra, kiekvienas bendroje sąskaitoje laikomo indėlio bendraturtis, arba, jeigu sąskaita depozitinė, kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo arba kita organizacija, kuriems priklausančios lėšos laikomos depozitinėje sąskaitoje ir kurie indėlių draudžiamojo įvykio dieną yra arba gali būti nustatyti.

17.       Direktyva 2014/49/ES buvo įgyvendinta Lietuvos Respublikos nacionalinėje teisėje, priimant IĮIDĮ naują redakciją. Direktyvos 2014/49/ES 7 straipsnio 3 dalis, nustatanti, kad tais atvejais, kai indėlininkas neturi absoliučios teisės į sąskaitoje esančias sumas, garantija taikoma tam asmeniui, kuris turi absoliučią teisę, jeigu šis asmuo buvo ar gali būti nustatytas iki tos dienos, kurią atitinkama administracinė institucija priima sprendimą, jog kredito įstaiga negali grąžinti indėlio ir įstaiga neturi galimybių tai padaryti artimiausiu metu, arba teisminė institucija priėmė sprendimą, kuriuo sustabdomos indėlininkų teisės reikšti reikalavimus kredito įstaigai, įgyvendinta IĮIDĮ 6 straipsnio 3 dalyje.

18.       IĮIDĮ 6 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad kiekvienas asmuo, atidarydamas kredito įstaigoje sąskaitą, kurioje bus laikomos tik kitiems asmenims nuosavybės, patikėjimo teisės ar kitais pagrindais priklausančios lėšos, privalo kredito įstaigai nurodyti, kad atidaroma sąskaita yra depozitinė sąskaita, nurodyti įstatymą, kuriuo vadovaujantis atidaryta tokia sąskaita, ir kredito įstaigos arba draudimo įmonės reikalavimu per 5 darbo dienas pateikti duomenis apie tokioje sąskaitoje laikomas kiekvienam asmeniui priklausančias lėšas. Taigi, pareiga ieškovei nurodyti, kad pas Kredito uniją laiko tretiesiems asmenims priklausančias lėšas, atsiranda IĮIDĮ 6 straipsnio 3 dalies, kuriuo įgyvendintos Direktyvos 2014/49/ES nuostatos, pagrindu.

19.       Kolegijos vertinimu, ieškovė neįvykdė pareigos Kredito unijai nurodyti, kad pas Kredito uniją laiko savo klientų lėšas. Kolegija nurodė, kad 2014 m. gruodžio 18 d. Juridinio asmens deklaracijoje ieškovė pažymėjo, kad neplanuoja sąskaitose vykdyti piniginių operacijų kitų asmenų vardu arba laikyti jose kitų asmenų lėšas. Kolegija neatsižvelgė į ieškovės argumentus, kad, pasirašant naują Terminuotojo indėlio sutartį, Kredito unija ieškovei nepateikė atnaujinti Juridinio asmens deklaracijos. Kolegija nustatė, kad lėšos, įneštos Juridinio asmens deklaracijos pasirašymo metu – 2014 m gruodžio 19 d., buvo panaudotos naujai Terminuotojo indėlio sutarčiai sudaryti (2016 m. balandžio 27 d.), todėl Kredito unija neturėjo pagrindo manyti, jog pasikeitė aplinkybės, nurodytos Juridinio asmens deklaracijoje. Kolegija atmetė ieškovės argumentus, kad Kredito unija žinojo, jog ieškovė į indėlį deda klientų lėšas, nes byloje tokių duomenų nėra. Kolegija pažymėjo, kad ieškovės, kaip elektroninių pinigų įstaigos, veikla nesudaro pagrindo Kredito unijai manyti, kad indėlio lėšos ieškovei nepriklauso, nes ieškovė turi ne vien tik iš klientų už ieškovės išleistus elektroninius pinigus gautų lėšų, bet ir kitų, nuosavų, lėšų. Kolegija sprendė, kad nustačius, jog ieškovė neįvykdė pareigos Kredito unijai nurodyti, kad indėlio lėšos priklauso ne ieškovei, o jos klientams, aplinkybės, ar ieškovė įrodė, kad šios lėšos priklauso jos klientams, tampa teisiškai nereikšmingos.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

20.       Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 29 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą klausimu, ar Direktyvos 2014/49/ES 7 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama kaip draudžianti apriboti indėlių garantijų sistemos apsaugos taikymą tik tokiems indėliams, kurie yra laikomi konkretaus statuso depozitinėje sąskaitoje, ir atskleidus, kad sąskaitoje yra laikomos kitiems asmenims priklausančios lėšos. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais :

20.1.                      Teismai netyrė Direktyvos 2014/49/ES nuostatų, neaiškino IĮIDĮ nuostatų, atsižvelgdami į Direktyvą 2014/49/ES (netiesioginio direktyvų veikimo principas), nenustatė, ar Direktyva 2014/49/ES buvo perkelta tinkamai, ar nekyla IĮIDĮ netaikymo klausimas (Europos Sąjungos teisės viršenybės principas). IĮIDĮ pernelyg susiaurino Direktyvoje 2014/49/ES nustatytas garantijas. Direktyvoje 2014/49/ES yra nustatytas platesnis ratas atvejų, kada asmenims, kurių lėšos laikomos trečiojo asmens vardu atidarytoje sąskaitoje, yra taikoma indėlių garantijos. Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad nacionalinis teismas privalo aiškinti ir taikyti nacionalinį įstatymą, kuriuo buvo siekiama įgyvendinti direktyvą, atsižvelgdamas į Europos Sąjungos teisės reikalavimus, tiek, kiek tai leidžia teismo pagal nacionalinę teisę turima diskrecija. Svarbiausia nuostata yra tai, kad valstybės narės nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinį įstatymą, privalo minėtąjį įstatymą aiškinti remdamasis direktyvos originaliu tekstu ir pagrindiniais tikslais (byla 14/83). Nacionaliniai teismai privalo vidaus teisę aiškinti kiek įmanoma atsižvelgdami į tokios direktyvos formuluotę ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje nurodytas rezultatas, pirmenybę suteikdami tokiam nacionalinių taisyklių aiškinimui, kuris labiausiai atitinka šį tikslą, ir taip priimti šios direktyvos nuostatas atitinkantį sprendimą (byla C-212/04). Privačių asmenų bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas turi užtikrinti Direktyvos nuostatų laikymąsi, prireikus netaikydamas bet kokios jam prieštaraujančios nacionalinės teisės akto nuostatos, nepaisant to, ar jis naudosis turima teise pateikti Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą dėl šio principo išaiškinimo (byla C-555/07).

20.2.                      Teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, t. y. IĮIDĮ 6 straipsnio 3 dalį, Direktyvos 2014/49/ES 7 straipsnio 3 dalį, nes sprendė, kad ieškovė tariamai turėjo pareigą atskleisti atsakovei, kad indėlį sudarė klientų lėšos, nurodyti, kad atidaroma sąskaita yra depozitinė sąskaita, nurodyti įstatymą, kuriuo vadovaujantis atidaryta tokia sąskaita. IĮIDĮ 6 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama atsižvelgiant į Direktyvą 2014/49/ES. Direktyva 2014/49/ES siekiama išplėsti indėlių draudimo sistemą, suteikti daugiau galimybių indėlininkams naudotis indėlių draudimo sistema, suvienodinti skirtingą reguliavimą visoje Europos Sąjungoje (t. y. reguliavimas neleidžia lanksčiai adaptuoti direktyvos nuostatų, o reikalauja laikytis pačios direktyvos teksto). Pagal Direktyvos 2014/49/ES 7 straipsnio 3 dalį tais atvejais, kai indėlininkas neturi absoliučios teisės į sąskaitoje esančias sumas, garantija taikoma tam asmeniui, kuris turi absoliučią teisę, jeigu šis asmuo buvo arba gali būti nustatytas iki tos dienos, kurią atitinkama administracinė institucija priima 2 straipsnio 1 dalies 8 punkto a papunktyje nurodytą sprendimą arba teisminė institucija priima 2 straipsnio 1 dalies 8 punkto b papunktyje nurodytą sprendimą. Direktyvos 2014/49/ES 7 straipsnio 3 dalyje nėra keliami reikalavimai indėlininkui atskleisti kredito įstaigai faktą, kad indėlis padėtas iš tretiems asmenims priklausančių lėšų. Direktyvos nuostatos „buvo arba gali būti nustatyti“ reiškia, kad  reikalaujama tik galėti identifikuoti asmenis, kurie turi absoliučią teisę. Kadangi IĮIDĮ 6 straipsnio 3 dalis nustato siauresnes teises indėlininkui, nei nustatytos Direktyvos 2014/49/ES 7 straipsnio 3 dalyje, tai IĮIDĮ 6 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad nenurodymas kredito įstaigai, jog atidaroma sąskaita yra depozitinė, kad lėšos yra klientų, nėra aplinkybė, kuri pašalina indėlių draudimo apsaugos sistemos taikymą, arba šios nuostatos netaikyti.

20.3.                       Teismai netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymą ir netinkamai vertino įrodymus. Teismai, remdamiesi tik 2014 m. gruodžio 18 d. Juridinio asmens deklaracija, sprendė, kad ieškovė neatskleidė atsakovei, kad indėlio lėšos buvo klientų. Nurodyta deklaracija buvo užpildyta 2014 m. gruodžio 18 d., t. y. iki naujos IĮIDĮ redakcijos įsigaliojimo 2016 m. sausio 1 d. Iki įsigaliojant naujai IĮIDĮ redakcijai, visiems ieškovės indėliams (tiek iš savo, tiek iš klientų lėšų) galiojo indėlių draudimo apsauga, todėl nei atsakovei, nei ieškovei nebuvo tikslo nustatyti, iš kieno lėšų padėtas indėlis pagal IĮIDĮ. Ginčo indėlis buvo padėtas 2016 m. balandžio 27 d., t. y. galiojant jau naujai IĮIDĮ redakcijai, kuri nustatė, kad finansų įstaigų indėliai nedraudžiami. Kredito unijai buvo tinkamai atskleista ieškovės kaip elektroninių pinigų įstaigos veikla, taigi atsakovei buvo ir turėjo būti žinoma, kad ieškovė gali laikyti tiek savo, tiek klientų lėšas. Nepaisant to, Terminuotojo indėlio sutarties pasirašymo metu ieškovės nebuvo prašoma paaiškinti dėl indėlio lėšų. Juridinio asmens deklaracija yra pildoma Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo tikslais, tai aiškiai nurodyta deklaracijoje. Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas ir pagal jį pildoma anketa nėra skirti indėlio absoliutiems savininkams pagal IĮIDĮ ir Direktyvą 2014/49/ES nustatyti. Toks tikslas ieškovei nebuvo atskleistas ir negalėjo būti žinomas. Jei deklaracija galėtų būti laikoma tinkamu įrodymu, tai atsakovė turėjo pareigą atnaujinti anketą (Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 9 straipsnio 10 dalis), bet to nepadarė. Be to, Kredito unija pateikė pasirašyti standartinę Terminuotojo indėlio sutartį, kurios 16 punkte aiškiai nurodoma, kad ieškovės padėtas indėlis yra apdraustas Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Kredito unija nepateikė jokių dokumentų, kuriuos ieškovė galėtų užpildyti ir taip informuoti atsakovę, kad indėlis yra padėtas iš klientų lėšų. Tokios sutarties pateikimas, informacijos apie ieškovę neatnaujinimas, papildomų dokumentų, kurie leistų nurodyti ieškovei, kas yra absoliutus indėlio lėšų savininkas, nepateikimas patvirtina, kad Kredito unija žinojo, jog ieškovė į indėlį deda klientų lėšas, ir atitinkamai įsipareigojo šias lėšas apdrausti indėlių draudimu bei mokėti už šį indėlį indėlio draudimo įmokas.

21.       Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą ir prašymą kreiptis į Teisingumo Teismą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

21.1.                      Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu dėl prejudicinio sprendimo. Tikrųjų indėlio savininkų tapatybės nustatymo procedūros ir tam taikomi reikalavimai Direktyva 2014/49/ES palikta detaliau sureglamentuoti nacionalinės teisės aktais, tai ir buvo padaryta IĮIDĮ 6 straipsnio 3 dalyje nustatant reikalavimą indėlio sutarties sudarymo metu atskleisti aplinkybę, kad atidaroma sąskaita yra depozitinė ir kad joje bus laikomos kitų asmenų lėšos. Direktyvos 94/19/EB 8 straipsnio 3 dalis identiška ją pakeitusios Direktyvos 2014/49/ES 7 straipsnio 3 daliai. Direktyvos 94/19/EB aiškinamajame memorandume COM (92) 188 buvo aiškiai nurodoma, kad „Garantijų sistemos [ES valstybės narės] turės teisę įtvirtinti tam tikrus formalumus, kurie leis užtikrinti indėlininkų tapatybės nustatymą ir teises. Kai kuriose šalyse šie formalumai yra svarbesni už garantijų teikimą. Šis Direktyvos pasiūlymas nepasisako dėl šio klausimo; tai priklauso nuo nacionalinės praktikos, susijusios su šiomis sąskaitomis, kuri tikrai nėra standartizuota“.  Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal Direktyvos 94/19/EB 8 straipsnio 3 dalį tais atvejais, kai indėlininkas neturi absoliučios teisės į visas sąskaitoje esančias sumas, garantijos taikomos tam asmeniui, kuris turi visas teises į minėtas sumas, jeigu šis asmuo buvo arba gali būti nustatytas iki tos dienos, kurią kompetentingos institucijos priima šios direktyvos 1 straipsnio 3 dalies i punkte nurodytą sprendimą arba teismas priima 1 straipsnio 3 dalies ii punkte nurodytą sprendimą. Direktyvoje nėra nei eksplicitiškai, nei implicitiškai išreikšti jokie reikalavimai dėl galimybės nustatyti asmenį, turintį absoliučias teises (angl. absolutely entitled person) į sąskaitoje esančias lėšas (jų dalį), juo labiau nepasisakyta dėl galimų patikėjimo santykio įforminimo ar atskleidimo reikalavimų. Aiškinamajame memorandume, komentuojant Direktyvos 94/19/EB 8 straipsnio 3 dalį, vienareikšmiškai nurodyta, jog garantijų sistemos galės įtvirtinti tam tikrus formalumus, reikalingus indėlininku tapatybėms išsiaiškinti bei teisėms nustatyti. Taigi Direktyva 94/19/EB šio klausimo detaliau nereglamentuoja, tai paliekama ir priklauso nacionalinės teisės reguliavimo sričiai. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad klausimai, susiję su įvairiais formalumais, reikalingais indėlininkams identifikuoti ir jų teisėms pagal Direktyvos 94/19/EB 8 straipsnio 3 dalį nustatyti, palikti spręsti valstybėms narėms jų nacionaliniais teisės aktais. ES teisė nenustato reikalavimų patikėjimo teisei (jos atskleidimui) ir nepasisako dėl konkrečių priemonių (juo labiau  įrodinėjimo būdu) asmenims, turintiems absoliučias teises, nustatyti, taigi minėti klausimai turi būti sprendžiami vadovaujantis nacionaline teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448-684/2017). Taigi IĮIDĮ 6 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Direktyvos 2014/49/ES 7 straipsnio 3 daliai, šias nuostatas tik detalizuoja. Toks ir buvo Direktyvos 2014/49/ES tikslas. Net jeigu būtų kreiptasi į Teisingumo Teismą ir šis pateiktų išaiškinimą, kad sutarties sudarymo metu ieškovė neprivalėjo atkleisti aplinkybės, jog ginčo indėlio lėšos priklauso kitiems asmenims, tai nesudarytų pagrindo pakeisti priimtus teismų sprendimus, nes ieškovė nei anksčiau, nei bylos nagrinėjimo metu neįrodė, kad ginčo indėlio lėšos priklauso ne jai, o jos klientams.

21.2.                       Pagal IĮIDĮ 6 straipsnio 3 dalį, Elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.900 straipsnio 2 dalį, 6.955 straipsnio 1 dalį ieškovė turėjo pareigą atskleisti informaciją, kad ginčo indėlio lėšos priklauso ne pačiai ieškovei, o jos klientams. Pagal kasacinio teismo praktiką, jeigu patikėtinis įneša lėšas į sąskaitą banke ar atlieka kitas operacijas savo vardu, neatskleisdamas patikėjimo fakto ir lėšų savininko bankui ar kitai kredito įstaigai, teisę į indėlio garantiją arba indėlio draudimo išmoką turi tik patikėtinis, o patikėtojas tokios teisės neįgyja, nes nėra įgijęs reikalavimo teisės į banką (kitą kredito įstaigą) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-92-611/2017; 2017 m. kovo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-611/2017).

21.3.                      Juridinio asmens deklaracijoje, užpildytoje 2014 m. gruodžio 18 d., į klausimą „Ar jūs planuojate sąskaitose vykdyti pinigines operacijas kitų asmenų (ne savo) vardu arba laikyti jose kitų asmenų (ne savo) pinigines lėšas?“ ieškovė atsakė „Ne“. Net jei ieškovė netinkamai suprato Juridinio asmens deklaracijos prigimtį ir tikslą (kas itin abejotina, nes ieškovė yra finansų įstaiga), tai nepanaikina jos bendrosios pareigos elgtis sąžiningai ir pateikti teisingą informaciją kitai sutarties šaliai, kas reiškia, kad tuo atveju, jei ginčo indėlio lėšos iš tikrųjų buvo ne ieškovės, o jos klientų (kas byloje neįrodyta), tai ieškovė privalėjo tą tinkamai atskleisti, o ne pateikti klaidinančią ir neteisingą informaciją Juridinio asmens deklaracijoje, kad indėlio lėšų savininkė bus ji pati. Kredito unija neturėjo pagrindo abejoti, kad Juridinio asmens deklaracijos pasirašymo dieną į Kredito uniją ieškovės įneštų lėšų kilmė (kurios, kaip deklaravo ieškovė, priklausė pačiai ieškovei) pasikeitė, kadangi tos pačios lėšos ir buvo padėtos kaip ginčo indėlis.

22.       Trečiasis asmuo atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą ir prašymą kreiptis į Teisingumo Teismą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

22.1.                      Pagal IĮIDĮ 3 straipsnio 2 dalies 14 punktą indėlių draudimo objektas nėra elektroniniai pinigai ir elektroninių pinigų įstaigos iš elektroninių pinigų turėtojų mainams į elektroninius pinigus gautos lėšos. Tai, kad elektroniniai pinigai ir mainais už elektroninius pinigus gautos lėšos neturėtų būti laikomos indėliais ir todėl joms neturėtų būti taikoma Direktyva 2014/49/ES, nurodyta Direktyvos 2014/49/ES konstatuojamosios dalies 29 punkte.

22.2.                      Patikėtojas gali būti laikomas indėlininku tik tuo atveju, jeigu indėlių draudžiamojo įvykio dieną jis gali būti identifikuojamas kaip turintis teisę naudotis šiomis lėšomis (reikalavimo teisę į šias lėšas) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-92-611/2017; 2017 m. kovo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-611/2017). Ieškovė pažeidė pareigą sutarties sudarymo metu atskleisti informaciją kitai sutarties šaliai (atsakovei) apie tai, kad ieškovė veikia turto patikėjimo teise (CK 6.955, 6.962 straipsniai).

22.3.                       Indėlių draudimo išmokų mokėjimo tikslais informacija apie tikruosius lėšų savininkus turėjo būti Kredito unijai atskleista iki indėlių draudžiamojo įvykio dienos (IĮIDĮ 6 straipsnio 3 ir 7 dalys, Išmokų mokėjimo taisyklių 12 punktas).

 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl elektroninių pinigų įstaigų veiklos specifikos ir pareigos saugoti klientų lėšas

 

23.       Byloje nustatyta, kad ieškovė yra elektroninių pinigų įstaiga, veikianti pagal Lietuvos banko valdybos 2012 m. rugsėjo 27 d. suteiktą neribotą elektroninių pinigų įstaigos licenciją. Vykdydama elektroninių pinigų leidimo veiklą, ieškovė už lėšas, gautas iš klientų, leidžia elektroninius pinigus, kuriuos suteikia klientams naudotis elektroninėje mokėjimų sistemoje Paysera.

24.       Elektroninių pinigų įstaigų steigimosi,veiklos ir priežiūros taisykles Europos Sąjungos lygmeniu nustato 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/110/EB dėl elektroninių pinigų įstaigų steigimosi, veiklos ir riziką ribojančios priežiūros, iš dalies keičianti Direktyvas 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinanti Direktyvą 2000/46/EB (toliau – Direktyva 2009/110/EB). Direktyvos 2009/110/EB nuostatos į nacionalinę teisę perkeltos priėmus Lietuvos Respublikos elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatymą.

25.       Pagal EPEPĮĮ 1 straipsnio 1 dalį  (redakcija, galiojusi ginčo indėlio sutarties sudarymo metu, t. y. nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 14 d.) įstatymo paskirtis yra nustatyti asmenis, turinčius teisę leisti elektroninius pinigus Lietuvos Respublikoje, elektroninių pinigų leidimo ir išpirkimo sąlygas, elektroninių pinigų įstaigų ir užsienio valstybių elektroninių pinigų įstaigų filialų licencijavimo, veiklos, jų pabaigos ir veiklos priežiūros tvarką, kad elektroninių pinigų įstaigų sistema būtų stabili, patikima, veiksminga ir saugi.

26.       EPEPĮĮ 4 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, turintys teisę leisti elektroninius pinigus. Elektroninių pinigų leidėjai, inter alia (be kita ko), yra elektroninių pinigų įstaigos, kitos valstybės narės elektroninių pinigų įstaigos ir užsienio valstybių elektroninių pinigų įstaigų filialai, įsteigti Lietuvos Respublikoje (EPEPĮĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

27.       Pagal EPEPĮĮ 2 straipsnio 2 dalį elektroninių pinigų įstaiga – akcinė bendrovė arba uždaroji akcinė bendrovė, kuriai išduota elektroninių pinigų įstaigos licencija ar elektroninių pinigų įstaigos ribotos veiklos licencija, kuria suteikiama teisė leisti elektroninius pinigus Lietuvos Respublikoje ir (ar) kitose valstybėse narėse.

28.       Remiantis elektroninių pinigų apibrėžtimi, įtvirtinta EPEPĮĮ 2 straipsnio 1 dalyje, tai – elektroninių pinigų leidėjams gavus piniginių lėšų (toliau – lėšos) iš fizinių arba juridinių asmenų į apyvartą išleidžiama piniginė vertė, išreikšta kaip reikalavimas jos leidėjui ir turinti šiuos požymius: 1) yra laikoma elektroninėse, įskaitant magnetines, laikmenose; 2) skirta mokėjimo operacijoms atlikti; 3) priimama asmenų, kurie nėra tų elektroninių pinigų leidėjai.

29.       Pažymėtina, kad, atsižvelgiant į ginčo indėlio sutarties sudarymo metu galiojusį teisinį reguliavimą, elektroninių pinigų specifinį pobūdį lemia tai, kad: pirma, elektroniniai pinigai nominaliąja pinigine verte išleidžiami elektroninių pinigų leidėjui gavus lėšų iš fizinių arba juridinių asmenų (EPEPĮĮ 6 straipsnio 1 dalis). Už išleistus elektroninius pinigus sumokėta piniginė vertė tampa elektroninių pinigų turėtojo pretenzija, reiškiančia, kad bet kada, kai tos vertės turėtojas nuspręs, būtų galima pareikalauti iškeistą vertę grąžinti atgal ir atgauti elektroninių pinigų leidėjui mainais už elektroninius pinigus perduotas lėšas. Susigrąžinimo teisė įtvirtinta įstatyme, nustatant, kad elektroninių pinigų leidėjai, gavę elektroninių pinigų turėtojų prašymą, privalo išpirkti jų turimus elektroninius pinigus nominaliąja pinigine verte (EPEPĮĮ 6 straipsnio 2 dalis). Antra, turi būti galimybė gautais elektroniniais pinigais atlikti mokėjimų operacijas. Trečia, įstatyme įtvirtintas plataus elektroninių pinigų priimtinumo reikalavimas, reiškiantis, kad elektroninius pinigus turi priimti kiti asmenys (fiziniai, juridiniai), neskaitant paties elektroninių pinigų leidėjo.

30.       Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatyme nustatyta elektroninių pinigų įstaigos pareiga bet kada, gavus elektroninių pinigų turėtojo prašymą, grąžinti mainais už elektroninius pinigus gautas lėšas, išperkant jo turimus elektroninius pinigus, lemia elektroninių pinigų įstaigos pareigą apsaugoti iš elektroninių pinigų turėtojų gautas lėšas kaip išpirkimo garantą.

31.       EPEPĮĮ 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad elektroninių pinigų turėtojų lėšos, kurios į elektroninių pinigų įstaigos sąskaitą patenka mokėjimo operaciją atlikus bet kuria mokėjimo priemone, turi būti apsaugotos nuo momento, kai jos įskaitomos į elektroninių pinigų įstaigos sąskaitą ar kitaip pateikiamos elektroninių pinigų įstaigai laikantis Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatyme nustatytų įvykdymo trukmės reikalavimų. Bet kuriuo atveju tokios lėšos po elektroninių pinigų leidimo turi būti apsaugotos ne vėliau kaip per 5 darbo dienas.

32.       Direktyva 2009/110/EB konkrečių lėšų, gautų mainais už išleistus elektroninius pinigus, apsaugos būdų nenustato. Direktyvos 2009/110/EB 7 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ES valstybės narės ar jų kompetentingos institucijos, vadovaudamosi nacionalinės teisės aktais, gali nustatyti, kokį metodą turi taikyti elektroninių pinigų įstaigos, kad apsaugotų lėšas.

33.       Lėšų, gautų iš elektroninių pinigų turėtojų už išleistus elektroninius pinigus, apsaugos reikalavimus nacionalinėje teisėje nustato EPEPĮĮ 22 straipsnis. Minėtame straipsnyje yra įtvirtintos konkrečios priemonės, kurių privalo imtis elektroninių pinigų įstaigos, siekdamos šias lėšas apsaugoti.

34.       Pagal EPEPĮĮ 22 straipsnį elektroninių pinigų įstaiga privalo apsaugoti iš elektroninių pinigų turėtojų už leistus elektroninius pinigus gautas lėšas. Tuo tikslu įstaiga privalo taikyti vieną iš kelių teisės aktuose įtvirtintų lėšų apsaugos metodų: 1) atskirti klientų lėšas nuo įstaigos lėšų ir laikyti jas atskiroje sąskaitoje, atidarytoje kredito įstaigoje, arba investuoti jas į saugų, likvidų ar mažos rizikos turtą priežiūros institucijos teisės aktuose nustatyta tvarka (22 straipsnio 1 dalies 1 punktas), t. y.: grynuosius pinigus ir jų ekvivalentus; skolos vertybinius popierius; terminuotuosius indėlius iki vienų metų, laikomus kredito įstaigose; suderintojo kolektyvinio investavimo į perleidžiamuosius vertybinius popierius subjekto vertybinius popierius (žr. Lietuvos banko valdybos 2009 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 247 patvirtintų Vidaus kontrolės, rizikos valdymo ir gautų lėšų apsaugos reikalavimų elektroninių pinigų ir mokėjimo įstaigoms 26 punktą (redakcija galiojanti nuo 2015 m. sausio 1 d.)); 2) apdrausdama šias lėšas draudimo sutartimi arba gaudama joms garantiją, laidavimo raštą, išduotą draudimo įmonės ar kredito įstaigos (22 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

35.       Remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu, elektroninių pinigų turėtojų lėšos, perduotos elektroninių pinigų įstaigai, yra jų nuosavybė. Dėl šios priežasties elektroninių pinigų įstaiga, saugodama iš elektroninių pinigų turėtojų gautas lėšas, privalo imtis priemonių, užtikrinančių elektroninių pinigų turėtojų nuosavybės teisių apsaugą. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokios priemonės pirmiausia yra klientų lėšų atskyrimas ir aiškus lėšų nuosavybės teisinio statuso apibrėžimas, t. y. nurodymas, kad konkrečios lėšos yra klientų, o ne pačios elektroninių pinigų įstaigos nuosavybė. Tai ypač svarbu atsižvelgiant į tai, kad elektroninių pinigų įstaigos turimos lėšos neapsiriboja vien tik iš klientų už išleistus elektroninius pinigus gaunamomis lėšomis (minėta įstaiga paprastai turi ir kitų lėšų, kurios jai priklauso nuosavybės teise). Įstatyme įtvirtintas lėšų atskyrimo principas skirtas elektroninių pinigų įstaigos ir jos klientų santykiams reguliuoti, taip pat elektroninių pinigų įstaigos klientams elektroninių pinigų įstaigos bankroto atveju apsaugoti, kad nebūtų nukreipti išieškojimai pagal elektroninių pinigų įstaigos prievoles į elektroninių pinigų įstaigos klientų lėšas.  

36.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad įstatyme įtvirtintas lėšų atskyrimo principas ir konkretus nurodymas, kaip klientų lėšos turi būti apsaugotos, reiškia, kad elektroninių pinigų įstaiga, padėdama klientų lėšas į indėlius, veikia ne kaip investuotojas, siekiantis finansinės grąžos ar naudos (t. y. veikia ne savo naudai), o siekia tokiu būdu apsaugoti klientų lėšas.

 

Dėl indėlių garantijų sistemos taikymo išimčių ir asmenų, kurie yra nenurodyti kaip sąskaitos savininkai, teisės į draudimo išmoką

 

37.       Indėlių draudimo tvarką reglamentuoja Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas, į nacionalinę teisę perkeliantis 2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/49/ES dėl indėlių garantijų sistemų nuostatas. IĮIDĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktas įtvirtina, kad indėlių draudimo objektas nėra finansų įstaigų indėliai. IĮIDĮ 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad IĮIDĮ finansų įstaigos sąvoka suprantama taip, kaip tai apibrėžta Reglamento (ES) Nr. 575/2013 4 straipsnio 1 dalies 26 punkte, kuris, be kita ko, nustato, kad tiek mokėjimo įstaiga, tiek įstaiga, besiverčianti elektroninių pinigų leidimu, yra laikytinos finansų įstaigomis.

38.       Ieškovei 2012 m. rugsėjo 27 d. Lietuvos bankas yra suteikęs elektroninių pinigų įstaigos licenciją. Taigi ieškovės kaip finansų įstaigos indėlio lėšos neatitinka tinkamo drausti indėlio sąvokos, todėl jos nėra indėlių draudimo objektas. Pažymėtina, kad dėl to ginčo byloje nėra.

39.       Ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad ginčo indėlio sutartis yra sudaryta ne dėl jos kaip finansų įstaigos (elektroninių pinigų įstaigos) lėšų, o jos klientų (elektroninių pinigų turėtojų) lėšų vykdant aptartus klientų lėšų apsaugos reikalavimus ir kad jos klientų lėšoms taikytinas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ.

40.       Pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 9 dalį (redakcija, galiojusi ginčo indėlio sutarties sudarymo metu, t. y. nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 15 d.) indėlininkas – indėlio savininkas fizinis ar juridinis asmuo arba kita organizacija, arba, jeigu sąskaita bendra, kiekvienas bendroje sąskaitoje laikomo indėlio bendraturtis (fizinis ar juridinis asmuo arba kita organizacija), arba, jeigu sąskaita depozitinė, kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo arba kita organizacija, kuriems priklausančios lėšos laikomos depozitinėje sąskaitoje ir kurie indėlių draudžiamojo įvykio dieną yra arba gali būti nustatyti, išskyrus subjektus, kurių indėliai pagal šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalį nėra indėlių draudimo objektai.

41.       IĮIDĮ 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėlininkas įgyja teisę į indėlių draudimo išmoką nuo indėlių draudžiamojo įvykio dienos. Pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 18 dalį indėlių draudžiamasis įvykis – bankroto bylos iškėlimas indėlių draudimo sistemos dalyviui arba priežiūros institucijos sprendimas pripažinti indėlių draudimo sistemos dalyvį nemokiu, kai indėlių draudimo sistemos dalyvis dėl su savo finansine padėtimi susijusių priežasčių negali įvykdyti pagrįsto reikalavimo grąžinti indėlio ir yra pagrindas manyti, kad to negalės padaryti artimiausiu metu. Byloje nustatyta, kad atsakovei indėlių draudžiamasis įvykis įvyko 2016 m. rugsėjo 20 d. Lietuvos banko valdybai pripažinus atsakovę nemokia ir priėmus sprendimą atšaukti jos veiklos licenciją. 

42.       Remiantis teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, 2014 m. gruodžio 18 d. ieškovė kreipėsi į atsakovę su prašymu priimti ieškovę kaip asocijuotą narę, užpildė Juridinio asmens deklaraciją, kurioje pažymėjo, kad neplanuoja sąskaitose vykdyti piniginių operacijų kitų asmenų vardu arba laikyti jose kitų asmenų lėšas. Tą pačią dieną ieškovė su atsakove sudarė terminuotojo indėlio sutartį Nr. S0004419/14 dėl 345 280 Lt indėlio vieneriems metams taikant 2,80 proc. metinių palūkanų normą. Kaip indėlininkė buvo nurodyta ieškovė. 2014 m. gruodžio 19 d. ieškovė su atsakove sudarė indėlio iki pareikalavimo sutartį Nr. S0004418/14, kurios pagrindu buvo atidaryta ieškovės einamoji sąskaita. Į šią sąskaitą pervesta 345 280 Lt suma buvo perkelta į terminuotojo indėlio sąskaitą.

43.       2016 m. balandžio 27 d. ieškovė su atsakove sudarė ginčo terminuotojo indėlio sutartį Nr. S0007885/16 (toliau – Sutartis). Indėliui buvo panaudotos lėšos, į ieškovės sąskaitą pervestos pasibaigus 2014 m. gruodžio 18 d. terminuotojo indėlio Nr. S0004419/14 sutarčiai. Šalys susitarė dėl šių indėlio sąlygų: indėlininkė   ieškovė; indėlio suma  100 000 Eur (Sutarties 2.5 punktas); metinė palūkanų norma  1 proc. (Sutarties 2.6 punktas); indėlio terminas – 2017 m. balandžio 27 d. (t. y. vieneri metai), įskaitant automatinio pratęsimo galimybę ne ilgiau kaip iki 2019 m. balandžio 27 d. (Sutarties 2.4, 2.8 punktai); palūkanos pervedamos termino pabaigoje į ieškovės vardu atidarytą sąskaitą (Sutarties 2.3, 2.9 punktai).

44.       Ieškovė įrodinėjo, kad nors sąskaita buvo atidaryta jos vardu, lėšos šioje sąskaitoje priklausė jos klientams, todėl indėlininkais, turinčiais teisę į draudimo išmoką, pagal IĮIDĮ laikytini jos klientai.

45.       Pagal Direktyvos 2014/49/ES 7 straipsnio 3 dalį, tais atvejais, kai indėlininkas neturi absoliučios teisės į sąskaitoje esančias sumas, garantija taikoma tam asmeniui, kuris turi absoliučią teisę, jeigu šis asmuo buvo ar gali būti nustatytas iki tos dienos, kurią atitinkama administracinė institucija priima sprendimą, jog kredito įstaiga negali grąžinti indėlio ir neturi galimybių tai padaryti artimiausiu metu, arba teisminė institucija priėmė sprendimą, kuriuo sustabdomos indėlininkų teisės reikšti reikalavimus kredito įstaigai.

46.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal Direktyvos 94/19/EB 8 straipsnio 3 dalį tais atvejais, kai indėlininkas neturi absoliučios teisės į visas sąskaitoje esančias sumas, garantijos taikomos tam asmeniui, kuris turi visas teises į minėtas sumas, jeigu šis asmuo buvo arba gali būti nustatytas iki tos dienos, kurią kompetentingos institucijos priima šios direktyvos 1 straipsnio 3 dalies i punkte nurodytą sprendimą arba teismas priima 1 straipsnio 3 dalies ii punkte nurodytą sprendimą. Direktyvoje nėra nei eksplicitiškai, nei implicitiškai išreikšti jokie reikalavimai dėl galimybės nustatyti asmenį, turintį absoliučias teises (angl. absolutely entitled person) į sąskaitoje esančias lėšas (jų dalį), juo labiau nepasisakyta dėl galimų patikėjimo santykio įforminimo ar atskleidimo reikalavimų. Aiškinamajame memorandume, komentuojant Direktyvos 94/19/EB 8 straipsnio 3 dalį, vienareikšmiškai nurodyta, jog garantijų sistemos galės įtvirtinti tam tikrus formalumus, reikalingus indėlininkų tapatybėms išsiaiškinti bei teisėms nustatyti. Taigi Direktyva 94/19/EB šio klausimo detaliau nereglamentuoja, tai paliekama ir priklauso nacionalinės teisės reguliavimo sričiai. Klausimai, susiję su įvairiais formalumais, reikalingais indėlininkams identifikuoti ir jų teisėms pagal Direktyvos 94/19/EB 8 straipsnio 3 dalį nustatyti, palikti spręsti valstybėms narėms jų nacionaliniais teisės aktais. ES teisė nenustato reikalavimų patikėjimo teisei (jos atskleidimui) ir nepasisako dėl konkrečių priemonių (juo labiau – įrodinėjimo būdų) asmenims, turintiems absoliučias teises, nustatyti, taigi minėti klausimai turi būti sprendžiami vadovaujantis nacionaline teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448-684/2017, 3940 punktai).

47.       Direktyvos 94/19/EB 8 straipsnio 3 dalies nuostatos ir ją pakeitusios Direktyvos 2014/49/ES 7 straipsnio 3 dalies nuostatos savo esme yra identiškos, todėl nutarties 45 punkte nurodyti išaiškinimai taikytini ir nagrinėjamoje byloje.

48.       Direktyvos 2014/49/ES 7 straipsnio 3 dalį į nacionalinę teisę perkelia IĮIDĮ 6 straipsnio 3 dalis, kurioje, be kitų nuostatų, įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo, atidarydamas kredito įstaigoje sąskaitą, kurioje bus laikomos tik kitiems asmenims nuosavybės, patikėjimo teises ar kitais pagrindais priklausančios lėšos, privalo kredito įstaigai nurodyti, kad atidaroma sąskaita yra depozitinė sąskaita, nurodyti įstatymą, kuriuo vadovaujantis atidaryta tokia sąskaita, ir kredito įstaigos arba draudimo įmonės reikalavimu per 5 darbo dienas pateikti duomenis apie tokioje sąskaitoje laikomas kiekvienam asmeniui priklausančias lėšas.

49.       Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad tik atskleidus veikimo patikėjimo teise faktą pagal IĮIDĮ 6 straipsnio 3 dalies reikalavimus yra pagrindas patikėtojus laikyti indėlininkais, o jiems priklausančius indėlius laikyti indėlių draudimo objektu pagal IĮIDĮ. Nagrinėjamu atveju teismams nustačius, kad ieškovė neatskleidė veikimo patikėjimo teise fakto pagal IĮIDĮ 6 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nebuvo pagrindo laikyti jos klientų indėlininkais, o ginčo indėlio laikyti indėlių draudimo objektu pagal IĮIDĮ, netgi tuo atveju, jeigu bylos nagrinėjimu metu ieškovė būtų įrodžiusi, kad ginčo indėlis priklauso jos klientams.  

50.       Ieškovė teigia, kad Juridinio asmens deklaraciją, kurioje pažymėjo, kad neplanuoja sąskaitose vykdyti piniginių operacijų kitų asmenų vardu arba laikyti jose kitų asmenų lėšų, ji užpildė 2014 m. gruodžio 18 d., kad ginčo lėšos buvo pervestos iš einamosios sąskaitos, atidarytos 2014 m. gruodžio 19 d., todėl jai netaikytini nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigalioję  IĮIDĮ 6 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai dėl veikimo patikėjimo teise fakto atskleidimo (nutarties 48 punktas).

51.       Kasacinis teismas, spręsdamas dėl indėlių draudimo taikymo pagal teisės aktus, kurie galiojo ir Juridinio asmens deklaracijos pildymo bei einamosios sąskaitos atidarymo metu, yra konstatavęs, kad atidarant sąskaitą banke ar dedant banke indėlį visuomet privalo būti atskleistas banko indėlininkas ar sąskaitoje esančiomis lėšomis galintis disponuoti asmuo ir tik bankui (kitai kredito įstaigai) teisės aktų ar sutarties nustatyta tvarka atskleistas asmuo gali būti laikomas banko sąskaitos ar banko indėlio sutarties šalimi, turinčia reikalavimo teisę į banką (kredito įstaigą). Asmuo, įdedantis indėlį į banką ar įnešantis lėšas į banko sąskaitą kito asmens pavedimu ar kaip patikėtinis, privalo atskleisti, kieno naudai įneša lėšas ir kas turi teisę jomis disponuoti. Šios pareigos neįvykdžius, banko indėlininku ar sąskaitos turėtoju, turinčiu reikalavimo teisę į banką, bus laikomas asmuo, kurio vardu sudaryta banko indėlio ar banko sąskaitos sutartis. Asmuo, kuris nėra identifikuojamas bankui kaip įneštų į sąskaitą lėšų savininkas, neturi reikalavimo teisės į banką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92-611/2017, 18 punktas).

52.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskleisti veikimą patikėjimo teise ieškovė privalėjo ir pagal iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusius teisės aktus, o ieškovei neatskleidus veikimo patikėjimo teise fakto, indėlininke laikoma ieškovė (finansų įstaiga), o ne jos klientai, todėl ginčo indėlis nelaikytinas indėlių draudimo objektu (IĮIDĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

53.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog ieškovei neatskleidus veikimo patikėjimo teise fakto ginčo indėlis nelaikytinas indėlių draudimo objektu pagal IĮIDĮ, nepasisako dėl IĮIDĮ 3 straipsnio 2 dalies 14 punkto aiškinimo ir taikymo.

 

Dėl sutarties nuostatų, kas nėra draudimo objektas

 

54.       Ieškovės teigimu, aplinkybė, kad ieškovė (kaip finansų įstaiga) nėra įtraukta į Terminuotojo indėlio sutarties 16 punkte įtvirtintas išimtis, neva rodo, jog ginčo indėlis yra apdraustas ir už šį indėlį buvo mokamos draudimo įmokos.

55.       Pagal CK 6.157 straipsnio 1 dalį šalys sutartimi negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyvių teisės normų galiojimo ir taikymo. IĮIDĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad indėlių draudimo objektas nėra finansų įstaigos indėliai, jokių šios nuostatos išimčių nėra, tad ši norma laikytina imperatyvia.  

56.       Ta aplinkybė, kad tarp Terminuotojo indėlio sutarties 16 punkte išvardytų indėlių draudimo išimčių nebuvo nurodyta „finansų įstaigos indėliai“ ieškovei, kaip elektroninių pinigų įstaigai (finansų įstaigai), nėra pagrindo laikyti, kad indėliui bus taikoma indėlių draudimo apsauga. Ieškovei, kaip savo srities specialistei, yra keliami didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, todėl ji turi tinkamai nustatyti prisiimamų įsipareigojimų apimtį ir iš to kylančias rizikas, taip pat turėjo suprasti, kad Terminuotojo indėlio sutarties 16 punkto nuostata nepaneigs IĮIDĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punkto įtvirtintos nuostatos ir neišplės indėlių draudimo apsaugos taikymo ginčo indėliui.

57.       Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį, konstatuoja, kad ją naikinti ar pakeisti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

 

Dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą

 

58.       Kasaciniu skundu ieškovė prašo kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Indėlių garantijų direktyvos nuostatų taikymo ir aiškinimo, konkrečiai, ar Direktyvos 2014/49/ES 7 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama, kaip draudžianti nacionalinės teisės aktus, kaip nagrinėjami šioje byloje, kurie apriboja indėlių garantijų sistemos apsaugos taikymą tik tokiems indėliams, kurie yra laikomi konkretaus statuso depozitinėje sąskaitoje, atskleidus, kad sąskaitoje yra laikomos kitiems asmenims priklausančios lėšos.

59.       Vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 267 straipsnio 1 dalimi, Teisingumo Teismas priima prejudicinius sprendimus dėl Sutarčių aiškinimo ir Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo išaiškinimo. Tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas kreipiasi į Teisingumo Teismą (SESV 267 straipsnio 3 dalis).

60.       Teisingumo Teismo praktikoje išaiškinta, kad galutinės instancijos teismo pareiga kreiptis į Teisingumo Teismą pagal SESV 267 straipsnio 3 dalį nėra absoliuti, taikomos jos išimtys. SESV 267 straipsnio 3 dalis pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką turi būti aiškinama taip, kad tokie teismai gali, spręsdami Europos Sąjungos teisės klausimą, nesilaikyti pareigos kreiptis dėl prejudicinio sprendimo tik tuo atveju, jei jie konstatavo, kad iškeltas klausimas nėra svarbus bylai, kad dėl nagrinėjamos ES teisės nuostatos Teismas jau pateikė savo išaiškinimą arba kad tinkamas ES teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2005 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Intermodal Transports C495/03,  33, 45 punktus). Be to, nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (lot. ex officio) (Teisingumo Teismo 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje CILFIT, C-283/81, 9 punktas).

61.       Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus,  iškeltas klausimas nėra aktualus nagrinėjamai bylai, todėl šis prašymas atmestinas.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

 

62.       Netenkinus ieškovės kasacinio skundo, atsakovei priteistinos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą (CPK 98 straipsnis). Atsakovė patyrė 3239,44 Eur išlaidų už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą. Vadovaujantis CPK 98 straipsniu, Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 7 ir 8.14 punktais, atsakovei iš ieškovės priteistinas 1575,39 Eur (926,7 Eur × 1,7) išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimas.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

                                                                                                

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Paysera LT“ (j. a. k. 300060819) atsakovei bankrutuojančiai kredito unijai „Amber (j. a. k. 302651151) 1575,39 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus septyniasdešimt penkis Eur 39 ct) bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                Alė Bukavinienė

 

 

Janina Januškienė

 

 

Gediminas Sagatys


Paminėta tekste:
  • 3K-3-448-684/2017
  • CK
  • 3K-3-92-611/2017
  • e3K-3-124-611/2017
  • CPK 346 str. Įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai
  • CPK 98 str. Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas