Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-3-215-2012].doc
Bylos nr.: 3K-3-215/2012
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

              Civilinė byla Nr. 3K-3-215/2012

              Teisminio proceso Nr. 2-04-3-00706-2010-5

Procesinio sprendimo kategorijos:44.2.4.1; 44.5.2; 44.5.2.8;44.8; 114.4; 114.9.6; 114.11

(S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2012 m. gegužės 11 d.

Vilnius

 

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Antano Simniškio ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės G. R. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. K. ieškinį atsakovei G. R. , dalyvaujant tretiesiems asmenims V. V. , T. V. , R. Š. , ir pagal trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus, V. V. ir T. V. ieškinį atsakovei G. R. , dalyvaujant tretiesiems asmenims V. K. , R. Š. , dėl žalos atlyginimo.

 

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

 

I.Ginčo esmė

 

              Šioje byloje kilę žalos, padarytos gaisru, atlyginimo pagrindo, dydžio, įrodinėjimo, įrodymų vertinimo ir teisės reikalauti žalos atlyginimo klausimai.

              Ieškovė V. K. prašė teismo priteisti iš atsakovės G. R. , kaip G. R. (G. R. ) (mirė 2009 m. spalio 23 d.) teisių perėmėjos, 78 326,18 Lt žalos atlyginimą.

              Ieškovė ir tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, V. V. ir T. V. šiuo metu yra gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), bendraturčiai (Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 11 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-105-614/07, nustatyta bendraturčių naudojimosi gyvenamuoju namu ir kitomis patalpomis tvarka). 2006 m. lapkričio 30 d. gyvenamajame name kilo gaisras, kurio metu sudegė namo stogas ir mansarda su gyvenamosiomis patalpomis (buto (duomenys neskelbtini), kurias valdė G. R. ir G. R. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad gaisro židinio zona yra pietvakarinėje antro aukšto namo dalyje, iš gaisro židinio zonos liepsna išplito ant stogo ir juo plito į šiaurės vakarų, rytų ir pietryčių puses. Gaisras galėjo kilti tiek dėl elektros instaliacijos avarinio darbo režimo, tiek dėl pašalinio uždegimo šaltinio pavojaus, tiek dėl savaiminio medžiagų uždegimo. Ieškovės teigimu, gaisro kilimą galėjo lemti ir tai, kad gaisro metu mansardoje gyvenusi G.  ir G. R. duktė R. Š. namuose teikė kirpėjos paslaugas, laikė chemines medžiagas būtent toje vietoje, kur yra gaisro židinio zona. Kiekvienas iš trijų bendraturčių turėjo atskirą įėjimą į jo naudojamas gyvenamojo namo patalpas, G. ir G. R. turėjo atskirą tik jų rakinamą įėjimą, laiptinę, laiptus, vedančius į mansardą, kuriais išimtinai naudojosi tik jie. Kadangi gaisras kilo G. ir G. R. priklausančioje namo dalyje, tai jie ir atsakingi už žalą, nes turėjo laikytis priešgaisrinės apsaugos teisės aktų reikalavimų, nepalikti bute be priežiūros įjungtų elektros prietaisų, nesinaudoti netinkama sena elektros instaliacija (CK 6.266 straipsnis).

              Tretieji asmenys V. V. ir T. V. pareiškė savarankiškus reikalavimus atsakovei, prašydami priteisti iš jos 51 391 Lt žalos atlyginimo. Gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), kuriame 2006 m. lapkričio 30 d. kilo gaisras, tretieji asmenys gyvena nuo 2004 m. gruodžio 31 d. Gaisras kilo atsakovės ir jos sutuoktinio G. R. naudojamoje namo dalyje, todėl atsakovė yra atsakinga už žalą (CK 6.226 straipsnis). Pagal UAB „Delfa“ 2009 m. rugpjūčio 27 d. pažymą Nr. 2802-2 tretieji asmenys patyrė 51 391 Lt žalą.

              Byloje nustatyta, kad ieškovei V. K. , tretiesiems asmenims T. ir V. V. bei R. Š. šiuo metu bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso pastatas – gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini): V. K. 27/100 dalys, R. Š. 27/100 dalys, o T. ir V. V. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise 46/100 dalys pastato. 2006 m. šio gyvenamojo namo bendraturčiai buvo V. K. , G. ir G. R. , T. R. ir K. R. (K. R. ). 2004 m. balandžio 21 d. T. ir K. R. (R.) preliminariosios sutarties pagrindu suteikė teisę neatlygintinai naudotis jiems priklausančia žemės sklypo, gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų (duomenys neskelbtini) dalimi T. ir V. V. , o 2007 m. liepos 31 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė jiems šį turtą. 2009 m. spalio 19 d. G. ir G. R. dovanojimo ir uzufrukto nustatymo sutartimi jiems priklausiusią žemės sklypo, gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų (duomenys neskelbtini) dalį padovanojo dukteriai R. Š. . 2006 m. lapkričio 30 d. nurodytame gyvenamajame name kilo gaisras, kurio metu apdegė namo stogas, išdegė buto (duomenys neskelbtini), esančio antrame namo aukšte, prieškambaris ir laiptinė, aprūko patalpos, vandeniu buvo aplieti ieškovės bei T. ir K. R. butai. Gaisru visiems namo bendraturčiams padaryta turtinė žala. Ieškovė ir tretieji asmenys T. ir V. V. prašė priteisti jų patirtos turtinės žalos atlyginimą iš atsakovės, kaip buvusios namo bendraturtės ir G. R. teisių perėmėjos.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

              Vilniaus rajono apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 14 d. sprendimu tenkino dalį V. K. ieškinio – priteisė jai iš atsakovės 40 000 Lt turtinės žalos atlyginimą ir dalį trečiųjų asmenų V. V. ir T. V. ieškinio – priteisė jiems lygiomis dalimis iš atsakovės 27 000 Lt turtinės žalos atlyginimą.

              Teismas nurodė, kad nagrinėjamos bylos atveju CK 6.266 straipsnis netaikytinas, todėl turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos (CK 6.263, 6.46–6.249 straipsniai). Teismas nustatė, kad laiptine, kurios viršutinėje dalyje prasidėjo gaisras, ir antro aukšto gyvenamosiomis patalpomis ilgą laiką faktiškai naudojosi ir valdė tik tuomečiai bendraturčiai G. ir G. R. , todėl sprendė, jog gaisro židinys buvo patalpose. Atsakovė ir jos sutuoktinis G. R. pažeidė nuosavybės teisę įgyvendinančio asmens pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, nepažeisti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, užtikrinti ir rūpintis, kad jų valdomoje pastato dalyje nebūtų trūkumų, gedimų, juos pašalinti, jeigu jų yra. Atsakovė, kurios faktiškai naudotoje ir valdytoje gyvenamojo namo dalyje buvo gaisro židinio zona, neįrodė konkrečios gaisro kilimo priežasties ir to, kad tai nepriklausė nuo jos elgesio, buvo nulemta trečiųjų asmenų veiksmų, gamtos jėgų veikimo ar kitokių priežasčių, už kurias ji nėra atsakinga, kad ėmėsi visų veiksmų gaisrui išvengti ir yra nekalta dėl gaisro kilimo, kad negalėjo jo numatyti. Teismas nustatė neteisėtus atsakovės, kaip patalpų bendraturtės gaisro kilimo metu, veiksmus, gyvenamojo namo bendraturčių turtinės žalos buvimo faktą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų atsakovės veiksmų ir kilusios žalos.

              Teismas atmetė atsakovės atstovo argumentą, kad tretieji asmenys T. ir V. V. neturi reikalavimo teisės, nurodydamas, kad jie faktiškai name apsigyveno dar 2004 m., o 2005 m. atliko kapitalinį remontą, įrengė naują elektros instaliaciją ir pan. 2004 m. balandžio 21 d. preliminariąja sutartimi suteikta teisė tretiesiems asmenims T. ir V. V. neatlygintinai naudotis gyvenamuoju namu iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, atlikti pastatų kapitalinį remontą. Būtent T. ir V. V. , kurie gaisro metu faktiškai gyveno name, jį valdė ir su juo elgėsi kaip su savo turtu, patyrė ir patirs turtinių nuostolių dėl gaisro. Teismas nurodė, kad ieškovės sąmata bei trečiųjų asmenų pažyma, kuriose nurodytos atitinkamų gyvenamojo namo dalių bei remonto darbų sumos, negali būti laikomi absoliučiai tiksliu turtinės žalos dydžio įrodymu, nes leidžia abejoti, ar, priteisus sąmatose nurodytas sumas iš atsakovės visa apimtimi, nebūtų pažeistas visiško žalos atlyginimo principas, būtent priteista daugiau, negu būtina padėčiai iki gaisro atkurti. Tiek sąmatoje, tiek turto vertintojo pažymoje nurodytos sumos apskaičiuotos neįvertinus gyvenamųjų patalpų nusidėvėjimo. Kitų duomenų ir įrodymų, leidžiančių teismui įvertinti šiuos veiksnius, teismui nepateikta, skirti teismo ekspertizę padarytos žalos dydžiui nustatyti dalyvaujantys byloje asmenys teismo neprašė. Remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio. Teismui pateiktos sąmata ir pažyma patvirtina tikėtiną turtinės žalos dydį, jos parengtos pagal teismo proceso metu, t. y. 2009 m., egzistavusias rinkos kainas. Teismas, vadovaudamasis CK 1.5 straipsniu, 6.249 straipsnio 1, 5 dalimis, 6.251 straipsnio 2 dalimi, sprendė pats nustatyti atlygintinos žalos dydį, jį mažinant per pusę.

              Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. spalio 5 d. nutartimi pakeitė Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 14 d. sprendimą – tenkino dalį ieškovės V. K. ieškinio – nusprendė priteisti ieškovei iš atsakovės 39 581 Lt turtinės žalos atlyginimo, o kitą ieškinio dalį atmetė, trečiųjų asmenų, pareiškusių savarankiškus reikalavimus, V. ir T. V. ieškinį atsakovei tenkino visiškai – nusprendė priteisti jiems lygiomis dalimis iš atsakovės 51 391 Lt turtinės žalos atlyginimą.

              Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro 2007 m. vasario 6 d. specialisto išvadoje Nr.11-3437(06) konstatuota, jog gaisro židinio zona yra pietvakarinėje antro aukšto dalyje, pažymėtoje 2006 m. gruodžio 20 d. gaisro vietos apžiūros protokole plane–schemoje. Pagal kasacinio teismo praktiką tais atvejais, kai žala padaroma kilus gaisrui vieno iš kelių pastato patalpų valdytojų valdomoje pastato dalyje (patalpose), pastato dalies valdytojas atsako be kaltės CK 6.266 straipsnio pagrindu, jei neįrodo, kad buvo nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. ir kt. v. A. P. , bylos Nr. 3K-3-378/2009; išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Vaivorykštė“ v. UAB ,,Revinė“, bylos Nr. 3K-7-152/2010), todėl atsakovės kaltės klausimas byloje nereikšmingas. Atsakovė pripažįsta aplinkybę, kad gaisro židinio zona apima jos valdytas laiptinę ir antro aukšto patalpą, palėpę. Nors formaliai palėpės patalpos yra visų pastato patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė, tačiau, pagal vietos apžiūros protokolo duomenis nustatyta, kad į šias patalpas gali būti patenkama tik iš atsakovės valdomų patalpų, t. y. atsakovė fiziškai kontroliavo patekimą į palėpės patalpas bei jomis naudojosi. Gaisro metu gyvenamojo namo naudojimosi tvarka nebuvo nustatyta, tačiau Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 11 d. sprendimu įtvirtinant faktiškai susiklosčiusią naudojimosi tvarką, atsakovei paskirtos nuolat naudotis tos pačios patalpos. Atsakovės atsakomybė kildinama iš jos, kaip nekilnojamojo daikto savininkės, statuso, nes gaisro metu ji pastato patalpas valdė kartu su pirminiu atsakovu sutuoktiniu G. R. , o po jo mirties paveldėjo visą nekilnojamąjį turtą, dėl kurio netinkamo valdymo kilo gaisras, taigi perėmė iš turto palikėjo G. R. visas prievoles, kilusias dėl netinkamo teisių įgyvendinimo. Aplinkybė, ar žalos padarė G. R. , ar atsakovė, teisiškai nereikšminga, nes gaisro metu jie patalpas valdė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Nors byloje nėra tiesioginių įrodymų, kad gaisro židinys buvo atsakovės valdomoje pastato dalyje ir specialistų išvados yra tikėtinos, tačiau atsižvelgiant į įrodymų visumą ir vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu pagrįsta išvada, kad gaisro židinys buvo atsakovės valdomoje pastato dalyje. Dėl to remiantis CK 6.266 straipsnio 1 dalimi atsakovei civilinė atsakomybė taikyta pagrįstai, šio straipsnio 2  dalyje nustatyta prezumpcija paneigta.              

              Dėl trečiųjų asmenų su savarankiškais reikalavimais T. ir V. V. reikalavimo teisės atlyginti žalą apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad 2004 m. balandžio 21 d. preliminarioji sutartis dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo suteikė teisę tretiesiems asmenims neatlygintinai naudotis gyvenamuoju namu iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, atlikti pastatų kapitalinio remonto darbus. Būtent T. ir V. V. , kurie gaisro metu faktiškai gyveno name, patalpas valdė teisėtai, faktiškai patyrė ir patirs turtinių nuostolių dėl gaisro.

              Dėl žalos dydžio apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovė žalos dydį įrodinėja UAB „A.J.K.K.“ parengtu atstatymo darbų kainų apskaičiavimu, kurį atliko atestuotas specialistas, ir pateiktais medžiagų, kurios panaudotos laikinam patalpų apsaugojimui, pirkimo dokumentais. Tretieji asmenys su savarankiškais reikalavimais žalos dydį įrodinėja kvalifikacinius pažymėjimus turinčių turto vertintojų Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka parengta Žalos įvertinimo ataskaita Nr. 2802 ir Žalos vertės nustatymo pažyma Nr. 2802-2. Šiuos įrodymus teismas laikė tinkamais, leistinais ir patikimais (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 24 straipsnio 3 dalis). Atsakovė, ginčydama žalos įvertinimo ataskaitos duomenis apie nustatytos žalos dydį, nepateikė įrodymų, kurie paneigtų tokias vertes, alternatyvių žalos skaičiavimų ir prieštaravimų dėl konkrečių išlaidas patvirtinančių dokumentų sąsajumo ir patikimumo. Šalys neįrodinėjo aplinkybių apie patalpų nusidėvėjimą iki gaisro. T.  ir V. V. valdomo priestato patalpos buvo rekonstruojamos 2004–2006 m. Priestato kadastrinių matavimų byloje nefiksuotas patalpų nusidėvėjimas, todėl mažinti žalos atlyginimo dydį dėl patalpų nusidėvėjimo nėra pagrindo. VĮ Registrų centro atliktų kadastrinių matavimų duomenimis, ieškovės patalpos įrengtos 1913 m. ir viso gyvenamojo namo nusidėvėjimas yra 50 procentų (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalis), todėl yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovės pateiktame atstatymo darbų kainų apskaičiavime nurodyta kaina dėl nusidėvėjimo mažintina 50 procentų, t. y. bendra atstatymo darbų vertė mažintina nuo 77 490 Lt iki 38 745 Lt; kitos išlaidos nemažinamos; iš viso ieškovei priteisiama 39 851 Lt.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

 

              Kasaciniu skundu atsakovė prašo bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus panaikinti ir ieškinius atmesti. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:

              1. Dėl CK 6.249 straipsnio taikymo. Pirmosios instancijos teismas CK 6.249 straipsnio 1 dalį turėjo taikyti kartu su CPK 179, 212 straipsniais. Teismas turėjo skirti ekspertizę savo iniciatyva, ir tai atitiktų kasacinio teismo praktiką (CPK 212 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Ruukki Lietuva“ v. UAB „Laugina“, bylos Nr. 3K-3-222/2007; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. V. R. N. , bylos Nr. 3K-3-l66/2009). Teismai nesivadovavo CPK 179 straipsniu, nesiūlė šalims skirti ekspertizės, patys jos neskyrė, nors sprendime suabejota žalos dydį patvirtinančiais įrodymais. Teismas netinkamai vertino ieškovės pateiktą UAB „A.J.K.K.“ 77 490 Lt sąmatą (nepagrįstai įvertinti viso namo stogo ir buto Nr. 1 vidaus patalpų remonto kaštai, neįvertinti stogo perdangų remonto kaštai ir namo nusidėvėjimas), T. ir V. V. pateiktą UAB „Delfa“ 51 391 Lt pažymą (neįvertintas nusidėvėjimas pagal patalpų dalių – priestato ir gyvenamojo namo dalies – statybos metus), nes šie įrodymai nepatvirtina tikrosios stogo ir patalpų remonto atkuriamosios vertės kainų teismo sprendimo priėmimo die (žala apskaičiuota pagal 2009 m. kainas), be to, neatitinka faktinio žalos dydžio. Apeliacinės instancijos teismas nevertino Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2007 m. gruodžio 14 d. išrašo, kuriame nurodoma, kad T. ir V. V. yra pagrindinio pastato 46/100 dalių savininkai ir šio pastato nusidėvėjimas yra 45 procentai (CK 4.262 straipsnis, CPK 185, 260 straipsniai). Taigi apeliacinės instancijos teismas be pagrindo nemažino T. ir V. V. žalos atlyginimo dydžio. Byloje nenustatytas tikrasis žalos dydis, ir tai prieštarauja CPK 185, 260 straipsnių nuostatoms, kasacinio teismo formuojamai teismų praktikai dėl įrodymų visumos vertinimo, tikrojo žalos dydžio nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. V. R. N. , bylos Nr. 3K-3-166/2009). Apeliacinės instancijos teismas žalos dydžio iš esmės nemotyvavo. Nei ieškovė, nei tretieji asmenys neteikė įrodymų dėl atstatymo darbų kainų teismų procesinių sprendimų priėmimo dieną. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.249 straipsnio 5 dalies nuostatas, o apeliacinės instancijos teismas netaikė, tačiau to nemotyvavo, kaip reikalaujama pagal kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. Gedminas v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-426/2011).

              2. Dėl trečiųjų asmenų T. ir V. V. teisės į žalos atlyginimą. Šie tretieji asmenys gaisro kilimo metu, t. y. 2006 m. lapkričio 30 d., nebuvo pastato dalies savininkai, o naudojosi savininkams T. ir K. R. nuosavybės teise priklausančia namo dalimi pagal 2004 m. balandžio 21 d. preliminarią sklypo bei namo dalies pirkimopardavimo sutartį, kuri galiojo iki 2004 m. liepos 21 d. Remiantis CK 6.165 straipsnio 5 dalimi, tiek T. ir K. R. , tiek T. ir V. V. prievolės pagal nurodytą sutartį pasibaigė. Tretieji asmenys namo dalį su ūkiniais pastatais nusipirko praėjus beveik metams po gaisro – 2007 m. spalio 30 d., t. y. pirko namo dalį po gaisro su defektais. Taigi remiantis CK 4.76 straipsniu teisę į žalos atlyginimą šioje byloje galėjo turėti tik T. ir K. R. , nes jiems namo dalis priklausė nuosavybės teise, gaisro kilimo metu jie faktiškai valdė ir naudojosi namo dalimi, buvo pareiškę ieškinį V. K. ir G. R. , ir ieškinys buvo patenkintas. Teismai nepagrindė teisės normomis išvadų dėl T. ir V. V. reikalavimo teisės buvimo (CPK 263, 270 straipsniai). Atsakovės nuomone, T. ir K. R. teisė į žalos atlyginimą išlieka, ir ši argumentacija atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje UAB ,,Vaivorykštė“ v. UAB ,,Revinė“, byloje Nr. 3K-7-152/2010; teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Č. v. UAB „Molesta“, bylos Nr. 3K-3-370/2010; 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. ir kt. v. A. P., bylos Nr.3K-3-378/2009).

              3. CK 6.266 straipsnio 1, 2 dalių taikymo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad gaisro atveju, visų be išimties pastatų, statinių, konstrukcijų savininkai, bendraturčiai, netgi daugiabučių namų butų savininkai atsakytų be kaltės, jei gaisras kiltų jų valdomoje pastato, statinio dalyje, bute ar kitų butų savininkų naudojamoje ir valdomoje laiptinėje. Tai prieštarauja teisingumo principui, CK 6.248 straipsnio nuostatoms, kasacinio teismo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. ir kt. v. A. P. , bylos Nr. 3K-3-378/2009; išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Vaivorykštė“ v. UAB ,,Revinė“, bylos Nr. 3K-7-152/2010; kt.). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje R. B. ir kt. v. A. P. , bylos Nr. 3K-3-378/2009, nes šios ir išnagrinėtos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Kasacinio teismo praktika gali būti taikoma tik analogiškose bylose (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. M. v. UAB „Viknata“, bylos Nr. 3K-3-120/2008; kt.). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas suabejojo pirmosios instancijos teismo nustatytu faktu, jog gaisro židinys buvo atsakovės sutuoktinio valdomoje patalpoje, t. y. suabejojo atsakovės kalte, nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jos kaltų veiksmų (neveikimo), todėl taikė atsakomybę be kaltės CK 6.266 straipsnio pagrindu.

              4. Dėl CK 6.246 straipsnio 1 dalies, 6.263 straipsnio 1 dalies taikymo. Pirmosios instancijos teismas netinkamai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB ,,If draudimas“ v. AB ,,Vilniaus grūdai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-304/2009, pateiktu išaiškinimu, pagal kurį, atsakovės nuomone, būtent ir eliminuojama galimybė teismui vadovautis tikimybių pusiausvyros principu bylose, kuriose sprendžiamas žalos atlyginimo klausimas gaisro kilimo atveju. Šioje byloje konkreti gaisro kilimo vieta nenustatyta, kaip ir tai, jog gaisras kilo atsakovės su sutuoktiniu nuosavybės teise valdomose patalpose. Byloje esanti priešgaisrinės saugos specialisto išvada ir prie jos pridėtas gaisro židinio zonos nustatymo planasschema patvirtina, kad gaisras kilo būtent patalpoje, kuri yra bendro naudojimo, ir už jos saugumą bei priežiūrą yra atsakingi visi bendro naudojimo patalpų savininkai (CK 4.83 straipsnio 2 dalis). Remiantis CPK 178, 185 straipsniais, kasacinio teismo praktika, dėl gaisro kilusios žalos (nuostolių) atlyginimo bylose, kai atsakovo atsakomybė taikoma remiantis CK 6.246, 6.249 straipsniais, reiškiantis reikalavimą asmuo turi įrodinėti neteisėtus atsakovo veiksmus, žalą ir jos dydį, priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „Reviva“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-554/2007). Byloje neįrodinėta atsakovės kaltė, priežastinis ryšys ir neteisėti veiksmai. Teismas šias deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas nustatė ir įrodinėjo savo iniciatyva, taip pažeisdamas CPK 178, 179 straipsnių nuostatas. Teismas nurodė, kad atsakovė nepateikė įrodymų, jog nekalta dėl gaisro kilimo priežasties, kad jis kilo dėl nenugalimos jėgos. Tačiau atsakovė šių aplinkybių neįrodinėjo dėl to, kad reikalavimai buvo pateikti kitu faktiniu ir teisiniu pagrindu, neįrodinėjant atsakovės kaltės. Pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų faktinį pagrindą pakeitė savarankiškai, tokios teisės teismui, remiantis CPK 42, 141 straipsniais, nenustatyta (pažymėtina, kad reikalavimai buvo reiškiami atsakovei tik kaip teisių perėmėjai po G. R. mirties). Faktinio ieškinio pagrindo nurodymas ar (ir) jo pakeitimas, remiantis CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, yra ieškovo, o ne teismo teisė ir prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. V. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-257/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas v. bankrutuojanti UAB „Geomatas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-398/2011). Nei ieškovė, nei tretieji asmenys savo reikalavimų negrindė aplinkybe, kad atsakovė valdė ir naudojosi bendro naudojimo patalpomis bei laiptine ir kad ši namo dalis priklausė atsakovei ir G. R. bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Vilniaus mieto 3-iojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 11 d. sprendime nurodyta, kad G. R. 2/6 dalis namo su ūkiniais pastatais (duomenys neskelbtini)įsigijo iki santuokos su atsakove sudarymo. Nekilnojamojo turto registre namas registruotas tik G. R. vardu. Teismas sprendimu asmeniškai G. R. paskyrė naudotis patalpomis, pažymėtomis indeksais 3-7 (koridoriumi) ir 3-6 (laiptine), būtent šiose patalpose buvo nustatyta gaisro zona. Taigi pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė CK 6.246 straipsnio 1 dalies, 6.263 straipsnio 1, 2 dalies nuostatas, nes atsakovė nebuvo patalpų, kuriose buvo gaisras, savininkė (bendraturtė), jų nevaldė ir nesinaudojo.

              Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė ir tretieji asmenys T. ir V. V. prašo kasacinio skundo netenkinti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

              1. Dėl žalos dydžio įrodinėjimo. Žalos dydis – tai fakto klausimas, todėl kasacinis teismas žalos dydžio nenustatinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. V. R. N. , bylos Nr. 3K-3-166/2009). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad žalos dydis tokiuose ginčuose įrodinėjamas visais įstatymo reikalavimus atitinkančiais įrodymais (turto vertintojo pažymomis, sąmatomis, kt.), laikantis bendrųjų įrodinėjimo civiliniame procese taisyklių. Tretieji asmenys T. ir V. V. savo reikalavimą grindė UAB „Delfa“ gaisro padarytos žalos įvertinimo ataskaita, o ieškovė – UAB „A.J.K.K“ sąmata, t. y. įstatymo leistinais ir teismų praktikoje pripažįstamais įrodymais. Įrodymų turinio vertinimas yra fakto klausimas ir nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko (CPK 353 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Rimi Lietuva“ v. UAB „Atvanora“, bylos Nr. 3K-3-348/2008). UAB „Delfa“ ataskaitoje nurodyta, kad turtas yra vertinamas atkuriamosios vertės metodu, t. y. apskaičiuota pinigų suma, kurios reikėtų tokių pat fizinių ir eksploatacinių savybių objektui sukurti, pagaminti arba pastatyti (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 14 dalis). Be to, apeliacinės instancijos teismas ieškovei priteistiną žalos sumą sumažino 50 procentų, atsižvelgdamas į pastato nusidėvėjimą. Turto vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol ji nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 24 straipsnio 3 dalis). Atsakovė, ginčydama duomenis apie nustatytos žalos dydį, nepateikė įrodymų, kurie paneigtų tokias vertes. Atsakovė kvestionuoja UAB „A.J.K.K.“ sąmatos turinį, nors tai fakto klausimas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

              Pažymėtina, kad atsakovė naudojosi profesionalaus teisininko - advokato pagalba, todėl teisė prašyti skirti ekspertizę jai turėjo būti žinoma (CPK 158 straipsnio 3 dalis). Teismas, taikydamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, turi paisyti rungimosi civiliniame procese principo (CPK 12 straipsnis); pateikti nuostolių dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus yra ginčo šalių pareiga (CPK 12, 178 straipsniai). Teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik įstatymų nustatytais atvejais (CPK 179 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. Z. v. Šiaulių apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-493/2010).

              2. Dėl išėjimo už ieškinio ribų ir ieškinio pagrindo keitimo. Atsakovė nepagrįstai tapatina ieškinio faktinį ir teisinį pagrindus. Ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas teismui neprivalomas ir šio nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. N. v. R. A. , bylos Nr. 3K-3-29/2009). Tai, kad ieškovė nurodė vieną teisinį pagrindą, o teismas santykius kvalifikavo pagal kitą teisės normą, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas savo iniciatyva pakeitė ieškinio faktinį pagrindą ir taip išėjo už ieškinio ribų.

              3. Dėl gaisro kilimo vietos. Gaisro kilimo vieta yra fakto klausimas, kuris negali būti keliamas kasaciniame teisme (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Skunde nepagrįstai remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB ,,If draudimas“ v. AB ,,Vilniaus grūdai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-304/2009, nepaisant bylos konteksto. Gaisro kilimo vieta nustatyta tinkamu ir leistinu rašytiniu įrodymu Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Gaisrinių tyrimų centro 2007 m. kovo 19 d. specialisto išvada. Gaisro židinio zona prasideda nuo laiptinėje apanglėjusių rąstų viršutinės dalies ir tęsiasi iki antro aukšto gyvenamųjų lubų. Tiek laiptine, kurios viršutinėje dalyje prasidėjo gaisras, tiek namo antro aukšto gyvenamosiomis patalpomis jau ilgą laiką faktiškai naudojosi ir valdė tuomečiai bendraturčiai G. ir G. R. . Teismai laikėsi kasacinio teismo formuojamos praktikos įrodymų vertinimo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. P. v. R. P. , bylos Nr. 3K-3-156/2009; kt.).

              4. Dėl atsakovės civilinės atsakomybės. Nagrinėjamoje byloje spręstinas deliktinės civilinės atsakomybės atsakovei taikymo klausimas remiantis CK 6.266 straipsnio pagrindu, bet ne bendraisiais žalos atlyginimo pagrindais (CK 6.263, 6.246–6.249 straipsniai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. ir kt. v. A. P. , bylos Nr. 3K-3-378/2009). Pagal kasacinio teismo praktiką tam, kad būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal R. Z. skundą, bylos Nr. 3K-7-162/2009). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad tik netinkamas teisės normos nurodymas, kai tai neturėjo įtakos apskųsto teismo sprendimo teisėtumui, nėra pagrindas naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą (CPK 328 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. v. A. D. , bylos Nr. 3K-3-593/2008; išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Vaivorykštė“ v. UAB ,,Revinė“, bylos Nr. 3K-7-l52/2010).

              Pažymėtina, kad patalpų valdymas yra fakto, o ne teisės klausimas, todėl nenagrinėtinas kasaciniame teisme (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Atsakovė veikia kaip mirusiojo G. R. teisių perėmėja (CPK 48 straipsnis). Kadangi procesinis teisių perėmėjas tęsia savo pirmtako pradėtą procesą, tai jam privalomi visi prieš įstojant į procesą pirmtako atlikti procesiniai veiksmai, jų pagrindu įgytos teisės ir pareigos, jį saisto ir priešingos šalies atlikti procesiniai veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje firma Forthmill Limited v. bankrutuojanti UAB „Pakrijas“, bylos Nr. 3K-3-367/2008).

              5. Dėl T. ir V. V. reikalavimo teisės. Reikalavimo teisės (ne)buvimas yra fakto klausimas, todėl jis nenagrinėtinas kasacinėje instancijoje (CPK 353 straipsnio 1 dalis). T. ir V. V. faktiškai name apsigyveno 2004 m., 2005 m. atliko kapitalinį remontą, įrengė naują elektros instaliaciją ir pan. 2004 m. balandžio 21 d. preliminariąja sutartimi T. ir V. V. buvo suteikta teisė neatlygintinai naudotis gyvenamuoju namu iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, atlikti pastatų kapitalinio remonto darbus. Būtent T. ir V. V. , kurie gaisro metu faktiškai gyveno name, jį valdė ir su juo elgėsi kaip su savo turtu, patyrė ir patirs turtinių nuostolių dėl gaisro.

              6. Dėl CK 6.249 straipsnio 5 dalies taikymo. Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad tai, jog teismams įvertinus tam tikrus įrodymus nebuvo priimtas vienai iš šalių palankus sprendimas, nėra pagrindas pripažinti, jog buvo pažeistos įrodymų įvertinimo taisyklės, jeigu iš byloje esančių teismų procesinių dokumentų motyvuojamųjų dalių matyti, kad teismai tyrė ir vertino visus įrodymus, tačiau priėmė kitokį, nei tikėjosi viena iš šalių, sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. Š. ir kt. v. UAB „Tez tour“, bylos Nr. 3K-3-386/2008).

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

              Dėl žalos, padarytos gaisru, atlyginimo pagrindo

 

Bylą nagrinėję teismai ieškinį tenkino skirtingais teisiniais pagrindais: pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčo santykiams taikytinos bendrosios civilinę deliktinę atsakomybę reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (CK 6. 246–6.249, 6.263 straipsniai), o apeliacinės instancijos teismas šiuos santykius kvalifikavo pagal CK 6.266 straipsnį ir sprendė, kad atsakovė (kasatorė) turi atsakyti kaip statinių savininkė (valdytoja).

Pagal CK 6.266 straipsnį, reglamentuojantį statinių savininko (valdytojo) civilinę atsakomybę už žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. CK 6.270 straipsnio 1 dalyje, be kita ko nustatyta, kad tokiomis žalos aplinkybėmis gali būti žalos atsiradimas dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Tik esant šioms aplinkybėms pastato savininkas (valdytojas) atleidžiamas nuo pareigos atlyginti žalą. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad civilinės atsakomybės pagal CK 6.266 straipsnį 1 dalį (ne)taikymą lemia, ar žala padaryta šiame straipsnyje išvardytais būdais. Pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės būtent tada, kai žala padaryta dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų. Tik už tokiu būdu padarytą žalą pastato savininkas (valdytojas) atsako be kaltės. Kitais atvejais, t. y. už žalą, padarytą ne dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, pastatų savininkas (valdytojas) atsako bendraisiais pagrindais, t. y. esant visoms žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės sąlygoms: neteisėtiems veiksmams, priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltei (CK 6.246–6.248 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „Riviva“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-554/2007; 2009 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-62/2009; išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Vaivorykštė“ v. UAB ,,Revinė“, bylos Nr. 3K-7-152/2010). Sprendžiant dėl žalos, padarytos gaisru, atlyginimo, priklausomai nuo gaisro kilimo priežasties, pastato savininkui (valdytojui) gali būti taikoma tiek griežtoji atsakomybė (pagal CK 6.266 straipsnį), tiek ir atsakomybė bendraisiais pagrindais, kai reikalaujama visų civilinės atsakomybės sąlygų (ir kaltės). Tais atvejais, kai gaisro kilimo priežastis yra statinio konstrukciniai trūkumai (netinkamas ar nepakankamas kūrenimo ir šildymo šaltinių izoliavimas, netinkamų statybinių medžiagų panaudojimas ir pan.), taikytina atsakomybė pagal CK 6.266 straipsnį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos  2009 m. spalio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B.–W. ir kt. v. A. P. , bylos Nr. 3K-3-378/2009). Tais atvejais, kai gaisro kilimą lemia ne pastato, kuriame kilo gaisras, trūkumai, pastato savininkas atsako bendraisiais deliktinės civilinės atsakomybės pagrindais.

Nagrinėjamu atveju buvo tirtos kelios gaisro kilimo versijos, tačiau tiksli gaisro priežastis nenustatyta. Kai kurios iš tirtų priežasčių galėtų būti priskiriamos pastato trūkumams (pavyzdžiui, nekokybiška elektros instaliacija), tačiau atsakomybė pagal CK 6.266 straipsnį galėtų būti taikoma tik tuo atveju, jei būtų konstatuota, kad gaisras kilo būtent dėl pastato trūkumų nulemtų priežasčių. Patikimai nenustačius, kad gaisras kilo dėl tokių priežasčių, nėra pagrindo teigti, kad žala padaryta CK 6.266 straipsnyje nurodytu būdu, todėl dėl žalos atlyginimo spręstina pagal bendrąsias deliktinės atsakomybės taisykles, be kitų būtinų sąlygų, nustatinėjant ir žalą padariusio asmens kaltę. Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas ginčo santykiams CK 6.266 straipsnį, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo nurodytų kasacinio teismo nutarčių ir šios bylos ratio decidendi skiriasi: 2009 m. spalio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. B.–W. ir kt. v. A. P. , bylos Nr. 3K-3-378/2009, minėta, buvo nustatyta, kad gaisras kilo dėl pastato konstrukcinių trūkumų;  2010 m. spalio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB ,,Vaivorykštė“ v. UAB ,,Revinė“, bylos Nr. 3K-7-152/2010, kasacinis teismas pripažino, kad bylą nagrinėję teismai be pagrindo taikė CK 6.266 straipsnį. Dėl to šios nutartys negalėjo būti naudojamos kaip precedentinės, sprendžiant šioje byloje nagrinėjamą ginčą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas ir teisingai kvalifikavo šalių teisinius santykius, taikydamas jiems bendrąsias civilinės deliktinės atsakomybės taisykles.

Deliktinės civilinės atsakomybės viena pagrindintaisyklsuformuluota CK 6.263 straipsnyje. Jame įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios, įstatyme įtvirtintos, rūpestingumo pareigos pažeidimas sukuria įstatyme nustatytą žalos atlyginimo prievolę (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje nustatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis); laikoma, kad asmuo yra kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę jis nebuvo tiek rūpestingas, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. AB „Vilniaus grūdai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-304/2009) pažymėta, kad dėl gaisro, kaip potencialiai pavojingo veiksnio, gyventojai, įmonės, įstaigos ir organizacijos turi būti itin atidūs ir elgtis taip, kad būtų išvengta jo kilimo. Turto sugadinimo atveju, kai žala padaryta gaisru, neteisėtais veiksmais, be kita ko, pripažįstamas ir patalpų, iš kurių kilo gaisras, savininko nesugebėjimas naudotis savo turtu taip, kad nebūtų daroma žalos kitiems asmenims. Patalpų savininko veiksmai yra neteisėti, jei nustatomas pavojingas, gadinantis turtą poveikis iš jo patalpų, o ne iš kitų šaltinių. Dėl kokios priežasties kilo gaisras atsakovo patalpose, nukentėjęs asmuo neprivalo įrodinėti. Jeigu gaisro kilimo vieta yra akivaizdi ir aiški, tai teismas turi spręsti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip rūpestingas asmuo, galimybę numatyti gaisro kilimą ir imtis veiksmų jam išvengti. Esant tokiai situacijai patalpų savininkas turi įrodyti, kad jis yra nekaltas dėl gaisro kilimo. Tokio elgesio privalo laikytis tiek turto savininkas, tiek kitas jo valdytojas, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti atitinkamas patalpas. Bendrame pastate kilusio gaisro atveju reikėtų pripažinti, kad atsakingas už jo kilimą yra asmuo, kurio patalpose yra gaisro židinys. Įrodytas gaisro židinio faktas būtų pakankamas pagrindas konstatuoti, kad šis asmuo elgėsi nerūpestingai. Toks asmuo (savininkas, valdytojas, naudotojas), kurio patalpoje kilo gaisras, turėtų įrodinėti, kad jo kaltės nėra, t. y. kad jis laikėsi visų keliamų reikalavimų, o gaisras kilo dėl trečiųjų asmenų veiksmų, gamtos jėgų veikimo ar kitokių priežasčių, už kurias jis nėra atsakingas. Taigi kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad asmuo, teigdamas, jog gaisro priežastis nepriklausė nuo jo elgesio, turi tai įrodyti. 

Šioje byloje teismai nustatė, kur buvo gaisro kilimo zona, ir kad ta namo dalimi, kurioje buvo gaisro židinys, naudojosi ne visi namo bendraturčiai, o tik G. R. ir G. R. . Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių iš naujo nenustatinėja, o tik patikrina apskųstus procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Atsakovė neįrodė, kad  gaisras kilo dėl priežasčių, už kurias ji ir jos sutuoktinis nėra atsakingi (trečiųjų asmenų veiksmai, gamtos jėgų veikimas ir kt.). Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad G. R. ir G. R. pažeidė pareigą elgtis apdairiai ir rūpestingai, t. y. taip, kad jų naudojamoje namo dalyje nekiltų gaisro. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms teismas pagrįstai atsakingais už gaisro kilimą pripažino šiuos asmenis.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai pakeitė faktinį ieškinių pagrindą: ieškiniai buvo reiškiami CK 6.266 straipsnio pagrindu, o pirmosios instancijos teismas juos tenkino CK 6.246–6.249, 6.263 straipsnių  pagrindu. Sutikti su tokiu skundo argumentu nėra pagrindo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinį santykių kvalifikavimą vykdo teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Dujų ūkio prekės“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-338/2008; 2008 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. N. v. S. P. , byla Nr. 3K-3-7/2008; kt.). Ieškinio faktinis pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Tinkamai kvalifikuoti šalių santykius yra teismo pareiga, jis nesaistomas ieškovų nurodyto teisinio pagrindo, todėl pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes teismas parenka ir taiko teisės normas. Nors nagrinėjamoje byloje ieškinių teisiniu pagrindu nurodytas CK 6.266 straipsnis, nustatantis atsakomybę be kaltės, tačiau tiek ieškovės, tiek trečiųjų asmenų su savarankiškais reikalavimais ieškiniuose nurodomos faktinės aplinkybės, susijusios ir su atsakingų už žalos padarymą asmenų kalte. Dėl to kasatorės išvada, kad teismas pakeitė faktinį ieškinių pagrindą, nepagrįsta.

Kasatorės argumentas, kad namo, kuriame kilo gaisras, bendraturtis buvo tik jos sutuoktinis G. R. , tai buvo jo asmeninė (o ne bendroji jungtinė su kasatore) nuosavybė, teisiškai nereikšminga, nes G. R. byloje dalyvauja kaip atsakovo G. R. teisių perėmėja.

 

              Dėl žalos dydžio nustatymo, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo

 

              Kasatorė, nesutikdama su bylą nagrinėjusių teismų procesiniais sprendimais, nurodo, kad byloje netinkamai nustatytas žalos dydis, kelia ekspertizės skyrimo, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimus. Teisėjų kolegija tik iš dalies sutinka su šiais kasacinio skundo argumentais ir nurodo, kad žalos dydis – tai fakto klausimas, todėl kasacinis teismas žalos dydžio nenustatinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Žalos dydžio klausimas kasaciniame teisme gali būti nagrinėjamas tik tikrinant, ar spręsdami šį klausimą teismai teisingai taikė įstatymą, t. y. patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Atsižvelgdama į šias nuostatas teisėjų kolegija pasisako kasaciniame skunde nurodytais žalos dydžio nustatymo klausimais.

              CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatymo išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo – restitutio in integrum – principo (CK 6.251 straipsnis), kurio esmė ta, kad žalos atlyginimu turi būti siekiama  ją  patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį. Asmens teisė į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos  atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas.

              Tais atvejais, kai turtas neatkurtas po sugadinimo ir dėl to nukentėjęs asmuo dar neturėjo realių išlaidų, žalos dydis gali būti nustatomas skaičiavimo būdu; svarbu, kad padaryta žala būtų nustatyta objektyviai, pagal teisės aktų reikalavimus ir kriterijus. Žalos dydis tokiuose ginčuose gali būti įrodinėjamas visais įstatymo reikalavimus atitinkančiais įrodymais (turto vertintojo pažymomis, sąmatomis, kt.), laikantis bendrųjų įrodinėjimo civiliniame procese taisyklių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nukentėjusio asmens patirtų turtinių netekimų dydis gali būti nustatytas nuostolius apskaičiuojant pagal prarasto turto atkuriamąją vertę. Atkuriamosios vertės (kaštų) nustatymas – vienas Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nurodytų turto vertinimo metodų, jo pagrindas – skaičiavimai, kiek kainuotų atkurti esamos (sunaikinimo/sugadinimo metu) fizinės būklės ir esamų (sunaikinimo/sugadinimo metu) eksploatacinių bei naudingumo savybių objektus pagal vertinimo metu taikomas darbų technologijas bei kainas. Kaštai turi būti suskaičiuoti iki ribos, kuri atitinka esamą sugadinimo metu objekto fizinę būklę. Atkūrimo kaštai šiuo atveju turi rodyti išlaidas, kurios reikalingos atitinkamo nusidėvėjimo daiktui atkurti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. ir kt. v. J. D. B. , bylos Nr. 3K-3-763/2001; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. V. R. N. , bylos Nr. 3K-3-166/2009; kt.).

              Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis); konkrečiai – žalos dydžio įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiam asmeniui. Vis dėlto ši principinė taisyklė nereiškia, kad teismas yra tik pasyvus įrodinėjimo proceso dalyvis, įstatymas įtvirtina teismo galimybę siūlyti šalims teikti papildomus įrodymus, kai jų nepakanka, įstatymo nustatytais atvejais gali įrodymus rinkti savo iniciatyva (CPK 179 straipsnis). Ginčuose dėl žalos atlyginimo, kai įrodinėjimo dalykas yra žalos dydis, teismas diskrecijos teisę dalyvauti įrodinėjimo procese turi įgyvendinti, atsižvelgdamas į tai, kad nenustačius tikrojo žalos dydžio negali būti teisingai išspręstas šalių ginčas. CK 6.249 straipsnio, reglamentuojančio žalos (nuostolių) nustatymą, 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas; tai reiškia, kad tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio. Sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas, t. y. pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. V. R. N. , bylos Nr. 3K-3-166/2009).

              Nagrinėjamoje byloje ieškovė jai padarytos žalos dydį įrodinėjo 2009 m. UAB „A.J.K.K.“ atliktu atstatymo darbų kainų apskaičiavimu, tretieji asmenys V. ir T. V. – UAB „Delfa“ atliktu vertinimu – Žalos vertės nustatymo pažyma Nr. 2802-2. Atsakovė, nesutikdama su ieškovės ir trečiųjų asmenų V. ir T. V. reikalavimais, kasaciniame skunde argumentuoja, kad teismas turėjo pareigą skirti byloje ekspertizę tam, kad būtų nustatytas tikrasis žalos dydis. Teisėjų kolegija nurodo, kad CPK 212 straipsnio 1 dalyje nustatyta teismo teisė, bet ne pareiga skirti byloje ekspertizę, t. y. teismas neturi pareigos visais atvejais skirti ekspertizės, net ir esant nevisiškai aiškiam žalos dydžiui, kurį, minėta, teismas gali nustatyti pats, įvertindamas byloje esančius įrodymus (CPK 185 straipsnis). Atsakovė, nesutikdama su šioje byloje pareikštais ieškovės ir trečiųjų asmenų V. ir T. V. reikalavimais, turėjo teikti savo atsikirtimus pagrindžiančius įrodymus, taip pat turėjo teisę prašyti teismo skirti ekspertizę (CPK 178 straipsnis, 212 straipsnio 1 dalis). Nurodytų procesinių teisių ir pareigų atsakovė šioje byloje neįgyvendino. Nagrinėjamu atveju, minėta, tiek ieškovė, tiek tretieji asmenys V. ir T. V. pateikė savo reikalavimus pagrindžiančius įrodymus, taip pat vykdant teismo 2009 m. liepos 15 d. nutartį papildomus, žalos dydį pagrindžiančius įrodymus, atitinkančius įstatyme nustatytus leistinumo kriterijus (CPK 177 straipsnio 1, 2 dalys); šalys prašymo skirti byloje ekspertizę nereiškė. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje nėra pagrindo konstatuoti CPK 212 straipsnio, reglamentuojančio ekspertizės atlikimą ir ekspertų skyrimą, pažeidimo, tačiau iš dalies sutinka su kasacinio skundo argumentais dėl netinkamai byloje nustatyto žalos atlyginimo dydžio. 

              Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis 2009 m. UAB „A.J.K.K.“ atliktu vertinimu ir VĮ Registrų centro kadastrinių matavimų duomenimis, sprendė, kad ieškovės patalpų, kaip ir viso pastato nusidėvėjimas – 50 procentų, todėl sumažino jai priteistinos žalos atlyginimo dydį, o trečiųjų asmenų V. ir T. V. reikalavimą tenkino, konstatuodamas, kad nėra pagrindo mažinti žalos dydį dėl patalpų nusidėvėjimo, nes jų priestato patalpos buvo rekonstruotos 2004–2006 m., o kadastrinių matavimų byloje nėra duomenų apie jų nusidėvėjimą. Teisėjų kolegija nurodo, kad, byloje esančios UAB „Delfa“ Žalos vertės nustatymo pažymos Nr. 2802-2 duomenimis, specialistai vertino trečiųjų asmenų V. ir T. V. patalpoms padarytą žalą atkuriamosios vertės metodu. Jau buvo minėta, kad šiuo metodu pastatų atstatymo vertė apskaičiuojama atsižvelgiant į jų sugadinimo metu buvusį nusidėvėjimą. Dėl to nagrinėjamoje byloje specialistams nustačius trečiųjų asmenų V. ir T. V. patalpoms padarytos žalos vertę patalpų atkuriamosios vertės metodu, teismams nebuvo pagrindo pakartotinai spręsti žalos dydžio mažinimo dėl patalpų nusidėvėjimo klausimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai dėl tretiesiems asmenims V. ir T. V. priteisto žalos atlyginimo dydžio nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas tretiesiems asmenims priteistino žalos atlyginimo dydį, tinkamai įvertino byloje pateiktus duomenis (CPK 185 straipsnis). Tačiau teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatinėdamas ieškovės patalpoms padarytos žalos dydį, netinkamai įvertino 2009 m. UAB „A.J.K.K.“ atstatymo darbų kainų apskaičiavimą. Apskaičiuojant ieškovės patalpoms padarytą žalą įvertinti viso stogo, o ne jo dalies, proporcingos ieškovei nuosavybės teise priklausančiai pastato daliai, atstatymo kaštai. Taigi akivaizdu, kad ieškovei apskaičiuotos žalos dydis apima ir trečiųjų asmenų V. ir T. V. bei atsakovei priklausančioms pastato dalims proporcingų stogo dalių atstatymo kaštus, ir ši suma ieškovei apeliacinės instancijos teismo priteista nepagrįstai (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Taip pat buvo minėta, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis, nes kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita, nors žalos atlyginimu turi būti siekiama  ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamos bylos atveju, apeliacinės instancijos teismui priteisus ieškovei iš atsakovės visam pastato stogui padarytos žalos atlyginimą, ieškovė nepagrįstai praturtė atsakovės sąskaita, atsižvelgiant ir į tai, kad dalies stogo atstatymo kaštai įtraukti į tretiesiems asmenims V. ir T. V. apskaičiuotą ir šioje byloje iš atsakovės jiems priteistą žalos atlyginimą. Taigi apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino 2009 m. UAB „A.J.K.K.“ atstatymo darbų kainų apskaičiavimą, dėl to nenustatė tikrojo ieškovei padarytos žalos dydžio (CPK 185 straipsnis). Kadangi žalos dydžio nustatymas – fakto klausimas, nepriklausantis kasacinio teismo kompetencijai (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tai teisėjų kolegija panaikina apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria išspręsta dėl ieškovės pareikštų ieškinio reikalavimų (tiek tenkintų, tiek ir atmestų), ir šią bylos dalį grąžina apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas nustatyti šioje byloje tikrąjį ieškovei padarytos žalos dydį, turėtų įgyvendinti šioje nutartyje nurodytą diskrecijos teisę dalyvauti įrodinėjimo procese, o šalys – įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178, 179 straipsniai).

 

              Dėl CK 6.249 straipsnio 5 dalies taikymo

 

              Pagal CK 6.249 straipsnio 5 dalį žala apskaičiuojama pagal kainas, galiojančias teismo sprendimo priėmimo dieną, jeigu įstatymai ar prievolės esmė nereikalauja taikyti kainų, buvusių žalos padarymo ar ieškinio pareiškimo dieną. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nuo žalos padarymo iki teismo sprendimo priėmimo gali praeiti nemažai laiko, todėl CK 6.249 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos trys alternatyvios turtinės žalos įvertinimo pinigais taisyklės. Bendroji taisyklė yra ta, kad nuostoliai skaičiuojami pagal turto kainas, kurios galioja teismo sprendimo priėmimo dieną. Jeigu kainų pagal nurodytą taisyklę taikymas galėtų reikšti nukentėjusiojo arba nepagrįstą praturtėjimą (t. y. jam būtų kompensuota daugiau, negu padaryta žalos), arba nevisišką žalos atlyginimą (jis nebūtų visiškai grąžintas į padėtį, kuri būtų nepadarius žalos), įstatymo leidžiama taikyti bendrosios taisyklės išimtis ir vadovautis kainomis, kurios buvo arba žalos padarymo, arba ieškinio pareiškimo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. G. ir kt. v. A. M. M. , bylos Nr. 3K-3-302/2010; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-426/2011).

              Viena vertus, žalos dydžiui įvertinti taikant kainas, galiojančias teismo sprendimo priėmimo dieną, siekiama kuo teisingiau atlyginti nuostolius juos patyrusiam asmeniui, kita vertus, teismo  procesui dėl tam tikrų priežasčių užsitęsus, dažnas žalos dydžio tikslinimas, nesant objektyvių duomenų apie įvykusius kainų pokyčius, neatitiktų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų (CPK 7 straipsnis), nepagrįstai didintų bylinėjimosi išlaidas. Nagrinėjamoje byloje tiek ieškovė, tiek tretieji asmenys V. ir T. V. , pareikšdami šioje byloje ieškinio reikalavimus atsakovei, pateikė gaisro metu patirtos žalos įvertinimus: ieškovė, 2007 m. gruodžio 6 d. pateikdama ieškinį, pateikė žalos įvertinimą 2007 m. kainomis, tretieji asmenys, 2009 m. sausio 30 d. pateikdami savo reikalavimus, žalos įvertinimą 2008 m. kainomis. Pirmosios instancijos teismo 2009 m. liepos 15 d. nutartimi ieškovė ir tretieji asmenys V. ir T. V. buvo įpareigoti pakartotinai pateikti dėl gaisro patirtos žalos vertinimus. Vykdydama nurodytą teismo nutartį 2009 m. rugpjūčio 31 d. ieškovė pateikė UAB „A.J.K.K.“ atliktą vertinimą pagal 2009 m. kovo mėnesio kainas, tretieji asmenys V. ir T. V. – UAB „Delfa“ atliktą vertinimą pagal 2009 m. kainas. Pastaraisiais specialistų žalos įvertinimais vadovavosi teismai, nustatydami iš atsakovės priteistino atlyginimo dėl gaisro metu ieškovės ir trečiųjų asmenų V. ir T. V. patirtos žalos dydį. Taigi ieškovė ir tretieji asmenys V. ir T. V. , siekdami pagrįsti savo ieškinio reikalavimus, pateikė pakartotinius patirtos žalos įvertinimus, atliktus remiantis atitinkamu vertinimo momentu buvusiomis kainomis. Minėta, kad atsakovė, nesutikdama su jai pareikštais ieškinio reikalavimais, turėjo pareigą teikti įrodymus, pagrindžiančius savo atsikirtimus, būtent – nesutikimą su į bylą pateiktais žalos įvertinimais (CPK 178 straipsnis). Taigi, manydama, kad gaisro metu apgadinto turto atstatymo kaštai pagal 2011 m. kainas yra pakitę, atsakovė galėjo teikti tai patvirtinančius įrodymus. Nesant byloje duomenų apie 2011 m. pakitusius gaisro metu apgadinto turto atstatymo kaštus, apeliacinės instancijos teismui, vertinusiam byloje esančius specialistų atliktus ieškovės ir trečiųjų asmenų patirtos žalos dydžio apskaičiavimus, nebuvo pagrindo konstatuoti, kad gaisro metu patirti ieškovės ir trečiųjų asmenų nuostoliai apskaičiuoti ne pagal turto kainas, galiojančias teismo sprendimo priėmimo dieną. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai CK 6.249 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų žalos apskaičiavimo taisyklių nepažeidė.

             

              Dėl trečiųjų asmenų V. ir T. V. reikalavimo teisės šioje byloje

 

              Kasatorė, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo sprendimu priteisti tretiesiems asmenims V. ir T. V. gaisro metu patirtos žalos atlyginimą, ginčija jų reikalavimo teisę į nuostolių atlyginimą, tačiau teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

              Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Šie prievoliniai teisiniai santykiai atsiranda esant žalos padarymo faktui, t. y. tam, kad kreditorius turėtų teisę reikalauti atlyginti žalą, o skolininkas pareigą ją atlyginti, turi būti nustatytas civilinės atsakomybės elementas – kreditoriaus patirta žala, kaip ir skolininko neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp šios veikos ir žalos bei kaltė (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Taigi žalos padarymo faktas sukuria prievolę atlyginti – padengti natūra ar sumokėti nuostolius pinigais; ja siekiama atkurti iki teisės pažeidimo buvusią kreditoriaus turtinę padėtį. Dėl to kiekvienu atveju svarbu nustatyti šio prievolinio teisinio santykio šalis, t. y. asmenį, atlikusį neteisėtus veiksmus (neveikimą) – skolininką ir dėl šių veiksmų realią žalą patyrusį asmenį – kreditorių, įgyjantį teisę reikalauti įvykdyti prievolę – atlyginti dėl skolininko neteisėtos veikos patirtus nuostolius (CK 6.1 straipsnis, 6.245 straipsnio 1 dalis).

              Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad T. ir K. R. 2004 m. balandžio 21 d. preliminariąja sutartimi įsipareigojo parduoti tretiesiems asmenims T. ir V. V. jiems priklausančią žemės sklypo, gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų (duomenys neskelbtini) dalį bei suteikė jiems teisę neatlygintinai naudotis šiais nuosavybės objektais iki bus sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, taip pat teisę atlikti pastatų kapitalinio remonto darbus. T. ir V. V. gyvenamojo namo patalpose apsigyveno 2004 m., o 2005 m. atliko patalpų kapitalinį remontą. 2006 m. lapkričio 30 d. nurodytame gyvenamajame name kilo gaisras, buvo apgadintos šios patalpos, 2007 m. liepos 31 d. buvo sudaryta pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis, kuria tretieji asmenys T. ir V. V. įsigijo šias patalpas iš T. ir K. R. . Nekilnojamasis turtas buvo įsigytas už kainą, sutartą preliminariąja sutartimi. Trečiaisiais asmenimis šioje byloje dalyvavę T. ir K. R. atsiliepime į ieškinius išdėstė poziciją, kad nuostoliai dėl gaisro teko ne jiems, o T. ir V. V. , ir nurodė, kad neturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi. Įvertinusi nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad prievoliniai teisiniai santykiai susiklostė tarp atsakovės kaip skolininko ir trečiųjų asmenų T. ir V. V. kaip kreditorių, kurie gaisro metu patyrė realios žalos – nuostolių dėl iki gaisro jų lėšomis suremontuotų ir po gaisro nuosavybės teise įsigytų patalpų apgadinimo, kurie jiems turi būti atlyginti laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo (CK 6.251 straipsnis). Teisėjų kolegija nurodo, kad aplinkybė, jog tretieji asmenys T. ir V. V. gaisro metu nebuvo gyvenamųjų patalpų dalies savininkai, šiuo konkrečiu atveju neturi esminės reikšmės, nes, minėta, būtent jie dėl gaisro patyrė realių nuostolių. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje teismai tinkamai sprendė dėl trečiųjų asmenų V. ir T. V. reikalavimo teisės, priteisdami jiems iš atsakovės dėl gaisro patirtos žalos atlyginimą (CK 6.245 straipsnio 1, 4 dalys, 6.249 straipsnio 1 dalis).

 

              Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje

 

              Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 11 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasaciniame teisme patirta 59,40 Lt tokių išlaidų. Atsakovė, paduodama kasacinį skundą, sumokėjo 2223 Lt ir 500 Lt žyminio mokesčio. Kadangi naikinama apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl ieškovės reikalavimo atsakovei atlyginti patirtą turtinę žalą, tai teisėjų kolegija sprendžia panaikinti ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliekamas spręsti iš naujo šią bylos dalį apeliacine tvarka nagrinėsiančiam apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

 

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

              Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 5 d. nutarties dalį, kuria ieškovei V. K. priteista iš atsakovės G. R. 39 581 Lt turtinės žalos atlyginimo ir likusi dalis ieškinio atmesta, atsakovei G. R. priteista iš ieškovės V. K. 3495 Lt bylinėjimosi išlaidų, valstybei iš ieškovės V. K. priteista 20 Lt, o iš atsakovės G. R. – 50 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, panaikinti ir šią bylos dalį grąžinti šiam teismui apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo.

              Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 5 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

              Priteisti iš kasatorės G. R. trečiajam asmeniui, pareiškiančiam savarankiškus reikalavimus, T. V. 1000 (vieną tūkstantį) Lt išlaidoms advokato pagalbai, surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, apmokėti.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                      Birutė Janavičiūtė

 

 

                                                                      Antanas Simniškis

 

 

                                                                      Juozas Šerkšnas