Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2016-06-21][nuasmeninta nutartis byloje][2K-7-2-699-2016].docx
Bylos nr.: 2K-7-2-699/2016
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Generalinė prokuratūra Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo dapartamento prokuroras Zdislav Tuliševski 288603320 prokuroras
Kategorijos:
3. Nusikaltimai žmogaus gyvybei (BK XVII skyrius)
3.2. Kvalifikuotas nužudymas (BK 129 str. 2 d.)
3.2.5. Dviejų ar daugiau asmenų nužudymas (BK 129 str. 2 d. 5 p.)
3.2.6. Nužudymas kankinant ar kitaip žiauriai (BK 129 str. 2 d. 6 p.)
3.2.7. Nužudymas kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu (BK 129 str. 2 d. 7 p.)
3.2.9. Nužudymas dėl savanaudiškų paskatų (BK 129 str. 2 d. 9 p.)
4. Nusikaltimai žmogaus sveikatai (BK XVIII skyrius)
4.6. Nesunkus kvalifikuotas sveikatos sutrikdymas (BK 138 str. 2 d.)
4.6.5. Nesunkus dviejų ar daugiau asmenų sveikatos sutrikdymas (BK 138 str. 2 d. 5 p.)
6. Nusikaltimai žmogaus laisvei (BK XX skyrius)
6.1. Neteisėtas laisvės atėmimas (BK 146 str.)
14. Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams (BK XXVIII skyrius)
14.5. Plėšimas (BK 180 str. 1 d.)
14.6. Kvalifikuotas plėšimas (BK 180 str. 2 d. ir 3 d.)
14.7. Turto prievartavimas (BK 181 str. 1d.)
14.8. Kvalifikuotas turto prievartavimas (BK 181 str. 2, 3 d.)
14.9. Sukčiavimas (BK 182 str.)
14.14. Turto sunaikinimas ar sugadinimas (BK 187str.)
21. Nusikaltimai visuomenės saugumui (BK XXXV skyrius)
21.1. Nusikalstamas susivienijimas (BK 249 str.)
22. Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, susiję su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga (BK XXXVI skyrius)
22.1. Neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis (BK 253 str.)
22.3. Šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų pagrobimas (BK 254 str.)
26. Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai viešajai tvarkai (BK XL skyrius)
26.2. Viešosios tvarkos pažeidimas - nusikaltimas(BK 284 str. 1d.)
29. Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valdymo tvarkai, susiję su dokumentų klastojimu (BK XLIII skyrius)
29.1. Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu (BK 300 str.)
29.3. Antspaudo, spaudo ar dokumento pagrobimas arba pagrobtojo panaudojimas (BK 302 str.)
1. BAUDŽIAMOJI TEISĖ
1.1. Bendroji dalis
1.1.4. Nusikalstamos veikos stadijos ir formos (BK IV skyrius)
1.1.4.1. Rengimasis padaryti nusikaltimą (BK 21 str.)
1.1.4.2. Pasikėsinimas padaryti nusikaltimą (BK 22 str.)
1.1.9. Baudžiamojo poveikio priemonės ir jų skyrimas (BK IX skyrius)
1.1.9.6. Turto konfiskavimas (BK 72 str.)
1.1.12. Baudžiamosios atsakomybės senatis (BK XII skyrius)
1.1.12.1. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis ( BK 95 str. )
1.2. Specialioji dalis
1.2.3. Nusikaltimai žmogaus gyvybei (BK XVII skyrius)
1.2.3.2. Kvalifikuotas nužudymas (BK 129 str. 2 d.)
1.2.3.2.5. Dviejų ar daugiau asmenų nužudymas (BK 129 str. 2 d. 5 p.)
1.2.3.2.7. Nužudymas kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu (BK 129 str. 2 d. 7 p.)
1.2.3.2.9. Nužudymas dėl savanaudiškų paskatų (BK 129 str. 2 d. 9 p.)
1.2.14. Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams (BK XXVIII skyrius)
1.2.14.3. Plėšimas (BK 180 str.)
1.2.14.3.1. Paprastas plėšimas (BK 180 str. 1 d.)
1.2.14.4. Turto prievartavimas (BK 181 str.)
1.2.14.4.1. Paprastas turto prievartavimas (BK 181 str. 1 d.)
1.2.14.4.2. Kvalifikuotas turto prievartavimas (BK 181 str. 2 d.)
1.2.14.5. Sukčiavimas (BK 182 str.)
1.2.14.5.2. Kvalifikuotas sukčiavimas (BK 182 str. 2 d.)
1.2.14.10. Turto sunaikinimas ar sugadinimas (BK 187 str.)
1.2.22. Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, susiję su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga (BK XXXVI skyrius)
1.2.22.1. Neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis (BK 253 str.)
1.2.29. Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valdymo tvarkai, susiję su dokumentų klastojimu (BK XLIII skyrius)
1.2.29.1. Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu (BK 300 str.)
2 BAUDŽIAMOJO PROCESO TEISĖ
2.1. Baudžiamojo proceso bendrosios nuostatos
2.1.14. Proceso išlaidos ir jų atlyginimas (BPK 103-106 str.)
2.1.15. Nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimas
2.1.15.1. Nusikalstama veika padaryta žala
2.1.15.1.1. Turtinė žala
2.1.15.1.2. Neturtinė žala
2.1.16. Procesinės prievartos priemonės
2.1.16.2. Kitos procesinės prievartos priemonės
2.1.16.2.12. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas (BPK 151-153 str.)
2.4. Bylų procesas apeliacinės instancijos teisme (BPK VI dalis)
2.4.6. Apeliacinės instancijos teismo sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšys ir pagrindai
2.4.6.3. Nuosprendžio pakeitimo pagrindai
2.4.6.3.1. Jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 328 str. 1 p.)
2.4.6.3.2. Jeigu neteisingai paskirta bausmė (BPK 328 str. 2 p.)
2.4.6.3.3. Jeigu nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 str.3 p.)
2.4.6.3.4. Jeigu netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai (BPK 328 str. 4 p.)
2.4.6.4. Nuosprendžio panaikinimo ir naujo nuosprendžio priėmimo pagrindai
2.4.6.4.1. Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

                                       Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-2-699/2016

                                                                                                    Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00015-2005-7

                                                                                                      Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                             1.1.2.1;

                                                                                                              1.1.4.1;

                                                                                                       1.1.4.5.3;

                                                                                                       1.1.7;

                                                                                                       1.1.12.1;

                                                                                                       1.2.3.2;

                                                                                                       1.2.14.3;

                                                                                                       1.2.14.4;

                                                                                                       1.2.21.1;

                                                                                                       1.2.22.3;

                                                                                                       2.1.7;

                                                                                                       2.1.14;

                                                                                                       2.1.15.1.2;

                                                                                                       2.1.16.2.12;

                                                                                                       3.1

                                                                                                       (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2016 m. birželio 16 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Audronės Kartanienės, Vladislovo Ranonio, Gintaro Godos, Aurelijaus Gutausko, Eligijaus Gladučio, Olego Fedosiuko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Zdzislavui Tuliševskiui,

nuteistiesiems H. D., E. A.,

nuteistojo H. D. gynėjams advokatams Kristupui Ašmiui, Vytautui Sirvydžiui, R. D. – asmens, kurio nuosavybės teisė apribota, atstovui advokatui Vytautui Sirvydžiui, nuteistojo E. A. gynėjui advokatui Linui Belevičiui, nuteistojo R. Z. gynėjai advokatei Ingridai Botyrienei, nuteistojo A. G. gynėjams advokatams Gražinai Mauručaitienei ir Mindaugui Bliuvui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Zdzislavo Tuliševskio, nuteistojo H. D. ir jo gynėjų advokatų Kristupo Ašmio ir Vytauto Sirvydžio, nuteistųjų E. A., R. Z., A. G. ir jo gynėjo advokato Mindaugo Bliuvo bei R. D. asmens, kurio nuosavybės teisė apribota, kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžių.

              Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti:

H. D. pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir 1961 m. BK) 2271 straipsnio 2 dalį (1997 m. gegužės 20 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu penkiolikai metų; 2000 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl pasikėsinimo nužudyti R. P.) laisvės atėmimu keturiolikai metų; BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 9 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl V. S. nužudymo) laisvės atėmimu iki gyvos galvos; BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl pasikėsinimo nužudyti R. G.) laisvės atėmimu keturiolikai metų; BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl R. G. nužudymo) laisvės atėmimu iki gyvos galvos; 1961 m. BK 150 straipsnio 2 dalį (1989 m. balandžio 21 d. įsako Nr. XI-2877 redakcija; dėl SAB ,,D.“ akcininkų R. P. ir S. V. turto prievartavimo) laisvės atėmimu šešeriems metams; BK 181 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl UAB ,,B.“ direktoriaus G. S. B. turto prievartavimo) laisvės atėmimu šešeriems metams; BK 180 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) veika prieš UAB ,,E.“, P. I., V. J.) laisvės atėmimu penkeriems metams šešiems mėnesiams; BK 254 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu aštuoneriems metams; 1961 m. BK 131 straipsnio 2 dalį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; 1961 m. BK 206 straipsnį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams; BK 21 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl rengimosi nužudyti S. Č.) laisvės atėmimu keturiolikai metų; BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl S. Č. ir V. V. nužudymo) laisvės atėmimu iki gyvos galvos; BK 181 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl A. M. turto prievartavimo) laisvės atėmimu aštuoneriems metams; BK 181 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl UAB „S.“ savininko R. S. turto prievartavimo) laisvės atėmimu ketveriems metams; BK 300 straipsnio 2 dalį (dėl disponavimo suklastotais dokumentais) – laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 9 dalimis, 5 dalies 3 punktu, šios bausmės ir bausmės, paskirtos Vilniaus apygardos teismo 1997 m. vasario 13 d. bei 2006 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiais, subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos, nustatant ją atlikti kalėjime. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo bei suėmimo laikas nuo 2009 m. rugsėjo 4 d. iki 2013 m. birželio 14 d. ir pagal Vilniaus apygardos teismo 1997 m. vasario 13 d. bei 2006 m. gruodžio 8 d. nuosprendžius atliktų bausmių laikas; bausmės pradžia nustatyta 2013 m. birželio 14 d.;

E. A. pagal 1961 m. BK 2271 straipsnio 2 dalį (1997 m. gegužės 20 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu trylikai metų; BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl R. G. nužudymo) laisvės atėmimu keturiolikai metų; 1961 m. BK 150 straipsnio 2 dalį (1989 m. balandžio 21 d. įsako Nr. XI-2877 redakcija; dėl SAB ,,D.“ akcininkų R. P. ir S. V. turto prievartavimo) laisvės atėmimu penkeriems metams; BK 181 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl UAB „B.“ direktoriaus G. S. B. turto prievartavimo) laisvės atėmimu penkeriems metams šešiems mėnesiams; BK 181 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl A. R. turto prievartavimo) laisvės atėmimu šešeriems metams; BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl S. Č. ir V. V. nužudymo) laisvės atėmimu dvidešimčiai metų; BK 182 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl teisės į didelės vertės UAB DKŪ.“ turtą įgijimo apgaule) laisvės atėmimu šešeriems metams; BK 187 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl didelės vertės J. P. turto sunaikinimo) laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 9 dalimis, 5 dalies 3 punktu, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvidešimčiai metų, nustatant ją atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas suėmimo laikas nuo 2008 m. gruodžio 19 d. iki 2013 m. birželio 14 d., bausmės pradžia nustatyta 2013 m. birželio 14 d.;

R. Z. pagal BK 249 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu dešimčiai metų; BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl S. Č. ir V. V. nužudymo) – laisvės atėmimu trylikai metų; BK 284 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu vieneriems metams; BK 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 131 straipsnio 2 dalį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija) – laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 6, 9 dalimis šios bausmės ir bausmė, paskirta Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendžiu, subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas keturiolikai metų šešiems mėnesiams, ją nustatant atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 1998 m. sausio 20 d. iki 1998 m. rugpjūčio 31 d. ir pagal Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendį atlikta bausmė; bausmės pradžia nustatyta 2013 m. birželio 14 d.;

A. G. pagal BK 249 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) – laisvės atėmimu septyneriems metams; 1961 m. BK 150 straipsnio 2 dalį (1989 m. balandžio 21 d. įsako Nr. XI-2877 redakcija; dėl SAB „D.“ akcininkų R. P. ir S. V. turto prievartavimo) – laisvės atėmimu ketveriems metams; BK 181 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl UAB B.“ direktoriaus G. S. B. turto prievartavimo) – laisvės atėmimu ketveriems metams; BK 180 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl UAB ,,E.“, R. C., A. R., V. J., P. I. ir kt. turto pagrobimo) – laisvės atėmimu ketveriems metams; pagal BK 254 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu šešeriems metams šešiems mėnesiams; BK 131 straipsnio 2 dalį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu vieneriems metams; BK 206 straipsnį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 6 dalimis, paskirtosios bausmės subendrintos jas apimant bei iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas aštuoneriems metams, nustatant ją atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžia nustatyta nuo faktinio A. G. sulaikymo, vykdant šį nuosprendį, dienos;

R. Ž., pritaikius BK 62 straipsnio 1 dalį, 3 dalies 1 punktą, 4 dalies 2 punktą, pagal BK 249 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl S. Č. ir V. V. nužudymo) – laisvės atėmimu dvejiems metams; pagal BK 253 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) – laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams, nustatant ją atlikti pataisos namuose. Į bausmės atlikimą įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2009 m. rugpjūčio 12 d. iki 2009 m. lapkričio 13 d., bausmės pradžia nustatyta nuo faktinio R. Ž. sulaikymo, vykdant šį nuosprendį, dienos.

Iš H. D., S. V., R. L., G. J., A. G. priteista solidariai atlyginti 150 000 Lt (43 443 Eur) UAB ,,E.“, 2440 Lt (706,67 Eur) A. R., 815 Lt (236,04 Eur) P. I. V. S., V. V., S. V., R. L., G. J. priteista solidariai atlyginti 28 260 Lt (8184,66 Eur) R. V. Iš E. A., V. S., V. V., S. V., G. J. priteista solidariai atlyginti 24 000 Lt (6950,88 Eur) A. R. Iš H. D., E. A., V. G., R. Ž., R. Z. priteista solidariai atlyginti 150 000 Lt (43 443 Eur) neturtinės žalos M. Č. Iš H. D., E. A., V. G., R. Ž., R. Z. priteista solidariai atlyginti 150 000 Lt (43 443 Eur) neturtinės žalos A. V. Iš H. D., E. A. priteista solidariai atlyginti 150 000 Lt (43 443 Eur) neturtinės žalos R. Z. Iš R. Z., V. S., S. V. priteista solidariai atlyginti 665,15 Lt (192,64 Eur) Kauno teritorinei ligonių kasai. V. V. priteista 14 000 Lt (4054,68 Eur) A. K.

A. R. civilinis ieškinys dėl 4000 Lt (1158,48 Eur) priteisimo paliktas nenagrinėtas; bylos dalis dėl A. M. civilinio ieškinio dėl 400 000 Lt (11 5848 Eur) priteisimo nutraukta; SAB ,,D.“ civilinis ieškinys dėl 23 342 Lt (6760,31 Eur) žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas; J. B. civilinis ieškinys atmestas; A. V. ir M. Č. pripažinta teisė į civilinių ieškinių dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, o ieškinių dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 115 straipsnio 2 dalis).

Iš H. D., E. A., V. S., V. V., S. V., R. Z., R. Ž., V. G., R. L., G. J., A. G., R. S. priteista po 509,47 Lt (147,55 Eur) proceso išlaidų valstybei.

Nutarta konfiskuotiH. D., V. S., S. V., R. L. po 73 867 Lt (21 393,36 Eur), R. S., V. V. po 66 667 Lt (19308,10 Eur) nusikalstamu būdu gautų pajamų; kaip nusikalstamos veiklos rezultatą 108 195,15 Lt (31 335,48 Eur), esančių AB ,,Swedbank“ banko sąskaitoje, kurie bankrutuojančios draudimo bendrovės buvo pervesti J. P. kaip draudimo išmoka.

Laikinas nuosavybės teisių apribojimas J. D. turtui – kirpyklai (duomenys neskelbtini), 22/100 dalims 106,14 kv. m bendro ploto gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), 80,18 kv. m bendro ploto butui (duomenys neskelbtini), 43,47 kv. m bendro ploto butui (duomenys neskelbtini), automobiliui „Chrysler Vision“, 1994 m. (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini)), automobiliui „Audi A6“, 1996 m. (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini)); R. D. priklausančiam 0,1765 ha bendro ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini), 0,0300 ha bendro ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini), 0,5000 ha bendro ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini), 0,5000 ha bendro ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini), 0,7000 ha bendro ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini), 0,8700 ha bendro ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini), 0,5000 ha bendro ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini), 0,4395 ha ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini); 0,1000 ha ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini), 0,4000 ha ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini), 633,93 kv. m bendro ploto gyvenamajam namui (duomenys neskelbtini), automobiliui „Lexus RX 400h“, 2006 m. (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini)), automobiliui „Volkswagen Multivan“, 2001 m. (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini); H. D. priklausančiam motociklui „Gilera“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), mėlynos spalvos, 2001 m. (VIN kodas (duomenys neskelbtini)); J. M. priklausančiam 2,2389 ha ploto žemės sklypui su statiniu (duomenys neskelbtini); E. A. priklausiančiam automobiliui ,,Mitsubishi Montero Sport“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)), 629,78 kv. m bendro ploto gyvenamajam namui (duomenys neskelbtini), 0,2789 ha žemės sklypui (duomenys neskelbtini); M. A. priklausančiam 0,1601 ha žemės sklypui (duomenys neskelbtini), 344,47 kv. m bendro ploto gyvenamajam namui su ūkiniu pastatu (duomenys neskelbtini); A. J. L. (jos turto paveldėtojų) automobiliui BMW X3 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN (duomenys neskelbtini)), 0,1900 ha ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini), 1,0600 ha ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini), 1,0100 ha ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini), 0,5400 ha ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini); į N. A. ir J. P. 108 195,15 Lt (31 335,48 Eur), esantiems AB ,,Swedbank“ banko sąskaitoje, pratęstas, iki bus įvykdytas šis nuosprendis dėl turto konfiskavimo ir civilinių ieškinių.

Tuo pačiu nuosprendžiu išteisinti:

H. D. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), 1961 m. BK 206 straipsnį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija; veika prieš A. K.), BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl A. M. nužudymo), BK 180 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), 1961 m. BK 131 straipsnio 2 dalį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija; dėl R. V. turto pagrobimo, neteisėto V. P. laisvės atėmimo), BK 180 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), BK 206 straipsnį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija), BK 181 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl A. R. turto prievartavimo), BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl R. B. nužudymo), BK 182 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), BK 187 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl J. P. turto sunaikinimo, teisės į UAB DKŪ.“ turtą įgijimo apgaule), BK 284 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), BK 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), BK 180 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), BK 131 straipsnio 2 dalį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija; veikos prieš A. G., G. B., D. M., D. B.), nes neįrodyta, kad jis dalyvavo šių nusikaltimų padaryme. Baudžiamosios bylos dalis pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2006 m. liepos 4 d. įstatymo redakcija; dėl J. Č. sužalojimo) nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui;

E. A. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl pasikėsinimo nužudyti R. P.), BK 129 straipsnio  2 dalies 5, 9 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl V. S. nužudymo), BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl pasikėsinimo nužudyti R. G.), BK 180 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), 1961 m. BK 206 straipsnį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija; dėl A. K. plėšimo), BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl A. M. nužudymo), BK 180 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), BK 254 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), 1961 m. BK 131 straipsnio 2 dalį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija), 1961 m. BK 206 straipsnį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija; dėl UAB ,,E.“, R. C., A. R., V. J., P. I. ir kt. turto pagrobimo), BK 180 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), 1961 m. BK 131 straipsnio 2 dalį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija; dėl R. V. turto pagrobimo), BK 180 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), BK 206 straipsnį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija; dėl A. R. turto pagrobimo), BK 21 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl rengimosi nužudyti S. Č.), BK 181 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl A. M. turto prievartavimo), BK 181 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl UAB „S.“ savininko R. S. turto prievartavimo), BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl R. B. nužudymo), BK 284 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), BK 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), BK 180 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), 1961 m. BK 131 straipsnio 2 dalį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija; dėl smurto prieš A. G., G. B., D. M., D. B. ir kt.), nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šiuos nusikaltimus. Baudžiamosios bylos dalis pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2006 m. liepos 4 d. įstatymo redakcija; dėl J. Č. sužalojimo) nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui;

R. Z. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), BK 254 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), 1961 m. BK 131 straipsnio 2 dalį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija), 1961 m. BK 206 straipsnį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija; dėl UAB ,,E.“, R. C., A. R., V. J., P. I. ir kt. turto pagrobimo), BK 180 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; veika prieš A. G., G. B., D. M., D. B.), nes neįrodyta, kad jis dalyvavimo padarant šiuos nusikaltimus. Baudžiamosios bylos dalis pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2006 m. liepos 4 d. įstatymo redakcija; dėl J. Č. sužalojimo) nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui;

A. G. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), 1961 m. BK 131 straipsnio 2 dalį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija; dėl R. V. turto pagrobimo, neteisėto V. P. laisvės atėmimo), nes neįrodyta, kad jis dalyvavimo padarant šiuos nusikaltimus.

R. Ž. baudžiamosios bylos dalis pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2006 m. liepos 4 d. įstatymo redakcija; dėl J. Č. sužalojimo) nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.

Taip pat šiuo nuosprendžiu nuteisti: S. V., V. V., V. S., V. G., R. L. (L.), G. J., R. S., N. A., K. P.; R. S. baudžiamosios bylos dalis pagal BK 140 straipsnį nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui; tačiau dėl šių nuosprendžio dalių kasacinių skundų nepaduota.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžiu (priimtu bylą išnagrinėjus pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro, nuteistųjų A. G., E. A., R. Ž., N. A., nuteistojo R. Z. gynėjos ir nuteistojo H. D. gynėjo apeliacinius skundus) pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria H. D. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus dėl S. Č. ir V. V. nužudymo, panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: H. D. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus dėl S. Č. ir V. V. nužudymo išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

H. D. nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 22 straipsnio 1 dalies, BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (dėl pasikėsinimo nužudyti R. P.) ir BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 9 punktus (dėl V. S. nužudymo), perkvalifikuotos pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 9 punktus ir paskirta: pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 9 punktus – laisvės atėmimas keturiolikai metų, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą – laisvės atėmimas aštuoniolikai metų;

nuosprendžio dalis, kuria H. D. nuteistas pagal 1961 m. BK 131 straipsnio 2 dalį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija), 1961 m. BK 206 straipsnį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija), panaikinta ir, pritaikius 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 2 punktą, ši bylos dalis nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui;

nuosprendžio dalis, kuria H. D. paskirtos bausmės subendrintos vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 3 punktu, 9 dalimi, panaikinta ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 3 punktu, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtas bausmes pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 9 punktus, BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą apėmimo būdu subendrinus su Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis pagal 1961 m. BK 2271 straipsnio 2 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 1961 m. BK 150 straipsnio 2 dalį, BK 181 straipsnio 2 dalį, BK 180 straipsnio 1 dalį, BK 254 straipsnio 2 dalį, BK 21 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, BK 181 straipsnio 3 dalį, BK 181 straipsnio 1 dalį, BK 300 straipsnio 2 dalį bei bausmėmis, paskirtomis Vilniaus apygardos teismo 1997 m. vasario 13 d. ir 2006 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiais, galutinė subendrinta bausmė paskirta – laisvės atėmimas iki gyvos galvos, nustatant ją atlikti kalėjime;

nuosprendžio dalis, kuria A. G. nuteistas pagal 1961 m. BK 131 straipsnio 2 dalį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija), 1961 m. BK 206 straipsnį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija), panaikinta ir, pritaikius 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 2 punktą, ši bylos dalis nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui;

nuosprendžio dalis, kuria A. G. paskirtos bausmės subendrintos vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 6 dalimis, panaikinta ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės pagal BK 249 straipsnio, 1961 m. BK 150 straipsnio 2 dalį (1989 m. balandžio 21 d. įsako Nr. XI-2877 redakcija), BK 181 straipsnio 2 dalį, BK 180 straipsnio 1 dalį subendrintos jas apimant bei iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams, nustatant ją atlikti pataisos namuose;

nuosprendžio dalis, kuria R. Z. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 1961 m. BK 131 straipsnio 2 dalį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija), panaikinta ir, pritaikius BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) bei 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 2 punktą, ši bylos dalis nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui; nuosprendžio dalis, kuria R. Z. paskirtos bausmės subendrintos vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 6, 9 dalimis, panaikinta. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 6, 9 dalimis, Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės pagal BK 249 straipsnio 2 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus, BK 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus bei Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendžiu paskirta bausmė subendrintos iš dalies jas sudedant bei apimant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas keturiolikai metų ir šešiems mėnesiams, nustatant ją atlikti pataisos namuose;

pakeista pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomoji dalis nustatant, kad H. D., E. A., A. V. L. (kuriam 2009 m. spalio 28 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), R. G. (kuriam 2009 m. spalio 28 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), V. S. (kuriam 2009 m. spalio 28 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), I. P. (kuriam 2009 m. spalio 28 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), A. B. (kuriam 2009 m. spalio 28 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties) bendrai nusikalstamai veiklai – daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus – tarpusavyje sukūrė ginkluotą šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ir sprogstamosiomis medžiagomis nusikalstamą susivienijimą 1992 m. sausio 13 d.1993 m. laikotarpiu; kad nusikalstamo susivienijimo veiklai H. D. vadovavo nuo 1993 m. vasario 5 d. (įsigaliojus BK 2271 straipsniui, priimtam 1993 m. sausio 28 d. įstatymu Nr. 1-57) iki 1996 m. vasario 3 d., E. A. nuo 1993 m. vasario 5 d. (įsigaliojus BK 2271 straipsniui, priimtam 1993 m. sausio 28 d. įstatymu) iki 2000 m. pradžios;

nuosprendžio įžanginė dalis patikslinta nustatant, kad H. D. Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 181 straipsnio 1 dalį ir BK 233 straipsnio 1 dalį;

nuosprendžio dalis, kuria solidariai H. D., E. A., V. G., R. Ž., R. Z. priteista M. Č. ir A. V. po 150 000 Lt (43443 Eur) kiekvienai neturtinei žalai atlyginti, panaikinta ir priteista M. Č. ir A. V. po 150 000 Lt (43 443 Eur) kiekvienai neturtinei žalai atlyginti solidariai iš E. A., V. G., R. Ž. ir R. Z.

Taip pat panaikintas laikinasis nuosavybės teisių apribojimas, taikytas J. D., J. M., E. A., M. A., A. J. L. priklausančiam turtui, kuris teismų nuosprendžiuose nurodytas; N. A. ir J. P. 108 195,15 Lt (31 335,48 Eur), esantiems AB ,,Swedbank” banko sąskaitoje, be to, panaikintas ir taikytas šių pinigų konfiskavimas, nustatant šiuos pinigus grąžinti likviduotai UAB DK ,,Ū., apie tai pranešant UAB DK ,,Ū. bankroto administratoriui K. M. ir AB ,,Swedbank administracijai.

H. D. priteista 19 249,65 Lt (5575,08 Eur) proceso išlaidų už jo ekstradiciją Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos naudai.

Nuteistojo R. Ž. apeliacinis skundas atmestas.

Kitos Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžio dalys paliktos nepakeistos.

 

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Aldonos Rakauskienės pranešimą, prokuroro, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, o nuteistųjų ir jų gynėjų bei asmens, kurio nuosavybės teisė apribota, kasacinius skundus atmesti, nuteistojo H. D. ir jo gynėjų bei R. D., kurios nuosavybės teisė apribota, ir jos atstovo, prašiusių jų kasacinius skundus tenkinti, o prokuroro kasacinį skundą atmesti, nuteistojo E. A. ir jo gynėjo, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, o prokuroro kasacinį skundą atmesti, nuteistojo R. Z. gynėjos, prašiusios nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo A. G. gynėjų, prašiusių nuteistojo ir jo gynėjo kasacinius skundus tenkinti, paaiškinimų,

             

              n u s t a t ė :

             

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu H. D., E. A., R. Ž., A. G., R. Z. nuteisti už tai, kad:

1. 1990–1993 metų laikotarpiu H. D., E. A., A. V. L. (kuriam 2009 m. spalio 28 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), R. G. (kuriam 2009 m. spalio 28 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), V. S. (kuriam 2009 m. spalio 28 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), I. P. (kuriam 2009 m. spalio 28 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), A. B. (kuriam 2009 m. spalio 28 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties) bendrai nusikalstamai veiklai – daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus: tyčinius nužudymus, plėšimus, turto prievartavimus ir kitus nusikaltimus, tarpusavyje sukūrė ginkluotą šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ir sprogstamosiomis medžiagomis nusikalstamą susivienijimą. Šio susivienijimo veiklai nuo 1993 metų vasario 21 d. (įsigaliojus BK 227¹ straipsniui, priimtam  1993 m. sausio 28 d. įstatymu Nr. 1-57) iki 2000 m. pradžios vadovaujant H. D. ir E. A. į nusikalstamo susivienijimo veiklą įsitraukė ir jo veikloje dalyvavo R. Ž., V. G., R. U. (kuriam 2009 m. spalio 28 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), Ž. J. (kuriam 2009 m. spalio 28 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), R. Z., D. G. (kuriam 2009 m. gruodžio 7 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl senaties), nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasislėpęs asmuo, V. S., V. V., S. V., R. L., G. J., A. Š. (kuriam 2010 m. rugpjūčio 24 d. dalis ikiteisminio tyrimo nutraukta dėl senaties), R. S. (kuriam 2010 m. rugpjūčio 24 d. dalis ikiteisminio tyrimo nutraukta dėl senaties), A. G., V. V. (kuriam 2010 m. rugpjūčio 24 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl senaties), o atskiriems nusikaltimams daryti buvo pasitelkti nusikalstamam susivienijimui nepriklausantys R. S., L. G. (kuriam 2008 m. lapkričio 27 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl senaties), G. S. L. (kuriam 2008 m. lapkričio 27 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl senaties), A. S. (kuriam 2010 m. sausio 12 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), T. P. (kuriam 2010 m. kovo 22 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl senaties), S. S. (kuriam 2009 m. spalio 28 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), I. Š., G. L. K., N. A., V. P. (kuriam 2010 m. rugpjūčio 12 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl senaties), V. B. (kuriam 2009 m. spalio 28 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties) bei ikiteisminio tyrimo nenustatyti asmenys. Šio nusikalstamo susivienijimo dalyviai laikotarpiu nuo 1993 metų pradžios iki 2000 metų pradžios, kol egzistavo nusikalstamas susivienijimas, neturėdami leidimo įgijo, gabeno, nešiojo, laikė, pagrobė didelį kiekį šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų, sprogstamosios medžiagos, kuriuos panaudojo ir planavo panaudoti nusikalstamo susivienijimo daromuose nusikaltimuose.

H. D. nenustatytu laikotarpiu, tačiau iki 1993 m. rugpjūčio 27 d., nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje iš nenustatytų asmenų neturėdamas leidimo įgijo šaunamąjį ginklą – 9 mm kalibro ,,PM“ konstrukcijos pistoletą „Makarov“ – ir ne mažiau kaip 4 vnt. 9 mm kalibro „Makarov“ šovinių, kuriuos nuo įgijimo nenustatytu laikotarpiu neturėdamas leidimo laikė ir nešiojo tyrimo nenustatytose vietose Lietuvos Respublikoje, taip pat Kaune; 1993 m. rugpjūčio 27 d. šį šaunamąjį ginklą ir šaudmenis restorano-pramogų ir poilsio komplekso „V. („V.“) patalpose perdavė R. Ž., nurodydamas jam ir I. P. nužudyti R. P., o po pasikėsinimo nužudyti R. P. 9 mm kalibro ,,PM“ konstrukcijos pistoletą „Makarov“ susigrąžino; nuo 1993 m. spalio 8 d. iki 1993 m. spalio 16 d. šį šaunamąjį ginklą ir šaudmenis „V.“ patalpose panaudojo pasikėsinant nužudyti R. G.;

R. G. 1993 m. vasarą, tiksliau nenustatytu laikotarpiu, nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje iš nenustatytų asmenų neturėdamas leidimo įgijo didelį kiekį – ne mažiau kaip tris vienetus lygiavamzdžių 12 mm kalibro pompinių šautuvų „Germanica“, kuriuos perdavė ,,D.“ nusikalstamo susivienijimo dalyvių reikmėms. Nusikalstamo susivienijimo dalyviai nuo įgijimo neturėdami leidimo nenustatytu laikotarpiu laikė ir nešiojo lygiavamzdžius 12 mm kalibro pompinius šautuvus „Germanica“ Lietuvos Respublikoje bei Kaune. V. G. lygiavamzdį 12 mm kalibro pompinį šautuvą „Germanica“ nuo įgijimo neturėdamas leidimo laikė Kaune, (duomenys neskelbtini), kol šis šaunamasis ginklas buvo legalizuotas. A. B. lygiavamzdį 12 mm kalibro pompinį šautuvą „Germanica“ Nr. 664927 neturėdamas leidimo laikė nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, kol 1998 m., bet iki 1998 m. birželio 16 d., neturėdamas leidimo realizavo nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiam K. P., kuris neturėdamas leidimo įgijo ir laikė šį šaunamąjį ginklą su dvidešimt penkiais 12 mm kalibro lygiavamzdžio medžioklinio šautuvo šoviniais name Kauno r., (duomenys neskelbtini), kol 2009 m. rugsėjo 2 d. kratos metu surado ir paėmė policijos pareigūnai.

R. G. nenustatytu laikotarpiu, bet iki 1993 m. spalio 16 d., nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje iš nenustatytų asmenų neturėdamas leidimo įgijo šaunamąjį ginklą – 7,62 mm kalibro ,,Tokarev konstrukcijos pistoletą „TT“ – ir ne mažiau kaip 7 vnt. 7,62 mm kalibro „TT“ šovinių, kuriuos laikė ir nešiojo nenustatytose vietose Lietuvos Respublikoje iki 1993 m. spalio 16 d., kai perdavė D. G. D. G., neturėdamas leidimo įgijo, laikė ir nešiojo 7,62 mm kalibro pistoletą „TT“ ir ne mažiau kaip 7 vnt. 7,62 mm kalibro „TT“ šovinių Kaune ir nenustatytose vietose Lietuvos Respublikoje, nuo 1993 m. spalio 8 d. iki 1993 m. spalio 16 d. atsigabeno su savimi į „V.“ patalpas, kur šį šaunamąjį ginklą ir šaudmenis iš jo atėmė V. G., V. S. ir H. D. Nuo tada šį ginklą ir šaudmenis nenustatytu laikotarpiu neturėdami leidimo laikė nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ir Kaune.

R. G. nenustatytu laikotarpiu, bet iki 1993 m. gruodžio 23 d., nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje iš nenustatytų asmenų neturėdamas leidimo įgijo šaunamąjį ginklą – 7,62 mm kalibro ,,Tokarev“ konstrukcijos pistoletą „TT“ ir ne mažiau kaip 8 vnt. 7,62 mm kalibro „TT“ šovinių, kuriuos neturėdamas leidimo iki 1993 m. gruodžio 25 d. laikė ir nešiojo Kaune ir nenustatytose vietose Lietuvos Respublikoje, o 1993 m. gruodžio 23 d. atsigabeno su savimi ir panaudojo šaudydamas į buto (duomenys neskelbtini) duris;

H. D. nenustatytu laikotarpiu, bet iki 1993 m. gruodžio 25 d., nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje iš nenustatytų asmenų neturėdamas leidimo įgijo šaunamąjį ginklą – 9 mm kalibro nenustatytos konstrukcijos pistoletą – ir ne mažiau kaip 2 vnt. 9 mm kalibro šovinių, kuriuos nenustatytu laikotarpiu neturėdamas leidimo laikė ir nešiojo nenustatytose vietose Lietuvos Respublikoje, Kaune ir Kauno r., 1993 m. gruodžio 25 d. šį šaunamąjį ginklą ir šaudmenis neturėdamas leidimo pergabeno laikydamas prie savęs iš „V. patalpų (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), po to iki (duomenys neskelbtini) miško Kauno r., kur panaudojo nužudydamas R. G.;

E. A. nenustatytu laikotarpiu, bet iki 1993 m. gruodžio 25 d., nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje iš nenustatytų asmenų neturėdamas leidimo įgijo šaunamąjį ginklą – 7,62 mm kalibro ,,Tokarev“ konstrukcijos pistoletą „TT“ – ir ne mažiau kaip 7 vnt. 7,62 mm kalibro „TT“ šovinių, kuriuos neturėdamas leidimo iki 1993 m. gruodžio 25 d. laikė ir nešiojo tyrimo nenustatytose vietose Lietuvos Respublikoje, Kaune ir Kauno r.; 1993 m. gruodžio 25 d. šį šaunamąjį ginklą ir šaudmenis neturėdamas leidimo pergabeno laikydamas prie savęs iš „V.“ patalpų (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), po to iki (duomenys neskelbtini) miško Kauno r., kur bandė panaudoti nužudant R. G., po to iki (duomenys neskelbtini) plento, Kaune, ir išmetė nuo tilto į Neries upę;

H. D. 1993 m. rudenį, tiksliau nenustatytu laikotarpiu, nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje iš nenustatytų asmenų, neturėdamas leidimo, įgijo du nenustatytus šaunamuosius ginklus – pistoletus, juos po 1993 m. spalio 7 d. perdavė V. G., kuris šiuos neteisėtai įgytus šaunamuosius ginklus iki 1995 m. vasaros neturėdamas leidimo laikė sandėliuke Kaune, (duomenys neskelbtini), kol padovanojo A. V. L. A. V. L. nuo 1995 m. vasaros neteisėtai įgytus šaunamuosius ginklus neturėdamas leidimo nenustatytu laikotarpiu laikė Kaune ir nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje.

Ž. J. 1993 m., tiksliau nenustatytu laikotarpiu, nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje, iš nenustatytų asmenų neturėdamas leidimo įgijo 9 mm kalibro pistoletą kulkosvaidį „Vytis“, kurį nenustatytu laikotarpiu, bet ne vėliau kaip iki 1998 m. spalio 26 d., neteisėtai gabeno ir laikė Kaune ir nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje.

V. S. nenustatytu laikotarpiu, bet iki 1994 m. sausio 31 d., nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje iš nenustatytų asmenų neturėdamas leidimo įgijo šaunamuosius ginklus – 9 mm kalibro ,,Browning“ konstrukcijos automatinį „Parabelum“ tipo pistoletą Nr. (duomenys neskelbtini) – ir ne mažiau kaip 4 vnt. 9 mm kalibro „Makarov“ šovinių, savadarbiu būdu perdarytą 9 mm kalibro revolverį, pritaikytą šaudyti 9 mm kalibro „Makarov“ šoviniais, ir ne mažiau kaip 3 vnt. 9 mm kalibro „Makarov“ šovinių, neteisėtai laikė ir nešiojo šiuos ginklus bei šaudmenis tyrimo nenustatytose vietose Lietuvos Respublikoje iki 1994 m. sausio 31 d., ir perdavė nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasislėpusiam asmeniui, R. L., S. V., R. S., G. J., V. V., o šie iki 1994 m. sausio 31 d. neteisėtai laikė ir nešiojo 9 mm kalibro ,,Browning“ konstrukcijos automatinį „Parabelum“ tipo pistoletą Nr. 3213 ir ne mažiau kaip 4 vnt. 9 mm kalibro „Makarov“ šovinių, savadarbiu būdu perdarytą 9 mm kalibro revolverį, pritaikytą šaudyti 9 mm kalibro „Makarov“ šoviniais, ir ne mažiau kaip 3 vnt. 9 mm kalibro „Makarov“ šovinių tyrimo nenustatytose vietose Lietuvos Respublikoje bei Kaune, (duomenys neskelbtini), kol šiuos šaunamuosius ginklus ir šaudmenis 1994 m. sausio 31 d. paėmė policijos pareigūnai;

E. A. tiksliau nenustatytu laikotarpiu, bet iki 1993–1994 m., nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje iš nenustatytų asmenų neturėdamas leidimo įgijo didelį kiekį – ne mažiau kaip 3 rankines granatas, kurias nuo įgijimo neturėdamas leidimo laikė Kaune ir nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje. 1993–1994 m., tiksliai nenustatytu laikotarpiu, E. A. nurodymu R. Ž. ir I. P. didelį kiekį – ne mažiau kaip 3 rankines granatas – sudėjo į metalinę talpyklą ir neturėdami leidimo pergabeno iš Kauno į Kaišiadorių r. sav., (duomenys neskelbtini), kur užkasė žemės sklype;

Nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasislėpęs asmuo nenustatytu laikotarpiu, bet iki 1994 m., nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje iš nenustatytų asmenų, neturėdamas leidimo, įgijo 9 mm kalibro „PM“ konstrukcijos pistoletą „Makarov“, kurį nenustatytu laikotarpiu neteisėtai gabeno ir laikė nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje, ir su H. D., V. S., I. P., S. V., R. L., R. S., A. G., G. J., A. Š. panaudojo 1994 m. rugpjūčio 13 d. padarant plėšimą.

I. P. 1993–1994 m., tiksliau nenustatytu laikotarpiu, nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje iš nenustatytų asmenų, neturėdamas leidimo įgijo 9 mm kalibro pistoletą-kulkosvaidį „Agram 2000“ su ugnies ir garso slopintuvu bei nenustatytą kiekį šaudmenų šiam ginklui – 9 mm kalibro „Luger“ šovinius, kuriuos nenustatytu laikotarpiu, bet ne vėliau kaip iki 1998 m. vasario 6 d., neturėdamas leidimo gabeno ir laikė nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje, „V.“ pagalbinėse patalpose, kur šaudė iš šio šaunamojo ginklo, panaudojo su H. D., V. S., nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasislėpusiu asmeniu, S. V., R. L., R. S., A. G., G. J., A. Š. 1994 m. rugpjūčio 13 d. padarant plėšimą.

H. D. 1993–1995 m., tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, Lietuvos Respublikoje, iš tyrimo nenustatytų asmenų, neturėdamas leidimo, įgijo 9 mm kalibro „Beretta“, kurį nenustatytu laikotarpiu neteisėtai gabeno ir laikė Kaune ir nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje.

Nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasislėpęs asmuo, V. S., V. V., S. V., R. S., G. J., A. Š. nenustatytu laikotarpiu, bet iki 1994 m. kovo 11 d., nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje, iš nenustatytų asmenų neturėdami leidimo įgijo šaunamąjį ginklą – nenustatytą nupjautvamzdį medžioklinį šautuvą ir ne mažiau kaip du šovinius, kuriuos nenustatytu laikotarpiu neteisėtai laikė ir nešiojo nenustatytose vietose Lietuvos Respublikoje;

H. D., V. S. nenustatytu laikotarpiu, bet iki 1994 m. rugpjūčio 13 d., nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje iš nenustatytų asmenų neturėdami leidimo įgijo 9 mm kalibro „Luger“ pistoletą kulkosvaidį „Uzi“, nenustatyto kalibro automatą „Kalašnikov“ ir nenustatytą kiekį šaudmenų, kuriuos nenustatytu laikotarpiu neturėdami leidimo laikė ir nešiojo Kaune ir nenustatytose vietose Lietuvos Respublikoje. Šiuos šaunamuosius ginklus ir šaudmenis kartu su I. P., nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasislėpusiu asmeniu, S. V., R. L., R. S., A. G., G. J., A. Š. panaudojo 1994 m. rugpjūčio 13 d. padarant plėšimą.

V. S., V. V., S. V., R. L., R. S., G. J., A. Š., nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasislėpęs asmuo 1994 m. lapkričio 23 d. Šakių r., (duomenys neskelbtini), panaudodami fizinį ir psichinį smurtą prieš V. P., pagrobė R. V. 16-o kalibro medžioklinį šautuvą „Tula“ Nr. (duomenys neskelbtini), kurį nenustatytą laikotarpį neturėdami leidimo laikė, gabeno nenustatytose vietose Lietuvos Respublikoje;

E. A., V. S. nenustatytu laikotarpiu, bet iki 1996 m. balandžio, nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje iš nenustatytų asmenų neturėdami leidimo įgijo šaunamuosius ginklus – 5,45 mm kalibro „Kalašnikov“ konstrukcijos automatą „AK-74“ Nr. (duomenys neskelbtini) ir 7,62 mm kalibro „Kalašnikov“ konstrukcijos automatą „AKMS“ Nr. (duomenys neskelbtini), didelį kiekį šaudmenų – ne mažiau kaip 60 vnt. 5,45 mm kalibro „Kalašnikov“ šovinių ir ne mažiau kaip 50 vnt. 7,62 mm kalibro „Kalašnikov“ šovinių, sprogmenis – ne mažiau kaip dvi rankines granatas „F-1“; iki 1996 m. balandžio 5 d. neturėdami leidimo kartu su V. S., V. V., S. V., R. Ž., I. P., R. Z. laikė šiuos šaunamuosius ginklus, didelį kiekį šaudmenų ir sprogmenis nenustatytose vietose Lietuvos Respublikoje bei nenustatytame garaže Kaune, (duomenys neskelbtini) metalinių garažų kooperatyvo teritorijoje, slėptuvėje Kaišiadorių r., (duomenys neskelbtini) miške, name Kaune, (duomenys neskelbtini) gabeno automobiliu vežiodami Kaišiadorių, Kauno rajonuose ir Kaune, neturėdami leidimo perdavė A. S. ir dviem nenustatytiems asmenims, kurie šiuos šaunamuosius ginklus ir šaudmenis panaudojo 1996 m. balandžio 5 d. nužudant S. Č. ir V. V. ir pasikėsinant nužudyti J. Č., o po to 5,45 mm kalibro automatą „AK-74“ Nr. (duomenys neskelbtini) ir 7,62 mm kalibro automatą „AKMS“ Nr. (duomenys neskelbtini), 30 vnt. 5,45 mm kalibro „Kalašnikov“ šovinių ir 25 vnt. 7,62 mm kalibro „Kalašnikov“ šovinių dėtuvėse, dvi rankines granatas „F-1“ paliko Kaune, (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, kur 1996 m. balandžio 5 d. surado policijos pareigūnai.

V. S. tiksliau nenustatytu laikotarpiu, bet iki 1996 m. balandžio, nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje, iš nenustatytų asmenų neturėdami leidimo įgijo ir iki 2008 m. kovo 13 d. neturėdami leidimo laikė 5,45 mm kalibro „Kalašnikov“ konstrukcijos automatą „AKM“ Nr. (duomenys neskelbtini), kurį iki 1996 m. balandį perdavė saugoti V. S., S. V., V. V., o jie neturėdami leidimo pergabeno šį šaunamąjį ginklą į nenustatytą garažą Kaune, (duomenys neskelbtini) metalinių garažų kooperatyvo teritorijoje, vėliau į slėptuvę Kaišiadorių r., (duomenys neskelbtini) miške, kur 2008 m. kovo 13 d. šį šaunamąjį ginklą surado policijos pareigūnai;

E. A., A. V. L. tiksliau nenustatytu laikotarpiu, bet iki 1997 m. gegužės 14 d., nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje, iš nenustatytų asmenų neturėdamas leidimo įgijo didelį kiekį – ne mažiau kaip 229 briketus bendros 55,39 kg masės pramoninės gamybos brizantinio poveikio normalaus galingumo sprogstamosios medžiagos – trotilo (TNT), kurią neturėdami leidimo laikė Kaune ir nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje, neturėdamas leidimo, ne vėliau kaip 1997 m. gegužės 14 d. kartu su R. Ž., I. P. pergabeno iš Kauno į Kauno r., (duomenys neskelbtini), kur užkasė žemės sklype ir laikė iki 2009 m. rugsėjo 2 d., kol sprogstamąją medžiagą surado ir paėmė pareigūnai.

H. D. kartu su E. A. rengė ir vadovaudavo nusikalstamo susivienijimo dalyvių pasitarimams, vykusiems restorano-pramogų ir poilsio komplekso „V.“ („V.“) patalpose (duomenys neskelbtini), pirties komplekso „U.“ patalpose (duomenys neskelbtini) bei kitose vietose Kaune; per pasitarimus buvo aptarinėjami nusikalstamo susivienijimo planai, konkretūs nusikaltimai, skirstomi nusikalstamo susivienijimo dalyvių vaidmenys nusikaltimų darymo metu, renkami 10 procentų. nusikalstamu būdu įgytų lėšų į E. A. laikomą ir tvarkomą bendrą pinigų fondą, skirtą pareigūnų papirkinėjimui, pagalbai sulaikytiems ir suimtiesiems nusikalstamo susivienijimo dalyviams, pasirengimui nusikaltimams (ryšio priemonių, šaunamųjų ginklų, šaudmenų ir sprogmenų įgijimui ir pan.), pasipelnymui iš nusikalstamo veiklos, skirstomos nusikalstamu būdu gautos lėšos, sprendžiami nesutarimai tarp Kauno mieste veikusių organizuotų nusikalstamų grupuočių ir nustatomi kontaktai su kitomis Lietuvos ir užsienio (Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos) nusikalstamomis grupuotėmis.

H. D. kartu su E. A. 1993–2000 m. laikotarpiu vadovaudami ir dalyvaudami šio susivienijimo veikloje, R. Ž., V. G., V. S., V. V., S. V., R. Z., R. L., G. J., A. G. įvairiomis sudėtimis, dalyvaudami šio nusikalstamo susivienijimo veikloje, bendrininkaudami tarpusavyje (ir su A. V. L., R. G., V. S., I. P., A. B., R. U., Ž. J. (ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl jų mirties), D. G., A. Š., R. S., V. V. (ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl senaties) ir su šiam susivienijimui nepriklausančiais R. S., N. A., L. G. (kuriam 2008 m. lapkričio 27 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl senaties), G. S. L. (kuriam 2008 m. lapkričio 27 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl senaties), A. S. (kuriam 2010 m. sausio 12 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), T. P. (kuriam 2010 m. kovo 22 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl senaties), S. S. (kuriam 2009 m. spalio 28 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), su nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasislėpusiais asmenimis, taip pat su nenustatytais asmenimis, padarė šiuos nusikaltimus:

2. H. D. su A. V. L., V. S. nutaręs pašalinti nepanorusius dalytis nusikalstamu pelnu ir konkuruojančius dėl įtakos sferų nusikalstamame versle, D. nusikalstamo susivienijimo vadovų autoriteto nepaisančius R. P. ir V. S., organizavo jų iškvietimą į „V.“ patalpas Kaune, (duomenys neskelbtini), nurodė R. Ž. ir I. P. sutikti pirmą turėjusį ateiti į šias  patalpas R. P. ir jį nušauti. Šiam tikslui R. Ž. perdavė 9 mm kalibro „Makarov“ kalibro pistoletą „PM“ su ne mažiau kaip trimis 9 mm kalibro „Makarov“ šoviniais apkaboje. R. P. 1993 m. rugpjūčio 27 d. dienos metu atvykus į „V.“ patalpas, R. Ž. ir I. P. jį pasitiko ir  nurodė eiti į sporto salę, bet R. Ž., atsisakęs vykdyti H. D. nurodymą, iššovė greta R. P. Nukentėjusiajam pradėjus bėgti, vykdydamas H. D. nurodymą, I. P. atėmė iš R. Ž. pistoletą „PM“ ir iššovė ne mažiau kaip du kartus į R. P., padarydamas nukentėjusiajam du šautinius sužalojimus sėdmenų dešinėje pusėje ir pilvo sienos dešinėje klubinėje dalyje, tuo sukeldamas nežymų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą, bet nukentėjusysis R. P. sugebėjo pabėgti iš „V.“ patalpų į lauką ir pasislėpti viename iš daugiabučių namų (duomenys neskelbtini) gatvėje. Sužinojęs, kad R. Ž. neįvykdė nurodymo nužudyti R. P., H. D. nurodė I. P. ieškoti pasislėpusio R. P. ir jį nužudyti, bet I. P. nukentėjusiojo nerado. Tada H. D., V. S., A. V. L., I. P., A. B. ir R. U. liko „V.“ patalpose laukti ten turėjusio atvykti V. S. 1993 m. rugpjūčio 27 d., apie 14.30 val., V. S. atvykus į parengtą pasalą „V.“ patalpose, V. S. jį nusivedė į sporto salę, kur taip pat susirinko H. D., A. V. L., I. P., V. S., A. B. ir R. U. Tada H. D. užmetė V. S. ant kaklo virvę ir užverždamas ją pasmaugė V. S. Po to H. D. nurodymu V. S. kūnas buvo išneštas į automobilį „Mazda 323“ ir H. D., A. V. L., V. S. ir A. B. išvežtas į tyrimo nenustatytą vietą. Taip H. D., bendrininkaudamas su nusikalstamo susivienijimo dalyviais A. V. L., V. S., I. P., A. B., dėl savanaudiškų paskatų tyčia nužudė V. S. bei pasikėsino nužudyti R. P.

3. H. D., gavęs duomenų, kad R. G. gali būti susijęs su 1993 m. spalio 7 d. ,,V.“ patalpose įvykdytu R. V., R. V., A. J., V. K. ir P. B. nužudymu, dėl savanaudiškų paskatų – siekdamas pašalinti nepanorusį dalytis nusikalstamu pelnu ir konkuruojantį dėl įtakos sferų nusikalstamame versle atsiskyrusį nuo „D.“ nusikalstamo susivienijimo ir jo vadovų autoriteto nepaisantį R. G., nuo 1993 m. spalio 8 d. iki 1993 m. spalio 16 d. iškvietė jį į „V.“ patalpas, V. S. nuvedė R. G. į „V.“ patalpose buvusį Baltąjį kambarį, kur jo laukė H. D. H. D. sudavė R. G. kelis smūgius pistoleto rankena per galvą, po to, turėdamas tikslą nužudyti, iš 9 mm kalibro „Makarov“ konstrukcijos pistoleto „PM“ iššovė R. G. į galvą, bet nukentėjusiajam čiupus ranka už ginklo, jam buvo peršauta tik plaštaka. Taip H. D. pasikėsino tyčia nužudyti R. G., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios.

4. H. D., E. A., A. V. L., I. P. (baudžiamoji byla A. V. L. ir I. P. nutraukta jiems mirus), bendrininkaudami kaip nusikalstamo susivienijimo dalyviai, įtardami, kad R. G. gali būti susijęs su 1993 m. spalio 7 d. ,,V.“ patalpose padarytu R. V., R. V., A. J., V. K. ir P. B. nužudymu, dėl savanaudiškų paskatų – siekdami pašalinti nepanorusį dalytis nusikalstamu pelnu ir konkuruojantį dėl įtakos sferų nusikalstamame versle atsiskyrusį nuo D. nusikalstamo susivienijimo ir jo vadovų autoriteto nepaisantį R. G., tyčia jį nužudė. 1993 m. gruodžio 25 d. H. D., E. A., A. V. L., I. P. ir apie nusikalstamą sumanymą nežinojęs R. Ž. (kuriam 2010 m. rugpjūčio 20 d. ikiteisminio tyrimo dalis nutraukta) dviem automobiliais atvyko prie namo Kaune, (duomenys neskelbtini), kuriame vengdamas susidorojimo nuo „D.“ nusikalstamo susivienijimo vadovų ir dalyvių slapstėsi R. G. H. D. pasiliko laukti automobilyje „Nissan Patrol“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o E. A., A. V. L., I. P. ir R. Ž. nurodė atvesti R. G. į automobilį. Jiems grįžus kartu su R. G., šiam bei R. Ž., I. P., A. V. L. įsėdus į automobilį „Nissan Patrol“, o E. A. į automobilį „Mercedes–Benz“, nuvažiavo į Kauno r., (duomenys neskelbtini) k., prie kelio (duomenys neskelbtini) , esantį miškelį, prie iš anksto iškastos duobės. Atvykus į vietą, E. A. iš 7,62 mm kalibro „Tokarev“ konstrukcijos pistoleto „TT“ bandė iššauti R. G. į galvą, bet ginklas užsikirto ir neiššovė. Nukentėjusiajam pradėjus bėgti, H. D. ne mažiau kaip du kartus iššovė iš tyrimo nenustatyto 9 mm kalibro pistoleto į R. G. Taip jie tyčia nužudė R. G., o jo lavoną paslėpė užkasdami (duomenys neskelbtini) miške, Kauno r.

5. 1993 m. rudens – 1994 m. pavasario laikotarpiu, tiksliau nenustatytu laiku, bet iki 1994 m. gegužės 7 d., H. D., E. A., V. S., (ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), D. G. (ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl senaties), turėdami tikslą nusikalstamai praturtėti, suplanavo SAB „D.“ pagrindinių akcininkų ir vadovų turto prievartavimą. Tuo tikslu V. S., D. G. su nenustatytais asmenimis SAB „D.“ administracinėse patalpose (duomenys neskelbtini), 1993 m. rudens – 1994 m. pavasario laikotarpiu, o H. D., E. A., 1994 m. gegužės 7 d. „V.“, grasindami panaudoti prieš nukentėjusiuosius fizinį smurtą – demonstruodami nenustatytą šaunamąjį ginklą, grasindami turto sunaikinimu ar sugadinimu, atvirai pareikalavo iš SAB „D.“ akcininko R. P. bei akcininko ir bendrovės prezidento S. V. savo ir kitų D. nusikalstamo susivienijimo dalyvių naudai ateityje perduoti didelės vertės turtą – mokėti 10 procentų nuo bendrovės pelno, t. y. ne mažiau kaip 100 000 Lt (28 962 Eur) (SAB „D.“ metinis pelnas sudarė apie 1 mln. Lt (289 620 Eur)) už tariamą apsaugą. H. D., tęsdamas turto prievartavimą ir turėdamas tikslą įbauginti nukentėjusiuosius bei palaužti jų pasipriešinimą mokėti duoklę, nurodė nusikalstamo susivienijimo dalyviams – nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpusiam asmeniui, V. S., S. V., R. L., G. J., A. G. padegti SAB „D.“ administracinio pastato patalpas. 1994 m. gegužės 8 d., apie 1–2 val., vykdydami nusikalstamo susivienijimo vadovų nurodymą, nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpęs asmuo, V. S., S. V., R. L., G. J., A. G. atvyko prie SAB „D.“ administracinio pastato, išdaužė antro aukšto langus ir pro juos įmetė į patalpas benzino ir tepalo mišiniu užpildytus bei padegtus butelius ir padegė patalpas. Taip bendrininkaudami kaip nusikalstamo susivienijimo dalyviai H. D., E. A., V. S., S. V., R. L., A. G., G. J. prievartavo SAB „D.“ akcininko R. P., akcininko ir prezidento S. V. didelės vertės (ne mažiau kaip 100 000 Lt (28 962 Eur)) turtą visuotinai pavojingu būdu – padegant, ir sugadino SAB „D.“ turtą, padarydami 942 Lt (272,82 Eur) turtinę žalą.

6. 1993 m. rudens – 1994 m. pavasario laikotarpiu, tiksliau nenustatytu laiku, bet iki 1994 m. gegužės 20 d., H. D., E. A., V. S. (ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties) D. G. (ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl senaties), turėdami tikslą nusikalstamai praturtėti, suplanavo UAB „B.“ vadovo G. S. B. turto prievartavimą. Tuo tikslu V. S., D. G. su nenustatytais asmenimis 1993 m. rudens – 1994 m. pavasario laikotarpiu, tačiau iki 1994 m. gegužės 20 d., atvyko į SAB „D.“ ir UAB „B.“ administracines patalpas Kaune, (duomenys neskelbtini) , kur, grasindami turto sunaikinimu ar sugadinimu, atvirai vertė UAB „B.“ direktorių G. S. B. savo ir kitų D. nusikalstamo susivienijimo dalyvių naudai perduoti turtą – mokėti po 500 JAV dolerių (2000 Lt, t. y. 579,24 Eur) kas mėnesį už tariamą apsaugą. H. D., tęsdamas turto prievartavimą ir turėdamas tikslą įbauginti nukentėjusįjį bei palaužti jo pasipriešinimą mokėti duoklę, nurodė nusikalstamo susivienijimo dalyviams nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasislėpusiam asmeniui, V. S. padegti UAB „B.“ administracinio pastato patalpas, o šie perdavė nurodymą A. Š., G. J., A. G., R. S., V. V. 1994 m. gegužės 20 d., apie 3 val., vykdydami nurodymą A. Š. (ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl senaties), G. J., A. G., R. S. (ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl senaties), V. V. (ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl senaties) atvyko prie SAB „D.“ pastato Kaune, (duomenys neskelbtini) , kuriame patalpas nuomojo UAB „B.“, išdaužė antro aukšto langus ir pro juos įmetė į patalpas benzino bei tepalo mišiniu užpildytus padegtus butelius ir padegė patalpas. Taip bendrininkaudami kaip nusikalstamo susivienijimo dalyviai H. D., E. A., V. S., A. G., G. J. prievartavo UAB „B.“ direktoriaus G. S. B. akcininko turtą visuotinai pavojingu būdu – padegant, ir padarė SAB „D.“ didelę 22 400 Lt (6487,49 Eur) turtinę žalą.

7. 1994 m. rugpjūčio 10–13 d. H. D., V. S. (ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), gavę iš tyrimo nenustatyto asmens informacijos apie iš Vilniaus į Klaipėdą gabenamą kontrabandinių cigarečių krovinį, turėdami tikslą pagrobti šį didelės vertės krovinį, „V.“ patalpose organizavo vilkiko, vežančio šį krovinį, užpuolimą ir pagrobimąparinko nusikaltime dalyvavusius asmenis: I. P. (ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasislėpusį asmenį, S. V., R. L., G. J., R. S. (ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl senaties), A. G., A. Š. (ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl senaties) ir kitus nenustatytus asmenis. 1994 m. rugpjūčio 13 d. V. S. V.“ patalpose susirinkusiems I. P., nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasislėpusiam asmeniui, S. V., R. L., G. J., R. S., A. Š., A. G. ir kitiems nenustatytiems asmenims išdėstė detalų nusikaltimo padarymo planą, paskirstė vaidmenis, nurodė vykti automagistrale Kaunas–Klaipėda, Klaipėdos kryptimi, pasivyti vilkiką su kroviniu, jį sustabdyti, užpulti vairuotoją ir galimą krovinio palydą, palaužti jų galimą pasipriešinimą, o pagrobtą vilkiką su kroviniu pristatyti į Kauną. Nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasislėpęs asmuo, apsivilkęs policijos pareigūno uniformą, V. S. ir nenustatytas asmuo – maskuojančius kariškus drabužius, apsiginklavę 9 mm kalibro „Makarov“ konstrukcijos pistoletu „PM“, 9 mm kalibro pistoletu kulkosvaidžiu „Uzi“ ir 9 mm kalibro pistoletu kulkosvaidžiu „Agram 2000“, baltos spalvos automobiliu „VAZ 2109“ su mėlynos spalvos švyturėliu išvažiavo Klaipėdos kryptimi, o apsiginklavę nenustatyto kalibro „Kalašnikov“ konstrukcijos automatu „AK“ ir nenustatytų konstrukcijų ir kalibro pistoletais, automobiliais „Volkswagen Golf“, BMW, „Nissan Patrol“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „Opel Kadett“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), paskui juos – I. P., S. V., R. L., G. J., R. S., A. Š., A. G. 1994 m. rugpjūčio 13 d., apie 22 val., ties Klaipėdos miesto riboženkliu Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini) k. ribose, V. S., nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasislėpęs asmuo, veikdami pagal iš anksto aptartą nusikaltimo planą, apsimesdami ir prisistatydami policijos pareigūnais, sustabdė tariamam dokumentų ir gabenamo krovinio patikrinimui UAB „E.“ priklausantį vilkiką „MAZ 54329“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe „Narko“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), pakrautą durpėmis ir cigaretėmis „West“, vairuojamą A. R., ir grasindami jam į šoną įremtu šaunamuoju ginklu, panaudodami fizinį smurtą, ištraukė nukentėjusįjį iš vilkiko kabinos, paguldė ant žemės, po to S. V. ir R. L. nuvedė vilkiko vairuotoją nuo važiuojamosios kelio dalies toliau į laukus, kur R. L. liko saugoti nukentėjusįjį. Pagrobus vilkiką su puspriekabėje esančiu durpių ir cigarečių kroviniu, V. S., nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasislėpęs asmuo, I. P., S. V., G. J., R. S., A. Š., prisistatydami policijos pareigūnais, užpuolė automobiliu „VAZ 2106“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiavusius ir užpuolimą stebėjusius V. J. ir P. I., panaudodami fizinį smurtą – suduodami smūgius per sprandą, galvą, grasindami šaunamaisiais ginklais, atėmė galimybę nukentėjusiesiems priešintis, rankas ir kojas surišo virvėmis, jėga įsodino į automobilį, nuvežė į mišką automagistralės Klaipėda–Kaunas šalikelėje, kur antrankiais prirakino prie medžio ir ten paliko, neteisėtai atimdami V. J. ir P. I. laisvę pavojingu nukentėjusiųjų sveikatai būdu. Taip H. D., V. S., I. P., nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasislėpęs asmuo, S. V., R. L., R. S., A. G., G. J., A. Š. ir tyrimo metu nenustatyti asmenys, veikdami kaip nusikalstamo susivienijimo dalyviai, užvaldė UAB „E.“ priklausantį vilkiką „MAZ 54329“ su puspriekabe „Narko“, kurių bendra vertė 150 000 Lt (43 443 Eur), R. C. priklausantį 3690 Lt (1068,70 Eur) vertės durpių krovinį, durpėse paslėptas 44 840 Lt (12986,56 Eur) vertės cigaretes ,,West“, A. R. 1400 JAV dolerių ir 1000 Vokietijos markių (bendros 8600 Lt (t. y. 2490,73 Eur) vertės), 1100 Lt (318,58 Eur) vertės daiktus, pasą ir vairuotojo pažymėjimą, V. J. tarnybinį šaunamąjį ginklą – 5,45x18 mm kalibro pistoleto „PSM“ Nr. (duomenys neskelbtini) su 8 vnt. šaudmenų, leidimą tarnybiniam ginklui, tarnybinį pažymėjimą, piniginę su 100 Lt (28,96 Eur) ir 150 JAV dolerių, 30 Lt (8,69 Eur) vertės diplomatą, P. I. piniginę su 200 JAV dolerių ir 15 Lt (4,34 Eur), automobilio techninio paso kopiją, vairuotojo pažymėjimą, neturinčių materialinės vertės užrašus.

8. Nuo 1995 m. spalio 5 d. iki 1995 m. spalio 10 d., gavus duomenų, kad nukentėjusysis A. R. ieško iš jo 1995 m. spalio 5 d., apie 19 val., Kauno r., (duomenys neskelbtini) sen., automagistralės Vilnius–Klaipėda (duomenys neskelbtini) km, pagrobto automobilio „Mercedes–Benz D124“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), V. S. (ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties) 1995 m. spalio 7 d. pranešė Rusijos Federacijos Kaliningrado mieste buvusiam A. R. apie galimybę išsipirkti pagrobtą automobilį ir nurodė atvykti į Kauną. A. R. laikotarpiu nuo 1995 m. spalio 7 d. iki 1995 m. spalio 10 d. atvykus į Kauną pas E. A., jis apie tai pranešė V. S. V. S. V.“ patalpose nurodė V. S., nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasislėpusiam asmeniui, S. V., G. J. nuvykti į garažą Kaune, (duomenys neskelbtini), ir ten buvusį pagrobtą automobilį „Mercedes–Benz D124“ pastatyti į su nukentėjusiuoju sutartą vietą kelyje (duomenys neskelbtini). V. S., nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasislėpusiam asmeniui, S. V., G. J. įvykdžius nurodymą ir palikus automobilį sutartoje vietoje, A. R. už 6000 JAV dolerių (24 000 Lt, t. y. 6950,88 Eur) išpirką atgavo automobilį „Mercedes–Benz D124“. Taip E. A., V. S., nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasislėpęs asmuo, V. S., V. V., S. V., G. J., bendrininkaudami kaip nusikalstamo susivienijimo dalyviai, panaudodami kitokią psichinę prievartą prievartavo A. R. turtą nukentėjusiajam padarydami didelės turtinės 24 000 Lt (6950,88 Eur) žalos.

9. H. D., V. G., V. S. (kuriam 2009 m. spalio 28 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), bendrininkaudami tarpusavyje kaip nusikalstamo susivienijimo dalyviai ir su nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiais G. S. L. (kuriam 2008 m. lapkričio 27 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl senaties), L. G. (kuriam 2008 m. lapkričio 27 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl senaties), organizavo rengimąsi dėl savanaudiškų paskatų nužudyti S. Č., bet nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes rengiamo nužudymo vykdytojai atsisakė daryti nusikaltimą. 1995 m. pabaigoje, tiksliau nenustatytu laikotarpiu, H. D. ir V. S. nutarus nužudyti S. Č. dėl savanaudiškų paskatų – už bendradarbiavimą su teisėsaugos institucijomis, atsisakymą kartu dalyvauti versle ir dalytis pelnu, „V.“ patalpose H. D. ir V. S., parengdami planą, sutelkdami bendrininkus, suteikdami reikiamą informaciją ir pažadėdami atlygį, organizavo rengimąsi nužudyti S. Č. H. D. perdavė V. G. S. Č. nuotrauką ir įvardijo pinigų sumą – 50 000 JAV dolerių už nužudymą. Siekdami užsitikrinti alibi, nurodė S. Č. nužudymą surengti Maskvoje, Rusijos Federacijoje. Nurodė V. G. pasitelkti G. S. L., turėjusį perduoti nuotrauką ir nurodymą organizuoti S. Č. nužudymą nuolat Maskvoje būnančiam L. G., pasitelkti L. G. ir jo pažintis su čečėnų tautybės nusikalstamo pasaulio atstovais, kurie ir turėjo nužudyti S. Č. V. G., vykdydamas H. D. ir V. S. nurodymą, pavedė G. S. L. nuvykti į Maskvą pas ten laikinai gyvenusį L. G., perduoti šiam nurodymą organizuoti S. Č. nužudymą (už 50 000 JAV dolerių atlygį), perduoti S. Č. nuotrauką ir duomenis apie jo gyvenamąją vietą Maskvoje. 1995 m. gruodžio pabaigoje–1996 m. sausį, tiksliau nenustatytu laiku, G. S. L. nuvyko į Maskvą ir L. G. nuomojamame bute, (duomenys neskelbtini), perdavė L. G. minėtus nurodymus, S. Č. nuotrauką ir duomenis apie tai, kad S. Č. Maskvoje apsistodavo Lietuvos Respublikos ambasados viešbutyje. Vykdydamas nurodymą L. G. Maskvos viešbučio (duomenys neskelbtini) restorano patalpose perdavė čečėnų tautybės Maskvos nusikalstamo pasaulio atstovams užsakymą už 50 000 JAV dolerių atlygį nužudyti S. Č. jo viešnagės Maskvoje metu, tačiau šie atsisakė daryti nusikaltimą.

10. H. D., E. A., A. V. L. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), V. S. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), V. G., R. Ž., I. P. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), R. Z., Ž. J. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), bendrininkaudami kaip nusikalstamo susivienijimo dalyviai ir su nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiais A. S. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), dviem tyrimo nenustatytais asmenimis organizavo S. Č. ir V. V. nužudymą bei nesunkų J. Č. sveikatos sutrikdymą dėl savanaudiškų paskatų kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, būtent:

1995 m. pabaigoje–1996 m. pradžioje (iki 1996 m. balandžio), H. D., E. A., A. V. L. ir V. S. nutarus nužudyti S. Č. dėl savanaudiškų paskatų – už bendradarbiavimą su teisėsaugos institucijoms, teisėsaugos institucijoms duodamus parodymus apie H. D. ir D. nuskalstamo susivienijimo vadovų ir dalyvių padarytus nusikaltimus, taip pat atsisakymą kartu dalyvauti versle ir dalytis pelnu, H. D. po jam 1996 m. vasario 3 d. pritaikyto prevencinio sulaikymo pavedė E. A. organizuoti S. Č. nužudymą. Organizuodamas nužudymą 1996 m. vasario–kovo laikotarpiu E. A. pavedė V. G. pakviesti į Kauną Baltarusijos Respublikos Novopolocko miesto nusikalstamo pasaulio atstovą A. S., turėjusį nužudyti S. Č. 1996 m. kovą, tiksliau nenustatytu laiku, A. S. atvykus į „V.“ patalpas, ten susitikus su E. A., A. V. L., V. S., Ž. J. ir V. G., E. A. pasiūlė A. S. už 50 000 JAV dolerių atlygį nužudyti S. Č. Gavus sutikimą, E. A., V. S., Ž. J., V. G. ir A. S. nuvyko prie S. Č. darbo ir gyvenamosios vietų, parinko labiausiai tinkamą nusikaltimo vietą, grįžę į „V.“ patalpas aptarė nusikaltimo padarymo sąlygas, terminus ir užmokestį. A. S. išvykus, E. A. laikotarpiu nuo 1996 m. kovo iki balandžio 5 d. organizavo pasirengimą S. Č. nužudymui – perdavė pinigus ir nurodė apie planuojamą nužudymą nežinojusiam N. A., I. P. ir R. Ž. nupirkti nusikaltimui reikalingą automobilį, I. P. ir R. Ž. nurodė paimti iš apie planuojamą nužudymą nežinojusio V. S. krepšį su nusikaltimui paruoštais šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis ir sprogmenimis, V. G. nurodė gauti vogtus automobilio valstybinius numerius ir dvi naujas mobiliojo ryšio telefono SIM korteles ir perduoti šiuos daiktus A. V. L. V. S., siekiant nustatyti S. Č. dienotvarkę, turėjo surasti patalpas priešais jo namus Kaune, (duomenys neskelbtini). Vykdydami šiuos nurodymus I. P., R. Ž. ir N. A. laikotarpiu nuo 1996 m. kovo iki balandžio 4 d. Marijampolės automobilių turguje įgijo automobilį „Volkswagen Golf“ ir pastatė garaže, Kaune, (duomenys neskelbtini); V. S. laikotarpiu nuo 1996 m. kovo iki 1996 m. balandžio 5 d. apsistojo namo Kaune, (duomenys neskelbtini), kambaryje, sekė S. Č. aplinką ir nustatė jo dienotvarkę; 1996 m. balandžio 3 d., apie 17 val., apie planuojamą nužudymą nežinojęs V. V. per tarpininkus UAB „Omnitel“ įgijo du mobiliojo ryšio telefonus su SIM kortelėmis abonentiniais Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini); 1996 m. balandžio 4 d., apie 1 val. nakties, Kaune, (duomenys neskelbtini), apie planuojamą nužudymą nežinojęs S. V. nuo automobilio ,,Opel Record“ nuėmė valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o V. S. laikotarpiu nuo 1996 m. kovo pabaigos iki balandžio 4 d. Kaune, (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) pastato, I. P. ir R. Ž. perdavė 5,45 mm kalibro „Kalašnikov“ konstrukcijos automatą „AK-74“ Nr. (duomenys neskelbtini) ir 7,62 mm kalibro „Kalašnikov“ konstrukcijos automatą „AKMS“ Nr. (duomenys neskelbtini) su keturiomis dėtuvėmis, pripildytomis ne mažiau kaip 110 vnt. šovinių, dvi rankines granatas „F-1“. Ginklus ir sprogmenis I. P. ir R. Ž. pristatė į namą Kaune, (duomenys neskelbtini). Baigus paruošiamuosius darbus, E. A. nurodė V. G. apie tai pranešti A. S. ir liepti jam atvykti į Lietuvą. A. S. kartu su dviem tyrimo nenustatytiems asmenimis pagal kvietimą atvykus į Kauną, E. A. paskirstė nusikaltimo dalyvių vaidmenis, nurodydamas A. V. L. perduoti A. S. ir dviem nenustatytiems asmenims šaunamuosius ginklus, šaudmenis ir sprogmenis bei automobilį „Volkswagen Golf“ su pritvirtintais pagrobtais valst. Nr.  (duomenys neskelbtini) V. S. – stebėti S. Č. namo prieigas ir telefonu informuoti apie užpuolimui ir S. Č. nužudymui tinkamą momentą; R. Z. – stebėti aplinką ir atsitraukimo kelius, po nužudymo važiuoti į (duomenys neskelbtini) kaimą, prie (duomenys neskelbtini) sankryžos, kur A. S. ir tyrimo nenustatytų asmenų paliktą automobilį „Volksvagen Golf“ nuvairuoti ir pastatyti į garažą (duomenys neskelbtini), Kaune; Ž. J. laukti (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje turint tikslą po nusikaltimo paimti A. S. ir tyrimo nenustatytus asmenis, išvežti juos už Kauno miesto ribų; I. P. ir R. Ž. laukti sutartoje vietoje (duomenys neskelbtini) gatve ir, po nusikaltimo padarymo į (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžą atvykus A. S. ir tyrimo nenustatytiems asmenims bei ten palikus nusikaltime panaudotą automobilį „Volkswagen Golf“, paimti iš automobilio krepšį su ginklais ir juos paslėpti.

Veikdamas pagal nusikaltimo padarymo planą, 1996 m. balandžio 5 d., apie 8.10 val., Kaune, (duomenys neskelbtini), S. Č., V. V. ir J. Č. automobiliu „BMW 535“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) išvažiavus iš gyvenamojo namo kiemo į (duomenys neskelbtini) gatvę ir sustojus ties namu (duomenys neskelbtini), V. S., stebėjęs aplinką iš namo Kaune, (duomenys neskelbtini), mobiliuoju ryšiu davė signalą apie tinkamą užpuolimui momentą. Tuomet A. S. ir du nenustatyti asmenys automobiliu ,,Volkswagen Golf(duomenys neskelbtini) gatve privažiavo prie S. Č. automobilio „BMW 535“ ir iš 5,45 mm kalibro automato „AK-74“ Nr. (duomenys neskelbtini) ir 7,62 mm kalibro automato „AKMS“ Nr. (duomenys neskelbtini) ne mažiau kaip 55 kartus iššovė į automobilyje sėdėjusius S. Č. ir J. Č., prie kiemo vartų stovintį V. V. S. Č. buvo nužudytas padarant šautinius krūtinės sužalojimus kairėje pusėje, dešiniojo šonkaulių lanko srityje, daugybinius skeveldrinius šonkaulių lūžimus, krūtinkaulio lūžį, palikusį kaulinį defektą, širdies sutraiškymą, abiejų plaučių sužalojimą, šautines plėštines žaizdas krūtinėje ir kakle, šūvių įėjimo angas abiejose rankose. V. V. buvo nužudytas padarant šautinius kiaurinius krūtinės sužalojimus, šautinę įėjimo žaizdą nugaros kairėje pusėje, krūtinės kairės pusės 3–4 šonkaulių skeveldrinius lūžius, plaučių viršutinės skilties sužalojimą, širdies sumušimą, stuburo krūtininės dalies 3–4 slankstelių keterinių ataugų lūžius, šautinę įėjimo žaizdą dešiniajame petyje, šautines žaizdas abiejose rankose, dešinio dilbio kaulų skeveldrinį lūžį, tai komplikavosi vidiniu ir išoriniu nukraujavimu ir trauminiu šoku. J. Č. padarytos žaizdos galvoje ir veide, dėl to jai buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.

11. 1996 m. sausį–birželį H. D. ir V. S., turėdami tikslą praturtėti, suplanavo A. M. turto prievartavimą. 1996 m. gegužę–birželį, tiksliau nenustatytu laiku, V. S. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties) nurodė V. S., V. V., S. V., R. L. ir nusikalstamam susivienijimui nepriklausantiems R. S., T. P. (ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl senaties), S. S. (ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties) iškviesti A. M. tariamam susitikimui ir jį pagrobti, nugabenti į R. L. sodybą Kaišiadorių r., (duomenys neskelbtini), ten laikyti ir grasinant panaudoti ir panaudojant fizinį smurtą atvirai pareikalauti perduoti didelės vertės turtą – 200 000 JAV dolerių (800 000 Lt, t. y. 231 696,01 Eur). V. S. telefonu sutarė susitikti su nukentėjusiuoju degalinėje (duomenys neskelbtini) Jonavoje, po to su V. V., S. V., R. S., T. P., S. S. 1996 m. gegužį–birželį, tiksliau nenustatytu laikotarpiu, šioje degalinėje apgaule įviliojo A. M. į automobilį, jame panaudodami fizinį smurtą – suduodami smūgius į krūtinę ir pilvą, panaudodami šaunamąjį ginklą – įrėmę pistoletą nukentėjusiajam į šoną bei grasindami nužudyti, neteisėtai atėmė laisvę A. M., jėga jį nugabeno į R. L. sodybą. Sodyboje surakinus A. M. antrankiais ir uždarius į sandėliuką, veikdami pagal aptartą planą, V. S., S. V., R. S., T. P., S. S., R. L., atėmę laisvę, grasindami panaudoti fizinį smurtą – nužudyti nukentėjusįjį, atvirai vertė A. M. perduoti didelės vertės turtą – 200 000 JAV dolerių (800 000 Lt, t. y. 231 696,01 Eur). Paveiktas tokių kaltinamųjų veiksmų A. M. sumokėjo 100 000 JAV dolerių (400 000 Lt, t. y. 115848 Eur). Taip V. S., V. S., V. V., S. V., R. L., bendrininkaudami kaip nusikalstamo susivienijimo dalyviai su nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiais R. S., T. P., S. S., atimdami nukentėjusiajam laisvę, panaudodami šaunamąjį ginklą ir fizinį smurtą, grasinimus tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, prievartavo didelės 200 000 JAV dolerių (800 000 Lt, t. y. 231 696,01 Eur) vertės A. M. turtą, padarydami nukentėjusiajam didelės 100 000 JAV dolerių (400 000 Lt, t. y. 115 848 Eur) turtinės žalos.

12. H. D., V. S., S. V., V. V., nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasislėpęs asmuo, R. L. (iki 1996 m. liepos), bendrininkaudami kaip nusikalstamo susivienijimo dalyviai, 1995–1998 m. laikotarpiu atvykdavo į UAB „S.“ administracines patalpas Kaune, (duomenys neskelbtini), ir, naudodami psichinę prievartą – prisistatydami D. nusikalstamo susivienijimo dalyviais, atvirai vertė UAB „S.“ savininką R. S. mokėti kas mėnesį už tariamą apsaugą po 200 JAV dolerių (800 Lt, t. y. 231,70 Eur), taip padarydami nukentėjusiajam ne mažesnę kaip 28 800 Lt (8341,06 Eur) turtinę žalą.

13. 1997 m., iki 1997 m. rugpjūčio 7 d., E. A., gavęs iš R. S. informacijos apie galimybę, naudojantis pažintimi su UAB DKŪ.“ darbuotoju V. P., apgaule gauti draudimo išmoką, organizavo teisės į UAB DKŪ.“ didelės vertės turtą įgijimą apgaule. E. A. su N. A. ir R. S. susitarė draudimo kompanijoje „Ū.“ stambia suma apdrausti N. A. motinai J. P. priklausantį gyvenamąjį namą ir kitą turtą (duomenys neskelbtini), už tai V. P. turėjo gauti 20 000 JAV dolerių (80 000 Lt, t. y. 23 169,60 Eur) atlygį, ir 1997 m. rugpjūčio 14 d. UAB DKŪ.“ Kauno filiale N. A. apdraudė motinos J. P. turtą (pastatus, baldus, elektrotechniką) už 880 000 Lt (254 865,61 Eur) sumą; V. S., S. V., V. V. turėjo padėti nenustatytiems asmenims, su kuriais E. A. susitarė susprogdinti minėtą namą; naktį iš 1997 m. spalio 1 d. į 2 d. įvykdžius sprogimą, J. P. gyvenamasis namas buvo sugriautas iki pamatų; 1997 m. spalio 3 d. N. A. kreipėsi į dėl draudimo išmokos; taip sunaikino didelės vertės J. P. turtą visuotinai pavojingu būdu ir apgaule įgijo teisę į didelės 726 800 Lt (210 495,83 Eur) vertės UAB DKŪ.“ turtą.

Be to, nuteisti:

1. R. Z. už tai, kad 1997 m. rugsėjį – spalį V. B. gavęs duomenų, kad į degalinę (duomenys neskelbtini), Marijampolės r., (duomenys neskelbtini), automobiliu „Volkswagen Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvykstantys asmenys neva savivaliauja, triukšmauja, pranešė apie tai R. Z. ir su  Ž. J., V. S. bei S. V. susitarė nuvykti į degalinę ir sumušti ten aptiktus asmenis. 1997 m. spalio 11 d., apie 22-23 val., R. Z. vairuojamu automobiliu „Volkswagen Multivan“, atvykę į šią degalinę ir pralaukę apie 1–2 val. tariamų triukšmadarių, gavo duomenų, kad automobiliu „Volkswagen Golf“ važinėjantys asmenys gali būti prie kultūros centro Marijampolės r., (duomenys neskelbtini), ir 1997 m. spalio 12 d., apie 1 val., ten nuvykę užblokavo kelią šiam automobiliui, kuriuo važiavo A. G., D. M., G. ir D. B. ir B. K.; pribėgę prie nukentėjusiųjų automobilio ir atidarę jo dureles, viešoje vietoje, įžūliu elgesiu ir smurto veiksmais demonstruodami nepagarbą aplinkiniams, sutrikdydami visuomenės rimtį ir tvarką, sudavė smūgius pagaliais, šampano buteliais, rankomis ir kojomis A. G., D. M. ir B. į įvairias kūno vietas, jėga ištraukė iš automobilio, mušė gatvėje, jėga įsodinę į R. Z. vairuojamą automobilį važiuojant Ž. J., V. S. ir S. V. sudavė smūgius rankomis, kojomis, pagaliais ir buteliu į įvairias kūno vietas, nuvežę į minėtą degalinę (duomenys neskelbtini), išmetė iš automobilio, parodė degalinės darbuotojams, o paaiškėjus, kad jie yra niekuo dėti, paliko juos gulėti ant žemės ir iš įvykio vietos pasišalino, taip pažeidė viešąją tvarką, dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė A. G. ir G. B. sveikatą, sukėlė fizinį skausmą D. M. ir D. B. bei neteisėtai pavojingu sveikatai būdu atėmė nukentėjusiesiems laisvę.

2. R. Ž. už tai, kad neturėdamas leidimo nuo 2000 m. iki 2009 m. rugsėjo 2 d. Kauno r., (duomenys neskelbtini) užkasęs žemės sklype laikė iki tol nusikalstamam „D.“ susivienijimui priklausiusį didelį kiekį sprogstamosios medžiagos – ne mažiau kaip 229 briketus pramoninės gamybos brizantinio poveikio normalaus galingumo sprogstamosios medžiagos – trotilo (TNT) bendros 55,39 kg masės, kol 2009 m. rugsėjo 2 d. sprogstamąją medžiagą surado ir paėmė policijos pareigūnai.

3. H. D. už tai, kad nuo 2009 m. rugpjūčio pirmos pusės iki rugsėjo 4 d., tiksliau nenustatytu laiku, Bulgarijos Respublikos teritorijoje, taip pat ir Varnos apylinkės (duomenys neskelbtini) savivaldybės (duomenys neskelbtini) kaime, gabeno ir laikė su savimi netikrus vairuotojo pažymėjimą ir asmens tapatybės kortelę K. Š. vardu su H. D. nuotraukomis, o 2009 m. rugsėjo 4 d. Bulgarijos Respublikos Varnos apylinkės (duomenys neskelbtini) savivaldybės (duomenys neskelbtini) kaime panaudojo šią netikrą asmens tapatybės kortelę, pateikęs jį sulaikiusiems policijos pareigūnams, prisistatęs ir pildydamas dokumentus K. Š. vardu.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria H. D. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus nuteistas už S. Č. ir V. V. nužudymą, panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo H. D. išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Tokį sprendimą šis teismas iš esmės motyvavo tuo, kad byloje esančių įrodymų visuma neduoda pagrindo konstatuoti, kad E. A. organizuotas S. Č. nužudymas padarytas H. D. pavedimu, t. y., kad H. D. po jam 1996 m. vasario 3 d. pritaikyto prevencinio sulaikymo S. Č. nužudymo organizavimą pavedė E. A.

Naujo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas pasisakė, kad, išteisinus H. D. dėl šio nusikaltimo padarymo, taisytina pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomoji dalis, nurodant, kad S. Č. nužudy dėl savanaudiškų paskatų – už bendradarbiavimą su teisėsaugos institucijomis, teisėsaugos institucijoms duodamus parodymus apie H. D. ir „D.“ nusikalstamo susivienijimo vadovų ir dalyvių padarytus nusikaltimus, taip pat atsisakymą kartu dalyvauti versle ir dalytis pelnu 1995 m. pabaigoje–1996 m. pradžioje (iki 1996 m. balandžio) organizavo E. A., A. V. L. ir V. S.

Taip pat šiuo nuosprendžiu pakeista pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomoji dalis, apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad H. D., E. A. bei A. V. L., R. G., V. S., I. P., A. B. (dėl kurių ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas dėl jų mirties) bendrai nusikalstamai veikai – daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus – sukūrė ginkluotą šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ir sprogstamosiomis medžiagomis nusikalstamą susivienijimą ne 1990–2003 metų, o 1992 m. sausio 13 d.–1993 m. laikotarpiu; kad nusikalstamo susivienijimo veiklai H. D. vadovavo nuo 1993 m. vasario 5 d. iki 1996 m. vasario 3 d., E. A. – nuo 1993 m. vasario 5 d. iki 2000 m. pradžios. Tokį sprendimą šis teismas motyvavo tuo, kad pagal nuteistųjų S. V., R. Ž., V. G., taip pat liudytojų D. U., G. K. parodymus nusikalstamas susivienijimas kūrėsi 1992–1993 metais, kad H. D. jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę atlikinėjo Novosibirsko srityje, iš kur buvo paleistas tik 1992 m. sausio 13 d.; kad iš bylos duomenų matyti, jog H. D. nuo 1996 m. vasario 3 d. buvo sulaikytas prevencine tvarka, iš bausmės atlikimo vietos buvo paleistas tik 2001 m., todėl darytina išvada, kad būdamas įkalinimo įstaigoje jis nusikalstamam susivienijimui vadovauti negalėjo.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria H. D. ir A. G. pagal 1961 m. BK 131 straipsnio 2 dalį, 206 straipsnį buvo nuteisti už neteisėtą V. J. ir P. I. laisvės atėmimą jų sveikatai pavojingu būdu bei dokumentų pagrobimą, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu panaikinta ir byla nutraukta. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria R. Z. buvo nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 1961 m. BK 131 straipsnio 2 dalį už viešosios tvarkos pažeidimą ir neteisėtą nukentėjusiųjų A. G., D. M., D. B. bei G. B. laisvės atėmimą jų sveikatai pavojingu būdu, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu panaikinta ir byla nutraukta. Tokius sprendimus apeliacinės instancijos teismas priėmė konstatavęs, kad dėl minėtų nusikalstamų veikų apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminams. 

Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Zdzislavas Tuliševskis prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžio aprašomąją dalį, kurioje konstatuota, jog nusikalstamo susivienijimo veiklai H. D. vadovavo iki 1996 m. vasario 3 d., ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžio dalį su pakeitimais nustatant, jog H. D. nusikalstamo susivienijimo veiklai vadovavo nuo 1993 m. vasario 5 d. (įsigaliojus BK 2271 straipsniui, priimtam 1993 m. sausio 28 d. įstatymu) iki 2000 m. pradžios; panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžio dalį, kurioje H. D. išteisintas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) dėl S. Č. ir V. V. nužudymo, ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžio dalį su pakeitimais dėl bausmių bendrinimo. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžiu už šią nusikalstamą veiklą paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę subendrinti su Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžiu subendrintomis bausmėmis ir nuteistajam H. D. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą iki gyvos galvos; panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžio dalį, kuriojeE. A., V. G., R. Ž., R. Z. solidariai priteista M. Č. ir A. V. po 150 000 Lt (43 443 Eur) neturtinei žalai atlyginti, ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžio dalį be pakeitimų; pakeisti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistiesiems E. A. ir R. Ž. paskirtų bausmių: E. A., pripažintam kaltu dėl ginkluoto nusikalstamo susivienijimo organizavimo ir vadovavimo pagal 1961 m. BK 2271 straipsnio 2 dalį (1997 m. gegužės 20 d. įstatymo redakcija) paskirti laisvės atėmimą penkiolikai metų; dėl R. G. nužudymo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) – laisvės atėmimą iki gyvos galvos; dėl SAB „D.“ akcininkų R. P. ir S. V. turto prievartavimo pagal 1961 m. BK 150 straipsnio 2 dalį (1989 m. balandžio 21 d. įsako Nr. XI-2877 redakcija) – laisvės atėmimą septyneriems metams; dėl UAB „B.“ direktoriaus G. S. B. turto prievartavimo, sunaikinant SAB „D.“ turtą pagal BK 181 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-I968 redakcija) – laisvės atėmimą aštuoneriems metams; dėl A. R. turto prievartavimo pagal BK 181 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) – laisvės atėmimą aštuoneriems metams; dėl S. Č. ir V. V. nužudymo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) – laisvės atėmimą iki gyvos galvos; dėl didelės vertės J. P. turto sunaikinimo, teisės į didelės vertės UAB DKŪ.“ turtą įgijimo apgaule pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) – laisvės atėmimą aštuoneriems metams, pagal BK 187 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) – laisvės atėmimą penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 3 punktu, 9 dalimi, paskirtas bausmes ir bausmes, paskirtas Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu, Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžio neskundžiama dalimi, subendrinti apėmimo būdu ir paskirti E. A. galutine subendrintą bausmę – laisvės atėmimą iki gyvos galvos, šią bausmę atliekant kalėjime; R. Ž., pripažintam kaltu pagal BK 249 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), taikant BK 62 straipsnio 1 dalies, 3 dalies 3 punkto, 4 dalies 2 punkto nuostatas, paskirti laisvės apribojimą vieneriems metams, įpareigojant būti namuose nuo 22 iki 6 val., jei tai netrukdo darbui; pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo reakcija), taikant BK 62 straipsnio 1 dalies, 3 dalies 3 punkto, 4 dalies 2 punkto nuostatas, paskirti laisvės apribojimą vieneriems metams, įpareigojant būti namuose nuo 22 iki 6 val., jei tai netrukdo darbui; pagal BK 253 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), taikant BK 62 straipsnio 1 dalies, 3 dalies 3 punkto, 4 dalies 2 punkto nuostatas, paskirti laisvės apribojimą vieneriems metams, įpareigojant būti namuose nuo 22 iki 6 val., jei tai netrukdo darbui. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą vieneriems metams trims mėnesiams, įpareigojant R. Ž. būti namuose nuo 22 iki 6 val., jei tai netrukdo darbui.

Tokius prašymus kasatorius grindžia šiais argumentais:

1. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje esančių įrodymų visuma neduoda pagrindo konstatuoti, jog E. A. organizuotas S. Č. nužudymas įvykdytas H. D. pavedimu, nes H. D. nuo 1996 m. vasario 3 d. buvo sulaikytas prevencine tvarka, iš įkalinimo įstaigos paleistas tik 2001 m., todėl, būdamas įkalinimo įstaigoje, negalėjo vadovauti nusikalstamam susivienijimui. Kasatoriaus nuomone, tokia teismo pozicija prieštarauja byloje ištirtų įrodymų visetui ir loginei įvykių sekai, dėl to teismas priėmė netinkamą sprendimą ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą išteisindamas H. D. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 9 punktus dėl S. Č. ir V. V. nužudymo.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai nustatė, jog de facto (faktiškai) nuo 1992 m. sausio (de jure (teisiškai) – nuo 1993 m. kovo 5 d.) H. D. su bendrininkais įkūrė ginkluotą nusikalstamą susivienijimą, kuris veikė iki 2000 metų. Pirmosios instancijos teismo nuomone, H. D. su E. A. visą minėtą laikotarpį vadovavo šiam susivienijimui, o apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad H. D. susivienijimui vadovavo nuo jo įkūrimo iki 1996 m. vasario 3 d., o po to iki 2000 m. susivienijimui vadovavo E. A. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl H. D. vadovavimo nusikalstamam susivienijimui laikotarpio ir nedalyvavimo organizuojant S. Č. nužudymą prieštarauja pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Kasatorius pažymi, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje–kalėjime dirbusių liudytojų G. L., A. Š., J. A. parodymai apie galimybę perduoti bendrininkams žinią net ir būnant sustiprintos apsaugos bloke, nėra vienintelis įrodymų šaltinis. Nuteistasis V. G., kurio parodymų teisingumu ir nuoseklumu abiejų instancijų teismai pagrįstai nesuabejojo ir rėmėsi jais priimdami apkaltinamąjį nuosprendį, pažymėjo, jog 1996 m. kovo pradžioje, po H. D. prevencinio sulaikymo, „V.“ įvyko susitikimas, kurio metu V. S. pasakė, kad iš H. D. gautas raštelis (žargonu „maliava“), kuriame nurodyta, kad dėl reikalų ir problemų reikia kreiptis į E. A. ir kad H. D. liepė užbaigti tai, kas buvo pradėta ir nepadaryta Maskvoje. Šių dviejų nusikaltimų ryšį patvirtina ir tai, jog už nusikaltimo padarymą buvo pažadėta ta pati suma – 50 000 JAV dolerių. Apie aptariamu laikotarpiu (iki S. Č. nužudymo) įvykusį kontaktą su sulaikytuoju H. D. S. Č. nužudymo organizavimo kontekste patvirtino ir liudytojas G. K. Nuteistasis R. Ž. patvirtino tiesioginio grupuotės valdymo po H. D. sulaikymo perėjimą į E. A. rankas. Vien šių įrodymų visetas, pasak kasatoriaus, yra pakankamas daryti kategorišką išvadą dėl H. D. galimybių perduoti nurodymus, taigi ir vadovauti susivienijimui. Kasatorius taip pat pažymi, kad bėgant laikui H. D. apsaugos režimas tapo vis lengvesnis (pasibaigus prevenciniam sulaikymui, perdavus bylą teismui, atliekant bausmę) ir jis turėjo vis daugiau galimybių nevaržomai bendrauti su išoriniu pasauliu. Nusikalstamas susivienijimas po H. D. sulaikymo nenustojo egzistuoti, jo veikla nesutriko, dalyviai neišsiskirstė ir veiklos nenutraukė, nesumenko organizacijos autoritetas ir svoris kitų nusikalstamų grupuočių tarpe. Priešingai, organizacija vystėsi, kelerių metų laikotarpiu buvo daromi nauji nusikaltimai, į juos įtraukiami nauji asmenys. Tai, pasak kasatoriaus, leidžia konstatuoti, jog H. D. vadovavimo metu (jam būnant laisvėje) buvo sukurtas toks susivienijimo veikimo mechanizmas, tokia struktūra ir ryšiai, vaidmenų padalijimas ir funkcijų paskirstymas, taip sutelkti susivienijimo nariai, kad ir po H. D. sulaikymo pavyko išlaikyti susivienijimo gyvybingumą, veiklos ir užsibrėžtų tikslų pasiekimo tęstinumą, sklandų tiesioginės valdžios perėmimą. Kasaciniame skunde nurodoma, kad H. D. planų įgyvendinimo, šiam būnant suimtam, pratęsimo pavyzdžiu gali būti ir A. M. turto prievartavimas. Sumanymas kilo H. D. dar esant laisvėje – 1996 m. pradžioje, o nusikaltimas baigtas H. D. jau būnant suimtam – 1996 m. vasarą. Šiuo atveju teismai visiškai pagrįstai pripažino H. D. kaltu ir nuteisė. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinio teismo pozicija dėl H. D. negalėjimo vadovauti susivienijimui ar organizuoti S. Č. nužudymą esant suimtam yra neteisinga, nes A. M. turto prievartavimas taip pat buvo įvykdytas po H. D. sulaikymo prevencine tvarka. Kasatoriaus teigimu, dar viena svarbi aplinkybė, kurios buvimą patvirtino tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, yra E. A. tapimas tiesioginiu susivienijimo vadovu po H. D. sulaikymo – vadovauti E. A. paskyrė pats H. D., nors ir buvo sulaikytas. Be to, net ir po tiesioginio vadovo pakeitimo susivienijimas nepakeitė pavadinimo, liko „D.“ susivienijimas; H. D. esant suimtam, finansinė nauda iš susivienijimo veiklos jam nenutrūko. Visos šios aplinkybės, kasatoriaus teigimu, leidžia konstatuoti, jog H. D. liko netiesioginis susivienijimo vadovas, kurio galimybės duoti nurodymus ar vadovauti susivienijimui iš įkalinimo įstaigos laikui bėgant tik didėjo, o ne mažėjo. Be to, kasaciniame skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas neinkriminuoti H. D. vadovavimo susivienijimui ir S. Č. nužudymo organizavimo paneigia svarbų S. Č. nužudymo motyvą – konfliktą su H. D. kaip susivienijimo lyderiu, šio konflikto pasekmę – tiesioginę grėsmę H. D. dėl S. Č. bendradarbiavimo su teisėsauga. H. D. būtent dėl S. Č. ir jo tuometinio pavaldinio J. M. veiksmų buvo sulaikytas prevencine tvarka. Byloje konstatuota, kad rengimasis nužudyti S. Č. ir jo nužudymas yra vieno nusikalstamo sumanymo tąsa. Taigi, abiejų instancijų teismai savo sprendimuose patvirtino, jog H. D. dėl savanaudiškų paskatų (už bendradarbiavimą su teisėsaugos institucijomis, atsisakymą kartu dalyvauti versle ir dalytis pelnu) rengėsi Maskvoje nužudyti S. Č. H. D. prevencinis sulaikymas paskatino užbaigti suplanuotą ir nepadarytą nužudymą, nes H. D. alibi buvo garantuotas. Kasatorius pažymi, kad H. D. nurodymo organizuoti S. Č. nužudymą perdavimas bendrininkams yra ne kaltinimo prielaida, o teismų ištirtų įrodymų visetu nustatyta faktinė aplinkybė, kurios rezultatas – dviejų žmonių nužudymas kvalifikuojančiomis aplinkybėmis. Šiuo atveju abejone, kurią savo sprendime dėl išteisinimo nurodė apeliacinės instancijos teismas taikydamas in dubio pro reo principą, galima būtų įvardyti ne patį H. D. nurodymo perdavimo faktą, o būdą, kaip tas nurodymas buvo perduotas (raštu ar žodžiu, naudojant telefoną ir pan.). Tačiau, pasak kasatoriaus, galimos abejonės dėl nurodymo perdavimo būdo nepašalina nurodymo perdavimo fakto.

Taigi, pasak kasatoriaus, sutrumpindamas H. D. vadovavimo nusikalstamam susivienijimui laiką nuo 1996 m. vasario 3 d. ir išteisindamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) dėl S. Č. nužudymo organizavimo, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė įstatymo normas, padarė esminių baudžiamojo proceso reikalavimų pažeidimų, nesilaikė BPK 20 straipsnyje nustatytų reikalavimų, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Kasatoriaus nuomone, byloje surinkta pakankamai patikimų įrodymų, kurie neabejotinai patvirtina H. D. kaltę dėl vadovavimo nusikalstamam susivienijimui ir po 1996 m. vasario 3 d. jam pritaikyto prevencinio sulaikymo ir S. Č. nužudymo organizavimo. Esant tokioms aplinkybėms, išteisinamasis nuosprendis su visais aprašomosios dalies pakeitimais, taip pat liečiančiais ir neturtinės žalos nukentėjusiesiems atlyginimo klausimą, naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis.

2. Kasaciniame skunde teigiama, kad abiejų instancijų teismai, konstatuodami, jog E. A. nėra toks pavojingas visuomenei kaip H. D., nes asmeniškai nedalyvavo atimant žmonėms gyvybę, dėl to bausmės paskirtį galima pasiekti paskyrus E. A. laisvės atėmimą dvidešimčiai metų, pažeidė konstitucinius teisingumo ir bausmės individualizavimo principus, prieštaravo savo pačių sprendimams bei išvadoms ir taip netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 41 straipsnio 2 dalis, 54 straipsnis).

Kasatorius nurodo, kad E. A. 1979 m. gruodžio 15 d. buvo nuteistas pagal 1961 m. BK 118 straipsnio 1 ir 3 dalis, jam buvo paskirta subendrinta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė. Šiuo metu galiojantis baudžiamasis įstatymas analogišką veiką priskiria prie labai sunkių nusikaltimų. Kasatorius pažymi, kad teistumas už šį nusikaltimą, priešingai nei nuosprendyje nurodė apeliacinės instancijos teismas, nebuvo išnykęs. Kai E. A. darė naują nusikaltimą – su bendrininkais organizavo nusikalstamą susivienijimą ir pradėjo jam vadovauti, nuo bausmės atlikimo iki 1992 m. sausio nepraėjo aštuoneri metai (1961 m. BK 58 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Taip pat kasaciniame skunde nurodoma, kad nusikalstamas veikas, už kurias E. A. nuteistas, jis padarė veikdamas pavojingiausia bendrininkavimo rūšimi ir forma – būdamas ginkluoto nusikalstamo susivienijimo kūrėju ir vadovu, inkriminuotų nusikaltimų organizatoriumi. Abiejų instancijų teismai konstatavo, jog dėl E. A. sumanytų ir organizuotų veiksmų gyvybės neteko trys žmonės, o vertinant ginkluoto nusikalstamo susivienijimo įkūrimo ir vadovavimo jam 1993–2000 m. laikotarpį, sunkių ir labai sunkių nusikaltimų skaičius ir jų pasekmės buvo daug didesnės. Kaip nustatyta byloje, E. A. dėl savanaudiškų paskatų dalyvavo nužudant R. G., dėl tų pačių paskatų organizavo S. Č. nužudymą kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, dėl to žuvo ne tik S. Č., bet ir V. V., vos gyva liko J. Č. Kasatoriaus teigimu, sunkiausių pagal pasekmes nusikaltimų organizavimas yra išskirtinė aplinkybė, o teismo išvada dėl E. A. vaidmens padarant nusikaltimus, t. y. kad jis asmeniškai gyvybės neatėmė, neatitinka BK 58 straipsnio nuostatų, kuriose nurodyta, jog bausmė nusikaltimo bendrininkams skiriama atsižvelgiant į asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį. Didžiausia ir griežčiausia bausmė už nusikaltimą turi būti skiriama jo organizatoriui. Be to, žudant R. G., nuteistasis dalyvavo ir kaip bendravykdytojas.

Kasatorius taip pat atkreipia dėmesį į E. A. paskirtų bausmių disproporciją ir neatitikimą BK nustatytiems bausmių skyrimo principams. Teismai neatsižvelgė į valstybinio kaltintojo poziciją ir bausmių dydžių skyrimo argumentavimą, dėl to už R. G. nužudymą, A. R. turto prievartavimą (E. A. ne tik organizavo šiuos nusikaltimus, bet ir aktyviai dalyvavo juos darant) teismas skyrė vidurkiui artimas bausmes; už SAB „D.“ turto prievartavimą vykdytojams R. L. paskirtas laisvės atėmimas ketveriems, G. J. – ketveriems metams ir šešiems mėnesiams, o organizatoriui E. A. – penkeriems metams; H. D. R. G. nužudymą skirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos, o E. A., kurio vaidmuo šio nusikaltimo organizavime ir padaryme buvo praktiškai analogiškas (E. A. išsivedė R. G. iš namo ir pirmas miške bandė į jį šauti), teismas skyrė laisvės atėmimą trylikai metų. Tas pats pasakytina ir apie bausmių S. Č. ir V. V. nužudymą disproporciją: H. D. teismas skyrė laisvės atėmimą iki gyvos galvos, o pagrindiniam H. D. nurodymų realizatoriui ir, pasak apeliacinės instancijos teismo, išteisinusio H. D. dėl šios veikos, vieninteliam organizatoriui, už dviejų žmonių gyvybės atėmimą paskirtas laisvės atėmimas dvidešimčiai metų.

Kasatoriaus teigimu, teismai nepagrįstai ir nemotyvuotai įvertino E. A. kaip mažiau pavojingą visuomenei, nei H. D.; skirdami jam bausmes, nevisiškai atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalies reikalavimus ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, be pagrindo skirtingai vertino iš esmės analogiškus H. D. ir E. A. nusikalstamus veiksmus. Teismų sprendimu E. A. pripažintas ginkluoto nusikalstamo susivienijimo kūrėju ir vadovu per visą susivienijimo veiklos laikotarpį, t. y. nuo 1993 iki 2000 m.; E. A. inkriminuojami nusikaltimai priskiriami prie sunkių ir labai sunkių tyčinių nusikaltimų; labai sunkių nusikaltimų pavojingumo laipsnis yra maksimaliai didelis, nukentėjusiesiems padaryta žala sukėlė sunkias ir nepataisomas pasekmes; daug nusikaltimų buvo padaryta naudojant šaunamuosius ginklus; E. A. savo veiksmais siekė nusikalstamai praturtėti, jo paskatos buvo žemos. E. A. iki 1993 m. buvo teistas, nusikalto ir po 2000 m., o minėtu laikotarpiu vadovavo ginkluotam nusikalstamam susivienijimui. Po nusikaltimų padarymo E. A. ėmėsi veiksmų, kad jie nebūtų išaiškinti: kūrė alibi, kartu su H. D. klaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir teismą, paslėpė nužudytojo R. G. kūną, nusikaltimo įrankius. E. A. elgesys nukreiptas į bandymą išvengti atsakomybės, tai leidžia neigiamai vertinti jo asmenybę, nes nei po nusikaltimų padarymo, nei po nusikaltimų išaiškinimo jis kaltės nepripažino, nesigaili, žalos neatlygino.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad, nagrinėjant E. A. skirtinos bausmės dydžio klausimą, būtina atsižvelgti ir į teismo motyvus, kuriais H. D. paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai objektyviai ir pagrįstai konstatavo, jog, vadovaudamas bei dalyvaudamas nusikalstamo susivienijimo veikloje, nužudydamas du žmones (V. S. ir R. G.), nuteistasis padarė nusikaltimus, kurių padariniai jau negrįžtami – buvo padaryta ypač didelė žala ir nužudytųjų artimiesiems, ir visuomenei. Taip pat H. D. pripažintas kaltu dėl dviejų pasikėsinimų ir vieno rengimosi nužudyti. Šių nusikaltimų padarymo aplinkybės, kolegijos nuomone, rodo didesnį jų pavojingumo laipsnį. Visus nusikaltimus H. D. padarė veikdamas tiesiogine apibrėžta tyčia, dėl savanaudiškų paskatų. Įvertindamas kaltininko asmenybę, teismas atsižvelgė į tai, kad H. D. buvo teistas, nusikalstama veikla buvo jo gyvenimo būdas, iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo jis už tyčinius nusikaltimus jau buvo teistas penkis kartus. Teismas konstatavo, kad nėra jokių aplinkybių, kurios rodytų H. D. vidinį išgyvenimą, kritinį požiūrį į savo nusikalstamas veikas, o kartu ir nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytų nusikaltimų, pirmiausia dėl dviejų žmonių nužudymo. Priešingai, H. D. neigė kaltę dėl visų nusikalstamų veikų padarymo (išskyrus dėl disponavimo suklastotais dokumentais). Tai leidžia teismui daryti išvadą, kad H. D. yra visiškai svetimas bendražmogiškų socialinių elgesio normų laikymasis, kritiškas savo elgesio vertinimas ir pagarba prigimtinei vertybei – žmogaus gyvybei. Kasatoriaus teigimu, vertinant teismų konstatuotas ir nuosprendžiuose aprašytas H. D. ir E. A. inkriminuotų nusikaltimų padarymo aplinkybes, nuteistųjų asmenybes, jų požiūrį į nusikaltimus ir aukas, į visuomenę, valstybę, nustatytas ir saugomas gyvenimo normas ir vertybes, atsižvelgiant į BK 54 straipsnyje išdėstytus bausmių skyrimo pagrindus, konstatuotina, kad tiek H. D., tiek E. A. turėjo būti paskirtos vienodo griežtumo bausmės, t. y. laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Visi teismų nustatyti pagrindai, sąlygos bei motyvai, kurie lėmė tokios bausmės skyrimą H. D., analogiškai turėjo būti taikomi ir E. A.

3. Kasatorius teigia, kad, skirdami bausmę R. Ž., teismai nepakankamai įvertino bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Remiantis BK 61 straipsnio 1, 2, 4, 5 dalimis, 62 straipsnio 1, 3 dalimi, 4 dalies 2 punktu bei įvertinus byloje esančias aplinkybes, nuteistajam R. Ž. turėjo būti paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė. Byloje nustatytos tik R. Ž. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, be to, jis savo noru pranešė ir prisipažino apie padarytus nusikaltimus, nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti nusikaltimus ir juose dalyvavusius asmenis, iš dalies atlygino padarytą turtinę žalą, aktyviai padėjo atskleisti nusikalstamo susivienijimo padarytą tyčinį nužudymą, jo, kaip nužudymo bendrininko, vaidmuo buvo antraeilis. Taip pat, pasak kasatoriaus, būtina atsižvelgti į jo amžių bei sveikatos būklę, į tai, kad jo parodymai padėjo atskleisti nusikalstamo susivienijimo veikimo mechanizmą, jo požymių buvimą – vaidmenų ir užduočių pasiskirstymą, ryšių pastovumą, ginkluotumą, leido išimti iš apyvartos labai didelį kiekį sprogstamosios medžiagos, kurią pareigūnai rado remdamiesi R. Ž. parodymais, leido nustatyti aplinkybes, kurios nebuvo žinomos iš kitos bylos medžiagos.

Kasaciniu skundu nuteistasis H. D. ir jo gynėjai advokatai K. Ašmys ir V. Sirvydis prašo kreiptis prejudicinio sprendimo į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pateikiant klausimą, ar 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos 2002/584/TVR (toliau – ir Pagrindų sprendimas) garantijos (5 straipsnio 2 dalies 2 punktas), jeigu jos neturi efektyvaus taikymo, turi turėti įtaką nacionalinio teismo nagrinėjamam klausimui, atsižvelgiant į galutinės bausmės paskyrimą (BK 50 straipsnį), kaip į tos pačios garantijos įgyvendinimą; sulaukus prejudicinio sprendimo, Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžio bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžio dalis, kuriomis H. D. nuteistas, panaikinti ir šias baudžiamosios bylos dalis nutraukti, išskyrus tą dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 300 straipsnio 2 dalį; pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalį, kuria nuteistas pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, pakeisti neskiriant bausmės, susijusios su realiu laisvės atėmimu; arba, nesant pagrindo priimti prašomus sprendimus, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis dėl bausmės skyrimo, pripažįstant, kad kasatoriui H. D. buvo paskirta pernelyg griežta bausmė, panaikinti ir bausmę sušvelninti, neskiriant laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apkaltinamasis nuosprendis bei paskesnio apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria apeliacinis skundas buvo atmestas, yra neteisėti ir nepagrįsti, kad nagrinėjant bylą buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).

Kasacinis skundas grindžiamas toliau išdėstytais argumentais.

1. Kasatoriai nurodo, kad svarbiausia teisės norma, kuri reglamentuoja maksimalios laisvės atėmimo bausmės trukmę, yra Pagrindų sprendimo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktas ir teisės aktai, priimti šio sprendimo pagrindu. Pagrindų sprendimo 5 straipsnyje nustatyta, kad, vykdančiajai teisminei institucijai vykdant Europos arešto orderį, pagal vykdančiosios valstybės narės teisę gali būti taikomi šiame straipsnyje nurodyti reikalavimai. Be kita ko, tuo atveju, jei už nusikalstamą veiką, dėl kurios yra išduotas Europos arešto orderis, baudžiama laisvės atėmimu iki gyvos galvos arba įkalinimu iki gyvos galvos, minėto arešto orderio vykdymui gali būti taikomas reikalavimas, kad išduodančioji valstybė narė savo teisės sistemoje turėtų nuostatas dėl skirtos bausmės ar kitokios priemonės persvarstymo gavus tokį prašymą arba ne vėliau kaip po dvidešimties metų arba turėtų nuostatas dėl malonės suteikimo, kurio asmuo turi teisę prašyti pagal išduodančiosios valstybės narės teisę arba praktiką, siekdamas, kad tokia bausmė arba priemonė nebūtų vykdoma. Apie tokių garantijų dėl lygtinio arba kitokio paleidimo suteikimą po 20 metų pasisakyta Bulgarijos Respublikos Ekstradicijos ir Europos arešto orderio įstatyme, kurio 41 straipsnyje nustatytos išduodančiosios valstybės narės suteikiamos garantijos. Pagal šio straipsnio 2 dalį Europos arešto orderis, išduotas dėl nusikalstamos veikos, už kurią numatyta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė arba priemonė, reikalaujanti įkalinimo iki gyvos galvos, vykdomas su sąlyga, kad išduodančiosios valstybės narės įstatymai numato: 1) galimybę asmeniui paprašius peržiūrėti skirtą bausmę arba priemonę, arba 2) galimybę ex officio peržiūrėti skirtą bausmę arba priemonę ne vėliau kaip po 20 metų, arba 3) amnestiją.

2009 m. vasario 21 d. išduodant dėl H. D. Europos arešto orderį Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra nurodė, jog įgyvendina tik vieną Pagrindų sprendimo ir Bulgarijos Respublikos teisės aktų reikalavimą dėl garantijų jam suteikimo, būtent nurodė Malonės komisijos nuostatus, pagal kuriuos nuteisimo laisvės atėmimu iki gyvos galvos atveju jis turės teisę kreiptis į šią instituciją po dvidešimties metų.

Kasatorių nuomone, atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą, Lietuva, priimdama H. D., pagal Pagrindų sprendimo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir pagal Bulgarijos Respublikos Ekstradicijos ir Europos arešto orderio įstatymo 41 straipsnyje numatytą ir jam suteiktą garantiją įsipareigojo tuo atveju, jeigu išnagrinėjus baudžiamąją bylą būtų teisinių pagrindų skirti H. D. pačią griežčiausią bausmę, skirti laisvės atėmimą iki gyvos galvos su aiškia galimybe (pagal priimtą teisinį reglamentavimą) išeiti į laisvę po dvidešimties metų su sąlyga, kad ši galimybė egzistuoja bausmės skyrimo momentu, arba skirti tokią laisvės atėmimo bausmę, kad ji neprieštarautų išduodančiosios valstybės suteiktai garantijai, t. y. bausmę, ne didesnę, nei dvidešimt metų laisvės atėmimo.

Šiame kontekste kasatoriai atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimus byloje Vinter prieš Jungtinę Karalystę (Didžiosios kolegijos 2013 m. liepos 9 d. sprendimas, peticijų Nr. 66069/09, 130/10 ir 3896/10), kuriuose buvo įvardijami laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės skyrimo galimybės bei tokios bausmės peržiūrėjimo suteikiant galimybę išeiti į laisvę de jure ir de facto kriterijai. Kasatorių nuomone, Lietuvos teisinėje sistemoje numatytos galimybės (inter alia malonė) sutrumpinti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę negali būti laikomos bausmės peržiūrėjimu, kaip to reikalauja EŽTT nustatyti standartai. Bausmės sutrumpinimas priklauso arba nuo reikšmingo nuteistojo sveikatos pablogėjimo, arba nuo absoliučios politikų diskrecijos, kuri gali būti, o gali ir nebūti (malonė, amnestija be konkretaus termino). Tuo tarpu peržiūrėti bausmę pagal minėtą sprendimą būtent dėl nuteistojo reabilitacijos Lietuvos teisinėje sistemoje galimybių nėra. Todėl pagal EŽTT praktiką dabartinė laisvės atėmimo iki gyvos galvos taikymo tvarka neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatų. Kasatorių manymu, reikšmingi bylos išsprendimui yra ir EŽTT išaiškinimai 2014 m. liepos 8 d. sprendime Harakchiev ir Tolurnov prieš Bulgariją, peticijų Nr. 15018/11 ir 61199/12, ypač § 199–214. Todėl, esant situacijai, kai galimybės skirti laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos su aiškia galimybe pretenduoti išeiti į laisvę bent jau po dvidešimties metų nėra (to nenumato Lietuvos Respublikos įstatymai), teismai, skirdami tokią bausmę, pažeidė pirmiau nurodytus išaiškinimus, o kartu paskyrė bausmę, kuri aiškiai prieštarauja Konvencijai. Net jeigu būtų pagrindas pripažinti H. D. kaltu ir bausti, tai vienintelė galimybė yra skirti jam laisvės atėmimo bausmę, bet ne ilgesnę, nei dvidešimt metų. Nors apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad minėti EŽTT išaiškinimai byloje Vinter prieš Jungtinę Karalystę yra reikšmingi ir kad nacionalinės teisės reguliavimas, nesuteikiantis teisės būti paleistam lygtinai po tam tikro laiko, prieštarauja Konvencijos 3 straipsniui, tačiau to tinkamai teisiškai neįvertino.

Kasaciniame skunde pažymima ir tai, kad BK 91 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jeigu Europos arešto orderis išduotas dėl nusikalstamos veikos, už kurią Europos arešto orderį išdavusios valstybės įstatymai numato laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis perduodamas su sąlyga, kad Europos arešto orderį išdavusios valstybės įstatymai numato galimybę nuteistajam ne vėliau kaip atlikus dvidešimt metų laisvės atėmimo bausmės kreiptis dėl atleidimo nuo bausmės ar jos sušvelninimo. Taigi, atsižvelgiant į EŽTT praktiką byloje Vinter prieš Jungtinę Karalystę, taip pat ir į byloje Harakchiev ir Tolumov prieš Bulgariją pateiktus išaiškinimus, susidaro tokia teisinė situacija, kai Lietuvos Respublikoje veikia du maksimalios bausmės skyrimo režimai: 1) asmuo, kuris bausmę atlieka Lietuvos Respublikoje, kaip H. D., gali būti nuteistas iki gyvos galvos be mechanizmo, bent jau numatančio galimybę išeiti į laisvę po dvidešimties metų; 2) asmeniui, kuris pagal Europos arešto orderį perduodamas iš Lietuvos Respublikos į kitą Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybę, negali būti skirta laisvės atėmimo bausmė iki gyvos galvos, jeigu nėra tinkamo mechanizmo būti lygtinai paleistam po dvidešimties metų. Kasatorių nuomone, dėl tokio teisinio reguliavimo Lietuvos Respublika diskriminuoja savo piliečius pagal tai, kurioje valstybėje jie atlieka bausmę: jeigu asmuo nuteisiamas Lietuvos Respublikoje, jo atžvilgiu pažeidžiamas Konvencijos 3 straipsnis, o jeigu asmuo išduodamas nuteisti kitoje ES valstybėje narėje, Lietuvos Respublika, išduodančios asmenį valstybės teisėmis, reikalauja, kad kita ES valstybė narė garantuotų jam tinkamą paleidimo po 20 metų mechanizmą. Taigi tokios situacijos sukūrimas, kurioje po teismų nuosprendžių atsidūrė H. D., yra akivaizdžiai diskriminacinis ir pažeidžia Konvencijos 14 straipsnį, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 ir 2 dalis, BPK 6 straipsnio 2 dalį.

Taigi, kasatorių nuomone, atsižvelgiant į nurodytą EŽTT praktiką, Pagrindų sprendimo bei Bulgarijos ir Lietuvos Respublikų teisės aktų nuostatas, nuteistajam nėra užtikrinama nė viena Pagrindų sprendime ir Bulgarijos Respublikos teisės aktuose minima garantija. 2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojus Lisabonos sutarčiai ir 2010 m. birželio 1 d. Konvenciją papildžiusiam protokolui Nr. 14, Europos Sąjungos sutarties pagrindu ES prisijungė prie Konvencijos. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas), aiškindamas Bendrijos teisės akto nuostatas ar jo galiojimo klausimą savo praktikoje taiko bendrųjų principų metodą, kuriuo remdamasis taip pat daro nuorodas į Konvencijos nuostatas bei jos taikymo praktiką. Konvencija buvo pripažinta kaip specialus tokių teisių šaltinis. Svarbu tai, kad aiškiai įtvirtinta, jog pagrindinės teisės, kurias garantuoja Konvencija, sudaro Sąjungos teisės bendruosius principus. Taip pat ir Lietuva, prisiimdama tarptautinius įsipareigojimus ir tapdama Konvencijos dalyve, įsipareigojo, kad visos Konvencijos nuostatos bus perkeltos į nacionalinės teisės sistemą, o EŽTT sprendimų konkrečiose bylose bus paisoma ir nagrinėjant baudžiamąsias bylas Lietuvos Respublikoje.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad laisvės atėmimas iki gyvos galvos, ypač tuo atveju, kai nėra numatytas (taigi ir netaikomas) lygtinis paleidimas, yra nežmoniška bausmė, prieštaraujanti Konstitucijos 18 straipsniui, 21 straipsnio 2 ir 3 dalims, Konvencijos 3 straipsniui, kuri taip pat yra nesuderinama su bausmės tikslais ir paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis). Ypač svarbu tai, kad tokia bausmė paneigia asmens teisę į viltį, kuri yra pripažįstama EŽTT praktikoje (Vinter ir kiti prieš Jungtinę Karalystę), prieštarauja ne tik Konvencijos 3 straipsnio (nežmoniško elgesio draudimas), bet ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 10 straipsniui (Vinter ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, § 118). Tokia bausmė nesuderinama su žmogaus orumo samprata (ten pat, § 113 ir 114). EŽTT išaiškino, kad Europos baudžiamosios politikos tikslas yra ne tik bausmė, bet ir reabilitacija, integracija į laisvų asmenų visuomenę, sugebėjimų vesti atsakingą nenusikalstamą gyvenimą ugdymas (§ 115). Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas, esant aiškiai skundžiamame nuosprendyje išdėstytai EŽTT praktikai, pasisakydamas apie lygtinio paleidimo instituto įvirtinimą ir jo taikymo H. D. galimybes ateityje, veikė contra legem ir pažeidė nulla poena sine lege (nėra bausmės be įstatymo) principą. Toks motyvavimas pažeidžia Konvencijos 3 straipsnį ir palaidoja viltį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu iki gyvos galvos, kada nors išeiti į laisvę. EŽTT sprendime byloje Vinter ir kiti prieš Jungtinę Karalystę nurodė, kad tuo atveju, kai vidaus teisė nenumato jokio mechanizmo arba bausmės visam gyvenimui peržiūros galimybės, nesuderinamumas su Konvencijos 3 straipsniu šiuo pagrindu atsiranda tokios bausmės skyrimo momentu, o ne vėlesniame laisvės atėmimo etape (§ 122). Taigi Konvencija automatiškai pažeidžiama nesant tokio mechanizmo ir paskiriant tokią bausmę, o ne kada nors ateityje. Klaidingas ir apeliacinės instancijos teismo pateiktas lygtinio paleidimo galimybės traktavimas kaip priklausančios tik bausmės vykdymo sričiai ir nesusijusios su bausmės skyrimu, nes taip paneigiami Vinter byloje pateikti išaiškinimai ir proceso tęstinumo principas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 5 straipsnio 1 dalis), pažeidžiamas humanizmo principas (BVK 7 straipsnio 1 dalis).

Kasatoriai teigia, kad pernelyg griežtos bausmės paskyrimas yra susijęs ir su tuo, kad teismai netinkamai nustatė nusikalstamo susivienijimo, kaip teisiškai reikšmingo kriterijaus, sukūrimo ir tariamo vadovavimo tokiam susivienijimui aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas vieną iš nuosprendžio dalių grindė išvada, kad H. D. nusikalstamam susivienijimui mažų mažiausiai nevadovavo nuo 1996 m. (nes 1996 m. vasario 3 d. buvo sulaikytas prevencine tvarka ir iš įkalinimo įstaigos buvo paleistas tik 2001 m.), o tai, kasatorių nuomone, taip pat yra reikšminga ir leidžia teigti, kad paskirtoji bausmė yra pernelyg griežta. Šis teismas panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalį, kuria H. D. buvo nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus (dėl S. Č. ir V. V. nužudymo), ir jį išteisino, bet toks svarbus teismo sprendimas nenulėmė jokio bausmės sumažėjimo, o tai, kasatorių manymu, neteisinga.

Kasaciniame skunde teigiama, kad baudžiamasis procesas nuo neva padarytų nusikalstamų veikų iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo buvo pernelyg ilgas. Tai taip pat turi esminės reikšmės, nes valstybės pareiga yra greitai, operatyviai atskleisti nusikalstamas veikas, ir tuo atveju, kada procesas prieš asmenį trunka nepateisinamai ilgai, vienas iš galimų procesinio sprendimo variantų yra bausmės sušvelninimas kaltinamiesiems arba kitos bausmės rūšies parinkimas (EŽTT išaiškinimai bylose Einarsson prieš Islandiją, peticijos Nr. 22596/93, 1995 m. balandžio 5 d. sprendimas dėl priimtinumo; Beck prieš Norvegiją, peticijos Nr. 26390/95, 2001 m. birželio 26 d. sprendimas; Wejrup prieš Daniją, peticijos Nr. 49126/99, 2002 m. kovo 7 d. sprendimas dėl priimtinumo; Tarnas Kovacs prieš Vengriją, peticijos Nr. 67660/01, 2004 m. rugsėjo 28 d. sprendimas; Ohlen prieš Daniją, peticijos Nr. 63214/00, 2005 m. vasario 24 d. sprendimas ir kt.). Toks teisės taikymas ir aiškinimas yra akcentuotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2007 metų balandžio 17 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007, ir tokia praktika yra nuosekliai tęsiama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-256/2009, 2K-503/2010, 2K-116/2012).

Kasatoriai teigia, kad apkaltinamųjų nuosprendžių dalys dėl pačios griežčiausios bausmės paskyrimo turėtų būti naikinamos ir dėl to, jog tiek 1961 m. BK 7 straipsnio 2 dalyje, tiek ir 2000 m. BK 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs įstatymas, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims. Teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, kad visais atvejais taikomas lengviausias asmens teisinei padėčiai įstatymas, taip pat taikytinos ir tarpinės redakcijos, galiojusios tarp nusikalstamos veikos ir bylos išnagrinėjimo bei galutinio procesinio sprendimo priėmimo galiojusių įstatymų.

1961 m. BK 49 straipsnio 4 dalyje buvo numatyta teismo diskrecijos teisė tam tikrais atvejais spręsti dėl baudžiamosios atsakomybės senaties taikymo tuo atveju, kada pagal įstatymą galėjo būti taikoma laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. Taigi, patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai, esant tam tikroms sąlygoms, nebuvo imperatyvi nuostata, t. y. terminas nuo nusikaltimo padarymo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo įstatymu imperatyviai nebuvo ribojamas. Tokia sąlyga, su kuria buvo siejama teismo diskrecijos teisė spręsti dėl baudžiamosios atsakomybės senaties taikymo ar netaikymo, buvo tikimybė už padarytą nusikaltimą asmeniui skirti mirties bausmę, o tokia įstatymo sąlyga galiojo iki 1998 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtų 1961 m. BK pataisų. Tik 1998 m. gruodžio 21 d. priimtoje BK redakcijoje vietoje mirties bausmės, kaip sąlyga, dėl kurios atsiranda teismo diskrecijos teisė spręsti dėl senaties taikymo ar netaikymo, numatyta galimybė asmeniui skirti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimu mirties bausmė pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Tarp šio nutarimo, kuris įsigaliojo jo paskelbimo „Valstybės žiniose“ dieną, t. y. 1998 m. gruodžio 11 d., iki naujosios BK redakcijos, Seimo priimtos 1998 m. gruodžio 21 d. ir įsigaliojusios nuo jos paskelbimo „Valstybės žiniose“, t. y. 1998 m. gruodžio 31 d., praėjo 22 kalendorinės dienos. Tai reiškia, kad nuo 1998 m. gruodžio 9 d. iki 1998 m. gruodžio 31 d. už 1961 m. BK 105 straipsnyje nurodytą nusikaltimą numatyta viena iš alternatyvių bausmių – mirties bausmė – nebegalėjo būti taikoma, o kita bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos – įstatymų leidėjo dar nebuvo nustatyta. 1961 m. BK 105 straipsnyje numatyta bausmė neviršijo penkiolikos metų laisvės atėmimo, o tai reiškia, kad už šį nusikaltimą ir negalėjo būti paskirta didesnė nei penkiolikos metų terminuoto laisvės atėmimo bausmė. Nuo mirties bausmės panaikinimo iki laisvės atėmimo bausmės iki gyvos galvos nustatymo galiojusi 1961 m. BK 49 straipsnio redakcija numatė vienintelį pagrindą, kuriuo galėjo atsirasti išskirtinė diskrecijos teisė teismui spręsti dėl senaties taikymo ar netaikymo tai galimybė atitinkamą nusikaltimą padariusiam asmeniui pagal baudžiamąjį įstatymą skirti mirties bausmę. Tačiau Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimu pripažinus mirties bausmę prieštaraujančia Konstitucijai, vadovaujantis Konstitucijos 7 straipsnio nuostatomis, 1961 m. BK 49 straipsnio 4 dalyje nurodoma išimtinė teismo diskrecijos teisė spręsti dėl senaties taikymo ar netaikymo išnyko, išnykus pačiai išimtinei teisei atsirasti būtinai sąlygai, t. y. išnykus galimybei už atitinkamus nusikaltimus skirti mirties bausmę. Taip pat po minėto Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimo, išnykus išimtinei teismo diskrecijos teisei spręsti dėl senaties taikymo ar jos netaikymo, nuo 1998 m. gruodžio 9 d. iki 1998 m. gruodžio 31 d. (22 dienas) privalomai turėjo būti taikomas 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytas dešimties metų senaties terminas, nes minėtu laikotarpiu galiojusios tarpinės 1961 m. BK 49 bei 105 straipsnių redakcijos yra švelnesnės, palyginti su 2000 m. BK 95 straipsnio bei 129 straipsnio 2 dalies nuostatomis, numatančiomis dvidešimties metų senaties terminą, todėl būtent jos ir turėjo būti taikomos.

Be to, kasatoriai teigia, kad, bausmes subendrinus vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į bausmės laiką, paskirtą atlikti kalėjime, pažeidžiant BK 66 straipsnio nuostatas, jam nebuvo įskaitytas išbūtas kalėjimo režimu kardomojo kalinimo laikas pagal teismų 1997 m. ir 2006 m. priimtus nuosprendžius. 

2. Kasatoriai teigia, kad teismai, taikydami 1961 m. BK 2271 straipsnio 2 dalį, netinkamai taikė 2000 m. BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatas, pagal kurias turėjo būti taikomas teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas, turintis grįžtamąją galią, t. y. 2000 m. BK 249 straipsnio 2 dalis.

Kasatorių manymu, žemesniųjų teismų nurodytas nusikalstamo susivienijimo sukūrimo laikotarpis, t. y. pirmosios instancijos teismo – 1990–1993 m., o apeliacinės instancijos teismo – 1992 m. sausio 13 d.–1993 m., yra neteisingas ir prieštarauja baudžiamosios teisės principui nullum crimen sine lege, nes nusikalstamo susivienijimo organizavimas, vadovavimas ar dalyvavimas jame įmanomas tik nuo to momento, kai tokią veiką uždraudė įstatymų leidėjas.

Laikotarpio, kuriuo esą buvo daroma nusikalstama veika, išplėtimas, apimant net ir tą laikotarpį, kai tokios veikos nebuvo kriminalizuotos (įstatymas numatantis baudžiamąją atsakomybę už nusikalstamą susivienijimą buvo priimtas 1993 m. sausio 28 d. ir įsigaliojo 1993 m. vasario 5 d.), yra šiurkštus principo nullum crimen sine lege, įtvirtinto BK 2 straipsnio 1 dalyje, pažeidimas.

Be kita ko, kaip pažymi kasatoriai, teismai padarė ir dar vieną šiurkščią klaidą, susijusią su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu, nesilaikydami ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 22 d. Teismų praktikos nusikalstamo susivienijimo baudžiamosiose bylose apibendrinimo apžvalgos Nr. 3-2007 išaiškinimų. Šiuo aspektu pažymi, kad minėtoje apžvalgoje yra aiškiai konstatuota, jog nusikaltimo padarymo metu galiojusi 1961 m. BK 2271 straipsnio redakcija šią nusikalstamo bendrininkavimo formą apibrėžė kaip susivienijimo iš trijų ar daugiau asmenų bendrai nusikalstamai veikai daryti sunkius nusikaltimus kūrimą, taip pat dalyvavimą jo veikloje. Esminis skirtumas tarp 1961 m. BK ir 2000 m. BK numatytų nusikalstamo susivienijimo sąvokų yra tai, kad dabar galiojantis baudžiamasis įstatymas nusikalstamo susivienijimo sąvoką papildo nuolatinių tarpusavio ryšių bei vaidmenų ir užduočių pasiskirstymo reikalavimu tarp nusikalstamą junginį sudarančių asmenų. Šie požymiai sugriežtina įstatymo taikymo reikalavimus, pripažįstant bendrininkavimo formą nusikalstamu susivienijimu. Todėl 2000 m. BK numatyta nusikalstamo susivienijimo sąvoka yra palankesnė apsigynimo nuo kaltinimo aspektu nei tokia veika kaltinamiems asmenims pagal 1961 m. BK įtvirtintą sąvokos apibrėžimą (kasacinė nutartis  baudžiamojoje byloje Nr. 2K-545/2006). Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, šis teismas nusikalstamo susivienijimo pradžią siejo ne su įstatymų leidėjo priimtu teisiniu reguliavimu, t. y. ne su momentu, kada tokia veika buvo kriminalizuota (baudžiamojo įstatymo, uždraudžiančio tokią veiką, įsigaliojimu), o su fakto aplinkybe, susijusia su H. D. sugrįžimu iš laisvės atėmimo įstaigos. Tokiai motyvacijai kasatoriai nepritaria ne tik dėl to, kad kiti apkaltinamajame nuosprendyje minimi asmenys ir iki to momento galėjo dalyvauti tokioje veikoje, bet visų pirma dėl to, kad nebuvo teisinio reguliavimo, uždraudžiančio tokią veiką.

BK 249 straipsnis toks, koks jis buvo priimtas 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu patvirtintame naujajame Baudžiamajame kodekse, niekada neįsigaliojo, todėl BK 249 straipsnio taikymas įmanomas tik pradedant nuo jo 2003 m. balandžio 10 d. redakcijos. Paskesnė BK 249 straipsnio evoliucija vyko atsakomybės griežtinimo linkme, tačiau, pasak kasatorių, tai nereiškia, kad H. D. neturėjo būti taikoma tarpinė įstatymo redakcija, t. y. ne BK 1961 m. BK 2271 straipsnio 2 dalies, o BK 249 straipsnio 2 dalies 2003 m. balandžio 10 d. redakcija. Vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatomis, pirmenybė taikant BK 249 straipsnį teismų praktikoje suteikiama švelniausiai iš redakcijų, bet tai šioje byloje be pagrindo nepadaryta. Be to, tokia situacija, kai nusikalstamo susivienijimo kūrėjais pripažįstami ir asmenys, dėl kurių ikiteisminis tyrimas nutrauktas jiems mirus, negalima, juolab kad tai prieštarauja ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. lapkričio 10 d. nutartyje Nr. 2K-P-444/2011 pateiktiems išaiškinimams. Šioje nutartyje suformuotos nuostatos, kasatorių manymu, taikytinos ir tuo atveju, kada asmuo yra miręs, tačiau teismų baigiamuosiuose procesiniuose aktuose yra įvardijamas kaip nusikalstamo susivienijimo kūrėjas. Tai aktualu dar ir dėl to, kad, nesant galimybės pripažinti nuosprendžiuose išvardytus penkis asmenis kaltais, gerbiant mirusiųjų asmenų nekaltumo prezumpciją, nelieka trijų ir daugiau asmenų požymio, kuris yra būtinas nusikalstamos veikos, numatytos BK 249 straipsnio 2 dalyje, požymis ir, be kita ko, buvo numatytas ir 1961 m. BK 2271 straipsnio 2 dalyje. Tokio požymio nesant, taip pat ir dėl kitų pirmiau nurodytų motyvų, šios apkaltinamųjų nuosprendžių dalys, kaip teigia kasatoriai, naikintinos ir baudžiamoji byla pagal BK 1961 m. BK 2271 straipsnio 2 dalį nutrauktina.

3. Kasatoriai teigia, kad teismai nesilaikė in dubio pro reo (draudimo abejones, kurių negalima pašalinti, vertinimo kaltinamojo nenaudai) principo, daromas išvadas pagrindė prielaidomis ir duomenimis, neatitinkančiais jų pripažinimo įrodymais keliamų reikalavimų (BPK 20 straipsnis), kad abiejų instancijų teismų nuosprendžiai dėl H. D. nuteisimo ir pernelyg griežtos bausmės paskyrimo neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 13 punktų reikalavimų).

Įrodymų vertinimas yra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas tada, kai jis susijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, o, pasak kasatorių, būtent tokia situacija yra ir šioje baudžiamojoje byloje, nes žemesniųjų instancijų teismai skundžiamus apkaltinamuosius nuosprendžius iš esmės grindė parodymais asmenų, kurie yra arba anksčiau buvo bendrakaltinamieji toje pačioje baudžiamojoje byloje arba kaltinamieji kitose nagrinėjamose baudžiamosiose bylose, turintys vienokį ar kitokį baudžiamąjį procesinį statusą, atleidžiantį nuo atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir pan. Šiuo aspektu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. gegužės 26 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015 konstatavo: EŽTT nurodo, kad yra didelis pavojus, jog bendrakaltinamojo parodymai gali būti nepatikimi, atsižvelgiant į jo akivaizdų suinteresuotumą perkelti atsakomybę nuo savęs kitam asmeniui. Taigi vertinant tokius parodymus gali būti reikalaujama griežtesnio patikrinimo, nes bendrininkų padėtis duodant parodymus skiriasi nuo paprastų liudytojų. Jie duoda parodymus neprisiekę, taigi jokie jų teiginiai dėl faktinių aplinkybių tikrumo negali sukelti atsakomybės už melagingus parodymus dėl tyčinio netikrų parodymų davimo (2008 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Vladimir Romanov prieš Rusiją, peticijos Nr. 41461/02). <...> tokio asmens parodymų savarankiškumo ir objektyvumo vertinimui turi būti skiriamas didesnis dėmesys, nei vertinant kitų liudytojų parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2006, 2K-177/2008).

Asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šia konstitucine nuostata yra įtvirtintas asmens teisės į tinkamą teismo procesą principas, kurio laikymasis yra būtina sąlyga teisingai išspręsti bylą. Konstitucijos reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, kad teismas turi teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, nepažeisti konstitucinių procesinės veiklos principų, laiduoti visų proceso dalyvių teises. Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja neformalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 3 d. nutarimas, inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m, rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimai).

Apkaltinamasis nuosprendis ir juo paskirta pati griežčiausia bausmė, kasatorių manymu, prieštarauja Konvencijos 3 straipsniui. Ši byla ypatinga tuo, kad apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas iš esmės vien tik asmenų, kurie dėl savo procesinės padėties yra vienaip ar kitaip priklausomi nuo teisėsaugos organų, parodymais. Bendradarbiavimo su teisėsaugos organais faktas, kaip toks, per se dar nereiškia asmens parodymų nepatikimumo, tačiau sukuria pagrindus ir pareigą žemesniųjų instancijų teismams būtinai tokio asmens (asmenų) parodymus atidžiau ir kruopščiau patikrinti, nes tokių asmenų parodymų savarankiškumas visada kelia pagrįstų abejonių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-168-2011, 2K-225/2009, 2K-183/2009, 2K-340/2006). Kasatoriai teigia, kad tokie asmenų, kurie bendradarbiauja su teisėsauga ir dėl to gauna tam tikrų neprocesinių ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies normos požiūriu nesąžiningų lengvatų (kai sudaromi neprocesiniai susitarimai), parodymai vertintini pagal analogiškus kriterijus, kaip jų vertinimą formuoja kasacinės instancijos teismas baudžiamosiose bylose dėl asmenų, kurie duoda parodymus kaip įslaptinti liudytojai, buvę sulaikymo vietose kartu su kaltinamuoju ir „girdėję“ kas ką sakė ar kalbėjo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-290/2013, 2K-214/2013 ir kt.). Teismai, kasatorių manymu, nesilaikė jiems tenkančios pareigos ypač preciziškai ir nuodugniai patikrinti asmenų, kurie Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies prasme yra kaltinimo liudytojai, parodymų patikimumo ir taip užtikrinti, kad procesas būtų sąžiningas. EŽTT nagrinėtoje byloje Labita prieš Italiją (2000 m. balandžio 6 d. sprendimas, peticijos Nr. 26772/95) buvo nustatytas pažeidimas, nes policijos bendradarbio parodymai pripažinti kaip keliantys problemų, nes tokiais parodymais dėl jų prigimties yra įmanoma manipuliuoti ir jie gali būti duodami vien dėl tų privalumų ir nuolaidų, kurias nacionalinė teisė numato policijos bendradarbiams, ar dėl asmeninės naudos. Teismas konstatavo, kad turi būti įvertinta rizika, jog tokius parodymus duodantis asmuo nebūtinai yra nešališkas. Todėl policijos bendradarbių parodymai turi būti paremti kita bylos medžiaga (§ 157–158). Šis sprendimas grindžiamas taip pat ir kitu EŽTT sprendimu byloje Contrada prieš Italiją (sprendimas priimtas 1997 m. sausio 14 d., peticijos Nr. 27143/95). Byloje Vladimir Romanov prieš Rusiją (2008 m. liepos 24 d. sprendimas, peticijos Nr. 41461/02, cituotas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje) EŽTT nustatė, kad daug atsakingiau turi būti vertinami kito kaltinamojo (bendrakaltinamojo) byloje parodymai, nes kaltinamojo pozicija skiriasi nuo įprasto liudytojo. Jie parodymus duoda neprisiekę, jų negalima bausti už tyčia duodamus melagingus parodymus, jokia teisinė atsakomybė jiems nekyla. Teismas nurodė, kad Konvencijos 6 straipsnio garantijos tinkamai įgyvendinamos tik tada, kai kaltinamojo prisipažinimas yra priimamas konstatuojant prisipažįstančiojo kaltę, bet ne kito asmens (turima omenyje, kad kito kaltinamojo kaltė vis tiek turi būti nustatoma remiantis visais įrodymais), taip pat ir kito kaltinamojo parodymais, bet jie turi būti vertinami ypač atsargiai (paragrafas 102). Byloje Verhoek prieš Nyderlandus (peticijos Nr. 54445/00) nors ir nenustatytas Konvencijos pažeidimas, tačiau konstatuota, kad sąžiningo proceso reikalavimas leidžia gynybai remtis faktu, kad gynybai buvo žinoma bendradarbių tapatybė ir faktas, kad jie yra bendradarbiai. Taip pat tokiame procese sąžiningumo principas buvo užtikrintas, o Konvencijos pažeidimas nekonstatuotas, nes bylos procese buvo apklausiami ne tik su policija ar kitomis teisėsaugos institucijomis bendradarbiaujantys asmenys, bet ir prokurorai apie susitarimų sudarymo aplinkybes ir jų apimtį. Kasatoriai teigia, kad teismai netinkamai atliko savo pareigą ir nevertino bendradarbiaujančių su teisėsauga buvusių kaltinamųjų, bendrakaltinamųjų parodymų taip, kaip tą įpareigoja daryti nacionalinių teismų ir EŽTT praktika.

Kasatoriai pažymi, kad teismai nevertino galimo nuteistųjų R. Ž. ir V. G. parodymų nepatikimumo aukščiau nurodytais aspektais. Kasaciniame skunde pažymima, kad su gana didele tikimybe galima teigti, jog atskiri kaltinamieji (nuteistieji R. Ž., V. G. ir ne tik jie) buvo sudarę neprocesinius susitarimus su kaltinančiąja puse bei suinteresuoti duoti šališkus parodymus, siekdami palengvinti savo procesinę padėtį ir perkeldami atsakomybę H. D. Tai patvirtina ir tokios aplinkybės kaip švelnesnių kardomųjų priemonių konkretiems nuteistiesiems taikymas; neinkriminuojamos veikos, kurios H. D. inkriminuotos, o pagal kitų bendrakaltinamųjų duodamus parodymus jie (net ir pagal kaltinimo versiją) turėjo būti pripažinti padėjėjais ar net ir bendravykdytojais; jiems buvo leidžiama parduoti nuosavybės teise priklausantį turtą ikiteisminio tyrimo metu (V. G.), o nepripažįstančių kaltės įtariamųjų turtas areštuojamas, tuo pačiu areštuojamas ir visos giminės turtas; proceso metu gynybai pateikus dokumentus dėl turimo registruojamo turto (pvz., R. Ž.) kaltinimas neprašė taikyti arešto siekiant užtikrinti civilinių ieškinių ar proceso išlaidų atlyginimą; prokuroro prašomų skirti bausmių dydis, teisingiau disproporcija tarp tos bausmės, kuria nuteistas H. D., ir bausmių, kurias prokuroras prašė skirti su juo bendradarbiaujantiems asmenims šiame ir kituose procesuose.

Kasaciniame skunde plačiai aptariamos ir kitos aplinkybės, kurios, kasatorių nuomone, akivaizdžiai parodo nuteistųjų R. Ž. ir V. G. „bendradarbiavimą“ su teisėsauga ir buvusius atitinkamus neprocesinius susitarimus. Pasak kasatorių, manipuliavimas baudžiamosios bylos duomenimis yra akivaizdus BPK 1 ir 2 straipsnių nuostatų pažeidimas.

4. Kasatoriai teigia, kad teismai, vertindami bendrakaltinamųjų R. Ž. ir V. G. parodymus dėl pasikėsinimo nužudyti R. P. ir V. S. nužudymo, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Kasaciniame skunde aptarus R. Ž., nukentėjusiojo R. P. parodymus bei, pasak kasatorių, tikrąją įvykio situaciją, teigiama, kad H. D. visiškai nepagrįstai nuteistas už pasikėsinimą nužudyti, nes žudyti R. P. (o juo labiau su kvalifikuojančiu požymiu) niekas neketino. Tai patvirtina tokios aplinkybės, kaip kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykiai, įskaitant ir po esą įvykdyto pasikėsinimo (kvietimas prisijungti prie bendrų nusikaltimų), nusikalstamų veiksmų intensyvumą (R. P. gydėsi namuose, ir niekas, taip pat ir H. D., daugiau jo neieškojo ir į jį nesikėsino). Tokie veiksmai, netgi ir pagal kaltinimo versiją, yra artimesni turto prievartavimui su kūno sužalojimu, o ne kėsinimuisi nužudyti; kasatoriai mano, kad netgi ir pagal kaltinimo versiją, palaikomą bendrakaltinamųjų, ši H. D. veika kvalifikuota netinkamai.

Kasatoriai teigia, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios iki pat apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimo pasikėsinimas nužudyti R. P. visiškai nepagrįstai buvo bendrai nagrinėjamas kartu su V. S. nužudymu. Netgi apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje bausmės paskyrimas yra nulemtas akivaizdžios klaidos: nors nurodoma, kad nuteistojo H. D. nusikalstamas veikas iš BK 22 straipsnio 1 dalies, BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto (dėl pasikėsinimo nužudyti R. P.) perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, BK 22 straipsnio 1 dalį, tačiau kuo pasireiškia perkvalifikavimas, taip ir neaišku, nes pasikeičia tik BK bendrosios ir specialiosios dalies normų nurodymo eiliškumas. Tame pačiame rezoliucinės dalies sakinyje nurodoma: paskirti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. statymo redakcija) laisvės atėmimą keturiolikai metų; pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. statymo redakcija) laisvės atėmimą aštuoniolikai metų.

Tokiu atveju, pasak kasatorių, galima suprasti, kad apeliacinės instancijos teismas pasunkino H. D. padėtį, nuteisdamas už pasikėsinimą nužudyti R. P. pagal papildomai kvalifikuojamą BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, o dėl V. S. nužudymo teisinę padėtį palengvino, atsisakydamas kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Kita vertus, toks neaiškumas leidžia tik spėlioti, nes, apeliacinės instancijos teismui bausmių skyrimo dalyje nenurodžius konkrečių veikų, galima manyti, jog apeliacinės instancijos teismas pripažįsta esą H. D. ne nužudė, o pasikėsino nužudyti V. S., tačiau šioje dalyje kvalifikuojama ir pagal BPK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, ir pagal 9 punktą. Kasatoriai mano, kad tokia situacija negalima.

Dėl V. S. nužudymo teismas iš esmės remėsi tik nuteistojo V. G. parodymais. Būtina paminėti esminę aplinkybę, kad ir pats bendrakaltinamasis V. G. nepatvirtino, jog V. S. iš tikrųjų buvo nužudytas. V. G. nurodė, kad jis nėra gydytojas ir nežino, ar V. S. po jo sužalojimo buvo be sąmonės, ar negyvas.

Pagal kaltinimo versiją, pripažintą ir žemesniųjų instancijų teismuose, visi kiti asmenys, anot V. G. („G.“), dalyvavę nužudant V. S., yra negyvi. Tokia situacija yra itin palanki kaltinimui ir pačiam V. G., nes nėra daugiau jokių asmenų, kurie galėtų patvirtinti arba paneigti V. G. parodymus. Todėl, gynybos manymu, V. G. teikiami paaiškinimai yra vienas iš V. G. įsipareigojimų kaltinimui pagal jų susitarimą: tikslas apkaltinti H. D. ir sukurti tokią įvykių seką, kad pats V. G., duodamas tokius parodymus, savo atsakomybę perkeltų jam.

Šios nusikalstamos veikos motyvas yra įvardijamas kaip konkuravimas nusikalstamame pasaulyje. Tačiau ši versija niekuo neparemta. Kasaciniame skunde pažymima, kad nė vienas liudytojas nenurodė konkrečios aplinkybės (vagystės, apgavystės, skolos negrąžinimo, žmogžudystės, smurto ar panašiai), dėl kurios tarp H. D. ir V. S. būtų kilęs koks nors konfliktas. Vienintelis V. G. nurodė, neva H. D. buvo su juo Rygoje, kur rygiečiai jam pasakė, kad V. S. („T.“) neva išsireiškė, kad H. D. ir jo sėbrams nebedaug liko, po to, esą, H. D. pasakė – „užversiu <...>“. Tokiai kaltinimo versijai prieštarauja kiti bylos duomenys. H. D. paso apžiūra, iš kurios matyti, kad jis Latvijoje buvo, bet ne 1993 m., o metais vėliau). V. G. paso apžiūros protokolo ar bent visų paso puslapių kopijų byloje iš viso nėra, dėl to galimybė patikrinti, ar pats V. G. apskritai buvo Latvijoje, byloje eliminuota.

Kasaciniame skunde teigiama, kad žemesniųjų instancijų teismai be jokio pagrindo asmenų parodymus, kuriuose aiškiai pasisakoma, jog vienos ar kitos aplinkybės jiems žinomos tik iš kalbų, pripažino tinkamais įrodymais, nepaisant netgi to, kad ir tokie duomenys akivaizdžiai prieštaravo vieni kitiems, kad V. Ž. turėjo pagrindo apkalbėti kasatorių, nes, pvz., liudytojas D. U. parodė, kad, esą, V. S. („T.“) nušovė pats V. Ž.

Be to, pasak kasatorių, ar V. S. („T.“) buvo nušautas, ar jis ir šio kasacinio skundo surašymo metu yra gyvas, patikrinti neįmanoma, nes asmenų parodymai kardinaliai priešingi, o teismai nesiėmė jiems tenkančios pareigos šalinti prielaidas ir prieštaravimus, o nepašalintas prielaidas traktavo H. D. nenaudai. Byloje yra duomenų, kad V. S. Kaune, „V.“ patalpose, nebuvo nužudytas, o išvežtas „rusų“. Kasatoriai pažymi, kad tokias aplinkybes patvirtino liudytojai V. G., A. M., J. K., A. P., V. K., Č. S., ir šių liudytojų parodymus cituoja kasaciniame skunde.

Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Nuteistojo V. G. parodymai negali būti pripažįstami tinkamais įrodymais dėl šio nusikaitimo padarymo, nes jo parodymų patikimumas jokiais proceso veiksmais nepatvirtintas. Jis parodymus davė ne kaip neturėdamas neutralaus liudytojo statuso, neįspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės, jo pateikiamos versijos daugiau niekas nepatvirtina, priešingai, kiti liudytojai, kurių statusas yra neutralus ar bent jau nepalyginti neutralesnis nei V. G., nurodė visiškai kitokias, teisinančias aplinkybes.

Pasak kasatorių, apeliacinės instancijos teismas šioje skundžiamo nuosprendžio dalyje nepagrįstai nurodė, kad V. S. nužudymo faktą patvirtino liudytojai E. P., V. G., G. K., D. G., J. B. ir J. S. Tačiau šie asmenys nėra tiesioginiai įvykio liudytojai.

Kasatoriai teigia, kad teismų motyvai dėl asmenų, t. y. V. S. ir R. G. nužudymo, kai šių lavonai nerasti, vienareikšmiškai konstatuojant, kad šie asmenys yra nužudyti, nėra priimtini. Kasatoriai mano, kad tokiais atvejais, kai nėra surastas asmens lavonas (palaikai), nėra atlikta patikimų DNR tyrimų, teismai privalėjo itin kruopščiai patikrinti visas versijas dėl to, ar asmenys, dėl kurių nužudymo yra teisiamas (ar nuteistas) kaitinamasis, gali būti gyvi ar gali būti žuvę kitomis aplinkybėmis, ar mirę sava mirtimi vėliau. Bendrosios kompetencijos teismo sprendimas civilinio proceso tvarka pripažinti asmenį mirusiu dar nereiškia paties asmens mirties, o juo labiau nužudymo fakto. CPK nustatyta tvarka civilinių klausimų išsprendimas jokiu būdu nėra pagrindas konstatuoti nužudymo faktą.

Apibendrinant kasaciniame skunde dėstomus argumentus teigiama, kad skundžiamų nuosprendžių dalių motyvai ir argumentai, kurie tapo pagrindas priimti apkaltinamąjį nuosprendį H. D. šioje kaltinimo dalyje, tėra tik prielaidos, kuriomis apkaltinamųjų nuosprendžių grįsti negalima, nes taip iš esmės pažeidžiami BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimai.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš kaltinamųjų R. Ž., V. G. ir nukentėjusiojo R. P. parodymų matyti, jog motyvas nužudyti V. S. buvo konkurencija dėl įtakos sferų nusikalstamame versle Kauno mieste bei noras priversti asmenis mokėti dalį pelno, gauto iš nusikalstamos veiklos. Tačiau pagal V. G., taip pat ir R. P. parodymus daryti tokios išvados nebuvo galima.

Nė vienas liudytojas ar bendrakaltinamasis nenurodė jokios konkrečios aplinkybės, dėl kurios tarp H. D. ir V. S. būtų kilęs konfliktas. Yra minimos tik „kibirkštys“, bet byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad H. D. su V. S. būtų kuo nors konkrečiai dalijęsi ir nepasidaliję, t. y. nėra jokios konkrečios turtinės naudos siekimo.

Pagal kaltinimo versiją, V. S. buvo specializavęsis automobilių vagystėse asmuo, bet nei H. D., nei dar koks nors kitas iš asmenų, priskirtų „D.“ nusikalstamam susivienijimui, tiesiogiai su V. S. nekonkuravo; jokių konkrečių nusikalstamų veikų darymo teritorijų, kurias V. S., ar priešingai – H. D., būtų rengęsi „užimti“ vienas iš kito, taip pat nėra nurodoma ir nėra nustatyta. Nusikalstamos veikos kvalifikavimo požiūriu motyvas galėtų būti vertinamas tiek kaip gynyba nuo galimo susidorojimo ar blogiausiu atveju kerštas, o tai reikštų visiškai kitą veikos kvalifikavimą – nužudymą be kvalifikuojančių požymių, todėl H. D. nuteisimas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą taip pat yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 46 Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose nurodyta, kad nužudymas iš pavydo, keršto ar kitokių paskatų, kilusių dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių santykių, kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Taip pat kasatoriai pažymi, kad pagal 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 4 punktą patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis už šios kategorijos nusikalstamą veiką buvo dešimt metų. Baudžiamasis įstatymas yra vientisas, todėl turi būti atsižvelgiama ne tik į konkrečios BK specialiosios dalies, numatančios atsakomybę už konkrečią nusikalstamą veiką, normą, bet ir kitas baudžiamojo įstatymo (taip pat ir BK bendrosios dalies) normas, juolab neapsiribojant vien tik sankcija. Kasatoriai mano, kad baudžiamasis įstatymas – BK 129 straipsnio 2 dalis – pritaikytas netinkamai, nes turėjo būti taikomas arba 1961 m. BK 104 straipsnis, arba 2000 m. BK 129 straipsnio 1 dalis.

5. Kasatoriai teigia, kad išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia reikalavimą įtraukti į įrodinėjimo procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti, sujungiant visus faktus į loginę visumą ir po to daryti apibendrinančias išvadas. Šioje baudžiamojoje byloje, kasatorių manymu, tai nebuvo padaryta.

Teismai, konstatuodami, kad R. G. yra nužudytas, iš esmės vadovavosi tik kito nuteistojo R. Ž. parodymais, kurio parodymų nepatikimumo ir galimos įtakos problematika aptarta aukščiau.

Kasatoriai nurodo, kad byloje yra ir kitų liudijimų, kurie radikaliai prieštarauja R. Ž. teiginiams. Ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti liudytojai Nr. 9-06, Nr. 10-06, Nr. 1-07, kuriems taikytas anonimiškumas, tačiau nė vienas iš jų nenurodė, kad jie patys yra matę liudijamus faktus, kad pas R. G. („M.“) buvo atvažiavęs ir pats R. Ž. Manytina, kad tik dėl šios priežasties kaltinimas atsisakė šiuos liudytojus iškviesti žemesniųjų instancijų teismams apklausai, nes, anot prokuroro, dalis tokių liudytojų yra mirę, kitų neįmanoma surasti.

EŽTT praktikoje dėl liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, naudojimo įrodinėjimo procese (pvz., 2002 m. kovo 28 d. sprendimas byloje Birutis, Byla, Janutėnas prieš Lietuvą, peticijų Nr. 47698/99 ir 48155/99; 1989 m. lapkričio 20 d. sprendimas byloje Kostovski prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 11454/85; 1996 m. kovo 26 d. sprendimas byloje Doorson prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 20524/9; 1997 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje van Mechelen ir kiti prieš Nyderlandus, peticijų Nr. .21363/93, 21364/93, 21427/93, 22056/93; 1992 m. birželio 15 d. sprendimas byloje Lūdi prieš Šveicariją, peticijos Nr. 12433/86; 2002 m. vasario 14 d. sprendimas byloje Visser prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 26668/95) pasisakyta išsamiai ir, kasatorių manymu, tokių liudytojų parodymais grįsti apkaltinamųjų nuosprendžių negalima. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje tokia problematika taip pat yra nagrinėta (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-214/2013); kasatorių nuomone, teismai nuo tokių išaiškinimų nukrypo.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad apie R. Ž. buvimą pas R. G. namuose patvirtino R. Z., tačiau būtina pažymėti, kad R. Z. yra nukentėjusiojo (pagal kaltinimo versiją, nužudytojo) duktė ir tam tikras aplinkybes gali nurodyti šališkai, be to, ji apie R. Ž. buvimą, liudydama teisme, nieko nenurodė, teigdama, jog neprisimena. Be to, priskirdami nuteistojo R. Ž. parodymus prie tiesioginių ir patikimų, žemesniųjų instancijų teismai visiškai neatsižvelgė ir į kitus liudytojų parodymus. Pagal nuteistojo R. Ž. parodymus, 1993 m. gruodžio 25 d. vakare jie užėjo pas „M.“ į namą, kuriame jis slapstėsi, „M.“ juos pavaišino vynu, jie pasėdėjo, išgėrė 1,5-2 butelius vyno ir tada pasakė „M.“, kad būtų gerai važiuoti į gydymo įstaigą koduotis nuo narkotikų vartojimo, kad toliau taip negalima, reikia susiimti ir panašiai. R. G. („M.“), anot R. Ž., be jokių problemų sutiko, apsirengė ir visi draugiškai išvažiavo. R. P. nurodė, kad „M.“ išsivedė H. D. su „S.“, kad „M.“ bandė priešintis. Pasak J. B., vyras grįžo po Kūčių, t. y. gruodžio 24 d., pasakė, kad „M.“ nebėra. R. B. nurodė, kad buvo naudojamas smurtas, buvo kraujo, „M.“ buvo ar sumuštas, ar peršautas, kad jį išsivedė, į namą įėjo per balkoną su stiklais ir panašiai. Taip yra girdėjusi ir L. G., kad jos vyras buvo išgabentas vos ne komos būklės. Teismai visus šiuos liudijimus (kartu su R. Ž. teiginiais) pripažino įrodymų visetu ir konstatavo, kad H. D. nužudė R. G. pirmiau nurodytų aplinkybių matyti, kad, analizuojant šiuos duomenis kartu kaip visetą, o ne atskirai, nuteistojo R. Ž. parodymai kardinaliai prieštarauja kitų asmenų parodymams. Akivaizdu, kad kitokių parodymų R. Ž. duoti ir negalėjo, nes, duodamas kitokius parodymus, jis duotų parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką, apie savo tiesioginį dalyvavimą nužudyme. Teismai, nepašalinę šių prieštaravimų, o patikėję kaltinamuoju, kuris teikė duomenis beveik apie visus pasikėsinimus ir nužudymus veikdamas kaip kaltinimo liudytojas, padarė neteisingas išvadas. Nors šis bendrakaltinamasis yra ir daugelio kitų bendrakaltinamųjų ir liudytojų įvardijamas kaip „senis“, t. y. pagal kaltinimo versiją „D.“ nusikalstamo susivienijimo narys, tačiau, pagal jo parodymus, jis pats nusikalstamų veikų daryme neva nedalyvaudavo, o jo atsiradimas nusikalstamų veikų padarymo vietoje esą visiškai atsitiktinis, neapimtas vieningos tyčios su kitais kaltinamaisiais ir H. D., dėl to kaltinimas neįžvelgė jo kaltės.

Kasatorių nuomone, R. Ž. parodymus paneigia netiesioginiai įrodymai ir kitų asmenų, kurie teigė matę R. G. 1994 m. gyvą, parodymai. Kaltinamasis G. J. papildomai parodė, kad 1993 m. gruodžio 2930 dienomis į namą buvo atėjęs R. G., jis buvo su peruku. Iš tokių asmenų pažymėtini kaip liudytojai apklausti A. T. ir Z. R., kuriais, kaip ilgamečiais policijos pareigūnais, teismai neturėjo pagrindo netikėti. Taip pat nesulaukė žemesniųjų instancijų teismų dėmesio ir liudytojų parodymai apie po tariamo nužudymo gautą iš R. G. atviruką, filmuota medžiaga su J. D. parodymais. Bet kokie teisinantys duomenys teismų buvo atmesti kaip niekiniai, jų netiriant ir nevertinant arba pasisakant, kad teismai tokiais liudytojų parodymais netiki. R. G. palaikai nerasti, todėl teismai turėjo ypač kruopščiai patikrinti ne tik kaltinimo, bet ir gynybos versijas dėl aplinkybių, jog asmuo, baigiamaisiais teismų procesiniais sprendimais pripažįstamas nužudytu, gali būti gyvas arba miręs (žuvęs) kitomis aplinkybėmis, tačiau šioje byloje tai nebuvo padaryta.

Kasatoriai pažymi, kad teismai atsisakė tirti ir aiškintis aplinkybes dėl liudytojos A. U., kurios parodymai galėjo turėti esminės reikšmės sprendžiant, kad R. G. nebuvo nužudytas 1993 m. gruodžio 25 d., nes kitą dieną, t. y. 1993 m. gruodžio 26 d., buvo matytas gydymo įstaigoje. Apie liudytojos A. U. egzistavimą nurodė net ne H. D. gynyba, o nukentėjusiųjų pusė, t. y. liudytoja E. J. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta E. J. nurodė, kad viena pažįstama medicinos seselė A. U. jai pasakė, kad R. G. gruodžio 26 d. guli ligoninėje visas sumuštas.

Tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme buvo pateiktas prašymas apklausti A. U. (buvo nurodytas telefono numeris), tačiau prašymai buvo atmesti. Pirmosios instancijos teismas tai daryti atsisakė visiškai be motyvų, o apeliacinės instancijos teismas tą padarė konstatuodamas, kad esą pati E. J., apklausta teisme, paneigė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nurodydama, kad A. U. ji nepažįsta, kad ji niekada nebuvo sutikusi tokios kaimynės ir nesakė, kad R. G. guli ligoninėje. Kasatoriai mano, kad teismai atmesdami minėtą prašymą pažeidė rungtyniškumo principą.

Apie tokios liudytojos buvimą ir E. J. pasakojimą patvirtino ir pati L. G. Lietuvos apeliacinis teismas apklausė liudytojos A. U. brolį S. U., kuris taip pat nurodė, kad „M.“ pravardę girdėjo, jis buvo vedęs jo sesers kaimynę L., sesuo ir „M.“ žmona gyveno kaimynystėje, todėl jos bendravo. Taigi S. U. ne tik patvirtino, kad A. U. yra jo sesuo, ji dirbo gydymo įstaigoje ir tuo metu gyveno Kaune nurodytame rajone, be to, bendravo su nukentėjusiaisiais. Todėl, pasak kasatorių, E. J. parodymai teisme ir bandymai paneigti tokią svarbią aplinkybę yra visiškai melagingi.

Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl A. U. apklausos, konstatavo, kad atmeta gynybos prašymą, nes nėra žinomi jos kontaktai ir adresas. Tačiau teismas kartu nurodė, kad šis prašymas bus svarstomas pakartotinai, jeigu apklausus A. U. brolį šie duomenys bus gauti. Tame pačiame posėdyje buvo apklaustas S. U., kuris pasakė A. U. telefono numerį ir nurodė, kad galės vėliau patikslinti sesers adresą ir jį pateikti teismui. Nuosprendyje šis teismas visiškai nepagrįstai pažymėjo, kad neva S. U. paneigė, jog A. U. dirbo 3-iojoje ligoninėje, o ne Klinikose ar 2-ojoje ligoninėje, kaip nurodo E. J. ar L. G., nes akivaizdu, jog praėjus tiek laiko šias gydymo įstaigas galima natūraliai sumaišyti. Taip pat visiškai nepagrįstas argumentavimas tuo, jog, anot S. U., jo sesuo dirbo masažuotoja, o ne medicinos seserimi, tai taip pat neturi jokios įtakos, nes tai liudytojams paprasčiausiai nebuvo tiek detaliai žinoma ir esminga. Svarbiausia yra tai, kad toks asmuo (A. U.) realiai egzistuoja, kad apie ją nurodė būtent nukentėjusioji, o abiejų instancijų teismų atsisakymas apklausti itin reikšmingą liudytoją yra esminis baudžiamojo proceso pažeidimas.

Taigi, esant duomenų, kad R. G. po įvykių, kurie teismų įvertinti kaip jo nužudymas, dar buvo gyvas, teismai apkaltinamuosius nuosprendžius pagrindė nepatvirtintomis prielaidomis, netgi nesiėmę jiems tenkančios pareigos pašalinti bet kokius neaiškumus ir abejones.

Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, esą byloje patikimai nustatyta, jog R. G. buvo nužudytas dėl to, kad H. D. pavydėjo jo sugebėjimų versle, įtarė, kad R. G. ne apie visus uždirbtus pinigus informuodavo ir taip juos savinosi, ir įtarė, kad R. G. prisidėjo organizuodamas žudynes restorane „V.“, kai buvo nužudyti penki asmenys.

Kasaciniame skunde pažymima, kad teismai konstatavo, jog tai, kad prieš R. G. nužudymą buvo perrašytas jam priklausantis namas, patvirtina, jog jis nužudytas buvo iš savanaudiškų paskatų. Teismas nuosprendyje nurodė, kad, anot liudytojos E. J., R. G. namas buvo perrašytas su H. D. žinia, tačiau ir tai nepaneigia to, kad R. G. savinosi bendrus pinigus. Be to, pati E. J., apklausta ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad atsitiktinai Kaune sutikusi R. G., kuris buvo pakeitęs išvaizdą (turėjo peruką ir akinius), ir jam pasakiusi apie namo perrašymą, o jis atsakė, kad apie tai žino. Tokios aplinkybės, pasak kasatorių, labiau patvirtina faktą, kad R. G. buvo skolingas „S., dėl to jis ir peršovė R. G. ranką. Dėl tos skolos „S.“ ir buvo atvažiavęs raginti E. J. perrašyti namą. Be to, teismų nurodytam savanaudiškumo motyvui prieštarauja ir pačios L. G. liudijimas, kad jai buvo perduoti R. G. automobilio „Mercedes“ rakteliai, laikrodis „Rolex“, 5000 JAV dolerių. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad H. D. ar kas nors kitas būtų reiškęs kokias nors pretenzijas R. G. iki penkių asmenų nužudymo restorane V.“. Abiejų instancijų teismai citavo tik tuos L. G. parodymus, kurie reikalingi pripažinti kasatorių kaltu.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 46 Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose pateiktus išaiškinimus, nužudymas iš pavydo, keršto ar kitokių paskatų, kilusių dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių santykių, kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Šiame Senato nutarime taip pat nurodyta, kad negali būti pripažįstami padarytais dėl savanaudiškų paskatų tyčiniai nužudymai dėl motyvų, kurių formavimąsi nulėmė turtiniai interesai (kerštas skolininkui dėl negrąžintos skolos, pyktis dėl prarasto turto, pavydas dėl praturtėjimo ar nukentėjusiojo atsisakymas įvykdyti kitokias turtines prievoles, atsiradusias teisėtu pagrindu ir pan.), bet dėl šios veikos kaltininkas negauna turtinės naudos. Tokia praktika toliau plėtojama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartyse, priimtose baudžiamosiose bylose Nr. 2K-361/2006, 2K-7-576/2006, 2K-196/2011 ir kt.

Dėl šios priežasties kasatoriai mano, kad teismas padarė esminį Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimą, nes neteisingai kvalifikavo padarytą veiką kaip padarytą iš savanaudiškų paskatų.

6. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nors padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad H. D. nedalyvavo S. Č. nužudyme, ir dėl šios dalies priėmė išteisinamąjį nuosprendį, tačiau neatsakė į apeliacinio skundo motyvus bei argumentus ir visiškai nepasisakė, kodėl pripažįsta kasatorių kaltu rengusis nužudyti S. Č.

Kasatoriai pažymi, kad nuteisimas už rengimąsi nužudyti S. Č. grindžiamas išimtinai tik kito bendrakaltinamojo V. G. parodymais. Tačiau net ir šiuo aspektu V. G., nors ir siekdamas perkelti atsakomybę H. D., neprisiminė, ar H. D. dalyvavo susitikime su G. L., juo labiau su L. G. Dėl šios nusikalstamos veikos kaltinime nurodomi penki liudytojai, bet teismai apklausė tik tris. Juos išklausę, teismai visiškai nepagrįstai konstatavo, kad H. D. ir V. G. esą sukūrė planą S. Č. nužudyti Maskvoje, pasitelkė tam L. G. ir G. L., kurie esą turėjo susitarti su čečėnais, kad jie nužudytų S. Č.

Apklaustas byloje A. D. nurodė, kad jis iš G. L. pokalbio su L. G. niekada nėra girdėjęs, kad pastarasis yra atvykęs nuo H. D., o priešingai, kad yra siųstas V. G. (prieštaravimas su V. G. parodymais). Taip pat jis patvirtino, kad G. L. buvo ir yra V. G., o ne H. D. draugas. Jokių nuotraukų jis nėra matęs, yra girdėjęs tik pokalbį tarp G. L. ir L. G. (dabar – T.). Lietuvos apeliacinis teismas nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, kad A. D. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad G. L. atsiuntė H. D., nes posėdžio protokole nurodyta, kad tiek į H. D., tiek į pirmininkaujančio klausimus jis atsakė, kad G. L. atsiuntė V. G., ir jis nepatvirtina savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes matyti, kad V. G. ir A. D. parodymai prieštarauja vieni kitiems. V. G. ir G. L. parodymų prieštaravimas kardinalus ir nebuvo pašalintas, nes bylos nagrinėjimo metu nebuvo apklaustas tiesioginis liudytojas G. L., be to, ir L. G. (dabartinė pavardė T.).

Kasatoriai mano, kad V. G. parodymais apskritai negalima buvo tikėti, o ir iš tų parodymų, kuriais teismas tiki, matyti, kad analizuojamoje situacijoje negalima traktuoti inkriminuojamų veiksmų kaip rengimosi padaryti nusikaltimą, nes prašymas pasidomėti, kiek kainuoja, nėra nei įrankių ar priemonių suieškojimas ar pritaikymas, veikimo plano sudarymas, bendrininkų telkimas, kaip tai numato BK 21 straipsnis.

Kasatoriai pažymi, kad 1961 m. BK 16 straipsnio 1 dalis numatė atsakomybę už rengimąsi padaryti nusikaltimą kaip už priemonių arba įrankių suieškojimą ar pritaikymą arba kitokį tyčinį sudarymą sąlygų nusikaltimui padaryti. Netgi V. G. pateikiama versija neatitinka tokios rengimosi sampratos, juolab 2000 m. BK 21 straipsnio 1 dalies, kuria grindžiamas nuteisimas. Tai reiškia, kad H. D. taikytas atsakomybę sunkinantis įstatymas, nes 2000 m. BK 21 straipsnio 1 dalyje numatytas kitoks tyčinis nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas, o ankstesnėje įstatymo redakcijoje žodžio „lengvinančių“ nebuvo, t. y. ankstesnė įstatymo redakcija reikalavo tokių tyčinių nusikaltimo padarymo sąlygų, kurios priežastinio ryšio prasme suvokiamos kaip conditio sine qua non ir turėjo būti taikoma.

7. Kasatoriai teigia, kad apkaltinamųjų nuosprendžių dalyse dėl H. D. nuteisimo pagal 1961 m. BK 150 straipsnio 2 dalį dėl SAB „D.“ akcininkų R. P. ir S. V. turto prievartavimo ir BK 181 straipsnio 2 dalį dėl UAB „B. direktoriaus G. S. B. turto prievartavimo baudžiamojo įstatymo taikymas prieštaringas, nes 1961 m. BK 150 straipsnio 2 dalis ir dabartinės redakcijos 2000 m. BK 181 straipsnio 2 dalis yra tarpusavyje konkuruojantys baudžiamieji įstatymai, todėl šioje dalyje teismai privalėjo apsispręsti, kuris baudžiamasis įstatymas, kaip švelninantis ar kitaip lengvinantis H. D. baudžiamąją atsakomybę, taikytinas.

Visiškai ydinga pirmosios instancijos teismo motyvacija, prieštaraujanti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1996 m. birželio 21 d. apžvalgoje dėl įstatymų dėl baudžiamosios atsakomybės už turto prievartavimą taikymo teismų praktikoje pateiktiems išaiškinimams, neištaisyta ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje.

Be kita ko, nors, kaip baudžiamasis įstatymas, pritaikytas 1989 m. balandžio 21 d. įsakas Nr. XI-2877, bet nepasisakyta apie tokio baudžiamojo įstatymo atribojimą nuo 1961 m. BK 273 straipsnio, nemotyvuota, kodėl pirmosios instancijos teismas vieną ar kitą baudžiamąjį įstatymą pripažįsta lengvinančiu baudžiamojon atsakomybėn patrauktų asmenų teisinę padėtį.

8. Kasatoriai teigia, kad teismai, nuteisdami H. D. dėl veikos prieš UAB „E.“, P. I., V. J., taip pat pasirinko prieštaringą baudžiamųjų įstatymų taikymą. Kasatoriai sutinka su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria H. D. nuteisimas pagal 1961 m. BK 131 straipsnio 2 dalį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija), 206 straipsnio (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija) panaikintas ir, pritaikius 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 2 punktą, ši baudžiamosios bylos dalis nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Tačiau nuteisimas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, o juo labiau pagal BK 254 straipsnio 2 dalį, pasak kasatorių, yra nepagrįstas, nes R. L., V. S., kitų bendrakaltinamųjų parodymai, net ir siekiant apkalbėti kasatorių, patvirtina tik neva H. D. reikštas pretenzijas jau po nusikalstamų veikų padarymo. Tiek G. J., tiek ir kiti bendrakaltinamieji nurodė, kad nusikalstamoje veikoje jie dalyvavo V. S. nurodymu, jokio H. D. dalyvavimo ar nurodymų planuojant ar organizuojant tokias veikas davimo netgi ir bendrakaltinamieji nenurodė.

Juo labiau, kaip teigia kasatoriai, H. D. nepagrįstai nuteistas pagal BK 254 straipsnio 2 dalį, kadangi tokia  veika yra išimtinai vykdytojų ekscesas, nes iš anksto net ir patys vykdytojai negalėjo numatyti tokių aplinkybių, kad ekspedijuojamas kontrabandinis krovinys bus lydimas valstybės pareigūnų, iš kurių vienas bus ginkluotas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teigiama, jog akivaizdu, kad H. D., kaip nusikalstamo susivienijimo vadovui, buvo žinoma apie šio nusikaltimo padarymą, jis pats jo padarymą organizavo ir jo tyčia apėmė šio nusikaltimo padarymą, kartu teigiama, jog kaltinamųjų tyčia buvo užvaldyti bet kokį turtą, todėl jų veikos kvalifikuojamos pagal kilusias pasekmes. Kasatorių manymu, teismai be jokio pagrindo sutapatino vėlesnį sužinojimą apie padarytas veikas su nusikalstamų veikų organizavimu, taip net vykdytojų ekscesą dėl šaunamojo ginklo pagrobimo (apie kurį iš anksto negalėjo būti žinoma) perkeldami ir H. D.

Be to, kaip teigia kasatoriai, teismai be jokio pagrindo pritaikė atsakomybę sunkinantį baudžiamąjį įstatymą, nes BK 254 straipsnio 2 dalis yra atsakomybę griežtinantis įstatymas, palyginti su 1961 m. BK 2341 straipsnio 1 dalimi.

9. Kasatoriai teigia, kad pagal BK 181 straipsnio 3 dalį dėl A. M. turto prievartavimo H. D. nuteistas nepagrįstai. Visų pirma, pasak kasatorių, nepakankamai buvo įvertinta faktinė aplinkybė, kad dėl sulaikymo 1996 m. H. D. toliau negalėjo dalyvauti nusikalstamos veikos padaryme. Vien pats nurodymas ar pasakymas, kad asmuo yra skolingas kitam asmeniui, nėra ir negali būti pakankamas nei turto prievartavimo, nei savavaldžiavimo, kaip nusikalstamų veikų, objektyvusis požymis. Taigi, jokio H. D. dalyvavimo, juolab jokių konkrečių nurodymų davimo, byloje nenustatyta, o tokios aplinkybės, kad asmuo skolingas kitam asmeniui, nurodymas negali būti suvokiamas nei kaip rengimasis, nei kaip pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką, juolab kada yra nurodomas kitas asmuo, kuris esą davė konkrečius nurodymus, paskirstė vaidmenis veikos vykdytojams.

Kasatorių nuomone, apkaltinamojo nuosprendžio motyvas, kad H. D. ši veika inkriminuojama kaip nusikalstamo susivienijimo vadovui, nelaikytinas pakankamu ir pagrįstu, nes tokiu nuteisimu įteisinama kaltės prezumpcija, atleidžiant kaltinančiąja pusę nuo pareigos įrodyti dalyvavimą konkrečios nusikalstamos veikos padaryme. Be kita ko, tokia motyvacija iškrenta ir iš kitų nuosprendžio dalių, nes be H. D., vadovavimu nusikalstamam susivienijimui buvo kaltinami ir yra nuteisti ir kiti asmenys, tačiau šioje nuosprendžio dalyje vienas iš esą kartu su H. D. nusikalstamam susivienijimui vadovavusių asmenų yra išteisintas, ir, kasatorių nuomone, išteisinimas yra visiškai pagrįstas.

10. Pasisakydami dėl nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „S.“ savininko R. S. turto prievartavimo) kasatoriai teigia, kad veika, jeigu tokia ir buvo padaryta, yra ne kas kita, kaip V. S. ir jo hierarchijai pavaldžių asmenų savarankiškas veikimas, nieko bendro neturintis su H. D. tikra ar tariama įtaka. Pats principas, kai bendrakaltinamieji, vadinamosios „Š.“ nusikalstamos grupuotės ar susivienijimo nariai yra priskiriami H. D. esą vadovautam nusikalstamam susivienijimui, o bet kokia nusikalstama veika, kuri buvo padaryta prisidengiant „D.ar D. vardu, inkriminuojama H. D., yra nepagrįstas, neteisingas ir prieštaraujantis pačiai baudžiamosios teisės prigimčiai.

Kasatoriai pažymi, kad nors vadovavimu nusikalstamam susivienijimui buvo kaltinamas bei yra nuteistas taip pat ir kitas asmuo, bet dėl šios veikos šiam asmeniui priimtas išteisinamasis nuosprendis ir tokia teismų pozicija, kasatorių manymu, teisinga, bet be jokio pagrindo nebuvo taikoma H. D.

11. Kasatoriai pažymi, kad proceso metu H. D. pripažino, jog disponavo suklastotais dokumentais. Tačiau, kasatorių nuomone, įvertinus tai, kad nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, padaryta ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, iš esmės tokia veika žalos nepadaryta, taip pat atsižvelgiant į bausmių skyrimo už tokias veikas praktiką, realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas yra per griežta bausmė, todėl turėtų būti švelninama paskiriant bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

12. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos nuosprendyje nurodytos tam tikros naujos aplinkybės, susijusios su civiliniais ieškiniais, turto konfiskavimu ir laikinu R. D., J. D. ir J. M. nuosavybės teisių apribojimu bei jų turimu turtu ir kad teismai nepagrįstai ir faktiškai neterminuotai paliko galioti nuosavybės teisių apribojimus H. D. sutuoktinės turtui.

Byloje yra duomenys, kad Kauno m. 3-iojo notarų biuro notarė patvirtino tarp sutuoktinių H. D. ir R. D. 1995 m. lapkričio 21 d. sudarytą santuokinio gyvenimo metu įsigyto turto dalybų sutartį. Šioje sutartyje nurodyta, kad žemės sklypas ir gyvenamasis pastatas (duomenys neskelbtini) atitenka R. D. Pažymėtina, kad ši sutartis buvo sudaryta dėl to, kad minėtas namas ir žemė priklausė R. D. broliui, kuris dar 1989 m. sutartimi šį turtą padovanojo savo seseriai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.87 straipsnio 2 dalis nustato, kad sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas. Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad minimas turtas tarp sutuoktinių buvo padalytas 1995 m. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kadangi gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypas (duomenys neskelbtini) nėra bendra jungtinė H. D. ir R. D. nuosavybė, nuosavybės teise priklauso tik R. D.

Be to, minėtoje Kauno m. 3-iojo notarų biuro notaro patvirtintoje 1995 m. lapkričio 11 d. tarp sutuoktinių H. D. ir R. D. sudarytoje santuokinio gyvenimo metu įsigyto turto dalybų sutartyje yra susitarta ne tik dėl minėtų gyvenamojo namo ir žemės sklypo. Šio susitarimo 5 punkte nurodyta, kad sutarties šalys nereikš viena kitai jokių pretenzijų ir į ateityje įgytą turtą. Iš šio susitarimo matyti, kad sandorio šalys susitarė sukurti, pakeisti arba panaikinti tam tikras civilines teises ar pareigas dėl turto, kurį ateityje įgys viena iš šalių.

Po priimto apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, vadovaujantis BPK 361 straipsnio 2 ir 3 dalimis, buvo kreiptasi į Lietuvos apeliacinį teismą dėl 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžio rezoliucinės dalies patikslinimo ir laikino nuosavybės teisių apribojimo panaikinimo nurodytam turtui. Tačiau 2015 m. rugsėjo 1 d. raštu Nr. 1A-55-202/2015 teismas tai padaryti atsisakė, nurodydamas kreiptis kasacine tvarka.

Atsižvelgdami į nurodytas aplinkybes, kasatoriai mano, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl prašo atsižvelgti į nurodytus argumentus ir aptariamą nuosavybės teisų apribojimą panaikinti.

13. Kasatoriai teigia, kad byloje pareikšti civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos patenkinti nepagrįstai, nes civilinio ieškinio pareiškimas ir išsprendimas, nors ir nagrinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau taikomos ir atitinkamos civilinio proceso nuostatos, kiek jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

Kasatorių manymu, aktualu yra ne tik tai, jog veikų, už kurias nuteistas H. D., metu, Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse dar nebuvo ne tik neturtinės žalos atlyginimo instituto, bet ir ieškinio senaties klausimas, nes tiek ankstesnės redakcijos CK, tiek ir dabartinės redakcijos CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato konkrečius civilinio ieškinio senaties terminus, kuris žalai (taip pat ir neturtinei) yra treji metai.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, dabar galiojančio 2000 m. Civilinio kodekso nuostatos dėl nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo negali būti taikomos, kai veikos, dėl kurių kaltinama ar nuteisiama baudžiamajame procese, padarytos iki šio kodekso įsigaliojimo, tai visiškai atitinka 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 11 straipsnio turinį, kur nurodoma, kad kodekse nustatytos taisyklės dėl neturtinės žalos atlyginimo taikomos tiems civiliniams teisiniams santykiams, kurių faktinis pagrindas atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui. Tai reiškia, kad aptariamos normos grįžtamosios galios neturi. Be to, padarytos žalos pobūdis ir dydis, jos atlyginimo sąlygos negali būti nustatomos ir pagal Europos Sąjungos teisės aktus, nes Europos Sąjungos narė Lietuvos Respublika tapo tik nuo 2004 m. gegužės 1 d. Neturtinės žalos priteisimą reglamentuoja ne baudžiamojo proceso įstatymas, nes baudžiamojo proceso įstatymas nustato tik proceso tvarką, procedūrines teises, o materialiąsias teises reglamentuoja kitų teisės šakų (baudžiamosios teisės, civilinės teisės, šeimos teisės, darbo teisės ir kt.) materialiosios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo mėn. 21 d. Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalga; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-722/2007, 2K-83/2011). Toks netinkamas įstatymo taikymas reiškia materialiosios teisės (2000 m. CK) ir proceso teisės (2002 m. BPK 113 straipsnis) normų taikymo pažeidimą, kartu ir esminį BPK pažeidimą, kuris suvaržė įstatymų garantuotas kaltinamųjų teises, sukliudė išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus nuosprendžius (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).  Žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo pagrindus, dydį ir būdus nustato CK normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę, o H. D. veikos, dėl kurių jis nepagrįstai nuteistas ir dėl kurių nukentėjusiesiems priteista neturtinė žala, padarytos galiojant 1964 m. CK, kuris prievolės atlyginti neturtinę žalą tokiu atveju dar nenumatė. 1964 m. CK moralinės (neturtinės) žalos atlyginimą numatė tik dviem atvejais: pirma, kai ji padaryta pažeminant asmens garbę ir orumą (71 straipsnis); antra, kai ji padaryta neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais (486 straipsnis). 2000 m. CK įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d. Šio kodekso 1.7 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad civilinis įstatymas ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka. Todėl žemesniųjų instancijų teismų sprendimai, kuriais tenkinti ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo, yra nepagrįsti ir naikintini.

14. Pasak kasatorių, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš H. D. 19 249,65 Lt (5575,08 Eur) proceso išlaidų (pargabenimo išlaidos iš Bulgarijos), argumentuodamas tuo, jog pats H. D. esą lėmė šių išlaidų kilimą.

BPK 182 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmuo iškviečiamas į apklausą šaukimu. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad asmuo į apklausą taip pat gali būti šaukiamas telefonu ar kitais būdais. Iš bylos medžiagos matyti, kad H. D. niekada nebuvo įteiktas joks šaukimas, o šaukimas buvo įteiktas jo sutuoktinei, duomenų, kad jis būtų kviestas telefonu ar kitais būdais, byloje taip pat nėra. Iš byloje esančio šaukimo šaknelės matyti, kad H. D. buvo kviečiamas atvykti net ne į Policijos departamentą, kurio pareigūnai tyrė šią bylą, o į Kauno apskrities VPK NTV Autotransporto priemonių grobimų skyrių. Be to, jis buvo kviečiamas atvykti apklausai į ikiteisminį tyrimą Nr. 20-1-1524-06, o visi procesiniai sprendimai (kratos sankcionavimai, pareiškimai dėl kardomosios priemonės paskyrimo, kt.) dėl H. D. priimti šioje byloje Nr. 01-2-00015-05. Todėl neaišku, kodėl argumentuodamas kitos baudžiamosios bylos procesiniais dokumentais, prokuroras konstatavo, kad H. D. turėjo pareigą pas jį atvykti. 2008 m. gruodžio 19 d. prokuroro nutarime pripažinti kasatorių įtariamuoju prokuroras nurodė, kad H. D. esą pasislėpė nuo ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų, galimai išvyko ar ketina išvykti už Lietuvos Respublikos ribų, nors kokiu pagrindu tai konstatuota nenurodoma. Be to, visiškai neaišku, kodėl yra daromos tokios išvados ir priimami prokuroro procesiniai dokumentai paskelbti įtariamojo paiešką dieną prieš, kai net, anot kaltinimo, H. D. turi atvykti į kitą policijos įstaigą tik 2008 m. gruodžio 20 d.

Be to, kasatoriai nesutinka su ekstradicijai išleista pinigų suma. H. D. į Vilnių gabentas Lietuvos karinių oro pajėgų lėktuvu „Spartan“, nors Lietuvą ir Bulgariją jungė tiesioginiai keleivinių lėktuvų skrydžiai. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, kasatorių manymu, iš H. D. priteista suma dėl ekstradicijos išlaidų nepagrįsta, nes jis nuo tyrimo nebuvo pasislėpęs, todėl jokiais savo aktyviais veiksmais kilusių išlaidų nenulėmė, o jo atgabenimas „prezidentiniu“ specialiosios paskirties Lietuvos karinių oro pajėgų lėktuvu „Spartan“ tokias išlaidas nepagrįstai padidino.

15. Kasatoriai mano, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesvarstė kardomosios priemonės klausimo, nors tai numato baudžiamojo proceso įstatymas. Papildžius ir pakeitus BPK 139 ir 307 straipsnius (2013 m. spalio 10 d. įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. spalio 17 d.) atsirado prievolė apeliacinės instancijos teismuose svarstyti kardomosios priemonės klausimą. Kaip matyti iš pasikeitusio reglamentavimo, tokia kardomoji priemonė kaip „neterminuotas suėmimas nebegali būti taikoma, suėmimo taikymo terminai nustatyti BPK XI skyriuje. Todėl, nors apkaltinamasis nuosprendis pirmosios instancijos teisme priimtas iki šio įstatymo įsigaliojimo, manytina, kad dėl proceso normų pasikeitimo šį klausimą privalu buvo spręsti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.

Atsižvelgus į minėtas nuostatas kasatoriai mano, kad keliamas klausimas yra aktualus ne tik šioje byloje, bet ir visoje teismų praktikoje, todėl prašo išdėstytus argumentus išnagrinėti ir esant pagrindui pripažinti BPK pažeidimu.

Kasaciniu skundu nuteistasis E. A. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio dalį, kuria atmestas jo apeliacinis skundas, o Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio dalį pakeisti, t. y. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal 1961 m. BK 2271 straipsnio 2 dalį (1997 m. gegužės 20 d. įstatymo Nr. VIII-217 redakcija), kvalifikuoti pagal 2000 m. BK 249 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) ir paskirti bausmę, ne didesnę nei sankcijos vidurkis; Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) dėl R. G. nužudymo, bei Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio dalį, kuria jo apeliacinis skundas dėl šios dalies atmestas, panaikinti ir šią baudžiamosios bylos dalį nutraukti; Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal 1961 m. BK 150 straipsnio 2 dalį (1989 m. balandžio 21 d. įsako Nr. XI-2877 redakcija) dėl SAB „D.“ akcininkų R. P. ir S. V. turto prievartavimo, bei Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio dalį, kuria jo apeliacinis skundas dėl šios dalies atmestas, panaikinti ir šią  baudžiamosios bylos dalį nutraukti; Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) dėl UAB „B.“ direktoriaus G. S. B. turto prievartavimo, bei Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio dalį, kuria jo apeliacinis skundas dėl šios dalies atmestas, panaikinti ir šią baudžiamosios bylos dalį nutraukti; Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 9 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) dėl S. Č. ir V. V. nužudymo, bei Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio dalį, kuria jo apeliacinis skundas dėl šios dalies atmestas, panaikinti ir šią baudžiamosios bylos dalį nutraukti;

Taip pat prašoma pakeisti nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo.

Tokius prašymus kasatorius grindžia šiais argumentais.

1. Kasatorius teigia, kad teismai, konstatuodami, kad jis sukūrė nusikalstamą susivienijimą ir jam vadovavo, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. 1961 m. BK 2271 straipsnyje buvo numatytos dvi alternatyvios veikos – nusikalstamo susivienijimo kūrimas bei dalyvavimas jo veikloje. Iš pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiuose vartojamų formuluočių matyti, jog teismai nusprendė, kad jis padarė abi šias veikas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad jis kartu su kitais asmenimis susivienijimą sukūrė 1990–1993 metų laikotarpiu, o apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog šie asmenys susivienijimą sukūrė 1992 m. sausio 13 d.–1993 metų laikotarpiu. Pasak kasatoriaus, tokie teismų teiginiai akivaizdžiai pažeidžia vieną iš pamatinių baudžiamosios teisės principą – nullum crimen sine lege, kuris buvo įtvirtintas tiek 1961 m. BK 3 straipsnio 1 dalyje, tiek 2000 m. BK 2 straipsnio 1 dalyje, t. y. baudžiamoji atsakomybė už bet kokią veiką gali kilti tik nuo to momento, kai įstatymų leidėjas konkrečią veiką uždraudžia baudžiamuoju įstatymu. Į senąjį BK 2271 straipsnis, pavadintas „Nusikalstamo susivienijimo (gaujos) organizavimas, vadovavimas ar dalyvavimas joje“, buvo įtrauktas 1993 m. sausio 28 d. įstatymu Nr. 1-57 (Žin., 1993, Nr. 5-90) ir įsigaliojo 1993 m. vasario 5 d. Iki to laiko baudžiamoji atsakomybė nei už veiksmus, kuriais sukuriamas nusikalstamas susivienijimas, nei už dalyvavimą nusikalstamo susivienijimo veikloje, nebuvo numatyta. Kasatorius teigia, kad baudžiamojoje byloje apskritai nėra duomenų, leidžiančių daryti bent minimaliai patikimą išvadą, kad jis atliko nusikalstamo susivienijimo kūrimo veiksmus, tačiau, net ir nepaisant to, iš teismų sprendimų akivaizdu, jog nusikalstamo susivienijimo sukūrimo data apskritai nėra nustatyta ir nėra nustatytas nė vienas nusikalstamo susivienijimo kūrimo veiksmas, kuris būtų atliktas po 1993 m. vasario 5 d. Todėl, pasak kasatoriaus, vadovaujantis principu in dubio pro reo, konstatuotina, jog visi susivienijimo kūrimo veiksmai, jei tokie ir buvo atlikti, buvo pabaigti iki 1993 m. vasario 5 d., t. y. kai už tokius veiksmus įstatyme nebuvo numatyta baudžiamoji atsakomybė. Todėl, kasatoriaus teigimu, iš teismų sprendimų aprašomųjų dalių turi būti šalinami bet kokie teiginiai apie tai, kad jis sukūrė nusikalstamą susivienijimą.

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai konstatavo, jog jis vadovavo nusikalstamo susivienijimo veiklai, nors 1961 m. BK 2271 straipsnyje, pagal kurį jis nuteistas, nebuvo numatyta alternatyvi veika – vadovavimas nusikalstamam susivienijimui. Kasatoriaus nuomone, ši jo veiką kvalifikuojanti aplinkybė teismų nuosprendžiuose buvo konstatuota nepagrįstai.

Kasatoriaus teigimu, priešingai nei teigiama žemesniųjų teismų nuosprendžiuose, įrodymų, kurie leistų konstatuoti, jog jis atliko konkrečius objektyvius veiksmus, kurie gali būti vertinami kaip vadovavimas nusikalstamam susivienijimui, byloje nėra. Pagrindinis motyvas, kuriuo teismai grindė išvadas apie jo vadovaujantį vaidmenį – tai aplinkybė, jog neva jam buvo patikėta „D.“ nusikalstamo susivienijimo kasa. Tačiau, pasak kasatoriaus, nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta tokį teiginį patvirtinančių konkrečių įrodymų šaltinių, o padarydami tokią išvadą teismai vadovavosi nepatikrinamomis gandų lygio prielaidomis, neturinčiomis pirminio informacijos šaltinio ir neatitinkančiomis BPK 20 straipsnyje įrodymams keliamų reikalavimų. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teisminio nagrinėjimo metu ištirti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad bendra pinigų kasa galėjo egzistuoti, tačiau jokie įrodymai nepagrindžia, kad tomis piniginėmis lėšomis, gautomis iš nusikalstamų veikų ir skirtomis nusikalstamo susivienijimo reikmėms finansuoti, disponavo jis (kasatorius). Šiuos savo teiginius kasatorius grindžia citatomis iš V. S., S. V., V. V., nukentėjusiojo R. P. parodymų, kad nusikaltimus darę asmenys sunešdavo pinigus būtent A. V. L., apie padarytus nusikaltimus jie pranešdavę V. S., H. D., V. G., nėra buvę atvejo, kad apie padarytus nusikaltimus jie būtų informavę E. A. ar kad iš jo būtų gavę kokį nors nurodymą padaryti nusikaltimą. Kasatorius nurodo, kad tik R. Ž. apklausos metu parodė, jog iš gandų girdėjęs, kad „D.“ bendrą kasą laikė E. A., tačiau, kur ir kiek, jis nežino (taip pat nėra jos matęs), dėl nusikalstamo susivienijimo hierarchijos jis nieko negalintis pasakyti. Teisminio nagrinėjimo metu kaltinamasis V. G., be kita ko, parodė, kad E. A. tvarkė finansinius reikalus, atsiskaitymus už spiritą ar kitokius biznio reikalus, buvo savotiškas buhalteris. Surinkti pinigai buvo investuojami į verslą, o pelnas dalijamas. Taigi, kasatorius pažymi, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant abiejų instancijų teismuose nė vienas asmuo nedavė parodymų, kad perdavė jam pinigus, skirtus įnešti juos į bendrą nusikalstamo susivienijimo kasą, kad būtų gavęs iš jo pinigus iš kasos. Atvirkščiai, nemažai asmenų nurodė, kad iš nusikalstamų veikų gautų pinigų dalį jie perduodavo A. V. L. ir kad šio asmens disponuojamais pinigais buvo finansuojama nusikalstamo susivienijimo veikla ir reikmės (nuteistųjų parama, teisėsaugos pareigūnų papirkimas ir pan.). Kasatorius nurodo, kad iš tiesų jis disponavo, tačiau ne iš nusikalstamo susivienijimo narių gautais pinigais, o pinigais, gautais iš verslo (restorano, mėsos cecho veiklos, prekybos spiritu ir kitų nenusikalstamų veikų), kurie nebuvo bendri nusikalstamo susivienijimo pinigai ir nebuvo naudojami nusikalstamo susivienijimo reikmėms. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje į konkrečius apeliacinio skundo motyvus šiuo aspektu atsakyta vien bendro pobūdžio abstrahuotomis frazėmis.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, jog H. D. kartu su E. A. rengė ir vadovavo nusikalstamo susivienijimo pasitarimams, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose nėra įvardytas nė vienas toks susirinkimas, kurį būtų surengęs ar kuriam vadovavęs ne H. D., o būtent jis, nėra nurodytas nė vienas tai patvirtinantis įrodymų šaltinis.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje įrašytas teiginys, jog E. A. ir H. D. vaidmuo vadovaujant nusikalstamam susivienijimui teisme patvirtintas nusikalstamo susivienijimo dalyvių V. S., V. V., S. V., V. G., G. J., R. S., R. Ž., nukentėjusiosios L. G., nukentėjusiojo R. P., liudytojų D. G., G. K. parodymais, juose H. D. ir E. A. minimi kaip „D.“ nusikalstamo susivienijimo lyderiai, kurių nurodymais buvo daromos nusikalstamos veikos“, iš esmės neatitinka jame įvardytų įrodymų šaltinio tikrojo turinio. Nė vienas iš šių asmenų neįvardijo jo kaip susivienijimo vadovo, nedavė jokių parodymų apie kokį nors vadovaujantį jo vaidmenį ar konkrečius jo, kaip vadovo, veiksmus, nenurodė gavę kokius nors jo nurodymus. Nė vienas iš apklaustų proceso dalyvių neišskyrė jo kaip nusikalstamo susivienijimo vadovo, o prilygino jį kitiems „seniams“ – R. Ž., V. G., I. P., V. S., A. V. L. ir kt. Kasatoriaus nuomone, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad jo vaidmuo buvo koks nors išskirtinis tarp šių asmenų ir kad jis atliko kokius nors vadovavimo veiksmus. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje taip pat nurodoma, kad neva R. Ž. ir V. G. parodymai patvirtina, jog po H. D. sulaikymo prevencine tvarka vienvaldžiu nusikalstamo susivienijimo vadovu tapo būtent E. A. Tačiau, pasak kasatoriaus, nei R. Ž., nei V. G., nei kuris kitas asmuo nenurodė nė vienos faktinės aplinkybės, kuri leistų teigti, jog po H. D. sulaikymo 1996 m. jis (kasatorius) būtų atlikęs kokį nors konkretų veiksmą, kuris galėtų būti vertinamas kaip vadovavimas nusikalstamai struktūrai.             

Kasatorius pažymi, kad dėl absoliučios daugumos nusikalstamam susivienijimui inkriminuotų nusikaltimų (pasikėsinimo nužudyti R. P., V. S. nužudymo, pasikėsinimo nužudyti R. G., A. K. plėšimo, A. M. nužudymo, šaunamojo ginklo ar sprogmenų grobimo, neteisėto laisvės atėmimo, turto pagrobimo, plėšimo UAB „E.“, R. C., A. R., V. J., P. I., R. V. A. R. epizoduose, rengimosi nužudyti S. Č., A. M. turto prievartavimo, UAB „S.“ savininko R. S. turto prievartavimo, R. B. nužudymo, smurto prieš A. G., G. B., D. M., D. B. ir kt.) jis buvo išteisintas, konstatavus, kad jis nedalyvavo šių nusikaltimų padaryme, bet ir tai, kad šių nusikaltimų padarymo neapėmė jo tyčia, t. y.  jam apie šiuos nusikaltimus net nebuvo žinoma. Taigi, pasak kasatoriaus, susidaro paradoksali situacija, kai jam – vienam iš nusikalstamo susivienijimo vadovų iki 1996 m. bei vieninteliam vadovui nuo 1996 m. nėra nieko žinoma apie absoliučią daugumą to susivienijimo narių padarytų nusikaltimų. Teismų sprendimais yra nustatyta, jog per laikotarpį nuo 1996 m. iki 2000 m., t. y. per ketverius metus, kai neva jis buvo vienasmenis nusikalstamo susivienijimo vadovas, jis dalyvavo padarant vienintelį nusikaltimą 1997 m. – J. P. turto sunaikinimą ir teisės į UAB DKŪ.“ turtą įgijimą apgaule.

Pasak kasatoriaus, veiką kvalifikuojantis požymis „vadovavimas nusikalstamo susivienijimo veiklai“ jo veikoje nėra nustatytas, todėl jo veika turėtų būti kvalifikuojama ne pagal 1961 m. BK 2271 straipsnio 2 dalį, o pagal 2000 m. BK 249 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija, įsigaliojusi 2003 m. gegužės 1 d.), kuri, kaip įtvirtinanti švelniausią atsakomybę už šią veiką, ir turi būti taikoma (BK 3 straipsnio 2 dalis). Atitinkamai turėtų būti paskirta švelnesnė bausmė, taip ištaisant žemesniųjų teismų padarytą baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą.

2. Kasatorius teigia, kad kvalifikuodami jo ir kitų nuteistųjų veiksmus, kaip sudarančius nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), sudėtį (dėl R. G. nužudymo), teismai neteisingai aiškino šią veiką kvalifikuojantį požymįsavanaudiškas paskatas, netinkamai pritaikė šią baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies normą ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos. Kasatoriaus nuomone, prieštaringi ir iš dalies nelogiški teismų argumentai („R. G. sugebėjo organizuoti objektų privatizavimus, tiesiogiai bendravo su įvairiais verslininkais ir disponavo didelėmis pinigų sumomis. H. D., pavydėdamas tokių sugebėjimų, įtardamas, kad R. G. ne apie visus uždirbtus pinigus informuoja jį ir juos savinasi („žiurkiauja“) ir kad jis galėjo prisidėti organizuojant žudynes „V.“, pavydėdamas jo sugebėjimų bendrauti su verslininkais, priėmė sprendimą jį nužudyti; akivaizdu, kad R. G. nužudymo (pasikėsinimo) jį nužudyti motyvas yra savanaudiškos paskatos; tai patvirtina ir aplinkybės, kad prieš nužudymą iš R. G. buvo atimtas namas“) įrodo, kad nužudymo, jei toks ir buvo įvykdytas, motyvas buvo ne savanaudiškos paskatos, o kerštas bei pavydas. Remiantis susiformavusia teismų praktika, pagal kvalifikuojantį požymį, įtvirtintą BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, veika kvalifikuojama tada, kai kaltininkas nužudo kitą žmogų siekdamas turtinės naudos sau ar kitiems asmenims ar norėdamas išvengti turtinių išlaidų (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-361/2006, 2K-7-576/2006, 2K-196/2011 ir t. t.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinta, jog nužudymas iš pavydo, keršto ar kitokių paskatų, kilusių dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių santykių, kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį; negali būti pripažįstami padarytais dėl savanaudiškų paskatų tyčiniai nužudymai dėl motyvų, kurių formavimąsi nulėmė turtiniai interesai (kerštas skolininkui dėl negrąžintos skolos, pyktis dėl prarasto turto, pavydas dėl praturtėjimo ar nukentėjusiojo atsisakymas įvykdyti kitokias turtines prievoles, atsiradusias teisėtu pagrindu ir pan.), bet dėl šios veikos kaltininkas negauna turtinės naudos. Taigi, esminė aplinkybė, leidžianti atskirti paprastą nužudymą nuo kvalifikuoto nužudymo „dėl savanaudiškų paskatų“, yra tai, ar kaltininkas siekia gauti būtent turtinės naudos iš nužudymo.

Kasatoriaus teigimu, išnagrinėtoje byloje nebuvo nustatyta jokių objektyvių duomenų, kurie leistų padaryti pagrįstą išvadą, kad R. G. nužudymą organizavę bei įvykdę asmenys siekė kokios nors turtinės naudos. Iš visų bylos duomenų analizės išryškėja pagrindinis motyvas, dėl kurio galimai buvo siekiama nužudyti R. G. – tai įtarimas, kad jis 1993 m. spalį organizavo žudynes restorane „V.“, per kurias buvo nužudyti penki asmenys. Tokio motyvo buvimą tiesiogiai patvirtina tiek pasikėsinimo nužudyti R. G. laikas (laikotarpis nuo 1993 m. spalio 8 d. iki 16 d.), tiek eilės liudytojų ir kaltinamųjų parodymai. Pasak kasatoriaus, netgi ir R. Ž. bei V. G. parodymai leidžia teigti, kad pasikėsinimo nužudyti ir nužudymo motyvas buvo kerštas dėl ankstesnių R. G. veiksmų, kurie nebuvo turtinio pobūdžio. Visi skundžiamuose teismų nuosprendžiuose nurodyti motyvai (R. G. dalyvavimas privatizavimuose, mokėjimas bendrauti su verslininkais, H. D. įtarinėjimas, kad R. G. dalijasi ne visu pelnu, pavydas dėl jo gebėjimo bendrauti) apibūdina R. G. veiklą ir jo asmenines savybes anksčiau iki to laiko, kol pats R. G. galimai organizavo asmenų nužudymą restorane „V.“, ir leidžia padaryti pagrįstą išvadą, jog paskatos nužudyti R. G. kilo (galėjo kilti) dėl asmeninių žemų paskatų – pavydo, dėl jo asmeninių savybių, pykčio, siekio R. G. nubausti ir jam atkeršyti už galimai jo organizuotą nužudymą, tačiau ne dėl savanaudiškumo, turtinės naudos siekimo. Byloje nebuvo nustatyta ir nėra jokių duomenų, kad pasikėsinimą ir nužudymą galimai organizavę ir vykdę asmenys turėjo kokį nors į ateitį nukreiptą siekį gauti turtinės naudos ar siekį išvengti kokios nors turtinės prievolės R. G. Kaltinimas dėl savanaudiškų paskatų buvo grindžiamas prielaidomis, neva norėta iš R. G. perimti neteisėtą verslą, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad prieš nužudymą R. G. apskritai būtų valdęs kokį nors neteisėtą verslą, kurį būtų buvę galima perimti; atvirkščiai, liudytojai (net ir R. G. sutuoktinė) jį apibūdino kaip tuo metu stipriai narkotikais piktnaudžiavusį ir degradavusį asmenį. Byloje nebuvo nustatyta jokių duomenų, kad H. D. ar kiti asmenys būtų perėmę iš R. G. dalyvavimą aukcionuose ar kokią nors kitą pajamas ar kitokią turtinę naudą duodavusią veiklą. Teismai akcentavo, kad iš R. G. buvo atimtas namas, tačiau iš notariškai patvirtintų dokumentų ir liudytojos E. J. parodymų matyti, jog ji namo Kaune, (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartį pasirašė dar 1993 m. gruodžio 9 d., o R. G. dingo tik 1993 m. gruodžio 25 d. Taigi, pasak kasatoriaus, jei kokie nors asmenys ir turėjo savanaudiškų motyvų, tai jie jau buvo įgyvendinti ir pasibaigė atlikus savarankišką nusikaltimą – svetimos turtinės teisės užvaldymą. Tačiau toks nusikaltimas šioje byloje niekam nebuvo inkriminuotas, todėl, pasak kasatoriaus, apskritai negalima teigti, kad buvo atliktas neteisėtas turtinės teisės užvaldymas. Byloje yra duomenų, kad R. G. buvo skolingas V. S. ar A. V. L., todėl būtent šie asmenys galėjo perimti namą už skolas, tačiau nėra jokių duomenų, kurie leistų susieti namo nuosavybės teisės perėjimą su vėliau galimai įvykdytu R. G. nužudymu. Byloje nėra jokių duomenų, kad R. G. po namo perleidimo būtų ėmęsis kokių nors veiksmų siekdamas jį atgauti, t. y. nėra pagrindo daryti prielaidą, kad namą perėmę asmenys būtų siekę išvengti neoficialios prievolės R. G. Tuo labiau, pasak kasatoriaus, nėra jokių duomenų, kurie leistų su namo perėmimu susieti ir jį.

Kasaciniame skunde pažymima, kad nusikaltimo bendrininkų motyvai ir paskatos įvykdyti konkretų nusikaltimą gali skirtis ir, jei veikos motyvacija yra veiką kvalifikuojantis arba privilegijuojantis požymis, atitinkamai jų veikos gali būti kvalifikuojamos skirtingai. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog H. D. nužudė R. G. dėl savanaudiškų paskatų, t. y. įvertino galimas H. D. paskatas įvykdyti R. G. nužudymą. Tačiau, pasak kasatoriaus, nėra pateikta jokių išvadų dėl jo paskatų, todėl jam apskritai negalėjo būti inkriminuotas šis kvalifikuojantis požymis.

Kasatoriaus teigimu, tiek iš byloje esančių įrodymų, tiek iš formuluočių skundžiamuose teismų nuosprendžiuose darytina vienareikšmiška išvada, kad R. G. nužudymo, jei toks ir buvo padarytas, motyvai buvo asmeninės žemos paskatos (kerštas, pavydas, pyktis), tačiau ne savanaudiškos paskatos, todėl net ir nustačius, jog R. G. buvo nužudytas, šią veiką padariusių asmenų veiksmai kvalifikuotini kaip nekvalifikuotas nužudymas pagal 1961 m. BK 104 straipsnį (1993 m. gruodžio 10 d. redakcija), įtvirtinusį švelnesnę atsakomybę nei atsakomybė, numatyta 2000 m. BK 129 straipsnio 1 dalyje. Atitinkamai perkvalifikavus veiką pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą turi būti mažinamos ir dėl šio nusikaltimo nuteistiesiems paskirtos bausmės.

3. Kasatorius teigia, kad teismai įrodymus byloje vertino pažeisdami baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintus reikalavimus, keliamus įrodinėjimo procesui ir įrodymų vertinimui, kad teismai be pagrindo suteikė didesnę įrodomąją reikšmę kaltinimo poziciją grindžiančioms kelių kaltinamųjų parodymų, kurių patikimumas kelia itin didelių abejonių, atrinktoms dalims, o kitų kaltinamųjų nuoseklius, logiškus ir objektyviais bylos duomenimis pagrįstus parodymus be pagrindo ir įtikinamų teisinių argumentų atmetė kaip nepatikimus (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Kasaciniame skunde nurodoma, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šia konstitucine nuostata yra įtvirtintas asmens teisės į tinkamą teismo procesą principas, kurio laikymasis yra būtina sąlyga teisingai išspręsti bylą. Konstitucijos reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, kad teismas turi teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, nepažeisti konstitucinių procesinės veiklos principų, laiduoti visų proceso dalyvių teises.

Kasatorius teigia, kad teismų išvados dėl jo kaltės dėl S. Č. ir V. V. bei R. G. nužudymo grindžiamos iš esmės vien tik nuteistųjų R. Ž. ir V. G., bendradarbiavusių su prokuratūra bei policijos pareigūnais ir dėl to gavusių akivaizdžių baudžiamosios atsakomybės už jų pačių padarytus sunkius nusikaltimus lengvatų, parodymais. Apeliacinės instancijos teismas patvirtino, jog būtent šių kaltinamųjų parodymai turėjo esminės įtakos teismo vidinio įsitikinimo susiformavimui ir jo (kasatoriaus) kaltės klausimo išsprendimui. Kasatoriaus teigimu, suteikiant išskirtinę, prioritetinę reikšmę kelių kaltinamųjų parodymams ir jais grindžiant visas teismų išvadas, net ir esant akivaizdžioms aplinkybėms, jog šie kaltinamieji yra tiesiogiai procesiškai suinteresuoti duoti neteisingus parodymus, o visus kitus įrodymų šaltinius bandant paneigti šiuo a priori „išskirtiniu“ įrodymų šaltiniu, nukrypstama nuo BPK 20 straipsnio 5 dalyje, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtinto reikalavimo visus įrodymus vertinti išsamiai ir nešališkai.

Kasatorius pažymi, kad kaltinamojo, bendradarbiaujančio su kaltintoju, parodymai turi būti tikrinami itin atidžiai ir kruopščiai, nes tokių asmenų savarankiškumas visada kelia pagrįstų abejonių, tokiems asmenims netaikoma jokia (nei baudžiamoji, nei procesinė) atsakomybė už galimai neteisingų ar akivaizdžiai melagingų parodymų davimą. Patikimais įrodymais galima pripažinti tik tokius parodymus, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai yra patvirtinami ir kita baudžiamosios bylos medžiaga. EŽTT praktikoje taip pat yra konstatuojama, jog policijos bendradarbio parodymais dėl jų prigimties yra įmanoma manipuliuoti ir jie gali būti duodami vien dėl tų privalumų ir nuolaidų, kuriuos nacionalinė teisė numato policijos bendradarbiams, ar dėl asmeninės naudos. Turi būti įvertinta rizika, kad tokius parodymus duodantis asmuo nebūtinai yra nešališkas, todėl policijos bendradarbių parodymai turi būti paremti kita bylos medžiaga (pvz. 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas Labita v. Italy, peticijos Nr. 26772/95, 1997 m. sausio 14 d. sprendimas Contrada v. Italy, peticijos Nr. 27143/95). EŽTT taip pat yra nurodęs, kad daug atsakingiau turi būti vertinami kito kaltinamojo (bendrakaltinamojo) byloje parodymai, nes kaltinamojo pozicija skiriasi nuo įprasto liudytojo. Jie parodymus duoda neprisiekę, jų negalima bausti už tyčia duodamus melagingus parodymus, jokia teisinė atsakomybė jiems nekyla. Teismas nurodė, kad Konvencijos 6 straipsnio garantijos tinkamai įgyvendinamos tik tada, kai kaltinamojo prisipažinimas yra priimamas konstatuojant prisipažįstančiojo kaltę, bet ne kito asmens (turima omenyje, kad kito kaltinamojo kaltė vis tiek turi būti nustatoma remiantis visais įrodymais), taip pat ir kito kaltinamojo parodymais, bet jie turi būti vertinami ypač atsargiai (2008 m. liepos 24 d. sprendimas Vladimir Romanov v. Russia, peticijos Nr. 41461/02). Taigi, kaltinamųjų, kurie dėl kaltinimui naudingų parodymų gauna esmines privilegijas sprendžiant jų pačių baudžiamosios atsakomybės klausimus, parodymais kitų kaltinamųjų kaltės klausimą būtų galima spręsti tik tada, jei minėti parodymai ir juos duodantys asmenys savo patikimumu būtų nepriekaištingi, jei jų parodymai jokiose aplinkybėse nekeltų abejonių ir juos patvirtintų kiti bylos įrodymai. Šiuo atveju, pasak kasatoriaus, taip nėra. Bylos nagrinėjimo metu buvo ne kartą akcentuota, jog tiek R. Ž., tiek V. G. parodymai dėl esminių aplinkybių yra nenuoseklūs, prieštaringi, paneigti kitais bylos įrodymais, V. G. parodymų melagingumas buvo konstatuotas ir įsiteisėjusiais teismų sprendimais kitoje susijusioje byloje. Nepaisant šių aplinkybių, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai R. Ž. ir V. G. parodymais besąlygiškai tikėjo ir vien šiais įrodymų šaltiniais grindė kaltinimą jam bei kitiems nuteistiesiems. Kasatoriaus nuomone, R. Ž. ir V. G. parodymai neturi būti vertinami kaip labiau patikimas įrodymų šaltinis vien tik dėl to, kad jie pirmiau pradėjo duoti parodymus, jų parodymų vertinimui negali būti suteiktas prioritetas prieš kitų kaltinamųjų ir liudytojų parodymus bei kitus įrodymus. Kasaciniame skunde nurodoma, kad, priešingai nei teigiama apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, daugelis esminių faktinių S. Č. ir V. V., R. G. nužudymo aplinkybių, konstatuojant neva būtent jo (kasatoriaus) padarytus veiksmus, yra nustatyta išimtinai tik R. Ž. ir V. G. parodymais, o jų nurodytų esminių aplinkybių nepatvirtina nė vienas kitas savarankiškas įrodymų šaltinis.

Kasatoriaus teigimu, teismai nevertino kaltinamųjų R. Ž. ir V. G. parodymų patikimumo. Kasatoriaus nuomone, R. Ž. ir V. G. yra sudarę neprocesinius susitarimus su kaltinančiąja puse bei yra suinteresuoti duoti šališkus parodymus, lengvindami savo procesinę padėtį ir perkeldami atsakomybę kasatoriui. Šiems asmenims viso proceso metu buvo taikomos didelės procesinės lengvatos – švelnesnės kardomosios priemonės, valstybinis kaltintojas jiems prašė skirti neproporcingai mažas bausmes, ikiteisminio tyrimo metu buvo sudarytos sąlygos parduoti jiems nuosavybės teise priklausiusį turtą ir taip išvengti turto nukreipimo civiliniams ieškiniams patenkinti bei galimo konfiskavimo, jiems yra inkriminuota mažiau epizodų, nei kad tai leistų padaryti byloje surinkti įrodymai (pvz., R. Ž. nebuvo inkriminuotas R. G. nužudymas, pasikėsinimas nužudyti R. P., V. S. nužudymas, nors bylos įrodymų palyginimas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad analogiškų įrodymų pagrindu kiti, nebendradarbiaujantys, asmenys būtų buvę apkaltinti ir nuteisti), arba jų veikos kaltinimo kvalifikuotos kaip padarytos veikiant švelnesne bendrininkavimo forma. Pasak kasatoriaus, šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad R. Ž. ir V. G. buvo ir yra tiesiogiai priklausomi nuo kaltintojų, vykdė savo neoficialius susitarimus su jais ir tai turėjo esminės įtakos jų duodamų parodymų turiniui (pvz., apeliaciniuose skunduose buvo akcentuota aplinkybė, kad V. G. po jo sulaikymo sutikus duoti parodymus, jis per beveik tris savaites nebuvo nė karto oficialiai apklaustas, tai leidžia manyti, jog tuo laikotarpiu su juo buvo derinami ir modeliuojami kaltinimui reikalingi parodymai). Kasatoriaus įsitikinimu, R. Ž. ir V. G. parodymai buvo koreguoti taip, kad jais būtų galima pagrįsti likusių gyvų kitų kaltinamųjų kaltę, nes parodymai apie jau mirusių asmenų atliktus veiksmus bei apie pačių R. Ž. ir V. G. atliktus veiksmus kaltinimo pusei nebuvo reikalingi. R. Ž. davė parodymus apie kasatoriaus vaidmenį nužudant R. G., nors jam pačiam, tiesiogiai dalyvavusiam šiame labai sunkiame nusikaltime, jo padarymas liko neinkriminuotas; V. G. parodė apie jo (kasatoriaus) vadovaujantį vaidmenį S. Č. ir V. V. nužudyme, nors iš bylos įrodymų analizės galima daryti patikimą išvadą, jog būtent pats V. G. ir turėjo būti šio nusikaltimo organizatorius, tačiau, pasinaudodamas jam suteikta neoficialia privilegija, kad jo parodymais yra besąlygiškai tikima, savo organizacinius veiksmus „perkėlė“ jam (kasatoriui).

Pasak kasatoriaus, toks manipuliavimas baudžiamosios bylos duomenimis, kuriuos kaltinimas modeliuoja pagal jam tinkančią versiją, akivaizdžiai parodo, kad buvo pažeistos BPK 1 ir 2 straipsnių nuostatos, t. y. jau pačioje pirminėje bylos tyrimo stadijoje buvo pažeistas teisingo bylos nagrinėjimo principas. Kasatorius pažymi, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais jau įrodytas V. G. melavimo ir melagingo jo (E. A.) apkaltinimo sunkaus nusikaltimo padarymu faktas. Baudžiamojoje byloje dėl E. B. nužudymo V. G. davė parodymus apie neva E. A. atliktus organizacinio pobūdžio veiksmus. Šioje byloje, atmesdamas prokuratūros apeliacinį skundą dėl išteisinamojo nuosprendžio, Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gegužės 6 d. nutartyje apie V. G. duotus parodymus pasisakė itin kritiškai, konstatuodamas, kad jo nurodytos aplinkybės neatitinka kitų ištirtų ir teisiamajame posėdyje patikrintų įrodymų. Kasatoriaus teigimu, šios įsiteisėjusiame teismo sprendime padarytos išvados reikšmingos vertinant V. G. parodymų patikimumą ir šioje byloje.

Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad V. G. ir R. Ž. parodymai yra patikimi, nes jie parodymus davė ir prieš save, taip pat ir dėl labai sunkių nusikaltimų padarymo, jiems nebuvo taikomos BK 391 straipsnio nuostatos dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, byloje nėra asmenų, pripažintų bendradarbiavusiais su teisėsaugos institucijomis, pasak kasatoriaus, yra paviršutiniškos ir formalios. Akivaizdu, kad V. G. ir R. Ž. nebuvo taikytos BK 391 straipsnio nuostatos, nes jie dalyvavo tyčiniuose nužudymuose, o tokie asmenys apskritai negali būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės šiuo pagrindu (BK 391 straipsnio 2 dalis). Bylos duomenys ir proceso eiga pagrindžia, kad tarp kaltintojų ir V. G. bei R. Ž. egzistuoja neprocesiniai, neoficialūs, teisės aktais nereglamentuoti susitarimai, kurių turinio nei teismas, nei gynyba neturi galimybių patikrinti. Šių susitarimo egzistavimo faktą, pasak kasatoriaus, įrodo faktiniai duomenys apie šiems asmenims taikytas esmines lengvatas jų baudžiamosios atsakomybės aspektu. Prokuroro prašymas nubausti R. Ž. už dalyvavimą nusikalstamame susivienijime ir tyčiniuose kvalifikuotuose nužudymuose laisvės apribojimo bausme savo esme reiškia, jog prokuroras prašo neskirti R. Ž. jokios bausmės, galinčios bent kiek realiau apriboti jo teises ir jį nubausti. Pasak kasatoriaus, būtent dėl negalimumo patikrinti susitarimo esmės ir ribų, gynybai kyla pagrįstų abejonių, kad šių asmenų parodymams buvo daroma esminė įtaka ir jie orientuojami kaltinimui naudinga linkme. Dėl tokios specifikos jų parodymus reikia vertinti itin atsargiai ir kritiškai. Šie gynybos argumentai apeliacinės instancijos teismo liko iš esmės neišnagrinėti.

Teismas apeliacinį skundą išnagrinėjo formaliai, jo išvados lakoniškos, motyvai abstrahuoti ir bendro pobūdžio. Dėl dalies esminių apeliacinio skundo argumentų teismas apskritai nepasisakė, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

4. Kasaciniame skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismų išvados apie neva E. A. atliktus organizacinio pobūdžio veiksmus dėl S. Č. ir V. V. nužudymo grindžiamos išimtinai tik R. Ž. bei V. G. parodymais, nors jų parodymai iš esmės prieštaringi ir nepatvirtinti jokiais kitais savarankiškais įrodymų šaltiniais, dalis teiginių stokoja elementarios logikos. Be to, kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismui nustačius, jog nėra įrodyta, kad H. D. organizavo S. Č. nužudymą, turėjo būti iš naujo persvarstomas ir patikrinamas ir jam (kasatoriui) inkriminuoto organizatoriaus vaidmens pagrįstumas, o ne automatiškai jam perkelti visi nenustatytų asmenų atlikti organizaciniai veiksmai, net nebandant šių aplinkybių apskritai įrodinėti.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje buvo nustatyta, jog S. Č. nužudymas buvo organizuotas dar 1995 m. pabaigoje, pirmąjį rengimąsi nužudyti S. Č. organizavo H. D., V. G. ir V. S. Visame šiame procese jis (E. A.) nedalyvavo, apie šį sprendimą ir parengiamuosius veiksmus nieko nežinojo. V. G. buvo pavesta surasti nužudymo vykdytojus Maskvoje, buvo aptarta šio nužudymo įvykdymui reikalinga suma – 50 000 JAV dolerių. Nužudymas Maskvoje nebuvo įvykdytas, tačiau vėliau – 1996 m. balandžio 5 d. padarytas nužudymas buvo to paties nusikaltimo tąsanužudymo motyvai, taip pat vykdytojams skirta pinigų suma liko tie patys. Iš V. G. parodymų matyti, kad po H. D. sulaikymo, 1996 m. vasarį pirmojo susitikimo „V.“ metu V. S. nurodė, kad reikia tęsti pradėtą darbą ir pabaigti tai, kas nepadaryta Maskvoje. Taigi, pasak kasatoriaus, jam nedalyvavus pirminiame nusikaltime, vėlesnis jo prisijungimas dalyvauti jau senai suplanuotame nusikaltime, kuris, išteisinus H. D., įvardijimas, kaip naujo savarankiško nusikaltimo organizavimas tais pačiais motyvais, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, yra teisiškai ydingas ir stokoja elementarios logikos. Kasatoriaus įsitikinimu, teismai turėjo konstatuoti, jog S. Č. ir V. V. nužudymas yra nepavykusio rengimosi nužudyti S. Č. tęsinys, kurį organizavo ir vykdė tie patys asmenys. Išnagrinėjus bylą nebuvo nustatyta jokių duomenų, kad jis savarankiškai priėmė sprendimą nužudyti S. Č. arba kad jis su kitais asmenimis tarėsi dėl tokio sprendimo priėmimo. Kasatorius pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog visi nusikaltimo sudėties požymiai bei faktinės aplinkybės turi būti savarankiškai įrodinėjami, o ne preziumuojami, „išvedami“ iš kitų bylos aplinkybių.

Kasaciniame skunde pažymima, kad ankstesnio pasikėsinimo motyvai didele dalimi buvo susiję su H. D. asmenybe ir jo asmeniniais interesais, o pats E. A. tokių motyvų neturėjo ir nėra jokių duomenų, kad jis ką nors apskritai žinojo apie nepavykusį pasikėsinimą nužudyti Maskvoje bei apie šio pasikėsinimo motyvus. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas vadovavosi prielaida (ir tai tiesiogiai įvardijo savo motyvuose), kad jei E. A. tapo susivienijimo vadovu, jis automatiškai perėmė vadovavimą ir visiems jau pradėtiems bei vykdomiems nusikaltimams. Kasatoriaus teigimu, akivaizdu, kad jis automatiškai neperėmė vadovavimo nusikaltimų darymui, juos ir toliau savarankiškai vykdė kiti nusikalstamo susivienijimo dalyviai, apie tai jo neinformuodami. Nustačius, jog nėra pakankamai duomenų, kad S. Č. pakartotinį nužudymą organizavo H. D., konstatavus, jog H. D. neperdavė jam raštelio su nurodymais, atitinkamai turėjo būti konstatuota, kad šio nusikaltimo organizavimo aplinkybės liko nenustatytos, o ne visus organizavimo veiksmus tiesiog automatiškai perkelti jam, net ir nesant jokių tai patvirtinančių duomenų. Toks įrodinėjimo ir teismo vidinio įsitikinimo susiformavimo būdas akivaizdžiai neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų ir vertintinas kaip esminis BPK pažeidimas.

Kasatorius teigia, kad savo apeliaciniame skunde akcentavo, jog R. Ž. ir V. G. parodymai dėl S. Č. nužudymo organizavimo yra iš esmės prieštaringi, tačiau esminiai prieštaravimai liko nepašalinti. Tai, pasak kasatoriaus, reiškia, jog vienas iš asmenų, kurių abiejų parodymais teismai besąlygiškai tikėjo ir būtent jų parodymais grindė savo išvadas, meluoja, tačiau net neaišku kuris.

Kasatorius teigia, kad R. Ž. ir V. G. nenuoseklių, tarpusavyje prieštaraujančių teiginių apie E. A. vadovaujantį vaidmenį nepatvirtina jokie savarankiški įrodymų šaltiniai, o atvirkščiai, savarankiški įrodymai juos paneigia ir leidžia teigti, kad R. Ž. bei V. G. savo pačių atliktus veiksmus siekė „perkelti“ jam (kasatoriui). Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje teigiama, jog R. Ž. bei V. G. parodymus patvirtina kiti įrodymų šaltiniai, tačiau visi kiti teismo nuosprendyje išdėstyti įrodymų šaltiniai neįrodo nė vieno būtent jam inkriminuoto konkretaus veiksmo, kurie yra konstatuoti nustatomosiose nuosprendžių dalyse. Iš kitų kaltinamųjų V. S. S. V., V. V., N. A., kurie visiškai pripažino savo kaltę ir davė išsamius parodymus, tačiau nėra sulaukę tiek lengvatų iš kaltintojo ir nėra nuo kaltintojo priklausomi, parodymų matyti, kad visiems paruošiamiesiems ir organizaciniams šio nusikaltimo veiksmams vadovavo ne jis, o V. S. bei A. V. L.

Kasaciniame skunde pažymima, kad bylą nagrinėjant abiejų instancijų teismuose buvo besąlygiškai tikėta vienintelio V. G. parodymais apie tai, kad nužudymo vykdytojas buvo A. S., ir pagal tai buvo konstruojama kaltinimo versija, nors daugiau jokie objektyvūs duomenys nepatvirtina tokio asmens sąsajų su šiuo nusikaltimu. Nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad jis apskritai pažinojo tokį asmenį. Proceso metu V. G. pateikė net tris skirtingas versijas dėl jo pažinties su šiuo asmeniu, bet visos jos nepasitvirtino. Byloje įrodyta, kad šį asmenį gerai pažinojo ir su juo bendravo V. G. Tai, pasak kasatoriaus, leidžia pagrįstai manyti, jog būtent V. G. vykdė nužudymo vykdytojo paiešką (t. y. vykdė analogišką vaidmenį, koks jam buvo pavestas ir rengiantis nužudyti S. Č. Maskvoje), jis pats surado A. S. ar kitą nužudymo vykdytoją, o duodamas parodymus savo faktiškai padarytus veiksmus siekė perkelti jam. Taigi šioje byloje net minimaliai patikimais įrodymais nėra nustatytas jo ir V. S. tarpusavio pažinties faktas, tai yra tik prielaida, kildinama iš prieštaringų V. G. versijų. Byloje esantys V. G. parodymai visais atvejais sukonstruoti taip, kad jų nebūtų įmanoma patikrinti, nes jis kaip kitus nusikaltimų dalyvius, be jo (kasatoriaus), nurodo mirusius asmenis arba informaciją, kurią jis neva girdėjęs iš mirusių asmenų. Kasatoriaus teigimu, tai, kad būtent V. G. galėjo atsiskaityti su A. S. už šio atliktus veiksmus nužudant, patvirtina aplinkybė, kad iki 1996 m. V. G. naudojosi automobiliu „Mercedes Benz“, kuris buvo registruotas UAB „V.“ vardu (šioje bendrovėje dirbo pats V. G.). Šis automobilis 1996 m. balandžio 5 d., t. y. S. Č. ir V. V. nužudymo dieną, 10.26 val. buvo išregistruotas iš VĮ „Regitra“ Jonavos mieste. Vadinasi, tą dieną V. G. A. S. perdavė automobilio dokumentus. Liudytojas Č. S., buvęs UAB „V.“ direktoriaus pavaduotojas, tą pačią dieną su V. G. važiavo į Vilnių, kur, V. G. teigimu, jis automobilio dokumentus perdavė kažkokiems ukrainiečiams, tačiau iš liudytojų G. Š. ir V. P. parodymų matyti, kad būtent šį automobilį „Mercedes BenzV. G. anksčiau buvo perdavęs būtent A. S., kuris juo naudojosi. Kasatoriaus teigimu, tai leidžia pagrįstai manyti, kad V. G. šį automobilį galėjo perduoti A. S. kaip atlygį už nužudymą. Šių aplinkybių abiejų instancijų teismai apskritai nevertino ir dėl jų nepasisakė, taip atsisakydami tirti ir vertinti bet kokius duomenis, kurie gali sukelti abejonių V. G. parodymų patikimumu. Nuosprendžiuose įrašyti teiginiai apie E. A. nurodymą nupirkti automobilį „VW Golf“, išskyrus R. Ž. parodymus, nėra pavirtinti jokiais savarankiškais duomenimis, o apeliacinės instancijos teismas atsisakė patikrinti gynybos pateiktus objektyvius duomenis, paneigiančius šiuos R. Ž. parodymus. Siekiant patikrinti R. Ž. parodymus, gynyba apeliacinės instancijos teisme pateikė Marijampolės turgavietėje tuo laikotarpiu veikusio automobilių komiso archyvą, iš kurio matyti, kad toks automobilis nurodytu laikotarpiu apskritai nebuvo parduotas. Šias aplinkybes teisme pavirtino liudytojas V. P. (jo parodymai apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pacituoti juos iš esmės iškraipant). Tačiau apeliacinės instancijos teismas atsisakė priimti pateiktus oficialius, sunumeruotus, griežtos atskaitomybės buhalterinės apskaitos dokumentus ir juos ištirti, o nuosprendyje įrašė, jog vieša paslaptis, kurios nereikia papildomai įrodinėti, kad nurodytu laikotarpiu nelegalia automobilių prekyba užsiėmė didžioji dalis Marijampolės gyventojų. Kasatoriaus nurodo, kad nei BPK, nei teismų praktika neleidžia kaltinamųjų kaltės įrodinėti nei viešomis, nei neviešomis paslaptimis. Atsisakydamas priimti ir tirti gynybos pateikiamus įrodymus, tiesiogiai susijusius su įrodinėjimo dalyku, teismas, kasatoriaus nuomone, iš esmės pažeidė rungimosi principą. Užuot ėmęsis aktyvaus vaidmens, siekdamas išsiaiškinti tiesą byloje, pašalinti kylančias pagrįstas abejones, bei atlikęs išsamų ir nešališką visų reikšmingų įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teismas į nuosprendį perrašė nepatikrintus ir paneigtus V. G. bei R. Ž. parodymus, tiesiog konstatuodamas, jog jie teismui nekelia abejonių, ir nutylėdamas bei nepasisakydamas dėl pirmiau nurodytų kitokio turinio įrodymų, paneigiančių šiuos lemiamus įrodinėjimo šaltinius.

Kasatoriaus teigimu, net ir nustačius, kad jis (nors ir neorganizavo) žinojo apie rengiamą ir daromą nusikaltimą, taip pat nustačius, jog jis galėjo atlikti tam tikrus techninio pobūdžio veiksmus, visi tokie veiksmai gali būti vertinami tik kaip padėjimas įvykdyti nužudymą, kaip antraeiliai padėjėjo veiksmai, bet ne kaip organizavimas ir nurodymų davimas. Asmens vaidmuo darant nusikaltimą, jo aktyvumas ir objektyviai atlikti veiksmai yra viena iš esminių aplinkybių, į kurią reikia atsižvelgti skiriant bausmę.

5. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismų išvados dėl jo kaltės ir dalyvavimo R. G. nužudyme yra grindžiamos vien tik R. Ž. parodymais (tai pripažino ir apeliacinės instancijos teismas priimtame nuosprendyje). Kasatorius pažymi, kad dėl teisinės padėties specifiškumo R. Ž. parodymai negali būti pagrindinis ir lemiamas kaltės įrodymas, be to, jie turėtų kelti dar didesnių abejonių, nes dėl tinkamai sumodeliuotų parodymų apie savo paties vaidmenį šioje veikoje ir prokurorų besąlyginio noro patikėti jo parodymais, R. Ž. apskritai išvengė asmeninės baudžiamosios atsakomybės. Prokurorai tyrimą dėl R. Ž. nutraukė, patikėję jo parodymais, iš kurių matyti, kad jis tiesiogiai dalyvavo viso nusikaltimo metu, matė visų kitų asmenų veiksmus, tačiau pats neturėjo tyčios žudyti ir nesuvokė, jog R. G. bus nužudytas. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijų teismai apie tokį kaltinamojo–liudytojo procesinio statuso ypatingumą ir specifiškumą nepasisakė ir apskritai neanalizavo, ar siekis išvengti atsakomybės už nužudymą galėjo turėti įtakos R. Ž. parodymų turiniui ir atitinkamai jų patikimumo vertinimui.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas dėl šios veikos iš esmės neanalizavo ir nepasisakė dėl jo apeliacinio skundo argumentų įvardijant kitus įrodymų šaltinius bei faktines aplinkybes, paneigiančius ar bent jau sukeliančius pagrįstų abejonių R. Ž. parodymų teisingumu. Teismai, besąlygiškai tikėdami R. Ž. parodymais ir deklaratyviai teigdami, kad jo parodymai yra patvirtinti kitais įrodymų šaltiniais, įrodymų vertinimo motyvuose nutylėjo, jog nei viena R. Ž. nurodyta esminė faktinė aplinkybė objektyviai nebuvo patvirtinta: nebuvo rastas ginklas, kurį R. Ž. neva išmetė jo nurodymu, nebuvo rastas R. G. lavonas, kurio užkasimo vietą R. Ž. nurodė, niekas nepatvirtino, jog jis būtų turėjęs ar naudojęsis automobiliu „Mercedes Benz“, kokiu, R. Ž. teigimu, jis naudojosi nužudymo naktį. Priešingai nei teigiama nuosprendžiuose, R. Ž. parodymai šiame epizode nebuvo nuoseklūs: nuoširdžiame prisipažinime jis nurodė, kad H. D. prašymu pats vairavo automobilį važiuojant pas R. G., o vėlesniuose parodymuose jau tvirtino, jog vairavo ne jis, o H. D. Visi šio įvykio tiesioginiai dalyviai, kurie galėtų patvirtinti ar paneigti R. Ž. duotus parodymus, yra mirę, taigi jo parodymų nebeįmanoma patikrinti jokiomis procesinėmis priemonėmis ir savarankiškais įrodymų šaltiniais.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas be jokio faktinio pagrindo atsisakė kaip teisingus vertinti liudytojos E. A. parodymus, paneigiančius E. A. galimybę įvykdyti šį nusikaltimą. Teismas tiesiog konstatavo, jog E. A. gali bandyti padėti artimam asmeniui, tačiau tokia išvada, pasak kasatoriaus, nėra pakankama ir įtikinama. Vien tai, kad E. A. yra buvusi jo sutuoktinė (šiuo metu kasatorius yra sudaręs naują santuoką), nesant jokių duomenų apie tai, kad ji turėtų interesą duoti neteisingus parodymus, neleidžia daryti išvados, kad jos parodymai melagingi. Toks parodymų vertinimo būdas, kai be jokių faktinių motyvų teismas atsisako vertinti kaip patikimus kaltinimo versiją paneigiančius parodymus, vertintinas kaip esminis BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas.

Kasaciniame skunde teigiama, kad visi minėti teismų padaryti pažeidimai įrodinėjimo procese, t. y. kaltės klausimo išsprendimas vadovaujantis vien dviejų proceso baigtimi suinteresuotų, nežinomo turinio susitarimą su kaltintoju sudariusių kaltinamųjų parodymais, kurių turinys yra nenuoseklus, prieštaringas, nepatvirtintas kitais bylos įrodymais arba jais paneigtas, atsisakymas vertinti ir nešališkai palyginti šių asmenų parodymus su kitų įrodymų turiniu, nemotyvuotas atsisakymas tirti gynybos pateiktus, su įrodinėjimo dalyku susijusius, įrodymus, taip atimant galimybę dalyvauti įrodinėjimo procese ir paneigiant rungimosi principą, esminių apeliacinių skundų argumentų neišnagrinėjimas, turi būti vertinami kaip esminiai BPK pažeidimai, suvaržę įstatymų garantuojamas kaltinamojo teises ir sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus nuosprendžius.

6. Kasatorius taip pat teigia, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jis kartu su H. D., V. S. ir D. G. būtų planavęs turto prievartavimą iš SAB „D.“ ir UAB „B.“ (t. y. kad šie asmenys būtų susitarę vykdyti tokius nusikaltimus, būtų aptarę nusikaltimų padarymo planą, parinkę bendrininkus ar pan.), nė vienas iš nuosprendyje nurodytų keturių asmenų tokių parodymų niekada nėra davęs, niekas iš byloje apklaustų asmenų tokio planavimo nėra girdėjęs, jokiais kitokiais įrodymų šaltiniais tokios aplinkybės taip pat nėra nustatytos. Abstrahuotas pirmosios instancijos teismo teiginys, kad E. A. kaltę įrodo nukentėjusiųjų R. P., S. V., G. S. B. parodymai, R. P. atpažinimo protokolas, liudytojų S. Š. ir G. C. parodymai, neatitinka tikrojo šių įrodymų šaltinių turinio. Liudytojų, nukentėjusiųjų S. V., G. S. B., S. Š., G. C. parodymuose toks asmuo kaip E. A. apskritai nepaminėtas, šie asmenys jo neatpažino, nenurodė nė vieno veiksmo, kurį jis galėjo atlikti. Todėl, kasatoriaus nuomone, šių asmenų parodymai gali būti naudojami kaip įrodinėjimo priemonė nustatant patį nusikaltimo padarymo faktą ir aplinkybes, bet ne konkretaus kaltinamojo (E. A.) kaltę, nes šie įrodymų šaltiniai su šia konkrečia įrodinėtina aplinkybe nėra susiję, t. y. neatitinka BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto įrodymams keliamo reikalavimo.

Kasatoriaus teigimu, vienintelis įrodymų šaltinis, bent iš dalies atitinkantis įrodymų liečiamumo reikalavimą dėl šios konkrečios įrodinėtinos aplinkybės – nukentėjusiojo R. P. parodymai, kuris ikiteisminiame tyrime 2009 m. gegužės 11 d. atpažinimo iš nuotraukų metu parodė, kad E. A. yra panašus į tą asmenį, kuris buvo „V.“ susitikimo metu. Kasatorius pažymi, kad šis parodymas atpažinti buvo atliktas 2009 m., t. y. praėjus šešiolikai metų nuo paties įvykio, kai R. P. matė turtą prievartavusius asmenis, be to, iš fotolentelių matyti, jog jose atspausdintos 2009 m. jo išvaizdą atspindinčios nuotraukos, nors per šešiolika metų asmens išvaizda natūraliai pasikeičia. Kasatoriaus teigimu, jau vien dėl to parodymo atpažinti iš nuotraukų patikimumas yra minimalus, juolab ir pats R. P. nurodė abejojantis atpažinimo tikrumu. Apklausų metu itin abstrakčiai apibūdindamas „V.“ buvusius asmenis, R. P. nurodė, kad iš penkių asmenų, be H. D., du buvę vyresnio, t. y. 27–32 metų amžiaus, o kiti du 18–22 metų amžiaus. Kasatorius nurodo, kad jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo metu buvo 37 metai, t. y. jis buvo apie 5–10 metų vyresnis, nei R. P. parodymuose minimi asmenys. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme R. P. aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad jis iš salėje buvusių kaltinamųjų atpažįsta tik H. D., o E. A. „arba nebuvo, arba jis labai pasikeitęs“. Taigi, R. P. negalėjo patvirtinti, kad E. A. dalyvavo susitikimo „V.“ metu. Kasatorius pažymi, kad, vadovaujantis principu in dubio pro reo, šiuo atveju jokie bylos duomenys nepašalina pagrįstų abejonių, kad R. P. atpažintas „panašus asmuo“ galėjo būti ne E. A., o kitas asmuo. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje darydamas išvadą, kad R. P. tyrimo metu atpažino E. A., o teisiamojo posėdžio metu tai patvirtino, pasak kasatoriaus, R. P. parodymus vertino šališkai ir tendencingai, ištraukdamas iš konteksto atskiras sakinio dalis ir nutylėdamas kitas parodymų dalis. Toks teismo pasirinktas įrodymų aprašymo nuosprendyje ir jų vertinimo būdas vertintinas kaip esminis BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas.

Pasak kasatoriaus, jokie kiti byloje ištirti įrodymai taip pat nesuteikia duomenų apie galimas jo sąsajas su šiuo nusikaltimu. Iš kaltinamųjų V. S., S. V., R. S., A. G., A. Š. parodymų matyti, kad pastatus jie padegė H. D., V. S. ir D. G. nurodymu, o apie tai, kad su šiuo nusikaltimu kokiu nors būdu būtų susijęs jis (kasatorius), jiems nieko nežinoma. Kaltinamasis V. G. nurodė, kad jam žinoma, jog su R. P. kalbėjosi H. D. Jokiuose kituose asmenų parodymuose ar bet kokiuose kituose duomenų šaltiniuose E. A. nėra paminėtas. Kasatorius nurodo, kad apie jo dalyvavimą prievartaujant turtą iš UAB „B.“ byloje apskritai nėra jokių duomenų, išskyrus teismo nuosprendyje įrašytą niekuo nepagrįstą frazę, jog jis su kitais asmenimis susitarė daryti šį nusikaltimą. Nėra nustatytas nė vienas objektyvus jo veiksmas darant šį nusikaltimą, taip pat jokiais duomenimis nenustatytas jo susitarimas daryti šį nusikaltimą.

7. Kasatorius nurodo, kad, atmesdamas jo apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamai paskirtos bausmės, apeliacinės instancijos teismas akcentavo, jog E. A. pripažintas kaltu ir nuteistas dėl aštuonių nusikalstamų veikų padarymo, iš kurių trys priskiriamos labai sunkių nusikaltimų kategorijai, tai, jog nustatytos net trys nužudymus kvalifikuojančios aplinkybės, nusikalstamos veikos sukėlė labai sunkias, negrįžtamas pasekmes, nužudyti trys jauni vyrai. Kasatorius pažymi, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalys dėl jo kaltės konstatavimo nužudant R. G., S. Č. ir V. V., prievartaujant turtą iš SAB „D.“ ir UAB „B.“, yra nepagrįstos ir neteisėtos, teismų išvados padarytos padarius esminius BPK pažeidimus bei netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, o dėl nusikalstamo susivienijimo kūrimo bei vadovavimo nusikalstamo susivienijimo veiklai veika kvalifikuota netinkamai. Ištaisius skunde nurodytus, kasatoriaus nuomone, esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus bei materialiosios teisės taikymo klaidas, nutraukus bylą dėl veikų, už kurias jis nuteistas nepagrįstai, turi būti iš naujo sprendžiami ir bausmių skyrimo klausimai tiek už atskiras nusikalstamas veikas, tiek skiriant subendrintą bausmę. Kasatoriaus teigimu, turėtų būti iš naujo įvertintos jį ir jo padarytas veikas, taip pat baudžiamojo proceso eigą apibūdinančios aplinkybės. Jis yra nuteistas už veikas, kurios buvo padarytos 1993–1997 m. (nuosprendžiuose teigiama, kad jis nusikalstamam susivienijimui vadovavo iki 2000 m., tačiau laikotarpiu nuo 1997 m. jam jokios konkrečios veikos nėra inkriminuotos, teismų išvados dėl vadovavimo susivienijimo veiklai yra neteisingos). Taigi, nuo paskutinės veikos padarymo iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo praėjo šešiolika, iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo – aštuoniolika metų. Ikiteisminio tyrimo metu jis buvo sulaikytas ir suimtas 2008 m. gruodžio ir iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo kardomajame kalinime (suėmime) išbuvo daugiau kaip puspenktų metų. Visą šį laiką jis buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje–kalėjime bei Šiaulių tardymo izoliatoriuje tokiomis sąlygomis, kurios neatitinka  minimalių standartų ir kurios turi būti vertinamos kaip nežmoniškas bei žeminantis elgesys su suimtaisiais. Tai buvo ne kartą konstatuota teismų sprendimuose vertinant to laikotarpio kalinimo sąlygas būtent tuose tardymo izoliatoriuose. Kasatoriaus teigimu, turi būti įvertinta ir tai, jog nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių bei jokių kitų išskirtinių aplinkybių, dėl kurių jam už atskirų veikų padarymą galėtų būti skiriamos bausmės, didesnės nei sankcijų vidurkis.

8. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad BK 66 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta imperatyvi nuostata, įpareigojanti į paskirtąją bausmę visiškai įskaityti visą asmens kardomajame kalinime (suėmime) prabūtą laiką. 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžiu jam paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvidešimčiai metų. Nuosprendžiu nutarta į bausmės atlikimą įskaityti suėmime nuo 2008 m. gruodžio 19 d. iki 2013 m. birželio 14 d. išbūtą laiką. Tačiau, pasak kasatoriaus, dėl nusikaltimų, už kuriuos buvo nuteistas šiuo nuosprendžiu, jis buvo suimtas ne vieną, o du kartus. Vykdant ikiteisminį tyrimą dėl S. Č. ir V. V. nužudymo, kuris buvo sujungtas su nagrinėjama baudžiamąja byla, pirmą kartą jis buvo laikinai sulaikytas 2002 m. kovo 20 d., 2002 m. kovo 22 d. Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė suėmimas iki 2002 m. kovo 30 d., iš suėmimo jis buvo paleistas 2002 m. kovo 29 d. prokuroro nutarimu. Todėl, pasak kasatoriaus, jo laikinajame sulaikyme ir suėmime prabūtas laikas nuo 2002 m. kovo 20 d. iki kovo 29 d. taip pat turėjo būti įskaitytas į bausmės atlikimo laiką.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. Z. prašo Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžio dalį, taip pat ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 249 straipsnio 2 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus, 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), panaikinti ir bylą nutraukti. Kitas nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.

Tokius prašymus kasatorius motyvuoja taip:

1. Kasatorius teigia, kad jis pagal BK 249 straipsnio 2 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus bei 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus nuteistas nepagrįstai, nes teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, be to, padarė esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus.

1.1. Kasatorius, pažymėdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, teigia, kad nepaisant to, jog įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, teismas, vertindamas įrodymus, turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Be to, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, teismas privalo vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje dalyje priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį visiškai netyrė ir nevertino duomenų, kuriais kaltinimo šalis grindė jo kaltę, patikimumo, leistinumo ir liečiamumo aspektu, todėl savo išvadas, kurios visiškai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, grindė duomenimis, kurie negalėjo būti pripažinti jo kaltės įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas jo gynėjos apeliacinio skundo argumentus dėl esminių BPK pažeidimų, pirmosios instancijos teismo padarytų įrodymų vertinimo klaidų neištaisė, byloje esančių duomenų visumos visapusiškai ir objektyviai neištyrė ir neįvertino.

1.2. Žemesnės instancijos teismai pripažino ji kaltu dalyvavus šaunamaisiais ginklais ir sprogstamosiomis medžiagomis ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje (BK 249 straipsnio 2 dalis), tačiau, pasak kasatoriaus, abiejų instancijų teismų duomenys, kuriais kaltinimo šalis grindė šį pareikštą kaltinimą, nebuvo tinkamai įvertinti jų patikimumo ir leistinumo aspektu. Vadovaujantis teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-545/2006, 2K-154/2009) suformuluotomis taisyklėmis, kad „ <...> kvalifikuojant nusikalstamą susivienijimą reikšminga yra tai, ar nusikalstamo junginio bendrininkai žino nusikalstamo susivienijimo tikslus, kaip kiekvienas suvokia savo vaidmenį ir užduotis, bendrininkų tarpusavio ryšius, techninį, organizacinį nusikalstamos veiklos lygį <...>“; kad „ <...> BK 249 straipsnio 1 ir 2 dalyse kaip būtinas nusikalstamo susivienijimo pagrindinės ir kvalifikuotos sudėčių požymis yra numatytas dalyvavimas nusikalstamo susivienijimo veikloje, kuris suprantamas plačiai, kaip bet koks sąmoningas nuolatinis nusiteikimas veikti, o dažniausiai ir konkretus veikimas ar neveikimas to susivienijimo labui bei aktyvus dalyvavimas planuojant, rengiant ar aprūpinant konkrečių nusikaltimų darymą;  kad <...> atsitiktinis asmens prisijungimas prie nusikalstamo susivienijimo daromos konkrečios veikos, atskiras jo veiksmas susivienijimo naudai paprastai nėra pakankamas išvadai apie šio asmens pastovius ryšius su nusikalstamo susivienijimo nariais <...>“, žemesnės instancijos teismai privalėjo įvertinti tai, kad byloje jokių patikimų duomenų, jog jis būtų save identifikavęs nusikalstamo susivienijimo nariu ir prisistatinėjęs kaip priklausantis „D.“ nusikalstamam susivienijimui, būtų turėjęs konkretų jam priskirtą vaidmenį ir vykdęs kokias nors specialias funkcijas, dalyvavęs nusikalstamo susivienijimo pasitarimuose ar susirinkimuose, kuriuose būtų aptarinėjami bendri nusikalstamo susivienijimo tikslai ar planuojami konkretūs nusikaltimai, būtų su nors vienu iš nusikalstamo susivienijimo narių taręsis vykdyti bendrą, nuolatinę nusikalstamą veiklą ir ją vykdęs, mokėjęs pinigus į bendrą kasą ir (ar) juos iš bendros kasos gavęs arba gavęs kokią nors tiesioginę ar netiesioginę naudą, nėra. Dėl to nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo pripažinti įrodyta, kad jis padarė BK 249 straipsnio 2 dalyje numatytą labai sunkų nusikaltimą. Pasak kasatoriaus, abiejų instancijų teismai bylos duomenų šiuo aspektu netyrė ir nevertino.

Kasatorius pažymi, kad žemesnės instancijos teismų procesiniai sprendimai, kai asmens kaltė dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo yra grindžiama „įrodymų visetu“  ar „bendru bylos kontekstu“, tačiau darant tokias išvadas neįvertinamas nė vienas įrodymas atskirai, taip pat ir įrodymų visuma, be to, nenurodomas nė vienas konkretus įrodymas, objektyviai ir neabejotinai patvirtinantis jo kaltumą dėl BK 249 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, akivaizdžiai prieštarauja  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai įrodymų vertinimo baudžiamajame procese praktikai ir leidžia pagrįstai teigti, jog tokiu būdu žemesnės instancijos teismai iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų esminių įrodymų vertinimo klaidų, be to, kaip ir pirmosios instancijos teismas, savo baigiamajame akte nenurodė jokių argumentų ir motyvų, kodėl savo išvadas grindė ne bylos nagrinėjimo teisme metu tiesiogiai ir betarpiškai apklaustų liudytojų parodymais, o jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Taip pat neatsakė nė į vieną apeliacinio skundo argumentą, pagrįstą konkrečia bylos medžiaga, kad išskirtinai buvo remiamasi su teisėsaugos organais ilgą laiką bendradarbiaujančiais liudytojų parodymais, kurie, be to, nebuvo informatyvūs, grindžiami subjektyvia liudytojų nuomone ir spėlionėmis. Taip pat pažymima, kad žemesnės instancijos teismai, iš esmės pažeisdami įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo baudžiamajame procese taisykles, jo kaltės įrodymu pripažino neprocesinius dokumentus: Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno zonos ONTT 1998 m. sausio 29 d. pažymą (kurioje nurodoma, kad jis buvo įrašytas į operatyvinę įskaitą) bei Lietuvos kriminalinės policijos biuro pažymą, surašyta pareigūno, dalyvavusio šios bylos ikiteisminiame tyrime. Taip teismai, tokio pobūdžio pažymas pripažindami įrodymais, pažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintą imperatyvų reikalavimą įrodymais byloje pripažinti tik tokius duomenis, kurie atitinka leistinumo sąlygą, o jos esmę sudaro principas, kad valstybės pareigūnams ir institucijoms yra leidžiama tik tai, kas yra numatyta įstatyme. Taigi, operatyvinį ir (ar) ikiteisminį tyrimą vykdančių institucijų surašyti raštai (pažymos) gali patvirtinti tik patį tyrimo faktą bei jo eigą, atkartoti tyrimo metu gautos informacijos turinį, išdėstytą procesiniuose dokumentuose, bei indikuoti informacijos šaltinius, tačiau negali pakeisti įstatyme numatyta duomenų rinkimo tvarka surinktų duomenų, kurie turi būti įforminti įstatymų nustatyta tvarka. Todėl tokios pažymos neturi ir negali turėti savarankiško įrodymų šaltinio statuso bei neįrodo asmens dalyvavimo kokioje nors nusikalstamoje veikoje.

Taip pat pažymima, kad pirmosios instancijos teismas net netyrė ir nevertino, ar bylos medžiagoje yra kokių nors objektyvių duomenų, patikimai patvirtinančių subjektyviųjų dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje požymių buvimą jo veikoje. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl šio argumento, savo nuosprendyje tik lakoniškai pažymėjo, jog dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje subjektyviąją pusę įrodo tai, kad jis neva vykdė kitų susivienijimo narių nurodymus ir kaip pavyzdys nurodomas jo dalyvavimas vieno nusikaltimo (S. Č. ir V. V. nužudymas) padaryme. Tačiau, vertinant, ar asmuo suvokė save kaip nusikalstamo susivienijimo narį, turi būti nustatyta ir įvertinta, ar jis turėjo naudos iš susivienijimo daromų nusikaltimų, ar dalyvavo grupės susirinkimuose, sprendė bendrus klausimus, laikėsi grupės nustatytos tvarkos, įnešdavo pinigus į bendrą „fondą“, naudojosi susivienijimo finansine ir kitokia pagalba įvairiose situacijose. Apibendrindamas kasatorius teigia, kad žemesnės instancijos teismai, neįvardydami jokių konkrečių įrodymų, kuriais yra grindžiama jo kaltė dėl BK 249 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, ir (ar) neatskleisdami jų turinio bei įrodomosios reikšmės (t. y. kokias bylai reikšmingas aplinkybes kiekvienas iš jų atskirai ir jų visuma patvirtina ar paneigia), iš esmės pažeidė įrodymų vertinimo baudžiamajame procese taisykles, o tai sutrukdė teismams priimti pagrįstus bei teisingus procesinius sprendimus ir nulėmė iš esmės neteisingą jo pripažinimą kaltu ir nuteisimą pagal BK 249 straipsnio 2 dalį.

1.3. Kasatorius teigia, kad BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, esminiai pažeidimai, nulėmė ir jo nepagrįstą bei neteisingą nuteisimą pagal BK 129 straipsnio 2 dalį.

Pasak kasatoriaus, teismai, pripažindami jį kaltu dėl šio labai sunkaus nusikaltimo padarymo, padarė analogiškas pirmiau minėtas įrodymų vertinimo klaidas, lėmusias nepagrįstas ir iš esmės neteisingas teismų išvadas. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje konstatavo, jog iki 1996 m. balandžio 5 d. E. A. paskirstė šio nusikaltimo dalyvių vaidmenis, jam neva pavesdamas stebėti aplinką ir atsitraukimo kelius, po nužudymo važiuoti į (duomenys neskelbtini) kaimą, prie (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos, iš ten A. S. ir tyrimo nenustatytų asmenų paliktą automobilį nuvairuoti ir pastatyti į garažą Kaune, (duomenys neskelbtini); kad jis 1996 m. balandžio 5 d. šį automobilį nuvairavo į minėtą garažą, kur automobilis buvo išvalytas (pašalinti nusikaltimo pėdsakai). Tačiau teismas nenurodė nė vieno konkretaus įrodymo, kuriuo remiantis būtų neginčijamai nustatęs tokį jam duoto pavedimo turinį, jo įgyvendinimo būdą ir priemones. Taigi, pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl jam tariamai duoto pavedimo ir dėl tariamo tokio pavedimo įvykdymo grindė ne teisiamajame posėdyje išnagrinėtų konkrečių įrodymų visuma, o spėjimais ir prielaidomis. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs, todėl savo baigiamajame akte ir nenurodęs, nei kur ir kada (laikas ir vieta), nei kokiomis aplinkybėmis E. A. tariamai davė jam pavedimą stebėti aplinką ir atsitraukimo kelius, nei kaip ir kokiais konkrečiais veiksmais ir kokiose konkrečiose vietose toks pavedimas buvo įgyvendintas, be to, nenustatęs, todėl savo baigiamajame akte nenurodęs, nei kada, nei kokiu būdu ir kokiomis aplinkybėmis jis atsirado prie minėto automobilio ir nuvairavo jį į garažą, esmingai pažeidė įrodinėjimą baudžiamajame procese reglamentuojančias teisės normas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, įtvirtinančios vienareikšmį draudimą apkaltinamąjį nuosprendį grįsti prielaidomis bei nustatančios bylą nagrinėjančio teismo pareigą kiekvieną inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymį konstatuoti tik jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neabejotinai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009). Apeliacinės instancijos teismas ne tik šių esminių pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų neištaisė, bet ir dėl šio esminio jo gynėjos apeliacinio skundo argumento savo baigiamajame akte nepasisakė. Be to, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas įstatyme įtvirtintą objektyvaus ir nešališko visų bylos aplinkybių išnagrinėjimo reikalavimą, o kartu ir nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, jam priskyrė ir tokius veiksmus (kad nusikaltimo padarymo metu jis, R. Z., neva naudojosi vienu iš abonementinių numerių, kurie tiesiogiai yra siejami su šio nusikaltimo padarymu) ir kurie netgi nebuvo nurodyti kaltinamajame akte. Atsižvelgiant į tai, kad jo kaltė dėl šio labai sunkaus nusikaltimo padarymo iš esmės grindžiama kitų kaltinamųjų (V. G. ir R. Ž.), kuriems apie tariamą jo dalyvavimą padarant šį nusikaltimą tikrai ar tariamai yra žinoma tik iš kitų, be to, jau mirusių asmenų (kurie nebuvo apklausti nei šios bylos tyrimo, nei jos nagrinėjimo metu) parodymais; taip pat atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra jokių tiesioginių jo dalyvavimą šiame nusikaltime patvirtinančių įrodymų, baudžiamasis įstatymas akivaizdžiai pritaikytas netinkamai.

Pirmosios instancijos teismas, jo kaltę dėl šio labai sunkaus nusikaltimo padarymo grįsdamas kaltinamojo V. G. parodymais, jų visapusiškai neištyrė ir objektyviai neįvertino, dėl to liko visiškai neįvertinta jam pareikštą kaltinimą paneigianti šio asmens parodymų dalis, kad jis – R. Z. – nedalyvavo nė viename pasitarime dėl S. Č. nužudymo.  Be to, pirmosios instancijos teismas, besąlygiškai (iš esmės jų netirdamas ir objektyviai nevertindamas) patikėdamas V. G. parodymais, ne tik kad visiškai nevertino to, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų jo teiginius apie jo (kasatoriaus) dalyvavimą šio labai sunkaus nusikaltimo padaryme, visiškai nevertino bylos duomenų (liudytojos D. A. parodymų, kad 1996 m. pavasarį, kai E. A. buvo išvykęs į Kaliningradą, pas ją dažnai atvykdavo A. V. L., kuris jai padėdavo; nuteistojo R. Ž. parodymų, kad, praėjus tam tikram laiko tarpui po šio nusikaltimo, pavasarį jis buvo pas E. A., šio gimtadienyje, kur buvo ir A. V. L., o nuteistojo E. A. gimtadienis yra būtent balandžio 27 d.), patikimai paneigiančių V. G. nurodytą aplinkybę, itin svarbią vertinant jo parodymų patikimumą, kad A. V. L. po S. Č. nužudymo buvo išvykęs į Amsterdamą, kur pusantro mėnesio su V. G. gyveno ir jam neva papasakojo apie jo (kasatoriaus) dalyvavimą šio labai sunkaus nusikaltimo padaryme. Kasatoriaus nuomone, V. G. parodymai kito priklausomai nuo baudžiamojo proceso stadijos bei versijos, kurios atitinkamoje ikiteisminio tyrimo stadijoje laikėsi šią bylą tyrę pareigūnai. Antai, savo nuoširdžiame prisipažinime V. G. nurodė, kad vairuotojais buvo Ž. J. ir R. Z., o apie tai jis sužinojo po kelių mėnesių iš pokalbių su kitais nusikaltimo dalyviais, ir detalizavo, jog A. V. L. jam neva papasakojo, kad R. Z. vairavo automobilį, kuriame sėdėjo S. atvežti žudikai; kad S. neva davė komandą R. Z., po to šis privažiavo prie Č. automobilio, o žudikai pradėjo šaudyti; kad po žudynių R. Z. nuvežė žudikus prie autostrados, kur automobilyje laukė J. ir S.; kad po to R. Z. nuvairavo automobilį į sutartą vietą (duomenys neskelbtini) gatvėje, kur jo laukė P. ir Ž., perdavė jiems krepšį su ginklais ir nuvairavo automobilį į Č. kiemą, kur šis neva buvo išvalytas nuo tūtelių; po to L. jį nuvarė į (duomenys neskelbtini) r. ir pastatė atsitiktinai pasirinktame kieme, kad jį pavogtų. Be to, šias savo nuoširdžiame prisipažinime nurodytas aplinkybes V. G. patvirtino ikiteisminio tyrimo 2009 m. sausio 13 d. atliktos apklausos metu. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu šios V. G. nurodytos aplinkybės iš esmės visiškai nepasitvirtino – pirmiausia, nebuvo surinkta jokių duomenų, kurie patvirtintų jo (kasatoriaus) dalyvavimą šiame nusikaltime taip, kaip buvo nurodyta V. G. nuoširdžiame prisipažinime bei apklausose po jo; antra, jam inkriminuotas automobilio nuvarymas tapo daugiau negu abejotinas, kai R. Ž. savo 2009 m. rugpjūčio 19 d. nuoširdžiame prisipažinime (t. 44, b. l. 153-157) nurodė, kad būtent jam su P. buvo nurodyta paslėpti „tašę“ su ginklais ir nuvaryti „Golfą“. V. G., kasatoriaus nuomone, prisiderindamas prie galutinės versijos, kuri buvo pateikta bylą nagrinėjančiam teismui, iš esmės pakeitė savo parodymus apie A. V. L. pasakojimo turinį ir nurodė, kad A. V. L. jam pasakojo, kad R. Z. tik vairavo mašiną, kuri buvo panaudota šiame nusikaltime. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl V. G., kaip pagrindinio kaltinimo liudytojo, parodymų, tik glaustai konstatavo, jog nuteistasis V. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuosekliai išdėstė visą nusikaltimo padarymo įvykio seką. Be to, atsakydamas į jo gynėjos apeliacinio skundo argumentus dėl akivaizdaus V. G. parodymų prieštaringumo, pažymėjo, kad V. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme vienodai tvirtino, jog apie jo – R. Z. – dalyvavimą šios nusikalstamos veikos padaryme jis žino iš A. V. L. Kasatorius pažymi, kad jo gynėjos apeliacinis skundas buvo grindžiamas ne kokiu nors abstrakčiu V. G. parodymų dėl kokių nors nekonkretizuotų šio nusikaltimo aplinkybių nenuoseklumu ar jo parodymų prieštaringumu dėl to, iš ko jis sužinojo apie jo dalyvavimą šiame nusikaltime, bet konkrečiomis nurodytomis įvykio aplinkybėmis, objektyviai keliančiomis pagrįstų abejonių jo parodymų patikimumu.

Apibendrindamas kasatorius teigia, kad žemesnės instancijos teismai, neįvertindami akivaizdaus V. G. parodymų nepatikimumo bei jų neleistinumo (pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį), nepagrįstai ir neteisingai V. G. parodymus pripažino jo kaltės įrodymu ir iš esmės pažeisdami reikalavimą visas abejones, kurių nebegalima pašalinti, vertinti kaltinamojo naudai, visas abejones vertino jo nenaudai.

Kasatoriaus teigimu, žemesnės instancijos teismai nevertino ir nuteistojo R. Ž. parodymų patikimumo, nors skirtingose proceso stadijose R. Ž. davė iš esmės skirtingus parodymus: 2009 m. rugpjūčio 19 d. nuoširdžiame prisipažinime nurodė, kad būtent jam su I. P. buvo pavesta nuvaryti „Golfą“, tačiau, kas ir kur po įvykių tai padarė, jis nežino, tai patvirtino ir 2009 m. rugpjūčio 20 d. apklausos ikiteisminio tyrimo metu. Kasatorius pažymi, kad apie jo dalyvavimą šiame nusikaltime R. Ž. neužsiminė, priešingai – pats nurodė, kad R. Z. inkriminuoti veiksmai buvo pavesti atlikti būtent jam ir I. P. 2011 m. rugsėjo 13 d. teisiamojo posėdžio metu R. Ž. nurodė jau visiškai naujas aplinkybes – kad iš E. A. pasakojimų jis neva žino, jog R. Z. nuvarė automobilį, kuris buvo panaudotas S. Č. ir V. V. nužudyme. Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino esminių prieštaravimų tarp R. Ž. ir V. G. parodymų, nors šių asmenų parodymus teismas laikė pagrindiniais jo kaltės įrodymais. Kaltinamasis V. G. kategoriškai paneigė kaltinamojo R. Ž. po metų nuo pirmosios jo apklausos ikiteisminio tyrimo metu staiga prisimintos, ir vėl iš mirusiojo I. P. neva sužinotos aplinkybės apie tariamą I. P., V. G., E. A., A. V. L., V. S., Ž. J., R. Z. ir vieno iš baltarusių susirinkimą pirtyje, kur neva buvo aptartos visos nužudymo detalės ir pasiskirstyta vaidmenimis. Tokios aplinkybės jis neprisiminė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, ji nebuvo nurodyta jo nuoširdžiame prisipažinime, apklausų, parodymų patikrinimo vietoje, akistatų metu. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl šių kasatoriaus gynėjos apeliacinio skundo argumentų, nepateikė jokios argumentuotos šio asmens parodymų patikimumo vertinimui reikšmingos bylos duomenų analizės, o apeliacinio skundo argumentus atmetė motyvuodamas tuo, kad V. G. ir R. Ž. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių (dėl E. A. nurodymo iškviesti A. S., dėl automobilio pirkimo, atsikratymo ginklais) sutampa. Toks apeliacinės instancijos teismo argumentas neturi jokio ryšio su apeliaciniame skunde iškeltais R. Ž. parodymų nepatikimumo argumentais, nes šių asmenų parodymų esminiai prieštaravimai buvo iškelti ne dėl kokių nors nekonkretizuotų ar su kasatoriumi tiesiogiai nesusijusių bylos aplinkybių, bet konkrečiai dėl jo – R. Z. – vaidmens labai sunkaus nusikaltimo padaryme. Be to, apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl R. Ž. parodymų patikimumo, nurodė apie šiame teisme atliktą papildomą įrodymų tyrimą dėl R. Ž. nurodytų automobilio VW Golf“ pirkimo aplinkybių. Tačiau iš tokių išvadų taip ir liko neaišku, kokiu būdu jo (kasatoriaus) gynėjos pateikti duomenys (liudytojo V. P. apklausa bei griežtos atskaitomybės buhalterinės apskaitos dokumentai, kurių teismas prie bylos medžiagos nepridėjo) patvirtino R. Ž. nurodytas aplinkybes, susijusias su minėto automobilio pirkimu. Esant objektyviems rašytiniams įrodymams, kuriuos apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė pridėti prie šios baudžiamosios bylos medžiagos, bei liudytoju apklausto R. Ž. nurodyto automobilių komiso savininko V. P. parodymams, kad R. Ž. nurodytoje vietoje veikusiame komise jo nurodytu laikotarpiu (1996 m. sausio 1 d.–1996 m. balandžio 6 d.) nebuvo parduotas nė vienas žalios spalvos automobilis „VW Golf, apeliacinės instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo daryti įrodymais nepagrįstų išvadų, kad nurodytu laikotarpiu nelegalia automobilių prekyba užsiėmė didžioji dalis Marijampolės gyventojų.

Anot kasatoriaus, minėti įrodymų vertinimo baudžiamajame procese taisyklių pažeidimai lėmė iš esmės neteisingą žemesnės instancijos teismų sprendimą R. Ž., kuris dėl savo teisinės padėties ypatumų yra visiškai priklausomas nuo teisėsaugos organų, parodymus pripažinti patikimais ir jo – R. Z. – kaltumą patvirtinančiais įrodymais.

Kasatorius teigia, kad teismai nesilaikė ir EŽTT jurisprudencijoje suformuluotas tokių įrodymų šaltinių vertinimo praktikos. EŽTT praktikoje konstatuota, kad daug atsakingiau turi būti vertinami kito kaltinamojo (bendrakaltinamojo) byloje parodymai, nes kaltinamojo pozicija skiriasi nuo įprasto liudytojo. Jie parodymus duoda neprisiekę, jų negalima bausti už tyčia duodamus melagingus parodymus, jokia teisinė atsakomybė jiems nekyla. Teismas nurodė, kad Konvencijos 6 straipsnio garantijos tinkamai įgyvendinamos tik tada, kai kaltinamojo prisipažinimas yra priimamas konstatuojant prisipažįstančiojo kaltę, bet ne kito asmens (turima omenyje, kad kito kaltinamojo kaltė vis tiek turi būti nustatoma remiantis visais įrodymais), taip pat ir kito kaltinamojo parodymais, bet jie turi būti vertinami ypač atsargiai (sprendimai bylose V. Romanov prieš Rusiją, peticijos Nr. 41461/02; Pichugin prieš Rusiją, peticijos Nr. 38623/03; Karpenko prieš Rusiją, peticijos Nr. 5605/04). Lietuvos teismų praktikoje taip pat yra įtvirtinta nuostata, kad teismas turi atsargiau vertinti tokio asmens parodymus apie jo paties ir kitų bendrininkų vaidmenį ir reikšmę padarant nusikaltimą, skirti didesnį dėmesį jų objektyvumui ir pripažinti juos įrodymais tik tada, kai jie tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtinami kita bylos medžiaga (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-340/2006), o tokių asmenų parodymams negali būti suteikiama jokia išankstinė ar didesnė galia palyginus su kitais bylos faktiniais duomenimis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2005).

Nepaisant to, kaip teigia kasatorius, jam pareikštas kaltinimas dėl šio labai sunkaus nusikaltimo padarymo buvo įrodinėjamas būtent kitų kaltinamųjų V. G. ir R. Ž., bendradarbiaujančių su teisėsaugos organais, įgijusių tam tikrų privilegijų šiame procese (jiems taikytos pakankamai švelnios kardomosios priemonės, paskirtos itin švelnios bausmės už labai sunkių nusikaltimų padarymą, nutraukti ikiteisminiai tyrimai dėl dalyvavimo kitų labai sunkių nusikaltimų padaryme, dėl kurių patys kaltinamieji prisipažino ir kt.), parodymais kaip pagrindiniais jo kaltumo įrodymais. Žemesnės instancijos teismai, kasatoriaus nuomone, iš esmės pažeisdami įrodymų vertinimo baudžiamajame procese taisykles, visiškai nevertino minėtų asmenų parodymų patikimumo ir šiuo klausimu skundžiamuose nuosprendžiuose visiškai nepasisakė. Rėmimasis tokių asmenų parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti objektyvūs šios bylos duomenys, toleravimas jų parodymuose esančių esminių prieštaravimų ir neatitikimų lėmė ne tik iš esmės nepagrįstų ir neteisingų nuosprendžių priėmimą, bet ir pažeidė jo – R. Z. – teisę į sąžiningą ir teisingą procesą.

Be to, kasatorius akcentuoja ir tai, kad teismai, pagrįsdami jo kaltę padarius šį labai sunkų nusikaltimą, įrodymu pripažino bylos medžiagoje esantį leistinumo reikalavimų neatitinkantį daiktinį įrodymą – pirštines. Tačiau pirštinės, kaip nustatyta ir teismų sprendimuose, buvo rastos po keturių dienų po šio nusikaltimo padarymo (1996 m. balandžio 9 d.), ne nusikaltimo ir ne automobilio nuvarymo vietose, todėl negalėjo būti pripažintos jo kaltės įrodymu. Taip pat ir šių pirštinių tyrimų išvados negalėjo būti pripažintos jo kaltės įrodymu, nes neatitinka baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintų leistinumo ir (ar) leistinumo reikalavimų. Jo buvusios sutuoktinės A. Z., kuri ikiteisminio tyrimo metu jai parodytas pirštines atpažino tik kaip panašias į jo turėtas, o bylą nagrinėjant teisme pabrėžė, kad ji niekada neidentifikavo šių pirštinių kaip būtent tų, kurios priklausė jam, teismų baigiamuosiuose aktuose konvertuotos į tariamą šios liudytojos patvirtinimą, jog minėtos pirštinės priklausė būtent jam – R. Z. Jo kaltės įrodymais teismai taip pat negalėjo pripažinti 1996 m. gegužės 2 d. kriminalistinės mikrodalelių ekspertizės akto Nr. 11-1333, 11-1385, 11-1386 išvadų apie ant minėtų pirštinių rastus šūvio ir metalizacijos pėdsakus, nes jose nėra duomenų apie tai, kad pėdsakai ant šių pirštinių liko būtent nuo tyrimui pateiktų automatų; be to, jam nebuvo inkriminuojami jokie veiksmai, susiję su disponavimu šiame nusikaltime panaudotais šaunamaisiais ginklais ar šių ginklų panaudojimu. Tokiu būdu šie bylos duomenys objektyviai neatitinka liestinumo reikalavimų. Pažymėtina ir tai, kad leistina įrodinėjimo priemone objektyviai negalėjo būti pripažinti ir 1998 m. vasario 3 d. odorologinės ekspertizės Nr. 183 rezultatai, nes jų nepatvirtina kiti objektyvūs bylos duomenys, o ir pačių kvapų gavimo tvarka kelia pagrįstų abejonių kvapo odorologinio tyrimo išvadų patikimumu. To žemesnės instancijos teismai taip pat neįvertino. Teismai nevertino nei atskirai, nei kartu su odorologinio tyrimo rezultatais bylos medžiagoje esančių kitų ekspertizių rezultatų, kurie objektyviai neleidžia jo susieti nei su šiomis pirštinėmis, nei su pačiu nusikaltimu. Antai, 1996 m. balandžio 18 d. teismo medicinos (biologinė) ekspertizė nustatė, kad ant minėtų pirštinių (beje, ant abiejų pirštinių, paimant mėginius iš trijų skirtingų kiekvienos pirštinės vietų) rastas antigenas A, būdingas A(II) grupei, kai tuo tarpu 1998 m. sausio 27 d. atliktas kraujo tyrimas parodė, kad jo – R. Z. – kraujo grupė yra B(III). Pasak kasatoriaus, jei žemesnės instancijos teismai šiuos duomenis būtų ištyrę ir objektyviai įvertinę, tai būtų objektyviai leidę padaryti patikimas išvadas, jog šios pirštinės jam (kasatoriui)  nepriklausė ir jis niekada jų nemūvėjo. Tuo tarpu 1996 m. gegužės 2 d. teismo cheminė, biologinė, medžiagų ekspertizė nustatė, kad ant pirštinių, rastų 1996 m. balandžio 9 d., nėra mikrodalelių nuo automatų; 1998 m. spalio 7 d. kriminalistinė medžiagų ekspertizė nustatė, kad tarp pluoštų, surinktų nuo 1996 m. balandžio 9 d. rastų pirštinių, nėra pluoštų iš tyrimui pateikto maišo ir krepšio, kuriuose buvo sudėti nužudyme panaudoti ginklai, audeklų, t. y. ant pirštinių nėra pluoštų dalelių nuo tyrimui pateiktų krepšio ir maišo, o ant maišo ir krepšio nerasta pluoštų ir plunksnų pūkų, rastų ant pirštinių. Šių objektyvių bylos duomenų visuma, juos objektyviai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus, būtų leidusi padaryti patikimas, akivaizdžias išvadas, kad bylos medžiagoje esančios pirštinės su krepšiu, kuriame buvo sudėti nužudyme panaudoti ginklai, neturėjo jokio kontakto. Teismai šių bylos duomenų niekaip neįvertino ir dėl jų savo baigiamuosiuose aktuose visiškai nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadas dėl odorologinės ekspertizės rezultatų patikimumo grindė išvadomis apie tokias bylos aplinkybes, kurios byloje net nėra nustatytos. Antai, apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendyje pažymėjo, kad tai, jog byloje nėra nustatytos kraujo atsiradimo ant surastų pirštinių aplinkybės, nepaneigia teismo išvados dėl jo (kasatoriaus) kaltės įvykdžius šį nusikaltimą. Tačiau ant pirštinių, pridėtų prie šios bylos medžiagos, nebuvo rasta jokio kraujo, o jo gynėjos apeliacinis skundas buvo grindžiamas būtent ant šių pirštinių rastų antigenų nesutapimu su jo kraujo grupe. Be to, teismai visiškai nevertino kvapų, kurių tyrimo rezultatais grindžiamas kaltumas, gavimo tvarkos, esančios vienu iš esminių kriterijų vertinant į bylą surinktų duomenų patikimumą, nes tik patikimi duomenys gali būti pripažinti įrodymais byloje. Teismai neįvertino to, jog bylos medžiagoje nėra jokių duomenų apie tai, kad iš jo buvo paimti kvapo pavyzdžiai (bylos medžiagoje nėra nei nutarimo paimti kasatoriaus kvapo pavyzdžius, nei jo kvapo pavyzdžių paėmimo protokolo, kuris pagal 1961 m. BPK 206, 114, 115 straipsnius reikalavimus privalėjo būti surašytas), o tai neleidžia nustatyti, ar odorologinė ekspertizė buvo atlikta būtent su jo kvapo pavyzdžiais, ar nebuvo padaryti kokie nors kvapo pavyzdžių paėmimo tvarkos pažeidimai, galintys turėti esminės įtakos kvapo odorologinio tyrimo rezultatams.

Taigi, visi aukščiau aptarti įrodymų vertinimo baudžiamajame procese esminiai pažeidimai lėmė iš esmės neteisingas žemesnės instancijos teismų išvadas dėl kasatoriaus kaltumo, padarius šį labai sunkų nusikaltimą ir neteisingą jo nuteisimą pagal BK 129 straipsnio 2 dalį.

2. Kasatorius pažymi, kad asmens baudžiamoji atsakomybė, kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2002 m. gruodžio 30 d. nutarime „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias baudžiamojo įstatymo galiojimą“ Nr. 38, yra neatsiejama nuo baudžiamojo įstatymo galiojimo. BK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Šio straipsnio 2 dalyje yra numatyta šios taisyklės taikymo išimtis – veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis ar kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims. Tai reiškia, kad kiekvienoje baudžiamojoje byloje, sprendžiant dėl konkretaus baudžiamojo įstatymo taikymo, pirmiausia būtina nustatyti, koks baudžiamasis įstatymas galiojo inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu, kaip šis įstatymas keitėsi ir galiausiai, kuris iš baudžiamųjų įstatymų (galiojęs nusikalstamos veikos padarymo metu ar vėliau jį keitęs) labiausiai švelnina asmens, kuriam inkriminuojama atitinkama nusikalstama veika, teisinę padėtį. Be to, kaip yra aiškinta teismų praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-331/2010), kiekvienu atveju spręsdamas, kuris baudžiamasis įstatymas kaltininkui turi būti taikomas, teismas, vadovaudamasis BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, turi kompleksiškai įvertinti tiek atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, tiek BK bendrosios dalies nuostatas, susijusias su nusikalstamą veiką padariusio asmens teisine padėtimi. Taigi, ir bylą nagrinėję žemesnės instancijos teismai šiuo atveju privalėjo įvertinti tai, kad jam (kasatoriui) inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), BK 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktuose (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), 1961 m. BK 131 straipsnio 2 dalyje (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija), buvo padarytos 1997 m. spalio 11 d. Be to, žemesnės instancijos teismai privalėjo atsižvelgti ir į tai, kad, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, šios nusikalstamos veikos neturėjo jokio ryšio su jam inkriminuojamu nusikalstamu susivienijimu (su šia pirmosios instancijos teismo nustatyta faktine aplinkybe sutiko ir apeliacinės instancijos teismas), todėl žemesnės instancijos teismai privalėjo taikyti ir BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) bei BK 95 straipsnio 4 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), o kadangi jis yra nuteistas už kitos nusikalstamos veikos padarymą 2000 m., senaties eiga už pirmiau nurodytas nusikalstamas veikas turėjo būti skaičiuojama nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Tačiau pirmosios instancijos teismas pirmiau nurodytų aplinkybių nevertino ir materialiosios teisės normų, reglamentuojančių senaties institutą, kasatoriui apskritai netaikė, todėl neteisėtai pripažino jį kaltu ir nuteisė už šioje skundo dalyje nurodytas nusikalstamas veikas pasibaigus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminams. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytas materialiosios teisės normų, reglamentuojančių apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį, taikymo klaidas ir, įvertinęs šių nusikalstamų veikų įvykdymo laiką bei jų neliečiamumą su nusikalstamo susivienijimo veikla, bylą dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 1961 m. BK 131 straipsnio 2 dalyje (1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. 1-551 redakcija), nutraukė. Tokį procesinį sprendimą apeliacinės instancijos teismas motyvavo tuo, kad pagal BK 95 straipsnio redakciją, galiojusią nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. liepos 13 d., už nesunkų nusikaltimą buvo numatytas penkerių metų senaties terminas, kuris už BK 284 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikaltimą baigėsi 2005 m. sausio 1 d., ir tuo, kad pagal 1961 m. BK 49 straipsnio redakciją už 1961 m. BK 131 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą buvo numatytas trejų metų senaties terminas, o jis baigėsi 2003 m. sausio 1 d. Tuo tarpu dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktuose (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), apeliacinės instancijos teismas baudžiamosios bylos nenutraukė, o tokį savo procesinį sprendimą motyvavo tuo, kad už šią nusikalstamą veiką įstatymas numato aštuonerių metų senaties terminą, kuris, anot apeliacinės instancijos teismo, baigiasi 2015 m. balandžio 28 d., ir pirmosios instancijos teismo 2013 m. birželio 14 d. apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo metu šis terminas dar nebuvo suėjęs. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nutraukdamas jam baudžiamąją bylą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir atsisakydamas bylą nutraukti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus, taikė ne tą BK bendrosios dalies normą, t. y. BK 95 straipsnio redakciją, o tai lėmė iš esmės neteisingą apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminų skaičiavimą, dėl to tiek sprendimas nutraukti baudžiamąją bylą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, tiek atsisakymas ją nutraukti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus buvo priimti ne tos BK 95 straipsnio redakcijos pagrindu, t. y. taikant ne švelnesnę, bet griežtesnę šios teisės normos redakciją. Anot kasatoriaus, akivaizdu, jog švelniausia šios BK bendrosios dalies normos redakcija yra būtent 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija, kuri, beje, buvo taikoma kvalifikuojant jo veiksmus pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus, BK 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus, BK 284 straipsnio 1 dalį. Ši BK 95 straipsnio redakcija nustatė ketverių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminus dėl nusikaltimų, kurie įstatymo yra priskiriami nesunkių ar apysunkių nusikaltimų kategorijai, toks yra ir BK 138 straipsnio 2 dalyje 5, 8 punktuose numatytas nusikaltimas. Todėl pagal šią BK 95 straipsnio redakciją, kuri turėjo būti taikoma, baudžiamoji byla turėjo būti nutraukta dėl abiejų pirmiau nurodytų nusikaltimų, nes apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai už juos abu pasibaigė ne 2005 m. sausio 1 d. ar 2015 m. balandžio 28 d., bet 2004 m. sausio 1 d. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, taikydamas senaties institutą reglamentuojančias BK bendrojoje dalyje įtvirtintas materialiosios teisės normas veikoms, numatytoms BK 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktuose bei 284 straipsnio 1 dalyje (kaip jau buvo pabrėžta, jo veiksmai buvo kvalifikuoti būtent pagal 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 šių straipsnių redakciją, kaip švelniausią baudžiamąją atsakomybę už jam inkriminuotas nusikalstamas veikas numatantį įstatymą), šių materialiosios teisės normų tinkamai nepritaikė, tai lėmė neteisingą jo nuteisimą pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Be to, apeliacinės instancijos teismui padarius šias materialiosios teisės normų taikymo klaidas, kaip jau buvo pabrėžta, buvo neteisingai skaičiuojamas apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas už BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, kuris faktiškai pasibaigė ne 2005 m. sausio 1 d., bet 2005 m. balandžio 1 d.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. G. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžius ir, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, bylą jam nutraukti arba pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 30 d. nuosprendį: pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį arba BK 62 straipsnį, paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba, pritaikius BK 75 straipsnio l dalį, paskirtos bausmės vykdymą jam atidėti.

Kasaciniu skundu nuteistojo A. G. gynėjas advokatas Mindaugas Bliuvas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžius dėl A. G. ir, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminui, baudžiamąją bylą jam nutraukti arba panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 30 d. nuosprendį dėl A. G. ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, arba panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 30 d. nuosprendį ir pakeisti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nuosprendį dėl A. G. ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti A. G. bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Kasatoriai nuteistasis A. G. ir jo gynėjas advokatas M. Bliuvas tokius prašymus grindžia iš esmės tapačiais argumentais, dėl to toliau jie aprašomi kartu.

1. Kasatoriai pažymi, kad: įtarimas ikiteisminio tyrimo metu A. G. buvo pareikštas pagal BK 2271 straipsnio 2 dalį (1997 m. gegužės 20 d. įstatymo redakcija) dėl dalyvavimo „D.“ nusikalstamo susivienijimo veikloje nuo 1993 m. vasario 21 d. (įsigaliojus BK 2271 straipsniui, priimtam 1993 m. sausio 28 d. įstatymu Nr. 1-57) iki 1997 m. pradžios ir dėl 1993–1996 m. laikotarpiu kartu su kitais nusikalstamo susivienijimo dalyviais padarytų nusikaltimų; 2011 m. vasario 11 d. kaltinamasis aktas A. G. surašytas ir pirmosios instancijos teismo nutartimi byla teisiamajam posėdžiui perduota pagal kaltinimą dalyvavus nusikalstamame susivienijime nuo 1993 m. vasario 21 d. iki 1997 m. pradžios; viso proceso teisme metu nepateikta prašymų keisti kaltinime A. G. nurodytų veikų faktinių aplinkybių iš esmės skirtingomis, kaltinamajam apie tokią galimybę nepranešta. Tačiau pirmosios instancijos teismas priimtame nuosprendyje praplėtė A. G. pareikšto kaltinimo dėl dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje ribas, prailgindamas dalyvavimo laikotarpį iki 2000 m. pradžios. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepranešė nuteistajam A. G. apie galimybę pakeisti nusikalstamos veikos – dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų ir priimtame nuosprendyje pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, konkrečiai nurodė A. G. dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje laikotarpį nuo 1993 m. vasario 21 d. iki 2000 m. pradžios. Kasatoriai pažymi, kad vien tai, jog nusikalstamas susivienijimas veikė iki 2000 m. pradžios, nereiškia, kad bet kuris jo narių dalyvavo jo veikloje nuo pradžios iki pabaigos. Tiek nuteistojo, tiek jo gynėjo teigimu, nė vienas iš proceso dalyvių nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nedavė parodymų, kad A. G. nusikalstamo susivienijimo veikloje būtų dalyvavęs iki pat 2000 m. pradžios; taip pat, kad jis vykdė kokius nors „D.“ grupės vadovų H. D. ar E. A., ar kitų grupės narių nurodymus. Apklausti proceso dalyviai vieningai nurodė, kad A. G. į „V.“ atsivedė R. L. vėliau nei 1993 m. pradžioje (maždaug 1994 m. pradžioje); po trijų mėnesių – 1994 m. gegužės 20 d. A. G. dalyvavo įmetant padegamąjį skystį į UAB „B.“ patalpas; paskutinis jam inkriminuotas nusikaltimas, už kurį jis nuteistas, padarytas 1994 m. rugpjūčio 13 d.; po to jokių duomenų apie jo dalyvavimą nusikalstamo susivienijimo nusikaltimuose ar kitoje veikloje byloje nėra. 1995 m. nuteistasis nurodo ilgam laikui išvykęs į užsienį. Abiejuose kasaciniuose skunduose pabrėžiama, kad nuteistasis V. V. parodė, jog A. G. „Š.“ priklausė tik pradžioje, t. y. 1994-1995 m.; V. S. – kad iki 1995-1996 m.; R. S. – kad 1994 m. pabaigoje–1995 m. pradžioje; po to A. G. ir kiti vaikinai atsiskyrė nuo nusikalstamo susivienijimo, kai kurie iš jų išvyko į Rusiją. Taigi, nebuvo teisinio pagrindo konstatuoti, kad A. G. buvo „D.“ nusikalstamo susivienijimo narys, „aktyvus nusikaltimų vykdytojas“, o jo dalyvavimas „D.“ nusikalstamame susivienijime galėjo būti pripažintas ne ilgiau kaip iki 1995 m. pradžios. Dėl to, kas nurodyta, buvo pažeistos BPK 255, 256 straipsnių nuostatos, praplėstos pareikšto kaltinimo ribos, pailgintas nusikalstamos veikos padarymo laikas nuo 1997 m. pradžios iki 2000 m. pradžios. Tokia situacija neatitinka Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, 3 dalies a punkto, Konstitucijos 31 straipsnio, BPK 255 straipsnio nuostatų, EŽTT, Konstitucinio Teismo (1999 m. vasario 5 d., 2000 m. rugsėjo 19 d., 2001 m. vasario 12 d., 2003 m. birželio 10 d., 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. gegužės 28 d., 2009 m. birželio 8 d., 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimai), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014 ir kt.) išaiškinimų dėl kaltinimo, bylos nagrinėjimo teisme ribų, kaltinamojo teisės žinoti, kuo tiksliai jis yra kaltinamas, ir gintis bei teisės į teisingą teismą. Gynėjas savo kasaciniame skunde pažymi, kad, nors A. G. apeliaciniame skunde nebuvo aiškiai išreikštas esminis BPK pažeidimas dėl kaltinimo ribų praplėtimo, tačiau buvo skundžiamas teismo nustatytas A. G. dalyvavimo nusikalstamame susivienijime laikotarpis, todėl, nepaisant BPK 367 straipsnio 3 dalies, šis pažeidimas kasacine tvarka nenagrinėtinas. Be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados dėl A. G. dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje laikotarpio yra surašytos neaiškiai, nes nei prokuroras, nei nuteistojo A. G. gynėja nesuprato, už ką tiksliai jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 249 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teisme valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras, sakydamas baigiamąją kalbą, nurodė, kad A. G. buvo inkriminuojamas dalyvavimas nusikalstamo susivienijimo veikloje nuo 1993 iki 1997 m.; kad A. G. dalyvavimas nusikalstamo susivienijimo veikloje baigėsi 1997 m. pradžioje. Nuteistojo A. G. gynėja advokatė G. Mauručaitienė baigiamojoje kalboje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nemotyvavo jos ginamojo dalyvavimo nusikalstamame susivienijime iki 1998 m. Dėl to, gynėjo manymu, jei kvalifikuoti teisininkai nesuprato praplėsto kaltinimo problemos, tai buvo itin sunku suprasti ir nurodyti apeliaciniame skunde ir pačiam nuteistajam.

2. Kasatoriai nurodo, kad A. G. nuteistas pagal BK 249 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), kuri, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 22 d. „Teismų praktikos nusikalstamo susivienijimo baudžiamosiose bylose apibendrinimo apžvalga“ („Teismų praktika“ Nr. 3-2007), nebuvo įsigaliojusi ir negalėjo būti taikoma. Teismui priėmus sprendimą, kad asmeniui palankesnis yra naujojo BK 249 straipsnis, turėjo būti taikoma 2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija.

3. Nuteistojo ir jo gynėjo teigimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnį, 320 straipsnio 3 dalį, 331 straipsnio 1 dalį, 332 straipsnio 3 dalį, nuosprendyje nurodė teorinio lygmens motyvus, neatsakė į pagrindinį apeliacinio skundo argumentą dėl A. G. dalyvavimo „D.“ nusikalstamame susivienijime trukmės, nurodė, kad A. G. dalyvavo iki 2000 m. pradžios, neatsižvelgdamas į visus bylos duomenis, nepagrįstai konstatavo, jog H. D., E. A., R. Z. bei kasatorius veikė aukščiausiu organizuotumo lygiu, kad A. G. buvo smurtinio ir turtinio pobūdžio nusikaltimų vykdytojas, aktyvus nusikalstamo susivienijimo dalyvis, nors jam inkriminuotas dalyvavimas tik trijuose nusikalstamuose epizoduose, jo veika, palyginus su kitų šioje byloje nuteistųjų, yra lengviausia – jis nedalyvavo nė viename smurtiniame nusikaltime ar nužudyme. Atmetant nuteistojo apeliacinį skundą dėl šios dalies, analizuoti viso „D.“ nusikalstamo susivienijimo struktūra, požymiai, padarytos nusikalstamos veikos, tačiau kasatoriaus A. G. vaidmuo neindividualizuotas, nėra jo vaidmenį patvirtinančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad A. G. dalyvavimą nusikalstamame susivienijime įrodo V. S., S. V., V. V. parodymai, jog: „jie patys darė nusikaltimus ir vykdė „Senių“ nurodymus“, tačiau šie parodymai buvo apibendrinančio pobūdžio, nekonkretizuojant pavardžių, šie asmenys kalbėjo apie savo veiklą ir nenurodė, kad šiame susivienijime A. G. buvo paskirtas vaidmuo. Taip pat nustatyta, kad H. D. ir E. A. duodavo nurodymus, o A. G. ir R. Z. buvo aktyvūs vykdytojai, tačiau nuteistasis teigia niekada negavęs jokių nurodymų iš H. D., E. A., šie tokių parodymų nedavė. Nuteistojo teigimu, kiti susivienijimo nariai (V. G., R. Ž., V. S., D. G., I. P. ir kt.) jo net nepažinojo. Apeliacinės instancijos teismas iškraipė liudytojų D. G., D. U., G. K., J. B. parodymus, vertino juos apibendrintai bendrame kontekste su kitais nuteistaisiais, t. y. H. D., E. A. ir