Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2K-7-102-2013].doc
Bylos nr.: 2K-7-102/2013
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:
11. Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai asmens lygiateisiškumui ir sąžinės laisvei (BK XXV skyrius)
11.2. Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę (BK 170 str.)
1. BAUDŽIAMOJI TEISĖ
1.1. Bendroji dalis
1.1.8. Bausmės skyrimas (BK VIII skyrius)
1.1.8.1. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai (BK 54 str.)
1.1.8.1.1. Aplinkybės į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
1.2. Specialioji dalis
1.2.11. Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai asmens lygiateisiškumui ir sąžinės laisvei (BK XXV skyrius)
1.2.11.4. Kitos BK XXV skyriuje numatytos nusikalstamos veikos
2 BAUDŽIAMOJO PROCESO TEISĖ
2.1. Baudžiamojo proceso bendrosios nuostatos
2.1.7. Įrodymai ir įrodinėjimo procesas
2.1.7.4. Įrodymų vertinimas (BPK 20 str. 5 d. ir kt. str.)
2.1.16. Procesinės prievartos priemonės
2.1.16.1. Kardomosios priemonės
2.1.16.1.8. Rašytinis pasižadėjimas neišvykti ( BPK 136 str.)
2.3. Bylų procesas pirmosios instancijos teisme
2.3.6. Nuosprendžio priėmimas (BPK XXIII skyrius)
2.3.6.2. Įrodymų tyrimo teisme atnaujinimas (BPK 300 str.)
2.3.6.3. Įrodymai, kuriais pagrindžiamas nuosprendis (BPK 301 str.)
2.3.6.3.1. Draudimas grįsti teismo nuosprendį teismo posėdyje neištirtais įrodymais (BPK 301 str. 1 d.)
2.3.6.3.2. Draudimas grįsti teismo nuosprendį vien tik anonimiškumo statusą turinčių asmenų parodymais (BPK 301 str. 2 d.)
2.3.6.4. Nuosprendžių rūšys, surašymas ir paskelbimas (BPK 302 str., 308 str.)
2.3.6.4.1. Nuosprendžių rūšys (BPK 303 str.)
2.3.6.4.3. Įžanginei nuosprendžio daliai keliami reikalavimai (BPK 304 str.)
2.3.6.4.4. Išteisinamajam nuosprendžiui keliami reikalavimai (BPK 297-307 str.)
2.3.6.4.4.1. Išteisinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai keliami reikalavimai (BPK 305 str. 3 d. ir kt.)
2.3.6.4.4.2. Išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinei daliai keliami reikalavimai (BPK 307 str. 4 d. ir kt. )
2.4. Bylų procesas apeliacinės instancijos teisme (BPK VI dalis)
2.4.6. Apeliacinės instancijos teismo sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšys ir pagrindai
2.4.6.4. Nuosprendžio panaikinimo ir naujo nuosprendžio priėmimo pagrindai
2.4.6.4.2. Kai pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 329 str. 2 p.)

                                                                               Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-102/2013 nuasmeninta

                                                                               Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00171-2010-3

                                                                               Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                               1.2.11.4; 2.1.7.4

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. sausio 22 d.

Vilnius

  

             

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Armano Abramavičiaus, Viktoro Aiduko, Rimanto Baumilo, Antano Klimavičiaus, Vytauto Masioko ir pranešėjo Gintaro Godos,

              sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

              dalyvaujant prokurorui Rimvydui Valentukevičiui,

              nuteistajam A. P.,

              gynėjui advokatui Jurijui Binevičiui,

              teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. ir jo gynėjo advokato Jurijaus Binevičiaus (Jurij Binevič) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 12 d. nuosprendžio.

              Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 18 d. nuosprendžiu A. P. buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 1702 straipsnio 1 dalį, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

              Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 12 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 18 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis – A. P. nuteistas pagal BK 1702 straipsnio 1 dalį 80 MGL (10 400 Lt) dydžio bauda.

 

              Išplėstinė teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo G. Godos pranešimą, nuteistojo bei jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, ir prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

nustatė:

 

A. P. nuteistas už tai, kad jis 2010 m. lapkričio 2 d., apie 9.30 val., (duomenys neskelbtini) Vilniuje, tiesioginės radijo laidos (duomenys neskelbtini) metu, turėdamas tikslą neigti ir šiurkščiai menkinti 1991 metų sausio 11–13 dienomis Lietuvos Respublikos teritorijoje SSRS vykdytos agresijos prieš Lietuvos Respublikos gyventojus metu padarytus labai sunkius ir sunkius nusikaltimus, tyčia, užgauliai ir įžeidžiančiai viešai pareikšdamas: „o kas buvo sausio 13–ą prie bokšto? Ir kaip dabar aiškėja, saviškiai šaudė į savus“, neigė ir šiurkščiai menkino įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos teismų sprendimais ir Lietuvos Respublikos teisės aktais pripažintą 1991 metų SSRS agresijos prieš Lietuvos Respubliką faktą, jos metu SSRS įvykdytus labai sunkius ir sunkius nusikaltimus prieš Lietuvos Respublikos gyventojus; tokiu savo užgauliu ir įžeidžiančiu viešu pasisakymu įžeidė asmenų, žuvusių ir sužeistų kovoje dėl atkurtos Lietuvos Respublikos nepriklausomybės išsaugojimo, atminimą bei jų artimuosius.

Pirmosios instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį motyvavo tuo, kad A. P. tiesioginės radijo laidos (duomenys neskelbtini) metu išreiškė ne asmeninę ir ne galutinę sau pačiam nuomonę, kuri ateityje gali kisti. A. P. išreiškė teisiamajame posėdyje įvardytų šaltinių nuomonę, tad negalima daryti išvados, kad jis įžeidė asmenų, žuvusių ir sužeistų kovoje dėl atkurtos Lietuvos Respublikos nepriklausomybės išsaugojimo, atminimą ir jų artimuosius.

Apeliacinės instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį motyvavo tuo, kad A. P. veiksmais buvo siekiama iškreipti istorinius faktus, sumenkinti jų svarbą nepriklausomos valstybės atkūrimo procese, pažeidžiant viešąjį interesą. Nors A. P. savo pasisakyme nevartojo žodžių „agresija“, „aukos“ ir kt., tačiau pagal pasakytų žodžių prasmę, jų pasakymo aplinkybes akivaizdu, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. A. P. tiesioginės radijo transliacijos metu pasisakė kaip (duomenys neskelbtini) vadovas, siekė, kad jo pasakytus žodžius išgirstų kuo platesnis visuomenės ratas. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 1999 m. rugpjūčio 23 d. nuosprendžiu buvo nustatyta, jog Lietuvos gyventojų kovos už nepriklausomybę metu SSRS kariai panaudojo agresiją prieš beginklius žmones, taip padarė sunkius ir labai sunkius nusikaltimus. Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini), ištyrė visas 1991 m. įvykių aplinkybes patvirtinančius įrodymus, taip pat liudytojų, kurie tvirtino, kad matė šūvius iš viršaus, parodymus bei ekspertų išvadas. Šiuos duomenis teismas įvertino ir konstatavo, jog tokie duomenys, kad ne SSRS kariai, o laisvės kovotojai šaudė vieni į kitus, neatitinka tikrovės. A. P. pripažino, kad šį nuosprendį skaitė, analizavo, citavo jo ištraukas. A. P., buvęs Lietuvos Respublikos Seimo narys, turintis aukštąjį išsilavinimą, ne kartą, kaip pats tvirtino, gynęs savo teises teisėsaugos institucijose, prieš skleisdamas jam pačiam abejotiną informaciją ir manydamas, kad jo minėti liudytojai atskleidžia naujus, teismų nuosprendžiais neįvertintus duomenis, turėjo galimybę kreiptis į prokuratūrą, kad dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) būtų atnaujinta, tačiau to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas įvertino tai, kad A. Pl., J. K. ir V. P. knygose aprašyti interviu negali būti vertinami kaip objektyvūs faktiniai duomenys, patvirtinantys A. P. viešai pasakytus ir jam inkriminuojamus žodžius.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. P. ir jo advokatas J. Binevičius prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 12 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 18 d. nuosprendį.

Anot kasatorių, A. P. veikoje nėra būtinųjų BK 1702 straipsnio 1 dalyje numatytų požymių: BK 1702 straipsnio 1 dalyje nenumatyta baudžiamoji atsakomybė už įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos teismų sprendimais ir Lietuvos Respublikos teisės aktais pripažintą 1991 m. SSRS agresijos prieš Lietuvos Respubliką fakto šiurkštų neigimą ir menkinimą. Kasatoriai, analizuodami BK 1702 straipsnio dispoziciją, pažymi, kad šio nusikaltimo tiesioginis objektas – asmenų lygiateisiškumas, nusikaltimas pasireiškia aktyviais veiksmais – viešai pritariant, neigiant ar šiurkščiai menkinant straipsnio dispozicijoje nurodytus nusikaltimus; pritarimas turi būti suprantamas kaip sutikimas su tarptautiniais nusikaltimais, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimais Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, neigimas suprantamas kaip tarptautinių nusikaltimų, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimų Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams nepripažinimas, o menkinimas – kaip įvardytų nusikaltimų nelaikymas svarbiais. Pavojingos veikos (pritarimas ar menkinimas) turi būti padarytos grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to turi būti sutrikdyta viešoji tvarka, jos turi būti padarytos viešai, o menkinimas turi būti dar ir šiurkštus. BK 1702 straipsnyje nurodyta sudėtis yra formali, nereikalaujanti neigiamų padarinių atsiradimo. Nusikaltimas laikomas baigtu nuo veiksmų, kuriais pritariama (išreiškiamas sutikimas, palaikymas), neigiama (išreiškiamas nepripažinimas) arba kuriais menkinama (išreiškiamas niekingumas) 1990-1991 metais įvykdytų kitų agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkių ar sunkių nusikaltimų Lietuvos Respublikai arba labai sunkių nusikaltimų Lietuvos Respublikos gyventojams, pradžios. Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatorių, nenustatė viešo pritarimo, neigimo ar šiurkštaus menkinimo požymių. Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad pagal BK 1702 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pritaria, neigia ar šiurkščiai menkina, bet ne tas, kas savo veiksmais siekia pritarti, neigti arba sumenkinti. Straipsnyje nėra numatyta atsakomybė už 1990–1991 m. SSRS agresijos prieš Lietuvos Respublikos fakto neigimą bei menkinimą ir už pritarimą šiai agresijai. Kasaciniame skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas neturi specialių žinių atlikti A. P. pasisakymo semiotinį paaiškinimą, tik veikos teisinį įvertinimą, jis netinkamai įvertino specialistės D. Satkauskytės išvadą byloje, todėl negalėjo teisingai kvalifikuoti nuteistojo veiksmų – kad A. P. pasisakymas radijo laidoje (duomenys neskelbtini) yra pritarimas, neigimas ar šiurkštus menkinimas 1990-1991 m. įvykdytų kitiems agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkiems ar sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikai arba labai sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikos gyventojams. Dėl to, kad nebuvo įvertinta specialistės išvada ir jos paaiškinimai, teismas 2012 m. birželio 12 d. apkaltinamajame nuosprendyje nepagrįstai plečiamai išaiškino A. P. pasisakymą radijo laidoje (duomenys neskelbtini), pavartotų žodžių reikšmes, tai lėmė klaidingas teismo išvadas, iš jų – esą A. P. tikino, kad ne SSRS 1990–1991 m. vykdė agresiją prieš Lietuvos Respubliką ir jos gyventojus, o patys kovotojai už laisvę, rengdami provokacijas, šaudydami į savus, padarė sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, kurių aukomis ir buvo nukentėjusieji, kad nužudytieji ir sužalotieji buvo ne minėtos agresijos, o laisvės kovotojų provokacijos aukos. Anot kasatorių, BK 1702 straipsnyje numatytos veikos padaromos tiesiogine apibrėžta tyčia, turint tikslą kurstyti neapykantą prieš asmenis, nukentėjusius nuo tarptautinių nusikaltimų, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimų Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, ar prieš tokiai grupei priklausantį asmenį. Kaltininkas supranta, kad viešai pritaria agresijai prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkiems ar sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikai arba labai sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikos gyventojams, juos neigia arba šiurkščiai menkina, taip pat kaltininkas suvokia, kad jo viešas pritarimas, neigimas arba menkinimas padarytas grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba gali sutrikdyti viešąją tvarką, ir sąmoningai tai daro. A. P. per apklausą bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu tokių parodymų nedavė, paaiškino, kad jis dalyvavo radijo laidos (duomenys neskelbtini) diskusijoje kaip (duomenys neskelbtini) vadovas, turėdamas tikslą, kad kuo platesnis visuomenės ratas išgirstų jo vadovaujamos partijos poziciją visuomenei aktualiais klausimais, tačiau A. P. savo parodymais netvirtino, kad jis dalyvavo radijo laidoje būtent turėdamas tikslą paskleisti savo teiginius, už kuriuos buvo nuteistas, tad apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jis turėjo siekį viešai paskleisti savo teiginį, yra nepagrįstas. Iš bylos duomenų, pirmosios instancijos teisme nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad nuteistasis A. P. dalyvavo 2010 m. lapkričio 2 d. aktualijų laidoje (duomenys neskelbtini), kurioje kilusios diskusijos metu buvo paliestas klausimas dėl minios vaidmens 1991 m. sausio mėnesio įvykiuose Lietuvoje. Šios diskusijos metu A. P. pasakė žodžius, kurie buvo pagrįsti 1991 m. sausio 13 d. įvykių liudytojų pasakojimais, knygomis, straipsniais. Iš A. P. paaiškinimų pirmosios instancijos teisme nustatytina, kad po pasisakymo radijo laidoje (duomenys neskelbtini) apie įvykius prie Vilniaus televizijos bokšto jis buvo pertrauktas, jam nebuvo leista užbaigti minties ir paaiškinti, kuo konkrečiai pagrįsti jo žodžiai. Iš liudytojo A. M. parodymų pirmosios instancijos teisme galima nustatyti, kad, pertraukus A. P., iš karto buvo paskelbta reklaminė pertrauka, kurios metu A. P. radijo laidos dalyviams aiškino, kad „yra daugybė faktų, daugybė liudininkų, daug visko yra surašyta ir kad A. P. nieko neišsigalvoja“. Apie 1991 m. sausio 13 d. įvykius nuteistasis tik išsakė savo nuomonę, tikslo neigti ir šiurkščiai menkinti agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkius ar sunkius nusikaltimus Lietuvos Respublikai arba labai sunkius nusikaltimus Lietuvos Respublikos gyventojams jis neturėjo ir to nesiekė.

Taip pat kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą – nenurodė jokių motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė nuteistąjį A. P. teisinančius įrodymus, nors jis ir jo gynėjas šiuos argumentus buvo nurodę. Pasak kasatorių, apeliacinės instancijos teismas nuosprendį grindė tik Vilniaus apygardos teismo 1999 m. rugpjūčio 23 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nebuvo glausto A. P. parodymų išdėstymo, tik pateiktos ištraukos atsakymų į teisėjų užduotus klausimus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrindė savo išvadų išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje.

Taip pat kasatoriai nurodo, kad bylą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas: kolegijos pirmininkė demonstravo priešiškumą, paskelbdama, kokia byla bus nagrinėjama, įvardijo A. P. procesinį statusą ne kaip išteisintojo, o kaip nuteistojo; bylos nagrinėjimo metu gautas nesusijusio su baudžiamuoju procesu asmens – Z. V. kreipimasis į teismą, jo turinys, kurį kasatoriai vertina kaip nurodymus teismui dėl bylos rezultato, buvo paskelbtas, tačiau nepaklausta nuomonės dėl šio laiško prijungimo prie baudžiamosios bylos; teismo pirmininkė R. Pocienė A. P. apklausos metu rodė išankstinį nusistatymą dėl šaltinių, kuriais jis grindė savo teiginius, buvo aiškinamasi tik dėl A. P. kaltę pagrindžiančių aplinkybių, nevertinta specialistės D. Satkauskytės išvada; taip pat apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje A. P. priskiriami žodžiai, kurių jis nesakė, teismas neanalizavo BK 1702  straipsnyje numatytos dispozicijos. Buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatos, nuosprendžio paskelbimo data buvo paskirta birželio 14 d. (Gedulo ir Vilties dieną), tačiau vėliau pakeista į birželio 12 d.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 1702 straipsnio 1 dalies taikymo

 

BK 1702 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę už įvairias veikas, kuriomis viešai pritariama genocido, kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams ar agresijos faktams prieš Lietuvos Respubliką ir labai sunkiems ar sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar labai sunkiems nusikaltimams jos gyventojams, jie neigiami ar šiurkščiai menkinami. Baudžiamoji atsakomybė už tokias veikas atsiranda tik tuo atveju, kai tai padaryta grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to buvo sutrikdyta viešoji tvarka. Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad už vienas veikas yra baudžiama, kai straipsnio dispozicijoje minimi nusikaltimai yra pripažinti Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos teisės aktais arba įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos ar tarptautinių teismų sprendimais, už kitas veikas baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma ir nesant tokio pripažinimo.

Kasatorius A. P. yra nuteistas už veiką, kuriai toks pripažinimas pagal BK 1702 straipsnio 1 dalies dispoziciją nėra būtinas – baudžiamoji atsakomybė už pritarimą 1990–1991 m. Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams padarytiems nusikaltimams, jų neigimą ar šiurkštų menkinimą galėtų būti taikoma ir nesant teisės aktų ar teismų sprendimų, kuriais nusikaltimai būtų pripažinti. Kita vertus, tai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra kalbama apie tokį pripažinimą, nereiškia, jog teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. BK 1702 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pagal BK straipsnio dispoziciją nebūtino, tačiau faktiškai nustatyto (realiai egzistuojančio) papildomo požymio nurodymas teismo sprendime nelaikytinas teisės taikymo klaida, dėl kurios teismo sprendimas turi būti naikinamas.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kurioje nurodomos nustatytos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. konstatuojama, kad A. P. neigė ir šiurkščiai menkino 1991 metų SSRS agresijos prieš Lietuvos Respubliką faktą, jos metu SSRS įvykdytus labai sunkius ir sunkius nusikaltimus, kurie pripažinti įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos teismų sprendimais ir Lietuvos Respublikos teisės aktais, BK 1702 straipsnio 1 dalies dispozicijos požiūriu turi perteklinių teiginių (dėl šių nusikalstamų veikų pripažinimo teismų sprendimais ir teisės aktais), tačiau savo turiniu yra teisinga. Baudžiamoji atsakomybė negali būti taikoma, jei nenustatytas bent vienas iš BK straipsnio dispozicijoje numatytų nusikalstamos veikos požymių, tačiau jei be nustatytų nusikalstamos veikos būtinųjų požymių teismo apkaltinamajame nuosprendyje, aprašant nusikalstamos veikos aplinkybes, nurodomos ir kitos aplinkybės, kurios nėra būtinieji nusikalstamos veikos požymiai, negali būti daroma išvada, kad nuteistasis baudžiamojon atsakomybėn patrauktas ne pagal įstatymą. Tai, kad BK 1702 straipsnio 1 dalies dispozicijoje įtvirtintų šios nusikalstamos veikos požymių požiūriu perteklinio teksto yra atitinkamose kaltinamojo akto ir Vilniaus apygardos teismo priimto nuosprendžio dalyse, savaime nėra pagrindas daryti išvadą, kad teismas padarė teisės taikymo klaidų ar priėmė neteisingą sprendimą. Nurodymas, kad 1991 metų SSRS agresijos prieš Lietuvos Respubliką faktas, jos metu SSRS įvykdyti labai sunkūs ir sunkūs nusikaltimai prieš Lietuvos Respublikos gyventojus yra pripažinti įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos teismų sprendimais ir Lietuvos Respublikos teisės aktais, kaltinamojo galimybės gintis niekaip nesuvaržė, kitų kaltinamojo teisių niekaip nepažeidė. Kaltinimo apimtis ir bylos nagrinėjimo teisme ribos visiems proceso dalyviams buvo aiškios. Proceso metu buvo sprendžiamas A. P. 2010 m. lapkričio 2 d., apie 9.30 val., tiesioginės radijo laidos (duomenys neskelbtini) metu pasakyto teksto atitikties BK 1702 straipsnio 1 dalies dispozicijai klausimas.

Kasaciniame skunde neteisingai teigiama, kad BK 1702 straipsnyje nėra numatyta baudžiamoji atsakomybė už 1990–1991 metais SSRS agresijos prieš Lietuvos Respubliką fakto neigimą bei menkinimą ir už pritarimą šiai agresijai. Pagal BK 1702 straipsnį baudžiamoji atsakomybė taikoma ne tik už dispozicijoje minimų nusikaltimų neigimą ar šiurkštų menkinimą, bet ir už visų SSRS ir nacistinės Vokietijos agresijos faktų prieš Lietuvos Respubliką neigimą ar šiurkštų menkinimą bei pritarimą šiems faktams.

Taigi nepagrįstais laikytini kasacinio skundo teiginiai, kad A. P. nusikalstama veika, aprašyta apkaltinamajame nuosprendyje, neatitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 1702 straipsnio 1 dalyje, požymių.

Tinkamu pagrindu kasaciniam skundui tenkinti negali būti pripažinti ir kasacinio skundo teiginiai, kuriais kaip apkaltinamojo nuosprendžio trūkumas nurodomas neteisingas objektyviųjų požymių aprašymas, nes nuosprendyje yra nurodyta, jog „pagal objektyviuosius požymius tai yra tyčiniai vieši veiksmai, <...> kuriais siekiama paneigti, sumenkinti...“. Iš tikrųjų BK 1702 straipsnyje „siekimas“ kaip atskiras požymis nėra įtvirtintas ir pagal BK 1702 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pritaria, neigia ar šiurkščiai menkina agresijos faktus prieš Lietuvos Respubliką ir labai sunkius ar sunkius nusikaltimus, bet ne tas, kas savo veiksmais siekia pritarti, neigti arba sumenkinti. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 12 d. nuosprendžiu A. P. yra nuteistas už baigtą nusikaltimą, pasireiškusį neigimu ir šiurkščiu menkinimu, o ne už siekimą pritarti, neigti ar šiurkščiai menkinti. Tai, kad kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje, abstrakčiai analizuojant BK 1702 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų objektyviuosius požymius, o ne konkrečią A. P. veiką, yra paminėtas ir subjektyvusis požymis – tikslas, neturėjo jokios esminės įtakos darant išvadas apie A. P. veiksmų atitikimą BK 1702 straipsnio 1 dalyje numatytoms veikoms.

BK 1702 straipsnio 1 dalies požiūriu vertinant A. P. 2010 m. lapkričio 2 d., apie 9.30 val., tiesioginės radijo laidos (duomenys neskelbtini) metu pasakytus žodžius, darant išvadas apie jo kaltę, padarius nusikalstamą veiką, jokios reikšmės neturi kasaciniame skunde dėstomi argumentai, kad radijo laidos tema buvo kita, kad laidos metu nebuvo leista plačiau motyvuoti savo teiginius. BK 1702 straipsnio 1 dalyje numatytos baudžiamosios atsakomybės taikymas ar netaikymas tiesiogiai nepriklauso nuo to, kokiame renginyje, laidoje, leidinyje ir pan. buvo viešai pritariama agresijos faktams, 1990–1991 m. Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams padarytiems nusikaltimams, jie neigiami ar šiurkščiai menkinami. A. P. baudžiamojon atsakomybėn patrauktas už pasakytus žodžius. Argumentus, kodėl jo ištarti žodžiai neturėtų užtraukti baudžiamosios atsakomybės, A. P. dėstė proceso metu įvairiose proceso stadijose. A. P. proceso metu nurodyti šaltiniai, kuriais remdamasis jis kalbėjo apie 1991 m. sausio 13-osios įvykius, nėra nei pagrindas keisti teisinį šių įvykių įvertinimą, nei pagrindas spręsti, jog apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu neteisingai nustatyta kaltės forma (tiesioginė tyčia).

Vilniaus apygardos teismo 1999 m. rugpjūčio 23 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad SSRS kariai panaudojo agresiją prieš beginklius žmones, taip padarė sunkius ir labai sunkius nusikaltimus. Analogiška išvada daryta ir Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. sausio 5 d. nutarime dėl priimtinumo ir 2008 m. vasario 19 d. sprendime, priimtuose byloje Kuolelis, Bartoševičius ir Burokevičius prieš Lietuvą. 2000 m. sausio 4 d. Nepriklausomybės gynėjų ir kitų nukentėjusiųjų nuo 1991 m. sausio 11–13 d. ir po to vykdytos SSRS agresijos asmenų teisinio statuso įstatymu pripažintas agresijos, pareikalavusios žmonių aukų, faktas. 2009 m. liepos 9 d. įstatymu, kuriuo BK buvo papildytas BK 1702 straipsniu, už pritarimą agresijai, sunkiems ir labai sunkiems nusikaltimams ar jų neigimą bei šiurkštų menkinimą nustatyta baudžiamoji atsakomybė. Taigi tai, kad 1991 m. sausio mėn. buvo vykdomas agresijos aktas, daromi sunkūs ir labai sunkūs nusikaltimai, yra nustatyta teismų sprendimais, tokie faktai pripažinti įstatymu. Byloje nustatyta – to neneigia ir pats A. P. – kad šie faktai A. P. buvo žinomi. Tokioje situacijoje kitoks, nei nustatyta teismų sprendimais bei pripažinta įstatymais, 1991 m. sausio mėn. įvykių interpretavimas yra laikytinas ne nuomonės reiškimu, o nustatytų faktų neigimu ar menkinimu. Tokie veiksmai, jei jie atlikti BK 1702 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytu būdu ar sukelia dispozicijoje numatytus padarinius, užtraukia baudžiamąją atsakomybę.

Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės pagal BK 1702 straipsnio 1 dalį klausimą neturi būti iš naujo aiškinamasi, kas vyko 1991 m. sausio 13 d., nes teismų sprendimais nustatyti ir įstatymais pripažinti faktai kiekvienoje atskiroje byloje iš naujo neturi būti nustatinėjami, jokie šaltiniai, kuriuose nesutinkama ar abejojama nustatytais faktais, neprivalo būti tiriami. Tokio pobūdžio byloje esminę reikšmę turi tik tai, ar nukrypstantis nuo visuotinai pripažinto 1991 m. sausio mėn. įvykių vertinimo kitoks tų įvykių vertinimas gali būti pripažintas grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu arba viešąją tvarką sutrikdžiusiu agresijos, sunkių ir labai sunkių nusikaltimų viešu neigimu ar šiurkščiu menkinimu. Taigi nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, jog A. P., ištardamas žodžius: „o kas buvo sausio 13-ą prie bokšto? Ir kaip dabar aiškėja, saviškiai šaudė į savus“, padarė BK 1702 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytą nusikalstamą veiką, yra nepagrįsta. Šie žodžiai pagristai buvo pripažinti ne nuomonės išsakymu, o tyčine veika – 1991 metų SSRS agresijos prieš Lietuvos Respubliką fakto, agresijos metu įvykdytų labai sunkių ir sunkių nusikaltimų neigimu ir šiurkščiu menkinimu, ir kad tai buvo padaryta užgauliu ir įžeidžiančiu būdu. Taigi išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyti tinkami motyvai, pagrindžiantys išvadą, kad A. P. veika buvo padaryta tiesiogine tyčia, kad A. P. veiksmai pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes buvo teisingai pripažinti nusikalstamos veikos, numatytos BK 1702 straipsnio 1 dalyje, padarymu.

Dėl įrodymų vertinimo

 

Nesutiktina su kasacinio skundo argumentais dėl padarytų BPK esminių pažeidimų analizuojant ir vertinant įrodymus apeliacinės instancijos teismo priimtame apkaltinamajame nuosprendyje. Visi reikšmingi duomenys, taip pat ir A. P. parodymai bei specialistės išvada, šiame nuosprendyje yra nurodyti kaip duomenys, kurie buvo tirti, analizuoti ir vertinti apeliacinės instancijos teismui darant išvadas. BPK nereikalauja, kad nuosprendyje pažodžiui būtų užrašomi asmenų parodymai, perrašomas tirtų dokumentų, specialisto išvadų ar ekspertizės aktų tekstas. Asmenų parodymai pakankamai tiksliai turi būti fiksuojami teisiamojo posėdžio protokole. Proceso dalyviams suteikta teisė susipažinti su protokolu ir reikšti dėl jo pastabas, įskaitant ir pastabas dėl netikslaus teismo salėje duotų parodymų fiksavimo.

Dėl specialistės išvados pažymėtina, kad procesas Lietuvos Respublikoje vyksta lietuvių kalba (lietuvių kalba atliekami proceso veiksmai, duodami parodymai, rašomi procesiniai dokumentai), nemokantiems lietuvių kalbos proceso dalyviams sudaromos galimybės proceso veiksmuose dalyvauti padedant vertėjui. Ikiteisminio tyrimo, kaltinimo, teisingumo vykdymo funkcijas atliekantys proceso subjektai (ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai, teisėjai) privalo pakankamai gerai mokėti lietuvių kalbą ir patys be specialisto pagalbos sugebėti suvokti lietuvių kalba pasakytų ar surašytų tekstų prasmę. Užduotis pateikti specialisto išvadą ar surašyti ekspertizės aktą lietuvių kalbos specialistui paprastai gali būti duodama, kai baudžiamojoje byloje būtina analizuoti neaiškų, daugiaprasmį ar kitaip ypač sudėtingą tekstą. Nagrinėjamoje byloje A. P. tekstas nelaikytinas ypač sudėtingu, nesuprantamu be lietuvių kalbos specialisto pagalbos. Byloje esanti specialisto išvada nelaikytina įrodymu, be kurio byloje įrodinėtinos aplinkybės negalėtų būti nustatytos. Ši išvada apeliacinės instancijos teismo pagrįstai nelaikyta A. P. kaltę paneigiančiu įrodymu. Žinant apie 1991 m. sausio mėn. įvykius, teiginys „saviškiai šaudė į savus“ gali būti suvokiamas tik kaip tvirtinimas, jog 1991 m. sausio 13 d. žmonės žuvo ir kitaip nukentėjo ne nuo SSRS vykdytos agresijos, o nuo kitų nepriklausomybės gynėjų. Nuteistojo teiginys apeliacinės instancijos teismo neaiškintas plečiamai, o pagrįstai laikytas agresijos, sunkių ir labai sunkių nusikaltimų neigimu bei šiurkščiu menkinimu. Teiginio neigiančios ir menkinančios prasmės negali keisti kartu pasakytas žodis „aiškėja“. Neigimas ir menkinimas gali būti išreiškiamas skirtingai. Nuspręsti, ar tam tikro teksto pasakymas ar parašymas laikytinas nusikalstama veika, yra bylą nagrinėjančio teismo, o ne specialistų ir kitų asmenų funkcija.

Dėl apeliacinės instancijos teismo šališkumo

 

BPK nuostatos bylos nagrinėjimo teisme dalyviams suteikia teisę reikšti nušalinimus. Iš apeliacinės instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad kasatoriai apeliacinio proceso metu tokia teise nesinaudojo. Pastabų dėl teisiamojo posėdžio protokolo turinio pareikšta nebuvo, todėl laikytina, kad proceso eiga teisiamojo posėdžio protokole užfiksuota teisingai. Dauguma aplinkybių, kuriomis kasaciniame skunde motyvuojamas apeliacinės instancijos teismo šališkumas, kasatoriams buvo žinomos apeliacinio proceso metu, todėl įprasta reakcija tokioje situacijoje yra aktyvus naudojimasis procesinėmis teisėmis: nušalinimų reiškimas posėdžio metu, paaiškėjus nušalinimo pagrindui, prašymų dėl proceso veiksmų atlikimo ar neatlikimo pateikimas, aktyvus dalyvavimas atliekamuose proceso veiksmuose ir pan. Kadangi apeliacinio proceso metu į, kasatorių manymu, netinkamus teisėjų kolegijos veiksmus taip nebuvo reaguojama, laikytina, kad nušalinimo argumentas kasaciniame skunde keliamas vien tik nesutinkant su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, o ne dėl realaus teismo nešališkumo principo pažeidimo. Kita vertus, vertinant kasaciniame skunde nurodytas apeliacinės instancijos teismo šališkumą, kasatorių manymu, rodančias aplinkybes, darytina išvada, kad konstatuoti, jog byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama šališkai, pagrindo nėra. Teismo posėdžiui pirmininkaujančios teisėjos apsirikimas pasakant asmens procesinį statusą, dėl kurio nėra suvaržomos procesinės teisės, teismo baigiamojo akto skelbimo datos nustatymo aplinkybės, kasaciniame skunde išdėstyta kritinė nuomonė dėl įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teisme, kaltinamojo akto ir apkaltinamojo nuosprendžio savo turiniu teisingų formuluočių panašumas, nuteistojo asmenybės apibūdinimas nuosprendyje nerodo apeliacine tvarka bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos šališkumo. Šališkumo nerodo ir klausimų uždavimas apie žinojimą ar nežinojimą, kad kituose teismo procesuose buvo tikrintas gynybos nuo pareikštų kaltinimo tikslais nurodomo V. P. kūrinio teiginių teisingumas. Nei iš teisiamojo posėdžio protokolo, nei iš kasacine tvarka apskųsto nuosprendžio turinio negalima spręsti, kad bylos nagrinėjimui apeliacine tvarka ir teismo baigiamojo akto priėmimui kaip nors būtų turėjęs įtakos kasaciniame skunde minimas piliečio Z. V. raštas, todėl ir šis kasacinio skundo argumentas nėra pagrindas spręsti apie šališką apeliacinį procesą.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a :

 

              Nuteistojo A. P. ir jo gynėjo advokato Jurijaus Binevičiaus (Jurij Binevič) kasacinį skundą atmesti.

 

Teisėjai                                                                               Valerijus Čiučiulka

         Armanas Abramavičius

         Viktoras Aidukas

         Rimantas Baumilas

         Antanas Klimavičius

         Vytautas Masiokas

         Gintaras Goda


Paminėta tekste:
  • BK
  • BPK
  • BPK 20 str. Įrodymai