Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2018-12-31][nuasmeninta nutartis byloje][e3K-3-532-687-2018].docx
Bylos nr.: e3K-3-532-687/2018
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Valstybės įmonė Turto bankas 112021042 atsakovas
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 188604574 atsakovas
UAB "Baltisches Haus" 111543781 Ieškovas
Kategorijos:
2.1. Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
2.1. Bendrosios nuostatos
2. SU PRIEVOLIŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.2. Bylos, kylančios iš kitais pagrindais atsirandančių prievolių
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.4.2. Nuosavybės teisė
2.2.4. Bylos, susijusios su civiline atsakomybe
2.2.4.4. Bylos, susijusios su deliktine atsakomybe
2.2.4.4.4. dėl atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
2.1.5.4. Ieškinio senaties termino taikymas
2.4. Daiktinė teisė
2.1.5. Bylos dėl nuomos
2.1.5. Ieškinio senatis
2.4.2.6. Ginčai, susiję su valstybės ir savivaldybių turto privatizavimu
2.1.5.7. dėl gyvenamosios patalpos nuomos

?PASTABA: D

Civilinė byla Nr. e3K-3-532-687/2018

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00523-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 2.1.5.4; 2.4.2.6

(S)


img1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. gruodžio 31 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (pranešėja ir kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,BALTISCHES HAUS“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,BALTISCHES HAUS“ ieškinį atsakovams valstybės įmonei Turto bankui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl privatizavimo komisijos sprendimų panaikinimo, žalos atlyginimo, įpareigojimo atlyginti nuomininko patirtas patalpų pagerinimo išlaidas ir kitų sumų priteisimo, įpareigojimo tęsti privatizavimo procedūras.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių terminą valstybės turto privatizavimo procese kompetentingos institucijos priimtam sprendimui apskųsti, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė prašė teismo: 1) panaikinti Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimą „Dėl nepritarimo pirkimo–pardavimo sutarties projektui“ (toliau – Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimas); 2) panaikinti VĮ Valstybės turto fondo sudarytos Komisijos nuomininkų prašymams dėl privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo objekto privatizavimo metu nagrinėti 2014 m. kovo 24 d. sprendimą, kuriuo Komisija nusprendė panaikinti ankstesnius 2012 m. rugsėjo 27 d. ir 2012 m. spalio 25 d. vykusiuose posėdžiuose priimtus sprendimus dėl privatizavimo objektui pagerinti padarytų išlaidų sumos ir vertės padidėjimo procentais nustatymo (toliau – Komisijos 2014 m. kovo 24 d. sprendimas); 3) panaikinti Privatizavimo komisijos 2014 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. 2V-14 (689) „Dėl pritarimo pirkimo–pardavimo sutarčių ir privatizavimo programų projektams“ (toliau – Privatizavimo komisijos 2014 m. birželio 27 d. sprendimas) dalį, kuria pritarta negyvenamųjų patalpų (unikalus Nr. 2197-8003-9011:0003, plotas 2788,83 kv. m, žymėjimas plane 1B13b, adresas: Taikos pr. 28, Klaipėda; toliau – Patalpos) ir šiam objektui priskirto bendro naudojimo žemės sklypo 3543/16494 dalių (0,3543 ha, toliau – Žemės sklypas) privatizavimo programos projektui; 4) įpareigoti atsakovą VĮ Turto banką tęsti Patalpų privatizavimo procedūrą vykdant tiesiogines derybas su ieškove; 5) priteisti ieškovei solidariai iš atsakovų 314 453,82 Eur žalos atlyginimo (nuostolių); 6) įpareigoti atsakovą atlyginti ieškovei 1 154 616,50 Eur Patalpų pagerinimo išlaidas ir priteisti 230 923,29 Eur palūkanų už laiku neatlygintas šias išlaidas; 7) priteisti ieškovei iš atsakovų 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovė nurodė, kad 2011 m. spalio 27 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą, kuriuo į privatizavimo objektų sąrašą įtraukė valstybei nuosavybės teise priklausančias Patalpas. Privatizavimo procese su ieškove, kaip Patalpų nuomininke, tiesioginių derybų metu buvo suderintas sutarties dėl privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo projektas (toliau – ir Projektas), tačiau Privatizavimo komisija 2013 m. vasario 8 d. sprendimu jam nepritarė, nenurodydama motyvų. Privatizavimo komisija 2014 m. birželio 27 d. sprendimu pritarė Patalpų privatizavimo programai, pagal kurią ginčo patalpos privatizuojamos viešo aukciono būdu. Privatizavimo komisija, iš naujo peržiūrėdama anksčiau pačios tikrintus ir patvirtintus privatizavimo sprendimus ir veiksmus, pažeidė jai teisės aktų nustatytą kompetenciją. Tokie veiksmai yra nesąžiningi, prieštarauja teisėtų lūkesčių principui, pažeidžia privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, iš esmės paneigia ieškovės interesus. Ieškovei, investavusiai dideles lėšas į patalpų pagerinimą, nepripažįstama teisė į pagerinimo išlaidų atlyginimą, be to, eliminuota teisė privatizuoti šias patalpas tiesioginių derybų būdu, ketinama patalpų privatizavimą vykdyti viešo aukciono būdu.

4.       Neteisėtais atsakovų veiksmais (Privatizavimo komisija, priimdama skundžiamą 2013 m. vasario 8 d. sprendimą, neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė pritarti Projektui; VĮ Valstybės turto fondas neteisėtai vilkino Patalpų privatizavimo procesą; VĮ Valstybės turto fondo sudaryta Komisija 2014 m. kovo 24 d. priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuriuo panaikino savo ankstesnius sprendimus dėl Patalpų pagerinimui padarytų išlaidų sumos ir vertės padidėjimo nustatymo) ieškovei padaryta žala pasireiškia tiesioginiais nuostoliais bei negautomis pajamomis. Dėl atsakovų neteisėtų veiksmų ieškovė neprivatizavo Patalpų, dėl to turėjo mokėti ir iki šiol moka už naudojimąsi jomis. Atsakovai turi atlyginti ieškovei 314 453,82 Eur dydžio žalą. Jei nebūtų buvę atsakovų neteisėtų veiksmų ir ieškovė būtų privatizavusi Patalpas tiesioginių derybų būdu, ieškovės patirtos pagerinimo išlaidos būtų jai atlygintos sumažinus įsigijimo kainą 1 154 616,50 Eur, todėl VĮ Turto bankas, kaip Patalpų valdytojas ir nuomotojas, įpareigotinas atlyginti ieškovės išlaidas, patirtas Patalpoms pagerinti.  

  

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

5.       Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. birželio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė; nurodė, kad sprendimui įsiteisėjus yra panaikinamos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 25 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

6.       Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį, prašymą grįsdami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir nurodydami, kad ieškovė skundą dėl Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimo privalėjo paduoti vėliausiai 2013 m. balandžio 24 d. Su tokia atsakovų pozicija dėl ieškinio senaties teismas sutiko iš dalies, nurodė, kad ieškovė apie tai, jog Privatizavimo komisija nepritarė Projektui ir yra grąžinamas sumokėtas pradinis įnašas, informuota 2013 m. balandžio 12 d. raštu, taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas skundui paduoti šioje byloje skaičiuotinas nuo šios (pranešimo) dienos.

7.       Įvertinęs Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančią informaciją, teismas sutiko su atsakovų pozicija, kad ieškovė praleido ieškinio senatį kreiptis į teismą, nes, nors ji ieškinio senaties termino pradžioje (2013 m. balandžio 26 d., 2013 m. gegužės 10 d. ir 2013 m. gegužės 21 d.) kreipėsi į teismą (administracinė byla Nr. I-3297-789/2013, nutartis įsigaliojo 2013 m. birželio 19 d.; civilinių bylų Nr. 2-4431-560/2013 ir Nr. 2-4431-560/2013), taip nutraukdama ieškinio senaties terminą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.130 straipsnio 1 dalis), tačiau po 2013 m. birželio 19 d., kai įsiteisėjo nutartis administracinėje byloje Nr. I-3297-789/2013, ir nutarčių, priimtų bendrosios kompetencijos teisme, ieškovė su ieškiniu dėl Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimo panaikinimo į teismą kreipėsi 2015 m. rugpjūčio 27 d. (civilinė byla Nr. e2-5711-881/2015) ir 2015 m. rugsėjo 8 d. (nagrinėjamoje byloje), t. y. praleidusi ieškinio senaties terminą. Nors teismo posėdžio metu ieškovės atstovas paminėjo, kad jeigu teismas mano, jog ieškinio senaties terminas yra praleistas, jis turėtų būti atnaujintas, tačiau teismas konstatavo, kad nėra pagrindo atnaujinti terminą, aplinkybė, jog ieškovė tikėjosi ginčą išspręsti taikiai, nelaikytina sudarančia pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Teismas nurodė, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

8.       Ginčo objektas į privatizavimo programą buvo įtrauktas be šiam nekilnojamajam turtui priskirto žemės sklypo, todėl teismas sprendė, kad Privatizavimo komisija, būdama privatizavimo priežiūrai įsteigta valstybės institucija, įvertinusi jai pateiktus dokumentus, turėjo teisinį pagrindą nepritarti Projektui (Privatizavimo komisijos nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1997 m. gruodžio 12 d. Nr. 1394 (toliau – Privatizavimo komisijos nuostatai), 3 ir 5 punktai; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 30 d. nutarimu Nr. 113 patvirtintų valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo tiesioginių derybų būdu nuostatų (toliau – Privatizavimo tiesioginių derybų būdu nuostatai) 53, 66.6 punktai). Pripažinus tiesiogines derybas neįvykusiomis, VĮ Valstybės turto fondas turėjo teisę peržiūrėti tiek privatizavimo būdą, tiek privatizavimo sąlygas (Privatizavimo tiesioginių derybų būdu nuostatų 67–68 punktai). Teismas sprendė, kad Privatizavimo komisijos 2014 m. birželio 27 d. sprendimo dalis, kuria buvo pritarta Patalpų ir Žemės sklypo privatizavimo programos projektui, yra teisėta ir pagrįsta, nes yra priimta naujai pradėto privatizavimo proceso metu.

9.       Teismas nurodė, kad teisės aktai teismui nesuteikia kompetencijos įpareigoti VĮ Valstybės turto banką tęsti negyvenamųjų patalpų privatizavimo procedūrą vykdant tiesiogines derybas (CK 6.156 straipsnis), be to, šiuo metu galiojantys teisės aktai nenustato galimybės valstybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą parduoti tiesioginių derybų būdu (galimas tik akcijų pardavimas).

10.       Teismas nesutiko su ieškovės argumentu dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo, nurodė, kad ji turėjo žinoti bei suprasti, kad nuomojamos patalpos gali būti privatizuotos tik įstatymo nustatyta tvarka ir būdais, kad lėšų panaudojimas nuomojamam statiniui pagerinti turi būti patvirtintas teisės aktų nustatytais dokumentais, ne ieškovės norimais būdais. Pagal šalių sudarytų nuomos sutarčių sąlygas, privatizavimo procedūras vykdančių institucijų nurodymus ieškovė turėjo bendradarbiauti su atsakovais, tačiau to tinkamai nedarė, todėl jai tenka tokio elgesio pasekmės.

11.       Teismas nurodė, kad, nenustačius atsakovų neteisėtų veiksmų (kad priimti neteisėti sprendimai), nėra pagrindo tenkinti reikalavimą dėl 314 453,82 Eur žalos (nuomos mokesčio VĮ Valstybės turto fondui už naudojimąsi Patalpomis, neprivatizavus jų teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, išlaidų) atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

12.       Dėl Patalpų pagerinimo išlaidų ir palūkanų priteisimo teismas nurodė, kad ieškovė Patalpomis naudojasi įvairių nuomos (subnuomos) sutarčių bei susitarimų pagrindu, šių terminas buvo nustatytas iki 2012 m. gruodžio 31 d. Įvertinęs bylos medžiagą, aplinkybę, kad Patalpomis ieškovė naudojasi iki šiol, 1 154 616,50 Eur dydžio išlaidų patalpoms pagerinti suma buvo nustatyta siekiant įgyvendinti Privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, teismas konstatavo, kad tarp šalių tęsiantis faktiniams patalpų nuomos santykiams ieškovė dar neturi teisės reikalauti patalpų pagerinimo išlaidų, teisę reikalauti daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo (CK 6.501 straipsnis) ji įgis tada, kai turtas bus grąžintas daikto nuomotojui (CK 6.499 straipsnis), nes būtent turto perdavimo metu bus galima nustatyti, dėl kokių atliktų statybos ir remonto darbų ir kaip realiai pagerintas nuomojamas objektas, atskirti, kuriais darbais pagerintos patalpos, o kurie buvo atlikti dėl to, kad nuomininkas siekė pritaikyti patalpas savo veiklai, iš kurios buvo gauta ekonominės naudos.

13.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2018 m. gegužės 23 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. birželio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą.

14.       Kolegija nesutiko su ieškovės argumentais, kad, ieškinį pareiškus civilinio proceso tvarka ir, be kita ko, skundžiant administracinius aktus, turi būti laikomasi CK nustatyto 10 metų ieškinio senaties termino, taikytino ginčams dėl asmens teisių pažeidimo, nurodė, kad ieškovė pareiškė administracinio ir civilinio pobūdžio reikalavimus.

15.       Kolegija rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2012 m. birželio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2012, 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2013, 2017 m. birželio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-695/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012.

16.       Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovei apie savo teisių pažeidimą tapo žinoma gavus atsakovo VĮ Valstybės turto fondo 2013 m. balandžio 12 d. raštą, be to, šis sprendimas 2013 m. kovo 23 d. buvo paskelbtas ,,Valstybės žiniose“. Ieškinį dėl šio sprendimo panaikinimo ieškovė pateikė 2015 m. rugpjūčio 27 d. Vilniaus apygardos teismui, 2015 m. rugsėjo 8 d. – Klaipėdos apygardos teismui. Taigi ieškovė praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio administracinio akto apskundimo terminą. Subjektyvus ieškovės vėlesnis suvokimas neaktualus, nes nustatant teisės kreiptis į teismą dėl administracinio akto apskundimo pradžią ieškinio senaties instituto taisyklės netaikytinos.

17.       Kolegija rėmėsi ABTĮ 34 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kasacinio teismo išaiškinimais 2011 m. lapkričio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2011, pažymėjo, kad ieškovė ieškinyje neprašė atnaujinti praleisto termino, tik pirmosios instancijos teismo 2017 m. gegužės 29 d. posėdžio metu nurodė, jog laikant, kad terminas yra praleistas, jis turėtų būti atnaujintas, nes ir po skundžiamo Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimo vyko derybos dėl Patalpų privatizavimo tiesioginių derybų būdu. Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovė nenurodė svarbių termino praleidimo priežasčių, be to, žymiai jį praleido. Vien ieškovės nurodytos aplinkybės, kad tarp šalių vyko derybos ir ji tikėjosi susidariusią situaciją bei ginčą išspręsti taikiai, ėmėsi ginti savo pažeistas teises teismine tvarka, kolegijos vertinimu, nelaikytinos sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą administracinio akto apskundimo terminą. Nors 2013 m. balandžio 26 d., 2013 m. gegužės 10 d., 2013 m. gegužės 21 d. ieškovė kreipėsi į teismą, tačiau po 2013 m. birželio 19 d., kai įsiteisėjo nutartis administracinėje byloje (Nr. I-3297-789/2013) ir po nutarčių, priimtų bendrosios kompetencijos teisme (civilinės bylos Nr. 2-4431-560/2013 ir Nr. 2-4431-560/2013), ieškovė tik daugiau kaip po dvejų metų pareiškė ieškinius teismuose dėl Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimo panaikinimo. Net ir įvertinus aplinkybę, kad tik tuomet, kai buvo priimti ginčijami Komisijos 2014 m. kovo 24 d. ir Privatizavimo komisijos 2014 m. birželio 27 d. sprendimai, ieškovei paaiškėjo, jog jos teisės realiai gali būti apgintos tik teisminiu keliu, ieškovė kreipėsi į teismą nuo nurodyto momento praėjus daugiau nei metams. Vien tik šio termino praleidimas, jo neatnaujinus, yra pakankamas pagrindas atmesti reikalavimą dėl Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimo panaikinimo.

18.       Pasisakydama dėl ginčijamų sprendimų, kolegija rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo (toliau – Privatizavimo įstatymas) 2 straipsnio 2 dalies, 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis, kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2009 m. spalio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2009; 2011 m. gegužės 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2011, 2013 m. spalio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-481/2013. Kolegija nustatė, kad Patalpų privatizavimo procese         2013 m. vasario 6 d. VĮ Valstybės turto fondo tiesioginių derybų komisija pripažino ieškovę tiesioginių derybų laimėtoja ir nusprendė teikti suderintą Projektą Privatizavimo komisijai, o ši, vadovaudamasi Privatizavimo tiesioginių derybų būdu nuostatais, 2013 m. vasario 8 d. priėmė sprendimą nepritarti Projektui. Privatizavimo įstatymas, Privatizavimo tiesioginių derybų būdu nuostatai, Privatizavimo komisijos nuostatai neįtvirtina reikalavimo Privatizavimo komisijai pagrįsti savo sprendimą. Dėl motyvų, paaiškinimų pateikimo ieškovė į atsakovus nesikreipė. Įvertinusi jai pateiktus dokumentus bei nustačiusi, kad Projektas neatitinka teisės aktų reikalavimų, Privatizavimo komisija turėjo pagrindo jam nepritarti.

19.       Privatizavimo komisijai 2013 m. vasario 8 d. sprendimu nepritarus Projektui, VĮ Valstybės turto fondo 2013 m. kovo 27 d. nutarimu tiesioginės derybos su ieškove buvo laikomos neįvykusiomis, apie tai ji informuota VĮ Valstybės turto fondo 2013 m. balandžio 12 d. raštu.

20.       Komisijos 2012 m. rugsėjo 27 d. ir 2012 m. spalio 25 d. priimti sprendimai bei kiti tiesioginių derybų metu priimti sprendimai galiojo iki tiesioginių derybų proceso pabaigos, t. y. iki Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimo nepritarti Projektui. Rengiant naują privatizavimo programą, jos sąlygos pasikeitė, nes Patalpoms buvo priskirtas žemės sklypas, t. y. parduodamas turtas iš esmės pasikeitė. Dėl to Komisija 2014 m. kovo 24 d. sprendimu turėjo pagrindą panaikinti 2012 m. rugsėjo 27 d. ir 2012 m. spalio 25 d. priimtus sprendimus, kurie buvo priimti privatizavimo tiesioginių derybų būdu vykdymo metu.

21.       Ginčijama Privatizavimo komisijos 2014 m. birželio 27 d. sprendimo dalis, kuria buvo pritarta Patalpų ir Žemės sklypo privatizavimo programos projektui, yra priimta naujai pradėto privatizavimo proceso metu. Netenkinus reikalavimų dėl minėtų Privatizavimo komisijos bei Komisijos sprendimų panaikinimo, nėra pagrindo pagal ieškovės nurodytus argumentus naikinti ir šio Privatizavimo komisijos sprendimo dalies.

22.       Kol Privatizavimo komisija ar Vyriausybė nebuvo pritarusios Projektui, ieškovei negalėjo kilti teisėtų lūkesčių dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, juolab kad Subnuomos sutartys iki 2012 m. gruodžio 31 d. nebuvo nutrauktos ir ieškovė Patalpomis naudojosi nevaržomai, o Subnuomos sutartyse buvo nustatyta, jog po 2012 m. gruodžio 31 d. ieškovė neturi teisės reikalauti atlyginti Patalpų pagerinimo išlaidų.

23.       Spręsdama dėl ieškovės teisių į Patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą kolegija rėmėsi CK 6.501 straipsnio nuostatomis, kasacinio teismo išaiškinimais 2015 m. sausio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2015, nurodė, kad, tarp šalių tęsiantis faktiniams patalpų nuomos santykiams, ieškovė dar neturi teisės reikalauti patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo, tokią teisę ji įgis, kai turtas bus grąžintas daikto nuomotojui arba privatizuotas bei nustatytas pagerinimo išlaidų pagrįstumas bei jų dydis. Taigi kolegija sprendė netenkinti reikalavimo dėl išlaidų, kuriomis buvo pagerintos Patalpos, atlyginimo bei palūkanų už laiku neatlygintas šias išlaidas.

24.       Spręsdama dėl žalos atlyginimo kolegija rėmėsi CK 6.271 straipsnio nuostatomis, išaiškinimais, pateiktais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2011, 2016 m. balandžio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015. Kolegija nurodė, kad ieškovė neįrodė ir nepagrindė, jog atsakovai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, bei priėmė neteisėtus ir nepagrįstus skundžiamus sprendimus. Kadangi ieškovė neįrodė atsakovų neteisėtų veiksmų, todėl civilinė atsakomybė atsakovėms nekyla.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

 

25.       Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 23 d. nutartį ir         perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios arba apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

25.1.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, nes byloje pareikštus reikalavimus kvalifikavo kaip civilinio ir administracinio pobūdžio, Privatizavimo komisiją laikė viešojo administravimo subjektu, jos veiklą – viešuoju administravimu, Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimą ir kitus skundžiamus sprendimus laikė administraciniais aktais.

25.2.                      Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad yra praleistas ABTĮ nustatytas vieno mėnesio procesinis teisės kreiptis į teismą terminas skundžiant Privatizavimo komisijos 2013 m.        vasario 8 d. sprendimą ir kad ieškinys, t. y. visi skirtingo pobūdžio ieškinio reikalavimai, tuo pagrindu turi būti atmetamas. Šios bylos šalių ginčas nagrinėtinas pagal civilinio pobūdžio ginčams taikytinas taisykles, įskaitant CK normas dėl ieškinio senaties instituto, bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) normas. Privatizavimo santykius reglamentuojantys teisės aktai (Privatizavimo įstatymas, Privatizavimo komisijos nuostatai) nenumato kitokių terminų, todėl atitinkamiems ieškinio reikalavimams taikytinos CK 1.125 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos (CK 1.1 straipsnio 2 dalis, 1.3 straipsnio 2 dalis).

25.3.                      Nepagrįstos teismo išvados dėl termino skaičiavimo pradžios ir pagrindo atnaujinti terminą nebuvimo. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodė išsamius argumentus, pagrindžiančius, jog ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas ne nuo Valstybės turto fondo 2013 m. balandžio 12 d. rašto pateikimo, be to, praleistas ieškinio senaties terminas turi būti atnaujinamas.

25.4.                      Skundžiama nutartis neatitinka CPK 331 straipsnio reikalavimų, nes yra su aiškiais vidiniais prieštaravimais. Nutartyje teismas nurodė, kad Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimui apskųsti taikomas ABTĮ nustatytas vieno mėnesio terminas skundui paduoti ir kad taikant šį terminą bei nustatant jo pradžią netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės, tačiau nepakeitė pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyto ieškinio (visų jo reikalavimų) atmetimo CK 1.131 straipsnio 1 dalies pagrindu – praleidus ieškinio senaties terminą.

25.5.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, nes, skundžiama nutartimi palikdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, pritarė ieškinio (visų ieškinio reikalavimų) atmetimui vieninteliu pagrindu – praleidus ABTĮ numatytą vieno mėnesio terminą Privatizavimo komisijos sprendimui apskųsti. Dalis bylos iš esmės liko neišnagrinėta (CPK 263, 265 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas turėjo konstatuoti CPK 329 straipsnio 2 dalies 4, 7 punktuose nurodytus absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus ir sprendimą panaikinti. Ieškinyje buvo pareikšti septyni savarankiški neturtinio ir turtinio pobūdžio reikalavimai. Teismo sprendimo argumentas dėl ieškinio senaties termino praleidimo, nutartyje pakeistas argumentu, kad yra praleistas ABTĮ nustatytas vieno mėnesio terminas, taikytinas tik Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimui ir iš su tuo susijusio reikalavimo tiesiogiai ir neatsiejamai išplaukiančiam kitam reikalavimui (įpareigoti Turto banką tęsti Patalpų privatizavimo procedūrą vykdant tiesiogines derybas su ieškove). Todėl šiuo pagrindu negalėjo būti atmesti visi kiti reikalavimai, kuriems taikytini skirtingi ieškinio senaties terminai, todėl konstatavę, kad ieškinio senaties terminai atitinkamam reikalavimui pasibaigę, teismai turėjo nagrinėti kitus reikalavimus, dėl kurių ieškinio senaties terminas nėra pasibaigęs (pvz., reikalavimą dėl žalos atlyginimo).

26.       Atsakovė Lietuvos Respublikos Vyriausybė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

26.1.                      Teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovės pareikšti reikalavimai – administracinio ir civilinio pobūdžio (keltas klausimas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų aktų, tačiau dominuoja civiliniai teisiniai santykiai; CPK 36 straipsnio 2 dalis, ABTĮ 22 straipsnio 2 dalis).

26.2.                      Išaiškinimai, pateikti ieškovės kasaciniame skunde nurodytose nutartyse, pagal kuriuos Privatizavimo komisijos veikla negali būti vertinama kaip viešojo administravimo veikla, nes nėra pagrindo pripažinti, kad ginčas kilo iš santykių, kurie yra pagrįsti įstatymų nustatytu pareiškėjo pavaldumu valstybės institucijoms, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) nuostatoms. Asmens pavaldumo valstybės institucijoms kriterijus kvalifikuojant viešojo administravimo subjektą netaikytinas.

26.3.                      Teismas pagrįstai laikė Privatizavimo komisiją viešojo administravimo subjektu, jos veiklą – viešuoju administravimu. Norint nustatyti, ar Privatizavimo komisija yra viešasis administravimo subjektas, turi būti nustatyta, ar ji atitinka VAĮ nustatytus kriterijus (VAĮ 2 straipsnio 1, 4, 11 dalys, 4 straipsnio 3 dalis, 41 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnis). Privatizavimo komisija šiuos kriterijus atitinka: tai yra valstybės institucija (Privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis); ji atitinka ir vieną iš pagrindinių viešojo administravimo sričių – Privatizavimo įstatymo įgyvendinimo kontrolę; įgaliojimai jai suteikti įstatymu (Privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalis); beveik visi viešojo administravimo įgaliojimai yra susiję su administraciniais sprendimais, kuriuose išreikšta Privatizavimo komisijos, kaip viešojo administravimo subjekto, valia.

26.4.                      Teismo išvada, kad Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimas laikytinas administraciniu aktu, neprieštarauja VAĮ (2 straipsnio 8 dalis). Privatizavimo komisijos sprendimo, kaip administracinio sprendimo, teisėtumas turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į ABTĮ nuostatas net sprendžiant ginčą civilinio proceso tvarka su kitais, ne administracinio pobūdžio, reikalavimais.

26.5.                      Teismo išvada, kad yra praleistas ABTĮ nustatytas vieno mėnesio procesinis teisės kreiptis į teismą terminas skundžiant Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimą, yra pagrįsta ir teisėta. Tai, kad šiuo atveju vyraujant civiliniams santykiams teismas nusprendė bylą nagrinėti bendrosios kompetencijos teisme, nereiškia, jog sprendžiant klausimą dėl Privatizavimo komisijos sprendimo ABTĮ, įskaitant nuostatas dėl termino skundui pateikti, netaikytinas. Mišraus pobūdžio reikalavimams taikytini ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2012).

26.6.                      Teismai pagrįstai sprendė, kad ieškovei apie jos teisių pažeidimą tapo žinoma gavus VĮ Valstybės turto fondo 2013 m. balandžio 12 d. raštą. Į teismą ji kreipėsi 2015 m. rugpjūčio 27 d. ir 2015 m. rugsėjo 8 d., praleidusi vieno mėnesio terminą.

26.7.                      Ieškovė neprašė atnaujinti praleisto termino. Teismai pagrįstai sprendė, kad posėdžio metu nurodyta aplinkybė – vykusios derybos – nelaikytina sudarančia pagrindą atnaujinti praleistą administracinio akto apskundimo terminą, nes tai nėra nuo ieškovės valios nepriklausiusi aplinkybė, kuri sutrukdė laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo, taigi terminas pagrįstai neatnaujintas (ABTĮ 30 straipsnio 1 dalis (ankstesnės redakcijos 34 straipsnio 1 dalis).

27.       Atsakovas VĮ Turto bankas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

27.1.                      Privatizavimo santykiai priskirtini santykiams, kuriuos visų pirma reglamentuoja viešosios teisės normos. Valstybės turtas privatizuojamas tik imperatyviai įstatyme nustatytais būdais ir tvarka. Privatizavimo proceso priežiūrai įsteigta speciali valstybės institucija – privatizavimo komisija, kuri privalo veikti pagal teisės aktų nustatytas taisykles ir suteiktus įgalinimus (Privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis). Ji užtikrina šio valstybinę reikšmę turinčio proceso teisėtumą. Kadangi komisijos veikla skirta įstatymams ir kitiems norminiams aktams įgyvendinti, tai šis subjektas yra viešojo administravimo subjektas, o jo priimami sprendimai (skelbiami Teisės aktų registre) laikytini administraciniais aktais, kuriuos galima skųsti administracine tvarka. Privatizavimo komisijos statusas ir veikla atitinka VAĮ 2 straipsnyje pateiktus viešojo administravimo apibrėžtį bei viešojo administravimo subjekto kriterijus.

27.2.                      Bendrosios kompetencijos teismas, spręsdamas administracinio pobūdžio reikalavimus, privalo vadovautis ABTĮ nuostatomis. Reikalavimas panaikinti viešo administravimo teisės subjekto priimtus administracinius aktus yra administracinio teisinio pobūdžio, todėl byloje taikytini ABTĮ nustatyti administracinio akto apskundimo, o ne CK nustatyti ieškinio senaties terminai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2012, 2016 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-969/2016).

27.3.                      Specialiosios teisėjų kolegijos nutartys, cituojamos kasaciniame skunde, būtų aktualios tik tuomet, jei byloje būtų sprendžiamas teismingumo klausimas. Pavaldumo valstybės institucijoms kriterijus prieštarauja VAĮ 2 straipsnio nuostatoms (viešojo administravimo apibrėžčiai).

27.4.                      Kadangi taikytini ABTĮ nustatyti administracinio akto apskundimo terminai, jų taikymui, pradžios nustatymui netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės. Teismai teisingai nustatė termino skaičiavimo pradžią, pagrįstai jo neatnaujino, nes ieškovė nenurodė (išimtinių, nuo jos valios nepriklausančių) svarbių praleidimo priežasčių.

27.5.                      Nepriklausomai nuo to, ar kasacinėje byloje bus konstatuota, jog šiuo atveju turėjo būti taikomas vieno mėnesio procesinis teisės kreiptis į teismą terminas ar ieškinio senaties terminas, tai nekeis teismų priimtų procesinių sprendimų esmės, nes teismai, nagrinėdami šią bylą, pasisakė dėl ieškinio esmės ir ieškovės ieškinį atmetė, be kita ko, kitais pagrindais, kurių ieškovė kasaciniame skunde nekvestionuoja.

27.6.                      Vien neteisingas teisės normos nurodymas, kai tai neturėjo įtakos apskųsto teismo sprendimo teisėtumui, nėra pagrindas naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, taigi tai, kad, kaip nurodo ieškovė, apeliacinės instancijos teismas turėjo pakeisti pirmosios instancijos teismo ieškinio atmetimo pagrindą iš CK 1.131 straipsnio 1 dalies į ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį, tačiau to nepadarė, neteikia pagrindo panaikinti teisingą sprendimą.

27.7.                      Ieškovė nepagrįstai teigia, kad teismas apeliacinį skundą atmetė vieninteliu pagrindu – konstatavęs praleistą ABTĮ nustatytą vieno mėnesio terminą Privatizavimo komisijos sprendimui apskųsti. Tiek pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį, tiek apeliacinės instancijos teismas, palikdamas nepakeistą sprendimą, pasisakė dėl visų ieškovės pareikštų reikalavimų, apeliacinio skundo argumentų.

27.8.                      Apeliacinės instancijos teismas atsakė į esminius apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, savo išvadas pagrindė byloje pateiktais ir ištirtais įrodymais bei kasacinio teismo praktikos nuostatomis, todėl ieškovės teiginys dėl CPK 265 straipsnio 2 dalies reikalavimo pažeidimo atmestinas.

     

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl termino Privatizavimo komisijos sprendimui apskųsti

 

28.       Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 353 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Pagal CPK 353 straipsnio 2 dalį teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Teisėjų kolegija šią bylą nagrinėja pagal kasaciniame skunde apibrėžtas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias peržengti.

29.       Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro ieškovės kasacinio skundo teisiniai argumentai dėl termino, per kurį galima apskųsti valstybės turto privatizavimo tiesioginių derybų būdu procese kompetentingos institucijos – Privatizavimo komisijos priimtą sprendimą nepritarti pirkimo–pardavimo sutarties projektui. Pirmosios instancijos teismas taikė ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą, nurodė, kad ieškovė į teismą kreipėsi praleidusi ieškinio senaties terminą, jį atnaujinti pagrindo nėra, taigi egzistuoja savarankiškas CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas atmesti ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas pritarė, kad ieškovė praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą administracinio akto apskundimo terminą, sprendė, kad ji nenurodė svarbių termino praleidimo priežasčių, ir pažymėjo, jog vien tik šio termino praleidimas, jo neatnaujinus, yra pakankamas pagrindas atmesti reikalavimą panaikinti Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimą. Ieškovė nurodo, kad privatizavimo santykius reglamentuojantys teisės aktai neįtvirtina kitokių terminų, todėl jos pareikštiems reikalavimams taikytinos atitinkamai CK 1.125 straipsnio 1, 2 dalys (kuriose nustatyta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, o atskirų rūšių reikalavimams šis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus).

30.       Šią bylą nagrinėję teismai ieškovės pareikštus reikalavimus (žr. šios nutarties 2 punktą) kvalifikavo kaip administracinio ir civilinio pobūdžio. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio administracinio akto apskundimo terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas (žr. 2017 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-695/2017 28, 30 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką). 

31.       Nagrinėjamu atveju ieškovė nesutinka su dalies jos pareikštų reikalavimų kvalifikavimu kaip administracinio pobūdžio ir ABTĮ nustatyto procesinio termino taikymu. Teisėjų kolegija nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartyje byloje Nr. AS-525-516-13, kurioje buvo sprendžiamas UAB ,,BALTISCHES HAUS“ prašymo panaikinti Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimą priėmimo klausimas, išaiškinta, jog: vien tai, kad Privatizavimo komisija yra valstybės institucija, jos veikla, dėl kurios kilo ginčas, negali būti vertinama kaip viešojo administravimo veikla, nes ja yra įgyvendinama valstybės kaip turto savininko teisė disponuoti jai priklausančiu turtu, siekiant jį perduoti potencialiam pirkėjui pagal privatizavimo sandorį; prašydama panaikinti sprendimą, įmonė siekia privatizuoti konkretų objektą – prekybos centro patalpas, taigi šalių ginčas yra kilęs iš privatizavimo teisinių santykių, kuriuose Privatizavimo komisija, nuspręsdama nepritarti prekybos centro patalpų pirkimopardavimo sutarčiai, įgyvendino valstybės, kaip turto savininkės, teisę disponuoti jai priklausančiu turtu – jį perduoti (jo neperduoti) potencialiam pirkėjui; sprendimas užkerta kelią įmonei įsigyti ginčo patalpas; taigi ginčas kyla ne iš administracinių, bet iš civilinių valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo teisinių santykių, todėl byla negali būti nagrinėjama administraciniame teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas rėmėsi Specialiosios teisėjų kolegijos išaiškinimais 2012 m. gruodžio 20 d. nutartyje byloje Nr. T-246/2012, pagal kuriuos privatizavimo sandoris yra civilinis teisinis sandoris; 2007 m. lapkričio 15 d. nutartyje byloje Nr. 2007-11-15, pagal kuriuos ginčai, kylantys privatizavimo sandorio sudarymo procese, kai yra ginčijami valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmai, kada valstybė ar savivaldybė per savo institucijas veikia kaip būsimos (arba jau sudarytos) pirkimo–pardavimo sutarties šalis, yra civilinio teisinio pobūdžio ginčai. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje 2013 m. birželio 19 d. nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė dėl ginčo esmės ir dominuojančio – civilinio teisinio elemento ginče, nulemiančio ginčo teismingumą, tačiau dėl Privatizavimo komisijos teisinio statuso, termino, taikytino Privatizavimo komisijos sprendimui apskųsti, nesprendė (apskritai nepasisakė).

32.       Teisėjų kolegija nurodo, kad, sprendžiant dėl termino, taikytino reikalavimui dėl kompetentingos institucijos – Privatizavimo komisijos priimto sprendimo panaikinimo pareikšti, atsižvelgtina į šio subjekto statusą, jo įgaliojimus, priimto sprendimo paskirtį pagal teisinį reguliavimą ir į privatizavimo esmę.  

33.       Vienas iš valstybei nuosavybės teise priklausančio turto kitų subjektų nuosavybėn perdavimo būdų – jį privatizuoti pagal įstatymus (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas, redakcija, galiojusi ginčijamų sprendimų priėmimo metu). Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimas yra specialus nuosavybės teisės pasibaigimo ir privačios nuosavybės teisės įgijimo pagrindas. Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimas, kurio tikslas – gauti kuo daugiau lėšų už perleidžiamą turtą, sukurti sąlygas ir galimybes tenkinti visuomenės poreikius, yra vykdomas laikantis teisės aktuose imperatyviai nustatytų sąlygų ir tvarkos. Nagrinėjamu atveju aktualus Privatizavimo įstatyme, Privatizavimo tiesioginių derybų būdu nuostatuose įtvirtintas reglamentavimas, galiojęs ginčo sprendimų priėmimo metu. Pažymėtina, kad privatizavimo sandoriui ir nuosavybės teisės į privatizavimo objektą atsiradimui, remiantis Privatizavimo įstatymo 21 straipsnio 6 dalimi, yra taikomos CK nuostatos, jei šiame įstatyme ar privatizavimo sandoryje nenustatyta kitaip.

34.       Privatizavimas įstatyme buvo apibrėžiamas kaip valstybės ir savivaldybių turto (akcijų ar kito turto) perdavimas potencialių pirkėjų nuosavybėn pagal šiame įstatyme nustatyta tvarka sudarytus privatizavimo sandorius (1 straipsnio 1 dalis). Privatizavimo įstatymo 3 straipsnio 1, 3 dalyse buvo nustatyta, kad sprendimus privatizavimo klausimais pagal savo kompetenciją priima privatizavimo institucijos: Valstybės turto fondas, savivaldybių turto fondai ar kiti savivaldybių administracijos padaliniai. Turto fondas, be kita ko, Vyriausybės vardu pasirašo privatizavimo sandorius (Privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Privatizavimo priežiūros kompetencija įstatymo priskirta Privatizavimo komisijai. Ši valstybės institucija veikia pagal Privatizavimo įstatymą, Vyriausybės patvirtintus nuostatus ir turi teisę, be kita ko, pritarti ar nepritarti objektų privatizavimo programų projektams, pritarti ar nepritarti privatizavimo sandorių projektams (Privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, 4 dalies 1, 2 punktai). Privatizavimo komisija turi teisę įpareigoti Turto fondą atlikti jai svarstyti pateiktų dokumentų papildomą ekspertizę (Privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 5 dalis). Esant neigiamam Privatizavimo komisijos sprendimui, Turto fondas turi teisę sprendimo projektą teikti svarstyti Vyriausybei, kurios nutarimas yra galutinis (Privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalis). Privatizavimo komisijos sprendimai skelbiami „Valstybės žiniose“ (Privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 8 dalis).

35.       Privatizavimo komisijos narių skyrimo ir atleidimo tvarką reglamentavo Privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis, kur buvo įtvirtinta, kad komisijos pirmininką ir 6 narius skiria ir atleidžia Lietuvos Respublikos Seimas Vyriausybės teikimu, kitus 6 narius skiria ir atleidžia Seimas Seimo narių frakcijų teikimu. Privatizavimo komisija pagal ankstesnį teisinį reguliavimą buvo atskaitinga Seimui (Privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis). Privatizavimo komisijos nuostatuose, galiojusiuose iki 2014 m. spalio mėn., nurodyta, kad Privatizavimo komisija neturi juridinio asmens teisių (3 punktas). 2014 m. rugsėjo 29 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1025 patvirtintų Privatizavimo komisijos nuostatų, įsigaliojusių 2014 m. spalio 1 d., 3 punkte nustatyta, kad Privatizavimo komisija savo veiklos ataskaitą teikia Vyriausybei. Jos teises ir pareigas, sudarymo tvarką ir funkcijas nustato Lietuvos Respublikos valstybei ir savivaldybėms priklausančių akcijų privatizavimo įstatymas, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas. Valstybei ir savivaldybėms priklausančių akcijų privatizavimo įstatymo nuostatos Privatizavimo komisijos steigimo tikslo prasme nepakito, tik nustatyta šios institucijos atskaitomybė Vyriausybei, įtvirtinta, jog Vyriausybė tvirtina Privatizavimo komisijos sudėtį (Privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 13 dalys). Privatizavimo komisijos kompetencija, kaip ir pagal ankstesnį teisinį reguliavimą, apima, be kita ko, sprendimų priėmimą dėl (ne)pritarimo privatizavimo objektų privatizavimo programų projektams; dėl (ne)pritarimo privatizavimo sandorių projektams, išskyrus reguliuojamoje rinkoje sudarytus privatizavimo sandorius (Privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalies 1, 2 punktai). Privatizavimo komisija turi teisę įpareigoti centralizuotai valdomo valstybės turto valdytoją atlikti jai svarstyti pateiktų dokumentų papildomą analizę ir (ar) pateikti nepriklausomų specialistų išvadas (nuomonę); tuo atveju, jei Privatizavimo komisijos sprendimas yra neigiamas, centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas turi teisę sprendimo projektą teikti svarstyti Vyriausybei, kurios nutarimas yra galutinis; Privatizavimo komisijos sprendimai yra skelbiami Teisės aktų registre ir centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo interneto svetainėje (Privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 5, 6, 8 dalys).

36.       Taigi pagal teisinį reguliavimą Privatizavimo komisija yra valstybės institucija, įsteigta privatizavimo priežiūrai ir kitiems įstatymų nustatytiems tikslams. Įgaliojimai šiai institucijai suteikti Privatizavimo įstatymu. Privatizavimo komisija turi įgaliojimus priimti sprendimus privatizuojant valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą, be kita ko, taip užtikrinant sudaromų privatizavimo sandorių teisėtumą. Nepritarimo pirkimo–pardavimo sutarties projektui sukeliami teisiniai padariniai įtvirtinti Privatizavimo tiesioginių derybų būdu nuostatų, galiojusių ginčo sprendimų priėmimo metu, 66.6 punkte – tiesioginės derybos laikomos neįvykusiomis. Turto fondas Privatizavimo komisijos pritarimu gali sudaryti naują neparduoto objekto privatizavimo programą. Ją sudarydamas, Turto fondas gali siūlyti Privatizavimo komisijai pakeisti šio objekto privatizavimo būdą, sąlygas (nuostatų 67 punktas).

37.       Viešojo administravimo įstatymo normų kontekste Privatizavimo komisija iš esmės patenka į viešojo administravimo subjekto apibrėžtį. Pagal VAĮ 2 straipsnio 4 dalį viešojo administravimo subjektas – valstybės institucija ar įstaiga, savivaldybės institucija ar įstaiga, pareigūnas, valstybės tarnautojas, valstybės ar savivaldybės įmonė, viešoji įstaiga, kurios savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, asociacija, šio įstatymo nustatyta tvarka įgalioti atlikti viešąjį administravimą. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį viešasis administravimas – įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas. 

38.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nors Privatizavimo komisija prilygintina viešojo administravimo subjektui, jos veikla gali būti susijusi ne vien su viešuoju administravimu. Ji gali būti ir kitokio pobūdžio, kaip yra šiuo atveju, kai susiklostę valstybės turto perleidimo privatizavimo pagal įstatymą būdu santykiai ir ginče dominuoja civilinis teisinis elementas (žr. šios nutarties 31 punktą dėl santykių kvalifikavimo). Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo spręsti, jog Privatizavimo komisijos, kaip viešojo administravimo subjekto, privatizavimo tiesioginių derybų būdu procese priimtiems sprendimams dėl (ne)pritarimo pirkimo–pardavimo sutarties projektams apskųsti taikytinas kitas, nei ABTĮ nustatytas, terminas. Privatizavimo institutas reguliuojamas viešosios teisės normomis. Terminas viešojo administravimo subjekto sprendimams apskųsti negali priklausyti nuo to, dėl kokio teisinio santykio nustatymo, pasikeitimo ar pasibaigimo priimtas konkretus šio subjekto sprendimas. Pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį (ginčo sprendimų priėmimo metu  ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį), jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pažymėtina, kad Privatizavimo įstatyme ar Privatizavimo tiesioginių derybų būdu nuostatuose kitoks apskundimo terminas nenustatytas. 

39.       Taigi teismai pagrįstai sprendė, kad ieškovės ginčijamam Privatizavimo komisijos sprendimui apskųsti taikytinas ABTĮ nustatytas vieno mėnesio terminas, ir nors pirmosios instancijos teismas šį terminą įvardijo kaip ieškinio senaties terminą bei sprendime pateikė nuorodą į CK 1.131 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino pabaigos teisines pasekmes, taikė ABTĮ nustatytą terminą. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl šio termino eigos pradžios, be kita ko, pažymėjo, kad net jei būtų laikoma, jog tik tuomet, kai buvo priimtas Komisijos 2014 m. kovo 24 d. sprendimas bei Privatizavimo komisijos 2014 m. birželio 27 d. sprendimas, ieškovei paaiškėjo, kad jos teisės realiai gali būti apgintos tik teismo keliu, ieškovė į teismą su ieškiniais kreipėsi nuo nurodyto momento praėjus daugiau nei metams, taigi žymiai praleidusi terminą.

40.       Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką ABTĮ nustatytas vieno mėnesio procesinis terminas nėra naikinamasis, t. y. gali būti atnaujinamas, jei teismas nustato svarbias jo praleidimą lėmusias priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2011). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad klausimą, ar ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į šio termino esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus. Taigi sprendžiant dėl ABTĮ 33 straipsnyje nustatyto termino praleidimo priežasčių svarbos, taikomi tokie pat kriterijai kaip ir ieškinio senaties termino praleidimo atveju (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-695/2017 35 punktą).

41.       Nagrinėjamu atveju teismai sprendė ieškovės praleisto termino atnaujinimo klausimą, vertino ieškovės poziciją, jog terminas turi būti atnaujintas, nes po Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimo toliau vyko šalių derybos ir ieškovė tikėjosi situaciją išspręsti taikiai, tačiau nepripažino, kad terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl turėtų būti atnaujintas.

42.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teismai neatnaujino ABTĮ nustatyto termino, tačiau, priešingai, nei nurodo ieškovė, bylą išnagrinėjo iš esmės ir ieškinį atmetė ne vien dėl konstatuoto kaip praleisto termino. Taigi kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo termino eigos pradžios nustatymo, nepagrįsto šio termino neatnaujinimo, neturi teisinės reikšmės, kadangi teismai pasisakė dėl visų ieškovės reikalavimų (ne)pagrįstumo, civilinės atsakomybės sąlygų (ne)įrodytumo. Termino atnaujinimas bylos šaliai reikšmingas tik dėl sukeliamų padarinių – kai, konstatavus termino praleidimą ir pagrindo jį atnaujinti nebuvimą, šiuo pagrindu ieškinys atmetamas, nevertinant ieškovo įrodinėjamų aplinkybių, nesprendžiant dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo. Kadangi teismai ieškovės ieškinį atmetė ne tik dėl to, kad buvo praleistas Privatizavimo komisijos sprendimo apskundimo terminas, tačiau ir dėl esmės, konstatuotina, kad teismai faktiškai nagrinėjo ieškovės reikalavimų pagrįstumą taip, lyg ieškovės ieškiniu ginčijamų sprendimų apskundimo terminas nebuvo praleistas.

43.       Pareikštu ieškiniu ieškovė kėlė septynis reikalavimus – panaikinti privatizavimo procese kompetentingų institucijų priimtus sprendimus, įpareigoti atsakovą VĮ Turto banką tęsti privatizavimo procesą tiesioginių derybų būdu, priteisti žalos (sumokėto nuomos mokesčio) atlyginimą, kompensuoti Patalpų pagerinimo išlaidas ir palūkanas. Šią bylą nagrinėję teismai pasisakė dėl visų šių reikalavimų (ne)pagrįstumo, ne vien dėl praleisto termino Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimui apskųsti ir pagrindo jį atnaujinti nebuvimo.

44.       Dėl reikalavimo panaikinti Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimą teismai konstatavo, kad Privatizavimo komisija, kaip privatizavimo proceso priežiūros (jo teisėtumo) institucija, turėjo pagrindą priimti, nes sutarties projektas neatitinka teisės aktų keliamų reikalavimų (Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarimo Nr. 1023 Dėl valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos nuostatų); ieškovė privatizavimo procese nepateikė prašomų dokumentų, įrodančių, kad jos atliktos investicijos į Patalpas sudaro ne mažiau kaip 1/2 Patalpų ir joms priskirto žemės sklypo rinkos vertės ir kad tokio dydžio investicijos buvo skirtos Privatizavimo įstatyme (17 straipsnio 5 dalyje) nurodytiems pagerinimams atlikti.  

45.       Dėl reikalavimo panaikinti Komisijos 2014 m. kovo 24 d. sprendimą, kuriuo nuspręsta panaikinti ankstesnius 2012 m. rugsėjo 27 d. ir 2012 m. spalio 25 d. vykusiuose posėdžiuose priimtus sprendimus dėl privatizavimo objektui pagerinti padarytų išlaidų sumos ir vertės padidėjimo procentais nustatymo, teismai nurodė, kad tarpiniai sprendimai buvo priimti ankstesniuose pripažinto neįvykusiu privatizavimo tiesioginių derybų būdu etapuose. Komisijos priimti 2012 m. rugsėjo 27 d. ir 2012 m. spalio 25 d. sprendimai galiojo iki tiesioginių derybų proceso pabaigos (2013 m. vasario 8 d.). Pripažinus tiesiogines derybas neįvykusiomis Turto fondas turėjo teisę peržiūrėti privatizavimo būdą bei sąlygas. Teismai konstatavo, kad Komisija turėjo pagrindą panaikinti savo ankstesnius sprendimus.   

46.       Spręsdami dėl reikalavimo panaikinti Privatizavimo komisijos 2014 m. birželio 27 d. sprendimo dalį dėl pritarimo patalpų ir žemės sklypo privatizavimo programos projektui, teismai, remdamiesi Privatizavimo tiesioginių derybų būdu nuostatais, nurodė, kad objekto privatizavimo procesas, tiesioginėms deryboms neįvykus, pradedamas iš naujo (žr. šios nutarties 36 punktą), ir konstatavo, jog skundžiama sprendimo dalis yra teisėta ir pagrįsta, nes priimta naujai pradėto privatizavimo proceso metu; privatizavimo objekto programa turi atitikti galiojančių teisės aktų reikalavimus bei būti sudaroma pagal paskelbimo metu esančias aplinkybes. Netenkinę reikalavimo panaikinti Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimą, teismai nurodė, kad nėra pagrindo naikinti ir 2014 m. birželio 27 d. sprendimą.    

47.       Dėl įpareigojimo atsakovą VĮ Turto banką tęsti Patalpų privatizavimo procedūrą vykdant tiesiogines derybas su ieškove pirmosios instancijos teismas pasisakė, kad teisės aktai tokios kompetencijos teismui nesuteikia, be to, šiuo metu galiojantys teisės aktai nenustato galimybės valstybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą parduoti tiesioginių derybų būdu (galimas tik akcijų pardavimas). Teismai nekonstatavo ieškovės teisėtų lūkesčių pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovei negalėjo kilti teisėtų lūkesčių dėl Patalpų pirkimopardavimo sutarties sudarymo, kol Privatizavimo komisija ir Vyriausybė nepritarė sutarties projektui.  

48.       Vertindami reikalavimo priteisti ieškovei solidariai iš atsakovų 314 453,82 Eur žalos atlyginimo pagrįstumą, teismai nurodė, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis), ir konstatavo, kad, nenustačius atsakovų neteisėtų veiksmų (sprendimų nepagrįstumo) fakto, kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo tenkinti šį reikalavimą.    

49.       Dėl įpareigojimo atsakovą atlyginti ieškovei 1 154 616,50 Eur Patalpų pagerinimo išlaidas ir priteisti 230 923,29 Eur palūkanų už laiku neatlygintas šias išlaidas teismai nurodė, kad tik dviejose iš ieškovės sudarytų Patalpų nuomos (subnuomos) sutarčių buvo susitarta dėl išlaidų, kuriomis pagerintos Patalpos, atlyginimo sąlygų; 1 154 616,50 Eur išlaidų suma buvo nustatyta, siekiant įgyvendinti privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, ir konstatavo, kad, faktiniams nuomos santykiams tęsiantis, Patalpų privatizavimo procesui nesant užbaigtam, ieškovė dar neturi teisės reikalauti Patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo (CK 6.501 straipsnis), tokią teisę ji įgis, kai turtas bus grąžintas Patalpų nuomotojui (CK 6.499 straipsnis) arba bus privatizuotas bei bus nustatyti realūs turto pagerinimai, išlaidų pagrįstumas ir dydis. Dėl nurodytų priežasčių teismai atmetė ir reikalavimą priteisti palūkanas.

50.       Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl šios nutarties 44-49 punktuose nurodytų reikalavimų atmetimo, teismų motyvų teisėtumo ieškovė (teisinių) argumentų kasaciniame skunde nepateikė. Nenustačiusi pagrindo išeiti už kasaciniame skunde apibrėžtų šios bylos nagrinėjimo ribų (šios nutarties 28 punktas), teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti juos teisės taikymo aspektu.

51.       Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad dėl termino Privatizavimo komisijos 2014 m. birželio 27 d. sprendimui ir VĮ Valstybės turto fondo sudarytos Komisijos 2014 m. kovo 24 d. sprendimui apskųsti ir su tuo susijusių argumentų apeliaciniame skunde ieškovė nenurodė, apeliacinės instancijos teismas dėl to skundžiamoje nutartyje nepasisakė. Šioje nutartyje nagrinėti su Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimo apskundimu susiję klausimai, o 2014 m. birželio 27 d. ir 2014 m. kovo 24 d. sprendimai paminėti tik sprendžiant dėl momento, nuo kurio, ieškovės teigimu, prasidėjo ABTĮ nustatyto termino Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimui apskųsti eiga (skundžiamos nutarties 24 punktas). CPK 341 straipsnyje nustatyta, kad kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka. Remdamasi šia proceso teisės norma, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra teisinio pagrindo pasisakyti ir dėl pirmiau šiame punkte nurodytų sprendimų apskundimo aspektų.

52.       Apibendrindama šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai pateikta nuoroda į CK nuostatas, reglamentuojančias ieškinio senatį, tačiau ABTĮ nustatytas vieno mėnesio terminas privatizavimo tiesioginių derybų būdu procese priimtam Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimui apskųsti taikytas teisingai ir pagrįstai. Kasacinio skundo argumentai nesuponuoja pagrindo panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria buvo paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

53.       Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos ieškovei neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovai teismui nepateikė patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų, todėl teisėjų kolegija nesprendžia jų atlyginimo priteisimo klausimo.

54.       Kasacinis teismas patyrė 5,23 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 31 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių bylinėjimosi išlaidų valstybei atlyginimas priteistinas iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovės UAB „BALTISCHES HAUS“ (j. a. k. 111543781) 5,23 Eur (penkis Eur 23 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                  Janina Januškienė

           

           Andžej Maciejevski

                                                                                                                       

                                                                                                                       Dalia Vasarienė


Paminėta tekste:
  • I-3297-789/2013
  • 2-4431-560/2013
  • CK
  • e2-5711-881/2015
  • CK6 6.271 str. Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
  • CK6 6.501 str. Daikto pagerinimas
  • 3K-3-324/2012
  • 3K-3-568/2013
  • 3K-3-281-695/2017
  • 3K-3-428/2011
  • 3K-3-398/2009
  • 3K-3-237/2011
  • 3K-3-481/2013
  • 3K-3-69/2015
  • 3K-3-192-219/2016
  • A-578-556/2015
  • CPK
  • CK1 1.125 str. Ieškinio senaties terminai
  • CK1 1.1 str. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso reglamentuojami santykiai
  • CPK 331 str. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo
  • CK1 1.131 str. Ieškinio senaties termino pabaigos teisinės pasekmės
  • CPK 329 str. Sprendimo panaikinimas pažeidus arba neteisingai pritaikius procesinės teisės normas
  • CPK 36 str. Ginčų dėl teismingumo sprendimas
  • CPK 265 str. Klausimai, išsprendžiami priimant sprendimą
  • CPK 353 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • AS-525-516-13
  • CK6 6.499 str. Daikto grąžinimas nuomotojui
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas