Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-3-24-2014].docx
Bylos nr.: 3K-3-24/2014
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
UAB "Beljana" 135730095 atsakovas
Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras 125709291 Ieškovas
BTA Insurance Company SE filialas Lietuvoje 300665654 trečiasis asmuo
Kategorijos:
2. SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.2. Bylos, kylančios iš kitais pagrindais atsirandančių prievolių
2.2.4. Bylos, susijusios su civiline atsakomybe
2.2.4.3. Bylos, susijusios su deliktine atsakomybe
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.5. Prievolių teisė
2.5.10. Civilinė atsakomybė:
2.5.10.5. Civilinės atsakomybės rūšys:
2.5.10.5.2. Deliktinė atsakomybė:
2.5.10.5.2.4. Atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinių padarytą žalą
2.5.39. Draudimas:
2.5.39.2. Draudimo rūšys:
2.5.39.2.5. Turto draudimas:
2.5.39.2.5.5. Transporto priemonių draudimas
2.5.39.2.6. Civilinės atsakomybės draudimas:
2.5.39.2.6.1. Transporto priemonės savininko (valdytojo) civilinės atsakomybės draudimas
3. CIVILINIS PROCESAS
3.1. Bendrosios nuostatos
3.1.11. Dalyvaujančių byloje asmenų procesiniai dokumentai:
3.1.11.4. Dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų priėmimas ir trūkumų ištaisymas
3.1.14. Ieškinys:
3.1.14.1. Ieškinio samprata, jo turinys, elementai (ieškinio dalykas ir pagrindas)
3.1.14.3. Ieškinio trūkumų ištaisymas
3.1.18. Laikinosios apsaugos priemonės:
3.1.18.1. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3.2.6. Teismo sprendimas:
3.2.7. Pirmosios instancijos teismo nutartys ir rezoliucijos:
3.2.7.1. Klausimai, kuriuos pirmosios instancijos teismas gali spręsti nutartimi
3.3. Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
3.3.1. Apeliacinis procesas:
3.3.1.14. Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
3.3.1.18. Apeliacinės instancijos teismo, išnagrinėjusio bylą apeliacine tvarka, teisės

Civilinė byla Nr. 3K-3-24/2014

       Teisminio proceso Nr. 2-05-3-03638-2012-5

              Procesinio sprendimo kategorija: 73.2.6.1 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2014 m. vasario 13 d.

Vilnius             

 

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Rimvydo Norkaus (pranešėjas) ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Beljana kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Beljana“, tretieji asmenys R. M., BTA Insurance Company SE filialas Lietuvoje, dėl nuostolių atlyginimo.

 

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

  1. Ginčo esmė

 

              Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 46 732,99 Lt nuostolių atlyginimo. Nyderlandų Karalystėje 2010 m. birželio 19 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemone MERCEDES BENZ 1835 (duomenys neskelbtini) buvo apgadinta kelio infrastruktūra bei padaryta žala gamtai. Įvykyje dalyvavo transporto priemonės junginys – vilkikas su priekaba. Vilkikas įvykio metu nebuvo draustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, o priekaba buvo apdrausta privalomuoju draudimu „BTA  draudimas“. Eismo įvykio dieną atsakovas buvo transporto priemonės naudotojas pagal lizingo sutartį, t. y. atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą. Lietuva yra tarptautinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos (toliau – žaliosios kortos sistemos) dalyvė. Sistema pagrįsta tuo, kad eismo įvykio valstybės (šiuo atveju – Nyderlandų Karalystės) nacionalinis draudikų biuras, būdamas išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su žalų reguliavimu, atsako už tai, kad nukentėjusiems asmenims, esant jų reikalavimui, būtų atlyginta už jo valstybėje sukeltus eismo įvykius pagal eismo įvykio valstybėje taikomų teisės aktų nuostatas, o transporto priemonės įprastinės buvimo vietos (šiuo atveju Lietuvos) nacionalinis draudikų biuras atsako už jo valstybėje registruotomis transporto priemonėmis sukeltą žalų atlyginimą. Nyderlandų nacionalinis draudikų biuras (NEDERLANDS BUREAU DER MOTORRIJGVERZ EKERAARS) vadovaudamasis Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatais, patvirtintais 2003 m. liepos 28 d. Komisijos Sprendimu (2003/564EB) (toliau – Bendradarbiavimo nuostatais) (3 ir 5 straipsniai) sureguliavęs žalą išmokėjo eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą ir pateikė transporto priemonės registracijos valstybės Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui 13 534,81 euro (46 732,99 Lt) reikalavimą. Transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad ieškovas moka išmoką dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje padarytos žalos pagal teisės aktus kitos Europos Sąjungos valstybės narės, jeigu kaltininkas, kurio transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje, yra neapsidraudęs transporto priemonių privalomuoju draudimu; taip pat ieškovas išmoka išmokas ir kitais atvejais, vykdydamas Bendradarbiavimo nuostatų reikalavimus. Ieškovas Nyderlandų nacionalinio draudikų biurui išmokėjo 13 534,81 euro (46 732,99 Lt). Dėl to ieškovas remdamasis TPVCAPD įstatymo 17 ir 23 straipsnių pagrindu įgijo teisę reikalauti išmokėtos sumos iš atsakovo kaip atsakingo už draudimo sutarties sudarymą asmens.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

          Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimu ieškinį tenkino.

Teismas nurodė, kad eismo įvykis buvo Olandijoje, todėl šiuo atveju žala buvo administruojama pagal šios valstybės  teisės aktus. 2012 m. birželio 26 d. rašte Nyderlandų transporto priemonių draudikų biuras nurodė, kadNyderlanduose traukiančioji transporto priemonė (su priekaba ar be jos) privalo būti drausta ir, jeigu atsakinga, draudimo bendrovė privalo atlyginti nuostolius“. Nyderlandų nacionaliniam draudikų biurui, pagal bylos medžiaga, buvo žinoma, kad užsidegusi ir eismo įvykį sukėlusi priekaba Kaessbohrer(duomenys neskelbtini) buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, bet eismo įvykis įvyko vilkikui  MERCEDES BENZ 1835 (duomenys neskelbtini) tempiant priekabą, todėl pagal Nyderlandų teisės aktus žala buvo administruojama pagal vilkikui suteiktą draudimo apsaugą, o būtent vilkiko draudimo apsaugos šiuo atveju ir nebuvo. Atsakovui pareiga atlyginti žalą atsirado dėl to, kad  jis nevykdė TPVCAPDĮ įtvirtinto imperatyvo apdrausti transporto priemonę  privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Teismas nurodė, kad atsakovui pažeidus TPVCAPDĮ imperatyvą ieškovas privalėjo išmokėti žalą atlyginusiam Nyderlandų nacionaliniam draudikų biurui išmoką, o išmokėjęs šią išmoką įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovą. Teismo nuomone, ieškovui netenkinti Nyderlandų nacionalinio draudikų biuro administruotos žalos atlyginimo reikalavimo ir neišmokėti šios institucijos administruotos žalos atlyginimo nebuvo teisinio  pagrindo. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalis nustato Biurui, išmokėjusiam kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą, teisę susigrąžinti išmokėtas sumas iš atsakingos už žalos padarymą asmens ar asmens, nevykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, todėl ieškovo reikalavimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas nurodė, kad ieškovo pateikti įrodymai patvirtinti CPK 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Įstatyme nenustatyta, kad nagrinėjamu atveju ieškovo reikalavimo pagrindu esančios aplinkybės gali būti patvirtinamos tik pateikiant originalius dokumentus (CPK 177 straipsnio 3 dalis). Byloje nėra duomenų, kad ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai neatitinka originalių dokumentų, todėl teismas vadovavosi ieškovo pateiktais rašytiniais įrodymais, kurie leido daryti išvadą, jog ieškovo reikalaujama priteisti suma įrodyta, nes pagrįsta rašytiniais įrodymais.

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. gegužės 16 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Byloje nustatyta, kad Nyderlandų Karalystėje eismo įvykio metu padarytą žalą administravo ir atlygino Nyderlandų nacionalinis draudikų biuras, t. y. subjektas, kuris yra išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje taikomais teisės aktais. Bendradarbiavimo nuostatuose nurodyta, kad biuras, kurio veiklos teritorijoje įvyko eismo įvykis, tiria eismo įvykio aplinkybes, visas žalas biuras administruoja visiškai savarankiškai, vadovaujantis eismo įvykio šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, be to, biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusios su eismo įvykiu šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu. Būtent Nyderlandų nacionalinis draudikų biuras, atsižvelgdamas į surinktus dokumentus bei Nyderlandų Karalystėje galiojančių teisės aktų nuostatas, nustatė visas sąlygas, būtinas civilinei atsakomybei atsirasti, atlygino neapdrausta, Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemone padarytą žalą bei pateikė reikalavimą Biurui, kaip subjektui, kuriam Lietuvos valstybė delegavo pareigą prisiimti atsakomybę už minėtomis transporto priemonėmis padarytą žalą. Esant TPVCAPDĮ 17 straipsnio 6 dalyje įtvirtintoms sąlygoms įstatyme numatyta Biuro pareiga išmokėti kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai jos reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiam trečiajam asmeniui ir nustatytą atlygį už žalos administravimą. Teisėjų kolegija sprendė, kad remiantis į bylą pateiktais įrodymais ieškovui neišmokėti Nyderlandų nacionalinio draudikų biuro administruotos žalos atlyginimo išmokos nebuvo teisinio pagrindo (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5 ir 6 dalys). Apeliacinės instancijos teismas argumentą nukreipti reikalavimą į priekabos draudiką įvertino kaip nepagrįstą, nurodė, kad pagrįstai buvo vadovaujamasi TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalies nuoroda, jog Biuro išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant ne tik į Bendradarbiavimo nuostatus, bet ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reguliuojančius teisės aktus. Kadangi eismo įvykis įvyko vilkikui Mercedes Benz 1835 tempiant nurodytą priekabą, vadovaujantis Nyderlandų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, žala buvo administruojama pagal vilkikui suteikiamą draudiminę apsaugą, kurios šiuo atveju jis neturėjo. Teisėjų kolegijos atmestas argumentas, kad, atsižvelgiant į Tarybos direktyvą 2006/112 EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, PVM – 1786 eurai – priteistas nepagrįstai, nes nagrinėjamu atveju nurodytos direktyvos nuostatos netaikytinos. Direktyvoje nėra nuostatų dėl eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo, joje aptariamas tik draudimo ir perdraudimo sandorių apmokestinimas.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Beljana“ prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 16 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasatorius nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

  1. Bylą nagrinėję teismai taikė užsienio teisę, tačiau nenurodė nė vienos Nyderlandų Karalystės materialiosios teisės normos ir (ar) jos turinio, t. y. nenustatė, koks įstatymas turi būti taikomas tuo atveju, kai žalą padaro vilkiko tempiama drausta priekaba. Teismai sprendime vadovavosi ne Nyderlandų Karalystės įstatymų nuostatomis, bet Nyderlandų transporto priemonių draudikų biuro 2012 m. birželio 26 d. nepasirašytu ir neantspauduotu raštu, kuriame Nyderlandų transporto priemonių draudikų biuras nurodė, jog Nyderlanduose traukiančioji transporto priemonė (su priekaba ar be jos) privalo būti drausta ir, jeigu atsakinga, draudimo bendrovė privalo atlyginti nuostolius. Tačiau CPK 265 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priimdamas sprendimą teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Šis raštas nepagrįstai buvo įvertintas kaip tinkamas įrodymas, nes jame nenurodyta jokia teisės norma ar jos turinys. Kilus ginčui teismas negali besąlygiškai remtis tik draudiko biuro surinkta žalos bylos medžiaga bei kompetencija, nes teisės normų aiškinimas ir taikymas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Taigi Nyderlandų biuro žalos byloje taikytų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai, šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo nesaisto. Lietuvos transporto priemonių draudikų biuras privalėjo teismui pateikti visus su Nyderlandų teisės turiniu susijusius įrodymus (CPK 178 straipsnis). Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad ieškovas nepateikė, o teismas nesurinko duomenų apie taikomos užsienio valstybės teisės normų turinį, todėl, remiantis CK 1.12 straipsnio 3 dalimi, jeigu teismui ar ginčo šaliai, kuri remiasi užsienio teise, nepavyksta įrodyti šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytos pareigos, taikoma Lietuvos Respublikos teisė. Teismai pagal ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus nustatė, kad Nyderlandų draudikų biurui buvo žinoma apie UAB „BTA draudimas“ išduotą draudimo liudijimą, ir, remdamiesi šia aplinkybe, padarė išvadą, jog tai patvirtina, kad pagal Nyderlandų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus žala buvo administruojama pagal vilkikui suteiktą draudimo apsaugą. Pagal TPVCARDĮ 16 straipsnio 5 dalies nuostatas išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos mokama arba pagal velkamos, arba pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, atsižvelgiant į tai, kurios transporto priemonės valdytojui kilo civilinė atsakomybė. Teisės aktuose nenustatyta išimtis, kad, neapdraudus vilkiko, priekabos draudimas negalioja, nes pagal draudimo sutarties ir žalios kortelės sąlygas draudimo apsauga suteikiama transporto priemonei ir Nyderlandų Karalystėje. 

 

                 Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo kasacinį skundą atmesti ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 16 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

  1. Eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras veikia savo valstybės vardu, t. y. jis yra išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje galiojančių teisės aktų aiškinimu ir žalos administravimu. Taigi šiuo atveju Nyderlandų nacionalinio draudikų biuro pateikti raštai bei dokumentai, susiję su Nyderlanduose įvykusio eismo įvykio metu padarytos žalos administravimu, vertintini kaip oficialieji rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią. Kasatorius turėjo pareigą pateikti įrodymus, pagrindžiančius savo įrodymus dėl tariamai netinkamai Nyderlandų nacionalinio draudikų biuro atlikto eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo, tačiau to nepadarė. Be to, kasatorius turėjo galimybę domėtis eismo įvykio aplinkybėmis, priimtais sprendimais ir turėdamas priekaištų Nyderlandų teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais pateikti atitinkamoms institucijoms pastabas ar prieštaravimus. Biuro pareiga sumokėti išmoką Nyderlandų Karalystėje įvykusio eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam Nyderlandų nacionaliniam draudikų biurui įtvirtinta TPVCAPDĮ. Biuras neaiškina kitos valstybės nacionalinių teisės aktų bei savarankiškai nenustatinėja kitose valstybėse įvykusių eismo įvykių kaltininkų ar eismo įvykio metu padarytos žalos dydžio, o vadovaujasi tik eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro pateikta informacija. Bendradarbiavimo nuostatuose nenumatyta biurui pareigos ar procedūros, kurią įgyvendindamas jis galėtų daryti įtaką Nyderlandų nacionalinio draudikų biuro sprendimams, priimamiems administruojant žalą, ar priversti pateikti daugiau įrodymų negu yra pateikęs. Kasatorius kelia klausimą dėl užsienio valstybės teisės taikymo ir jos turinio, tačiau jokių įrodymų, kurie leistų suabejoti atlikto žalos administravimo bei draudimo išmokos išmokėjimo teisėtumu, nepateikė. Bendradarbiavimo nuostatų 5 straipsnyje nustatyta, kad kitų valstybių nacionalinių draudikų biurų prašymai atlyginti išlaidas bei su minėtomis išlaidomis susiję dokumentai siunčiami faksu arba elektroniniu paštu. Nuostatose nenustatyta dokumentų originalų pateikimo būtinybės ar tam tikrų reikalavimų jų pateikimo formai. Taigi elektroniniu paštu pateiktas Nyderlandų nacionalinio draudikų biuro raštas dėl atsakomybės už žalos, padaryta velkama transporto priemone, kilimo yra tinkamas įrodymas. Vertinant ginčo eismo įvykio aplinkybes, atsakomybės bei žalos dydžio nustatymui ir draudimo išmokos mokėjimui negali būti taikoma Lietuvos nacionalinė teisė. Be to, dėl apdraustos priekabos sudaryta draudimo apsauga galiotų, jeigu priekaba prieš eismo įvykį atsikabintų nuo ją velkančios transporto priemonės.

 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

              Dėl poreikio nustatyti užsienio teisės turinį, kai Transporto priemonių draudikų biuras sumoka išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui ir pareiškia atgręžtinį reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį

 

              Kasaciniu skundu keliamas teisės klausimas, ar būtina nustatyti užsienio teisės turinį, kai reikalavimą Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau – Biuras) pareiškia dėl įvykio, įvykusio kitoje ES valstybėje narėje, ir reikalauja sugrąžinti sumas, sumokėtas žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui. Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas laikosi pozicijos, kad užsienio teisės taikymas tokio pobūdžio bylose yra nereikšmingas, nes reikalavimas reiškiamas remiantis TPVCAPDĮ 23 straipsniu ir tuo pagrindu, kad Biuras sumokėjo Nyderlandų nacionaliniam draudikų biurui jo pareikalautą sumą. Biuras nesiaiškina kitos valstybės nacionalinių teisės aktų bei savarankiškai nenustatinėja kitose valstybėse įvykusių eismo įvykių kaltininkų ar žalos dydžio, o vadovaujasi tik eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro pateikta informacija.

              Teisėjų kolegija pažymi, kad, siekiant išsiaiškinti užsienio teisės taikymo poreikį, reikšmingi dvejopo pobūdžio teisiniai santykiai. Pirma, tai santykiai tarp skirtingose valstybėse narėse esančių draudikų biurų, kurių pagrindu vienos valstybės biuras kompensuoja kitos valstybės biurui už pastarojo atlygintą žalą, padarytą ne toje valstybėje registruota transporto priemone. Antra, tai santykiai tarp Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ir atsakingo už žalą ar pareigos sudaryti draudimo sutartį neįvykdžiusio asmens, kurių pagrindu Biuras siekia kitos valstybės biurui sumokėtų išmokų grąžinimo.

              1949 m. sausio 25 d. Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečio rekomendacijoje pasiūlyta Vyriausybėms sudaryti sąlygas draudikams sudaryti tarpusavio susitarimus dėl kitos šalies teritorijoje padarytos žalos atlyginimo. Šios rekomendacijos pagrindu įkurta Žaliosios kortelės sistema, kurios nariai – nacionaliniai draudikų biurai, tarpusavyje bendradarbiaujantys žalos administravimo ir atlyginimo klausimais tarpvalstybinių sutarčių pagrindu. Nacionalinių draudikų biurų veiklą koordinuoja nacionalinių draudikų biurų įkurta Biurų taryba. Nacionalinių draudikų biurų tarpusavio bendradarbiavimo sąlygas nustato Biurų tarybos vidaus nuostatai (toliau – Bendradarbiavimo nuostatai), kuriuos priėmė Biurų taryba 2002 m. gegužės 30 d. vykusioje Generalinėje asamblėjoje. Bendradarbiavimo nuostatų tikslas reglamentuoti nacionalinių draudikų tarpusavio santykius, vykdant pirmiau nurodytą JT rekomendaciją (Bendradarbiavimo nuostatų 1 straipsnis). Tai, kad Bendradarbiavimo nuostatai skirti nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykiams reguliuoti, įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje, kur nurodyta, kad Bendradarbiavimo nuostatai yra Biurų tarybos patvirtintos nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykių taisyklės. Atsižvelgiant į tai, Bendradarbiavimo nuostatai reguliuoja tik nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius ir nėra tiesiogiai taikytini nacionalinių draudikų biurų ir trečiųjų asmenų santykiams.

              Žaliosios kortelės sistema yra papildyta ES antriniuose teisės šaltiniuose įtvirtintomis motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo nuostatomis. 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva 2009/103/EB) nuostatos Lietuvos Respublikoje įgyvendintos Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu. Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta Europos Sąjungos (ES) valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje. Biuras išmoką dėl kitoje ES valstybėje narėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos išmoka žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui atsižvelgiant į Bendradarbiavimo nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalis). Įstatymu Biurui nustatyta pareiga išmokėti kitos ES valstybės narės žalos atlyginimo institucijai jos reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiajam trečiajam asmeniui, ir nustatytą atlygį už žalos administravimą, jei kaltininko, kurio transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta (TPVCAPDĮ  17 straipsnio 6 dalies 2 punktas). Vadovaujantis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jei ji išmokėta pagal TPVCAPDĮ  17 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

              Vadovaujantis Europos ekonominės erdvės valstybių narių ir kitų asocijuotų valstybių nacionalinių draudikų biurų susitarimu, kuris pridėtas prie Komisijos sprendimo 2003/564/EB, nacionaliniai draudikų biurai suteikia abipusius įgaliojimus kitiems pasirašiusiems biurams savo vardu ir savo narių vardu draugiškai sureguliuoti bet kokią žalą ir sutikti pasinaudoti bet kokiu, teisminiu ar neteisminiu procesu, po kurio būtų atlyginta su autoavarija susijusi žala (Susitarimo 2 straipsnis). Bendradarbiavimo nuostatų 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, kai biurui pranešama apie jo veiklos šalies teritorijoje įvykusią autoavariją, į kurią pateko kitos šalies transporto priemonė, jis, nelaukdamas oficialaus reikalavimo atlyginti žalą, ima tirti autoavarijos aplinkybes ir kuo greičiau informuoja draudiką ar atitinkamą nacionalinį draudimo biurą. Visas žalas biuras administruoja savarankiškai, vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nukentėjusiems asmenims ir privalomąjį draudimą transporto priemonę apdraudusio draudiko arba atitinkamo nacionalinio biuro interesais. Biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu (net kai remiamasi kitoje šalyje taikomomis teisės aktų nuostatomis) ir žalos sureguliavimu, tačiau esant aiškiai išreikštam prašymui informuoja draudiką arba atitinkamą draudimo biurą prieš priimdamas galutinį sprendimą (Bendradarbiavimo nuostatų 3 straipsnio 4 dalis). Pagal Bendradarbiavimo nuostatų 10 straipsnį biurai abipusiškai garantuoja atlyginti mokėtinas sumas, susijusias su bet kokia autoavarija, į kurią pateko transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra tos valstybės teritorijoje.

              Taigi tiek TPVCAPDĮ, tiek ir Bendradarbiavimo nuostatuose numatyta Biuro pareiga atlyginti kitos Susitariančiosios valstybės žalos atlyginimo institucijai (nacionaliniam draudibiurui) šio tretiesiems asmenims atlygintą žalą, taip pat nustatyta teisė susigrąžinti išmokas iš atsakingų asmenų (draudiko, žalą padariusio asmens, pareigos apsidrausti neįvykdžiusio asmens). Draudikų biurų santykių pobūdis atskleistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2012, kurioje konstatuota, kad motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo reglamentavimu siekiama užtikrinti nukentėjusio asmens interesus nepriklausomai nuo to, kurioje valstybėje yra apdrausta transporto priemonė, sukėlusi eismo įvykį, bei kur – nukentėjusio asmens nuolatinės gyvenamosios vietos ar kitoje valstybėje – įvyko žalą sukėlęs eismo įvykis.

              Vis dėlto pažymėtina, kad nei TPVCAPDĮ, nei Direktyvos 2009/103/EB nuostatose nenurodyta, kad, atlyginus kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui šio išmokėtą žalą, Biurui iš žalą padariusio asmens šios sumos būtų priteistos nevertinant jų pagrįstumo. Tokios teisės nesukuria ir tai, kad Biuras negali daryti įtakos kito nacionalinio biuro atliekamam tyrimui. Iš Bendradarbiavimo nuostatų, taikomų nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykiams, matyti, kad dėl žalos atlyginimo sprendžiantis biuras, kurio veiklos teritorijoje įvyko autoavarija, vienvaldiškai sprendžia visus reikalus, susijusius su žalos sureguliavimu ir, tuo atveju, kai žala padaryta neapdrausta transporto priemone, informuoja Biurą, o ne už žalos atsiradimą atsakingą asmenį. Tik esant aiškiam Biuro ar draudiko pageidavimui, prieš priimdamas sprendimą žalos sureguliavimo klausimą sprendžiantis nacionalinis draudikų biuras informuoja draudiką arba Biurą. Kadangi atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja ir todėl neturi galimybės išdėstyti savo pozicijos dėl valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisės aktų taikymo, teismas, nagrinėdamas ginčą, kuriame Biuras siekia išieškoti kitam nacionaliniam draudikų biurui pagal Bendradarbiavimo nuostatus atlygintą žalą, turi iš esmės vertinti atsakovu patraukto asmens prieštaravimus. Teisė į teisminę gynybą, garantuota tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, EŽTK 6 straipsnio 1 dalis, CPK 5 straipsnio 1 dalis) turi būti užtikrinta ne tik ieškovui, bet ir atsakovui, suteikiant jam efektyvią galimybę gintis nuo pareikšto reikalavimo. Taigi iš pirmiau nurodytų teisės aktų nuostatų išplaukiantis draudikų biurų tarpusavio bendradarbiavimas, dėl kurio Biuras pasitiki kitos valstybės narės biuro atliktu žalos administravimu, jo atliktu eismo įvykio šalies teisės aktų taikymu ir dėl to automatiškai atlygina visas mokėtinas sumas, negali būti besąlygiškai išplėstas ir dėl trečiųjų asmenų, nedalyvaujančių biurų tarpusavio santykiuose.

              CK 1.10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civiliniams santykiams užsienio teisė taikoma, kai tai numato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, šalių susitarimai ar Lietuvos Respublikos įstatymai. Pagal CK 1.12 straipsnio 1 ir 2 dalis, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar įstatymų numatytais atvejais užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas ex officio (savo iniciatyva). Jeigu užsienio teisės taikymą numato šalių susitarimas, visus su taikomos užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus, atsižvelgdama į tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje, pateikia ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise. Ginčo šalies prašymu teismas gali padėti jai surinkti informaciją apie taikytiną užsienio teisę.

              TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai Biuras moka išmoką pagal šio straipsnio 1 dalį dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ar užsienio valstybėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos, išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant į Bendradarbiavimo nuostatus ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas mokėti išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui atsižvelgiant ne tik į Bendradarbiavimo nuostatus, bet ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, suponuoja, jog Biuras, mokėdamas išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, yra įsitikinęs tuo, jog išmokos mokėjimui taikomi kitos valstybės teisės aktai ir kad pagal tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus egzistavo pareiga sumokėti draudimo išmoką. Regreso tvarka reikalaudamas kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui sumokėtų išmokų, Biuras savo reikalavimą grindžia tuo, kad atsižvelgdamas į Bendradarbiavimo nuostatus ir į eismo įvykio valstybės teisės aktus sumokėjo išmokas kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui. Teisinį tokio reikalavimo pagrindą sudaro TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Faktinį reikalavimo pagrindą sudaro aplinkybė, kad kitoje valstybėje įvyko eismo įvykis, asmuo yra atsakingas už žalos padarymą arba neįvykdė pareigos sudaryti draudimo sutartį, o Biuras, vykdydamas Bendradarbiavimo nuostatus ir atsižvelgdamas į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo išmokas kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui. Taigi kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys, jų taikymo praktika šioje byloje sudaro ne teisės, o fakto klausimą, kurį pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi nurodyti ir įrodyti į teismą besikreipiantis ieškovas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis). Kadangi Biuro atgręžtinis reikalavimas pareigos apdrausti transporto priemonę nevykdžiusiam asmeniui yra grindžiamas Lietuvos nacionaline teise (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi) ir užsienio teisė byloje nėra taikoma, bylą nagrinėjančiam teismui nekyla poreikio savo iniciatyva aiškintis užsienio teisės turinį (CK 1.12 straipsnis), tačiau faktinę aplinkybę, kad išmokos kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui sumokėtos atsižvelgiant į tos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, kaip ieškinio faktinį pagrindą, turi įrodyti ieškovas. Jei atsakovas pripažįsta faktus, jų įrodinėjimas, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, gali tapti nebūtinas ir teismas gali laikyti pripažintą faktą nustatytu (CPK 182 straipsnio 5 punktas, 187 straipsnis). Taigi užsienio teisės turinio, kaip faktinio reikalavimo pagrindo, įrodinėjimas gali būti nereikalingas, jei atsakovas neginčys aplinkybės, kad išmoka išmokėta atsižvelgiant į kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Tačiau atsakovui ginčijant šią aplinkybę (kaip yra šiuo atveju), ieškovas turi teikti įrodymus apie užsienio teisės turinį. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje situacijoje netaikytina CK 1.12 straipsnio 3 dalis, pagal kurią ginčo šaliai, kuri remiasi užsienio teise, nepavykus įvykdyti pareigos pateikti su taikomos užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus, taikoma Lietuvos Respublikos teisė. Ši teisės norma aktuali tais atvejais, kai užsienio teisė sudaro teisinį ieškinio pagrindą. Nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas remiantis Lietuvos Respublikos teise (TPVCAPDĮ nuostatomis), o aplinkybė, kad Biuras kitos valstybės biurui sumokėjo remdamasis kitos valstybės teisės normomis, yra faktinė aplinkybė, kurios įrodinėjimo našta tenka šaliai, kuria ji remiasi. Tai neužkerta kelio kitai šaliai teikti įrodymus ir įrodinėti kitokį užsienio teisės turinį, nei nurodo ieškovas.

              Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nacionalinių draudikų biurų tarpusavio bendradarbiavimo santykiai leidžia jiems gauti informaciją apie transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, jų turinį ir taikymo praktiką. Šios bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad Biuro atstovė 2012 m. birželio 19 d. elektroniniu laišku kreipėsi į Nyderlandų nacionalinį draudikų biurą, nurodydama, kad dėl regreso proceso yra įpareigota gauti informaciją apie tos šalies įstatymą dėl vilkiko su priekaba: kokiose situacijose priekabą apdraudusi draudimo bendrovė yra atsakinga už avariją. Nyderlandų transporto priemonių draudikų biuras 2012 m. birželio 26 d. raštu lakoniškai atsakė, kad Nyderlanduose traukiančioji transporto priemonė (su priekaba ar be jos) privalo būti drausta ir, jeigu atsakinga, draudimo bendrovė privalo atlyginti nuostolius. Taigi Biuras bandė nustatyti Nyderlandų teisės turinį, tačiau iš savo partnerio – Nyderlandų transporto priemonių draudikų biuro – negavo pakankamai išsamaus atsakymo ir šios valstybės teise nagrinėjamoje byloje nesirėmė. Teisėjų kolegija pažymi, kad nepakankamas nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimas neturi sukelti neigiamų padarinių asmeniui, kuris draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja, nagrinėjamu atveju – atsakovui.

              Nagrinėjamoje byloje atsakovas bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose metu, atsižvelgdamas į tai, kad privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu nebuvo drausta velkanti transporto priemonė, bet buvo drausta priekaba, kėlė klausimą dėl būtinumo išsiaiškinti, ar pagal eismo įvykio valstybės narės (Nyderlandų Karalystės) teisę nuostolių atlyginimas turi būti administruojamas pagal velkamos ar velkančios transporto priemonės draudimą. Bylą nagrinėję teismai nors ir nurodė, kad remiasi Nyderlandų teise, pagal kurią žala administruojama pagal vilkikui suteiktą draudimo apsaugą, tačiau tokiai aplinkybei patvirtinti rėmėsi vien minėtu Nyderlandų transporto priemonių draudikų biuro 2012 m. birželio 26 d. raštu, kuriame nėra nurodytos nei konkrečios teisės normos, nei jų turinys. Atsakovui ginčijant jo atsakomybės pagal eismo įvykio valstybės narės teisę pagrįstumą, ieškovui tenka pareiga įrodyti faktinę aplinkybę, kad savo TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą pareigą kompensuoti kitos valstybės draudikų biurui jis įvykdė remdamasis tos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančiais teisės aktais.

              Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija iš dalies pagrįstu pripažįsta kasacinio skundo argumentą, kad byloje aktualus užsienio teisės turinys, tačiau nesutinka su tuo, jog šios teisės turinį bylą nagrinėjęs teismas turėjo nustatinėti ex officio. Teismas, priėmęs ieškinį, prireikus patikslina arba paskirsto šalių naštą įrodinėti (CPK 225 straipsnio 1 punktas), o kai pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Kadangi nagrinėjamu atveju užsienio teisės turinys sudaro faktinį ieškinio pagrindą ir turi būti įrodinėjamas byloje, bylą nagrinėję teismai, nepatikslindami įrodinėjimo dalyko bei nepasiūlydami ieškovui pateikti papildomus įrodymus, pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias nuostatas. Kadangi šis pažeidimas gali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme (CPK 360 straipsnis), Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutartis naikintina ir byla iš naujo perduotina nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

 

              Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

 

              Kasacinės instancijos teismas turėjo 46,24 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl nurodytų ir bylos dalyvių turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo pasisakys šis teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

              Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 16 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                                                               Gražina Davidonienė              

                                                                                                                                              Rimvydas Norkus

                                                                                                                                   Vincas Verseckas