Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2K-280-2010].doc
Bylos nr.: 2K-280/2010
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Baudžiamoji byla Nr

                                                                                               Baudžiamoji byla Nr. 2K-280/2010

                                                                                                Procesinio sprendimo kategorija

                                                                                               1.1.8.1.1.; 1.1.8.7.11.; 1.1.9.1.; 1.1.9.2.;

                                                                                               1.2.25.4.1.; 2.1.7.4.; 2.1.14.;

                                                                                               2.1.15.1.1.;2.1.15.1.2.;2.1.15.3.;

                                                                                               2.4.5.2.1.

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. gegužės 18 d.

Vilnius

 

          Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Vytauto Masioko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

sekretoriaujant Ingai Žukovaitei,

dalyvaujant prokurorei Daivai Skorupskaitei-Lisauskienei,

nukentėjusiajam V. M.,

gynėjui Vaidotui Sviderskiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1dalį 10 MGL (1300 Lt) bauda. Civiliniam ieškovui V. M. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, jo dydžio klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

          Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis, kuria nukentėjusiojo V. M. apeliacinis skundas iš dalies patenkintas, o Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. nuosprendis pakeistas: nukentėjusiajam V. M. priteista iš civilinio atsakovo UAB „BTA Draudimas“ 1163,10 Lt turtinės žalos ir 3452,80 Lt neturtinės žalos atlyginimo, iš nuteistojo R. M. – 6547,20 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Civilinio ieškinio dalis dėl 0,02 procentų delspinigių priteisimo palikta nenagrinėta. Likusi V. M. ieškinio dalis atmesta.

          Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiojo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokurorės ir gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus,

 

n u s t a t ė :

 

             R. M. nuteistas už tai, kad 2007 m. rugpjūčio 23 d., apie 7.47 val. Vilniuje, Fabijoniškių g. 2A, prie prekybos centru „IKI“ vairavo jam priklausantį automobilį „Ford Fiesta“ (duomenys neskelbtini), važiavo Fabijoniškių g. nuo Šeškinės mikrorajono pusės link Ateities g., ir, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, laiku nesulėtino greičio, nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, partrenkė per perėją, iš kairės pusės nuo jo ėjusį V. M., kuriam nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs skeveldriniu dešinės blauzdos kaulų lūžiu su poslinkiu, dešinės alkūnės, kairio dilbio ir plaštakos žaizdomis, kairio X-to šonkaulio lūžiu, nugaros sumušimu ir galvos smegenų sukrėtimu.

          Kasaciniu skundu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas V. M. prašo: 1) Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 20 d. nutarties dalį dėl nukentėjusiojo civilinio ieškinio pakeisti: nukentėjusiojo V. M. civilinį ieškinį tenkinti visiškai; 2) Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutarties dalį dėl bausmės pakeisti ir pagal BK 281 straipsnio 1 dalį paskirti R. M. dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, atimant teisę vairuoti transporto priemones; bausmės vykdymą pagal BK 75 straipsnį atidėti vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį per šį laikotarpį įsidarbinti ir atlyginti nukentėjusiojo ieškinyje nurodytą žalą; 3) pripažinti, kad bylą ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir teismai nagrinėjo šališkai ir neteisingai.

          Kasatorius nurodo, kad teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

          Pasak V. M., pirmosios instancijos teismas skyrė R. M. per švelnią bausmę – baudą. Be to, teismai nepagrįstai pripažino R. M. atsakomybę švelninančia aplinkybe tai, kad jis visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Teismų sprendimuose nenurodyti motyvai, dėl kurių teismai R. M. elgesį pripažino nuoširdžiu gailėjimusi. Bylos medžiagoje taip pat nėra jokių duomenų (išskyrus paties kaltinamojo pareiškimą), kad kaltinamasis nuoširdžiai gailisi. Kasatoriaus manymu, eismo įvykio tikroji eiga buvo maskuojama R. M. neteisingais ir keičiamais parodymais. Naujuose parodymuose jis jau siekė sušvelninti savo kaltę, keldamas neįtikėtiną versiją, pagal kurią nukentėjusysis, V. M., žengdamas atgal, užkirto kelią jo, R. M., automobiliui.

          Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad apie autoįvykį R. M. neskubėjo pranešti. Tai padarė pravažiuojantis vairuotojas. Be to, R. M. nuoširdaus gailėjimosi pareiškimas buvo užfiksuotas tik praėjus beveik vieneriems metams po eismo įvykio.

          Nukentėjusysis pažymi, kad R. M. tais pačiais metais po minimo eismo įvykio dar 2 kartus buvo baustas už kelių eismo taisyklių pažeidimą, o tai yra pagrindas bausmės griežtinimui, atimant kaltinamajam teisę vairuoti transporto priemones.

          Kasatorius nesutinka su teismų teiginiu, kad nėra R. M. atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Pasak nukentėjusiojo V. M., nusikalstama veika buvo padaryta visuotinai pavojingu būdu (BK 60 straipsnio 1 dalies 10 punktas), nes R. M. jį partrenkė perėjos viduryje ir išvažiavo į priešingos eismo juostos pusę. Be to, dėl padarytos veikos atsirado sunkių padarinių (BK 60 straipsnio 1 dalies 11 punktas), nes jis buvo nedarbingas 6 mėnesius, patyrė didelę turtinę ir neturtinę žalą ir iki šiol jaučia sužalojimo pasekmes.

          Anot V. M., teismai, turėjo vadovautis BK 75 straipsnio nuostatomis. Kadangi R. M., padaręs žymią žalą, metė darbą, išvyko į užsienį ir visas savo lėšas investavo kitai veiklai, o jis, kasatorius, prašo žalą atlyginti, teismai turėjo atsižvelgti į šias aplinkybes ir atidėti bausmės vykdymą bei įpareigoti R. M. per šį laikotarpį įsidarbinti ir atlyginti nusikaltimu padarytą žalą. Baudos skyrimas, nukentėjusiojo manymu, visiškai nelogiškas.

          Teismai šališkai nagrinėjo bylą, nes netyrė ir nereikalavo įrodymų, kurie laikytini R. M. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis. Dar ikiteisminio tyrimo pradžioje nukentėjusysis nurodė, jog matė, kad R. M. automobilio stabdymo pėdsakas prasidėjo ties perėjos viduriu. Kelių policijos schemoje, sudarytoje dalyvaujant R. M., stabdymo pradžia pažymėta ties perėjos zebro pradžia, o policijos atliktose nuotraukose stabdymo pėdsako išvis nėra. Akivaizdu, kad tokios dokumentų korekcijos buvo atliktos R. M. naudai. Buvo būtina ištirti, ar tikroji eismo įvykio eiga nebuvo maskuojama klaidinančiais kaltinamojo parodymais ir, ar nebuvo dengiamas kitas nusikaltimas, o tai galėjo būti pagrindas kaltinimo perkvalifikavimui arba dar vienos atsakomybę sunkinančios aplinkybės pripažinimui. Be to, teismai šališkai rašė teisiamųjų posėdžių protokolus.

          Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad R. M. galėjo imtis veiksmų nuslėpti tikrąsias savo pajamas ir turtinę padėtį, kad sudarytų teismui įspūdį, jog žalos nėra iš ko atlyginti. Vietoj to, kad dirbtų, jausdamas pareigą atlyginti žalą, R. M. metė darbą ir išvyko studijuoti į užsienį.

          Nukentėjusiojo teigimu, apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai sumažindamas nukentėjusiojo turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dydį, nesivadovavo BPK 113 straipsnio 2 dalimi, CK 6.263 straipsnio 2 dalimi bei pažeidė BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalis. Teismas nenagrinėjo nukentėjusiojo įrodymų, kad dėl R. M. veiksmų buvo padaryta žymi žala nukentėjusiojo asmeniui, kurią įstatymas įpareigoja atlyginti visiškai. Teismas taip pat nenagrinėjo visų nukentėjusiojo nurodytų neturtinės žalos faktorių ir juos pagrindžiančių įrodymų. Kasatoriaus manymu, buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 ir 25 straipsniai bei bendrieji etikos principai, nes kiekvienas žmogus turi teisę vertini save ir savo orumą pagal savus kriterijus. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė nukentėjusiojo reikalavimą pripažinti UAB „City Service“ bendraatsakovu. Apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas nukentėjusiojo prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas atmetimą tuo, kad įstatymas nenumato, kad nukentėjusiajam galėtų būti apmokamas jo paties savarankiškas darbas rengiant ieškinį ir bylinėjantis, nesivadovavo BPK 103 straipsnio 6 punktu, suteikiančiu teismui teisę pripažinti proceso dalyvio išlaidomis kitas išlaidas nei išvardinta BPK 103 straipsnio 1-5 punktuose, bei BPK 105 straipsnio 1 dalimi, suteikiančia teismui teisę išreikalauti iš nuteistojo proceso išlaidas.

         

          Kasacinis skundas atmestinas.

         

          Dėl nagrinėtinų kasacinio skundo prašymų bei argumentų

          Pagal BPK 367 straipsnio 1 dalį, šio Kodekso 369 straipsnio pagrindais gali būti skundžiami įsiteisėję teismo nuosprendis ar nutartis, t. y. baigiamieji pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai. Be to, nepakanka kasaciniame skunde tik formaliai nurodyti kasacinius pagrindus, būtina nurodyti ir juos pagrindžiančius teisinius argumentus (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

          Kasaciniame skunde nukentėjusysis V. M. skundžia ne tik pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, bet ir, jo vertinimu, ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų bei ikiteisminio tyrimo teisėjų ikiteisminio tyrimo metu padarytus įstatymų pažeidimus, o tai nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas.

          Nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribos apibrėžtos to paties straipsnio trečiojoje dalyje. Pagal kasaciniame skunde pateiktus prašymus teismas gali svarstyti tik bausmės ir civilinio ieškinio klausimus. Prašymas pripažinti šališką teismą iš viso nesiderina su pirmaisiais dviem prašymais, nes tokiu atveju, pripažinus šališką pirmosios instancijos teismą, byla turėtų būti perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teisme (BPK 382 straipsnio 3 punktas), o apeliacinės instancijos teismą – iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 382 straipsnio 5 punktas), net nesvarstant pirmųjų dviejų prašymų. Kasatorius argumentų dėl šališko teismo nepateikia, o kaip teismo šališkumą nurodo, jo manymu, netinkamai pritaikytą baudžiamąjį įstatymą ir padarytus BPK pažeidimus, o tai nėra joks teismo šališkumas, todėl toks prašymas paliekamas nenagrinėtas (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 punktas). Atidėjus kasacinės bylos nagrinėjimą, nukentėjusysis pateikė teismui rašytinius kasacinio skundo paaiškinimus, kurie pagrindiniame skunde išdėstytiems apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindams aiškumo nesuteikia. Baudžiamojo proceso įstatymai iš viso nenumato kasatoriaus teisės paduotus kasacinius skundus pakeisti ar papildyti. Pagal BPK 368 straipsnio 3 dalį kasatorius turi teisę raštu atšaukti skundą. Tokiu atveju, jeigu nėra suėję kasacinio apskundimo terminai, gali būti paduotas naujas kasacinis skundas. Vadovaudamasi šiomis įstatymo nuostatomis, kolegija pateiktų paaiškinimų nenagrinėja.

          Kasacinio skundo argumentais dėl bylos įrodymų ginčijamos teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės ir įrodymų vertinimas bei pateikiama sava įvykių, susijusių su Kelių eismo taisyklių pažeidimu, dėl kurio įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta V. M. sveikata, interpretacija. Kasaciniame skunde iš esmės pakartojami apeliacinio skundo argumentai, kurie išsamiai išnagrinėti apeliacine tvarka, jie nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas ir paliekami nenagrinėti.

 

          Dėl bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų

          BK 281 straipsnio 1 dalies, pagal kurią nuteistas R. M., sankcijoje numatytos keturios alternatyvios bausmių rūšys. Nuteistajam paskirta antra pagal sunkumą bausmės rūšis – bauda, tuo tarpu nukentėjusysis prašo paskirti pačią griežčiausią bausmės rūšį laisvės atėmimą, nustatant maksimalų sankcijoje numatytą jos dydį dvejus metus. Į tą aplinkybę, kad prašoma taikyti BK 75 straipsnį ir bausmės vykdymą atidėti, parenkant būtent laisvės atėmimo bausmės rūšį, negali būti atsižvelgiama, nes bet kokiu atveju tai yra pati griežčiausia bausmė, kuri gali būti paskirta tik tuo atveju, kai švelnesnėmis bausmėmis neįmanoma pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytų tikslų.

          Pritaikant šiai bylai BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, skirdamas bausmę, teismas turėjo atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę ir atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Vienintelis kasatoriaus argumentas, kodėl jis laiko, kad teismai pažeidė BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas, yra, jo manymu, nepagrįstas nuteistojo R. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės prisipažinimo padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi nustatymas bei neatsižvelgimas į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – dėl padarytos veikos atsiradusius sunkius padarinius.

          Analogiškus argumentus nukentėjusysis buvo pateikęs ir savo apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai motyvavo, kodėl nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažinta pagrįstai. Tai bylos faktinių aplinkybių, o ne teisės taikymo klausimas.

          Kolegija  sutinka su kasacinio skundo teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas, svarstydamas klausimą dėl BK 60 straipsnio 1 dalies 11 punkte numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės, nepagrįstai ją siejo su nuteistojo kaltės forma. Teismas nurodo, kad BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas dėl neatsargumo, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad nuteistasis siekė sunkių padarinių. BK 60 straipsnio 1 dalies 11 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad dėl padarytos veikos atsirado sunkių padarinių. Tai aplinkybė, apibūdinanti nusikalstamos veikos objektyvųjį požymį – padarinius. Juos gali sukelti tiek tyčinės, tiek neatsargios veikos. Tačiau kitos BK nuostatos paneigia tokios atsakomybę sunkinančios aplinkybės pripažinimą, todėl minėtas apeliacinės instancijos teismo argumentas neturi įtakos šios teismo sprendimo dalies teisėtumui.

          Apeliaciniame skunde nukentėjusysis V. M. sunkius padarinius argumentavo tuo, kad buvo nedarbingas šešis mėnesius, patyrė didelę turtinę ir neturtinę žalą ir iki šiol jaučia sužalojimo pasekmes. Pagal BK 60 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis. Nukentėjusiajam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas ir tai yra BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis. Pagal Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisykles tokio masto sveikatos sutrikdymas nustatomas tada, kai sužalojimas sutrikdo sveikatą ilgesniam nei 10 dienų (nenurodant maksimalaus termino) laikotarpiui. Taigi į nukentėjusiojo nedarbingumo trukmę, skiriant bausmę, negali būti atsižvelgta. BK 60 straipsnio 1 dalies 11 punkte numatytos aplinkybės pripažinimas yra vertinamasis teisės taikymo klausimas. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai, gerokai mažesne negu nukentėjusiojo prašyta pinigų suma, įvertino nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą, o dalies nukentėjusiojo nurodytų išlaidų turtinei žalai atlyginti nepripažino būtinomis. Tai reiškia, kad teismas nenustatė nuteistojo R. M. veikos padariniuose būtino BK 60 straipsnio 1 dalies 11 punkte numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės elemento – šių padarinių sunkumo.

          Taigi darytina bendro pobūdžio išvada, kad žemesnių instancijų teismai baudžiamąjį įstatymą dėl bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų pritaikė tinkamai.

          Teismų praktikoje BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė uždraudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) taikoma tada, kai kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles, BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (Teismų praktikos Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (Baudžiamojo kodekso 281 straipsnis) baudžiamosiose bylose apžvalgos išvadų 24 punktas). Apeliaciniame skunde nukentėjusysis prašė taikyti šią baudžiamojo poveikio priemonę, motyvuodamas tuo, kad po eismo įvykio nuteistasis R. M. dar du kartus buvo baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas šios baudžiamojo poveikio priemonės neskyrė, pabrėždamas, kad nuteistasis galiojančių administracinių nuobaudų neturi. Kasaciniame skunde nukentėjusysis, pripažindamas tą faktą, kad nuobaudų galiojimo terminas yra pasibaigęs, vėl pateikia analogišką prašymą.

          Baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). Jų taikymas nėra privalomas, įstatymas tai palieka spręsti teismui. Kolegija, atsižvelgdama į vėlesnių pažeidimų (pažeistos važiavimo per sankryžas ir maršrutinių transporto priemonių pirmenybės taisyklės), iš kurių tik vienas sukėlė technines pasekmes, pobūdį bei nuteistojo asmenybę, neturi pagrindo pripažinti, kad teismai, neskirdami baudžiamojo poveikio priemonės, netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normas (BPK 369 straipsnio 2 dalis).

          Taigi, nenustačius netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, kasacinės instancijos teismas negali sugriežtinti bausmės (BPK 376 straipsnio 3 dalis).

         

          Dėl civilinio ieškinio

          Nukentėjusysis V. M. pareiškė civilinį ieškinį dėl 13 178,10 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Taip pat prašė priteisti jam 2000 Lt už savarankišką darbą bei išlaidas ruošiant civilinį ieškinį ir bylinėjantis, 0,02 procento delspinigių nuo priteistos sumos turtinei ir neturtinei žalai atlyginti bei 0,02 procento delspinigių nuo 3779,14 Lt sumos, kurią ieškovui būtų sumokėjusi VSDFV, jei įvykis būtų pripažintas draudiminiu.

          Pirmosios instancijos teismas pripažino nukentėjusiojo V. M. teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, bet perdavė šį klausimą nagrinėti civilinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas pagal nukentėjusiojo V. M. apeliacinį skundą nuosprendį pakeitė ir priteisė nukentėjusiajam V. M. iš civilinio atsakovo  UAB „BTA Draudimas“ 1163,10 Lt turtinės žalos ir 3452,80 Lt neturtinės žalos atlyginimo, o iš nuteistojo R. M. – 6547,20 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Civilinio ieškinio dalį dėl 0,02 procento delspinigių priteisimo paliko nenagrinėtą.

          Kasatorius nesutinka su priteistomis sumomis, laikydamas jas per mažomis. Kolegija pažymi, kad turtinės ir neturtinės žalos dydis bei neturtinės žalos piniginė išraiška pirmiausia yra faktinių aplinkybių sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kasacinės instancijos teismas gali nagrinėti šį klausimą tik teisės taikymo aspektu, patikrindamas, ar teismai, priteisdami turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą bei nustatydami neturtinės žalos dydį, tinkamai laikėsi civilinės teisės nuostatų, ar nebuvo esmingai pažeistos BPK normos, reguliuojančios civilinio ieškinio nagrinėjimą ir išsprendimą baudžiamojoje byloje.

          Kasacinio skundo argumentai dėl turtinės žalos atlyginimo yra susiję vien tik su faktinių bylos aplinkybių vertinimu, nustatant, ar visos nukentėjusiojo turėtos išlaidos atsirado būtent dėl sveikatos sutrikdymo, ir sprendžiant žalos dokumentinio patvirtinimo reikalingumo klausimą. Tokie klausimai nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas.

          Neturtinės žalos atlyginimas yra įstatymo numatyta piniginė satisfakcija, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus ir kitus neteisėtais veiksmais sukeltus padarinius. Neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtus dvasinius, fizinius išgyvenimus bei praradimus (civilinė byla Nr. 3K-3-371/2003).

          Kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismas šią funkciją atliko tinkamai, nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydį nustatė vadovaudamasis CK nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą.

          CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

          Sprendžiant su vertinimais susijusius teisės taikymo klausimus, svarbu atsižvelgti ne tik į įstatymo tekstą, bet ir į sukauptą teismų praktiką, kuri per tam tikrą laiką yra patikrinta ir įtvirtinta ar paneigta kasacinės instancijos teismo nutartimis. Nors apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje konkrečiomis bylomis nesirėmė, tačiau jo nustatyta 10 000 Lt dydžio bendra neturtinės žalos suma iš esmės atitinka šiuo klausimu susiformavusią teismų praktiką panašiose bylose. Teismų praktikoje nukentėjusiesiems, eismo įvykio metu patyrusiems nesunkų sveikatos sutrikdymą, priteisiama nuo 2000 Lt iki 10 000 Lt  neturtinės žalos atlyginimo (baudžiamosios bylos Nr. 2K-64/2009, 2K-401/2009, 2K-215/2010 ir kt.). Esminiai nukrypimai nuo teismų praktikoje susiformavusių neturtinės žalos dydžių, tokiu laikytina ir kasatoriaus reikalaujama suma, išskyrus atvejus, kai konkrečios bylos faktiniai ypatumai yra pagrindas per žalos dydžiui nustatyti taikytinus teisinius kriterijus pagrįsti kitokį neturtinės žalos dydį, vertinami kaip neatitinkantys sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų (civilinė byla Nr. 3K-3-529/2008). Šioje byloje nenustatyta aplinkybių, kuriomis remiantis galima būtų teigti, kad žalos dydžio nustatymo kriterijų visumos vertinimas leidžia iš esmės nukrypti nuo neturtinės žalos dydžių, kasacinėje praktikoje pripažįstamų atitinkančiais sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvus, todėl pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį, nustatant didesnį nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos piniginį įvertinimą, nėra įstatyminio pagrindo.

          Kasatorius teigia, kad teismai pažeidė įstatymo reikalavimus, neįtraukdami į bylą kaip civilinio atsakovo nuteistojo R. M. darbovietės UAB „City Service“. Tai, jo nuomone, turėjo įtakos ir jam priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžiui, nes apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ir nuteistojo turtine padėtimi. Tokie argumentai prieštarauja bylos medžiagai, nes pirmosios instancijos teismo 2009 m. balandžio 24 d. protokoline nutartimi šiai bendrovei išsiųstas civilinio ieškinio nuorašas ir į kitą posėdį iškviestas bendrovės atstovas. Nors nutartyje neakcentuota, kad UAB „City Service“ įtraukiama į bylą kaip civilinis atsakovas, faktiškai tai buvo padaryta, nes bendrovės atstovas pateikė teismui įgaliojimą ir jam buvo leista dalyvauti tolesniame procese kaip civilinio atsakovo atstovui bei pasisakyti baigiamosiose kalbose. Jose UAB „City Service“ atstovas akcentavo, kad  bendrovė nėra atsakinga už jos darbuotojo R. M. padarytą žalą, nes eismo įvykio metu jis važiavo ne bendrovės transportu ir nėjo savo tarnybinių pareigų. Tokia pozicija atitinka CK 6.264 straipsnio nuostatas bei nuosprendžiu nustatytą eismo įvykio laiką. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė jokiais teisiniais argumentais nepagrįstą nukentėjusiojo tvirtinimą, esą darbdavio atsakomybė yra preziumuojama, todėl jam tenka pareiga įrodyti, kad eismo įvykis įvyko ne darbo metu. Pagal tokią logiką bet kurio dirbančio asmens darbdavys, jo darbuotojui sukėlus eismo įvykį, visais atvejais turėtų įrodinėti nesąs atsakingas už padarytą žalą. Baudžiamajame procese civilinio atsakovo teisinis statusas (BPK 111 straipsnis) yra toks, kad jam negali būti perkelta įrodinėjimo našta.

          Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ir neturtinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti civilinį ieškinį. Procesinės palūkanos yra išvestinis reikalavimas, dėl kurio nagrinėjimo baudžiamojoje byloje, kaip nurodo ir pats kasatorius, teismų praktika – negausi. Vis dėlto akivaizdu, kad bet kokiu atveju baudžiamojoje byloje negalima spręsti klausimo dėl palūkanų nuo sumos, kurios neprašoma priteisti. Būtent toks ir yra  vienas iš nukentėjusiojo reikalavimų, prašant priteisti po 0,02 procento delspinigių už kiekvieną dieną nuo tos sumos, kuri jam būtų buvusi išmokėta, jeigu nelaimingas atsitikimas būtų buvęs pripažintas draudiminiu. Kasatorius jo prašomų delspinigių dydžio neargumentuoja. Pažymėtina, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalis numato skolininko pareigą mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalis numato penkių procentų dydžio metines palūkanas už termino įvykdyti piniginę prievolę, kylančią iš sutartinių teisinių santykių, praleidimą, o nuteistojo R. M. piniginė prievolė yra kilusi ne iš sutarties, o iš delikto. CK šeštosios knygos XXII skyriaus trečiojo skirsnio normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, palūkanų pagal prievolę atlyginti žalą nenumato.

          Esant išdėstytoms aplinkybėms, kolegija, paisydama kasacinio skundo ribų ir esamos kasacinio teismo praktikos (baudžiamosios bylos Nr. 2K-82/2008, 2K-181/2010), apeliacinės instancijos teismo sprendimą civilinio ieškinio dalį dėl delspinigių priteisimo palikti nenagrinėtą teisės taikymo aspektu pripažįsta teisingu.

         

 

 

          Dėl apeliacinio proceso

             Vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, apeliacinės instancijos teismas gali (bet neprivalo) atlikti įrodymų tyrimą. Nukentėjusysis prašė atlikti įrodymų tyrimą ir išreikalauti duomenis apie nuteistojo R. M. turtinę padėtį, tačiau teismas, išklausęs visų proceso dalyvių nuomonių šiuo klausimu, priėmė sprendimą įrodymų tyrimo neatlikti.

          Apeliaciniu skundu nukentėjusysis V. M. prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, sugriežtinti nuteistajam R. M. paskirtą bausmę ir patenkinti jo civilinį ieškinį. Teismas apeliacinį skundą patenkino iš dalies, išnagrinėdamas nukentėjusiojo civilinį ieškinį ir atitinkamai pakeisdamas nuosprendį.

          Kasaciniame skunde nukentėjusysis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo padaryto BPK 290, 291 straipsnių ir 301 straipsnio 1 dalies pažeidimo, pasireiškusio tuo, kad pirmosios instancijos teismas pagrindė nuosprendį bylos dokumentais, kurie nebuvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, pats padarydamas analogišką pažeidimą.

          Iš tikrųjų, nukentėjusysis pateikė pastabas dėl teisiamojo posėdžio protokolo, tarp kurių nurodė ir tai, kad protokole neteisingai įrašyta apie byloje esančių ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų išvardijimą. Teisėjas patvirtino visų pastabų teisingumą ir pridėjo jas prie teisiamojo posėdžio protokolo.

          Pagal BPK 369 straipsnio 3 dalį esminiais šio Kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Kaltinamasis dėl jo teisių suvaržymo nesiskundžia. Kolegija mano, kad šis pažeidimas nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį, ir nepripažįsta jo esminiu.

          Byloje nėra taip, kad protokole nurodyti dokumentai iš viso nebūtų tirti. Apie juose minimas aplinkybes buvo kalbama, duodant parodymus kaltinamajam ir pačiam nukentėjusiajam, jie buvo analizuojami ir prokuroro, paties nukentėjusiojo bei civilinių atsakovų atstovų baigiamosiose kalbose. Nukentėjusysis civilinį ieškinį pareiškė ir didino ieškinio reikalavimus teisme, teismui pateikdamas daugybę dokumentų ir duodamas dėl jų paaiškinimus, taigi visi reikšmingi civilinio ieškinio išnagrinėjimui dokumentai buvo ištirti. Nepaskelbti dokumentai daugiausia susiję su nuteistojo kaltumo dėl eismo įvykio klausimu, dėl kurio jokių ginčų nekyla, pats nuteistasis nesiskundė nei apeliacine, nei kasacine tvarka. Be to, būtina pažymėti ir tai, kad tiek nuteistasis, tiek ir pats nukentėjusysis yra susipažinę su visais bylos dokumentais, nukentėjusysis yra gavęs jų nuorašus. Taigi kasatoriaus minimas BPK pažeidimas yra formalaus pobūdžio, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu jis neprašė šio pažeidimo ištaisyti ir atlikti įrodymų tyrimo, paskelbiant pirmosios instancijos teismo neskelbtus bylos dokumentus. Kasacinės instancijos teismas neturi įgaliojimų ištaisyti žemesnių instancijų teismų padarytus BPK pažeidimus, o pripažinęs juos esminiais privalėtų panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Tai prieštarautų paties nukentėjusiojo kasaciniame skunde išdėstytiems prašymams ir argumentams dėl bylos vilkinimo.

          Kolegija analogiškai vertina ir kasacinio skundo argumentą dėl kasatoriaus nuomone padarytų BPK pažeidimų, nesiimant priemonių apklausti neatvykusį liudytoją G. V., bet skelbiant jo parodymus ikiteisminio tyrimo metu, o apeliacinės instancijos teismui jais grindžiant savo išvadas.

          Priešingai negu teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad nukentėjusiojo savarankiškas darbas rengiant civilinį ieškinį negali būti vertinamas pinigais ir pripažįstamas teismo išlaidomis, atitinka BPK VIII skyriaus nuostatas.

          Kasatorius skundžia apeliacinės instancijos teismo nutartį ir dėl to, kad teismas nesvarstė jo  turėtų proceso išlaidų atlyginimo klausimo.

          Proceso išlaidas, jų atlyginimo ir išieškojimo tvarką reglamentuoja BPK 103-106 straipsniai. Pagal BPK 104 straipsnio 1 dalį proceso išlaidos nukentėjusiajam atlyginamos iš ikiteisminio tyrimo įstaigos, prokuratūros ar teismo lėšų priklausomai nuo to, kas iškvietė nukentėjusįjį. Taigi kelionės išlaidos nukentėjusiajam atlyginamos ne procesiniais dokumentais, kuriais išsprendžiama baudžiamoji byla, o pateikus atitinkamus dokumentus už šį darbą atsakingam teismo personalui. Šias išlaidas teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, turi teisę išieškoti iš nuteistojo į valstybės pajamas.

          Pagal BPK 104 straipsnio 2 dalį proceso dalyvis, savo nuožiūra turėjęs išlaidų, jas apmoka iš savo lėšų ir gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. Taigi teismas šį klausimą gali svarstyti ne savo, o proceso dalyvio iniciatyva. Nukentėjusysis apeliacinės instancijos teismui pateikė keletą dokumentų dėl jo sumokėtų nedidelių sumų pirmosios instancijos teismui už kopijavimo paslaugas ir vertėjų biurui už vertimo paslaugas, prašydamas pridėti juos prie bylos. Teismas šį prašymą patenkino. Pagal prašymo prasmę jį galima laikyti BK 104 straipsnio 2 dalyje nurodytu prašymu.

          Proceso dalyvio prašymu bylos dokumentų, kurių pagal BPK nuostatas teismas neprivalo jam įteikti, kopijavimo išlaidos nėra proceso dalyvio proceso išlaidos. Apeliacinės instancijos teismas nepriteisė nukentėjusiajam jo nurodytų išlaidų papildomai mitybai, todėl nukentėjusiojo išlaidos vertimui į lietuvių kalbą mokslinės literatūros ištraukų dėl mitybos įtakos žaizdų gijimui negalėjo būti pripažintos teismo išlaidomis. Vien ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje nepasisakė dėl nukentėjusiojo išlaidų nepripažinimo proceso išlaidomis, negali būti vertinama kaip esminis BPK pažeidimas, juo labiau kad šis klausimas nesusijęs su skundžiamos nutarties esme.

          Apibendrindama kolegija konstatuoja, kad pagal kasacinio skundo motyvus BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo nutarties pakeitimo ar panaikinimo pagrindų nenustatyta.

          Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

          Atmesti nukentėjusiojo V. M. kasacinį skundą.

 

         

Teisėjai                                                                                                       Olegas Fedosiukas

 

 

                                                                                                                  Vytautas Masiokas

 

 

                                                                                                                  Vladislovas Ranonis