Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2018-12-20][nuasmeninta nutartis byloje][e3K-3-545-611-2018].docx
Bylos nr.: e3K-3-545-611/2018
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Vilniaus miesto savivaldybės administracija 188710061 trečiasis asmuo
Kategorijos:
4.1. Bylos dėl nuosavybės teisės gynimo
2.4.2.9.1. Bendrosios dalinės nuosavybės teisė
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.4.2. Nuosavybės teisė
4. BYLOS, KYLANČIOS IŠ DAIKTINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ
2.4. Daiktinė teisė
2.4.2.9. Bendrosios nuosavybės teisė

?PASTABA: D

Civilinė byla Nr. e3K-3-545-611/2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-07880-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.9.1 

(S)

 

 

img1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. S. (L. S.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos  2018 m. liepos 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. S. ieškinį atsakovams D. S. ir D. Ž. (D. Ž.) dėl nuosavybės teisės į gyvenamojo namo dalis, teisės be bendraturčio sutikimo pakeisti žemės sklypo paskirtį ir atidalinti daiktą iš bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo, tretieji asmenys T. M. (T. M.) ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl bylos nagrinėjimo ribų bendraturčiui pareiškus reikalavimą nustatyti bendrosios nuosavybės dalis, pasikeitus bendraturčių teisėms po to, kai padidinama bendroji dalinė nuosavybė, bendraturčio teisės pakeisti žemės sklypo paskirtį be bendraturčio sutikimo.

2.       Ieškovas prašė pripažinti, kad: 

2.1.                      atsakovė D. S. įgijo nuosavybės teisę į 80,97 kv. m gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) (toliau gyvenamasis namas) dalį, ją pastatydama ir šia dalimi padidindama bendrą daiktą, todėl bendra jos turima namo dalis yra 137,805 kv. m;

2.2.                      ieškovas įgijo nuosavybės teisę į 182,81 kv. m gyvenamojo namo dalį, ją pastatydamas  ir šia dalimi padidindamas bendrą daiktą, todėl bendra jo turima namo dalis yra 239,645 kv. m;

2.3.                      ieškovas turi teisę be bendraturtės atsakovės D. S. sutikimo įstatymų nustatyta tvarka atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės gyvenamąjį namą pagal 2015 m. UAB „1001 projektas parengtą „Vienbučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) patalpų padalinimo, jas formuojant kaip du vienbučius sublokuotus gyvenamuosius namus – atskirus nekilnojamojo turto kadastro objektus, paprastojo remonto schemą (toliau – Projektas), įregistruojant pakeitimus Nekilnojamojo turto registre taip, kad po atidalijimo ieškovo nuosavybe liktų 241,17 kv. m ploto gyvenamojo namo, projekte pažymėto „Namas Nr. 2“, o atsakovei D. S. nuosavybės teise liktų 136,28 kv. m ploto gyvenamojo namo, projekte pažymėto „Namas Nr. 1“;

2.4.                      ieškovas turi teisę be bendraturčių atsakovų D. S. ir D. Ž. sutikimo įstatymų nustatyta tvarka pakeisti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties žemės sklypą, vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų naudojimo būdą ir šiuos pakeitimus įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. 

3.       Ieškovas nurodė, kad jam su atsakove bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso po 1/2 dalį gyvenamojo namo, kurį jie paveldėjo1982 m. po savo motinos J. S. mirties. Šalys paveldėjo 113,67 kv. m ploto gyvenamąjį namą, kurį sudarė patalpos 1-1 (6,86 kv. m), 1-4 (13,60 kv. m), 1-5 (13,69 kv. m), 1-6 (21,16 kv. m), 1-7 (21,46 kv. m), 1-8 (9,64 kv. m), 1-9 (3,87 kv. m), rūsio patalpos R-1 (10,97 kv. m) bei R-2 (12,42 kv. m). Nors šalys paveldėjo lygias namo dalis (po 56,835 kv. m), atsakovė D. S. savavališkai užėmė ir naudojosi didesne turto dalimi – patalpomis 1-1, 1-4, 1-5, 1-6, savavališkai atitverta (užmūryta) rūsio patalpa R-1 (10,97 kv. m), iš viso 66,28 kv. m ploto. Ieškovas naudosi 47,39 kv. m ploto patalpomis. Šalys iš esmės tokios padėties neginčijo.

4.       Vėliau namas ne kartą buvo rekonstruojamas (pastatant priestatus), todėl jo plotas padidėjo iki 377,45 kv. m: atsakovė prie savo namo dalies pastatė priestatus 1-2 (7,10 kv. m) ir 1-3 (8,56 kv. m), o ieškovas – 1-10 (9,54 kv. m) ir 1-11 (7,39 kv. m);  nepaliesta liko rūsio patalpa (R1 ir R2). Po atliktų pristatymų bendras gyvenamojo namo plotas padidėjo, tačiau kiekvienam bendraturčiui tenkančios namo dalys nebuvo perskaičiuotos ir tinkamai įregistruotos. Tarp bendraturčių nuolat kyla konfliktai, ieškovas negali tinkamai sutvarkyti namo teisinės registracijos, perskaičiuoti kiekvienam bendraturčiui tenkančios namo dalies bei atsidalyti savo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, nes atsakovė nesutinka su jo prašymais.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

5.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. liepos 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.

6.       Teismas nustatė, kad ieškovui ir atsakovei D. S. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), kurį jie lygiomis dalimis (po 1/2) dalį paveldėjo po savo motinos J. S. mirties 1982 metais. Pagal 1982 m. gegužės 3 d. Paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą ieškovas su atsakove paveldėjo 91,81 kv. m  gyvenamąjį namą, iš kurio 56,36 kv. m  buvo gyvenamojo ploto. Visą paveldėtą 113,67 kv. m ploto nekilnojamąjį turtą sudarė patalpos 1-1 (6,86 kv. m), 1-4 (13,60 kv.), 1-5 (13,69 kv. m), 1-6 (21,16 kv. m), 1-7 (21,46 kv. m), 1-8 (9,64 kv. m), 1-9 (3,87 kv. m), rūsio patalpos R-1 (10,97 kv. m) bei R-2 (12,42 kv. m). Gyvenamasi namas buvo rekonstruotas ir jo bendras plotas padidėjo iki 377,45 kv. m (2011 m. gegužės 19 d.) deklaracija apie statybos užbaigimą ir pateikti kadastriniai matavimai). Ieškovo iniciatyva UAB „1001 projektas“ parengė Projektą. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ieškovui neišdavė pažymos apie naujai suformuotų nekilnojamojo turto kadastro objektų galimybę naudoti pagal paskirtį bei dėl žemės paskirties keitimo iš žemės ūkio į kitą, nustatant vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijų naudojimo būdą, nes žemės sklypo, kuriame stovi gyvenamasis namas, pagrindinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio ir nebuvo pateikti kitų bendraturčių sutikimai.

7.       Teismas nurodė, kad iš esmės šalys nesutaria dėl kiekvienai priklausančios turto dalies dydžio. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nors ieškovas teigia, jog jam priklauso 239,645 kv. m gyvenamojo namo, o atsakovei  137,805 kv. m, tačiau prašydamas teisės be atsakovės sutikimo atsidalyti nekilnojamąjį turtą, jis nurodo, kad jo nuosavybėn atitektų 241,17 kv. m ploto gyvenamojo namo (pagal ieškovo iniciatyva parengtą Projektą). Teismas pažymėjo ir tai, kad ieškovas, nurodydamas, jog neprašo teismo atidalyti turto, ir į bylą pateikdamas Projektą, faktiškai siekia jo įteisinimo, suformuojant atskirus nuosavybės teisės objektus.

8.       Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė, kodėl atidalijimo atveju jam priklausanti turto dalis turėtų būti didesnė nei prašoma pripažinti turto dalis. Abi šalys pripažino, kad paveldėtas turtas (91,81 kv. m gyvenamojo ir 10,97 kv. m negyvenamojo) yra ženkliai (net 263,78 kv. m) padidintas šalims savavališkai, be tarpusavio sutikimo statant priestatus, kurie neįteisinti, nors šalys jais naudojasi. Teismo nuomone, iš esmės ginčas kilo dėl 10,97 kv. m negyvenamosios patalpos (rūsio), į kurią ieškovas teigia turintis nuosavybės teisę. Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad rūsio patalpa priklauso jam ir atsakovei nepriklauso kompensacija, nes pagal pateiktą Projektą yra pažeidžiami atsakovės interesai. Tenkinus ieškovo reikalavimus, šalių nesutarimai nesibaigtų, tai būtų pagrindas naujiems ginčams atsirasti. Teismo vertinimu, namo rekonstrukcija atlikta taip, kad gyvenamąjį namą ir naujai pastatytas jo dalis galima atidalyti suformuojant du atskirus gyvenamuosius namus tik iš dalies nesužalojant bendro daikto. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimų dėl šalių turimo turto dydžio nustatymo, nes jie pažeistų šalių interesus.

9.       Be to, ieškovas nepateikė įrodymų, kad kreipėsi ir išnaudojo visas galimybes atlikti žemės sklypo paskirties pakeitimo procedūrą be teismo (pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 patvirtintą Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašą). Esant byloje nepilnamečiam vaikui, socialiai labiau pažeidžiamam subjektui, ieškovas neįrodė, kad konkrečiu atveju jis išnaudojo visas teisėtas priemones, kad nebūtų pažeisti nepilnamečio turtiniai interesai.

10.       Teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimų tenkinimas komplikuotų visų civilinių teisinių santykių dalyvių teisių įgyvendinimą, t. y. būtų pažeidžiamos ar suvaržomos jų teisės ar teisėti interesai.

11.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2018 m. liepos 31 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 27 d. sprendimą paliko nepakeistą.

12.       Kolegija nurodė, kad nors ieškovas ieškinyje ir kituose procesiniuose dokumentuose pažymi, jog jis nesiekia turto atidalijimo ir reiškia tik neturtinio pobūdžio reikalavimą dėl teisės ir faktų pripažinimo, tačiau iš esmės jis siekia kito: jei ieškovas gautų atsakovės sutikimą atsidalyti turtą, tai jis galėtų statybos techninio reglamento STR 1.12.08:2010 VII skyriaus „Patalpų ir pastatų paskirties keitimas ir naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimas“ 21 punkto pagrindu kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, pateikti laisvos formos prašymą išduoti pažymą apie naujai suformuotų nekilnojamojo turto kadastro objektų galimybę naudoti pagal paskirtį, patvirtinančią, kad nekilnojamojo turto kadastro objektus suformavus kaip naujus nekilnojamojo turto kadastro objektus, jie galės būti naudojami pagal tą pačią paskirtį, kuri buvo įregistruota nekilnojamojo turto registre; pakeitus žemės sklypo paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties, vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų naudojimo, tikėtina, kad jis tokią pažymą gautų bei, esant bendrasavininkų sutarimui, namą atsidalytų.

13.       Tačiau nagrinėjamu atveju kilo šalių ginčas dėl konkrečių turto dalių nuosavybės. Šalių ginčą CK 4.80 straipsnio pagrindu dėl atidalijimo kompetentingas spręsti tik teismas, ieškovas be atsakovės sutikimo negalėtų atsidalyti. Teisme sprendžiant reikalavimą dėl atsidalijimo, būtų išsprendžiamas ir reikalavimas dėl namo dalių įgijimo, atlikus statybos darbus, asmenine nuosavybės teise.

14.       Kolegija nurodė, kad negali būti tenkinamas ieškovo reikalavimas pripažinti jam teisę be bendraturčių sutikimo įstatymų nustatyta tvarka pakeisti žemės paskirtį ir šiuos pakeitimus įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, nes ieškovas nėra viso žemės sklypo savininkas ir gali disponuoti tik jam priklausančia turo dalimi (2427/11170 dalys). Ieškovas galės inicijuoti jam priklausančios sklypo dalies paskirties pakeitimą tuomet, kai sklypą atsidalys.

15.       Kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir remdamasis kitais motyvais, pagrįstai atmetė ieškinį. Kolegija nepasisakė dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, nes jie neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

16.       Kasaciniu skundu ieškovas prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 31 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 27 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1.                      Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo apeliacinio skundo argumentų ir bylą išnagrinėjo visiškai naujais aspektais. Tai iš esmės atitinka CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą situaciją, kai bylos nagrinėjimas visa apimtimi naujais aspektais yra pagrindas konstatuoti bylos neatskleidimą pirmosios instancijos teisme. Dėl to apeliacinės instancijos teismas turėjo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo.

16.2.                      Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir atmesdamas apeliacinį skundą visiškai naujais, pirmosios instancijos teisme neaptartais argumentais, pažeidė ieškovo teisę į apeliaciją, peržengė apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys), todėl priėmė neteisėtą sprendimą. Byloje susiklostė situacija, kad gyvenamasis namas šalims priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ dalį kiekvienam, tačiau kiekviena šalis yra padidinusi namo plotą, todėl jų dalys iš esmės nelygios (to neginčija nė viena šalis) ir atsakovė atsisako tą faktą tinkamai įforminti. Dėl to ieškovas negali tinkamai įregistruoti savo nuosavybės Nekilnojamojo turto registre, atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės.

16.3.                      Tiek ieškovas, tiek atsakovė rekonstravo gyvenamojo namo atskirai naudojamas dalis be vienas kito sutikimo, tačiau rekonstrukcija atlikta taip, kad gyvenamąjį namą ir naujai pastatytas jo dalis galima naudoti atskirai (CK 4.77 straipsnio 2 dalis), atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės nesužalojant bendro daikto ir suformuoti du atskirus gyvenamuosius namus. Ginčo dėl rekonstrukcijos metu papildomai pristatytų namo dalių nuosavybės nėra. Kadangi atsakovė atsisakė teisės aktų nustatyta tvarka įforminti bei įregistruoti faktinę situaciją, tai ieškovas pareiškė reikalavimą pripažinti, kokią nuosavybės teisės dalį yra įgijęs kiekvienas bendraturtis, padidindama bendrą daiktą. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas šį reikalavimą atmetė. Kadangi apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo apeliacinio skundo argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies nurodyto reikalavimo atžvilgiu, nebuvo neatskleista bylos esmė.

16.4.                       Atmesdamas tokį reikalavimą, apeliacinės instancijos teismas nurodė vienintelį argumentą, kad „teisme sprendžiant reikalavimą dėl atsidalijimo būtų išsprendžiamas ir neatskiriamu laikytinas reikalavimas dėl namo dalių, atliekant statybos darbus, asmeninėn nuosavybėn įgijimas. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, ne tik neišreiškė pritarimo ar nepritarimo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, neįvardijo apeliacinio skundo argumentų nepagrįstumo priežasčių, tiesiog nurodė visiškai naują motyvą,  kuris netgi nepagrįstas teisės normomis (CPK 331 straipsnio 4 dalies 4 punktas). Pažymėta, kad reikalavimas dėl namo dalių nustatymo yra savarankiškas reikalavimas ir nebūtinai susijęs su reikalavimu dėl atsidalijimo. Tačiau turimų namo dalių nustatymas svarbus ir visiškai kitais aspektais: nenustatęs ir teisiškai neįregistravęs turimų namo dalių, ieškovas apskritai negali  įregistruoti savo nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre ir kadastre, teisės nusistatyti naudojimosi tvarką nekilnojamuoju daiktu ir pan.

16.5.                      Bylos duomenimis, Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2015 m. gruodžio 8 d. raštu nurodė, kad negali išduoti pažymos, nes žemės sklypas, kuriame stovi namas, yra žemės ūkio paskirties, o tokios paskirties sklype gali stovėti tik vienas gyvenamasis namas; 2016 m. vasario 5 d. raštu nurodė, kad tokį prašymą turi pateikti visi sklypo savininkai. Atsakovė nesutinka keisti žemės sklypo paskirtį, nors faktiškai sklypą naudoja kaip namų valdą. Kadangi namas yra žemės ūkio paskirties žemės sklype, o tokiame gali stovėti tik vienas gyvenamasis namas, tai nepakeistus paskirties, ieškovas negali atsidalyti jam priklausančios sklypo dalies ir pakeisti tik tos dalies naudojimo paskirties, nes teisės aktuose tai draudžiama – Kadastro nuostatų 20 punkte nurodyta, kad žemės sklypas negali būti suformuotas taip, kad sklypo riba kirstų statinį, kuris suformuotas kaip vienas atskiras nekilnojamas daiktas. Norėdamas disponuoti jam priklausančiu gyvenamuoju namu, ieškovas pirmiausia turi pakeisti viso žemės sklypo paskirtį, o tada atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal parengtą projektą. Dėl to ieškovas kreipėsi į teismą leisti pakeisti žemės sklypo paskirtį be atsakovų sutikimo. Abu teismai tokį reikalavimą atmetė, tik skirtingais, tarpusavyje absoliučiai nesusiję argumentais.

16.6.                      Apeliacinės instancijos teismas atmetė ieškovo reikalavimą pakeisti žemės sklypo paskirtį ir šiuos pakeitimus įregistruoti NTR tuo pagrindu, kad ieškovas nėra viso žemės sklypo savininkas ir gali disponuoti  tik jam priklausančiu turtu. Ieškovas negali atidalinti jam priklausančios žemės sklypo dalies iš bendrosios nuosavybės, nes tai draudžiama imperatyviosiomis teisės nuostatomis Be to, atidalyti prašantis bendraturtis turi aiškiai įvardyti, kokį atskirą nekilnojamąjį daiktą prašo suformuoti ir priklausomai nuo jo pasirinkimo, pagrįsti jo suformavimo būdą. Suformuotas atskiras nekilnojamojo turto teisės objektas turi atitikti teisės aktų keliamus reikalavimus. Ieškovas teisiškai negali atsidalyti jam priklausančios žemės sklypo dalies ir pakeisti jos paskirtį tol, kol nenustatytos turimos namo dalys, nepakeisti įrašai Nekilnojamojo turto registre ir neatidalyta bei atskiru nekilnojamojo turto objektu neįregistruota ieškovui priklausanti gyvenamojo namo dalis, o visų šių veiksmų negali atlikti tol, kol nepakeista žemės sklypo paskirtis, nes žemės ūkio paskirties žemės sklype gali stovėti tik vienas gyvenamasis namas. Kadangi neatskleista bylos esmė, ieškovui užkirstas kelias pasinaudoti teise į apeliaciją, todėl byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo

16.7.                      Ieškovas pažymi, kad ieškiniu neprašė atidalyti turto, nes iki tol reikia atlikti nemažai procedūrų, kurioms reikalingas atsakovės sutikimas ar pritarimas. Siekdamas koncentruoti procesą, ieškovas pateikė parengtą namo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės projektą, prašydamas pateikto projekto ribose pripažinti jo teisę visas procedūras, kuriose reikalingas atsakovės D. S. sutikimas, atlikti be jos sutikimo. Namo atidalijimas bus atliekamas įstatymų nustatyta tvarka.

17.       Atsakovė D. S. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 31 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

17.1.                      Nuosavybės teisės į namo dalis klausimas nėra naujas byloje. Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl konkrečių turto dalių nuosavybės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad iš esmės šalių ginčas kyla dėl 10,97 kv. m negyvenamosios patalpos (rūsio), į kurį ieškovas teigia turintis nuosavybės teisę. Kadangi jis tokios savo teisės į atsakovės rūsį neįrodė, tai pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad šiuo nėra ieškinio tenkinimas pažeistų šalių interesus. Valdydamas ir naudodamas 230,20 kv. m namo dalį, ieškovas prašo pripažinti jam nuosavybės teisę į 239,645 kv. m, o suformuoti 241,17 kv. m.

17.2.                      Byloje nepateikta tikslių duomenų apie paveldėto namo patalpų plotą, paveldėjimo teisės liudijime nurodyta, kad paveldėtas 91,81 kv. m bendro (56,36 kv. m naudingo) ploto namas; ieškovas nurodo, kad paveldėtas 113,67 kv. m gyvenamasis namas, tačiau tokie  duomenys paimti iš 2010 m. parengtos kadastrinių matavimų bylos, kuri yra atidalijimo projekto sudėtinė dalis. Nesant tikslių pradinių duomenų ir nesant įrodymų apie kiekvienos šalies vykdytas statybas, nėra pagrindo spręsti, kokias faktiškai valdo ir naudoja proporcijas. Šiuo atveju faktiškai nėra kliūčių valdomų ir naudojamų namo dalių įteisinimui. Atsakovė ne kartą siūlė ieškovui sudaryti sutartį dėl naudojimosi namu tvarkos, 2013 m. parengtą susitarimo projektą, kurio ieškovas nepasirašė ir nepaaiškino, kodėl jis to nedaro. Ieškovas iš esmės siekia atsakovei priklausančios rūsio patalpos R-2. Toks ieškovo tikslas prieštarauja nuosavybės neliečiamumo principui. Iki paveldėjimo rūsys buvo vientisa erdvė, kuri buvo pertverta per pusę abiejų ieškovo ir atsakovės sutarimu iš karto po paveldėjimo. 

17.3.                      Apeliacinės instancijos teismo išvada atitinka kasacinio teismo praktiką bendrosios dalinės nuosavybės klausimu, pagal kurią dalių bendrosios dalinės nuosavybės teisėje nustatymas laikomas vienu svarbiausių bendrosios nuosavybės santykių teisinio reguliavimo klausimų; prašomas suformuoti atskiras daiktas turi atitikti idealiąją bendraturčio dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, jeigu tai objektyviai ir techniškai įmanoma. NTR duomenimis, šalių idealiosios dalys name iki šiol sudaro po 1/2, tai neatitinka nei faktiškai susiklosčiusios situacijos, nei ieškinio reikalavimų.

17.4.                      Ieškovas nepateikė įrodymų apie bandymą valstybinių institucijų pagalba įteisinti namo pakitimus. Jeigu daikto pakeitimai, kurie turi būti atliekami laikantis Statybos įstatyme nustatytos tvarkos, padaromi pažeidžiant šią tvarką (pavyzdžiui, neturint statybos leidimo, nukrypstant nuo projekto ir kt.), CK 4.77 straipsnio 1 dalyje nustatytų padarinių neatsiranda, nors faktinis daikto padidinimas atliktas. Tačiau jeigu viešojo administravimo subjektai, kuriems priskirta statybų kontrolė, nutaria, pašalinus trūkumus, leisti įteisinti savavališkai pastatytą statinį (tokio leidimo suteikimo galimybės kinta, keičiantis teisiniam reglamentavimui), tai tokiu būdu įvyksta bendro daikto padidinimo įteisinimas. Šis įteisinimas, esant bendraturčių susitarimui, tampa pagrindu padidėti vieno bendraturčio, kuriam bendrą daiktą leido didinti kitas bendratimis, nuosavybės daliai, arba ne - jei tokio susitarimo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-736/2003).

17.5.                      Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Neišsamių apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, motyvų faktas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas, savaime nėra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo pakankamai motyvuotas, apeliacinės instancijos teismas jiems pritarė nutarties 24 punkte.

17.6.                      Ieškovas nepagrįstai teigia, kad jis negali atsidalyti namo, kol nepakeista žemės sklypo paskirtis: kai kalba apie namo atidalijimą, jis remiasi į sklypo paskirties pakeitimo pirmenybę, ir atvirkščiai, kalbėdamas apie sklypo paskirties pakeitimą, apeliuoja į namo atidalijimo pirmumą.  Ieškovas akivaizdžiai supainiojo, kas ir kada turi būti padaryta, taigi nagrinėjamoje byloje pasirinko netinkamą gynybos būdą.

17.7.                      Reikalavimas pripažinti jo teisę visas procedūras atlikti be atsakovės sutikimo, traktuotinas kaip viską (o kartu nežinia ką) apimantis. Tokio reikalavimo tenkinimas prieštarautų teismo sprendimo konkretumo ir apibrėžtumo principams, imperatyviosioms teisės normoms (CK 4.93 straipsnis).

17.8.                      Bylos esmė pirmosios instancijos teisme buvo atskleista tinkamai: buvo nustatytos visos svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės, ištirti visi įrodymai. Nei kasaciniame, nei apeliaciniame skunduose ieškovas nenurodė nė vieno įrodymo, kuris būtų neištirtas teisme. Pirmosios instancijos teismas teisingai įžvelgė, kad ginčas yra dėl rūsio R-2, kurį ieškovas, prisidengdamas tariamos teisės pripažinimu, namo atidalijimo projektu bei savo subjektyviais paskaičiavimais bando paprasčiausiai pasisavinti. Teismai teisingai nustatė, kad namo atidalijimo projekto įgyvendinimas pažeis kitų bendraturčių teises ir kad ieškovas negali pakeisti kitų bendraturčių naudojamų žemės sklypo dalių paskirties be jų sutikimo. Bylos grąžinimas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo nepakeistų teismo nustatytų esminių faktinių aplinkybių. Be to, teismas neturėtų atlikti valstybinės institucijos funkcijų, sprendžiant ieškovo atliktų savavališkų statybų įteisinimo klausimo.

18.       Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į kasacinį skundą prašo spręsti teisės aktų nustatyta tvarka. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

18.1.                      Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, ne tik neišreiškė pritarimo ar nepritarimo teismo motyvams, neįvardijo apeliacinio skundo argumentų nepagrįstumo priežasčių, o nesutikimą su apeliaciniu skundu grindė nauju motyvu. Teismui nurodžius visiškai naują motyvą, kuriuo atmeta apeliacinį skundą, ir jo nepagrindžiant teisės normomis, toks jo sprendimas laikytinas neturinčiu motyvų. Toks teismo procesinis sprendimas yra pagrindas grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

18.2.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad sprendžiant klausimą dėl nekilnojamojo daikto dalies atidalijimo, prašantis atsidalyti bendraturtis turi aiškiai įvardyti, kokį atskirą nekilnojamąjį daiktą prašo suformuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2009; 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2010). Neišsprendus pastato padalijimo klausimo ir nesuformavus atskirų nekilnojamojo turto objektų, reikalavimas atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo yra pirmalaikis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2009). Taigi daiktas gali būti atidalytas tik teisės aktuose nustatyta tvarka ir parengus teisės aktuose nurodytą atidalijimo projektą, kurį turi pasirašyti visi bendraturčiai. Priešingu atveju, ieškovas negalės teisiškai atsidalyti jam priklausančio žemės sklypo dalies bei atlikti kitų veiksmų (nustatyti turimo namo dalis, pakeisti įrašus Nekilnojamo turto registre ir t. t.) tol, kol nebus pakeista žemės sklypo paskirtis, nes žemės ūkio paskirties žemės sklype gali stovėti tik vienas gyvenamasis namas. Atsakovams nesutinkant pakeisti žemės sklypo paskirtį, o pagal Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto, Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1073 patvirtintą „Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašą“ žemės sklypo paskirtis gali būti keičiama tik visam sklypui, susidaro „užburtas ratas“.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl bylos nagrinėjimo ribų, kai bendraturtis pareiškia reikalavimą nustatyti bendrosios nuosavybės dalis po to, kai padidinus bendrąją dalinę nuosavybę pasikeitė bendraturčių teisių į daiktą apimčiai, bendraturčio teisės atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės ir pakeisti žemės sklypo paskirtį be bendraturčio sutikimo

 

19.       Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar daugiau savininkų teisė valdyti, naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiu objektu bei juo disponuoti (CK 4.72 straipsnis). Bendrosios nuosavybės dalių nustatymas reiškia idealiosios dalies nustatymą teisėje ir realiosios dalies, kuri turi atitikti idealiąją teisės dalį, nustatymą daikte (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2004; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-2010). Dalių bendrosios dalinės nuosavybės teisėje nustatymas yra vienas svarbiausių bendrosios nuosavybės santykių teisinio reguliavimo klausimų, nes idealiosios dalies dydis apibrėžia nuosavybės teisės subjekto teisių į bendrą daiktą ir pareigų, susijusių su bendru daiktu, apimtį (CK 4.76 straipsnis).

20.       Pagal CK 4.73 straipsnio 3 dalį, jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, preziumuojama, kad jų dalys yra lygios. Dalių bendrosios nuosavybės teisėje dydis paprastai nustatomas bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo metu ir priklauso nuo bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo pagrindo (CK 4.47 straipsnis). Kai bendrosios dalinės nuosavybės teisė įgyjama paveldėjimu (CK 4.47 straipsnio 1 dalies 2 punktas), dalių dydį lemia palikėjo valia, kai paveldima pagal testamentą, arba nustato paveldėjimą reglamentuojančios teisės normos, kai paveldima pagal įstatymą; kai bendrosios dalinės nuosavybės teisė atsiranda pagaminant naują daiktą (CK 4.47 straipsnio 1 dalies 4 punktas), dalių dydį lemia bendraturčių susitarimas.

21.       Bendraturčio bendrosios nuosavybės dalies pakeitimas, padidinus bendrąją dalinę nuosavybę, reiškia teisių apimties pasikeitimą. CK 4.77 straipsnis nustato tokio teisių pasikeitimo pagrindus ir tokio pasikeitimo teisėtumui būtinas sąlygas. Pagal CK 4.77 straipsnio 1 dalį yra pagrindas padidinti bendraturčio bendrosios dalinės nuosavybės dalį ir atitinkamai pakeisti naudojimosi tvarką, jei bendras daiktas yra padidinamas tokiomis sąlygomis: 1) turint kitų bendraturčių sutikimą; 2) laikantis įstatymų nustatytų taisyklių; 3) bendraturčio lėšomis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011). Pagal CK 4.77 straipsnio 2 dalį, jeigu bendraturtis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę neturėdamas kitų bendraturčių sutikimo ir jeigu padidintos daikto ar jo vertės dalies negalima atskirti nesužalojant bendro daikto, tai visų bendraturčių dalys padidėja proporcingai jų bendrosios nuosavybės teise turimoms dalims. Dėl to, norint pakeisti bendraturčių teises, būtina gauti kito bendraturčio sutikimą dėl tokių pakeitimų ir laikantis įstatymų nustatytų reikalavimų padidinti bendrąjį daiktą ar jo vertę.

22.       Kartu su dalimis bendrosios nuosavybės teisėje gali būti nustatomos ir daikto dalys, jei, pavyzdžiui, asmenys siekia ne tik pripažinti juos sukurto daikto bendraturčiais bei nustatyti kiekvienam iš jų priklausančią dalį nuosavybės teisėje, bet ir atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2004) ar nustatyti naudojimosi daiktu tvarką.

23.       Prašomas suformuoti atskiras daiktas turi atitikti idealiąją bendraturčio dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, jeigu tai objektyviai ir techniškai įmanoma. Dėl to, prieš atidalijant bendraturčio dalį, būtina išsiaiškinti, ar nėra ginčo dėl dalies dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2009). 

24.       Byloje nustatyta, kad ieškovui su atsakove D. S. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas, kurį jie lygiomis dalimis (po 1/2 dalį) paveldėjo 1982 m. po savo motinos J. S. mirties. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą 1982 m. gegužės 3 d. liudijime nurodyta, kad ieškovas su atsakove paveldėjo 91,81 kv. m ploto gyvenamąjį namą, kuriame gyvenamasis plotas sudarė 56,36 kv. m. Ieškinyje ieškovas nurodė, kad paveldėjimo dieną gyvenamasis namas buvo 113,67 kv. m ploto, todėl abi šalys paveldėjo po 56,83,5 kv. m gyvenamojo namo. Atsakovė nurodė, kad byloje nėra duomenų, kaip paveldėto namo plotas padidėjo iki 113,67 kv. m. Byloje neginčijama, kad šiuo metu šalys naudojasi 377,45 kv. m ploto gyvenamuoju namu (toks namo plotas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, atlikus kadastrinius matavimus po namo rekonstrukcijos). Šalys pripažįsta, kad abiejų bendraturčių dalys buvo pakeistos (padidintos rekonstruojant) be bendraturčių sutikimo. Pagal byloje pateiktus Nekilnojamojo turto registro duomenis, tiek ieškovui, tiek atsakovei įregistruota po 1/2 dalį nuosavybės teisių į rekonstruotą namą, kurio bendras plotas 377,45 kv. m, nors abi šalys pripažįsta, kad, padidinus namo plotą, šalių dalys yra nelygios, ir patvirtina, kad nepretenduoja į viena kitos papildomai pastatytas namo dalis. Taigi šiuo atveju nėra ginčo dėl rekonstrukcijos metu papildomai pristatytų namo dalių nuosavybės, dėl to, kad po rekonstrukcijos teisės aktų nustatyta tvarka neįformintas bendraturčių teisių pasikeitimas, tačiau ginčas kyla dėl konkrečios dalies dydžio.

25.       Ieškovas ieškiniu siekia nustatyti abiem šalims priklausančias bendro daikto dalis tam, kad vėliau būtų galima jas atsidalyti. Ieškovas nurodė, kad po rekonstrukcijos jo dalis bendrojoje nuosavybėje yra 239,645 kv. m, o atsakovės D. S. – 137,805 kv. m. Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovui priklauso 230,20 kv. m patalpų, o jai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 147,25 kv. m ploto. Ieškinio dalykas tokioje byloje yra idealiosios dalies teisėje ir realiosios dalies daikte nustatymas. Dėl to pirmiausia byloje turi būti nustatytos idealiosios ieškovo ir atsakovės D. S. bendro daikto dalys, t. y. kokio konkretaus dydžio namo dalį yra paveldėjęs kiekvienas bendraturtis, kokia konkrečia dalimi pagerinta kiekvieno bendraturčio dalis, nes tik jas nustačius galima pakeisti šiuo metu įregistruotas bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teises ir jų pagrindu spręsti dėl realiųjų dalių.

26.       Abu bylą nagrinėję teismai pripažino, kad byloje esminis konkrečių šalims priklausančių dalių klausimas, tačiau nė vienas iš teismų šių bendraturčių dalių nesiekė nustatyti. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad esminis šalių nesutarimas kyla dėl rūsio patalpos (10,97 kv. m), kuria faktiškai naudojasi atsakovė, o ieškovas siekia ją atsidalyti. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo reikalavimą nustatyti kiekvienai šaliai priklausančią gyvenamojo namo dalį dėl to, kad ieškovo reikalavimo tenkinimas komplikuotų civilinių santykių dalyvių teisių įgyvendinimą, būtų suvaržomos kitos šalies teisės. Teismas pasisakė dėl ieškovui priklausančios bendrosios nuosavybės dalies tik vertindamas jo pateiktą atidalijimo projektą ir nurodydamas, kad ieškovas nepagrindė, kodėl atidalijimo atveju jam teksianti dalis turėtų būti didesnė už prašomą pripažinti turto dalį. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, kokia idealioji namo dalis buvo paveldėta kiekvieno bendraturčio (nepašalino prieštaravimų tarp byloje nurodomų faktų, kad šalys paveldėjo po 1/2 dalį 91,81 kv. m ploto gyvenamojo namo ir kad paveldėjo po 1/2 dalį 113,67 kv. m gyvenamojo namo), netyrė ir nevertino, kokią nuosavybės teisės dalį yra įgijęs kiekvienas bendraturtis, padidindamas bendrą daiktą. Pasisakydamas dėl 10,97 kv. m rūsio patalpos, kuria faktiškai daugiau kaip 34 m naudojasi atsakovė D. S., teismas iš esmės sprendė jau dėl realios bendraturčiui priklausančios daikto dalies nustatyto.

27.       Kaip nurodyta nutarties 22 punkte, kartu su dalimis bendrosios nuosavybės teisėje gali būti nustatomos ir daikto dalys, kai asmenys siekia ne tik pripažinti juos sukurto daikto bendraturčiais bei nustatyti kiekvienam iš jų priklausančią dalį nuosavybės teisėje, bet ir atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės ar nustatyti naudojimosi juo tvarką. Šiuo atveju byloje nėra pareikštas reikalavimas dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, todėl teismas neturėjo pagrindo spręsti, kuriam iš bendraturčių ši patalpa turėtų faktiškai priklausyti. Bendraturčiui priklausanti bendro daikto dalis priklauso nuo bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo pagrindo (žr. nutarties 20 punktą), šiuo atveju nuo paveldėtos daikto dalies ir padidinto bendro daikto dalies. Dėl to tol, kol nenustatyta idealioji kiekvienam bendraturčiui priklausanti daikto dalis, nėra pagrindo spręsti dėl realiųjų šio daikto dalių. Pažymėtina ir tai, kad bendraturčio naudojimasis realia daikto dalimi (patalpa) negali nulemti jo idealiosios dalies dydžio – idealioji dalis turi būti nustatyta pagal nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą. Tik nustačius idealiąsias dalis, gali būti sprendžiamas klausimas dėl bendraturčiams priklausančios dalies atidalijimo (realiųjų dalių), t. y. vertinti, ar ieškovas pagrįstai siekia būtent tokio daikto atidalijimo.

28.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesiekė nustatyti šalims priklausančių idealiųjų dalių, iš esmės laikydamasis nuomonės, kad namo dalių nustatymas galimas tik sprendžiant reikalavimą dėl atsidalijimo. Atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės metu gali būti nustatytos idealiosios ir realiosios bendraturčių dalys, esančios bendrąja daline nuosavybe, tačiau bendraturčiams priklausančios namo dalys gali būti nustatytos ir reiškiant savarankišką reikalavimą. Jei kyla bendraturčių ginčas dėl bendrosios nuosavybės dalies, kiekvieno iš jų bendrosios nuosavybės dalis nustatoma teismo sprendimu. Šiuo atveju ieškiniu suformuluotas dalykas ir jame nurodytas pagrindas nurodė aiškias bylos nagrinėjimo ribas, tirtinas ir vertintinas byloje aplinkybes, todėl nepaisant to, kad šalys nesutaria dėl faktinių joms priklausančių dalių, pirmiausia turėjo būti nustatytos idealiosios šalims priklausančios dalys. Nenustačius idealiųjų dalių, negali būti sprendžiama dėl realiųjų bendraturčių dalių nustatymo, teisiškai neįregistravus bendraturčių turimų namo dalių, atitinkamai negalima atlikti kitų veiksmų, būtinų siekiant atsidalyti turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės, – neišsprendus ginčo dėl kiekvienam gyvenamojo namo bendraturčiui tenkančios bendrosios nuosavybės dalies, nepasiekus kiekvieno bendraturčio teisių apsaugos, negalima spręsti klausimo dėl bendraturčio tam tikros dalies atidalijimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2011).

29.       Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias bendrosios dalinės nuosavybės teisių įgyvendinimą, pasikeitimą, todėl netinkamai nusistatė bylos nagrinėjimo ribas, nesiaiškino svarbiausių faktinių ir teisinių bylos aplinkybių, taigi, neatskleidė bylos esmės, o apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo neištaisė ir ieškinį atmetė remdamasis kitais teisiniais argumentais, nepasisakydamas dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų. Padaryti esminiai proceso teisės normų, taip pat materialiosios teisės normų pažeidimai sudaro pagrindą panaikinti apeliacinės ir pirmosios instancijos teismo procesinius sprendimus ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 360 straipsnis).

30.       Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą iš naujo nagrinėsiantis teismas turi nustatyti bendraturčiams tenkančias idealiąsias gyvenamojo namo dalis (kokią konkrečiai namo dalį jie paveldėjo, kokia dalimi kiekvienas jų padidino bendrąją dalinę nuosavybę), tik po to spręsti dėl realiųjų bendro daikto dalių.

31.       Teismas turėtų pasiūlyti ieškovui patikslinti ieškinio reikalavimą, nes dviprasmiškai suformuluotas ieškinio reikalavimas (nutarties 2.3 punktas) neleidžia įvertinti, ko juo siekiama. Pirma, ieškovas teigia, kad šiuo ieškiniu nesiekia atsidalyti savo dalies iš bendro turto, tačiau taip formuluojamas ieškinio dalykas sudaro pagrindą spręsti, jog iš esmės siekiama atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės padarinių – įregistruoti Nekilnojamojo turto registre pakeitimus po atidalijimo. Pareikšto šioje byloje ieškinio tenkinimas reikštų tik tai, kad yra nustatomos bendraturčių bendrosios nuosavybės dalys, kurios būtų įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, tačiau savaime tai nereiškia bendraturčiams priklausančios dalies atidalijimo. Antra, reikalavimas suteikti teisę be bendraturčio sutikimo atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės yra iš esmės ydingas. Pagal CK 4.80 straipsnio nuostatas kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės; jeigu nesutariama dėl atidalijimo būdo, daiktas padalijamas pagal kurio nors bendraturčio ieškinį. Sprendžiant dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, nustatomos realios bendraturčiams tenkančios turto dalys, įvertinama galimybė atsidalyti šalies prašomu būdu, todėl reikalavimas atidalyti be bendraturčio sutikimo reikštų reikalavimą eliminuoti bendraturtį iš atidalijimo proceso. Trečia, jei yra bendraturčių nesutarimų dėl valdymo, naudojimo, disponavimo tvarkos ir tokiai tvarkai įgyvendinti būtinas bendraturčio sutikimas, tai su ieškiniu besikreipiantis bendraturtis turi prašyti sutikimo atlikti konkrečius veiksmus (darbus), o ne abstrakčios teisės atlikti bet ką.   

32.       Pažymėtina ir tai, kad ieškiniu šioje byloje ieškovas prašo pripažinti jam teisę be bendraturčių sutikimo (atsakovės D. S. ir D. Ž.) įstatymų nustatyta tvarka pakeisti žemės sklypo paskirtį. Ieškinyje ieškovas nurodė, kad tam, jog jis galėtų atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, pirmiausia būtina pakeisti žemės sklypo paskirtį, o po to baigti gyvenamojo namo atsidalijimo procedūrą. Pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą atmetė tuo pagrindu, kad ieškovas neįrodė, jog kreipėsi su tokiu reikalavimu į atsakovę, išnaudojo visas galimybes atlikti žemės sklypo paskirties procedūrą be teismo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šis reikalavimas negali būti tenkintas, nes ieškovas nėra viso žemės sklypo savininkas, todėl paskirtį galės pakeisti, kai sklypas bus atsidalytas. 

33.       Kasaciniam teismui grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teismas, vertindamas šį reikalavimą, turėtų įvertinti, ar šiuo atveju būtina pakeisti viso žemės sklypo, kurį bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo, naudoja keturi bendraturčiai, paskirtį, ar žemės sklypas gali būti atidalytas po to, kai atidalijamas statinys, ir tik po to kiekvienas bendraturtis galėtų spręsti dėl jam priklausančio sklypo paskirties pakeitimo. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad formuojant arba pertvarkant žemės sklypus reikalavimas, kad prie statinio gali būti formuojamas tik vienas žemės sklypas, reikalingas statiniui eksploatuoti pagal jo tiesioginę paskirtį, netaikomas tuo atveju, kai žemės sklypas padalijamas ar atidalijama dalis iš bendrosios nuosavybės kartu su statinio padalijimu ar atidalijimu bei suformuojamas atskiras statinys ir šiam statiniui eksploatuoti reikalingas žemės sklypas gali funkcionuoti kaip atskiras daiktas. Kai statinys suformuotas kaip vienas atskiras nekilnojamasis daiktas, žemės sklypas negali būti suformuotas taip, kad jo riba kirstų statinį (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 40 straipsnio 2, 6 dalys, Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 20 punktas). Tai reiškia, kad, statinio nepadalijus ar neatidalijus jo dalies, negalimas žemės sklypo, esančio po statiniu, atidalijimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2009).

34.       Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 20 punkte nurodyta, kad žemės sklypas, kuriame yra statinių, gali būti padalytas ar atidalytas, jeigu to nedraudžia Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas ar kiti teisės aktai, ir tik taip, kad po padalijimo ar atidalijimo statiniui eksploatuoti reikalingas žemės plotas būtų suformuotas kaip vienas žemės sklypas. Žemės sklypas negali būti suformuotas taip, kad žemės sklypo riba kirstų statinį, kuris yra suformuotas kaip vienas atskiras nekilnojamasis daiktas, išskyrus tuos atvejus, kai žemės sklypas formuojamas statinio, suformuoto kaip atskiras nekilnojamasis daiktas, daliai eksploatuoti, jeigu kitai šio statinio daliai eksploatuoti reikalingas žemės sklypas suformuotas iki Lietuvos Respublikos žemės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos (2004 m. vasario 21 d.). Tokia teisinio reglamentavimo nuostata neriboja ieškovo teisės atsidalyti jam priklausančios gyvenamojo namo, po to ir žemės sklypo dalies iš bendrosios dalinės nuosavybės, nes, atidalijus ieškovui priklausančią gyvenamojo namo dalį, bus suformuoti atskiri nekilnojamojo turto objektai, kuriems gali būti suformuoti atskiri žemės sklypai. Šiuo atveju svarbu įvertinti, ar ieškovo namo daliai teksianti žemės ūkio paskirties žemės dalis atitinka Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatyme, taip pat kituose teisės aktuose nustatytus minimalius tokiam sklypui taikytinus dydžius.  

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

35.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 15,14 Eur tokių išlaidų. Kasaciniam teismui nusprendus civilinę bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šių ir šalių patirtų kasaciniame teisme bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 ir 96 straipsniai).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360, 362 straipsniais,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 31 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 27 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai        Janina Januškienė 

 

 

        Andžej Maciejevski

 

 

        Dalia Vasarienė


Paminėta tekste:
  • CK
  • CPK 327 str. Apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui
  • CPK 320 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • CK4 4.77 str. Bendraturčių teisių pasikeitimas padidinus bendrąją dalinę nuosavybę
  • CPK 331 str. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo
  • CPK 329 str. Sprendimo panaikinimas pažeidus arba neteisingai pritaikius procesinės teisės normas
  • CK4 4.93 str. Savininko teisių apsauga
  • 3K-3-476/2009
  • 3K-3-190/2010
  • 3K-3-260/2009
  • CK4 4.72 str. Bendrosios nuosavybės teisės samprata ir subjektai
  • CK4 4.76 str. Bendraturčių teisės ir pareigos naudojantis bendrąja daline nuosavybe ir ją išlaikant
  • CK4 4.73 str. Bendrosios nuosavybės teisės rūšys
  • 3K-3-492/2011
  • CPK 360 str. Teismo teisė grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui
  • CK4 4.80 str. Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės
  • CPK