Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2015-05-15][nuasmeninta nutartis byloje][3K-3-298-687-2015].docx
Bylos nr.: 3K-3-298-687/2015
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
UAB „Magna Baltija“ 302459368 atsakovas
UAB „Statva“ 183711152 Ieškovas
Kategorijos:
2. SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.1. Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
2.1.7. Bylos dėl rangos
2.3. Kitos su prievolių teise susijusios bylos
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.5. Prievolių teisė
2.5.8. Sutarčių teisė:
2.5.8.11. Sutarčių pabaiga:
2.5.8.11.1. Sutarties nutraukimas
3. CIVILINIS PROCESAS
3.1. Bendrosios nuostatos
3.1.7. Bylinėjimosi išlaidos:
3.1.7.1. Žyminis mokestis:
3.1.7.1.3. Žyminio mokesčio primokėjimas
3.1.14. Ieškinys:
3.1.14.3. Ieškinio trūkumų ištaisymas
3.1.18. Laikinosios apsaugos priemonės:
3.1.18.1. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3.2.1. Pasirengimas teisminiam civilinės bylos nagrinėjimui:
3.2.1.3. Pasirengimas nagrinėti bylą teisme parengiamajame teismo posėdyje
3.2.2. Bylos skyrimas nagrinėti teismo posėdyje
3.2.6. Teismo sprendimas:
3.2.6.1. Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui
3.2.7. Pirmosios instancijos teismo nutartys ir rezoliucijos:
3.2.7.1. Klausimai, kuriuos pirmosios instancijos teismas gali spręsti nutartimi

                                                                                           Civilinė byla Nr. 3K-3-298-687/2015

                                                                     Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00971-2012-8

                              Procesinio sprendimo kategorija: 42.11.1.

(S)

                                                                                                                                                

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2015 m. gegužės 15 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Janinos Stripeikienės,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Magna Baltija“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 30 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Statva“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Magna Baltija“ dėl sutarties nutraukimo, nuostolių atlyginimo, įskaitymo pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

  1. Ginčo esmė

 

Ieškovas kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Magna Baltija, kurį patikslinęs prašė: pripažinti, kad 2012 m. vasario 20 d. Pirkimo–pardavimo sutartis Nr. M.B.-Statva-0l nutraukta dėl atsakovo kaltės; pripažinti atsakovo atliktus įskaitymus, kurių bendra suma – 145 043,99 Lt (42 007,64 Eur), neteisėtais ir negaliojančiais; įpareigoti atsakovą grąžinti ieškovui 121 700 Lt (35 246,76 Eur) avansą; pripažinti 2012 m. rugsėjo 7 d. PVM sąskaitą faktūrą MGB Nr. 45,  62 073,16 Lt (17 977,63 Eur) sumai, 2012 m. rugsėjo 17 d. PVM sąskaitą faktūrą MGB Nr. 47 12 540 Lt (3631,83 Eur) sumai, 2012 m. spalio 10 d. PVM sąskaitą faktūrą MGB Nr. 56, 41 760 Lt (12 094,53 Eur) sumai negaliojančiomis; atlyginti 68 695,24 Lt (19 895,51 Eur) nuostolių; priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 6 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; priteisti iš atsakovo ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2011 m. gegužės 31 d. UAB „Statva“ ir Joniškio rajono savivaldybės administracija pasirašė Rangos sutartį Nr. (7.64) A13-44 (toliau – Rangos sutartis) dėl (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijos projekto (toliau – ir Projektas) įgyvendinimo. Rangos sutarties terminas buvo nustatytas iki 2012 m. liepos 1 d., tačiau 2012 m. birželio 29 d. pasirašytu susitarimu jis buvo pratęstas iki 2012 m. rugsėjo 30 d. Vykdydama ir įgyvendindama Projektą, 2012 m. vasario 20 d. UAB „Statva“ ir UAB „Magna Baltija“ sudarė Pirkimopardavimo sutartį Nr. M.B.-Statva-01 (toliau Pirkimopardavimo sutartis) dėl smulkiagrūdžio granito gaminių (toliau – ir prekės) įsigijimo; sutarties kaina 1 553 539, 57 Lt (449 936,16 Eur). Atsakovo teigimu, jis yra pateikęs prekių už 461 288,35 Lt (133 598,34 Eur), UAB „Statva“ iš viso yra sumokėjusi 582 988 Lt (168 844,99 Eur), taigi permoka (negrąžinta avanso suma) sudaro 121 700 Lt (35 246,76 Eur).

Taip pat nurodė, kad pagal pasirašytą Pirkimo–pardavimo sutartį UAB „Magna Baltija“ įsipareigojo pateikti UAB „Statva“ granito gaminius, nurodytus sutarties priede Nr. 1, pagal šalių parašais patvirtintą grafiką iki 2012 m. gegužės 31 d., Pirkimo–pardavimo sutarties terminas nebuvo pratęstas, tačiau nustatytais terminais granito gaminiai nebuvo pateikti, ne visi pateikti gaminiai atitiko kokybės reikalavimus, sudaryti defektų aktai – apie tai atsakovas buvo informuotas, todėl ieškovas 2012 m. spalio 8 d. informavo atsakovą apie sutarties nutraukimą dėl atsakovo kaltės. Teigė, kad Pirkimo–pardavimo sutartis nutraukta dėl esminio sutarties pažeidimo, kadangi ieškovas iš esmės negavo to, ko tikėjosi vykdydamas Projektą. Kadangi Pirkimo–pardavimo sutartis nutraukta dėl atsakovo kaltės, jis privalo atlyginti visus dėl netinkamo jos vykdymo atsiradusius UAB „Statva“ nuostolius. Ieškovo teigimu, į 68 695,24 Lt (19 895,52 Eur) nuostolių sumą yra įskaičiuoti: 54 181,30 Lt (15 691,99 Eur) sutartinių delspinigių už pavėluotą prekių pristatymą (sutarties 2.4.2 punktas), 4319,54 Lt (1251,02 Eur) nepanaudoto avanso palūkanų, 10 194,40 Lt(2952,50 Eur) išlaidų papildomam draudimui dėl Rangos sutarties terminų pratęsimo.

              Ieškovo teigimu, atsakovas yra pateikęs jam PVM sąskaitas faktūras už transporto įkainių padidėjimą ir sandėliavimo paslaugas: 2012 m. rugsėjo 7 d. PVM sąskaitą faktūrą MGB Nr. 45, 2012 m. rugsėjo 17 d. PVM sąskaitą faktūrą MGB Nr. 47, 2012 m. spalio 10 d. PVM sąskaitą faktūrą MGB Nr. 56, viso 116 373,16 Lt (33 704 Eur) sumai, bei nurodęs, kad atliko              145 043,99 Lt (42 007,64 Eur) įskaitymą, tačiau nei su pateiktomis sąskaitomis, nei su atliktu įskaitymu ieškovas nesutinka. Kadangi atsakovas laiku pagal Pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytus terminus neįvykdė savo įsipareigojimų, terminas nebuvo pratęstas, kaina taip pat nepakeista, todėl atsakovas turi prisiimti visą riziką ir pasekmes dėl netinkamo Pirkimo–pardavimo sutarties vykdymo patirtų išlaidų ir kainų rinkoje pasikeitimo.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo (nutarties) esmė

 

Kauno apygardos teismas 2013 m. liepos 30 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino, kad 2012 m. vasario 20 d. Pirkimo–pardavimo sutartis Nr. M.B.-Statva-0l nutraukta dėl atsakovo UAB „Magna Baltija“ kaltės; pripažino atsakovo atliktus įskaitymus, kurių bendra suma – 145 043,99 Lt (42 007,64 Eur ), neteisėtais ir negaliojančiais; įpareigojo atsakovą grąžinti ieškovui 121 699,65 Lt (35 246,65 Eur) avansą; pripažino negaliojančiomis atsakovo išrašytas ir ieškovui  apmokėti pateiktas: 2012 m. rugsėjo 7 d. PVM sąskaitą faktūrą MGB Nr. 45, 2012 m. rugsėjo 17 d. PVM sąskaitą faktūrą MGB Nr. 47, 2012 m. spalio 10 d. PVM sąskaitą faktūrą MGB Nr. 56; priteisė iš atsakovo ieškovui 54 810,28 Lt (15 874,15 Eur) nuostolių atlyginimo. Kitą ieškinio dalį dėl nuostolių priteisimo atmetė. Taip pat priteisė iš atsakovo ieškovui 6 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą (176 509,93 Lt (51 120,81 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme – 2012 m. gruodžio 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė iš atsakovo ieškovui 4959 Lt (1436,22 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Teismas sprendė, kad pagal Pirkimo–pardavimo sutartį pasibaigus visiems terminams, tačiau šalims ir toliau tariantis bei bendradarbiaujant dėl prekių pristatymo, nenurodant aiškiai apibrėžto galutinio jų pristatymo termino, o atsakovui ir toliau netinkamai vykdant prisiimtus įpareigojimus, ieškovas turėjo pagrindą nutraukti Pirkimo–pardavimo sutartį vienašališkai, apie tai raštu pranešęs atsakovui (sutarties 7.3.3 punktas, CK 6.218 straipsnis 1 dalis). Teismas nustatė, kad ieškovas 2012 m. spalio 8 d. raštu informavo atsakovą apie sutarties nutraukimą dėl atsakovo kaltės; atsakovas neginčija aplinkybės, kad, turėdamas prievolę perduoti ieškovui sulygtą prekių kiekį, šios prievolės nebuvo įvykdęs nei rašto dėl Pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo gavimo metu, nei bylos nagrinėjimo metu. Teismas pažymėjo, kad Pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytais terminais negaunant prekių, nesitikint, kad ji bus įvykdyta ir ateityje, ieškovo teisėti ir pagrįsti lūkesčiai dėl Pirkimo–pardavimo sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio atsakovo veiksmų, nes, negaudamas prekių, ieškovas negali užbaigti Žagarės miesto aikštės rekonstrukcijos nei Rangos sutartyje, nei susitarimu nustatytu terminu ir yra priverstas ieškoti naujo reikalingų medžiagų tiekėjo.

Teismas pažymėjo, kad atsakovo argumentai dėl ieškovo vėlavimo apmokėti PVM sąskaitas faktūras nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovo atsakomybės iš esmės pažeidus Pirkimo– pardavimo sutartį, nors jos 6.1 punktas įpareigojo ieškovą nuo 5 iki 10 dienų po sutarties pasirašymo dienos (t. y. 2012 m. vasario 20 d.)  pervesti dalimis į atsakovo nurodytą sąskaitą 170 000 Lt (49 235,40 Eur) avansą ir nustatė, kad, ieškovui laiku nepervedus viso avanso, tolygiai nukeliamas gaminių pristatymo terminas; ieškovui tik kiek daugiau nei savaitę pavėlavus sumokėti avansą (2012 m. kovo 7 d. sumokėta 100 000 Lt (28 962 Eur), 2012 m. kovo 9 d. – 70 000 Lt (20 273,40 Eur), vietoj Pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyto pirmo prekių pristatymo termino (2012 m. balandžio 30 d.), pirmą gaminių partiją atsakovas faktiškai pristatė tik 2012 m. birželio 22 d. Teismas padarė išvadą, kad dėl Pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtų atsakovo įsipareigojimų neįvykdymo ieškovas negavo to, ko tikėjosi, o vykdant Projektą, įgyvendinamą viešojo pirkimo pagrindu, griežtas prievolės sąlygų laikymasis ieškovui turi esminę reikšmę, ir visa tai, teismo vertinimu, sudarė pagrindą pripažinti, jog Pirkimo–pardavimo sutartis nutraukta dėl atsakovo kaltės.

Teismas nustatė, kad atsakovas yra pateikęs prekių už 461 288,35 Lt (133 598,34 Eur), ieškovas yra sumokėjęs 582 988 Lt (168 844,99 Eur) (permoka sudaro 121 699,65 Lt (35 246,65 Eur); atsakovas yra pateikęs ieškovui PVM sąskaitas faktūras už transporto įkainių padidėjimą ir sandėliavimo paslaugas: 2012 m. rugsėjo 7 d. PVM sąskaitą faktūrą MGB Nr. 45, 2012 m. rugsėjo 17 d. PVM sąskaitą faktūrą MGB Nr. 47, 2012 m. spalio 10 d. PVM sąskaitą faktūrą MGB Nr. 56, iš viso 116 373,48 Lt (33 704,09 Eur). Taip pat teismas nustatė, kad 2012 m. rugsėjo 20 d. pranešimu bei 2012 m. spalio 17 d. raštu Nr. 01-02/1139 atsakovas ieškovą informavo, jog jis atliko 145 043,99 Lt (42 007,64 Eur) įskaitymą (buvo įskaičiuota ir 116 373,16 Lt (33 704 Eur) suma bei įskaityta pirkėjo naudai Pirkimo–pardavimo sutarties 6.2 punkte nustatyta tvarka 25 proc. avanso sumos (42 500 Lt (12 308,85 Eur)), tačiau nei su pateiktomis sąskaitomis, nei su atliktu įskaitymu ieškovas nesutinka. Teismas pažymėjo, kad, sistemiškai aiškinant Pirkimo–pardavimo sutarties 3.1, 3.2 ir 7.2 punktus, pasikeitus transporto bendrovių teikiamų paslaugų įkainiams, atitinkamai keičiantis gaminių kainai pirkėjui, sutarties kainos pasikeitimą šalys turėjo įforminti raštiškai ir patvirtinti savo parašais bei šalių antspaudais, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie sutarties kainos pakeitimą sutartyje nustatyta tvarka dėl pasikeitusių transporto bendrovių įkainių. Be to, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jūrinio transporto paslaugų pabrangimą.

Teismas nustatė, kad tam, jog pasirašytų PVM sąskaitas faktūras, ieškovui trūko duomenų atitikties deklaracijoje, todėl jis 2012 m. rugpjūčio 8 d. raštu Nr. 01-02/806 pranešė atsakovui, kad tik gavus tinkamai užpildytas atitikties deklaracijas, bus galima spręsti rašte nurodytų sąskaitų faktūrų pasirašymą. Teismas pažymėjo, kad atitikties deklaracijose ieškovui nebuvo pateikta visa informacija apie pateikiamus granito gaminius, tai pripažino ir atsakovo atstovas nagrinėjant bylą teisme. Todėl teismas sprendė, kad iš avanso negalėjo būti įskaitoma pirkėjo naudai 25 proc. sumos. Taip pat teismas pažymėjo, kad Pirkimo–pardavimo sutarties 4.1 punkte nustatytas pirkėjo (t. y. ieškovo) įsipareigojimas sumokėti baudą, jei pardavėjas už transporto prastovą gauna baudą iš transporto bendrovės ir tai įvyksta dėl pirkėjo kaltės. Vadovaujantis šiuo punktu, prekių iškrovimu pirkėjas rūpinasi tik (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad objekto vadovas (pirkėjo sutartimi įgaliotas asmuo) V. S. , teisme apklaustas kaip liudytojas, parodė, kad atvežtas prekes jie stengdavosi iškrauti tą pačią dieną, kol šviesus paros metas, o jei mašina atvažiuodavo sutemus, iškraudavo ryte, mašiną iškrauti užtrukdavo valandą. Šio liudytojo parodymų analizės pagrindu teismas sprendė, kad prekių iškrovimo vietoje transporto prastovų nebuvo. Teismas pažymėjo, kad į bylą nėra pateikta jokių duomenų, jog pardavėjas už transporto prastovas gavo baudą (-as) iš transporto bendrovės ir tai įvyko dėl pirkėjo kaltės, nors dar 2012 m. birželio 27 d. pranešimu buvo įsipareigojęs pateikti ieškovui gautas sąskaitas už prastovas jūrų uoste. Teismas sprendė, kad tik paties atsakovo išrašytos PVM sąskaitos faktūros už pabrangusias jūrinio transporto paslaugas, PVM sąskaitos faktūros už sandėliavimą bei prastovas Klaipėdos jūrų uoste (nuo 2012 m. rugpjūčio 3 d. iki 2012 m. rugpjūčio 20 d. ir nuo 2012 m. liepos 7 d. iki 2012 m. rugpjūčio 23 d.), nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovo atsakomybės dėl Pirkimo–pardavimo sutarties nevykdymo. Atsakovo vienašališkai atliktą 145 043,99 Lt (42 007,64 Eur) įskaitymą teismas pripažino negaliojančiu, kaip prieštaraujantį CK 6.130 straipsnio 1 daliai, pažymėdamas, kad įskaitymo momentu atsakovas neturėjo priešpriešinio vienarūšio reikalavimo ieškovui; atsakovo pateiktas apmokėti sąskaitas faktūras: 2012 m. rugsėjo 7 d. PVM sąskaitą faktūrą MGB Nr. 45, 2012 m. rugsėjo 17 d. PVM sąskaitą faktūrą MGB Nr. 47, 2012 m. spalio 10 d. PVM sąskaitą faktūrą MGB Nr. 56, taip pat pripažino negaliojančiomis.

Teismas pažymėjo, kad pripažinus, jog Pirkimo–pardavimo sutartis nutraukta dėl atsakovo kaltės, šis privalo atlyginti visus dėl jos netinkamo vykdymo atsiradusius ieškovo nuostolius. Taip pat teismas nurodė, kad, esant atsakovo prašymui taikyti ieškinio senatį, įvertinus faktines bylos aplinkybes bei Pirkimo–pardavimo sutarties nuostatas, kad uždelstas avanso mokėjimas tolygiai nukelia gaminių pristatymo terminus (sutarties 6.1 punktas, sutarties priedas Nr. 1), sisteminį Pirkimo–pardavimo sutarties 2.4.2, 1.1.1 ir 4.1  punktų bei priedo Nr. 1 (2, 3 lapai) aiškinimą, iš atsakovo ieškovui priteisė 46 990,74 Lt (13 609,46 Eur) delspinigių (delspinigiai skaičiuotini nuo 2012 m. gegužės 9 d. (pirmas prekių pristatymas 2012 m. balandžio 30 d. + 8 dienų vėlavimas sumokėti avansą) iki kreipimosi į teismą dienos – 2012 m. gruodžio 3 d., bet ne daugiau kaip už 183 dienas; 1 283 917 Lt (371 848,06 Eur) x 0,02 proc. x 183 d. = 46 990,74 Lt (13 609,46 Eur).

Teismas sprendė, kad, byloje neginčijant aplinkybės, jog pagal Pirkimo–pardavimo sutartį ieškovas atsakovui yra sumokėjęs 170 000 Lt (49 235,40 Eur) avansą ir teismui konstatavus atsakovo atlikto įskaitymo neteisėtumą, ieškovo reikalavimas priteisti 4319,54 Lt (1251,02 Eur) nepanaudoto avanso palūkanas pagal jo atliktą skaičiavimą yra teisėtas ir pagrįstas.

Teismas nurodė, kad pagal draudimo liudijimus Nr. 710-451-48717 ir Nr. 710-451-48773 draudėjas yra UAB „Statva“, užsakovas – Joniškio rajono savivaldybės administracija, draudimo objektas – (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijos projektas (projekto kodas Nr. VP3-1.2-VRM-01-R-61-002), techninio projekto parengimas, projekto darbų vykdymo priežiūros ir rekonstrukcijos darbų atlikimas. Teismo vertinimu, rekonstrukcijos darbų atlikimas yra galutinis Projekto, pradėto įgyvendinti dar iki Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, etapas, o byloje surinktų įrodymų visumos pakanka, kad būtų galima padaryti išvadą, jog dėl atsakovo prisiimtų prievolių nevykdymo (prekių nepristatymo sutartu laiku) ieškovas negalėjo laiku užbaigti objekto, todėl privalėjo pateikti papildomą garantiją ir dėl to patyrė papildomas išlaidas. Pagal bylos duomenis teismas nustatė, kad dėl garantijos termino pratęsimo ieškovas turėjo 3500 Lt (1013,67 Eur) pagrįstų išlaidų, jas privalo atlyginti atsakovas. Teismas sprendė, kad 2011 m. birželio 2 d. vietinio mokėjimo duomenys, jog ieškovas UAB „Ergo Lietuva“ už paslaugas sumokėjo 1500 Lt (434,43 Eur), taip pat ir pagal 2011 m. birželio 2 d. sutarties Nr. AT 487373 3.1 punktą už išduodamą atlikimo laidavimą draudikui sumokėjo 5611,40 Lt (1625,17 Eur) įmoką, nepatvirtina, kad šie mokėjimai atlikti dėl papildomos garantijos, nes tuo metu su atsakovu nebuvo sudaryta Pirkimo–pardavimo sutartis ir ieškovas negalėjo numatyti jos nevykdymo. Teismas pažymėjo, kad 1730 Lt (501,04 Eur) įmokos pagal 2013 m. gegužės 31 d. sutartį Nr. AT 48773PP ieškovas byloje priteisti neprašė.

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2014 m. birželio 3 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 30 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad, vykdant ir įgyvendinant Projektą bei Rangos sutartį, 2012 m. vasario 20 d. ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta Pirkimo–pardavimo sutartis, kuria atsakovas įsipareigojo perduoti ieškovui jos priede Nr. 1 nurodytas prekes, o ieškovas įsipareigojo priimti prekes ir sumokėti už jas nurodytą pinigų sumą šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka (1.1.1 punktas); priede Nr. 1 nurodytos prekės ieškovui turėjo būti pristatytos dalimis šalių sutartais terminais, kurių galutinis – 2012 m. gegužės 31 d. (sutarties 4.1 punktas). Šios sutarties 3.1. punktu šalys susitarė dėl esminės sutarties sąlygos (kainos), kad parduodamų prekių kaina (sutarties kaina) 1 283 917 Lt (371 848,06 Eur), į kurią 21 proc. PVM yra neįskaičiuotas – valstybei pakeitus PVM dydį, atitinkamai pakeičiama PVM mokėtina suma, jeigu pirkėjas nėra sumokėjęs visos prekių kainos iki PVM dydžio pasikeitimo. Teismas pažymėjo, kad Pirkimo–pardavimo sutarties 3.2. punktu šalys sulygo, jog gaminių kainos pateiktos, įvertinant 2012 m. vasario mėn. jūrų (antžeminio) transporto bendrovių teikiamus įkainius. Šiame sutarties punkte taip pat buvo įtvirtinta nuostata, kad, pasikeitus transporto bendrovių teikiamų paslaugų įkainiams, atitinkamai keičiasi gaminių kaina pirkėjui. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Pirkimo–pardavimo sutarties 7.2. punkte šalys aiškiai ir nedviprasmiškai sutarė, jog visi šios sutarties pakeitimai, papildymai, priedai įsigalioja ir tampa neatskiriamomis  šios sutarties dalimis, kai jie įforminami raštiškai ir juos savo parašais bei šalių antspaudais patvirtina įgalioti abiejų šalių asmenys. Teismo vertinimu, kadangi sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sistemiškai, nepaliekant neaptarto nė vieno reikšmingo sutarties punkto, tai šiuo atveju nebuvo pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog, sistemiškai aiškinant Pirkimo–pardavimo sutarties 3.1., 3.2. ir 7.2. punktų nuostatas, pasikeitus transporto bendrovių teikiamų paslaugų įkainiams, atitinkamai keičiantis gaminių kainai pirkėjui, sutarties kainos pasikeitimą šalys turėjo įforminti raštiškai ir patvirtinti savo parašais bei antspaudais. Teismas pažymėjo, kad duomenų apie sutarties kainos pakeitimą Pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyta tvarka dėl pasikeitusių transporto bendrovių teikiamų paslaugų įkainių byloje nėra, bei atkreipė dėmesį į tai, jog bylos duomenimis nustatyta, kad apie pasikeitusias transporto kainas atsakovas ieškovo neinformavo, iš anksto neperspėjo, nepateikė įrodymų, kad patyrė minėtas išlaidas.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pardavėjo prievolė patvirtinti prekės kokybę kyla tiesiogiai iš įstatymo, nepriklausomai nuo to, ar tokia garantija sutartyje numatyta, ar ne (CK 6.317 straipsnis 2 dalis, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 18 straipsnis, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. D1-217 patvirtintas STR 1.03.02:2008 „Statybos produktų atitikties deklaravimas“). Sutartyje šalys sulygo, kad prekės turi atitikti joms nustatytus asortimento, kiekybės, kokybės ir standartų reikalavimus (Pirkimo–pardavimo sutarties 2.2.1, 2.3.1 ir 2.4.1 punktai). Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju bylos duomenys taip pat patvirtina, jog prekės ieškovui buvo pristatomos ne tik pažeidžiant nustatytus terminus, bet ir netinkamos kokybės, nepateikiant ieškovo reikalaujamų atitikties deklaracijos duomenų. Teismas sprendė, kad šios faktinės bylos aplinkybės, priešingai nei teigė atsakovas, taip pat paneigia jo teiginį, kad nebuvo jokio teisinio pagrindo pripažinti, jog Pirkimo–pardavimo sutartis nutraukta dėl atsakovo kaltės. Teismas nesutiko su atsakovo teigimu, kad yra nepagrįsti teismo argumentai, jog ieškovas negauna to, ko teisėtai tikisi, nes nevykdydamas savo pareigų (nevykdė esminės sąlygos laiku atsiskaityti už prekes ir padengti kainos pasikeitimą) ieškovas negali tikėtis, kad sutartį vykdys kita šalis. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra paneigta pirmosios instancijos teismo išvada, jog ir pačiam atsakovui netinkamai vykdant Pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ieškovas turėjo pagrindą ją nutraukti vienašališkai (7.3.3 punktas, CK 6.218 straipsnis 1 dalis).

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

 

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Magna Baltija“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 30 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 3 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovo atsakovo naudai bylinėjimosi išlaidas.

              Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Dėl netinkamo Pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos aiškinimo. Teismai neteisėtai ir nepagrįstai esminę sutarties sąlygą (3.2 punktą) aiškino priešingai, nei šalys ją sulygo Pirkimo–pardavimo sutartyje ir, atlikdami neteisėtą intervenciją į jos turinį bei pažeisdami šalių sutarties laisvės principą, itin šališkai išaiškino, kad <...> pasikeitus transporto kompanijų įkainiams už jų suteikiamas paslaugas, atitinkamai keičiantis gaminių kainai pirkėjui, dėl pasikeitusios sutarties kainos šalys tai turėjo įforminti raštiškai ir patvirtinti savo parašais bei šalių antspaudaisTeismas išaiškino Pirkimo–pardavimo sutartį taip, kaip šalys net nebuvo susitarusios; be to, teismas aiškino sutartį šalims to net neprašant (tokio šalies reikalavimo net nebuvo). Kasatoriaus teigimu, prekių pervežimo sąnaudos yra nepriklausomos nuo šios bylos šalių valios, todėl šalys negali ir neturi turėti teisinio pagrindo tikėtis ir iš naujo tartis dėl pasikeitusių kainų, nes jas pakeičia ne vienašališkai sandorio šalis (ieškovas ar atsakovas), o pervežėjas (trečioji šalis), atsižvelgdamas į rinkos kainas ir patiriamus išlaidas. Teismo nurodymas, kad šalys sutarties kainos pasikeitimą turėjo įforminti raštiškai ir patvirtinti savo parašais bei antspaudais, iš esmės pažeidžia Pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas ir pardavėjo teisėtus lūkesčius – pardavėjas parduodamas daiktą turi teisę gauti sulygtą kainą (kitaip jis nebūtų jo pirkęs iš trečiųjų asmenų ir pardavęs pirkėjui (pardavimas su nuostolių prieštarauja bendriems verslo principams ir logikai), kuri neturi sumažėti, jeigu pasikeitė pervežimo kaina ne dėl pardavėjo, o dėl pervežėjo valios. Šalys būtent taip ir susitarė, kad kaina nėra galutinė ir ji perskaičiuojama automatiškai nepriklausomai nuo šalių valios. Kasatorius nurodo, kad šalims buvo gerai žinoma ir suvokiama, jog prekės yra gaminamos ne Lietuvoje (šiuo atveju ieškovo užsakyti konkrečių parametrų granito gaminiai išpjaunami granito kasyklose Kinijoje iš gamtoje natūraliai esančio granito uolienos), o yra plukdomos jūrų transportu ir iškraunamos Klaipėdos krovinių uoste, iš ten gabenamos antžeminiu transportu, todėl tarimasis dėl tarpžemyninio prekių pergabenimo yra beprasmis ir neįmanomas. Nei atsakovas, nei ieškovas neužsiima granito gaminių skaldymu granito kasykloje ir krovinių gabenimu, todėl šalių atskiras raštiškas susitarimas dėl pasikeitusių pervežėjo sąlygų yra perteklinis, nelogiškas ir nesąžiningas reikalavimas (tokio reikalavimo sutartis net nenustatė, todėl teismas, aiškindamas jos 3.2 punktą, savavališkai išaiškino kitaip, nei nustatė šalys, kas įrodo, kad teismas buvo šališkas ir pažeidė sutarties laisvės garantiją bei principą).

Kasatoriaus manymu, pati prekių kaina nepasikeitė visos Pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo metu, pasikeitė tik prekių pervežimo kainos dalis, kurią ieškovas ir turėjo apmokėti. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad laiku atliktas mokėjimas už prekes buvo esminė pardavėjo sąlyga pirkėjui, todėl nesumokėjęs už prekes ir už jų pervežimą ieškovas negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad atsakovas vis tiek pristatys prekes ir už tą pačią kainą. Ieškovas iki prievolių įskaitymo nesumokėjo už pervežimo pabrangimą, todėl negalėjo tikėtis, kad atsakovas savo lėšomis sumokės už pabrangusį pervežimą (tokios sąlygos šalys nenustatė). Sutartimi nė viena šalis nebuvo įpareigota prieš tam tikrą terminą įspėti apie transporto įkainių pasikeitimus (nes šių procesų negali nustatyti ar jų kontroliuoti ir už juos atsakyti), todėl abi šalys bendru sutarimu sutiko su galimu automatiniu įkainių pasikeitimu. Kasatoriaus teigimu, teismas, įsikišdamas į sutarties laisvę ir interpretuodamas sutartį ne taip, kaip ji parašyta, ir užkirsdamas kelią taip, kaip šalys buvo susitarusios vienašališkai pakeisti prekių kainą atsižvelgiant į pervežėjo pasikeitusius įkainius, tiesiogiai deklaravo neleistiną poelgį – šališkumą. Jeigu teismui kilo neaiškumų, kaip ir kodėl pervežėjas pakeitė pervežimo įkainius, tai jis turėjo pasiūlyti šalims į bylą trečiuoju asmeniu įtraukti pervežimo bendrovę – pervežėjo neįtraukimas į procesą nesudarė galimybės teismui nustatyti tikrąsias aplinkybes, kodėl pabrango pervežimas, kartu ir pati prekė.

Dėl teismo pareigos motyvuoti procesinį sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo buvo prašoma ieškovo reikalavimą pripažinti UAB „Magna Baltija“ 116 373,48 Lt (33 704,09 Eur) įskaitymą negaliojančiu atmesti kaip nepagrįstą, nes įskaitymas, vadovaujantis CK 6.130 straipsnio 1 dalimi, jau buvo įvykęs (pakanka vienos šalies valios įskaityti vienarūšes prievoles), todėl įskaitymu jau buvo išspręstas reikalavimų vykdymas). Kasatorius nurodo, kad atsakovas yra pateikęs ieškovui 62 073,16 Lt (17 977,63 Eur) sąskaitą už pabrangusias jūrinio transporto paslaugas pristatytam gaminių kiekiui, todėl ieškovas privalėjo ją apmokėti. 2012 m. rugsėjo 17 d. sąskaita faktūra serija MGB Nr. 47 ieškovui buvo pateikta už sandėliavimą ir prastovas nuo 2012 m. rugpjūčio 3 d. iki 2012 m. rugpjūčio 20 d.; 2012 m. spalio 10 d. sąskaita faktūra serija MGB Nr. 56  buvo pateikta už sandėliavimą ir prastovas nuo 2012 m. liepos 7 d. iki 2012 m. rugpjūčio 23 d. Aplinkybę, kad gaminiai buvo sandėliuojami Klaipėdos jūrų uoste, patvirtina atsakovo išrašytų sąskaitų faktūrų datos: sąskaitos faktūros ieškovei pristatytiems gaminiams buvo išrašytos 2012 m. birželio 22 d. ir 2012 m. liepos 10 d., o kitos sąskaitos faktūros pristatytų gaminių sumai buvo išrašytos tik 2012 m. rugpjūčio 22, 23, 24 d. ir 27 d., t. y. kai baigėsi sandėliavimas. Apie tai, kad laiku neatsiėmus konteinerių iš Klaipėdos jūrų uosto bus pradėtas skaičiuoti prastovos mokestis, ieškovas buvo įspėtas 2012 m. birželio 27 d. atsakovo pranešimu. Kasatoriaus manymu, atsižvelgiant į tai, įskaitymas buvo atliktas teisėtai, nes sąskaitos faktūros išrašytos vadovaujantis Pirkimo–pardavimo sutarties nuostatomis (pacta sunt servanda). Kadangi apeliacinės instancijos teismas dėl įskaitymo nepasisakė, tai laikytina, kad teismo nutartis yra be motyvų, kas sudaro absoliutų nutarties negaliojimo pagrindą.

Dėl netinkamo CK 6.217–6.218 straipsnių aiškinimo ir taikymo. Kasatoriaus teigimu, nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovas turėjo pagrindą Pirkimo–pardavimo sutartį nutraukti vienašališkai (7.3.3 punktas, CK 6.218 straipsnis 1 dalis), nes prekės nebuvo pristatytos laiku. Teismas kaip esminį pažeidimą įvardijo prekių pateikimo terminus, tačiau sudarydamos Pirkimo–pardavimo sutartį šalys labai aiškiai nurodė ir jos priede Nr. 1 įtvirtino preliminarų gaminių pristatymo–atsiskaitymo grafiką, kuriame nurodyta, kad galutinis gaminių pristatymo terminas yra 2012 m. gegužės 31 d. Taigi dar pasirašydamos Pirkimo–pardavimo sutartį šalys susitarė (sutiko), kad galimi pristatomų prekių terminų pasikeitimai, kas įrodo, jog svarbesnė sutarties sąlyga buvo ne prekių pristatymo griežti terminai, o kainos apmokėjimas, kurį atlikus pardavėjas gali atlikti atsiskaitymą su gamintoju ir pakrauti kitą prekių siuntą. Paskutinis ieškovo pateiktas raštas, kuriame prašoma pateikti gaminius, gautas 2012 m. rugsėjo 20 d., t. y. praėjus 112 dienų (daugiau nei trims mėnesiams) nuo Pirkimo–pardavimo sutartyje numatyto preliminaraus galutinio gaminių pateikimo termino. Kasatoriaus teigimu, teismas privalėjo padaryti priešingą išvadą, nei padarė – prekių pateikimo terminai nebuvo ir negalėjo būti esminė sąlyga, kurią pažeidus atsirastų pagrindai ir sąlygos, nustatytos CK 6.217 ir 6.218 straipsniuose. Ieškovas nemokėdamas už prekes ir jų pervežimą nebegali tikėtis, kad jos bus pristatytos jam, ir dar sutartyje nustatytu laiku, ir už tas pačias pervežimo kainas, kurios buvo vežėjų nustatytos anksčiau. Kasatorius nurodo, kad ieškovas patvirtino, jog pratęsė Pirkimo–pardavimo sutarties terminus, todėl konstatuotina, kad nustatytas gaminių pristatymo preliminarus terminas (2012 m. gegužės 31 d.) buvo pratęstas abiejų šalių susitarimu, – vadinasi, prekių pristatymo terminas nebetapo esmine sutarties sąlyga ir pagrindu ją nutraukti. Kasatorius akcentuoja, kad ieškovas savo netinkamu elgesiu (esminis vėlavimas apmokėti sąskaitas faktūras ir atsisakymas apmokėti pervežimo kainų pasikeitimą) pažeidė bendrąjį teisės principą ex iniuria ius nin oritur (iš neteisės (neteisėtų veiksmų) nekyla teisė).  Šalių sudarytoje Pirkimo–pardavimo sutartyje gaminio rūšis, gaminio kaina ir tinkamas apmokėjimas yra esminės sąlygos, nes gaminiai yra gaminami tik turint lėšas, kurios sumokamos gamintojui už pagamintą produkciją, vežėjui už atliktą pervežimą, – nesant finansavimo, yra neįmanomas ir gaminio atvežimas.

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB „Statva“ prašo skundą atmesti bei priteisti iš atsakovo ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Dėl netinkamo Pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos aiškinimo. Teismai tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, šalių pateiktus paaiškinimus, tinkamai aiškino Pirkimo–pardavimo sutartį, atsižvelgė į tikrąją šalių valią. Ieškovo teigimu, Pirkimo–pardavimo sutartis nutraukta dėl esminio jos pažeidimo – ieškovas iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš sutarties, o šiuo atveju vykdant Projektą, įgyvendinamą viešojo pirkimo pagrindu, griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, visas sutarties vykdymas davė ieškovui pagrindą nesitikėti, kad ji bus įvykdyta ateityje, Pirkimo–pardavimo sutartis netgi nebuvo įvykdyta ir per papildomus terminus. Atsakovo nurodytos aplinkybės dėl neva ne laiku sumokėtų sumų šiuo atveju neturi esminės reikšmės, kadangi vėlavimas nebuvo žymus, tik kelios dienos, o atsakovas vėlavo  pateikti prekes daugiau nei 2 mėnesius. Teismai pagrįstai  pažymėjo, kad atsakovo argumentai dėl ieškovo vėlavimo apmokėti sąskaitas nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovo atsakomybės iš esmės pažeidus Pirkimo– pardavimo sutartį.

Ieškovo teigimu, teismai pagrįstai pažymėjo, jog, sistemiškai aiškinant Pirkimo–pardavimo sutarties 3.1, 3.2 ir 7.2 punktus, pasikeitus transporto bendrovių įkainiams už jų suteikiamas paslaugas, atitinkamai keičiantis gaminių kainai pirkėjui, pasikeitusią sutarties kainą šalys turėjo įforminti raštiškai ir patvirtinti savo parašais bei šalių antspaudais, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie sutarties kainos pakeitimą sutartyje nustatyta tvarka dėl pasikeitusių transporto bendrovių įkainių. Be to, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jūrinio transporto paslaugų pabrangimą, nors bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme ieškovas prašė tokius dokumentus pateikti ir pagrįsti savo teiginius dėl patirtų transporto išlaidų. Ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad apie pasikeitusias transporto kainas atsakovas ieškovo neinformavo, iš anksto neperspėjo, nepateikė įrodymų, jog patyrė minėtas išlaidas, nors tokią pareigą numato šalių bendradarbiavimo ir kooperavimosi principai, taip pat ir nuostata, kad Pirkimo–pardavimo sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu (CK 6.200 straipsnis). Atsakovas neinformavo nei apie prekių vėlavimą, nei apie faktą, kad keičiasi transporto įkainiai, nei apie tai, jog jam taikomos baudos už prastovas ir pan. Atsakovas laiku, pagal Pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytus terminus neįvykdė savo įsipareigojimų, sutarties terminas šalių nebuvo pratęstas, sutarties kaina taip pat nepakeista, todėl, ieškovo manymu, atsakovas turi prisiimti visą riziką ir pasekmes dėl netinkamo sutarties vykdymo patirtų išlaidų ir kainų rinkoje pasikeitimo. Atsakovas nepateikė įrodymų, kada transportavimo kainos pasikeitė, lyginant su 2012 m. vasario mėn. kainomis, kiek jos pasikeitė; nepateikė įrodymų, kodėl laiku nepaėmė pristatytų prekių iš uosto sandėlių, be to, visos minėtos transportavimo ir sandėliavimo išlaidos yra ir turėjo būti įvertintos sutarties kainoje, kuri patvirtina šalių ir nepakeista. Ieškovo teigimu, jei Pirkimo–pardavimo sutartis būtų laiku ir tinkamai įvykdyta, t. y. iki 2012 m. gegužės 31 d. (pirmasis prekių pristatymas buvo nustatytas 2012 m. balandžio 30 d., o įvyko tik 2012 m. birželio 22 d., vėluojant beveik du mėnesius), tai atsakovas nebūtų patyręs jokių papildomų išlaidų.

Dėl teismo pareigos motyvuoti procesinį sprendimą. Ieškovo teigimu, apeliacinės instancijos teismas apskųstoje nutartyje argumentuotai atsakė į pagrindinius išnagrinėtų klausimų aspektus, todėl papildomai pasisakyti dėl įskaitymo negaliojimo nebuvo pagrindo, tuo labiau kad motyvai dėl įskaitymo niekaip nebūtų pakeitę priimtų ir kasatoriaus skundžiamų teismų sprendimų ir nebūtų turėję jiems jokios įtakos

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja bylos faktų, o yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Šioje nutartyje teisėjų kolegija pasisako kasaciniame skunde keliamais teisės aiškinimo ir taikymo klausimais.

 

Dėl pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos dėl pervežimo kainos aiškinimo

 

Sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose, jų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota kasacinio teismo nutartyse. Sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Snoras“ v. UAB „AS Development“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-381/2014; 2012 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje IĮ „Tinkreta“ v. UAB „Vikva, bylos Nr. 3K-3-46/2012; 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera, bylos Nr. 3K-3-288/2010; 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Vilkaviškio agrotiekimas“ v. J. N., bylos Nr. 3K-3-406/2008; ir kt.).

Aiškindamasis rašytine forma sudarytos sutarties turinį, teismas pirmiausia atsižvelgia į rašytinės sutarties tekstą. Jei jis yra aiškus ir neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, išvadą dėl sutarties turinio (šalių teisių ir pareigų) teismas gali spręsti, kad tikroji šalių valia sutampa su rašytiniu sutarties tekstu, ir remtis lingvistiniu sutarties aiškinimu. Tokiu atveju, jei rašytinės sutarties tekstas yra neaiškus arba jis prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, aiškindamas tikrąjį sutarties turinį, turi nustatyti, ar lingvistinis sutarties turinio aiškinimas neprieštarauja tikrajai sutarties šalių valiai. Kokiomis aplinkybėmis remiantis aiškintina valia, kiekvienos konkrečios bylos dalykas, jis priklauso nuo to, kokiomis aplinkybėmis, pagrįsdamos savo versiją dėl tikrosios valios, remiasi ir kokias aplinkybes įrodinėja pačios šalys. Teismas dėl jų sprendžia remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle. Tokiu atveju svarbiomis pripažįstamos visos aplinkybės, kuriomis remiantis gali būti nustatoma, dėl ko iš tikrųjų sudarydamos sutartį susitarė šalys.

Kasatorius UAB „Magna Baltija“ kasaciniame skunde teigia, kad bylą nagrinėję teismai  nepagrįstai Pirkimo–pardavimo sutarties sąlygą (3.2 punktą)  aiškino priešingai, nei šalys buvo susitarusios. Kasatorius teigia, kad prekių pervežimo sąnaudos yra nepriklausomos nuo šalių valios, todėl šalys negali ir neturi turėti teisinio pagrindo tikėtis ir iš naujo tartis dėl pasikeitusių kainų, nes jas pakeičia ne vienašališkai sandorio šalis (ieškovas ar atsakovas), o pervežėjas (trečioji šalis) atsižvelgdamas į rinkos kainas ir patiriamas išlaidas. Todėl teismo nurodymas, kad šalys sutarties kainos pasikeitimą turėjo įforminti raštiškai ir patvirtinti savo parašais bei antspaudais, iš esmės pažeidžia Pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2011 m. gegužės 31 d. tarp rangovo UAB „Statva“ (nagrinėjamu atveju ieškovo) ir užsakovo Joniškio rajono savivaldybės administracijos buvo sudaryta Rangos sutartis Nr. (7.3-64)A13-44 dėl (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijos projekto įgyvendinimo; Rangos sutarties darbų atlikimo terminas – iki 2012 m. liepos 1 d. (Rangos sutarties 14.2 punktas); 2012 m. birželio 29 d. susitarimu šis terminas buvo pratęstas iki 2012 m. rugsėjo 30 d.  Taip pat nustatyta, kad, vykdant ir įgyvendinant Projektą bei Rangos sutartį, 2012 m. vasario 20 d. tarp ieškovo UAB „Statva“ ir atsakovo UAB „Magna Baltija“ buvo sudaryta Pirkimopardavimo sutartis Nr. M.B.-Statva-01, kuria atsakovas įsipareigojo perduoti ieškovui priede Nr. 1 nurodytas prekes (smulkiagrūdžio granito gaminius), o ieškovas įsipareigojo priimti prekes ir sumokėti už jas nustatytą pinigų sumą šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka (Pirkimo–pardavimo sutarties 1.1.1 punktas). Priede Nr. 1 nurodytos prekės ieškovui turėjo būti pristatytos dalimis šalių sutartais terminais, kurių galutinis – 2012 m. gegužės 31 d. (Pirkimo–pardavimo sutarties 4.1 punktas).

Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad Pirkimo–pardavimo sutarties 3.1. punktu šalys susitarė, kad parduodamų prekių kaina (sutarties kaina) yra 1 283 917 Lt (371 848,06 Eur), į ją PVM 21 proc. yra neįskaičiuotas. Valstybei pakeitus PVM dydį, atitinkamai pakeičiama PVM mokėtina suma, jeigu pirkėjas nėra sumokėjęs visos prekių kainos iki PVM dydžio pasikeitimo. Pirkimo–pardavimo sutarties 3.2. punktu šalys sulygo, kad gaminių kainos pateiktos, įvertinant 2012 m. vasario mėn. jūrų (antžeminio) transporto bendrovių teikiamus įkainius. Šiame sutarties punkte taip pat buvo įtvirtinta nuostata, kad, pasikeitus transporto bendrovių įkainiams už jų suteikiamas paslaugas, atitinkamai keičiasi gaminių kaina pirkėjui. Pirkimo–pardavimo sutarties 7.2. punktu šalys sutarė, kad visi sutarties pakeitimai, papildymai, priedai įsigalioja ir tampa neatskiriamomis jos dalimis, kai jie įforminami raštiškai ir juos savo parašais bei šalių antspaudais patvirtina įgalioti abiejų šalių asmenys. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sistemiškai, nepaliekant neaptarto nė vieno reikšmingo sutarties punkto, sprendė, kad, sistemiškai aiškinant Pirkimo–pardavimo sutarties 3.1., 3.2. ir 7.2. punktų nuostatas, pasikeitus transporto bendrovių teikiamų paslaugų įkainiams, atitinkamai keičiantis gaminių kainai pirkėjui, sutarties kainos pasikeitimą šalys turėjo įforminti raštiškai ir patvirtinti savo parašais bei antspaudais. Teismas pažymėjo, kad duomenų apie sutarties kainos pakeitimą sutartyje nustatyta tvarka dėl pasikeitusių transporto bendrovių įkainių byloje nėra (CK 6.183 straipsnio 1 dalis); bylos duomenimis nustatyta, kad apie pasikeitusias transporto kainas atsakovas ieškovo neinformavo, iš anksto neperspėjo, nepateikė įrodymų, kad patyrė minėtas išlaidas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su teismų išvada, kad atsakovas neinformavo prekės pirkėją nei apie prekių vėlavimą, nei apie faktą, kad keičiasi transporto įkainiai, nei apie tai, jog jam taikomos baudos už prastovas ir pan. CK 6.38 straipsnio 3 dalyje pabrėžiama, kad kiekviena šalis turi atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau ir vykdydama prievolę bendradarbiauti su kita šalimi (šalių pareiga kooperuotis). Taip pabrėžiama, kad prievolinių teisinių santykių dalyviai, įgyvendindami prievoles, turi bendradarbiavimo pareigą, nes pareigos bendradarbiauti principas yra universalus prievolių teisės principas. Analogiškai sutarties šalių pareiga bendradarbiauti įgyvendinant savo teises ir pareigas yra įtvirtinta ir sutarčių teisėje. CK 6.200 straipsnio 2 dalyje yra pabrėžiama, kad vykdydamos sutartį šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis. Šis principas reikalauja, kad šalys sudarytų tinkamas sąlygas prievolei vykdyti, prireikus keistųsi informacija, reikšminga prievolės vykdymui, laiku praneštų apie kylančias prievolės vykdymo kliūtis ir pan. Remiantis CK 6.204 straipsniu, kai sutarties vykdymas tampa sudėtingesnis, nei šalys pagrįstai tikėjosi, esant tam tikroms aplinkybėms nukentėjusi šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį, prašydama pakeisti sutarties sąlygas, tačiau toks kreipim?sis neatleidžia sutartį sudariusių šalių nuo sutarties vykdymo. Tačiau jei per protingą terminą šalys nesusitaria dėl sutarties pakeitimo, nukentėjusioji šalis turi teisę kreiptis į teismą su prašymu pakeisti sutarties sąlygas arba nutraukti sutarties vykdymą. Šios įstatymo nuostatos galėtų būti taikomos siekiant pakeisti ilgalaikes vežimų sutartis, kuriose numatyti konkretūs vežimo įkainiai, jei išlaidos vežimo paslaugoms padidėjo taip ir tokiu mastu, kokio sutarties šalys jos sudarymo metu nenumatė ir negalėjo numatyti. Sutarties privalomumo principas reiškia, kad šalis, negalinti tinkamai vykdyti sutarties dėl vykdymo suvaržymo esant pasikeitusiomis aplinkybėmis, turi nedelsti ir spręsti sutarties pakeitimo klausimą kuo greičiau, kad būtų atkurta sutartinių prievolių pusiausvyra. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad pagal CK 6.317 straipsnio 5 dalį daiktų perdavimo išlaidos tenka pardavėjui, kaip privalančiam įvykdyti šią pareigą asmeniui. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su teismų išvada, kad nepateikta įrodymų, pagrindžiančių jūrinio transporto paslaugų pabrangimą, ir atmeta kaip nepagrįstus kasatoriaus argumentus, kuriais teigiama, jog bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino Pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas dėl pasikeitusios sutarties kainos, todėl išaiškino sutartį taip, kaip šalys nebuvo sutarusios.

 

Dėl teisės vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais

 

Esant esminiam sutarties pažeidimui šalis gali pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo galimybe. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti CK 6.217 straipsnyje. Pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalies nuostatą, šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Įstatyme (CPK 6.217 straipsnio 2 dalis) įtvirtintas ir sąrašas aplinkybių, į kurias turi būti atsižvelgiama, nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne. Šios aplinkybės yra: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta.

Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio mėn. 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. AB „Nordea Bank Finland“ PLC Lietuvos skyrius, bylos Nr. 3K-7-297/2012).

CK 6.217 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. Jeigu šalys susitarė, kad tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį. Sutartyje ir įstatyme išvardytų vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų taikymo skirtumas yra tas, kad teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalies kriterijus. Tačiau sutartyje nurodytas nutraukimo pagrindas yra sutarties sąlyga, todėl teismo vertinamas ir kontroliuojamas sutarties sąlygų teisėtumo ir sąžiningumo aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje  J. G. v. AB SEB bankas, bylos Nr. 3K-7-306/2012;  2014 sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BIGBANK AS v. A. P. R., bylos Nr. 3K-3-114/2014).

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad prekės ieškovui buvo pristatomos ne tik pažeidžiant nustatytus terminus, bet ir netinkamos kokybės, nepateikiant ieškovo reikalaujamų kokybės atitikties reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra paneigta pirmosios instancijos teismo išvada, jog ir pačiam atsakovui netinkamai vykdant Pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ieškovas turėjo pagrindą ją nutraukti vienašališkai (Pirkimo–pardavimo sutarties 7.3.3 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad daiktų (nagrinėjamu atveju – prekių) perdavimo termino praleidimas yra sutarties pažeidimas (CK 6.63 straipsnio 1 dalis 2 punktas, 6.205 straipsnis). CK 6.318 straipsnio 2 dalyje nustatyti atvejai, kai pirkėjas turi interesą, kad pardavėjas daiktus perduotų tiksliai sutartyje nustatytu laiku, t. y. kai griežtas termino laikymasis turi esminę reikšmę. Pirkėjo intereso sutarčiai praradimas turi būti suprantamas ne tik tais atvejais, kai daiktų perdavimo tikslus konkretus terminas aiškiai sutartyje nurodytas, bet būtina, kad tai būtų matyti iš sutarties turinio, jog pirkėjui griežtas nustatyto daiktų perdavimo termino laikymasis turi esminę reikšmę. Minėta, kad 2011 m. gegužės 31 d. rangovas UAB „Statva“ (nagrinėjamu atveju ieškovas) ir užsakovas Joniškio rajono savivaldybės administracija sudarė Rangos sutartį Nr. (7.3-64)A13-44 dėl (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijos projekto įgyvendinimo; Rangos sutarties darbų atlikimo terminas – iki 2012 m. liepos 1 d.; 2012 m. birželio 29 d. susitarimu šis terminas buvo pratęstas iki 2012 m. rugsėjo 30 d. Taigi nagrinėjamu atveju vykdant Projektą, įgyvendinamą viešojo pirkimo pagrindu, ieškovui griežtas prievolės sąlygų laikymasis turėjo esminę reikšmę. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas vietoj Pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyto pirmo prekių pristatymo termino (2012 m. balandžio 30 d.) faktiškai pirmą gaminių (prekių) partiją pristatė tik 2012 m. birželio 22 d. Minėta, kad Pirkimo–pardavimo sutarties priede Nr. 1 nurodytos prekės ieškovui turėjo būti pristatytos dalimis šalių sutartais terminais, kurių galutinis – 2012 m. gegužės 31 d. (4.1 punktas). Tačiau, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovas pripažino faktinę aplinkybę, kad 2012 m. gegužės 31 d. buvo įvykdyta tik apie 30 proc. Pirkimo–pardavimo sutarties. Todėl, įvertinusi kasacinio skundo argumentą dėl ieškovo vėlavimo apmokėti sąskaitas faktūras ir atsisakymą apmokėti pervežimo kainų pasikeitimą, teisėjų kolegija laiko pagrįsta teismų išvadą, jog ieškovo vėlavimo apmokėti sąskaitas (tik kiek daugiau nei savaitę pavėlavus sumokėti avansą)  nesudaro pagrindo konstatuoti iš esmės pažeidusiu sutartį ir spręsti dėl jo atsakomybės. Sutarties šalys turi vykdyti prisiimtus įsipareigojimus tinkamai, vienos sutarties šalies pareigą vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos sutarties šalies reikalavimo teisė, kuri yra ginama įstatymo. Minėta, kad sutarčių vykdymo principai įtvirtinti CK 6.200 straipsnyje: šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai; vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis; sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu. Bylos duomenimis nustatyta, kad pasibaigus pagal Pirkimo–pardavimo sutartį visiems terminams, tačiau šalims ir toliau tariantis bei bendradarbiaujant dėl prekių pristatymo, atsakovas ir toliau netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus. Pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytais terminais negaunant prekių, nesitikint, kad sutartis bus įvykdyta ir ateityje, ieškovo teisėti ir pagrįsti lūkesčiai dėl sutarties vykdymo rezultatų liko neįgyvendinti dėl atsakovo prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo, t. y. ieškovas negavo to, ko tikėjosi, ir negaudamas prekių negalėjo laiku užbaigti Žagarės miesto aikštės rekonstrukcijos, buvo priverstas ieškoti naujo reikalingų medžiagų tiekėjo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su teismų išvada, kad Pirkimo–pardavimo sutartis nutraukta dėl atsakovo kaltės ir jam tenka pareiga atlyginti dėl jos netinkamo vykdymo atsiradusius ieškovo nuostolius.

 

Dėl teismo pareigos motyvuoti procesinį sprendimą

 

Pagal CPK 331 straipsnio 4 dalį apeliacinės instancijos teismo nutartyje ar sprendime turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Motyvų apeliacinės instancijos teismo sprendime (nutartyje) nebuvimas yra absoliutus tokio procesinio sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas; 340 straipsnio 5 dalis).

Pasisakydamas dėl nurodytų proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad apeliacinės instancijos teismas sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje privalo glausta forma nurodyti nustatytas bylos aplinkybes, įrodymų, kuriais grindžia savo išvadas apie nustatytas aplinkybes, įvertinimą, argumentus, dėl kurių atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus ir kitus teisės aktus bei kitus teisinius argumentus, kuriais vadovavosi darydamas išvadas (CPK 331 straipsnio 4 dalis). Teismas turi teisę neanalizuoti tik tų apeliacinio skundo argumentų, kurie visiškai nesusiję su byla arba yra draudžiami, tačiau kiekvienu atveju atsisakymas analizuoti apeliacinio skundo argumentus turi būti motyvuotas. Motyvuota nutartimi galima pripažinti tik tokią apeliacinės instancijos teismo nutartį, kurioje argumentuotai įvertinti visi, t. y. tiek faktiniai, tiek ir teisiniai, apeliacinio skundo argumentai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. U. v. UAB „Baltijos TV“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-1181/2003;  2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „NT Service“ v. Latvijos įmonė SIA „Radio Telecommunication Network“; bylos Nr. 3K-3-231/2008; kt.).

Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai kad, plėtodamas savo praktiką bylose, kuriose pasisakoma dėl teismo pareigos motyvuoti savo sprendimą (nutartį) ir tokią pareigą reglamentuojančių proceso normų pažeidimo padarinių, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju visos apeliacinės instancijos teismo nutarties kontekste. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. . v. notarė D. M. , bylos Nr. 3K-3-452/2008; 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008; kt.).

Nagrinėdama minėto skundo argumentus, teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, kuris nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, argumentuotai pateikdamas tik pagrindines išvadas dėl ginčo dalyko, kurios teikia pagrindą pripažinti, jog bylos esmė iš tikrųjų atskleista, o ją atskleidus tinkamai aiškintos ir taikytos byloje aktualios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „City Service“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Grūduva“ v. R. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-277/2011; kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas argumentuotai atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ištyrė visas faktines aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamai bylai, skundžiamoje teismo nutartyje yra argumentuotai pateiktos pagrindinės išvados dėl ginčo dalyko, kurios teikia pagrindą pripažinti, jog bylos esmė iš tikrųjų yra atskleista, o ją atskleidus tinkamai aiškintos ir taikytos byloje aktualios teisės normos.

 

 

Išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialiosios ar proceso teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, todėl naikinti ar keisti priimtą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą nėra teisinio pagrindo. Kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas). 

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Kasacinį skundą atmetus, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai. Ieškovas UAB „Statvaatsiliepime į kasacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau neprideda jas patvirtinančių įrodymų, todėl teisėjų kolegija šio prašymo netenkina (CPK 93 straipsnis).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 7,77 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Netenkinus kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš kasatoriaus (CPK 96 straipsnis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Magna Baltija“ (j. a. k. 302459368) 7,77 Eur (septynis Eur 77 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas  – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                           Virgilijus Grabinskas

 

 

                                                                                          Janina Januškienė

 

 

                                                                                           Janina Stripeikienė


Paminėta tekste:
  • CK6 6.218 str. Pranešimas apie sutarties nutraukimą
  • CK6 6.130 str. Prievolės pabaiga įskaitymu
  • CK6 6.317 str. Pardavėjo pareiga perduoti daiktus
  • CK
  • CK6 6.200 str. Sutarties vykdymo principai
  • CPK 353 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • 3K-3-381/2014
  • 3K-3-46/2012
  • 3K-3-288/2010
  • 3K-3-406/2008
  • CK6 6.183 str. Sutarties pakeitimo išlyga
  • CK6 6.38 str. Prievolių vykdymo principai
  • CK6 6.204 str. Sutartinių įsipareigojimų vykdymas pasikeitus aplinkybėms
  • CK6 6.217 str. Sutarties nutraukimas
  • 3K-7-297/2012
  • 3K-7-306/2012
  • 3K-3-114/2014
  • CK6 6.63 str. Atvejai, kai skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę
  • CK6 6.318 str. Daiktų ir dokumentų perdavimo vieta ir momentas
  • CPK 331 str. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo
  • CPK 329 str. Sprendimo panaikinimas pažeidus arba neteisingai pritaikius procesinės teisės normas
  • 3K-3-231/2008
  • CPK
  • CPK 346 str. Įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai
  • 3K-3-452/2008
  • 3K-7-38/2008
  • 3K-3-252/2010
  • 3K-3-277/2011
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
  • CPK 96 str. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei