Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2018-06-27][nuasmeninta nutartis byloje][A-545-261-2018].docx
Bylos nr.: A-545-261/2018
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 188704927 atsakovas
Kategorijos:
15.1. Disponavimas valstybės ir savivaldybių žeme
15.1. Disponavimas valstybės ir savivaldybių žeme
15.1.3. Kiti su disponavimu valstybės (savivaldybių) žeme susiję klausimai
15.1.3. Kiti su disponavimu valstybės (savivaldybių) žeme susiję klausimai
12. Žemės teisiniai santykiai
13. Teritorijų planavimas
15. Žemės teisiniai santykiai
15. Žemės teisiniai santykiai
1. Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
1.2. Bylos dėl žemės teisinių santykių
1.10. Bylos dėl statybos ir teritorijų planavimo

Administracinė byla Nr. A-545-261/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05566-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.1.3

(S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. birželio 27 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos H. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos H. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

  1. Pareiškėja H. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) 2015 m. lapkričio 3 d. raštą Nr. 1SS-2997-(9.5.) „Dėl teismo nutarties vykdymo“ (toliau – skundžiamas sprendimas); 2) įpareigoti NŽT per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos parengti Rukainių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, suformuojant šiame projekte pareiškėjos išpirktą 0,25 ha namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bei priimti sprendimą parduoti žemę ir pasirašyti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį; 3) priteisti iš atsakovo pareiškėjos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
    1. Pareiškėja paaiškino, kad Nacionalinė žemės tarnyba, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1162-146/2015, išnagrinėjusi pareiškėjos 2013 m. lapkričio 15 d. ir 2013 m. lapkričio 26 d. skundus iš naujo, skundžiamu sprendimu atsakė, kad negali tenkinti pareiškėjos prašymo suformuoti 0,25 ha ploto namų valdos žemės sklypą statiniams eksploatuoti nei rengiant Vilniaus rajono Rukainių seniūnijos Rukainių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, nei tokio žemės sklypo formavimo pertvarkymo projektą, kadangi „Įvertinus Nekilnojamojo turto registro duomenis bei 2014-02-17 atlikto žemės naudojimo patikrinimo išvadas, Jums (duomenys neskelbtini) priklausantys statiniai, o tiksliau šių statinių liekanos, neatitinka Statybos techninio reglamentu (STR 1.01.09:2003) „Statinių klasifikavimas pagal naudojimo paskirtį“ nustatytų gyvenamosios paskirties (7.1 p.), pagalbinio ūkio paskirties (8.17 p.), pirties (8.17.4 p.) statiniams (pastatams) keliamų reikalavimų. Taigi, darytina išvada, kad Jūsų statinių liekanos pagal savo savybes nesusiję su sodybos egzistavimu ir gyvenamosios paskirties teritorijos tvarkymu.“.
    2. Pareiškėjos teigimu, atsakovas tokiais teiginiais iš esmės nori pateisinti savo 22 metų neveiklumą (vilkinimą ir biurokratizmą), kadangi nuo 1993 m., kai pareiškėja sumokėjo už minėtą 0,25 ha namų valdos žemės sklypą, nesugebėjo įtraukti jo į Rukainių kadastro vietovės žemėtvarkos projektą, patvirtinti šį projektą ir sudaryti su pareiškėja žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, o šiuo metu atsakovui iškilo ir abejonės, ar pareiškėjos namų valdos žemės sklype yra išlikę statiniai ir ar sklypas yra eksploatuojamas namų valdai.
    3. Pareiškėja nurodė, jog šiuo atveju turi būti taikomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 2.6. punktas ir šiuo nutarimu patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2.1. ir 2.4. punktai.
    4. Pareiškėja pabrėžė, kad jos valdomi pastatai turi aiškią Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą tiesioginę paskirtį gyvenamoji (vieno buto pastatai), šie statiniai istoriškai priklausė pareiškėjos šeimai (po tėvo mirties juos paveldėjo pareiškėja), todėl nėra jokių abejonių, kad teisėtai valdomiems statiniams turi būti suformuotas namų valdos žemės sklypas tiesioginei paskirčiai mažaaukštei gyvenamųjų namų statybai. Atsakovas ignoruoja faktą, kad už 0,25 ha namų valdos žemės sklypą pareiškėja yra sumokėjusi. Atsižvelgus į tai, atsakovas turi nedelsiant įvykdyti Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnyje nustatytus veiksmus, t. y. sklypą suformuoti žemėtvarkos projekte ir sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį.
    5. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad įstatymai nereikalauja, jog asmuo nuolat gyventų gyvenamajame name ir namas būtų visą laiką tinkamas gyventi. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo 2004 m. balandžio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2004, kuria atsakovas taip pat remiasi skundžiamame sprendime, būtent ir pabrėžia, kad ta aplinkybė, jog namas nunyko, savaime nėra pagrindas pasibaigti teisei naudoti namų valdos žemės sklypą. Tokiu atveju pastatų savininkas ir namų valdos naudotojas turi teisę pastatus atkurti. Tik svarbu nustatyti, ar asmuo (savininkas) ketina tokia teise pasinaudoti, kaip jis elgiasi, ar ketina tęsti namų valdos naudojimo santykius. Šiuo atveju pareiškėja visą laiką elgėsi kaip namų valdos žemės sklypo naudotoja už šį 0,25 ha namų valdos žemės sklypą kiekvienais metais mokėjo žemės nuomos mokestį, naudojo žemės sklypą kaip sodą, ketino statinius atstatyti, artimiausiu metu planuoja kreiptis į Vilniaus rajono savivaldybės administraciją dėl specialiųjų sąlygų išdavimo rengti gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų techninį projektą (pastatų rekonstrukciją). Taigi visi pareiškėjos veiksmai, susiję su statinių paveldėjimu mirus tėvui, palikimo priėmimu, statinių įregistravimu pareiškėjos vardu Nekilnojamojo turto registre, sklypo suteikimu, sklypo išpirkimu, kadastrinių matavimų atlikimu, visų dokumentų pateikimu atsakovui, keletą prašymų pateikimu sklypą įtraukti į projektą ir jį parduoti, rodo pareiškėjos nuolatinį rūpinimąsi ir naudojimąsi namų valdos žemės sklypu. Atsakovas skundžiamame sprendime net nepasisakė dėl to, kad pareiškėja pavėlavo ar neatliko kok nors procedūrinių veiksmų. Pats atsakovas per 22 metus pats nesugebėjęs atlikti būtiniausių veiksmų įforminant žemės pardavimą, pažeidė teisinės valstybės principą bei gero administravimo principą.
    6. Pareiškėja pažymėjo, kad šiuo metu namų valdos žemės sklypas yra visiškai sutvarkytas (krūmai ir žolė nupjauti) ir faktiškai sklypas yra naudojamas. Deja, net ir įpareigotas teismo, atsakovas neatliko patikrinimo vietoje, o vadovavosi 2014 m. patikrinimo aktu, kuriame patys specialistai pažymėjo, kad žemė apsnigta storu sniego sluoksniu, todėl skyriaus specialistai negali nustatyti, ar po sugriuvusiais mediniais pastatais yra išlikę pamatai. Tokie veiksmai rodo atsakovo atsainių požiūrį į savo darbą.
  2. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
    1. Atsakovas paaiškino, kad pagal kasacinio teismo praktiką, nepakanka nuosavybės teise turėti statinių, tačiau būtina sąlyga taip pat yra ir šių statinių eksploatavimas pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Jau 1989 m. pareiškėjai priklausančių statinių nusidėvėjimas buvo 70 proc. (pirties – 56 proc.). Vadovaujantis Statybos techniniu reglamentu STR 1.12.06:2002, ginčo žemės sklype esančio gyvenamojo namo gyvavimo trukmė pasibaigė dar 1964 m., o pagalbinio ūkio pastato – 1980 m., todėl juos naudoti pagal paskirtį nėra galimybės. Pasak NŽT, pareiškėja nuo pastatų paveldėjimo (t. y. nuo 1985 m.) nesiėmė jokios iniciatyvos statinius rekonstruoti, jų niekada nenaudojo. NŽT manymu, pareiškėja siekia įsigyti žemės sklypą ne aukciono būdu, o vėliau jį parduoti rinkos kaina. Visi statiniai yra nunykę, o žemės sklypas, pagal 2014 m. vasario mėnesį atlikto patikrinimo duomenis, yra nenaudojamas. Taigi pareiškėja neatitinka Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punkto reikalavimų.

 

II.

 

  1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 4 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
  2. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – Žemės reformos įstatymas) (redakcija, galiojusi Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m. rugpjūčio 4 d. potvarkio Nr. 1025p „Dėl žemės sklypų privačių namų valdoms pardavimo“, kuriuo, be kita ko, nuspręsta (duomenys neskelbtini) esantį 0,25 ha ploto žemės sklypą už 945 rublius parduoti pareiškėjai, priėmimo metu) 9 straipsnio 4 dalies, 22 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 550 (šiuo metu nebegaliojantis), kuriame buvo nustatyta valstybinės žemės sklypų pardavimo tvarka ir išskirtas reguliavimas dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų ir dėl naujų valstybinės žemės sklypų, 2 punkto, minėtu Vyriausybės nutarimu patvirtintų žemės pardavimo taisyklių 6, 8, 9, 10 punktų nuostatomis, pažymėjo, jog ginčo žemės sklypo įkainojimo akte nurodyta suma buvo apmokėta (nurašyta nuo investicinių čekių) 1993 m. vasario 10 d. (prijungta byla, b. l. 89), tačiau ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo pasirašyta. Byloje nėra duomenų apie asmenį, kuris buvo paskirtas atsakingu už pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą, taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjai buvo nurodyta ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo data, o pareiškėja būtų nenuvykusi jos pasirašyti, tačiau byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėja ėmėsi aktyvių veiksmų dėl pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo, skundusi kompetentingų institucijų neveikimą ar vilkinimą atlikti joms priskirtus veiksmus. Todėl teismas padarė išvadą, kad, nepasirašius ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, jos nustatyta tvarka neužregistravus ir nepatvirtinus, pardavimo procedūra, vykdyta pagal minėtą teisinį reguliavimą, nutrūko.
  3. Teismas nustatė, kad pareiškėja nuo 2008 m. aktyviai siekė, jog būtų suformuotas ginčo žemės sklypas žemėtvarkos projekte. Šiuo tikslu pareiškėja ne kartą kreipėsi į NŽT, pagal nurodymus atliko ginčo žemės sklypo kadastrinius matavimus. NŽT Vilniaus rajono skyrius 2013 m. rugsėjo mėnesį nurodė pareiškėjai, kad projektavimo darbai yra baigti ir pareiškėjos prašymas bus įtrauktas į kitą žemėtvarkos projektą, 2014 m. sausio mėnesį nurodė, kad ginčo žemės sklypas galėtų būti suformuotas pagal pareiškėjai išduotą leidimą, o 2015 m. lapkričio mėnesį NŽT pareiškėjai atsakė, kad ginčo žemės sklypas žemėtvarkos projekte apskritai nebus suformuotas. NŽT veiksmai, susiję su labai ilgu (beveik 8 metus trukusiu) pareiškėjos iškelto klausimo (dėl ginčo žemės sklypo suformavimo žemėtvarkos projekte) sprendimu, neabejotinai nesiderina su gero viešo administravimo principu, tačiau teismas negalėjo išeiti iš nagrinėjamos administracinės bylos ginčo ribų, todėl sprendė tik dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo ir kitų pareiškėjos skunde suformuluotų reikalavimų pagrįstumo.
  4. Teismas, vadovaudamasis Žemės reformos įstatymo 5 straipsnio, 8 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260, kuriuo patvirtintos Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės, 2.1.3, 2.2 punktų nuostatomis, pripažino, kad NŽT nustačiusi, jog pareiškėjai priklausantys statiniai iš esmės yra sunykę, padarė pagrįstą išvadą, kad ginčo žemės sklypas yra nenaudojamas šių statinių eksploatavimui. Pareiškėja ir jos atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad ginčo žemės sklype šiuo metu yra išpjauti krūmai, šienaujama žolė, tačiau neginčijo aplinkybės, kad ginčo žemės sklypas nėra naudojamas jame esančių statinių eksploatavimui, iš esmės sutiko su tuo, kad statiniai yra sunykę. Teismas konstatavo, kad NŽT skundžiamame sprendime padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, jog valstybinės žemės, nenaudojamos joje esančių statinių eksploatacijai, negalima parduoti. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo žemės sklypo nebuvo numatoma parduoti, skundžiamu sprendimu NŽT teisėtai ir pagrįstai atsisakė ginčo žemės sklypą suprojektuoti žemėtvarkos projekte. Pareiškėjos skundo reikalavimas panaikinti skundžiamą sprendimą atmestas kaip nepagrįstas.
  5. Teismas sprendė, kad pareiškėjos antrasis reikalavimas, kuriuo prašoma įpareigoti NŽT žemėtvarkos projekte suformuoti pareiškėjos išpirktą ginčo žemės sklypą, priimti sprendimą parduoti žemę bei pasirašyti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, yra išvestinis reikalavimo panaikinti skundžiamą sprendimą atžvilgiu, todėl, teismui konstatavus, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atmestas ir išvestinis skundo reikalavimas.
  6. Teismas konstatavo, kad skundžiamas sprendimas neatima iš pareiškėjos teisės dar kartą išreikšti valią dėl minėtos valstybinės žemės (ginčo žemės sklypo) pirkimo, jeigu pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka atnaujintų ginčo žemės sklype esančius statinius ir pradėtų juos eksploatuoti. Be to, jeigu pareiškėja dėl NŽT veiksmų ar neveikimo (biurokratinio sprendimų priėmimo vilkinimo ar kitokių, pareiškėjos manymu, neteisėtų aktų) patyrė turtinę ir (arba) neturtinę žalą, ji turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl šios žalos atlyginimo priteisimo.

 

III.

 

  1. Pareiškėja H. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas formaliai įvertino atsakovo sprendimą, tačiau visiškai nevertino to, kad pareiškėja jau daugiau nei 20 metų ne dėl savo kaltės (o dėl atsakovo neveikimo) negali nuosavybėn įgyti žemės sklypo, už kurį dar 1993 m. visiškai atsiskaitė, t. y. teismas, pripažindamas, kad atsakovo elgesys akivaizdžiai neatitinka gero viešojo administravimo principo, tokio elgesio neigiamas pasekmes nepagrįstai perkėlė pareiškėjai, taip pažeisdamas teisingumo principą.
    2. 1992 m. (Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m. rugpjūčio 4 d. potvarkiu Nr. 1025p) buvo priimtas sprendimas parduoti ginčo žemės sklypą pareiškėjai. Pareiškėja už šį sklypą visą sumą sumokėjo dar 1993 m., todėl teisėto potvarkio pagrindu iš esmės įsigijo sklypą, t. y. įgijo teisę į sklypo nuosavybę, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai šios aplinkybės nevertino ir pareiškėjos reikalavimą suformuoti sklypą ir sudaryti jo pirkimo-pardavimo sutartį vertino tik šiandieninio reglamentavimo ir egzistuojančių aplinkybių kontekste.
    3. Teismas nustatė ir tai, kad pareiškėja nuo 2008 m. aktyviai siekė žemės sklypo suformavimo bei įsigijimo nuosavybėn. Šias aplinkybes neabejotinai patvirtina byloje surinkti rašytiniai įrodymai. Taigi pareiškėja, jau turėdama teisę į sklypą, dėjo visas nuo jos priklausančias pastangas, kad ši jos teisė būtų įgyvendinta. Tačiau teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė vertindamas pareiškėjos reikalavimų suformuoti sklypą ir sudaryti jo pirkimo-pardavimo sutartį pagrįstumą, neapgindamas akivaizdžiai pažeistos pareiškėjos teisės.
    4. 1992 m., kai buvo priimtas sprendimas parduoti ginčo žemės sklypą pareiškėjai, jos statinių būklė nekėlė jokių abejonių ir nebuvo kliūtis formuoti bei parduoti sklypą pareiškėjai. Tačiau šiandien, po daugiau nei 20 metų valstybinių institucijų netinkamo veikimo, pareiškėja dėl apnykusių statinių nebeturi teisės į sklypo suformavimą ir įsigijimą nuosavybėn.
    5. Dėl nesuformuoto ginčo žemės sklypo pareiškėjos galimybės rekonstruoti statinius, stovinčius ant šio sklypo, taip pat yra iš esmės apsunkintos, o tą patvirtina atsakovo 2015 m. gruodžio 23 d. ir 2016 m. vasario 19 d. sprendimai, kuriuose nurodoma, kad nesant suformuoto žemės sklypo, statinių rekonstrukcija negalima. Taigi dėl atsakovo neveikimo pareiškėjos padėtis nuo 1993 m. buvo iš esmės apsunkinta, tačiau teismas šių aplinkybių neįvertino.
    6. Po to, kai pareiškėja kreipėsi į teismą su reikalavimu suformuoti sklypą ir sudaryti jo pirkimo-pardavimo sutartį, M. L. vardu buvo suformuotas ir įregistruotas žemės sklypas, kuris ne tik įsiterpia į ginčo žemės sklypą, tačiau apima teritoriją, kurioje stovi vienas iš pareiškėjai priklausančių statinių, todėl būtina kuo greičiau suformuoti ginčo sklypą, nes delsiant šis procesas dėl naujai formuojamų sklypų gali būti iš esmės apsunkintas.
    7. Dar 1992 m. valstybei priėmus sprendimą parduoti ginčo sklypą pareiškėjai ir pareiškėjai 1993 m. už sumokėjus visą kainą, pareiškėja pagrįstai susikūrė teisėtus lūkesčius, kad šis sklypas bus suformuotas ir perduotas jos nuosavybėn, tačiau dėl susiklosčiusios situacijos pareiškėjos pagrįstai susikurti teisėti lūkesčiai buvo pažeisti. Taigi teismo sprendimas, be kita ko, pažeidžia ir teisėtų lūkesčių principą.
    8. Teismas netinkamai įvertino visas aplinkybes, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl sklypo nenaudojimo. Kadangi dar 1992 m. buvo priimtas teisėtas ir nepanaikintas Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui sprendimas parduoti sklypą pareiškėjai bei pareiškėja už jį 1993 m. visiškai atsiskaitė, tiek atsakovas, tiek teismas apskritai nepagrįstai iš naujo vertina sąlygų suformuoti ir parduoti sklypą pareiškėjai egzistavimą. Tai reiškia, kad šiandieninė statinių būklė negalėjo būti pagrindas atsisakyti suformuoti sklypą ir sudaryti su pareiškėja sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Be to, atsakovas pareiškėjos statinių tariamo sunykimo klausimą iškėlė tik po to, kai gavo pareiškėjos 2013 m. lapkričio 15 d. reikalavimą suformuoti sklypą ir sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį. Iki tol per visą 20 metų laikotarpį, statinių būklės klausimas net nebuvo keliamas. Šiandien, keldamas šį klausimą, atsakovas bando pateisinti savo daugiau nei 20 metų neveikimą ir nesugebėjimą suformuoti ir nuosavybėn perleisti ginčo žemės sklypą. Galiausiai nepagrįsta remtis 2014 m. vasario 17 d. žemės naudojimo patikrinimo aktu, kuriame buvo nurodyta, kad vietovėje rasti sugriuvusių statinių likučiai, sklypas nėra naudojamas, kadangi pačiame akte buvo nurodyta, jog vietovė buvo apsnigta storu sniego sluoksniu, todėl nebuvo įmanoma nustatyti, ar po griuvėsiais išlikę pamatai. Be to, akte nustatyta, kad vietovėje išlikę ilgamečiai vaismedžiai (t. y. sklypas iki šiol yra naudojamas).
    9. Tiek atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismo pozicijos yra prieštaringos. Viena vertus, jie konstatuoja, jog statiniai yra sunykę, kita vertus, tiek konstatavo, jog statiniai gali būti modernizuoti (atnaujinti). Tam, kad būtų galima modernizuoti statinius, jie negali būti visiškai sunykę, tokiu būdu pats teismas ir atsakovas pripažįsta, kad statiniai ginčo sklype yra ir, kad jie nėra visiškai sunykę. Kitaip tariant, pats teismas konstatavo, kad statinius tereikia atnaujinti, kas savaime reiškia, jog statiniai yra nusidėvėję, tačiau pakankamai išlikę, kad po atnaujinimo galėtų būti naudojami pagal savo paskirtį.
    10. Iki šiol pareiškėja nesiėmė atnaujinti ar rekonstruoti statinius vien dėl to, kad nebuvo suformuotas ir įsigytas ginčo sklypas. Kadangi sklypą pareiškėja iš esmės jau buvo įsigijusi dar 1993  m., todėl pagrįstai tikėjosi, kad tėra likęs formalumas tą sklypą suformuoti ir pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį, kuo daugiau nei 20 metų ir užsiėmė. Dėl atsakovo neveikimo statiniai ir apnyko (tačiau ne sunyko) būtent per tą ilgą laiko tarpą, per kurį pareiškėja siekė įgyvendinti dar 1993 m. įgytą teisę į sklypą.
    11. Kadangi ginčo žemės sklype gyveno pareiškėjos seneliai, o vėliau ir tėvai bei pati pareiškėja, paveldėjusi jos šeimai daug metų priklausiusius pastatus, pareiškėja siekia naudoti ginčo sklypą jame stovinčių statinių eksploatavimui. Tai patvirtina pareiškėjos daugiau nei 20 metų trunkanti kova už savo teisę į sklypo suformavimą ir įsigijimą nuosavybėn. Taip pat pareiškėja mokėjo valstybinės žemės rinkliavą, sklype iki šiol yra išsaugotas ilgametis sodas. Taigi pareiškėja iki šiol elgėsi kaip namų valdos žemės sklypo naudotojas, todėl nebuvo pagrindo atsisakyti suformuoti sklypą ir sudaryti jo pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau teismas į tai neatsižvelgė.
  2. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Nors pareiškėja teigia, kad 1992 m. potvarkio Nr. 1025p pagrindu bei 1993 m. vasario 10 d. sumokėdama pinigus teisėtai įgijo žemės sklypą, o atsakovas, pasak jos, jau 20 metų vengia sudaryti sandorį bei suformuoti žemės sklypą, tačiau pareiškėja neprašo pripažinti sandorį galiojančiu. Jos reikalavimas sudaryti valstybinės žemės sandorį, o ne pripažinti sandorį sudarytu ir galiojančiu pagal potvarkį Nr. 1025p suponuoja, kad pareiškėjos prašymas parduoti valstybinės žemės sklypą turi būti vertinamas pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus, reglamentuojančius valstybinės žemės pardavimą.
    2. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad valstybei atstovaujantis savivaldybės administravimo subjektas (rajono valdyba) (pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą) individualiu teisės aktu būtų patvirtinęs leidimą pareiškėjai įsigyti namų valdai skirtą ginčo žemės sklypą, todėl faktinis mokėjimas už žemę (kuri nebuvo identifikuota teritorijų planavimo dokumentuose ir suformuota kaip turtinis vienetas) nėra reikšmingas įrodomasis faktas. Be to, tuo metu galiojęs teisinis reglamentavimas suponuoja, kad pareiškėja turėjo pareigą ne tik sumokėti už žemės sklypą, bet ir pareigą sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau, jei be pateisinamos priežasties neatvyko pasirašyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, ši sutartis nebuvo sudaroma. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėja nurodė, kad nuo 1992 m. iki 2008 m. nesiėmė jokių veiksmų žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti, o teismo paklausta, dėl kokių priežasčių to nedarė, pareiškėja atsakė, kad tuo metu augino vaikus. Taigi pareiškėja pateisinamos priežasties, t. y. išskirtinės, objektyvios, nuo jos valios nepriklausančios aplinkybės, kuri kliudė laiku ir tinkamai (per 16 metų), tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kuri nepriklausė nuo jos valios, nenurodė, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, jog 1992 m. pareiškėja išreiškė savo valią įsigyti jai potvarkiu Nr. 1025p išskirtą 0,25 ha ploto namų valdos žemės sklypą, ir iš savo pusės, kaip pirkėja, atliko visus veiksmus, kad įgytų nuosavybės teises į žemę. Byloje taip pat nėra duomenų, kad po to, kai miesto (rajono) valdyba priėmė potvarkį Nr. 1025 p, būtų parengta 0,25 ha ploto žemės sklypo kadastro duomenų byla.
    3. Teismas nustatė ir pareiškėja dėl to ginčo nekelia, kad paveldėti jos statiniai, kurių eksploatacijai ji siekia ne aukciono būdu įsigyti ginčo žemės sklypą, yra sunykę, t. y. faktiškai neegzistuoja. Vadovaujantis (šiuo metu galiojančius teisinius reguliavimu) Taisyklių 3 punkto 1 pastraipa bei administracinių teismų praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-977/2009, 2013 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-228/2013, 2015 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-380-492/2015), valstybinės žemės sklypas, kuriame yra sunykusio statinio pamatai, negali būti parduotas be aukciono pagal Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punkto bei Taisyklių 2.4 punkto nuostatas.
    4. Nors pareiškėja skunde nurodo, jog ketina rekonstruoti statinius ir naudoti juos pagal paskirtį, tačiau pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalį bei ginčo žemėje realiai nesant jokių pareiškėjai nuosavybės teise priklausančių statinių (jiems esant nunykus), pareiškėjos nurodyto tikslo realizavimas reikštų naujo statinio statybą. Pagal Taisyklių 3 punkto 1 pastraipą žemės sklypai parduodami esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, o ne būsimiems statiniams, kurie galbūt bus pastatyti ateityje.
    5. Pareiškėja, nuo 1985 m. būdama paveldėtų statinių naudotoja (Statybos įstatymo 2 str. 73 d.), nevykdė teisės aktuose įtvirtintų statinių naudotojų pareigų, t. y. neprižiūrėjo statinių, o tai lėmė šių statinių techninės būklės pokyčius – jų sunykimą. Todėl ne NŽT ar NŽT Vilniaus rajono skyriaus veiksmai lėmė tokios faktinės situacijos susidarymą, o būtent pačios pareiškėjos neveikimas – statinių nepriežiūra.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

  1. Šios bylos esminis klausimas, kuris lemia ir atitinkamą kitų skundo reikalavimų išsprendimą, yra pareiškėjos teisė ne aukciono tvarka pirkti namų valdos žemės sklypą esantiems statiniams eksploatuoti pagal savo tiesioginę paskirtį.
  2. Vadovaujantis Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punktu, valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu jie užstatyti fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais, išskyrus žemės sklypus, kuriuose yra pastatyti laikini statiniai, nutiesti tik inžineriniai tinklai ar (ir) pastatyti tik neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui. Valstybinės žemės sklypai parduodami tokio dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Asmenims žemės reformos metu žemė, miškas ir vandens telkiniai (suformuotais žemės sklypais) parduodami laikantis nustatytos eilės ir pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus, kitus žemės valdos projektus ar teritorijų planavimo dokumentus (Žemės reformos įstatymo 8 str. 1 d.). Taip pat Žemės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektai rengiami, kai formuojami žemės sklypai esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį.
  3. Pagal Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 2.2. punktą parduodami ir išnuomojami valstybinės žemės sklypai, užstatyti statiniais ar įrenginiais ir naudojami šiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, taip pat statiniais ar įrenginiais neužstatyti (nauji) valstybinės kitos paskirties žemės sklypai, kai tokių valstybinės žemės sklypų pardavimas ar nuoma be aukciono numatyti Lietuvos Respublikos įstatymuose.
  4. Vadovaujantis Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385, 2.2 punktu, žemėtvarkos projekte, be kita ko, projektuojami numatomi parduoti valstybinės žemės sklypai.
  5. Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513, 2.4. punktas numato, kad žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektas rengiamas, kai formuojami žemės sklypai esamiems statiniams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį.
  6. Minėtų teisės aktų nuostatos patvirtina, kad būtinos sąlygos atsirasti asmens teisei be aukciono įsigyti nuosavybėn valstybinės žemės sklypą, yra tokios: žemės sklypai turi būti užstatyti šiam asmeniui priklausančiais statiniais ir jie turi būti naudojami šiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti. Šis teisinis reguliavimas reiškia, kad asmeniui priklausančių statinių konkrečiame žemės sklype buvimas yra ta juridinę reikšmę turinti aplinkybė, kurios pagrindu šio teisinio santykio subjektams (valstybei ir fiziniam arba juridiniam asmeniui) gali būti sukurtos teisės bei pareigos valstybinių žemės sklypų naudojimo srityje, o būtent – fizinio arba juridinio asmens teisė įsigyti nuosavybėn konkretų valstybinės žemės sklypą ir valstybės pareiga šį žemės sklypą šiam asmeniui parduoti. Ir priešingai, kai tokių statinių konkrečiame valstybinės žemės sklype nėra, tai negali atsirasti ir minėtos teisės bei pareigos šio teisinio santykio subjektams. Tai savo ruožtu lemia, kad tokiais atvejais nėra ir teisinio pagrindo pradėti bei vykdyti atitinkamas viešojo administravimo procedūras bei atlikti kitus parengiamuosius techninio pobūdžio darbus (žemės sklypo plano parengimą ir pan.), reikalingus minėtam teisiniam santykiui realizuoti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-453/2014).
  7. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog lemiamą reikšmę turi ne sklype esančių statinių teisinio registravimo duomenys, bet faktinės situacijos vertinimas, t. y. kiekvienu atveju svarbu įvertinti ir tai, ar žemės sklype vykdoma veikla, susijusi su esančio statinio naudojimu, ar numatoma toliau vystyti šią, ar kitokią veiklą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-228/2013).
  8. Teismų praktikoje, nustačius, jog fiziškai pastatai (statiniai), kuriems eksploatuoti formuojami žemės sklypai pardavimui, pažeisti, sunykę ar išlikę tik pamatai, pripažįstama, kad tokie statiniai nebuvo ir negalėjo būti naudojami naudotojo poreikiams tenkinti pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą paskirtį, todėl nėra ir teisinio pagrindo formuoti žemės sklypo statiniui eksploatuoti pagal jo paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-272-492/2016, 2017 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-133-261/2017, 2017 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-317-492/2017).
  9. Šio ginčo atveju nustačius, kad pareiškėjos paveldėti statiniai, kurių eksploatacijai ji siekia ne aukciono tvarka įsigyti ginčo žemės sklypą, yra sunykę, t. y. faktiškai neegzistuoja, teismas teisingai pripažino, kad atsakovas skundžiamu sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė suformuoti ginčo žemės sklypą tiek žemės reformos žemėtvarkos projektu, tiek tokio žemės sklypo formavimo pertvarkymo projektu. Pareiškėjos statinių sunykimą patvirtina 2014 m. vasario 17 d. žemės naudojimo patikrinimo aktas, kuriame nustatyta, kad ginčo žemės sklypas yra nenaudojamas, nes jame rasti sugriuvusių medinių pastatų likučiai, vietovės fotonuotraukos (prijungtos bylos Nr. A-1162-146/2015, b. l. 63–66). Nors 2014 m. vasario 17 d. žemės naudojimo patikrinimo akte ir nurodoma, kad dėl didelio sniego sluoksnio specialistams nėra galimybės nustatyti, ar yra išlikę pastatų pamatai, tačiau tai nekeičia nustatytų faktų, kad pastatai yra faktiškai sugriuvę, yra tik jų liekanos (tai aiškiai matyti fotonuotraukose), o pamatų buvimas ar nebuvimas šiuo atveju jau nebeturi reikšmės. Pažymėtina, kad pastatų sunykimo fakto neneigia ir pareiškėja, tačiau nurodo, kad sklypą faktiškai naudoja – už jį kiekvienais metais mokėjo žemės nuomos mokestį, atliko kadastrinius matavimus, naudojo žemės sklypą kaip sodą, jį tvarkė (šienavo). Taip pat apeliacinės instancijos teismui 2018 m. birželio 8 d. pateikė 2017 m. rugpjūčio 14 d. naujojo (buitinio) vartotojo elektros prijungimo prie operatoriaus elektros tinklų paslaugos sutartį, kuri, pareiškėjos aiškinimu, patvirtina statinių tinkamumą prijungti prie elektros tinklų. Tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nepaneigia pareiškėjai priklausančių statinių sunykimo fakto, ribojančio juos naudoti pagal tiesioginę paskirtį.
  10. Pareiškėjos teiginiai, kad ji ketina statinius atstatyti, rekonstruoti, nėra pagrindas sklypo formavimui, kuris gali būti parduodamas be aukciono Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punkto tvarka, kadangi pagal ginčui aktualų teisinį reguliavimą žemės sklypai parduodami esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, o ne būsimiems statiniams, kurie galbūt bus pastatyti (ar rekonstruoti) ir pradėti eksploatuoti ateityje.
  11. Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumento, kad Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m. rugpjūčio 4 d. potvarkiu Nr. 1025p „Dėl žemės sklypų privačių namų valdoms pardavimo“ nusprendus (duomenys neskelbtini) esantį 0,25 ha ploto (ginčo) žemės sklypą už 945 rublius parduoti pareiškėjai ir jai šią sumą 1993 m. sumokėjus, ji įgijo teisę įsigyti šį žemės sklypą yra nereikšmingi šiam ginčui, kadangi pagal Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pastabą iki 2015 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. XII-1810 (TAR, 2015, Nr. 2015-10573) įsigaliojimo (2015 m. rugsėjo 1 d.) pradėtos valstybinės žemės perleidimo privačion nuosavybėn procedūros užbaigiamos pagal iki įstatymo Nr. XII-1810 įsigaliojimo galiojusias Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo nuostatas. Perleidimo privačion nuosavybėn procedūra laikoma pradėta, jeigu perleistinas privačion nuosavybėn valstybinės žemės sklypas suprojektuotas teritorijų planavimo dokumente ar žemės valdos projekte, teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintame iki įstatymo Nr. XII-1810 įsigaliojimo dienos.
  12. Pareiškėjos prašomas parduoti žemės sklypas namų valdai nebuvo ir nėra suprojektuotas teritorijų planavimo dokumente ar žemės valdos projekte teisės aktų nustatyta tvarka, todėl žemės sklypo pardavimo procedūra turi būti pradėta iš naujo. Todėl šiuo atveju žemės sklypo formavimui iš naujo taikomi šiuo metu galiojantys teisės aktų reikalavimai, neatsižvelgiant į 1992 – 1993 m. nutrūkusią ginčo žemės sklypo pardavimo procedūrą ir jos metu susiklosčiusius teisinius santykius.
  13. Teismas pateikto skundo ribose nenagrinėja pareiškėjos nurodytų žemės sklypo pardavimo vilkinimo aplinkybių ir atsakovo kaltės, o tik tiria šioje byloje ginčijamo atsakovo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimo Nr. 1SS-2997-(9.5.) teisėtumą.
  14. Pareiškėja administracinėje byloje Nr. A-1054-556/2018 yra pradėjusi ginčą dėl leidimo rekonstruoti šioje byloje minėtus statinius, esančius valstybinėje žemėje. Todėl teisėjų kolegija pažymi, kad šios bylos teismo baigiamasis aktas neriboja pareiškėjos teisės rekonstravus statinius iš naujo pradėti šio ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo procedūros.
  15. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

pareiškėjos H. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                                                        Stasys Gagys

 

 

Romanas Klišauskas

 

 

Gintaras Kryževičius


Paminėta tekste:
  • A-272-492/2016
  • A-133-261/2017
  • A-1162-146/2015
  • A-1054-556/2018