Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2021-09-08][nuasmeninta nutartis byloje][eA-2106-662-2021].docx
Bylos nr.: eA-2106-662/2021
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos apsaugos ministerijos 304766622 atsakovas
Straikas 135453068 pareiškėjas
Kategorijos:
14.4. Racionalus gamtos išteklių naudojimas ir apsauga
14.4. Racionalus gamtos išteklių naudojimas ir apsauga
14.4.4. Vandens išteklių naudojimas ir apsauga
14.4.4. Vandens išteklių naudojimas ir apsauga
11. Aplinkos apsauga
14. Aplinkos apsauga
14. Aplinkos apsauga

?

Administracinė byla Nr. eA-2106-662/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00350-2020-5

Procesinio sprendimo kategorija 14.4.4 (S) 

 

 

img1 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2021 m. rugsėjo 8 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Straikas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Straikas“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo pakeitimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Straikas“ (toliau – ir Bendrovė) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. AS-3 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas), sumažinant apskaičiuotą mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki 1 824 Eur. Taip pat pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad Bendrovė užsiima natūralios beržų sulos, vaisių sulčių ir tyrelių bei košių kūdikiams gamyba. Bendrovė gamybinę veiklą vykdo 3 000 kv. m ploto gamybinėje bazėje, kurią įsigijo 2013 metais. Bendrovė eksploatuoja vietinį vandens gręžinį, kuris buvo įrengtas apie 1994 m. ir kurį pareiškėjas įsigijo iš ankstesnio savininko 2013 metais kartu su gamyklos pastatais. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2019 m. rugsėjo 25 d. pateikė mokesčių administratoriui Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas KIT708 už 2016-2018 m. laikotarpį, kuriose deklaravo išgautą gėlo požeminio vandens kiekį ir sumokėjo visą deklaruoto mokesčio už gamtos išteklius per 2016-2018 m. laikotarpį sumą 1 088 Eur, atlikdamas kitų mokesčio permokų sumų įskaitymą šiai sumai.

3.       Pareiškėjas, prašydamas pakeisti Sprendimą, nesutiko su mokesčio už visam jo išgautam požeminio vandens kiekiui tarifo taikymu. Pareiškėjo teigimu, jo išgautam požeminiam vandeniui turi būti taikomas Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 priedo a punkte nustatytas tarifas – 0,03 Eur/m3, o ne Įstatymo 2 priedo c punkte nustatytas 0,10 Eur/m3 tarifas, kurį pritaikė atsakovas. Todėl bendra priskaičiuotino už išgautą požeminio vandens kiekį per 2016-2018 metų mokestinius laikotarpius mokesčio suma sudaro 912 Eur, o ne atsakovo priskaičiuota 23 856 Eur. Kadangi šias mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius sumas pareiškėjas jau yra sumokėjęs, nurodė, kad jokios papildomos mokestinės prievolės Bendrovei atsirasti negali.

4.       Pareiškėjas taip pat nesutiko ir su priskaičiuotu mokesčiu padidintu tarifu, t. y. taikant koeficientą 10. Pareiškėjas prašė pakeisti Sprendimo dalį ir vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikyti 2 kartus didesnį mokestį už išgautus valstybinius gamtos išteklius didesniu tarifu už nedeklaruotą išgautą požeminio vandens kiekį per 2016-2018 metų mokestinius laikotarpius. Pareiškėjas nurodė, kad Bendrovė deklaracijas už 2016-2018 metų ataskaitinius laikotarpius pateikė ir mokestį sumokėjo atsakovui pradėjus pareiškėjo planinį patikrinimą ir jo dar neužbaigus, ir pripažįsta atsakovo nustatytą teisės pažeidimą, kad per Įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą Bendrovė nepateikė deklaracijų už 2016-2018 metus ir nesumokėjo mokesčio už valstybinius gamtos išteklius. Pareiškėjas tvirtino, kad tai įvyko ne dėl jo piktavališkų ar sąmoningų veiksmų, o dėl tam tikrų objektyviai susiklosčiusių aplinkybių visumos, taip pat ir dėl Bendrovės darbuotojų padarytų klaidų.

5.       Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad jis visą laiką tvarkingai vedė požeminio vandens gavybos apskaitą, patikrinimo metu visus duomenis laiku pateikė atsakovui, su atsakovu patikrinimo metu bendradarbiavo. Požeminį vandenį Bendrovė naudojo, turėdama Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2018 m. kovo 2 d. išduotą Leidimą naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, kuriuo buvo leista naudoti vandenvietę gėlo požeminio vandens ištekliams. Bendrovė anksčiau ne kartą buvo tikrinta aplinkos apsaugos pareigūnų ir dėl vandens naudojimo, ir dėl nuotekų išvežimo, tačiau dėl deklaracijų už gamtos išteklius nepateikimo jokių pastabų nebuvo gavusi. Pareiškėjo teigimu, valstybės biudžetas žalos dėl Bendrovės veiksmų nepatyrė, nes privalomi mokesčiai jau yra deklaruoti ir sumokėti. Be to, už ankstesnius laikotarpius (iki 2016 metų) Bendrovė laiku deklaravo ir mokėjo šiuos mokesčius. Tikslo nuslėpti naudojamų gėlo požeminio vandens išteklių ir turėti mokestinės naudos neturėjo. Pareiškėjo teigimu, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą sumažinti atsakovo Sprendimu patvirtintą mokestį už 2016-2018 m. nedeklaruotus valstybinius gamtos išteklius.

6.       Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

7.       Atsakovas nurodė, kad Bendrovė pažeidė Įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, 4 straipsnio 2 punktą ir 7 straipsnio 1, 2 ir 4 dalis, aplinkos ministro ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. D1-614/VA-99 5 ir 6 punktų nuostatas. Vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį Bendrovei paskaičiuotas mokestis, taikant didesnį tarifą – koeficientą 10, tai yra – 23 856 Eur. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju Bendrovė pagal savo veiklos pobūdį nėra ir negali būti geriamojo vandens tiekėja, kaip tai reglamentuoja Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo nuostatos. Bendrovė šiuo atveju yra tik geriamojo vandens naudotoja, kuri savo veikloje naudoja požeminį vandenį kitoms reikmėms, o ne vandenį, tiekiamą namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui. Vadovaujantis Įstatymo 2 priedu, įmonei, kuri nėra vandens tiekėjas, tiekiantis vandenį gyventojams ar komerciniams tikslams pilstantis požeminį vandenį į tarą pardavimui, taikomas mokesčio už vandenį tarifas 0,1 Eur/m3. Dėl to Bendrovė nepagrįstai taikė ir skaičiavo mokestį už vandenį pagal Įstatymo 2 priedo 1 punktą, vietoj 0,10 Eur/m3, taikydama 0,03 Eur/m3.

8.       Atsakovas pažymėjo, kad pagal viešai skelbiamą informaciją Bendrovės apyvarta 2018 metais siekė 10 000 001  20 000 000 Eur. Bendrovė veikia jau 20 metų, veiklos sritis – maisto produktų gamyba ir eksportas, vaisių ir daržovių perdirbimas, sulčių gamyba, kūdikių maisto gamyba, natūralios beržų sulos surinkimas, konservavimas, pilstymas ir pardavimas. Bendrovė savo veikloje eksploatuoja požeminio vandens gręžinį. Atsakovo teigimu, Departamento, vadovaujantis Įstatymu, paskaičiuota mokėtina suma už nedeklaruotus gamtos išteklius – 23 856 Eur, Bendrovei nėra neproporcingai didelė finansinė našta, Bendrovė yra pajėgi sumokėti jai paskaičiuotą mokestį didesniu tarifu už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį, kurį privalo sumokėti Įstatymo 6 straipsnio pagrindu. Taip pat Bendrovė pajėgi turėti kvalifikuotus darbuotojus, kuriems galėtų pavesti aplinkosauginių teisės aktų reikalavimų laikymosi kontrolę. Atsakovas pažymėjo, kad Bendrovė turėjo visas galimybes konsultuotis tiek su Valstybinės mokesčių inspekcijos, tiek ir su aplinkosaugos institucijų pareigūnais. Atsakovas darė išvadą, kad Bendrovė savalaikiai nebuvo rūpestinga ir atsakinga, o priklausančius mokėti mokesčius už valstybinius gamtos išteklius deklaravo ir sumokėjo jau po atlikto patikrinimo.

 

II.

 

9.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

10.       Teismas vadovavosi Įstatymo 1, 2 straipsniais, 4 straipsnio 2 punktu, 5 straipsnio 1 dalimi, 6 straipsnio 1 dalimi, 7 straipsnio 1–4 dalimis, Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 4 dalimi, 13 straipsnio 3 dalimi, pažymėjo, kad Įstatymo nuostatos mokesčio deklaravimo ir apskaičiavimo kontrolę vykdančiai institucijai yra imperatyvios ir ši institucija neturi diskrecijos teisės nuo jų nukrypti. Teismas nustatė, kad Bendrovei leidimas naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes buvo išduotas tik 2018 m. kovo 2 d., atitinkamai pasirašant geriamojo gėlo vandens išteklių naudojimo sutartį. Tikrinamuoju laikotarpiu, t. y. 2016–2018 metais, Bendrovė vedė požeminio vandens gavybos apskaitą.

11.       Teismas pažymėjo, kad iš Įstatymo 7 straipsnio, nustatančio mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo tvarką, 2 dalies nuostatų matyti, jog mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojai mokestinio laikotarpio (atitinkamų metų) deklaracijoje apskaičiuoja taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį. Teismas konstatavo, kad šios deklaracijos tikslas yra ne tik pačios deklaracijos pateikimas, o mokesčio už atitinkamus kalendorinius metus apskaičiavimas deklaracijoje ir šio mokesčio sumokėjimas.

12.       Teismas vadovavosi Įstatymo 2 priedo 1 dalimi, Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 3 straipsnio 8, 9 dalimis, nustatė, kad Bendrovė geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo licencijos neturi. Teismas pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog Bendrovė eksploatuojamos vandenvietės vandenį naudojo savo reikmėms, nesudaro pagrindo išvadai, jog Bendrovės veikla atitinka Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtintus geriamojo vandens tiekimo reikalavimus ir sąlygas, todėl Bendrovės išgautam gamtos išteklių – vandens, kiekiui negali būti taikomas Įstatymo 2 priedo 1 dalies a) punkte nustatytas tarifas. Teismas darė išvadą, kad Departamentas pagrįstai Bendrovės išgautam vandens išteklių kiekiui taikė Įstatymo 2 priedo 1 dalies c) punkte nustatytą tarifą 0,10 Eur/m3.

13.       Teismas nustatė, kad Bendrovė pripažino, jog per Įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą neteikė deklaracijų ir nemokėjo mokesčio už valstybinius gamtos išteklius. Pareiškėjas deklaracijas už 2016-2018 metų ataskaitinius laikotarpius pateikė ir mokestį sumokėjo atsakovui pradėjus Bendrovės planinį patikrinimą. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostata yra imperatyvi ir nenumato galimybės Departamentui apskaičiuojant mokestį atsižvelgti į mokesčių mokėtojo kaltės formą ir taikyti mažesnį koeficientą negu 10.

14.       Įvertinęs atsakovo patikrinimo akte nurodytus faktinius duomenis apie apskaičiuotas mokesčio didesniu tarifu sumas, kurios apskaičiuotos remiantis pareiškėjo vestos požeminio vandens gavybos apskaitos duomenimis ir šiuos duomenis patikslinus, teismas darė išvadą, kad Departamento atlikti apskaičiavimai atitinka Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas patikrinimo akte nurodyto išgauto gamtos išteklių kiekio ir mokesčio didesniu tarifu aritmetinio apskaičiavimo teisingumo neginčija.

 

III.

 

15.       Pareiškėjas UAB „Straikas“ apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

16.       Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai ginčo teisiniams santykiams taikė Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymą, kuris yra skirtas reguliuoti santykius tarp vandens tiekėjų ir vartotojų. Pagal šio įstatymo 24 straipsnį geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų tvarkymas yra licencijuojama veikla, tačiau Bendrovė tokia veikla nesiverčia, vandenį iš savo gręžinio išgauna ir naudoja tik savo reikmėms, jokiems kitiems vartotojams vandens netiekia. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatyme vartojama „geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo“ sąvoka yra skirta kito pobūdžio subjektams ir veiklai apibrėžti. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Įstatymo 2 priede vartojama „vandens tiekėjo“ sąvoka nėra detalizuota, tokios sąvokos apibrėžimo nėra ir kituose teisės aktuose. Pareiškėjo teigimu, šios dvi sąvokos negali būti tapatinamos, atsižvelgiant vien į tą aplinkybę, kad Bendrovė neturi geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo licencijos. Pareiškėjas pažymi, kad Įstatymas nesieja mažesnio mokesčio tarifo (0,03 Eur/m3) taikymo su licencijos turėjimu, o sieja tik su vandens naudojimo tikslu  namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui. Pareiškėjas nesutinka su teismo argumentu dėl geriamojo vandens tiekimo licencijos neturėjimo, susiejant tai su taikytinu mokesčio už vandenį tarifu. Pareiškėjo teigimu, vien licencijos neturėjimo faktas parodo, jog tokiam asmeniui netaikytinas Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas.

17.       Pareiškėjas pažymi, kad teismas neatsižvelgė į Įstatymo 5 straipsnio nuostatą, jog mokestį už valstybinius gamtos išteklius turi mokėti tie valstybinius gamtos išteklius išgaunantys fiziniai ir juridiniai asmenys, kuriems išgauti reikalingas Aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas. Pareiškėjas daro išvadą, kad pareigą mokėti šį mokestį Įstatymas sieja su reikalingumu turėti leidimą išteklių išgavimui, o ne su tokių išteklių naudojimu tolesniam tiekimui vartotojams ar tokios veiklos licencijavimu. Pareiškėjas vandens gręžinį eksploatuoja, turėdamas Lietuvos geologijos tarnybos leidimą naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes. Dėl šio leidimo turėjimo jam kyla pareiga mokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius.

18.       Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad ankstesniais nei tikrinamasis laikotarpiais (2014 – 2015 metais ir anksčiau) Bendrovė mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijose didžiąją dalį išgauto požeminio vandens deklaruodavo būtent kaip sunaudotą namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui, ir taikydavo jam mažesnį mokesčio tarifą. Dėl tokio mokesčio deklaravimo ir mokėjimo pareiškėjas niekada nebuvo sulaukęs jokių pretenzijų ar pastabų iš atsakovo ar kitų valstybės institucijų. Pareiškėjas pažymi, kad bylos duomenys apie tai, kiek vandens jis sunaudojo gamybinėms reikmėms, t. y. į produktų sudėtį pagal receptūrą, ir kiek sunaudojo ūkio reikmėms bei šildymui, nėra paneigti jokiais kitais byloje esančiais įrodymais, todėl nėra pagrindo jais nesivadovauti. Pareiškėjas daro išvadą, kad jis turėjo teisę atitinkamą dalį vandens deklaruoti kaip jo paties sunaudotą ūkio reikmėms, patalpų šildymui bei apmokestinti mažesniu tarifu – 0,03 Eur/1 m3.

19.       Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad paskirta sankcija yra proporcinga padarytam teisės pažeidimui ir nėra akivaizdžiai per didelė. Kadangi Įstatymas nenumato galimybės taikyti mažesnį mokestį už valstybinius gamtos išteklius, nei numatytas 10 kartų padidintas tarifas, pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismai, įvertinę faktinių aplinkybių visumą, šį mokestį mažina, iš esmės remdamiesi teisingumo bei protingumo kriterijais, ir tokią praktiką suformavo bei jai pritaria Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas nenustatė, jog Bendrovė pažeidimą – išgauto vandens kiekio nedeklaravimą, būtų padariusi tyčia ar turėdama tikslą nuslėpti išgautą vandens kiekį. Pareiškėjas nurodė aplinkybes, dėl ko taip atsitiko, kad jis nepateikė deklaracijų laiku, šias aplinkybes pagrindė rašytiniais įrodymais (Bendrovės buhalterės pasiaiškinimais, darbo sutartimis), tačiau teismas nepagrįstai į šias aplinkybes neatsižvelgė. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas nepaaiškino ir nedetalizavo, kokiais faktiniais bylos duomenimis remdamasis padarė išvadą, jog apskaita nebuvo tiksli. Pareiškėjas pažymėjo, kad teismas turėjo konstatuoti, jog tai yra pirmasis Bendrovės tokio pobūdžio pažeidimas ir į tai atsižvelgti kaip į reikšmingą aplinkybę. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad byloje nėra jokių duomenų, jog jis būtų sistemingai pažeidinėjęs įstatymus ir kad jam anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus ar panašius pažeidimus. Be to, pareiškėjas pripažino padarytą pažeidimą, geranoriškai bendradarbiavo su atsakovo pareigūnais tikrinimo metu. Pareiškėjas pažymi, kad teismas neatsižvelgė į aplinkybes, jog jis sumokėjo į valstybės biudžetą deklaruotą mokesčio sumą, valstybės biudžetas žalos dėl pareiškėjo veiksmų nepatyrė. Be to, už ankstesnius laikotarpius (iki 2016 metų) pareiškėjas pats laiku deklaruodavo ir sumokėdavo šiuos mokesčius, taigi jis neturėjo tikslo nuslėpti mokesčio už išgaunamus gamtos išteklius. 

20.       Pareiškėjas nurodo, kad 2016 metais jo veikla buvo nuostolinga, o 2017 ir 2018 metais buvo uždirbtas mažesnis nei atsakovo paskirta sankcija pelnas, todėl sankcija už tokio pobūdžio pažeidimą yra neadekvati ir akivaizdžiai per didelė. Pareiškėjo teigimu, nėra pagrindo remtis atsakovo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2850-624/2020, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad paskirta sankcija yra proporcinga padarytam pažeidimui, ir nurodo, kad pagal administracinių teismų praktiką tokio pobūdžio aplinkybės kaip: savanoriškas pažeidimo pasekmių pašalinimas, kaltės pripažinimas, bendradarbiavimas su atsakovo pareigūnais patikrinimo metu, tokio pobūdžio pažeidimo padarymas netyčia ir pirmą kartą, traukiamo atsakomybėn asmens nebaustumas už kitus panašius pažeidimus, tinkamas vandens gavybos apskaitos vedimas ir duomenų nenuslėpimas, leidimo žemės gelmių išteklių naudojimui turėjimas, taip pat paskirtos sankcijos dydis ir jos santykis su įmonės apyvarta bei pelnu, kurios yra nustatytos šioje byloje, lemia tai, kad Įstatyme numatyta ekonominė sankcija yra akivaizdžiai neproporcinga ir dėl to neteisinga. Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju Įstatyme reglamentuotos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka du kartus padidinto, t. y. 100 proc. didesnio, mokesčio už nedeklaruotus 2016-2018 m. valstybinius gamtos išteklius.

21.       Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

22.       Atsakovas nurodo, kad teismas tinkamai ir pagrįstai taikė Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo nuostatas, nes pareiškėjo veikla yra susijusi su maisto produktų gamyba ir eksportu, vaisių ir daržovių perdirbimu, sulčių gamyba, kūdikių maisto gamyba, natūralios beržų sulos surinkimu, konservavimu, pilstymu ir pardavimu, o ne vandens tiekimu namų ūkiams. Todėl pareiškėjas savo veikloje, gamybos procese naudoja tik geriamąjį vandenį. Geriamasis vanduo naudojamas tiek vaisių daržovių plovimui, tiek sulčių gamyboje, maisto gamyboje. Todėl kitoks nei geriamas vanduo, šiuo atveju negali būti naudojamas.

23.       Atsakovas vadovaujasi Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 3 straipsnio 1, 10, 11 dalimis ir pažymi, kad pareiškėjas pagal savo veiklos pobūdį nėra ir negali būti geriamojo vandens tiekėju, šiuo atveju yra tik geriamojo vandens naudotoju, kuris savo veikloje naudoja požeminį vandenį kitoms reikmėms, o ne tiekia vandenį namų ūkiams ir patalpų šildymui. Be to, Bendrovė neturi geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo licencijos. Oficialus geriamojo vandens tiekėjų sąrašas yra skelbiamas Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos internetiniame puslapyje, kuriame Bendrovė kaip vandens tiekėja nėra nurodyta. Atsakovo teigimu, iš Bendrovės vykdomos veiklos pobūdžio ir deklaracijose nurodyto sunaudoto vandens kiekio akivaizdu, kad Bendrovė negalėjo deklaruoti tokio vandens kiekio kaip sunaudoto namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui. Atsakovas daro išvadą, kad Bendrovė nepagrįstai taikė ir skaičiavo mokestį už vandenį pagal Įstatymo 2 priedo 1 punktą, taip tikėdamasi sumokėti mažiau mokesčių.

24.       Atsakovas vadovaujasi Įstatymo 7 straipsnio 1, 4 dalimis ir pažymi, kad pareiškėjas deklaracijas už 20162018 metų mokestinius laikotarpius pateikė tik gavęs informaciją apie atliekamą planinį mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo planinį teminį patikrinimą už 20162018 metų mokestinius laikotarpius. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo 2019 m. rugsėjo 25 d. deklaracijos buvo pateiktos jau prasidėjus patikrinimui, todėl jos nebuvo vertinamos. Atsakovas vadovaujasi Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsniu, pažymi, kad atlikto mokestinio patikrinimo tikrinamas laikotarpis buvo 20162018 m. mokestiniai laikotarpiai ir tai nėra susiję su 20142015 m. ar ankstesniais mokestiniais laikotarpiais, kurie nebuvo tikrinami ar vertinami, todėl pareiškėjas negali jais remtis.

25.       Atsakovo teigimu, pareiškėjas tiek skunde, tiek teismo posėdžio metu nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių teismas turėjo padaryti išimtį iš Įstatymu nustatyto teisinio reglamentavimo. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas neprašė išdėstyti mokėjimo dalimis per tam tikrą laiko tarpą ar atidėti, jei jam vienkartiniu mokėjimu paskaičiuotą mokesčio sumą būtų sudėtinga sumokėti. Atsakovas nurodo, kad vadovaujantis Įstatymu apskaičiuota mokėtina suma už nedeklaruotus gamtos išteklius – 23 856 Eur, pareiškėjui nėra neproporcingai didelė finansinė našta, be to, įstatymai nenumato išimčių dėl mažesnio tarifo taikymo. Atsakovo teigimu, pareiškėjas yra pajėgus sumokėti jam paskaičiuotą mokestį didesniu tarifu už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį ir privalo tai padaryti Įstatymo 6 straipsnio pagrindu.

26.       Atsakovas pažymi, kad atsižvelgtina į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m, rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2850-624/2020, nes bylų aplinkybės yra analogiškos.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

27.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo patvirtintas pareiškėjui apskaičiuotas 23 856 Eur dydžio mokestis už nedeklaruotą gamtos išteklių (gėlo požeminio vandens) kiekį, teisėtumo ir pagrįstumo.

28.       Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad Departamentas pagrįstai Bendrovės išgautam vandens išteklių kiekiui taikė Įstatymo 2 priedo 1 dalies c) punkte nustatytą tarifą 0,10 Eur/m3, taip pat konstatavo, kad Bendrovei paskirta ekonominė sankcija yra proporcinga padarytam teisės pažeidimui ir nėra akivaizdžiai per didelė. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.

29.       Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30.       Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifai nustatyti šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, vanduo, nurodytas Įstatymo 2 priede, yra mokesčio objektas. Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį (Įstatymo 7 str. 2 d.). Įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad mokesčio mokėtojai, mokestiniam laikotarpiui pasibaigus, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius per kalendorinį mėnesį, einantį po mokestinio laikotarpio, kurio mokestis deklaruojamas, pabaigos. Pagal Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10.

31.       Kaip matyti iš Sprendimo, jis priimtas išnagrinėjus Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus 2019 m. gruodžio 4 d. patikrinimo aktą Nr. PA75-82 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Patikrinimo akte nustatyta, kad, vadovaujantis Bendrovės pateikta išgauto vandens apskaita, Bendrovė už 2016–2018 m. I–IV ketvirčius Valstybinei mokesčių inspekcijai nepateikė Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų KIT708, tuo pažeidė Įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, 5 straipsnio 1 dalį, 7 straipsnio 1, 2 ir 4 dalis. Todėl atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį paskaičiavo mokestį, taikydamas didesnį mokesčio tarifą (dauginant iš koeficiento 10) – 23 856 Eur. Sprendimu nuspręsta patvirtinti Patikrinimo aktą ir juo nustatytą 23 856 Eur sumą.

32.       Byloje nėra ginčo dėl to, kad Bendrovė Įstatyme nustatytu laiku nepateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų už 2016–2018 metus, t. y. nedeklaravo per nurodytą laikotarpį išgauto vandens kiekio. Tačiau pareiškėjas nesutinka su atsakovo Bendrovei taikytu Įstatymo 2 priedo c) punkte įtvirtintu 0,1 Eur/m3 mokesčio už vandenį tarifu (kitas (a ir b punktuose nenurodytas) požeminis vanduo) ir teigia, kad šiuo atveju turėjo būti taikomas Įstatymo 2 priedo a) punkte įtvirtintas 0,03 Eur/m3 mokesčio už vandenį, vandens tiekėjo tiekiamą namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui, tarifas. Iš Patikrinimo akto matyti, kad atsakovas vadovavosi Bendrovės pateikta išgauto vandens apskaita ir taikė Įstatymo 2 priedo 1 dalies c) punkte nustatytą 0,1 Eur/m3 mokesčio už vandenį tarifą, kadangi Bendrovė nėra vandens tiekėjas, tiekiantis vandenį gyventojams ar komerciniams tikslams pilstantis požeminį vandenį į tarą pardavimui.

33.       Byloje nustatyta, kad Bendrovė vandenvietės telkinį eksploatuoja vadovaudamasi Lietuvos geologijos tarnybos 2018 m. kovo 2 d. leidimu naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes Nr. PV-18-24 (toliau – ir Leidimas). Iš Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2018 m. kovo 27 d. rašto Nr. (6)-1.7-1568 matyti, kad Leidimas Bendrovei išduotas vadovaujantis Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 198 patvirtintomis Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 2 punkte nustatyta, kad žemės savininkas ar naudotojas priklausančiame jam nuosavybės teise, suteiktame naudoti ar nuomojamame žemės sklype esančius žemės gelmių išteklius turi teisę naudoti savo ūkio reikmėms (ne pardavimui) be leidimo kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

34.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, laikydamasis pozicijos, jog šiuo atveju turėjo būti taikomas Įstatymo 2 priedo 1 dalies a) punkte nustatytas tarifas 0,03 Eur/m3, nepateikė geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo licencijos, nors geriamojo vandens tiekimo veikla pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymą yra licencijuojama. Taip pat pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jo išgautas vanduo būtų kam nors tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui. Priešingai, byloje nėra ginčo, kad Bendrovė užsiima tik lietuviškų maisto produktų gamyba ir eksportu, vaisių ir daržovių perdirbimu, sulčių gamyba, kūdikių maisto gamyba, natūralios beržų sulos surinkimu, konservavimu, pilstymu ir pardavimu, taigi pagal savo veiklos pobūdį nėra geriamojo vandens tiekėjas. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Departamentas Bendrovės apskaitytam išgautam vandens išteklių kiekiui teisingai taikė Įstatymo 2 priedo 1 dalies c) punkte nustatytą tarifą 0,10 Eur/m3.

35.       Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl mokesčio už gamtos išteklius sumažinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos poveikio priemonės už deklaruotą ar nedeklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį – didesni mokesčio tarifai – administracinių teismų praktikoje vertinami kaip sankcijos už padarytus pažeidimus, susijusius su valstybinių gamtos išteklių naudojimu, nesilaikant teisės aktais nustatytos tvarkos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1106/2010; 2020 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1546-602/2020; 2021 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-106-624/2021 ir kt.).

36.       Sprendžiant dėl pareiškėjui taikytinos mokesčio sumos, svarbu atsižvelgti, be kita ko, į pažeidimo pobūdį ir jį lėmusias aplinkybes. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimą, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimą).

37.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad jis pažeidimą padarė netyčiniais veiksmais, tai yra pirmas tokio pobūdžio Bendrovės pažeidimas, jis bendradarbiavo su Departamento pareigūnais patikrinimo metu, tinkamai vedė vandens gavybos apskaitą, nenuslėpė duomenų, turėjo leidimą žemės gelmių išteklių naudojimui, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankamai ypatingos, į kurias atsižvelgiant galėtų būti mažinamas Įstatymo nustatytas mokestis už nedeklaruotus 20162018 metais naudotus požeminio vandens išteklius. Pareiškėjas, kaip juridinis asmuo, vykdantis ilgametę veiklą, kuriai reikalingas gamtos išteklių – geriamojo vandens, naudojimas, turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais ir vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, taip pat atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys, privalo išmanyti jam privalomus veikloje vykdyti teisės aktus, taip pat ir apie išgaunamus gamtos išteklius, laiku bei teisingai teikiamas deklaracijas valstybei. Pažymėtina, kad, vertinant taikytino didesnio mokesčio tarifo dydį ir jo proporcingumą padarytam pažeidimui, svarbi ir pareiškėjo turtinė padėtis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas byloje neteikė jokių įrodymų apie Bendrovės turtinę padėtį, iš kurių būtų galima matyti, jog jos turtinė padėtis yra sunki ar kad jai gresia bankrotas ir pan.

38.       Įvertinusi pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie argumentai nesudaro pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad pareiškėjas nenurodė iš esmės jokių ypatingų aplinkybių, į kurias atsižvelgęs teismas galėtų mažinti už 2016–2018 metus iš viso nedeklaruotą išgautų gamtos išteklių kiekį, taip išvengiant mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo. Pabrėžtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neneigia, kad Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies pažeidimas buvo padarytas, o jo padarymo aplinkybės nekeičia padarytų veiksmų kvalifikavimo kaip priešingų teisei. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo atliktas pareiškėjo nurodytų aplinkybių vertinimas yra pagrįstas, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurios galėtų nulemti kitokį vertinimą, apeliaciniame skunde nenurodė, todėl nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo.

39.       Teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (nepatikrinus faktų iš anksto), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes, ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas). Taigi tam, kad būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, būtina, jog būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė.

40.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016 buvo pritarta pirmosios instancijos teismo sprendimui sumažinti Kulių medžiotojų būreliui apskaičiuotą mokestį už medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimą, nes byloje esantys paklausimai institucijoms įrodė, kad Kulių medžiotojų būrelis siekė išsiaiškinti kaip tinkamai įvykdyti mokestinę prievolę, terminas pateikti mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaraciją praleistas nežymiai, reikšminga aplinkybe buvo pripažinta tai, kad Kulių medžiotojų būrelis jokios ekonominės veiklos nevykdo ir pelno nesiekia, pažeidimu padaryta minimali žala. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016 taip pat pritarta pirmosios instancijos teismo sprendimui sumažinti medžiotojų klubui „Meškinė“ apskaičiuotą mokestį už nedeklaruotus 2014 metais naudotus medžioklės plotus, kadangi pareiškėjas neturėjo tikslo gauti mokestinės naudos, yra ne pelno siekianti organizacija, dalis medžioklės plotų nebuvo deklaruota dėl apsirikimo, iki tol pareiškėjas tinkamai deklaruodavo medžioklės plotus ir mokėjo atitinkamus mokesčius. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018 buvo pritarta pirmosios instancijos teismo sprendimui sumažinti UAB „Rudilė“ apskaičiuotą mokestį už nedeklaruotą žvyro kiekį, nes byloje pateikti įrodymai, liudytojų parodymai patvirtino, jog UAB „Rudilė“ turėjo teisę naudoti aprobuotus Daujočių telkinio žvyro ir smėlio išteklius, pagal markšeiderinius planus, UAB „Rudilė“ telkinyje išgavo tik žvyrą, o nedeklaruotą žvyro kiekį klaidingai deklaravo kaip statybinį gruntą. Taigi pareiškėjo nurodytų bylų ir apeliacine tvarka nagrinėjamos administracinės bylos skiriasi ratio decidendi, todėl jomis vadovautis nėra pagrindo.

41.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, tinkamai patikrino Departamento Sprendimo teisėtumą, teisingai sprendė dėl atsakovo taikytų materialiosios teisės normų, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Straikas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

 

 

        Artūras Drigotas

 

 

        Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

 

 


Paminėta tekste:
  • A-2850-624/2020
  • eA-1546-602/2020
  • eA-106-624/2021
  • eA-2166-575/2016
  • eA-3525-575/2016
  • A-1130-556/2018