Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2K-382-2008].doc
Bylos nr.: 2K-382/2008
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

                                                                                                                Baudžiamoji byla Nr. 2K-382/2008

                                                                                                                Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                                1.2.25.4.1; 2.1.15.1.2 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2008 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

 

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. S. kasacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo G. S. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį 10 MGL (1300 Lt) bauda.

Neturtinei žalai atlyginti priteista: A. V. 862 Lt iš ADB „Baltikums draudimas“ ir 9138 Lt iš G. S., U. V. – 172 Lt iš ADB „Baltikums draudimas“ ir 1828 Lt iš G. S.

Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 17 d. nutartis, kuria nuteistojo G. S. ir nukentėjusiųjų A. V. bei U. V. apeliaciniai skundai atmesti.

              Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,

 

n u s t a t ė :

 

G. S. nuteistas už tai, kad 2006 m. sausio 2 d., apie 17.05 val., Raseinių rajone, automagistralės Vilnius–Kaunas–Klaipėda 155-ajame km, vairuodamas IĮ „S“ automobilį ,,Opel Frontera (valst. Nr. ,,duomenys neskelbtini“) ir važiuodamas pirmąja eismo juosta Kauno kryptimi, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 53 punkto (eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo, negadinti kelio, eismo reguliavimo priemonių, avarinio ryšio linijų ir želdinių), 172 punkto (vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas), 179.4 punkto (draudžiama staigiai stabdyti, jeigu tai nebūtina eismo saugumui) reikalavimus ir, veiksmingai stabdydamas automobilį, jo nesuvaldė, prarado tiesiaeigį stabilų judesį ir apsisukęs sustojo antroje eismo juostoje, sudarydamas kliūtį iš paskos važiavusiam automobiliui ,,Ford Fiesta (valst. Nr. ,,duomenys neskelbtini“), kuris į jį atsitrenkė. Eismo įvykio metu buvo sužalotos ,,Ford Fiesta vairuotoja A. V., kuriai dėl krūtininio slankstelio lūžio nesunkiai sutrikdyta sveikata ir keleivė U. V., jai nežymiai sutrikdyta sveikata.

Kasaciniu skundu nuteistasis G. S. prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad teismai padarė esminių BPK pažeidimų. Teismai šališkai vertino įrodymus, nes vadovavosi tik kaltinančiais kasatorių duomenimis, o jo nuoseklius parodymus atmetė, kitus byloje surinktus jį teisinančius įrodymus netinkamai įvertino. Abejonės neišaiškintos jo naudai, apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas prielaidomis. Apeliacinio skundo argumentai nebuvo išnagrinėti iš esmės. Taip pažeistos 1, 20 straipsnių, 234 straipsnio 5 dalies 3 punkto, 276 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies nuostatos. Taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ bei 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“.

Kasatoriaus manymu, 2006 m. gruodžio 14 d. specialisto išvados turėjo būti vertinamos kritiškai, nes jos tikėtinos. Neturėdamas duomenų apie dangos būklę bei stabdymo kelią, specialistas objektyviai negalėjo paneigti ikiteisminio tyrimo pareigūnų pradinės nustatytos aplinkybės, kad KET požiūriu eismo įvykio kaltininkė yra A. V. Kadangi eismo dalyvių pareigos yra visiems privalomos ir byloje nenustatyta, kad A. V. ėmėsi priemonių jos kelyje atsiradusiai kliūčiai apvažiuoti ir taip išvengti susidūrimo, kasatorius tvirtina, kad specialisto nustatyta priežastis (veiksmingas stabdymas) nėra pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti. Kasatorius nurodo, kad jo vairuojamas automobilis prarado sukibimą su važiuojamąja kelio danga ir apsisuko prieš eismą dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl netikėtai atsiradusios kliūties, sukėlusios grėsmę eismo saugumui. Beje, apeliacinės instancijos teismo nustatyta avarijos vieta (prieš kelio ženklą Nr. 527 „Apsisukimo ne sankryžoje vieta“) patvirtina jo ir liudytojos J. S. nuoseklius parodymus apie tai, kad jo vairuojamo automobilio stabdymas buvo būtinas dėl iš apsisukimo juostos netikėtai įvažiavusio automobilio. Kasatoriaus manymu, vien tik specialisto nurodoma techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti negali būti pakankamas teisinis pagrindas pripažinti kaltu. Šiuo atveju reikia nustatyti ne tik pagrindines technines sąlygas eismo įvykiui kilti, bet taip pat ir teisines sąlygas. Kasatorius tvirtina, kad A. V. pažeidė KET 51, 53, 164, 172, 173 punktų reikalavimus, nes nesiėmė jokių priemonių tam, kad išvengtų eismo įvykio, nepasirinko saugaus greičio, o tai ir sudarė pagrindines sąlygas eismo įvykiui kilti. Tuo tarpu specialisto nurodoma techninė eismo įvykio kilimo sąlyga neapima eismo įvykio analizės teisiniu požiūriu, todėl vien tik ji nėra pakankamas teisinis pagrindas konstatuoti jo kaltę. Tarp A. V. veikos (KET reikalavimų nevykdymas siekiant apvažiuoti atsiradusią kliūtį) ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastims ryšys, todėl už padarytą veiką ji turi atsakyti. A. V. veika buvo ne tik būtina kilusių padarinių sąlyga, bet ir šių padarinių priežastis. Tuo tarpu jo veiksmai (veiksmingas stabdymas ir apsisukimas prieš eismą) nėra kilusių padarinių priežastis, nes tokie veiksmai buvo būtini tam, kad būtų galima išvengti susidūrimo su nenustatytu automobiliu.

Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi neleistinais įrodymais: šios instancijos teisme apklausto specialisto M. Račkovskio posėdžio metu atliktais skaičiavimais. Specialisto nuomonė, kad jis (kasatorius), važiuodamas 100 km/h ir pradėjęs stabdyti 30-40 m prieš netikėtai atsiradusią kliūtį, būtų negalėjęs išvengti susidūrimo, yra neteisinga ir suklaidino teismą. Dėl to buvo nepagrįstai atmesti nuoseklūs kasatoriaus parodymai apie kelyje atsiradusią kliūtį ir būtinumą staigiai stabdyti.

Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai laikė nuosekliais ir teisingais A. V. parodymus, kad ji iš apsisukimo ne sankryžoje vietos išvažiuojančio automobilio nematė, nes dėl objektyvių priežasčių nukentėjusioji ir negalėjo jo matyti. Tačiau apie galimų eismo kliūčių buvimą ar nebuvimą vairuotojas sprendžia atidžiai stebėdamas kelią, taip pat iš kitų transporto priemonių vairuotojų veiksmų. Todėl A. V. sprendimas automobilio nestabdymas, kai pirma eismo juosta važiavęs kasatoriaus automobilis stabdė, buvo aiškiai netinkamas. A. V. privalėjo automobilį stabdyti ir sumažinti greitį, kad įsitikintų, jog saugu lenkti jo automobilį.

Apkaltinamasis nuosprendis iš esmės pagrįstas nukentėjusiosios A. V. parodymais, kuriuos teismas laikė nuosekliais ir patikimais. Kasatoriaus manymu, nukentėjusiosios parodymuose yra esminių prieštaravimų, parodymai nenuoseklūs. A. V. paaiškinimų matyti, kad ji skirtingai nurodo esmines įvykio aplinkybes apie jos vairuojamo automobilio stabdymą, taip pat iš pradžių nurodo, kad pamatė jau stovintį kasatoriaus automobilį, o vėliau kad jis jai važiavo iš dešinės 30-40 m atstumu ir apsisuko priešais ją. Be to, neįtikėtini A. V. parodymai apie tai, kad ji važiavo 80-90 km/h greičiu, nes lenkė automobilį ir važiavo antrąja greitkelio eismo juosta. Tuo tarpu jo parodymai apie eismo įvykio aplinkybes yra vienodi ir nuoseklūs, t. y. kad jis važiavo pirma eismo juosta, atsiradus netikėtai kliūčiai, siekdamas išvengti susidūrimo, staigiai stabdė automobilį dėl to šis tapo nevaldomas. A. V. parodymai, kad ji negalėjo išvengti susidūrimo persirikiuodama į pirmąją eismo juostą, vertintini kritiškai, nes nepagrįsti jokiais įrodymais. Be to, A. V. parodymai prieštarauja ne tik jo paaiškinimams, bet ir liudytojos J. S. parodymams. Teismai nenurodė nė vieno įrodymo, galinčio patvirtinti, kad A. V. ėmėsi priemonių tam, kad išvengtų susidūrimo.

Taip pat kasatorius nurodo, kad, pažeisdami BPK 109, 112 straipsnių nuostatas, teismai nukentėjusiosioms priteisė neturtinę žalą nesant civilinių ieškinių. Be to, neturtinės žalos ieškovės apskritai nepagrindė, o tik įvardijo jos dydį. Prašyme dėl pripažinimo civiline ieškove A. V. nepagrįstai nurodo, kad ji buvo sunkiai sužalota, todėl neturtinę žalą vertina 30 000 Lt. A. V. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, todėl teismų priteista 10 000 Lt neturtinė žala yra neprotingai didelė.

Kasatoriaus manymu, esminis jo teisių pažeidimas yra tai, kad teismai neturtinės žalos klausimą sprendė ignoruodami jo nurodytą aplinkybę, jog Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme (toliau – Konstitucinis Teismas) yra gautas Vilniaus apygardos teismo prašymas spręsti, ar 2001 m. birželio 14 d. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. įstatymo Nr. IX-2041 redakcija) 11 straipsnio 1 dalies nuostatos dalis, kurioje nustatytas maksimalus 500 eurų neturtinės žalos dydis, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį ir konstitucinį teisinės valstybės principą. Taip pažeistos BPK 234 straipsnio 5 dalies 3 punkto nuostatos. Tuo atveju, jei Konstitucinis Teismas nuspręs, kad įstatymo nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, skundžiami teismų sprendimai bus laikomi prieštaraujantys šiam įstatymui. Dėl šios priežasties teismai negalėjo spręsti jo civilinės atsakomybės klausimo.

Atsiliepimu į nuteistojo G. S. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras Gintautas Paškevičius prašo skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad paneigdamas teismo nuosprendyje padarytą išvadą, jog susidūrimas įvyko prieš kelio ženklą Nr. 527, apeliacinės instancijos teismas nurodo, kokie įrodymai surinkti byloje patvirtina, kad automobiliai susidūrė pravažiavus šį kelio ženklą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nuosprendyje kelio ženklo įvardijimas ,,įvažiavimo ženklu“ laikytina klaida, neturinti įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Taigi ne apylinkės teismo išvada, kad automobiliai susidūrė prieš kelio ženklą Nr. 527, o kelio ženklo pavadinimas minimas nuosprendyje neturėjo įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Atmesdamas G. S. apeliacinio skundo argumentą dėl jo kelyje atsiradusios kliūties ir staigaus stabdymo būtinumo, dėl to jis išvažiavo į antrąją eismo juostą ir sudarė kliūtį A. V., teismas vadovavosi nuosekliais A. V. ir eksperto M. Račkovskio parodymais. Nukentėjusiosios A. V. parodymus teismas vertino kartu su kitais įrodymais ir padarė pagrįstą išvadą, kad jos parodymai yra nuoseklūs. Kasatorius tais pačiais motyvais, kaip ir apeliaciniame skunde, nesutinka su 2006 m. gruodžio 14 d. specialisto išvada, vadina ją tikėtina, tačiau dėl šio argumento išsamiai pasisakyta apeliacinėje nutartyje. Ekspertas M. Račkovskis buvo apklaustas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, proceso dalyviams buvo suteikta teisė užduoti jam klausimus, aiškintis jiems svarbias aplinkybes, todėl nepagrįstas skundo argumentas, kad eksperto skaičiavimai neteisingi ir kad tai suklaidino teismą.

Nepagrįstas ir skundo argumentas dėl priteistos neturtinės žalos dydžio. Teismo nuosprendyje išsamiai nurodyta, į ką atsižvelgiama sprendžiant neturtinės žalos dydį, taip pat ir skunde minimas neteisėtos veikos pasekmes nukentėjusiajai.

Kasacinio skundo motyvai analogiški apeliacinio skundo motyvams. Apeliacinėje nutartyje pasisakyta apie visus skundo motyvus, todėl tenkinti kasacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

 

Kasacinis skundas atmestinas.

 

Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų

Kasacinės instancijos teismas priimtus bei įsiteisėjusius nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacine tvarka baudžiamoji byla nagrinėjama tik tada, kai kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasaciniai pagrindai. Jie numatyti BPK 369 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos kasacine tvarka nagrinėjamos tada, kai kasaciniuose skunduose nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padaryta esminių šio Kodekso pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai buvo netinkamai pritaikytos Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuotos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ar punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti, o esminiais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Nepakanka tik formaliai nurodyti kasacinius pagrindus, būtina nurodyti juos pagrindžiančius teisinius argumentus (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Dalis kasatoriaus skundo argumentų susiję su tuo, kad, jo nuomone, žemesnės instancijos teismai netinkamai įvertino jo (kaltinamojo), liudytojos J. S. bei nukentėjusiosios A. V. parodymus bei kitus įrodymus, todėl padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, ir būtent tokiu pagrindu neigiama kaltė. Tokio pobūdžio skundo argumentai yra bylos apeliacinio nagrinėjimo (jie buvo nurodyti ir apelianto skunde), o ne bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl paliktini nenagrinėti.

Nagrinėjami tik tie skundų argumentai, kurie susiję su teisės taikymu.

 

              Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Beje, kasatorius netvirtina, kad neišsamiai ištirtos visos bylos aplinkybės.

Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4  dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis), tačiau visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrajame bylos duomenų kontekste. Kasatorius tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas vadovavosi neleistinais įrodymais – specialisto M. Račkovskio posėdžio metu atliktais skaičiavimais. Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad šie duomenys (specialisto skaičiavimai) buvo apeliacinės instancijos teismo išnagrinėti ir įvertinti bendrajame bylos duomenų kontekste. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, todėl iš esmės teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tik patikslino, kad eismo įvykis įvyko pravažiavus kelio ženklą Nr. 527 ,,Apsisukimo ne sankryžoje vieta“, ir padarė pagrįstas išvadas dėl G. S. kaltės. Nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų, priimančių baigiamąjį aktą, prerogatyva. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje teismai, vertindami įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė.

Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai ištirti bylos aplinkybes, atliko įrodymų tyrimą; siekiant tiksliai nustatyti eismo įvykio vietą buvo atliktas nuteistojo ir nukentėjusiosios A. V. parodymų patikrinimas vietoje. Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, priimtoje nutartyje į esminius apelianto argumentus dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, kurie, beje, pakartoti ir kasaciniame skunde, yra atsakyta bei motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Kasacinės instancijos teismas baudžiamojo įstatymo pritaikymą patikrina remdamasis žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.

 

Dėl BK 281 straipsnio 1 dalies taikymo

BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmens, vairavusio kelių transporto priemonę ir pažeidusio kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata.

Teismų sprendimais nustatyta, kad G. S., vairuodamas automobilį, pažeidė KET 53, 172, 179.4 punktų reikalavimus ir dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sužalotos A. V. (jai sveikata nesunkiai sutrikdyta) ir U. V. (jai nežymiai sutrikdyta sveikata).

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ginčijamas priežastinis ryšys tarp G. S. veikos ir kilusių padarinių bei kaltė, kasatorius siūlo priešingai vertinti surinktus duomenis ir pateikia savo išvadas. Jau buvo minėta, kad faktinių aplinkybių kasacinės instancijos teismas nenustatinėja. Tačiau priežastinis ryšys tarp veikos ir kilusių padarinių yra teisės taikymo klausimas.

              Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu konstatuota, kad tarp G. S. padarytų KET 53, 172, 179.4 punktų reikalavimų pažeidimų ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl už padarytą veiką jis turi atsakyti. Šią pirmosios instancijos teismo išvadą patvirtino ir apeliacinės instancijos teismas. Teismų išvados dėl priežastinio ryšio tarp G. S. veikos ir kilusių padarinyra teisingos, o kasacinio skundo argumentai dėl to, kad šio ryšio nėra, nepagrįsti.

              Kasatorius teigia, kad iš apsisukimo juostos į jo važiavimo juostą staiga įvažiavo automobilis, kuris sudarė kliūtį, todėl jis turėjo staigiai stabdyti, dėl to jo automobilis tapo nevaldomas ir apsisukęs sustojo antroje eismo juostoje.

KET 172 punkte nustatyta, kad, pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad eismo įvykį lėmė tai, kad G. S., staigiai stabdydamas automobilį, jo nesuvaldė ir automobilis apsisukęs sustojo antroje eismo juostoje sudarydamas kliūtį ja važiavusiai A. V. G. S. paaiškinimai dėl stabdymo priežasties, net ir pripažinus juos pagrįstais, nepašalina jo kaltės. Sugebėjimas tinkamai valdyti automobilį važiuojant maksimaliai leistinu greičiu, yra subjektyvi kiekvieno vairuotojo individuali savybė, kuri priklauso ir nuo automobilio techninės komplektacijos (ar yra ABS, ESP sistemos), t. y. leistinas greitis negarantuoja eismo saugumo.

Akivaizdu, kad, jeigu nuteistasis G. S. savo vairuojamą automobilį stabdydamas būtų suvaldęs, tai šis nebūtų atsiradęs antroje eismo juostoje ir nebūtų eismo įvykio, kurio metu du žmonės buvo sužaloti, vienam iš jų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Taigi nuteistojo G. S. veiksmai buvo kilusių padarinių būtina sąlyga. Konstatuojant priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių, būtina nustatyti, kad kaltininko veika buvo ne tik būtina kilusių padarinių sąlyga, bet ir šių padarinių priežastis, t. y. reiškinys, dėl kurio vyksta kitas reiškinys (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. – Vilnius, 2000, p. 603).

              Eismo dalyvio veika, kuria padaromas KET pažeidimas, eismo įvykio priežastimi yra tuo atveju, jeigu analogiškoje situacijoje laikantis taisyklių reikalavimų įvykis nebūtų įvykęs. Šiuo atveju, jeigu nuteistasis būtų laikęsis KET 172 punkto reikalavimų stabdydamas automobilį būtų suvaldęs ir neatsiradęs antroje eismo juostoje, į jį nebūtų atsitrenkęs A. V. vairuojamas automobilis. Vadinasi, G. S. veika buvo eismo įvykio metu kilusių padarinpagrindinė priežastis.

              Nusikaltimas, numatytas BK 281 straipsnio 1 dalyje, yra neatsargus. Nusikaltimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 1 dalis). Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, konstatavę, kad G. S. padarytas nusikaltimas yra neatsargus, tiesiogiai nenurodė, kuria neatsargumo rūšimi pasireiškė jo kaltė. Ši aplinkybė, nors ir yra teismų sprendimų trūkumas, neturi reikšmės baudžiamojo įstatymo – BK 281 straipsnio 1 dalies – taikymui, nes nepriklausomai nuo neatsargumo rūšies veika kvalifikuojama pagal vieną ir tą patį baudžiamąjį įstatymą.

              Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų įvykio aplinkybių ir jų sprendimuose išdėstytų veikos kvalifikavimo motyvų analizė duoda pagrindą išvadai, kad G. S. jam inkriminuotą veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Nusikaltimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis).

              Neginčytina, kad nuteistasis nenumatė, jog dėl jo veikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Teismų sprendimais nustatyta, kad eismo įvykis įvyko automagistralėje, 2006 m. sausio 2 d., apie 17.05 val., jau buvo sutemę, kelias drėgnas, todėl vairuotojas tokiame kelyje turi būti itin atidus, tinkamai įvertinęs kelio sąlygas ir matomumą bei savo automobilio būklę turėjo pasirinkti saugų greitį, kad galėtų savo vairuojamą automobilį suvaldyti. Tuo tarpu G. S. vairuojamą automobilį staigiai stabdydamas jo nesuvaldė, automobilis apsisuko ir sustojo antroje eismo juostoje taip sudarydamas kliūtį ja važiavusiam kitam automobiliui. Šiuo atveju antra eismo juosta važiavusio automobilio vairuotojas negalėjo ir neturėjo numatyti, kad pirma eismo juosta važiuojančio automobilio vairuotojas jo nesuvaldys ir šis staiga sustos antroje eismo juostoje, taip sudarydamas netikėtą kliūtį. Tokioje situacijoje nuteistasis turėjo numatyti, kad gali nesuvaldyti automobilio, todėl privalėjo vadovautis KET 172 punkte numatytais reikalavimais – atsižvelgdamas į vairuojamo automobilio būklę, kelio sąlygas ir matomumą, važiuoti taip, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę. Įvertinus nurodytą įvykio situaciją, G. S. galėjo numatyti, kad nesilaikant KET reikalavimų gali įvykti eismo įvykis su įvairiais padariniais.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad G. S. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, taigi baudžiamasis įstatymas jam pritaikytas tinkamai.

 

Dėl neturtinės žalos

Kasatorius pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, todėl iš jo CK 6.250 straipsnio 2  dalies pagrindu ir priteista atlyginti nukentėjusiosioms padarytą neturtinę žalą dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo. Taigi pati įstatymo norma nustato, kad nukentėjusiajam nusikaltimu padaroma neturtinė žala, todėl įrodinėti neturtinės žalos padarymo fakto nukentėjusiesiems nereikia. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyti neturtinės žalos požymiai, kurie yra vertinamieji, ir juos įvertina teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį. Tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo ir vertinimo dalykas; be abejo, šie teismai privalo atsižvelgti į susiformavusią neturtinės žalos dydžio analogiškose bylose teismų praktiką. Kasatorius savo argumento, kad iš jo priteista per didelė suma neturtinei žalai atlyginti, nepagrindė teisminiais precedentais.

Iš tiesų, byloje yra tik nukentėjusiųjų prašymai pripažinti nukentėjusiosiomis ir civilinėmis ieškovėmis, tačiau juose nurodoma konkreti joms padaryta turtinė ir neturtinė žala. Teismas šiuos prašymus prilygino civiliniam ieškiniui, nors šie ir neatitiko CPK 135 straipsnio reikalavimų, tačiau nukentėjusiųjų prašymai dėl turtinės ir neturtinės žalos dydžio kaltinamajam buvo aiškūs nei jis, nei jo gynėjas dėl to nereiškė prašymų. Remdamasi minėtais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kaltinamojo teisė ginčyti ieškinių dydžius nebuvo suvaržyta, todėl civilinių ieškinių formos nesilaikymas nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.

Skunde kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismas, turėdamas informacijos, jog dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. įstatymo Nr. IX–2041 redakcija) 11 straipsnio 1 dalies yra kreiptasi į Konstitucinį Teismą dėl šio akto atitikties aukštesnės galios teisės aktui, negalėjo spręsti jo civilinės atsakomybės klausimo; taip pažeidė BPK 234 straipsnio 5 dalies 3 punkto nuostatas.

Pagal Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo konstatuojamosios dalies 8 punktą teismas, turintis nagrinėjamoje byloje taikyti teisės aktą (jo dalį), dėl kurio atitikties aukštesnės galios teisės aktui, į Konstitucinį Teismą jau yra kreipęsis kitas pareiškėjas, gali taikyti šį teisės aktą (jo dalį), jeigu jis pats neabejoja to teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui. Kadangi nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nesuabejojo Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. įstatymo Nr. IX–2041 redakcija) 11 straipsnio 1 dalies atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, tai jie pagrįstai vadovavosi šio įstatymo nuostatomis ir nepažeidė Konstitucinio Teismo nutarime pateikto aiškinimo. Taip pat nepažeistas BPK 234 straipsnio 5 dalies 3 punktas, pagal kurį baudžiamosios bylos nagrinėjimas atidedamas (kol bus gautas Konstitucinio Teismo nutarimas), kai įstatymų numatytais atvejais toje byloje kreipiamasi į Konstitucinį Teismą. Nagrinėjamoje byloje niekas neprašė kreiptis į Konstitucinį Teismą ir su tuo susijęs teismo sprendimas nepriimtas. Kasacinėje nutartyje Nr. 2K–33/2005 taip pat išaiškinta, kad „teismo nutartis atidėti baudžiamąją bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, priimta vienoje byloje, nėra privaloma teismams kitose bylose; kiekvienoje baudžiamojoje byloje tokios nutartys priimamos atskirai. Nuspręsti, ar reikia kreiptis konkrečiu atveju į Konstitucinį Teismą, yra teismo, nagrinėjančio bylą, prerogatyva“.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

              Nuteistojo G. S. kasacinį skundą atmesti.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                                              Olegas Fedosiukas

 

 

                                                                                                                                            Antanas Klimavičius

 

 

                                                                                                                                            Vytautas Masiokas