Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2016-12-22][nuasmeninta nutartis byloje][2K-433-507-2016].docx
Bylos nr.: 2K-433-507/2016
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Vilniaus apygardos prokuratūros ONKTS vyriausiasis prokuroras Martynas Jovaiša 191884691 prokuroras
Kategorijos:
5. Nusikaltimai, pavojingi žmogaus sveikatai ir gyvybei (BK XIX skyrius)
5.4. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas (BK 145 str.)
14. Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams (BK XXVIII skyrius)
14.8. Kvalifikuotas turto prievartavimas (BK 181 str. 2, 3 d.)
14.9. Sukčiavimas (BK 182 str.)
17. Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai ekonomikai ir verslo tvarkai (BK XXXI skyrius)
17.14. Komercinis šnipinėjimas (BK 210 str.)
19. Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams (BK XXXIII skyrius)
19.3. Papirkimas (BK 227 str.)
1. BAUDŽIAMOJI TEISĖ
1.1. Bendroji dalis
1.1.4. Nusikalstamos veikos stadijos ir formos (BK IV skyrius)
1.1.4.2. Pasikėsinimas padaryti nusikaltimą (BK 22 str.)
1.1.4.4. Bendrininkavimas, bendrininkų rūšys (BK 24 str.)
1.1.4.4.2. Vykdytojas (BK 24 str. 3 d.)
1.2. Specialioji dalis
1.2.14. Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams (BK XXVIII skyrius)
1.2.14.4. Turto prievartavimas (BK 181 str.)
1.2.14.4.2. Kvalifikuotas turto prievartavimas (BK 181 str. 2 d.)
1.2.14.5. Sukčiavimas (BK 182 str.)
1.2.14.5.2. Kvalifikuotas sukčiavimas (BK 182 str. 2 d.)
1.2.17. Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai ekonomikai ir verslo tvarkai (BK XXXI skyrius)
1.2.17.14. Komercinis šnipinėjimas (BK 210 str.)
2 BAUDŽIAMOJO PROCESO TEISĖ
2.1. Baudžiamojo proceso bendrosios nuostatos
2.1.7. Įrodymai ir įrodinėjimo procesas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-433-507/2016

Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00179-2009-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2; 1.1.4.4.2; 1.2.14.4.2; 1.2.14.5.2; 1.2.17.14; 2.1.7

      (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2016 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Gintaro Godos (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Remigijui Matevičiui,

išteisintajam A. U., jo gynėjui advokatui Sauliui Juzukoniui,

išteisintajam R. M., jo gynėjui advokatui Vidmantui Plėdžiui,

nuteistajam M. R. (M. R.), jo gynėjui advokatui Giedriui Baziuliui,

nuteistajam A. G., jo gynėjui advokatui Tomui Meidui,

nuteistajam R. P. (R. P.), jo gynėjui advokatui Mindaugui Paukštei,

nukentėjusiajai V. L. V., jos įgaliotajam atstovui M. G.,

vertėjai Loretai Kireilytei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Martyno Jovaišos, nuteistųjų R. P., A. G., M. R. ir jo gynėjo advokato Giedriaus Baziulio kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 18 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu:

A. U. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį, 181 straipsnio 3 dalį (nusikalstama veika prieš UAB „I“) laisvės atėmimu penkeriems metams, BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (nusikalstama veika prieš UAB „S“) laisvės atėmimu trejiems metams, BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (nusikalstama veika prieš UAB „T“) laisvės atėmimu trejiems metams, BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (nusikalstama veika prieš UAB „J“) laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams šešiems mėnesiams.

R. M. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 181 straipsnio 3 dalį (nusikalstama veika prieš UAB „I“) laisvės atėmimu ketveriems metams, BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (nusikalstama veika prieš UAB „S“) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (nusikalstama veika prieš UAB „T“) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (nusikalstama veika prieš UAB „J“) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams.

M. R. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 181 straipsnio 3 dalį (nusikalstama veika prieš UAB „I“) laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams, BK 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (nusikalstama veika prieš UAB „S“) laisvės atėmimu trejiems metams, BK 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (nusikalstama veika prieš UAB „T“) laisvės atėmimu trejiems metams, BK 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (nusikalstama veika prieš UAB „J“) laisvės atėmimu trejiems metams, BK 182 straipsnio 2 dalį (nusikalstama veika prieš V. G. ir J. G.) laisvės atėmimu ketveriems metams, BK 182 straipsnio 2 dalį (nusikalstama veika prieš V. L. V.) laisvės atėmimu ketveriems metams, BK 210 straipsnį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais, paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas penkeriems metams. M. R. išteisintas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, 227 straipsnio 1 dalį, nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. G. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 181 straipsnio 3 dalį (nusikalstama veika prieš UAB „I“) laisvės atėmimu ketveriems metams, BK 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (nusikalstama veika prieš UAB „S“) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, BK 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (nusikalstama veika prieš UAB „T“) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, BK 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (nusikalstama veika prieš UAB „J“) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, BK 182 straipsnio 2 dalį (nusikalstama veika prieš V. G. ir J. G.) laisvės atėmimu ketveriems metams, BK 182 straipsnio 2 dalį (nusikalstama veika prieš V. L. V.) laisvės atėmimu ketveriems metams, BK 210 straipsnį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams. A. G. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (nusikalstama veika prieš UAB „M“), nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

R. P. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (nusikalstama veika prieš V. G. ir J. G.) laisvės atėmimu dvejiems metams, BK 182 straipsnio 2 dalį (nusikalstama veika prieš V. L. V.) laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. R. P. išteisintas pagal BK 225 straipsnio 1 dalį, nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš nuteistųjų M. R. ir R. P. civilinei ieškovei V. L. V. priteista solidariai 48 480 Lt (14 040,78 Eur) turtinei žalai atlyginti.

AB „S“ civilinis ieškinys atmestas.

Tuo pačiu nuosprendžiu išteisintas P. Č., tačiau dėl jo teismų sprendimai kasacine tvarka neskundžiami.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 18 d. nuosprendžiu panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendžio dalis dėl A. U. ir R. M. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 181 straipsnio 3 dalį (nusikalstama veika prieš UAB „I“), 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (nusikalstama veika prieš UAB „S“), 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (nusikalstama veika prieš UAB „T“), 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (nusikalstama veika prieš UAB „J“), M. R. ir A. G. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (nusikalstama veika prieš UAB „S“), 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (nusikalstama veika prieš UAB „T“), 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (nusikalstama veika prieš UAB „J“), 210 straipsnį, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis:

A. U. ir R. M. išteisinti pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 181 straipsnio 3 dalį (nusikalstama veika prieš UAB „I“), 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (nusikalstama veika prieš UAB „S“), 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (nusikalstama veika prieš UAB „T“), 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (nusikalstama veika prieš UAB „J“) neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

M. R. ir A. G. išteisinti pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (nusikalstama veika prieš UAB „S“), 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (nusikalstama veika prieš UAB „T“), 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (nusikalstama veika prieš UAB „J“), 210 straipsnį, nes nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendis:

M. R. padaryta nusikalstama veika (prieš UAB „I“) perkvalifikuota iš BK 24 straipsnio 3 dalies, 181 straipsnio 3 dalies į 181 straipsnio 3 dalį ir paskirtas laisvės atėmimas trejiems metams. M. R. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (nusikalstama veika prieš V. G. ir J. G.) ir 182 straipsnio 2 dalį (nusikalstama veika prieš V. L. V.) paskirtos laisvės atėmimo bausmės sušvelnintos iki dvejų metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 69 straipsnio 1 dalimi, 71 straipsniu, 75 straipsnio 2 dalies 8 punktu, paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams šešiems mėnesiams ir paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: civiliniu ieškiniu nukentėjusiajai V. L. V. priteistos turtinės žalos atlyginimas, nustatant vienerių metų šešių mėnesių žalos atlyginimo terminą, 10 MGL (376,60 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant trijų mėnesių nuo nuosprendžio paskelbimo dienos įmokos sumokėjimo terminą, ir M. R. įpareigotas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

A. G. padaryta nusikalstama veika (prieš UAB „I“) perkvalifikuota iš BK 24 straipsnio 3 dalies, 181 straipsnio 3 dalies į 181 straipsnio 3 dalį ir paskirtas laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 71 straipsniu, 75 straipsnio 2 dalies 8 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė 10 MGL (376,60 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant trijų mėnesių nuo nuosprendžio paskelbimo dienos įmokos sumokėjimo terminą, ir A. G. įpareigotas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 69 straipsnio 1 dalimi, 75 straipsnio 2 dalies 8 punktu, nuteistajam R. P. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (nusikalstama veika prieš V. G. ir J. G.), 182 straipsnio 2 dalį (nusikalstama veika prieš V. L. V.) paskirtos galutinės subendrintos dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonėciviliniu ieškiniu nukentėjusiajai V. L. V. priteistos turtinės žalos atlyginimas, nustatant vienerių metų šešių mėnesių žalos atlyginimo terminą, ir R. P. įpareigotas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

AB „S“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Martyno Jovaišos kasacinį skundą tenkinti, o nuteistųjų ir jų gynėjų kasacinius skundus atmesti, išteisintųjų A. U., R. M. ir jų gynėjų, prašiusių prokuroro kasacinį skundą atmesti, nuteistojo M. R. ir jo gynėjo advokato Giedriaus Baziulio, prašiusių jų kasacinį skundą tenkinti, o prokuroro kasacinį skundą atmesti, nuteistojo A. G. ir jo gynėjo, prašiusių nuteistojo A. G. kasacinį skundą tenkinti, o prokuroro kasacinį skundą atmesti, nuteistojo R. P. ir jo gynėjo, prašiusių nuteistojo R. P. kasacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios V. L. V. ir jos įgaliotojo atstovo, prašiusių prokuroro kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo M. R. ir jo gynėjo advokato Giedriaus Baziulio, nuteistojo R. P. kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

 

n u s t a t ė :

 

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu:

A. U. nuteistas už tai, kad tiksliau nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2009 m. gegužės 6 d., siekiant daryti sunkius nusikaltimus – prievartauti didelės vertės svetimą turtą ir apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, subūrė organizuotą grupę, susidedančią iš jo paties, kaip organizatoriaus ir vadovo, konspiracijos tikslais turėjusio Nr. 1, R. M., turėjusio Nr. 2, M. R., turėjusio Nr. 3, A. G., turėjusio Nr. 4, ir šiai organizuotai grupei vadovavo. Vadovaudamas organizuotai grupei, jis koordinavo narių veiklą naudodamasis mobiliuoju ryšiu bei tarpusavio susirašinėjimu internete, bendrose elektroninio pašto dėžutėse duomenys neskelbtini, vadinamose „ofisais“. Tokiu būdu buvo organizuojami nusikaltimai, aptariama veiksmų eiga, paskirstomos užduotys organizuotos grupės nariams, nusprendžiama, kaip bus paskirstomos nusikalstamu būdu gautos piniginės lėšos. Taip pat jis organizavo susirašinėjimą internete su finansinių problemų turinčiomis įmonėmis – AB „S“ klientais konspiracijos tikslais organizuotos grupės narių sukurtose bendrose elektroninio pašto dėžutėse duomenys neskelbtini. Tokiu būdu iš įmonių būdavo gaunama informacija, reikalinga tolesnei nusikalstamai veiklai prieš jas vykdyti, ir teikiama tikrovės neatitinkanti informacija apie neva galimus banko veiksmus nukentėjusiųjų atžvilgiu. A. U. vadovaujant organizuotai grupei, jo nurodymu, R. M., M. R. ir A. G., vykdydami parengtą nusikalstamos veikos planą, turėjo skirtingą vaidmenį ir atliko tam tikras užduotis: R. M., dirbęs AB „S“ duomenys neskelbtini ir pagal savo darbines funkcijas turėjęs priėjimą prie informacijos apie banko klientų – finansinių sunkumų turinčių stambių verslo subjektų – finansinę padėtį bei įsipareigojimus bankui ir tiesiogiai kontaktavęs su transporto įmonėmis, rinko ir teikė informaciją kitiems organizuotos grupės nariams apie finansinių problemų turinčius AB „S“ klientus ir sąmoningai vilkino derybas tarp banko ir įmonių. Po to, R. M. kartu su M. R. ir A. G., prisistatydami konsultantais, teikiančiais tarpininkavimo paslaugas, prievartavo didelės vertės svetimą turtą ir pasikėsino apgaule užvaldyti didelės vertės svetimą turtą.

Be to, A. U., R. M., M. R. ir A. G. nuteisti už tai, kad veikdami kartu, R. M. surinkus informaciją apie UAB „I“ finansinę padėtį ir komercinio transporto lizingo sutartis, sudarytas tarp AB „S“, UAB „SL“ ir UAB „I“, ir perdavus ją organizuotos grupės nariams, tiksliau nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2009 m. liepos 29 d., A. U., naudodamasis mobiliuoju ryšiu ir tarpusavio susirašinėjimu internete, bendrose elektroninio pašto dėžutėse, vadinamose „ofisais“, organizavo didelės vertės turto prievartavimą, nurodydamas R. M., kaip projektų vadovui, tiesiogiai dirbančiam su UAB „I“, sąmoningai vilkinti derybas tarp banko ir įmonės, o M. R. ir A. G. atlikti aktyvius nusikalstamus veiksmus. M. R., prisistatęs Dmitrijumi, ir A. G., neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, panaudodami psichinę prievartą, vertė UAB „I“ direktorių A. G. perduoti jiems bendrovei priklausantį turtą, t. y. laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 29 d. iki 2009 m. lapkričio 4 d. skambindami telefonu, rašydami grasinančio turinio trumpąsias žinutes, elektroniniais laiškais, o taip pat 2009 m. rugsėjo 23 d. ir 2009 m. lapkričio 4 d., apie 10.30 val., UAB „I“ patalpose duomenys neskelbtini, reikalavo A. G. perduoti jiems 40 000 Eur, neva už tarpininkavimą pratęsiant komercinio transporto lizingo sutartis, sudarytas tarp AB „S“, UAB „SL“ ir UAB „I“, kurių terminas baigiasi 2009 m. rugpjūčio 30 d.

Be to, A. U., R. M., M. R. ir A. G. nuteisti už tai, kad veikdami kartu, R. M. surinkus informaciją apie UAB „S“ finansinę padėtį ir lizingo sutartis, sudarytas tarp AB „S“, UAB „SL“ ir UAB „S“, ir perdavus ją organizuotos grupės nariams, laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 25 d. iki 2009 m. spalio 12 d. A. U., naudodamasis mobiliuoju ryšiu ir tarpusavio susirašinėjimu internete, bendrose elektroninio pašto dėžutėse, vadinamose „ofisais“, organizavo didelės vertės svetimo turto užvaldymą apgaule, nurodydamas R. M., kaip projektų vadovui, tiesiogiai dirbančiam su UAB „S“, sąmoningai vilkinti derybas tarp banko ir įmonės, ir kartu su M. R. bei A. G. atlikti aktyvius nusikalstamus veiksmus. Laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 24 d. iki 2009 m. gruodžio 13 d. M. R., prisistatęs Dmitrijumi, ir A. G. telefoninių pokalbių metu bei kartu su R. M. susirašinėdami elektroninėje pašto dėžutėje duomenys neskelbtini, žadėjo nukentėjusiajam tarpininkauti pratęsiant lizingo sutartis, sudarytas tarp AB „S“, UAB „SL“ ir UAB „S“, kurių terminas baigiasi 2009 m. spalio 30 d., taip apgaule, neturėdami realių galimybių daryti įtaką AB „S“ priimamiems sprendimams, reikalavo sumokėti jiems 30 000 Eur, t. y. pasikėsino įgyti UAB „S“ priklausantį didelės vertės turtą. AB „S“ sutartis pratęsus, įtikinėjo UAB „S“ direktorių G. G., kad lizingo sutartys buvo pratęstos dėl sėkmingos jų, kaip tarpininkų, veiklos, tačiau nusikalstama veika nebuvo baigta dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes UAB „S“ direktorius G. G. atsisakė atsiskaityti už tariamai suteiktas paslaugas.

Be to, A. U., R. M. ir M. R. nuteisti už tai, kad veikdami kartu, R. M. surinkus informaciją apie UAB „J“ finansinę padėtį ir lizingo sutartis, sudarytas tarp AB „S“, UAB „SL“ ir UAB „J“, ir perdavus ją organizuotos grupės nariams, tiksliau nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2009 m. spalio 8 d., A. U., naudodamasis mobiliuoju ryšiu ir tarpusavio susirašinėjimu internete, bendrose elektroninio pašto dėžutėse, vadinamose „ofisais“, organizavo didelės vertės svetimo turto užvaldymą apgaule, nurodydamas R. M., kaip projektų vadovui, tiesiogiai dirbančiam su UAB „J“, sąmoningai vilkinti derybas tarp banko ir įmonės, ir kartu su M. R. atlikti aktyvius nusikalstamus veiksmus. Laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 8 d. iki 2010 m. vasario 22 d. M. R., prisistatęs Dmitrijumi, telefoninių pokalbių metu ir kartu su R. M. susirašinėdami elektroninėje pašto dėžutėje duomenys neskelbtini, žadėjo tarpininkauti pakeičiant lizingo sutarčių, sudarytų tarp AB „S“, UAB „SL“ ir UAB „J“, sąlygas – atidėti įmokų mokėjimą, taip apgaule, neturėdami realių galimybių daryti įtaką AB „S“ priimamiems sprendimams, pasikėsino įgyti UAB „J“ priklausantį didelės vertės turtą – 70 000 Lt (20 273,40 Eur), tačiau nusikalstama veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininkų valios nepriklausančių aplinkybių, nes UAB „J“ direktorius J. D. atsisakė sumokėti už tariamas paslaugas.

Be to, A. U., R. M., M. R. ir A. G. nuteisti už tai, kad veikdami kartu, R. M. surinkus informaciją apie UAB „T“ finansinę padėtį ir lizingo sutartis, sudarytas tarp AB „S“, UAB „SL“ ir UAB „T“, ir perdavus ją organizuotos grupės nariams, laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 6 d. iki 2009 m. spalio 27 d. A. U., naudodamasis mobiliuoju ryšiu bei tarpusavio susirašinėjimu internete, bendrose elektroninio pašto dėžutėse, vadinamose „ofisais“, organizavo didelės vertės svetimo turto užvaldymą apgaule, nurodydamas R. M. per projektų vadovą, tiesiogiai dirbantį su UAB „T“, vilkinti derybas tarp banko ir įmonės, o M. R. ir A. G. atlikti aktyvius nusikalstamus veiksmus. Laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 3 d. iki 2009 m. lapkričio 25 d. M. R. ir A. G. telefoninių pokalbių metu bei kartu su R. M. susirašinėdami elektroninėje pašto dėžutėje duomenys neskelbtini, žadėjo tarpininkauti pakeičiant lizingo sutarčių, sudarytų tarp AB „S“, UAB „SL“ ir UAB „T“, sąlygas – atidėti įmokų mokėjimą, taip apgaule, neturėdami realių galimybių daryti įtaką AB „S“ priimamiems sprendimams, pasikėsino įgyti UAB „T“ priklausantį didelės vertės turtą – 15 000 Eur, tačiau nusikalstama veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininkų valios nepriklausančių aplinkybių, nes UAB „T“ direktorius V. Č. atsisakė sumokėti už tariamas paslaugas.

M. R. ir R. P. nuteisti už tai, kad iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą apgaule užvaldyti teisę į didelės vertės svetimą turtą, 2009 m. rugpjūčio 18 d. prie restorano „Carskoje seloVilniuje, Šeimyniškių 3A, M. R. paskolino V. G. 20-čiai dienų 48 000 Lt (13 901,76 Eur), o J. G. pasirašius paprastąjį vekselį šiai sumai, R. P. apgaule, motyvuodamas tuo, kad reikalingas laidavimas skolos grąžinimui, įtikino J. G. pasirašyti antrą paprastąjį vekselį 48 000 Lt (13 901,76 Eur) sumai jo vardu, taip įgydamas teisę į didelės vertės svetimą turtą. V. G. laiku neatsiskaičius su M. R., 2009 m. rugsėjo 10 d. R. P. realizavo J. G. pasirašytą paprastąjį vekselį 48 000 Lt (13 901,76 Eur) sumai, pateikdamas jį Vilniaus rajono 3-ojo notarų biuro notarui T. P. V. vykdomajam įrašui gauti, kurį 2009 m. rugsėjo 10 d. pateikė antstoliui R. V. tariamos skolos išieškojimui iš J. G.. 2009 m. lapkričio 12 d. V. G. atsiskaičius su M. R., R. P., žinodamas apie tai, neinformavo antstolio R. V., pradėjusio tariamos skolos išieškojimo procesą, ir kartu su M. R. nurodė V. G., kad papildomi 48 000 Lt (13 901,76 Eur) yra „bauda“ už ne laiku grąžintą skolą, taip realizuodami apgaule įgytą teisę į didelės vertės svetimą, J. G. priklausantį turtą ir padarydami J. G. 48 000 Lt (13 901,76 Eur) turtinę žalą.

Be to, M. R. ir R. P. nuteisti už tai, kad iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą apgaule užvaldyti teisę į didelės vertės svetimą turtą, 2009 m. rugpjūčio 26 d. prie restorano „Carskoje seloVilniuje, Šeimyniškių 3A, M. R. paskolino V. G. 20-čiai dienų 77 000 Lt (22 300,74 Eur), o V. L. V. pasirašius paprastąjį vekselį šiai sumai, R. P. apgaule, motyvuodamas tuo, kad reikalingas laidavimas skolos grąžinimui, įtikino V. L. V. pasirašyti antrą paprastąjį vekselį 77 000 Lt (22 300,74 Eur) sumai jo vardu, taip įgydamas teisę į didelės vertės svetimą turtą. V. G. laiku neatsiskaičius su M. R., 2009 m. rugsėjo 16 d. R. P. realizavo V. L. V. pasirašytą paprastąjį vekselį 77 000 Lt (22 300,74 Eur) sumai, pateikdamas jį Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarei D. S. vykdomajam įrašui gauti, kurį 2009 m. rugsėjo 25 d. pateikė antstoliui V. Č. tariamos skolos išieškojimui iš V. L. V.. 2009 m. lapkričio 12 d. V. G. atsiskaičius su M. R., R. P., žinodamas apie tai, neinformavo antstolio V. Č., pradėjusio tariamos skolos išieškojimo procesą, ir kartu su M. R. nurodė V. G., kad papildomi 77 000 Lt (22 300,74 Eur) yra „bauda“ už ne laiku grąžintą skolą, taip realizuodami apgaule įgytą teisę į didelės vertės svetimą, V. L. V. priklausantį turtą ir padarydami V. L. V. 77 000 Lt (22 300,74 Eur) turtinę žalą.

Be to, M. R. nuteistas už tai, kad tiksliau nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2009 m. lapkričio mėn., tiksliau nenustatytoje vietoje Vilniaus apskrityje, nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai, nebūdamas AB „S“ darbuotoju ir neturėdamas legalaus priėjimo prie informacijos, sudarančios komercinę banko paslaptį, įgijo AB „S“ banko komercine paslaptimi laikomą informaciją – įvairaus formato bylas (failus) su duomenimis apie įmonių sudarytas sutartis su AB „S“ (sutarties datą, numerį, įmonės turimą turtą, jo buvimo vietą, likutinę ir rinkos vertę, sudarytų kredito sutarčių palūkanų normą ir mėnesinių įmokų dydį, kitus duomenis), kurią neteisėtai laikė savo nešiojamame kompiuteryje „Dell“, duomenys neskelbtini, iki 2010 m. vasario 22 d., kai šis kompiuteris buvo rastas ir paimtas iš jo asmens kratos metu.

A. G. nuteistas už tai, kad tiksliau nenustatytu laiku, bet ne anksčiau kaip 2009 m. sausio 5 d., tiksliau nenustatytoje vietoje Panevėžyje, nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai, nebūdamas AB „S“ darbuotoju ir neturėdamas legalaus priėjimo prie informacijos, sudarančios komercinę banko paslaptį, įgijo AB „S“ banko komercine paslaptimi laikomą informaciją – 30 lapų su tuometinės UAB „SL“ klientų duomenimis (įmonės pavadinimu/asmens vardu ir pavarde, įmonės/asmens kodu, veiklos pavadinimu, sutarčių su UAB „SL“ skaičiumi, įsiskolinimo likučiu, vidutine įmoka, mėnesinės įmokos dydžiu, lizingo bendrovės vadybininko duomenimis), kuriuos neteisėtai laikė savo gyvenamojoje vietoje Panevėžyje, duomenys neskelbtini, iki 2010 m. vasario 22 d., kai šie duomenys buvo rasti ir paimti kratos metu.

2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal nuteistųjų R. M., R. P., M. R., A. G. ir jų gynėjų, nuteistojo A. U. gynėjo, civilinio ieškovo AB „S“ apeliacinius skundus, iš dalies panaikino ir pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį, konstatavusi, kad:

Pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas A. U. ir R. M. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 181 straipsnio 3 dalį (nusikalstama veika prieš UAB „I“), rėmėsi abejotinomis išvadomis dėl jų dalyvavimo darant šią nusikalstamą veiką, todėl teismo sprendimas šiuo aspektu negali būti vertinamas kaip pagrįstas įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais A. U. ir R. M. kaltę darant BK 24 straipsnio 4 dalyje, 181 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

M. R. ir A. G. abu realizavo BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos (prieš UAB „I“) sudėtį, t. y. neturėdami teisėto pagrindo, panaudodami psichinę prievartą, versdami UAB „I“ A. G. perduoti jiems bendrovei priklausantį turtą, veikė bendrininkų grupe kaip nusikaltimo vykdytojai, todėl jų veikos kvalifikuotinos tik pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, nepateikiant nuorodos į BK 24 straipsnio 3 dalį.

Pirmosios instancijos teismas padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir nepagrįstai pripažino A. U. ir R. M. kaltais pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (dėl trijų nusikalstamų veikų prieš UAB „S“, UAB „J“, UAB „T“), M. R. kaltu pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (dėl trijų nusikalstamų veikų prieš UAB „S“, UAB „J“, UAB „T“), 210 straipsnį, ir A. G. kaltu pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (dėl trijų nusikalstamų veikų prieš UAB „S“, UAB „J“, UAB „T“), 210 straipsnį.

M. R. už nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio 3 dalyje, padarymą paskirta laisvės atėmimo bausmė ketveriems metams šešiems mėnesiams, kuri yra beveik lygi šio straipsnio sankcijoje už šį nusikaltimą numatytos bausmė vidurkiui, o už du nusikaltimus, numatytus BK 182 straipsnio 2 dalyje (prieš nukentėjusiuosius V. G. ir J. G., taip pat V. L. V.), padarymą – laisvės atėmimo bausmės ketveriems metams, kurios lygios šio straipsnio sankcijoje už šį nusikaltimą numatytos bausmės vidurkiui, kai kitam nuteistajam R. P. už šių nusikaltimų padarymą buvo paskirtos dvigubai mažesnės bausmės (už kiekvieną nusikaltimą laisvės atėmimas dvejiems metams), nemotyvuojant, kodėl M. R. už tuos pačius nusikaltimus skirtinos griežtesnės bausmės, neatitinka bausmės paskirties, yra neproporcingos padarytiems nusikaltimams, neteisingos.

A. G. už nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio 3 dalyje, padarymą paskirta laisvės atėmimo bausmė ketveriems metams, kuri yra beveik lygi šio straipsnio sankcijoje už šį nusikaltimą numatytos bausmė vidurkiui, neatitinka bausmės paskirties, yra neproporcinga padarytam nusikaltimui, neteisinga.

Bausmės tikslai M. R., A. G. ir R. P. gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, atidedant paskirtos bausmės vykdymą.

3. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras M. Jovaiša prašo:

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. nuosprendžio dalį, kuria A. U. ir R. M. išteisinti pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 181 straipsnio 3 dalį (nusikalstama veika prieš UAB „I“), paliekant galioti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendžio dalį, kuria A. U. ir R. M. dėl šios nusikalstamos veikos nuteisti, ir jiems paskirtas bausmes.

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. nuosprendžio dalį, kuria M. R. ir A. G. padaryta nusikalstama veika (prieš UAB „I“) perkvalifikuota iš BK 24 straipsnio 3 dalies, 181 straipsnio 3 dalies į 181 straipsnio 3 dalį ir paskirtos švelnesnės laisvės atėmimo bausmės, paliekant galioti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendžio dalį, kuria M. R. ir A. G. nuteisti pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 181 straipsnio 3 dalį, ir jiems paskirtas bausmes.

Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. nuosprendžio dalį dėl M. R. paskirtų bausmių subendrinimo, paskirtas bausmes subendrinant dalinio sudėjimo būdu ir paskiriant galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą penkeriems metams.

3.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas bylos įrodymus vertino išsamiai neišnagrinėjęs visų bylos aplinkybių, įrodymais nepagrįstai nepripažino duomenų, kurie atitinka BK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus ir kurių visuma įrodo išteisintųjų kaltę, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, sukliudžiusį teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį.

3.2. Pasak kasatoriaus, duomenys, kuriais remiantis buvo pagrįstai inkriminuota, kad A. U., R. M., M. R. ir A. G. veikė organizuota grupe ir konspiracijos tikslais buvo pasiskirstę numeriais 1, 2, 3 ir 4, yra gauti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus: kratas, kratų metu rastų daiktų apžiūrą, susipažinimą su informacija (gauti išteisintųjų mobiliojo ryšio telefonų prisijungimo PIN ir PUK kodai), mobiliojo ryšio telefonuose ir specialiai nusikalstamoms veikos vykdyti sukurtose elektroninio pašto dėžutėse esančių duomenų apžiūrą, kompiuteriuose rastų IP adresų analizę, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę, kitus procesinius veiksmus, ir negali būti pripažįstami nepatikimais. Šių duomenų patikimumas atsiskleidžia ne tik per jų gavimo tvarką, bet ir patikrinus juos BPK numatytomis priemonėmis – palyginus su kitais ikiteisminio tyrimo metu gautais duomenimis, kurių visuma įrodo išteisintųjų veikimą organizuotai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir konstatuodamas, kad elektroniniai susirašinėjimai, po kuriais pasirašoma numeriais, nelaikytini patikimais įrodymais, nes byloje neva nėra kitų objektyvių duomenų, kuriais remiantis galima būtų kategoriškai konstatuoti, kad nuteistieji buvo pasiskirstę numeriais, padarė esminę įrodymų vertinimo klaidą ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo formuojamos praktikos.

3.3. Kasatorius pažymi, kad organizuotos grupės požymis išteisintųjų veiksmuose grindžiamas ne tik jų tarpusavio ryšio palaikymu sukurtose elektroninio pašto dėžutėse, vadinamose „ofisais“, rašant elektroninius laiškus, po kuriais jie pasirašydavo ir vienas į kitą kreipdavosi ne žodžiais, leidžiančiais identifikuoti jų tapatybę (vardu, pavarde ir pan.), o numeriais, bet, priešingai nei nustatė apeliacinės instancijos teismas, ir kitais duomenimis, kurie paneigia išteisintųjų versijas, kad „ofisaisjie nesinaudojo: 2010 m. balandžio 2 d. A. U. mobiliojo ryšio telefono, kuriame užfiksuoti „ofisai“, apžiūros protokolu, 2010 m. balandžio 8 d. A. U. kompiuterio sisteminio bloko standaus disko „Samsung“, kuriame rasti susirašinėjimo fragmentai iš „ofisų“ ir Bookmarks prisijungimo prie „ofisų“ failai, apžiūros protokolu, 2010 m. balandžio 22 d. A. U. USB atmintinės, kurioje rasti prisijungimo prie „ofisų“ slaptažodžiai (failas gmail_savi.doc, kuriame be „ofisų“ taip pat nurodyti prisijungimo slaptažodžiai prie kitų jo asmeninių paskyrų), apžiūros protokolu, M. R. ir A. G. kompiuteriuose rastų IP adresų suvestinėmis lentelėmis, kuriose užfiksuota, iš kokių IP adresų buvo jungtasi prie „ofisų“, ir iš kurių matyti, kad prie „ofisų“ buvo jungtasi iš A. U. namų, darbo vietos, o asmuo, pasivadinęs 1-uoju numeriu, susirašinėjant „ofisuose“, nurodė kitus savo telefono numerius, kuriais naudojosi A. U., taip pat iš R. M. namų, 2010 m. balandžio 28 d. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolu, kuriame užfiksuotas R. M. pokalbis su M. R.. Tai, kad šiame nusikalstamos veikos mechanizme A. U. buvo paskirtas Nr. 1, R. M. Nr. 2, M. R. Nr. 3, o A. G. Nr. 4, patvirtina susirašinėjimo „ofisuose“ turinys, nukentėjusiojo A. G. mobiliojo ryšio telefono apžiūros protokolas, skambučių išklotinės, elektroniniai laiškai, taip pat liudytojų A. G. ir V. Š. parodymai. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ir kliovėsi išteisintųjų A. U., R. M., M. R. ir A. G. parodymais, kuriuose pastarieji neigė dalyvavę organizuotoje grupėje ir tarpusavyje susirašinėję elektroninio pašto dėžutėse, tačiau jų subjektyvūs parodymai paneigti surinktų objektyvių duomenų visuma. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas išteisintųjų parodymus privalėjo vertinti atsargiau ir kritiškiau, nes jie yra šališki ir nepatikimi, be to, juos paneigia bylos medžiaga. Taigi, savo baigiamąsias išvadas apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrįsti byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, o ne remtis paskirais ir nepatikimais kaltinamųjų parodymais. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad nors apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog nėra pakankamai duomenų kategoriškai teigti, kad išteisintieji buvo pasiskirstę numeriais, tačiau tų pačių duomenų teismui pakako nuteisti M. R. ir A. G..

4. Kasaciniu skundu nuteistasis R. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendžio dalį bei Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos prieš V. G. ir J. G., V. L. V.) ir bylą jam nutraukti.

4.1. Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė BK 2 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių, 182 straipsnio 2 dalies nuostatas ir pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 6 straipsnio 2 ir 3 dalių, 7 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 3 ir 5 dalių, 44 straipsnio 5 ir 6 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 332 straipsnio 5 dalies, šalių lygiateisiškumo, rungimosi, nekaltumo prezumpcijos principų, taip pat principo in dubio pro reo reikalavimus, dėl to nepagrįstai jį nuteisė.

4.2. Pasak kasatoriaus, teismai nuosprendžiuose išdėstė poziciją, neatitinkančią faktinių bylos aplinkybių, neištyrė visų bylos įrodymų, neišanalizavo jų tarpusavio ryšio, sąsajumo ir nepateikė vertinimo dėl jų įrodomosios reikšmės, įrodymus vertino selektyviai, pirmenybę suteikdami kasatorių kaltinantiems įrodymams ir nemotyvuotai atmesdami byloje esančius jo kaltę paneigiančius įrodymus. Teismai kasatoriaus kaltę iš esmės grindė prielaidomis, o jo ir nuteistojo M. R. pateiktas versijas atmetė nenurodydami jokių argumentų. Abiejų instancijų teismai taip pat formaliai atmetė prašymą ištirti M. R. ir V. G. pokalbio įrašą, nevertino V. G. charakterizuojančių duomenų, kasatoriaus ir M. R. parodymų ir faktų apie tai, kad nesama M. R. išduotų vekselių originalų ar kopijų, kurios patvirtintų inkriminuojamą vekselių dubliavimą, taigi visapusiškai neįvertino bylos duomenų ir nepaneigė byloje esančių abejonių. Be to, teismai neanalizavo kasatoriaus ir M. R. kaltės ir tyčios turinio, jų veiksmus, siekiant atgauti skolą, nepagrįstai kvalifikavo kaip bendrininkavimą, nors bendri šių asmenų veiksmai buvo atliekami tik tam, kad būtų įvykdyti jų kreditoriniai reikalavimai.

4.3. Kasatorius teigia, kad teismai esmine apgaule BK 182 straipsnio prasme pripažino jo veiksmus pateikiant J. G. ir V. L. V. pasirašyti atspausdintus vekselius, tačiau jis pats prieš nukentėjusiąsias nenaudojo jokių veiksmų, kuriais būtų siekiama įtikinti jas pasirašyti vekselius ar prisiimti turtinio pobūdžio įsipareigojimus, o abi nukentėjusiosios patvirtino, kad tą padaryti jas įtikino būtent V. G. ir kad juo pasitikėjo. Vekselių išdavimu dėl skolų naštos labiausiai suinteresuotas buvo V. G., todėl būtent jis, o ne kasatorius dėjo maksimalias pastangas įtikinti nukentėjusiąsias dėl sandorių sudarymo būtinumo. Teismai nepagrįstai nukentėjusiųjų J. G. ir V. L. V. teisinį neišprusimą vertino kaip pagrindą kriminalizuoti kasatoriaus ir nuteistojo M. R. veiksmus, nors pačios nukentėjusiosios patvirtino, kad sąmoningai nesigilino į sudaromų sandorių turinį ir prisiimamų įsipareigojimų teisines pasekmes. Kasatoriaus manymu, jo veiksmuose nesant neteisėto veikimo, esminės apgaulės ir priežastinio ryšio tarp jo veiksmų bei nukentėjusiųjų tariamai patirtos žalos, negalima konstatuoti, kad kasatoriaus veiksmai atitiko jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymius.

4.4. Kasatorius pažymi, kad teismai neanalizavo ir nevertino kasatoriaus pateiktų nukentėjusiojo V. G. asmenybę neigiamai charakterizuojančių duomenų, taip pat byloje esančios 2009 m. rugpjūčio 25 d. paskolos sutarties, kuri patvirtina, kad dalį iš J. G. ir V. L. V. paskolintų piniginių lėšų kasatorius pats pasiskolino iš trečiojo asmens, o paskolą grąžino tik po reikalavimo teisės perleidimo. Be to, teismai be jokio teisinio pagrindo atsisakė vertinti gynybos pateiktą pokalbio garso įrašą, kuriame V. G. M. R. nurodo, kad atsiskaitys su R. P., taip pažeidė rungimosi principą ir suvaržė kasatoriaus teisę į gynybą, nes minėtas garso įrašas patvirtina kitus byloje surinktus kasatorių teisinančius duomenis, taip pat antstolių R. V. ir V. Č. parodymus, kad V. G. niekada iki tol neneigė ir nekvestionavo J. G. ir V. L. V. išduotų vekselių pagrindu kylančių prievolių kasatoriui buvimo ir visais būdais stengėsi šias skolas grąžinti.

4.5. Anot kasatoriaus, teismai neatliko nuoseklaus įrodymų vertinimo, o jo kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas iš esmės grindė nenuosekliais, neatitinkančiais faktinių bylos aplinkybių, subjektyviais nukentėjusiųjų V. G., J. G. ir V. L. V. parodymais. Tačiau nei liudytojų V. Č., R. V., V. Š., V. M., M. M. parodymai, nei vykdomųjų bylų kopijos, nei telefoninių pokalbių išklotinės neįrodo kasatoriaus kaltės, priešingai, patvirtina, kad niekam nebuvo žinoma apie tai, kad V. G., J. G. ir V. L. V. nukentėjo nuo kasatoriaus. Apie tai pirmą kartą užsiminta tik pradėjus ikiteisminį tyrimą. Šių nukentėjusiųjų poziciją paneigiančių duomenų teismai neanalizavo, nors jie leidžia įtarti V. G. turėjus tikslą taip sustabdyti priverstinį skolų išieškojimą ar net visai išvengti prievolių vykdymo. Teismai nenurodė, kuo pasireiškė kasatoriaus parodymų nenuoseklumas arba kokios kitos priežastys lėmė, kad teismai atsisakė vertinti jo parodymus kaip patikimus, kartu nevertino to, kad nukentėjusiosios J. G. ir V. L. V. yra nukentėjusiojo V. G. motina ir uošvė, kurios abi nebuvo tariamos nusikalstamos veikos padarymo vietoje, nematė, ar pinigai buvo perduoti, nesidomėjo, kiek ir kokia valiuta V. G. pasiskolino pinigų iš kasatoriaus ir M. R., be to, neskaitė, netikrino vekseliuose nurodytų būtinųjų rekvizitų, taip elgėsi neatsakingai. Taigi giminystės ryšys ir bendras siekis išvengti prievolių vykdymo galėjo būti reali priežastis apkalbėti kasatorių. Kasatorius pažymi ir tai, kad ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas teisme vyko tuo metu, kai kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ vykdė skolų išieškojimą iš V. G., jo įmonės ir artimųjų, o kasatorius, dirbdamas kredito unijos teisininku, asmeniškai rūpinosi vykdymo ir išieškojimo procesais, V. G. ir jo šeimos asmeninio kilnojamojo turto paieška ir areštu, iškeldinimu ir gyvenamųjų patalpų, todėl šios aplinkybės kelia pagrįstų įtarimų, kad nukentėjusieji galėjo norėti atkeršyti kasatoriui. Kasatoriaus teigimu, jo gynėjas ne kartą išreiškė abejones dėl nukentėjusiųjų V. G., J. G. ir V. L. V. parodymų tikrumo ir patikimumo, tačiau teismai nuosprendžiuose to plačiau neanalizavo ir tik formaliai nurodė, kad neturi pagrindo abejoti šių asmenų parodymų objektyvumu ir patikimumu. Kasatoriaus įsitikinimu, byloje nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, byla jam turėtų būti nutraukta, nes priešingai būtų pažeistos žmogaus teisės ir sąžiningumo principas.

5. Kasaciniu skundu nuteistasis A. G. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. nuosprendžio dalį, kuria jo padaryta nusikalstama veika (prieš UAB „I“) perkvalifikuota iš BK 24 straipsnio 3 dalies, 181 straipsnio 3 dalies į 181 straipsnio 3 dalį ir paskirtas laisvės atėmimas trejiems metams, kurio vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, ir jį pagal BK 181 straipsnio 3 dalį išteisinti.

5.1. Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalis), nenustatė būtinųjų BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, dėl to nepagrįstai nuteisė. Kasaciniame skunde iš esmės aptariamos teismų nustatytos faktinės aplinkybės ir nesutinkama su teismų padarytomis išvadomis.

5.2. Pasak kasatoriaus, konstatuojant, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe, prievartavo didelės vertės svetimą turtą, byloje esančių duomenų, atitinkančių BPK 20 straipsnio reikalavimus, pagrindu privalėjo būti nustatyti BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai – vertimas suteikti turtinę naudą be teisėto pagrindo ir psichinės prievartos panaudojimas. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad klausimas, ar kaltininkas turėjo teisinį pagrindą reikšti turtines pretenzijas, sprendžiamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.136 straipsnyje nustatytus civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindus, tačiau pats šia taisykle nesivadovavo, pagal ją esminio turto prievartavimo sudėties požymio – turtinių pretenzijų teisinio pagrindo nebuvimo (reikalavimų neteisėtumo) nenustatinėjo, dėl to jį aiškino neteisingai ir nepagrįstai paneigė kasatoriaus reikalavimo teisę, kylančią iš CK 1.136 straipsnio nuostatų pagrindu atsiradusios prievolės. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs teisinį pagrindą jam iš nukentėjusiojo A. G. reikalauti atlygio už suteiktas paslaugas, negalėjo konstatuoti, kad buvo nustatytas vertimas suteikti turtinę naudą be teisėto pagrindo, o vien tik subjektyvi nukentėjusiojo A. G. nuomonė negali būti laikoma pagrindu paneigti kasatoriaus reikalavimo teisę. Bylos aplinkybės patvirtina tarp kasatoriaus ir A. G. susiklosčius civilinius teisinius santykius, kurie buvo nepagrįstai kriminalizuoti. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas taip pat negalėjo inkriminuoti didelės vertės svetimo turto prievartavimo, nes reikalavimas, kurį nukentėjusysis pripažino, buvo neapibrėžtas. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kasatoriui inkriminavo kitokios psichinės prievartos panaudojimą. Byloje nustatyta, kad kasatorius nukentėjusiajam A. G. niekada negrasino, visada elgėsi mandagiai, su nukentėjusiuoju nesipyko, ką patvirtina liudytojo V. Š. ir paties A. G. parodymai. Taip pat nustatyta, kad nukentėjusysis suvokė jam reiškiamų reikalavimų teisėtumą, todėl, net ir pripažinus, kad nukentėjusysis jautė nerimą, bijojo dėl žalingų pasekmių ir pan., negalima konstatuoti, kad šios aplinkybės atitinka kitokios psichinės prievartos požymį. Įsiskolinimas pagal prievolę civiliniuose teisiniuose santykiuose taip pat asmeniui gali sukelti nerimą ar baimę dėl žalingų padarinių, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad tokia situacija įgauna kriminalinį pobūdį. Kasatorius pažymi, kad net nustačius psichinės prievartos panaudojimo požymį, tačiau nesant pareikšto reikalavimo neteisėtumo, jo veiksmai atitiktų (esant kitiems būtiniesiems požymiams) nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymius.

5.3. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje taip pat nenurodė konkrečių bendrininkavimo požymių, numatytų BK bendrosios dalies normose, ir jų turinį sudarančių faktinių aplinkybių. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio nėra aišku, kuo grindžiamas kasatoriaus ir M. R. susitarimas veikti bendrai, jų tyčios sutapimas, t. y. kad kasatorius suvokė, jog M. R. atlieka nusikalstamą veiką, ir norėjo veikti kartu. Apeliacinės instancijos teismas sutapatino bendrininkavimo objektyviuosius požymius, konstatuodamas kasatoriaus ir M. R. nusikalstamų veiksmų bendrumą, tačiau šių veiksmų neatskirdamas, taip pat neatsižvelgė į tai, kad visus grasinimo veiksmus atliko tik nuteistasis M. R..

6. Kasaciniu skundu nuteistasis M. R. ir jo gynėjas advokatas G. Baziulis prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendžio dalį bei Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. nuosprendžio dalį dėl M. R. nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 3 dalį (nusikalstama veika prieš UAB „I“), 182 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos prieš V. G. ir J. G., V. L. V.) ir bylą M. R. nutraukti.

6.1. Kasatoriai nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė BK 2 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis, 181 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir padarė esminių BPK 1 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 6 straipsnio 2 ir 3 dalies, 20 straipsnio 3 ir 5 dalių, 44 straipsnio 5 ir 6 dalių pažeidimų, dėl to priėmė neteisingus nuosprendžius.

6.2. Pasak kasatorių, norint pripažinti asmenį kaltu pagal BK 181 straipsnį, reikalavimas perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus turi būti neteisėtas, o grasinimas realus ir kaltininkas turi tai suvokti. M. R. veiksmuose būtinųjų BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių nėra. Iš byloje surinktų duomenų viseto matyti, kad tarp A. G. ir UAB „I“ direktoriaus A. G. buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, A. G. teikė jam konsultavimo ir tarpininkavimo paslaugas, todėl reikalavimas už jas atsiskaityti buvo teisėtas ir pagrįstas. Reikalavimo dydis ir susitarimo pobūdis yra civilinės teisės dalykas ir šioje baudžiamojoje byloje neturėjo būti nagrinėjamas bei sprendžiamas. Kadangi M. R. vekselio pagrindu A. G. buvo paskolinęs 30 000 Eur, o pastarasis grąžinti skolos negalėjo tol, kol su juo neatsiskaitys A. G., M. R., tiek bendraudamas su A. G. jo įmonės patalpose, tiek siųsdamas žinutes, buvo įsitikinęs, kad veikia įgyvendindamas savo ir A. G. teises. Byloje nesurinkta jokių duomenų, kad M. R. būtų reikalavęs grąžinti įsiskolinimą jam, o ne A. G., taip siekęs įgyti turtinę teisę, kuri jam nepriklauso. Kasatoriai pažymi, kad M. R. A. G. perduoti turtą nevertė, tik išsiuntė vieną žinutę, kuri turėtų būti suprantama ir vertinama kaip priminimas apie sutartinių prievolių įvykdymą. Daugiau M. R. su A. G. nebendravo, todėl toks vienkartinis atvejis negali būti vertinamas kaip grasinimas. Priešingai, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kuo pasireiškė tariamas grasinimas, juolab kad pats A. G. nenurodė, kokius veiksmus grasino atlikti M. R., o pastarojo jam siųstose trumposiose žinutėse nebuvo paminėti jokie veiksmai, kuriuos M. R. ketino atlikti, jeigu nebūtų atsiskaityta su A. G.. Be to, siųstų žinučių turinys ganėtinai mandagus, labiau vertintinas kaip M. R. išreikštas nepasitenkinimas esama situacija ir A. G. neteisėtu bei negarbingu elgesiu. Jokio grasinimo taip pat nebuvo M. R. kartu su A. G. atvykus į UAB „I“ patalpas. Kasatorių teigimu, M. R. veikoje nėra kaltės, nes jis nesuvokė, kad grasina A. G. ir kad pastarasis jam siųstas žinutes suprato kaip grasinimą. Dėl šios veikos abiejų instancijų teismai savo išvadų nepagrindė konkrečiais BPK nustatyta tvarka patikrintais, išsamiai įvertintais, BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiais duomenimis, neteisingai įvertino nustatytas faktines aplinkybes, nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, neatskleidė būtinųjų turto prievartavimo sudėties požymių, neanalizavo ir nedetalizavo, kaip konkrečiai pasireiškė kiekvieno iš kaltinamųjų nusikalstamas elgesys, kokie požymiai kokiais duomenimis įrodyti.

6.3. Kasatoriai nurodo, kad abiejų instancijų teismai taip pat nepagrįstai konstatavo M. R. veiksmuose esant BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Anot kasatorių, M. R. su nukentėjusiaisiais V. G., J. G. ir V. L. V. siejo prievoliniai teisiniai santykiai, atitinkantys paskolos sutartinius santykius, prievolės buvo tinkamai įvykdytos, M. R. jokio svetimo turto ar turtinės teisės nei savo, nei kitų asmenų naudai neįgijo, turtinės prievolės neišvengė ar nepanaikino, todėl jo veiksmuose nėra pagrindinio sukčiavimo sudėties elemento – veikos. Be to, M. R. veiksmuose nėra kaltės, nes jis tik paskolino V. G. pinigų, tikėdamasis juos atgauti sutartu terminu, elgėsi teisėtai ir po skolos grąžinimo jokių pretenzijų V. G. neturėjo, nesikišo į kitus jo skolinius santykius, taigi jo veika ir siekiai nebuvo pavojingo pobūdžio. Kasatoriai pažymi, kad M. R. nei skolindamas pinigus, nei atgaudamas skolą jokios apgaulės nenaudojo. Nukentėjusiosios J. G. ir V. L. V. taip pat neužsiminė, kad prieš jas apgaulę būtų panaudoję būtent M. R. ar R. P., priešingai – nurodė, kad pasirašyti vekselius jas įtikino V. G.. Kasatorių teigimu, teismai neįvertino, kad V. G. kaip verslininkui yra keliami aukštesni atidumo standartai ir kad jis turėjo pareigą išaiškinti nukentėjusiosioms jų pasirašomų vekselių teisines pasekmes. Be to, atsižvelgiant į V. G. asmenybę, tikėtina, kad jis pats panaudojo apgaulę, siekdamas išsisukti nuo didelės skolų naštos. Teismų nuosprendžiuose nurodyti duomenys apie „dvigubą“ skolos išieškojimą iš V. G., J. G. ir V. L. V. neatitinka tikrovės, kaltinimas nepagrįstas objektyviais duomenimis, nuosprendžiai paremti prielaidomis ir nukentėjusiųjų, kurie yra suinteresuoti skolos R. P. anuliavimu, parodymais. Anot kasatorių, abiejų instancijų teismai nesivadovavo in dubio pro reo principu, kuris įpareigoja nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, neatliko išsamaus byloje surinktų įrodymų tyrimo, visapusiškai neišnagrinėjo ir neįvertino bylos medžiagos bei nepašalino byloje esančių abejonių.

6.4. Kasatoriai teigia, kad teismai taip pat netinkamai pritaikė BK 24 straipsnį. Spręsdami dėl M. R. bendrininkavo su R. P. atgaunant skolą teismai rėmėsi nepatikimais V. G. parodymais, be to, nenustatė M. R. vaidmens. Tuo tarpu tarp M. R. ir R. P. nebuvo jokių aktyvių, tarpusavyje suderintų veiksmų ar siekio apgaule įgyti teisę į didelės vertės J. G. ir V. L. V. turtą ir realizuoti. Byloje nenustatyta, kaip apgaule įgiję didelės vertės svetimą turtą nuteistieji būtų jį pasidalinę, kas taip pat patvirtina, kad M. R. su R. P. nederino veiksmų ir neįvykdė nusikalstamos veikos, dėl kurios nuteisti.

6.5. Kasatoriai atkreipia dėmesį ir į tai, kad abiejų instancijų teismai nepagrįstai atsisakė vertinti V. G. pokalbį su M. R., kurio metu V. G. patvirtino, jog atsiskaitys su R. P.. Neįvertinę šio svaraus įrodymo teismai pažeidė rungimosi principą, suvaržė tiek M. R., tiek R. P. teisę į gynybą, nes minėta informacija patvirtina kitus byloje surinktus M. R. teisinančius duomenis, kad V. G. niekada iki tol neneigė ir nekvestionavo J. G. bei V. L. V. išduotų vekselių pagrindu kylančių skolų R. P. buvimo ir visais būdais stengėsi šias skolas grąžinti. Teismai neišanalizavo įrodymų tarpusavio ryšio, jų sajumo ir nepateikė vertinimo dėl jų įrodomosios reikšmės, įrodymus vertino selektyviai, pirmenybę suteikdami M. R. kaltinantiems įrodymams ir nemotyvuotai atmesdami kitus byloje esančius M. R. kaltę paneigiančius įrodymus.

 

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro M. Jovaišos, nuteistųjų R. P., A. G., M. R. ir jo gynėjo advokato G. Baziulio kasaciniai skundai atmestini.

 

Dėl prokuroro kasacinio skundo

 

7. Prokuroro kasacinis skundas iš esmės grindžiamas nesutikimu su apeliacinės instancijos teismo atliktu bylos įrodymų vertinimu, kurio pagrindu konstatuota, kad byloje nėra surinkta objektyvių, neginčytinų, patikimų duomenų, jog nuteistieji A. U., R. M., M. R. ir A. G. veikė organizuota grupe ir konspiracijos tikslais buvo pasiskirstę numeriais 1, 2, 3 ir 4. Prokuroras, išvardydamas skunde bylos duomenis, jo manymu, patvirtinančius organizuotos grupės požymį išteisintųjų A. U., R. M. ir nuteistųjų M. R., A. G. veiksmuose, dėsto savą įvykių versiją ir kritikuoja apeliacinės instancijos teismo padarytas išvadas.

7.1. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėja bylą teisės taikymo aspektu, taigi iš naujo surinktų įrodymų netiria, jų nevertina ir faktinių aplinkybių nenustatinėja. Kasacinės instancijos teismas gali tikrinti, ar žemesnės instancijos teismai tam tikras faktines aplinkybes pripažino įrodytomis ar neįrodytomis, nepažeisdami BPK nustatytų taisyklių, ar teismų sprendimuose yra išdėstyti motyvai, kuriais vadovaudamiesi teismai atmetė ar kitaip įvertino įrodymus, ar teismo išvados pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ar nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys ir pan.

Teisėjų kolegija, patikrinusi ginčijamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo išvadai, kad šis teismas nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis), t. y. kad teismas vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Priimtas procesinis sprendimas logiškas ir motyvuotas. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl nuteistųjų A. U., R. M. išteisinimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 181 straipsnio 3 dalį dėl nusikalstamos veikos prieš UAB „I“, o nuteistųjų M. R., A. G. padarytos nusikalstamos veikos perkvalifikavimo iš BK 24 straipsnio 3 dalies, 181 straipsnio 3 dalies į 181 straipsnio 3 dalį nagrinėjamoje byloje padarytos įvertinus surinktų įrodymų visumą: nuteistųjų A. U., R. M., M. R., A. G., nukentėjusiojo A. G., liudytojų V. Š., M. G. parodymus, mobiliojo ryšio telefonu užfiksuotus pokalbius, susirašinėjimus elektroniniu paštu ir kitą rašytinę bylos medžiagą. Visi bylos duomenys kruopščiai aptarti ir palyginti tarpusavyje, tačiau konstatuota, kad byloje nėra patikimų duomenų, jog A. U. organizavo didelės vertės turto prievartavimą paskirstydamas tarp nuteistųjų vaidmenis ir užduotis, o R. M. surinko informaciją apie UAB „I“ finansinę padėtį bei komercinio transporto lizingo sutartis ir perdavė ją kitiems nuteistiesiems, taip pat vilkino derybas tarp banko ir įmonės. Konstatuota ir tai, kad išteisinus A. U., kaip nusikalstamos veikos organizatorių, ir R. M. dėl kaltinimo padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 3 dalyje, šios nusikalstamos veikos vykdytojų M. R. ir A. G. atlikti veiksmai nesiekia tokio organizuotumo lygio, kad būtų galima juos pripažinti veikus organizuota grupe. Dėl to nuteistieji M. R. ir A. G. pripažinti veikę bendrininkų grupe. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis, nes jos pagrįstos konkrečiais bylos duomenimis ir aiškiai motyvuotos.

7.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-173/2014). Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (žr., pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96, ir kt.). Nekaltumo prezumpcijos principo baudžiamajame procese (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) turinio analizė leidžia teigti, kad neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, vertindamas surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas priėmė A. U. ir R. M. apkaltinamąjį nuosprendį, yra nepakankami ir keliantys abejonių, grindžiami tik prielaidomis ir spėjimas, t. y. duomenimis, kuriais remiantis galima buvo tik manyti, kad A. U. ir R. M. galėjo dalyvauti padarant nusikalstamą veiką. Konstatuota ir tai, kad šių abejonių taip pat nepavyko pašalinti apeliacinės instancijos teisme atlikus papildomą įrodymų tyrimą – priešingai, nebuvo surinkta jokių papildomų įrodymų, patvirtinančių A. U. ir R. M. dalyvavimą padarant jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką. Taigi, įvertinęs nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimus ir remdamasis įrodymų visumos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pagrindė išvadą, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip pagrįstas įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais A. U. ir R. M. kaltę padarius BK 24 straipsnio 4 dalyje, 181 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Prokuroro teiginys, kad tai, jog nusikalstamos veikos mechanizme A. U., R. M., M. R. ir A. G. buvo pasiskirstę numeriais 1, 2, 3 ir 4, patvirtina susirašinėjimo bendrose elektroninio pašto dėžutėse, vadinamose „ofisais“, turinys, nukentėjusiojo A. G. mobiliojo ryšio telefono apžiūros protokolas, skambučių išklotinės, elektroniniai laiškai, taip pat liudytojų A. G. ir V. Š. parodymai, neatitinka bylos medžiagos ir paneigtas šioje nutartyje pirmiau nurodytais argumentais. Nors prokuroras skunde taip pat nurodo, kad minėtų duomenų teismui pakako nuteisti M. R. ir A. G., tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad jų kaltė padarius BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, priešingai nei A. U. ir R. M. atveju, buvo įrodyta objektyviais bylos įrodymais.

7.3. Prokuroro kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas neatliko išsamios visų įrodymų analizės, nevertino įrodymų, turinčių reikšmės sprendimui priimti, jų tarpusavyje nesusiejo, didesnę įrodomąją reikšmę suteikė išteisintųjų A. U., R. M. ir nuteistųjų M. R., A. G. parodymams, nekreipė dėmesio į byloje surinktų įrodymų visumą, yra deklaratyvūs ir iš esmės pagrįsti nesutikimu su teismo išvadomis. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys paneigia šiuos prokuroro teiginius. jo matyti, kad visi bylos duomenys įvertinti ir aptarti, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių išsamios ir logiškos.

Taigi darytina išvada, kad prokuroro nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą.

7.4. Prokuroro kasaciniame skunde nepateikta jokių argumentų dėl, prokuroro nuomone, nuteistajam M. R. paskirtų bausmių netinkamo subendrinimo, todėl tenkinti prokuroro kasacinį skundą ir dėl šios dalies keisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo.

 

Dėl M. R. ir A. G. nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 3 dalį

 

8. M. R. ir A. G. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, panaudodami psichinę prievartą, vertė UAB „I“ direktorių A. G. perduoti jiems bendrovei priklausantį didelės vertės (40 000 Eur) turtą. Nuteistojo M. R. ir jo gynėjo advokato G. Baziulio, taip pat nuteistojo A. G. kasaciniuose skunduose teigiama, kad teismai nuteistųjų veiksmuose neteisingai nustatė būtinuosius BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikosdidelės vertės turto prievartavimo – sudėties požymius, todėl juos nepagrįstai nuteisė.

8.1. Pagal BK 181 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas prievartavo didelės vertės turtą arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba prievartavo turtą dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Turto prievartavimo objektyvieji požymiai – tai neteisėtas vertimas suteikti turtinę naudą kaltininkui ar kitam asmeniui panaudojant psichinę prievartą. Vertimas suteikti turtinę naudą gali pasireikšti atviru reikalavimu arba kitokiu nukentėjusiojo supažindinimo būdu (raštu, veiksmu ir pan.) su turtinės pretenzijos turiniu ir su prievartiniu pobūdžiu (užuominomis leidžiant suprasti apie būtinumą mokėti duoklę). Būtinasis veikos požymis – psichinės prievartos panaudojimas, kuris gali pasireikšti įvairiais grasinimais prieš nukentėjusį ar kitą asmenį: 1) panaudoti fizinį smurtą, 2) sunaikinti ar sugadinti jo turtą, 3) paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskleidimas nepageidautinas, 4) kitokios psichinės prievartos panaudojimu. Pastarasis alternatyvusis požymis apima įvairius kitokio turinio grasinimus, kurie pasireiškia kaip tyčinis pavojingas poveikis kito asmens psichikai, bauginant, kad dėl grasinančiojo tolesnių veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad verčia kitą asmenį vykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją, panaudodamas psichinę prievartą (grasindamas), ir nori taip veikti. Turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį, neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas, ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia. Būtent teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose                    Nr. 2K-271/2007, 2K-346/2008, 2K-93/2010, 2K-203/2011, Nr. 2K-163/2012).

8.2. Nagrinėjamoje byloje teismai patikimai nustatė, kad nuteistieji M. R. ir A. G. neturėjo nei tikros, nei tariamos teisės reikalauti pinigų savo ar kito asmens naudai iš nukentėjusiojo A. G.. Pagal teismų nustatytas aplinkybes, nukentėjusysis A. G. ir liudytojas V. Š. patvirtino, kad M. R. ir A. G. UAB „I“ palankaus sprendimo priėmimą – keturių lizingo sutarčių pratęsimą reikalavo sumokėti 40 000 Eur, tačiau teismai nenustatė, kad nuteistieji realiai būtų atlikę kokius nors tarpininkavimo tarp bendrovės ir UAB „SL“ veiksmus pratęsiant minėtas lizingo sutartis. Nustatyta ir tai, kad tarp UAB „I“ bei A. G. nebuvo sudaryta konsultavimo ir kitų paslaugų teikimo sutartis, nebuvo apibrėžtos teikiamų paslaugų ribos ir aptarta kaina už A. G. teikiamas paslaugas. Dėl to teismai visiškai pagrįstai konstatavo, kad net ir pasitvirtinus faktui dėl nuteistųjų M. R. ir A. G. tikrosios ar tariamosios teisės reikalauti iš nukentėjusiojo A. G. pinigų už A. G. atliktus konsultavimo veiksmus, kurie buvo trumpalaikiai, mažareikšmiai ir neintensyvūs, iš esmės neturėję jokios įtakos pratęsiant UAB „I“ lizingo sutartis, M. R. ir A. G. pareikštas nukentėjusiajam A. G. 40 000 Eur turtinis reikalavimas yra aiškiai didesnis už atliktų veiksmų apimtį.

8.3. Kasatoriai teigia, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kuo pasireiškė tariamas grasinimas, todėl nuteistiesiems M. R. ir A. G. psichinės prievartos prieš nukentėjusįjį A. G. panaudojimas inkriminuotas nepagrįstai. Su tuo negalima sutikti. Nagrinėjamoje byloje teismai patikimai nustatė, kad M. R. ir A. G. nuolat ir pakankamai intensyviai įvairiais būdais reikalavo iš nukentėjusiojo A. G. pinigų: skambučiais telefonu, grasinančio turinio trumposiomis žinutėmis ir elektroniniais laiškais, taip pat be iš ankstinio perspėjimo apsilankydami bendrovės patalpose, išsakydami dviprasmiškas užuominas, taip darė nukentėjusiajam A. G. stiprų psichologinį poveikį, siekdami palaužti jo valią ir priversti perduoti jiems bendrovei priklausantį didelės vertės turtą. Pažymėtina ir tai, kad nustatant šį turto prievartavimo požymį svarbu tai, kad nukentėjusysis grasinimą suprato kaip realų. Bylos duomenimis, A. G. parodė, kad išsigando skambučių, nes kalbėjo nemandagiai, pokalbis buvo labai nemalonus, tapo neramu, nes iš pradžių nepažinojo asmens, kuris prašė sumokėti pinigus. Be to, kad A. G. buvo įbaugintas, patvirtino liudytojas V. Š., teigdamas, kad A. G. minėjo, jog jį spaudžia, grasina trumposiomis žinutėmis. Iš ginčijamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas psichinės prievartos sampratą aiškino teisingai ir jos panaudojimą nuteistiesiems inkriminavo pagrįstai.

Taigi nuteistųjų M. R. ir A. G. reikalavimas perduoti didelės vertės turtą buvo ne tik neteisėtas (teisiškai nepagrįsta turtinė pretenzija), bet ir lydimas psichinės prievartos panaudojimo, todėl nuteistųjų veika teisingai kvalifikuota kaip didelės vertės turto prievartavimas (BK 181 straipsnio 3 dalis).

8.4. Atmestinas nuteistojo A. G. kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog jis ir nuteistasis M. R. bendrininkavo, nors visus grasinimo veiksmus atliko tik M. R..

BK 24 straipsnio 1 dalis bendrininkavimą padarant nusikalstamą veiką apibrėžia kaip tyčinį bendrą dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimą darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2009, 2K-90/2013, 2K-49/2014). BK 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdytoju). Bendrininkavimas yra bendra kelių asmenų veika ir dėl to asmenys, pripažinti bendrininkais, nepriklausomai nuo jų konkretaus indėlio, atsako pagal vieną ir tą patį BK straipsnį.

Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties buvimo abiejų kaltininkų M. R. ir A. G. veiksmuose, nes jie abu buvo aktyvūs šio nusikaltimo bendravykdytojai. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė, kad pirmasis teisiškai nepagrįstą reikalavimą perduoti pinigus nukentėjusiajam A. G. pareiškė A. G., o toliau skambučiais ir trumposiomis žinutėmis pinigų iš nukentėjusiojo reikalavo ir psichinę prievartą naudojo M. R.. Taip pat nustatyta, kad nuteistieji kartu lankėsi UAB „I“ patalpose, panaudodami psichinę prievartą išsakė nukentėjusiojo A. G. atžvilgiu neteisėtus reikalavimus pasirašyti vekselį dėl tariamos 40 000 Eur skolos „įtakingiems, aukštas pareigas užimantiems žmonėms“ už bendrovei palankaus sprendimo priėmimą. Nors iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju aktyvesnis verčiant nukentėjusįjį A. G. perduoti bendrovei priklausantį turtą buvo M. R., tačiau A. G. tokiai jo veikai pritarė. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad M. R. ir A. G. suvokė, jog nusikalstamą veiką daro bendrai, ir veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad panaudodami psichinę prievartą verčia nukentėjusįjį A. G. vykdyti neteisėtą turtinę pretenziją, ir norėjo taip veikti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti teismų nustatytų aplinkybių ir daryti priešingų išvadų.

Taigi iš skundžiamų teismų sprendimų turinio matyti, kad teismai nuteistųjų M. R. ir A. G. veikoje nustatė visus BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius požymius, todėl baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai.

8.5. Nuteistojo M. R. ir jo gynėjo advokato G. Baziulio, taip pat nuteistojo A. G. kasacinių skundų teiginiai apie tai, kad teismai savo išvadų nepagrindė konkrečiais BPK nustatyta tvarka patikrintais, išsamiai įvertintais, BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiais duomenimis, neteisingai įvertino nustatytas faktines aplinkybes, nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, nepagrįsti ir spekuliatyvūs, neparemti teisiniais argumentais ir prieštarauja ginčijamų teismų sprendimų turiniui. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad teismai, priimdami sprendimą dėl M. R. ir A. G. pripažinimo kaltais pagal BK 181 straipsnio 3 dalį dėl nusikalstamos veikos prieš UAB „I“, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, vertindami įrodymus laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindami tarpusavyje, tyrė ir analizavo tiek M. R. ir A. G. teisinančius, tiek juos kaltinančius įrodymus, susiedami juos į vientisą loginę grandinę. Nuteistųjų keltą gynybos versiją, kad reikalavimas nukentėjusįjį A. G. perduoti jiems pinigus buvo teisėtas, išplaukiantis iš civilinių teisinių santykių, teismai motyvuotai atmetė, o nuosprendžių aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus – M. R. ir A. G. teisinančius – įrodymus. Tai, kad bylos įrodymus teismai įvertino ne taip, kaip to norėtų kasatoriai, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

 

Dėl M. R. ir R. P. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį

 

9. Nuteistojo M. R. ir jo gynėjo advokato G. Baziulio, taip pat nuteistojo R. P. kasaciniuose skunduose teigiama, kad teismai nepagrįstai konstatavo nuteistųjų M. R. ir R. P. veiksmuose esant BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius.

9.1. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Šio baudžiamojo įstatymo dispozicijoje objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, ar asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-112/2012,              2K-7-255/2012, 2K-7-27-746/2015).

Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, ar priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Apgaulė pasireiškia įvairiais veiksmais, pavyzdžiui, minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, nurodant neteisingus duomenis ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-27-746/2015).

Šiame kontekste pažymėtina, kad vienas iš apgaulės suklaidinant dėl kaltininko ketinimų būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Tai nėra savarankiškas sukčiavimo požymis, o tik vienas iš apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais tarpusavio pasitikėjimo pagrindą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2012, 2K-327/2014, 2K-152-942/2015).

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad civiliniai teisiniai santykiai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu ir iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Būtent apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir jau šio sandorio metu tyčios turėjimas nevykdyti šios prievolės yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus. Kai nukentėjusysis apgaule yra įtraukiamas į jam nenaudingą sandorį ir taip įgyjamas jo turtas ar turtinė teisė, svarbu nustatyti ir kaltininko ketinimo apgaule užvaldyti svetimą turtą ar įgyti turtinę teisę susiformavimo momentą, t. y. ar šis ketinimas atsirado iki tokio sandorio sudarymo ar jį sudarius. Būtent tai, taip pat ir atsižvelgiant į sandorio rūšį, gali lemti tokių asmens veiksmų pripažinimą arba civiliniu deliktu, arba nusikaltimu, numatytu BK 182 straipsnyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-311-677/2016).

9.2. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų išvados dėl M. R. ir R. P. kaltės padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas prieš V. G. ir J. G., taip pat V. L. V., yra teisingos. Šiuo atveju teismai nustatė, kad apgaulė pasireiškė nukentėjusiųjų V. G., J. G. ir V. L. V. suklaidinimu, piktnaudžiaujant tiek V. G. pasitikėjimu nuteistaisiais, tiek J. G. ir V. L. V. pasitikėjimu V. G.. Pagal teismų nustatytas aplinkybes M. R. ir R. P., įgavę V. G. pasitikėjimą iš ankstesnių paskolinių santykių, taip pat pasinaudoję nukentėjusiųjų J. G. ir V. L. V. pasitikėjimu V. G., kaip sūnumi ir žentu, jų senyvu amžiumi ir teisiniu neišprusimu, pateikė pasirašyti nukentėjusiosioms po du vekselius nuteistųjų M. R. ir R. P. naudai, atitinkamai 48 000 Lt (13 901,76 Eur) ir 77 000 Lt (22 300,74 Eur) sumoms, nepaaiškino pasirašymo teisinių pasekmių, žinodami, kad R. P. nukentėjusiesiems neturi jokių pagrįstų turtinių reikalavimų, nes pats jiems pinigų neskolino, vekseliuose nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad R. P. J. G. ir V. L. V. paskolino pinigų, taip apgaule įtikino nukentėjusiąsias pasirašyti paprastus neprotestuotinus vekselius R. P. naudai. Kartu nustatyta, kad vos tik suėjo vekseliuose nurodytas terminas R. P. kreipėsi į notarus dėl vykdomųjų įrašų išdavimo ir nedelsiant juos pateikė antstoliams tariamų skolų išieškojimui iš nukentėjusiųjų vykdyti. Visos paminėtos aplinkybės rodo buvus išankstinę M. R. ir R. P. tyčią apgaule įgyti svetimą turtą (turtinę teisę). Nuteistieji suvokė, kad pasirašydamos antrus vekselius nukentėjusiosios prisiėmė nesamus turtinius įsipareigojimus R. P., taip pat suvokė, kad apgaule įgijo teisę į didelės vertės nukentėjusiųjų turtą. Akivaizdu, kad prieš tai įgytas nukentėjusiųjų pasitikėjimas ir vekselių pasirašymo metu prieš nukentėjusiąsias J. G. ir V. L. V. panaudota apgaulė buvo esminė, nulėmusi nukentėjusiųjų apsisprendimą pasirašyti po du vekselius, nes joms buvo sudarytas įspūdis, kad antri vekseliai yra tik laidavimas už skolininką V. G., kad tokie vekseliai pasirašomi ne pirmą kartą ir kad pasiskolintus pinigus V. G. grąžinus jokių neigiamų pasekmių nekils. Taigi, remdamiesi byloje nustatytų aplinkybių visuma, teismai nustatė M. R. ir R. P. tyčios turinį, t. y. apgaulės prieš nukentėjusiuosius panaudojimą ir nuteistųjų jau vekselių pasirašymo metu susiformavusį ketinimą apgaule įgyti teisę į didelės vertės nukentėjusiųjų turtą.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog vekselių pasirašymas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti tikrojo sudaryto sandorio pobūdžio, taip pat vykdomo išieškojimo metu reikalavimo teisės į nukentėjusiųjų skolas perleidimas trečiajam asmeniui, gerokai pasunkino nukentėjusiųjų pažeistų teisių gynimą civilinėmis teisinėmis priemonėmis.

9.3. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad nuteistieji M. R. ir R. P. visus savo veiksmus: pinigų V. G. skolinimą, vekselių pasirašymą, nekilnojamojo turto pirkėjų suradimą, dalyvavimą pas notarą pasirašant nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, reikalavimą grąžinti paskolintus pinigus ir kt. derindavo tarpusavyje, žinojo apie vienas kito veiksmus ir jiems pritardavo. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šias aplinkybes, nuteistųjų M. R. ir R. P. veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant ir siekiamą rezultatą, visiškai pagrįstai konstatavo, kad M. R. ir R. P. jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė bendrininkaudami.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nustatytas aplinkybes M. R. ir R. P. veikoms baudžiamasis įstatymas – BK 182 straipsnio 2 dalis – taikytas tinkamai.

9.4. Nuteistojo M. R. ir jo gynėjo advokato G. Baziulio, taip pat nuteistojo R. P. kasaciniuose skunduose teigiama, kad teismai nepagrįstai nevertino V. G. neigiamai charakterizuojančių duomenų, formaliai atmetė prašymą ištirti M. R. ir V. G. pokalbio įrašą, taip pažeidė nuteistųjų M. R. ir R. P. teisę į gynybą. Su tuo negalima sutiki. Šiame kontekste pažymėtina, kad kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas įvykio versijas svarbu tai, kokius konkrečius faktus gali patvirtinti ar paneigti gaunami duomenys, ar tų faktų nustatymas turi reikšmę teisingo sprendimo priėmimui. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis. Taigi teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, patikrinus įrodymų patikimumą ir pateikus argumentus dėl jų pakankamumo. Šiuo atveju tai, kad kasatorių nurodyti įrodymų tyrimo veiksmai neatlikti, nereiškia, jog šiai bylai reikšmingos aplinkybės nebuvo išaiškintos tiek, kiek tai įmanoma; taip pat tai nereiškia, kad buvo pažeistos ar kaip nors apribotos nuteistųjų procesinės teisės ar kad teismai neišsamiai išnagrinėjo bylą. Pažymėtina ir tai, kad kasatorių versija, jog nuteistieji prieš nukentėjusiąsias J. G. ir V. L. V. jokios apgaulės nenaudojo, o pasirašyti vekselius jas įtikino V. G., kuris buvo suinteresuotas pasiskolinti pinigų ir tikėtina pats panaudojo apgaulę, paneigta byloje teismų išanalizuotais ir įvertintais objektyviais įrodymais.

9.5. Kasatorių teiginiai apie teismų padarytus BPK 1 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 6 straipsnio 2 ir 3 dalių, 7 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 3 ir 5 dalių, 44 straipsnio 5 ir 6 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 332 straipsnio 5 dalies, šalių lygiateisiškumo, rungimosi, nekaltumo prezumpcijos principų, taip pat principo in dubio pro reo reikalavimų pažeidimus yra deklaratyvūs, jais iš esmės išreiškiamas nesutikimas su teismų, daugiausia apeliacinės instancijos teismo atliktu bylos įrodymų – nukentėjusiųjų V. G., J. G. ir V. L. V., pačių nuteistųjų M. R. ir R. P., liudytojų parodymų ir kt. – vertinimu, o tai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Patikrinus bylą teisės taikymo aspektu, yra pagrindas konstatuoti, kad kasacine tvarka apskųstas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktas įrodymų vertinimas esminių trūkumų neturi, o kasaciniuose skunduose keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi bylą nagrinėję teismai, priimdami skundžiamus nuosprendžius, vertinimo atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais teismai grindė savo išvadas, nustatydami faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Taigi teismų atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, baudžiamojo proceso įstatymo esminių pažeidimų, kurie galėjo sukliudyti teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nėra nustatyta (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų, pagal kasaciniuose skunduose nurodytus argumentus nėra pagrindo naikinti ar keisti skundžiamų teismų sprendimų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Martyno Jovaišos, nuteistųjų R. P., A. G., M. R. ir jo gynėjo advokato Giedriaus Baziulio kasacinius skundus atmesti.

 

 

Teisėjai                                                                                                                                        Eligijus Gladutis

 

 

                                                                                                                                        Tomas Šeškauskas

 

 

                                                                                                                                        Gintaras Goda

 

 


Paminėta tekste:
  • BK
  • BK 24 str. Bendrininkavimas ir bendrininkų rūšys
  • BK 182 str. Sukčiavimas
  • BK 63 str. Bausmės skyrimas už kelias nusikalstamas veikas
  • BK 75 str. Bausmės vykdymo atidėjimas
  • BK 181 str. Turto prievartavimas
  • BPK
  • BK 2 str. Pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos
  • BPK 1 str. Baudžiamojo proceso paskirtis
  • BPK 20 str. Įrodymai
  • CK
  • BK 294 str. Savavaldžiavimas
  • BPK 376 str. Teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribos
  • BPK 44 str. Asmens teisių apsauga baudžiamojo proceso metu
  • BPK 369 str. Apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai
  • 2K-271/2007
  • 2K-163/2012
  • 2K-7-112/2012
  • 2K-7-27-746/2015
  • 2K-507/2012