Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2018-02-21][nuasmeninta nutartis byloje][3K-3-51-701-2018].docx
Bylos nr.: 3K-3-51-701/2018
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Vilniaus miesto savivaldybės administracija 188710061 atsakovas
UAB „ATEA“ 122588443 Ieškovas
Sygnity SPOLKA AKCYJNA 190407926 trečiasis asmuo
EMTEST a.s. trečiasis asmuo
AB SEB bankas 112021238 trečiasis asmuo
SĮ „Susisiekimo paslaugos“ 124644360 trečiasis asmuo
Kategorijos:
2.1. Bendrosios nuostatos
2. SU PRIEVOLIŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.6.2. Prievolių įvykdymo užtikrinimas
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
2.6.2.3. Garantija
3. CIVILINIS PROCESAS
2.1.5.4. Ieškinio senaties termino taikymas
3.2.4. Įrodymai ir įrodinėjimas
2.1.5. Ieškinio senatis
2.6. Prievolių teisė
2.6.8. Sutarčių teisė
2.6.8.8. Sutarčių aiškinimas
2.10. Kitos su prievolių teise susijusios bylos
3.2.4.11. Įrodymų vertinimas

PASTABA: D

Civilinė byla Nr. 3K-3-51-701/2018

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-08659-2012-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.4; 2.6.2.3; 2.6.8.8; 3.2.4.11

(S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. vasario 21 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Birutės Janavičiūtės ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ATEA“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 19 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ATEA“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl reikalavimų pripažinimo nepagrįstais ir išmokėtos banko garantijos grąžinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: akcinė bendrovė SEB bankas, Slovakijos įmonė EMTEST a. s., Lenkijos įmonė Sygnity SPOLKA AKCYJNA, savivaldybės įmonė „Susisiekimo paslaugos“.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senatį, sutarčių aiškinimą, banko garantiją, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, įrodymų tyrimą ir vertinimą, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė prašė: 1) pripažinti atsakovės reikalavimą sumokėti banko garantijoje Nr. 56780A005903 nurodytą sumą, 2012 m. birželio 15 d. raštą Nr. A51-38001(2.8.3.18-EM6) „Dėl prašymo pervesti sutarties įvykdymo banko garantijoje nurodytą sumą“ ir 2013 m. birželio 13 d. raštą Nr. A51-65868(2.8.3.18-EMG) „Reikalavimas pervesti sutarties įvykdymo banko garantijoje Nr. 56780A005903 nurodytą sumą“ nepagrįstais; 2) priteisti ieškovei iš atsakovės 1 261 739,28 Lt (365 424 Eur) (1 193 250 Lt (345 589,09 Eur) nepagrįstai atsakovės gautą banko garantijos sumą ir 68 489,28 Lt (19 835,87 Eur) palūkanų; 3) priteisti 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  3. 2007 m. vasario 22 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracija su įmonių konsorciumu, kurio dalyviais buvo ieškovė, Slovakijos įmonė EMTEST a. s. (toliau – ir EMTEST a. s.) ir Lenkijos įmonė Sygnity SPOLKA AKCYJNA (toliau – ir Sygnity S. A.), sudarė įrangos pirkimo–pardavimo sutartį dėl I pirkimo dalies Nr. A169-2 (toliau – ir Sutartis), kurios objektas yra techninės ir programinės įrangos, skirtos elektroninio bilieto viešajame transporte ir keleivių informavimo sistemai sukurti, pirkimas. AB SEB bankas 2010 m. gegužės 19 d. išdavė banko garantiją (toliau – Banko garantija), pagal kurią įsipareigojo neatšaukiamai sumokėti garantijos gavėjai – atsakovei 1 193 250 Lt (345 589,09 Eur) per penkias darbo dienas, gavęs pirmą raštišką garantijos gavėjos reikalavimą, patvirtinantį, kad ieškovė nevykdė sutarties sąlygų. Atsakovė 2012 m. birželio 15 d. ir 2013 m. birželio 13 d. kreipėsi į AB SEB banką su raštais, nurodydama, kad ieškovė neįvykdė Sutarties 5.1, 5.3, 5.5, 5.6 punktuose, taip pat Sutarties techninės specifikacijos 2.1 ir 2.1.8 punktuose nustatytų įsipareigojimų, todėl pareikalavo garanto pervesti į atsakovės banko sąskaitą nurodytą garantijos sumą.
  4. Ieškovė teigia, kad ji tinkamai įvykdė visas sutartines prievoles ir įdiegė Vilniaus mieste elektroninio bilieto bei keleivių informavimo sistemą. Pati atsakovė pažeidė Sutartį, nes be ieškovės žinios SĮ „Susisiekimo paslaugos“ ir EMTEST a. s. sudarė ieškovei nežinomus susitarimus, dėl ko pakeitė e-bilieto sistemą ir ieškovė prarado galimybę vykdyti sistemos aptarnavimą. Atsakovės reikalavimas prieštarauja Sutarties 5.7, 7.3 punktuose ir techninėje specifikacijoje nustatytoms atsakovės pareigoms pranešti apie Sutarties pažeidimus, taip pat šalių nustatytai ginčų sprendimo tvarkai.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 1 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino atsakovės reikalavimą sumokėti Banko garantijoje nurodytą sumą, 2012 m. birželio 15 d. raštą Nr. A51-38001(2.8.3.18-EM6) „Dėl prašymo pervesti sutarties įvykdymo banko garantijoje nurodytą sumą“ ir 2013 m. birželio 13 d. raštą Nr. A51-65868(2.8.3.18-EMG) „Reikalavimas pervesti sutarties įvykdymo banko garantijoje Nr. 56780A005903 nurodytą sumą“ nepagrįstais; priteisė ieškovei iš atsakovės 365 424,95 Eur, t. y. 345 589,08 Eur nepagrįstai atsakovės gautą Banko garantijos sumą ir 19 835,86 Eur palūkanų už laikotarpį nuo banko garantijos išmokėjimo atsakovei dienos iki patikslinto ieškinio padavimo dienos (2014 m. rugpjūčio 11 d.); priteisė ieškovei iš atsakovės 5 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos 345 589,08 Eur sumos, skaičiuotinas nuo kreipimosi į teismą su patikslintu ieškiniu dienos (nuo 2014 m. rugpjūčio 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 30 000 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
  2. Teismas nustatė, kad 2007 m. vasario 22 d. atsakovė ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracija su įmonių konsorciumu, kurio dalyviai buvo ieškovė, EMTEST a. s. ir Sygnity S. A., sudarė įrangos pirkimo–pardavimo sutartį dėl I pirkimo dalies Nr. A169-2, kurios objektas yra techninės ir programinės įrangos, skirtos elektroninio bilieto viešajame transporte ir keleivių informavimo sistemai sukurti, pirkimas. AB SEB bankas 2010 m. gegužės 19 d. išdavė banko garantiją Nr. 56780A005903, pagal kurią įsipareigojo neatšaukiamai sumokėti garantijos gavėjai – atsakovei 1 193 250 Lt (345 589,09 Eur) per penkias darbo dienas, gavęs pirmą raštišką garantijos gavėjos reikalavimą, patvirtinantį, kad ieškovė nevykdė sutarties sąlygų, nurodant, kokios sutarties sąlygos nebuvo įvykdytos. Atsakovė 2012 m. birželio 15 d. kreipėsi į trečiąjį asmenį AB SEB banką raštu Nr. A51-38001(2.8.3.18-EM6), kuriame nurodė, jog ieškovė neįvykdė sutarties 5.1, 5.3, 5.5, 5.6, taip pat Sutarties techninės specifikacijos 2.1 ir 2.1.8 punktuose nustatytų įsipareigojimų, todėl atsakovė pareikalavo garanto – trečiojo asmens AB SEB banko pervesti į jos banko sąskaitą garantijoje nurodytą sumą.
  3. Teismas nesutiko su ieškove, kad jos atsakomybė yra dalinė ir dėl to ji negali būti atsakinga už kitų konsorciumo narių galimus Sutarties pažeidimus. Įvertinęs Sutarties sąlygas, teismas padarė išvadą, kad ieškovė, kaip konsorciumo dalyvė, besąlygiškai garantavo atsakovei už konsorciumo tinkamą Sutarties įvykdymą (Sutarties 6.2.1.3, 6.2.1.4, 6.5, 6.6 punktai), todėl neturi reikšmės, jog Banko garantija buvo išduota tik ieškovei. Teismas sprendė, kad ieškovė prisiėmė visišką atsakomybę ir už kitus konsorciumo dalyvius, o ieškovės atsiradę nuostoliai iš esmės turi būti sprendžiami pagal tarp ieškovės ir kitų konsorciumo dalyvių sudarytos Konsorciumo sutarties nuostatas.
  4. Teismas, įvertinęs Sutarties 5.2, 5.3, 5.7, 7.3 punktų, Techninės specifikacijos 2.1.6 punkto, „Elektroninio bilieto viešajame transporte ir keleivių informavimo sistemos sukūrimas“ techninės ir programinės įrangos garantinio aptarnavimo ir priežiūros procedūrų aprašymo (toliau – Garantinio aptarnavimo aprašymas) nuostatas, nurodė, kad šalys nustatė tvarką ir procedūras, kurių privaloma laikytis registruojant ir šalinant gedimus, teikiant pretenzijas ir sprendžiant bet kokius tarpusavy iškilusius ginčus, susijusius su Sutarties vykdymu. Visi šie šalių tarpusavio įsipareigojimai Sutarties šalims yra privalomi ir jų turi būti laikomasi (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 13 dalys).
  5. Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog konsorciumas įdiegė Sutartyje nurodytą e-bilieto sistemą, nes sistemos diegimo darbai buvo atsakovės priimti. Pateikdama reikalavimus bankui, atsakovė nurodė Sutarties pažeidimus, kurie iš esmės yra susiję tik su garantinės priežiūros neteikimu. Tačiau byloje yra kilęs ginčas, ar atsakovė yra pažeidusi Sutarties nuostatas. Bylos duomenys, teismo vertinimu, patvirtina, kad konsorciumas reaguodavo į atsakovės pastabas, susijusias su projekto įgyvendinimu, Sutartyje nustatyta tvarka teikdavo garantinę priežiūrą ir šalindavo visus atsiradusius nesklandumus. Teismo nuomone, 2009 m. spalio 26 d., 2009 m. lapkričio 9 d., 2009 m. lapkričio 25 d., 2010 m. sausio 15 d., 2010 m. balandžio 7 d. ieškovės raštai nepatvirtina atsakovės teiginio, kad konsorciumas netinkamai ir ne laiku vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, neteikė garantinės priežiūros bei nebendradarbiavo su atsakove. Tai, kad atsakovė nesudarė sąlygų fiskalinių spausdintuvų fiskalizavimui ir pažeidė bendradarbiavimo su ieškove pareigą, yra nurodyta ir kituose ieškovės raštuose (pvz., 2011 m. birželio 16 d. rašte ieškovė nurodė, jog atsakovė nesumokėjo vieno milijono litų sumos už diegimo darbus pagal 2010 m. birželio 18 d. papildomą susitarimą tarp šalių). Iš minėto rašto ir kitų vėlesnių raštų (2016 m. balandžio 20 d.), taip pat ir elektroninio susirašinėjimo matyti, kad atsakovė Vilniaus miesto maršrutinio transporto stotelėse nebuvo įdiegusi tinkamų srovės keitiklių, nesutvarkė fiskalinių spausdintuvų perdavimo UAB „Vilniaus viešasis transportas“. Aplinkybę, kad konsorciumas tinkamai vykdė Sutartį, teismo vertinimu, patvirtina ir kiti netiesioginiai ieškovės pateikti įrodymai bei elektroninėje erdvėje publikuojama vieša informacija, spaudos pranešimai apie projekto užbaigimą ir tinkamą sistemos funkcionavimą.
  6. Teismas, ištyręs įrodymus, sprendė, kad atsakovė nepaneigė ieškovės argumentų, jog švieslentės buvo tinkamos kokybės ir techniškai tvarkingos. UAB „ASPA“ atsakyme nurodyta, jog reikalingus duomenis dėl kasos aparatų fiskalizavimo Valstybinei mokesčių inspekcijai turėjo pateikti atsakovė, tačiau nepateikė. Pateikta techninė specifikacija ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. spalio 20 d. sprendimas patvirtina, jog 2011 m. spalio 10 d. SĮ „Susisiekimo paslaugos“ ir EMTEST a. s. sudarė sutartį (toliau – 2011 m. spalio 10 d. sutartis), pagal kurią buvo padaryti pakeitimai konsorciumo pagal Sutartį įdiegtoje e-bilieto sistemoje. Todėl SĮ „Susisiekimo paslaugos“ ir EMTEST a. s. savo rizika, neinformuodamos ieškovės ir Sygnity S. A., vienašališkai, nederindamos su ieškove ir konsorciumu, perėmė e-bilieto sistemos garantinės priežiūros paslaugų teikimą. Teismas sprendė, kad ieškovė įrodė, jog tinkamai įvykdė sutartines prievoles įdiegiant Vilniaus mieste elektroninio bilieto bei keleivių informavimo sistemą.
  7. Teismas konstatavo, kad atsakovė nesilaikė Sutarties 5.7, 7.3 punktuose ir (ar) techninėje specifikacijoje nustatytų pretenzijų bei pranešimų ir (ar) ginčų sprendimo tvarkos bei terminų, taip pat pažeidė įstatymo įtvirtintus tinkamo ir ekonomiško sutarčių vykdymo principus (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1 dalis), nesilaikė pareigos bendradarbiauti ir kooperuotis su ieškove bei ikiteismine tvarka išspręsti bet kokius ginčus (CK 6.38 straipsnio 3 dalis, 200 straipsnio 2 dalis). Be to, atsakovė, pateikdama reikalavimą bankui dėl Banko garantijoje nurodytos pinigų sumos išmokėjimo, visiškai nepagrindė fakto, jog ji patyrė kokius nors nuostolius dėl, jos manymu, atlikto Sutarties pažeidimo. Atsakovė taip pat nepagrindė, kodėl ji reikalauja būtent visos garantijos sumos – 1 193 250 Lt (345 589,08 Eur). Todėl teismas sprendė, kad atsakovė privalo grąžinti pagal banko garantiją gautą sumą (CK 6.237 straipsnio 1 dalis, 6.242 straipsnio 1 dalis).
  8. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės ir trečiojo asmens SĮ „Susisiekimo paslaugos“ apeliacinius skundus, 2017 m. balandžio 19 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 1 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.
  9. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria paneigiami ieškovės teiginiai dėl jos (tik) dalinės atsakomybės ir pripažįstama, kad Banko garantija skirta viso konsorciumo narių (o ne tik ieškovės) įsipareigojimų vykdymui užtikrinti. Kolegija pažymėjo, kad ieškovė neskundė šios jai nepalankios išvados.
  10. Kolegija atmetė ieškovės argumentus, kad reikalavimai išmokėti Banko garantijos sumą nebuvo pagrįsti, atsakovė pažeidė Banko garantijos sumos išdavimo ir Sutartimi nustatytą ginčų sprendimų tvarką, taip pat neįrodė, kad patyrė nuostolių. Kolegija, įvertinusi Sutarties nuostatas, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju išduota Banko garantija vertintina kaip nepriklausoma banko garantija, kurios išmokėjimas nėra siejamas su pagrindinės prievolės vykdymo (ne)tinkamumo ar kitų aplinkybių patikrinimu ir įvertinimu. Tai, kad šalys Sutarties 7.3 punkte susitarė, jog ginčai, kylantys iš Sutarties, sprendžiami abišalėmis derybomis, o nesusitarus – teisme, kolegijos vertinimu, reiškia ne privalomos ikiteisminės ginčų sprendimo tvarkos nustatymą (juo labiau, konkrečiai dėl galimybės reikalauti išmokėti pagal nepriklausomą Banko garantiją), o tik šalių siekį Sutarties vykdymo metu kylančius nesutarimus spręsti bendradarbiaujant.
  11. Kolegija taip pat nesutiko su ieškovės argumentais, kad ieškovė tinkamai vykdė Sutartį arba negalėjo įvykdyti tam tikrų jos nuostatų dėl kitos Sutarties šalies veiksmų, be kita ko, dėl 2011 m. spalio 10 d. sutarties tarp SĮ „Susisiekimo paslaugos“ ir EMTEST a. s., kuria, pasak ieškovės, buvo eliminuotos jos galimybės ir pareiga vykdyti garantinius įsipareigojimus.
  12. Kadangi Banko garantijos išmokėjimas nebuvo siejamas su Sutarties šalių sutartinių įsipareigojimų vykdymo patikrinimu, kolegija sprendė, kad atsakovė turi pareigą įrodyti, jog reikalavimuose bankui nurodyti Sutarties atitinkamų punktų pažeidimai ieškovės yra padaryti, o pastaroji turi pareigą paneigti tokio pobūdžio teiginius (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 178 straipsniai).
  13. Įvertinusi Sutarties 6.2.1.3, 6.6 punktų nuostatas, kolegija padarė išvadą, kad Banko garantijos dalykas – bet koks tiekėjo prievolių pagal Sutartį ar jos priedus pažeidimas, dalinis ar visiškas jų nevykdymas ar netinkamas vykdymas; tiekėjui praleidus bet kurio įsipareigojimo vykdymo terminą Banko garantijoje nustatyta suma atitenka pirkėjui.
  14. Kolegija, įvertinusi Sutarties 5.2, 5.5 punktų, Techninės specifikacijos 2.1.6 punkto, Projekto techninės ir Garantinio aptarnavimo aprašymo nuostatas, padarė išvadą, kad šalys tiksliai apsibrėžė tvarką ir procedūras, kurių privaloma laikytis registruojant ir šalinant gedimus nepriklausomai nuo sugedimo priežasčių (be kita ko, ir nuo kitų asmenų neteisėtos veikos). Įvertinusi atsakovės tiek ieškovei, tiek kitiems konsorciumo dalyviams siųstus raštus, patikros ataskaitas, kolegija padarė išvadą, kad gedimai ir trūkumai ne visada buvo šalinami Sutartyje nustatytais terminais, garantiniai darbai nebuvo atliekami laiku, buvo pašalinami ne visi gedimai. Kolegija pažymėjo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog šie faktiniai duomenys yra klaidingi iš esmės, jais negalima vadovautis dėl kokių nors kitų priežasčių ar trūkumai laiku nepašalinti būtent dėl kitos Sutarties šalies kaltės. Dėl šios priežasties kolegija pripažino, kad konsorciumas netinkamai laikėsi prisiimtų įsipareigojimų dėl garantinio aptarnavimo ir jo terminų.
  15. Kolegija nurodė, kad SĮ „Susisiekimo paslaugos“ ir EMTEST a. s. 2011 m. spalio 10 d. sutarties nuostatų įvertinimas nėra lemiamas darant išvadas dėl ginčo, nes jau vien tik iki šios sutarties sudarymo padaryti Sutarties pažeidimai galėjo būti teisėtas pagrindas reikalauti išmokėti Banko garantijos sumą. Be to, atsakovė iš esmės faktiškai ir rėmėsi pažeidimais, padarytais dar iki minėtos sutarties sudarymo, todėl šios sutarties reikšmė galėtų būti svarbi ieškovės veiklos vertinimui tik laikotarpiui po jos sudarymo.
  16. Iš ieškovės 2012 m. rugsėjo 26 d. rašto (t. y. beveik po metų nuo 2011 m. spalio 10 d. sutarties sudarymo) kolegija nustatė, kad ieškovė tuomet ir neneigė įsipareigojimų garantinio aptarnavimo srityje nevykdymo fakto ir tokį elgesį grindė kitų konsorciumo narių netinkamu veikimu bei jos turimomis žiniomis apie 2011 m. spalio 10 d. sutartį. Taigi ieškovė dar ir tuomet pastarosios sutarties sąlygų nežinojo, teigė, kad sutartis sudaryta nuslepiant tai nuo kitų konsorciumo dalyvių. Todėl kolegija padarė išvadą, kad ieškovės argumentai, kuriais siekiama (tuomet dar net nežinomomis) 2011 m. spalio 10 d. sutarties sąlygomis pagrįsti negalėjimą vykdyti (netinkamą vykdymą) garantinių įsipareigojimų, nėra įtikinami. Be to, šia sutartimi nebuvo remiamasi ir pirminiame 2012 m. birželio 21 d. ieškinyje, o tik bylos nagrinėjimo metu buvo pareikštas prašymas ją išreikalauti ir, ją išreikalavus, ieškovė ėmė remtis ja kaip pagrindu dėl negalėjimo vykdyti garantinių įsipareigojimų laikotarpiu po jos sudarymo. Kolegija pažymėjo, kad reikalavimas išmokėti Banko garantijos sumą buvo pateiktas 2012 m. birželio 15 d. ir jis nebuvo įgyvendintas tik dėl šioje byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemon, kurias panaikinus Banko garantijos suma išmokėta pagal analogišką (o ne kitais pagrindais grindžiamą) 2013 m. birželio 13 d. reikalavimą.
  17. Kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjant bylą nustatytas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad ieškovė negalėjo savo įsipareigojimų nevykdymo grįsti 2011 m. spalio 10 d. sutartimi, bent jau iki sužinojimo apie ją ir jos turinį.
  18. Kolegija nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pagal Sutartį švieslentės turėjo būti sumontuotos ant paviljonų, tačiau tai realiai padaryti nebuvo galimybės ir šalys susitarė, kad švieslentės bus montuojamos ant stulpų, maitinimas bus prijungtas nuo troleibusų kontaktinio tinklo (600 V), tam tikslui atsakovė nupirks reikalingus elektros įtampos keitiklius (220 V). Taigi nepriklausomai nuo to, ar švieslentės būtų montuojamos Sutartyje nurodytu būdu, ar, šalims susitarus, pakeistu būdu, užtikrinti tinkamą jų veikimą buvo ieškovės pareiga – ji turėjo numatyti visus alternatyvaus montavimo būdo galimus neigiamus padarinius ir, jei dėl to būdo negalima užtikrinti sklandaus švieslenčių veikimo, atsisakyti jo, o sutikusi prisiėmė riziką ir atsakomybę dėl švieslenčių veikimo. Kolegija pažymėjo, kad byloje taip pat nėra ginčo dėl fakto, jog švieslentės tinkamai neveikė. Todėl tokiu atveju būtent ieškovė, ieškinį grįsdama tinkamu įsipareigojimų vykdymu, turėtų įrodyti, kad tai įvyko išimtinai dėl atsakovės kaltės.
  19. Įvertinusi ieškovės teiginius dėl švieslenčių neveikimo priežasčių, projekto patikrinimo vietoje rezultatus, aplinkybę, kad sistema šiuo metu veikia, kolegija sprendė, kad ieškovė, esant nuolatinio netinkamo švieslenčių veikimo faktams, neįrodė, jog Sutartis buvo vykdoma tinkamai ar negalėjo būti tinkamai įvykdyta būtent dėl kitų asmenų kaltės ar kitokių objektyvių priežasčių.
  20. Kolegija nurodė, kad pagal Sutarties techninės specifikacijos nuostatas tiekėjas privalėjo užtikrinti, kad tiek fiskalinė, tiek kita įranga, kuriai būtinas sertifikavimas, turės reikiamus sertifikatus, leidžiančius šią įrangą naudoti Lietuvoje, pateikiama techninė ir programinė įranga turi atitikti viešajam transportui keliamus reikalavimus, įtvirtintus Lietuvos Respublikos įstatymuose (techninės specifikacijos 2.1.8 punkto 6, 8 papunkčiai). Ieškovė neginčija savo pareigos atlikti transporto priemonėse sumontuotų fiskalinių spausdintuvų (kasos aparatų) fiskalizaciją, nėra ginčo ir dėl to, kad ši pareiga nebuvo įvykdyta. Tačiau šiuo atveju į bylą pateiktų įrodymų pagrindu, kolegijos nuomone, vis dėlto negalima vienareikšmiškai pripažinti, kad tai nepadaryta vien dėl ieškovės kaltės, todėl atsakovės reikalavimas nurodytu pagrindu išmokėti Banko garantijos sumą laikytinas labiau nepagrįstu negu pagrįstu.
  21. Kolegija nurodė, kad Sutartyje šalys susitarė, jog Banko garantijos suma gali būti išmokėti dėl bet kurio pažeidimo. Kolegijos vertinimu, nepaisant tokio itin griežto susitarimo, nebūtų nei teisinga, nei sąžininga, nei protinga, jei visa Banko garantijos suma būtų pasinaudota ir už vienkartinį ar net kelis mažareikšmius pažeidimus. Tačiau šiuo atveju dėl konsorciumo nuolat ne vienerius metus netinkamai atliekamų darbų projekto įgyvendinimas strigo. Kolegija sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog viso projekto aspektu (visas projektas buvo didesnės apimties) jo netinkamas įgyvendinimas buvo vien tik konsorciumo veiklos rezultatas, kita vertus, taip pat nėra pagrindo sutikti ir su ieškovės pozicija, kad konsorciumas Sutarties nuostatų nėra pažeidęs ir Banko garantijos sumos buvo pareikalauta visiškai nepagrįstai, piktnaudžiaujant galimybe ją gauti, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad konsorciumo padaryti pažeidimai buvo atsitiktiniai, pavieniai ar mažareikšmiai. Kolegija pažymėjo, kad VšĮ Centrinė projektų valdymo agentūra patikros metu konstatavo, jog Vilniuje keleivių informavimo sistema neveikia, nes nesukurta tinkama techninė ir programinė infrastruktūra.
  22. Remdamasi CK 6.71, 6.73, 6.90, 6.258 straipsniais, atsižvelgdama į tai, kad dėl minėtos patikros metu konstatuoto projekto vykdymo trūkumų buvo grąžinta beveik 1,4 mln. Eur Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir valstybės lėšų, kolegija sutiko su atsakovės argumentais, kad ji ne tik prarado finansavimą, buvo priversta imtis priemonių konsorciumo neištaisytiems pažeidimams sutvarkyti, dėl ko neabejotinai patyrė nuostolių, bet didelių nepatogumų dėl stringančios sistemos patyrė ir miesto gyventojai. Todėl kolegija, įvertindama ir banko garantijos sąsajas su netesybų institutu, sprendė, kad Banko garantijos suma nebuvo aiškiai didesnė už patirtus nuostolius, dėl ko ją būtų galima mažinti pernelyg neadekvataus santykio su nuostoliais pagrindu arba vadovaujantis kitais netesybų mažinimo pagrindais.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

 

  1. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismai, netinkamai taikydami ir aiškindami CK 6.6, 6.193 straipsnių nuostatas bei nukrypdami nuo kasacinio teismo formuojamos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2007), netinkamai interpretavo Banko garantijos sąlygas, konstatuodami, jog ieškovė prisiėmė visišką atsakomybę už kitus konsorciumo narius. CK 6.6 straipsnio 1 dalis aiškiai ir imperatyviai nustato, kad solidarioji skolininkų pareiga nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Taigi, nurodyta CK nuostata Lietuvos Respublikos teisėje įtvirtina nesolidarumo prezumpciją, nes solidarioji skolininkų atsakomybė, remiantis kasacinio teismo formuojama praktika, yra laikoma itin skolininkų teisinę padėtį apsunkinančia atsakomybės forma. Taigi nepagrįstos yra teismų išvados, kad aplinkybė, jog Banko garantija išduota tik ieškovei, neturi reikšmės. Priešingai, ši aplinkybė aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtina, kad bankas garantavo tik už ieškovės, o ne viso konsorciumo narių neva neįvykdytus sutartinius įsipareigojimus (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, jei garantijoje nurodoma, kad ji išduota konkrečiam asmeniui, garantijos apimtis negali būti išplečiama, t. y. ji vis viena išmokama garantijos gavėjui, nepriklausomai nuo to, jog sutartinių prievolių negalima įvykdyti būtent dėl garantijos gavėjo ar kitų asmenų veiksmų.
    2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.63, 6.64, 6.90 straipsnių nuostatas, pagal kurias, nesant sutarties pažeidimo, kreditorius neturi teisės taikyti savo teisių gynimo būdų ir reikalauti prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėje nurodytos sumos, kadangi tam neatsiranda teisinis pagrindas – prievolė nėra pažeista. Teismas, nepagrįstai konstatuodamas konsorciumo narių solidarią atsakomybę, taip pat padarė nepagrįstą išvadą, kad garantija išmokama bet kokio sutartinio pažeidimo atveju, ir neatsižvelgė į tai, jog ieškovė savo Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad jei ieškovė ir neįvykdė kokių nors Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, toks įsipareigojimų neįvykdymas išimtinai priklausė nuo atsakovės kaltų veiksmų. Atsižvelgiant į tai, kad fiskalinių spausdintuvų fiskalizavimas nebuvo baigtas būtent dėl atsakovės kaltės (ji nesudarė sąlygų ir neatliko veiksmų, kuriuos turėjo atlikti, kad ieškovė galėtų atlikti fiskalizavimo darbus, t. y. reikalingus duomenis dėl kasos aparatų fiskalizavimo Mokesčių inspekcijai turėjo pateikti atsakovė, tačiau šių duomenų nepateikė), švieslentės gesdavo, nes atsakovė atjunginėdavo jų maitinimą, atsakovė pažeidė šalių bendradarbiavimo ir kooperavimosi principus, o 2011 m. spalio 10 d. sutarties sudarymas lėmė, jog SĮ ‚Susisiekimo paslaugos“ ir EMTEST a. s. savo rizika perėmė e-bilieto sistemos garantinės priežiūros paslaugų teikimą, darytina išvada, kad atsakovė neturėjo teisės reikalauti išmokėti Banko garantijoje nurodytą sumą. Remiantis CK 6.64 straipsniu, būtent atsakovė yra laikoma pažeidusia savo prisiimtus įsipareigojimus.
    3. Teismas netinkamai taikė CK 6.92 straipsnį, apibrėžiantį garantijos ribas, neįvertinęs, kad net tuo atveju, jei dėl atsakovės nurodytų priekaištų atsakytų ieškovė, tai nurodytų galimų pažeidimų pasekmės nesudaro visos garantijos sumos. Taip atsakovei buvo sudaryta galimybė nepagrįstai praturtėti ieškovės sąskaita. Nors skundžiamame sprendime nurodoma, kad nebūtų nei teisinga, nei sąžininga, nei protinga, jei visa Banko garantijos suma būtų pasinaudota ir už vienkartinį ar net kelis mažareikšmius pažeidimus, tačiau sprendime nebuvo vertinta, kokius tariamus nuostolius atsakovė patyrė ir koks jų santykis su Banko garantijos suma. CK 6.92 straipsnio nuostatos nereiškia, kad esant bet kokiam pažeidimui garantas atsako absoliučiai visa garantijoje nustatyta suma, nes tokiu atveju būtų sudarytos sąlygos kreditoriui nepagrįstai praturtėti garanto sąskaita. Nagrinėjamu atveju atsakovės pateikta informacija apie grąžintą dalį ES paramos buvo nepagrįstai susieta su ieškovės pažeidimų apimtimi. Ieškovės veiksmai nebuvo priežastis, dėl kurios atsakovė turėjo grąžinti dalį minėtos paramos, o net jei ieškovė ir būtų atlikusi konkrečius pažeidimus, jų mastas ir finansinė išraiška neprilygsta garantijoje sutartai maksimaliai sumai.
    4. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.189, 6.200 straipsnių nuostatas dėl šalių nustatytos ginčų sprendimo tvarkos laikymosi, ignoravo aplinkybę, kad atsakovė praleido pretenzijų reiškimo terminus. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad dėl teisės į Banko garantiją įgyvendinimo Sutarties nuostatose nebuvo nurodyta jokios išankstinės ginčo sprendimo procedūros. Nagrinėjamu aspektu Sutartimi šalys susitarė, kad pretenzijos dėl įrangos neatitikties Sutarties sąlygoms turi būti pareikštos raštu ne vėliau kaip per 30 dienų po įrangos perdavimopriėmimo akto pasirašymo. Taip pat šalys susitarė, kad ginčai, kylantys iš Sutarties, sprendžiami abišalėmis derybomis, o nepavykus susitarti – Lietuvos Respublikos teismuose. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė reikalavimus Bankui dėl banko garantijos pateikė prieš tai neinformavusi ieškovės ir nepateikusi jai jokios pretenzijos apie netinkamą Sutarties vykdymą, darytina išvada, kad ji nesilaikė Sutartyje ir techninėje specifikacijoje nustatytos pretenzijų ir pranešimų pateikimo bei ginčų sprendimo tvarkos ir terminų.
    5. Teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties. CK 1.125 straipsnio 5 dalis nustato sutrumpintą 6 mėnesių ieškinio senaties terminą, taikomą netesyboms ir ieškiniams dėl perduotų daiktų trūkumų. CK 6.667 straipsnio 1 dalis nustato, kad reikalavimams, kylantiems dėl atliktų darbų trūkumų, nustatomas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Šiuos terminus atsakovė, teikdama bankui reikalavimus dėl garantijoje nurodytos sumos išmokėjimo, aiškiai praleido. Ji negalėjo vienašališkai savo pareiškimu įgyvendinti reikalavimų, kurių ieškinio senaties terminai realizuoti juos teismine tvarka jau buvo praleisti.
    6. Teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, įtvirtintas CPK 176 straipsnyje, 183 straipsnio 1 dalyje, 185 straipsnio 1 dalyje, ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011; 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2012). Teismas nepagrįstai ignoravo ir (ar) netinkamai vertino ypač svarbias nagrinėjamai situacijai aplinkybes: 1) 2009 m. birželio 15 d. perdavimo–priėmimo aktas patvirtina, kad fiskaliniai spausdintuvai ir su jais susijusios konsorciumo pagal Sutartį suteiktos paslaugos buvo tinkamos kokybės ir atitiko Sutarties techninius reikalavimus, o fiskalinių spausdintuvų fiskalizavimas nebuvo baigtas, nes atsakovė tinkamai šių įrenginių neperdavė transporto įmonėms ir tinkamai neįformino reikiamų dokumentų, nepaskyrė transporto įmonių įgaliotų asmenų derinti ir vykdyti fiskalizavimo darbus bei nesuderino konkretaus fiskalizavimo darbų grafiko su konsorciumu; 2) nėra jokių objektyvių įrodymų, kad galutinis fiskalinių spausdintuvų naudotojas konsorciumui ir jo įgaliotam subrangovui perdavė visus fiskalizavimo darbams reikalingus dokumentus (fiskalinių spausdintuvų unikalius numerius, kasos aparatų techninius pasus); 3) atsakovė Vilniaus miesto maršrutinio transporto stotelėse nebuvo įdiegusi tinkamų srovės keitiklių, todėl ieškovė neturėjo galimybės fiskalizuoti spausdintuvus; 4) atsakovė pažeidė šalių bendradarbiavimo ir kooperavimosi principus. Atsakovė byloje nepaneigė, kad švieslentės buvo tinkamos kokybės, o būtent ji pagal Sutarties techninę specifikaciją turėjo užtikrinti švieslenčių nuolatinį ir patikimą aprūpinimą reikiamos įtampos elektros energija. Teismas nepagrįstai atmetė objektyvius ieškovės pateiktus įrodymus, kad atsakovės parūpinti maitinimo keitikliai perdegdavo dėl troleibusų kontaktiniame tinkle kylančios elektros įtampos šuolių, o dėl to sykiu sugesdavo ir švieslentės. Teismas taip pat formaliai vertino aplinkybę, kad atsakovė žiemos metu atjunginėdavo švieslenčių maitinimą; 5) Teismas neturėjo pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad 2011 m. spalio 10 d. sutarties sudarymas lėmė tai, kad SĮ „Susisiekimo paslaugos“ ir EMTEST a. s. savo rizika ir nuožiūra, neinformuodamos ieškovės, pačios vienašališkai, nederindamos su konsorciumu ir ieškove, perėmė e-bilieto sistemos garantinės priežiūros paslaugų teikimą; 6) Teismas, nustatydamas atsakovės nuostolių dydį, rėmėsi tik prielaidomis, nors atsakovė žalos dydžio neįrodinėjo.
  2. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti apeliacinės instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pirmą kartą nagrinėdamas bylą, 2014 m. gegužės 28 d. nutartyje konstatavo, kad argumentai, kuriais ieškovė įrodinėja konsorciumo narių atsakomybę buvus dalinę, o ne solidarią, analizuoja Banko garantijos ribas ir įrodinėja neva buvus atsakovės nepagrįstą praturtėjimą ieškovės sąskaita, taip pat kuriais bandoma įrodyti, jog Sutartyje nustatyta išankstinė ginčų sprendimo procedūra neva turėjo būti taikoma Banko garantijos išmokėjimo atveju, neturi reikšmės bylos esmės atskleidimui, t. y. nustatant faktą, ar nagrinėjamu atveju buvo Sutarties pažeidimas, suponavęs atsakovės teisę į Banko garantijos išmokėjimą. Dėl šios priežasties minėti kasacinio skundo argumentai turėtų būti atmesti kaip nepagrįsti.
    2. Nagrinėjamu atveju pagal šalių sudarytą Sutartį skolininkas CK 6.6 straipsnio prasme buvo tik vienas, t. y. tiekėjas. Sutartyje buvo aiškiai ir vienareikšmiškai įtvirtinta, kad Sutartį sudaro dvi šalys – pirkėjas ir tiekėjas. Tiekėju Sutartyje įvardijamas visas įmonių konsorciumas, t. y. juridinių asmenų grupė, ji yra laikoma viena bendra Sutarties šalimi. Kadangi Sutarties 6.2.1.3 punkte garantijos dalykas buvo aiškiai apibrėžtas kaip „bet koks Tiekėjo prievolių pagal Sutartį ir jos priedus pažeidimas, dalinis ar visiškas jų nevykdymas ar netinkamas vykdymas“, teismai pagrįstai konstatavo, kad Banko garantija buvo skirta viso konsorciumo narių, o ne tik ieškovės įsipareigojimams užtikrinti. Be to, remiantis CK 6.6 straipsnio 3 dalimi, solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Analogiška taisyklė įtvirtinta ir jungtinės veiklos sutartiniams santykiams taikytinoje CK 6.975 straipsnio 3 dalyje. Nagrinėjamu atveju įmonių konsorciumo nariai įsteigė konsorciumą ir tikslingai sudarė tarp šalių sutartį tam, kad atsakovės organizuojamame atvirame konkurse pateiktų bendrą pasiūlymą. Vadinasi, įmonės susivienijo turėdamos bendrą tikslą – konkurse dalyvauti kaip jungtinės veiklos sutarties pagrindu susijungusi ūkio subjektų grupė, kuri konkurso laimėjimo atveju bus laikoma tiekėju, kaip tai įtvirtinta Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 2 straipsnio 20 punkte.
    3. Teismas, nepažeisdamas CK 6.63, 6.64, 6.90 straipsnių nuostatų ir nesuabsoliutindamas Banko garantijos, remdamasis byloje esančiais duomenimis, tarp jų, ir pačios ieškovės 2010 m. balandžio 7 d. rašto duomenimis, pagrįstai pripažino buvus atliktų darbų trūkumų, dėl kurių laikytina, kad ieškovė pažeidė Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad sutartiniai įsipareigojimai buvo vykdomi ne laiku, nebuvo užtikrintas švieslenčių veikimas, nebuvo vykdomi garantiniai įsipareigojimai pagal Sutartį. Dėl šios priežasties teismas, nustatęs buvus nuolatinius Sutarties vykdymo trūkumų faktus, teisėtai pripažino Banko garantijos išmokėjimą pagrįstu.
    4. Teismas nepažeidė CK 6.92 straipsnio nuostatų, o ieškovė byloje neįrodinėjo neteisėtų banko veiksmų, susijusių su garantijos išdavimu ar vykdymu, neginčijo Sutarties 6 dalies sąlygų, aiškiai nustatančių, kokia turėjo būti pateikta Banko garantija ir kokios jos realizavimo sąlygos. Nagrinėjamu atveju Banko garantija nebuvo išmokėta už vienkartinį ar mažareikšmį Sutarties pažeidimą. Byloje esantys faktiniai duomenys patvirtina, kad konsorciumo sutartinių prievolių pažeidimai nebuvo mažareikšmiai, atsitiktiniai ar pavieniai, o buvo nuolat atliekami ne vienerius metus, dėl ko strigo viso projekto įgyvendinimas ir atsakovė patyrė nuostolių. Taigi veikdama tiksliai taip, kaip nustato Sutarties 6 dalies nuostatų pagrindu išduota Banko garantija, laikydamasi įstatymo reikalavimų, atsakovė teisę į Banko garantijoje apibrėžtą sumą įgyvendino tinkamai.
    5. Teismas vertino, kokius nuostolius atsakovė patyrė dėl nuolatinių Sutarties pažeidimų ir koks jų santykis su Banko garantijos suma, bei motyvuotai dėl to pasisakė (skundžiamo sprendimo 45 punktas).
    6. Teismas vertino aplinkybes, susijusias su išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, ir dėl jų pasisakė (skundžiamo sprendimo 26 punktas). Įvertinęs Sutarties 6.2.1.4, 7.3 punktų nuostatas, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Banko garantijos išmokėjimo galimybė nesiejama nei su tiekėjo (ne)sutikimu, nei su sutarties šalių tarpusavio įsipareigojimų (ne)vykdymo patikrinimu, ginčų (ne)egzistavimu ar jų (ne)išsprendimu bei su sprendimo būdais, nei su nuostolių (ne)patyrimu. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad ir pačioje Banko garantijoje buvo aiškiai nurodyta, kad „garantijos gavėjas neprivalo pagrįsti reikalavime nurodyto Sutarties sąlygų nevykdymo“.
    7. Ieškovė aplinkybes dėl tariamai praleistų pretenzijų reiškimo terminų nepagrįstai sieja su teisės į Banko garantiją įgyvendinimu. Teismas pagrįstai sprendė, kad dėl teisės į Banko garantiją įgyvendinimo Sutarties nuostatose nebuvo nurodyta jokios išankstinės ginčo sprendimo procedūros. Aplinkybė, kada atsakovė konsorciumui pateikė savo pretenzijas dėl netinkamo Sutarties vykdymo, neturi jokios reikšmės sprendžiant dėl teisės į Banko garantiją įgyvendinimo tvarkos. Šiuo atveju, sprendžiant dėl atsakovės veiksmų, kreipiantis į banką dėl Banko garantijoje nustatytos sumos išmokėjimo, pagrįstumo, negali būti taikomas Sutarties 5.7 punktas, nustatantis 30 dienų terminą nuo įrangos perdavimo–priėmimo akto pasirašymo pretenzijoms dėl įrangos neatitikties Sutarties sąlygoms pareikšti. Be to, problemos dėl įrangos kokybės ir sistemos veikimo sklandumo iškilo tik pradėjus naudoti įrangą. Atsiradę trukdžiai po sistemos įdiegimo ir pradėjus ją naudoti nereiškia, kad įranga neatitiko Sutarties sąlygų, priešingai dėl šių galimų neigiamų aplinkybių atsiradimo fakto ir buvo nustatytas garantinis laikotarpis, kuriuo konsorciumas įsipareigojo teikti garantinį aptarnavimą.
    8. Dėl kasaciniame skunde nurodomų ieškinio senaties terminų, įtvirtintų CK 1.125 straipsnio 5 dalyje ir 6.667 straipsnio 1 dalyje, nepasisakė ne tik apeliacinės, bet ir pirmosios instancijos teismas. Tačiau nei ieškovė, nei kiti proceso dalyviai šiuo pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimo neskundė. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas, remiantis CPK 320 straipsniu, neturėjo pagrindo šiuo klausimu pasisakyti. Be to, Banko garantijos galiojimą riboja ne ieškinio senaties terminai, o pačios garantijos galiojimo terminas, juolab kad siekiant realizuoti banko garantiją į teismą kreiptis nėra būtina.
    9. Teismas, vertindamas nagrinėjant bylą nustatytas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų.
  3. Trečiasis asmuo SĮ „Susisiekimo paslaugos“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti apeliacinės instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Konsorciumo nario (šiuo atveju ieškovės) vardu išduota Banko garantija galioja viso konsorciumo ar bet kurio jo nario prievolių pažeidimo atveju, nes konsorciumo narių atsakomybė perkančiajai organizacijai yra solidari (CK 6.975 straipsnis, 6.6 straipsnio 3 dalis). Nors Viešųjų pirkimų įstatyme ar pirkimo sąlygose nebuvo tiesiogiai aptarta situacija, kieno vardu turi būti išduota Banko garantija, kai pasiūlymą teikia ūkio subjektų grupė, vieno iš ūkio subjektų grupės narių vardu išduota Banko garantija negali susilpninti perkančiosios organizacijos apsaugos. Viešojo pirkimo teisiniuose santykiuose formuluodama reikalavimą pateikti sutarties įvykdymo užtikrinimą perkančioji organizacija jį sieja ne su konkretaus ūkio subjektų grupės nario, o su visos ūkio subjektų grupės įsipareigojimų užtikrinimu. Banko garantija yra vienašalis sandoris, šiuo atveju Banko įsipareigojimas atsakovei išmokėti garantijoje nurodytą sumą. Tai, kad šis sandoris buvo sudarytas vieno iš tiekėjų, atstovaujančių konsorciumui, prašymu, neturi reikšmės Banko garantijos galiojimui ir išmokėjimui. Šioje byloje neaktualus konsorciumo narių atsakomybės tarpusavio pasiskirstymas santykiuose su banku ar perkančiąja organizacija, kadangi tarp jų iškilę ginčai gali būti sprendžiami  regreso tvarka. Konkretūs kiekvieno ūkio subjektų grupės nario pažeidimai reikšmingi tik jiems patiems sprendžiant tarpusavio atsakomybės klausimus, todėl teisiškai nereikšmingi nagrinėjamoje byloje. Be to, ieškovė neskundė pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo pripažinta, kad nagrinėjamoje byloje išduota Banko garantija skirta viso konsorciumo įsipareigojimų vykdymui užtikrinti.
    2. Ieškovė nepagrįstai remiasi CK 6.64 straipsnio 3 dalies nuostata teigdama, kad ji negali būti laikoma pažeidusia prievolę. Garantijos sumos išmokėjimui tai turėtų reikšmę tik tuo atveju, jei ieškovė būtų įrodžiusi, kad atsakovė pirma padarė tokius bendradarbiavimo pareigos pažeidimus, dėl kurių ieškovė nebegalėjo įvykdyti Sutarties (tokių aplinkybių byloje nenustatyta). Ieškovei pažeidus Sutartį, atsakovė įgijo teisę į garantijos sumą (Sutarties 6.5 ir 6.6 punktai), todėl nepagrįsti ieškovės teiginiai, kad teismas išplėtė garantijos išmokėjimo ribas.
    3. Skundžiamame sprendime teismas įvertino Banko garantijos sumos dydžio ir atsakovės patirtų nuostolių santykį, tačiau atsakovės pasinaudojimas sutarties įvykdymo užtikrinimu negali būti neproporcingai apsunkintas visais atvejais reikalaujant įrodyti konkretų nuostolių dydį (mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) kaip netesybų reikalavimas turi būti grindžiamas protingumo kriterijumi, o ne konkrečiu nuostolių dydžiu).
    4. Banko garantijos sumos išmokėjimas sietinas tik su Banko garantijoje nurodytos reikalavimo mokėti pareiškimo tvarkos laikymusi ir neturi būti apsunkintas papildomomis sąlygomis ar procedūromis (pretenzijų pateikimo tvarkos ir išankstinės neteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos laikymusi, sutrumpintais ieškinio senaties terminais). Banko garantijos, kaip sutarties įvykdymo užtikrinimo būdo, prigimtis yra tokia, kad, esant viešojo pirkimo sutarties pažeidimų, perkančioji organizacija visais atvejais turi teisę savo reikalavimus patenkinti pareikalaudama banko garantijos sumos, o ne prieš tai atlikdama derybų ar kitas formalias procedūras su tiekėju, juo labiau nereikalaujama prieš tai prisiteisti banko garantijos sumą pareiškiant ieškinį teisme. Be to, ieškovės argumentai dėl pretenzijų dėl įrangos trūkumų reiškimo tvarkos nepaneigia pareigos tinkamai vykdyti garantinę priežiūrą pagal Sutarties 5.3 punktą ir negali apsunkinti pasinaudojimo Banko garantija, kuri galioja visą viešojo pirkimo sutarties laikotarpį visai joje nurodytai sumai.
    5. Banko garantija yra atskiras Civilinio kodekso institutas ir netapatintina su netesybomis, nes tai skirtingi prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai. Įstatymas nustato vienintelį terminą reikalavimui pagal banko garantiją pareikšti – tai turi būti (ir buvo) padaryta nepasibaigus garantijos terminui (CK 6.92 straipsnio 4 dalis), todėl ieškinio senatį reglamentuojančios normos tokiam reikalavimui netaikytinos su sąlyga, kad jis pareikštas Banko garantijos galiojimo laikotarpiu. Be to, teismas konstatavo, kad ieškovės padaryti Sutarties pažeidimai buvo pasikartojantys ir tęstinio pobūdžio bei tęsėsi visą Sutarties galiojimo laikotarpį, todėl ieškinio senaties institutas negalėtų būti pritaikytas ir remiantis šia aplinkybe.
    6. Teismas laikėsi įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių (žalos dydį įvertino remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle), o fakto klausimai kasaciniame teisme neturi būti pakartotinai nagrinėjami (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
  4. Trečiasis asmuo EMTEST a. s. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti skundo dalis, kuriose ieškovė teigia, kad SĮ „Susisiekimo paslaugos“ ir EMTEST a. s., sudarydamos 2011 m. spalio 10 d. sutartį, savo rizika perėmė e-bilieto sistemos garantinės priežiūros paslaugų teikimą ir kad konsorciumo pagal Sutartį įdiegta e-bilieto sistema šia 2011 m. spalio 10 d. sutartimi buvo iš esmės perdaryta ir pakeista; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Ieškovė, teigdama, kad konsorciumo pagal Sutartį įdiegta e-bilieto sistema 2011 m. spalio 10 d. sutartimi buvo iš esmės perdaryta ir pakeista, į bylą nepateikė jokių šią išvadą pagrindžiančių įrodymų. EMTEST a. s. pagal minėtą sutartį atlikti darbai nebuvo e-bilieto sistemos pakeitimai, tai buvo visiškai nauji darbai, kurie neapribojo ieškovės galimybės teikti garantinės priežiūros įsipareigojimus pagal Sutartį.
    2. 2011 m. spalio 10 d. sutarties nuostatos nėra lemiamos išvadoms dėl byloje nagrinėjamo ginčo padaryti, nes, be kita ko, byloje esantys duomenys patvirtina, kad Sutarties pažeidimai, dėl kurių pareikalauta Banko garantijos, buvo padaryti dar iki minėtos sutarties sudarymo.
  5. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į ieškovės kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatytu terminu ir tvarka nepateikė.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl ieškinio senaties taikymo nagrinėjamoje byloje

 

  1. Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties, nors atsakovė, teikdama bankui reikalavimus dėl garantijoje nurodytos sumos išmokėjimo, aiškiai praleido CK 1.125 straipsnio 5 dalyje, 6.667 straipsnio 1 dalyje nustatytus sutrumpintus ieškinio senaties terminus.
  2. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).
  3. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012; kt.)
  4. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. Taigi, jeigu ginčo šalis reikalavimo taikyti ieškinio senatį nepareiškė, ieškinio senatis negali būti taikoma. Reikalavimas taikyti ieškinio senatį yra viena iš ginčo materialiojo teisinio santykio šalies gynimosi nuo teisme reiškiamo materialiojo teisinio reikalavimo priemonių.
  5. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad prašyti taikyti ieškinio senatį turi teisę ginčo materialiojo teisinio santykio šalis, prieš kurios interesus nukreiptas byloje pareikštas materialusis teisinis reikalavimas. Jeigu toks prašymas nepareiškiamas, bylą nagrinėjantis teismas neturi teisinio pagrindo taikyti ieškinio senaties terminą savo iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-387/2013).
  6. Ginčo materialiojo teisinio santykio šalis, prieš kurios interesus nukreiptas byloje pareikštas materialusis teisinis reikalavimas, pagal savo procesinę padėtį byloje paprastai dalyvauja kaip atsakovas. Ieškinio senatis taikoma tik dėl tų reikalavimų, kuriems ieškinio senatį taikyti yra prašoma ir kurie nukreipti prieš prašančios taikyti ieškinio senatį ginčo šalies interesus.
  7. Nagrinėjamoje byloje materialiuosius teisinius reikalavimus ieškinio forma yra pareiškusi ieškovė. Jie nukreipti prieš atsakovę. Ši (ar kuri nors kita ginčo materialiojo teisinio santykio šalis šios bylos proceso dalyvė, prieš kurios interesus galbūt nukreiptas byloje pareikštas materialusis teisinis reikalavimas) byloje nereikalavo taikyti ieškinio senaties. Ieškovės kasaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad atsakovė, teikdama bankui reikalavimus dėl garantijoje nurodytos sumos išmokėjimo, aiškiai praleido CK 1.125 straipsnio 5 dalyje, 6.667 straipsnio 1 dalyje nustatytus sutrumpintus ieškinio senaties terminus, teisėjų kolegijos vertinama kaip neturinti reikšmės ieškinio senaties instituto normų šioje byloje taikymui. Dėl to spręstina, kad apeliacinės instancijos teismas šioje byloje neturėjo teisinio pagrindo taikyti ieškinio senaties, ir kaip nepagrįsti atmestini kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, jog apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties.

 

Dėl subjektų, kurių įsipareigojimų įvykdymas nagrinėjamoje byloje užtikrintas Banko garantija

 

  1. Nagrinėjamai bylai aktualios redakcijos Viešųjų pirkimų įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad perkančioji organizacija gali pareikalauti, jog pasiūlymų galiojimas būtų užtikrinamas, ir privalo pareikalauti, kad pirkimo sutarties įvykdymas būtų užtikrinamas Civilinio kodekso nustatytais prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais.
  2. Prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai reglamentuojami CK 6.70 straipsnio 1 dalyje, kur nurodytas pavyzdinis jų sąrašas nustatant, kad prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas pagal sutartį arba įstatymus netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais būdais. Kasacinio teismo praktikoje aiškinant šią normą pažymėta, kad sutartinių civilinių teisinių santykių subjektai, vadovaudamiesi sutarties laisvės principu ir atsižvelgdami į sutarties pobūdį, savo poreikius, finansinį pajėgumą, verslo praktikos tendencijas ir pan., gali pasirinkti tiek CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatytus, tiek ir šioje teisės normoje nenustatytus, tačiau imperatyviosioms įstatymų normoms, teisės principams, viešajai tvarkai ir gerai moralei neprieštaraujančius bei adekvačius prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus. Taip pat šie subjektai gali prievolės įvykdymo užtikrinimui taikyti ne vieną įvykdymo užtikrinimo būdą, o tokių būdų daugetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2013; kt.). Tokią galimybę, įgyvendindama Viešųjų pirkimų įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje jai suteiktą teisę, turi ir viešojo pirkimo sutartį siekianti sudaryti perkančioji organizacija.
  3. Byloje nustatyta, kad 2007 m. vasario 22 d. atsakovė ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracija su įmonių konsorciumu, kurio dalyviai ieškovė, EMTEST a. s. ir Sygnity S. A., vadovaudamiesi, be kita ko, atsakovės atviro konkurso Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos Europos regioninės plėtros fondo lėšomis finansuojamo projekto „Elektroninio bilieto viešajame transporte ir keleivių informavimo sistemos sukūrimas“ techninės įrangos pirkimo sąlygomis, sudarė Sutartį. Šių atviro konkurso sąlygų, kurios buvo viešojo pirkimo dokumentas, 33 punkte nurodyta, kad perkančioji organizacija reikalauja, jog sutarties įvykdymas būtų užtikrinamas banko garantija, taip pat išdėstyti tiekėjui (dalyviui, kurio pasiūlymas pripažintas laimėjusiu) ir garantui keliami konkretūs garantijos pateikimo, jos turinio ir formos reikalavimai.
  4. Ieškovė, EMTEST a. s. ir Sygnity S. A., siekdamos pateikti bendrą pasiūlymą atsakovės organizuojamame atvirame konkurse, 2006 m. birželio 26 d. sudarė konsorciumo sutartį, kurioje nurodė, kad konsorciumo nariai už konsorciumo įsipareigojimus perkančiajai organizacijai ir (ar) naudos gavėjui atsako solidariai (sutarties 5 straipsnis), konsorciumo vietiniu atstovu paskiria ieškovę, kuri, be kita ko, atsako už užstato ir banko garantijų, kurių pareikalaus perkančioji organizacija ir (arba) naudos gavėjas, pateikimą (sutarties 7 straipsnis).
  5. Sutartyje, sudarytoje 2007 m. vasario 22 d., kurioje atsakovė bei Klaipėdos miesto savivaldybės administracija vadinamos ir Pirkėju, o įmonių konsorciumas ir Tiekėju, nurodyta, kad: garantijos dalykas – bet koks Tiekėjo prievolių pagal Sutartį ir jos priedus pažeidimas, dalinis ar visiškas jų nevykdymas ar netinkamas vykdymas (Sutarties 6.2.1.3 punktas); garantijos sumos išmokėjimo tvarka – per 5 (penkias) darbo dienas nuo raštiško Pirkėjo pranešimo Garantui apie Tiekėjo sutartyje nustatytą prievolių pažeidimą nevykdymą ar netinkamą įvykdymą (Sutarties 6.2.1.4 punktas); Tiekėjas, nevykdantis sutartinių įsipareigojimų ar vykdantis sutartinius įsipareigojimus netinkamai, netenka Sutarties įvykdymo garantijoje nurodytos sumos (Sutarties 6.5 punktas); Tiekėjui praleidus bet kurio įsipareigojimo įvykdymo terminą, nustatytą šioje sutartyje, Sutarties įvykdymo garantijoje nurodyta suma atitenka Pirkėjui ir papildomai Tiekėjas privalo mokėti Pirkėjui 0,05 proc. delspinigių nuo sutarties kainos už kiekvieną praleistą dieną (Sutarties 6.6 punktas).
  6. AB SEB bankas, ieškovei pranešus apie viešojo pirkimo laimėjimą ir Sutarties sudarymą, ieškovės prašymu 2010 m. gegužės 19 d. išdavė banko garantiją Nr. 56780A005903, pagal kurią įsipareigojo neatšaukiamai sumokėti garantijos gavėjai – atsakovei – 1 193 250 Lt (345 589,09 Eur) per penkias darbo dienas, gavęs pirmą raštišką garantijos gavėjos reikalavimą, patvirtinantį, kad Klientė ieškovė nevykdė Sutarties sąlygų, nurodant, kokios sutarties sąlygos nebuvo įvykdytos.
  7. Byloje kilo ginčas, ar Banko garantija skirta tik ieškovės įsipareigojimų įvykdymui užtikrinti (tokios pozicijos laikėsi ieškovė), ar viso konsorciumo narių įsipareigojimų įvykdymui užtikrinti. Pirmosios instancijos teismas kaip nepagrįstus vertino ieškovės argumentus, kuriais ši teigė, kad Banko garantija buvo išduota būtent tik jos interesais, o ji negali būti atsakinga už visų konsorciumo narių veiksmus. Teismas sprendė, kad ieškovė, kaip konsorciumo dalyvė, besąlygiškai garantavo atsakovei už konsorciumą, Banko garantija skirta viso konsorciumo narių (o ne tik ieškovės) įsipareigojimų įvykdymui užtikrinti. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, nurodė, kad jos argumen nekartoja, juo labiau kad ieškovė neskundė tokios jai nepalankios pirmosios instancijos teismo išvados.
  8. Ieškovė kasaciniame skunde argumentuoja, kad teismai, netinkamai taikydami ir aiškindami CK 6.6, 6.193 straipsnių nuostatas bei nukrypdami nuo kasacinio teismo formuojamos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2007), netinkamai interpretavo Banko garantijos sąlygas, konstatuodami, jog ieškovė prisiėmė visišką atsakomybę už kitus konsorciumo narius.
  9. Sandorio šalių valia ir jais prisiimtų įsipareigojimų apimtis nustatytinos pagal sutarčių aiškinimo taisykles. Sutartis aiškinama tada, kai kyla ją sudariusių šalių ginčas dėl sutarties galiojimo, jos rūšies, pobūdžio, sąlygų turinio, šalių teisių bei pareigų apimties, sutarties pakeitimo, pasibaigimo ir pan.
  10. Konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygų išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja, tačiau, atsižvelgdamas į kasacinio skundo argumentus, patikrina, kaip žemesnės instancijos teismas laikėsi sutarčių aiškinimo taisyklių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2008; kt.).
  11. Sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kasacinio teismo praktika dėl sutarčių aiškinimo yra išplėtota ir nuosekli (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2014; 2014 m. birželio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2014; 2014 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2014; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; kt.). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo precedentuose konkrečiose bylos suformuotą praktiką, esant ginčui dėl sutarties turinio ir jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir į kitas reikšmingas aplinkybes; aiškinant sutartį būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu; kai ginčo šalys siejamos sutartinių santykių, kilusių iš kelių skirtingų sutarčių, pastarosios, vadovaujantis sisteminiu sutarčių aiškinimo principu, analizuojamos kartu; sprendžiant dėl sutarties, sudarytos pagal Viešųjų pirkimų įstatymą, sąlygų aiškinimo, svarbu analizuoti ir vertinti ne tik ginčo sutartį, bet ir paties viešojo pirkimo sąlygas, kuriose gali būti įtvirtintos esminės būsimos sutarties nuostatos ar net šios sutarties projektas.
  12. Teisėjų kolegija, įvertinusi kasacinio skundo argumentus, atsižvelgdama šios nutarties 4144 punktuose nurodytų atviro konkurso, sutarčių ir garantijos sąlygas bei jų tarpusavio ryšį, Sutarties ir Banko garantijos esmę bei pastarosios tikslą, nurodytų sandorių sudarymo aplinkybes, derybas iki jų sudarymo, jų šalių ketinimus bei elgesį po jų sudarymo, sprendžia, kad teismų išvada, jog Banko garantija skirta viso konsorciumo narių (o ne tik ieškovės) įsipareigojimų įvykdymui užtikrinti, yra padaryta nepažeidžiant sutarčių aiškinimo taisyklių. Aplinkybė, kad Banko garantija išduota tik ieškovei, o kiti konsorciumo dalyviai garantijoje neįvardyti, šiuo atveju neteikia pagrindo ją aiškinti kaip skirtą išimtinai tik ieškovės įsipareigojimų pagal Sutartį vykdymui užtikrinti, nes toks aiškinimo rezultatas neatitiktų sutarčių aiškinimo taisyklių. Šalių susitarimu nustatytais atvejais skolininkų prievolė yra solidarioji (CK 6.6 straipsnio 1 dalis, 6.189 straipsnio 1 dalis). Dėl to kaip nepagrįsti atmestini kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad teismai netinkamai taikė ir aiškino CK 6.6, 6.193 straipsnių nuostatas.
  13. Kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2007 pateiktų išaiškinimų, vertintini kaip nepagrindžiantys tokio teiginio.

 

Dėl įrodinėjimą, įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų taikymo

 

  1. Civilinėje byloje kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo pareiga įvykdoma nurodant teisiškai reikšmingus faktus ir juos patvirtinančius įrodymus, renkant ir pateikiant įrodymus. Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi.
  2. Civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis ir CPK bei kitų įstatymų ir norminių aktų nustatyta tvarka. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. CPK 183 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad įrodymų tyrimą nagrinėjimo teisme metu vykdo bylą nagrinėjantis teismas CPK nustatyta tvarka; įrodymų tyrimo tvarką nustato bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę.
  3. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Faktai, kuriais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams. Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; kt.)
  4. Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 2016 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016 ir jose nurodytą praktiką). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; kt.).
  5. Nagrinėjamoje byloje ieškovė, kasaciniame skunde teigdama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, įtvirtintas CPK 176 straipsnyje, 183 straipsnio 1 dalyje, 185 straipsnio 1 dalyje, ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011; 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2012), šiuos teiginius grindžia iš esmės tuo, kad teismas, anot ieškovės, nepagrįstai ignoravo ir (ar) netinkamai vertino ypač svarbias nagrinėjamai situacijai aplinkybes. Tačiau kasaciniame skunde nenurodyta, kuo, ieškovės požiūriu, pasireiškė netinkamas įrodymų tyrimas teisme, kokie įrodymai teismo buvo įvertinti pažeidžiant jų vertinimo taisykles ir kuo pasireiškė toks pažeidimas (įrodymų įrodomoji reikšmė, patikimumas, pakankamumas, leistinumas, prieštaringumas ar kt.), kokiais įrodymais teismas nepagrįstai rėmėsi arba kokius nepagrįstai atmetė ir kodėl, kokie byloje surinkti įrodymai, vadovaujantis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teikė pagrindą teismui remtis tais įrodymais, kuriuos šis atmetė, ir nesiremti tais, kuriais teismas grindė savo išvadas. Kasaciniame skunde tik cituojami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010, 2011 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011 ir 2012 m. gruodžio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2012 pateikti išaiškinimai dėl CPK 185 straipsnio aiškinimo ir taikymo bei žalos fakto ir dydžio įrodinėjimo pareigos, tačiau nepateikiami argumentai, pagrindžiantys, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos.
  6. CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas reikalavimas kasaciniame skunde nurodyti išsamius teisinius argumentus, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą, reiškia, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai turi būti siejami su kasaciniu skundu skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvų ir teisinių argumentų klaidų ar pažeidimų atskleidimu. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2013).
  7. Spręstina, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ydingumą. Apeliacinės instancijos teismas ištyrė ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, detaliai juos analizavo, sprendime nurodė padarytas išvadas pagrindžiančius argumentus.
  8. Ieškovė, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nepagrindžia kasaciniame skunde nurodomų apeliacinės instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų, reglamentuojančių įrodinėjimą, įrodymų tyrimą ir vertinimą, ar nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl faktinių bylos aplinkybių, siekdama, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė apeliacinės instancijos teismas. Kasacinis teismas nagrinėja teisės klausimus, todėl, ieškovei kasaciniame skunde nenurodant kitų teisės normų, susijusių su įrodinėjimo procesu, pažeidimų ar netinkamo jų aiškinimo bei taikymo klausimų, argumentai dėl kitokio konkrečių duomenų vertinimo neduoda pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumu. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė nepagrindė savo teiginių, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, o bylos medžiaga patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas ištyrė įrodymus, rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, įrodymų tyrimą ir vertinimą, nepažeidė ir nenukrypo nuo šiais aspektais aktualios kasacinio teismo praktikos (CPK 176, 177, 183, 185 straipsniai).
  9. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs įrodymus, laikė nustatyta aplinkybę, jog galutinis fiskalinių spausdintuvų naudotojas konsorciumui ar UAB „ASPA“ nepateikė visų reikalingų duomenų (dokumentų su fiskalinių spausdintuvų numeriais, techninių pasų). Ši nustatyta aplinkybė atitinka ieškovės kasaciniame skunde nurodytą teiginį, kad nėra jokių objektyvių įrodymų, jog galutinis fiskalinių spausdintuvų naudotojas konsorciumui ir jo įgaliotam subrangovui perdavė visus fiskalizavimo darbams reikalingus dokumentus (fiskalinių spausdintuvų unikalius numerius, kasos aparatų techninius pasus).
  10. Spręstina, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas faktines aplinkybes, lėmusias netinkamą švieslenčių veikimą, UAB „Kortelių centras“ raštą byloje surinktų įrodymų viseto kontekste pagrįstai įvertino kaip neteikiantį pagrindo padaryti išvadą, jog švieslentės tinkamai neveikė būtent dėl to, kad jei pateikti maitinimo įtampos keitikliai perdegdavo dėl troleibusų kontaktiniame tinkle kylančių perkrovų (įtampos šuolių), maitinimas švieslentėms žiemą esant minusinei temperatūrai būdavo atjungiamas (CPK 176, 185 straipsniai).
  11. Skundžiamo sprendimo turinys teikia pagrindą konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas atsakovės nuostolių, patirtų dėl konsorciumo pažeidimo Sutarties, dydį ir šį proporcingumo aspektu vertindamas su Banko garantijos suma, rėmėsi ne prielaidomis, kaip teigiama kasaciniame skunde, o konkrečiais įrodymais, faktiniais ir teisiniais argumentais bei savo išvadas reikiamai motyvavo. Spręstina, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl atsakovės nuostolių, patirtų dėl konsorciumo padaryto Sutarties pažeidimo, dydžio ir šių proporcingumo Banko garantijos sumai atitinka faktinius bylos duomenis ir padarytos nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 176, 177, 185 straipsniai).

 

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

 

  1. Byloje esant nustatytam faktui, kad konsorciumas pažeidė Banko garantija užtikrintą pagrindinę prievolę, kaip nepagrįsti vertintini ir atmestini kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.63, 6.64, 6.90 straipsnių nuostatas.
  2. Konstatavus apeliacinės instancijos teismo išvados dėl atsakovės nuostolių, patirtų dėl konsorciumo padaryto Sutarties pažeidimo, dydžio ir šių proporcingumo Banko garantijos sumai pagrįstumą, atmestini kaip nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.92 straipsnį.
  3. Vertinant kasacinio skundo argumentą, kuriuo teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.189 straipsnio 1 dalies, 6.200 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes ignoravo aplinkybę, kad atsakovė praleido pretenzijų reiškimo terminus, pažymėtina, kad teigdama apie pretenzijų reiškimo terminus ir jų praleidimą ieškovė remiasi Sutarties 5.7 punktu, kuriame nustatyta, kad pretenzijos dėl įrangos neatitikties Sutarties sąlygoms turi būti pateiktos raštu ne vėliau kaip per 30 dienų po įrangos perdavimopriėmimo akto pasirašymo; jei pretenzijos pagrįstos, tiekėjas įsipareigoja neatlygintinai per 10 darbo dienų nuo pretenzijos gavimo datos pakeisti įrangą, pateikti trūkstamą įrangą, ištaisyti įrangos trūkumus. Byloje nustatyta, kad konsorciumo pateiktą įrangą atsakovė priėmė 2009 m. birželio 15 d. perdavimopriėmimo aktu, kuriame fiksuota, jog perduota įranga yra tinkamos kokybės ir atitinka Sutarties techninius reikalavimus.
  4. Iš Sutarties sąlygų matyti, kad ja buvo susitarta ir dėl garantinių terminų bei dėl garantinio remonto. Sutartyje nustatyta, kad: tiekėjas suteikia įdiegtai įrangai garantiją, nurodytą techninėje specifikacijoje, bet ne trumpesnę, nei numatė gamintojas (Sutarties 5.2 punktas); tiekėjas garantinio laikotarpio metu garantuoja nemokamą įrangos remontą įdiegimo vietoje, nepriklausomai nuo sugedimo priežasčių, t. y. nuo kitų asmenų neteisėtos veiklos (sugadinimo, sulaužymo ir pan.), trumpojo jungimo, indukcijos, force majeure (potvynio, lietaus, audros, krušos ir pan.), ugnies, sprogimo, žaibo įtrenkimo, vagystės (Sutarties 5.3 punktas); garantijos terminas pradedamas skaičiuoti nuo įrangos galutinio perdavimo–priėmimo akto pasirašymo. Visas išlaidas, susijusias su įrangos garantiniu aptarnavimu, atlygina tiekėjas (Sutarties 5.4 punktas); tiekėjas įsipareigoja pradėti garantinį remontą per 1 valandą nuo pirkėjo telefoninio skambučio pranešimo apie įvykusį gedimą. Įrangos atstatymas – ne ilgiau kaip 3 valandos. Nepavykus pašalinti defektų per šį laiką, pirkėjas turi teisę reikalauti, kad remonto laikotarpiu būtų pateikta analogiška įranga laikinai naudoti. Tiekėjas privalo per 28 darbo dienas netinkamos kokybės įrangą pakeisti tinkamos kokybės analogiška įranga, kuri perduodama pirkėjo nuosavybėn (Sutarties 5.5 punktas).
  5. Apeliacinės instancijos teismas Sutarties pažeidimu, teikiančiu pagrindą atsakovei pasinaudoti teise į Banko garantiją, pripažino konsorciumo neveikimą garantinio termino eigos metu – netinkamą prisiimtų įsipareigojimų garantinio aptarnavimo ir jo terminų laikymosi srityje vykdymą, tinkamo švieslenčių veikimo neužtikrinimą. Ieškovė, remdamasi Sutarties 5.7 punktu, kasaciniame skunde nepateikia argumentų, pagrindžiančių, kad tame punkte nustatytas terminas pretenzijai pateikti turi būti taikomas ir šioje byloje nagrinėjamu atveju, kai trūkumai paaiškėja ir pažeidimai padaromi garantinio termino eigos metu, terminui, per kurį galima pateikti pretenziją, jau esant pasibaigusiam. Teisiškai reikšmingais ir pagrįstais pripažintini atsakovės atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai, kad po sistemos įdiegimo ir pradėjus ją naudoti atsiradę trikdžiai nereiškia, jog įranga neatitiko Sutarties sąlygoms, priešingai, dėl šių trikdžių galimo atsiradimo ir buvo numatytas garantinis laikotarpis, kuriuo konsorciumas įsipareigojo teikti garantinį aptarnavimą. Spręstina, kad Sutarties 5.7 punkte nustatytas terminas pretenzijai pateikti šioje byloje nagrinėjimo ginčo atveju netaikytinas. Dėl to aptariamas kasacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
  6. Taip pat kaip nepagrįstas vertintinas kasacinio skundo argumentas, kuriuo teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, padarydamas nepagrįstą išvadą, kad dėl teisės į Banko garantiją įgyvendinimo Sutarties nuostatose nebuvo nurodyta jokios išankstinės ginčo sprendimo procedūros, pažeidė CK 6.189 straipsnio, 6.200 straipsnio nuostatas. Ieškovė laikosi pozicijos, kad atsakovė, prieš kreipdamasi į banką dėl Banko garantijos išmokėjimo, turėjo pasinaudoti Sutartyje nustatyta ginčų sprendimo tvarka. Taip teigdama ieškovė remiasi Sutarties 7.3 punktu, kuriame nustatyta, kad ginčai, kylantys iš Sutarties, sprendžiami abišalėmis derybomis, o nepavykus susitarti per vieną mėnesį, tame Lietuvos Respublikos teisme, kurio veikimo teritorijai priklauso pirkėjo buveinė.
  7. Sutarties sąlygomis teisės į pasinaudojimą Banko garantija įgyvendinimas reglamentuojamas taip: garantijos sumos išmokėjimo tvarka – per 5 (penkias) darbo dienas nuo raštiško pirkėjo pranešimo garantui apie tiekėjo sutartyje nustatytą prievolių pažeidimą, nevykdymą ar netinkamą įvykdymą (6.2.1.4 punktas); tiekėjas, nevykdantis sutartinių įsipareigojimų ar vykdantis sutartinius įsipareigojimus netinkamai, netenka Sutarties įvykdymo garantijoje nurodytos sumos (6.5 punktas); tiekėjui praleidus bet kurio įsipareigojimo įvykdymo terminą, nustatytą šioje sutartyje, Sutarties įvykdymo garantijoje nurodyta suma atitenka pirkėjui ir papildomai tiekėjas privalo mokėti pirkėjui 0,05 proc. delspinigių nuo sutarties kainos už kiekvieną praleistą dieną. Taigi, Sutartimi teisės į pasinaudojimą Banko garantija įgyvendinimas nesiejamas su tiekėjo (konsorciumo) (ne)sutikimu, būtinumu prieš įgyvendinant šią teisę taikyti Sutarties 7.3 punkte nustatytą ginčų sprendimo tvarką.
  8. Nagrinėjamu atveju aktualaus klausimo aspektu konstatuotina, kad sutarties šalies sutartyje aiškiai nustatytos teisės įgyvendinimas, kuris pagal sutartį nesiejamas su kitos šalies sutikimo egzistavimu, savaime nelaikytinas ginču. Dėl jos įgyvendinimo ginčas gali kilti, tačiau gali ir nekilti. Ginčas tarp sutarties šalių, neginčijant pačios sutarties, gali kilti tik kitai šaliai nesutinkant dėl tokios teisės įgyvendinimo būdo, tvarkos, sąlygų ar pan. Dėl to konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovė, prieš įgyvendindama savo teisę į pasinaudojimą Banko garantija, neprivalėjo laikytis Sutarties 7.3 punkte nustatytos ginčų sprendimo tvarkos.
  9. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad pagrindo jį pakeisti ar naikinti kasacinio skundo argumentais nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

  1. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kasacinį skundą atmetus, ieškovės kasaciniame teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).
  2. Trečiasis asmuo EMTEST a. s. prašo priteisti 400 Eur išlaidų advokato pagalbai, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, ir 82 Eur dokumentų vertimo išlaidų atlyginimą, pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Prašoma priteisti advokato pagalbos išlaidų suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nustatyto dydžio. Šis trečiojo asmens prašymas tenkintinas, jam priteistina visa prašomų atlyginti patirtų išlaidų suma – 482 Eur (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1, 6 punktai, 93, 98 straipsniai).
  3. Kasaciniame teisme patirta 11,49 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93, 96 straipsniai).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ATEA“ (j. a. k. 122588443) trečiajam asmeniui Slovakijos įmonei EMTEST a. s. (j. a. k. 36427101) 482 (keturis šimtus aštuoniasdešimt du) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ATEA“ (j. a. k. 122588443) 11,49 Eur (vienuolika Eur 49 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai              Alė Bukavinienė

 

 

              Birutė Janavičiūtė

 

 

              Antanas Simniškis

 

 


Paminėta tekste:
  • CK
  • CPK
  • 3K-3-53/2007
  • CK6 6.193 str. Sutarčių aiškinimo taisyklės
  • CK6 6.64 str. Atvejai, kai kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę
  • CK6 6.92 str. Garanto prievolės ribos
  • 3K-3-206/2010
  • 3K-3-177/2011
  • 3K-3-560/2012
  • CK6 6.6 str. Solidarioji skolininkų pareiga
  • CK6 6.975 str. Partnerių atsakomybė pagal bendras prievoles
  • CPK 320 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • CK1 1.125 str. Ieškinio senaties terminai
  • CK1 1.124 str. Ieškinio senaties samprata
  • CK1 1.126 str. Ieškinio senaties taikymas
  • 3K-3-321/2012
  • 3K-3-387/2013
  • CK6 6.70 str. Prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai
  • 3K-3-250/2013
  • CPK 353 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • 3K-3-231/2008
  • 3K-3-534/2014
  • 3K-3-337/2014
  • 3K-3-238/2014
  • 3K-7-409/2010
  • CPK 177 str. Įrodymai
  • CPK 183 str. Įrodymų tyrimas
  • CPK 176 str. Įrodinėjimas
  • 3K-3-156-701/2016
  • 3K-3-258-219/2016
  • 3K-3-84/2014
  • 3K-3-335/2009
  • 3K-3-243/2010
  • CPK 185 str. Įrodymų įvertinimas
  • CPK 347 str. Kasacinio skundo turinys
  • 3K-3-373/2013
  • CK6 6.189 str. Sutarties galia
  • CPK 346 str. Įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas