Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-3-713-2013].docx
Bylos nr.: 3K-3-713/2013
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija 188613242 atsakovas
Akcinė bendrovė „PANEVĖŽIO STATYBOS TRESTAS“ 147732969 Ieškovas
Kategorijos:
2. SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.1. Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
2.1.7. Bylos dėl rangos
2.1.7.2. dėl statybos rangos
2.3. Kitos su prievolių teise susijusios bylos
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.5. Prievolių teisė
2.5.11. Pirkimas-pardavimas:
2.5.11.4. Viešasis pirkimas-pardavimas
2.5.35. Viešas konkursas
3. CIVILINIS PROCESAS
3.1. Bendrosios nuostatos
3.1.7. Bylinėjimosi išlaidos:
3.1.7.1. Žyminis mokestis:
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3.2.6. Teismo sprendimas:
3.2.6.10. Teismo sprendimo trūkumų ištaisymas:
3.2.6.10.2. Papildomo sprendimo priėmimas

Civilinė byla Nr. 3K-3-713/2013

Teisminio proceso Nr. 2-67-3-00003-2013-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 45.4; 69

(S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Laužiko

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės Panevėžio statybos trestas kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 12 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės Panevėžio statybos tresto ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl viešojo pirkimo sutarties sąlygų pakeitimo ir skolos priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių viešojo pirkimo sutarčių sąlygų, nustatančių kainą, keitimą, aiškinimo ir taikymo, keliamas klausimas dėl sutarčių aiškinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo (CK 6.193–6.195 straipsnių), sutarties sąlygų prieštaravimo imperatyviosioms įstatymų nuostatoms.  

Atsakovė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – perkančioji organizacija, URM, atsakovė) organizavo uždarą viešųjų pirkimų konkursą dėl Lietuvos Respublikos ambasados Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje (toliau – Jungtinė Karalystė) pastato, esančio Londone, rekonstravimo darbų pirkimo (toliau Konkursas). Konkurso laimėtoju pripažintas ieškovės pasiūlymas. Šalys 2010 m. liepos 1 d. sudarė Statybos darbų rangos sutartį Nr. 2-19RN (toliauSutartis).

Remiantis Konkurso sąlygų 4.5 punkte nustatytu reikalavimu, Sutarties specialiųjų sąlygų 3 punkte, kuriame įtvirtinta darbų kaina, nurodyta, kad Sutarties kaina pagal sąmatą 11 624 500,89 Lt (be pridėtinės vertės mokesčio), pridėtinės vertės mokestis (0 proc.) 0 Lt ir 10 proc. darbų vertės dydžio užsakovo (atsakovės) rezervas, iš viso12 786 950,98 Lt; Sutarties specialiųjų sąlygų 6 punkte įtvirtinta, kad nustatomas 10 proc. Sutarties kainos užsakovo rezervas (įskaitant 0 proc. PVM).

PVM mokėtoja Jungtinėje Karalystėje ieškovė AB Panevėžio statybos trestas (toliau – ieškovė, tiekėja, PST) užregistruota 2010 m. rugpjūčio 15 d., jai suteiktas PVM registracijos numeris. Ieškovė darbus pagal Sutartį atliko ir perdavė atsakovei, kuri su ieškove atsiskaitė, sumokėdama Sutartyje nustatytą kainą – 11 624 500,89 Lt. Ieškovė Jungtinėje Karalystėje netiesiogiai sumokėjo 225 370,22 svaro sterlingų pirkimo PVM ir tiesiogiai – 343 625,31 svaro sterlingų pardavimo PVM. 

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei, prašydamas pripažinti neteisėtomis Sutarties specialiųjų sąlygų 3 ir 6 punkto sąlygas (toliau ir – Sutarties ginčo sąlygos) dėl 0 proc. pridėtinės vertės mokesčio (toliau –  PVM) tarifo taikymo pagal Sutartį atliekamiems darbams; pakeisti šias sąlygas, nustatant, kad pagal Sutartį atliekamiems darbams taikomas standartinis PVM tarifas pagal Jungtinės Karalystės Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, t. y. iki 2011 m. sausio 4 d. taikomas 17,5 proc., o nuo 2011 m. sausio 4 d. 20 proc. standartinis PVM tarifas; vadovaujantis pakeistomis Sutarties sąlygomis, priteisti iš atsakovės 2 258 121,18 Lt skolą už pagal Sutartį atliktus darbus ir 59 939,98 Lt palūkanas nuo pradelstos skolos; priteisti atsakovės 6 procentų dydžio palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei sumokėtą 27 181 Lt žyminį mokestį ir kitas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad atsakovė priėmė apmokėti visas sąskaitas faktūras ir dalį jose nurodytos sumos sumokėjo, tačiau nepagrįstai atsisako sumokėti likusią dalį, kurią sudaro Jungtinėje Karalystėje ieškovės sumokėtas PVM 2 258 121,18 Lt, apskaičiuotas nuo pagal Sutartį ieškovės atliktų darbų vertės; pagal Sutarties bendrųjų sąlygų 10.1.1 – 10.1.2 punktus, specialiųjų sąlygų 3 punktą, visą Sutarties kainą sudaro: 1) ieškovei mokamas šalių sutartas atlyginimas už atliktus darbus bei juos atliekant ieškovės patirtų išlaidų kompensavimas; 2) 10 proc. darbų vertės užsakovo rezervas; 3) PVM nuo atliktų darbų ir užsakovo rezervo vertės, taikant 0 proc. PVM tarifą (0 Lt); 0 proc. PVM tarifo taikymas apskaičiuojant visą Sutarties kainą, yra nepagrįstas, nes tokia Sutarties sąlyga prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, yra neteisėta ir negalioja; atsisakymas sumokėti kainos dalį yra nesąžiningas, neteisėtas, prieštaraujantis Sutarties tikslams, neatitinkantis tikrosios šalių valios. Ieškovė pažymėjo, kad jo atlikti statybos darbai yra laikomi paslaugų tiekimu pagal 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvą 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – Direktyva 2006/112), Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymą (toliau – ir PVMĮ) ir turi būti apmokestinami PVM; rekonstruojamas pastatas yra Jungtinėje Karalystėje, todėl ieškovės atlikti darbai laikomi suteiktais būtent Jungtinėje Karalystėje ir apmokestinami, vadovaujantis apmokestinimą PVM Jungtinėje Karalystėje reglamentuojančiais teisės aktais; aplinkybė, kad šalys susitarimu pasirinko Sutarčiai taikytiną Lietuvos Respublikos teisę, nėra pagrindas atsisakyti taikyti kitos valstybės, su kuria Sutartis yra labiau susijusi, imperatyviąsias teisės normas, kurių šalys negali pakeisti ar atsisakyti; Sutarties sąlyga, prieštaraujanti imperatyviosioms teisės normoms, pripažintina negaliojančia, o teismas, užpildydamas Sutarties spragą, turi taikyti Jungtinės Karalystės pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

 

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai: pakeitė Sutarties ginčo sąlygas, nustatant, kad pagal Sutartį atliekamiems darbams nuo 2011 m. sausio 4 d. taikomas 17,5 proc., o nuo 2011 m. sausio 4 d. 20 proc. PVM tarifas; priteisė ieškovei iš atsakovės 2 258 121,18 Lt skolos, 59 939,98 Lt palūkanų, 6 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą (2 318 061,16 Lt) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme (2012 m. vasario 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 27 181 Lt žyminio mokesčio ir 12 176,04 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, padarė išvadą, kad Konkurso sąlygose ir Sutartyje 0 proc. PVM tarifas buvo nustatytas, nes atsakovė tikėjosi, jog Lietuvos Respublikos ambasados rangos darbai bus apmokestinami 0 proc. PVM tarifu, t. y. rangovas bus atleistas nuo PVM mokėjimo arba ambasadai bus taikoma sumokėto PVM grąžinimo procedūra. Teismas sprendė, kad atsakovė suklydo dėl PVM netaikymo, nes Jungtinė Karalystė nesutiko atleisti šalių nuo PVM mokėjimo; nurodė, kad nėra duomenų, jog būtų buvęs pasirašytas susitarimas dėl pariteto PVM atžvilgiu, kuriuo remiantis Lietuvos Respublikos ambasada Jungtinėje Karalystėje galėtų kreiptis dėl sumokėto PVM grąžinimo; atsakovės suklydimą patvirtina ir tai, kad pagal Direktyvos 2006/112 45 straipsnį su nekilnojamuoju turtu susijusių paslaugų teikimo vieta yra ta vieta, kur yra nekilnojamasis turtas, taigi ieškovei atliekant rangos darbus Jungtinėje Karalystėje, ji turėjo pareigą apskaičiuoti Jungtinėje Karalystėje PVM. Teismas nurodė, kad 0 proc. PVM tarifo nustatymas Konkurso sąlygose ir Sutartyje nebuvo susijęs su darbų kainos apskaičiavimu.

Bendrųjų sąlygų 26.1 punkto nuostatą, pagal kurią ieškovė yra visiškai atsakinga už visus mokesčius, valstybines rinkliavas, licencijų mokesčius ir kitus apmokestinimus, taikomus už Lietuvos teritorijos ribų, teismas, vadovaudamasis CK 6.193 straipsniu, įvertino kaip nustatančią ieškovės atsakomybę už visų privalomų mokesčių sumokėjimą, bet ne prievolę sumokėti Jungtinėje Karalystėje nuo suteiktų paslaugų sumos mokėtiną PVM savo sąskaita. Teismo vertinimu, priešingas šios nuostatos aiškinimas būtų nesąžiningas ieškovės atžvilgiu, prieštarautų tikriesiems šalių ketinimams, atsakovės, kuri tikėjosi, kad ieškovės atliekami ir priduodami darbai Jungtinėje Karalystėje nebus apmokestinti PVM arba bus taikomas sumokėto PVM grąžinimas, valiai.

Teismas pažymėjo, kad Sutarties sąlygos, kuriose nustatytas 0 proc. PVM tarifas, negali būti traktuojamos kaip prieštaraujančios imperatyviosioms įstatymų normoms, nes: pagal Direktyvos 2006/112 151 straipsnio 1 dalies a punktą valstybės narės PVM neapmokestina sandorių, kai tiekiamos prekės ar teikiamos paslaugos pagal diplomatinius ir konsulinius susitarimus; Direktyva 2006/112 iš esmės nedraudžiama šalims sutartyje susitarti dėl 0 proc. PVM tarifo taikymo, taip PVM mokėjimo naštą perkeliant paslaugas teikiančiam asmeniui. Teismas laikė, kad Sutarties ginčo sąlygose nustatyto 0 proc. PVM tarifo keitimas sietinas ne su šios sąlygos prieštaravimu imperatyviosioms įstatymo normoms, bet su atitiktimi šalių pusiausvyros, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams (CK 1.5 straipsnis). Aplinkybė, kad Sutarties bendrųjų sąlygų 25.1 punkte nustatyta, jog Sutarčiai taikoma Lietuvos Respublikos teisė, teismo vertinimu, yra nereikšminga, nes nėra ginčo dėl to, kad pareiga mokėti PVM ir šio mokesčio tarifo dydį nustatyti paslaugų teikimo vietos valstybėje galiojančiuose teisės aktuose, o pirmiau nurodyta Sutarties nuostata vertintina kaip reglamentuojanti Sutarties turinio atitikties Lietuvos Respublikos teisei klausimus.

Teismas konstatavo, kad Sutarties sąlygų, nustatančių pagal Sutartį Jungtinėje Karalystėje ieškovės atliekamiems darbams taikytiną PVM tarifą, PVM sumos, skaičiuojamos nuo atliktų darbų vertės ir ieškovės rezervo sumos, bei visos Sutarties kainos koregavimas negali būti laikomas esminiu Sutarties pakeitimu, nes ieškovės prašomos pakeisti Sutarties sąlygos, jei jos tokios būtų galiojusios jau tiekėjų pasiūlymų teikimo metu, nepažeistų tiekėjų lygiateisiškumo ir skaidrumo principų, nesuteiktų nė vienam tiekėjui pranašumo. Be to, 0 proc. PVM tarifas Konkurso ir Sutarties sąlygose buvo nustatytas klaidingai vertinant aplinkybes, kad Jungtinė Karalystė ateityje atleis ieškovę nuo PVM mokėjimo ar sudarys susitarimą dėl sumokėto PVM grąžinimo. Aplinkybės, dėl kurių kilo poreikis keisti Sutarties sąlygas, yra susijusios išimtinai su atsakovės veiksmais bei situacijos vertinimu, kuriais ieškovė iš esmės neturėjo pagrindo netikėti. Teismas laikė, kad šiuo atveju būtent atsakovė turėjo pareigą dar iki Sutarties sudarymo išsiaiškinti, ar iš tiesų Jungtinė Karalystė atleis atsakovę nuo PVM mokėjimo, ar sudarys susitarimą dėl PVM grąžinimo, tačiau to, kaip apdairiai ir atsakingai veikiantis asmuo, neatliko, todėl Sutarties sąlygų korekcijos poreikis kilo būtent dėl atsakovės kaltės; nei ieškovė, nei kiti konkurse dalyvavę tiekėjai rizikos dėl tokių atsakovės veiksmų nebuvo prisiėmę. Nepaisant to, kad Sutartis yra viešojo pirkimo, darbų pirkimui buvo nustatyta aiški suma, tačiau perkančiosios organizacijos pareiga užtikrinti, kad perkant paslaugas būtų racionaliai panaudojamos biudžeto lėšos, teismo vertinimu, negali būti pagrindas atleisti ją nuo atsakomybės už tai, kad Sutarties vykdymo metu dėl jos kaltės faktiškai išaugo Sutarties vykdymo kaštai, kuriuos buvo galima protingai numatyti dar Sutarties sudarymo metu ir atitinkamai nustatyti tokios situacijos sprendimo mechanizmą. Teismo vertinimu, keičiant Sutarties sąlygas dėl taikytino PVM dydžio, Sutarties ekonominės pusiausvyros pasikeitimas ieškovės naudai neiškreips viešojo pirkimo sutarties esmės ir nepažeis jos sąlygų, nes jau pirminėse jos sąlygose buvo įtvirtinta ekonominė disproporcija, kurios atsiradimą išimtinai nulėmė atsakovės klaida, vertinant PVM lengvatų taikymą pagal Sutartį perkamoms paslaugoms Jungtinėje Karalystėje. Remdamasis pirmiau nurodytomis aplinkybėmis, vadovaudamasis Jungtinėje Karalystėje Sutarties vykdymo metu galiojusių PVM reglamentuojančių aktų nuostatomis, teismas nusprendė pakeisti Sutarties ginčo sąlygas.

Teismas, nustatęs, kad byloje esančiais įrodymais patvirtinama, jog ieškovė Jungtinėje Karalystėje netiesiogiai sumokėjo 225 370,22 svaro sterlingų pirkimo PVM, tiesiogiai 343 625,31 svaro sterlingų pardavimo PVM, sprendė, kad pagal pakeistas Sutarties nuostatas atsakovei kyla pareiga sumokėti ieškovei pirmiau nurodytas sumas (Jungtinėje Karalystėje pirktoms bei parduotoms paslaugoms taikytą PVM).

Teismas, vadovaudamasis CK 6.210 straipsniu, Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, sprendė, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 59 939,98 Lt palūkanų taip pat yra pagrįstas, nes Sutartis yra komercinio pobūdžio sandoris, o atsakovė praleido atsiskaitymo su ieškove terminus.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 17 d. papildomu sprendimu ieškoveiatsakovės priteisė 25 946,81 Lt bylinėjimosi išlaidų.

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir 2013 m. sausio 17 d. papildomą sprendimą panaikino; ieškovės ieškinį atmetė; priteisė atsakovei iš ieškovės 3800 Lt bylinėjimosi išlaidų; valstybei iš ieškovės – 27 181 Lt žyminio mokesčio.

Įvertinusi Sutarties ginčo sąlygas, nurodžiusi, kad šioje byloje pareikštu ieškiniu ieškovė siekia, jog pirmiau nurodytos nuostatos dėl 0 Lt PVM tarifo taikymo būtų pakeistos, nustatant taikytiną PVM tarifą, remiantis Jungtinės Karalystės teisės aktais, t. y. iki 2011 m. sausio 4 d. taikant 17,5 proc., o nuo 2011 m. sausio 4 d. 20 proc., teisėjų kolegija konstatavo, kad, priešingai nei teigia ieškovė, pareikštu ieškiniu siekiama pakeisti viešojo pirkimo sutarties kainą, ją padidinant taikytino PVM suma ir ją išreikalaujant iš atsakovės.

Teisėjų kolegija nurodė, kad apeliantai neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų, jog Sutarties sąlygos negali būti traktuojamos kaip prieštaraujančios imperatyviosioms įstatymų normoms, todėl dėl šių išvadų pagrįstumo nepasisakė, o esminiu nagrinėjimo dalyku laiko pirmosios instancijos teismo išvadų dėl Sutarties ginčo sąlygų keitimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju šalys nesutaria dėl viešojo pirkimo sutarties sąlygų pakeitimo; pažymėjo, kad Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 18 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta sutarties keitimo tvarka taikytina tais atvejais, kai šalys dėl viešojo pirkimo sutarties sąlygų keitimo sutaria; ši pozicija grindžiama tuo, kad Viešųjų pirkimų tarnyba neįgaliota spręsti tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų ginčų; nurodė, kad, nesant sutarimo dėl viešojo pirkimo sutarties keitimo ir tokiam ginčui pasiekus teismą, būtent jis sprendžia dėl viešojo pirkimo sutarties pakeitimo. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, pateiktais 2013 m. sausio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2013, teisėjų kolegija nurodė, kad tokiu, kaip pirmiau nurodyta, atveju teismas privalo vertinti ne tik tai, ar galima keisti viešojo pirkimo sutartį, atsižvelgiant į viešųjų pirkimų principus ir jos keitimo ribojimus, tačiau, įvertinęs tokį galimumą VPĮ prasme, turi spręsti dėl galimybės keisti viešojo pirkimo sutartį vienos šalies reikalavimu, t. y. ne bendru kontrahentų sutarimu. Remdamasi VPĮ 18 straipsnio 6 dalies 3 punktu, kasacinio teismo išaiškinimais, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad šioje byloje privalu nustatyti, ar Sutartyje yra nustatyta fiksuota kaina, įtvirtintos jos apskaičiavimo taisyklės, bei įvertinti, ar siekiamu Sutarties sąlygų pakeitimu nebus pažeisti viešųjų pirkimų skaidrumo ir lygiateisiškumo principai, t. y. atskleisti, ar viešojo pirkimo sutarties pakeitimas kvalifikuotinas kaip esminis ar neesminis.

Teisėjų kolegija, remdamasi Viešojo pirkimopardavimo sutarčių sąlygų keitimo rekomendacijų, patvirtintų Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2009 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 1S-43 (toliau – Rekomendacijos), 11, 12, 15.2, 16.3 punktais, susipažinusi su Konkurso ir Sutarties sąlygomis, sprendė, kad atsakovės teiginys, jog Sutartyje buvo nustatyta fiksuota kaina, yra pagrįstas; pažymėjo, kad tiek Sutarties projekte, tiek jos 3 punkte buvo nustatyta, kad kaina yra galutinė ir apima visas tiesiogines ir netiesiogines išlaidas, susijusias su objekto rekonstravimu ir pridavimu naudoti; be to, Sutartyje nurodyta konkreti bendra Sutarties kaina – 12 786 950,98 Lt, į kurios sudėtį įtrauktas ir 0 proc. PVM, o Sutarties bendrosiose sąlygose nustatyta, kad kaina Sutartyje nurodoma be PVM, bei tai, kad jei Sutartyje nurodyta konkreti statybos darbų kaina, rangovas neturi teisės reikalauti ją padidinti, o užsakovas sumažinti, išskyrus Sutarties specialiosiose sąlygose nustatytą kainos perskaičiavimo galimybę ir kitus specialiosiose sąlygose įtvirtintus atvejus (10.1.1 ir 10.1.4 punktai). Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad Sutartimi buvo susitarta dėl fiksuotos darbų kainos, todėl tokiai sutarčiai galioja griežtas įstatymuose nustatytas kainos keitimo ribojimas (CK 6.653 straipsnio 5 dalis).

Remdamasi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-164/2012, kad situacija, kai būtų leidžiama keisti sutartyje nustatytas sąlygas (kainą) dėl aplinkybių, kurios galėjo būti numatytos ir egzistavo sutarties sudarymo metu, neatitiktų viešųjų pirkimų skaidrumo ir lygiateisiškumo principų, teisėjų kolegija pažymėjo, kad viešojo pirkimo procedūrų metu ieškovė neginčijo Konkurso sąlygų, kuriose apibrėžta Sutarties kaina ir rezervas, nuostatų, pagal kurias į kainą įskaičiuojamas 0 proc. PVM tarifas, nors tokią teisę jai, kaip tiekėjai, suteikė VPĮ nuostatos; ieškovė taip pat turėjo teisę kreiptis į perkančiąją organizaciją su prašymu paaiškinti neaiškias Konkurso sąlygas, tačiau šia teise nepasinaudojo. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pagrįstas atsakovės teiginys, jog ieškovei šios Konkurso sąlygos ne tik buvo žinomos iš gautų pirkimo dokumentų, bet su tokiomis sąlygomis ji sutiko, nuspręsdama pateikti pasiūlymą, kartu ir pasirašytą Sutarties projektą su nurodyta sąlyga, kad PVM tarifas yra 0 proc., taip prisiimdama riziką, susijusią su tuo, kad jai gali tekti mokėti PVM Jungtinėje Karalystėje už šioje šalyje atliekamus darbus.

Teisėjų kolegija sprendė, kad nėra pagrindo sutikti su ieškovės teiginiu, jog aplinkybė, kad darbams bus taikomos standartinis, o ne 0 proc. PVM tarifas, jai tapo žinoma tik sudarius Sutartį ir pradėjus ją vykdyti, ir kad pasiūlymo pateikimo bei Sutarties sudarymo metu šios aplinkybės ieškovė negalėjo protingai numatyti ir kontroliuoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė ieškovei, kaip profesionaliai statybų verslo dalyvei, turėjo būti žinoma dar iki Sutarties sudarymo; kita vertus, ieškovė, prieš sudarydama Sutartį, turėjo pasidomėti Jungtinėje Karalystėje galiojančiais teisės aktais, reglamentuojančiais PVM mokėjimo tvarką ir jos dydį, o ne tikėti žodiniais atsakovės pažadais, kad nuo tokių mokesčių mokėjimo ji bus atleista. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog aplinkybė dėl būsimos prievolės mokėti PVM Jungtinėje Karalystėje Sutarties sudarymo metu ieškovei buvo netikėta, juolab kad Konkurso sąlygose ir Sutartyje buvo nustatyta, jog rangovas yra visiškai atsakingas už visus mokesčius, valstybines rinkliavas, licencijų mokesčius ir kitus apmokestinimus, taikomus už Lietuvos teritorijos ribų (Sutarties bendrųjų sąlygų 26.1 punktas).

Teisėjų kolegija, remdamasi Sutarties bendrųjų sąlygų 26.1 punktu, pažymėjo, kad ši Sutarties nuostata taip pat nesudaro pagrindo keisti Sutarties kainą, į jos sumą įtraukiant tam tikro dydžio PVM tarifus, nes tiek Konkurso sąlygose, tiek Sutartyje buvo aiškiai įtvirtina, jog PVM tarifas yra 0 proc., t. y. iš esmės, kad į Sutarties kainą PVM dydžiai neįskaitomi; padarė išvadą, kad Sutarties kainos pakeitimas, į jos sudėtį įtraukiant ieškovės prašomus PVM tarifo dydžius, būtų laikomas esminiu, iš esmės naujos sutarties sudarymu, o tai prieštarautų VPĮ įtvirtintoms imperatyviosioms teisės normoms bei viešųjų pirkimų skaidrumo ir lygiateisiškumo principams.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Sutartyje yra įtvirtinta ne tik fiksuota kaina, bet ir kainodaros taisyklės (Sutarties specialiųjų sąlygų 8.1, 8.2 punktai), pagal kurias Sutarties galiojimo laikotarpiu jos kaina gali būti keičiama proporcingai perskaičiuojant Sutarties šalių pasirašomame papildomame susitarime, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos pasikeitusį PVM dydį, infliacijos (defliacijos) pasikeitimus pagrindžiančias valstybinių institucijų pažymas. Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovės nurodoma aplinkybė – paaiškėjimas, jog ji nebus atleista nuo PVM mokėjimo, nepatenka į Sutartyje išvardytą atvejų, kada Sutarties kaina gali būti perskaičiuojama, sąrašą; nėra pagrindo sutikti su ieškove, kad Sutarties specialiųjų sąlygų 8.1 punkte įtvirtinta norma, Sutarties galiojimo metu leidžianti keisti jos kainą, proporcingai ją perskaičiuojant, atsižvelgiant į pasikeitusį PVM dydį, turi būti taikoma ir pagal Sutartį atliktų darbų Jungtinėje Karalystėje taikomo PVM tarifui, nes pirmiau nurodytame punkte įtvirtintas kainos keitimas dėl pasikeitusio PVM dydžio, be to, mokėtino Lietuvos Respublikoje, o ne pasikeitusio PVM dydžio Jungtinėje Karalystėje; priešingas aiškinimas prieštarauja Sutarties bendrųjų sąlygų 26.1 punkto nuostatoms. Atsižvelgusi į pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju kainos perskaičiavimas kvalifikuotinas neleistinu Sutarties keitimu VPĮ 18 straipsnio 8 dalies prasme; pakeitus Sutartyje nustatytą fiksuotą kainą, būtų nustatytos iš esmės kitokios nei pirkimo dokumentuose ir sudarytoje Sutartyje nustatytos pirkimo sąlygos; be to, yra pagrindas konstatuoti, kad jei pagal Konkurso sąlygas ir į Sutarties projektą būtų įtraukti ieškovės prašomi PVM tarifai, tai būtų suteikę galimybę dalyvauti kitiems, nei dalyvavo, konkurso dalyviams arba konkurso nugalėtoju pripažinti kito, nei pasirinktas, tiekėjo pasiūlymą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad atsakovė suklydo dėl PVM netaikymo, tikėjosi, jog ieškovės darbai Londone nebus apmokestinti PVM, Konkurso sąlygose 0 proc. PVM tarifas nustatytas klaidingai įvertinus aplinkybes, prieštarauja VPĮ 18 straipsnio 8 daliai, neatitinka viešojo pirkimo sutarties esmės. Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, kad ieškovei buvo suteikta galimybė susipažinti su konkurso sąlygomis, ji su jomis sutiko, taigi ir su taikomu 0 proc. PVM tarifu, pateikė savo pasiūlymą, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog sudarant Sutartį ieškovei nebuvo žinomos sąlygos, jog į Sutarties kainą Jungtinėje Karalystėje ieškovei privalomos mokėti PVM sumos nepatenka; atsakovės suklydimas negali būti laikomas pagrindu pakeisti Sutarties esmines sąlygas, susijusias su kainos nustatymu, nes toks keitimas galimas tik išimtiniais atvejais, o tokio atvejo egzistavimas šioje byloje neįrodytas.

Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė VPĮ nuostatas, neteisingai išsprendė šalių ginčą, padaręs nepagrįstą išvadą, kad yra pagrindas pakeisti šalių sudarytos viešojo pirkimo Sutarties esmines sąlygas, nustatančias kainą.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 12 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

  1. Teismas netinkamai taikė VPĮ ir CK normas, reglamentuojančias sutarties sąlygų prieštaravimą imperatyviosioms įstatymo nuostatoms bei jų keitimą. Teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju kainos perskaičiavimas kvalifikuotinas neteisėtu Sutarties keitimu VPĮ 18 straipsnio 8 dalies prasme, padaryta netinkamai aiškinant ir taikant VPĮ 18 straipsnio 8 dalį, CK 6.157 straipsnio 1 dalį. Sprendžiant šalių ginčą pirmiausia taikytinos CK nuostatos, ne VPĮ, nes VPĮ 18 straipsnio 8 dalies nuostata susijusi su situacijomis, kai sutartis keičiama abiejų šalių susitarimu. Šiuo atveju atsakovė nesutinka pakeisti Sutarties, taigi teismas turėjo taikyti CK normas, nes CK 6.382 straipsnyje nurodyta, jog viešojo pirkimo–pardavimo sutartims šio kodekso normos taikomos tiek, kiek kiti įstatymai nenustato ko kita, o VPĮ šioje byloje susiklosčiusi situacija tiesiogiai nereguliuojama.

Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, pateiktais 2013 m. sausio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2013, atsižvelgiant į tai, kad atsakovei suklydus į Konkurso sąlygas bei Sutartį buvo įrašytas 0 proc. PVM tarifas, darytina išvada, jog byloje taikytinos ne Sutarties pakeitimo pasikeitus aplinkybėms, bet Sutarties sąlygos negaliojimo ir jo padarinių taikymą reglamentuojančios CK normos.

Pagal CK 6.224 straipsnį, 6.226 straipsnio 1 dalį sutarties sąlyga, prieštaraujanti imperatyviosioms teisėms normoms, turi būti pripažinta negaliojančia, o šalių ginčą nagrinėjantis teismas, užpildydamas dėl imperatyviosioms teisėms normoms prieštaraujančios sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia atsiradusią sutarties spragą, šalių sutarties pagrindu atsiradusiems santykiams turi taikyti atitinkamas imperatyviąsias teisės normas.

Sutartyje įtvirtinta nuostata, prieštaraujanti Europos Sąjungos (Direktyva 2006/112), Jungtinės Karalystės (1994 m. PVM įstatymas, Iždo įsakymai, už mokesčių administravimą atsakingos institucijos HM Revenue&Customs taisyklės), Lietuvos Respublikos (PVMĮ) teisės aktuose įtvirtintoms imperatyviosioms teisės normoms, todėl ji turi būti pripažinta negaliojančia bei pritaikyta ta norma, kurią šalys Sutartimi pakeitė, t. y. turi būti laikoma, kad šalys susitarė dėl Sutartyje nurodytos kainos ir 17,5 proc. PVM iki 2011 m. sausio 1 d., 20 proc. PVM nuo 2011 m. sausio 4 d. Tai, kad nagrinėjama situacija negali būti traktuojama kaip bendrasis Sutarties kainos pakeitimo atvejis, o vertintina kaip reikalavo laikytis imperatyvių teisės normų įgyvendinimas, patvirtina kasacinio teismo išaiškinimai, pateikti 2009 m. vasario 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2009; jais turi būti vadovaujamasi šioje byloje. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad būtent perkančioji organizacija privalo nurodyti teisės aktų imperatyviąsias nuostatas atitinkantį PVM dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2009). Taigi apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo CK 6.157 straipsnio 1 dalies ir VPĮ 18 straipsnio 8 dalies taikymo praktikos.

  1. Teismas netinkamai taikė CK normas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193–6.195 straipsnius). Teismas nepagrįstai, netinkamai taikydamas sutarčių aiškinimo taisykles, sprendė, kad ieškovė prisiėmė riziką dėl PVM mokėjimo pagal Sutarties bendrųjų sąlygų 26.1 punktą. Ši išvada padaryta neatsižvelgus į Sutarties sąlygų tarpusavio santykį, Sutarties esmę, tikslą, sudarymo aplinkybes. Iš Sutarties teksto (bendrųjų sąlygų 10.1.1, specialiųjų sąlygų 3 ir 6 punktų) matyti, kad šalys išskyrė PVM iš kitų mokesčių ir jį atskirai aptarė konkrečiose Sutarties sąlygose. Taigi Sutarties bendrųjų sąlygų 26.1 punktas aiškintinas kaip neapimantis PVM, t. y. reguliuojantis kitus mokesčius. Be to, Sutarties specialiųjų sąlygų 6.5 punkte nustatyta galimybė panaudoti užsakovo rezervą apmokėti galimas kitas, nei Jungtinėje Karalystėje taikomas PVM, Jungtinėje Karalystėje taikomų valstybės ir (ar) vietinės valdžios vietovėje, kurioje vykdomi Sutartyje aptarti darbai, pinigines rinkliavas, susijusias su pagal Sutartį atliekamais darbais ar jų pridavimu.

Aiškinant Sutarties bendrųjų sąlygų 26.1 punktą, neatsižvelgta į tikruosius jos šalių ketinimus. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina atsakovę tikėjusis, jog ieškovės atliekamiems darbams taikytinas 0 proc. PVM. Konstatuotina, kad atsakovė suklydo dėl PVM netaikymo, nes Jungtinė Karalystė nesutiko atleisti šalių nuo PVM mokėjimo, tačiau tai nereiškia, kad šalys, pasirašydamos Sutartį, siekė susitarti, kad ieškovei teks rizika dėl pasikeitusio (ar paaiškėjusio teisingo) PVM tarifo. Taigi tiek Konkurso sąlygose, tiek Sutartyje 0 proc. PVM tarifas buvo nustatytas atsižvelgiant į klaidingą atsakovės manymą, kad Jungtinė Karalystė arba atleis nuo PVM mokėjimo, arba grąžins sumokėtą PVM.

Teismas taip pat nesilaikė reikalavimo Sutartį aiškinti sąžiningai. Aiškinant pirmiau nurodytą Sutarties nuostatą apeliacinės instancijos teismo sprendime nurodytu būdu, perkančiosios organizacijos (atsakovės) padarytos klaidos neigiami padariniai tenka išimtinai ieškovei, kuri pagrįstai pasitikėjo atsakovės nustatyta Konkurso sąlyga dėl taikytino PVM; perkančioji organizacija laikoma visiškai atleista nuo savo pareigos parengti imperatyviąsias įstatymo normas atitinkančias sąlygas vykdymo, visą riziką dėl jos pareigų nevykdymo perkeliant tiekėjui. Sutarties nuostatos aiškinimas yra nesąžiningas, be to, prieštarauja teismų praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2009; 2009 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2009; 2011 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-498/2011; 2012 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2012).

  1. Teismas netinkamai taikė VPĮ 18 straipsnio 8 dalį. Nors Sutarties sąlygų keitimas neturėtų būti kvalifikuojamas kaip sutarties kainos keitimas VPĮ 18 straipsnio 8 dalies prasme, padarius išvadą, kad pirmiau nurodytoje CK nuostatoje įtvirtinti kainos keitimui keltini reikalavimai taikytini, laikytina, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti ieškinį ir šiuo pagrindu.

Pagal kasacinio teismo suformuluotą praktiką sutarties kainos pakeitimas gali būti laikomas esminiu, jei dėl to ekonominė sutarties pusiausvyra pasikeičia asmens, su kuriuo sudaryta sutartis, naudai taip, kaip nebuvo nustatyta pirminėse sutarties sąlygose. Pakeitus Sutarties sąlygas, susijusias su taikytino PVM tarifo ir atitinkamai Sutarties kainos padidinimu, ekonominė Sutarties pusiausvyra nepasikeistų ieškovės naudai, palyginti su nustatyta pirminėse Sutarties bei Konkurso sąlygose. Ieškovės faktiškai pagal pirminę Sutartį už atliktus darbus gautos pajamos, taikant imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantį 0 proc. PVM tarifą, būtų tokios pat kaip ieškovės faktiškai pagal pakeistą Sutartį už atliktus darbus gautos pajamos, atėmus taikant standartinį (atitinkami 17,5 ar 20 proc.) tarifą, sumokėtą PVM. Teisingo PVM tarifo taikymas, perkančiąją organizaciją įpareigojant padengti papildomai mokėtiną sumą, atitinka ir kitą neesminio sutarties keitimo kriterijų – pirkime dalyvavusių subjektų lygiateisiškumo užtikrinimą. Pakeitus Sutartyje nustatytą PVM tarifą bei visą Sutarties kainą, kitų Konkurso dalyvių (UAB „Eikos statyba“ ir UAB „Skirnuva“) interesai ir (ar) lygiateisiškumo ir (ar) skaidrumo principai nebūtų pažeisti, nes: vadovaudamiesi Konkurso sąlygų 4.5 punktu, pasiūlymo formos nuostatomis ir Sutarties projekto specialiųjų sąlygų 3 punktu, pirmiau nurodyti Konkurso dalyviai savo galutiniuose pasiūlymuose visą darbų kainą, kaip ir ieškovė, nurodė taikydami 0 proc. PVM tarifą; Konkurso laimėtojas pasirinktas pagal kainą, nurodytą be PVM, todėl konstatuotina, kad tai neturėjo įtakos tiekėjo pasirinkimui; be to, dalyvavę tiekėjai, vadovaudamiesi Konkurso sąlygomis, tikėjosi, kad darbai nebus apmokestinti PVM, todėl tai, kad darbams vis dėlto taikytinas PVM, galėjo lemti nebent dalyvio atsisakymą dalyvauti Konkurse, o ne didesnį skaičių.

Sutarties keitimas nelaikytinas esminiu dar ir dėl to, kad Sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta, jog Sutarties kaina gali būti keičiama proporcingai ją perskaičiuojant, atsižvelgus į Lietuvos Respublikos pasikeitusį PVM dydį (8.1 punktas), taigi šalių susitarimu kainos keitimas, pasikeitus PVM dydžiui, yra leidžiamas Sutartimi. Taigi ir taikytino PVM tarifo įtvirtinimas Sutartyje, ištaisant klaidingą PVM dydį, negali būti laikomas esminiu, t. y. VPĮ draudžiamu sutarties keitimu.

Sutarties specialiųjų sąlygų 8.1 punktas aiškintinas ne kaip leidžiantis pakeisti kainą, pasikeitus Lietuvos Respublikos, bet Didžiosios Britanijos PVM, nes Lietuvos Respublikos PVM dydis, juolab jo pasikeitimas, neaktualusjis netaikytinas pagal Sutartį atliktiems darbams. Sutarties pakeitimas, vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2013 m. birželio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-181/2013, laikytinas atitinkančiu įstatymų ir šalių sudarytos Sutarties nuostatas.

Tai, kad Sutarties sąlygų pakeitimas dėl pasikeitusio PVM dydžio nelaikytinas esminiu, todėl yra teisėtas ir pagrįstas, patvirtina viešuosius pirkimus reglamentuojančių teisės aktų nuostatos. Rekomendacijų 16.3, 16.5 punktuose nustatyta, kad pirkimo sutarties sąlygų pakeitimas laikomas neesminiu, jei, atsižvelgiant į šių rekomendacijų nuostatas, dėl pasikeitusio PVM ar kito tiesiogiai su kaina susijusio mokesčio koreguojama pirkimo sutarties kaina arba jeigu koreguojamos pirkimo sutarties nuostatos, kurios prieštarauja imperatyviesiems teisės aktų reikalavimams; Viešojo pirkimo–pardavimo sutarčių kainos ir kainodaros taisyklių nustatymo metodikos, patvirtintos Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2003 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 1S-21, 34 punkte (ankstesnės redakcijos 25 punkte), įtvirtinta, kad kainodaros taisyklėse turi būti nustatytas kainos ar įkainių perskaičiavimas teisės aktais pakeitus taikomą PVM sutartyje nurodytoms prekėms, paslaugoms ar darbams.

 

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė prašo kasacinį skundą atmesti, palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutartį ir nurodo šiuos nesutikimo su ieškovės kasacinio skundu argumentus:

1. Ieškovės nurodyti argumentai nepaneigia apeliacinės instancijos teismo sprendimo argumentų ir išvadų pagrįstumo bei teisingumo; skunde išdėstytos faktinės aplinkybės neatitinka tikrovės, teisiniai argumentai bei pateikiamas byloje nagrinėjamų teisinių santykių kvalifikavimas yra nepagrįsti ir neteisingi. Teismas sprendime teisingai aiškino ir taikė viešuosius pirkimus reglamentuojančias teisės normas, tinkamai atskleidė bylos esmę, nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų, laikėsi kasacinio teismo išaiškinimų, todėl priėmė pagrįstą, teisėtą ir teisingą sprendimą.

2. Byloje esantys įrodymai (tarp jų – Pirkimų, susijusių su įstatymų nustatyta tvarka valstybės ar tarnybos paslaptimi, tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 1150, Užsienio reikalų ministerijos patvirtintos Konkurso sąlygos, jų priedai, 2010 m. lapkričio 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1647 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 10 d. nutarimo Nr. 1082 „Dėl atnaujinamo valstybės nekilnojamojo turto sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo nuostatos) patvirtina, kad atsakovė pirkimą vykdė už konkrečią fiksuotą kainą – ne daugiau kaip 13 000 000 Lt, todėl Sutarčiai galiojo griežtas įstatymuose nustatytas kainos keitimo ribojimas (CK 6.653 straipsnio 5 dalis).

3. Remiantis VPĮ 3 straipsniu, 18 straipsnio 6 dalies 3 punktu, 8 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, pateiktais 2011 m. spalio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2011, 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-164/2012, darytina išvada, kad nebuvo būtinųjų sąlygų Sutarties kainai didinti, taigi pirmosios instancijos teismas neteisėtai įsikišo į atsakovės (perkančiosios organizacijos) kompetenciją, todėl teismo sprendimas buvo neteisėtas ir nepagrįstas. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovės paskelbto Konkurso dokumentuose ne tik nebuvo nustatytas, bet iš esmės draudžiamas bet koks Konkursą laimėjusio rangovo pasiūlyme nurodytos ir Sutartyje įtvirtintos kainos keitimas. Tokia sąlyga ieškovei ne tik buvo žinoma iš gautų Konkurso dokumentų, bet ji su tokia sąlyga sutiko, nuspręsdama dalyvauti Konkurse, pateikdama pasiūlymą, kartu ir pasirašytą Sutarties projektą, kuriame įtvirtinta sąlyga, kad kainos keitimas nenustatomas. Kadangi atsakovė pirkimą vykdė už konkrečią fiksuotą kainą, tiekėjai (tarp jų – ieškovė), rengdami pasiūlymus, turėjo įvertinti ir įvertino riziką, kad, sudarius Sutartį fiksuota kaina, jos keisti iš esmės nebus galima. Ieškovė sąlygų dėl pirkimo kainos VPĮ nustatyta tvarka nenuginčijo. Konkurso sąlygų 6 skyriuje buvo nustatyta atsakovės pareiga atsakyti į kiekvieną rašytinį prašymą paaiškinti Konkurso sąlygas, tačiau ieškovė iki Sutarties pasirašymo nesikreipė į atsakovę dėl pirkimo sąlygų, nustatančių pirkimo kainą, paaiškinimo. Ieškovės piktnaudžiavimu teise laikytina situacija, kai ji, neginčydama Konkurso sąlygų bei sudarytos Sutarties, bet įvykdžiusi statybos rangos darbus pagal ją ir gavusiatsakovės galutinį atsiskaitymą, ėmė reikalauti teismine tvarka pakeisti jau įvykdytos Sutarties sąlygas ir papildomo mokėjimo iš atsakovės. Ieškovė turėjo laisvę pasirinkti – dalyvauti ar nedalyvauti Konkurse, savo pasiūlyme nurodyti didesnę Sutarties kainą, numatydama ir PVM mokėjimą Jungtinėje Karalystėje. To nepadariusi, ieškovė prisiėmė riziką dėl galimos Sutarties kainos padidėjimo.

4. Kasaciniame skunde ieškovė iš esmės neteisingai vertina atsakovės veiksmus po Sutarties sudarymo siekiant susitarti su Jungtinės Karalystės institucijomis dėl PVM netaikymo pagal Sutartį. Kadangi Jungtinės Karalystės ambasada Vilniuje, 20042006 metais atlikusi ambasados Vilniuje statybos darbus, Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų sprendimu atgavo sumokėtą PVM, tai Užsienio reikalų ministerija (toliau – URM) diplomatiniais kanalais aiškinosi abipusio pariteto principo taikymo galimybę dėl PVM susigrąžinimo Lietuvos ambasadai Londone už statybos darbus. Taip URM siekė rasti galimybę Lietuvos valstybei sumažinti statybos darbų kainą dėl vykdomų Lietuvos ambasados Londone statybos darbų. Apie diplomatų atliekamus veiksmus ieškovė buvo informuojama. Kadangi Jungtinė Karalystė atsisakė taikyti abipusio pariteto principą, t. y. atleisti Lietuvos Respublikos ambasadą nuo PVM mokėjimo, tai URM neteko galimybės sumažinti pastato Londone rekonstrukcijos projektavimo ir rekonstravimo darbų bendrą kainą.

5. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Sutarties kainos pakeitimas, į jos sudėtį įtraukiant ieškovės prašomus PVM tarifo dydžius, būtų laikomas esminiu, iš esmės naujos sutarties sudarymu, o tai prieštarautų VPĮ įtvirtintoms imperatyviosioms teisės normoms bei viešųjų pirkimų skaidrumo ir lygiateisiškumo principams. Teisėjų kolegija pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju kainos perskaičiavimas kvalifikuotinas draudžiamu sutarties pakeitimu VPĮ 18 straipsnio 8 dalies prasme. Sutarties kainos pakeitimas laikytinas esminiu, nes dėl jo ieškovė įgytų didelę ekonominę naudą, palyginti su kitais Konkurso dalyviais, kurie pateiktuose pasiūlymuose nurodė daug mažesnę kainą. Kasaciniam teismui patenkinus ieškovės reikalavimus susidarytų situacija, kad ieškovė būtų atlikusi darbus už daug (gerokai) didesnę kainą, nei pateiktuose Konkursui pasiūlymuose nurodė kiti tiekėjai; būtų suformuotas ydingas teisminis precedentas, kad tiekėjas, siekdamas laimėti konkursą, todėl sąmoningai pateikdamas pasiūlymą mažesne kaina ir dėl to laimėjęs konkursą, kaip konkurso laimėtojas pasirašęs viešojo pirkimo sutartį, vėliau, po statybos rangos darbų atlikimo, galėtų reikalauti teismine tvarka modifikuoti jau įvykdytą sutartį ir papildomo mokėjimo iš užsakovo. Taip būtų išvengta Viešųjų pirkimų tarnybos privalomo dalyvavimo keičiant viešojo pirkimo sutarties sąlygas ir pakeista Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika (2012 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2012; 2011 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2011; 2011 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2011).

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Kasacinis teismas tikrina skundžiamus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; vykdydamas kasacijos funkciją, nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka nagrinėdamas bylas paprastai neperžengia kasacinio skundo ribų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), nebent dėl viešojo intereso apsaugos gali išspręsti šalių ginčą aiškindamas ir taikydamas teisę ne tik dėl proceso dokumentuose nurodytų aplinkybių, bet ir dėl kitų argumentų, t. y. tokiu atveju turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija materialiosios teisės aiškinimo ir taikymo aspektais sprendžia dėl šių šalių ginčo ir su jomis susijusių aplinkybių: a) šalių ginčui taikytinų teisės normų; b) ginčo Sutarties keitimo teisėtumo; c) ieškovės reikalavimo priteisti lėšas už nepriskaičiuotą PVM tenkinimo.

 

Dėl šalių ginčui taikytinų teisės normų

 

Šalių ginčas kilo dėl viešojo pirkimo sutarties nuostatų keitimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į šalių ginčui taikytinas teisės normas, dėl kurių pasisakė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kasaciniame procese šalys iš esmės ginčijasi dėl to, kaip atitinkamos VPĮ nuostatos turėjo būti suprantamos ir pritaikytos šalių ginčui, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jam (ginčui) VPĮ normos netaikytinos, o jurisprudencija dėl šio įstatymo gali būti aktuali ir taikytina mutatis mutandis.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi kasacinio teismo praktiką dėl perkančiosios organizacijos ir pirkimą laimėjusio tiekėjo ginčui, susijusiam su viešojo pirkimo sutarties vykdymu, taikytinų teisės normų; pagal ją, sprendžiant dėl ginčų, kylančių iš viešųjų pirkimų teisinių santykių, teisinio reguliavimo, pirmiausia atsižvelgtina į VPĮ, kaip specialiojo įstatymo, nuostatas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „AV investicija“ v. VĮ „Ignalinos atominė elektrinė“, bylos Nr. 3K-3-79/2013). Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamą jurisprudenciją, sprendžiant ginčus dėl perkančiosios organizacijos sprendimų teisėtumo, kai kyla poreikis aiškinti kitų teisės aktų nuostatas, aktuali subsidiaraus VPĮ ir kitų normų taikymo taisyklė, reiškianti tai, kad pirmiausia reikia taikyti galiojančias VPĮ nuostatas, o kitos teisės normos taikytinos tais atvejais, kai VPĮ nereguliuoja atitinkamo klausimo arba VPĮ normose įtvirtintos blanketinės nuostatos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-590/2013). Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, darytina išvada, kad tiekėjo ir perkančiosios organizacijos ginčui, kylančiam iš šių subjektų sutartinių santykių (pavyzdžiui, sutarties keitimas, papildomų darbų įsigijimas ir pan.), kiti teisės aktai, t. y. ne VPĮ, pavyzdžiui, Civilinis kodeksas, taikytini tiek, kiek atitinkamo ginčo aspekto šis specialusis įstatymas nereguliuoja arba expressis verbis jame duodama nuoroda į konkretų teisės aktą.

Pažymėtina, kad perkančioji organizacija vykdė pirkimą, susijusį su įstatymų nustatyta tarnybos paslaptimi. VPĮ 10 straipsnio 1 dalyje išvardyti [pirkimų] atvejai, kuriems netaikomos VPĮ nuostatos, inter alia pirkimams, susijusiems su įstatymų nustatyta valstybės ar tarnybos paslaptimi, kai prekių tiekimui, paslaugų teikimui ar darbų atlikimui taikomi įstatymuose ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės teisės aktuose nustatyti specialūs saugumo reikalavimai, taip pat pirkimams, kai būtina apsaugoti esminius valstybės saugumo interesus arba Lietuvos Respublikai perduotą užsienio valstybių, Europos Sąjungos ar tarptautinių organizacijų įslaptintą informaciją; šių pirkimų tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi šio ir kitų įstatymų, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ir šiomis sutartimis grindžiamų bei jas įgyvendinančių tarptautinių organizacijų sprendimų, Europos Sąjungos teisės aktų principinėmis nuostatomis, užtikrinančiomis valstybės ir tarnybos paslapčių bei kitų valstybės interesų apsaugą. Atsižvelgiant į tai, šalių santykiai nepatenka į VPĮ taikymo sritį. Dėl to teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai iš dalies netinkamai pasisakė dėl atitinkamų VPĮ teisės nuostatų taikymo, inter alia dėl VPĮ 18 straipsnio.

Kita vertus, pažymėtina, kad pirmiau nurodytoje VPĮ 10 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintoje tvarkos – Pirkimų, susijusių su įstatymų nustatyta valstybės ar tarnybos paslaptimi, tvarkos aprašo (toliau – Pirkimų aprašas) – 7 punkte nustatyta, kad perkančioji organizacija turi užtikrinti, kad būtų laikomasi lygiateisiškumo, skaidrumo bei nediskriminavimo principų, ir siekti sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią racionaliai naudojant lėšas įsigyti reikiamų prekių, paslaugų ar darbų. Taigi iš šios nuostatos matyti, kad ji iš esmės atitinka VPĮ 3 straipsnio nuostatų turinį. Kasacinio teismo jau spręsta, kad tais atvejais, kai į viešuosius pirkimus panašiems teisiniams santykiams teisės normose nustatytas lygiateisiškumo, nediskriminavimo, skaidrumo ar kitų principų taikymas, pastarųjų turinys dėl šių santykių reikšmės visuomenei iš esmės (bet nepaneigiant ir jų skirtumų) neturėtų skirtis nuo viešųjų pirkimų principų. Atsižvelgiant į tai, Pirkimų apraše įtvirtintų principų taikymas užtikrinamas taikant viešųjų pirkimų reglamentavimo ir teismų praktikos analogiją (žr. mutatis mutandis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „SEVEN entertainment“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-350/2010).

Vis dėlto atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, pagal analogiją taikant principus ir jų aiškinimo jurisprudenciją, įstatymų leidėjo valia pirkimus, susijusius su įstatymuose nustatyta valstybės ar tarnybos paslaptimi, išskirti iš bendrojo viešųjų pirkimų reguliavimo negali būti paneigta. Kasacinio teismo jau pažymėta, kad viešųjų pirkimų principų taikymas pagal analogiją, bendrieji viešumo, objektyvumo bei nešališkumo reikalavimai neturi lemti konkrečios VPĮ nuostatose nustatytos tvarkos taikymo kitiems santykiams (kurie nereguliuojami VPĮ), nes įstatymų leidėjas siekė įtvirtinti skirtingas šių dviejų rūšių konkursų vykdymo tvarkas (žr. pirmiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2010). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, konstatuoja, kad taikant Pirkimų aprašo nuostatas atsižvelgtina į VPĮ reguliavimą ir jį aiškinančią teismų praktiką tiek, kiek atitinkamos šių teisės aktų nuostatos sutampa, o konkrečios VPĮ nuostatos ir jų aiškinimas teismų sprendimuose gali būti naudojamas ne tiesiogiai, o pagal analogiją. Dėl to, sprendžiant dėl šalių ginčo, susijusio su rangos sutarties, sudarytos ne pagal VPĮ, vykdymu, VPĮ 18 straipsnio nuostatos tiesiogiai netaikytinos, o kontrahento reikalavimų pagrįstumas, atsižvelgiant į tai, kad Pirkimų apraše neįtvirtinta nuostatų dėl sandorio keitimo, vertinamas pagal viešųjų pirkimų principų jurisprudenciją šioje srityje taikant analogiją.

Pažymėtina, kad VPĮ 18 straipsnio 8 dalis, dėl kurios sprendė pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, – konkreti viešųjų pirkimų lygiateisiškumo ir skaidrumo principų išraiška, todėl iš šios nuostatos išplaukiantys draudimai taikytini ir sutartims, sudarytoms ne pagal VPĮ, tačiau, kaip nurodyta pirmiau, toks šios normos taikymas negali lemti dviejų skirtingų reguliavimo skirtumų panaikinimo (supanašėjimo), todėl, pavyzdžiui, priešingai nei pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, tokių sandorių kontrahentams, siekiantiems bendru sutarimu pakeisti sutarties sąlygas, nereikia kreiptis į Viešųjų pirkimų tarnybą jos prašyti sutikimo tai daryti.

Teisėjų kolegija dėl pirmiau nurodytų argumentų visumos atitinkamai pakeičia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalis, kuriose tiesiogiai taikyta VPĮ 18 straipsnio 8 dalis.

 

Dėl Sutarties keitimo teisėtumo

 

Kasacinio teismo praktika dėl viešojo pirkimo sutarčių keitimo inter alia vienos šalies reikalavimu išplėtota (žr. pagal analogiją, pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Kauno vandenys“ skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimo WTE Wassertechnik GmbH“ ir AB „Požeminiai darbai“ v. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos valdymo agentūra,  bylos Nr. 3K-7-304/2011; 2013 m. sausio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Iksados“ gamybinis ir techninis centras v. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-75/2013), todėl šioje nutartyje plačiau nekartotina.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes ir skirtingą jų vertinimą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, sprendžia, kad ieškovės reikalavimas iš esmės pagrįstas, Sutarties pakeitimas neprieštarauja Pirkimų apraše įtvirtintiems principams, kurie, kaip nurodyta pirmiau, taikytini pagal analogiją dėl viešųjų pirkimų principų, todėl skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą pripažįsta nepagrįstu.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, taikydamas kasacinio teismo praktiką, neatsižvelgė į faktines aplinkybes, dėl kurių jurisprudencija dėl viešojo pirkimo sutarčių keitimo buvo suformuota. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamoje byloje, nors iš principo dėl tokios galimybės gali būti sprendžiama visų CK 6.204 straipsnyje įtvirtintų kriterijų pagrindu (žr. pagal analogiją pirmiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2013), nenustatyta, kad, vykdant Sutartį, PVM padidėjo (neįskaitant Jungtinės Karalystės mokesčių reguliavimo pakeitimo nuo 2011 m. sausio 4 d.). Dėl to nekyla poreikio vertinti Sutarties nuostatas, ar jose įtvirtintos kainodaros taisyklės, juolab kad net jei kainodaros taisyklės ir būtų nustatytos dėl užsienio mokesčių pasikeitimo, tai nelemtų jų taikymo, nes šis siejamas su vėlesnėmis sutarčių vykdymo aplinkybėmis, o ne netinkamu pirkimo ir sutarties sąlygų nustatymu. Dėl to ginčo sprendimui nesvarbu, kad Sutartis – fiksuotos kainos sandoris, o jame įtvirtinta taisyklė, kad kaina galutinė, apima visas netiesiogines ir tiesiogines išlaidas.

Iš esmės poreikis keisti Sutarties nuostatas, susijusias su mokestinėmis rangovo prievolėmis, atsirado dėl to, kad tinkamas, Jungtinėje Karalystėje nustatytas mokesčio tarifas nebuvo įtvirtintas Sutartyje, perkančiajai organizacijai be pagrindo tikintis, jog užsienio valstybės kompetentingos institucijos tiekėjai ar perkančiajai organizacijai pritaikys mokestinę išimtį. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakomybė už šį suklydimą priskirtina perkančiajai organizacijai. Kasacinio teismo akcentuota perkančiosios organizacijos pareiga objektyviai ir kruopščiai vykdyti viešojo pirkimo procedūras, užtikrinti viešųjų pirkimų principų laikymąsi ir tikslo pasiekimą (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Daikaras“ v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-656/2013). Kasacinio teismo taip pat pažymėta, kad už VPĮ tinkamą vykdymą atsakinga perkančioji organizacija. Jei ši nevykdo ar vykdo netinkamai pareigas, išplaukiančias iš VPĮ, jai turi tekti neigiami padariniai; jei būtų priešingai, galėtų kilti situacijos, kai perkančioji organizacija pasinaudotų ar turėtų naudos iš savo neteisėtų veiksmų; tai suponuoja perkančiosios organizacijos nepagrįsto praturtėjimo grėsmę (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Panevėžio statybos trestas“ v. Panevėžio miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-320/2011).

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad Sutarties pakeitimas kvalifikuotinas neteisėtu, nes taip būtų iškreipta kontrahentų ekonominė pusiausvyra, pažeisti kitų tiekėjų interesai. Iš esmės netinkamas Jungtinės Karalystės mokesčių teisės normų vertinimas ir nepagrįstas tikėjimas dėl mokestinės išlygos sukeltų lygiai tokius pačius padarinius visiems tiek Konkurso dalyviams, tiek kitiems potencialiems tiekėjams. Iš Konkurso sąlygų turinio negalima daryti išvados, kad kiti ūkio subjektai jas galėjo suprasti ir vertinti kitaip. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, sąlyga, kad rangovas atsakingas už visus mokesčius, valstybines rinkliavas ir pan., taikomus už Lietuvos teritorijos ribų, reiškia tiekėjo pareigą sumokėti visus privalomus mokesčius, tačiau ne jo įsipareigojimą sumokėti atitinkamo dydžio PVM, nors Sutartyje jo dydis nustatytas – 0 proc., juolab kad tai – netiesioginis mokestis, kurį iš esmės moka prekių, paslaugų ar darbų pirkėjas, o pardavėjas juos tik perveda kompetentingoms institucijoms.

Be to, nepagrįsti skundžiamame teismo procesiniame sprendime nurodyti argumentai, kad ieškovė sutiko su tokiomis Konkurso ir Sutarties sąlygomis, jų nekvestionavo. Nėra pagrindo išvadai, kad Konkurso ar Sutarties sąlyga dėl 0 proc. PVM buvo neaiški, dviprasmiška ar iš esmės neteisėta, juolab kad galimybė taikyti tokį mokesčio tarifą, esant tam tikroms sąlygoms, iš esmės egzistavo, nors ir nebuvo įgyvendinta. Pirmiau nurodyta apeliacinės instancijos teismo išvada dėl tiekėjos pritarimo ginčo sąlygai nepagrįsta dar ir dėl to, kad kasacinio teismo nustatyta, jog tiek tiekėjai, tiek perkančiosios organizacijos yra profesionalūs viešųjų pirkimų teisinių santykių subjektai, kuriems abiem suteikta iniciatyvos teisė siekti pašalinti galimus neaiškumus dėl pirkimo sąlygų turinio: tiekėjų teisė paprašyti paaiškinti pirkimo sąlygas, perkančiosios organizacijos teisė neprašytai jas patikslinti; dėl to, jei nė vienas iš jų nepasinaudojo šia jiems VPĮ 27 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtinta teise, nė vienam jų tik dėl to ir neturi tekti neigiami padariniai. Taigi perkančioji organizacija prieš tiekėją, nepaprašiusį jos patikslinti ar paaiškinti pirkimo sąlygų, negali tuo remtis pateisindama savo veiksmų neteisėtumą, ypač atsižvelgiant į tai, kad jai, o ne tiekėjui tenka pareiga pagal VPĮ 24 straipsnį tinkamai suformuoti pirkimo sąlygas (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Akordas 1“ v. Visagino savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-158/2011).

Pažymėtina, tiekėja ir negalėjo nesutikti su Konkurso sąlygomis, jas savaip interpretuoti. Nurodžiusi kitą PVM tarifą, t. y. ne 0 proc., viena vertus, jos pasiūlymas galėjo būti pripažintas neatitinkančiu Konkurso sąlygų, kuriose įtvirtintas būtent ginčijamas mokesčio dydis; antra vertus, net jei jos pasiūlymas ir toliau varžytųsi su kitų tiekėjų pasiūlymais, tai lemtų visiškai nekonkurencingos kainos pateikimą, nes vien ieškovės reikalaujama priteisti suma rodo, kiek didesnės kainos pasiūlymą jai reikėtų pateikti. Atsižvelgiant į tai, nepagrįsti apeliacinės instancijos teismo vertinimai, kad tiekėjai, kaip profesionaliai statybų verslo dalyvei, turėjo būti suprantama ir žinoma aplinkybė (arba apie ją ieškovė turėjo labiau domėtis) dėl ne 0 proc. PVM tarifo taikymo perkamiems rangos darbams.

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas byloje nustatytoms aplinkybėms netinkamai pritaikė teisės normas ir dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris šia nutartimi panaikinamas.

 

Dėl ieškovės tenkintinų reikalavimų apimties

 

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 2 258 121,18 Lt skolos, susidariusios už neteisingai priskaičiuota PVM. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti PST reikalavimo visa apimtimi, todėl jis pagal toliau nurodomus motyvus atitinkamai mažinamas.

Pirmiau nurodyta suma susidaro nuo dalies visų atliktų darbų vertės (11 406 989,28 Lt) skaičiuojant 17,5 proc. PVM dydį nuo darbų pradžios iki 2011 m. sausio 4 d., kai keitėsi PVM dydis nuo 17,5 proc. iki 20 proc., kuris, ieškovės vertinimu, taikomas likusiai daliai darbų, atliktų nuo 2011 m. sausio 4 d. iki visiško Sutarties įvykdymo.

Teisėjų kolegija ieškovės reikalavimą kvalifikuoja kaip dviejų susijusių reikalavimų visumą: pirmasis reikalavimas – dėl ginčo Sutarties sąlygos pripažinimo neteisėta ir jos pakeitimo taip, kad PVM 0 proc. tarifas keičiamas į 17,5 proc. ir atitinkama suma priteistina ieškovės naudai; antrasis – PVM 17,5 proc. tarifo keitimas į 20 proc. mokesčio dydį dėl Jungtinėje Karalystėje įsigaliojusių įstatymų pakeitimų.

Pažymėtina, kad ieškovė procese iš esmės palaikė tik pirmąją reikalavimo dalį (reikalavimą) dėl netinkamai Sutartyje įtvirtinto PVM dydžio, tačiau aiškiai, patikimai ir įtikinamai nepagrindė antrojo, t. y. papildomų lėšų dalies priteisimo dėl padidėjusio PVM dydžio (žr. pagal analogiją pirmiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2013). Pažymėtina, kad Konkursas buvo pradėtas 2010 m. pradžioje (Konkurso sąlygos patvirtintos 2010 m. sausio 21 d.), ieškovė pirmąjį savo pasiūlymą pateikė 2010 m. kovo 5 d., Konkurso procedūros dėl per didelės pakviestų dalyvauti tiekėjų pasiūlytų kainų buvo vykdytos pakartotinai, ieškovė savo antrąjį pasiūlymą pateikė 2010 m. birželio 4  d., todėl nėra taip akivaizdu, kad atsakovė žinojo apie būsimą PVM dydžio pasikeitimą, juolab kad pagrindinės pirkimo sąlygos derybų metu negalėjo būti keičiamos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Sutarties specialiųjų sąlygų 8.1 punktas, kuriame nustatyta kainodaros taisyklė, siejama su Lietuvoje taikomu PVM dydžio pasikeitimu, sprendžiant šalių ginčą neaktualus, juolab kad atsakovė visą laiką prieštaravo pirmiau nurodytos nuostatos aiškinimui, pagal kurį būtų neatsižvelgiama į jame nurodytą valstybę. Tik tai, kad Lietuvoje įtvirtintas PVM dydis netaikomas Jungtinėje Karalystėje atliekamiems rangos darbams, neleidžia aptariamos Sutarties nuostatos aiškinti taip, kad joje įtvirtinta kainodaros taisyklė apima ne Lietuvos, o Jungtinės Karalystės teisinį reguliavimą.

Atsižvelgdama į visą tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės reikalaujama priteisti sumą už neteisingai Sutartyje įtvirtintą PVM mažinama iki 1 996 223,12 Lt (11 406 989,28 Lt ? 0,175).

Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Sutarties vykdymo ir šalių nesutarimo aplinkybes, dėl kurių ieškovei neturėtų būti priteista visa pirmiau nurodyta suma. Ginčo Sutartis sudaryta 2010 m. liepos 1 d. Pažymėtina, kad kontrahentų tarpusavio susirašinėjimas vyko iš esmės visą Sutarties vykdymo laikotarpį (be to, kaip ieškinyje nurodė tiekėja, prieš sudarydamos Sutartį, šalys taip pat aiškinosi dėl šios aplinkybės). Pažymėtina, kad ieškovė Sutarties vykdymo metu pagal susirašinėjimą su užsakove (pvz., URM 2010 m. gruodžio 31 d. atsisakymas dėl kainos padidinimo; 2011 m. sausio 21 d. atsisakymas pasirašyti papildomą susitarimą dėl Jungtinėje Karalystėje taikomo PVM dydžio įtvirtinimo Sutartyje; Lietuvos Respublikos ambasados Jungtinėje Karalystėje 2010 m. lapkričio 17 d. raštas dėl informavimo apie šios valstybės kompetentingų institucijų atsisakymą atleisti nuo PVM; kt.) iš esmės turėjo suprasti, kad perkančioji organizacija neketina keisti Sutarties, jos sąlygą dėl 0 proc. PVM tarifo laiko teisėta.

Taigi susidarė tokia situacija, kai ieškovė Sutarties vykdymo metu suprato, kad darbų kaina dėl netinkamai nurodyto PVM nebus keičiama, tačiau darbus toliau tęsė, Sutartį įvykdė, o po to pateikė reikalavimą priteisti sumą, atitinkančią PVM taikytiną tarifą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad šalių bendradarbiavimas dėl Sutarties keitimo buvo nerezultatyvus, nors, pavyzdžiui, dėl papildomų darbų atlikimo šalys sutarė, iš kontrahentų susirašinėjimo kylantys padariniai neturėjo sukelti ieškovei pagrįstų lūkesčių, kad jai iš tiesų bus atlyginti dėl užsakovės kaltės atsiradę papildomi kaštai. Be to, šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į atsakovės finansines galimybes kompensuoti ieškovei padidėjusias Sutarties vykdymo išlaidas. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta netinkamus ieškovės veiksmus CK 6.200, 6.207, 6.213 straipsnių ir kitų nuostatų atžvilgiu, jais galėjo prisidėti prie reikalaujamos sumos padidėjimo.

Pažymėtina, kad pareiga bendradarbiauti yra ir viena sąžiningumo principo išraiškų sutarčių teisėje. Aiškinant pareigos bendradarbiauti principo turinį galima išskirti tokius elementus: pareiga informuoti, duoti nurodymus, suteikti pagalbą, sudaryti tinkamas darbo sąlygas, koordinuoti veiksmus ir pan. Kiekvienu konkrečiu atveju šių elementų sąrašas gali kisti priklausomai nuo šalis siejančios sutarties pobūdžio. Kita vertus, pareiga bendradarbiauti nėra absoliuti, egzistuoja tam tikros jos ribos, kurios nustatomos atsižvelgiant į pagrįstus lūkesčius, kad kiekviena šalis savo pareigas vykdys tinkamai. Pažymėtina ir tai, kad noras bendradarbiauti turi būti abipusis, nes priešingu atveju sutartis gali likti taip ir neįgyvendinta. CK akcentuojami du pareigos bendradarbiauti principo aspektai: pareiga bendradarbiauti ir pareiga kooperuotis. Šis principas reikalauja, kad šalys sudarytų tinkamas sąlygas prievolei vykdyti, prireikus keistųsi informacija, reikšminga prievolės vykdymui, laiku praneštų apie prievolės įvykdymo kliūtis ir pan. (žr., pvz., pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Etnomedijos intercentras“ v. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, bylos Nr. 3K-3-535/2013).

Kasacinio teismo, be kita ko, konstatuota, kad tiekėjai turi teisėtų lūkesčių dėl viešojo pirkimo procedūrų ir sutarties vykdymo teisėtumo bei perkančiosios organizacijos sutartinių įsipareigojimų tinkamo įvykdymo. Šie lūkesčiai teismo ginami tiek, kiek jų neriboja VPĮ ar kitas teisės aktas. Net ir nustačius VPĮ nuostatų pažeidimą, tiekėjo teisės ginamos tokia apimtimi, kiek VPĮ tiekėjui jų suteikia, t. y. vertinama, kokias teises tiekėjas įgytų, jei perkančioji organizacija laikytųsi įstatymo nustatytos tvarkos. Dėl to, nors atsakomybė už VPĮ vykdymą tenka perkančiajai organizacijai, tiekėjai, žinodami ar turėdami žinoti apie atitinkamą VPĮ reguliavimą, už VPĮ laikymąsi taip pat turi prisiimti dalį atsakomybės, juolab kad jų teisės, kylančios iš šio įstatymo, atitinka perkančiųjų organizacijų pareigas. Atsižvelgiant į tai, nepriklausomai nuo viešojo pirkimo sutarties nuostatų ir faktinių šalių santykių, tiekėjo teisėti, teismo ginami lūkesčiai dėl perkančiosios organizacijos prievolių įvykdymo negali išeiti už VPĮ reguliavimo (žr. pagal analogiją mutatis mutandis pirmiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, priimtą civilinėje Nr. 3K-3-320/2011).

Atsižvelgdama į visą tai bei teisingumo ir protingumo principus (CK 1.5 straipsnis), teisėjų kolegija pirmiau nurodytą sumą mažina iki 1, 5 mln. Lt.

 

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

 

Dėl šioje nutartyje išdėstytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, todėl jis naikintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas pagal pirmiau nurodytų argumentų dėl Sutarčiai taikytino vieno PVM tarifo, t. y. 17,5 proc., atitinkamai keičiant Sutarties sąlygą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė pateikė palūkanų apskaičiavimo aktą (T. 1, b. l. 109), kuriame nurodyta 59 939,97 Lt suma, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad kasacinis teismas šioje byloje sprendė, jog Sutartyje turėjo būti įtvirtintas ir taikomas vienas 17,5 proc. PVM tarifas, atitinkamai turėtų būti keičiamos kai kurios sąskaitos (faktūros). Tai – fakto klausimas, spręstinas pirmosios instancijos teisme. Dėl to šioje nutartyje teisėjų kolegija nespręs dėl ieškovei iš atsakovės priteistinų bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 3,17 Lt tokių išlaidų. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktais, 360 straipsniu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 12 d. nutartį.

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimo rezoliucinę dalį (kartu su Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutartimi) išdėstyti taip:

„Ieškinį tenkinti iš dalies.

Pakeisti ieškovės AB Panevėžio statybos tresto ir atsakovės Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos 2010 m. liepos 1 d. sudarytos Statybos darbų rangos sutarties Nr. 2-19RN Specialiųjų sąlygų 3, 6 punkto nuostatas, nustatant, kad pagal sutartį atliekamiems darbams taikomas 17,5 proc. PVM tarifas.

Priteisti ieškovei AB Panevėžio statybos trestui (juridinio asmens kodas 147732969) iš atsakovės Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos (juridinio asmens kodas 188613242) 1 500 000 (vieną milijoną penkis šimtus tūkstančių) Lt skolą, 6 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme (2012 m. vasario 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.“

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 17 d. papildomą sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Bylos dalį dėl ieškovės AB Panevėžio statybos tresto reikalavimo priteisti palūkanas nuo pradelstos skolos bei bylinėjimosi išlaidų pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijų teismuose grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                         Birutė Janavičiūtė

 

 

Gintaras Kryževičius

 

 

Egidijus Laužikas

 

 


Paminėta tekste:
  • CK
  • 3K-3-75/2013
  • 3K-3-164/2012
  • CK6 6.157 str. Imperatyviosios teisės normos ir sutartis
  • 3K-3-81/2009
  • 3K-3-508/2009
  • 3K-3-323/2009
  • 3K-3-498/2011
  • 3K-3-359/2012
  • 3K-7-181/2013
  • CK6 6.653 str. Darbų kaina
  • 3K-7-304/2011
  • 3K-3-132/2012
  • 3K-3-320/2011
  • CPK
  • 3K-3-79/2013
  • 3K-3-590/2013
  • 3K-3-350/2010
  • 3K-3-656/2013
  • 3K-3-158/2011
  • 3K-3-535/2013
  • CK1 1.5 str. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymas